Aną dieną klausant Master Mindo paskaitos apie čia ir dabar, atėjo mintis/suvokimas/vizija.

Mes esame džinai, dideli ir galingi, mums nieko nėra neįmanomo, mes galime būti visur, turėti viską, būti viskuo, tačiau šiame pasaulyje esame įkalinti lempoje, iš kurios ištrūkti galime, tik jei geras žmogus mus ras ir patrins lempą. Skaitykite toliau...

Daugybė minčių galvoje. Norėčiau medituoti, apsipalaiduoti, tačiau tik atsisėdusi lotoso poza jaučiu, kaip neriu į minčių bedugnę. Jos keičiasi, veja viena kitą, lenktyniauja, kol neapsikentusi imu kompiuterį ir sėdu rašyti. Nežinau apie ką noriu rašyti. Žinau tik, kad užrašius viską, palengvės. Skaitykite toliau...

Kiekvieną savaitę aš rašau tai, kas yra aktualu man tą savaitę. Aktualumai keičiasi labai greitai, nes kai turiu naują patirtį, naujus apmąstymus, ateina ir atsakymai. Kad jie ateitų rankų sudėjusi nesėdžiu, ieškau jų.

Atsakymų dažniausiai ieškau kitų žmonių patirtyse – man atrodo čia geriausia vieta semtis išminties. Skaitykite toliau...

Kartą astrologė, dvasinė mokytoja Loreta Stonkutė pagal mano gimimo datą išskaičiavo mano drakoną. Drakonu ji pavadino pagrindinį žmogaus trūkumą, nuodėmę, ydą, kurių iš viso yra dvylika, kaip ir mėnesių arba horoskopų ženklų. 

Kaip iš trūkumo gimsta vertybės , taip ir iš ydų gimsta talentas. Skaitykite toliau...

Perskaitai knygą ir pamilsti jos autorių. Man dažnai taip nutinka, o paskutinis kartas buvo vakar, kai pabaigiau Sigito Parulskio poezijos knygą “Marmurinis šuo”.

Anksčiau maniau, kad Parulskis yra kietas, piktas, grubus, nelaimingas dėdė. Taip ir yra, tačiau poezijoje pamačiau jo sielą ir negalėjau jos nepamilti. Skaitykite toliau...

II dalis

Vandenynas kvėpuoja. Ar pagalvojote kada nors apie tai? Įkvepia – potvynis, iškvepia – atoslūgis. Išsiplėtimas, susitraukimas. Kaip ir žmogaus širdis.

Viskas pasaulyje juda. Sukasi ratu arba pulsuoja. Pulsuoja žmogaus širdis ir plaučiai, pulsuoja vandenynai, pulsuoja kirminas, virstantis drugeliu. Viskas susiję ir viskas yra viena. Skaitykite toliau...

I dalis

“Diena išeina. Be manęs kaip kitos.”

Visa diena automobilyje. Pokalbiai, žaidimai, filmukai, dainos, pasakos, miegas. Pagaliau diena išeina, liko dar dvi tokios. Lekiame 150 k. m. greičiu. Dangus raudonas, raudonas.  Savižudis virš greitkelio, žiūri žemyn. Šoks? Įvyks neišvengiama – niekas nespės sustabdyti. Skaitykite toliau...

Kartais dienos bėga, tiesiog lekia šuoliais,  o kartais slenka tarsi laikrodžio rodyklės, vos pavilkdamos kojas. Kai ko nors laukiu, atrodo, viskas užsitęsia ir laikas slenka labai lėtai. Pavyzdžiui, kai laukiu atostogų, atsakymo į laišką, šilto pavasario. Atrodo jau taip ilgai… Atsibodo, tikrai, nebegaliu daugiau. Skaitykite toliau...

Kartais žmonės visą gyvenimą nešiojasi vieną mintį. Mintį apie tai, ką jie turėtų veikti gyvenime, kokia yra jų pareiga. Kam jie turėtų pasiaukoti, atiduoti visą save, ką mylėti ir ko nekęsti.

Dar tai vadinama to žmogaus realybe. Ji tarsi skraistė, užmesta ant akių, pro kurią žmogus žiūri į pasaulį. Skaitykite toliau...

Bendras įspūdis toks, tarsi ruoštumeisi vestuvėms. Arba dideliam gimtadienio jubiliejaus šventimui. Arba gimdymui, – daug dienų galva užimta vien ta diena, pasiruošimas milžiniškas, visos detalės apgalvotos, sunaudota daugybė pastangų, laiko, pinigų…

Tačiau kai ta “didžioji” diena ateina, viskas būtinai vyksta ne pagal planą ir labai greitai baigiasi. Skaitykite toliau...

Pinigai… Aktualus dalykas. Aktualus dėl to, kad mes gyvename sistemoje, kurią sudaro mainai. Negalime išvengti to, kad mainų sistema yra išgyvenimo sąlyga. Tačiau kas iš tiesų yra pinigai?

Apie tai noriu pasidalinti su Jumis. Šią informaciją, kuri gali būti girdėta, tačiau nepakenks jos priminti, girdėjau vieno Ciguno Mokytojo iš Ukrainos paskaitoje. Skaitykite toliau...

Jau visai čia pat, visai nebe ne už kalnų, vasario mėnesio (žiemos!) pabaiga. Vasario 21-24 dienomis Litexpo parodų centre “driokstels” Vilniaus knygų mugė. Tai didžioji knygų šventė, kurioje trokšta dalyvauti kiekvienas autorius.
Kai galvojau, apie ką rašyti šį penktadienį (kaip ir #kiekvienąpenktadienį jau trejus metus), supratau, kad rašysiu apie tai, kas aktualu. Skaitykite toliau...

Toli nuo šeimos, kitoje šalyje jauna mergina, pavadinkim ją Asta, susilaukė mergaitės. Neplanuotai, nelauktai.  Negalvojo, nepasisaugojo, atsitiko. O gal pasąmonėje norėjo prie savęs pririšti patikusį vaikiną. O gal norėjo pati sau įrodyti savo vertę, kad kažkas ją myli, jos nori. Kas ten žino, bet faktas lieka vienas – mergina tapo mama. Skaitykite toliau...

Vakar youtube žiūrėjau video su tėvu Stanislovu. Kokia šviesi siela! Nors jis apie save taip negalvoja, ir kalba, ir bendrauja labai paprastai. Tačiau jis ant nieko nepyksta. Nors ir mėgsta paburnoti, visi žmonės jam mieli, geri.  Visko jam užtenka. Jis dėkoja už obuolį, kurį obelis jam taip nori duoti, už bulvę, kuri dėl jo užaugo, buvo iškasta, nuskusta ir išvirta. Skaitykite toliau...

“Nurovė stogą”: vienas video, kurį užtikau FB 1000 istorijų su Sauliumi Bagdonu. Romualdas Mačiulis pasakojo apie vertybes. Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo, pagalvojau. Taigi aišku, kokios tos vertybės – meilė, laimė, sveikata, ką čia dar klausyti.

Tačiau dėmesį patraukė Romualdo charizma, paskui įtraukė įdomus pasakojimas, vėliau jo asmeninė istorija, o dar vėliau – “nurovė stogą” nuo to, KĄ jis pasakė. Skaitykite toliau...

Pradžioje buvo mintis.

Atėjo mintis, kad norėčiau prisiminti. Prisiminti ką nors, ką esu pamiršusi. Ką nors apie save. Kas aš esu iš tikrųjų, ką patyriau? Juk visa išgyventa patirtis niekur nedingsta, ji tik nusėda pasąmonės kloduose ir veikia mus, tiek kūną, tiek dvasią. Skaitykite toliau...

Kai aš gimiau, mano mama bijojo paimti mane į rankas. Ne todėl, kad nemylėjo, bet todėl, kad ji buvo sistemos dalis. Sistemos, kurioje nebuvo gimdymo namuose. Sistema, o kartu ir mano mama pasipriešino, situacijos nepriėmė, pajuto didelę baimę ir atmetimą.

Taip, aš gimiau namuose.  Skaitykite toliau...

Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe kartais ateina diena, kai viskas griūna. Konfliktai, nesėkmės, gedimai, avarijos, lūžiai. Tokia diena neišvengiamai ateina tada, kai prieš tai nebuvo daroma jokia emocijų ir minčių higiena.

Žinau aš ir jūs žinote, apie ką šneku. Ir man ir visiems teko vieną ar kelias tokias išgyventi. Skaitykite toliau...

Kiekvienas žmogus gimsta su dideliu minčių spiečiumi virš galvos.

Tarsi debesis, minčių spiečius auga ir tirštėja augant ir stiprėjant žmogaus kūnui. Mintys juda, pinasi, neduoda ramybės, visą laiką raizgosi smegenyse, užima visą sąmoningą ir netgi nesąmoningą žmogaus laiką. Nei vienos akimirkos be minčių. Skaitykite toliau...

Šiandien Vėlinės. Pilnos gatvės mašinų, vežančių žvakeles, vainikus, gėles, kurie nuguls ant kažkieno, mirusio neseniai ar prieš daugelį metų, kapo. Pilni autobusai moterų ir vyrų, rimtai nusiteikusių, važiuojančių aplankyti savo mirusiųjų artimųjų. Ruduo, iš lėto apmirštanti gamta, antrinanti šios dienos melodijai. Skaitykite toliau...

Gyvenimas yra žaidimas. Paeini vieną ėjimą, po jo seka kitas, dar įdomesnis.

Kartą dariau savo knygos pristatymą Kaune, Vagos knygyne Megoje. Pristatymui viskas buvo pasiruošta kaip ir visada – išsiuntinėti pakvietimai, atspausdinti plakatai, sukurtas įvykis. Turėjau sėdėti knygyno viduryje, aplinkui mane buvo sustatytos kėdės. Skaitykite toliau...

Kartą įsijungiau youtube. Man tikslas buvo paieškoti pokalbių su rašytojais. Jų man prireikė todėl, kad rašiau-rašiau-rašiau ir kai esi vienas ir vienas su savo darbu, kartais labai norisi pamatyti tokius pačius, kaip ir tu. Ką jie galvoja, ką veikia, kaip kuria?.. Skaitykite toliau...

Parašiau ir pati išsigandau. Ar rimtai?

Nors ir baisu, visomis poromis jaučiu, kad tai rimta. Yra teisingas kelias – norėti, kad svajonės neišsipildytų.

Todėl, kad kai svajonės išsipildo, jų vietoje stoja tuštuma. Kai mes gauname viską, ko troškome, ir nebežinome, ko dar galėtume norėti, pasijuntame tušti. Skaitykite toliau...

Savo gyvenime iki šiol padariau du geriausius sprendimus:

Pirmas – atsisakiau alkoholio

Antras – atsisakiau televizijos

Atsisakyti alkoholio

Alkoholio atsisakiau labai paprastai ir ypač lengvai. Gal tai buvo laikas, kai jau buvau išgėrusi savo “dozę”? O gal man padėjo apvaizda, Dievas. Skaitykite toliau...

Nuskridome su vyru į Oslą, aplankyti draugės. Skridau su slapta mintimi nusipirkti ten ką nors nauja, kas dabar madinga Norvegijoje ir, galbūt, tuo rūbu išsiskirti Lietuvoje. Prieš dešimt metų buvau susižavėjusi suplėšytomis kelnėmis, kurias Norvegijoje vilkėjo kas antra mergina, tačiau Lietuvoje tokių dar nebuvo matyti. Skaitykite toliau...

Išorinę sėkmę pasiekti yra sunku, tačiau vidinę dar sunkiau.

Išorinė sėkmė: Gražus, sveikas kūnas, pilna šeima, išpuoselėti namai, jauki aplinka, naujas automobilis, didelė sąskaita banke ir darbas, kuris patinka. O ko dar norėti? A, tiesa, atostogos kur panorėjus, vakarėliai iki paryčių, gražūs drabužiai ir daiktai, daug draugų… Na, dar galima pridėti populiarumą, žinomumą, įtaką ir gerą vardą visuomenėje. Skaitykite toliau...

Kalbėjau su drauge. Ji skundėsi, kad jos kaimynė persisveria per tvorą ir rėkia, reikalaudama, kad draugė nutildytų vaiką. Kita kaimynė ateina ir priekaištauja, jog jie nenupjovė žolės, kuri gožia kažkokius krūmelius. Ir padarė išvadą: jei nori ko nors pasiekti, reikia daryti taip, kaip visi – kuo garsiau rėkti, tada visi bijo ir daugiau nelenda. Skaitykite toliau...

Sapnavau, kad miriau.

Miriau ir ėmiau skristi. Tiesiog taip, paprastai, skridau ten, kur norėjau. Galėjau kontroliuoti ir kryptį, ir greitį.

Pirmiausia turėjau perskristi tunelį, arba kažką panašaus į tunelį, galbūt daugiau tai buvo koridorius, nelygiomis, išsikišusiomis sienomis, tarsi ola. Judėti į priekį, perkristi turėjau todėl, kad jame nieko nebuvo, jis buvo tuščias, tarsi pereinamas objektas, kuriame nepasiliekama. Skaitykite toliau...

Jeigu vaikas, gimęs kur nors Sakartvele, ten užaugęs ir nematęs nieko daugiau nei įprastą, priimtiną ir savą vietinį gyvenimo būdą atvyktų kur nors į Norvegiją, Olandiją, ar net Lietuvą, pavyzdžiui, kad ir į Druskininkus, gautų tikrą kultūrinį šoką.

Kaip viskas gali būti lygu, vientisa, sujungta, organizuota, apgalvota, traškėti švara, netgi sterilumu?! Skaitykite toliau...

Dažnai klausdavau savęs: kodėl žmonės nekuria?

Juk tai taip nuostabu. Viena draugė kažkada rašė puikius eilėraščius, kita muzikavo, trečia tapė. Joms labai patinka tai daryti, tačiau… “nebeturi tam laiko”. Tai yra įprastas pasiteisinimas. Tačiau tik dabar supratau, kad menas turi kainą. Skaitykite toliau...

Beveik viskas, kas mane anksčiau erzino, nebeerzina. Beveik viskas, kas man anksčiau nepatiko, patinka. Viskas, dėl ko anksčiau man norėjosi kovoti, nebesinori.

Kas atsitiko?

Labai gera šio pokyčio iliustracija galėtų būti mano pokalbis su anyta iki pirmos valandos nakties. Pokalbis dviese, SAVO NORU. Skaitykite toliau...

Tyla. Lietus varva už lango, tyliai, ūžia senas šaldytuvas. Klaviatūros tuksenimas, tolimas griaustinis. Negirdimas, bet numanomas kraujo ūžesys arterijose. Šlapias automobilio gaudesys. Spengianti ausyse tamsa. Mintys.

Mintys sunkios, jų daug. “Man reikia” – ten visada. Man reikia…ko? Kažką padaryti, kažką atlikti. Skaitykite toliau...

Visą gyvenimą, kiek save pamenu, ieškojau atsakymų į klausimą: KODĖL.

Ir rasdavau. Būdavo etapų, kai viską žinojau, viską visiems galėjau paaiškinti. Tačiau nepamiršiu tos tuštumos ir beprasmybės jausmo, kai visas mano “žinojimas” staiga sugriūdavo tarsi kortų kaladė ir vėl likdavau prie susikilusios geldos…

Pirmą kartą tą jausmą išgyvenau kai man buvo gal 15 metų. Skaitykite toliau...

Dekartas sakė: “Mąstau, vadinasi esu”, o išminčiai sako: “Noriu, vadinasi gyvenu.”

Visi nori gyventi. Visi nori būti mylimi. Visi nori būti laimingi. Nieko naujo nepasakiau, ar ne? Tačiau šiame straipsnyje svarbiausi bus ne “gyventi”, “mylimi” ar “laimingi”, o “visi nori”. Skaitykite toliau...

Kai važiavau į mokyklas kalbėti su vaikais apie patyčias, sukūriau tokią formulę:

PROBLEMA 

Laikina

Siaura

Niekas nekaltas

Tačiau dabar matau, kad ši formulė tinka ne tik patyčioms, bet ir bet kokioms problemoms spręsti. Nes juk problemos sprendimas yra vienoks ar kitoks požiūris į ją. Skaitykite toliau...

Mano gyvenimas – tarsi sluoksniuotas pyragas. Visko jame yra ir visi sluoksniai skanūs. Karamelė, šokoladas, ledai, uogienė, biskvitas. Aguonos, džiovinti vaisiai, riešutai. Plakta grietinėlė, želė, kremas. Visi skoniai nuostabūs, o jų visuma priklauso nuo to, kokia proga ir kokia nuotaika tą pyragą tenka valgyti. Skaitykite toliau...

“Half of the time we’re gone, but we don’t know where” dainuoja Simon ir Garfunkel.

Kiekvieną vakarą mištame iš nuovargio, kiekvieną rytą atgyjame iš naujo.

Nėra pasaulyje žmogaus, kuris nevalgytų, negertų, nejaustų dienos – nakties ritmo, nemiegotų.

Visi mes esame įkalinti šio ritmo, taip pat kaip ir įkalinti savo kūnuose. Skaitykite toliau...

Visi turi gilesnių ar mažesnių vaikystės žaizdų. Šios žaizdos formuoja visą žmogaus gyvenimą, taip pat atsispindi kūne. Vaikystės žaizdas mes atsinešame jau gimdami ir mūsų tėvai jas aktyvuoja. Vienas žmogus toje pačioje situacijoje aktyvuojasi vieną vaikystės žaizdą, su kuria paskui gyvena, kitą – kitas. Skaitykite toliau...

Vakar pabaigiau skaityti knygą Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai”. Ji laimėjo Nobelio literatūros premiją ir yra parašyta žmogaus, kuris pripažįstamas kaip talentingas ir labai įdomus rašytojas. Skaičiau negalėdama atsitraukti, tačiau negalėjau į knygą nežiūrėti profesionaliu žvilgsniu. Mačiau ir trūkumų. Loginių neatitikimų arba neišvystytos intrigos. Skaitykite toliau...

Labai svarbu gyvenime atskirti tai, ką aš MĖGSTU nuo to, ko NORIU.

O tai yra ne tas pats. Labai dažnai tai, ko aš noriu, su tuo, ką aš mėgstu, nesutampa.

O kai nesutampa – automatiškai atsiranda vidinis konfliktas. Tarsi noriu, bet nemėgstu. Skaitykite toliau...

Šiandien buvo labai gražu. Vakarieniavome Ikėjoje ir negalėjau atsistebėti, kokie gražūs aplinkui mane žmonės. Kur tik pažvelgiau, visur vien grožis, tiek moterų, tiek vyrų. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Nemandagu, aišku. Tačiau negalėjau atsigėrėti. Sėdintis dešinėje, kairėj, prie lango, už mūsų… Ateinantys ir nueinantys, praeinantys ar šalia prisėdantys. Skaitykite toliau...

Romantiški santykiai yra santykių piramidės viršūnėje. Jie remiasi santykiais su savimi ir santykiais su aplinka ir kitais žmonėmis. Neturint gerų santykių su savimi ir keturiais rankos pirštais – keturiais artimiausiais žmonėmis – romantiški santykiai taip neturės tvirto pagrindo.

Piramidės viršūnę sudaro taisyklingas trikampis – dieviškumo ženklas. Skaitykite toliau...

Santykiai su aplinka ir kitais žmonėmis yra antras piramidės laiptelis. Jų negaliu kurti neturėdama tvirto pagrindo – santykių su savimi.

Viskas atvirkščiai

Šiuo metu pradėjau naują projektą. Darau su žmonėmis, kurie nori susipažinti, interviu ir ten yra vienas klausimas, kuris skamba taip: Jei atsibustumėte ryte, įgavę vieną savybę, gebėjimą ar talentą, kurio neturėjote, ką pasirinktumėte? Skaitykite toliau...

Santykių piramidės pagrindas: santykiai su savimi.

Pirmas susidūrimas su savimi man įvyko, turbūt, kaip ir kiekvienam vaikui – kai ėmiau suvokti, kad tai “aš”. Man buvo apie trejus. Stovėjau prie veidrodžio ir žvelgiau į save su nuostaba – tai “aš”?

Antras savęs suvokimas buvo baisus ir tragiškas. Skaitykite toliau...

Konfucijus sakė: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau niekada nebereikės dirbti“. O jei nereikės dirbti, tai nereikės ir atostogų. Ir tai yra tiesa. Kai žmogus dega aistra savo darbui, atostogų jam nereikia. Jis nenori ilsėtis, nes neeikvoja savo energijos, bet ją generuoja – darydamas tai, kam jaučia trauką. Skaitykite toliau...

Mes gyvename suspausto laiko zonoje. Tarsi narai, panirę į vandenį. Kiekvienas turime po oro balioną, iš kurio kvėpuojame. Kvėpuojame suspaustą orą, kuris pasibaigs. Tada teks kilti į paviršių ir kvėpuoti laisvai.

Mūsų laikas, suspaustas į sekundes, atitinka širdies dūžių skaičių. Viena sekundė – vienas ramios širdies dūžis. Skaitykite toliau...

Jei pasaulyje nebūtų žmonių, jis būtų tik balta tuščia vieta. Jame nieko nebūtų. Greičiausiai nebūtų ir pačio pasaulio, nes nebūtų kam į jį žiūrėti. Objektas keičia savo savybes nuo to, kaip stebėtojas jį stebi (atsiminkite eksperimentą su vandens molekulėmis).

Pasaulį kuria kiekvienas žmogus. Skaitykite toliau...

Parašė man per feisbuką žurnalistė iš televizijos laidos “Stilius”. Ji nori paimti iš manęs interviu ir padaryti apie mane reportažą. Kodėl? Klausiu. Juk aš nieko ypatingo gyvenime nepasiekiau, niekuo nepasižymėjau, o tai, kad parašiau knygą…knygas dabar rašo visi. Parašyti knygą yra taip pat nebeegzotiška, kaip keliauti ar išvažiuoti pagyventi  kur nors kitame pasaulio gale. Skaitykite toliau...

Sėdžiu aš viešbučio vestibiulyje Egipte ir rašau. Pro langą matau palmes, jų lapai švelniai linguoja nuo vėjo. Šviečia saulė, tingiai šilta.

Visiška idilė, išskyrus tai, kad visai šalia manęs ginkluota apsauga, pasiruošusi žudyti. Egipte buvo neramu, todėl dabar jie pasiruošę. Jie gins savo pajamas (turistus) smurtu. Skaitykite toliau...

Ką tik baigiau skaityti originalius Levo Tolstojaus dienoraščius.

Nuorodą (ačiū Simonui) galite rasti čia:

Buvo labai įdomu. Jis gyveno daugiau nei prieš 100 metų ir kasdien, visą gyvenimą rašė dienoraštį. Mirė būdamas 82-jų. Toks ilgas amžius tais laikais, kai žmonės mirdavo nuo peršalimo, nebuvo įprastas dalykas. Skaitykite toliau...

Kai tik pradėjau rašyti, pirmoji mane pastebėjo rašytoja Luana Mas. Ne tik pastebėjo, bet ir pakvietė prisijungti prie rašytojų komandos žurnale “Baltas kambarys”.  

Tai buvo kažkas TOKIO. Negaliu apsakyti savo džiaugsmo. Juk niekas niekur manęs nekvietė ir niekas mano ne/tekstų neskaitė. Skaitykite toliau...

Visai neseniai susidūriau su tokia situacija. Šešių mergaičių mama, jauniausiajai pusė metukų, vyriausiajai šešiolika, gyvena kaiminystėje, socaliniame bute, kuriame nėra nei vandens, nei kanalizacijos. Prašo visokeriopos pagalbos: rūbų, batų, maisto, vaistų mergaitėms (ne jos dažnai sega kvėpavimo ligomis), baldų, technikos (nėra skalbimo mašinos), malkų. Skaitykite toliau...

“Tamsa, kurioje jaučiatės pasiklydę, yra jus saugančio Dievo sparnų šėšėlis.”

Prieš metus per šv. Kalėdas lankiausi bažnyčioje. Atsistojau pačiame priekyje, bažnyčia pilna, aplinkui daug vaikų. Ėmiau galvoti, kad galėjau pasiimti ir savąją. Nejučia nusikėliau mintimis į savo trimetės galvą ir ėmiau įsivaizduoti, kaip jai viskas čia atrodytų. Skaitykite toliau...

Ar esate kada nors savęs klausę: kokia mano gyvenimo prasmė?

Kokia viso to prasmė? Kokia mano kančios prasmė? Kam visa tai? Kodėl aš jaučiu tą beprasmybę, tą egzistencinį vakuumą? Kas aš esu ir kur einu? Ir pagrindinis klausimas: kodėl?…

Aš dažnai savęs to klausiu. Skaitykite toliau...

Ilgai žiūrėjau į vieną giminės susitikimo nuotrauką. Septyniasdešimtmečio proga susirinko jubiliato seserys, broliai, jų vyrai ir žmonos, vaikai ir anūkai. Žiūrint į jaunų žmonių veidus sunku ką nors įžiūrėti. Jauni puikiai slepiasi po šypsenomis, šukuosenomis, makiažais. Tačiau senų žmonių veidai gražiausi. Skaitykite toliau...

Gyvenimas…

Atvažiavo manęs aplankyti pusseserė. Ilgai nesimatėme. Nors aštuonerius metus kiekvieną mėnesį skraidė į Vilniaus oro uostą, bet užsukti nepavyko, nors, kaip pati sakė, labai norėjo. Norėjo, bet neatvažiavo.

Paklausiau jos: tai ką gi veiki, kai grįžti? Kodėl negali atvažiuoti?

Sako: ai, visokie reikalai…labai visko daug…

O ko daug? Skaitykite toliau...

Ką tik išklausiau interviu su žinoma žurnaliste. Tiek ji, tiek kelios kitos žurnalistės, su kuriomis teko bendrauti, sakė tą patį: žurnalisto darbas yra surasti problemas, surinki apie jas informaciją ir pateikti ją visuomenei suprantamu būdu. Suprantamu ir patraukliu būdu, nes jei nebus skaitytojų, nebus ir reklamos, o jei nebus reklamos, nebus ir leidinio, portalo ar televizijos. Skaitykite toliau...

Dalinuosi tekstu, rašytu prieš 4 metus. Tada uždaviau Visatai “užsakymą” išleisti knygą ir tapti tikra rašytoja.

Laimingi žmonės tie, kuriems nosies krapštymas yra maloniausias užsiėmimas.

Įkiši pirštą… pasukioji… o!, kažkas užkibo. Ištrauki, apžiūri, nuvalai. Sekantis… Ir taip tol, kol ten tikrai nieko nebėra, nors ir tai ne bėda, nes neilgam – dar truputį pagulėjus ant sofos, nosyje vėl atsiranda „lobių“. Skaitykite toliau...

Medžiaga tobulėjimui yra problemos.

Kai kurie dalykai mums būna tiesiog nematomi. Mes galime praeiti pro juos tūkstantį kartų, mūsų akys netgi gali juos matyti, tačiau smegenys nepriima informacijos apie jų egzistavimą. Keista, ar ne? Ir ne todėl, kad mums tai nesvarbu, bet todėl, kad tiesiog, informacija yra mums užrakinta. Skaitykite toliau...

7 ryto, einu su savo lazdomis. Spaudžia šaltukas, bet viduje man šilta, jau sušilau nuo greito ėjimo. Nuostabus kontrastas – lauke šalta, o viduje šilta. Į veidą šviečia ką tik pabudusi rytinė saulė, žvyrkelio akmenukai gurgžda po lazdomis, šalikelėje linguoja geltonos gėlės, medžiai ir žolė. Skaitykite toliau...

Žinote, koks yra populiariausias žodis lietuvių kalboje?

“Ir”. O antrasis yra “jis”.  “Jis” kaltas. Jis turi ir pasikeisti, o ne aš.

Todėl, kad pats didžiausias iššūkis žmogaus gyvenime yra išdrįsti keistis.Dažniausiai mes juk norime, kad keistųsi kiti, o patys liktume tokie, kokie esame. Skaitykite toliau...

Nesvarbu, kas jūs esate. Nesvarbu, kiek jums metų, ką esate patyrę, susivokę savyje ar ne. Laimingi ar kenčiantys, mylintys ar vieniši, pasiturintys ar vargšai, sveiki ar sergantys. Nesvarbu, ką jūs mėgstate, kokia jūsų tautybė, profesija ar išsilavinimas. Yra dalykai, kurie bendri visiems žmonėms, tokie, kaip turėti kūną ir sielą, gimti ir mirti. Skaitykite toliau...

Gruzinų pasakos motyvais 

Kartą gyveno karalius.

Jis buvo labai labai nelaimingas. Turėjo viską: aukso, žemes, tarnus, visi puolė jam po kojų, klausė kiekvieno jo žodžio, garbino jį ir jam patarnavo. Tačiau neseniai pasimirė jo mylima žmona ir paliko juos tik dviese su dukterimi, princese Sabu. Skaitykite toliau...

Eidama 21 dienos pokyčių programą aš kiekvieną dieną ėmiau keltis anksti ir eiti pasivaikščioti. Kur bebūčiau, kiek trumpai bemiegočiau, keliuosi ir pasiėmusi savo šiaurietiškas lazdas einu į lauką. Vilniuje, Druskininkuose, Miškiniškėse, Nemersetoje. Einu per lietų ar saulę; gatvėmis, palei ežerą, miško takeliais, pievomis, pušynais, pajūriu. Skaitykite toliau...

Meilei reikia laiko užaugti.

Todėl labai svarbu yra aplinkybės. Galbūt jūs sutinkate dešimtis žmonių, kuriuos galėtumėte mylėti, tačiau aplinkybės neleidžia jūsų meilei užaugti. Todėl dažniausiai mylime tuos, kurie yra nuolat šalia, su kuriais dažnai matomės, bendraujame, dalinamės.

Įsivaizduokite sąrašą žmonių, kuriuos jūs mylite dabar. Skaitykite toliau...

Kai perkame kokį nors daiktą, už jį mokame ne pinigais, o laiku. Savo gyvenimo laiku, kurį sugaišome tuos pinigus užsidirbdami.

Nepagalvojote?

Paradoksas yra tame, kad kai traukiame iš savo piniginės banknotus ar kortelę, už prekę mokame savo gyvenimo laiku, kurį atidavėme, kol tuos pinigus uždirbome, TAČIAU gyvenimo laiko už jokius pinigus niekas neparduoda. Skaitykite toliau...

“Jei tiki, kad yra atstumas tarp tavęs ir kito žmogaus, tu esi beprotis,” parašyta knygoje “Course ant Miracles”.

Tai nėra paprasta knyga. Tai šiuolaikinis šventraštis, išleistas 1976 metais. Tai asmeninio tobulėjimo, vedančio į vidinę ramybę vadovas. Jis buvo padiktuotas moteriai, kuri nieko bendro neturėjo su dvasingumu. Skaitykite toliau...

Perskaičiau Feisbuke klausimą ir susimąsčiau.

Kaip sąveikauja laimė ir sėkmė? Juk ne visada sėkmę lydi laimė, o laimė taip pat ne visada vaikšto kartu su sėkme.

Kas yra sėkmė, o kas yra laimė?

Jei paklaustume bet kurio žmogaus:

“Ar tu esi laimingas?” Skaitykite toliau...

Kas geriau: ar laužyti kito valią ir daryti kaip manai, kad yra geriausia, ar leisti pasirinkti ir leisti iškentėti savo pasirinkimo pasekmes?

Visos bėdos kyla iš to, kad žmonės nesikalba. Tiesiog, nesikalba. Tyli. Nesako to, ką galvoja, nesidalina problemomis. O paskui neišvengiamai ateina sprogimas, kuris nori nenori išdrasko viską aplinkui į skutelius. Skaitykite toliau...

Auksė Trinotienė sėdėjo palinkusi prie nešiojamojo kompiuterio ir pylė feisbukopostą. Pabaigusi šiek tiek atsitiesė ir nuleidusi juodai padažytas blakstienas, laukė komentarų. Nieko. Praėjo dešimt minučių, nei vieno. Net laiko ir tai, nei vieno.

Auksei Trinotienei sukilo pyktis. “Tai štai kaip visiems rūpi! Skaitykite toliau...

Girdžiu už nugaros pliuškenant jo irklus ir bandau pataikyti į ritmą su savaisiais.  Mes –  į ryškias liemenes įsmukę baidarininkai, susikūprinę po irklų našta. Jaučiu šlampančią sėdynę, vanduo šaltas, o Ūla tikrai srauni upė. Mums, kurie plaukia kartą per dvejus metus, ji – didelis iššūkis. Skaitykite toliau...

Sėdžiu savo stovinčiame automobilyje, karšta. Kondicionierius neveikia, iki galo nuleistas langas taip pat neįleidžia nei truputėlio gaivos.  Jaučiu, kaip ima drėgti nugara ir gerklė džiūsta nuo troškulio. Eilė dar tokia ilga! Nei šešėlio, automobiliai išsirikiavę pačioje saulėkaitoje. Kitomis aplinkybėmis tai būtų dovana, pabūti saulėje, šilumoje, juk šiais metais dar gegužę snigo. Skaitykite toliau...

Yra skirtingi gyvėjimo būdai. Gyvėjimo iliuzija, kuri niekuo nepadeda nei sielai, nei kūnui, ir gyvėjimas, kai siela auga iš tikrųjų. Auga, auga ir užauga. O užaugus jai nebereikia mirti.

Vydūnas prieš beveik šimtą metų rašė: “Žmonės trokšta gyvybės”.

Rodos, kad viskas tuo ir pasakyta. Skaitykite toliau...

Kalno papėdėje, viename gražiame mieste gyveno broliai dvyniai Dvasilijus ir Kūnibalas Skausmai.  Šalia jų buvo įsikūręs jų pusbrolis Smurlas, o kitame name gyveno teta Mirtiesė.  

Broliai Skausmai labai mėgo lenktyniauti ir nuolat pykdavosi, kuris iš jų baisesnis. Jų barniai skambėdavo taip garsiai, kad girdėdavosi net kitame miesto gale. Skaitykite toliau...

– Jūs kalvis?

Klausimas nuskambėjo taip netikėtai, kad kalvis Vasilijus net krūptelėjo. Bendrai paėmus, jis net negirdėjo, kad durys į kalvę būtų atsidariusios ir kažkas būtų įėjęs į vidų.

– Pasibelsti nereikia? – grubiai, supykęs ant savęs ir ant netikėto svečio, paklausė Vasilijus. Skaitykite toliau...

Ar žinojote, kad Motina Teresė visą gyvenimą ieškojo Dievo ir JO NERADO?

“Yra taip tamsu, kad nieko nematau – nei mintimis, nei protu, Dievo vieta mano sieloje tuščia.”

 “Manyje nėra Dievo – kai ilgesio skausmas tampa nepakeliamas, tiesiog ilgiuosi ir ilgiuosi Dievo ir tada pajuntu – Jis nenori manęs…”, rašė ji savo dienoraštyje. Skaitykite toliau...

Kaip dažnai jie būna. Tie nesusipratimai. Siautėja tiesiog. Siuntėjui atrodo, kad jis siunčia viena, o  gavėjas gauna visai ką kitą. Net žaidimas yra  “Sugedęs telefonas”. Labai populiarus buvo vaikystėje. Reikėdavo pasakyti kitam vaikui į ausį kokį nors žodį, bet pasistengti jį ištarti neaiškiai. Skaitykite toliau...

Trys nemigos naktys.  Trys skirtingos išeitys.  

Priešinuosi. Kvėpuoju. Bandau atsipalaiduoti. Stengiuosi negavoti nesąmonių. Būti čia ir dabar. Užmigti.

Tačiau ne taip lengva būti  čia ir dabar, kai raita ant minčių, pirmyn – atgal, į praeitį ir ateitį, mane stumdo Nemiga. Skaitykite toliau...

Visada pavydėjau žmonėms, kurie supranta matematiką. Mokykloje tik geraširdės mokytojos dėka šiaip ne taip ištraukdavau teigiamą pažymį. Matematika man atrodė tarsi kiniečių kalba, nesupratau jos, nors žinojau, kad ją galima išmokti.

Matematikos mokytoja tikrai stengėsi mane išmokyti. Kartą, pasilikusi po pamokų, ji bandė man išaiškinti procento išvedimo formulę. Skaitykite toliau...

Mes esame pripratę, kad vaikai yra mušami. Nors yra nemalonu tai matyti ir daryti, tačiau tai yra norma. Tik dabar, tik ŠIS SEIMAS, po daugiau nei dvidešimties metų sugebėjo tą normą atšaukti.

Niekam ne paslaptis, kad dauguma taip ir užaugome. Jei neklausom – diržas, arba bent jau pagąsdinimas juo. Skaitykite toliau...

Prieš dvi savaites nusprendžiau nustoti vartoti cukrų. Nuostabios Jurgio Brėdikio (apie ją parašysiu vėliau) knygos įkvėpta uždaviau Visatai klausimą: kaip man pataisyti sveikatą ir išvengti potencialių sveikatos problemų ateityje? Būsenos tarp miego ir būdravimo, kai visos juslės buvo ypač aktyvios, metu gavau tiesų atsakymą: su cukrumi ir alkoholiu turiu nueiti skirtingais keliais.  Skaitykite toliau...

Žmogaus smegenų ląstelių bendrijos ir sistemos sudaro ekologinę sistemą, kurios veikla priklauso nuo cheminių medžiagų pusiausvyros. Ir Rytų, ir Vakarų medicinos sutaria, kad sveikatai ir gerai savijautai  svarbiausias dalykas – palaikyti natūralią  sistemų pusiausvyrą, nes kūno sistemos negali veikti kitaip, kaip tik harmoningai. Skaitykite toliau...

Ištraukos iš moksleivių rašinių

♥  Gyventi, galima sakyti, jam nelabai sekėsi, todėl, galima sakyti, jis mirė.

♥  Šis pasakymas nesulauks pritarimo, ypač mano tarpe.

♥ Paukščius reikia globoti: vasarą jie padeda sodininkams ir daržininkams lesti vabzdžius.

♥ Autorius puikiai supranta, kad atbulas valstietis negali ilgai dirbti. Skaitykite toliau...

Kai atvežiau jam remontuoti savo mašiną, jau buvau praradusi viltį. Tai buvo paskutinė vieta, kur galėjau pabandyti sutvarkyti ją pigiau, nei vežti į oficialų gamintojo servisą. Prieš tai jau buvau išbandžiusi keletą servisų, kurie negalėjo man padėti.

Nustebau. Jokios iškabos, o kiemas sausakimšas klientų automobilių.   Skaitykite toliau...

Mane visada traukė mokyti. Rimtai svarsčiau tapti mokytoja. Bet tik tol, kol nepabaigiau Pedagoginio universiteto ir neturėjau praktikos mokykloje. Toks šokas. Mokiniai gerokai aptalžė mano Trauką mokyti. O gal tiesiog neturiu talento būti mokytoja?… Niekas manęs neklauso. Labai tikslią iliustraciją, kaip aš jaučiausi, galite perskaityti čia.   Skaitykite toliau...

Darbų, sprendimų ir minčių atidėjimas ne tik padeda tapti kūrybiškesniems, bet ir išvengti neigiamų emocijų ir depresijos.

Kaip dažnai Jums tenka atidėti darbą paskutinei minutei?  Tarkim, straipsniui parašyti yra duotas mėnuo, ar rašote jį visą mėnesį, ar per paskutines kelias dienas? Skaitykite toliau...

Man labai patinka šitas žodis. Omenyje. Kažkodėl man jis asocijuojasi su labai gera emocija. Su gyvybe.  Įdomu, ką jis reiškia? “Turėk omenyje” mes sakome, kai norime į kažką atkreipti dėmesį, kai kažką reikia žinoti ir tai žinant atitinkamai elgtis. “Turėk omenyje, kad aš šiandien vėliau grįšiu”,  sakome vyrui. Skaitykite toliau...

Noriu atsakyti jaunai gražiai protingai merginai, sukūrusiai sėkmingą verslą Norvegijoje.

Ji nori sugrįžti gyventi į Lietuvą. Tačiau nežino kaip. “Valandoje su Rūta” neseniai ji stebėjosi:  iš kur? Iš kur Lietuvoje visi tokie gražūs,pasipuošę, stumiantys pilnus vežimėlius prekių, užsėdę kavines ir vairuojantys prabangius automobilius?  Skaitykite toliau...

Galvoju apie kūrybą. Kas yra menas? Ar kūryba ir menas yra skirtingi dalykai?

Skaitau 400 puslapių knygą, kur žmogus tiesiog surašė tai, ką galvoja apie pasaulį. Be cenzūros, be redakcijos, net klaidas paliko. Jis sako, kad klaidos taip pat padeda ištransliuoti žinutę. Skaitykite toliau...

Niekas nieko iš niekur neatsiranda. Niekas niekur iš nieko neišnyksta. Paprasta fizika, tačiau ir gyvenimas. Viskas, kas su jumis vyksta, turi savo prasmę. Nesvarbu, tai yra malonu ar nelabai. Viskas yra pamoka. Kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas. Visa, ką reikia padaryti – atmerkti akis. Skaitykite toliau...

Ar jūsų niekada neerzino draugai, šeimos nariai, ar kiti artimieji, kurie nuolat keičia planus? “Pažiūrėsim. Gal. Susiskambinam. Žinai, nieko neišeis. Planai keičiasi.” Pažįstamos frazės?

Jei pažįstamos, sveiki atvykę į efektyvią ir nepamirštamą procedūrą nuo pleiskanų. Po jos jūs galbūt tuoj pat jų ir neatsikratysite, bet suprasite, iš kur jos atsiranda ir išmoksite su jomis gyventi. Skaitykite toliau...

Vis prisimenu Opros žodžius. Pasikabinu jų karolius ant kaklo ir visur nešioju.

Kai kas sako, kad tai atsibodusi tema. Nuobodi. Reikia sugalvoti kažką naujo.  Toks personažas jau tampa kliše, apie jį rašo visi.

Bet žmogus rašo apie tai, ką patiria. Ką išgyvena. Aprašo savo laikmetį, savo patirtį ir savo požiūrio kampą.

Taip ir aš. Skaitykite toliau...

Vieni žmonės eina į žygius tūkstančius kilometrų pėsčiomis, nešini visais savo daiktais. Dvokiantys ir žaizdoti, alkani ir pervargę jie stumia kojas pirmyn, vis pirmyn ir pirmyn. Kasdien sutikdami pavojus, naktis leidžia palapinėje visiškoje vienumoje laukinėje gamtoje. Kilometrai veja kilometrus, keičiasi kraštovaizdis ir klimatas. Skaitykite toliau...

Priešais bėgantis kelias lenda po manimi, į mane, aplink mane. Prievartauja brutualiai ir be gailesčio, nors sėdžiu čia savo noru. Tarsi galėčiau jam pasipriešinti, atsilošiu, įsispiriu kojomis į priekį ir priekaištingai įsmeigiu į jį akis. Gal susigėdęs mano kiauriai veriančio žvilgsnio jis nustos. Skaitykite toliau...

Kai man buvo 29-neri, net įsivaizduoti negalėjau, kad turėsiu tokį nuostabų vyrą ir du nuostabius vaikus. Pirmąjį pagimdžiau 35-rių. O visą laiką iki tol, svajojau. Stengiausi būti atvira galimybėms ir į viską žiūrėti šviesiomis akimis. Troškau meilės, bet stengiausi per daug nenusiminti, jei jos nebus. Skaitykite toliau...

 Ideali žmona:

Graži (jam)

Ištikima

Motiniškai globojanti, kaip sūnų

Skaniai gamina

Su ja įdomu pasikalbėti

Neįkyri, nekritikuoja ir nesmerkia

Stipri

Palaiko, pataria ir visada stovi už vyro nugaros.

Idealus vyras:

Protingas

Ištikimas

Globojantis, kaip silpnesnę

Gerai uždirba

Žino, kaip ir kada pajuokauti

Ramus, laiku patylintis

Atsakingas

Mylintis. Skaitykite toliau...

Kai buvau maža mergaitė, mane persekiojo viena baiminga mintis. Kaip reikės man gyventi, kai užaugsiu ir turėsiu savo vaikų? Vaikai juk auga taip greitai, kaip gi aš jiems spėsiu pirkti naujus rūbus, vis didesnius ir didesnius?

Kai mokiausi mokykloje, dienoraštyje rašiau: kas gi manęs laukia po šio saugaus ir jaukaus gyvenimo? Skaitykite toliau...

Energingos bangos linguoja spalvotą jūrą. Smėlis, pilnas jūros kriauklių likučių, skaudžiai  masažuoja basas pėdas. Vėjas, pasislėpęs už horizonto, žaidžia kortomis su debesimis, ir tik saulė, viena likusi namie, neblaškoma vėjo sąžiningai dirba savo darbą.

Taksi veža lopyta ir perlopyta gatve po vienomis rankomis neapkabinamais šimtamečiais medžiais, pro apleistus betoninius pastatus, apsilupusius reklaminius stendus, apipaišytas šiukšliadėžes ir prabangius viešbučius, pasipuošusius akis rėžiančia baseinų žydruma. Skaitykite toliau...

Baba Rada pasitiko mus prie pat autobuso durų. Visa išdidi, vos vos pakeltais lūpų kampučiais, vilkėdama nacionalinį bulgarišką sijoną su liemene ir baltas kojines. Ji pasveikino kiekvieną išlipantį. Apkabino, pabučiavo, kaip brangiausią, ilgai lauktą svečią. Lygiai taip pat ji ir išlydėjo, su kiekvienu atsisveikindama, apkabindama, padėkodama ir palinkėdama gero kelio ir gero gyvenimo. Skaitykite toliau...

Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi, persitempusi.  Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu.  Skauda pūsles ant rankų ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą – supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o
nupjautų – vis dar milžiniška. Skaitykite toliau...

Neseniai žurnalas “Žmonės” surengė savo 15-tojo gimtadienio šventę, į kurią sukvietė penkis šimtus kviestinių svečių. Ne šiaip svečių, o Lietuvos garsenybių. Pakvietė visus! Visus, kažką veikiančius ir todėl žinomus žmones, nusipelniusius straipsnio žurnale „Žmonės“ . Penki šimtai rodomi per televiziją, aprašomi straipsniuose, turtingesni nei vidurkis žmonės. Skaitykite toliau...

Artimas mūsų giminaitis pranešė žinią: jo draugė laukiasi. Žinia džiugi, be abejo. Jie ilgai bandė, stengėsi, laukė, labai norėjo…Bet giliai viduje aš neapsidžiaugiau. Vat, jei išgirsčiau, kad jie išsiskyrė, tada tai taip, būtų tikrai malonu.

Pati pasibaisėjau savo jausmais. Ir susimąsčiau, kodėl mes taip? Skaitykite toliau...

Važiavau gatve, prie šviesoforo sustojusio automobilio galiniame lange pamačiau popierinį Mc Donald’o maišelį. Tuoj pat pajutau seiles burnoje. Kaip norėčiau!.. Ir tuoj po to: ne ne, ne, juk negalima. Nesveika. Tai juk junk food, tikras šlamštas. Iš ko ji padarytas, net nesinori žinoti. Skaitykite toliau...

Kartą, seniai seniai, teko lankytis Maskvoje. Pagal privalomą programą – būtina pamatyti – apsilankėme teatre. Nebeatsimenu nei režisieriaus, nei spektaklio pavadinimo, bet puikiai prisimenu matytą istoriją.

Keturi nepažįstami  žmonės paliko šį pasaulį, kiekvienas skirtingai, ir susitiko aname. Jie visi atsidūrė tuščioje patalpoje užrakintomis durimis. Skaitykite toliau...

Paprašiau interviu iš KAKĖS MAKĖS kūrėjos, sumanytojos ir „mamos“ – Linos Žutautės.

Ruošiausi. Susitariau palikti vaikus priežiūrai bet kokiu metu, kada tik ji pasakys, kad gali susitikti. Pasiruošiau klausimus, apmąsčiau juos ir vėl permąsčiau. Apgalvojau,  kur susitikti, kada susitikti, ką apsirengti, ko klausti, kaip klausti, kaip viską įrašyti ir paskui apdoroti. Skaitykite toliau...

Nesirengiau, nesivaliau dantų, nepusryčiavau. Tik pašokau iš lovos ir tuoj pat puoliau prie kompiuterio. Vaikai kaip susitarę, visą rytą elgėsi ypač ramiai, taigi viską dariau viena atgalia ranka, o galutinai į realybę grįžau tik antrą valandą dienos.

Apsidairiau.

Oho, namai – kaip karo! Skaitykite toliau...

Karščio banga plūstelėjo į galvą.

Staiga prisiminiau tą jausmą. Nenorą dalyvauti klasės susibūrimuose ir renginiuose. Todėl, kad nenorėjau patyčių.

Buvau objektas, pasirinktas labai paprastai. Akiniai, pirmas suolas, nekokia mokinė, žioplavota, lėtai bręstanti. Ir net ne tai, kad buvome neturtingi – visi tais laikais buvo panašiai neturtingi, jei tik kieno tėvai nedarydavo „chaltūros“. Skaitykite toliau...

Neseniai užsiregistravau į kūrybinio rašymo dirbtuves. Tai yra, atsitiko būtent tai, ko siekiau. Va taip – po truputį, po trupinėlį, po žingsnelį, po lašelį sprendžiasi mano problema. O mano problema tokia:

Noriu išmokti rašyti.

Visomis prasmėmis, išmokti:

Aklai spausdinti – greitai ir tiksliai;

Rašyti be gramatinių ir skyrybos klaidų;

Gerai rašyti angliškai;

Atrasti savo originalų rašymo stilių, kad šviesa sklistų iš po pirštų;

Išmokti atskleisti idėjas skaniai, paprastai ir įspūdingai;

Išmokti rašyti SEO tekstus;

Išmokti rašyti žurnalistinius straipsnius;

Uždirbti iš rašymo;

Rašyti knygas.  Skaitykite toliau...

„Nuoširdumo užteks“, perskaičiau vienos pradedančios poetės ir rašytojos tekste. Skambėjo labai gražiai. Tik ar tai tiesa?

Papasakosiu vieną istoriją.

Kartą, aplankė mus mano vyro bosas, atvykęs iš Amerikos.  Pradžioje šiek tiek nervinausi, pergyvenau, juk toks didelis žmogus pagerbs mus savo persona. Skaitykite toliau...

Esu pripratusi prie komplimentų. Komplimentai manęs nestebina ir euforijos nesukelia. Jei aš atrodau gražiai, pati matau veidrodyje, man nebūtina to sakyti. Matau ir kitų žmonių akyse. Ištartas „gražiai atrodai“ man skamba taip pat, kaip „saulė šiandien pakilo“.  Lyg sakytų naujieną.

O jei atrodau negražiai – pasakytu „gražiai atrodai“ netikiu. Skaitykite toliau...

Stovėjau prie baro ir stebėjau už jo dirbančią moterį.

TEKŠT! Stiklinės ant stalo, į abi iš karto, abiem rankom, nusukusi veidą supila kokakolą. DZINGT, tušti buteliukai į taros dėžę. GRYBT peilis rankoje, DRYKST užšaldytų hamburgerių pokas.  PEKŠT hamburgerių “mėsa” ant grilio, BRIGŠT mikrobanginės durys, TTTTT, kasos mygtukai… Viskas TEKŠT, PEKŠT,  mėtoma atsainiai ir be meilės, ką ten meilės… Veido  išraiška rėkte rėkia “AŠ NEKENČIU ŠITO DARBO”. Skaitykite toliau...

“Be dviejų minučių dešimt yra dabar. Rytoj lygiai trečią valandą irgi bus dabar. Mirties patale vis dar bus dabar. Kadangi visada bus dabar, vienintelis dalykas, kurio reikia išmokti – reaguoti į dabar.” Perskaičiau šiuos Hugh Prater žodžius ir mano galvoje, šviesus kaip žaibas tvykstelėjo supratimas. Skaitykite toliau...

Kokia gyvenimo prasmė?

Štai, kur pagrindinis klausimas.

Viskas, ką mes darome, yra beprasmybė.

Leidžiame savo laiką, savo dienas ir mėnesius darydami kažką, kas visai neturi vertės. Tai yra tik laiko stūmimas palaikant  tam tikrą savo susikurtą standartą. Patys sukuriame sau užimtumą, patys prisigalvojame ir problemų. Skaitykite toliau...

–Jei staiga taptumėte savo ateities dizaineriais, kur panaudotumėt savo energiją ir laiką?, paklausė psichiatras Robert’as Waldinger’is.

80 proc. žmonių atsakė – tapčiau turtingas. 50 – tapčiau įžymybe.

BET.

Harwarde 75-rius metus nuo jaunystės iki senatvės buvo tiriami žmonės. Tyrimu buvo siekiama pagaliau išsiaiškinti – kas gi iš tikrųjų įtakoja žmogaus laimę ir sveikatą. Skaitykite toliau...

Mano vyras su manim nesutinka, kai sakau, kad Dievas yra.

O aš jaučiu, kad jis yra. Aš žinau, nes jaučiu, kad jis yra.

…ar mes jaučiame tai, kas yra, ar mums yra tai, ką jaučiame?… Kaip ten bebūtų, tikėti yra dovana. Skaitykite toliau...

“Neskubėk, imk po mažą gabaliuką. Gerai kramtyk.”, sako mama.

Mama žino, ką sako.

Kai kas nors nesiseka, dažnai nusprendžiam- NU IR NEREIKIA. Užtrenkiam duris ir tesižino. Jei nesiseka meilėje – atsiribojam nuo bet kokių romantiškų pažinčių. “Man vienai geriausiai”.

Jei nesiseka gyvenime – nustojam skaityti ir domėtis bet kokiomis motyvacinėmis knygomis ir skaitiniais, “vis tiek ten nieko gero, iš tuščio į kiaurą, banalybės…”

Jei negalim turėti vaikų – atsiribojam nuo bet kokio kontakto su jais, vengiam ne tik imti ant rankų, bet net žiūrėti į juos: “vaikai man, tiesą sakant, niekada ir nepatiko…”. Skaitykite toliau...

“Jis visą laiką su šypsena” sakoma apie mielą ir malonų žmogų.

Baltai pavydžiu tiems, kurie moka šypsotis ir nuolat šypsosi… Todėl mokausi.

Kai tik prisimenu, vos vos pakeliu lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar.. Va, tiek ir užtenka.

Tik tiek, o efektas – stulbinantis! Skaitykite toliau...

Seniai seniai, vienos vidurinės mokyklos klasė žaidė kvadratą. Tai toks žaidimas, kai dvi komandos turi išmušti viena kitos žaidėjus kamuoliais. Paprastai visi stengėsi žaisti švelniai, kad būtų linksma.  O viena mergaitė, kai atėjo jos eilė rinktis, davė kamuoliu kitai į pilvą taip, kad ši net susirietė. Skaitykite toliau...

Augindama du mažus vaikus tikrai tokia jaučiuosi. Šiek tiek didvyrė.

Visos mamos yra didvyrės.

…….. nuolatinis miego trūkumas, nesibaigiantys skalbiniai ir dulkės, trupiniuotos grindys ir dėmėtos sofos…

Besimėtantys rūbai ir žaislai, iš lentynų ir spintelių ištrauktos knygos ir puodai, verksmas ir rėkimas. Skaitykite toliau...

Mes visi, sėdėdami vienoje ar kitoje valtyje plaukiame per gyvenimą.

Vieni saugiai ir stabiliai sėdi didelėse, stipriose, apšviestose valtyse, kurioms audros ne tokios ir baisios, kiti – vos laikosi nuo kiekvieno vėjo gūsio byrančiose geldose, tačiau niekas nenori paskęsti… Juk krantas arba dugnas – tai mirtis. Skaitykite toliau...

Nes turi pripažinti, kad klydai.

Nes turi nusižeminti ir paminti savąjį ego.

Nes privalai būti teisus, kad nereikėtų atsiprašinėti.

Teisiųjų kultūra. Nepramušamas teisumas. Žinoti viską ir niekada neklysti…nes kitaip būsi “lūseris”. Tokios iliuzijos klaidina, jos trukdo atsiprašyti ir gerinti santykius. Kai kurie žmonės iš viso nenaudoja tokio žodžio kaip atsiprašau. Skaitykite toliau...

Laimė emigracijoje įmanoma tik vienu atveju: pamiršk, iš kur esi.

Gyvenk dabartimi, ne praeitimi. Adaptuokis naujoje aplinkoje, o ne lygink su sau įprasta. Planuok ką darysi ir ko sieki, o ne svajok apie seniai išmintus takelius, paliktus draugus ir šeimą.

Tik tokiu būdu gali būti laimingas TEN.  Skaitykite toliau...

Girdėjau pasakojant, kad šv. Benediktas, pirmųjų vienuolynų  įkūrėjas, tikėjo, kad tai, ką tau sako nepažįstami žmonės, yra tai, ką sako Dievas.

 Vieną gražią dieną Benediktas išėjo pasivaikščioti prie upės.  Tuo metu pro šalį plaukė laivelis su keliais valstiečiais ir viena moteris jam sušukusi –ei, koks gi tu vienuolis, jei negyveni vienas? Skaitykite toliau...

Vieną dieną savo tėvui pasakiau: pasistenk bent jau 24 valandas

Nesiskųsti

Nekritikuoti

Neapkalbinėti.

Pamatysi, santykiai  iš karto taps geresni.

Jis man atrėžė

Mano darbas yra kritikuoti. Kitaip jūs nežinotumėt kur ir kaip tobulėti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip sunku parą nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti. Skaitykite toliau...

Taigi, kaip viskas buvo.

Parašiau knygą, nes norėjau. Gimus vaikui, -visos mamos pasakys-, kažkokios papildomos čakros atsiveria. Imi daryti tai, ko anksčiau nedrįsdavai. Taigi, ir aš, ėmiausi didelio projekto  – knygos.

Tikrai nelengva. Prirašyti, ir dar logiškai, tęstinai 200 ir daugiau puslapių, raidę po raidės, žodį po žodžio. Skaitykite toliau...