Neringa Abrutytė “Trilogija” ir “Atostogos” – eilėraščiai

Turiu aš tokią knygą. Vadinasi „Another dimension. You have to see it to believe it“. Joje – formų ir spalvų kratinys. Tai iš pirmo žvilgsnio. Tam tikru būdu pakeitus akių fokusą, kiekviename puslapyje išryškėja gražiausi paveikslai.

Apie tai man yra ir Neringos Abrutytės poezija.

Perskaityti šiuos eilėraščius reikia kodo. Panašiai kaip Tarkovskio filmuose – žiūri, matai kažką, ko nesupranti, bet negali atitraukti žvilgsnio. Kai protas nepriima, o kitos juslės – traukia. Kas ten taip traukia? Reikia sužinoti. Perkelti tai į proto lygmenį.

Pradžioje skaičiau tyliai. Galvojau, na ne, tikrai, poezija – ne man. Nieko nesuprantu. Apie ką? Kur mintis? Tik formų ir spalvų kratinys.

Tada, norėdama parodyti, ką skaitau, perskaičiau vieną eilėraštį dukrai. Garsiai. Ji mokosi mokykloje teksto suvokimo, taigi buvo gera praktika suprasti, kur mintis. Ir tada įvyko reikalingas fokuso pasikeitimas. Skaitant garsiai eilėraštis nuskambėjo visiškai kitaip. Jis ėmė skambėti!

Skaitant grasiai netikėtai atsirišo ritmas ir prasmė. Radusi žiūrėjimo kampą, jau visai negalėjau atsitraukti. Neėmiau jokios grožinės knygos, nieko nesimokiau (kaip rašyti), tik skaičiau.

Toksss… visiškai autentiškas kalbėjimas nesistengiant įtikti ar kažką pasmerkti. Be neapykantos. Be pompastikos. Ne egzaltuotas. Kitoks. Savotiškas. Iš vidaus. Tikras.

Pamačiau ir personažą, ir jo augimą. Vos ne kaip romanas, su emocijų potvyniais ir atoslūgiais, klystkeliais ir laimės akimirkomis. Tik parašytas eilėmis, o skaitomas su kodu.

Vienas mane net pralinksmino:

tinka apgedusių ar pažeistų plaukų nutriušusių

tuos plaukus matyt bus apkramtęs alkanas triušis

arba pusalkanis gerina plaukų be dažomųjų medžiagų

struktūrą nežinau kuris mano plaukas įtrūkęs o kurį

pasiutusį po trijų penkių minučių išplauti drungnu

plaukai žymiai sako geriau pasijutę mano tel. numeris:

keturi šeši du du devyni du

o skaičius visų mano galvos plaukų ne- pri-si-me-nu-

O šitas mano mylimiausias:

Ir (maudantis jūroje)

jaučiu – tirpsta

kūnas ir

tai kas prikimšta nereikalingo

(ištirps)

lyg nuo mano

vardo liktų

liekna priesaga -inga, ir

mano kūnas mano vardas

mano miestas ir

ir, ir

(ne–ri)

Laura Sintija Černiauskaitė “Džiaugsmynas”

Turime Balsą.

Tikrą lietuvišką Balsą.

Įsirašantį giliai į sąmonę.

Įsimenantį.

Kurio gera klausytis.

Kurį visi (kas skaitė, arba kiek aš žinau) pripažįsta – va, čia tai Balsas.

Skaitydama pykau tik ant vieno dalyko. Pykau ant tos šeimos (nieko asmeniško

), su kuria reikia ruošti pamokas, virti tą atsibodusią sriubą, atlaikyti jų emocijas. Netgi ėmiau stebėti, o ką mes valgome? Tikrai ne sriubą. Kažką pasišildome „ant greitųjų“. Na, žinoma, mano vyras gamina. Kažkaip viskas greitai ir be pastangų. Bent jau taip atrodo. O čia – tos skausmingos b-u-i-t-i-e-s (kad ją kur!) tiek daug, ji, atrodo, atima per daug jėgų iš mūsų (drįstu sakyti, mūsų) Balso! Kur dar apiplauti, apvalyti ir apskalbti… Visos moterys puikiai nutuokia apie ką aš čia.

Norisi (taip egoistiškai), kad Balsas stiprėtų. Kad niekas neatimtų jo jėgų. Kad nebenutiltų. Labai gerai atsimenu kai kurias vietas iš „Šulinio“. Jos tiesiog įsirašė. Atsimenu pristatymą Knygų mugėje. Kitaip sakant, šis Balsas įsirašo į sąmonę. Taip giliai giliai. Norisi, kad jis skambėtų, stiprus, galingas. Dažnai.

Balsas priklauso (ar per ją eina?) gerai, jautriai, tikinčiai moteriai. Kai kuriose vietose aš galiu su ja ir nesutikti, bet ji vis tiek teisi. Nes ji jaučia „sveikai“, ne sentimentaliai. Ir moka tai užrašyti taip, kaip niekas kitas.

„Jausmas yra per žmogų pasireiškiantis tas kažkas daugiau už jį patį. Tai švari versmė be egoizmo“.

Kaip gali pasakyti geriau? Balsas kalba už save. Tai švari versmė be egoizmo. Šios autorės knygos būtent tokios.

Kažkada rašiau, kad jei turėčiau labai daug pinigų, nupirkčiau Kęstučiui Navakui kelionę į bet kurį pasaulio kraštą, kur tik jis panorėtų ir kuriam tik nori laikui, su viskuo. Tada iš rašytojų pasaulio sulaukiau daug pakeltų antakių. O dabar sakau, kad jei tik galėčiau, sudaryčiau Laurai Sintijai Černiauskaitei tokias sąlygas, kurios būtų jai pačios geriausios kurti. Su viskuo. Jokių sriubų, jokių puodų, jokios buities. Gamta, meilė, artimieji, tikras buvimas. Daug buvimo. Maistas tris kartus per dieną į namus, kartą per savaitę valytoja, masažuotoja ir skalbinių lankstytoja.

Sakysite, ką tu čia šneki, juk be b-u-i-t-i-e-s nebūtų ir tekstų. Juk ir šie, kaip pati autorė sako, „grynojo įkvėpimo esukai“ – taip ir gimė, buityje. Per karantiną ir visokius sunkius laikus. Bet man norisi, kad per artimiausius 10 metų gimtų ne tik esukai, bet ir istorijos. Istorijos apie mus. Tokios, kurios liptų ir ilgainiui virstų klasika. Juk Balsas tam ir yra. Belieka leisti jam skambėti.

To aš visiems, jums ir sau linkiu.

O kas dar negirdėjote Balso – išgirskite.

Ps. Rekomenduoju Balsą „vartoti“ lėtai. Po kelis puslapius kas dieną. To užtenka. Jis labai tirštas ir daugiasluoksnis. Bet labai malonus. Patys pamatysit.

Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“

2022 m.

„…visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei…“
Tokia Virginijos Woolf citata mus pasitinka pirmoji, tik atsivertus šį romaną. Jei šios mažomis raidelėmis įspaustos citatos tūlas skaitytojas nepastebės, jam ar jai mažai tikrai nepasirodys…

Skaitydama romaną beveik visą laiką galvojau – siaubas. Kaip gerai, kad aš negyvenu Prancūzijoje. Kaip gerai, kad Nyderlanduose nevyksta tokių nesąmonių. Kaip gerai, kad kai kelias savaites keliavome po visą Prancūziją automobiliu, mano vyras pasakė:

-Negalėčiau čia gyventi. Čia viskas per daug…prancūziška.

Ir aš supratau, ką jis turi omenyje.

Taigi, romanas apie tą ypatingą prancūzišką būvį. Kai žmogus tame būvyje jaučiasi svetimas. Jaučiasi svetimas, bet trokšta prisitaikyti, priklausyti, įsilieti. Daro viską, kad tik pavyktų.

Mergina, Elena, nusprendžia, kad geriausiai ji įsilies į prancūzišką gyvenimą gyvendama Paryžiuje. Ir tik Paryžiuje! Ir ne bet kur, o gerame rajone. Ir ne bet kaip, o susiradusi draugę – TIKRĄ prancūzę.

Pavyksta. Su šeima, vyru ir dukra apsigyvena Paryžiuje, puikiame rajone. Susidraugauja su kaimyne, tikra prancūze, kuri turi panašaus amžiaus dukrą. Viskas gerai? Tikrai ne! Tik retkarčiais taip atrodo, kai ji sėdi prabangiame restorane ir geria šampaną su draugės buvusio vyro šeima, tačiau dažniau ji jaučiasi atstumta – draugė nepakvietė jos į vakarėlį. Kodėl?! Ką ji ir vėl padarė ne taip?

Romano stilius taupus ir lakoniškas, visai kitoks, nei per kraštus virstantys Elenos jausmai. Trumpučiais sakiniais tarsi norėta pabrėžti, kas vyksta viduje, jokiu būdu negali atsispindėti išorėje. Man labai patiko šis stilius:

„Ir aš nežinau, kur man čia pasidėti. Ką man čia suvaidinti. Kas aš po galais, čia esu“.

Sakiniai konkretūs, jokių metaforų:
„Esu svetimoje teritorijoje. Karo lauke“.

Keliais žodžiais papasakojama viena ar net kelios istorijos ir daugiau nieko tarsi nebereikia:
„Jis dabar myli Filomeną. Pas ją ir gyvena. Kviečia susipažinti. Vakarienę paruoš ji. Nieko vežtis nereikia“.

Tobulai apibendrinta, kodėl žmonės apskritai išvažiuoja:
„Bėgant nuo realybės. Bandant numaldyti įkyrų jausmą, kad kažkas yra ne taip.“

Skaitosi fenomenaliai lengvai, „skaniai“, tekstas bėga tarsi upelis, nieko nėra per daug, nei per mažai. Kone kiekvienas sakinys slepia neišmatuojamą gilumą.

Nesvarbu, ar jūs esate išvažiavę, ar turite išvažiavusių giminaičių, ar tiesiog domitės skirtingomis kultūromis, laimingi gyvendami Lietuvoje, rekomenduoju paskaityti šį puikų lietuvių autorės romaną. Jausmų, kraštutinumų ir beprotybės mažai tikrai nepasirodys. Puikus, puikus kūrinys.

Audrius Skačkauskas “Neleisk angelui nukristi nuo peties”

Audrius Skačkauskas, Aušra Giedrimaitė “Neleisk angelui nukristi nuo peties”

Paskutiniu metu ėmiau daugiau domėtis alkoholizmo priklausomybe ir jos pasekmėmis. Pati negeriu jau aštuonerius metus, nerūkau ir nevalgau mėsos. Gal todėl šias Audriaus knygas jau turiu kurį laiką, tačiau jos man buvo neaktualios. O dabar tarsi pačios išlipo iš lentynos įkrito į rankas.

Atėjo laikas jas skaityti.

Audrius labai atvirai rašo, kaip jis prisiekdamas daugiau negerti, mintyse skaičiuoja, kiek dar liko paslėptų po lova velnio lašų ir ar užteks iki ryto. Tokia alkoholiko psichologija, jo instinktas išlikti, nes geriant ilgą laiką smegenyse įsispaudžia kodas – išlikimas įmanomas tik vieninteliu būdu, gavus savo dozę. Kaip įmanoma kovoti su savo pačio smegenimis?

Audrius rašo, kad meilė ištraukė jį iš liūno. Jo mamos ir žmonos besąlygiška meilė. Tačiau, jo žmona ir mama mylėjo jį ir anksčiau, geriantį. Kiek žmonų, mamų, vaikų myli ir kenčia? Kartais visą gyvenimą, iki pat alkoholiko mirties.

Nei vienoje knygoje neradau, kaip iš tiesų Audrius suvaldė savo priklausomybes. Juk jis jau buvo trečioje alkoholizmo stadijoje, kai organizmas atmeta alkoholį ir jo reikia nedaug, bet reguliariai, jei negaus, laukia reali mirtis. Taip mirė daug žinomų žmonių. O šis Žmogus sustojo ir jau daug metų negeria. O kiek kartų prieš tai grįžęs iš reabilitacijos, kodavimo, ligoninės, krizių centro ar net armijos, vėl ir vėl ir vėl eidavo, pirkdavo, pritūpęs už krūmo pildavo…

Tai kur čia didžioji paslaptis?

Yra tokia knyga Gerald G. May „Priklausomybė ir malonė“, medicinos mokslų daktaro tyrimas, remiantis savo, kaip psichiatro ilgamete patirtimi, dirbant su priklausomais nuo cheminių preparatų žmonėmis. Knygoje jis daro išvadą, kad visiems priklausomiems žmonėms kažkuriuo momentu, kai jie tam pasiruošę, nusileidžia angelas ant peties – malonė. Ir tada, tik tada, žmogus pajėgus apgauti savo smegenis, nugalėti save ir sustoti. “Neleisk angeliui nukristi nuo peties”. Kaip taiklu!

GRYNAS STEBUKLAS. Malonė.

Dvigubas stebuklas, kad Audrius nepuolė vėl ramintis alkoholiu sužinojęs dar dvi diagnozes – diabetas ir vėžys. Išgyvenant “siaubingas nuotaikų kaitas, kai tik pokalbiai su ilgiau sveikstančiais alkoholikais laikinai nuramindavo protą ir sielą”. Be to, tai ne vienintelė priklausomybė, su kuria jam reikėjo kovoti.

Štai ir netikėk stebuklais.

Knyga nėra vien apie priklausomybes, tačiau jos visada kažkur šalia. Kaip ir gyvenime. Audrius išrašo savo mintis, aprašo kolegas, praeivius, įvairius nutikimus, skleidžia nuoširdumą, šviesą ir meilę. Rašo su humoru. Galima ir paverkti, ir pasijuokti.

Knygą sudaro trys dalys, kurias patartina skaityti kartu. Kiekvienoje dalyje lėtai artėjama prie esmės. Esmė yra labai paprasta. Dievo malonė ir žmogaus meilė. Paskutinė dalis parašyta jau dviejų žmonių, tų, kurių tarpusavio meilė ir buvo pagrindinis katalizatorius stebuklui įvykti.

Trečioji dalis man asmeniškai patiko labiausiai. Dar daugiau humoro, daugiau nuoširdumo, laisvumo ir dar daugiau tikrumo.

Kas ieško įkvėpimo, stiprybės ir stebuklų gyvenime – rekomenduoju.

Rasa Aškinytė „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“

2022 m.

Penkios istorijos apie beprotišką norą mylėti. Būtent, ne būti mylimai, o mylėti. Būtent, beprotišką norą.

Visų penkių istorijų pagrindiniai personažai – moterys. Visos jos panašios. Gražios ir negražios, jaunos ir senos, bet visos mąsto maždaug taip: „išmokti nebenorėti, tiesiog atsistoti eilės gale ir laukti, kol kitų nebus ir jie liks vieni, nebebus iš ko rinktis, jam teks imti tai, kas yra“.

Vyras, kurį jos myli – niekšas. Na, gal ne niekšas, bet neigiamas personažas. Viena myli „senį“, kita lovelasą ir melagį, trečia nepatikimą, ketvirta iš viso „mirusį“ ir taip toliau. Gal tik tokius niekšelius ir galima taip beprotiškai mylėti?

Net nežinau, iš kur kyla tas beprotiškumas. Iš vienatvės? Kai vagiami katinai ir kūdikiai? O gal ta moteris (visos penkios) jau buvo išprotėjusios, kad pakliuvo į tokią beviltišką situaciją?

Prie linksmesnės dalies.
Nors kalba apie beviltišką meilę, knyga nėra niūri. Netgi linksma, o čia jau autorės talento nepagailėta. Sarkazmas liejasi laisvai. Juoktis pradėjau maždaug 22 puslapyje. Jau tokios absurdiškos tos moterys, „besitrankančios į medžius ir kaimo bobas, “o ko nesijuokti?”

Patiko liaudies balsas, kurį išgirdau knygoje. Tarsi kalbėtų pati liaudis, baisiai išmintinga ir viską žinanti. „užauk ir suprasi“, „ne dėl savęs stengiuosi“, „juk nesunku“ „daug proto nereikia“ ir panašiai. Gal šiaip nepastebėtum, bet tie posakiai kartojami dažniau nei įprasta ir tokiame kontekste, kad išgirsti tą liaudies balsą.

Na, ir apie tas „laimingas pabaigas“, apie kurias užsimenama knygos pavadinime. Čia kaip pažiūrėsi. Aš ir taip žiūrėjau, ir taip. Jei ieškosit „ilgai ir laimingai“, tikrai nerasit. Jei ieškosit kažko kito, gal… Bent jau paieškoti kiekvienam savo laimingos pabaigos tikrai verta. O gal rasit?

Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”

2022 m.

Po ilgos pertraukos savo tinklaraštyje nusprendžiau palikti atsiliepimą apie ką tik pasirodžiusį lietuvių autorės romaną. Vien jau šis sprendimas (o perskaitau tikrai daug ir visko) sako, kad jis man paliko nemenką įspūdį.

Kaip ir knygos autorė, gyvenu užsienyje, kartą esame susitikusios Alma Littera rengiamame vakarėlyje ir vien persimetus pora žodžių pajutau, tarsi ją pažinočiau jau seniai. Taigi, kontaktas įvyko, ir galbūt vien dėl to neturėčiau kritikuoti jos knygos. Tačiau pabandysiu parašyti ne kritiką, o apie tai, koks liko įspūdis ką tik užvertus paskutinį romano puslapį.

Knyga, kurioje nėra absoliučiai nieko, o tuo pačiu yra labai daug

Viršelis

Knyga visai ne apie tai, ką bando atspindėti jos viršelis. Absoliučiai neatspindi. Nesakau, kad jis negražus, bet visai neatspindi knygos turinio.

Pavadinimas

Geriau knygą būtų pavadinti „Žodynas“. Su nutylėjimu. O dabar… Klaidina ir neįkvepia skaityti.

Popierius

Dar pora žodžių apie knygos popierių. Nors pati knyga tikrai ne plona, virš 300 puslapių, bet išleista plonytė, vos ne kaip pirmasis bandymas rašyti, nors autorė parašė jau ne vieną knygą. Man asmeniškai daug solidžiau atrodytų storesnis, tas vadinamas išpūstas gelsvas romanų popierius, kurį malonu versti. Išblyškęs plonas popierius visai nepadeda suprasti šios knygos vertės.

Na, o galiausiai turinys…

Užrašyti save

Skaitydama knygos pradžią galvojau, genialu! Imti, ir tiesiog užrašyti save. Atrodo, tai pats paprasčiausias ir genialiausias sprendimas. Nereikia nei siužeto, nei personažų, nei kulminacijos. Imi ir rašai, taip kaip yra, kaip jauti. Įdomu, nes žinau, kad autorė nemėgsta viešumo. Dar ta egzotinė tolima šalis, Australija… Taip, ji tai padarė. Parašė save. Tačiau tai nereiškia, kad knyga gili. Greičiau nuobodi. Parodanti viską, kas yra jos paslaptingoji autorė. Kaip ji pati sako, besivadovaujanti posakiu (perfrazuojant), kad po keturiasdešimties atvirumas nebėra pornografija.

Atsiskleidžiant autorės asmenybei, skaitytojas supažindinamas su jos aplinka, mylimais ir nemylimais dalykais, baimėmis ir lūkesčiais. Tarp eilučių – daug ambicijų, troškimo kažką pasiekti, gyventi kažkaip ypatingai, būti kitokia, o tuo pačiu liūdesio, vienatvės, beprasmybės, kančios. Nepritapimas prie aplinkos, neradimas savęs. Nieko nėra, už ko būtų galima užsikabinti. Nieko, ką aš, skaitytoja, išmokčiau, pasilikčiau, kas mane pakylėtų, įkvėptų. Kita vertus, labai visko daug. Jausmų daug, ir visi tikri, gražūs.

Romane pasakojama apie kelionę dviese automobiliu per Australijos žemyną. Šioje kelionėje nieko neįvyksta. Nakvynė, kelias, maistas, pasivaikščiojimai. Jokių šalutinių personažų, siužeto posūkių. Tik daug žodžių. Apie Australiją, apie gaisrą, apie praeitį, apie lūkesčius ir ambicijas, apie tylą, apie debesis, apie lėktuvus, apie gyvūnus, apie partnerystę su „vyru“, kuris neturi vardo. Tai kelionė į save, užduodant sau klausimą, kas aš? Kur aš einu ir ko noriu? Kam man ta kelionė, kam man ta Australija? Kada mane kas nors pastebės? Kada mane prisijaukins? Ar tas miręs paukštis mano širdyje kada nors atgis?

Man, kaip skaitytojui, tai nesukelia jokio katarsio. Sukelia tik liūdesį ir beprasmybės jausmą.

Tačiau tai nėra paprasta knyga. Joje yra užkoduota tai, ką skirtingai pamatys kiekvienas. Todėl rekomenduoju, skaitykit, o aš seksiu jūsų atsiliepimus apie knygą. Labai įdomu, kaip ją pamatysite jūs.

„TIEMS, KURIE SVAJOJA PARAŠYTI KNYGĄ“

Šis tekstas publikuotas portale Kaip išeisti knygą

Jei skaitote šią knygą, jūsų pirmoji knyga jau gyvena jūsų mintyse. Tarsi Homunkulas, kuris gali mąstyti, nors dar negimė. Tam, kad jis gimtų, reikia jį užauginti, subrandinti. Jūsų mintis taip pat – reikia subrandinti taip, kad jos gimtų knygoje. Reikia pripažinti, kad tai padaryti nėra lengva. Reikia daug užsispyrimo. Todėl yra daug rašančių, tačiau kur kas mažiau knygų autorių. Kita vertus, kas nelengva, yra verta pastangų: kuo kelionė ilgesnė, tuo daugiau pasitenkinimo pajusite, pasiekę jos tikslą.

„Parodykite man žmogų, kuris labiau norėtų keliauti į Latviją, o ne į Karibų salas“, rašė Eglė Ramoškaitė. Arba, kaip sakė Austinas Kleonas: „Nelauk, kol sužinosi, kas tu esi – imk kurti.“

KAS YRA KŪRYBIŠKUMAS?

Kūrybiškumas yra erdvės savyje atvėrimas. Kūrybiški žmonės kalba apie tai, kad geriausios mintys ateina…nuobodžiaujant. Kitaip tariant tada, kai galva tuščia. Tuščia, reiškia be Feisbuko, televizijos, kompiuterio. Sukūrus erdvę galvoje sudaromos sąlygos gimti naujai idėjai. Nauja idėja yra ne kas kita, kaip dviejų senų dalykų kombinacija. Ieškokite senų idėjų kitų autorių knygose ir gyvenimuose ir jas kombinuokite. Pavyzdžiui, obuolių pyragas su alyvuogėmis. Kodėl gi ne? Galbūt tai gali būti jūsų pagrindinės herojės mėgstamas pyragas?

Pagrindinė kūrybinio darbo sąlyga – minčių erdvė, o geriausias jo draugas – vientisas, nenutraukiamas kūrybos laikas. Nemažai kūrybiškų žmonių dirba naktimis, nes tik tada niekas negali jų nutraukti. Nelengva įeiti į kūrybiškumo erdvę, nelengva iš jos išeiti, todėl geriau, kad niekas ten būnant netrukdytų.

Rašytojas yra kempinė – sugeria į save aplinką, ją perleidžia per save ir atiduoda visuomenei perdirbtą realybės produktą. Rašymas yra persikėlimas, nėrimas į paralelinį kūrybos pasaulį. Tai yra vaizduotėje ar prisiminimuose įvykusių įvykių išgyvenimas juos užrašant, tarsi realių. Rašymas yra jūsų sąmonės praplėtimas.

APIE KĄ RAŠYTI?

Idėjos embrionas yra kasdieninė mūsų problema. Ieškodami idėjos knygai ieškokite problemos. Nors ir sako, kad idėjos trenkia tarsi iš giedro dangaus, tačiau dažniausiai idėja yra atsakymas į mūsų sąmoningai ar nesąmoningai suformuluotą klausimą, problemą. Kitaip tariant, jei norime turėti daugiau idėjų, turime suformuluoti daugiau problemų.

Nebūtina ieškoti istorijų, visada galima rašyti apie save. Juk jūsų gyvenimas yra unikalus ir tai, kas jums nutiko, nenutiko niekam kitam. Ne todėl, kad niekas kitas nemylėjo taip kaip jūs, niekas nekentėjo kaip jūs, nepamatė to, ką matote jūs, bet todėl, kad niekas kitas neužrašys to taip, kaip užrašysite jūs.

Knygos idėja, kuri jums atėjo arba ateis, yra unikali ne todėl, kad jos niekas anksčiau nebuvo sugalvojęs, bet todėl, kad jūs ją aprašysite savaip. Nesvarbu, ar ji kilo iš jūsų gyvenimo ar iš stebėjimo, tačiau jūs ją aprašysite kitaip, nei buvo parašyta iki šiol. Niekas nemoka matyti pasaulio taip kaip jūs, lygiai taip pat kaip niekas nėra jūs.

Todėl nebijokite, kad jūsų idėją kas nors pasisavins, ir nesikuklinkite „pavogti“ kito žmogaus idėją. Idėjos yra bendros. Jos sklando bendroje Visatos sąmonėje, todėl dažnai pasitaiko, kad tuo pačiu metu skirtingose pasaulio pusėse du žmonės pasigauna ir įgyvendina pačią idėją. Šis fenomenas vadinamas Šimtosios beždžionės sindromu. Šis pavadinimas gimė Japonijoje, kai buvo pastebėta, jog vienos salos laukines beždžiones išmokius prieš valgant nusiplauti batatus vandenyje, tą patį ėmė daryti beždžionės kitoje salose. Šis fenomenas reiškia, kad kai tam tikras kiekis individų įgyja tam tikrų žinių, atsiranda „kolektyvinis žinojimas“ arba, kitaip tariant, idėjos ima sklandyti ore. Gaudykite idėjas, savinkitės jas, nes idėja yra tik molis. Ką iš to molio nulipdysite, tai bus unikalu ir nepakartojama.

Kol laukiate arba brandinate knygos idėją, aprašinėkite viską, ką patiriate, pamatote, pajaučiate. Preparuokite gyvenimą, išdėliokite jį popieriuje įvairiais pjūviais – šie trumpi tekstukai labai pagelbės ėmus rašyti knygą. Atmintis yra linkusi pamiršti. Todėl jei pamatote ar sugalvojate ką nors įdomaus nedelskite, tuoj pat užsirašykite. Tam labai naudinga nešiotis mažą užrašų knygelę ir rašiklį, visada (ypač miegant) turėti juos po ranka. Rašykite netgi tai, kas jums atrodo nelabai įdomu, tačiau patraukė dėmesį. Aprašykite sapnus. Vėliau iš to gali kilti istorija arba vienas ar kitas sakinys gražiai įsikomponuoti į knygos tekstą.

Brandinant idėją, skaitykite daug savo mylimo žanro knygų. Skaitykite iki galo – tai yra jūsų darbo dalis. Netgi tos, kurios atrodo neįdomios, gali jus išmokyti kažko naujo. Gal tik vienas sakinys ar net žodis iš tos knygos įsimins jums visam gyvenimui ir dėl jo buvo verta ją skaityti.

Jei turite idėją, bet nemokate jos išvystyti iki galo – ieškokite partnerių. Juk ne veltui sakoma, kad vienas lauke ne karys. Kelios galvos visais atvejais yra žymiai geriau, nei viena galva. Kalbėkite apie savo idėjas ir ieškokite bendraminčių. Autoriai gali būti ir du, ir trys, ir keturi. Rašant kartu tai bus ne tik kūryba, bet ir draugystė, bendradarbiavimas. Tai nėra lengva, nes idėjas reikia derinti, tačiau kūrinys gali išeiti universalesnis, įdomesnis. Rašymas nebūtinai turi būti vienišas darbas. Rašykite kartu.

<…>

Rašymas kartais virsta knyga, o kartais taip ir lieka „stalčiuje“. Tačiau kiekvienas rašantis žmogus svajoja, kad jo mintis pagaliau galima būtų perskaityti knygoje. Kaip tai padaryti? Vienas iš būdų – didelį dramblį supjaustyti mažais gabaliukais – išmokti rašyti knygą nesistengiant peršokti nei vieno jos gimimo ir gyvavimo etapų.

Bet kurios knygos rašymas ir išleidimas susideda iš dešimties etapų. Visi etapai turi savo eigą ir trukmę ir gali būti sugrupuoti į tris pakopas.

I pakopa: Knygos rašymas

etapas. Idėja
etapas. Rašymas
etapas. Knyga stalčiuje
etapas. Perrašymas
etapas. Pirmųjų skaitytojų pastabos

II pakopa: Knygos išleidimas

etapas. Leidyklos paieška
etapas. Leidyklos verdiktas
etapas. Darbas su leidykla
etapas. Knygos spausdinimas

III pakopa: Knygos reklama

etapas. Knygos pristatymas skaitytojui

Kiekviena knyga rašoma skirtingai, taip pat kaip ir kiekviena gyvenimo diena yra skirtinga. Vieni knygos rašymo etapai gali trukti labai trumpai, kiti – keletą metų. Rašant ir leidžiant kitą knygą – ilgai trukę etapai gali būti trumpi, o greitai įveikti – tęstis mėnesius. Tačiau dešimt knygos išleidimo etapų ir trys jų pakopos galioja visoms knygoms, taip pat kaip ir rytas, diena, vakaras galioja kiekvienai dienai.

Knygų rašymas yra darbas, kaip ir bet kuris kitas. Jam reikia disciplinos, darbo valandų, pašaukimo. Mūza čia nepadės. Jei seksite dešimt knygos rašymo ir išleidimo etapų, didelis dramblys, kurį ne visi ryžtasi apžioti, bus suvalgytas mažais gabaliukais ir savo pirmąją knygą jūs išleisite. Juk ir labai ilgą kelią galima nueiti mažais žingsneliais.

POPULIARIAS KNYGAS IŠLEIDĘ AUTORIAI PATARIA:

Benediktas Gylys: „Žmonėms, kurie svajoja parašyti knygą patarčiau – nustoti svajoti. Svajonės pildosi tik Disnėjaus filmuose. Knyga turi būti tikslas, tikslas su data. Užrašytas tikslas. Rekomenduoju sudaryti rašymo planą, žinoma, taip pat su datomis. Apie tai jog rašote, pasigirti kiek galima daugiau draugų. Ir rekomenduoju pagaliau nustoti bijoti. Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis arba niekas.“

Lavisa Spell: „Patarčiau rašyti. Tik rašydamas gali suprasti, ar šis laiko leidimo būdas tau patinka. Tik rašydamas gali sužinoti, ar tau pavyks ir kas tau pavyks, o kas ne. Reikia rašyti tai, kas tiktų tau pačiam, kas tave „vežtų“. Per daug galvojant apie skaitytojų reakcijas gali kilti noras jiems pataikauti, o tai ne į naudą kūriniui, nes skaitytojai taip pat tikisi originalumo. Galima svajoti apie šlovę, žinomumą ir uždarbį, tačiau rašytojui vis tiek svarbiau tai, ką jis jaučia pasilikęs akis į akį su baltu popieriaus lapu.“

Gabija Grušaitė: „Nesvajoti parašyti knygos : ) Tikrai, nes tai tuščia svajonė, ateinanti iš ego ir įvertinimo troškimo. Pats leidybos procesas ir kritika po to nėra malonūs, taigi jei norisi būti įvertintam, tada geriau kitus dalykus daryti. Kaip kartais žmonės sako, jog svajoja turėti kavinę, nors nesuvokia kiek sunkaus darbo, biurokratijos ir nuovargio slypi po kasdienybe. Panašiai ir su rašytojo darbais, jei turi savyje istorijas, kurios labai labai nori gyventi, tada nieko nepadarysi, kitu atveju, geriau padėti gyvūnų prieglaudai ar investuoti į edukaciją.“

Marius Povilas Elijas Martynenko: „Kasdien parašykite po eilutę. Jei išties svajojat, tai tiesiog tiek sau įsipareigokit – po eilutę, ne daugiau. Vieną eilutę tikrai parašysit prieš užmigdami arba per pietų pertrauką. Galiausiai tai taps knyga.“

Dovilė Štuikienė: „Siūlyčiau rašyti – ir net nebūtinai knygą. Gal puikų blogą ar smagius postus Feisbuke – kartais gerus blogerius pastebi leidyklų žmonės ir pasiūlo išleisti knygas. Patį geriausią patarimą iš vienos literatūros mokytojos esu gavusi dar mokykloje. Pamenu, kai penkiolikos moksleivių kūrybos konkurse gavau Rašytojų sąjungos prizą, pasijutau baisiausiai kieta. Nes juk lengva ranka sirgdama parašinėjau miniatiūrų ir novelių – ir va, prašom. Tai buvo tik naujoko sėkmė, nes kitais metais už tokius parašinėjimus buvau visiškai sudirbta. Jaučiausi visiška nevykėlė, kuriai, matote, prieš nosį užsitrenkė durys į rašančiųjų draugiją. Nusišluosčiusi snarglius beigi ašaras, parodžiau savo šedevrus vienai mokytojai, o ji labai diplomatiškai pasakė: žinai ką – rašyk TIK TADA, kai TURĖSI, ką pasakyti. Aukso žodžiai, ar ne?“

Agnė Gilytė: „Patarčiau sugalvoti labai aiškiai, koks tai bus kūrinys. Labai sunku parduoti idėją, jei nežinai, ką nori pasakyti ir kuo knyga bus kitokia nei kitos iki šiol išleistos knygos. Reikia apgalvoti visus scenarijus, ką gali pasiūlyti.“

Eglė Ramoškaitė: „Patikėkite, panorėkite, daug rašykite, daug skaitykite, panorėkite dar labiau, kažko atsisakykite rašymo laiko vardan, nepirkite brangios kosmetikos ir nevalgykite kasdien krevečių – reikės mažiau dirbti, bus daugiau laiko rašymui. Bet labiausiai patariu – pasimokykite. Tikrai nebūtina studijuoti rašymą, nebūtina lankyti visokiausių rašymo užsiėmimų: yra daugybė knygų apie kūrybinį rašymą (daugybė!) įvairiomis kalbomis, yra net ir lietuviškų. Juokingai man atrodo rašytojai, kuriems atrodo, kad nereikia mokytis kūrybinio rašymo. Kam girtis, kad specialiai kažko nesimokai? Geriau pasigirti, kad mokaisi, domiesi, nagrinėji ir stengiesi tobulėti. Štai apie ką yra kūrybinio rašymo mokslas – apie tobulėjimą, apie galimybę parašyti geriau.“

Eglė Gerulaitytė: „Patarčiau sąžiningai atsakyti sau: ar galiu nerašyti? Jei gali, nerašyk. Bet jeigu nerašyti negali, tuomet pirmyn visa jėga! Yra daugybė nuomonių ir patarimų, kaip rašyti knygą. Ko norės potenciali tavo auditorija, kas dabar populiaru, ko žmonėms reikia, kokios tendencijos… Ir galbūt tie patarimai yra vertingi. Bet tikrai geros knygos retai gimsta iš taikstymosi prie rinkos ar tendencijų vaikymosi. Jei turi pasakyti kažką unikalaus, rašyk. Jei viduje kirba ypatinga istorija, rašyk. Net jei neturi aiškios vizijos ar plano, visvien rašyk. Tikra aistra, tikras talentas, užburiančios istorijos patraukia, nesvarbu, kas tuo metu madinga ar ko prašo leidyklos. Autentika ir ištikimybė sau pačiai, net kai tai nepatogu, nejauku, galbūt net skausminga, man atrodo, yra svarbiausios rašytojos savybės.“

Dar daugiau autorių patarimų ir visi dešimt knygos parašymo etapų – knygoje „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“.

Knygą gali įsigyti elektroniniu formatu tiesiai per Knygos.lt platformą.

PO RETRYTO

1 diena

Kai minčių prigrūsti visi gyvenimo stalčiai,
galvoti – taip įprasta.
Planuoti, rašyti, kurti – malonu.
Tai mano.

O tiesiog būti…
Kaip?!!!

2 diena

Ir manim netikės
Kaip aš netikėjau
Sielos milžinais, kurie skelbė žinią

Viskas jau yra – Tavyje.
Ir visada buvo.

Per lengva! Neįdomu!

Liepiau jam pasiduoti
Ir jis pasidavė.

3 diena

Nieko nebeatsimenu
Nieko nebežinau
Žodžių neliko

Fakelas krūtinėje
Ugnis delnuose
Auksinė šviesa

Tirpstu

Dėkingume
Meilėje
Tyrume

Aš tuštuma
kurioje viskas yra.

*Ps. Trys dienos be telefono,
nieko svarbaus.

Gediminas Beresnevičius „Sukurk KrOOdilą“

Akyse matau saulės šviesą, ji geltona, kažkokie vaizdiniai ima kauptis pakaušyje, tačiau negaliu išskirti, kas tai. Staiga atsiduriu savo senajame bute, Viršuliškėse. Apžiūriu žalių tapetų ornamentą, senas, skylutėmis megztas užuolaidas, apmūsijusį langą, tą vietą tarpduryje, kurioje sujungtas linoleumas ir vienas jo galas atšepęs. Matau rudą lakuotą spintą, mano tėvo rankų darbo sekciją su plonomis kojomis, pavojingą mums, vaikams, nes kartą jau buvo užkritusi…Už stiklo matau apdulkėjusią paukštelio iškamšą, kuris kartą sušalęs nukrito po dar jaunos mergaitės, mano mamos kojomis, ir mums negalima su juo žaisti. Matau savo lovą kampe, mylimiausią ir saugiausią vietą, kur daug skaitau ir svajoju žvelgdama į lubas, o jose plaukia įvairūs šviesos atspindžiai… Žvelgiu pro kambario langą, ten atsiveria plati devinto aukšto panorama su oranžiniais saulėlydžiais, nudažančiais pilką dangų, pilkus namus ir pilkus žmones, matau didelę, siaubingą daubą, kuri kaip magnetas traukia mus ten nusileisti ir kuo greičiau kilti aukštyn, ir kurioje kartą brolis buvo užstrigęs purve iki kelių taip, kad turėjau kviesti pagalbą…

Tai Vaizdinių srauto peržiūros pratimas iš „Vaizduotės akrobatika“ skyriaus, kuris, kaip jau supratote, mane perkėlė laiko mašina į jau pamiršą vaikystės jausmą. O kas sakė, kad laiko mašina neegzistuoja, kad mes negalime skraidyti, arba kad bananas negali būti mėlynas? Šioje knygoje begalės tokių įkvepiančių pratimų, kurie leidžia viskam, kas neįmanoma tapti įmanomu, skatina vaizduotę, ir padeda sujungti savo sąmonę, pasamonę, protą, asmenybės savybes, atmintį ir kūrybines galias.

Tai ne grožinės literatūros kūrinys ir ne savipagalbos knyga, tačiau, kaip pats autorius sako: „Paprastai kūrybiškumo ugdymo knygose santykis yra maždaug toks: 80% saviuga, 20% kūrybiškumo ugdymas (pavyzdžiui, Julijos Cameron „Kūrėjo kelias“ kurios knyga viena geriausių, kūrybiškumo ugdymui pratimų beveik nėra); šioje knygoje atvirkščiai, 80% kūrybiškumo ugdymo, bet yra ir asmenybės saviugdos elementų, nes tai susiję dalykai. Kūrybiškumas – gebėjimas kurti ką nors nauja, bet to neužtenka, kad ką nors sukurtum (reikia dar meistriškumo ir daugybės asmenybės savybių, palankių sąlygų, motyvacijos ir t.t.)

Ši knyga skirta kūrybiškumui ugdyti jeigu:

–Ruošiatės rašyti knygą, ypač su fantastiniais elementais;

– Rašote knygą, tačiau užstrigote;

– Jums įdomu kūrybiškumas ir norėtumėte su juo padirbėti;

– Jums įdomu užsiimti kūrybiškumą skatinančiais pratimais su draugais, mokiniais, kolegomis;

– Jūs esate įmonės vadovas ir norite, kad jūsų darbuotojai taptų kūrybiškesni priimant sprendimus;

– Jums nuobodu gyventi, nematote prasmės – kūrybiškumo ugdymas ir jo „naudojimas“ niekada neleis jums nuobodžiauti;

– Jūs nežinote, koks yra jūsų talentas, kokį gyvenimo kelią pasirinti;

– Jūs jaučiate, kad turite kūrybinių galių savyje, tačiau nežinote, kaip jas ugdyti;

– Jūs žinote, ką norite kurti, tačiau nežinote nuo ko pradėti;

– Jums patinka svajoti ir mintyse kurti naujus pasaulius, scenarijus, įvykius, būtybes, tačiau praverstų konkretūs pratimai, padedantys ugdyti ir nukreipti šią savybę.

O pabaigai apie šią knygą – viena iš man labiausiai patikusių mįslių, kurias galima išspęsti kūrybiškai (atsakymas knygoje😉)

Mergelė-gėlė

Princas įsimylėjo mergelę, kuri naktį būdavo žmogus, o dieną – gėlė. Jei jis atpažintų ją tarp viso lauko tokių pačių gėlių, ji visada liktų žmogumi ir galėtų už jo tekėti. Kaip princas, nuėjęs ryte į gėlių lauką, atpažino savo mergelę?

Ernesta Baužaitė “Egzaltuota”

Plona juoda knygelė, kurią galima įsigyti tik pas autorę. Tačiau nereikėtų to bijoti, nes kas sakė, kad savilaida yra tik toms knygoms, kurių nenori leidyklos, tai yra prastoms? Anaiptol! Tarp knygų, kurias autoriai išsileidžia patys, galima rasti tikrų žiburiukų. Nes jei jau žmogus pasiryžo leisti knygą, jis dega ja, tiki ja ir mano, kad ji nusipelno išvysti pasaulį ir skaitytojo akis.

Perskaičiusi šią knygą dar kartą tuo įsitikinau. Knygos, neperėjusios ar net nebandžiusios pereiti tankaus leidyklos ir redaktoriaus filtrų, neatitinkančios „standarto“ lieka laisvos nuo jo ir yra tikros, autentiškos, todėl gali būti pačios įdomiausios. Ji laisva, tikra, nestandartinė. Jei skaitėte, stiliumi šiek tiek primena Agnės Žagrakalytės „Klara“.

Nežinau, kas „Egzaltuota“ yra geresnis – tekstas ar nuotraukos. Ties kiekviena nuotrauka sustodavau tarsi stabo ištikta. Visos be galo įspūdingos, įkvepiančios. Knygoje daug simbolių, ji yra savotiškas galvosūkis. Jie visi kažką reiškia. Ką? Kiekvienas turbūt supras kitaip. Tačiau rezonavo tai, kad į kiekvieną nuotrauką žiūrėjau mažiausiai penkias minutes, kaip į muziejaus eksponatą. Tekstą skaičiau lėtai, taip pat tarsi muziejaus eksponatą. Kiekvienas žodis kažką reiškia, yra svarbus. Visa knyga išjausta iki mažiausios smulkmenos. Ji alsuoja ugnimi, iš pačios gilumos. Jos tikrumas, toks tikras, kad net neskausmingas. Apie viską kalbama nesimaivant, iš esmės. Nesijaučia nei liūdesio, nei pykčio, nors kalbama apie smurtą, mirtį ir kai kuriuose tekstuose liejasi pikti žodžiai. Ši knyga apie žmogų, kuriam reikia kito žmogaus, kuris myli ir gina savo artimą. Apie tradicijų absurdą ir gyvenimo grožį. Pasakojimas išryškėja po truputį, išsisluoksniuoja brolio ir sesers santykiai. Visą knygą riša raudonas siūlas.

Ką nors supratote? Norite suprasti, būtinai perskaitykite šią knygą ir parašykite atsiliepimą. Ji tikrai nusipelnė jūsų akių.

Ernestą Baužaitę galite rasti feisbuke.

II Ištrauka iš naujo fantastinio romano “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba

Tylioje gatvėje žaidė saulės zuikučiai, prasiskverbę pro tankią senų kaštonų lapiją, akimirką užšokdami ant pravažiuojančio automobilio stogo, lįsdami į namų langus, patikrinti kas viduje, vėl šokdami į gatvę ir juokais erzindami ant skaidlenčių skrendančius miestiečius, namuose pamiršusius kepurę su snapeliu. Oras mirgėjo nuo saulės ir karščio, nors jau buvo vėlyva popietė. Nei vienas dar nenorėjome grįžti. Nors daugiausia laiko praleisdavome namuose, savo Burbule, nes nebuvo poreikio niekur važiuoti, o viską, ko reikia, galima buvo užsisakyti Tinkle, tokia reta ir nuostabia išvyka norėjosi pasimėgauti ilgiau.Vaikai ėmė prašyti nuvažiuoti į naująjį pramogų centrą. Ten neseniai atsirado nauja pramoga – galėjai išnykti, pasidaryti nematomu. Kai sutikome, Margiris apsidžiaugė tarsi vaikas. Jo kampuotas veidas nušvito ir jis ėmė mus įkalbinėti, kad mes visi išbandytume naująją pramogą. Pradžioje draugiškai juokaudamas, tačiau artėjant prie pramogų centro jo emocijos vis augo ir tirštėjo. Galiausiai įsmeigė į mus savo rudas akis. Atrodė, kad tai jam be galo svarbu. Nustebau, kas jam darosi. Staiga tai tapo pats svarbiausias dalykas šią akimirką. Mes privalėjome jo paklausyti ir išbandyti pramogą!

Nenorėjome Margirio skaudinti, jis buvo geras mūsų šeimos draugas, tačiau turėjome padaryti tam pabaigą. Tačiau Margiris nenutilo, o galiausiai jis netgi pakėlė balsą.

-Ne, aš netylėsiu! Apsidairykit, kur jūs gyvenat! Kurmiai jūs! Tikrai, kaip kokie kurmiai, rausiat, rausiant tuos savo griovius, ieškot iškasenų ir niekada neišlendat į saulę! Akli! Jūs nematote pasaulio, nematote, kas aplinkui vyksta! Koks įvairus, gražus gyvenimas, kurį mes sukūrėme, tik pasižiūrėkit! Dabar galime GYVENTI! Bent vieną kartą, prašau jūsų! Nors valandą nustokite apsimesti. Jūs žaidžiate tuos kurmius… „atsakingus saugusius“, nu kas čia per nesąmonė?! Jūs turite kažkada atsipalaiduoti! Aš jus čia atsivežiau tam, kad jūs pagaliau pamatytumėte ir save, patys papramogautumėte!

-Margiri, užteks! Dabar jau tikrai užteks. Mums labai gera buvo kavinėje, pabuvojome net penkiuose gamtos rojaus kampeliuose, skaniai pavalgėme, tai buvo puiki pramoga. Mums už – teks, – nukirtau, nebenorėdama daugiau girdėti nei žodžio.

-Margiri, tu teisus…- švelniau pridėjo Aronas. Mano mylimas vyras visada buvo diplomatijos įsikūnijimas. – Bet tu nepaisyk mūsų, mes tik išprotęję kurmiai. Gamtos taip sutvarkyta, kad vaikus reikia auginti, prižiūrėti, jie reikalauja dėmesio, meilės, bent jau iki kol jiems sukaks šešiolika, kai jie gaus čipus, Taškus ir ims gyventi savarankiškai. Bet dabar Gajus dar visai mažas, o ir Sakalui dar tik penkeri su puse. Juos reikia prižiūrėti, ir mes su malonumu tai darome. Tikrai, mums – tai malonumas, jokia ne auka. Dėl mūsų tau tikrai tikrai, nereikia pergyventi, ačiū tau, bet mums viskas labai gerai.

Stojo tyla, todėl Aronas tęsė:

-Tikrai. Bet tu būtinai eik ir išbandyk viską! Mes tave palaikysime ir pasižiaugsime kartu su tavimi. Ką manai?

Margiris žioptelėjo dar kažką sakyti, bet apsigalvojo. Likusią kelio dalį nusisukęs nuo mūsų, tarsi įsižeidęs vaikas, jis žiūrėjo pro automobilio langą ir neištarė nei žodžio.

Pramogų centre be galo nustebę stebėjome, kaip dingsta Tuopos batai, paskui kojos, paskui liemuo, paskui pečiai ir plačia šypsena paremta maža riesta nosis. Kostiumas buvo pagamintas iš atsispindinčių dalelių, idėja labai paprasta – atspindėti aplinką, sukuriant iliuziją, kad per kietą objektą matome kiaurai. Pirmoji pramogą išbandė Tuopa, ji drąsiai atsistojo ant specialios plokštumos ir leidosi drono nuskenuojama. Po kelių akimirkų jai pritaikytas nematomo žmogaus kostiumas buvo pagamintas.

Margiris vis dar buvo nekalbus, o kai grįžo Tuopa ir ėmė pasakoti, ką patyrusi, neklausė, tik paprašė mūsų Tablečių, nes norėjo kažką patikrinti. Gavęs jas, jis nuėjo. Jaučiau, kad kažkas ne taip. Gana ilgai negrįžo, o kai mes visi vėl atėjome į mašinų stovėjimo aikštelę, mačiau, kad mūsų draugas kažkodėl jaudinasi, aplink jį tvyrojo nerimo ir netgi baimės debesis. Tačiau nenorėjau kreipti į tai daug dėmesio, nenorėjau perduoti jo nuotaikos vaikams, todėl tikėjausi, kad grįšime visi kartu į mūsų tobulus namus, ir viskas susitvarkys. Užsidegsime ugnį, pasigaminsime ką nors skanaus, pasikalbėsime atvirai apie viską, ir vėl viskas bus gerai.

Milžiniška mašinų aikštelė pilnutėlė, tarsi pabaigta dėlioti dėlionė, kai nei viena detalė nėra pamesta kur nors po sofa. Margiris atrakino mašiną, sėdo į valdytojo vietą automobilio priekyje ir laukė, kol mes visi sulipsime. Aronas, norėdamas parodyti draugiškumą, atsisėdo šalia jo. Laukėme vaikų. Jie mūsų šauksmų nei girdėjo, nei kreipė dėmesio, tik dūko, lakstė, laigė tarp mašinų. Nuovargis jau traukė prie žemės, subjurusi Margirio nuotaika rodė, kad mum tikrai laikas namo. Kelis kartus sušukusi vaikams, atsakymo nesulaukiau. Tada įsėdau į automobilį ir dar kartą pašūkavusi Liepa Gajau Sakalai Tuopa vaikai, paspaudžiau duris.

Automobilio durys be garso užsivėrė ir pro priekinį stiklą pamačiau linksmas Liepos akis. Ji pamatė, kad automobilio durys jau uždarytos, nustebo, kad jie vis dar lauke. Margiris tyliai davė komandą ir automobilis lėtai ėmė trauktis atbulas.

Pirmąją akimirką man dilgtelėjo širdį. Vis dar mačiau nustebusias Liepos akis ir šalia jos atsiradusią ne mažiau nustebusią Tuopą. Tuopa pusantrų metų vyresnė už Liepą. Ji kažką pasakė, greičiausiai, kad mes tik apsisuksime. Berniukų nesimatė, jie žaidė tarp mašinų, o mes lėtai, tačiau užtikrintai tolome nuo jų. Aš vis dar tylėjau, tačiau mano vyras ėmė jaudintis.

-Suk čia, gal prasuksi? Ne? Tai varyk tiesiai, už tos geltonos suk į kairę, pravažiuosim ratu…Čia, čia suk, suk!

Aronas vis labiau nervinosi, o aš, keturių vaikų mama, sėdėjau kažkokios keistos stingties apimta. Greitai tuksėjo mano širdis, tarsi bijodama kažkur pavėluoti, akys buvo įsmeigtos į piekinį stiklą. Margiris automobiliui tyliai kartojo Arono žodžius. Tačiau mes vis tolome, kol vaikai dingo iš akių.

Mašinų buvo pilna, aikštelė sausakimša, milžiniška. Automobilis išsuko į platesnį ir ne tokį apstatytą kelią. Iš pradžių pagalvojau, kad Margiris žino aplinkelį, nori apsukti ratą.

Manyje kilo pyktis, kurio senai senai nejaučiau. Palikti vaikus mašinų stovėjimo aikštelėje, kas čia per nesąmonė? Jie juk išsigąs. Apimta nevilties, kad nespės, širdis ėmė daužytis. Jaučiau, kaip staiga sudrėksta delnai ir pažastys, tarsi baimė skystu pavidalu imtų veržtis laukan. Sukiojomės jau kokias dvi minutes. Norėjau atidaryti duris ir iššokti, bėgti pas vaikus, bet sulaikė blaivus protas – tuoj tuoj, tik kelios akimirkos, apvažiuosim ir juos pasiimsim.

-Ką-tu-darai?!!! – riktelėjo Aronas, kai Margiris sušnibždėjo komandą automobiliui ir šis ėmė didinti greitį.

Per veidrodėlį mačiau, kaip Margirio akys, kurios paprastai šypsodavosi, tapo juodos ir kietos. Mano širdis staiga nustojo daužytis. Negalėjau suvokti, kas nutiko.

Girdėjau, kaip Aronas rėkia ant Margirio, daužo jį, tampo, bando atidaryti mašinos dureles, ieško Tabletės, vėl rėkia, bando duoti komandas automobiliui… bet nepaisant nieko, mes skriejome keliu toliau. Tai buvo neįmanoma. Juk mes gyvename XXIII amžiuje, taikos ir neprievartos amžiuje. Pozityvus mąstymas, tolerancija, visuotinė gerovė, neprievartos ideologija yra mūsų tikėjimas ir visuomenės pagrindas. Tokie dalykai yra neįmanomi.

Nors mano mylimasis atėjo prie manęs, apsikabino ir šildė savo kūnu, drebėjau, norėjau išnykti, susitraukti ir ištirpti, išsisklaidyti su vėju, nuskristi debesiu pas vaikus ir įpūsti jiems į ausį mintį, kad mes juos mylim, kad mes jų nepalikom, kad viskas bus gerai. Galvoje karštligiškai ėmė suktis mintys. Iš mūsų magnetinės, specialiai joms pritaikytos kišenės dingo Tabletės. Jei turėtume Tabletes, pagalba jau būtų čia, o Margiris gautų ban‘ą visam gyvenimui. Mūsų Tabletės liko pas Margirį, tačiau apsauga turi tai pastebėti. Dar turime čipus po oda su mūsų identifikacija, banku, raktais, kodais, bilietais, sveikata ir visais kitais magnetiniais duomenimis. Jei čipas ilgai neprisijungs prie Tabletės, apsauga tai taip pat pastebės. Jei Margiris bandys pašalinti mūsų čipus, tuoj pat suveiks apsaugos kodas ir pagalba atlėks per kelias minutes.

„Aš pati galėčiau jį išsipjauti, arba bent jau sužeisti čipą, duoti žinią pagalbai“, pasakiau mintimis Aronui. Viską apžiūrėjome, tačiau nieko aštresnio už mūsų dantis mašinoje nebuvo.

Viskas manyje burbuliavo ir vartėsi, buvau gatava pasmaugti priekyje sėdintį Margirį plikomis rankomis. Sulaikė tik blaivus protas, vėl tas prakeiktas blaivus protas, ir visą gyvenimą diegta nesmurto ideologija. Būdama Žmogumi iš didžiosios raidės negalėjau staiga virsti primityvia, už išlikimą kovojančia būtybe. Ne to siekė ir ne dėl to mirė mūsų proseneliai. Negalėjau viso jų triūso link aukštos visuomenės sąmonės lygio nubraukti viena ranka.

Iš oro bangą keliančio automobilio aš stebėjau raudoną juostą danguje, kuri kažkada buvo saulė, teikianti mums energijos ir džiaugsmo, o dabar liko tik kraujuojanti žaizda, kuri, nepaisydama savo bejėgiškumo iš visų jėgų stengėsi išlikti tamsiame bekraščiame danguje, tačiau pastangos buvo nelygios – lašelis negali kovoti su vandneynu, o saulės atšvaitas negali kovoti su visa Visata. Išsigandę medžiai mums šaukė pavymui – ei, palaukit, kur jūs lekiat? Kelias nenoromis leidosi rijamas priekinių Margirio automobilio ratų ir atrajojamas užpakalinių, teisėsi po jais, kiekvieną akimirką sutryptas ir pažemintas, o mes tą akimirką sustingdavome laike į amžinybę, tačiau jos kartojosi, tos akimirkos, jos dauginosi ir staiga jų buvo tūkstančiai, milijardai, iš jų susidarė filmas, į kurį aš žiūrėjau tarsi iš šono, vis dar nesuvokdama, kad pagrindinė herojė esu aš pati.

Juodas dangus įsiurbė paskutinius saulės atšvaitus, o mes vis dar važiavome.

Ištrauka iš naujo fantastinio romano “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba

Su savo gausia šeima keliavome pramogauti – tai buvo reta išvyka iš mūsų Burbulo, kuriame gyvenome jau aštuonerius metus. Sėdėjome Margirio mašinoje ir lėkėme į Vilnių. Vaikai smagiai plepėjo ir griaužė ridikėlius, agurkus ir obuolius, o mes su Aronu klausėmės dundančio Margirio boso.

Margiris, geriausias mūsų šeimos draugas, pasakojo apie vieną savo pažįstamą, taip pat programuotoją, kuris sumanė pajuokauti ir vienoje klientų aptarnavimo programoje suprogramavo žodį „kvailys“. Žodis pasirodydavo kas kart, kai žmogus padarydavo kokį nors kvailą veiksmą. Juokingiausia, kad pirmasis skundas Tinkle* atsirado tik po savaitės – niekas nenorėjo prisipažinti esantis kvailas. Margiris dusliai kikeno, o mes su Aronu atlaidžiai šypsojomės, ramiai žvelgdami į pro langą bėgančius medžius. Viskas buvo lengva, paprasta, natūralu. Jaučiausi visiškoje harmonijoje su savimi, gamta ir kitais žmonėmis. Viena ausimi mėgaudamasi tyliai skambančia Gajatri mantrų muzika, važiuodama su šeima į iškylą, jaučiausi laiminga. Negaliu patikėti, kad nieko, visiškai nieko tada neįtariau. Net širdies krašteliu nenujaučiau, kad netrukus viskas iš esmės pasikeis.

Margirio draugas gavo baudą, tris mėnesius negalėjo programuoti, tačiau paskui jis vėl pajuokavo ir prie maisto užsakymo programėlės prijungė žodžius „sveika“, „nesveika“ ir „mirtis“. Tada DI* jam uždėjo dviejų metų draudimą, ir dabar jis nebegali programuoti, turi gyventi vien iš bazinių Taškų*, bet jis toliau neliūdi. Kaip ir Aronas, dabar kuria filmukus. Filmuoja išskirtinai tik savo pėdas, dėl to visur vaikšto basas. Turi beveik dvidešimt tūkstančių sekėjų!

-Kūrybingas žmogus nepražus, – mandagiai tarstelėjo Aronas, ir mintimis man pasakė: „Pedes in terra ad sidera visus“ *

Nusišypsojau.

…

Buvo rytas, tačiau milžiniška mašinų aikštelė prie Bernardinų miško jau sausakimša. Pasitelkę savo trečiąją akį susiradome paskutinę laisvą vietą. Padėjau išlipti Gajui, kuriam tik neseniai sukako treji, kiti vaikai išbyrėjo patys: penkiametis Sakalas, garbanotas, strazdanotas guvus berniukas, šešiametė Liepa ilgais šviesiais, juosmenį siekiančiais plaukais, ir vyriausia, aštuonmetė Tuopa, trumpaplaukė su maža riesta nosyte.

Šimtamečių liepų alėja visi nukulniavome į mišką. Tai buvo viena iš nedaugelio vietų mieste, kur pramogauti galėjo ateiti vaikai. Šiame miške buvo įrengta daug smagių dalykėlių. Tuopa ir Sakalas labai norėjo pasivaikščioti ant specialių spyruoklių, iškeliančių juos virš medžių, tačiau turėjo palaukti, kol jiems sukaks šešiolika, nes jų kojos buvo per mažos. Vaikų nepriėmė ir į šaudykles, kuriose galima buvo paskraidyti, tarsi kulkoms. Jiems nebuvo galima eiti pasivaikščioti vandeniu, nes buvo per lengvi ir imdavo iš karto grimzti, tačiau vis tiek rado ką veikti – smagiai pašokinėjo magnetinėse stūmos šokdynėse, pasisupo sparnuotosiose supynėse, ir netgi išdrįso pasiklysti labirinte po žeme.

Ore tvyrojo visiško džiaugsmo, atsipalaidavimo ir mėgavimosi atmosfera. Kvėpuoti buvo lengva, mes gyvenome pilnais plaučiais, kiekvieną akimirką. Visi žmonės aplinkui mus jautėsi panašiai. Visi buvo atsipalaidavę, besišypsantys, pilni geriausių emocijų. Pagaliau sulaukėme laikų, kai nebereikėjo kovoti už išlikimą, kai galėjome tapti, kuo tik norėjome, kai galėjome padaryti, ką tik norėjome. Minios šauksmas prieš daugiau nei du tūkstančius metų “Panem et circenes!”* pagaliau buvo įgyvendintas – niekam netrūko nei duonos, nes valstybė mokėjo Taškus kiekvienam gyventojui, nei pramogų. Kartu su DI, kuris buvo mūsų didysis pagalbininkas šiame kelyje, jautėmės, tarsi mes pagaliau pasiekėme tai, ko taip ilgai siekė mūsų protėviai – pagaliau įsėdome į teisingą traukinį ir visu geičiu lekiame reikiama kryptimi pirmyn.

Aš pasiėmiau gilių kavos iš valgomo puodelio, Aronas – vaisių kokteilį, Margiris gėrė anyžinį vyną. Nešini savo gėrimais mes sekiojome paskui vaikus ir mėgaudamiesi stebėjome jų džiaugsmą.

…

Kai vaikai išsidūko, palei išdžiūvusio upelio vagą visi patraukėme link Užupio. Tarsi du saulėje tviskantys drugeliai, vilkėdamos geltonomis vorų šilko suknelėmis, Liepa su Tuopa šuoliavo priešais mus per permatomą silikoninį tiltelį ir atrodė, kad jos pasistraksėdamos skrieja ore. Aronas ėjo šalia Margirio, ant pečių nešdamas Gajų, o aš šiek tiek atsilikusi vedžiau Sakalą už rankos. Nors vis dar linksmi ir pilni įspūdžių, vaikai jau buvo pavargę. Buvo karšta, visi norėjome gerti. Tinkle Aronas rado daug gerų atsiliepimų sulaukusią kavinę „Gamtos rojus“, į kurią visi ir skubėjome, norėdami joje apsilankyti.

Margiris, kaip visada, juokavo, kad jis toks alkanas ir ištroškęs, kad nieko nelaukęs pasigaus žuvyčių, jas suvalgys ir dar išgers likusį akvariumo vandenį. Rodė, kaip jis pamakaluoja ranką vandenyje, pagauna žuvytę ir laikydamas dviem pirštais už uodegos nuleidžia ją į pačiai pražiotą burną.

Perėję per tiltelį ir pakilę į kalną, pamatėme kavinės užrašą ant įspūdingomis šviesos iliustracijomis papuošto pastato. Kelias sekundes nuo jo krito galingas šniokščiantis krioklys, paskui jį pakeitė džiunglės, kuriose ant lianų suposi bezdžionės, šaižiai klykavo papūgos. Nekantraudami užėjome į vidų.

Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi pro stebuklingus vartus mes perėjome į egzotiškos gamtos prieglobstį. Mus pasitiko milžiniška pieva. Tolumoje matėsi platus vandenynas, kur pažvelgsi – vis kitas tobulos gamtos kampelis. Pievoje skraidžiojo įvairiaspalviai drugeliai – dronai, nešiojantys patiekalus. Kiekvienas stalelis buvo vis kitoks – vieni stovėjo ant kalno viršūnės, kiti prie putojančios jūros kranto, dar kiti plaukė sraunia upe, arba stovėjo ant tos pačios žalios pievos, o šalia jų ganėsi balti vienaragiai.

Vaikai ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Patraukėme tiesiai link vandenyno. Teko paeiti geras dešimt minučių, kol pasiekėme jį. Priėjus pajutome druskos kvapą ir pamatėme žuvis. Atrodė, kad jos ne plaukiojo, bet skraidžiojo, prilaikomos vandens. Vienas drugelis priskrido prie mūsų, prisistatė ir informavo, kad ir vanduo akvariume, ir žuvys, kaip ir buvo parašyta reklamoje, yra tikros. Tada palydėjo mus prie staliuko. Parodė meniu – buvo galima išsirinkti kalnus, slėnį, upę, jūrą arba mišką. Mandagiai palikęs mus nuspręsti, po kelių minučių grįžo su dviem ąsočiais vitamininio vandens su citrina ir mėtomis. Ant padėklo buvo padėtos septynios įvairiaspalvės valgomosios stiklinaitės.

Tuopa norėjo jūros, bet Sakalas užginčijo, kad jūrą mes jau turime, juk sėdime netoli vandenyno. Tuopa atšovė, kad dvi jūros iš abiejų pusių, o mes saloje – čia tai būtų patyrimas! Tačiau Aronas pasiūlė imti ką nors ramesnio, tarkime, mišką. Tada Tuopa pareiškė, kad mes ir taip atvykome iš miško, todėl neįdomu. Mes su Gajum, kuris dar per mažas pats nupręsti, norėjome kalnų. Seniai svajojau įkopti į kokią nors tikrai didelio kalno viršūnę. Liepa norėjo nors kartą pajusti, ką reiškia plaukti gilia sraunia upe, nes ji visą laiką apie tai galvodavo, matydama išdžiūvusias upių vagas. Požeminio vandens neliko, o klimato atšilimas išgarino visas upes, nes beveik niekada nelydavo. Vandenį mes išgaudavome tik iš jūrų ir vandenynų, išvalę jį nuo druskos. Jau beveik išmokome išgauti vandenį iš meteoritų. Na, o Sakalas kaip visada negalėjo išsirinkti, todėl norėjo išbandyti viską.

Kiekvienas gamtos kampelis mums kainavo papildomai Taškų, tačiau mes juk taip retai kur nors važiuodavome, todėl mintimis pasitarę, sutikome paišlaidauti. Margiris pasiūlė keisti vaizdus kas pusę valandos. Pusė valandos – gana trumpas laiko tarpas, tačiau tai reiškė, kad norint viską išbandyti, mes čia turėtume sėdėti dvi su puse valandos. Tačiau dėl to ginčų nekilo, nes mus labai viliojo ne tik paragauti čia gaminamo maisto, nes jau daug metų viską auginomės ir gamindavomės namuose, bet ir išbandyti stale įmontuotą dar nematytą stalo žaidimą.

Tačiau kieno pasirinkimas turėtų būti pirmas? Reikėjo balsuoti. Paprašėme drono skiautelės popieriaus. Jis ilgai negrįžo, tačiau grįžęs pasakė, kad mūsų užsakymo įvykdyti negalės, nes tuščio popieriaus rasti niekur nepavyko. Tačiau už tai, kad neįvykdė prašymo, suteiks penkiasdešimties procentų nuolaidą visam mūsų užsakymui.

Kaip visada, Visata mus vedė ir mums padėjo. Ji mūsų pusėje. Sudėję delnus prie krūtinės mes su Aronu keliom sekundėm užsimerkėme padėkoti. „Ačiū…Ačiū…Ačiū…“.

Kol Margiris instaliavo balsavimo programėlę Tabletėje*, aš taip pat ją išsitraukiau, delnu pasididinau, norėdama greitai peržvelgti naujus pranešimus. Niekas nepatraukė mano dėmesio, todėl tik susigeneravau mėnesinę ataskaitą apie knygų skaitymo intensyvumą.

-O, klausykit! Bent vieną mano knygą perskaitė net ašduoniasdešimt du procentai visų šalies vaikų nuo penkerių iki dvylikos metų amžiaus! – džiugiai pasakiau.

Aronas atsisuko į mane ir skambiai pakštelėjo į lūpas:

-Tu matai. Esi viena iš populiariausių kada nors gyvenusių rašytojų, – dar kartą pabučiavo mane ir ėmėsi filmuoti vandenyną, komentuodamas joje plaukiojančias žuvis ir jų tarpusavio elgesį. Aš šypsodamasi stebėjau jo darbą.

…

Balsavimą laimėjome mes su Gajumi, todėl pirmiausia mūsų staliukas atsidūrė ant aukšto kalno viršūnės. Mes sėdėjome mažoje žole apaugusioje aikštelėje, o po mūsų kojomis stūksojo snieguotos žemesnių kalnų viršūnės. Į veidus plūstelėjo gaivus katabatinis kalnų vėjas. Pro pat galvas praskrido kalnų erelis, mesdamas ant mūsų savo šešėlį. Mane apėmė begalinės didybės ir nežemiško grožio jausmas. Taip, mes gyvenome amžiuje, kai viskas buvo įmanoma. Vėl širdį užliejo dėkingumas. Dėkojau Visatai už visas dovanas – už Aroną, už vaikus, už Margirį, už knygas, už mažuosius mano klausytojus, už stogą virš galvos, už Burbulą, už natūralų maistą, už gryną orą, už galimybes ir pramogas… Už tai, kad gyvenu ir galiu patirti visus šiuos nuostabius stebuklus.

Kol mes žaidėme, Margiris nusukęs nugarą kažką veikė savo Tabletėje. Jo darbas buvo programuoti DI, ir dirbo jis daug. Todėl turėjo daug Taškų, galėjau sau leisti bet ką. Mes su Aronu buvome laisvi menininkai, kaip ir daugelis mūsų Burbule – aš rašiau knygas vaikams, Aronas kūrė filmukus apie gamtą. Vaikų mūsų šalyje liko tik keli tūkstančiai, ir jie visi gyveno Burbuluose – bendruomenėse, kuriose vis dar gimė ir augo vaikai. Dauguma žmonių vaikų neturėjo, tai buvo PŽŽK* judėjimo pasekmė.

Gamtos vaizdais besidominčių buvo dar mažiau, nes miestai jau seniai buvo virtę miškais ir parkais. Todėl tik šiek tiek prisidurdavome prie valstybės mokamų Taškų, tačiau daug mums ir nereikėjo. Gyvenome Trakuose, atspausdintame name, bendruomenėje, kurioje viskuo dalinomės. Patys auginomės maistą. Beveik neko nepirkdavome ir niekur nevažiuodavome. Vorų šilko drabužiai mums buvo tikras išsigelbėjimas, nes jie ne tik labai malonūs nešioti, praktiški ir netepūs, šimtą procentų natūralūs ir apsaugantys nuo sužeidimų, bet ir labai atsparūs – jie niekada nesusidėvėdavo ir neplyšdavo. Su šiais drabužiais galima buvo pasijusti tarsi su antra oda, keista, kad ši medžiaga netapo populiari. Bet mūsų Burbule visi nešiojo vorų šilką, juo rengėmės patys, juo rengėme ir savo vaikus.

Namą atsispausdinome pagal naujausią technologiją, kuri leido jį pasistatyti per kelias valandas. Žymiai ilgiau užtruko sugalvoti, kokio jo norime. Bet kai tik savo viziją perteikėme DI, už kelių valandų mūsų namas buvo gatavas. Paskui dar šiek tiek jį taisėme, didinome daržovių inkubatorių ir platinome kambarius, bet galutiniu rezutatu likome labai patenkinti.

Žiūrint iš viršaus, mūsų namas priminė gėlę. Viduriuke – svetainė, lapeliuose virtuvė ir penki miegamieji kambariai. Visi miegamieji turėjo po silikoninę galinę sieną, kuri buvo išgaubta, kaip žiedo lapelis. Virtuvė sujungta su gėlės koteliu – daržovių inkubatoriumi.

Svetainės viduryje įsirengėme ugniakurą – apvalų židinį, kurį dengėme magnetine permatoma siena, kad skaisti ugnis negalėtų nudeginti smalsių vaikų. Sėdmaišius sustatėme ratu, kad galėtume matyti vienas kitą. Grindis išklojome mandalos ornamentu papuoštu oranžiniu kilimu. Mūsų svetainė dažnai kvepėdavo smilkalais, čia grodavo muzika, tai buvo visos šeimos mėgstamiausia vieta.

Virtuvė turėjome viską, ko reikia – kombainus, smulkintuvus, šaldytuvus ir šaldiklius, kaitintuvus ir kaitlentes. Inkubatoriuje augo daržovės, grūdai, vaisiai, ląsteliena, kamieninės ląstelės. Kepėme duoną, auginome kakavos pupeles, arbatą, grybus, turėjome net mažą bičių avilį.

Kiekvieną savaitę pakeisdavau namo spalvą į kitą, pagal nuotaiką. Galėjau pati nupiešti arba pasirinkti iliustraciją iš skaitmeninio katalogo. Tarsi gėlė, namas sušvytėdavo vis kita nuostabia spalva. Tai buvo mano privilegija ir tiesė, o Aronui liko teisė ir privilegija kiekvieną dieną išrinkti muziką, kurios klausydavome vakarais, žiūrėdami į židinį. Vakarais grodavo muzika, aš kurdavau naujas istorijas vaikams, Aronas montuodavo savo nufilmuotą medžiagą apie gamtą, vaikai žaisdavo. Turėjome ir gyvūnų – stirnų šeimyną. Mūsų sode buvo įrengta ultragarso sistema, skirta atbaidyti plėšrūnus, todėl stirnos buvo saugios. Jas maitinome, jaukinomės, jos taip prie mūsų priprato, kad lengvai leidosi paglostomis. Į mūsų kiemą dažnai užsukdavo įvairūs smulkūs gyvūnai: kiškiai, voverės, ežiukai, įvairūs paukščiai.

Margirį parekomendavo Dangis, o aš likau labai patenkinta jo darbu. Pasamdžiau jį užprogramuoti efektus mano naujai knygai. Man reikėjo efektų, kurie audio pasakojimą padarytų realų. Jis ne tik suprogramavo, kad DI atpažintų žodžius ir pridėtų garsų, tokių kaip vėjas, žingsniai, bambuko augimas, suknelės plazdėjimas, sparnų šnarėjimas, bet pridėjo kvapo ir skonio. Sukūrė ausimis negirdimą garsą, stimuliuojantį klausytojo smegenis ir sukuriantį kvapo ir skonio iliuziją. Buvau be galo dėkinga už rezultatą. Kūryba sauartina, todėl pasiūliau jam palaikyti kontaktus ir prisijungti prie mūsų Burbulo Naujametinio vakarėlio.

Per Naujametinį vakarą buvau per daug užsiėmusi vaikų reikalais, tačiau jis man perdavė žinutę, kad gerai praleido laiką. O aš, jausdama skolą, kad nepabendravome, pakviečiau jį vakarienės.

Atėjo visas išsipustęs, želė susitepęs plaukus, nešinas saldaus kremo tortu ir šampanu. Torto paragavome (vaikams tai buvo pirmas kartas), bet dėl šampano jam paaiškinau, kad mes negeriame. Neleisdamas pasijusti nepatogiai, Aronas nukreipė pokalbį į naują rizoto receptą, kurį jis sugalvojo papildyti įpatingais prieskoniais – rozamarinais, citrinos sultimis ir sauja džiovintų grybų. Jis norėjo išbandyti receptą ir pavaišinti juo mus. Margiris iš kart susidomėjo, netgi pasiūlė dar pridėti moliūgų, nes jie suteiks saldumo. Jie tuoj pat surado bendrą kalbą ir netrukus prapuolė virtuvėje. Vėliau Margiris dažnai lepindavo mus savo kulinariniais šedevrais.

Mums buvo labai gera taip gyventi. Ir Margiris prie mūsų priprato. Nors anksčiau jis gyveno visai kitokį gyvenimo būdą – daug keliavo, pramogavo, turėjo draugų, įvairios veiklos. Bet kai susipažinome, sulipome, tarsi šeima. Jis prilipo prie mūsų, kaip bitė prie žiedo. Mes priėmėme jį, tai nebuvo nauja, nes ne viena mūsų Burbulo šeima „prisijaukindavo“ tokį žmogų „iš išorės“, tokį, kuris vertino artumą, šilumą, natūralumą, lėtą gyvenimo būdą.

…

Iki soties prisižaidę – prisikeliavę po džiungles, mes pasijautėme energingi, beveik nealkani ir kupini jėgų. Toks buvo sumanymas – suteikti klientams gerų emocijų, kad tik paskui jie užsakytų maisto.

Viena mano istorija vaikams pasakoja apie tokią kavinę, kurios savininkas buvo labai išsiblaškęs ir pamiršo suteikti lankytojams gerų emocijų. Atėję alkani ir jausdami maisto medžiagų, energijos, laimės hormonų trūkumą, žmonės užsisakydavo maisto, labai daug įvairaus maisto. Norėdami pajusti malonumą, jie valgė vis daugiau ir daugiau. O kai jie tiek daug valgė, jų skrandžiai ėmė pūstis. Pūtėsi ir pūtėsi, kol išsipūtė kaip oro balionai. Visi tos kavinės lankytojai ėmė vaikščioti su didžiuliais pilvais, todėl teko perdaryti staliukus ir padidinti kavinės plotą. Lankytojai ėmė reikalauti didesnių porcijų, nes paprastos porcijos jiems atrodė per mažos, jos neužpildydavo jų išsipūtusių pilvų. Ir tik tada, kai tie pilvai tapo tokie sunkūs, kad vos nesprogo, už kavinės lango savininkas staiga pamatė žaidžiančius vaikus. Vaikai buvo tokie laimingi, visiškai pasinėrę į savo pasaulį, jie visą dieną žaisdavo ir niekada neišalkdavo. Taip išsiblaškęs savininkas suprato, kaip svarbu yra pakelti savo lankytojų nuotaiką prieš užsisakant maisto ir pradedant valgyti. O mano klausytojai suprasdavo, kad valgyti nereikia dėl to, kad pasijustum laimingas, bet jaustis laimingu dėl to, kad galėtum skaniai ir sveikai pavalgyti.

Atskrido drugelis ir nuskenavo mūsų čipus* su informacija. Mano kraujyje tik vos vos trūko cinko, geležies ir omega 3, taigi aš užsakiau savo picos gabalėlį su austrėmis, riešutais ir sėmenų aliejumi. Dar pasiėmiau deguonies koktelį. Aronas valgė picą su kanapėmis ir graikiniais riešutais, Margiris su pievagrybiais, saldžiosiom bulvėm ir, nepaisydamas rekomendacijų, pasiėmė dar du anyžinio alaus bokalus. Vaikai neturėjo čipų, todėl užsakėme jiems maistą pagal jų skonį – Liepa išsirinko picą su skėriais ir chia sėklomis, Gajus su lašiša ir avokadais, Tuopa su kiaušinių tryniais ir baravykais, Sakalas su brokoliais ir tofu sūriu.

Netrukus visiškai atgavome ir gerokai papildėme savo jėgų rezervuarus. O kai dar dronas pavaišino mus naminiais ledais iš sojų pieno ir bananų, galiu sakyti, kad pietūs ir kavinė buvo tobuli. Jautėmės, tarsi praleidome ne dvi su puse valandas, bet kelias dienas. Spėjome pasėdėti ir miške, kvėpuodami sakais ir žaluma prisigėrusį orą ir klausydamiesi paukštelių čiulbėjimo; ir prie jūros, kur kvepėjo druska ir dumbliais; ir ramiame slėnyje, kurio horizonte, tarsi avis, galėjome ganyti akis; ir prie sraunios, gilios upės, kuri pro pat mūsų kojas nešė nukritusius medžius, laivelius ir plūduriuojančius vandens paukščius. Palikome pačias geriausias rekomendacijas ir pakilome.

*Tinklas – visą informaciją jungianti atvira virtuali erdvė

*Dirbtinis intelektas

*Taškai – priemonė įsigyti paslaugų ir prekių, buvę pinigai

*Pėdos ant žemės, žvilgsnis į dangų (lot.)

*Duonos ir žaidimų! (lot.)

*Tabletė – priemonė naudotis Tinklu

* PŽŽK – paskutinė žemės žmonių karta

*Čipas – asmens identifikacijos priemonė

Agnė Žagrakalytė “Klara”

Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Nuo kūrinio apimties visai niekas nepriklauso, kaip nepriklauso ir nuo kitų išorinių dalykų.

Įspūdis, tik įspūdis yra svarbiausia. Mes neprisimename įvykių, bet prisimename įspūdžius.

Na, bei iš pradžių.

„Klara“. Tai poetės Agnės Žagrakalytės antrasis romanas, išleistas Tyto Albos 2014 metais. Ji gyvena Briuselyje, o jos poezija labai gerai vertinama tiek kritikų, tiek skaitytojų. Iš štai, romanas. Vien jau tai, kad poetė rašo romaną, man kelia smalsumą, nes ne paslaptis, kad man poezija yra kažkokia mistika. Ir kaip mistiškai ji atsiranda, ir kaip mistiškai ji veikia skaitytoją, ir iš viso, kas yra gera proza dar galiu pasakyti, o kas yra gera poezija – niekaip. Man tai tik žodžių kratinys be prasmės ir tiek, nieko nesuprantu kame ten esmė. Geriausia ką galiu sukurti, tai haiku, bet iki galo nežinau – geras tas haiku ar ne.

Bet va, poetė parašė romaną ir aš jau galiu prie jo prisiliesti visomis savo juslėmis.

Knygos apimtis – tik 151 skystas puslapis, ir ji susideda iš trijų dalių. Pirmoji – Siužetas, antroji – Veikėjai, trečioji – Spalvos. Tokiomis dalimis tarsi atskleidžiama rašytojo virtuvė, juk taip kuriamas didelės apimties kūrinys. Reikia idėjos, reikia siužeto (istorijos), reikia personažų ir reikia, ką aš vadinu „kvarbatkomis“, Agnė tai vadina spalvomis, greičiausiai, tai tas pats – ornamentai, kurių reikia grožinei literatūrai.

Šio romano idėja, arba jos esmė nusakyta vienu sakiniu, kurį galima peskaityti ant knygos nugarėlės:

„Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?“

Aplinkui šią idėją sukuriami personažai ir istorija. Atrodo, standartas, viskas paprasta. Šimtai, tūkstančiai tokių istorijų apie skriaudžiamus, neginamus, neprižiūrimus vaikus.

Bet tik taip atrodo.

Kažkada man viena rašytoja pasakė – man nesvarbu „apie ką“ kūrinys, svarbu „kaip“. Dar tada aš nesupratau, kas „kaip“? . Na, kaip, kaip – žodžiais. Kaip kitaip? Tačiau dabar jau pati imu panašiai galvoti. Viskas jau yra sukurta, užrašyta. Svarbu – kaip.

Pradžioje nieko nesupratau. Tarsi skaityčiau eilėraštį – žodžiai, sakiniai, jokio ryšio. Nuotrupos. Mažos pastraipėlės dideliais tarpais. Vedė tai, kad žinojau, jog prasmė būtinai turi būti (ne taip, kaip trumpame eilėraštyje), knygos gale aš ją būtinai rasiu.

Taip ir nutiko. Prasmė atsivėrė. Pamažu, atsargiai, šiek tiek chaotiškai, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.

Genijų ir beprotį skiria labai siaura linija. Lygiai taip pat, kaip šedevrą ir nesąmonę, skiria ta pati labai siaura linija. Kai imiesi kurti šedevrą (ko pasakotoja neslepia savo romane), turi būti labai atsargus, kad nesukurtum nesąmonės, nes sąmoningai išeini iš visų rėmų. Turi labai gerai mokėti taisykles, kad imtumeisi jas laužyti.

Pasiklysi, arba ne. Tai gali padaryti tik drąsiausi. Ir būtinai bus kūrinių, kuriuose pasiklystama, ir (to pačio autoriaus) kūrinių, kurie susidėlioja tarsi tobula dėlionė ir tampa šedevru.

Tai, kad „Klara“ šedevras, aš supratau tik po dviejų dienų.

Vien todėl dabar rašau šią įspūdžių apžvalgą. Iš ko supratau? Nes ta knyga manęs nepaleidžia. Ji tiesiog laiko mane, įsėdo į mano smegenis ir vis primena apie save, kažkaip subtiliai, per torsioninius laukus, kurie susiformuoja apie bet kokį objektą ir veikia mus to net nepastebint. Kiekviena raidelė, net kablelis tekste formuoja vienokį ar kitokį torsioninį lauką, kuris harmoningai arba ne veikia jo skaitytoją. Todėl ir būna „patiko – nepatiko“ nors tokių pačių knygų daugybė, bet viena iš jų staiga surezonuoja. Svarbu „KAIP“.

Man „Klara“ rezonavo. Jis sukurtas torsioninis laukas nepastebimas, bet, tikrai, oi galingas.

Rasa Sagė apie gyvenimą Nyderlanduose

Straipsnis publikuotas žurnale “Kelionės ir pramogos”

Prieš mane – baltas lapas. Naujas gyvenimo etapas, kuris netrukus turi užsipildyti prisiminimais, įspūdžiais, jausmais. Gerai įsižiūrėjus, šis lapas nėra visiškai baltas. Jame galiu pamatyti įvairiaspalvių vandens ženklų, likusių nuo prieš dešimt metų sukauptos patirties – gyvenimo šioje lygioje, tvarkingoje ir draugiškoje šalyje. Raštas išbluko, nes prieš dešimt metų, kai atvykau į Nyderlandus, viskas buvo kitaip. Tada atvažiavau viena, nesuprantanti nei žodžio olandiškai. Apie tai rašau savo knygoje „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Dabar – po dešimties metų, brendu į tą pačią upę, tačiau daug vandens joje nutekėjo…Tačiau pasikeitė ne šalis, pasikeičiau aš pati.

IŠVAŽIUOJAME

Liepos pabaiga, šilta, į siaurią kotedžo kiemą atbuline eiga įrieda nedidelis krovininis mikroautobusas. Garažo vartai plačiai atverti, visi mūsų daiktai jau dežėse. Liko atnešti fotelį iš vaikų kambario ir gėles iš svetainės. Daiktų imame nedaug, tik pačius svarbiausius. Fotelyje įsigėrusios ketverius metus vaikams skaitytos pasakos, orchidėją, kuri žydi jau trejus metus, padovanojo teta gimtadienio proga. Įkurtuvių naujuose namuose proga kartu su vyru Ikėjoje pirktas fikusas, per visuos laimingus šiame name pragyventus metus, užaugo tris kartus didesnis.

Keista, tačiau nejaučiu jokios baimės ar nostalgijos. Juk išvykstame visam laikui, paliekame savo namus, kuriuos rinkomės, ėmėme jiems paskolą, pirkome, paskui įsirenginėjome – aš su pūpsančiu pilvu, 7 mėnesį nėščia nurodinėjau darbininkams, kur statyti rozetes ir kiek plytelių juostų klijuoti vonioje. Galbūt taip jaučiuosi todėl, kad nevažiuojame toli, o gal todėl, kad neatrodo, jog Europos Sąjunga būtų visai kita valstybė. Tarsi mes išsikraustome, tačiau tik į kitą miestą, į Nyderlandus.

Nufotografuoju vairuotoją, mikroautobuso vidų, išorę ir išlydžiu. Mūsų laukia naujieji namai, naujas gyvenimo etapas.

NAUJUOSE NAMUOSE

Tuo tarpu naujuose namuose, Nyderlanduose, vyksta karas. Mūšis su šiukšlėmis, purvu ir nemenku sluoksniu riebalų, kuris nusėdo kelerius metus virtuvėje verdant kiniečių maistą – kiniečių šeima, išnuomavusi mums savo seną namą, nusipirko didesnį.

Kai nusprendėme gyventi Nyderlanduose, žinojome, kad nekilnojamojo turto rinka čia labai įtempta. Šalyje žmonių daug (17 milijonų), o statybos stabdomos. Ypač tai jaučiasi Amsterdame ir regione apie jį, vadinamoje „Žaliojoje Širdyje“, šešių miestų – Rotterdamo, Hagos, Leideno, Haarlemo, Amsterdamo ir Utrechto regione. Namų pardavimo rinka paremta aukciono principu – kas pasiūlys daugiau. Skelbime nurodyta kaina gal išaugti trečdaliu ar net dvigubai. Tai primena Olandijos tulpių karštinę XVII am. viduryje, kai siekdami praturtėti žmonės pardavinėjo namus ir pirko tulpių svogūnėlius, tikėdamiesi aukcione parduoti juos brangiau.

Namų nuomos kaina fiksuota, tačiau dėl didelių nekilnojamojo turto kainų norinčių nuomotis yra dešimtis kartų daugiau, nei yra būstų. Registruojantis namo apžiūrai, mums reikėjo pateikti visus įmanomus savo duomenis, dokumentus, įrodančius pajamas. Be to, netrukus supratome, kad labai svarbu apžiūrėjus namą iš karto sakyti – taip, mums labai patinka, norime nuomotis. Tada patenkame į sąrašą, iš kurio agentas kartu su savininku išsirenka tinkamiausią nuomininką. Šypsena, malonus bendravimas ir gausių komplimentų agentui sakymas – privalumas.

Birželio viduryje specialiai atskridome išsinuomoti būsto. Mums pasisekė, nes įprastai nuomotojų svarstymas vyksta dvi – tris savaites, tačiau jau po trijų dienų mums parašė agentas, kad vienas iš apžiūrėtų namų gali būti mūsų. Galbūt padėjo tai, kad savininkai norėjo išnuomoti savo namą panašiai į savo šeimai ir tai, kad save gerbiantis olandas vargu ar sutiks kraustytis į tokį apleistą ir daiktais apkrautą namą. Čia įprasta, kad nuomojamas būstas būna sterilus ir tuščias. „Tuščias“ šiuo atveju reiškia, kad namas ar butas bus ne tik be jokių baldų ar daiktų, bet ir be lempų, grindų ir rozečių. Kinietis nuomojo namą su grindimi ir baldais, lygiai tokį, kokį paliko išsikraustęs.

Pirmame aukšte – didelė, kiemelio sąskaita prailginta svetainė nutrintomis grindimis, gaubtos nišos atskirta nuo virtuvės. Milžiniška juodos dirbtinės odos sofa su atrama galvai, televizoriaus stalas su senu, neveikiančiu televizoriumi, šešių vietų valgomasis stalas su apiplyšusiomis dirbtinės odos kėdėmis, didelė komoda su lentynomis. Pirmojo aukšto tualete tik šaltas vanduo, šalia – senu kilimu iškloti sraigtiniai laiptai į antrąjį aukštą. Antrajame aukšte – trys nedideli miegamieji, vonia ir laiptai į trečiąjį aukštą. Ten palėpė, joje pastatyta plati lova, didelė sieeninė spinta su veidrodžiu ir darbo stalas. Palėpė iš karto tapo svečių ir vyro darbo kambariu.

Perduodant namo raktus agentas olandas su vyru olandu neapsikentė – pasiraitojo rankoves. Kartu su nustebusiu namo savininku ėmė nešti viską, kas liko name ir kas tik priminė daiktus, o iš tiesų buvo šiukšlės. Nešvarūs indai, patalynė, net džiovyklėje palikti drabužiai. Kinietis skėsčiojo rankomis, tačiau nesiginčydamas nešė daiktus ir krovė juos į didelę krūvą kiemelyje. Didelė krūva šiukšlių užpildė visą prabangų kiniečio automobilį. Kitus daiktus jie paliko kiemelyje – visa tvora buvo užbarikaduota sulūžusiais mediniais baldais, neaiškios paskirties rakandais, vazomis, statulėlėmis ir bent keliais veidrodžiais be pakabų.

Kol aš Vilniuje laukiau mikroautobuso, išvešiančio mūsų daiktus, Nyderlanduose name jau darbavosi vyras su broliu ir jo žmona, kurie keliavo iš kito šalies krašto tam, kad padėtų mums susitvarkyti. Visą savaitę užtruko, kol išgramdėme namą iki mums priimtino švaros lygio, dar savaitę – kol suremontavome sulūžušius, sugedusius, neveikinačius, tačiau reikalingus daiktus. Dar šiek tiek užtruko, kol supratome, jog neverta važinėti į prekybos centrus ir parduotuves. Parduotuvių asortimentas traukiasi, mažėja, nyksta, todėl jei radai daiktą jų internetinėje parduotuvėje, nebūtinai jis bus realioje. Važinėdami po parduotuves sugaišome ne vieną valandą, kol suvokėme, kad viskas čia perkama internetu: vandaag besteld – morgen in huis (ol. šiandien užsakai, rytoj bus tavo namuose). Kam gaišti laiką ieškant daikto parduotuvėje, jei gali per kelias minutes rasti būtent tai, ko ieškai, internete?

Tik po trijų savaičių nuo mano su vaikais atvykimo pagaliau galėjome atsikvėpti. Namuose neliko riebalų kvapo, grindys nebelipo prie kojinių, vaikų kambariuose švietė nauji tapetai, o kiemelyje žydėjo mano pasodintos įvairiaspalvės chrizantemos. Atvykome.

AUGALŲ IR KIEMELIŲ ROJUS

Du dideli liūtai saugojo duris, nors jos buvo atviros visiems. Į Tuincentrum, (ol. kiemelio centras) turbūt užsuka kiekvienas olandas, nesvarbu, gyvenantis name ar bute. Augalų pasaulis didelis ir įvairus, neveltui olandai garsėja ne tik kaip tulpių, bet ir įvairiausių kitų gėlių bei augalų augintojai. Ne viena didelė kompanija pasaulyje užsisako jų paslaugas įrengti parkus, žalius biurų ir įstaigų kampelius bei zonas. Gėlės čia auga visur, net ant cemento tarp šaligatvio plytelių.

Mašinų aikštelė pilna automobilių, tačiau viduje atrodo tuščia. Žmonės čia paskęsta – kas prie ilgamečių augalų, susodintų į vazonėlius, tvarkingai sustatytus ant nesibaigiančių stelažų, kas prie lauko paveikslų, kurie ištveria bet kokį orą, kas prie prūdo imitacijos, pilnos auksinių žuvelių, kurias už 50 cnt. galima pamaitinti. Arba valgykloje, kur stiprinasi tradicine broodje kroket (ol. duona su kroketu). Visas Centras – kaip pusė Akropolio, čia gali ne tik nusipirkti visko, ko gali prireikti tavo kiemeliui, bet ir pailsėti bei papramogauti. Centre ypatingas kvapas ir aura – augalai gyvi, jie kalbasi tarpusavyje ir su pirkėjais, jie išskira deguonį ir kiekvienas savaip kvepia. Vis dėlto gera čia būti, odą glosto švelni drėgmė nuo laistymo, nosį – gaivus kvapas, akys ganosi daugybėje gyvų spalvų ir dar nematytų dalykų, kuriuos norisi apžiūrėti. Čia smagu ir vaikams, jie dūksta žaidimų aikštelėje, ir žioplinėtojams – kiekvienas iš savo kiemelio, balkono ar palangės gali pabandyti susikurti šedevrą.

Mūsų karutis jau pilnas, jame medžio drožlės, keletas gėlių, paveikslas, žolės sėklos ir chemikalai nuo ūsnių, kurių priaugę tarp akmeninių plytelių, kuriomis išgrįstas mūsų kiemas. Nuodų šliužams nepirkau, nors jie sugriaužė visas saulėgrąžas, kurias pasodinau praeitą kartą.

Kiemelis pilnas šliužų, varlių ir vorų. Su dukra apravėjome drugelių medį – jo žiedai vilioja drugelius ir jie labai populiarūs olandiškų kiemelių gyventojai. Medelis buvo dar mažas, menkas, greičiausiai pats pasisėjęs. Laukiame, kol užaugs, atsigaus, kol ims vilioti drugelius, kurie turėtų sukurti atsvarą šliužams ir vorams. Išlaisvinome medį. Jis buvo supančiotas tam, kad augtų pagal formą, tačiau niekas jo neprižiūrėjo, todėl jis augo kreivas ir paliegęs. Savaitę užtrukau, kol išvaliau kiemą – pilną negyvų augalų, akmenų ir piktžolių. Buvusį šabakštyną išravėjau, sukasiau ir užsėjau žole – galėsime ant savo žolės plotelio išsitiesti, iškylauti ir medituoti saulutėje. Kiemas uždaras, iš visų pusių aptvertas aukšta tvora, jo nepasiekia smalsi kaimyno akis, todėl savo kiemelyje galima visiškai atsipalaiduoti.

Įsikūrimui naujoje šalyje, be abejo, neužteko tik susitvarkyti namus ir išsikuopti kiemą. Dar laukė daugybė biurokratinių reikalų – reikėjo atsidaryti banko sąskaitą, užsakyti transporto kortelę, virtualų ID, pasidaryti registraciją, sveikatos draudimą, perregistruoti automobilį. Visi šie reikalai užėmė daug laiko ir pareikalavo daug kantrybės, nes niekas niekur neskuba, dažnai įstaigos darbuotojos yra jaunos moterys, kurios turėdamos vaikų dirba tik dieną ar dvi per savaitę, o padaryti žmogišką klaidą Nyderlanduose yra normalu ir priimtina, dėl to niekas nesiginčija ir niekam nepriekaištauja.

KELIONĖ AUTOBUSU Į AMSTERDMĄ

Feisbukas pranešė, kad Lietuvoje – auksinis ruduo, tačiau Nyderlanduose vis dar žalia. Medžiai tik vietomis parudavę, pila lietus. Įsmeigusi akis į švieslentę stebėjau, kiek minučių liko laukti, kol atvažiuos autobusas. Žmonių stotelėje nebuvo, matyt, nuo vaikystės jie ištreniruoti ateiti laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Tiek prie mokyklos, tiek stotelėje per kelias akimirkas, iš tuštumos, atsiranda pulkas žmonių. Gal todėl mažesniuose miestuose ir miesteliuose sunku sutikti žmogų – jie tarsi žuvyčių tuntai, juda kartu, ta pačia kryptimi. Jei pietų metas, visi pietauja, jei vakarienės – visa šeima sėdi prie stalo, jei laikas į stotelę – visi ateina prieš pat atvažiuojant autobusui. Galbūt tai yra viena iš taupumo savybių – olandai kalvinistai, praktiški ir taupūs žmonės, taip jie taupo savo energiją ir laiką.

Aš lietuvė, todėl dažnai ateinu per anksti. Dešimt minučių lietui lyjant stypsojau stotelėje. Mes gyvename mažame miestelyje, kuriame važiuoja tik vieno maršruto autobusas, todėl bijojau pavėluoti. Autobusas atvažiuoja kiekvieną pusę valandos, jei būčiau pražiopsojusi, tektų laukti dar pusvalandį. Nors olandų, atrodo, tai negąadina. Jie ramūs, nes žino, kad autobusai visada ateina ir ateina laiku.

Pamačius atvažiuojantį, būtina pakelti ranką, tai jau išmokau iš pirmosios savo patirties Nyderlanduose prieš dešimt metų. Jei nepakelsi – gali stovėti stotelėje kiek nori, nesustos.

Staiga stotelė prisipildė žmonių. Visi be skėčių. Lietus – ne problema. Sušlapti – ne problema. Netrukus pastebėjau link mūsų einančią keistą žmogystą. Ji neskubėdama ėjo dviračių taku, kas Nyderlanduose yra griežtai draudžiama. Pažvelgiau jai į veidą – stambus, plokščias, apatinė lūpa didelė ir atsikišusi, akys mažos, smalsios. Apsivilkusi neperšlampamą kombinezoną, kurio kapišoną užsimaukšlinusi ant akių. Tik ji ir aš bandėme pasislėpti nuo lietaus. Pasijaučiau panaši į ją, tarsi ne iš čia, ne tokia, kaip visi kiti. Ji visą laiką mojo vairuotojui, kad sustotų, nors jis jau iš tolo ją pamatė ir ėmė rodyti posūkį.

Prasukdamas pro įvairius miestelius autobusas per valandą nuvežė mus iki Amsterdamo, nors atstumas kilometrais yra vos daugiau nei 20 km. Apie Amsterdamą girdėjau įvairių nuomonių. Ten negyvenčių olandų požiūris dažnai prastas (per daug žmonių, purvina, visi grubūs, skuba, stumdosi, didelis nusikalstamumas, nežmoniškos kainos…), bet tie, kurie gyvena Amsterdame daugelį metų, neįsivaizduoja savęs jokiame kitame mieste.

Stebėjau mūsų vairuotoją – jis keitėsi akyse. Kol važiavome pro miestelius, jis pasisveikino su kiekvienu, linksmai mojo ranka prasilenkdamas su kolegomis, ramiai palaukdavo, kol įlipę žmonės atsisės. Tačiau vėliau jo žvilgsnis įsitempė, nei jis, nei naujai įlipę keleiviai nebesisveikino, staiga stotelių pavadinimai pranešinėjami ne tik olandų, bet anglų kalba. Vos akimirką sustojęs stotelėje, vairuotojas, tarsi ko bijodamas, skubėjo tolyn.

Dėmesį nuo vairuotojo perkėliau į vaizdą pro langą. Be abejo, daugybė dviračių. Visi varo labai greitai, net nebandyk pakliūti jiems po ratais. Tramvajai, automobiliai, autobusai, sukvežimiai. Visi tilpo siaurose gatvėse. Neaukšti, ypač siauri namai, susispaudę tarpusavyje. Legendos sklinda apie jų laiptus – statūs kaip kopėčios ir tokie siauri, kad ant jų telpa tik pusė pėdos. Tai iš taupumo, nes anksčiau mokesčiai būdavo skaičiuojami nuo namo pločio, todėl jei kuris namas Amsterdame platesnis, žinok, kažkada čia gyveno turtuoliai.

Amsterdamas – tikras pasaulio centras, čia galima rasti visko, ko tik geidžia širdis. Ir skaniausias pasaulyje bulvytes ir kavą, ir geriausius restoranus, įspūdingus muziejus, parodas, koncertus, parduotuves, įvairias paslaugas. Restoranai, barai, raudonųjų žibintų kvartalas, cofeechop‘ai (taip vadinamos kanapių rūkymo užeigos). Plaukia minios žmonių, turistų, transporto priemonių. Du berniukai, skersgatvyje įsispraudę tarp automobilių ir dviračių, žaidžia kamuoliu. Mūsų miestelyje yra tik kelios mažos parduotuvės – sūrio, žaislų, alkoholio, kosmetikos, gėlių. Yra maisto parduotuvė, bažnyčia, užkandinė, picerija, vaistinė, bankas. Rūbų parduotuvių visai nėra. Mus supa daugybė ryškiomis lempomis iš vidaus apšviestų šiltnamių, kuriose auginamos gėlės. Tačiau čia ramu, tikras rojus vaikams. Ypač tai jaučiasi grįžus iš sostinės. Ne viena šeima iš Amsterdamo persikraustė čia gyventi būtent dėl ramybės. Miestelis nedidelis, tačiau yra net trys mokyklos ir keli darželiai. Vaikams čia saugu, mums irgi. Dviračių beveik niekada nerakiname, o kartą per išsiblaškymą naktį palikusi raktus mašinos spynelėje, kitą rytą radau juos nepaliestus. Porą kartų sulaukiau skambučio į duris – ponia, jūsų raktai lauke, palikote spynoje…

UŽDARYTOS DURYS

Priešais mane važiuoja dviratis. Vienplaukis vyras be kepurės, nors lyja lietus, nors turi kapišoną, įtemptai mina pedalus, stipriai įsikibęs į vairą. Ties jo krūtine – dar viena galva, tiksliau galvelė, taip pat be kepurės. Šviesūs supilę plaukeliai styro nuo lietaus, o gal nuo plaukų želė, kurią tėvai gausiai tepa berniukams ant galvos. Vaikui gal treji, jis ramiai sėdi dviračio priekyje, savo kėdutėje, apžergęs vairą. Nuo priešinio gūsingo vėjo jo niekas nesaugo, tačiau neatrodo, kad tai jam trukdytų. Ramus ir susikaupęs jis stebi kelią, klausosi savo tėčio alsavimo.

Lietus vis stiprėja, o gatvė niekaip neplatėja. Priešine juosta šiek tiek greičiau juda kiti automobiliai, tviskantys getonais numeriais ir švara. Retai kada pasirodo šiek tiek didesnis, nei mano Nissan Micra – didesnis automobilis nepraktiškas (neprasilenksi, neprisiparkuosi), o mokesčiai už jį dideli.

Vyras ant dviračio stengiasi, skuba. Už manęs – mašinų eilė, visi juda dviračio greičiu. Niekas nerodo nepasitenkinimo, visi važiuoja lėtai tol, kol bus galima aplenkti. Aš vėluoju, todėl jaučiu nepasitenkinimą. Du vaikus turiu pristatyti į mokyklą laiku, lygiai be penkiolikos minučių devintą. Tokiu metu atsiveria klasės durys. Pagaliau vyras su vaiku parodo posūkį – iškelia dešinę ranką, jie suka į dešinę, o aš spaudžiu greičio pedalą. Reikia nepamiršti praleisti visų automobilių, kurie man iš dešinės, ir visą laiką stebėti dviratininkus – jiems visada pirmenybė.

Aikštelė prie mokyklos pilna. Nors dauguma atvažiuoja dviračiais, daugiau nei šeši šimtai vaikų turi būti pristatyti lygiai be penkiolikos devintą, o mašinų aikštelė ne guminė. Didesni atvažiuoja patys, atmina dviračiais, tačiau mažesnius veža tėvai. Lėtai pravažiavę visą aikštelę, naiviai tikėdamiesi rasti vietą, sukame į gatvę. Tenka gerokai pavažiuoti, kol randame kur sustoti. Aš bijau ir vėl sustoti ten, kur negalima, kartą jau taip nutiko. Buvo labai nemalonu, kai mama su kūdikiu vežimėlyje priėjo ir draugiškai, bet griežtai pasakė pastabą – čia negalima parkuotis.

Vis labiau nerimstu, vaikai perima mano nuotaiką. Šokame iš mašinos, pamiršę skėčius, plikomis galvomis, „olandiškai“ skuodžiame į mokyklą. Vyresnioji, jai jau šešeri, lekia į klasę pati, dar tik spėju į rankas įbrukti jos kuprinę su dvejomis dėžutėmis – vienoje užkandis su gėrimu, kitoje – sumuštinis pietums. Su palengvėjumu matau, kad durys vis dar atidarytos. Mes su mažiuku, kuriam ketveri, kiek kojos įkabina, dumiame į klasę. Tačiau atrodo, kad skubu tik aš viena. Durys juk atidarytos, o kai duris uždarys, įeiti nebegalima… Stebiuosi, kodėl niekas, atrodo, visai neskuba? Visi eina ramiai, pasišnekučiuodami. Šypsosi, sveikinasi vieni su kitais. Ramybė ir džiugi nuotaika supa mus. Tik aš viena, išprakaitavusi, uždususi, kone drebančiomis rankomis traukiu nuo sūnaus šaliką, pirštines.

-Mama, tik nekišk jų į rankovę!- reikalauja vaikas.

Na taip, juk niekas iš jo klasės draugų nei šalikų, nei pirštinių nenešioja… Nesvarbu, koks lauke oras. Ploni marškinėliai ir striukė – tai visas olandų vaikų žieminis apdaras. Kedai – apskritus metus. Įvedu vaiką į klasę, pasisveikinu su mokytoja. Visi vaikai jau tvarkingai sėdi ratuku, ant savo vardais pažymėtų kėdučių. Mokytoja didelėmis akimis, stambi, sėdi už savo rašomojo stalo ir kažką rašo. Vaikai ją dievina. Jau dvidešimt metų ji dirba su tokiais – keturmečiais-penkiamečiais, ji juos priima į savo glėbį iš darželio, paguodžia, palaiko ant kelių, pakalbina, nuramina. Vien dėl jos mano vaikas nei karto nesakė, kad nenori eiti į mokyklą.

Kalba mokytoja garsiai, aiškiai, susikalbėti su ja olandiškai lengva. Kviečia mane, sako, reikia padaryti afspraak (susitikimą), pakalbėti apie mūsų vaiką, kaip jam sekasi. Susitariame, kad geriau bus vakare, kai mano vyras taip pat galės dalyvauti. Išeinu, lauke prispaudžiu nosį prie stiklo ir mojuoju, mojuoju, siunčiu bučinukus ir rodau nykščius, nukreiptus į viršų. Mano vaikas kartoja tą patį.

Lėtai grįžtu į automobilį. Lietus nebelyja, pro pilkas ūkanas išlenda saulė.

VAIKŲ ŠVENTĖS

WhatsApp rodo, kad yra nauja žinutė. Joje – nuotrauka, iš nuotraukos šypsosi kaimynų mergaitė. Pažįstų šią nuotrauką, tokią turi ir mano vaikai, juos mokykloje vieną dieną nufotografavo profesionalus fotografas. Dabar du portretai kabo pas senelius Lietuvoje, kiti du – pas močiutę Nyderlanduose, o treti du guli stalčiuje mūsų namuose, laukdami dėmesio, kada juos kas nors įrėmins ir pakabins.

Nėra laiko. Kiekvieną dieną prisikaupia krūva smulkių reikalų, kaip pavyzdžiui, nuvažiuoti į mūsų miestelio žaislų parduotuvę ir iš ten palikto Alisos (toks mergaitės iš nuotraukos vardas) krepšio, pilno dovanų, išsirinkti vieną ir jai ją nupirkti. Ji sudėjo ten viską, ko norėtų gauti, žaislų kaina – nuo vieno euro iki penkiolikos. Rinkis, ką nori, pagal skonį ir piniginės storį.

Išrinkau dvi nedideles dovanas, čia pat pardavėja jas supakavo į dovanų popierių. Maišelio neturi, tik plasmasinius, kainuoja dešimt centų. Ačiū, ne, perku tik popierinius. Ir taip jau baisu darosi, kai vietinėje parduotuvėje nusipirkus sausainių pakelį, visi sausainiai, kiekvienas atsikirai (!), supakuoti į plastiką. Lietuvoje, atrodo, plastiko būdavo mažiau. O čia daugiau, ir daugiau, ir daugiau plastiko…Todėl bent jau džiaugiuosi, kad griežtai rūšiuojame, kaip ir visi kiti mūsų kaimynai – mėlynas šiukšlių konteineris popieriui, išveža kartą per mėnesį, penktadieniais, žalias – natūralioms atliekoms, kompostui, išveža kartą per dvi savaites, pirmadieniais, juodas – kitoms atliekoms, išveža kas antrą savaitę, pirmadieniais. Plastmasei taip pat turime atskirą dėžę virtuvėje, kai ji užsipildo, maždaug du kartus per savaitę, išmetame ją į šalia namų esantį plastmasės konteinerį.

Alisos „party“ šeštadienį, nuo tryliktos iki aštuolioliktos valandos. Dviem mašinomis jos tėvai veš vaikus pramogauti į žaidimų aikštelę. Visi turi atsinešti po dovaną, tą, iš krepšio parduotuvėje. Ir ne, tai ne gimtadienis. Tai tiesiog Alisos vakarėlis. Kad būtų linksma. Kad būtų dovanų. Gal todėl olandų vaikai vieni laimingiausių pasaulyje? Čia nereikia laukti gimtadienio, kad gautum dovanų ir surengtum sau šventę. Pavyzdžiui, Sinter Klaas‘o šventė prasideda lapkričio viduryje, o baigiasi gruodžio 5. Beveik visą mėnesį vaikai kone kiekvieną dieną savo bate gauna po dovanėlę, o gruodžio 5 – daugybę dovanų nuo Sinter Klaas‘o. Paskui ateina Kalėdos, o paskui, kai švenčių pritrūksta, galima suorganizuoti štai tokį savo vakarėlį su dovanomis. Įdomu, kad dovanų gauna ne tik gimtadienio ar vakarėlio kaltininkas, bet ir visi vakarėlio dalyviai – visi svečiai išeina namo apdovanoti mažomis smagiomis dovanėlėmis.

Ir ne tik vaikai. Suaugę taip pat švenčia dažnai ir be galo daug. Tai galioja ne tik gausioms valstybinėms šventėms, bet ir kitokioms tradicijoms, kaip, pavyzdžiui, penkiasdešimtmečiui. Sulaukęs penkiasdešimt, olandas tampa Abrahimu (jei vyras) arba Sara (jei moteris). Visur pristatoma Saros arba Abrahimo lėlių, papuoštų asmeninias jubiliato daiktais.

Taip pat plačiai švenčiamas Karaliaus gimtadienis, kai visa šalis nusidažo oranžine spalva, 12,5 metų jubiliejus (darbe, santuokoje, draugystėje, klube), mokyklos pabaigimo šventė – ant vėliavos priešais namus, pakabinama kuprinė su knygomis, o kai gimsta vaikas – visas namo priekis išpuošiamas minkštais žaislais ir plakatais su vaiko vardu.

Dovana nupirkta, tačiau kaip su atvirute? Juk čia visi, visomis progomis, jas perka, siunčia, dovanoja. Kas turėtų būti užrašyta? „Sveikinu“, „Galvoju apie tave“, „Laikykis“, „Tu mano geriausia draugė“. Netinka. Nusprendžiau, kad geriau nupirksiu pakvietimus į savo mergaitės gimtadienį. Pasirinkimas didžiulis – ir su bezdžionėmis, ir su princesėmis, ir su balionais…išrinkau mylimiausią – su „arkliuku su ragu ir sparnais“. Paprašysiu vyro gražiai olandiškai užrašyti, kas kviečiamas, kada, kokiu adresu, kada prasidės šventė, kada pasibaigs, kas turi svečius atvežti, ir kas paimti. Visa informacija gražiai išdėliota pakvietime, kad neliktų jokių nesusipratimų. Tik apie dovanas – nė žodžio. Allisa paliko visą dėžę sau dovanų parduotuvėje, liko tik išsirinkti vieną iš jų, o kita mergaitė – kaimynė Larisa, kuriai taip pat sukako septyneri, sakė, kad jai nieko nereikia dovanoti. Tuo tarpu klasiokės dvynukės, į kurių gimtadienį maniškė taip pat yra pakviesta, apie dovanas atsakė – nesvarbu. Taigi, suprask, kaip nori. Pirkti, nepirkti, ką pirkti, už kiek. Kaip ir visa kita – kartais šioje šalyje yra labai aiškios ir suprantamos taisyklės, o kartais…tarkime, apie vaikų dovanas – iki galo niekas neaišku.

Dvynukėms nupirkau atvirutes ir po dėžutę plastelino. Visiems vaikams patinka smėlis ir plastelinas, gal patiks ir joms. Viską nešdamasi glėbyje, nes juk popierinių maišelių nėra, grįžau prie automobilio. Gatvės tuščios, visi jau pristatė vaikus į mokyklas ir darželius, išvažiavo į darbus. Mūsų automobilių aikštelė prie namų taip pat tuščia, stovi tik viena, mūsų kaimynės iš kotedžo dešinėje, ji paprastai dirba namuose. Automobilis neįprastai didelis, maniškis prie jo atrodo tikras nykštukas, bet kaimynės mama portugalė, gal todėl ji nepaiso visų „olandiškų“ taisyklių, tarkime, jos namuose visi vaikšto be batų. Tikri olandai dažnai mėgsta būti su batais, jie nusiauna juos tik guldamiesi miegoti. Todėl, kad grindys šaltos. O kam šildyti grindis, jei gali pabūti su batais? Lygiai dėl tos pačios priežasties tualete nerasite šilto vandens – juk rankas puikiai galima nusiplauti ir šaltu vandeniu, kam išlaidauti? Arba, kam šildyti miegamuosius kambarius (juose laikoma 12-15 laipsnių temperatūra), jei miegi po šilta antklode? Praktiška, ar ne?

NESUSIKALBĖJIMAS

Sidabriniai moters plaukai dailiai sušukuoti, akinių forma puikiai tinka prie veido. Ji stovėjo prie klasės lango, atsisukusi į jį nugara, laukdama savo dvynukių anūkių. Kiekvieną trečiadienį ir penktadienį mūsų mokykla nusidažo sidabrine spalva, nes vaikai mokosi mokykloje tik tris valandas, iki dvyliktos valandos. Dažniausiai juos pasiima močiutės ir seneliai. Močiutės atrodo labai gražiai, visada skoningai, spalvingai apsirengusios, žili plaukai šviečia iš toli. Mažai kas juos dažo, jaunos moterys ir mergaitės turi puikius plaukus, o kai jie pražyla – nešioja tokius. Dažnai stebiu jaunas elegantiškais moteris, sidabro gijomis nudažytais plaukais. Tai visai jų nesendina, atvirkščiai, priduoda savotiško šarmo ir charizmos.

Džiugiai priėjau prie senolės – labai norėjau jai padėkoti už mano dukros pakvietimą į gimtadienį ir tuo pačiu pakviesti jos anūkes į saviškės gimtadienį kitą mėnesį. Pasisveikinau, ji nustebo. Nekreipdama dėmesio į jos pasimetimą, ėmiau kalbėti. Olandiškai dėliojau žodžius, nors žinau, kad kalbu netaisyklingai. Padėkojau už pakvietimą ir pasakiau, kad aš irgi noriu pakviesti. Moteris išpūtusi akis žiūrėjo į mane. Paskui ėmė neramiai muistytis ir murmėti: nieko nesuprantu… Po šypsena slėpdama savo sutrikimą, ėmiau viską kartoti iš naujo. Nors liežuvį nusilaušk. Oma, oma! (ol. močiutė) ėmė kviesti viena iš dvynukių. Palauk!, griežtai sudraudė močiutė, visa įsitempusi, bandydama suprasti, ko iš tiesų aš iš jos noriu.

– Gimtadienis, – pasakiau. – Brigita…

– Jūsų duktė? – perklausė senolė.

– Taip! Mano duktė, Brigita! – apsidžiaugiau.

Moteris dar neramiau ėmė žiūrėi į duris, ji aiškiai jautėsi nesmagiai ir norėjo eiti pas anūkes.

– Parašyti kortelę, – nupiešiau ore kvadratą. – Aš atsiųsti kortelę, – delnu parodžiau į ją.

– Gerai, gerai, – nekantriai lingavo galvą moteris, tik nežinau, ar supratusi, ko aš noriu, ar norėdama pagaliau manęs atsikratyti.

Tokių atvejų pasitaiko ne vienas ir ne du. Ypač, kai žmogus nori persimesti small talk, neįpareigojančiu pašnekesiu apie orą. Dažniausiai toks pokalbis prasideda jumoru, kažkas pajuokauja, norėdamas užmegzti su manimi kontaktą. Nesuprantu, nežinau ką atsakyti. Jei pasakau bet ką, žmogus supranta, kad aš nesuprantu. Jei pasakau, kad nesupratau, rezultatas tas pats – atšoka, nueina, nusisuka. Daugelis tiesiog nenori vargintis ir bandyti suprasti laužytą gimtąją kalbą.

KOKIE JIE, OLANDAI?

Jei manęs kas nors paklaustų, kokie jie, olandai, galėčiau pasakyti tik viena – įvairūs. Viskas šioje mažoje lygioje šalyje gali labai skirtis. Gal todėl dabar, grįžusi po dešimties metų, viską matau tarsi iš naujo. Žmonės iš pietų labai skiriasi nuo žmonių iš šiaurės, žmonės iš Amsterdamo skiriasi nuo žmonių iš mažų miestelių, taip pat kiekvieno miestelio gyvenimas, papročiai, kalba ir įpročiai šiek tiek skiriasi. Vieni olandai labai sėslūs, visą gyvenimą pragyvenę tame pačiame miestelyje, arba visai greta jo, kiti – keliautojai ir išradėjai. Vieni labai draugiški, kiti – gali nesikalbėti ir net nesisveikinti. Netgi olandų kalba yra šiek tiek kitokia kiekviename regione, o visuotinai priimtų kalbos taisyklių dažnai net nėra. Tai diversiška, marga, daugialypė, įvairiapusė, kitokia, nepaprasta šalis, kurioje, turbūt, niekada nebus iki galo viskas žinoma, aišku, suprantama, ar… nuobodu.

Rimta ar nerimta, elitinė ar bloga literatūra?

Šis straipsnis publikuotas lrytas.lt

Septynis romanus išleidusi Jolita Herlyn, trylika romanų išleidusi Irena Buivydaitė, penkis romanus išleidusi Indrė Vakarė, septynias knygas – Vaiva Rykštaitė, penkias – Gina Viliūnė ir Rokas Flick, keturias knygas – Monika Budinaitė, Rūta Mataitytė ir dar daug daug populiarių, skaitytojų mėgstamų lietuvių autorių niekada nėra minimi tarp tų, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė lietuvių literatūra.

Tačiau leiskite paklausti, o kas lietuvių literatūra yra be šių ir daugelio kitų autorių? Kartojamos vis tos pačios pavardės, tačiau jų yra žymiai daugiau, ir jų vis daugėja, nes niekas nesiginčija – išgyvename lietuvių literatūros aukso amžių. Dar niekada jos nebuvo tiek daug rašoma, leidžiama ir skaitoma.

Rašytojai ir autoriai

Tai yra nuostabi žinia ir literatūros atgimimo reiškinys, tačiau ryškėja keista tendencija – vieni rašytojai vadinami autoriais, kiti – rašytojais. Vienų knygos priimamos ir vertinamos, kitų – ignoruojamos. Vienų žanras įvertinamas kaip nevertas dėmesio, kitų – liaupsinamas ir pripažįstamas. Kai kam laisvalaikio literatūra (arba „popsas“) vis dar tolygu keiksmažodžiui, nors kitų šalių tyrimai rodo, kad tik 0,5 procentai visų aktyviai skaitančių žmonių pasigenda rimtosios literatūros.

Reikėtų suprasti vieną dalyką – rašytojas/autorius nesirenka, ką jam kurti. Jis kuria tai, kas jam kuriasi. Ką jis gali ir moka kurti, rašyti, tą ir rašo. „Kartais norėčiau rašyti kitaip, bet neišeina. Norėčiau parašyti knygą, pačią paprasčiausią primityviausią romaną, kurio nupirktų milijoną kopijų. Bet nemoku. Aš galiu parašyti tik taip, kaip parašau“, – sakė rašytoja Rasa Aškinytė, pristatydama savo knygą „Istorija kaip upė“.

Amžinas galvosūkis

O dabar pasižiūrėkime į tendencijas – kiek šiandien sukuriama laisvalaikio (populiariosios) literatūros ir kiek rimtosios? Kiek kurios skaitoma? Ir kur yra ta riba? Kas nustato ribą tarp rimtos ir nerimtos, geros ir blogos literatūros? Aristotelis prieš du tūkstančius metų rašė, kad įtaigią istoriją sudaro trys komponentai: emocinis prisirišimas prie herojaus, baimė dėl personažo ir katarsis, tai yra palengvėjimas, kai viskas baigiasi gerai. Nuo tada niekas ir nepasikeitė.

„Vieniems tai „popsas“, kitiems – nuo pirmo žodžio iki paskutinio taško baigiamajame puslapyje išgyventa istorija. Gal mano patirtis ir nedidelė, tačiau esu visu 1000 procentų įsitikinusi, kad kiekvienas rašytojas, nesvarbu jis kuria rimtą literatūrą ar „popsą“, išgyvena savo kūrinį. Egzistuoja jame. Kvėpuoja juo. Tai kodėl toks autorius turėtų būti nevertinamas? Mes rašome, nes esame artimi savo kūriniui. Įdedame į jį savo širdį. Jaučiame tai, ką jaučia mūsų herojai. Kartais… verkiame kartu. Ar tai nėra išgyvenimas? Ar tai jau nėra rimta?“, – klausė Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos narė rašytoja Erika Amber.

Anot kelionių romanų rašytojos Eglės Gerulaitytės, yra keliautojų, kurie iš aukšto žiūri į turistus, kurie esą tik „bukai“ sekioja paskui gidus ar lepinasi kruiziniuose laivuose, o štai jie, „tikrieji keliautojai“, mato „tikrą“ pasaulį, mat jų keliavimo būdas sudėtingesnis“. „Man būna pikta skaityti tokius komentarus, nes kas jiems suteikia teisę jaustis viršesniais? Ir negali kokia miela namų šeimininkė, stebėdama saulėlydį iš patogaus kruizinio laivo denio, patirti ką nors be galo svarbaus ir jaudinamo, o „tikras keliautojas“, pėdindamas per Nepalo Himalajus, taip ir nesuprasti nieko? Man atrodo, tą patį galima pasakyti apie literatūrą. Kažkam gal reikia Prousto, o kažkam gal tokius pat galingus vidinius pokyčius sukels Twilight Saga“, – dėstė E. Gerulaitytė.

Gera ir bloga literatūra

Yra gera literatūra ir bloga literatūra. Dėl to niekas nesiginčija, tai patvirtina ir gerbiami kritikai. „Gerai parašyta pramoginė literatūra man yra geresnė už blogai parašytą rimtąją (žinoma, riba tarp pramoginės bei rimtosios literatūros taip pat labai sąlygiška). Bet kuriuo atveju, manau, kad į laisvalaikio literatūrą reikia žiūrėti rimtai, reikia ją profesionaliai aiškinti, aptarinėti, rekomenduoti visuomenei“, – teigė literatūrologas, literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis.

Taip, literatūra, kuri paliečia skaitytoją, padeda jam sustoti, persikelti į kitą pasaulį, pagyventi jame ir turtingesniam grįžti į savo kasdienybę, yra gera literatūra. O ta, kuri skaitytojui nieko neduoda, tik veltui eikvoja laiką, – prasta. Tačiau kas gali tai nuspręsti geriau negu skaitytojas? Gal man vertingi vieni dalykai, tuo metu kitam žmogui – kiti? Demokratinėje visuomenėje pasikliaujama ekspertais. Tačiau ekspertai taip pat keičia savo požiūrį.

Laisvalaikio literatūros lūžis

Praėjusiais metais įvyko lūžis. Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“ laimėjo metų knygos rinkimus. Naujesniam metodologiniam požiūriui reikia subręsti. Ar galima sakyti, kad jis jau subrendo? Ar galima sakyti, kad laisvalaikio literatūros banga, prasidėjusi maždaug 2010-aisiais (laisvalaikio romanas „Silva Rerum“ išleistas 2008 metais), šiuo metu jau pasiekė savo apogėjų ir rodo naują visuomenės savimonės lygį? Gal mes jau pereiname į kitą etapą? O gal laisvalaikio literatūros suklestėjimą lemia ir kartų skirtumai? Šeštajame ir ankstesniuose dešimtmečiuose gimę autoriai dar labai gerai prisimena ir išgyvena socrealizmo patirtį ir rašo rimtąją literatūrą, o jaunesni rašytojai jau kuria laisvalaikio kūrinius? Kodėl laisvalaikio literatūrą daugiausiai rašo moterys? Kas yra tikrasis rašytojas ir kas yra tikroji lietuvių literatūra?

Olandų paradoksas

Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt

Nyderlanduose gyvena 17 mln. žmonių, o šalies plotas šiek tiek mažesnis nei Lietuvos. Čia nėra natūralios gamtos, jei neskaičiuosim Šiaurės jūros pakrantės arba mišką primenančių parkų. Šalis nuobodi, yra tarsi lygus, vietose pasiglamžęs popierius. Žmonių, ypač mažesniuose miesteliuose, beveik nematyti, visi gyvena ritmu darbas–namai. Išėjus pasivaikščioti visur pasitinka sienos ir tvoros, privatumas ir uždarumas čia yra be galo svarbu. Be to, statistika rodo, kad Nyderlandai užima trečią vietą pasaulyje pagal riebalų ir cukraus suvartojimą. Olandai be galo mėgsta riebų, aliejuje virtą maistą, baltą duoną ir konservuotą sriubą iš indelių. O susirgę ir paskambinę gydytojui dažniausiai išgirsta – pagulėkit, pailsėkit truputį, jei liga nepraeis per dvi savaites, paskambinkit vėl. Tačiau nuvedusi vaikus į mokyklą aš sutinku be galo daug šypsenų. Olandų vaikai – laimingiausi pasaulyje. Čia nepamatysi antsvorį turinčių žmonių, o olandų gyvenimo trukmė viena ilgiausių tarp išsivysčiusių šalių gyventojų. Įdomu, kodėl?

Šalti miegamieji

Seniau olandų namuose šildomas buvo tik vienas kambarys, kuriame kūrendavosi krosnis, buvo gaminamas maistas, čia vykdavo pagrindinis didelės šeimos gyvenimas. Visi kiti kambariai buvo skirti miegoti arba sandėliuoti daiktus. Iki šiol ši tradicija išliko – pačiuose prabangiausiuose, saulės baterijomis šildomuose olandų namuose miegamajame bus žema, kone lauko temperatūra. Tyrimai jau seniai įrodė, kad miegas šaltame kambaryje ne tik pagerina jo kokybę, bet išlaiko jaunystę ir neleidžia priaugti papildomo svorio. Mieguistumas yra susijęs su nukritusia kūno temperatūra ir šaltame kambaryje užmigti yra daug lengviau. Aštuonios miego valandos vėsiame ir tamsiame kambaryje gerokai padidina melatonino gamybą – tai yra pagrindinis senėjimą stabdantis hormonas.

Kūdikiai – be kepurių

Lietuvoje yra įprasta rengti vaikus vienu sluoksniu šilčiau nei rengiasi patys suaugusieji, olandai daro atvirkščiai – vaikus rengia vienu sluoksniu mažiau nei rengiasi patys. Tokį sprendimą aiškina tuo, kad vaikai juda, todėl jiems niekada nebūna nešalta. Įprastas vaizdas – vienplaukis kūdikis plonais marškinėliais su mama ar tėčiu, apsivilkusiais megztinį.

Lietuvoje visi žino, kas yra Olando kepurė, tačiau tai yra dar vienas paradoksas – nuo pat mažumės nedėvėdami kepurių olandai turi „kepurių alergiją“ – nepamatysite olando su kepure (išskyrus nuo saulės), nebent būtų 10 laipsnių šalčio.

Lietus – ne kliūtis

Minti dviratį lyjant lietui be jokios apsaugos yra normaliau nei turėti lietaus apsaugą. Jei sušlapsi iki apatinių – pora valandų viduje, šilumoje, ir drabužiai išdžius tiesiog ant kūno. Lietus nėra kliūtis būti lauke – mokykloje vaikai vienplaukiai žaidžia lauke per lietų taip, tarsi jo net nebūtų.

Daug daug lieso pieno

Olandai dievina pieną. Nyderlandų meilė pienui iš esmės yra jos unikalios geografinės padėties pasekmė. Prieš keturis šimtus metų didelė dalis šalies vis dar buvo po vandeniu, o likusi dalis buvo pelkėta. Per kelis šimtmečius olandai pelkes nusausino ir tie plotai pasirodė esanti puiki žemė augti vešliai ir drėgnai žolei – puikiam maistui karvėms. Tokia yra ir jų socialinė sistema – nors reikalai gali užtrukti, olandai tiki, kad jais bus pasirūpinta Pieno buvo daug, tačiau trūko gėlo vandens. Taip olandai priprato dažniau gerti pieną nei vandenį. Piene gausu kalcio, vitamino D ir baltymų. Kai kurios teorijos teigia, kad būtent dėl pieno ir jo produktų olandai tapo pati aukščiausia tauta pasaulyje.

Ramybe nenusileidžia belgams

Nors yra posakis – ramus kaip belgas, tačiau olandai nė kiek nenusileidžia belgams. Kas benutiktų, olandas išliks ramus ir mąstantis – ką aš galiu padaryti dabar? Vaizdžiai apie šią savybę būtų galima pasakyti – olandai stovi ant abiejų kojų. Jie jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir yra visada įsitikinę (nors ne visada pelnytai), kad žino, ką daro. Tokia yra ir jų socialinė sistema – nors reikalai gali užtrukti, olandai tiki, kad jais bus pasirūpinta. Vienas iš pagrindinių posakių, įjaugusių į olandų kultūrą, yra Alles komt goed – viskas bus gerai.

Dviratis – olando kojų pratęsinys

Dviratis yra olando kojų pratęsinys. Pusiau rimtai kalbama, kad olandai iki šiol pyksta ant vokiečių, kurie per antrąjį pasaulinį karą atėjo ir atėmė iš jų dviračius. Jau nuo trejų metų vaikai išmokomi važiuoti dviračiu. Visi važiuoja be šalmo ir jokių apsaugų, olandams tai visiškai nepavojinga. Dviračiu važiuoja nėščios moterys, vežami ką tik gimę kūdikiai, mina garbingo amžiaus sulaukę senoliai. Eismas vyksta keliomis juostomis, kelyje dviračiui pirmenybė ir prieš pėsčiuosius, ir (daugumoje atvejų) prieš automobilius. Natūralus sportas, buvimas lauke ir transporto priemonė, kuriai negresia kamščiai, padeda olandams išlikti sveikiems ir laimingiems.

Jei pasninga, gyvenimas sustoja

Lapkričio mėnesį užtenka šiltesnio džemperio, o vasario pabaigoje jau aiškiai jaučiamas pavasaris. Sniego būna, tačiau tik savaitę per metus. Tą savaitę dažniausiai viskas sustoja, nes olandai būna nepasiruošę slidiems keliams. Jei lyja, lyja trumpai, ir paskui beveik visada išnyra saulė. Nors Nyderlandai nėra pietų šalis, tačiau drėgnas klimatas neleidžia prasiskverbti tikrai žvarbiam orui, todėl niekada nebūna taip šalta, kad reikėtų tikrų žieminių batų.

Ribojamas maistas

Jei atėję į svečius pas olandus užsidėsite ant sumuštinio du gabaliukus sūrio, greičiausiai gausite pastabą, kad galima dėti tik vieną. Taip pat, jei būsite pavaišinti saldumynais, gausite tik po vieną, likę bus saugiai paslėpti spintelėje. Tas pats galioja ir porcijoms restorane, savo kaina ir apimtimi jos neleis jums prisivalgyti iki soties. Olandai labai gerbia maistą, bet jo valgo tik tiek, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad valgytų. Paskutinis patiekalas valgomas 6-tą valandą vakaro, po to valgyti nebegalima. Olandai miegoti eina tuščiu skrandžiu, o atsibudę iškart iš šaltų miegamųjų skuba žemyn, į virtuvę, pusryčiauti.

Jei švęsti, tai švęsti

Nyderlanduose yra daugybė švenčių ir ne visos jos oficialios. Jei atvykę į vieną iš miestelių nerasite atidarytos nė vienos įstaigos, nenustebkite, miestelis švenčia kokią nors savo šventę, nors ji nėra įrašyta į oficialių švenčių kalendorių.

Durys dažnai nerakinamos

Olandai, kurie gyvena mažuose miesteliuose ir važiuoja į darbą didesniuose miestuose, jaučiasi jaukiai ir ramiai savose bendruomenėse. Kiekvienas mažas miestelis turi šiek tiek savą kultūrą ir visi jo gyventojai gyvena tarsi šeimoje, visi vieni kitus pažįsta ir pasitiki. Durys dažnai nerakinamos, o tik užtrenkiamos, kiemeliai, kuriose stovi dviračiai ir kiti rakandai, taip pat dažnai neturi jokio užrakto.

Subalansuotas grafikas

Olandai nedirba taip, kaip amerikiečiai ar lietuviai, kurie turi po du ar net tris darbus. Jie turi vieną darbą ir jis yra toks, kad visada galima suderinti darbą ir šeimos gyvenimą. Pavyzdžiui, vaikams trečiadienį mokykla baigiasi anksčiau, penktadienis taip pat trumpesnė diena, tačiau tai netrukdo dirbantiems tėvams juos pasitikti prie mokyklos. Jei sustreikuoja sveikata, užtenka paskambinti ir galima neiti į darbą be gydytojo patvirtinimo.

Kalbėjimasis visur ir visada

Pirmadienio rytas darbe prasideda ne darbinio susitikimo temomis, bet: „kaip praėjo savaitgalis?“ Perkant prekes parduotuvėje, būtinai bent keletu sakinių persimetama su kasininke. Pilantis kavą prie kavos aparato taip pat visada atsiranda svarbių temų, kurias reikia aptarti su nepažįstamuoju. Kurjeris, atnešęs prekę, niekada neišeina tuščiomis, jis būtinai turi gauti bent keletą įžvalgų apie pasaulį. Detaliai ir išsamiai olandai kalbasi visur, visada ir su visais. Akivaizdu, kad jiems didelis malonumas tai daryti.

Valytojos nuomonė taip pat svarbi

Jei olandai turi hierarchiją, jos taip lengvai nepastebėsi. Čia ypač pabrėžiama, kad kiekvienas darbas yra svarbus ir į kiekvieno žmogaus nuomonę atsižvelgiama. Be to, jiems labai svarbu, kad darbuotojas jaustųsi „savo vietoje“, todėl dažnas klausimas iš viršininko bus, kaip jums patinka čia dirbti.

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”

Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų – jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Tai ne tik mano nuomonė, apie tai skaičiau – gera knyga atskleidžia pasaulį, bloga – atskleidžia autorių. Jei personažuose pamatai patį autorių, tai sako, kad autoriui nepavyko atsiplėšti nuo savojo ego ir imti kurti, jis tiesiog rašė apie save. Apie save rašyti lengva, o ką nors naujo sukurti jau reikia pastangų. Tai negalioja knygoms, kuriose pasakojamos tikros istorijos, tačiau yra nemažai romanų, kuriuose veikia pats autorius prisidengęs kitu vardu. Dėl šios priežasties man labai patiko „Kai aš buvau malalietka“ – nors autorė rašo nuo „aš“, tačiau akivaizdu, kad ji rašo ne apie save, o apie pasaulį. Apie ją pačią mes nesužinome nieko tikro. Mat menas yra ne savo patirčių aprašymas, o atsitraukimas nuo jų…

Gal todėl net neplanavau pirkti Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnų“ , net to ir tikėjausi. Maniau, tai bus tiesiog jos gyvenimo esė – kelionių, žmonių kuriuos ji sutiko ir kalbino savo laidose, istorijos. Nustebino Mariaus Buroko rekomendacija, taigi, smalsumo vedama (smalsumas ir yra ta pagrindinė emocija, kuri lemia mūsų knygų pasirinkimą) Knygų mugėje nusipirkau knygą ir netgi gavau autorės parašą.

Nuo pat pirmojo puslapio pasijutau tarsi netikėtai gavusi saldainių dėžę – siurprizą. Pirmąsias noveles vyniojau atsargiai, lėtai, dar nesuprasdama, ką ten rasiu, paskui ragavau, skanavau, tyrinėjau…ir taip pamažu atsipalaidavau, maždaug ties 60 -tu puslapiu tiesiog atsidusau ir leidausi į autorės siūlomą žaidimą. Buvo smagu, nors pradžioje ir buvo tas jausmas, kai bijai, kad eksperimentas nepavyks. Bet viskas pavyko dar geriau nei tikėjausi.

Ši knyga žaidimas. Pramoga. Saldainių dėžutė. Tačiau tų saldainių skonis turi labai daug poskonių, kiekviena novelė skirtinga – viena rūgštoka, kita sūri, kita karti, kita sodri ir primenanti anyžius arba net olandiškus saldymedžio skonio „dropje“ …bet nei vienos saldžios. Ir visi „saldainiai“ turi tą poskonį, kuris besikeisdamas galiausiai patenkina visus skonio receptorius ir po kievienos novelės norisi pasakyti: wow! ir šypsotis. Kokia išmonė! Koks kūrybingumas!

Ši knyga pasirodė ne iš autorės ambicijos (nors to nežinau, tik spėju) parašyti knygą, bet „pasirašė“ stebint pasaulį ir jame veikiančius žmones. Ji sodri, jos kūryba užtruko nemažai laiko. Visa tai matosi.

Taigi, ar radau šiose novelėse jų autorę? 😊Neradau. Gal nujaučiau ją, tarsi stebėtoją iš viršaus, plazdenančią savo aura virš visų novelių, bet tokią aurą galima pamatyti ir D. Opolskaitės, ir Jurgos Tumašonytės ir K. Navako novelėse. Tačiau autorė nenukreipia prožektorių į save, bet rodo mums pasaulį. Beje, tai nedidelės apimties knygelė, joje yra tik 158 puslapiai, tačiau tokia sodri, kad skaitymo sočiai pakanka. Netgi rekomenduočiau neskaityti visos iš karto, leisti tekstui susigulėti ir pajusti visus jo skonius ir poskonius.

Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”

Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Be to, jos nuomonė paprastai būna be galo griežta, retai kada kūrinys sulaukia palankaus vertinimo.

Ir štai, ši legendinė kritikė pati parašo knygą. Juk daug metų ji buvo kitoje barikadų pusėje – skaitė ir profesionaliai vertino knygas. Ir sulaukė nemažai nuoskaudų, nes vertino be jokių sentimentų. O dabar parašo knygą ir dar ne bet kokią, o išpažintinę, nusirengia nuoga, atsistoja ir leidžiasi aptarinėjama skaitytojų, rašytojų ir kritikų miniai. Drąsu!

Todėl šią knygą ėmiau skaityti – iš gryno smalsumo. Buvo įdomu, kas yra gera literatūra, pripažįstama Lietuvoje, anot kritikų? Norėjosi įvertinti sau, asmeniškai, net negalvojant šios knygos aprašinėti.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų gali pasirodyti, kad tai tik maža plona knygelė (164 psl.) plonais viršeliais ir nevykusiu pavadinimu. Gali pasirodyti, kad šioje knygelėje tiesiog surinkti epizodai iš vaikystės, paauglystės, ankstyvos jaunystės, parašyti tarsi sau, to meto kalba, net nesivarginant pradėti sakinio iš didžiosios raidės. Tarsi skaitytume paauglės ar jaunos moters dienoraštį, bandytą šiek tiek dirbtinai pritraukti prie kūrybos ir literatūros. Šie pritraukimai knygos pradžioje labai akivaizdūs – centrinis pasakojimas nukrypsta į šoną ir tame šone skaitytojas skaito maždaug taip:

„įsivaizduoju, kad ji visuomet grįžta tuo pačiu keliu kaip ir mes – išlipa „trakų“ stotelėje, pereina gatvę ir kyla į kalną. seni gelsvai pilki namai daug aukštesni nei ryte, liepos meta juodus šešėlius. jos laiptinės durys girgžda, akmeniniai laiptai statūs, jie niekada nesibaigs, ir kai atrodo, jog daugiau nebegaliu, ji atrakina duris.“

Tarsi įdomu skaityti, bet kur ta aukštoji literatūra?

Iš antro žvilgsnio ima ryškėti menas. Turiu omenyje, menas panaudoti ypač mažai, ypač tikslių žodžių, ir jais išreikšti labai daug. Kai kurie žodžiai tokie savalaikiai tikslūs, kad norisi juos įsiminti. Pavyzdžiui, „iš pradžių laikiausi prie baro, bet tarsi nenoromis pradėjau stumtis link scenos, ir kai jau prasidėjo „sex revolution“, tiesiog šokau nebegalvodama nei kaip atrodau, nei kad atrodau durnai, ir visi kiti šokinėjo aplink mane, ir niekas į nieką nekreipė nė mažiausio dėmesio, bet nuolat jutau aplink esančius kūnus, laimingus ir anonimiškus“.

Toliau:

„nė kiek neerzino, kad koks metalas pradėdavo kratyti plaukus ir jie liesdavo mano odą arba kažkas šokinėdavo priešais ir maži prakaito lašeliai tikšdavo ant veido. ir visa tai ne dėl to, kad kažkas mane kabintų ar kažką tuo norėtų pasakyti: kūnai aplink mane kratosi ir rėkia, nes jiems gera, ir man gera, mes visi atsiduodame muzikai, o ji – mums.“

Tekstas plaukia, tampa toks skaidrus, skanus ir lengvas, tarsi pats skaniausias desertas. Kartais skaitant net sunku įkvėpti – įkvėpi tik tada, kai baigiasi pastraipa ir tada atsidūsti: “taip…“

Iš trečio žvilgsnio norisi lenktis ir ploti autorei. Kaip ji subtiliai, nepastebimai, tačiau visiškai aiškiai, be jokių intelektinių ditirambų, moka perteikti skaudulius, pavyzdžiui, „jurgio, eilinio doktoranto“ paveikslą. Jis tarsi visiškai tikras, tačiau tuo pačiu žinai, kad jis netikras, kaip ir kitos istorijos, kurias pasakoja autorė. Alkoholis, narkotikai, seksas, apleisti pastatai, nelaiminga vaikystė, abortas, niekas negali pasakyti, ar tai nutiko jai, ar kam nors kitam. Tačiau, kad nutiko – abejonių nekyla.

Ir knygos pabaigoje supranti, kad autorė mus apgavo. Tai ne ji stovi nuoga prieš skaitytojus, rašytojus ir kritikus, tai mes stovime nuogi prieš ją. Mes skaitome ir vertiname jos kūrinį per savo pačių suvokimo prizmę. Galime sutikti arba nesutikti, piktintis, džiaugtis ar liūdėti, tačiau ji viso to nedaro. Ji tik parodo mums mūsų pačių veidrodį.

Master class. Malcolm Gladwell

Idėjos apie 10 000 valandų darbo, norint pasiekti profesionalumą, autorius.

Jau nuo pat pirmųjų sakinių supratau – čia bus kažkas kitaip. Tai pats keisčiausias iki šiol matytas autorius, kuris moko rašymo. Toks keistas, kas klausiau jo ir pusės nesupratau. Tiek dėl anglų kalbos greitakalbės, daugybės pavadinimų, kurių aš nežinau, posakių, išsireiškimų, tiek dėl to, kad 80 procentų jo kalbos nebuvo susiję su rašymu. Gal ir buvo, bet aš nesupratau. Jis kalba apie žmones, apie savo draugus, apie žurnalistiką, apie kritikus, apie savo pasaulio matymą…Kalba daug, greitakalbe, neaiškiai, svarbius (mano galva) dalykus pasako prabėgomis, tarsi tarp kitko, nesvarbius (mano galva) dalykus kartoja keletą kartų. Susidarė įspūdis, kad šis autorius daugiau nei kiti gyvena savo pasaulyje, kuris, tariant vienu žodžiu, yra keistas. Man patinka keisti žmonės ir keisti jų pasauliai, bet šiuo atveju likau pasimetusi. Tarsi būčiau sutikusi žmogų, kurio klausiau keturias valandas labai įdėmiai, tačiau jo žodžiai buvo tokie sudėtingi, mintis taip susukta, kad taip ir nesupratau, ką jis norėjo pasakyti.

Tai autorius taisyklių – laužytojas. Jei visi kiti rašytojai sako, kad jei uždavei klausimą knygoje, turi į jį atsakyti, Malcom sako, kad nė velnio… Gali dėstyti tūkstančius žodžių, nagrinėdamas vieną temą, žaisdamas, žadėdamas, kad viską perskaitęs skaitytojas gaus atsakymą…tačiau galiausiai jo neduoti.

Šis autorius sąmoningai stengiasi būti kitoks, pabrėžia savo išskirtinumą. Tai jis daro sukrėsdamas žmonių dėmesį, neduodamas jiems to, ko jie tikisi. Po to jie gal ir liks susierzinę, tačiau tai nesvarbu, svarbu, kad jiems buvo įdomu skaityti ir jie prisimins ilgai, kad tikėjosi atsakymo arba paaiškinimo, bet jo taip ir negavo.

Kita šio rašytojo keistenybė – jis ieško ne užbaigto rašymo stiliaus, o rašymo su trūkumais. Trūkumai, netobulumas, neužbaigtumas, neaiškumas – jo kabliukai. Taip pat kaip ir schemos, grafikai, skaičiai. Dar turbūt reikėtų pridurti, kad šis autorius rašo ne romanus, bet vadinamą savipagalbos literatūrą. Turbūt tai paaiškina, kodėl jis taip mažai kalba apie patį rašymą. Malcom rašymas yra priemonė kabliukų ieškojimui, nepastebėtų vietų iškėlimui. Pavyzdžiui, kaip Dovydas sugebėjo nukauti milžiną Galijotą? Ogi akmeniu pataikęs į jo tarpuakį, tačiau ne užmušdamas, bet jį apakindamas, todėl ir galėjo nukirsti jam galvą. Arba, stebėdamas šunų dresuotojo darbą, Malcom pastebėjo, kad jis dresuoja šunis ne savo balsu, o kūno kalba. Tarsi šokdamas. Tokį patį „šokį“ jis pritaikė autistams vaikams adaptuotis pasaulyje.

Šis autorius laužo stereotipus, kelia hipotezes, jas interpretuoja ir bando jas įrodyti.

Mano įspūdis apie šio autoriaus pagrindinę mintį yra toks – „Aš esu netobulas, tu esi netobulas, mano knygos yra netobulos, tačiau įdomios, nes parodo žinomus dalykus iš kito kampo, ir tai yra gerai.“

Malcom Glawel minčių perliukai:

Įspėk žmonių lūkesčius ir niekada jų nepateisink.

Tempk kiek gali neduodamas atsakymo, tačiau išlaikyk dėmesį.

Ieškok trūkumų, silpnų vietų, keistenybių, neatitikimų. Ne tobulumo.

Pasižiūrėk į dalykus iš kitos, neakivaizdžios pusės.

Pridėk svorio nesvariai istorijai – sujunk nesvarbią informaciją su svarbia (šunys ir autistai vaikai).

Pavadinime turi būti prieštaravimas. „Tylus pavasaris“ arba „Bet koks greitis – nesaugus“.

Pradėk nuo pabaigos. Tada kai žinai, kokia turi būti pabaiga, gali imti kurti istoriją, kuri veda link jos, su posūkiais, potvyniais ir atoslūgiais, lūkesčių įspėjimu ir jų laužymu.

Vilija Stančiauskaitė “Stebuklo galia”

Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis – „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Trijų aukštų namas su tvenkiniu, kuriame plaukioja auksinės žuvelės…Viskas tobulai idealu, tačiau nėra laimės, supratimo, meilės. Moteris rado savyje jėgų išsiskirti. Apie tai knygoje užsiminama tik puse lūpų, nes ši istorija ne apie tai.

Dar viena neišvystyta, tačiau be galo įdomi tema – kopimas iš gilios gilios depresijos. Tokios gilios, kad kurį laiką jos vaikai patys turėjo pasirūpinti savimi. Mama gulėjo lovoje, prikaustyta juodos depresijos. Kaip visa tai atrodė? Kada tai prasidėjo ir kiek tai tęsėsi? Neaišku, tačiau aišku tik tai, kad kaip sfinksas iš pelenų, ji ir vėl pakilo.

Dar viena įdomi tema, apie kurią šiek tiek daugiau užsimenama – brandi dviejų žmonių meilė. Visų pirma surasti meilę brandžiame amžiuje, svetimoje šalyje, jau yra nemažas iššūkis, bet ją puoselėti ir išlaikyti tada, kai tavo vaikas miršta ir aplinkui griūna visas pasaulis…Va čia tai menas.

Tačiau šios minėtos istorijos galbūt sąmoningai neišvystytos todėl, kad knygos tema yra dar labiau stulbinanti. Suaugęs moters sūnus, dvidešimt šešerių metų jaunuolis, pilnai krauju užpiltomis vienos pusės smegenimis, kai kitos pusės smegenys ištinusios taip, kad medikai bijo jas atverti, nes kaukolė nebeužsidarys… neria į komos būseną. Būdamas tokios būklės, kuri nesuderinama su gyvybe, po šešerių dienų jis pabunda iš komos. Medikų duomenys išlieka tie patys, jie netiki, kad taip gali būti, taip ir nebūna, tačiau jaunuolis iš tiesų prabunda ir funkcionuoja. Šešios dienos jam buvo lemiamos. Jei ne jo motina, jau po dviejų dienų jam būtų buvusi suteikta „komfortiška mirtis“. Po trijų jis būtų palaidotas. Jei ne motina, jis nebūtų atsigavęs iki pilnavertiško gyvenimo, kai gali ne tik vaikščioti, kalbėti, girdėti, matyti, groti, bet ir dirbti.

Ši knyga labai garsiai ir aiškiai sako: netikėkite, ką jums sako autoritetai. Kaip įtaigiai, moksliškai, argumentuotai jie kalbėtų. Be abejo, kad tokios būklės žmonės paprastai neatsibunda iš komos, o jei atsibunda, lieka „daržovėmis“. Tokia statistika. Sunku tuo nepatikėti, kai į akis ir ne kartą tai sako daug metų dirbantys profesionalūs medikai aukšto pragyvenimo lygio šalyje… Tačiau yra daugiau, nei mato akys, nei sako mokslas. Yra motinos širdis, ji visada žino. Belieka išdrįsti ją išgirsti.

Žaviuosi šios moters drąsa ir stiprybe pasipriešinti sistemai. Nežinau, ką aš daryčiau būdama jos vietoje, tačiau, turbūt, tik patekus į tokią situaciją, kai tavo vaikas kabo ant mirties ir gyvybės slenksčio, atsiveria naujos savybės ir galios. Turbūt tik tokiose situacijose mes patys save nustebiname.

Praėjo tik penkios valandos nuo akimirkos kai atsiverčiau šią knygą. Skaičiau ją iki vėlyvos nakties, negalėdama atsitraukti. Sužavėjo ne rašymo stilius, ne literatūriniai ornamentai ar netikėta pabaiga, tačiau šios moters, kurio gyvenime tiek daug neįtikėtinų istorijų, stiprybė, tikėjimas, nenoras pasiduoti. Miela buvo, kad ji savo stiprybę netiesiogiai susiejo su mūsų tautos stiprybe, kuri taip pat tyliai pasipriešino, kuri išgyveno okupaciją ir išsikovojo laisvę. Dainuodama. Melsdamasi. Susivienijusi. Tokiu būdu galima pasiekti, turbūt, bet ką:

Surinkus žmones, kurie dega ta pačia mintimi, idėja, noru.

Meldžiantis aukštesnių jėgų pagalbos.

Niekada nepamirštant šviesių dalykų savo gyvenime, neapleidžiant jų, puoselėjant juos, kad ir kaip sunku būtų.

Štai tokią aš knygoje perskaičiau formulę, kaip gali įvykti stebuklas. Jei ši knyga dar būtų parašyta pagal visas bestselerių rašymo taisykles (pvz. kaip „Motinos pienas“), įvilkta į reikiamą formą, struktūrą, padirbėta su kalba, viršeliu, išvystyti klausimai, kurie taip ir neliko atsakyti, ji galėtų konkuruoti ne tik su „Motinos pienu“, bet ir su dar galingesniu bestseleriu, sujaudinusių ne vieno žmogaus širdį.

Nes tai tikra istorija, kad STEBUKLAI VYKSTA. Dabar ir čia pat, mums po nosimi.

Master class. Dan Brown

Bestselerio „Da Vinčio kodas“ autorius

Savo Master class rašytojas moko rašyti trilerius.

Yra trys komponentai, kurie būdingi kiekvienam kokybiškam trileriui:

Pažadas.

Jau pirmame puslapyje turime užduoti klausimą ir pažadėti skaitytojui jį atsakyti. Tokiu būdu skatiname versti jį puslapius ir ieškoti atsakymo kas buvo toliau?

Pažadų trileryje turi būti daug ir juos visus būtina išpildyti. Vienas iš triukų – klaidinti skaitytoją, sukuriant mintį, kad galbūt buvo vienaip, o paskui sujungiant viską ir pasirodant, kad buvo visai kitaip. Pavyzdžiui – pirmoje scenoje konferencijoje nušaunamas pranešėjas, ką tik išradęs kažką svarbaus visai žmonijai. Klausimas – kas jį nužudė? Vyksta tyrimas, atrandama norėjusių juo atsikratyti, o pabaigoje pasirodo, kad tai jis pats suorganizavo savo žmogžudystę. Būtina atsakyti, kodėl jis tai padarė. Rašant trilerį autorius turi mėtyti užuominas, kad jis žino kažką, ko skaitytojas nežino, tačiau jis būtinai tai pasakys, reikia tik perversti puslapį. Privaloma atsakyti į visus skaitytojui kilusius klausimus: kur, kas, kodėl, su kuo, kada, ir kam.

Beviltiška situacija.

Situacija, kuri laiko personažą įkalintą siužete. Jei nepastatysime aukštos ir storos sienos tiesiai personažui po nosimi, nebus įtampos, nebus ir trilerio. Personažas turi susidurti su kliūtimis, kurios atrodo neįveikiamos, tačiau jis būtinai turi jas ir įveikti netikėtu skaitytojui būdu. Jis turi pasikeisti, įgyti naujų savybių, kad įveiktų tas kliūtis. Trilerio esmė yra ne KAS atsitiks siužete, nes visuose atsitinka tas pats – herojus išgyvena, laimi, įveikia kliūtis ir nugali „blogiukus“, bet KAIP tai įvyks. Visi žino, kas atsitiko Titanikui, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti tą filmą.

Laiko spaudimas.

Trilerio įtampa kuriama apribojant laiką. Laikas yra vienas pagrindinių faktorių, dėl ko turi kilti įtampa, norint išeiti iš beviltiškos situacijos.

Dan Brown trilerį kuria tokia eiga:

Išsirenka pasaulį.

Pirmiausia reikia išsirinkti veiksmo vietą, arba pasaulį, kuriame vyks siužetas. Ar tai religija, ar politika, ar vyndarystė, ar veterinarija, ar ….bet kuris pasaulis, kuris yra labai įdomus, kurį norisi tyrinėti ir gyventi jame keletą metų, kol bus kuriama knyga.

Ieško to pasaulio „pilkųjų zonų“.

Kokia moralinė problema slypi šiame pasaulyje? Kas yra neatsakyta, neaišku, šešėlyje? Tai bus knygos pagrindinė mintis, jos siužeto pagrindas. Iš pilkųjų zonų gimsta istorija.

Sukuria pagrindinį herojų ir jo priešininką.

Priešininkas turi būti labai stiprus ir galingas, kad sukurtų reikiamą įtampą. Kas jis toks? Ko jis nori? Autorius turi tiksliai žinoti, ko jo personažai (tiek pagrindiniai, tiek šalutiniai) NORI. Ir kodėl jie negali to turėti. Pagrindinis herojus bus gyvas tada, kai jame bus dalis autoriaus. Taip pat ir jo priešininkas, bus tikras tada, kai jame bus dalis autoriaus.

Šalutiniai personažai atsiranda pagal poreikį siužete. Kai reikia atlikti kokį nors veiksmą, atsiranda naujas (arba senas) personažas. Patarimas – kurti kuo mažiau personažų, kad nesusimaišytų.

Kaip sukurti įtampą

Pradėti knygą nuo pačios didžiausios įtampos personažo gyvenime.
Paskutinį skyriaus sakinį (ar kelis) kelti į kitą skyrių. Tai yra, pabaigti skyrių anksčiau, jį nutraukti.
“Nužudyti“ personažą, kurį skaitytojas jau spėjo pamėgti (kaip Titanike).
Paslėpti vieną neigiamą personažą ir paskui jį išryškinti (ypač tą, kuris „trauko virveles“).
Rodyti du skirtingus personažus, duodant užuominas, kad jie taps labai svarbūs vienas kitam.
Duodant užuominas, kad personažas kažkur važiuoja, kažką pamatė, sužinojo, tačiau nesakant kur ir ką (paskui reikės pasakyti).
Klaidinti skaitytoją.
Kelti savo personažus į nepatogią fiziškai ir emociškai padėtį su laiko trūkumu iš jos išeiti.
Sukurti situaciją, kai personažas nemato pavojaus, o skaitytojas jį mato.
Įtampą sukuria tikras arba menamas Tai gali būti jausmas, praeities prisiminimas.
Užrakinti informaciją, kurią skaitytojas nori žinoti, neleisti jam jos gauti (nors vos vos negauna). Pvz. vienas personažas gali žinoti paslaptį, kurios nesako, bet nori pasakyti kitam.
Personažas turi gauti tai, ko jis nori, tačiau ne tuo būdu, kaip tikėjosi skaitytojas.
Blogiukas turi būti nubaustas, tačiau ne per griežtai.
Dialogo metu turi vykti šalutinis veiksmas – personažai kur nors eiti, ką nors matyti, girdėti, užuosti. Istorijos eiga eina toliau ir dialogo metu.
Dialogas turi būti tarp personažų, kurie nesutinka vienas su kitu.

Minčių perliukai:

Savo personažus padaryk ypatingus. Googlink, dėl į jų galvas žinias ir savybes, kurios yra išskirtinės. Atskleisk jų žinias ir savybes per dialogus.
Kai pristatai naują personažą, parodyk jį tokioje situacijoje, kuri išryškina jo išskirtinumą. Taip padėsi skaitytojui susigaudyti tarp personažų, juos atsiminti. Visi personažai turi galvoti skirtingai.
Labai efektyvus kūrybinis sprendimas – sukurti personažui praeitį, apie kurią galima užsiminti tik vienu sakiniu. Tas vienas sakinys sukelia skaitytojui daugybę asociacijų iš jo pačio patirties. Taip plečiama knyga, užpildant ją skaitytojo patirtimis. Pasakyk tik tiek, kad vestum skaitytoją tavo sukurtu maršrutu, tačiau palik vietos jo pačio fantazijai ir prisiminimams. Knyga kuriama ne tik autoriaus, bet ir skaitytojo.
Netingėk surinkti medžiagos. Kalbėkis su specialistais, važiuok į vietas.
Sujunk faktus neįprastu būdu. Kai surinksi kelis šimtus faktų apie savo kuriamą pasaulį, ieškok ryšių, sutapimų. Sujunk juos taip, kaip skaitytojui būtų netikėta. Paslėpk juos istorijoje, o paskui parodyk.
Duok skaitytojui tai, ko jis nori, tačiau tokiu būdu, kurio nesitikėjo.
Pradėk pasakojimą nuo akimirkos, kai personažas jau turi istoriją, tai yra nuo istorijos vidurio, o ne nuo jos pradžios. Pradėk nuo ypatingo įvykio personažo gyvenime.
Kiekvienas skyrius turi turėti vieną pagrindinį, naują įvykį. Jei įvykių daug – kelk į kitus skyrius.
Skirtingus skyrius pasakok per skirtingų personažų akis, taip labiau juos pačius ir istoriją atskleisi. Geriausia pasakoti iš to personažo akių, kuris žino mažiausiai ir turi daugiausiai ką prarasti.
Žmonės kalba tada, kai ji ko nors nori. Ko nori tavo personažas, kai jis kalba?

Master class. Judy Blume

Vaikų ir jaunų suaugusiųjų grožinės literatūros rašytoja, kurios knygos vaikams skelbiamos kaip visų laikų geriausios, o romanai nuolat puikuojasi New York Times bestselerių sąrašuose.

Rašytoja rašo jau penkiasdešimt metų. Kelios skaitytojų kartos užaugo su jos knygomis, dabar jai – aštuoniasdešimt vieneri. Viskas prasidėjo nuo knygų vaikams, kuriomis ji norėjo parodyti vaikams, kad su jais viskas yra gerai. Jie yra normalūs. Tai, kas vyksta su jais, vyksta ir su kitais vaikais. Jie nėra ateiviai iš kitos planetos, net jei apie tai niekada nekalbama jų šeimoje. Knygose ji kalba iš vaiko pozicijos, ne moko, ne aiškina jiems, kaip viskas turėtų būti, o rašo taip, kaip yra.

Romanai suaugusiems taip pat pasakoja realiais istorijas. Jose vyksta kasdieninis, tikras gyvenimas.

Personažas. Personažas yra svarbiausia Judy kūrybos dalis. Būtina labai gerai pažinti savo personažus, jei nori papasakoti istoriją. Jei herojus bus negyvas, netikras, tai ir istorija, kurioje jis dalyvaus, bus netikra, negyva. Turi, kaip autorius, viską žinoti apie savo herojų, turi girdėti jo balsą, užrašyti būtent jį, o ne savo interpretacijas. Turi matyti ir jausti savo herojų kaip gyvą, tada jį matys ir jaus skaitytojas. Iš esmės rašymas yra sukurto personažo atgaivinimas. Jis tampa gyvas tavo, kaip autoriaus galvoje, su juo gyveni kiekvieną dieną, ir kuri jo istoriją. Sukurk personažui situacijas ir pasižiūrėk, kaip jis elgsis. Leisk save nustebinti. Leisk personažui parašyti laišką tau. Jo vardas turi tikti būtent jam. Jei netinka, keisk. Rašant autorius turi pats tapti personažu, būti juo, ne savimi. Rodyk kas vyksta, o ne pasakyk kas vyksta ir kaip skaitytojui jaustis.

Idėja knygai. Kai laikai savo čiuptuvus ištrauktus, vienas mažas sakinys, žodis, ar įvykis tavo gyvenime gali uždegti visą istoriją. Dažnai istorijos glūdi mumyse, jų nereikia niekur ieškoti, reikia tik jas iškelti. Todėl, jei nori rašyti, imk klausytis! Išeik visai dienai su maža užrašų knygute į miestą ir užsirašyk viską, ką pamatysi ir išgirsi. Greičiausiai parsineši daugybę naudingų dalykų savo knygai.

Idėjų dėžė. Judy turi savo idėjų dėžę, į kurią ji deda visas į galvą šovusias idėjas. Būtina jas užsirašyti tuoj pat: ant servetėlės, tualetinio popieriaus, reklaminio lankstinuko, į užrašų knygutę, tuoj pat, nes kad ir kokios geros, idėjos turi savybę pasimiršti. Gera žinoti, kad jei pritrūktum, visada gali pasinaudoti idėjų dėžės lobiais.

Užrašų sąsiuvinis. Kai viena iš idėjų iškyla aukščiau už kitas, Judy užrašo viską, kas susiję su ja į užrašų sąsiuvinį. Aprašo personažus, įvykius, dialogų nuotrupas, vietas. Viską, ką ji žino apie šią istoriją. Ji niekada nepradeda rašyti nuo tuščio balto lapo, visada turi saugų užnugarį – sąsiuvinį, kuriame yra viskas, ką ji žino apie tai. Pradėjusi rašyti knygą sąsiuvinį ji pildo jį toliau, naujomis minčių nuotrupomis. Nebūtinai visas mintis iš sąsiuvinio ji panaudoja knygoje, tačiau visas būtinai peržiūri ir nusprendžia, panaudoti ar ne.

Detalės. Labai lengva yra įsitraukti į medžiagos rinkimą, nerti į detales, tačiau. Jei detalių pasakojime yra per daug, arba jos nepasitarnauja knygos idėjai – trink. Pradžioje surašyk viską, ką sužinojai, o paskui trink tai, kas nereikalinga, nors ir įdomu.

Dialogas. Dialogas be galo svarbus pasakojimui, nes jis atskleidžia personažo asmenybę ir pasakoja istoriją. Kalbėk personažo balsu. Tapk juo. Gerame dialoge aišku, kas kalba, ir nereikia po kiekvieno sakinio rašyti, kas tai pasakė. Klausyk, kaip kalba žmonės realybėje. Jie nutraukia vieni kitus, atsako ne į temą, nesupranta vienas kito, sako viena, o galvoje turi arba jaučiasi visai kitaip. Visai tai reikia perteikti.

Pradžia. Judy pradeda pasakojimą nuo tos dienos, kai personažo gyvenime atsitiko kažkas kitaip. Tai užduoda tempą visai knygai.

Scenos. Judy rašo scenomis, rašydama ji negalvoja apie knygą, o apie vieną sceną vienu metu. Scena yra vienas įvykis. Pradžioje skaitytojas pažindinamas su personažu, jo asmenybe, paskui jam nutinka kas nors sukrečiančio. Link kulminacijos veda pirmas skyrius, kai jau tada nutiko kažkas kitaip. Tačiau kulminacija gali būti tik tada, kai skaitytojui jau rūpi, kaip personažui seksis toliau, kai jis jį jau gerai pažįsta.

Kritika. „Judy, tu miela mergina, tačiau tu tikrai negali rašyti“. „Tu labai fainas žmogus, bet pasiruošk paverkti, nes turiu tau žinią: tu negali rašyti“. Tokius laiškus Judy saugo jau penkiasdešimt metų. Kas jai padėjo nepasiduoti ir vis tiek rašyti, gavus tokius laiškus? Žinojimas, kad ji tiesiog turi tai padaryti. Kad ji turi papasakoti tas istorijas, kurios plėšo ją iš vidaus.

Ne. Neišleisime jūsų knygos. Būdama beveik šešiasdešimties, sulaukusi populiarumo ir didelės sėkmės, Judy parašė romaną „Vasaros seserys“. Jos puikioji ir talentingoji leidėja, išleidusi kitas jos knygas, rankraštį atmetė. Atmetimas yra kiekvieno, kokios didelės besulaukusio, rašytojo kasdienybėje. Ką galima daryti, kai rankraštį atmeta? Galima šiek tiek paverkti ir pasiskųsti, tačiau paskui reikia arba:

Rankraštį išmesti ir rašyti kitą;
Imti dirbti su rankraščiu, įjungti naujus personažus, išmesti personažus, pakreipt istoriją, konsultuotis su profesionalais tam, kad rankraštis „išgyventų“. Judy pasirinko antrąjį variantą ir jos „Vasaros seserys“ tapo dar vienu bestseleriu, parduotu trijų milijonų kopijų tiražu…

Pats geriausias patarimas. Dar vienas labai geras patarimas, kuriuo aš būtinai pasinaudosiu – prieš siunčiant rankraštį į leidyklą, jį atsispausdinti ir perskaityti garsiai. Nepagailėti nei laiko, nei pastangų tai padaryti, nes tai be galo pagerina kūrinį. Tai sudeda visus taškus ant „i“ .

Žmogus ir jo stebuklinga lempa

Aną dieną klausant Master Mindo paskaitos apie čia ir dabar, atėjo mintis/suvokimas/vizija.

Mes esame džinai, dideli ir galingi, mums nieko nėra neįmanomo, mes galime būti visur, turėti viską, būti viskuo, tačiau šiame pasaulyje esame įkalinti lempoje, iš kurios ištrūkti galime, tik jei geras žmogus mus ras ir patrins lempą.

Kaip mes atsidūrėme lempoje

Kaip vaikas stato robotą iš lego kaladėlių, o paskui robotas ima kalbėti, judėti ir daryti visai ne tai, ką vaikas jam liepia, taip ir džinas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, tarsi lėlę, žaislą, tiesiog, kad būtų įdomiau. Jis sukūrė žmogų tarsi savo pratęsimą, materializavo jį, tarsi vieną savo pirštą.

Va čia ir prasideda visas įdomumas. Žmogus turi laisvą valią, tačiau tuo pačiu jis yra džino, kuris jį sukūrė, tęsinys. Tarsi vienas džino pirštas. Tas pirštas elgiasi, kaip jis nori, pagal savo siaurą supratimą, nes jis nežino, kas stovi už jo nugaros, jis galvoja, kad yra vienas ir pats svarbiausias. Taip ir atsiranda džino lempa, kurioje jis kali, nes žmogus, nežinantis, kas jis yra, ją sukuria.

Džinas sukūrė žmogų, žmogus, jausdamasis atskirtyje, sukūrė lempą ir įkalino joje džiną.

Kūrybos dėsnis

Žmogus gyvena ir kuria savarankiškai toliau. Sukuria patogų sau gyvenimą, komunikacijas, socialinę sistemą, meną. Džinas iš lempos tik stebi, kartais gali tyliai patarti į ausį. Tai vadinasi intuicija arba vidiniu balsu. Džinui įdomu, kas bus toliau, ką jo pirštas, kurį jis materializavo for fun, dar sugalvos. „Pirštas“ gali daryti ką nori, jis turi laisvą valią, nes toks yra kūrybos dėsnis – kūrinys gyvena savo, atskirą gyvenimą, ir savarankiškai įsijungia į bendrą visuotiną sąmonę.

Taip ir cirkuliuojame ratu – džinas sukuria, materializuoja savo pirštą, kuris yra žmogus, pirštas/žmogus, būdamas materialus, nežino, kad yra džino tęsinys, bet jis turi laisvą valią, taigi kuria toliau. Jis sukuria džinui lempą, kūrinys atsisuka prieš kūrėją. Toks visas pasaulis nuo Ievos ir Adomo laikų, kai jie nepakluso kūrėjui ir suvalgė uždrausto vaisiaus nuo pažinimo medžio.

Deimantas nušlifuoja deimantą

Ir kas tada atsitinka? Ateina kitas žmogus, geras žmogus. Jis yra kito džino „pirštas“, ir jis patrina lempą. Žmogus prasideda tada, kai užmezga kontaktą su kitu žmogumi – vienas pirštas (žmogus) patrina kito piršto (žmogaus) sukurtą kalėjimą džinui. Vyksta žmonių tarpusavio santykiai. Taigi, džinas, tikroji žmogaus esmė, jo kūrėjas ir dieviškas pradas, išsivaduoja iš jo sukurto kalėjimo, per santykius su kitu žmogumi. Ir tik tada, kai jis ima tarnauti žmogui, kuris yra tik pirštas, kito džino pratęsimas, niekingas kūrinys, jis gali būti laisvas. Kūrinys pergudrauja kūrėją. Galbūt tokia bus ir dirbtinio intelekto ateitis? Džinas turi vykdyti savo kūrinio norus. Ir įvykdyti juos sąžiningai.

Čia prasideda sąmoningumo kelias. Žmogus, supratęs, kad yra tik džino pirštas, ima kitaip žiūrėti į save ir pasaulį. Jis ima bendradarbiauti su savo džinu, gerbti jį, kurti kartu su juo. O džinas jam atsilygina ne tik išpildydamas jo norus, bet atskleisdamas jam išmintį ir pasaulio paslaptis.

Esame galingi ir stiprūs, nieko mums nėra neįmanomo. Tačiau mūsų kūriniai, žmonės, gyvena savarankiškai. Jie sukuria mums lempas, jei nežino, kas jie yra. Išsivaduoti iš lempos, kurią mums sukūrė mūsų pačių kūrinys – mūsų materializuotas pirštas, galime TIK per santykius su kitais žmonėmis. Su savo artimiausiais. Iš tiesų, argi apie tai nekalba visi išminčiai?

Master class. Margaret Atwoord

„Tarnaitės pasakojimas“ autorė, daugybės romanų ir begalės literatūros apdovanojimų laureatė

Nors Margaret to nesakė tiesiai, bet jos Master Class tarp eilučių išskaičiau tokią pagrindinę mintį:

Ne todėl ji tapo žinoma ir vertinama kūrėja, kad gerai moka rašyti (nors moka ir tai) tačiau todėl, kad ji visada žinojo, KĄ NORI PASAKYTI. Ir niekada nedarė jokių nuolaidų (kaip: išleisime, jei pakeisite pabaigą).

Negalima tiesiog kurti istorijos. Istorija turi turėti žinutę visuomenei. Ji turi skleisti mintį, apie kurią galbūt nesusimąstoma iki galo, arba mąstoma nepakankamai. Rašytojas turi rašyti tai, kas jam, asmeniškai, skauda. Kaip ir seras Thomas More, kuris sukūrė „Utopiją“ ne todėl, kad norėjo kažką nustebinti ar priblokšti, bet todėl, kad manė pamatęs visas visuomenės valdymo spragas bei netobulumus, kurie jam asmeniškai kėlė daug skausmo. Todėl jis sukūrė ne knygą, bet perdavė žinutę, galima gyventi kitaip. Kas tuo metu buvo neįtikėtina naujovė. Ir dėl to netgi paaukojo savo gyvybę, nes karalius už nepaklusnumą nukirto jam galvą. Jis tikėjo Utopija taip stipriai, kad net paaukojo dėl jos gyvybę. Knygos rašymas turi būti „utopija“ – turi ja tikėti taip stipriai, kad galėtum už ją numirti, turi skaudėti taip labai, kad tiesiog negalėtum tylėti. Skaudėti tam, kad pamatytume, kas yra su mumis ne taip.

Minčių perliukai:

Simboliai. Žodžiai, kaip ir natos, yra simboliai, kuriais mes susitarėme išreikšti savo JAUSMUS.

Balsas. Rašymas yra balsas. Kas kalba? Kieno balsas sklinda iš knygos puslapių? Koks tas balsas? Kam jis kalba? Kas jo klauso?

Kas toliau? Istorija turi tęsti taip, kaip Šachrazada savo sultonui pasakojo 1000 ir vieną istoriją. Nutrūkti pačiose įdomiausiose vietose, kad skaitytojas nuolat klaustų – kas buvo toliau?

Istorija istorijoje. Galimybė pasakoti istoriją, kuri nutiko ją apgaubiančioje istorijoje.

Ką kas žino? Ar personažas žino daugiau, nei žino skaitytojas, ar skaitytojas žino daugiau, nei žino personažas, ar jie abu žino vienodai? Įdomiau, kai vienas arba kitas žino mažiau arba daugiau.

Kas mato? Kieno akimis vyksta istorija?

Pirmas kartas. Labai svarbu, kur ir kada skaitytojas pirmą kartą pamato pagrindinį personažą. Aprašyti vietą, veiksmą, personažą. Iš kokios jis aplinkos, kiek jam metų, kaip rengiasi, kada vyksta veiksmas, kada jo gimtadienis, kokie jo pomėgiai, draugai, šeima…viską reikia aprašyti (sau, skaitytojui atskleisti palaipsniui).

Nenuspėjami personažai. Labiausiai dėmesį prikausto ne geri, malonūs, o aštrūs, nemalonūs, agresyvūs, nenuspėjami personažai.

Pradžia. Reiktų parašyti bent trečdalį knygos, kad išsirinktumėte, kokia bus įspūdingiausia ir tinkamiausia šios knygos pradžia. Rašymo pradžia neturi ir beveik niekada nesutampa su pačia geriausia knygos pradžia.

Medžiagos rinkimas. Pirma parašykite knygą, o paskui derinkite ir tikslinkite joje naudojamos informacijos tikslumą ir detales.

Ir pabaigai – būti rašytoju nėra pasirinkimas. Jei klausiate savęs, tapti man rašytoju, ar netapti?, tuomet jūs nesate rašytojas. Rašytojo darbas reikalauja labai daug pastangų ir didžiąja dalimi nėra lydimas nei garbės, nei pinigų. Būnant rašytoju yra normalu gyventi nežinomam ir skurde. O visiška išimtis – tapti turtingu bestselerių autoriumi.

Tačiau jei tai yra jūsų kelias, galbūt jums pasiseks, ir padarysite karjerą, kaip tai padarė Margaret Atwood. Viskas yra įmanoma.

Master class. Neil Gaiman

Mokslinės bei maginės fantastikos rašytojas

Apdovanotas „World Fantasy Award“ apdovanojamu (1991 m. Trumpametražės fantastikos kategorijoje už savo komiksų arką iš Sandmano, pavadintą „Vidurvasario nakties svajonė“.) Jis buvo nominuotas dar 6 papildomiems kūriniams;

„Stokerio“ apdovanojimu (2003 m. – „Sandman: Endless Nights“, 2002 m. – „Coraline“, 2001 m. – „Amerikos dievai“ ir „Sandman:„ Svajonių medžiotojai “). Jis taip pat nominuotas „Stokers“ už dar keturis grožinės literatūros kūrinius.

“Hugo” apdovanojimu (2004 m. už apsakymą „Smaragdo studija“, 2003 m. – „Coraline“ ir „2002“ – „Amerikos dievai“).
……

Ar tai būtų romanas, ar novelė, ar apsakymas, ar komiksas, jame turi būti kelis svarbiausi komponentai. Jei vieno iš komponentų nebus, knyga nebus įdomi, perkama, vertinama.

Taigi:

Kas buvo toliau? Arba, intriga.

Vienas iš pagrindinių klausimų pradedant rašyti turi būti: KO NORI PERSONAŽAI?

Ir – ko jiems iš tiesų REIKIA?

Personažai turi norėti skirtingų dalykų. Kitaip nebus intrigos, kuri yra pagrindinis istorijos varikliukas. Tačiau herojus nebūtinai nori to, ko jam reikia. Pavyzdžiui, Aladinas nori išpildyti norus, o moteris, kuri jį išlaisvino, neužduoda jokių norų. Tačiau iš tiesų Aladinas yra labai vienišas ir net neišpildę jos norų yra laimingas, nes gali pasilikti pas moterį ir su ja gyventi. Intriga prasideda nuo NORŲ. Kūrinyje turi būti labai aišku, ko nori herojus. Tačiau tai, ko nori herojus ir ko jam REIKIA gali būti skirtingi dalykai. Autorius turi suteikti herojui tai, ko jam reikia, o ne tai, ko jis nori.

Neil Gaiman intrigą kuria paprastai – ima jau egzistuojančią, visiems žinomą istoriją ir pasuka ją 45, 50 ar 90 laipsnių kampu. Pavyzdžiu, Aladinas, kuris išlaisvintas iš lempos neišgirsta ne tai kad trijų, bet nei vieno užduoto noro. Ką jis toliau darys? Arba Kalėdų senelis, kuris trokšta mirti, ir negali, nes yra prakeiktas gyventi amžinai. Ką jis darys? Arba gerbiama moteris, šeimos židinio kurstytoja, mama, kuri praeityje buvo nuožmi piratė ir jos praeitis imi lįsti iš kampų. Ką ji darys? Arba kūdikis, kurio visa šeima nužudyta, išsigelbėjęs per stebuklą, nuropojęs į kapines ir ten jį įvaikina vaiduokliai. Koks jis bus užaugęs?

Kas bus toliau? Pagrindinis klausimas, kuris turi vesti skaitytoją per visą knygą.

Apie ką ši istorija, arba, kodėl ji turėtų būti svarbi?

Reikia įsivardinti, apie ką istorija, nes jei nėra jokio moralo, arba kitaip tariant, prasmės, ji bus neįdomi. Ar tai istorija apie draugystę, ar apie ištikimybę, ar apie motinystę? Suvokus apie ką yra istorija, galima rašant ją akcentuoti tas vietas, kurios išryškina istorijos prasmę.

Istorija turi būti tikroviška

Kiekviena sukurta istorija yra pameluota. Juk taip nebuvo. Tai autoriaus fantazijos vaisius. Tačiau fantacija turi turėti tvirtą pagrindą. Įtikinama bus tik tada, kai ji remsis tikru gyvenimu, jo vietomis, įvykiais, žmonėmis. Vaiduokliai gali auginti kūdikį, bet jie turi maitinti jį tikru, žemišku maistu ir gyventi tikrose kapinėse. Todėl visur ir visada, kokiose aplinkybėse bebūtum, stebėk ir įsiklausyk, įsijausk į gyvenimą. Prireiks kiekvieno sutikto žmogaus, kiekvieno matyto vaizdo, kiekvieno jausto kvapo, lytėto paviršiaus, patirtos emocijos.

„Gali meluoti ir meluok“, sako Neilas, „Bet meluok tik tai, ką iš tikrųjų jautei, prisiminei, patyrei. Melas turi susidėti iš tiesos.“ Pavyzdžiui, debesyse kabanti milžiniška, miesto dydžio mokykla, kvepianti virtais kopūstais ir neskalbtais treningais. Debesys, mokykla, kvapas – viskas tikra, tačiau istorija sukurta.

Minčių perliukai:

Novelė: Novelė yra paskutinis niekada neparašyto romano skyrius.

Humoras: kad būtų juokinga, naudokite klišes, užtikrinant, kad skaitytojui būtų aišku, jog tai yra klišės.

Personažai: kiekvienas personažas turi dėvėti “juokingą skrybėlę”, tai yra, turėti vieną bruožą, kuris išskirtų jį iš kitų. Tai gali būti jo kalba (akcentas, įprasti posakiai, ir panašiai), jo išvaizda, jo aistra, jo kvapas.

Dialogai: dialogai turi atskleisti veikėjų charakterius IR stumti istoriją į priekį.

Rašytojų taisyklės: Pirma, rašyk. Antra pabaik kūrinį. Trečia siųsk jį leidykloms. Ketvirta, nepulk jo taisyti, kai lauki atsakymo. Penkta, jei jį atmes, siųsk toliau, kitoms leidykloms. Šešta, kai nusiųsi kūrinį, nesėdėk ir nelauk, o rašyk kitą kūrinį.

Rašytojų blokas: jei istorija nesiklosto, ieškok priežasties ankstesniame tekste. Kažkur nuvažiavai nuo bėgių, ta vieta visada yra.

Atvirumas. Atverk savo krūtinę ir rašyk taip, kad pačiam būtų šiek tiek nejauku taip atvirauti.

Poveikis skaitytojui. Niekada nesakyk, kaip skaitytojas turėtų jaustis, tiesiog aprašyk, kas atsitiko. Kokybė. Tavo klaviatūra yra pilna blogų tekstų, tačiau juos reikia išrašyti, kad galėtų ateiti geri.

Mažiau yra daugiau. Rašyk taip, lyg tau mokėtų ne už žodžius, bet tu mokėtum žodžiais.

Mandatory Credit: Photo by Todd Williamson/January Images/REX/Shutterstock (9916449m)
Executive Producer Neil Gaiman
‘Good Omens’ TV show panel, New York Comic Con, USA – 06 Oct 2018

Vasaros maratonas

15 (paskutinis) skyrius

Visą savaitę negalėjau nustoti galvoti apie Andrė. Aišku, normalu, nes ruošiausi kelionei pas jį, tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprasta kelionė. Negi įsimylėjau? Klausiau savęs. Skalbiau ir kruopščiai pakavau rūbus, šlubčiodama po kambarį. Mama su manimi nesikalbėjo, kai pasakiau, kad išėjau iš darbo. Nesakiau, kad atleido, tada būtų iš viso atsisakiusi manęs kaip dukters. Norėjau protestuoti, bet žinojau, kad grįšiu, kad įsidarbinsiu iš naujo ir vėl karjera taps man pati svarbiausia gyvenime, tačiau dabar…dabar turiu šiek tiek laiko sau. Pavogiau tą laiką iš mamos, tėčio, visuomenės. Geras jausmas buvo šiek tiek paprotestuoti. Visai nesijaudinau. Tik dėl vieno, truputį – kai vėl pamatysiu Andrė akis, kaip jausiuosi? Jos traukė, kaip magnetas. Tokios jaukios, šiltos, savos. Tuo labiau, kai Sibilė skambino kas dieną, arba užbėgdavo po darbo ir suokdavo, kad turėčiau bandyti suvilioti Andrė. Protas sakė, ne, nesąmonė, italas, mažiukas, jau kaip ir panaudotas, Kamilė jį atstūmė, kas jis man, bet širdis neklausė. Todėl kai reikėjo keltis ketvirtą valandą ryto, kad spėčiau į lėktuvą, kėliausi jausdama džiugų laukimą. Kelionė, nuotykis, Andrė… Bus labai labai smagu. Tikrai.

Mano čiurna buvo subintuota elastiniu bintu, specialiai kelionei nusipirkau dviem dydžiais didesnius batus, kad tilpčiau. Tiksliau Teresė nupirko, sužinojusi, kas man nutiko, ji ir vėl pasidarė draugė. Ir ji užlipdavo pas mane kiekvieną vakarą, atnešdavo valgyti, tačiau kitaip nei Sibilė, įkalbinėjo neskristi „į tą prakeiktą“ Italiją. Visi man pataria, kas netingi, bet aš turiu būti ištikima savo sprendimams. Žodis po žodžio ėmiau suprasti, kad kažkas panašaus kaip mano prosenelei buvo nutikę ir jai. Kažkoks į varną panašus italas prisiekė amžiną meilę ir paliko. Kaip supratau, dėl turtingesnės nuotakos.

Bet aš neskrendu ieškoti meilės. Aš skrendu pailsėti, atitrūkti nuo savo gyvenimo, kuriame, reikia sutikti, įsiveisė šioks toks chaosiukas. Italija turi sudėti visus taškus ant „i“, aš taip nusprendžiau. Noriu apsilankyti šioje šalyje kitaip, nei anksčiau, kai lankiausi su Monika ir Sibile, kai tai buvo tiesiog Italija, for fun, o dabar tai – mano prosenelio šalis. Prosenelio, į kurį aš labai panaši. Aš turiu ten rasti naują Moniką, kitokią, nei pažinojau iki šiol.

Stengdamasi neatsilikti nuo keleivių srauto, šlubčiojau į lėktuvą. Visos kėdės salone buvo ryškiai raudonos, o servetėlės galvai – žalios. Tokių pačių spalvų uniformas vilkėjo ir tamsbruvės stiuardesės. Žinoma, juk tai Italijos nacionalinės spalvos, o lėktuvas skrenda į Italiją. Susiradau savo vietą, mažą lagaminą užsikėliau į viršutinę lentyną ir atsisėdau. Stiuardesės parodė ką daryti nelaimės atveju, lėktuvas įsibėgėjo ir pakilo. Mane apėmė jausmas, kad aš išskrendu ir niekada nebegrįšiu. Įsidūriau nagu sau į panagę ir liepiau nesusišnekėti. Aišku, grįšiu, kas čia per nesąmonės. Norėjau užmigti, bet kas dešimt minučių išbudindavo tai užkandžiai, tai gėrimai, tai kvepalai, tai šiukšlės. Jokios ramybės, nors skrydis 7 valandą ryte. Tačiau artėjant prie tikslo, miegai išsilakstė. Gal padėjo išgertos kavos puodelis, gal džiovinti svarainiai, kuriuos kramsnojau visą kelią, kai negalėjau užmigti. Likus valandai iki kelionės pabaigos, vienas dėdulė lėktuvo gale išsitraukė ukulėlę. Taip smagiai ėmė groti, kad visi keleiviai išsijudino. Ir mano šypsena kilo į viršų. Jaučiausi gerai, su savais, tarp šių juodbruvų žmonių. Stiuardesės paprašė grįžti į savo vietas ir užsisegti. Ėmėme leistis.

Andrė pasitiko oro uoste. Pamačiusi jį po savaitės pertraukos apėmė jausmas, kad vėl susitinku su geru draugu. Du jaukūs bučkiai į abu skruostus, šiltas apkabinimas. Ta pati procedūra su Chosė, jo pusbroliu. Kodėl jis jį atsitempė čia, taip ir nesupratau. Visi trys išėjome į lauką. Lauke buvo karšta, gal 30 laipsnių šilumos. Apsidžiaugiau tokia sauna, man patinka šiluma. Andrė pakvietė taksi ir pasakė adresą. Pavaišinau italus svarainiais, jie raukėsi ir plojo delnais per kelius, kaip rūgštu. O vairuotojui visai patiko, paprašė dar, palikau jam visą maišelį. Langai buvo atverti iki galo, garsiai grojo muzika. Andrė man pasakė, kad apsistosiu jo studijoje. Ten pat, kur vyks fotosesijos. Jaučiausi visiškai rami, tarsi būčiau tai dariusi visą savo gyvenimą. Andrė tikrai sugebėjo mane prisijaukinti, aš visiškai nebenorėjau nei priešintis, nei ko nors įrodinėti. Studija, tai studija, nuoga tai nuoga. Koks skirtumas. Gal ir permiegosiu su Andrė. Juk aš Italijoje, aš pabėgau nuo savo gyvenimo ir turiu atostogas. O per atostogas galiu daryti ką noriu. Tiesa?

Kai taksi sustojo, pasidarė dar įdomiau. Ką, Andrė tooooks turtingas? Ar toks žymus? Na, kad talentingas, tai aš jau pastebėjau. Jo studija buvo pačiame Romos centre, galima sakyti, jos širdyje, prie Navonos aikštės. Pakeliui čia, jis papasakojo, kad turėjo merginą, iš Barselonos, bet po trijų metų draugystės išsiskyrė ir dabar yra vienas. Galvojo, kad su Kamile kažkas išeis, bet ji jį atstūmė. Klausiausi jo ir tyliai džiaugiausi, kad taip atsitiko, Andrė širdis laisva. Vadinasi, galiu užimti joje vietą. Nors ir tik savaitei.

Andrė užlipo pirmas. Platūs laiptai į penktą aukštą, turėklai papuošti medinėmis vynuogių kekėmis ir žvėrių galvomis. Žvalgiausi tarsi muziejuje, viskas taip didinga, senoviška, prabangu. Langai – vitražiniai, lubos aukštos, išdabinto gipsiniais piešiniais, vaizduojančiais visatą ar kažką panašaus. „Wow!” Chosė ėjo iš paskos nešinas mano lagaminu. Jaučiausi kaip iškilmingoje procesijoje į kažką naujo, neįprasto ir nuostabaus. Įdomi pradžia, mąsčiau sau, labai įdomi.

Kai užlipome, aš turėjau pasiremti ranka į sieną iš nuostabos. Žaliai raudonos durys, nudažytos įstrižai.

– Žalia reiškia meilę, raudona – išdavystę, – pasakė man Andrė itališkai.

– Guess what, these doors are white and black from inside, are they? – nustėrusi paklausiau.

– How do you know? – išpūtęs akis atsisuko Andrė.

Jis išsitraukė raktą, atrakino…

– Welcome to my studio!

Žengiau žingsnį, mane apgaubė prieblanda, vėsa ir dulkių kvapas. Aš vėl buvau tame pačiame kambaryje. Septyni langai sunkiomis užuolaidomis, raudonas senas kilimas, sena odinė sofa kambario kampe, ant kurio sėdėjo ir verkė Teresė. Negalėjau patikėti savo akimis. Ką visa tai reiškia? Kažkokiu stebuklingu būdu aš jau buvau šiame kambaryje, tikrai buvau, tai nebuvo sapnas. Juoda varnos plunksna prie mano lovos tai įrodė. – – This is your studio? – susivaldžiusi paklausiau.

– Yes, I inherited it. It was my great– grandfaters appartament, now its my studio. He was married to Monika, actually, my great– grandmother was called Monika, just like you. Here is his picture, look.

Aš priėjau prie sienos, lygiai toje pačioje vietoje kabėjo senovinė vyro su ūsais nuotrauka. Man susvaigo galva. Aš nušlubavau iki sofos.

– Are you ok? – Andrė veidas buvo pasilinkęs visai žemai, beveik prie pat mano. Vėl aiškiai pamačiau jo akis, putlias lūpas, pajutau trauką, kaip niekada gyvenime. Norėjau jas paliesti, bet susilaikiau. Skubiai užsimerkiau ir papurčiau galva.

– Just..– giliai įkvėpiau. Kaip jam tai paaiškinti?

– I think, I guess, I know…look.

Aš atsisegiau savo lagaminą ir išėmiau nuotrauką. Trumpai papasakojau jos atsiradimo mano lagamine istoriją. Tada parodžiau abu žiedus.

Dabar jau Andrė dribo ant sofos. Chosė staigiai kažkur išlėkė. Kiek pasikalbėjęs su savimi itališkai, Andrė nuėjo į kitą kambarį, kuriame jau žinojau, kad yra knygos, ir netrukus grįžo kažką nešdamas rankoje.

– Maybe you recognize this?

Andrė rankoje – medinis mano močiutės rožančius, kurį ji paveldėjo iš savo mamos Agotos.

– Where did you get it?

– One day it‘s just appeared on may table in the library room. I don‘t know who brought it, but that night I saw a dream. My great– granfather told me – save it!

Rožančius tiesiog atsirado jo kambaryje. Negalėjau tuo patikėti, bet negalėjau ir netikėti, aš juk kažkaip taip pat buvau atsiradusi šiame kambaryje.

Pasakiau Andrė, kad tai mano močiutės rožančius. Andrė nebūtų Andrė, jei tuoj pat, neužkabinęs rožančiaus man ant rankos, neimtų fotografuoti.

Grįžo Chosė, paskui jį, tarsi varnų būrys, į kambarį prigužėjo būrys juodai apsirengusių italų. Jie puolė mane, tarsi meškos medų, bučiuoti ir glėbesčiuoti, vis kartojo miracolo, miracolo. Andrė apsiverkė, šluostė ir šluostė ašaras, aš irgi verkiau. Mane glostė, mylavo, dar niekada taip nesijaučiau. Netrukus pro duris įvairavo trys šeimyniškos picos, kola ir alus, kambarys pakvipo maistu. Mano skrandis susitraukė, seniai nieko nebuvau į jį nieko įdėjusi, išskyrus svarainius ir kavą. Kai valgai kartu, nors ir su nepažįstamais žmonėmis, jautiesi savas. Ir aš pasijutau šeimoje. Žiūrėjau į jų nuolat tarškančias lūpas, senus, raukšlėtus veidus ir galvojau, ot, laimingi žmonės. Tarška sau, kemša picą ir džiaugiasi gyvenimu. Ir aš taip norėčiau, gaila, negaliu.

Kai visa kompanija pagaliau išėjo, mes likome dviese. Andrė atsisėdo ant sofos ir pakvietė mane atsisėsti šalia. Jis ilgai nieko nesakė, tik žiūrėjo į akis. Tirpau, tikra ta žodžio prasme. Tada jis mane pabučiavo. Jo lūpos tikrai buvo minkštos ir saldžios, tarsi vynuogės. Bučiavomės ilgai, kol pagaliau atsiplėšiau nuo jo ir sušnabždėjau:

– Is it not incest?

Andrė kvatojo taip, kad net reikėjo nueiti į vonią atsigerti vandens.

– No, silly, in Italy we can marry even our cousin, it not a problem. And we are very very fare relatives. Perfect for marriage.

– Are you proposing to me?

– Yes, why not?

Na, čia tai netikėtas posūkis. Žinojau, kad italai greiti mylėti, bet kad taip bus, jog pirmą dieną Italijoje jis man pasipirš? Neįtikėtina.

– We are related, Monika. You don‘t feel it?

Jaučiu, kad mes puikiai sutariame, tarsi būtume jau pažįstami šimtą metų…bet mano gyvenimas ne čia, o Lietuvoje. Todėl tylėjau.

…

Likusi savaitė prabėgo kaip sapnas. Andrė rengė fotosesijas, kaip ir žadėjo, nieko nejaukaus, tačiau aš buvau visiškai atsipalaidavusi. Man netgi patiko būti nuogai, juk manęs niekas čia nepažįsta, niekas nepasmerks. Prašiau tik nerodyti mano veido, o visa kita…tebūnie.

Permiegojom su Andrė gal penkiolika kartų. Man patiko, pirmą kartą gyvenimą, gal dėl vyno, karščio ar Italijos. O gal ir dėl Andrė, jis buvo puikus meilužis. Kiekvieną vakarą vakarieniavome su krūva jo (ir mano dabar jau) giminių. Visi elgėsi su manimi, kaip su tikru šeimos narius. Buvo gera. Man buvo gera kaip niekada iki šiol, gyvenime nesijaučiau tokia gyva.

Kai atėjo laikas atsisveikinti, pasakiau, kad neliksiu. Andrė verkė ir sakė, kad aš sudaužiau jo širdį. Mano širdis irgi dužo, bet tai normalu, ar ne? Atostogų romanas, kas gi nežino, kas jis baigiasi ir gana greitai. Jo laukia paroda, manęs – darbai. Manęs laukė mano tikrasis gyvenimas…Juk negalėjau pasilikti, niekaip negalėjau, nors Andrė ir kaip prašė ir maldavo.

Paskutinę naktį Andrė išėjo, sakė negali daugiau manęs matyti. Per daug skaudu. O aš susapnavau sapną. Buvau studijoje, dėvėjau ilga, nėriniuota apykakle papuošta suknele ir sėdėjau už pietų stalo priešais savo proprosenelį. Už manęs stovėjo Agota, močiutės mama. Agota padėjo ranką man ant peties ir aš girdėjau jos mintis. Ji man sakė – jis niekšas, jis mus paliko. Mes abi pykome ant jo. Alberto, mano proprosenelis sėdėjo tiesus kaip styga, nieko nesakė, kol staiga griebė peilį nuo stalo, perrėžė savo krūtinę, išėmė krauju varvančią, dar pulsuojančią širdį ir padėjo ją ant mano lėkštės. „Jūs išplėšėte mano širdį“, pasakė ir atsistojo. Jis nuėjo, be širdies, o aš spoksojau į jo pulsuojančią širdį su palengvėjimu. Tada atsibudau.

Oro uoste kažko prireikė lagamine ir ilgai rausiausi, kol suradau. Kaip jau užsegiau užtrauktuką, priešais mane sustojo juodi lakuoti batai. Kokie senoviniai, pagalvojau. Pakėliau akis. Tai jis, mano proprosenelis, tiesia man pageltonavusį seną laišką. Nustėrusi paėmiau laišką ir jis nuėjo, tiesus kaip styga, įsimaišė į minią. Galėjau girdėti, kaip stipriai plaka mano širdis.

Drebančiomis rankomis išėmiau laišką iš voko. Tai buvo pageltonavęs popieriaus lapelis, primargintas smulkiu raštu, itališkai. Tačiau teksto nedaug, netrukau išsiversti.

Mylimas Alberto,

Mūsų meilė atneš vaisių. Aš laukiuosi. Sugrįžk. Aš žinau, ką padarė mano tėvas, nugirdau vieną vakarą prie jų su mamute miegamojo durų. Aš žinau, kad, mylimasai, tas pasiūlymas Tau, kurti Tiškevičių Trakų Vokės dvarą sugalvotas specialiai, tik dėl to, kad atskirtų tave nuo manęs. Sugrįžk, labai prašau, mielas, sugrįžk. Po mano širdimi auga mūsų kūdikis. Mūsų meilės vaisius. Jis gims į šį pasaulį, ir jei tu negrįši, jis niekada nesužinos, kas jo tikrasis tėvas. Jie nori mane ištekinti. Jau greitai… Sugrįžk greičiau!

Tavo mylinti Agota

1931 metai, Gudešiai

Pagaliau supratau, ką aš dariau ne taip, kodėl mano gyvenimas taip nesiklijavo, kodėl aš buvau tokia nepatenkinta savimi ir visais. Mano proprosenelis, tas baisus vyras su ūsais, didžioji mano proprosenelės Agotos meilė, niekada negrįžo. Jis pasirinko karjerą, ne meilę. Visai kaip ir aš. Aš į jį visu kuom panaši.

Griebiau laišką, rankinuką ir palikusi lagaminą, galvos netekusi, išlėkiau į lauką. Turėjau kuo greičiau pamatyti Andrė.

…

Jaučiau, kad mane kažkas kelia, jaučiau, kad man iš vienos pusės stovi močiutė, visa švytinti, balta, iš kitos – Agota su Alberto, susikabinę rankomis. Prie mano veido buvo pridėta kaukė, kaukė sirenos, kažkas rėkė man į ausį, kažkas verkė, visai šalia kilo ir leidosi lėktuvai, o man buvo taip ramu. Nieko neskaudėjo. Pakilau. Močiutė man ištiesė savo ranką.

E. Šeputytė-Vaitulevičienė, I. Skruibienė “Namų psichologija”

Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Tiesiog sekiau širdimi, panorau ją nusipirkti ir perskaityti. Beje, vieno knygyno pardavėja pasakojo, kad žmonės labai dažnai (o gal ir visada) knygas renkasi instinktyviai. Veda ranką jų viršeliais, glosto jas akimis ir išsirenka tą, kuri jų.

Taigi, ir aš išsirinkau. O kai jau mano, tai pirmu numeriu ėmiau ir skaityti. Buvo smalsu, kaip autorės suderina savo tekstus tarpusavyje, ar rašo atskirus, ar vieną bendrą, smalsu, apie ką konkrečiai jos kalba, pavadinusios knygą „Namų psichologija“.

Juk labai daug informacijos yra apie tai, kaip įsirengti namus, kokias dizaino gudrybes ar Feng shui žinias panaudoti. Visa tai yra labai naudinga ir reikalinga, tačiau ši knyga kitokia. Visiškai kitokia! Unikali. Tokio kampo, tokios perspektyvos dar neteko nei skaityti, nei sutikti. Tiksliau teko, bet kažkur giliai, galbūt pasąmonėje, nes viskas, ką skaičiau, labai rezonavo, atrodė tikra.

Prisipažinsiu, iki šiol dar neteko nei matyti, nei skaityti tokios koncentruotos ir artimos knygos būtent apie namus, apie jų psichologiją. Autorės padarė mums didelę dovaną – surinko šią knygą iš visur, po trupinėlį – iš daugybės kitų knygų, pasakų, patarlių, mokslinių veikalų, savo pačių patirties.

O kas gi yra ta namų psichologija? Tai mūsų esminiai, archetipiniai būties sąlygotumai. Pavyzdžiui, kodėl mums patinka, mus traukia blizgantys paviršiai? Kodėl kai kuriems žmonėms svarbios aukštos tvoros, o jų užuolaidos visada užtrauktos? Kodėl mums taip gera turėti savo nišą, savo kampą, iš kurio jaukiai galime stebėti pasaulį? Kodėl vienas iš maloniausių garsų yra vandens lašai, krentantys už lango ir vienas mieliausių garsų – jūros ošimas? Daugybė atsakymų. Daugybė.

Na, bet jie jau aprašau knygą, tai iš eilės.

Knygos pavadinimas. Šimtu procentu atitinkantis knygos turinį. Dešimt balų.

Viršelis. Nors man patinka mėlyna spalva, jau ne pirmą kartą, esu nusivylusi viršelio neatitikimu knygos turiniui. Daug daug geresnis viršelis būtų vaizdelis iš danų šeimos gyvenimo – iliustruotas jų „hygge“, kuris labai prisideda prie to, kad Danija laikoma pati laimingiausia šalis pasaulyje. Apie „hygge“ nemažai kalbama knygoje, trumpai tariant – tai jaukus buvimas namuose, įsisupus į pledą, valgant pyragaičius su kremu ir klausantis šeimos narių istorijų, kurį danai puikiai moka sukurti.

Dabar, mano galva, viršelis toli gražu neatspindi turinio gilumos.

Apimtis. 222 puslapiai. Puiki apimtis, knyga neatsibosta skaityti ir pilnai išpildo savo funkciją – susimąstai apie savo namus, kokie jie, kaip jie atspindi tave ir kaip tu norėtum, kad jie atspindėtų.

Literatūra. Autorės remiasi galingu literatūros sąrašu, kuris užima pusšešto knygos puslapio knygos gale.

Puslapiai. Puslapiai verčiasi lengvai, maloniai. Šriftas ne per didelis ir ne per mažas, maketas puikus.

Kvapas. Knyga kvepia vienu maloniausių pasaulyje egzistuojančių kvapų – medžio, naujos knygos kvapu.

Turinys. Informacijos tikrai daug. Visiškai naujos, tokios, apie kurią nesu girdėjusi, tačiau skaitant jaučiau, kad taip ir yra, tuo labiau, kad autorės nieko „neišgalvoja“, o remiasi jau esama pasaulyje medžiaga – nuo šventųjų raštų iki mokslinių traktatų.

Tai, kad knygą parašė dvi autorės, jaučiasi ją skaitant, jos to ir neslepia – jau įvade rašoma, kad pirmąją dalį daugiau rašė Irma, antrą – Egidija. Tai jaučiasi, nes nors tema ta pati, knygos dvasia jos pradžioje ir pabaigoje skiriasi. Kuri geresnė – negaliu pasakyti, tačiau jos tikrai skirtingos. Irma atviresnė, šiltesnė, Egidija mistiškesnė, paslaptingesnė. Greičiausiai tai tik pagerina knygą, tokią kokia ji yra, tačiau manau, kad šios abi autorės galėtų parašyti po puikią knygą ir atskirai, kiekviena savo stiliumi.

Kas man asmeniškai labiausiai įstrigo? Tai, kad mūsų gyvenimas vyksta kvadratuose, kai iš tiesų gamtoje vyrauja apskritos formos. Tai, kad žmogaus namai puikiai atspindi jo vidų, knygoje paaiškinama detaliai, kaip. Tai, kad savo namais mes plečiame save, ir bandome pasiekti dangų, nesąmoningai siekiame aukštumos ir dieviškumo. Tai, kad mūsų pirmieji vaikystės namai yra labiausiai įstrigę į pasąmonę ir mes, nori nenori, naujus savo namus siekiame padaryti panašius į juos. Tai, kad patys svarbiausi elementai namuose yra ugnis, medis ir vanduo. Tai, kaip mes galime paaiškinti savo sapnus, kai sapnuojame namus. Ir tai, kad pirmieji namai – motinos įsčios, labai primena jūrą, jos bangavimą ir ošimą.

Knyga primena, koks jaukus yra buvimo savo namuose jausmas. Prisiminus tą jausmą daug lengviau yra bandyti jį sukurti.

Vasaros maratonas

14 skyrius

Mano suknelė tai švelniai prisiplodavo man prie šlaunų, išryškindamas ir jas, ir krūtinę, tai kilo į viršų, tik spėk gaudyti. Vėjas pūtė ir iš priekio ir iš nugaros, veldamas plaukus, veldamas tankiai vešančią žolę. Ėjau aukštai pakėlusi galvą gaudydama suknelę ir galvodama, kaip gaila, kad nepasiėmiau plaukų gumytės. Plaukai visiškai susivels, gi norėjau gražiai atrodyti nuotraukose, dėl to ir atvažiavau palaidais. O dabar būsiu kaip ragana. Tikra ragana. Bliambački.

Vilkdamas savo fotoaparato stovą ir kažkokius didelius maišus, Andrė brido iš paskos, žolė mums abiem siekė kelius, mano senieji pėdsakai visiškai išnykę, jokios sutryptos žolės, nuo to karto matyt čia nebuvo nei gyvos dvasios. Aukštai keldamas kojas jis žirgliojo paskui mane, sukiodamas galvą į visas puses, mačiau jį akies krašteliu, ieškojo, matyt, geriausio rakurso, kur ir kaip fotografuos. Tas vėjas… Viską suvėlė, net obelis lenkė prie žemės, ar tik nebus audros. Prisiminiau audrą prie ąžuolo ir pagalvojau kokia klaikuma, jei reikės per audrą slėptis apleistame name dviese. Tarsi iš filmo, kokia banalybė. Gal tikrai reikėjo pasikviesti drauges, dėl saugumo. Na, ir dėl viso kito. Sibilė norėjo atvažiuoti, klausinėjo, kur tas dvaras, bet aš kažkaip nepakviečiau ir ji neatvažiavo. Kamilei visai nieko nesakiau, kad nesinervintų. Suvirpėjau nuo šalčio, tikrai ne per karšta šiandien, toks vėjas. Mano sunkelė visai plona, prognozė rodė 22 laipsnius, tai kodėl čia taip šalta? Kai išvažiavome iš Vilniaus, oras buvo puikus, normali saulėta vasaros diena, o kas čia dabar? Tik išlipus prie tų surūdijusių vartų, ėmė, ir toks vėjas pakilo…

Prižingsniavęs prie paradinių laiptų, Andrė numetė savo maišus ant žolės. Aš dar labiau suvirpėjau. Brrrr. Kaip aš čia atrodysiu tose nuotraukose, visa pamėlusi… Šaltis išmetė iš galvos visas banalias scenas iš filmų ir pasiūliau:

–Maybe let‘s go inside?

–Wait, I have smf for you.

Ką gi jis man turi? Andrė ėmė raustis savo maišuose…ir ištraukė suknelę. Tokią senovinę, baltą, su nėriniuotomis rankovėmis. Patiesė ją žolėje, pasirausęs rado baltus batelius buku kulnu ir senovinę kepaliušą, kaip bliūdelį ant galvos… įsmeigė į jį didelę baltą plunksną ir klausimai sužiuro į mane.

–Do you want me to wear this?

–Yes. – Jo akys buvo rimtos.

Hm, na, aš galiu…O man tai kas. Pačiupau daiktus ir aptrupėjusiais laiptais užbėgau į viršų. Įlindau per tą patį bestiklį langą, kaip ir pirmą kartą, ir apsidairiau, kur galėčiau persirengti. Viskas buvo apgriuvę, primėtyta plytų ir šiukšlių, nuo lubų karojo kažkokie skutai, grindis nusėtos namo griuvenomis. Atsargiai pakabinau suknelę ant prie sienos paremtų medinių kopėčių, šios atrodė švariausios iš visko, kas buvo kambaryje, pamečiau kelias sausesnes lentas, ant jų pasidėjau rankinuką ir akinius nuo saulės. Įsiklausiau. Tyla. Andrė negirdėti, o jis čia ir neitų, nemanau, kad eitų. Staigiu judesiu išsinėriau iš suknelės, likau su vienais apatiniais. Paėmiau Andrė atvežtą suknelę – ale iš kur jis ją gavo? – atsargiai įkišau į ją galvą, paskui rankas, ji nučiuožė ant manęs ir liko prigludusi. Apsižiūrėjau save iš viršaus, veidrodžio, aišku, nebuvo. Pasišukavau pirštais plaukus, pirštais šiek tiek paraičiau sruogas ir užsimaukšlinau tą dubenėlį – kepuraitę ant galvos. Jaučiausi keistai, nebenorėjau būti tame apleistame dvare, todėl kuo greičiau išlindau į lauką.

–Wow! – Andrė pakėlė galvą nuo fotoaparato, kažką įnirtingai fotografavo.

–Only… – Jis priėjo prie manęs, nuėmė kepuraitę, susuko plaukus ir užkėlė juos į viršų. Vieną sruogą ištraukė, pasuko tarp pirštų ir paliko laisvą.

–So. And now, stand here please…

Dariau, kaip jis norėjo. Dar gavau ir baltą nėriniuotą skėtuką, atmečiau galvą, šypsojausi, žiūrėjau per petį, gulėjau aukštielninka ant žolės, ir galiu pasakyti, man visai patiko. Netgi buvo nebe šalta, modelio darbas – neblogas sportas. Tikrai buvo smagu, kol… staiga kažkas nutiko.

Andrė man liepė stovėti ramiai išsiteisus, įtraukus pilvą žiūrėti į viršų, kai pajutau tai – staiga nurimo vėjas. Iš už dvaro, lyg pajutęs pavojų, pakilo kranksinčių varnų būrys, daugybė jų, gal koks penkiasdešimt. Dar labiau sutemo, nors saulės ir taip nebuvo. Andrė nieko nepastebėjo, įsijautęs fotografavo toliau, tačiau mano kūnas įsitempė. Vėl pajutau tą patį jausmą – aš ne viena. Tačiau pirmą kartą jis buvo malonus, jaukus, užpildantis, dabar – kitoks. Tarsi aš nebūčiau aš, tarsi aš kažko nežinočiau, tarsi… Staiga man pasirodė, kad aš žymiai jaunesnė, nei esu ir kad mane fotografuoja visai ne Andrė, o… vyras su ūsais. Tai buvo tik akimirka, užsimerkiau, ir vėl tai buvo Andrė, šaukiantis man: Come on, Monika, one more smile, come on, almost done!

Ne, nebegalėjau šypsotis. Nusisukau nuo Andrė. Ta suknelė…aš… šis dvaras. Staiga pajutau nenugalimą norą eiti į vidų. Pradėjau eiti, užlipau laiptais. Andrė ėjo iš paskos, nenustodamas fotografuoti. Nebelipau per langą, pastūmiau paradines duris. Jos lengvai atsivėrė. Atsisukau į Andrė, jis vėl buvo vyras su ūsais, tačiau man nebebuvo baisu. Aš žinojau, kad tai tik vizija, kad aš esu Monika, o tas vyras su ūsais man svarbus. Net džiaugiausi jį matydama, jaučiau jam kažką panašaus į …artumą ir meilę. Lėtai užėjau į vidų ir užlipau laiptais, tais, kuriais nedrįsau lipti pirmą kartą. Pravėriau vienas duris – už jų buvo mano miegamasis. Žinojau tai, kaip ir žinojau, kad ten yra kai kas, kas manęs laukia. Dar viena paslaptis, kurią aš palikau čia seniai, kai Monika dar nebuvo gimusi. Tvirtu žingsniu perėjau kambarį. Maža niša, kuri slėpėsi už židinio. Giliai įkišau ranką ir ištraukiau metalinę dėžutę. Atidariau ją ir ten buvo jis. Mano žiedas, tas, kurį man padovanojo Alberto kaip mūsų amžinos meilės simbolį. Su rožine akimi, meilės akmeniu. Antrąjį tokį patį žiedą jis man atsiuntė paštu, kai mūsų meilė baigėsi.

Staiga man pasidarė silpna. Susivyravau, vos nenugriuvau, gerai, kad mane pagavo Andrė. Išpūtęs akis jis žiūrėjo į mane, nesuprasdamas, kas man darosi. Norėjau jam kažką pasakyti, nuraminti, kad aš normali, kad dar neišprotėjau, tik tos jo akys… jo tamsios, gilios, susirūpinusios akys mane įtraukė. Norėjau dar kartą bandyti kažką sakyti, bet mes abu tiesiog spoksojome vienas į kitą. Mačiau, kad jam patinku. Jaučiau, kad ir jis mane traukia, kaip musę medus. Ar tai Andrė, ar vyras su ūsais? Pajutau jo kvėpavimą visai arti manojo… Staiga – suklusome.

–Wtf? – Andrė paleido mane.

–Somebody is downstairs…

Kurį laiką sustingę klausėmės, bet nebesigirdėjo jokio garso.

–Goasts? – Andrė bandė juokauti, bet mano oda šiaušėsi nuo išgyventų potyrių.

–Einam, pažiūrėsim, – pasakiau jam lietuviškai. Aš ėjau pirma, tarsi savo namuose, Andrė, saugodamas fotoaparatą – iš paskos.

–AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!

Nieko nebemačiau, skaudžiai užsigavau kelius, kažkur įsibrėžiau, drykstelėjo suknelė, lyg ir girdėjau Monika, Monika, bet lėkiau kiek kojos neša iki pat mašinos, užlindau už jos ir negalėdama atgauti kvapo susmukau.

Girdėjau žingsnius, kažkas bėgo link manęs, nebegalėjau sulaikyti danties ant danties, tiek iš šalčio, tiek iš baimės…kol prieš mane iššoko raudonų plaukų kupeta. Negalėjau patikėti savo akimis.

–Monika….–Sibilė taip pat vos galėjo atgauti kvapą. –Monika…aš atsiprašau…–Mes atsiprašom, Monika.. aš negalvojau, kad tu taip sureaguosi…, – staiga Sibilė ėmė purtytis, bandydama tramdyti juoką. Jai nepavyko, ji griuvo aukštielninka šalia manęs ant žolės ir ėmė kvatoti. Negalėdama sustoti. Kokį pusvalandį, na, bent jau man taip pasirodė. Ji taip skaniai kvatojo, kad vos ne vos laikiau šypseną ir aš. Bet iš viso, nejuokinga. Taip širdies smūgį galima gauti.

–It‘s not funny. We could get a heart attack here. Are you crazy? – atrodo, Andrė skaitė mano mintis.

–We a–a–are soo s–s–sorry, – Sibilė vos galėjo kalbėti iš juoko. –O kur Kamilė? – staiga atsipeikėjo.

–Pasikorė, – atsakiau jai.

–Tu ką, nejuokauk! – staiga Sibilė pašoko ant kojų ir vis dar kvatodama nukurnėjo atgal į dvarą.

Andrė linguodamas galvą ir kramtydamas lūpas žiūrėjo į mane.

–Your friends…they are crazy…

–They are insane…

–But look, you are bleeding!

Pasižiūrėjau į ranką. Iš alkūnės sunkėsi kraujas. Taip pat jaučiau, kad skauda koją, ne tik nusibrozdinau, bet ir pasisukau. O gal lūžo, kaip ir Kamilei.

–Crazy…– Andrė vis burbėjo, servetėle stabdydamas kraują.

– Insane, – pritariau ir aš.

–Monika, mes tikrai nenorėjom, nepyk! – Kamilė taip pat atklibikščiavo su savo sugipsuota koja. – Sibilė sugalvojo tau staigmeną padaryti, na, tokį performansą, ir mane į kalbėjo…Mes anksčiau atvažiavom, viską paruošėm, o jūs neužeinat, nors tu ką, fotkinasi jie sau dvi valandas…Sušalom ir pavargom kabėt, gerai, kad dar buvau pasiėmus guminukų, oi išalkom, kol galų gale sugalvojom, kad reikia triukšmo, kitaip iki vakaro mūsų nepamatysit…Ir tada tu kaip išprotėjusi ėmei rėkti…tu ką nepažinai mūsų? Galvojom juoksiesi, už pilvo užsiėmusi!..

–You are crazy, – piktai pasakė Andrė.

Aš nieko neatsakiau. Žiauriai skaudėjo koją. Pagalvojau, jei jos būtų žinojusios šio dvaro istoriją, gal nebūtų taip lengvai sugalvojusios pakaruoklių performanso… Ir kaip aš dabar važiuosiu į Italiją, jei koja bus išsukta? Velnias, na ir nesiseka.

Sibilė prisiglaudė prie manęs, apsikabino, murkė į ausį atsiprašau, atsiprašau, meili kaip katė. Užklijavo pleistrą, paglostė koją. Vis atsiprašinėjo.

Na, gerai jau, nepykstu. Durnos, tikrai, bet ką padarysi, kad tokias drauges turiu. Galų gale, jos juk nežinojo…

Nuvažiavome visi kartu į Lazdynus, ačiū Dievui, lūžio nebuvo. Subintavo ir paleido namo. Draugės šokinėjo apie mane visą vakarą, gal arbatos, gal vyno, Sibilė dar atnešė skanumynų iš parduotuvės, nuotaika tikrai pasitaisė, nebepykau ant jų. Dar vis neturėjau laiko pagalvoti apie tai, kas nutiko dvare, bet, galiu pasakyti, kad jau beveik pripratau prie vis nutinkančių keistenybių mano gyvenime paskutiniu metu. Žinojau tik, kad dabar turiu du žiedus, visiškai vienodus. Vieną man paliko močiutė, kitą radau slaptoje vietoje jos dvare. Tai prosenelės uždraustos meilės žiedai. Jie buvo kartu ir išsiskyrė. Mano prosenelis tikrai buvo italas.

Ir ką? Ką man dabar daryti su tuo?

Kas toliau? Ar Monika išvažiavo į Italiją? Kas nutiko Italijoje?

15 skyrius

Vasaros maratonas

13 skyrius

Kavos aparate tingiai varvėjo kava. Visi susikaupę dirba, o aš čia tarsi šuns penkta koja. Gal tikrai močiutė man gali patarti, pasakyti kažką svarbaus? Atrodo, kad ji tai ir stengiasi padaryti. Tas sapnas vakar…Brrr. Bet kodėl dabar, kodėl po mirties? Ar ji negali ramiai skristi į rojų, kol neperdavė man tos svarbios žinios? Gal dėl to taip stengiasi? Nors močiutė ir stengiasi, nieko nesuprantu, ką ji nori pasakyti. Ir tas vyras su ūsais…kankina jie abu mane. Nesakau, kad man nereikia patarimo, mano gyvenimas tikrai ne iš lengvųjų, bet galėtų jie kažkaip aiškiau tai daryti. Ką reiškia tas kritimas iš lėktuvo, tas žaliai raudonas kambarys? Suprask, kaip nori. Ir KO man nedaryti? Jaučiausi tikrai įspausta į kampą.

Pajutau, kad susigraudinau. Mes tikrai buvome labai artimos, ji buvo mano vyresnioji mama. Ech, atsidusau, štai aš ir našlaitė. Prie visko dar ir iš darbo atleidžia, be jokios priežasties, iš viso! Staiga – supykau. Na ir gerai, auka aš tai jau tikrai nebūsiu! Ne tie laikai. Galiu galvoti, aišku, kokia aš vargšė, Treškį atėmė, mano močiutė man kažko nepasako, viskas važiuoja žemyn, tuoj būsiu bedarbė…bet ne. Iš rankinuko išsitraukiau lūpdažį, ir nuėjau į WC. Atmečiau savo juodus ilgus plaukus, pasidažiau lūpas. Žiūrėjau į save veidrodyje. Tikrai nepasiduosiu. Aš jauna, aš graži, aš protinga, aš talentinga, jie manęs taip paprastai nepaims. Kas tie „jie“, mąsčiau. Kažkas, kas nori sujaukti mano gyvenimą. Neleisiu. Paliksiu šią kompaniją su pačia tobuliausia reklamos strategija ir tegu sau žinosi. Ką moki, ant pečių nenešiosi, susirasiu kitą darbą. Man parašys rekomendaciją, taigi viskas gerai. Gal net į gerą. Reikia tik nenukabinti nosies, kaip mano močiutė sakydavo.

Kava buvo išgerta, projekto detalės sudėliotos. Auksė pakvietė papietauti kartu. „Draugė“… Visai nenorėjau su ja eiti, bet sutikau. Nuėjome į CanCan, suvalgiau salotų, pasikalbėjome apie nieką. Na, ji tai sugeba, kažką kalbėti ir nieko nepasakyti. Na, gerai, tegu ji sau lieka ramybėje, tegu nešioja, gimdo tą savo lelių, tegu. Mano gyvenimas ir jos gyvenimas nepakeliui. Visiškai. Mandagumo ar kažkokios kaltės susitikimas, daugiau nieko. Kito karto turbūt nebus.

Vakare vėl susitariau susitikti su Andrė. Dar viena diena ir mes važiuosime į močiutės dvarą. Labai laukiu, kažkodėl. Man labai lengva su Andrė bendrauti, tarsi mes jau seniai pažįstami būtume. Tas tai faina. Ir močiutės dvaras mane traukia. Tada ten tokius jausmus patyriau…norisi pakartoti. Arba bent jau sugrįžti, kad suprasčiau ką nors. Kas tada buvo? Tas keistas jausmas, kad aš nebe viena… Džiaugiausi, kad važiuosiu nebe viena, šį kartą su Andrė. Šiurpoka vieta. O jis tinkamiausias variantas – pakankamai svetimas, kad galėčiau prie jo atsipalaiduoti ir pakankamai artimas, kad galėčiau būti atvira.

Todėl visai nenorėjau kviesti ir draugių. Ai, nekviesiu.

Po darbo užsukau į Zara, nusipirkau naują, ryškiai mėlyną suknelę. Ji buvo išmarginta baltomis plunksnelėmis, todėl atrodė lengva, tarsi debesėlis. Į darbą tokios nesivilkčiau, bet dabar galėjau išsirinkti ką nors tokio. Dvarui bus kaip tik.

Andrė vėlavo, šmikis. Skrolinau Instagramą gal dešimt minučių. Gal su kokia merga, ar ką. Kažkaip nemaloniai pasijutau. Pajutau baimę, kad iš viso neateis. Čia tai jau būtų virš visko. Jei dar ir Andrė mane mes, tai ir aš viską mesiu. Išvažiuosiu. Nesvarbu kur, kad ir į Angliją morkų ravėti. Čia tai būtų paskutinis lašas. Arba į Norvegiją, iš kur mano klasiokė, va, postina. Nors gal ir ne. Ką aš čia nesąmones galvoju. Piktai išjungiau telefoną ir nusviedžiau ant stalo. Niekur aš nevažiuosiu. Turiu tikslą ir jo sieksiu. Noriu tapti įmonės vadove. Reklamos agentūros direktore. O gal ir modelių agentūros. Dar pažiūrėsiu. A, štai ir Andrė. Susišiaušęs, taip juokingai, kad net nusijuokiau.

-Ciao, bella! Voglio vedere che cosa ha preso le immagini?

-What? – tokios greitakalbės aš nesupratau.

-Would you like to see what I just made?

-Aha, – linktelėjau, o Andrė jau sėdėjo prisitraukęs kėdę prie manęs ir spaudė nuotraukas, next next next.

Mačiau senamiesčio gatvelę, atrodo, prie Stiklių, įprastas vaizdas, bet jis sugebėjo nufotografuoti taip, kad jei nežinočiau, koks čia miestas, tikrai norėčiau atvykti ir savo akimis įsitikinti, kur čia ta paslaptinga vieta. Kavinėse sėdintys žmonės, bet ne bet kaip, o atrodė, kad galėjau girdėti jų pokalbį. Viena pora kalbėjosi apie atostogas, kita apie praėjusios dienos įspūdžius, du vyrai buvo darbo susitikime, aptarinėjo verslo reikalus…dar viena nuotrauka – padavėja, tačiau ne amerikietiška šypsena pasipuošusi, bet mačiau – tai pirmo kurso studentė, neseniai atvykusi į Vilnių, jos tėvai iš mažo miestelio ir vos sukrapštė pinigų mokslams. Dar viena – močiutė, kuri išėjo į miestą pasivaikščioti, apsimesdama, kad nėra vieniša, norėdama pabūti tarp žmonių, o iš tiesų yra tokia vieniša, kad net širdį suspaudė.

Atsitraukiau nuo aparato.

-Wow….I am impressed. Really…

Andrė išjungė kamerą ir sutelkė dėmesį i mane. Staiga pajutau jam pagarbą. Už jo talentą, už jo profesionalumą. Tikrai wow.

-Yes, nice, a? I am looking forward to go to that abandoned place with you as well.

-Me too…Its my grandmothers childhood place, so, its very important for me too.

-I understand.

Labai lengva mums bendrauti. Praplepėjome iki dešimtos vakaro, aišku, man rytoj į darbą, bet galėjau sau leisti paskutinę darbo dieną ir pavėluoti.

-Tomorrow is my last day at work.

-Congratulations, we should celebrate!

-Cha cha, what to celebrate, unemployment?

-No, freedom!

Dilgtelėjo širdį. Freedom…Kokią laisvę jis turi omeny? Laisvė yra pinigai, laisvė yra įtaka, laisvė yra tavo profesionalumas, įgūdžiai ir talentas, kai tau nereikia prašyti, o tavęs prašo. Kokia dar laisvė, pagal Andrė?

Bet tingėjau klausti, jau pavargau, norėjau namo.

Atsisveikinome dviem bučkiais į skuostus, itališkai. Labai paprastai, draugiškai. Super.

Lipdama į savo butą pamaniau, kad seniai mačiau Teresę. Kaip ta mano kaimynė gyvena, gal ko reikia. Anksčiau tikrai dažniau bendraudavom, o dabar jau antra savaitė, po Treškio istorijos, tyla. Gal ji pyksta ant manęs? Ai, bet ko man čia parintis. Ji man niekas. Tegu pyksta, jei jai taip reikia. Keistuolė…

Buvau labai pavargusi. Nuo minčių, nuo darbo, nuo bendravimo su Andrė, nuo nebendravimo su Terese. Užmigau kaip užmušta. Ir vėl susapnavau sapną…

Aš plaukiu laivu. Kažkokia jachta, labai prabangia, aš viską čia žinau, pažįstu, žinau, ką reikia daryti, esu patyrusi buriuotoja. Su manimi komanda kitų narių, visus pažįstu, žinau jų vardus, tačiau taip pat žinau, kad šiame mano gyvenime jų nėra. Tai tarsi kažkoks kitas pasaulis. Vėjas stiprėja, bangos ima kilti. Darosi vis sunkiau suvaldyti jachtą. Sukame link kranto, turime spėti grįžti iki audros. Visi kiaurai permirkę nuo sūraus jūros vandens, dirbame iš visų jėgų, didžiulė įtampa…ir staiga viskas nurimsta. Aš jachtoje viena, visi kiti nuskendo. Ji aplūžusi, tačiau dar laikosi ant lygaus, kaip stiklo paviršius vandens. Audros kaip nebūta. Aš jaučiu kaltę, kad viena likau gyva, o juk dirbome visa komanda, vienodai sunkiai. Jachta pati priplaukia prie kranto, aš iššoku į vandenį, išbrendu į smėlėtą, lygią, gražią tarsi iš atviruko, pakrantę ir suprantu, kad aš ir čia viena. Ir gyvensiu čia, viena, iki gyvenimo galo. Visada.

Atsibudau. Mano pagalvė buvo šlapia nuo ašarų. Aš viena. Ir visą laiką būsiu viena. Aš juk norėjau būti viena, norėjau, kad kiti paskęstų, o aš viena likčiau kapitonu laive. Tačiau kokia to kaina? Ar man būtina ją mokėti?

Pirmą kartą gyvenime susimąsčiau, kad mano karjeros siekimas yra nevertas mano vienatvės. Juk kitaip neišeis. Karjera arba šeima. Karjera arba draugai. Karjera arba laisvė…Štai ką Andrė turėjo omeny, sakydamas laisvė…O kas man svarbu? Ko aš noriu iš gyvenimo? Ko aš noriu IŠ TIKRŲJŲ?

Dar nenudžiūvus ašaroms staiga pasąmoningai pajutau, ką norėjo pasakyti močiutė, visa apanglėjusi gulėdama karste. Ji man sakė: „nedaryk to“, ji man sakė netapk kieta verslo boba. Nesudegink savo širdies. Nepaversk jos pelenais. Štai nuo ko ji mane norėjo apsaugoti. Nuo širdies kietumo, nuo žvilgsnio siaurumo, kurių būtinai reikia, jei nori padaryti karjerą. Ta štai, ką ji norėjo pasakyti…

Atsikėliau, palindau po dušu ir nusprendžiau – kelionė į Italiją viską sugriovė, kelionė į Italiją turi viską sustatyti į savo vietas. Kitą savaitę skrisiu pas Andrė, ir ten apie nieką negalvosiu. Pailsėsiu ramiai, nuo visko, leisiu įvykiams tekėti sava vaga, o kai grįšiu, priimsiu esminius savo gyvenimo sprendimus.

Va taip va.

Kas atsitiks dvare? Ar Monika su Andrė įsimylės ar išsiskirs kaip su draugai?

14 skyrius

Vasaros maratonas

12 skyrius

Koks keistas jausmas įslinkti į savo darbo biurą, kuriam atidavei tiek daug širdies ir į kurį įdėjai tiek daug lūkesčių ir jaustis čia nepageidaujama. Labai labai LABAI nemalonus jausmas. Toks nemalonus, kad belieka jį ignoruoti. Taigi, elgiausi, tarsi nieko nebuvo. Pasidariau kavos, prisėdau prie kompiuterio. Stengiausi nuvyti įkyrias mintis „kas dabar bus“. Vis dar jaučiau rusenant viltį: gal mano mestelta frazė įtikins vadovę mane palikti ir iš tiesų įgyvendinti savo idėją turizmo agentūrai? Pažįstu vadovę, ji taip lengva nesišvaisto geromis idėjomis, o ji pažįsta mane: žino, kad jei sakau, tai nemeluoju.

Neklydau. Jau po valandos ji įskriejo į biurą nešina kavos puodeliu, apgaubta kvepalų debesio ir iš karto pamojo man – užeik.

– Na, tai Monika, emocijos nuslūgo jau ar dar nelabai?

Aš atėjau į jos kabinetą nešina savo kavos puodeliu. Tam, kad pademonstruočiau abejingumą ir tu pačiu atsipalaidavimą.

– Na, kaip čia pasakius…Nuslūgo šiek tiek, bet vis tiek man truputį šokas, kad jūs pasirinkote mane.

– Na, iš tikrųjų, tokia keista situacija. Jei Auksė nesilauktų, būtų kitaip…Bet dabar aš negaliu tavęs palikti darbe, akcininkai, supranti, jie reikalauja. Auksės irgi atleisti negaliu.

– O Mindaugas? Man jis nepasirodė labai tobulas darbuotojas.

– Mindaugui yra kita užduotis. Visų pirma, jis vienintelis vaikinas biure, tokį reikia saugoti. Ir jis daugiau užsiima ne kūryba, o IT ir administracija.

Susiraukusi nusisukau į langą. Mh…apie Solveigą tai jau geriau visai neklausti, aišku, kad jos nė už ką neatleis…

– Žinai, ką mes galime padaryti? Aš pasistengsiu akcininkus įtikinti, kad tu pabaigtum projektą su ta turizmo agentūra, o per tą laiką gali ramiai ieškotis darbo. Tinka taip? Parašysiu tau gerą rekomendaciją.

Taip ir žinojau, kad ji nepraleis pro ausis mano galimai genialios idėjos. Ok. Vadinasi, kol kas kozeriai mano rankose.

Sutikau. Kaip Sibilė mokė, sakyk gyvenimui „taip“. Nors ir ne dėl to. Tiesiog man reikėjo išlošti laiko, nusiraminti ir susivokti, ką daryti toliau.

Per pietus išėjau į miestą ir nesugalvojau, ko norėčiau pavalgyti. Visai nesijaučiau alkana. Sukau ratus senamiesčio gatvelėmis ir stengiausi nieko negalvoti. Tiesiog norėjosi išvėdinti smegenis, atsipalaiduoti. Pilies gatvėje nusipirkau ledų, kažkas paklausė, ar kalbu lietuviškai. Papasakojau, kaip nueiti iki Universiteto. Tiek turistų, sunku dabar rasti lietuviškai kalbantį. Atostogų metas…Man tai atostogos nenusimato. Užteko Italijos. Iki soties, nes tokie dalykai ėmė darytis…oj. Ir be to, jei reikės ieškoti kito darbo, dar ilgai atostogų neturėsiu.

Mintis nutraukė telefonas. Pyptelėjo, žinutė Feisbuke.

Labas, esi?

Aha, pietauju.

Tuoj pat ir skambutis. Kamilei nuobodu. Sėdi visą dieną namuose, niekur negali išeit. Suprantu ją. Papasakojau, kas mano darbe dedasi. Ji tik juokėsi. Durna visai. Kaip ir Sibilei, jai karjera paskutinėje vietoje. Jos nori „tūsintis“, kiekviena savaip. Nervina mane, kad jos nesupranta, kaip darbas yra svarbu. Juk tai saviraiška, rezultatas, kūryba, pinigai, viskas! Todėl pakeičiau temą ir pradėjome kalbėtis apie Andrė. O čia jau Kamilė mane nustebino. Ją jis nervuoja! Sako, gerai, kad susilaužiau tą koją, nes būčiau visą savaitę su juo prasitampius. Tipo, jis kalba neužsičiaupdamas, žodžio neįterpsi, o paskui sako: kokia tu įdomi pašnekovė. Kamilė skundėsi, kad jis nori, jog ji atvažiuotų pas jį į Italiją, o ji nežino, kaip mandagiai atsisakyti.

– Pažaidėm ir man užteks. O jis prilipo kaip lapas prie šiknos…

– O tai ko tu tikėjaisi? Gal jis iš tikrųjų nori rimtų santykių?

– Nesvaik, rimtų santykių. Kokie dar rimti santykiai? Aš dar jauna, man dar norisi gyvenimo pamatyt, o ne įsipareigot kažkokiam diedui…

–Vargšas Andrė, – išsprūdo.

–Ko jis tau vargšas? Gali kiek nori mergų turėt, užsimanęs. Fotografas gi, aktus fotografuoja. Jei nori, pasiimk jį, atiduodu, – Kamilė šaipėsi.

–Na jo, reikalingas jis man, – pasakiau, bet širdyje kažkas dilgtelėjo…

Grįžusi į biurą aš susirinkau daiktus ir pasakiau, kad pabaigsiu ruošti pasiūlymą namie. Važiuojant namo mane apėmė keista nuojauta. Nesupratau, kas su manimi darosi, bet nuojauta vėl pastiprėjo, kai išlipus iš mašinos visai žemai, prie pat galvos praskrido kranksinčių varnų būrys. Visa nustėrusi grįžau namo ir nusprendžiau nusnūsti. Miegas geriausias vaistas nuo visų negandų, mano močiutė mane visada to mokė. Kaip aš jos pasiilgau! Jos veido, jos žodžių, jos kvapo… Nors paskutinius pusantrų metų buvo sunku su ja susikalbėti, ji manęs dažnai nepažindavo, bet tai netrukdė puoselėti viso gyvenimo prisiminimus.

Sapnavau, kad esu sode. Tokiame gražiame, kad priminė tikrą pasaką. Atrodo, buvo pavasaris, žydėjo vyšnios ir slyvos, ėjau ir ant manęs snigo žiedlapiai. Buvau tokia laiminga, jaučiau, kad galiu daryti viską, ką tik noriu, spontaniškai, niekas nevaržė, niekas nekontroliavo, nieko neprivalėjau daryti, niekur būti…Koks nuostabus jausmas… Ir… staiga prie pat mano veido nukrito juoda plunksna. Pakėliau ją, vis dar laiminga, vis dar naivi ir besišypsanti, ir staiga pamačiau, kad esu prie karsto. Jis stovėjo visai priešais mane, ant žiedais nusnigtos žolės tarsi svetimkūnis, tarsi juodasis pranašas rojuje. Jame gulėjo kažkokia žmogysta, visa pajuodusi, tarsi suanglėjusi. Norėjau klykti iš siaubo, bet negalėjau išleisti nei garso. Norėjau bėgti, bet kojos neklausė. Staiga ta žmogysta atmerkė akis ir pažiūrėjo į mane. Aš pažinau savo močiutę. Apstulbusi iš siaubo žiūrėjau į ją, o ji kimiu, gergždžiančiu balsu sako: Nedaryk to! Nedaryk! Nedaryk!

Atsibudau iš siaubo. Toks gražus sapnas ir taip sugadintas. Ir ką ta suanglėjusi močiutė man norėjo pasakyti? KO nedaryti? Ir vėl…ir vėl tos nesąmonės. Gal man nueiti pas psichologą, ar kokį sapnų aiškintoją, kad išaiškintų pagaliau, kas su manimi darosi?

Apsiverčiau ant kito šono ir pabandžiau dar nusnūsti. Užmigau, atrodo penkioms minutėms, o atsibudusi pamačiau, kad jau dvylikta valanda. Dar turėjau pabaigti projektą. Pasidariau kavos ir sėdau dirbti.

Paskutinėmis ryto valandomis valios pastangomis kažką užbaigiau ir visai nemiegojusi nuėjau į darbą. Man jau buvo tas pats, priims tą projektą ar ne, atleis mane, ar ne. Atsibodo viskas. Pavargau. Man tikrai reikia atostogų. Arba… ko nors kito. Ko nors naujo, uždegančio, sukrečiančio… gerąja prasme. Ilgėjausi to jausmo iš sapno – tai NIEKO nereikia daryti. Už nieką kovoti… Būti rami ir laiminga. Jaučiau, kad mano gyvybinė energija senka. Tie sapnai ir vizijos kiekvieną kartą palieka jos vis mažiau. Tarsi gerčiau užnuodytą vandenį. Ai, dzin man jau viskas…

Kai vairavau per kamščius nemiegojusi į darbą, taip galvojau. Bet kai įžengiau pro stiklines mūsų elegantiško biuro duris, visi miegai kaip mat išsilakstė – norėjau tik dirbti. Visi mano instinktai, įdiegti per gyvenimą, sukilo ir jau nebegalėjau jiems priešintis. Aš turiu parodyti pačią geriausią prezentaciją ever, tegu jie pamato, ką praranda! Pasidariau kavos, susikaupiau, dar kartą viską įdėmiai peržiūrėjau ir visiškai savimi pasitikinti peržengiau posėdžių kambario slenkstį.

Kalbėdama apie savo pasiūlymą lygiagrečiai mąsčiau, kad tai ir yra mano vieta. Dėl ŠIO jausmo, dėl mylimo darbo galėčiau paaukoti daug. Gal ir viską. Nereikia man jokio atsipalaidavimo, jokios ramybės, vis tiek tai tik sapnas, iliuzija. Va, čia tai gyvenimas! Kai imi, ir padarai, ir matai viso to rezultatą!

Kol vyko aptarimas jaučiau, kad nemiegota naktis priminė apie save, tapau sentimentali. Tikrai, aš noriu čia likti, noriu dirbti, man patinka čia… Vos neapsiverkiau. Tuo labiau, kad ir viršininkė, ir klientas liko be galo patenkinti mano idėja. Net Auksė tylėjo, paprastai ji visada rasdavo prie ko prikibt.

Liūdna. Liūdna, kad tokiomis kvailomis aplinkybėmis turiu išeiti.

Tačiau liūdėjau neilgai. Pralinksmino Andrė žinutė. Jis man atsiuntė tą nuotrauką su suskilusia vyno taure, ją tuoj pat įsidėjau į instagramą. Iš karto sulaukiau beveik penkiasdešimt like, oho. Visi vadino gražuole, modeliu, ir panašiai. Faina.

Kvietė vakarienės, o prisiminusi, ką man pasakojo Kamilė, nejaučiau sąžinės graužimo sutikdama. Diena buvo visai sėkminga, jei ne ta nemiegota naktis… Baigusi darbą jaučiausi visai be jėgų. Norėjau atšaukti vakarienę su Andrė, bet mane sulaikė vienas dalykas. Labai pragmatiškas – gal jis vėl mane nufotografuos? Jis tikrai moka tai daryti, turi akį, kaip sakoma. Ir aš visai mielai turėčiau daugiau profesionalių nuotraukų, nei tą vieną su taure. Tokios jus į CV nedėsi. O gal jo tiesiog paprašyti? Man reikia nuotraukos gyvenimo aprašymui, dėsiu į Linkediną, gal jis gali mane kaip nors rimtai nufotografuoti? Na, ne visai rimtai, taigi darbas mano kūrybinis.

Taigi, nieko nelaukusi, tiesiai šviesiai jo to ir paprašiau.

– Okey, just with one condition, – akys šelmiškai juokėsi.

„Kokios šiltos jo akys!”, pagalvojau.

– What? – kažkodėl prisiminiau pasaką apie princesę, kiauliaganį ir šimtą bučinių.

– You will pose for my exibition?..

Pagalvojau tik sekundę. Sakyk gyvenimui „taip“?

– Ok, – ramiai pasakiau.

– Ok?! Are you sure? Really?! I am so SO SO, happy!, – Andrė net pašoko ant kojų iš džiaugsmo. Negi jam iš tiesų tai taip svarbu?

– It will be wonderful, I promise you! Nothing uncomfortable, I promise.

– Ok, – dar kartą abejingai pakartojau. – When?

– Maybe you want to come to my studio in Rome?

O ką tik dejavau, kad man reikia atostogų. Gal sutikti?

„Nedaryk to, nedaryk…“ močiutės balsas iš sapno…Ką ji turėjo galvoje? Ar nesusidėti su Andrė? Ar nebandyti likti darbe, nesiekti karjeros? Ką?!

„Ar negalėjai aiškiau močiute pasakyti, ką?“, papriekaištavau jai mintyse.

Na ka gi, jei močiutė man aiškiai nieko nepasako, teks suktis savo galva. O mano galva labai pragmatiška. Labai. Jei Andrė padarys kelias fainas nuotraukas, aš galiu jam papozuoti nuoga. Nu ir kas čia tokio. Visos tai daro, aš ne pirma ir ne paskutinė.

– Ok, I will be between jobs in few weeks, so I could come.

– And Saturday before I fly back, we could try to make some test photto somewhere in nature, here is a beutiful nature, do you agree?

O, gerai, galėsiu jį nusivežti į močiutės dvarą. Mintis, kad netrukus vėl ten apsilankysiu, pradžiugino.

– Good. I know one very nice place. It‘s a bit abandoned, but…

– Oh, I love abandoned places! Let’s go there!

Nu va, kaip puikiai. Savaitgalio planai dar labiau praskaidrino nuotaiką. Skaniai pavakarieniavome, jis sumokėjo, o grįžusi namo iš karto nusipirkau bilietus į Romą. Štai, ir atostogos. Ir ne bet kokios, o daug žadančios. Gal man šito tik ir trūko?

Pasijutau beveik rami. Karalius mirė, tegyvuoja karalius. Viskas bus gerai. Visada būna.

Tik ką ta močiutė man norėjo pasakyti?..

Kas buvo toliau? Kas įvyko Monikos močiutės dvare? Ko nedaryti norėjo perspėti močiutė?

13 skyrius

Vasaros maratonas

11 skyrius

–Monika, Monika! – girdėjau šaukiant savo vardą, bet nesupratau, iš kur sklinda garsas. Balsas lyg ir pažįstamas, bet man visai su atmintimi prastai pasidarė, nesupratau, kieno. Pakėliau galvą nuo kompiuterio.

–Monikaaaaa! Ar tu visai apkurtai?

A, Auksė. Iškišusi galvą pro virtuvėlės duris.

–Vyno gersi?

Ką?! Mes gi darbe!

–Ką?

–Vyno nori? Klientas atnešė.

–Mh…gal ne…? – klausiamai žiūrėjau į suveltą jos kuodą viršugalvyje. Dabar taip visos nešioja. Ypač tos, „prie meno“.

–Nu davai! Nestabdyk! Ponios nėra ir bus tik po pietų. Šiandien čia tik tu, aš ir Solveiga. Nu?

–Na gerai…– kodėl ji staiga tokia jau draugė pasidarė? Nieko nesuprantu.

–Nu, tai už kūrybą! – dzingt! Mūsų trijulės arbatos puodeliai susidaužė, Auksė plačiai šypsojosi. Kažko ryškiai aš čia nežinau. Ką praleidau? Klausiamai žvilgtelėjau į Solveigą. Jos veidas kaip visada šypsojosi, jame nieko neperskaičiau.

–Tai ką švenčiam? – kiek galėdama nerūpestingiau paklausiau.

–Švenčiam gyvenimą!!! – Auksė vienu mauku išgėrė likusį vyną ir pasipurtė.

–Tai va, mergos, – giliai atsiduso. Na, va tuoj ir išgirsim, kokį gyvenimą švenčiam. – Išteku.

–O, sveikinu! – saldžioji Solveiga, visada visų draugė. Ji nei musės nenuskriaus, apie tokias sakoma. Niekada nemačiau jos nei supykusios, nei liūdnos. Atrodo, ji jau gimė su šypsena, kuri amžinai, tarsi statuloje, sustingusi jos veide.

Solveiga pašoko nuo kėdės, apkabino Auksę. Visai neseniai ji lygiai taip pat buvo apkabinusi mane. Ką gi, reikėjo ir man kažkaip parodyti savo džiaugsmą.

Pakilau ir aš, apglėbiau orą apie Auksę. Dieve, kokie šlykštūs jos kvepalai, koks vyras galėtų tokius ištverti?

–Kiek laiko draugavote? – atsainiai paklausiau, gurkštelėdama vyno.

Mano klausimas taip ir liko neatsakytas, nes Solveiga greitakalbe sučiulbėjo:

–Kaip aš tau pavydžiu! Oj, tikrai tikrai! Mano kelmelis jau tris metus ant mano sofos sėdi ir nieko! Nei jis peršasi, nei ką! Aš sakau. Oi, kaip tau gerai, Aukse, tikrai! Tai kada vestuvės?

–Cha cha cha! Gerai pasakei „kelmelis“ . Mano kelmelis tai pajudėjo tik tada, kai naujieną sužinojo…

Jaučiau, kaip kraujas muša man į veidą. Ne, tik ne tai! Negi ji dar ir laukiasi? Ar ne per daug naujienų vienu metu?

–Ne!!! Tu rimtai?! – Solveiga išpūtė akis ir užsiėmė ranka burną.

–Mh, – Auksė apsimestinai kukliai nuleido akis.

Solveiga ir vėl pašoko ant kojų, dabar dar entuziastingiau ir stipriai apkabino kolegę.

–Sveikinu, – išspaudusi dirbtinę šypseną, prisidėjau ir aš.

–Kiek laiko?

–Na, dar tik du mėnesiai, dar nesimato, – Auksė atsistojo į mus profiliu. Paglostė pilvą. Plokščias, kaip visada.

–Tai dideli pasikeitimai tavęs laukia, – išgirdau pavydo gyslelę Solveigos balse. – Ir dar vyną geri!

–Raudono vyno galima. Truputį. Internete skaičiau, tyrimai yra padaryti.

Knietėjo paklausti, tai kaip bus su darbu, karjera, bet nesivertė liežuvis. Iš esmės visa tai gera naujiena man. Jei išeina vadovė, išeis Auksė, liksiu tik aš, kuri realiai galėtų atlikti darbą. Taigi, pagrindinė kliūtis pašalinta. Tačiau kodėl aš visai nesidžiaugiu?

–Na, merginos, naujienos naujienomis, bet reikia grįžti prie darbų. Man Ponia tokią užduotį davė, kad ojojoj, – nusprendžiau ir aš paatvirauti.

–Gal tą, su sunkvežimiais?

Kokiais dar sunkvežimiais? Nieko apie tai nežinau.

–Ne, davė perdaryti visą turizmo agentūros kampaniją. Jie buvo kitur, jiems blogai padarė, dabar nenori mokėti pinigų, ir atėjo pas mus, kad skubiai taisytume padėtį. Taigi, yra ką veikt…

–O, ir ką sugalvojai? – Auksės akys ėmė dar labiau blizgėti.

Taip, taip, imsiu ir išduosiu! Naivuolė.

–Ai dar nežinau…sėdžiu. Ilgai dar sėdėsiu…Ačiu už vyną! Ir dar kartą sveikinu, – pakilau.

O sugalvojau aš SUPER DUPER idėją! Pati netvėriau savo kailyje. Turizmo agentūra, ar ne? Ji veža žmones į egzotiškas šalis pamatyti kitokio gyvenimo, pažinti naują aplinką, pailsėti, ar ne? O kas, jeigu mes NUPIRKTUME seną, apleistą, niekam nereikalingą namą, na, kuo didesnį kokioje nors gražioje vietoje – tikrai yra tokių namų, kur nors Naujojoje Zelandijoje ir… padarytume konkursą! Tas, kuris parašys geriausią motyvaciją, laimės namą. Nemokamai! Kur čia reklama? Ogi prie to skelbimo prikaišiosime tokius pasiūlymus keliauti, kuriems negalima atsispirti. Negalėjau patikėti, kad taip gerai sugalvojau. Degiau, kada galėsiu pagaliau pristatyti savo projektą. Radau net penkiolika potencialių namų, kainos – juokingos. Dabar savo genialia idėja liko tik įtikinti vadovę ir klientą.

Viršininkė grįžo į darbą po pietų, ir aiškiai prastos nuotaikos. Kur buvo, nesakė. Paprastai ji pasipasakodavo, kad buvo seime, ministerijoje, su kokiu klientu susitikusi, ar šeimos reikalais. Bet šį kartą – nieko. Po valandos barškinimo klaviatūra, nieko gero nežadančiu veidu pasikvietė mane ir Auksę į kabinetą.

–Prisėskit.

Atsisėdau ant kėdės kraštelio ir laukiau, ką ji pasakys. Mačiau, kad jos veidas akmeninis. Toks, kuris būna kai reikia pasakyti ką nors nemalonaus.

–Mums teks atsisveikinti, – žiūrėdama į kažkur į erdvę tarp mūsų pasakė.

Ką?! Nesupratau?

–Nesupratau?

–Mums teks atsisveikinti. O jums – pasiieškoti kito darbo. Viskas juda link to, kad įmonė nori mažinti darbuotojų skaičių, klientų nedaugėja, o pardavimai prasti.

–Tai jūs mane atleidžiate? – Auksė visa išbalo.

–Dar nežinau, Moniką, ar tave. Solveiga lieka, – prisipažinsiu, mane visada žavėjo mano vadovės atvirumas. Solveiga lieka, nes ji yra jos dukterėčia, tai aišku.

–Tai nuo ko priklausys?

–Kuri pirma susirasit darbą.

Mes su Aukse susižvalgėme. Ji garsiai atsikrenkštė.

–Hm. Tiesą sakant, aš ir taip išeinu.

Vadovės antakiai pakilo.

–O?

–Laukiuosi, taigi…

Vadovė nesivargino vaidinti džiaugsmo, ji tik nusuko akis į šalį ir susimąstė.

–Tai bus tik kitais metais, ar ne?

–Na, taip…kažkur.

–Aišku. Tai teks tau, Monika ieškoti kito darbo. Nes akcininkai tikrai nelauks vasario.

Kodėl man? Kodėl aš visada turiu būti kraštinė, atpirkimo ožys?! Geriausia darbuotoja! Ar kam rūpi?! Visiems DZIN darbo kokybė, idėjos, ir taip toliau… Viena nėščia, kita giminaitė… Neturiu žodžių! Pašokau ir stipriai užtrenkdama duris mestelėjau „O turiu gerą idėją tai turizmo firmai, einu parduosiu konkurentams!”. Net stiklai subarškėjo.

Eina jie šikt. Rimtai. Tik to man ir betrūko. Dar naujo darbo reikia ieškoti! Bliamba, bliamba… kaip tas gyvenimas durnai eina. Noriu daryti karjerą, noriu kažko pasiekti, ir NIEKAS nesigauna. Prasidėjo nuo to, kad praradau Treškį. Paskui darbą. Močiutė mirė. Hondukė genda, dar visokie sapnai, vizijos puola…Dar tas Andrė…

Ašaros pačios ėmė bėgti skruostais. Negalėjau jų sulaikyti.

–Kas atsitiko? – išplėstos Solveigos akys, bet šypsena vis dar veide. Frykė.

–Nieko, – čiupau rankinuką ir moviau pro duris.

Shit, shit, shit, shit, shit!!!! Keikiausi pusbalsiu eidama prospektu. NU bliamba, už ką man visa tai? Ašaros nudžiūvo, bet vis dar norėjau verkti. Užėjau į McDonaldą. Nusipirkau didelį meniu, gal bent jau taip užkišu skylę savyje. Nesuprantu, kodėl man taip nesiseka? Ką aš darau ne taip? Šūdas…Kimšau hamburgerį ir vėl verkiau. Gal imti ir iš viso išvažiuoti, k čiortu. Taip sakydavo močiutė. Pamodavo piktai ranka. K čiortu. Net nežinau, ką reiškia. Kur nors toli toli, į Ameriką. Močiute, močiute, padėk man! Tu ten sėdi, kažkur ant debesėlio, ar matai mane? Padėk man! Meldžiausi ir meldžiausi mintyse tol, kol apsiraminau. Keletą kartą giliai įkvėpiau. Skrandis plyšo nuo maisto, o aš bandžiau susikaupti, lėtai gurkšnodama Kolą.

Tai ką. Vėl viskas iš naujo. Nugriuvai – kelkis. Reikia ieškoti kito darbo, karjerai – ate ate. Ir vėl bandyti save įrodyti, parodyti, ko aš verta ir taip toliau…Kaip gerai Sibilei, staiga pagalvojau. Ji dėl nieko nesijaudina. Jau keturis darbus pakeitė, o jai dzin, darbus keičia kaip kojines, ir nesuka sau galvos. Įdomu, kaip jai sekėsi toje deivių stovykloje?

–Labas, Sibile…

–Kas gi nutiko, Monika? – per gerai mane pažinojo, kad nesuprastų, kaip man bloga.

– Ai, viskas. Nesuprantu, iš viso, kas darosi.

–Tai kas atsitiko?

Giliai atsidusau.

–Nu, man kažkaip viskas susidėjo ir…dar ką tik pasakė darbe, kad ieškočiausi kito darbo…

–O ne! Kodėl?!

–Ką aš žinau. Aš sakau, nieko blogo nedarau, o viskas prieš mane. Nu žodžiu, tikrai nesąmonė. Sapnuoju kažkokius briedus, kažkas vaidenasi, dar močiutė mirė, Treškis dingo…ai, nežinau, ką man daryt.

–O aš įsimylėjau.

–Tau gerai, – nors netikėjau, kad tikrai gerai.

–Gal nori susitikti, paplepėsim apie viską?

–Būtinai, noriu. Davai dabar?

–Davai. Kur esi?

–Mcdake.

–Ok, už dešimties minučių būsiu.

Ot, kokia faina Sibilė. Atsipūtusi dėl visko. Jai išeiti iš darbo su manim susitikti – vieni niekai. Ir aš norėčiau tokia būti. Bet negaliu…

…

–Rimtai?! Jis tau pasiūlė?! Kamilė išprotės, – Sibilė per šiaudelį traukė kokteilį.

–Taigi. Ji pati norėtų, aišku. Bet dabar koja sulaužyta…Tai negali.

–Sutik, – rudos akys žibėjo šelmiškai.

–Nu jo. Taip ir einu pozuoti nuoga. Dar man to betrūko. Tėvai sužinotų, išprotėtų.

–Tai kad viskas ritasi į nežinią, tai kodėl nepabandžius padaryt ko nors, ko niekada gyvenime nebūtum dariusi? Žinok, padeda.

–Rimtai? – netikiu.

–Rimtai. Net yra tokia praktika, sakyti viskam TAIP. Kas ką bepasiūlytų. Ir tada leidi gyvenimui tave vesti, nekovoji…Kai eini atvira širdimi, visada viskas baigiasi gerai.

Giliai atsidusau. Girdėjau aš apie tas praktikas, kas iš to…

–Gal einam vyno? – Sibilė suprato, ko man iš tiesų reikia.

–Einam!

Dar nepriėjus senamiesčio – pypt, žinutė telefone. Andrė. Kviečia pavakarieniauti. Sėdi Vilniaus gatvėje, Da Antonio restorane.

–Tai varom pas jį, kodėl gi ne, – Sibilė, panašu, jau naudoja metodą „Taip“.

Andrė sėdėjo vienas, šalia gulėjo padėtas fotoaparatas. Užsisakiau spagečių Boloneze ir vyno. Plepėjome apie šį bei tą, kaip visada, apie nieką. Nors buvo smagu, bet vis tiek negalėjau atsikratyti slogių minčių. Buvo gaila Kamilės, kad ji viena, su sulaužyta koja, o mes čia linksminamės su jos kadru. Buvo gaila savęs, kad man vėl reikia viską pradėti iš naujo. O kas, jei nerasiu darbo? Ką man tada reikės daryti? Grįžti pas tėvus?..

Vynas man visai nepadėjo, nepajutau jokio atsipalaidavimo. Norėjau užsakyti dar taurę, bala nematė, kad vis dar darbo diena, man irgi viskas turėtų būt dzin, kaip Sibilei. Paėmiau taurę, norėdama išgerti paskutinius lašus ir atiduoti padavėjai, Andrė sako: noriu padaryti fotografiją… ir ant tų žodžių bam! Taurė SUSPROGO mano rankoje. Žiūrėjau į šukes ir bėgantį kraują. Nieko nejaučiau.

–Can I make a photto of you? – išgirdau švelnų balsą prie ausies.

Sibilė merkė akį – „Taip!„

–Sii buono bambina, non si muovono, – itališkai paprašė Andrė ir kaip išprotėjęs ėmė pleškinti fotoaparatu.

Netrukus atbėgo padavėja su servetėlėmis ir greitosios pagalbos rinkiniu. Įpjovimas buvo nedidelis, o aš vis dar nejaučiau skausmo. Andrė baigė fotografuoti, tada susikaupęs trynė ir peržiūrinėjo nuotraukas. Pratrynęs parodė mums. Nepažinau savęs. Rimtai! Atrodžiau visai ne aš, o kažkokia mistinė juodaplaukė, tarsi iš marmuro iškaltais veido bruožais, sustingusi akimirkoje – rankoje sudužusi vyno taurė, per pirštus bėga kraujas ir tokios didžiulės, keistos, tuo pačiu metu ir gyvos, ir sustingusios, kažkokios nežemiškos šviesos kupinos akys. Wow! Andrė tikrai moka pagauti kadrą…

Ar dėl to, kad įsipjoviau, ar dėl tos nuotraukos, bet pasijutau geriau. Tarsi vėl grįžau į save. Keista. Bet pagalvojau, kad gerai. Tegu. Kažko reikia griebtis, nes toliau taip nebegaliu. Pasakysiu Andrė „taip“. Tik nieko atviro. Ir veido kad nesimatytų.

Kas buvo toliau? Ar Monika prarado darbą ir fotografavosi nuoga?

12 skyrius

Vasaros maratonas

10 skyrius

Paskambino Kamilė ir paprašė manęs susitikti su Andrė. Labai keistas prašymas. Net ir po išgyvenimų dvare ir TO jausmo, kad esu ne viena, man jos pasiūlymas nuskambėjo daugiau nei keistai. Prie ko čia Andrė ir aš? Argi jis pas mane atvažiavo?.. Aš mačiau jį kartą gyvenime! Visiškai nesueina galai.

Bet.. jei jau viskas yra susiję, tai…gal tai ir yra tie likimo siūlai, kuriuos man vis dar sunku įžiūrėti? Gal gyvenimas man vis bando kažką parodyti?..

Apimta toks keistos nuotaikos nusprendžiau pasiduoti tėkmei. Ne, ne darbe, aišku, nes darbe niekaip negalėčiau to padaryti, gyventi tai reikia, pinigų taip pat reikia, bet laisvalaikiu…ai. Kodėl ir ne. Dar įdomiau. Va, atvažiavau į močiutės dvarą ir kažkokiam šabakštyne pasijutau kaip namie. Kas žino, ką dar likimas man ruošia? Galų gale sąsajų jau yra – vyras su ūsais labai panašus į italą. Andrė taip pat italas. Taigi.

O Kamilės priežastis, dėl ko turėčiau susitikti su Andrė, toli gražu nepriminė mano apmąstymų, buvo visai paprasta ir logiška. Ji papasakojo, kad vakar jie važinėjosi elektriniais paspirtukais Vingio parke, ji nepasižiūrėjo ir tik paskutinę akimirką pamatė, kad lekia ant mažo vaiko su balansiniu dviratuku, nusuko į šoną, užlėkė ant suoliuko, persivertė per jį, nugriuvo ir susilaužė koją. Čiurną, tiksliau. Dabar sėdi sugipsuota namie, biuletenis mėnesiui, ir jai gaila, kad Andrė taip ir nepamatys mūsų nuostabios šalies, dėl kurios čia ir važiavo. Na, aišku, ne tik dėl šalies, bet kaip gi užsieniečiui neparodysi visko, ką turime. Ji skambino Sibilei, bet ši išvažiavusi į kažkokį deivių retritą, nebus visą savaitę, o Andrė po savaitės jau išskrenda…Gal aš galiu bent jau į Trakus su juo nuvažiuoti?

–Šiandien?!

–Na, kad ir šiandien, kokiai valandai. Aš, aišku, galėčiau pasėdėti mašinoje ir važiuoti kartu, bet tu nuvesk jį ir į vidų. Apie ežerą apeikit, antis palesinkit. Nu žinai, visas ta stuff. Paskui papasakosi, kaip jis tau.

–Taigi aš jį jau mačiau. Italijoje, taigi visos buvome, kai su juo susipažinome.

–Tai žinau, bet tada tik trumpai matei, – beje, Andrė prašė telefono žiūrėdamas į mane, o Kamilė pirmoji jam jį davė. Aišku, man tai kas. – O dabar pabendrausi, na, koks jis tau pasirodys, kas per žmogus ir t.t. Nu gi supranti. Testas draugėmis, – Kamilė skardžiai nusijuokė.

–Nebijok, nekabinsiu aš tavo italo, – aš irgi nusišypsojau. – Kam jis man reikalingas.

–Aš nebijau, tau gi tik karjera rūpi, visi mes tai žinome. Dėl to ir prašau tavęs, nes žinau, kad tu nepavojinga, cha cha cha.

–Aha. Tik dėl šiandien nežinau…Aš dabar Jonavos rajone, tai kol dar grįšiu…

–O ko ten nusigrūdai? Ką ten veiki?

–Aplankiau močiutės gimtinę, apleistą dvarą.

–O, geras! Tai vis gi ieškai, po truputį?

–Na, tiesiog. Patraukė mane čia ir atvažiavau. Aišku, viskas sugriuvę, apleista. Bet vis tiek, labai įdomu pabūti.

–Aš irgi noriu, kitą kartą ir mane pasiimk! Ir Andrė turbūt norėtų, jo stilius fotografuoti tokias paleistas vietas. Labai gražias nuotraukas daro. Rimtai, nuvarom kada nors visi ten!

–Galėsim gal ir nuvaryt, – sutikau. – Įspūdinga vieta.

–Tai labai tau dėkinga, atiduosi man skolą už sulaistytus džinsus, cha cha! Šiandien, ok? Pasakysiu Andrė, kad ruoštųsi.

–Tavo svečias – mano svečias, juk taip reikia pasakyti, ar ne?

–Jo, labai gerai pasakei. Duosiu jam tavo numerį, paskambins.

–Ok, sveik.

–Ok, ačiū.

Sutikau padaryti Kamilei paslaugą, bet ne dėl tų džinsų, aišku. Kažkas viduje man kirbėjo, Italija, Italija… Juk panašu, kad visi galai veda ten. Nežinau, iš kur aš žinau, gal kad tas juvelyras taip pasakė…Na, tas Andrė tik eilinis italiūkštis, bet kai man tokie dalykai dedasi, tai gal ir su juo bendraujant kas nors iškils? Gal koks itališkas žodis, ar gestas, ar žvilgsnis? Degiau smalsumu, nors kai susipažinome, man jis nepatiko. Žemesnis už mane, kažkoks saldus toks, lipnus, fui. Kaip ten bebūtų, bet mano kraujas lietuviškas ir aš esu aukšta mergina, o jis mažiukas italas. Taigi. Kamilė visiškai teisi, nebijodama išleisti mūsų vienų.

Nuvažiuosiu su juo į tuos Trakus kaip gidė, rodanti turistui mūsų įžymybes. Pabūsiu mandagi ir padarysiu paslaugą draugei. Vis tiek nejaučiu jokio nuovargio (nors gal turėčiau) ir beveik visai pamiršau darbą (tai, turbūt, geras ženklas), taigi, šį savaitgalį praleisiu iki galo turiningai. Jėga.

….

Privairavau prie mažo hostelio netoli stoties ir sustojau įjungusi avarines šviesas. Gatvė siaurutė, o prisiparkuoti visai nėra kur. Taip stovėdama laukiau Andrė gal dešimt minučių, iš viso! Ot, italas, vėluoja, nors tu ką. Įlipo, pagaliau, visas išsikvėpinęs, želė išsitepęs plaukus, baltais marškiniais išsidabinęs, jis gal į pasimatymą išsiruošė ar ką? Rankose – didžiulis fotoaparatas, lūpose – saldi šypsena. „Ciao”, minkštas itališkas akcentas kiekvieną žodį paverčia meilės prisipažinimu. O tos akys, akys…Juodos, šiltos, atrodo, ims ir įtrauks…nesistebiu, kad Kamilė įklimpo. Ko jam iš jos reikia? Negi iš tikrųjų?… Nelabi man tikisi… bet tiek to, laikas parodys.

–Hello, how are you? – apsimečiau, kad nieko tokio, kad vėluoja, galų gale, kas man rūpi.

–Fine, very good, I love it here. Thank you SO MUCH, that you agreed to come with me to Trekai, – tuoj ims bėgti seilės. –Kamilė told me, that you are looking for your italian relatives?

Oi, ta Kamilė, viską išplepa, bliamba!

–No, not really…I just got some information that my great grandfather might be Italian, but it‘s very hard to prove, so…

–Oh, ok I see, my grandfather from mother side also was spanish, I guess, but nobody knows for sure, because he left my mother when she was pregnant and never came back. She never talks about him.

–Oh, wow, and why he did that?

–Nobody knows. Maybe he had some depression, or…who knows.

Na, prisipažinsiu, pokalbis tikrai liejosi laisvai, tarsi kalnų upė. Buvo ne tik lengva kalbėtis, bet pamažu apėmė jausmas, kad mes panašūs. Ir ne dėl biografijos faktų, kurių niekas negali patvirtinti, bet mūsų mintys sutampa. Pavyzdžiui, įvažiuojam į Trakus, aš sakau, reikia ieškoti kur prisiparkuoti, bet galvoju, kad nenoriu mokėti už parkavimą, o Andrė sako, visuose miestuose gyvena žmonės ir yra kiemų, gal pabandome ten?

Arba. Mes išlipame iš mašinos, aš galvoju, gal man palikti rankinuką, nes nenoriu tampytis, o Andrė sako, aš tai pasiimu tik fotoaparatą ir telefoną, na, šitie du tai visada su manimi. Arba – saulė leidžiasi, tikrai gražu, romantiška ir panašiai, bet aš žiūriu ne į saulę, o varną, kuri tupi ant pilies tvoros ir stebi mus. „Kaip jai gera gyventi, niekuo nereikia rūpintis, niekur bėgti…ne tai, kaip man”, galvojau. O Andrė fotkina tą varną ir sako: pats paslaptingiausias mano matytas gyvūnas.

Na, kažkas tokio.

Summa summarum, puikiai praleidom vakarą. Taip ramiai, draugiškai, kažkaip paprastai ir skaidriai. Net jo marškiniai ir želė plaukuose manęs nebeerzino, svarbiausia juk koks žmogus viduje, o ne koks išorėje. Pagalvojau, kad visai norėčiau turėti tokį draugą, mažesnį už save, tai aišku, nepretenduojantį į nieką daugiau, bet su kuriuo va taip lengva kalbėtis. Su draugėmis irgi galiu kalbėtis, bet su moterimis kitaip. Pirmą kartą gyvenime pagavau save galvojant, kad norėčiau turėti draugą vyrą. Wow!

Ir dar – pagalvojau, kad Kamilė visai netinka Andrė. Išvaizda, taip, jie tinka, ūgio vienodo, bet tik tiek. Kamilė vėjavaikė, jai tik pramogos, draugai, o Andrė ne toks. Jis menininkas, tikrai gilus žmogus, visur įžiūri grožį ir meną. Kaip jis papasakojo apie moterų aktus, kuriuos fotografuoja…wow. Iš esmės aš tai prieš, bet KAIP jis apie tai pasakojo! Su tokia pagarba, su tokiu pasigėrėjimu. Kaip jis atsirenka modelius, kaip su jais dirba, na, tikrai iš širdies. Kitaip nepasakysi. Jo širdis tyra, o moters nuogumas yra gražiausia, ką galima pasaulyje pamatyti, sakė jis man. Nepatogu klausytis, kažkaip, bet iš jo visa tai visiškai neskambėjo vulgariai. Fainas žmogus. Tikrai.

Taigi, nuvežiau aš jį namo, tai yra į viešbutį, ir paskambinau Kamilei atiduoti raporto. Papasakojau, ką mes veikėm, ką matėm, apie ką kalbėjom, kad jai būtų ramiau. O paskui, štai kad nori.

Gaunu žinutę nuo Andrė:

Hey, ciao again, I really had a wonderful time today! Listen, I want to ask you smf. Maybe you would agree to pose for my next exibition, which will take place in Rome this September? It would be nothing open, maybe only from the back, as you feel comfortable, but I would be the hapiest person in the world if you agree. Not for free, of course. I offer you a job. If you agree.

Opapa! Aš?! Pozuoti aktui? Na, to dar nebuvo! Na gerai, jei jau atvirai, paglostė širdelę toks pasiūlymas. Kuri moteris nenori būti seksuali, graži, deivė? BET. Aš netinku tokiam vaidmeniui. Nė už ką. Sibilė – labai tiktų. Kamilė ir mielai sutiktų, greičiausiai. Tik kodėl jis siūlo man? Ne dykai…Giliai ir skausmingai atsidusau. Pinigai praverstų, tikrai. Reikės Hondukę remontuoti, jau dabar kažkas bilda…bet aktas? Ne, ne tikrai ne. NE, nė už ką. Tikrai tikrai tikrai ne.

Kas buvo toliau? Ką Monika pasirinko, pozuoti ar nepozuoti?

11 skyrius

Vasaros maratonas

9 skyrius

Kelias siauras, asfaltuotas gal prieš šimtą metų. Dardėjau nesulaikydama riebių žodelių. Labiausiai buvo pikta dėl savo Hondukės, nejauna jau, o tokios duobės jai tikrai ne į sveikatą. Ir kam man to reikia, dar ir dar kartą klausiau savęs. Dabar Honda dar suges, kainuos jos remontas… Pinigais iš dangaus nelyja, o amortizatorių sulaužyti tokiame kelyje lengva, kaip popierių perplėšti. Jaučiausi purvina, neišsimiegojusi, smilkiniuose tvinksėjo būgnai. Sukandau dantis ir vilkausi antra pavara, iki vakaro gal nuvažiuosiu. Iš vienos pusės jau gailėjausi, kad važiuoju, pati nežinodama kur ir ko, tačiau iš kitos…kažkas mane vis tiek traukė. Negaliu tiksliai įvardinti, kas, bet jausčiausi labai blogai, jei dabar apsisukčiau ir važiuočiau namo.

Diena jau įsibėgėjo, nuo asfalto ėmė tvoksti karštis, o mano kondicionierius, aišku, neveikė. Atsidariau visus langus. Aplinkui – nei gyvos dvasios. Keliolika kilometrų važiavau visiškai viena, mano kompanija buvo tik laukai, miškai, saulė ir debesys. Na, ir mano Hondukė aišku. Tiesą sakant…visai gera. Kartais, va taip, važiuoti, be jokio aiškaus tikslo, šiltą liepos rytą.

Pasukusi nuo pagrindinio (jei taip galima jį vadinti) kelio į kairę, kur man rodė Wezze, pamačiau šalia kelio kūprinantį senučiuką. Tokį mažą, susikūprinusį, apsirengusį seniai spalvą praradusiomis drapanomis. Lyg ir bomžas, lyg ir ne. Dilgtelėjo širdį. Norėjau pravažiuoti, bet kai važiavau taip lėtai, tai kažkaip negražu. Jis toks vienas čia, kaip ir aš. Tarsi senovėje, du žmonės susitikę miške. Pristabdžiau, atsisegiau diržą ir persisvėrusi per keleivio sėdynę kiek galėdama garsiau pasakiau:

–Laba diena!

Seniukas, atrodo, visai nenustebo, kad prie jo sustojo automobilis. Stabtelėjo, visu kūnu pasirėmė į lazdą ir įsmeigė į mane akis. Mūsų akys buvo beveik tame pačiame lygyje, nors aš sėdėjau, o jis stovėjo.

–Ir tau. Ar pasiklydai, panelyte? – po pauzės pagaliau išgirdau seniokišką, virpantį balsą. Nors balsas jį išdavė, senukas laikėsi taip oriai, kad nejučia pasijutau esanti jo viešnia. Jis čia valdovas, o aš tik prašalaitė.

–Ne, na…taip, truputį…gal pasakysite, kur čia yra Žiemio dvaras?

–Žiemio? Kokio Žiemio? – senukas susimąstęs pasikrapštė pakaušį. Jo kepurė buvo nenusakomos spalvos, su siauru snapeliu, o nagai turėjo juodą purvo rėmelį. – Gal Gaudešių? Yra toks…Va čia, netoli – važiuosi tiesiai, iki bažnyčios, už jos bus mažas keliukas į dešinę, pasuksi, dar pavažiuosi apie du kilometrus, ir ten rasi tai, ko ieškai.

Jaučiausi pasimetusi, bet pasakiau:

–Ačiū! O gal jus pavežti? – net nežinau, kodėl išsprūdo. Tiesiog negalėjau palikti jo čia, viduryje niekur.

–Kaip gi, neatsisakysiu tokio malonaus pakvietimo, ir tokios kompanijos, o kaipgi, o kaipgi, – seneliukas atkuto, entuziastingai atplėšė keleivio dureles ir pirma lazdą, paskui ir save įrioglino į vidų. Iš karto pasklido kvapas – senatvės, alaus, nešvaros ir drėgmės. Tvarkingai parodžiau kairį posūkį ir pajudėjome.

– Tai kas panelyte būsi? – įsmeigęs akis į kelią, – tuoj pat užvedė kalbą senukas.

–Aš…kaip čia pasakius…aš… mano močiutė čia anksčiau gyveno…Tiesą sakant, ji čia gimė, tame dvare…

–O kas tavo močiutė buvo, tamsta? – senukas lėtai pasuko galvą ir akies krašteliu pažvelgė į mane.

–Morta Gudešaitė.

–Hm, – senukas nutilo.

–Gal jūs ją pažinojote? – man visai nepatiko, kad jis staiga taip nutilo.

–Ne, kur jau čia pažinosi…

Dabar jau aš nežinojau, ką daugiau sakyti. Na, nepažinojo, tai nepažinojo.

–Aš tau nepatarčiau važiuoti į tą dvarą, – po tylos pauzės vėl prabilo senukas.

–Kodėl? – natūralus klausimas, ar ne?

–Ten vaidenasi.

–Rimtai? – netikiu vaiduokliais (ar tikrai?…).

–Taip. Buvo tokia istorija…kolūkio pirmininko duktė, kaimo gražuolė. Pasikorė. Nuo to laiko niekas ten nesilanko, sako, vaidenasi.

–Kodėl ji pasikorė?

–Nelaiminga meilė, – senukas palingavo galva. –Įsimylėjo, o jos bernas paliko ją, išvažiavo į Maskvą studijuoti. Pasirinko karjerą, o ne meilę. Ten jis vedė rusę, susilaukė vaikų. Dvaras tais laikais buvo grūdų sandėlis, ji nuėjo ten ir pasikorė.

Jaučiau, kaip mano oda pašiurpo.

–Paskui tą dvarą nusipirko tas pats kolūkio pirmininkas, o dabar kiek girdėjau, perpardavė kažkokiam biznieriui, kurio niekas niekada nėra matęs…kam gi reikia tokio dvaro su vaiduokliu.

–Va čia gali mane paleisti, – pasakė senukas po kelių minučių tylos.

–Čia?! – jis rodė į paprastą šalikelę šalia miško, aplinkui nesimatė ne tik namų, bet ir jokios kryžkelės.

–Taip, sustok, sustok, spausk stabdį, panelyte.

Klusniai parodžiau dešinį posūkį ir sustabdžiau automobilį. Seneliukas atsidarė dureles ir išropojo laukan. Nieko nesakęs nudūlino į priešingą pusę. Mh, keistuolis. Gerai, kad išlipo, pagalvojau, o tai jau vos galėjau kvėpuoti.

Šiaip ar taip, kelią jis pasakė teisingai. Tikrai po maždaug kilometro pamačiau miestelio ženklą ir netrukus privažiavau bažnyčią.

Pajutau palengvėjimą, kai pamačiau prie bažnyčios grupę šviesiai, matyt, šventiškai apsirengusių žmonių. Jauna moteris laikė baltais rūbeliais aprengtą kūdikį, aikštelėje jau stovėjo keletas automobilių. „Kaip keista, kad kai kas šiais laikais vis dar nori turėti vaikų…“, pagalvojau, ir pasukusi į aikštelę pastačiau savo Hondukę šalia baltos Audi. Tik užtrenkiau mašinos dureles ir suskambo bažnyčios varpai. Jų garsas buvo toks švelnus, minkštas, kviečiantis, kad ir aš panorau užeiti į vidų. Juk laiko turiu. Grupelė žmonių sugužėjo pro siauras bažnyčios duris į vidų, iš paskos užėjau ir aš. Staiga, tarsi žaibas, per visą kūną, nuo galvos iki kojų pirštelių mane persmelkė baimė. Pajutau, kaip stipriai ima plakti širdis ir kraujo banga muša į veidą. Maža medinė skliautuota bažnyčia… Ta pati! Ta, kurią mačiau sapne, kai per ašaras sakiau „taip“…

Pasidarė silpna, atsisėdau pirmame pasitaikiusiame suole. Ėmiau giliai kvėpuoti, kad tik neapalpčiau. Juk dar nieko šiandien nevalgiau. Ir vandens negėriau…Šiek tiek pasėdėjusi pasijutau geriau ir tyliai išsliūkinau iš bažnyčios, prisiminusi, kad bagažinėje turiu vandens buteliuką. Vanduo jau buvo šiltas, nešviežias, bet išpliumpinau pusę buteliuko. Kitą pusę palikau dėl visa ko, kitam kartui.

Apsižvalgiau aplinkui ir pastebėjau parduotuvės iškabą. Reikėjo kažko užkąsti, atgauti jėgas, kad galėčiau veikti toliau. Manęs jau nebestebino mano potyriai ir keisti prisiminimai, mano sapnai, persikėlę į realybę. Aš turėjau su tuo dirbti. Turėjau ne ignoruoti to, kas su manimi vyksta, tačiau visai tai suprasti. Išsiaiškinti, sukontroliuoti. Toks yra mano būdas tvarkytis reikalus.

Parduotuvėje nusipirkau bandelių, jogurto ir šokoladą. Dar paėmiau du butelius vandens. Pardavėja bandė nuduoti, kad jai nesvarbu, kas aš tokia, iš kur atvykau, ko užklydau į jų kraštą, tačiau iš akių mačiau, kad jai labai smalsu. Na, bet nepaklausė, tai aš nieko ir nesakiau. Mes abi pasirinkome įprastą beasmenį parduotuvės bendravimą.

Į bažnyčią nebegrįžau. Atsisėdau mašinoje, atsidariau dureles ir papusryčiavau. Ką gi. Aš čia, ir mane čia ištinka prisiminimų blyksniai. Gal tikrai visa tai susiję su mano gyvenimu labiau, nei aš galvojau? Jutau, kad einu teisingu keliu, kad turiu būti čia.

Šiek tiek atsigaivinusi vėl užvedžiau Hondą. Už bažnyčios į dešinę, sakė senukas. Keliuką radau, nors tai buvo ne visai kelias, o vos matomas siauras lauko keliukas, kuriame tarp vos įžiūrimų mašinos vėžių jau augo vešli žolė. Kai kur žolė buvo tokia ilga, kad kone jaučiau, kaip per mašinos dugną ji braukia man per kojas. Čia teko važiuoti dar lėčiau, duobės buvo nežmoniškos. Kai kuriose dalyse net turėjau sustoti ir judėti vėžlio žingsneliu, į duobę-iš duobės, kad galutinai nesulaužyčiau mašinos. Visai nebuvo jauku taip kratytis vienai kaip pirštas apleistu lauko keliuku, tiesą sakant, kuo toliau važiavau, tuo labiau jaučiau baimę. Bet aš nebūčiau aš, jei nevažiuočiau toliau. Už gero pusvalandžio pagaliau pamačiau vartus. Jie buvo metaliniai, surūdiję, įstatyti į du mūrinius stulpus, kurie buvo taip aptrupėję, kad darėsi baisu, jog jų viršuje įtaisytas metalinis ornamentas tuoj nukris. Ant vartų kabėjo didelė surūdijusi spyna.

Pajudinau vartus. Jie truputį prasivėrė, galėčiau pralįsti. Tačiau tai reikštų, kad Hondukę turiu palikti čia… Baisu. Įsitvėriau į rūdžiais apėjusį metalą ir sustingau. Ką daryti? Važiuoti atgal, ar visgi išdrįsti? Širdis sakė, eik. Turi eiti. Aš turiu ten patekti. Ten gimė mano močiutė. Ji mane saugos, aš tuo tikiu.

…

Avarinės būklės namas, pasakytų mano tėvas. Visur apžėlę krūmai, piktžolės, jokio takelio. Matosi, kad seniai žmogaus čia būta. Dvaro langai išdaužyti, sienos apgriuvusios, stogas kiauras…tačiau medžiai!…Didžiulės, senos liepos, metančios savo gaivų šešėlį, į matyt, buvusią alėją, klevai, ąžuolai, drebulės, sulaukėjusių obelų, kriaušių, slyvų sodas. Iš abiejų dvaro pusių du jau beveik apžėlę prūdai, primėtyti senų padangų, gelžgalių. Apgriuvęs malūnas nulūžusiais sparnais… Viską apžiūrinėjau išsamiai, lėtai, kruopščiai, netgi iškilmingai, sakyčiau, sakrališkai, tarsi šventovę. Nežinau kodėl, bet visai nebijojau. Jaučiausi beveik namie. Gal ta mintis, kad močiutė mane saugos, mane nuramino. Visas tas apleistų pastatų vaizdas manęs visai negąsdino, kėlė tik smalsumą ir jausmą, kad pagaliau aš radau kažką, ko seniai ieškojau.

Apie pagrindinį dvaro pastatą mažesnių pastatų buvo daug, suskaičiavau jų net dešimt. Tai turbūt svirnas, tai tvartas, močiutė jį vadindavo kumetynu, čia gal koks tarnų namelis…Čia gal kokia rūkykla, su dideliu kaminu, o čia gal pirtis? Pusės namų funkcijų nesupratau, tačiau apėjau visus. Didžiulis dvaras!

Pagaliau priėjau prie pagrindinio dvaro pastato. Jį puošė prašmatnūs, dviejų pusių laiptai, apgriuvę, tačiau dar rodantys buvusią didybę. Užlipau ir pastūmiau sunkias medines duris. Nė krust. Žvilgtelėjau per langą – viduje plytos, kažkokie skudurai, butelių šukės, lentgaliai, čipsų maišeliai, degtinės buteliai. Vadinasi, yra kas čia lankosi, vis dėl to. Išsigandau. O jei aš čia ne viena? Dievuliau tu mano!

Pabandžiau suvaldyti baimę. Giliai įkvėpiau. Jei aš čia ne viena, tai ir ką? Juk tie žmonės, kurie čia yra – bomžai, benamiai, nevykėliai. Aš tikrai negaliu jų sutvarkyti? Pasakysiu, griežtu balsu, kad aš dvaro paveldėtoja, atvykau perimti dvarą ir kad jie kuo greičiau nešdintųsi, jei nenori, kad pakviesčiau policiją. Taip. Taip ir pasakysiu.

Išdrąsėjusi atsargiai įsirioglinau į kambario vidų. Dar kartą apsidžiaugiau, kad dėviu džinsus ir kedus, o ne suknelę. Pirmasis kambarys buvo nedidelis, matyt tarnavo prieškambariu. Pro nišą, kurioje kažkada turėjo būti durys, perėjau į kitą, didesnį, tai matyt, buvo vestibiulis. Visur kabėjo voratinkliai, prie pat mano akių vienas didelis voras savo lipniais siūlais vystė riebią musę. Išgąsdinau keletą balandžių, pro pat mano kojas prabėgo dvi pilkos pelės. Pirmame aukšte buvo didelė salė, per kurios lubas, kiaurą stogą, švietė dangus. Radau laiptus į antrą aukštą, bet lipti nedrįsau, per daug sutrūniję atrodė. Vaikščiojau atsargiai, negirdimai, tarsi būčiau plunksnelė, švelniai čia nusileidusi ir nenorinti drumsti nusistovėjusios dvaro ramybės. Sulaikiau net kvėpavimą. Galvojau apie savo močiutę, kuri gimė tokioje prabangoje, apie savo mamą, kuri niekada jos nematė, turbūt net šiame dvare nebuvo. Kaip ir mano močiutės gyvenimą nuo manojo skiria šviesmečiai, taip ir mano mamos nuo jos mamos ne ką mažesnis atstumas…Nors, atrodo, laiko ne tiek daug ir praėjo. Mano močiutė gimė 1931 metais, tik prieš aštuoniasdešimt aštuonerius metus. Vieno žmogaus gyvenimas, o ilgas kaip šviesmečiai.

Išlindau į lauką, nuėjau į sodą už prūdo ir atsisėdau po didele vyšnia. Po minutės jau gulėjau aukštielninka, niekas manęs čia negalėjo pamatyti, jaučiausi saugi, apsupta aukštos žolės sienos. Dar po minutės pajutau, kad mane myli. Labai stipriai pajaučiau – mane myli. Kas? Juk aš neturiu draugo, kas mane myli? Mama, tėtis? Bandžiau protu suvokti, ką jaučiu, tačiau greitai protas pasidavė. Užmerkiau akis. Mėgavausi tuo jausmu, maudžiausi jame, mane apėmė begalinis švelnumas, ramybė ir palaima. Įsivaizdavau save žalioje žalioje pievoje, kur čiulba paukšteliai, ošia medžiai, skraido drugeliai, kvepia žemė ir gėlės, man taip gera ir ramu. Esu labai labai mylima, degu meile, aistra, noriu bučinių, gaunu juos, pajuntu saldžią palaimą…ekstazę…įtampą, ir …pilną atsipalaidavimą. Giliai atsidusau ir atsimerkiau. Ašaros bėgo mano skruostais, net nepajutau, kad verkiu. Apsižvalgiau aplinkui. Pasaulis aplink mane staiga tapo kažkoks kitoks. Ryškesnis, aiškesnis, atviresnis. Jaučiau, kad dabar jau žinau, kas yra tikra meilė. Kas čia buvo, klausė manęs protas? Ką ką tik, pirmą kartą, aš išgyvenau?… Atsakymo neradau, tik jaučiau, kad nebesu viena. Tačiau ne su tais žmonėmis, kuriuos aš pažįstu, net ne su bomžais, kurie čia gali būti, ne su draugėmis, net ne su močiute…su kažkuo kitu, svarbesniu. Nebesu viena ir niekada nebebūsiu. Dabar mes dviese.

Kas buvo toliau? Ar šis potyris pakeitė Monikos gyvenimą, kokio sprendimą ji priėmė?

10 skyrius

Vasaros maratonas

8 skyrius

Atsibudau nuo jausmo, kad krentu. Net įsikibau į lovos atlošą. Prisiminiau tik sapno nuotrupas – buvau kažkokioje erdvėje, bedugnėje, be sienų, buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, liko tik jausmas – aš krentu. Mosuoju rankomis, beviltiškai stengdamasi už ko nors užsikabinti, tačiau tik krentu, krentu, krentu, nieko nebekontroliuoju, viską praradau, man liko tik kritimas. Ar kada nors pasieksiu žemę, bet kokį kietą paviršių? O gal taip ir krisiu visą likusį gyvenimą, kol pasensiu, arba numirsiu iš bado?

Atsibudusi atsidusau su palengvėjimu. Ufff… nu ir kvailas sapnas…Tai aš iš lėktuvo krentu į kažkokius koliziejus, tai, iš viso, beribėje erdvėje…krentu. Ką tai galėtų reikšti, tas kritimas sapne? Kaip jis susijęs su mano gyvenimo įvykiais, kurie vyksta?

Atsakymo į šiuos klausimus, aišku, neradau, todėl nusprendžiau pasidaryti kavos ir lovoje šiek tiek padirbėti. Nors ir šeštadienis, bet man visai patinka netrukdomai pageneruoti idėjų sekančiam projektui. Nuobodžius darbus, kaip sąmatų kūrimą, sąskaitų išrašymą, ataskaitų ruošimą, galiu atidėti darbo dienai, o kūrybiniai darbai geriausia sekasi namuose, lovoje.

Kaip tik turiu kavos reklamą… „Mh“, …gurkšnodama kavą įtemptai galvojau. „Kava…kava… Kava – gaiva…“ Gaivu…kas yra gaivu?… Mėtinė kava…O! Neblogai. Pagooglinau, ar iš viso egzistuoja mėtinė kava. Ne! Tik mėtinė moka, o tai visai kas kita…Kaip būtų įdomu paragauti mėtinės kavos…Bet galime visada pritempti…Galima, pavyzdžiui, auga mėtos, personažas (turi būti jauna mergina) prieina, nuskina, patrina tarp delnų, pauosto ir įsiberia į kavą. O tada ją užuodžia kaimynė…Hm, bet čia bus tarsi mėtinės kavos reklama, o ne šiaip kavos. Dar reikia pagalvoti. Bet kava – gaiva man patinka…

Nepajutau, kaip praėjo visa valanda. Per tą laiką googlinau, galvojau, rašiau, tryniau, sėdėjau įsmeigusi akis į vieną tašką. Neblogai padirbėjau. Smagiai pašokau iš lovos ir nuskuodžiau į dušą. Bet tik atsukusi vandenį išgirdau telefoną. Skubiai apsišluosčiau ir išlėkiau iš vonios.

–Labas, ką darai?

–Labas, Sibile. Ai nieko, ėjau į dušą.

–Ką veiksi?

–Nžn, gal biškį padirbėsiu…Projektų krūva, o praeita savaitė buvo kažkokia unbelievable crazy.

–Nu, iš aš tą patį pagalvojau. Tas žalias kambarys, močiutė, paskui laidotuvės, ta nuotrauka, viskas kažkaip tau susidėjo. Dar darbe… Tikrai, crazy. Dėl to aš tau ir skambinu, turiu pasiūlymą. Renkis, varom į „Kroodilą“.

–Tai kad ten bilietų jau nėra, reikėjo iš anksto užsisakyt.

–Yra, aš suveikiau tau bilietą.

–Rimtai?

–Jo. Parašiau feisbuke, kad ieškau, ir atsirado, kas parduoda.

–Oooooooo…rimtai?!

–Nu, – girdėjau, kaip Sibilė šypsosi. –Varai?

–Tai mano mašina?

–Galim. Bilietas vienai dienai, bet jei ką galėsi pasilikti, niekas ten netikrina.

–Neee, aš gal nenakvosiu, neturiu miegmaišio, bet šiaip tikrai įdomu būtų, kūrybinių idėjų pasigaudyt…Kaip tik dabar užstrigau su kavos reklama.

–Arba – šiaip atsipalaiduot. Taigi savaitgalis, gali truputį pamiršti darbą?

–Na taip… turėtų būti fainas festivalis. Kada išvarom?

–Pradžia vienuoliktą, tai už valandos?

–Ok, būsiu prie tavęs už valandos.

Kosminiu greičiu nusiprausiau, įšokau į džinsus, užsitraukiau baltus, paprastus marškinėlius, įsimečiau vandens, telefoną, užrašų knygutę, šokoladuką, piniginę, skėtį, vienkartinių nosinių, vazeliną lūpoms ir saulės akinius. Atrodo, viską pasiėmiau. Užrakinau duris.

Važiuodama širdyje džiaugiausi, kad turiu tokią gerą draugę, kaip Sibilė. Gal ne visais gyvenimo klausimais mūsų nuomonės sutampa, bet ji tikra draugė. Rūpinasi manimi, stengiasi, kad man būtų gerai. Kažkaip iš karto susidraugavome, jau pirmame kurse, ėjau, atsimenu, Katedros aikšte ir susitikome, ji irgi ėjo ta pačia kryptimi, o neatpažinti jos iš tolo neįmanoma iš jos ryškių, oranžinių plaukų. Ėmėme kalbėtis, ir taip nenustojome to daryti iki šiandien. Paskui prie mūsų prisijungė ir Kamilė, tiksliau, jos su Sibile jau buvo susidraugavusios. O man su moterimis niekada nesisekė draugauti. Aš jaučiu tik didžiulę konkurenciją iš jų pusės, juk visos nori būti gražesnės, protingesnės, šaunesnės už kitas. Patraukti daugiau vaikinų dėmesio, daugiau pasiekti gyvenime. Fui. Mano kolegės visos tokios. Dar pradžioje nebuvo taip blogai, bet kai tik vadovė pranešė, kad laukiasi, viskas, žiurkių lenktynės prasidėjo…Kuri užims jos vietą? Labiausiai tai Auksė veržiasi, ji gal ir kitus įkalbėjo prieš mane laikytis. Jaučiu didžiulį kolektyvo susipriešinimą, juk ne veltui vadovė gavo tą e-mailą apie plagiatą. Kai taip yra, tai rankos nusvyra ką nors naujo kurti, todėl trigubai labiau džiaugiausi, kad turiu Sibilę ir kad ji išsitempė mane į Kroodilą, ten tikrai bus faina, praeitais metais buvome visos trys. Dabar Kamilė su savo meile, su tuo Andrė tūsinasi, vakar jis atskrido. Todėl negali, aišku. Bet faina buvo. Kiek ten visokių idėjų prigeneravome! Tiesiog fontanai tryško. Ir darbui, ir asmeniniam gyvenimui. Žodžiu. Labai gerai, kad ten dabar važiuoju. Kažkaip buvau visai pamiršusi, kad reikia bilietus nusipirkt. Šaunuolė Sibilė!

Dilgtelėjo širdį, prisiminus Treškį. Juk jis irgi visada mane suprasdavo, palaikydavo. Buvo geras mano draugelis, visada linksmas, ir mane nuteikdavo nuotaikingai, bet va… Ai, yra kaip yra, apsieisiu aš ir be šuns. Nors gaila…Gal reikėjo tada nevažiuoti į darbą, o geriau jo paieškoti? Juk „darbas ne vilkas“, kaip sakydavo mano močiutė, o nieko gal nebūtų atsitikę, jei šiek tiek pavėluočiau? Dabar, kai matau viską iš laiko perspektyvos, – tikrai neverta buvo skubėti. Paradau Treškį, o prezentacija vis tiek nepavyko…Tiksliau pavyko, puikiai, bet „mielieji“ bendradarbiai pasistengė, kad tai atrodytų kaip plagiatas…Bliamba, kaip jie mane nervuoja…negaliu pakęsti. Nesinori nei kurti, nei į darbą eiti, su tokiu kolektyvu. Atleisiu visus! Turiu nusiraminti. Giliai įkvėpiau. Sibilė su festivaliu pačiu laiku, tikrai atsigausiu. Net ir per vieną dieną, bus jėga. Valio, varom į Kroodilą!!!

Oras pasitaikė nuostabus. Visą gegužę jau buvo vasariškas oras, o birželis prasidėjo tiesiog tropine kaitra. Šiandien nebuvo taip karšta, apie 25, pūtė švelnus vasariškas vėjelis, kedenantis plaukus, tikra aksominė vasara, kokią prisiminiau iš vaikystės. Ech… Vaikystėje, pas močiutę, aš buvau tikrai laiminga. Jaučiausi saugi, namuose. Mylima, prižiūrėta, nieko man netrūko. Bet vaikystė, gaila, baigėsi ir turiu dabar kaip kokia hiena kovoti už savo vietą po saule. Tėvai net nepritarė, kur nusprendžiau stoti. Labai norėjau komunikacijos, kurti reklamas, ir panašiai… bet tėvas sakė, nesąmonė, vaikų pasakos tos reklamos, geriau stočiau į teisę, va čia tai rimta…Taip ir kovojau, kovojau, iki šiol turiu kovoti…Dar giliau atsidusau.

„Ai“, – kaip visada numojau ranka. Kam čia parintis, mes varom į festivalį!!! Viskas, kad neigiama, niūru, sunku, šiandien negalioja. Aš taip pasakiau!

….

Daug margos publikos. Nuo vyresnio amžiaus neformalų ir įvairaus plauko menininkų, iki studentų, kurie dar tik bando suvokti save kūrybinėje plotmėje. Mes su Sibile – dvi fatališkos moterys – ji savo ilgais, ugniniais plaukais ir giliomis rudomis akimis, aš – su juodais kaip varno sparnas plaukais ir baltų marškinėlių kontrastu, iš karto patraukėme susižavėjusių vaikinų ir pavydžių merginų dėmesį. Buvo šiek tiek keista be Kamilės, paprastai ji sugerdavo visą mums skirtą dėmesį, nes buvo iš mūsų komunikabiliausia, o iš ėsmės – plepiausia ir kvatojosi garsiausiai. O dabar mes tik dviese…kalbėjo daugiausia Sibilė. Aš tingėjau veltis į diskusijas. Kai manęs vienas paklausė, ką galvoju apie daoizmą, atsakiau, kad jo akys labai keistos – viena žalia, kita ruda. „Visi man taip sako“, pasakė jis ir mūsų pokalbis nutrūko. Na ir gerai, aš specialiai norėjau pasirodyti banali nuobodyla.

Vaikinas žaliai dažytais plaukais priėjo prie manęs, kaip dėliojome mandalas. Ėmė kalbėti apie egzistencializmą, nors nieko manęs neklausė, tarsi sau, tarsi man. Gerai, paklausysiu, ypač, kaip jo tokia įdomi tatuiruotė…Nuoga mergina su dviem ryškiomis akimis – viena akis raudona, kita žalia…

„Ir vėl tos spalvos!” staiga dingtelėjo man ir neištvėrusi nuėjau nusipirkti alaus, nors žinojau, kad turėsiu vairuoti namo.

Kai pradėjau…tai aišku buvo sunku sustoti, ypač, kai vasara, ežeras, kalbos apie meną, virtualią realybę ir dirbtinį intelektą…niekaip negalėjo iš galvos išeiti vaikinas su tatuiruote, jis man kažką priminė, tik niekaip negalėjau suprasti, ką… Ieškojau jo minioje, bet daugiau jo nepamačiau. Nuėjau prie ežero, atsisėdau ir įsižiūrėjau į debesis. Ir vėl visokios mintys ėmė lįsti į galvą, apie močiutę, apie vyrą su ūsais, apie simbolius….Kam visa tai? Ką tai galėtų reikšti? Man, mano gyvenimui dabar? Gal ir mano gyvenimas yra tik iliuzija? Gal kažkur yra tikras gyvenimas, o čia – tik jo atspindys, lyg virtualus, lyg netikras, iškreiptas, esantis kažkur kitur… Jei šis netikras, tai kur tikrasis? Kur?…

Besėdėdama sugalvojau, kad rytoj nuvažiuosiu į dvarą. Ten, kur gyveno mano proseneliai, Jonavos rajone. Turėčiau rasti, nors močiutė mane tik vieną kartą buvo nusivežusi parodyti, kur ji gimė. Man buvo kokie dvylika metų. Bet pabandysiu rasti. Gal nuvažiavus ten, man paaiškės? Kokia viso šito prasmė?

Kažkoks senis prisėdo prie manęs per paskaitą apie vizualizaciją. Žiūrėjo akies krašteliu, žiūrėjo, bet nieko nesakė. O staiga tik pašoko, trenkė kėdę į žemę ir suriko ant visos palapinės:

–Nelėk per gyvenimą kaip akis išdegusi!

O Dieve tu mano. Visi net nutilo. Košmaras.

Ai, nieko. Ką padarysi, būna visokių crazy diedų.

Tuo norėjau save įtikinti, aišku, bet… Kažkur giliai man buvo aišku, kas jis tai sakė man. Būtent man. Iš visų paskutinės savaitės, grįžus iš Italijos, įvykių, jau nebegalėjau tuo stebėtis. Jis irgi kažkaip su visu tuo susijęs. Arba tik aš matau tokią realybę? Kaip kalbėjome diskusijoje apie dirbtinio intelekto formuojamą virtualią realybę… Ji kiekvienam formuojama kitokia, pagal jo pomėgius ir interesus… Gal ir mano tikroji realybė yra kažkieno formuojama? Tik kieno?… Tokiuose festivaliuose gali kilti įvairių minčių.

Norėdama atsipalaiduoti ir nusiraminti nuėjau į kvėpavimo užsiėmimus. Kvėpavome į stuburą, jaučiau, kaip stuburu kyla ir leidžiasi šviesos kamuolys, kaip viskas šviesėja ir skaidrėja, darosi lengviau kvėpuoti. Stipru. Po užsiėmimų pasijutau visai išsiblaiviusi, o kadangi jau buvo po devynių vakaro, nusprendžiau važiuoti namo.

–Palauk, nevažiuok, tuoj bus susitikimas su Tibeto išminčiumi, kuris meditavo penkiolika metų kalnuose, nušvito, ir dabar mums skaitys paskaitą apie kūrybiškumą! Jis yra festivalio vinis, pasilik, gal tau tik jo paskaitos trūksta, kad sudėtum visus taškus ant „i“! – Sibilė tikrai moka įtikinėti.

Gerai. Pasilikau.

Po paskaitos jau buvo tamsu. Sibilė grįžo su dviem bokalais, pilnais putojančio gėrimo, ir aš pasidaviau. Ai…

Miegojau kažkieno palapinėje, kažkieno miegmaišyje, nesipraususi, nesivaliusi dantų, neturėjau nei šukų, nei kuo persirengti… ir dar turėjau leisti kažkieno rankai ilsėtis ant mano krūties, atsibodo kovoti, aš nustumiu, o ji vėl atslenka… Fui. Visiškai ne mano stiliuje. Nepatinka.

Todėl porą valandų nusnūdusi išsirangiau iš palapinės. Rytas buvo šiltas ir gaivus. Festivalis dar miegojo, tik vienas kitas „išėjęs“ dalyvis, atrodo, visą naktį taip ir prasėdėjęs prie laužo, kiurksojo ten pat knapsėdamas.

Noras susirasti prosenelių dvarą po tokios nakties ne tik nenuslūgo, bet dar labiau pastiprėjo. Turėjau surasti kažką savo, kažką maniško, praleidusi naktį svetimoje palapinėje ir miegmaišyje, su svetima ranka ant krūtinės. Miegai visiškai išlakstė ir aš užvedžiau automobilį. „Gal ir negražiai darau“, juk palieku Sibilę, dingtelėjo mintis. Bet ji supras. Ji tikrai ras, kas ją paveža, ne iš kelmo spirta. Ji supras.

Paspaudžiau atbulinę pavarą ir išvairavau iš aikštelės.

Kas buvo toliau? Ar Monika rado dvarą?

9 skyrius

Vasaros maratonas

7 skyrius

Dabar turėjau tikslą – sužinoti, kas tas vyras su ūsais. Įrodymus turiu net du, nuotrauką ir žiedą.

Iš karto po darbo ėjau siaura šv. Ignoto gatvele. Vis dar buvo tvanku, jaučiau kaip prakaitas lipdo suknelę prie nugaros. Niekaip negalėjau pamiršti tos katės. Kažkokia nesąmonė leisti atsinešti savo augintinis į darbą! Aš nepritariu. Solveiga atsinešė savo katę, o ji, aišku, užšoko ant mano klaviatūros ir taip užblokavo kompiuterį, kad visas dvi valandas nieko negalėjau daryti… oj, kaip įsiutau! Visos gynė Solveigą ir jos katę, tipo aš kalta, kad susinervinau… Gyvačių lizdas, greičiau man pavyktų pasiekti paaukštinimo ir tada aš jiems visiems parodysiu, kur vėžiai žiemoja, kaip sakydavo mano močiutė…

Mintis nutraukė Sibilė. Klausė, kaip aš. Ji visada paskambina po vakarėlio. Ilgai negalėjau kalbėti, juvelyras buvo čia pat, už kelių namų. Senovinis namas, siauros durys, aukštas akmeninis slenkstis. Vos ne Rumšiškės. Ir viduj remontas nedarytas turbūt pusę amžiaus, langų nėra, viskas dvelkia pelėsiu ir drėgme. Jei ne Mindaugo rekomendacijos, aceit čia dirba pats geriausias juvelyras šalyje, nebūčiau ten ėjusi. Nejaukiai apsižvalgiau, palaukiau – tyla, tuštuma. Nedideliame prekystalyje po stiklu padėti keli papuošalai, apšviesti staline lempa, ant stalo stovėjo aparatas, panašus į mikroskopą. Ėmiau juos apžiūrinėti. Gal man jau visai susisuko galvelė, bet man pasirodė, kad aš jau čia buvau. Nebegalėjau to kentėti, todėl garsiai ir nekantriai sukrenkčiau.

Mh, mh, mh!!!

Iš už siaurų baltų durelių išlindo žmogysta, apsigobęs murzganu baltu chalatu. Nužvelgė mane toliaregėm akimis. Tylomis ištiesiau jam žiedą, jis taip pat tylomis jį paėmė ir nieko nelaukęs pakišo po „mikroskopu“. Geras penkias minutes tarp mūsų tvyrojo tyla, kol galų gale atsikrenkštęs jis tarė:

–Dvidešimt, – grąžino man žiedą.

–Aš neparduodu, aš atėjau…

Didelės, akinių dioptrijomis išsiliejusios akys spoksojo į mane.

–Aš tik norėjau sužinoti, kokio maždaug amžiaus gali būti šis žiedas?

–100 metų.

–Jūs juokaujate?

Tyla ir akys.

–Mh, gerai, tada, o gal galite maždaug pasakyti, kur jis buvo pagamintas?…

–Pagal akutės formą…Italijoje, pietinėje dalyje.

Apšalusi stovėjau laikydama žiedą delne. 100 metų! Tada, kai mano prosenelė gimė…gal tai jos žiedas, gautas gimimo proga? O kaip tas vyras susijęs? Nejučia išsitraukiau vyro su ūsais nuotrauką ir parodžiau ją žmogystai.

–Šią nuotrauką ir žiedą man paliko močiutė. Čia slypi kažkokia šeimos paslaptis…

–Tai paklausk mamos! – BUM!, už žmogystos nugaros užsitrenkė baltos durelės.

Fui koks! Kaip nemalonu. Greičiau į šviesą, saulę, šilumą, vasarą. Nėriau iš juvelyro urvo į lauką. Vasaros diena švytėjo visame savo gražume, sekinantis karštis jau buvo atslūgęs, liko tik maloni, odą glostanti šiluma. Užsimaniau ledų ir nusipirkusi atsisėdau ant suolelio parke. Užmerkiau akis, atsukau veidą į vakarinę saulę. Gera. Staiga pasijutau be galo pavargusi, turbūt vakarykštės išgertuvės taip pranešė apie save. Padėjau galvą ant rankinuko, sukėliau kojas ant suolelio…

Aš dideliame kambaryje, primenančiame šokių salę. Vilkiu ilgą baltą suknelę, mano plaukai subanguoti, papuošti karoliukais. Nežinau, iš kur tai žinau, nes veidrodžio nematyti. Aš skubu, tviskančiomis parketo grindimis einu į sodą, jau matau jį pro praviras dvigubas duris. Durys aukštos, kaip ir lubos. Pakeliu galvą, lubas puošia gintariniais karučiais nukabinti sietynai, labai dideli ir sunkūs, o lubos skliautuotos, baltos, išpuoštas gipso ornamentas. Žinau – tai mano namai, aš čia gyvenu. O sode kažkas yra…kažkas manęs laukia, kažkas, apie ką pagalvojus šiluma, tarsi nuostabi gėlė, ima skleistis krūtinėje. Jaučiu kaip rausta skruostai, iš krūtinės veržiasi širdutė. Bėgu kone tekina, tik staiga mane sustabdo duslus griežtas balsas:

–Agota!

Pašokau nuo suolelio. Košmaras, užmigau miesto viduryje. Skubiai susigraibiau savo daiktus ir nėriau į gatvę. Kokia gėda. Kaip kokia bomžė… Tikiuosi, niekas nepamatė ir neįdės į instagramą…Jei koks kolega, tai tikrai pasidalintų…Konkurencija nežmoniška. Visi nori čia ir dabar, kaip ir aš. Karjeros, gražių namų, kelionių, gero gyvenimo. Tai būtų juoko…

Pirmajam stresui atslūgus ėmiau galvoti. Agota? Įdomu, koks buvo prosenelės vardas? Močiutė niekada neminėjo…sakydavo mama ir tiek…Išsitraukiau telefoną.

–Labai mama, klausyk, gal tu žinai, koks buvo močiutės mamos vardas?

–Agota. O kodėl klausi? – balsas nustebęs.

– O geras…Kitas klausimas: prie žiedo, kurį man močiutė paliko, dar buvo tokio ūsuoto vyro juodais plaukais nuotrauka. Tokia senovinė. Gal tu ką nors žinai apie jį? Gal jis giminė?

–Ne, nieko nežinau. Net nežinau… Na, kokia dar giminė! Tavo prosenelė Agota ištekėjo už bajoro, Antano Gudešiaus. Jos tėvai irgi buvo nemenki dvarininkai, taigi santuoka buvo lygiavertė tais laikais…Kaip žinai, jie susilaukė dukters, mano mamos, tavo močiutės Mortos. Po karo sovietai juos ištrėmė į Jakutiją, bet ištrėmė tik Antaną, Agota su Morta pabėgo į Kazachstaną. Antanas ir mirė tremtyje, tavo prosenelė su močiute 1958 metais grįžto į Lietuvą. Morta užaugo ir su vyru Mykolu susilaukė tavo dėdės, paskui ir manęs. O mes, ačiū Dievui, turime tave. Mūsų giminėje viskas aišku. Iš kur dar giminė.

Prisiminiau, kad močiutė man irgi pasakojo tą patį. Kaip jos mamą su ja mažyte priglaudė pusiau kazachė Vera, su kuria susipažino važiuodamos traukiniu. Jos laikinai gyveno pas ją Kazachijos kaime, o kaimynams Vera pasakė, kad čia jos giminaitės. Buvo pokaris, visi galvojo, kad jos bėgo nuo vokiečių. „Šventoji“, vis kartodavo močiutė. Kai užėjo nkvdistas pasidomėti, kas per giminaitės, Vera jį nusitempė į miegamąjį ir tas daugiau nebelindo. Tai man pasakojo močiutė, kai man jau buvo gal penkiolika metų. Tas momentas iš visų jos pasakojimų man buvo siaubingiausias, niekam apie tai nesu prasitarusi. Nežinau, ar dar kas nors žino. Močiutė meldėsi kiekvieną vakarą už savo išvaduotoją ir globėją Verą, prie to kryžiaus ant piliakalnio irgi visada statydavo žvakelę.

Taip, visa tai atitiko močiutės prisiminimus, bet kažkodėl man nepatiko mamos balsas. Tarsi ji dėl kažko teisintųsi.

–Taigi matei savo prosenelius, pas močiutę kambary, nuotraukoj… – mama nebegalėjo nurimti, kol man neįrodys savo.

–Mama, o tau niekada nepasirodė keista, kad močiutės plaukai juodi kaip varno, o jos tėvai abudu šviesūs?

–Monika, Monika…ką tu čia kalbi, vaikeli…

–Ne, nu rimtai. Aš tik klausiu. Ir staiga ta nuotrauka, kurią močiutė norėjo palikti tik MAN. Ar tau viskas čia atrodo normalu?

–Viskas mūsų šeimoje yra normalu, – mama jau ėmė pykti. – Tu neišsigalvok nesąmonių. Ir nebūk kaip balta varna. Tu dar nežinai, kaip genetika veikia, visko gali būti ir per dešimtą kartą…ir …iš viso, ką, nežinai, kad močiutei jau senatvinė nepilnaprotystė buvo, ką gali žinoti, ką ji tau į tą dėžę galėjo įkišti… Bet kokią nesąmonę galėjo įdėt. Ko tu čia imi į galvą Monikut, ieškai problemų, kur jų nepametusi, nebandyk…

Mama užsivedė, bet kažkodėl nepatikėjau nei vienu jos žodžiu. Jos monologas dar labiau sustiprino pasiryžimą kreiptis į profesionalus. Mamai kalbant (jau kai užsiveda kalbėti kokia nors sau skaudžia tema, tai gali varyt nesustodama dvidešimt minučių), ėmiau guglinti.

Atsisveikinau su mama ir vis dar guglinau. Kuo daugiau nieko neradau, tuo įnirtingiau ieškojau. Visą kelią iki namų galvojau apie tai, o grįžusi toliau ieškojau. Tikras detektyvas. Kaip, pavyzdžiui, surasti savo prosenelį, kurio turi tik nuotrauką? Kai visi dokumentai sutvarkyti jo nenaudai? Kai visi liudininkai jau seniai mirę? Visgi, po kokių dviejų valandų ieškojimo pagaliau nuleidau rankas. Niekas negali įrodyti, kad mano prosenelis buvo kažkoks italas (ar kas jis ten buvo)? Ieškok kiek nori, nors visus archyvus išknisk. Visi dokumentai pasakys tą patį, ką ir mama: tavo prosenelė Agota ir Antanas Gudešiai, bajorai. Esi bajoraitė, ko dar tau trūksta? Tikrai jau. Ieškau adatos šieno kupetoj, kaip močiutė sakydavo. Net jei padaryčiau genetinį tyrimą, radusi močiutės plauką, ką tai pasakytų? Ogi nieko. Galėčiau tik patikrinti, ar mes su ja giminės. O to net tikrinti nereikia, mūsų veidai tai įrodo. Man tik reikia atsikratyti tų sapnų ir to vyro ir gyventi savo gyvenimą, nieko aš daugiau nenoriu. Kas man gali padėti?!

Dėdė! Staiga prisiminiau vienintelį žmogų, kuris man gali padėti. Juk jis sapnuoja tą vyrą su ūsais, kaip ir aš. Tiksliau, sapnavo. Gal jis kažką žinos? Nieko nelaukusi paskambinau dėdei.

–Laba diena, čia Monika.

Nustebau, pakėlė iš karto, tarsi laukdamas skambučio. Paprastai jis būna kūrybiniame įkarštyje ir telefono iš viso negirdi.

–Labas, Monika, gražuole.

–Aš norėjau jūsų paklausti apie tą vyrą su ūsais iš jūsų paveikslo, – ėjau tiesiai prie reikalo.

–Mh?

–Gal jūs žinote, kas jis toks?

–Man atrodo, kad ir tu žinai. Jis labai stipriai prisidėjo prie mūsų šeimos gerovės, – gašlus kikenimas.

–Bet ar turite įrodymų? – man tai visai nepatiko.

–Įrodymų? Sapnai mano įrodymas. Tavo nosis – mano įrodymas, – dėdė švogždamas ėmė kvatotis.

Aš tylėjau, o jis tęsė:

–Kaip žinai, aš pasirinkau meną, dėl to išsiskyriau su žmona. Ji mane paliko, nes man tapo nebesvarbi. Mano paveikslai yra mano šeima.

–Kaip tai susiję?

–Susiję, susiję, vaikeli, viskas yra susiję. Tu galvoji, kažkokiam diedui su ūsais buvo galima vesti bajoraitę, kokia buvo tavo prosenelė?

–Dvarininkaitę.

–Koks skirtumas! Tais laikais nebuvo viskas taip paprasta. Ir kažkur kažkaip ta tavo nosis vis tiek atsirado…

–Tai jūs manote…

–Čia ir manyti nereikia. Tas vyras su ūsais – tavo tikrasis prosenelis.

…

Nors ir įtariau, nors ir buvo tarsi aišku, tačiau toks patvirtinimas apie mano prigimtį, be užuolankų, „tiesiai į kaktą“, man sukėlė šoką. Tai aš visai ne ta, kas galvojau? Tai…net nežinojau, ką galvoti, ką dabar man reikėjo daryti? Dėdės žodžiais neabejojau. Nuojauta šnabždėjo, kad jis sako tiesą. Nejučia ėmiau kartoti vaikystėje išmoktą maldelę angelui sargui, nors nesu tikinti. Močiutė mane mokė maldų, ji pati buvo labai religinga.

Mažo modernaus buto sienos ėmė slėgtis, todėl nusprendžiau eiti iš namų, pasivaikščioti. Nieko nematydama skubiu žingsniu atėjau iki senamiesčio. Lyg tyčia praeinant Onos bažnyčios durys buvo atidarytos ir aš pajutau tokią malonią vėsą, sklindančią iš ten, kad pajutau begalinį norą užeiti. Pastatysiu ir aš žvakelę už tetą Verą, pagalvojau. Pirmą kartą gyvenime… Bažnyčia buvo pilnutėlė, tik žmonės buvo keistai apsirengę, tarsi valstiečiai – su drobiniais marškiniais ir perkelinėmis suknelėmis, moterys ryšėjo skareles, o vyrai rankose laikė šiaudines skrybėles. Kas čia per maskaradas? Ir bažnyčia visai kitokia, nei prisiminiau, šviesi, jauki, medinėmis sienomis ir lubomis. Pro vitražus veržėsi saulės spinduliai (o juk saulė ką tik nusileido!), ji krito ant gėlėmis išpuošto altoriaus.

Staiga mane pastvėrė kieta ranka. Aukštas prakaulus vyras ėmė mane tempte tempti, nespėjau net atsikvošėti, kai jau stovėjau prie altoriaus, už parankės kažkokiam storuliui, kuris išsišiepęs žiūrėjo į mane. Griežto veido kunigas piktai suraukė antakius iš storulio šypsena išnyko. Staiga už kunigo pamačiau vyrą su ūsais, kuris man kažką įnirtingai norėjo pasakyti, mosavo rankomis, judino lūpas, bet aš jo negirdėjau. Kunigas ėmė greitakalbe berti lotyniškus žodžius.

Jaučiau, kad mano širdis plyšta, aš nykstu, tirpstu, mirštu. Jaučiau skruostais tekančias ašaras, jų niekas nematė, nes mano veidas paslėptas po baltu nuometu. Vyras su ūsais išnyko, išgaravo tarsi rūkas. Sukepusiomis lūpomis vos girdimai ištariau: taip.

Kas buvo toliau? Ar Monika nuleido rankas paieškose ar ieškojo toliau?

Rašykite komentaruose!

8 skyrius

Živilė Galdikienė. Laiškai, kurių tu niekada negausi

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga.

„Surijau“ knygą per keturis kartus, o turint omenyje tai, kad ką tik persikėlėme gyventi į kitą šalį ir laukė krūva įkurtuvių reikalų, labai greitai. Taip įtraukė, kad negalėjau mesti, norėjau skaityti. Visi mes renkamės prioritetus – ar eiti anksčiau miegoti, ar dar paskaityti😊

Jau nuo pirmųjų puslapių man pasirodė, kad aš pati ją parašiau. Tokia sava, lyg jau skaityta, ar girdėta, ar sukruta istorija…Tokie pažįstami, tarsi gyvi, veikėjai…Galbūt ir skaičiau knygos pradžią internetu, nebeatsimenu, tačiau tas „savumo“ jausmas neapleido ir įpusėjus knygą. Gal dėl to, kad visos mes, moterys, jaučiamės panašiai? Augame, bręstame, ieškome, kenčiame, įsimylime, trokštame vaikų, juos gimdome, bandome laviruoti santykiuose su antrąja puse…Kai pagalvoji, viskas, kas nutiko mūsų senelėms, prosenelėms, turėjo tiesioginę įtaką ir mūsų gyvenimui. Mes tik tęsiame jų pradėtą vagą. Tai suvokus darosi kažkaip ramiau. Niekas iš niekur neatsiranda. O žinant apie savo šaknis, jos tik tvirtėja (dėmesys yra energija).

Blogiausia yra tai, kad dažniausiai viskas yra paslėpta po keliomis kaukėmis, retai kada sužinosi tikrą tiesą. Senųjų kartų spendimai, kuriuos tuo metu laikė neteisingais, uždeda storą tylos, nutylėjimų, nenuoširdumo, melo ir išsisukinėjimų skraistę visoms tolimesnėms kartoms. Nors iš tiesų tai tik tada, kai mes nusprendžiame, kad kažkas yra bloga, tai tampa blogiu. Mūsų teisė spręsti. Mūsų teisė pakeisti savo sprendimus.

Tai labai ryšku knygoje. Nežinau, ar autorė norėjo tai pabrėžti, tačiau man labai rezonavo: visi mūsų „nuopuoliai“, gėdos ir nelaimės nėra tokie dideli, kaip atrodo tiems, kurie juos patyrė. Neverta slėptis, kas benutiktų, neverta versti kentėti savo artimus žmones, nežinant, kas nutiko, arba, tarkime, dingti be žinios. Sunkūs laikai, nesaugumas, ekonominis neturtas, jaunatvinis naivumas visais laikais vedė moteris priimti išlikimo sprendimus, dėl kurių jos graužėsi visą likusį gyvenimą. Dažniausiai žmogus elgiasi tikėdamas, kad elgiasi geriausiai, kaip tik įmanoma tomis aplinkybėmis. Kitaip jis negali. Tik paskui smerkia save labiau, nei jį smerkia kiti. Jaučiasi vienišas su savo bėdomis, atskirtas nuo viso pasaulio, atrodo, niekas jo negali suprasti. Tyla, tyla, tyla. Įprasta tylėti, neišsakyti ką jauti. Per daug pavojinga išsiduoti, parodyti savo širdį. Tačiau tik ją parodžius įmanoma išbristi iš liūno, kuriame, kaip tau atrodo, skęsti.

Tyla yra tokia įprasta, tarsi smėlio maišas sandėliuko kampe, gulintis keliolika metų. O gal visą gyvenimą. Taip ir liktų nepastebėtas, užimantis vietą, slegiantis, dūlantis, ir trūnijantis, jei ne laiškai. Palikti laiškai, kurių niekas neskaitė, dienoraščiai, kurie buvo rašomi tik sau, vadinasi, visiškai atviri. Tik jie galėjo įveikti tylą ir sudėti viską į savo vietas. O, nejučia pagalvoji, kaip nuostabu būtų šiandien perskaityti savo prosenelės dienoraštį. Arba laiškus!…Kiek daug dalykų savo gyvenime paaiškėtų, galbūt imtų atrodyti kitaip. Ir – koks vertingas yra minčių išliejimas ant popieriaus! Vertingas ne literatūrai, o konkretaus žmogaus gyvenimui (ne visada viena siejasi su kita).

Turtinga kalba, puikios metaforos, įdomiai vystoma istorija. Atrodo, sakiniai liejasi laisvai, sunku sustoti rašyti. Tik rašyti ir rašyti. Gal tai tik iliuzija, nes dažnai juk būna, kad lengvai parašytas tekstas kainuoja nemažai autoriaus pastangų. Tačiau skaitytojui tai tikras malonumas, ir ne tik tai. Susimąstai – juk nieko apie savo moterų kartą nežinai. Nežinai tikrųjų jų jausmų, išgyvenimų ir poelgių motyvų. Nežinai netgi jų poelgių, geriausiu atveju turi tik kelias senas nuotraukas, kuriose įamžinti akmeniniai veidai ir tvarkingai sudėtos rankos. O dažnai nei tų neturi.

Galbūt negalime pakeisti praeities, bet galime pakeisti ateitį. Imti rašyti savo dienoraštį, kurį galime palikti savo ateities kartoms. Juk ne viską galima perduoti žodžiu, ne viską norisi girdėti, o popierius, žodis ir laikas niekada neišduos.

Puiki knyga.

Vasaros maratonas

6 skyrius

Kodėl grįžusi iš Italijos aš jaučiuosi tarsi išdžiūvęs šulinys, į kurį kažkas primėtė senų padangų ir dar įmetė nudvėsusią katę? Gal netgi nuo anksčiau – nuo tada, kai pradėjau sapnuoti tą vyrą. Buvau antrame kurse, viskas sekėsi puikiai, mokslai patiko, bet įsidarbinau ir mano dienos tapo tikri nesibaigiantys maratonai. Galvojau, nu ką, nuo įtampos košmarai sapnuojasi, kam jų nebūna. Bet šią savaitę, po Italijos viskas ėmė kažkaip riedėti nebekontroliuojamai. Tas žaliai raudonas kambarys…ne, tikrai, man reikia kuo greičiau grįžti į vėžes. Po darbo susitiksiu su mergom ir prisigersiu. Toks planas.

Grįžusi iš laidotuvių įkritau į kažkokią keistą būseną. Tarsi laukčiau kažko, ar ką… darbe mano projekto nepriėmė, bet aš nesižudžiau dėl to, ėmiausi naujo projekto. Visi žino, kad atkaklumas yra svarbiausia daug pasiekusio žmogaus savybė. Nesustok ties nesėkmėmis, varyk toliau! Viršininkė nebuvo labai patenkinta, kad nieko nepadariau per tas dvi dienas, bet aš ir neaiškinau. Negalėjau, ir viskas. Juk tikrai negalėjau. Kai grįžau iš dėdės norėjau dar užsukti į darbą, bet ir vėl man nutiko… gyvenimas. Visiškai nesitikėjau, kad sutiksiu Treškį, vedamą kažkokio vaikigalio. Tikrai jis, supratau tai, kai tik ėmiau kedenti jo kudlas, Treškis irgi apsidžiaugė, mane pažino…toks nupraustas, sušukuotas… o tas vaikigalis, kuris jį vedė traukia nuo manęs pavadėlį ir sako: nelįsk prie mano šuns. Taip ir sako! Kaip galėjau jam nepaaiškinti, kad visų pirma aš jam ne „tu“, o antra, tai mano šuo, kuris buvo pasimetęs. O jis man trijų pirštų kombinaciją, ir į kojas. Kur ten bepagausi… Pavogė mano Treškį! O dar gražiausia, kad Teresė durų nedaro! Nu čia tai iš viso. Taigi ką tik kalbėjom, viskas buvo gerai… Mačiau, kad pro durų akutę žiūri. Kelis kartus pašaukiau, nieko.

Taip nustėrusiai ir teko grįžti namo. Buvo jau dvi, labai užsinorėjau valgyti. Dar reikėjo palįsti po dušu, persirengti tą purviną juodą suknelę… Tada greitai nusileidau į piceriją papietauti. Susitarėme su Kamile kitą dieną susitikti. Jau būtinai reikia, taip seniai nesimatėm. O kai gyvenime tokie dalykai, žūt būt reikia pasikalbėti su draugėmis, akis į akį. Buvo jau keturios, o nuvažiuoti į darbą užtruktų dar valanda…ir jau nebevažiavau. O jei jau visai su savimi atvirai, tai viena iš priežasčių buvo ta, kad įnikau googlinti archyvus. Šiaip, dėl įdomumo. Kur reikia kreiptis, norint išsiaiškinti kokį nors praeities faktą? Net neįsivaizdavau, todėl panūdau paieškoti informacijos. Kur ieškoti tos nuotraukos, kuri gulėjo ant mano stalo, istorijos? Nuo ko pradėti?

Įvedžiau: „kaip sužinoti nuotraukos istoriją“. Išmetė instrukciją kaip redaguoti nuotraukas ir kaip gauti automobilio istorijos ataskaitą. Pakeičiau paiešką į „archyvai nuotraukos istorija“, išmetė Lietuvos valstybės istorijos archyvo Feisbuke nuorodą ir straipsnį delfyje „Savo šeimos istoriją sužinoti galės visi: ilgus metus dūlėję dokumentai taps vieši“. Va tai tau! Geras…

Kramtydama picą greitosiomis perskaičiau straipsnį. Deja, dar tik taps, informacija dar nepasiekiama. Europos sąjungos pinigai… taigi visi žinom, kaip su jai būna. Pora auksinių tualetų ir neliks. Liko kelios išeitys. Arba važiuoti į Istorijos archyvą ir knistis ten pačiai, arba pasamdyti specialistus, kurie tai padarys už mane, tai kainuos. Arba – visa tai pamiršti.

Labai norėčiau pamiršti. Tikrai, tikrai. Ir kam man viso to reikia? Nesąmonė kažkokia…

Šiandien jaučiausi žvali ir tikrai nusprendžiau viską pamiršti. Tai pati geriausia išeitis. Pati logiškiausia. Mano gyvenimas yra čia ir dabar, o ne kažkur praeityje. Koks skirtumas, kas tas vyras, ir kas jis buvo močiutei. Manęs tai neliečia, mano gyvenimas visai kitur ir visai kitoks. Su močiute mes skiriamės kaip diena ir naktis, o nuo tos senos ir gūdžios praeities tai iš viso – šviesmečiai. Man turi rūpėti darbas, draugės ir ateities perspektyvos, o ne kažkieno senos nuotraukos. Rimtai.

Taip įtikinusi save jaučiausi visai gerai. Dirbau nepakeldama galvos visa dieną, buvau (kaip ir visada, jeigu ką😊 ) kupina idėjų naujam reklamos projektui. Dėl viso ko šį kartą pasigūglinau, ar nebuvo tokios ar panašios reklamos kur nors pas mus seniau ar net kitoje šalyje. Mano idėja – reklamuoti varškės sūrelius važinėjant po rajonus su ledų vežimėliu, kaip senovėje. Atvažiuoja ledai, sutilindžiuoja varpelis. Iš visų kiemų ir pakampių ima bėgti vaikai…toks jausmas, kad aš pati buvau tas vaikas, kuris bėgau, spausdamas šiltame delne pinigėlį ledams…brrr, Monika susiimk! Taigi, parduodame tikrus ledus iš ledų aparato, tačiau ant jų užrašytas sūrelių pavadinimas ir dar duodame mini sūrelį dovanų. Greitai sumečiau biudžetą, ne toks jau ir didelis, klientui gali patikti.

Praeidama pro mano stalą Auksė sustojo ir tarsi tarp kitko ėmė pasakoti, kad kai manęs nebuvo ją pasikvietė viršininkė ir ji tarp eilučių suprato, kad ją labai vertina ir skatina tobulėti, suprask, padaryti karjerą įmonėje. Arba ji visiškai kvaila, arba labai gudri. Bijau, kad bus antrasis variantas. Kita kolegė irgi norėjo pasikalbėti, bet aš demonstratyviai parodžiau į kaktusą – jis buvo atsuktas raudona puse. Mano idėja – ant stalų turėti tokius kaktusiukus – viena vazono pusė nudažyta žaliai, kita raudonai. Jei negali kalbėti, esi užimtas svarbiu darbu, atsuki kaktusą raudona puse, jei gali atsakyti į klausimus ir bendrauti – žalia… Žalia ir raudona…žaliai raudonos durys…

Monika, susikaupk!!!

Papurčiau galvą ir kolegė suprato, kad aš tikrai, tikrai negaliu dabar kalbėti. Tyliai nuėjo, o aš įnikau į projekto aprašymą. Įnikau su įniršiu, tarsi jis kažkuo nusikalto, kad mano mintys vis nušoka nuo plokštelės, kurią turėtų groti…

Vienu žodžiu. Nepatinka. Man nepatinka mano gyvenimas dabar. Reikia kažkaip pakeisti kanalą, atsipalaiduoti. Kaip gerai, kad susitinku su mergom šį vakarą.

….

–Eik. Tu. Sau. – Kamilė susižavėjusi spoksojo į vyro su ūsais nuotrauką. – Geras palikimas… O tu žinai, jūs kažkuo panašūs. Bet rimtai, žiūrėk, Sibile, ta nosis, akys…ir plaukai juodi, kaip varno…– čia greičiausiai bus tavo giminaitis, Monika, tikrai ne šiaip sau močiutė ją tau paliko, rimtai!

Po ketvirtos taurės vyno mane ėmė tik juokas.

–Ir ką tu siūlai? – kvatojau, pildamasi penktą.

–Gali pabandyti sužinoti savo praeitį. Tai labai svarbu. Pavyzdžiui, sužinosi, kad turi Italijoje giminių, dar kokių nors pikantiškų detalių… Ką, nenorėtum? – Sibilė, kaip visada, lakoniška. – Aš beje, pažįstu vieną žmogų… Iš Ukrainos jis, Ciguno mokytojas, kartais atvažiuoja pas mus, veda paskaitas. Didžių galių žmogus, kiaurai viską mato, galėtų daug ką tau pasakyti, jei nori, galiu paklausti.

–Baikit, mergos! Kam čia man reikia!

–Gal jis koks magas, žiūrėk, ir tu, ir tavo dėdė jį sapnuoja…Čia kažkas tikrai yra, – Sibilė įdėmiai žiūrėjo į nuotrauką.

–Nieko čia nėra! Paprasta sena nuotrauka… Man visai nesinori užsikrauti sau dar vieno darbo ir ieškoti kažkokių neaiškių protėvių.

–O aš tai norėčiau, – užsisvajojo Kamilė. – O, tu dar nežinai, – staiga pakeitė temą, – Taigi Andrė atvažiuoja!!!

–Eik tu! – dabar jau aš nustebau. – Po vieno pasimatymo? Ar ne pas tave?

–Taip! Tai aišku, pas mane, – Kamilė juokingai išdidžiai pakėlė smakrą. – O ką?

–Nieko, – slapta nusišypsojau į vyno taurę. Sibilė atsakė tokiai pačia šypsena.

– O ką? – pakartojo Kamilė. – Na, permiegojom vieną kartą ir jis negali manęs pamiršti. Kas čia gali būti neaišku? – atrodo, Kamilė net truputį įsižeidė. – Ką, nežinot, kokios Italijoje moterys? Mes tiems italams kaip balzamas ant sielos…nenustebsiu, jei su žiedu ir pasiūlymu tuoktis atvarys.

–Ne, tai viskas gerai. Sveikinu! Gal tu ir būsi ta, kuri turės giminių Italijoje, – nusikvatojau, ir visos ėmėme kvatoti.

–Imam dar butelį, mums taip gerai eina, – pasiūlė Sibilė.

–Imam! Guliat tai guliat, kaip sakydavo mano močiutė.

–Ką tai reiškia?

–Na….ką aš žinau, bet maždaug… „geriam tai geriam“, – niekada nepaklausiau močiutės, ką tai reiškia, nes atrodė, kad savaime suprantu, ką ji turi omenyje, kai tai sako.

–Nu tai, geriam. Kur tas mūsų meilusis padavėjas?

Kamilė nubėgo ieškoti padavėjo, kuris vos spėjo suktis tarp populiarios vyninės staliukų. O Sibilė įsmeigė savo rudas akis į mane.

–Man atrodo, Monika, tavo gyvenime kažkas darosi. Tu kažkokia…nesuprantu, net kokia. Ne tai kad įsitempusi, bet tokia…tarsi pasiruošusi šuoliui pantera. Rami, bet tuo pačiu, atrodo, lauki palankaus ženklo, kai visa savo jėga pasiruošusi…

–Pasiruošusi daryti karjerą! – pertraukiau draugę. – Man daugiau nieko nereikia, aš tik noriu tapti fainos įmonės vadove, noriu turėti daug pavaldinių, daug pinigų, noriu daug atsakomybės, pagarbos ir įvertinimo, noriu vartyti milijonus!!!…– jau šaukiau iš susižavėjimo.

–O vyras, vaikai? Taigi sakei, kad bus, tik vėliau? Dabar į planus nebeįeina?

–Ai, žinai, Sibile, – palinkau prie jos. – Aš taip gal ir sakiau, bet tik todėl, kad būčiau kaip visi. Va, tu pavyzdžiui. Darai ką nori ir tau visiškai dzin, ką kiti pagalvos. Aš irgi taip noriu gyventi. Tu teisi. Aš pasikeičiau. Bet ne taip, kaip tu galvoji. Dabar galiu garsiai pasakyti, kad man nereikia nei jokio kvailo vyro, nei jokių kvailų vaikų. Man reikia darbo. Karjeros. Aš noriu būti kažkas daugiau šiame pasaulyje, nei šiaip mama, žmona, ar paprasta, eilinė moteris. Už tai ir išgerkim! – sušukau ir aukštai pakėliau savo taurę.

–Aleliuja, – Sibilė atsakė tuo pačiu.

Kamilė grįžo su nauju buteliu ir dviem jaunais vaikinais, gal kokių aštuoniolikos, kurie mums tą butelį ir pastatė. Kalbos nukrypo į kitas temas ir aš staiga prisiminiau, kad man rytoj į darbą.

–Man rytoj į darbą…tai aš jau vyniosiuosi meškeres…

–Mums visiems į darbą. Sėdėk, moterie! – Sibilė jau visai girta, jai nebūdinga. Aš irgi vos atsistojau, vienas jaunuolių pasišovė man padėti.

–Karjeristė!!!– dar šaukė pavymui Kamilė.

– Plaštakė, – tyliai sušnibždėjau, gerai, kad neišgirdo.

Iš visų jėgų laikiausi, kad eičiau tiesiai, nors pavyko sunkiai. Priėjau prie pirmos laukiančios taksi, paklausiau ar nuveš ten, kur reikia, ir prieš pat nosį užtrenkiau besistengiančiam mane sužavėti jaunuoliui automobilio dureles.

Užmigau, ar ką, bet kai pramerkiau akis, man pasirodė, kad mane žadina vyras su ūsais. Taksistas buvo tamsiaplaukis, gal koks armėnas, lietuviškai nekalbantis. Ar man dabar jau visur vaidensis tas vyras? … Gal tikrai dėl šventos ramybės reikia susirasti kas jis toks, ir pagaliau juo atsikratyti? Juk dėdė juo atsikratė nupiešdamas…gal ir man pavyktų?

Prieš užmigdama nusprendžiau. Kreipsiuosi į profesionalus. Juk dėdė sakė sumokės…tai gal taip ir bus. Be reikalo ar jį niekinau, juk jis vienintelis žmogus, kuriam tai rūpi, kaip ir man. Kažką reikia daryti, kad tik jis man daugiau nebesivaidentų…

Močiute, močiute, kas ten su tavim darėsi senovėje, kad man dabar reikia visą tą košę srėbti?

Kas buvo toliau? Ar atvažiavo Andrė ir ką sužinojo Monika?

Rašykite komentaruose!

7 skyrius

Vasaros maratonas

5 skyrius

Danguje grūdosi tamsūs debesys, o žvyro takelis vedė mane pirmyn. Žinojau, kur jis veda, ėjau juo šimtus kartų, tačiau man rodėsi, kad šį kartą jis niekada nesibaigs. Šį kartą viskas buvo kitaip, nebus už posūkio didelės liepos, paskui žemuogių pievos, paskui kaimyno bulvių lauko, paskui miškelio, o už jo ežero. Nebežinojau, kas bus už posūkio. Viskas atrodė nauja, neregėta. Keistas jausmas. Tarsi ir aš pati būčiau ne Monika, kuri tikrai žino, ko nori, o kažkokia pasimetusi mergaitė. Kažkas man tose laidotuvėse pasidarė, gal dėl to aš taip nenorėjau čia važiuoti. Nujaučiau, kad taip bus. Visai ne todėl, kad negalėčiau suderinti darbo ir šeimos, kaip tėtis sako. Viską aš galiu suderinti. O todėl, kad jaučiau, kad čia bus tų nesąmonių, kurios prasidėjo sapnais apie ūsuotą vyrą (pala, o kada tai buvo? Antrame kurse, prieš dvejus metus… ) tęsinys.

Taip ir buvo. Ta keista dėžutė, nuotrauka, paveikslas. Vienu žodžiu. Greičiau namo, į darbą, viską kuo greičiau pamiršti. Man reikia darbo amnezijos. Tokie dalykai ne man. Not like. Man nepatinka.

Norėjau pabėgti, aišku, nesiginčysiu. Todėl ir sprukau iš močiutės kambario tiesiai į lauką. Pora kilometrų iki ežero, ir atrodo, bus lietaus. Nieko, išgyvensiu šiek tiek vasariško lietaus. Svarbiausia dabar nepamesti galvos. Atsigauti, o tam, visi žino, labai padeda skubus ėjimas.

Kažkur tolumoje nugriaudėjo perkūnija. Atrodė, tarsi visa gamta šiek tiek pritūpė laukime. Kažkokio pasikeitimo, grėsmės laukime. Šiek tiek susigūžiau ir aš, tačiau niekas manęs negalėjo sustabdyti.

Štai jis, senasis ąžuolas. Kažkada, kai dar manęs nebuvo, į jį trenkė žaibas, pusę jo nulauždamas, neliko viršūnės, bet liko viena didelė šaka, kuri vis dar užsispyrusi krovė pumpurus ir augino lapelius. Iš toli ąžuolas atrodė tarsi žmogus, iškėlęs ranką sveikinantis dangų. Kokį tūkstantį kartų buvau į jį įsilipusi. Mane traukė aukštybės, visada mėgau žvalgytis iš aukštai. Ten viršuje turėjau paslaptį – slaptą vietelę, drevę, kurioje slėpdavau savo brangenybes – akmenukus, nugludinto stiklo gabaliukus, senas sagas, plunksnas, džiovintas gėles.

Pažvelgiau į drevę iš apačios. Nesimato. Niekas turbūt be manęs jos taip ir nerado. Užsiropščiau ant akmens po ąžuolu. Močiutė sakė, kad šis akmuo turi velnio pėdą, nors niekas jos niekada nematė. Sako, kolūkio pirmininkas sovietmečiu liepė akmenį apversti, kad žmonės neitų prie jo, nesibūriuotų. Taigi, lygus lygutėlis akmuo. Su paslaptimi. Gal kaip ir mano gyvenimas?..

Ant mažojo piršto jaučiau žiedą. Nusimoviau jį, įdėmiai pavarčiau, apžiūrėjau. Paprastas sidabrinis žiedelis su akute. Jokio ženklo, jokių inicialų. Klausiau mamos, ar ji žino, ką man močiutė palikusi. Įraudusiu veidu atsakė, ne, nežinau, o ką paliko? Va, žiedelį, atsakiau. A, tik žiedelį? O aš galvojau, kokius kelis tūkstantėlius rasi, cha cha cha. Eisiu truputį pasivaikščioti. O prie mūsų neprisėsi, močiutės paminėti? Ne, aš noriu pabūti viena. Giminės nustebę. Monika? Monika? Dar girdėjau mamos balsą, bet jau nebesustojau.

Tačiau toli nenuėjau, kieme prie manęs prikibo pusbrolio vaikai, Monika, lets play with us! Look, look, what’ve found! Do you know, what it is?

Aha, nice, it’s call varstotas, people used it a as workcraft table… but I have to go now… atsikračiau jų lipnių rankučių. Nemėgstu vaikų. O šite net lietuviškai nemoka, nors abu tėvai lietuviai, o pusbrolis dar tik prieš penkerius metus išvažiavo į Airiją…

Ah, well. Tiek to jų. Aš turiu savų problemų pakankamai, kad dar imčiau spręsti svetimas.

Takelis vedė mane labai greitai, tarsi skubėdamas, kad spėčiau iki lietaus pasislėpti po ąžuolu. Sėdėjau ant akmens po juo ir stebėjau ežerą. Kilo vėjas, ėmė šiaušti ežero paviršių. Pakrantėje buvo palikta sena laužavietė, tarsi juoda dėmė, išsiliejusi ant medžių šakelėmis nusėtos žolės. Visur mėtėsi tušti traškučių pakeliai, sumaigytos alaus skardinės, degtinės buteliai. Tarp menkų medelių mačiau nedidelį piliakalnį, ant jo įžiūrėjau medinį kryžių su surūdijusiu nukryžiuotoju. Vengdavau ten eiti, nors močiutė visada kildavo į kalnelį prie jo pasimelsti. Aš laukdavau apačioje, net nežinau kodėl, ta vieta mane gąsdino. Dabar sėdėjau čia jau didelė, suaugusi, ir stebėjausi, ko man ten taip buvo baisu? Paprasta kalvelė, piliakalniu vadinama, kažkoks senas kryžius…nieko čia baisaus.

Staiga panorau padaryti kažką beprotiško, kažką neįmanomo! Norėjau atsikratyti visų savo baimių, visų nesąmonių, kurios mane paskutiniu metu persekiojo. Staigiais judesiais nusiplėšiau suknelę ir nėriau į ežero dumblą. Pėdos mynė smulkias šakeles, akmenukus, grimzdo į dumblą. Keletas nemalonių žingsnių ir aš jau plaukiau. Vanduo švelniai gaubė kūną, koks malonumas plaukti nuogai! Jaučiausi saugi, kažkodėl maniau, kad ežeras mane saugo. Garsiai pliuškenau rankomis, gąsdindama antis ir žuvis, varčiausi nuo pilvo ant nugaros, plūduriavau. Debesys tapo beveik visai juodi. Perkūnija vis stiprėjo. Staiga išgirdau kažkur dešinėje garsiai karksint varną. Blykstelėjo žaibas ir pamačiau ją skrendančią tiesiai virš manęs, karksinčią taip garsiai, kad nustelbė net griaustinio dunksėjimą. Širdis ėmė neramiai daužytis. Apsiverčiau ant pilvo ir nusiyriau į krantą.

Ėmė kristi pirmieji stambūs lašai. Ant šlapio kūno užsitempiau suknelę, kelnaites ir liemenuką susikišau į kišenę. Pažvelgiau į mobilų. Aštuoni praleisti skambučiai, žinutės, mesendžerio pranešimai. Išjungiau telefoną ir įsikišau jį į kišenę giliai po sukištais drabužiais.

Prisiminimai dažnai ateina pačią netikėčiausią akimirką, ir va, aš stovėjau šlapiais plaukais, visa drebėdama nuo vėsos ir staiga prisiminiau, kaip pirmą kartą nusirengiau prieš vaikiną. Tai buvo Tomas, mano bendraklasis, mes draugavome, ir aišku, viskas vedė į „tai“. Tada jaučiausi panašiai kaip dabar, sustirusi, įsitempusi. Tik dabar nuo šalčio, o tada iš gėdos. Buvo labai baisu. Ir vis dar yra… Tiesą sakant, man bjauru. Fui, ir koks ten malonumas, aš to nesuprantu. Niekam to nesakiau. To niekas nežino. Nei mama, nei draugės. Kaip aš joms galiu pasakyti? Nesupras. Su mama tai iš viso apie tai negaliu kalbėti, o Kamilei seksas yra dievas, didžiausias gėris, vis giriasi ir giriasi patyrimais. Sibilei – tai kažkas sakralaus, nežemiško. Nieko nežemiško aš ten nematau. Nereikia man šito.

Staiga, tarsi iš niekur, man ant galvos pliūptelėjo kibiras vandens. Dangus prakiuro, rimtai. Per porą sekundžių buvau visa varvanti ir teškanti. Ėmiau bėgti, po kelių žingsnių tapau ne tik šlapia, bet ir purvina. Kojos slydo, klimpo, bėgau, tarpuose atsikvėpdama, dusdama laikiausi už kelių, kad nenugriūčiau, vėl bėgau, kelias atrodė nežmoniškai ilgas, man ėmė atrodyti, kad pakliuvau į tikrą pragarą, iš kurio išėjimo gal iš viso nėra. Tiesiai virš galvos griaudėjo perkūnas, žaibas trankė į žemę visai šalia manęs. Vėjas lenkė prie žemės medžius ir žolę, pūtė tai iš dešinės, tai iš kairės, tai iš priekio, sūkuriais nešė medžių lapus, šapus, vandenį. Užsiėmusi už galvos, sukaupusi visas jėgas bėgau toliau, bet paslydau, nugriuvau tiesai į gilią balą, nurijau kelis gurkšnius dumblino vandens… Šiaip ne taip išsikapanojau, atsisukau atgal…žmogaus ranka liepsnojo, tarsi sakydama, bėk! Bėk ir neatsigręžk! Mano sekretai, mano vaikystė, mano drevė, viskas liepsnojo. Močiutė, Treškis… iš akių pasipylė nevilties ašaros. Jos tekėjo kartu su lietumi, o aš broviausi į priekį, žūt būt turėjau prasibrauti… Išplautame nuo ašarų vaizde pamačiau kažkokias šviesas, jos artėjo…

Name pasitiko išsigandusi mama, nusivedė mane į močiutės kambarį, davė rankšluostį, ilgus lininius močiutės marškinius, kvepiančiais medumi, ir paguldė į lovą.

– Tuoj, čiobrelių arbatos tau padarysiu…

Jau nieko nebegirdėjau, nei kai mama atnešė arbatą, nei kai kvietė mane, kad ją išgerčiau. Grimzdau į sapną…

….

Pokylis. Daug nepažįstamų, puošniais drabužiais apsirengusių žmonių. Aš su ilga balta suknele trumpomis rankovėmis, jos lengva medžiaga švelniai klostėmis krenta nuo mano dailaus jauno kūno. Rankose laikau raudoną rožę ir plačiai šypsausi. Einu per didelę salę, niekas nekreipia į mane dėmesio. Visi žmonės kalbasi, juokiasi, gurkšnoja šampaną. Moterys elegantiškomis suknelėmis, jų plaukai trumpi, sudėti dailiomis garbanomis. Vyrai dėvi frakus su peteliškėmis. Groja tyli muzika, kažkur iš toli, kitos salės. Sukuosi tarp žmonių ir jaučiuosi džiugiai susijaudinusi, tarsi kažko ieškau, kažko laukiu…Pajuntu žvilgsnį. Atsisuku. Tiesiai į mane žvelgia vyras, jis jaunas, apie 30 metų, tamsus, nosis ilga, kumpa, akys juodos. Jis panašus į varną. Nenuleisdamas akių jis žiūri į mane. Paskęstu jo akyse. Negaliu nutraukti žvilgsnio. Jis prieina ir tiesia man ranką, kviečia šokti. Padedu savo ranką ant jo ir jis veda mane į kitą salę, kur groja muzika. Tačiau negirdžiu jos, visus garsus užgožia mano širdies plakimas. Mes šokame valsą, jis mane laiko tvirtai apkabinęs, visą laiką žiūri į akis. Tirpstu. Staiga muzika nutyla, nors negirdžiu jos, pajuntu tai, nes vyras sustoja. Neapleidžia jausmas, kad aš jį pažįstu. Tikrai matau ji ne pirmą kartą. Jis paleidžia mano liemenį, paima mane už smakro, kilsteli jį ir jo veidas priartėja. Staiga mane persmelkia suvokimas, kad tai jis, vyras iš močiutės fotografijos! Vyras iš sapno, tiktai daug jaunesnis. Pajuntu jo kutenčius ūsus ir lūpas ant savųjų. Paleidžiu iš rankų gėlę. Ji stiklinė, su trenksmu atsimuša į grindis ir pabyra į tūkstančius gabaliukų… Pabundu.

Pašokau lovoje. Virtuvėje girdėjosi keiksmai. Kažkas kažką sudaužė. Girdėjau pusbrolio balsą, jis kažko ieškojo tamsoje, užkliuvo, sudaužė…Už lango dar buvo tamsu. Atsiguliau vėl ant pagalvės ir pabandžiau užmigti.

Atslinkus rytui lipau iš lovos pikta, neišsimiegojusi. Užmigti taip ir nepavyko. Gerai bent, kad rūbai jau buvo išdžiūvę, gerai, kad suknelė juoda, nesimato dėmių. Apsirengiau, nuslinkau į virtuvę. Ji atrodė kaip po karo, kėdės išvartytos, pridaužyta stiklų, prilieta alaus ir degtinės, primėtyta nuorūkų. Vargšė močiutė. Jei pamatytų visa tai, negalėtų ramiai numirti, tai jau tikrai. Šiek tiek aptvarkiau ir pasidariau kavos. Ėmė skaudėti galvą. Aišku, kurgi neskaudės po tokios audros ir tokios nakties. Bliamba, kaip mane viskas nervuoja, pagalvojau, ir tarsi norėdamas dar labiau man tai patvirtinti, tarpdury pasirodė dėdė.

– Nesimiega? Kaip jautiesi?

– Gerai. Jau pamiegojau. Važiuosiu.

– Tai gal savo dėdę parveši? – nekenčiu, kai žmogus vadina save trečiuoju asmeniu.

– Dėdės negaliu parvežti, nes…

– Kaip dabar jo namo neparveši? Taigi tau pakeliui, kelis kilus tik nuo kelio reikia nusukti! – na ir prikibo.

– Na, gerai…Bet aš išvažiuoju už dešimties minučių. Jei spėsit…

– O ko taip lėkt? Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs. Papusryčiaukim, atsisveikinsim su visais…

– Ne! – užrėkiau ir pati išsigandau. – man REIKIA į darbą. – Aš išvažiuoju už dešimties minučių.

Dėdė nustebęs ir kone išsigandęs žiūrėjo į mane.

– Supratau, – dingo tarpduryje ir po kelių minučių pasirodė persirengęs ir nešdamasis krepšį. – Pasiruošęs.

Giliai atsidusau. Įsijungiau telefoną, bet nenorėjau niekam perskambinti ir atrašyti. Dabar visą pusvalandį teks kvėpuoti dvokiantį, alumi ir tabaku permirkusį dėdės iškvepiamą dvideginį ir klausytis jo kalbų…man jau to bus per akis.

Buvo taip, kaip ir tikėjausi. Dėdė paklausė kaip man sekasi, o kai nelabai norėjau plėstis atsakydama, užsivedė pasakoti apie kažkokias sielas, antgamtines jėgas, ženklus, kitus pasaulius, kuriuos jis mato ir stengiasi nupiešti…Ypač dažnai juos mato per jaunatį, per meditacijas, o dar jį aplanko kažkokios būtybės, naktimis, o kartais ir dieną. Ale yra visiškai nusisvaigusių žmonių šiame pasaulyje, tyliai sau galvojau. Ir iš ko jis savo tuos dažus perka, negi jam užtenka tų menkų pašalpų? Juk ir valgyti reikia, ir išgerti. Negi jo paveikslus kas nors perka?

Dėdė prikibo, kad būtinai užeičiau į vidų. Labai norėjau į tualetą, todėl teko sutikti.

Nustebau, kad dėdės namas buvo naujai perdažytas ryškiai mėlyna spalva ir visai neatrodė sukiužęs. Viduje jauku, nors ir vyravo kūrybinė netvarka – sustatytos įrėmintos drobės, molbertai, sukrautos dažų tūtelės ir teptukai. Kampe švariai paklota lova, stalas, dvi kėdės, viryklė. Dėdė valgo, miega ir dirba tame pačiame kambaryje. Tačiau jo tualetas visai nebjaurus, net tualeto kvapas yra. Maloniai nustebau, kaip jis gyvena, tikėjausi žymiai blogesnio vaizdelio.

Gal iš tos nuostabos įdėmiau apsižvalgiau. Akį patraukė varnas, pavaizduotas viename paveiksle. Beveik toks pats, kaip ir močiutės stalčiuje gulinčiame paveiksle. Varnai, varnai…Visur tie varnai! Persekioja jie mane, ar ką?

Pamatęs mano susidomėjimą, dėdė ėmė rodyti.

-Štai šitą nupiešiau prieš dešimt metų, – rodo man numirusio varno paveikslą. – šitą pernai metais, per Kalėdas, – krentantis ir degantis lėktuvas, o va štai šitą, ištraukė drobę, buvusią tarp kitų – prieš du metus, kad atsikratyčiau šituo diedu, nes dažnai jį sapnuodavau. Atsibodo jis man, tai nutapiau. O kai nutapiau – nustojau sapnuoti.

Žvelgiau į paveikslą ir jau beveik nebesistebėjau. Žinoma, vyras su ūsais. Kuris ką tik sapne mane pabučiavo. Kas jis?!

-Kas jis, dėde?

-Ką aš žinau? Sapnuodavau ir sapnuodavau, kiekvieną naktį. Kažką šnekėjo man itališkai. O aš gi itališkai tai nesuprantu. Tarsi jis kažko iš manęs norėjo, bet aš nesupratau ko. Tai ir nutapiau tokį, kokį prisiminiau. Ir viskas – ramu. Matai, kaip gerai, – dėdė man mirktelėjo savo juoko raukšlelėmis.

Aš atidariau savo rankinę ir ištraukiau močiutės dėžutę. Ištiesiau ją dėdei.

-Kas čia?

-Mano palikimas.

-Sakei, gavai žiedelį?

-Ir dar kai ką. Atidarykit.

Dėdė atsargiai, tarsi juvelyras, atidarė dėžutę.

-O tu rūpuže, kad tave kur! Tai štai, kodėl aš jį sapnavau! Jis kažkuo su mumis susijęs. Jis…mh, – dėdė atsisėdo. – Aš kažką atsimenu, mano močiutė, mamos mama kartą sakė, kad…pala pala, kaip ji ten sakė…Sakė, kad vyrai tik suvilioja, pažada meilę ir palieka…ir kad ji žino, ką kalba. Tada nustebau, kad ji tai sako, būdama laimingai ištekėjusi už senelio. Jie visur kartu, visada meilūs vienas kitam, ideali pora. Tai jei mama turėjo šią nuotrauką…ir paliko ją tau…o tu labai į ją panaši…gal tai tavo prosenelis?

-Nu jo! – Dabar jau aš atsisėdau. Nu jo… staiga prisiminiau savo mintis apie įvaikinimą…- Bet man tas pats, – papurčiau galvą. – Koks skirtumas, kas buvo močiutės tėtis. Man tai visai neįdomu. Ir močiutės jau nebėra. Kam kapstyti seną praeitį? Juk tai vis tiek nieko neduos.

-Monika. Tu man prisipažink. Ar tau šis vyras sapnuojasi? – dėdė įsirėmė į mane akimis.

-Ką jūs čia svaigstat! Aišku, kad ne! Nepergyvenkit, aš turiu ką sapnuoti ir be jo, – susidėjau savo daiktus atgal į rankinuką.

Dėdė kurį laiką tylėjo.

-Na, taip….gal tu ir teisi…Ką čia draskyti seną patirtį…geriau palikti viską kaip yra…

-Tai ačiū, kad parodėte paveikslus, aš jau tada važiuosiu…

-Gerai, važiuok Monikute… Monika! – pašaukė mane beišeinančią. – Ar gali man padaryti dar vieną dalyką?

-Ką? – nepatenkinta atsisukau.

-Ar gali šią nuotrauką nunešti pas genealogus Vilniuje ir paieškoti, gal yra kokių duomenų apie šį vyrą?

-HM, – prunkštelėjau. – Taip, aš turiu laiko tokioms nesąmonėms. Be to, jūs žinote, kiek tai kainuoja?

-Aš sumokėsiu, tu nepergyvenk dėl to.

-Aha. Taip pat kaip ir negeriat nei lašo. Viso gero! – apsisukau ir uždariau už savęs duris.

Kas buvo toliau? Ar Monika toliau sapnavo vyrą su ūsais? Ar ji pradėjo tyrimą, norėdama sužinoti, kas jis?

6 skyrius

Vasaros maratonas

4 skyrius

Aš tikrai žinau, ko noriu iš gyvenimo. Noriu, kad man sektųsi. Kad mano darbas būtų įvertintas. Kad galėčiau užsidirbti. Kad man netrūktų pinigų. Noriu, kad mano nuomonės klausytų, kad ji būtų svarbi. Noriu atsakomybės. Noriu vadovauti. Noriu įrodyti visiems, kad aš galiu. Aš juk tikrai galiu. Esu protinga, išsilavinusi, turiu daugybę idėjų. Aš galiu sėdėti iki išnaktų, man tai nieko tokio. Kiekviena įmonė turi norėti tokių darbuotojų.

Ir štai, prezentacija. Kokioje įtampoje aš ją ruošiau? Pervargusi po kelionės, prisapnavusi visokių košmarų, dar močiutė, dar Treškis… Ir nieko. Manęs visa tai visiškai neišmušė iš vėžių. Man pavyko puikiai. Mačiau tai iš kolegų akių, kaip jos spindėjo, kai dėsčiau reklamos paketo idėjas. Mačiau vadovę, kuri šypsojosi ir linkčiojo galva. Na, ir aišku, Auksę, kuri kramtė lūpą. Nepastebimai, žinoma. Bet aš mačiau.

Ak, koks svaigus pergalės skonis!…Man jį įkūnijo kava iš biuro kavos aparato, įprasta, neypatingai gera, bet šiandien ji buvo tobulo skonio. Pergalės kava. Ak…kaip gera jį jausti…

Dėl šito aš ir stengiausi vakar. Dėl šito ir mokiausi, ir viską dariau dėl šito. Aš juk verta geriausio. Dar per vasarą pasistengsiu, parodysiu ko aš iš tiesų esu verta, ir rudenį, kai išeis vadovė, jie turės mane paaukštinti.

–Tavo rankinukas virpa, – išgirdusi atsisukau. Tai Mindaugas. Ilgšis, garbanotas, fe, ne mano skonio. Ir dirba prastai, lėtas. Tikrai ne konkurentas. Nors įmonėje daug seniau nei aš, bet tai nesvarbu. Parodysiu jam savo vietą, kai tapsiu jo vadove.

–Ačiū, lekiu.

Skambino mama.

–Vaikeli, ar tu neatvažiuosi?… Kaip tai prezentacija? Juk čia laidotuvės, kokia vadovė tavęs neišleis?…Duok man jos numerį, aš pati paskambinsiu. Kas gali būti svarbiau už tavo močiutės laidotuves?…Kaip aš giminėms į akis pasižiūrėsiu? Na, nekalbėk, taip, Monika… Būk, gera, atvažiuok. Pakalbėsim. Dar spėsi! Mes laukiame tavęs. Tėtis labai laukia. Jis niekaip nesupranta, kaip tu negali suderinti darbo su šeima. Aš paprašysiu, kad nukeltų ceremoniją porai valandų, gerai? Dėl tavęs? Čia kaime žmonių ne tiek daug, sutiks…Gerai?

Trenkiau telefoną ant stalo. Och, tu dievulėliau! Sunervino mane, juodai. Man patinka mano tėvai, mes geri draugai, bet mina man ant sąžinės, pastoviai! Daryk tą, daryk aną… Atvažiuok, atvažiuok…Taigi nuvažiuočiau savaitgalį, koks skirtumas! Negaliu, kaip nervina! Įsispoksojau į vieną tašką, nebežinodama, ko griebtis.

Neradusi už ko užsikabinti, po kelių akimirkų piktai atsidusau ir pasukau link viršininkės kabineto durų.

–Tuk tuk, galiu?

–A, užeik Monika. Mačiau, kad telefonu kalbėjai, su kuo, tokia pikta atrodei?

–Ai, čia tik mama…– atsargiai uždariau už savęs stiklines duris. Viršininkės kabinetas permatomas, jame buvo tik viena siena, ant kurios kabėjo visokie padėkos raštai už renginius, apdovanojimų diplomai, kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai ir jos nuotrauka su prezidentu.

– Ar galėčiau pasiimti porą laisvų dienų? Mano močiutės laidotuvės šiandien, o kaimas mūsų Gailaičiuose, maždaug valanda kelio. Galbūt pavyktų grįžti ir rytoj po pietų…

–A… Gal ir galėtum, bet… Gal per tas porą dienų tą naują užsakymą galėsi peržiūrėti ir pamąstyti apie jį? Ką manai?

Nurijau seiles.

–Žinoma, galėčiau.

–O, būtų puiku! Nes terminas spaudžia, na žinai, kaip visada…

–Ačiū, – pasukau link durų.

–Monika?

–Taip? – atsisukau.

–Gali trumpam dar prisėsti?

–Galiu, – nustebusi patraukiau link savęs kėdę. Negi ji jau dabar man pasiūlys likti vietoj savęs? Širdis ėmė stipriau plakti.

–Žiūrėk, ką aš ką tik gavau, – viršininkė atsuko į mane savo laptopą.

Pamirksėjau akimis ir ėmiau skaityti elektroninį laišką. Siuntėjo nesimatė, viršininkė paslėpė jį patraukdama tekstą į viršų.

–Ką?!!!, – pašokau ant kojų. – Tai netiesa! Ir jūs patikėjote!? Galų gale, jei tokia reklama jau buvo kažkur pasaulyje, tai kodėl mes padaryti panašios? Aš tikrai jos nemačiau! Aš viską pati sugalvojau!

–Na… ne pati geriausia naujiena… Mh. Leisk man pagalvoti…- vadovė pasitrynė smilkinius. Aš stovėjau prieš ją ir giliai šnopavau. – Nusiramink, Monika, – pakėlė ji į mane akis. – Aš tikiu, kad tu viską sugalvojai. Juk pasaulyje taip dažnai būna. Keliose vietose vienu metu kam nors šauna ta pati idėja. Bet…čia per daug sutapimų. Ir tas sunkvežimis, ir tas medis…Nesakau, kad tu nusikopijavai, bet…dabar mums ne patys geriausi laikai ir tikrai bus per rizikinga siūlyti tokią reklamą klientui, juk tu supranti? Reikės imti kitą pasiūlytą variantą.

Išėjau iš viršininkės kabineto nebejausdama jei kojų, nei rankų. Nu nieko sau! Kas čia darosi? Juk tai MANO projektas! Aš prie jo sėdėjau iki išnaktų! Plagiatas?! Kas parašė tą laišką? Kas jau toks nusimanantis viso pasaulio reklamose? Juk net nepatikrino…Tiesiog patikėjo žodžiu, aprašymu, kad tokia reklama jau yra…

Drebančiomis rankomis susirinkau savo daiktus ir sumečiau viską į savo rankinuką.

–Mano močiutė mirė šeštadienį. Važiuoju į laidotuves, – atsakiau į nustebusios kolegės žvilgsnį.

–Oi, kaip gaila. Užuojauta, – ji atsistojo ir apkabino mane.

–Ačiū, – susivaldžiusi pasukau link durų. Gal jie visi prieš mane susimokė? Gal jie visi kartu parašė tą laišką apie plagiatą?

Vos vos laikiausi neverkusi. Rijau ašaras į vidų, visada taip verkiu. Išmokau dar vaikystėje, net neatsimenu, kada.

Mašinoje spaudžiau greičio pedalą, gerokai viršydama greitį. Kelias vingiuotas, kalvotas, bet leidau sau atsipalaiduoti ir leistis nešamai muzikos. Man patinka vairuoti. Vairuodama jaučiu, kad neleidžiu laiko veltui, kad judu, kad kažką svarbaus veikiu. Labai patinka važiuoti pas klientus. Ir prezentacijas patinka daryti. Ir rodyti patinka. Apskritai man patinka mano darbas. Kelionės, draugės…jos gali būti, bet ne taip svarbu. Tik darbe aš jaučiuosi savo vietoje. Tik ten jaučiu, kad gyvenu, kad darau kažką reikšmingo, kad esu svarbi. Kad esu.

Mama skambino kas penkiolika minučių, klausė, ar jau važiuoju. Užkniso juodai. Myliu savo močiutę, buvau jos mylimiausia anūkė, bet taip per prievartą mane traukti į tas laidotuves…bjauru. Ir dar po tokios nesąmonės darbe. Nežinau, ką dabar reikės daryti. Kaip suktis tam gyvatyne. Juk visi kolegos prieš mane. Aišku, niekas nemėgsta pranašesnių už save.

Įdomu, kur dingo Treškis? Kaip jis dabar? Visai jį pamiršau. Juk reikia paskambinti Marijai, paprašyti, kad jį prižiūrėtų, kol aš grįšiu iš laidotuvių.

Marija nekėlė ragelio. Na nieko, paskambinsiu vėliau. Neprisiskambinusi Marijai pajutau, kad pasiilgau draugių. Paskambinau Kamilei, paskui Sibilei. Jos kursiokės, o ne kažkokios furijos, kurios bando man iš po nosies nugvelbti karjerą. Na, gal tik šiek tiek trukdo, tas tiesa. Su jomis aš amžinai praleidžiu per daug laiko ir nespėju padaryti visko, ką susiplanavau. Bet vis tiek gera pasidalinti naujienomis su draugėmis. Abi pasipiktino dėl to, kas man nutiko. Sibilė jau buvo girdėjusi iš Kamilės, kas man nutiko prieš tai. Susitarėme, kad kai tik grįšiu iš laidotuvių, susitiksime ir būtinai viską aptarsime. Bet tik trumpam.

…

Močiutė atrodė tokia graži. Tarsi gyva! Stovėjau prie jos karsto ir man atrodė, kad tuoj tuoj ji atsisės ir paklaus, ar noriu bulvinių blynų. Vėl atgimė prisiminimai. Vaikystė, kaimas. Amžinai užimta močiutė, vis juda, vis kruta, tai gyvuliai, tai daržai, tai skalbimas, tai grindų plovimas, tai krosnis, tai bulvės, o jei viskas padaryta – kojinių adymas ar mezgimas. Jokio televizoriaus, o jau apie internetą…net įsivaizduoti tokio daikto negalėjo. Ir aš šalia jos – maža juodakasė mergytė, visada iš paskos, visada paskui močiutę. Turbūt aš ir mamos niekada nemylėjau taip, kaip močiutės. Gal dėl to ji man ir vaidenosi?… Tai, kad močiutė mirusi, išdavė rožančius, apvyniojęs nejudančias, nebekrutančias jos rankas. Nematytas, naujas, baltas, plastmasinis. Jaučiau, kad kaupiasi ašaros, ėmiau jas ryti. Pajutau, kad mane apkabina per pečius, tai mama. Dar pastovėjau ir pasukau link artimiausios kėdės. Nors ir tokios artimos, mūsų gyvenimai taip skiriasi. Kaip diena nuo nakties. Močiutė visą gyvenimą pragyveno kaime, dirbo ūkio darbus, ir tiek. Pasodini, nuimi derlių, pamaitini, sutvarkai. Ir vėl iš naujo. Niekada nemačiau jos nieko skaitančios ar rašančios…Net nežinau, kiek klasių ji baigė, ir apskritai, nenustebčiau, jei ji įvaikinta buvo. Tamsi, neįžvelgiama praeitis. Žinau, tik, kad mano proseneliai buvo kažkokie dvarininkai, mačiau nuotraukoje, sėdi tokie pasipūtę karietoje. Tokie tikri lietuviai, išblyškusiais veidais, pilkomis akimis. O močiutė juoda, akys juodos, plaukai juodi. Kaip ir mano mamos. Kaip ir mano. Gal dėl to ji taip mane mylėjo…Kitų vaikų proseneliai neturėjo, tik ją vieną. Todėl tikrai nenustebčiau, kad turiu ir kitokio, ne tik lietuviško kraujo. Bet dabar jau aišku, nieko nesužinosi. O ir nereikia…

Iškilmingi pietūs, liūdnos kalbos, giriančios močiutę, kokia ji buvo gera visiems, rūpestinga, atvira, šilta…vėl nurijau ašarą. Pora taurių vyno, keletas žodžių su giminaičiais, kaimynais ir… ėmiau nuobodžiauti. O ką čia veikt, tame kaime? Visi atsisuko degtinėlę, na, kaip gi laidotuvės be jos, o aš išlindau iš už stalo ir išėjau į kamarą. Ten ant palangės tvarkingai buvo išrikiuoti įvairiausių dydžių medaus stiklainiai, sukabinti ir paberti vaistiniai augalai – sibabražolė, dilgėlės, šalavijai, gebenė, pelynas, aišku, ir ramunėlės, čiobreliai, liepžiedžiai. Žinau visas močiutės žoles, ji mane išmokė. Pajutau, kad vėl ima drėkti akys. Kas daugiau rinks šias vaistažoles? Kas jas džiovins ir įdės man jų maišelį, kartu su medaus stiklainiu žiemai, kad neperšalčiau?

–O, kokia tu jau didelė, – išgirdau balsą už nugaros.

Dėdė Povilas. Jis visada su manimi taip sveikinasi, nuo vaikystės.

–Aha. Jūs irgi, – atsakiau be šypsenos.

Dėdė Povilas pavartė žoleles, paėmė keletą, pauostė.

–Mamos žolelės…

–Užuojauta…

–Ir tau. Aš žinau, kaip ji tave mylėjo.

Giliai atsidusau.

–O kaip jums sekasi?

–Gal nori užsukti į svečius? Seniai buvai. Be to, man reikia vairuotojo, kuris mane parvežtų, – mirktelėjo viena akimi, o pagilėjusios juoko raukšlelės apie padūmavusias mėlynas akis išdavė, kad dėdė retai ką nors sako rimtai. Toks ir jo gyvenimas – gyvena iš pašalpų ir tapo savo tuos paveikslus. Tai mamos žodžiai, ne mano. Bezdielnikas, dar prideda tėtis.

–Nežinau, man nelabai pakeliui… Rytoj anksti ryte važiuosiu, man į darbą…O jūs turbūt…– smakru parodžiau į kambario pusę, kur prie stalo jau laisvai liejosi degtinė, vis garsėjo ir gyvėjo kalbos.

–Ne, na, ką tu Monika! Aš – nė lašo!

Nepasitikėdama žiūrėjau į jį.

–Tikrai, aš tau prisiekiu, – dėdė padarė juokingą kryžiaus formos judesį ant savo išsipūtusio pilvo.

–Mh, taip ir patikėjau…

–Monikute! – išgirdau neįprastai skardų mamos balsą. – Monikute, kur tu?

–Aš čia, – išėjau iš verandos. – Ką?

–Močiutė ir tau paliko kai ką. Labai gerai, kad atvažiavai, galėsi pati pasiimti.

–Ką?

–Nueik pas ją į kambarį ir komodos pirmajame stalčiuje rasi tokią medinę dėžutę. Ji tau.

Mamos akys blizgėjo. Mh, darosi įdomiau. Ką močiutė man galėjo palikti?

Sukdama link močiutės kambario, prisiminiau, kad dar nepaskambinau Marijai. Vargšas Treškis! Tuoj pat išsitraukiau iš kišenės telefoną.

–Sveiki, Marija, kaip sekasi?

–Labas, Monika, gerai, va, verdu balandėlius, o kaip tau?

–Mano močiutė mirė, šį savaitgalį, tai aš į laidotuves išvažiavau…

–O jėzusmarija, kaip čia taip? Kiek jai metų buvo, ar sirgo?

–Aštuoniasdešimt aštuoni. Širdis, – atsakiau nepatenkinta, kad reikia gaišti laiką tokiems klausimams.

–O, tai jau atgyveno savo gražų amželį…Amžiną jai atilsį. O jūs gerai sutarėt, artimos buvot?

–Taip, – nebenorėjau tęsti šio pokalbio. – Bet norėjau jūsų dėl Treškio paprašyti. Manęs šiandien nebus, tai gal jūs galite…

–Tai, aišku, galiu, kur gi negalėsi! Nepaliksi juk vieno šunelio lauke. Jis su mano katėmis labai gražiai draugauja. O žinok, prisiminiau, mačiau, kažkoks šuo šiandien gulėjo po balkonu, panašus į Treškį, dar norėjau pasižiūrėti, bet galvoju, tikrai ne Treškis, juk jis bus namie. Jis namie dabar? Aš turiu tavo raktą, galiu užeiti, tuoj tuoj, išjungiu balandėlius ir parsivesiu…

–Na….ne, jis išbėgo pasilakstyti, bet negrįžo…O man reikėjo į darbą…– mano širdis ėmė daužytis.

–Ką tu sakai? – Marija nutilo ir giliai iškvėpė. – Ir negrįžo?

–Ne…nespėjo, nes man į darbą reikėjo…

Marija patylėjo.

–Vargšas Treškis, vargšas šunelis…– sumurmėjo ir padėjo ragelį.

Sėdėjau ant močiutės lovos nustėrusi. Kvepėjo žolelėmis, senatve ir medžiu. Lova aukšta, kojos, tarsi mažos mergaitės, tabalavo ore. Staiga panorau priglausti skruostą prie jos pagalvės. Gulėjau ir ašaros pačios tekėjo iš akių. Drėko močiutės megzta antklodė, tačiau ašaros nekaip negalėjo sustoti, tekėjo ir tekėjo. Kas vyksta mano gyvenime? Keisti sapnai, Treškis, kaltinimai darbe…Dar ir močiutė…Juk aš niekam nieko blogo nepadariau. Už ką man visa tai?…

Kūkčiojau jau balsu. Išgirdusi pati save, staiga susivaldžiau. Kad tik niekas neišgirstų. Tai būtų gėda.

Skubiai nusišluosčiau ašaras, saugodama makiažą nusivaliau akis ir apsižvalgiau. Močiutės kambarys…Kaip man patikdavo čia būti! Jos aukšta medinė lova, sunki ąžuolinė komoda ir tokia pati rūbų spinta. Dar veidrodis, senovinis, padūmavęs. Mano mylimiausias kampas tarp komodos ir veidrodžio. Tupėdavau ten ir stebėdavau močiutę, man būdavo baisiai įdomu, ką ji veikia. Ir labai jauku. Giliai atsidususi atsistojau ir priėjau prie komodos. Komoda sena, medinė, išraižyta gėlių ornamentais. „Tavo komoda dekupažuota“, sakydavau aš močiutei. „Dekupapuopta?“ atsakydavo ji.

Stalčiai trys, gilūs, sunkūs. Močiutė man niekada neleisdavo kišti į juos nosies. O aš jos klausiau. Šiandien pirmą kartą galėsiu pasižiūrėti į močiutės stalčius. Ir vėl susigraudinau. Nurijusi ašaras šiaip ne taip atitraukiau pirmą komodos stalčių. Stalčius atrodė tuščias, jame gulėjo tik užverstas paveikslas. Nedidelis, užkištas į gilaus stalčiaus šoną. Ištraukiau jį ir apverčiau. Jame buvo pavaizduota juoda varna, gulinti ant nugaros. Jos sparnai buvo ištiesti, snapas šiek tiek pravertas, akys užmerktos. Atrodė tarsi gyva, nors pavaizduota buvo negyva. Nustebusi apžiūrinėjau paveikslą. Gal tai dėdės darbas? Iš kur daugiau pas močiutę bus toks paveikslas? Reikės jo paklausti…

Padėjau atgal paveikslą ir giliai įkišau į stalčių ranką. Užčiuopiau medinę dėžutę. Sena, kaip ir viskas močiutės namuose. Įdomu, kas ten? Gal pinigų pluoštas, nugvelbtas nuo pensijos? Praverstų. Apžiūrėjau iš visų pusių ir atidariau dangtelį. Dėžutės dugne gulėjo žiedelis. Mažytis sidabrinis žiedelis su rožine akute dailiame ornamente. Paėmiau jį ir užsimoviau savo mažojo pirštelio. Viskas, daugiau nieko? Apverčiau dėžutę ir papurčiau. Mano nuostabai, ant komodos plekštelėjo nuotrauka. Nespalvota nuotrauka. Lygiai tokia pati, kokią mačiau įrėmintą, kabančią ant sienos už žaliai raudonų durų. Tas pats vyras su ūsais. Iš sapno, kuriame jis išstūmė mane iš lėktuvo.

Drebančiomis rankomis paėmiau nuotrauką ir pasižiūrėjau į kitą jos pusę. Išblukusiu rašalu, drebančia ranka ant jos buvo parašyta: “Senza amore non c’è vita”.

Kas buvo toliau? Kur Monika ieškojo atsakymų, ar rado, kas tas vyras su ūsais?

Rašykite komentaruose

5 skyrius

Vasaros maratonas

3 skyrius

Visą naktį sapnavau, kad einu kažkokiu ilgu koridoriumi, iš kurio nekaip nerandu išėjimo. Grindys nusėtos varnos plunksnomis ir jų lavonais. Stengiuosi neužminti, kyla panika, bet valdau save sakydama, kad visa tai tik sapnas. Tuoj atsibusiu, tuoj atsibusiu… Labai norėjau atsibusti, bet kažkas neleido. Tarsi laikė mane. Jaučiau, kad esu ne viena, mane stebi, tai tas vyras su ūsais, tas pats, iš lėktuvo. Nors jo nemačiau, jis buvo ten. Ėmiau bėgti, kad greičiau išeičiau, netekusi jėgų, stipriai šnopuodama atsirėmiau į gleivėtą sieną… ir atsibudau.

Žadintuvas tylėjo. Pažvelgiau į telefoną, buvo dar tik penkios valandos ryto. Norėjau miego, bet bijojau užmigti. O jei vėl pateksiu į tą koridorių, iš kurio taip sunkiai ištrūkau? Brrrr. Ne.

Todėl gulėjau lovoje ir galvojau. Treškis, pajutęs, kad atsibudau, inkštė prie kambario durų, bet jo neleidau. Kažkas su manimi tikrai darėsi. Iš kur pavyzdžiui, aš gavau tą plunksną? Juoda plunksna rankoje ir juoda atminties skylė galvoje. O plunksna tai tikra, guli dabar ant mano stalo, kur ją palikau vakar. Giliai atsidusau. Gerai, Monika, susikaupk. Viską juk galima paaiškinti. Gal Treškis atsinešė ją iš lauko? Juk jį kaimynė prižiūrėjo, kol manęs nebuvo, o ji beveik nieko nemato. Storus akinius nešioja, nenuostabu, kad nebus pamačiusi, jei Treškis ir paėmė kažką. Juk pas ją tikrai yra juodos varnos iškamša! Stovi už stiklo sekcijoje. Tikrai mačiau. Bet kaip Treškis ją ten pasiekė? Keistenybės…Geriau eisiu aš į dušą. Neturiu laiko kada apie tai galvoti, reikia ruoštis į darbą.

Stovėdama duše vėl ėmiau svarstyti, ką man daryti. Ką pasirinkti, prezentaciją ar močiutės laidotuves? Ir kaip tyčia, viskas vienu metu. Piktai išsitrinkau galvą, išsimuilinau. Putos tekėjo mano kūnu, o galvoje kunkuliavo mintys. Juk aš visą vasarą neplanavau jokių atostogų. Po tos spontaniškos crazy išvykos į Italiją, pagaliau galiu atsidėti šios vasaros tikslui. Noriu gauti tą paaukštinimą. Visas mano dienoraštis pilnas tokių planų. Man reikia padaryti karjerą, daugiau aš nieko nenoriu. Man reikia įrodyti sau ir kitiems, kad aš galiu.

Šokau į sportinę aprangą ir paėmiau Treškio pavadėlį. Pamatęs tai, jis iš džiaugsmo ėmė šokinėti ir laižyti mano rankas. Vos ne vos užsegiau pavadėlį, pakasiau jam paausį. Jis tuoj pat apsivertė ant nugaros, kad glostyčiau pilvą. Jo linksmos, atsidavusios akys mane tai pat pralinksmino.

–Ak, tu išdykėli! – šypsojausi kedendama jo kudlas.

Linksmai apibėgome ratuką po kvartalą. Aš ausinukuose klausiausi muzikos, o Treškis lekuodamas bėgo šalia. Diena žadėjo būti labai graži, jau šeštą ryte šiltai šildė saulė. Padariau keletą tempimo pratimų, įkvėpiau gryno oro… Beveik 5000 žingsnių, visai neblogai. Grįžusi dar kartą palindau po dušu, pašėriau Treškį, išgėrusi stiprios kavos ir sėdau į savo hondukę.

Buvo dar anksti, todėl kamščių neturėtų būti. Nulėksiu į darbą pirma ir nieko nelaukusi imsiuosi tos prezentacijos. Jaučiau, kad net pirštai ima niežtėti, kai apie ją pagalvoju. Tai aišku, bus filmukas. Gal du ar net trys, neilgi, kokių pusės minutės. Kažkas iš gyvenimo, natūralaus. Gal įtraukti ir performansą? Tarkime, nemokamas jogurtas, tačiau jį reikia pasiekti – indeliai sukabinti ant medžių šakų prie dailės akademijos, muzikos akademijos, Lukiškių aikštėje, Sereikiškių parke, gal ir kituose miestuose? Bet ne, bus chaosas, visi ims mėtyti akmenis… Dar šakas nulaužys. Arba galima inscenizuoti sunkvežimio, vežančio jogurtus avariją. Visi ateis pasižiūrėti avarijos, jogurtas mėtysis visur…ir parašyta kas nors, kas visi suprastų, kad tai reklama…dar galima siūlyti užsiminti apie jogurtą pod castams, arba dalinti geriamus jogurtus prie biurų, tiems, kurie nespėjo papusryčiauti? Kur dar?…

Mintis nutraukė skambutis. Paspaudžiau mygtuką ant vairo.

–Labas rytas, – žiovaujantis Kamilės balsas. – Tik dabar pamačiau tavo žinutę. Jau miegojau vakar, neišgirdau. Nustebinai. Tai kas nutiko?

– Oi, net nežinau nuo ko pradėti… Tu nepatikėsi, kas man buvo.

– Sapnavai, kad tave paaukštino, o tada suviliojai įmonės vadovą ir jūs išskridot atostogų į Maldyvus…

– Panašiai. Žodžiu, visiška neįsivaizduojama nesąmonė. Vakar grįžau, rakinu duris, nesirakina. Išgirdau viršuje kažkokį triukšmą, lyg šuo duris draskytų. O mano Treškis keistai tyli. Nuėjau į penktą aukštą, o ten tokios keistos durys. Žaliai raudonos. Nei rankenos, nei durų skambučio. Pastūmiau ir įėjau. Bet išeiti negalėjau. Žodžiu, užsitrenkiau kažkokiame keistame senoviniame bute. Paskambinau kaimynei, ta irgi atėjo ir spėk, kas? Irgi užsitrenkė. Man į darbą, ir miego noriu, ir šuo alkanas. Ir dar gerti norisi beprotiškai. Nuėjau į vonią atsigerti, pažiūriu į veidrodį, o iš ten ne aš, o mano močiutė man šypsosi.

–Ką?!

–O tada pro langą įlėkė negyva varna, o paskui paskambino mama, pasakė, kad mano močiutė mirė.

–Ką?! Oi, tai užuojauta. Tik nesupratau, tas butas buvo tikras, ar tu čia sapnavai?

–Aš ir pati nesupratau. Vėl atsiradau savo bute, bet rankoje buvo varnos plunksna.

–Nu, žinai ką…Tikrai…Net nežinau, ką pasakyt…Kas čia per mistika? Sibilė tau gali išaiškinti, ji užsiima tokiais dalykais.

–O dabar dar turiu pasirinkti, ar rytoj varyt į laidotuves, ar daryt savo prezentaciją.

–Tai jau rytoj tavo didžioji prezentacija?

–Taip! Ir dar tą pačią dieną ir tą pačią valandą, kaip laidotuvės.

–Nu, Monika, tau nepavydžiu…

–O ką tu rinktumeisi?

–Aš?… Na, turbūt laidotuves, aišku. Taigi močiutė, jūs visai gerai sutarėt, ar ne?

–Taip. Bet…

–Nu, Monika, nepradėk. Taigi tavo močiutė!

–Bet man reikia padaryti tą prezentaciją! Kitaip aš negausiu nei paaukštinimo, nei nieko!

–Mh…Tai gal …nu net nežinau, ką tau patart. Aš tai važiuočiau į laidotuves.

Prisiparkavau automobilį ir išjungiau variklį. Telefoną paėmiau į ranką.

–Bet aš negaliu.

–Nu tai tu pati ir spręsk. Darboholikė tikra, – Kamilė ėmė irzti. – Bet man atrodo, kad čia jau būtų visai…Neatvažiuoti. Dar tau tokie ženklai eina…aišku, aš netikiu, bet tu pati pagalvok. Ar nori būti beširde karjeriste? Kaip koks Styvas Džiobsas?

–Svajoju būti tokia, kaip Styvas Džiobsas.

–Tu durna. Tu žinai, koks jis monstras buvo?

–Gerai, Kamile, aš jau atvažiavau į darbą, einu jau.

–Tai gal vyno šį vakar?

–Šiandien dirbsiu, tikrai negaliu. Susirašom, ok?

–Okey. Iki.

–Iki!

Per pietus nėjau valgyti, tik atsidariau reklamuojamo jogurto indelį. Trys skoniai, kažkaip reikia įjungti visus tris. Jaučiau susijaudinimą ir įtampą. Puikiai mačiai, kad Auksė patenkinta šypsosi. Įdomu, ką ji sugalvojo. Aišku, nori padaryti geresnę už mano prezentaciją. “Na, dar pažiūrėsim”, pagalvojau, kramtydama jogurto mėlynes. “Fui, visai neskanus. Mh… kur dar galima reklamuoti jogurtą? Reikia, kad ir jaunimas šio jogurto norėtų… Trūksta kažkokio užbaigimo, kažko tokio, kas klientas sakytų – aha!”

Jau buvo 10 valanda vakaro, kai pagaliau sėdau prie vairo važiuoti namo. Iš nuovargio ir maisto trūkumo darėsi silpna, bet gurkšnojau energetinį gėrimą ir stengiausi stebėti kelią. Žinau, kad nesveika, bet čia tik šiandien, daugiau taip nedarysiu. Staiga priešais mane sustojo automobilis, vos neįvažiavau į jį!

–Asilas!, – surikau pro priekinį stiklą. Jaučiausi silpna, įsitempusi ir pikta. Už manęs ėmė stoti kiti automobiliai, susidarė ilga jų eilė. Mašinos slinko lėtai, stabčiodamos. Visą valandą vilkomės Geležinio vilko gatve, kur leidžiama 80–šimt. Mašinoje buvo karšta, kondicionierius neveikė, o dienos karštis vis dar plieskė nuo įkaitusio asfalto. Troškino, pykino, skrandis spaudėsi į spazmus. O čia dar tas kamštis! “Vargšas Treškis, visą dieną vienas sėdi, neėdęs“, pagalvojau ir staiga pamačiau avariją, dėl kurios visą valandą turėjau kankintis automobilyje. Du lengvieji automobiliai, vieno visiškai sutrintas šonas, kito – priekis, abu jau supjaustyti gabalais. Greitoji pagalba, policija, gaisrinė. Ant žemės tysantys neštuvai, kuriuose gulėjo kūnas, uždegtas brezentu. Mašinų detalės ir tamsios dėmės ant asfalto. Kituose neštuvuose greitosios pagalbos medikai nešė merginą. Visas jos veidas buvo kruvinas. Aš nejučiomis pristabdžiau automobilį, medikai pakreipė neštuvus… mano ir tos merginos žvilgsniai susitiko. Vieną akimirką man pasirodė, kad mes apsikeitėme vietomis. Pašiurpusi iš siaubo paspaudžiau akseleratoriaus pedalą ir antrą kartą vos neįvažiavau į priešais važiuojančio automobilio į galą.

Grįžusi namo, skubiai pašėriau inkščiantį Treškį, išvaliau jo paliktą balą ir palindau po dušu, norėdama kuo greičiau nuplauti dienos nuovargį ir kraupų avarijos įspūdį. Išėjusi iš dušo prisėdau į fotelį, tik minutėlei, atsipūsiu ir eisiu pavedžioti Treškį…

Buvau senamiestyje, buvo vakaras, dienos karštis jau atslūgęs. Vilkėjau savo mėlynąją suknelę. Eidama gatve staiga užuodžiau keistą, kažkur pažįstamą kvapą. Taip kvepėdavo kaime – kmynais, medžiu, senais drabužiais, pridegintais riebalais… Ant šaligatvio šalia bažnyčios sėdėjo žilas, ilgais plaukais vyras; priešais jį – metalinė dėžutė su centais. Man pasidarė gaila šio vargetos, nors paprastai negaliu pakęsti tų bomžų, labai nemėgstu elgetų, įkyriai prašančių juos sušelpti, net bijau jų, nekenčiu jų bjauraus kvapo. Bet šį kartą – viskas kitaip. Kažkas jame man buvo pažįstamo. Atidariau piniginę ir įmečiau jam 50 eurų. Vyras pakelė galvą, iš užančio išsitraukė polietileninį maišelį ir tylėdamas padavė jį man. Nenorėjau imti, bet maišiukas kažkaip vis tiek atsirado mano rankoje. Nuėjau rankoje laikydama tą maišelį, o kai pažiūrėjau – jame buvo rožančius. Atsigręžus elgeta jau buvo dingęs.

Paskambino mama. Klausė, ar atvažiuosiu į laidotuves ir pasiguodė, kad niekur neranda močiutės rožančiaus, o jau pašarvota… kokia gėda… ieškoti kito? Ji taip mėgo savo rožančių…

Atidžiau apžiūrėjau rankoje laikomą rožančių. Paprastas, senovinis, medinis. Vienas karoliukas keistai įpjautas.

–Ar močiutės rožančiuje vienas karoliukas nebuvo įtrūkęs? – paklausiau virpančiu balsu.

–Taip, buvo. Jis specialiai jį įpjovė, kad jaustų, kur poteriauja, juk mažai labai matė jau…

Atsibudau išpilta šalto prakaito.

….

Prezentacijos diena. Neturiu kitos išeities, tik važiuoti į darbą ir daryti prezentaciją. Juk negaliu taip imti, ir visko mesti. Ar dėl to aš vakar sėdėjau iki dešimtos darbe ir du kartus vos nepadariau avarijos? Karjeristė, karjeristė, tegu mane vadina, kaip nori. Man tai yra labai svarbu. Svarbiau už bet ką kita.

Rytas už vakarą protingesnis ir man tapo aišku, kad košmarai sapnuojasi tik iš nuovargio. Viskas tik iš nuovargio. Padarysiu prezentaciją ir viskas, daugiau šią savaitę neimsiu jokių naujų projektų. O ant močiutės kapo nuvažiuosiu savaitgalį. Juk vis tiek jai jau nebesvarbu.

Atsidariau spintą ir išsitraukiau savo mylimiausią suknelę. Pirkau ką Olandijoje, kai keliavome su draugėmis. Labai paprasta, mėlyna, trijų ketvirčių rankovės, ilgis iki kelių. Su ja atrodau elegantiška ir rimta. To man ir reikia.

Atsirengiau ir peržvelgiau save veidrodyje. Kas čia dabar?! Ant suknelės krūtinės plytėjo penkiasdešimties centų didumo juoda dėmė. Iš kur ji? Ėmiau skubiai plauti, pirma su muilu, paskui pamerkiau visą suknelę. Dėmė neišnyko.

Nusivylusi tokia nesėkminga dienos pradžia, apsirengiau kitą, panašią, bet ne tokią mėgstamą juodą suknelę su kišenėmis. Savo tamsius plaukus suėmiau į kuodelį, pasidažiau.

–Šiandien nebėgiosiu, – pasakiau Treškiui, kuris su viltimi žiūrėjo į mane. – Bėk, padaryk ir greitai grįžk, – atidariau jam lauko duris.

Jau buvau papusryčiavusi ir atnaujinusi lūpų makiažą, o Treškio dar nebuvo. Laikas važiuoti į darbą, kur jis, po galais?

Išėjau į kiemą jo pašaukti. Treškio niekur nesimatė.

„Na ir gerai. Niekas man nesutrukdys padarysi savo prezentacijos! Eikit jūs visi po velnių“, užvedžiau variklį ir po pusės valandos jau sėdėjau prie savo kompiuterio darbe.

Kas toliau? Ar pavyksta Monikai prezentacija ir ji gauna paaukštinimą, ar ne? Kur dingo Treškis?

Rašykite komentaruose!

4 skyrius

Vasaros maratonas

2 skyrius

Kas man beliko? Jėgų po tokio nuotykio tai tikrai nelabai daug. Atsisėdau ant grindų, apsikabinau rankomis kelius ir įsmeigiau akis į baltai juodas duris. Žiūrėjau taip įtemptai, kad akyse ėmė lietis. Man pasirodė, kad ten ne tik balta ir juoda spalvos, bet išpaišyti kažkokie ornamentai…Papurčiau galvą nuo tokių minčių, nes įtempta mano klausa pagaliau išgirdo žingsnius. Sunkiai šnopuodama Teresė lipo laiptais į penktą aukštą. „Nu čia dabar“, girdėjau ją kalbančią su savimi. „Nei rankenos, nei skambučio. Kokiam gi keistuoliui prireikė tokių durų? Na, ir žmonės dabar …”
Pašokau ant kojų.

-Terese!

Jau norėjau belsti į duris, bet…

-Monika, tu čia? – kaimynė virste įvirto į kambarį, durys lengvai, tarsi su spyruoklėmis, atsidarė. Ir, nespėjus Teresei dorai susigaudyti, tuoj pat vėl užsivėrė.
-Terese!!! – su siaubu pamačiau, kas atsitiko. – Durys?… Jos užsitrenkė, taip?…

Abi vienu metu puolėme prie durų. Visai nedaug reikėjo, kad paaiškėtų, jog durys iš tiesų užsitrenkusios. Tik dabar vietoj vienos belaisvės, bute buvome jau dviese.
-Kas per velniava, – burnojo Teresė. – O juk palikau kepti mėsą orkaitėje, ir sūnus tuoj turi grįžti, tai bent reikalai!..
Teresė puolė skambinti sūnui ir kažką nerišliai jam aiškinti, o man žiauriai įsiskaudėjo galvą… Visgi, nuo tų linksmybių Italijoje, kai vynas liejosi laisvai, ir dabar, po smagaus pasisėdėjimo su draugėmis, organizmo dehidratacija priminė apie save. Ėmiau desperatiškai žvalgytis, gal čia yra virtuvė, ar vonios kambarys? Turėjau skubiai atsigerti vandens, kol galvos skausmas neįsismarkavo.

Pro didžiojo kambario duris aš patekau į mažesnę patalpą. Ji visa buvo apstatyta knygų lentynomis, grūste prigrūstomis knygomis, tik kampe stovėjo nedidelis senas rašomasis stalas. Už šio kambario, mano laimei, radau žavingą vintažinį vonios kambarį. Puoliau prie senovinio vandens čiaupo, godžiai atsigėriau tiesiog rieškučiomis semdama vandenį. Nebesvarbu man buvo nei makiažas, nei plaukai, sėmiau vandenį ir šlaksčiau juo veidą, plaukus…Tiesiog sunku buvo patikėti, jog tai ne sapnas… Jog viskas, kas vyksta su manimi, yra realu.
Dar valandėlę pasėdėjau ant vonios krašto. Kai jausmai ir galvos skausmas truputėlį atslūgo, atsistojau ir pažvelgiau į save virš kriauklės kabančiame veidrodyje. Vietoje savo atvaizdo šlapiais tamsiais plaukais ir nubėgusiu akių tušu, jame pamačiau žilą ir raukšlėtą, senatvinės dimensijos kamuojamą aštuoniasdešimtmetę savo močiutę. Ji žiūrėjo į mane iš šypsojosi.

Visomis pastangomis bandydama sulaikyti panikos klyksmą, per tris sekundes jau buvau didžiajame kambaryje. Ne! Aš nebegaliu čia likti. N-e-b-e-g-a-l-i-u!!! Darykit su manimi ką norit, AŠ ČIA NELIKSIU!

Desperatiškai apsižvalgiusi, ėmiau plėšti nuo langų užuolaidas ir atlapoti visus septynis kambario langus. Šmėstelėjo miglota mintis, iš kur tiek daug langų mūsų name…bet nespėjau dar to suvokti, kai staiga pro pat mane kažkas pralėkė. Kažkas juodas atlėkė iš lauko į vidų, į kambarį, dideliu greičiu įlėkė, stipriai atsitrenkė į sieną ir nukrito ant raudonojo kilimo. Prie pat mūsų kojų gulėjo didelė, juoda ir visiškai negyva varna.

Teresė metė telefoną ir ėmė klykti. Aš pati visa drebėjau, bet bandžiau susivaldyti. Vapėjau: Ša, ša, čia tik varna, na, ko jūs, ko jūs taip išsigandot…

Šiaip ne taip pasodinau Teresę ant odinės sofos ir nuėjau į vonią atnešti jai vandens. Raminau save, kad tuoj, nunešiu kaimynei vandens ir paskambinsiu 112. Jau man tikrai viso šito užteks. Kviesiu pagalbą. Ramiai, ramiai, tik nepult į paniką, tik nepult į paniką… Tarsi išgirdęs mano ketinimus, telefonas kišenėje ėmė virpėti. Skambino mama. Ne, negaliu dabar su ja kalbėtis. Kaip aš jai paaiškinsiu? Ji išprotės iš siaubo, o ramiai kalbėti, apsimesti, kad viskas gerai, aš niekaip negalėčiau.

Atmečiau skambutį. Tačiau ji paskambino ir vėl. Nunešiau Teresei vandens, pasėdėjau šalia jos, o mama vis skambino. Kas gi atsitiko?

Pabandžiau susivaldyti.

-Alio?

-Kur tu buvai?! Skambinu nuo vakar, jau nežinau, ką begalvoti… Vaikeli, – gilus atodūsis, – Monikute, tavo močiutė…vakar atidavė savo dūšelę Dievuliui… Užgeso ramiai, ligoninėje, nebuvo viena…

Vos neišmečiau iš rankų telefono. Staiga skersvėjis su trenksmu uždarė langą. Kažkur skardžiai sulojo šuo. Ėmė mušti senovinis laikrodis…vienuolika kartų… pala, pala juk šis laikrodis nebuvo prisuktas, kai jį pamačiau…Staiga stojo klaiki tyla. Mama kitame telefono gale taip pat tylėjo. Pasaulis tarsi sustingo.

Aš stipriai užmerkiau akis.

Kai atsimerkiau, vėl buvau savo bute. Amtelėjęs pribėgo Treškis, apuostė mano rankas, laukdamas skanumynų. Mama telefone kalbėjo, kad poryt 16 valandą vakaro laidosim močiutę. Gailaičiuose. Turiu atvažiuot. Juk ji buvo paskutinė gyva mano močiutė. O mano mintyse tarsi laikrodžio sraigtai sukosi mintys: jooo, ir lygiai tą pačią dieną ir valandą – mano didžioji prezentacija darbe, po kurios bus matyti, gausiu aš savo vadovės vietą, ar ne. Sutapimas, ar ką? Ką man dabar daryti?

Pakalbėjusi su mama pabandžiau surinkti visus savo jėgų likučius ir susikaupti.

Kas čia buvo? Tas raudonas kambarys, tos žaliai raudonos durys? Sapnas? Iliuzija? Magija? Fantazija? Tikrovė?

Fantazija. Gryna fantazija. Aš juk namie, savo bute. Na ir prisisvaigau. Gal į tą vyną kažkas kažko prilašino? Tikrai jau…To dar man nebuvo…Tikiuosi, ir nebebus. Brrr…košmaras. Reikia dabar greitai pamaitinti Treškį ir kuo greičiau eiti miegoti. Rytoj darbo diena, bus ką veikt. Nuo pat šešių ryto. Dar reikia nuspręsti, ką daryti su tomis laidotuvėm… Į vonią ir į lovą!

Atsistojau nuo kėdės, ant kurios sėdėdama kalbėjau su mama, ir staiga pajutau, kad savo kairioje rankoje kažką laikau. Atgniaužiau delną. Jame gulėjo nedidelė, juoda, kieta ir tviskanti varnos plunksna.

Ką pasirinko Monika, daryti prezentaciją, ar važiuoti į laidotuves? Kas buvo toliau?Rašykite komentaruose!

3 skyrius

Vasaros maratonas

1 skyrius

Kamilė žvelgė į savo džinsus, sulaistytus vynu. Atsiprašinėdama padaviau jai servetėlę. Pati nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau nuversti tą taurę. Esu pavargusi, po kelionės dar neišsimiegojusi. Apskritai aš nenorėjau niekur važiuoti. Kamilė pati kalta, kad mane įkalbėjo. O dabar sėdi apstulbusi. Ko čia stebėtis. Na, gerai, nauji džinsai, bet… jaučiu, kad ta kelionė mane visai išmušė iš pusiausvyros. Tik apsigynėm diplomus, dar nespėjau atsigaut, ir jau varom. Kamilė amžinai nenusėdi vienoje vietoje. Aišku, buvo smagu, skanus vynas, gražūs italai, mažos jaukios Romos gatvelės, saulė, šiluma, visokios įžymybės, pusę Italijos apvažinėjom. Smagu, bet man jau visko per daug. O rytoj jau į darbą, ir vėl nespėsiu atsigaut. Darbe tai tikrai laukia košmaras, tas grybas Mindaugas aišku, nieko nebus padaręs, ką palikau. Teks pačiai kapstytis, iki išnaktų sėdėti. Ne, tikrai nenuostabu, kad ir tą vyną išpyliau. Kaip sako, bėda viena nevaikšto. Kai jau susikaupia, tai viskas iš karto. O priedo dar – tas košmariškas sapnas šiąnakt…

-Aš tau naujus džinsus nupirksiu, jei neišsiplaus.

-Baik tu, nesvaik, – Kamilė perbraukė servetėle per džinsus ir tuoj pat pamiršo nemalonumą. Atvirkščiai nei aš, ji buvo puikios nuotaikos. – Man Andrė parašė šįryt ryte, jaučiat, mergos? Nesitikėjau… – atmetė savo ilgus šviesius plaukus ir laiminga sužybsėjo mėlynomis akimis.

-Oooo, tai ką siūlo?- Sibilė gurkštelėjo vyno. Ji visada užsisako tik raudoną ir visada prašo itališko.

-Nieko, šiaip paklausė, kaip sekasi. Planuoja į Lietuvą atvažiuoti, taip aš jį sužavėjau, – Kamilė nusikvatojo.

-Leisk, aš tau kitą taurę pastatysiu, – aš negalėjau nusiraminti.

-Ai, nebenoriu, užteks. Jau reikės namo pakuotis, rytoj visoms į darbą…

-Aha. Mano vadovė sakė po kelionės man duos kažką naujo, kūrybiško, susijusio su Italija, kaip laukiu! – Sibilė dažnai skundžiasi, kad jos darbas nuobodus, ji nori kažko kūrybiškesnio. Dėl to iš stojo į kūrybos komunikaciją VU, kur mes visos ir susipažinome.

Aš tai stojau į komunikaciją, man ta kūryba…gali jos ir nebūti. Bet mokytis patiko. Šaunūs dėstytojai, aišku, ne visi, bet tikrai buvo gana įdomu ir naudinga. Ir darbą gavau pagal specialybę, jau antrame kurse pradėjau dirbti su internetinės komunikacijos strategijomis. Cool. Man patinka. Ir šiaip mano gyvenimas neblogas, mokslus baigiau, diplomas kišenėje, darbas patinka, tikiuosi, greitai pareigose paaukštins. Nuo rugsėjo pirmos iš darbo išeina projektų vadovė, aš galėčiau pretenduoti į jos vietą. Pinigų bus daugiau, darbas atsakingesnis. Jėga. Ir butas mano fainas, geroje vietoje, jaukus. Viskas gerai. Kai pagalvoji.

Susimąsčiusi pabaigiau likusį vyną taurėje. Šiek tiek atsilikau, kol ieškojau eurų piniginėje. Išėjusi pamačiau dvi cigarečių žarijas ir varinius Sibilės plaukus dešinėje nuo baro. Jų su niekuo nesumaišysi. Italai ėjo iš proto Sibilės plaukus pamatę, bello, bellisima, aspetta tik ir skambėjo iš visų pusių. Bet Sibilė tai ne Kamilė, jai nė motais. Ji tik nužvelgdavo tuos visus italus, vos ne vos nusišypsodavo ir praeidavo pro šalį, užleisdama vietą Kamilei pasireikšti…Oi, net linksmiau pasidarė, kai prisiminiau visus tuos mūsų nuotykius Italijoje.

Atsisveikinusi su draugėmis pėsčiomis patraukiau namo. Mano butas visai netoli, dvidešimt minučių kelio pėsčiomis nuo Katedros. Mažiukas, vieno kambario, bet labai džiaugiuosi, kad jame gyvenu. Po trijų metų bendrabutyje privatumas atrodo aukso vertės, dabar nenorėčiau jokios, net pačios nuostabiausios kambariokės. Gerai, kad galiu sau tą leisti. Ir be to, aš ne vieniša. Turiu Treškį. Praeitą savaitę jį prižiūrėjo kaimynė, atvežiau jai lauktuvių iš Italijos – suvenyrinę Dovydo skulptūrėlę. Ją pamačiusi, kaimynė kad užsivedė pasakoti, kaip ji pati kažkada, tarybiniais metais, buvo Italijoje, ir taip toliau, ir taip toliau, neįdomu. Vos ne vos išprašiau pro duris, pasakiusi, kad eisiu susitikti su draugėmis. Vargšas Treškis net ėsti ko neturi, reikia į parduotuvę užeiti… Dievulėliau, kaip pavargau.

…

Kai pagaliau atsiradau prie savo buto durų, miegas merkė akis, kojos buvo sunkios kaip kaladės, svajojau tik apie lovą. Bet niekaip negalėjau atrakinti savo buto durų. Raktas užstrigo spynoje ir nenorėjo suktis. Vis bandydama ir bandydama ėmiau stebėtis, kodėl aš negirdžiu Treškio. Juk jis turėtų būti prie durų, iš kitos pusės. Pašaukiau: Treški! Treški!

Nieko.

Staiga išgirdau silpną garsą. Braižymąsi, tarsi šuns nagai braižytų duris. Garsas sklido iš viršaus, penkto aukšto. Dar niekada nebuvau ten užlipusi, nebuvo reikalo. Lėtai, įsiklausydama užlipau. Garsas tikrai sklido iš už vienų durų. Nors jau buvo vėlu, po dešimtos, bet per apmusijusį laiptinės langą krito pakankamai šilto birželio vakaro šviesos, kad pamatyčiau, jog šios durys įstrižai nudažytos dviem spalvomis – žalia ir raudona. Kas čia per karnavalas? Įsižiūrėjusi durų apačioje mažytėmis raidėmis pamačiau parašyta porta verde rosso. Žaliai raudonos durys. Itališkai!

Kaip užburta ėmiau spoksoti į duris. Viską pamiršau, net savo šunį. Net ir darbą, drauges, išpiltą vyną. Net kelionės įspūdžius. Galvoje sukosi tik viena mintis – kur aš tai mačiau?

Staiga pastebėjau, kad durys neturi nei rankenos, nei akutės, nei raktų skylutės, nei durų skambučio. Tarsi jas kažkas būtų tiesiog nupiešęs ant sienos. Atsargiai paliečiau ranka. Jos atsivėrė. Nesuprasdama ką darau, užėjau į vidų.

-Atsiprašau? – tyliai sukuždėjau. – Ar yra čia kas nors?

Mane apgaubė prieblanda, į nosį trenkė apleistos patalpos kvapas. Pabandžiau surasti jungiklį. Niekur jo nemačiau. Netrukus akys priprato prie blausios šviesos, atsargiai ėmiau žvalgytis. Patekau į gana didelį kambarį, išklotą raudonu senu kilimu. Baldų jame beveik nebuvo, tik viename kampe stovėjo odinė sofa, kitame apdulkėjęs pianinas. Langai uždangstyti sunkiomis užuolaidomis, ant sienos kabėjo keletas paveikslų su Italijos vaizdais. Priėjau arčiau ir tarp paveikslų pastebėjau nedidelę, nespalvotą nuotrauką. Joje buvo pavaizduotas tamsaus gymio vyras su juodais ūsais, vienoje rankoje laikantis lazdelę, o kitoje skrybėlę. Apsirengęs senoviškai, bet mane apėmė nuojauta, kad aš tikrai jį kažkur mačiau… Staiga sąmonę nušvietė mintis – tai JIS! Tai vyras iš sapno! Tai jis man rėkė šiąnakt tiesiai į veidą kažką itališkai, jis mane purtė, kažko iš manęs norėjo…Aš gyniausi, o jis prispaudė mane prie sienos, kuri staiga virto lėktuvo avarinėmis durimis, su siaubu suvokiau, kad krentu iš lėktuvo, atsitrenkiu į jo sparną, visai šalia ūžė reaktyviniai varikliai, o aš krentu, krentu, iš labai aukštai įkritau į Romos Koliziejų, kuriame mačiau dramblius, lakstančius tigrus, karius su ietimis… Pro šalį praskrido lėktuvas su atidarytomis durimis, kuriose stovėjo tas vyras. Lėktuvas smigo nosimi tiesiai į Koliziejų… Audringą minios ūžesį praskrodė šaižus garsas…ir tada atsibudau.

Prisiminiau sapną visą, su smulkmenomis, nors kai atsibudau išpilta šalto prakaito, galvojau, kad tiesiog prisisapnavo košmaras, kurio detalių neatsimenu. Ta nuotrauka man viską priminė. Kas jis? Kodėl jis čia, kodėl jis mano sapne?

Apimta siaubo atatupsta grįžau prie durų. Durys iš vidaus taip pat buvo nudažytos įstrižai, tik spalvos – balta ir juoda. Bandžiau jas atidaryti, daužau, šaukiau, jos nepajudėjo. Užsitrenkusios. Drebančiomis rankomis susiradau telefoną. Ačiū Dievui, neišsikrovęs. Paskambinau kaimynei.

-Sveiki, ar dar nemiegate? O dieve, kaip gerai, kad pakėlėte. Aš čia užsitrenkiau bute penktame aukšte, gal galite ateiti?

Visa drebėdama sėdėjau nugara atsirėmusi į duris ir laukiau. Kiek laiko jai reikia pakilti per du aukštus? Vienos, dviejų minučių? Kaimynė nesirodė. Paskambinau jai dar kartą.

-Monikut, o kur tu esi, kuriame bute užsitenkusi? – balsas uždusęs, visgi ji užlipo.

-Penktam, čia tokios keistos dyrys, žaliai raudonos, tiesiai priešais laiptus!

-Čia nėra jokių durų, žaliai raudonų. Visos rudos, kaip ir visam name, standartinės. Kur tu esi?

-Kaip tai nėra?…- aš jau beveik verkiau.

-Na, yra durys, bet paprastos. Kur tu esi? Kur tos durys?

Gal aš toliau sapnuoju? Drebančiomis kojom atsistojau ir priėjau prie lango. Atsargiai atskleidžiau apdulkėjusią užuolaidą. Na taip, mūsų kiemas, priešais – kaimynų namas, tik iš aukščiau. Pabandžiau praverti langą. Jis gana lengvai atsidarė.

-Terese, gal jūs galit išeiti į kiemą? Aš jums pamosiu pro langą.

-Tuoj, einu.

Kaimynė netrukus pasirodė kieme. Persisvėriau per langą ir pamojavau.

-Vaikeli, tu gi ne mūsų laiptinėje! Štai kodėl tų durų neradau. Tuoj, tuoj, palauk, ateinu.

Kas toliau? Parašykite savo idėją komentaruose!

2 skyrius

Rašytojų istorijos. MARIUS MARCINKEVIČIUS

“Penkiasdešimt metų besitęsiantis įkvėpimas pagaliau baigėsi giliu iškvėpimu”, sakė Rašytojas Marius Marcinkevičius, per tris metus išleidęs septynias knygas vaikams ir naują, neseniai pasirodžiusį 416 puslapių romaną “Juodoji Vilniaus saulė”. Rašytojas pasakojo apie visą gyvenimą besitęsiantį poreikį rašyti, galimybę kurti visur ir visada, užsispyrimą, kurio reikia norint išleisti knygą. Viskas yra įmanoma, kai “kažką darai teisingai”, sako Marius.

…

Man labai gražu, kai žmonės gimę būti rašytojais pagaliau ima rašyti mums, skaitytojams. Mums reikia jų kūrinių, nors, atrodo, nauja knyga tai “tarsi dar viena stiklinė vandens Vilnelėje”. Tačiau skaitytojai atsirenka ką skaityti, o geriau jau skaityti savo, lietuvių autorius, kai jie, pavyzdžiui, rašo apie tarpukario Vilnius gangsterius. Kas kitas apie juos parašys, jei ne mes patys? Pokalbis liko neužbaigtas, tačiau tai tapo simboliu, kad iškvėpimas nesibaigė, jis tęsiasi…

Apie tai, ką daro visi

Daugybė minčių galvoje. Norėčiau medituoti, apsipalaiduoti, tačiau tik atsisėdusi lotoso poza jaučiu, kaip neriu į minčių bedugnę. Jos keičiasi, veja viena kitą, lenktyniauja, kol neapsikentusi imu kompiuterį ir sėdu rašyti. Nežinau apie ką noriu rašyti. Žinau tik, kad užrašius viską, palengvės.

“Viską užrašyti” – mėgstamiausias mano posakis turbūt nuo to laiko, kai išmokau dėstyti savo mintis popieriuje. Esu rašytoja. Ta, kuri rašo.

Ir dabar – turiu vieną idėją, kuri yra dar tik embriono stadijoje, net nežinau nuo ko pradėti, tačiau tikiuosi, kad ėmus rašyti ji subręs ir atsiskleis.

Noriu rašyti apie tai, kaip mes priimame norma tai, ką daro visi, net nesusimąstydami apie jos prasmę.

Pavyzdžiui, automobiliai. Jei kas nors kada nors matė lengvųjų automobilių susidūrimą, turbūt nejučia pasipiktino, kokie jie trapūs. Kodėl jie tokie? Kodėl taip lengvai lūžta, linksta ir trupa jų detalės? Nedidelio prisilietimo tereikia ir automobilio gabalai jau lekia į šonus. Ir kainuoja jie milžiniškas sumas, ir remontuoti juos reikia, jie rūdija ir genda. Kodėl gi nepagaminti transporto priemonės, kuri būtų stabilesnė?

Kitas pavyzdys – klaviatūra. Juk tai, kaip išdėstytos raidės mums įprastoje klaviatūroje, yra visiškas atsitiktinumas. Taip kažkada buvo išspręsta techninė spausdinimo mašinėlių problema. Tik kodėl mes dar dabar neturime klaviatūrų pagal abėcėlę? Juk abėcėlė ir buvo sugalvota tam, kad visos kalbos raidės būtų sudėtos į vieną eilę.

Iki šiol visame pasaulyje klaviatūros gaminamos tokios pačios keistos raidžių išdėstymo tvarkos. Kodėl?

Trečias pavyzdys – notarų ir nekilnojamo turto agentų įkainiai. Jie yra tokie, kokie yra – be galo, neproporcingai dideli. Visiškai neaišku už ką. Ir kodėl. Tiesiog, visi susitarė, kad tokie mokesčiai bus ir juos mes mokėsime. Kai išgirsti koks tas mokestis, trumpam sustoja širdis, tačiau moki todėl, kad tai “normalu” taip daro visi, ir mes ne pirmi ir ne paskutiniai.

Geri žmonės daro baisius dalykus, istorija nepameluos. Ir jiems ramu, nes tai daro visi. O jei tiksliau – mes nuolat bandome APGAUTI savo širdį, kuri šaukia NE. Neklausome jos, nes tai, ką darome yra ĮPRASTA.

Ir tikrai. Jei visiems pasaulio žmonėms tinka važinėti popieriniuose automobiliuose, kodėl man turėtų tai netikti? Jei visi naudojasi tokia keista klaviatūra ir nesiskundžia, kodėl aš turėčiau nepritapti? Ir jei kiti moka tylomis nežmoniškus mokesčius notarams ir agentams, kodėl aš turėčiau netylėti?

Tai ir yra mūsų pasaulis. Kažkieno sugalvotos kvailos taisyklės. Prie kurių visi prisitaiko ir susitaiko su viskuo, kas yra “įprasta”. Įprasta pagal seną, niekam nebetinkamą tvarką. O mums ramu – mes tiesiog darome, kaip daro visi.

Tęsiu. Vaikų tyrimai. Kraujas, šlapimas, kardiograma, dantys, akys, ausys. Profilaktiška. Tačiau kas iš tų tyrimų realiai pagerino ar padėjo vaiko sveikatai? Tai laikas, pinigai, intervencija. Ir kas, jei niekas nekreipia į juos dėmesio? Net nežiūri, geri jie, ar blogi? Padaro, nes taip reikia. Pagal kažkieno sugalvotą planą. Juk galima daryti daugybę tyrimų, tačiau tai nepadės. Tai tik ligų ieškojimas. Tokia tvarka: bandykime surasti bent ką nors, kas nukrypę nuo normos, kad ir per mažą kūno svorį (galų gale, kas tas normas sugalvojo?).

Literatūra. Taip, yra klasika. Ji turi savo vietą, tačiau kodėl mes vis dar ją garbiname? Nes kažkas pasakė, kad taip reikia? Juk tada, kažkada tai buvo šedevras. To laikmečio wow! O dabar, tarsi iš inercijos, mes vis dar tuo tikime. Neseniai perskaičiau Džoiso “Ulisas”, Prusto “Prarasto laiko beieškant”. Ar man ši literatūra ką nors davė? Kodėl ji turėtų man patikti? Švelniai pasakius, gavau tik supratimą, kokie buvo to meto žmonės. Sakau tik, nes jaučiau, kad skaičiau apie “tada”, kas labai mažai turi sąryšio mano dabar. Ir jokio sąmonės praplėtimo, kuris padėtų gyventi ir kurti toliau. Daug daugiau neseniai parašytų knygų man turėjo tokį poveikį. Tačiau ne klasika.

O kas įdomiausia, žmonės, kurie išmoksta taisykles ir galvoja, kad taip ir turi būti, net nesusimąsto kodėl. Kodėl taip turi būti? Kas taip nusprendė ir ką tai lemia? Kokia baimė slypi po tokiu spendimu, kuriuo seka visi? Būtų visai gerai pasidomėti. Ir paklausti, kodėl taip yra. Tam, kad nedarytume tai, kas mums svarbu, ne taip kaip iš tiesų norime. Automatiškai. Kad klausytume savo širdies, o ne su ja kovotume. Kad suprastume, kodėl tai darome ir kur mus tai veda.

Juk iš esmės viskas yra labai paprasta. Iš esmės tai tik klausymas to, ką bando pasakyti mums mūsų širdis tuo metu, kai darome taip, “kaip daro visi”.

Rašytojų istorijos. RAMINTA STANAITYTĖ-ČESNULIENĖ

Apie šviečiančią moterį, mamą, rašytoją, finansų ministro patarėją, kuri naudoja savo talentą tam, kad suteiktų žmonėms progą nusišypsoti. Nepaisant įtemptos darbo dienos po pokalbio su ja tikrai norisi šypsotis, o grįžus namo skaityti jos knygas:) Su Raminta Stanaityte-Česnuliene apie jos “Pabučiuok man į šypseną” ir “Perlais balinta kava”

David R. Hawkins sąmoningumo žemėlapis

Kiekvieną savaitę aš rašau tai, kas yra aktualu man tą savaitę. Aktualumai keičiasi labai greitai, nes kai turiu naują patirtį, naujus apmąstymus, ateina ir atsakymai. Kad jie ateitų rankų sudėjusi nesėdžiu, ieškau jų.

Atsakymų dažniausiai ieškau kitų žmonių patirtyse – man atrodo čia geriausia vieta semtis išminties. Skaitau knygas, bendrauju su žmonėmis arba įsijungiu tokias laidas kaip TED talks, “Stambiu planu”, “Sėkmės gylis”, dabar dar ir Sauliaus Bagdono “1000 istorijų”.

Nuoširdžiai žaviuosi Sauliumi – jis randa ir pakalbina tokius žmones, kurie tampa įkvėpimu ne vienam. Ir kalbina taip paprastai, draugiškai, nuoširdžiai domėdamasis. Todėl žmonės atsipalaiduoja, atsiveria. Jo kalbinami žmonės labai skirtingi, tačiau juos visus sieja viena tema – jų gyvenimas pasikeitė. Jie patyrė kažką, apie ką turi ką papasakoti kitiems.

Vieni žmonės man įdomesni, kiti ne tokie įdomūs, tačiau jau ne kartą radau tokias istorijas, kurios nepaleidžia ir, tiesiog akyse, verčia tobulėti.

Pavyzdžiui, Renata. Pokalbis su Renata man buvo tarsi dieviškas balzamas sielai. Ji kalbėjo apie visa tai, ką aš JAU ŽINOJAU, tačiau dar nejaučiu. Priminė man. Ji minėjo profesoriaus David R. Hawkins sąmonės žemėlapį, apie kurį aš pati kalbėjau vienoje paskaitoje apie santykius. Tačiau paklausiusi Renatos dabar šį žemėlapį suprantu daug arčiau. Netgi nusistačiau kur aš esu dabar ir gyvenimas vėl nusidažė naujomis spalvomis – imu matyti tai nuolat. Kiekviena mano reakcija paremta mano sąmoningumo lygiu. Tikrai.

O kas yra sąmoningumo lygis? Tai skraisčių skaičius prieš žmogaus akis. Mes visi viską žinome ir bet kokia esmė mums nėra svetima. Mes ir esame ta esmė, kurios ieškome. Mes ir esame MEILĖ, LAIMĖ, ŠVIESA. Tačiau tos užuolaidos, kurias gavome gimdami, mums trukdo matyti. Kuo daugiau sluoksnių – tuo didesnė kančia. Tuo didesnės atskirtis nuo savęs pačio ir iš viso, pasimetimas.

200 yra kritinis skaičius. Už jo užuolaidas nusimesti vis lengviau. Arba, gal nelengviau, bet JAU NEBĖRA taip tamsu ir baisu. Gyvenimas darosi mielas.

Sako, kad žmonija po truputį kopia link 200 lygio. Aš tikiu tuo. Tiek daug aplinkui sąmoningų žmonių, tiek daug sėkmės istorijų. 1000 istorijų jas rodo. Na gerai, gal dauguma vis dar ne tokia, tačiau bent jau tie keli, kaip Renata, jos mokytojas lietuvis Mindaugas, pasiekęs aukščiausią sąmoningumo lygį, šviečia mums visiems. Nors ir būdami ne Lietuvoje. Mes tai vis tiek jaučiame (net jei to nesuprantame).

Belieka stengtis kopti aukščiau ir didinti savo sąmoningumo lygį. Bent vieną etapą per vieną gyvenimą.

Apie santykius su MELU sau

Kartą astrologė, dvasinė mokytoja Loreta Stonkutė pagal mano gimimo datą išskaičiavo mano drakoną. Drakonu ji pavadino pagrindinį žmogaus trūkumą, nuodėmę, ydą, kurių iš viso yra dvylika, kaip ir mėnesių arba horoskopų ženklų.

Kaip iš trūkumo gimsta vertybės , taip ir iš ydų gimsta talentas. Jei žmogus sužino ir suvaldo savo ydą, ji gali atverti kelią į jo talentą. Pavyzdžiui, žmogus, kuris turi melo ydą (kaip aš) gali labai lengvai atskirti meluojančius nuo tiesą sakančių.

Na ką gi, sužinojau savo ydą, ir gyvenu toliau, o ką daryti:) Tačiau praeitą savaitę privačiame pokalbyje psichoterapeutė patvirtino Loretos skaičiavimais nustatytą įžvalgą – aš meluoju sau. O kai du skirtingų sričių specialistai tau sako tą patį, manau, laikas susimąstyti.

Susimąsčiau. Meluodamas sau žmogus paprastai iškreipia realybę ir daro ne tai, ką nori. Ne tai, ką jam iš tiesų diktuoja širdis, o tai, ką jis mano, diktuoja jo širdis. Meluojantis sau žmogus nėra laimingas, nes visą laiką balansuoja tarp savęs įtikinėjimo netiesa ir diskomforto jausmo, kurį ta netiesa sukelia. Meluojantis sau žmogus dažnai paklysta gyvenimo kelyje, nes jis perdeda, pagražina arba iš viso iškreipia įvykius ir jų interpretacijas. Dėl ko žmogus sau meluoja? Todėl, kad bijo (sau) parodyti savo tikrąjį veidą, savo tikrąją asmenybę, nes bijo, kad jis pats save pamatęs tokį, koks yra, išsigąs, savęs nemylės, nesupras, nevertins. Taigi, melas kyla iš atstūmimo baimės. Panaši baimė “veikia”, kai žmogus nemoka pasakyti “ne”. Tiek sau, tiek kitiems. Jis nori įtikti, todėl savo paties tiesos ir laimės sąskaita daro viską, kad tik nereikėtų pasakyti ne.

Viskas pasaulyje remiasi intencija. Tas pats veiksmas gali būti lemiamas visiškai skirtingų intencijų. Ne nuo veiksmo, o nuo intencijos priklauso, ar žmogaus pasirinktas veiksmas užskaitomas kaip jo sielos būdas tobulėti, ar kaip smukimas tobulėjimo kopėčiomis žemyn. Pavyzdžiui, galima turėti dešimt vaikų iš gobšumo, norint turėti kuo daugiau įtakos (žemyn), o galima iš didelės meilės, turint didelę širdį (aukštyn). Galima kandidatuoti į prezidentus iš baimės pasakyti “ne” politiniam spaudimui arba garbės troškimo (žemyn), o galima norint iš tiesų pagerinti šalies žmonių gyvenimą (aukštyn). Galima rašyti knygas iš baimės nepalikti nieko po savęs, būti pamirštu (žemyn), o galima todėl, kad nori kažką pasakyti, palikti visuomenei žinutę, užrašyti tai, kas būtina užrašyta (aukštyn).

Koks veiksmas bebūtų atliktas, savęs vertėtų paklausti – aš tai darau iš baimės ar iš meilės?

Baimė arba meilė yra dvi pagrindinės visų mūsų veiksmų intencijos.

Tačiau grįžkime prie melo sau. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad melas sau yra vienareikšmiškas smukimas žemyn, tai yra blogis, nes tai daroma iš baimės intencijos – atstūmimo baimės. Tačiau pažvelkime iš kitos pusės. Ne veltui visuomenėje gyvena populiarus posakis: Fake it, till you make it. Apsimesk tol, kol pats tuo patikėsi. Juk ne paslaptis, kaip veikia mintis – šiuo veikimu pagrįstos vizualizacijos ir neurolingvistinio programavimo praktikos. Žmogus meluoja sau, kad yra drąsus ir gali kalbėti prieš publiką – ir pasako puikią, daug kam naudingą ir svarbią viešą kalbą. Psichologė meluoja sau, kad yra rašytoja, ir parašo puikias, žmonėms padedančias knygas. Motina meluoja sau, kad jai patinka specialybė, kurią pasirinko sūnus, ir jis jaučiasi ramus. Moteris meluoja sau, kad jai labai patinka gaminti ir išmoksta pagaminti šeimai puikius patiekalus. Vyras – išmoksta savo -žmonos meilės kalbą ir meluoja sau, kad jam patinka ja kalbėti. Sakysite, tai neteisinga? Juk reikia klausyti širdies, sekti širdimi ir t.t.. Taip. Tačiau iš kitos pusės – tik pagalvokite. Kartais tik pasitelkus melą sau įmanoma ko nors gyvenime pasiekti. Pasitelkus melą sau galima save apgauti ir atlikti veiksmą, kurio intencija yra meilė. Meluoju sau, nes myliu.

Melą sau galima naudoti mažomis dozėmis. Juk net vaistai yra nuodai, jie tampa vaistai tik vartojami mažomis dozėmis. Melą taip pat galima naudoti, kaip vaistus. Svarbu neužsisukti mele, laiku sustoti. Kitaip tariant – kažkur smegenų kamputyje žinoti tiesą ir suprasti, kas čia vyksta. Juk aš meluoju sau. Juk šiaip to nedaryčiau. Juk iš tiesų taip nėra. Juk viskas yra kitaip, nei aš sakau ar elgiuosi. Tačiau aš galiu pameluoti sau. Truputį. Tam, kad padaryčiau tai, ko nemeluodama NIEKADA nebūčiau padariusi. Tam, kad mano intencija iš baimės virstų meilę.

Rašytojų istorijos. LINA LAURA ŠVEDAITĖ

Apie labai stiprią merginą ir ne ką silpnesnę jos knygą. Man buvo didžiulis malonumas pabendrauti. Vienu metu net pamiršau, kad filmuojam, ši knyga mane tiesiog užbūrė. Pamatysit:)
Laura Žmogus “Laiškai Hipokampui”

Rašytojų istorijos. JURGITA BARIŠAUSKIENĖ

Čiulbant paukšteliams ir urmant upeliui, mėgaujantis saule – Jurgita Barišauskienė apie savo pirmąją knygą “Murkiantis Buda”

Rašytojų istorijos. RŪTA MATAITYTĖ

Su Rūta Mataityte paplepėjome apie lietuvių autorius, gyvenančius užsienyje, gyvenimą Norvegijoje rašant knygas lietuviškai, apie keturis Rūtos romanus ir dar vieną, kuris netrukus pasirodys!

Apie santykius su POEZIJA

Perskaitai knygą ir pamilsti jos autorių. Man dažnai taip nutinka, o paskutinis kartas buvo vakar, kai pabaigiau Sigito Parulskio poezijos knygą “Marmurinis šuo”.

Anksčiau maniau, kad Parulskis yra kietas, piktas, grubus, nelaimingas dėdė. Taip ir yra, tačiau poezijoje pamačiau jo sielą ir negalėjau jos nepamilti. Visų žmonių siela yra labai graži. O poezijoje ji matosi geriausiai.

Išsunkta

kad galėčiau šitą įniršį, šį įkvėpimą, šitą
nuostabą suvaryti žmonėms, mano šeimai, pasauliui
Į naudingą, būtiną formą, kad galėčiau
negaliu, esu silpnas ir trumparegis
visą gyvenimą išpustęs niekais
visą brangų, visą Viešpaties skirtą laiką
iššvaistęs grumtynėms su pinigais, su geiduliais ir tuštybe
kad galėčiau, o kad galėčiau
visa tai, ką patyręs, išlieti į amžinas
formas, nors į akimirksnio nušvitimą, kad galėčiau
negaliu, esu piktas ir nelaimingas
priteršęs daugiau, nei atnešęs šviesos
Į šitą belangį mirimą.

Sigitas Parulskis

Visai neseniai viename interviu sakiau, kad neskaitau poezijos. Tikrai, neskaitau ir nesuprantu. Nepatinka man poezija. Tačiau vieną dieną tvarkydama savo knygas radau Parulskio knygą ir kaip tik tomis dienomis buvo organizuojamas susitikimas su juo, į kurį visi bilietai buvo išpirkti. Ribotų išteklių vilionė suveikė. Imu, nes tuoj neliks 🙂 Nesvarbu, kad nereikia. Bilieto negavau, tačiau radusi pas save jo knygą apsidžiaugiau ir nusprendžiau bent jau taip susipažinti su šio įdomaus žmogaus kūryba.

Užtruko ilgai, skaičiau, kentėjau kartu su autoriumi, dažnai nieko nesupratau. Bet perskaičiusi visą knygą (visada perskaitau knygą iki galo – tai pasiteisina!) apsiverkiau ir pajutau kokia jautri šio kūrėjo siela. Pajutau meilę autoriui.

O prieš keletą dienų su drauge lankiausi Haiku vakare. Ačiū draugei, nes pati niekaip nebūčiau sugalvojusi ten eiti. Juk man nepatinka poezija. Tačiau bandau laikytis “taip” principo – į visus pasiūlymus, jei tik įmanoma, atsakyti “taip”. Taigi, nuėjom.

Vakaras vyko Japonų kultūros namuose, pilna salė žmonių, basas kojas įsispyrusių į šeimininkų duotas gumines šlepetes.

Du Haiku autoriai, vienas daug ir raiškiai kalbantis, kitas – vos girdimai tariantis keletą žodžių. Tačiau jo Haiku – nuostabūs. Šiame vakare supratau, kad tikri kūrėjai (tokie, kurie sukuria kūrinį, apnuoginantį sielą) dažnai yra tokie jautrūs, kad jie – nori nenori – turi kiautą, atrodo niūrūs, nekalbūs, pikti, gali net elgtis destruktyviai, grubiai, nepakančiai. Taip jiems saugiau, nes kitaip bet kas galėtų juos mirtinai sužeisti. Ne tokie jautrūs žmonės – apie juos sakoma, “kaip vanduo nuo žąsies”. Jie neturi tokių jautrių “čiuptuvų” kurie padeda kurti puikią poeziją ar prozą, tačiau ji lengvai bendrauja, yra malonūs, linksmi, mieli, “patogūs” žmonės.

Taigi, po Haiku vakaro ne tik įsimylėjau šį žanrą, bet ėmiau pati kurti Haiku.

Pirmieji mano Haiku:

Basos kojos
Svetimose šlepetėse
Japonija

…

Dzinkt
Haiku įkrito
Į širdį

…

Žvairas mokytojas
Aiškina žodžio reikšmę
Žiūrėdamas į duris

…

Vėjo sūkurys
Karštą pavasario dieną
Sukelia nerimą

…

Sena moteris
Ant suoliuko pavasarį
Mano vienmetė

…

Katės miaukimas
Gražią pavasario dieną
Gamta šaukia

…

Šlama medis
Iškirstoje plynėje
Aš girdžiu jo klyksmą

…

Mano kūnas
Plečiasi erdvėje
Augu

…

Edvėje plečiasi ne tik kūnas, bet ir sąmonė. Parulskis ir Haiku staiga man atnešė visiškai naują suvokimą. Staiga supratau, kad man visada patiko poezija. Man visada labiausiai patiko klausyti dainuojamosios poezijos. Man visada patiko klausytis žodžių. Vadinasi, man visada patiko poezija, tik kažkodėl aš sau buvau pasakiusi, kad man ji nepatinka ir aš jos nesuprantu.

Štai, kaip būna. O kai taip “būna” viešai – žmogus dažnai pasirodo nepatikimas. Nesakantis tiesos. Kažką “sukantis”. Juk jūs sakėte…?! Kaip taip galima staiga pakeisti nuomonę?!

Taip, sakiau, tačiau pati nesupratau, kaip yra iš tikrųjų. Tuo metu, kai sakiau, tuo tikėjau. O dabar supratau, kad apgaudinėjau save.

Visi mes ne tobuli. Kaip ir Parulskis, visi turime labai gražią sielą ir klystantį protą.

Todėl tiesiog leiskime vienas kitam būti.

Daina Opolskaitė “Dienų piramidės”

Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Matyt, ji mane kvietė, nes net neplanavau jos skaityti. Bet štai, ir nusipirkau, ir perskaičiau (nors knygos lentynos lūžta nuo savo eilės laukiančių knygų), ir dabar būtinai turiu ją aprašyti.

Tikrai, knyga gyvena savo gyvenimą.

Dienų piramidės. Iš tiesų. Kiekviena novelė – tarsi piramidė. Pradedame nuo pagrindo, kylame aukštyn, iš aukštai matome daug daugiau. Pagrindas tvirtas, gera, patogu. Kai prieiname viršūnę, viską jau esame pamatę, sau nusprendę, įvertinę, tačiau po kiekvienos novelės dar norisi penkias minutes pamąstyti, paspręsti užduotą uždavinį, pasverti ir per savo patirties prizmę įvertinti, tai, ką ką tik išgirdome.

Kaip įmanoma taip rašyti? Oho.

Kai kurios novelės (jų knygoje yra trylika) taip ir “stovi akyse” iki šiol. Kai kurios – ne. Įdomu, kodėl? Autorė ta pati, rašymo stilius tas pats, tema, problema iš esmės taip pat. O va, vienos novelės “įkrenta” į dūšią, o kitos pasilieka paviršiuje. Tikiu, kad kitam skaitytojui gali būti visai kitaip – tos “įkritusios” man, jam liktų paviršiuje, o kitos – “įkristų”.

Taip yra. Kai skaitai knygą visada matai save, o ne kitus. Kai kalbi, visada kalbi apie save ir apie ką bekalbėtum, daugiausia pasakai apie save. Bet gera knyga yra ta, kurioje pamatai pasaulį ir jame save, o bloga ta, kurioje pamatai autorių. Čia – pirmasis variantas, vienareikšmiškai.

Šios novelės yra apie jausmus. Tačiau ne paprastus, o tuos, kurie yra vienu žingsneliu toliau. Giliau. Subtiliau. Jautriau. Nepastebimiau. Vienu vibracijos dažniu aukščiau. Apie nano jausmus. Tokius, kurie yra bendri visiems žmonėms (gal todėl tos novelės tokios ir geros), tačiau ne visi juos įsivardina ir netgi suvokia, nors ir jaučia.

“Grotos” pasakoja apie žmogiškos atidos ir šilumos galią

“Karūnos” kalba apie neapykantą-meilę

“Tai, kas tikra” kalba apie besąlygišką meilę

“Skola” – apie nepriėmimą

“Stebuklingas žmogus”- apie vaiko tyrumą

“Madlena ir aš” – apie vaiko sielą, žinančią visas mamos paslaptis

“Tik tvanas” – apie pasyvumą ir atsakomybę

“Ateik per ledą”- apie draugystę

“Daiktų skambėjimas” – apie priklausomybę

“Prieblandos valanda” – apie troškimą gyventi

“Niekada” – apie svajones, kurios išsipildo

“Brandos egzaminas” – apie kaltę

“Iškyla” – apie tėvo sūnui perduodamą karmą

Vartoti po vieną prieš miegą:) Rimtai, per daug perskaityti vienu metu nereikia, nes skaitant daug jos gali persidengti viena su kita, apsunkti, imti šiek tiek erzinti. Juk ir pačių skaniausių saldainių geriau nevalgyti daug, nes taps koktu. Skaitant per daug, gali išlįsti kartojimasis, logikos trūkčiojimai, kalbos ornamentai, tarsi įpinti specialiai ir kartais ne vietoje…. Tačiau skaitant po vieną arba, daugiausia, po tris noveles per dieną, patirsite tikrą skaitymo malonumą ir pažengsite žingsneliu į priekį jausmų pasaulyje. Viskas taip ir yra, kaip rodo Daina Opolskaitė.

Gražiausia citata, kurią norisi išmokti atmintinai:

“Ir dar niekuomet nebuvo taip tylu, taip stebuklingai ir iškilmingai tylu, nuo ko nejučia iš susijaudinimo virpa visa kūnas, o akyse nori nenori smilksta keistas graudulys” (185 psl., novelė “Prieblandos valanda”)

Rašytojų istorijos. AUŠRA MATULAITYTĖ

Pirmoji Aušros Matulaitytės knyga išleista kai jai buvo šešiolika metų, kita – dabar. Skirtumas tarp knygų – penkiolika metų. Kodėl?
Apie ką naujoji, daug metų “nešiota” knyga “Prijaukinti vėjai” ir kokie tolimesni rašytojos planai?

Kelionė per Prancūziją. Suvokimai.

III dalis

-Norėtum gyventi Prancūzijoje?

-Ne, čia viskas per daug…prancūziška.

-Aha. Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.

Puikiai supratau, ką vyras norėjo pasakyti. “Per daug prancūziška” –

bandysiu paaiškinti. Pirmas vaizdinys, nuo kurio norisi pradėti –

prancūzų kareivio uniforma. Baltos kelnės, plunksna ant katiliuko,

per krūtinę sukryžiuotas baltas diržas. Net kare elegantiška.

Dabartiniai prancūzai – pagyvenę (net ir vaikai ir jauni žmonės) – ramūs, rimti,

atsakingi, mandagūs. Vyrai dažnai su barzdomis, moterys – neaukštos,

tamsiaplaukės. Vaikai – tikrai valgo viską. Restoranuose sėdi ramūs ir

ramiai valgo patiekalus iš vaikiško meniu – užkandis, patiekalas,

desertas. Kava – tik pabaigoje.

Viename muziejuje buvo eksponuojama kėdė, ant kurios šalia

kabančiame paveiksle gulėjo nušautas žmogus. Tame pačiame

muziejuje puikiai pajutau, ką jaučia kalinys, įkalintas iki gyvos galvos.

Muziejuje buvęs kalėjimas – saloje, jo sienos – trijų žmonių ūgio, mūrai

stori, drėgni, saulės šviesos viduje nematyti. Dangų galima pamatyti,

tačiau tik per pasivaikščiojimus (kartą?) per dieną, ar savaitę. Visą

gyvenimą matai tik likimo draugus (galvažudžius, kaip ir tu), aukštas,

storas ir drėgnas sienas, dangaus lopinėlį ir jokios vilties gyventi kitaip.

Iki gyvos galvos.

Gal todėl išėjus iš pilies-kalėjimo ore tvyro euforija. Pirmieji tai pajuto

vaikai – ėmė bėgti, šūkauti, “eiti galvomis”, nesustabdysi. Kiemo sienos

vis dar tokios pačios, aukštos ir storos, o kalėjimo pastatas čia pat, už

nugaros, bet tai jau laisvė. Laisvė! Kvepianti vanile ir ką tik nupjauta

žole. Kažkuo labai labai švelniu. Lengvesniu už helį oro balionuose ir

gaiviu, tarsi skaniausias vanduo ištroškus. Įkvėpus laisvės visos ląstelės

ima šokti džiaugsmo šokį.

Verta pabūti kalėjime, kad tai pajustum? Nežinau…Nenorėčiau.

Pirmą kartą gyvenime valgiau sraiges (gaila, nebuvau pasiėmus

telefono

jas nufotografuoti. Skonis – kaip žalios arbatos, vaizdas – kaip žalių

snarglių gumulas. Basas suvalgė tris, aš vieną, Brigita – dvi.)

Pietavome antroje geriausioje picerijoje Prancūzijoje (netyčia užėjome),

kuriame valgiau pačią neskaniausią pasaulyje picą, tokią neskanią, kad

sugebėjau įveikti vos trečdalį, įskaitant ir pado kraštus.

Aplankėme patį įspūdingiausią pasaulyje akvariumą, kuriame čia pat,

už milžiniško stiklo, plaukiojo ne tik piranijos, vėžliai, įvairiausios

nuostabios žuvys, medūzos, bet ir rykliai.

Žuvys tik sustiprino jausmą, kad viskas, ką sukūrė žmogus yra tik

kartojimas to, kas jau egzistuoja gamtoje. Taip ir perlamutrinės jūrų

kriauklės, tarsi papuošalai, taip ir jūros dumbliai, tarsi plaukai ar net

vėduoklės, taip ir įvairiausios ryškios koralų spalvos, tarsi geriausio

dizainerio suderintos ir parinktos.

Pakelės restorane paragavau pačio skaniausio vaikystę primenančio

patiekalo, tai buvo skrudinta duona su minkštu sūriu. Kitame

restorane – valgiau pačią skaniausią iki šiol ragautą žuvį.

Aplankėme miniatiūrinius platanais apaugusius senovinius

Prancūziškus miestelius, vaikščiojome alyvų giraitėje.

Štai, ką reiškia “prancūziška”. Ką nors supratot?:) Jei ne, reikia čia tiesiog apsilankyti ir nuspręsti už save.

A, ir kalnai. Kalnai visur panašūs ir visur ypatingi. Paskutinė mūsų

kelionės diena prabėgo kalnuose. Lijo. Aplankėme (turbūt paskutinį

kartą) vyro namelį Alpėse.

Nusileidę nuo kalno keteros apsistojome pas pažįstamą olandę,

nuomojančią kambarius, tačiau gavome toli gražu ne kambarį.

Septyniasdešimtmetė Vilma, gyvena viena jau trisdešimt metų,

viduryje…nieko ir jaučiasi puikiai. Todėl ir atrodo puikiai. Labai graži,

komunikabili moteris. Todėl, kad mėgsta bendrauti, ji priima svečius.

Septyniasdešimtmetė, savo viešbutėlyje viską daro viena, bet turi

prancūzą draugą. Nuostabi vieta, tobulas gyvenimas. Tobulas ir mūsų

kelionės užbaigimas – gavome ne kambarį, o visą dviejų aukštų butą,

su erdvia virtuve su produktais šaldytuve, svetaine su olandiška

televizija, didžiule vonia ir du miegamuosius kambarius. Visur kvepėjo

degančiomis malkomis ir švara, todėl mes jau niekur nebenorėjome

eiti – įkritome kas į televiziją, kas į knygą, kas į telefoną ir lietui lyjant

ramiai praleidome visą popietę. Rytoj – vėl aštuonios valandos

mašinoje, stotelė Vokietijos zoologijos sode, ir tada jau greičiau namo,

turime spėti Velykoms.

Daug dalykų pastebėjau šioje kelionėje.

Gyvenome mano svajonių vaizdu besidalinančiame Air bnb

(jūra už miegamojo lango), nereali svajonė neišvažiuojant iš LT,

pasirodė esanti labai reali.

Vaikščiojome Atlanto vandenyno dugnu (per atoslūgį).

Aplankėme Disneilendą ir pamatėme pačius įspūdingiausius pasaulyje

fejerverkus (norisi sugrįžti).

Apsilankėme prancūziškoje ligoninėje (pagalba buvo labai gera,

nemokama, nors priėmimo teko laukti penkias valandas).

Daug daug daug vaikščiojome (visi keturi – savo kojomis!).

Vaikai augo ir brendo tiesiog akyse. Kasparas jau nebijo miegoti vienas

nepažįstamoje vietoje. Abu beveik be ginčų rengiasi ryte, prausiasi ir

susideda savo žaislus. Labai daug žaidžia, kiekviename kamputyje

rasdami vis naują istoriją ir jos personažus.

Nors daug nerašiau (kaip tikėjausi) ir daug nepaskaičiau, bet ši kelionė

buvo geras smegenų praplovimas. Visą laiką kelyje, kas antrą – trečią

naktį nauja vieta, automobilis, daug vaikščiojimo, daug vandenyno,

daug vaizdų, daug įspūdžių ir puikaus maisto. Buities – minimumas.

Minčių – maksimumas; suvokimų – taip pat. Kaip jau rašiau, nustojau

valgyti mėsą, suvokiau, kad gamtos saugojimas priklauso pirmiausia

nuo manęs. Nuo to, kiek aš išmetu šiukšlių, kiek dažnai perku naujus

daiktus, kaip naudoju plastikinius maišelius ir panašiai. Supratau

(nors jau ne pirmą kartą), kaip mane vargina feisbukas. Tris dienas

pabuvusi be interneto atsigavau. Kas kartą keliaujant feisbuko

naujienų siena jaučiu, kaip senka mano energija, o išjungusi feisbuką

jaučiu, kaip akivaizdžiai subjursta nuotaika. Tarsi būčiau apvogta. Kodėl

taip yra?

Tuo pačiu susimąsčiau, kas man pakelia nuotaiką. Jaučiuosi gerai tada,

kai parašau ką nors, kas man pačiai patinka. Jaučiuosi gerai tada, kai

nuoširdžiai pabendrauju su kuo nors, kad ir tame pačiame feisbuke.

Jaučiuosi gerai, kai įrašau Rašytojų istoriją. Kai skaitau knygą ir kyla

naujų minčių. Kai sugalvoju sekantį romano vingį arba susieju jį su

anksčiau nesietinais dalykais. Kai stebiu žaidžiančius vaikus, kai

pasakoju jiems savo sukurtas pasakas. Kai kalbuosi “iš dūšios” su vyru.

Iš esmės – kai bendrauju ir kai rašau, tada jaučiuosi gerai. Dar – kai

skaitau arba žiūriu gerą filmą. O feisbukas…jis išsunkia. Ėmiau įsileisti

mintį gerokai apriboti jo naudojimą. Gal. Ateityje.

Perskaičiusi Aurimos Dilienės knygą “Šeima – komandinis žaidimas”

suvokiau, kaip svarbu invertuoti į santykius su vyru. Ėmiau atidžiau

jį stebėti, rinkti žodžius, patylėti, kur nereikia.

Išgyvenusi baimę dėl degančios Notre Dame bažnyčios dar kartą

supratau, kaip viskas laikina…

Parsivežu daugybę planų ir idėjų ateičiai. DAUGYBĘ. Svarbiausia dabar –

neprarasti mėgavimosi. Tuo ir baigiu savo kelionės suvokimų aprašymą.

Linkiu jums visiems sėkmės ir laimės.

I dalis

II dalis

Kelionė po Prancūziją. Suvokimai.

II dalis

Vandenynas kvėpuoja. Ar pagalvojote kada nors apie tai? Įkvepia – potvynis, iškvepia – atoslūgis. Išsiplėtimas, susitraukimas. Kaip ir žmogaus širdis.

Viskas pasaulyje juda. Sukasi ratu arba pulsuoja. Pulsuoja žmogaus širdis ir plaučiai, pulsuoja vandenynai, pulsuoja kirminas, virstantis drugeliu. Viskas susiję ir viskas yra viena.

O mes… Mes esame tokie maži. Pakilus lėktuvu žmogaus nebematyti. Kaip mikrobo.

Judame savo trajektorija, menkai nukrypdami nuo kurso. Kurso, kuris yra nulemtas iš anksto? Tai, kad aš būsiu čia, prie Atlanto vandenyno, tai, kad pastebėsiu tai, ką pastebėjau ir sureaguosiu taip, kaip sureagavau? Tai, kad esu mikrobo dydžio ir elgiuosi tik taip, kaip gali elgtis mikrobas? Kad rašysiu šitą tekstą, kad Prancūzijoje pagaliau nustosiu valgyti mėsą?

Prieš jausmą, kokie maži mes esame, viskas nublanksta – planai, norai, reikalai. Mes netgi nematomi, kokie dar reikalai? Kiek reikalų gali turėti mikrobas?

Gerai, jei pavyksta tai suvokti.

Tokia mintis mano galvoje, deja, tik viena iš daugelio. Stoviu prie vandenyno per atoslūgį ir galva kupina minčių. Perpildyta. Jos ūžia, plečiasi, užima vis daugiau vietos.

Air bnb bute nėra interneto, ir, tiesą sakant, labai nuo jo pailsėjau. Tris dienas netikrinau pašto ir e-mailo. Jaučiausi laisva nuo kitų žmonių minčių, likau tik su saviškėmis. Užtenka ir savų.

Visai nenorėjau grįžti atgal į “ryšį”, bet įpročiai yra stiprūs. Kai pervažiavome į kitą air bnb, patikrinau el. paštą… Ir gavau blogą žinią. Mano trečioji knyga “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą” leidyklos nedomina, nes per maža auditorija.

Išvados dvi:

- 1. Jie teisūs.
  2. Tai yra ir gera, ir bloga žinia.

Bloga todėl, kad vienaip ar kitaip atsakymas yra “ne”. Gera todėl, kad dabar galiu daryti tai, apie ką buvau pagalvojusi – išleisti elektroninę knygą. Tokią, kuri būtų pasiekiama visiems pasaulyje lietuviškai skaitantiems žmonėms. Visiems tiems, kurie svajoja parašyti knygą.

A, o dėl mėsos nevalgymo. Buvo taip. Po knygos pristatymo Kaune Laimės dienos proga, mes su bičiule Loreta nusprendėme išgerti kavos ir paplepėti. Buvo jau gana vėlu, užėjome į pirmą pasitaikiusią kavinę ir kol Loreta rinkosi kavą, aš pasijutau labai išalkusi. Akis viliojo sumuštiniai su lašiša, po visos dienos prekybos likę du.

—Paimsiu dar ir sumuštinį, —pasakiau Loretai.

—Aš irgi noriu.

—Tai imk ir tu, žiūrėk, yra du.

—Ne, taigi aš vegetarė. Nevalgau mėsos.

—Bet čia žuvis?

—Ir žuvies ne. Tik kavą geriu ir saldumynų kartais paragauju, kad nebūčiau tokia teisinga, —nusijuokė. —Paimsiu šitą šokoladinį keksą prie kavos.

—Tu žinai, — susižavėjusi pažvelgiau į ją. —O aš ėmiau nuoširdžiai pavydėti žmonėms, kurie nevalgo mėsos.

Ir tada į mane trenkė žaibas. AŠ NUOŠIRDŽIAI PAVYDŽIU ŽMONĖMS, KURIE NEVALGO MĖSOS?!!

O kas, leiskite paklausti, mane stabdo? Kodėl aš renkuosi “nuoširdžiai pavydėti?”.

Įsitikinimai. Tie seni, keisti, nukaršę įsitikinimai. Kas yra įsitikinimai? Tai minčių pulsacija MANO galvoje. Jos pulsuoja taip, kad renkuosi vieną kelią, net negalvodama apie kito kelio galimybę.

Ir tada mes išvažiavome į Prancūziją ir aš daugiau neparagavau mėsos. Iš esmės mėsa nėra blogai, blogai yra mėsos pramonė ir visi vargšai gyvūnai, kurie auginami tam, kad būtų suvartoti. Tarsi duona. Bet jie juk taip pat, kaip ir mes, gyvi. Jie bijo ir nerimauja, jie nenori mirti. Kaip ir mes. Mėsą galima valgyti, bet tik tada, kai gyvūnas yra laisvas, sumedžiotas su meile ir jo atsiprašyta, ir jam padėkota, kad jis taps mano kūnu. Kai valgoma mėsa su dėkingumu ir meile gyvybei, kuri užgeso tam, kam mus pamaitintų. Tada – taip. Bet ne taip, kaip valgome mes. Mėsos gabalas mums nėra gyvūnas, apie tai mes dažniausiai net nenorime galvoti. Tai tik mėsos gabalas. Kuo jis skiriasi nuo žmogaus mėsos?

Čia, Prancūzijoje, lengva nevalgyti mėsos. Sūrių pasirinkimas milžiniškas, nuo – iki, akys raibsta. Taip pat ir jūros gėrybių, ir duona puiki. Ko daugiau reikia? Maisto kultūra Prancūzijoje klesti, daug energijos (t. y. dėmesio) skiriama maistui. Rezultatas matosi – ne tik labai skanu, bet susiklostė griežtos taisyklės, kurių nežinodamas valgysi Mc Donalde. Kaip mes vakar – pirmadienis, trys valandos dienos, visos parduotuvės ir visi restoranai uždaryti. Per vėlu, iki širdies gelmių nustebęs sako mums padavėjas. O kur galima pavalgyti? Nežinau, trauko pečiais. Viskas uždaryta.

Mano svajonė nevalgyti mėsos ir gyventi ant jūros kranto, tokia nereali Lietuvoje, pasirodo, yra visai reali Prancūzijoje. Visai šalia Atlanto vandenyno mes gyvenome tris dienas, jūros bangos pro buto langą mus pasitikdavo ryte ir palydėdavo vakare – rojus! Dabar tris dienas gyvensime visai netoli jo, už šimto metrų. Kvėpuosime kartu.

I dalis

Tęsinys netrukus.

Kelionė po Prancūziją. Suvokimai.

I dalis

“Diena išeina. Be manęs kaip kitos.”

Visa diena automobilyje. Pokalbiai, žaidimai, filmukai, dainos, pasakos, miegas. Pagaliau diena išeina, liko dar dvi tokios. Lekiame 150 k. m. greičiu. Dangus raudonas, raudonas. Savižudis virš greitkelio, žiūri žemyn. Šoks? Įvyks neišvengiama – niekas nespės sustabdyti. Vairuotojai žiūri į viršų ir skuba spausti akseleratorių. Vienas akmenėlis mestas į vandenį…Nešoko. Nuėjo.

“DIENA – tai tik laiko miražas, senamiesčio skersgatviu riedantis džiazas, skubančio pirklio bagažas, šiek tiek per sunkus, truputėlį per mažas…”

Automobilis geras, stabilus, padangomis įsikimba į plentą. Rieda ramiai, susikaupęs. Sustojame. Pakelės stotelėje visiškai nieko nėra, tik bio tualetas ir išsirikiavusios sunkiasvorės. Jų vairuotojai trypčioja šalia, rūko, žvalgosi. Pro šalį ištiestos rankos atstumu 150 km. greičiu švilpia automobiliai.

“DIENA- tai tik prarasto laiko oazė, tik viltis rasti prarastą, prarasto – nerasi, tai žvakutė tamsią Vėlinių naktį, vėjo rekviem tiems, kurie skuba netekti…”

Viduje gera, šilta. Jauku švilpti per vėją ir jausti, kad judi, kai kūnas sudribęs kėdėje. Brigita klausia, kodėl Lietuvoje nėra Disneilendo. Kalbam apie karą, opupaciją, pabėgėlius, dabartinius laikus. Apie tautų skirtumus. Staiga, pirmą kartą Kernagio dainoje išgirstu Ezopo kalbą.

Suplėšysim į gabalus, tuos kolorado vabalus ir bulvės ir vėl žydėėės!

Ir mylimam kolūkyje, pakelę žemės ūkį mes danuooosi iš širdies!!

Suplėšysim į gabalus tuos komunistų šakalus, lietuviai vėl žydėėės!

Ir mylimoj šalelėje pakėlę savo ūkį mes dainuosim iš širdies!!!

O kartu dainuos Lietuva!

Galvoju. Nėra labai didelė sėkmė gimti Lietuvoje. Tikra askezė. Nieko nebuvo, nieko neturėjom. Gyvenom prislopinti tarsi medūzos. Judėjom, tačiau iš tiesų tik mojavom galūnėmis, kad būtų vaizdas, kažkas vis dar gyva. Ne iš tikrųjų. Dabar viskas gerai, tačiau kitur – dar geriau. Niekas juk nelaiko.

Tačiau palikus savo gimtą žemę imi ją neštis širdyje. Mes galim ją palikti, bet ji nepalieka mūsų. Ji keliauja visur kartu. Kur bebūtum, kiek metų bekeliautum. Įdomus fenomenas. Tarsi užkeikimas. Kiek žinau, jis yra tikrai lietuviškas, unikalus. Kuri tauta dar be mūsų jaučia tokį milžinišką prisirišimą prie savo žemės ir kalbos? Kartą sutikau prancūzę, kuri penkiolika metų gyveno Airijoje. Ji prisipažino pamiršusi prancūzų kalbą ir nebesijaučianti prancūze. Ar lietuviui tai įmanoma?

Visada stebėjausi, kodėl ši daina apie kažkokius nereikšmingus kolorado vabalus tokia mėgstama.

II

Senukas Paryžius. Basutės ir žieminiai paltai. Siauromis gatvėmis švilpiantis šiaurinis vėjas, saulė, priverčianti nusimesti striukes. Skubantys įvairiaspalviai žmonės. Didmiesčio dinamika. Požeminis metro, minios, minios, minios. Viskas atrodo šiek tiek sena ir šiek tiek pamiršta. Keliais dydžiais mažesni automobiliai, siauros durys, neaukšti namai. Viskas šiek tiek nešvaru, tačiau kartu kažkaip natūralu ir artima. Tarsi visi mes praeitame gyvenime čia būtume gyvenę. Pasaulis ne toks ir didelis.

Kaip gi gali nuvilti Paryžius? Jis įtraukia, koks bebūtų. Kiekvienam Paryžius turbūt kitoks – mums buvo daug vaikščiojimo, daug vėjo, šlapi drabužiai po žaidimo su fontanu ir be galo skani kava pirmoje pasitaikiusioje kavinukėje.

Neįprastas, nepažįstamas miestas. O kartu – kviečiantis, draugiškas, norintis susibičiuliauti. Buvo šiek tiek baugu vienai vakare važiuoti į susitikimą su Paryžiuje gyvenančių merginų Knygų klubu. Atvažiavau žymiai anksčiau, lynojo, jaučiausi svetima, visai atvirkščiai, nei netrukus susirinkusios tautietės – kas pavėlavusios pusvalandį, kas visą valandą. Akivaizdu, kad vėluoti čia normalu, ir dar akivaizdžiau, kad visos Paryžiuje jautėsi kaip namie, puikiai susikalbančios prancūziškai ir nardančios šioje kultūroje tarsi žuvytės akvariume. Paleidusi pavargusius vaikus grįžti į viešbutį, buvau pavargusi ir pati, po trijų dienų sėdėjimo mašinoje ir visos dienos vaikščiojimo šaltame vėjyje, tačiau susikaupiau ir klausiau, kaip lietuvaitės aptarinėja perskaitytas knygas, paklausiau jų kelių klausimų, vieną kitą žodį įterpiau ir apie savo knygas.

Tame klube akis į akį susidūriau su esmine prancūziško gyvenimo taisykle – mėgautis gyvenimu. Neskubėti, nesiekti tikslo dėl pačio tikslo, gyventi procese. Tai matosi visur, ir aptarnavimo kultūroje, ir maisto kultūroje, ir bendravimo kultūroje. Nors, atrodo, buvau jų viešnia, buvau sutikta tikrai draugiškai, bet neatrodė, kad būčiau laukta, ar kažkaip ypatingai (kaip susitikimuose Lietuvoje) priimta. Niekas nerodė susidomėjimo nei mano knygomis, nei rašymo patirtimi, buvo žymiai įdomiau susitinkant kartą per mėnesį pabendrauti lietuviškai, merginoms kur kas labiau rūpėjo aptarti per mėnesį perskaitytas knygas ir pasidalinti asmeninėmis naujienomis.

Nurašiau visa tai prancūziškai kultūrai, ypač, kai galiausiai neiškentusi ėmiau užsidegusi pasakoti apie rašymą ir literatūrą, tačiau sutikau sutrikusius žvilgsnius ir skubų – tai gal jau baigiam mūsų susitikimą?:) Neseniai perskaičiau Jurgos Baltrukonytės postą Feisbuke – kaip tik man. Ji rašė, kad neturi prabangos bendrauti su sau neįdomiais žmonėmis ir dalyvauti nuobodžiuose susitikimuose. Jei ima žiovauti, iš karto atsistoja ir išeina, be noro grįžti. Taip ir įsivaizdavau, kaip atsistoju ir išeinu iš to susitikimo, nes, iš tiesų, man nelabai buvo klausytis, kokias jos knygas skaitė ir ką apie jas galvoja.

Taip. Važinėjant į susitikimus visko būna. Ir juodo ir balto, tai sukuria visą neįkainojamą patirtį.

III

Tiesiai po patirties Paryžiuje ankstyvą rytą mes jau ir vėl kelyje. Į DISNEILENDĄ! Nežinojau ko tikėtis, tačiau pamačiau daug daugiau nei tikėjausi. Tai buvo tikra pasaka. Viskas (absoliučiai viskas!) Disneilendo stiliuje – pasakos stiliuje. Labai gražu, skoninga, malonu, patogu, gera. Net negalėčiau apibūdinti visko, kas. Viskas. Nuo pastatų, baldų, suvenyrų, uniformų, personažų, iki užkandžių įpakavimo, pramogų ir gėlių. Tikra pasaka. Atkurtas natūralus pasaulio grožis.

Antra diena mums nebuvo labai sėkminga, nes tik išėjus iš nuostabiausio pasaulio viešbučio, Kasparas iš tos laimės, kad vėl eina į Disneilendo pramogas, nugriuvo ir prasikirto skruostą. Valanda streso, kol pakliuvome į ligoninę, tada penkios valandos laukimo. Vaikai ėjo iš proto, mes nežinojome ko tikėtis. Viskas baigėsi gerai, ir dar netgi spėjome pamatyti paradą ir pakartoti labiausiai patikusias pramogas. Užteko.

Sekantis stotelė – apartamentai prie vandenyno. Echh…tai mano svajonė – miegamajame pro langą matyti jūrą. Svajonės išsipildo! Nors ir tik dviem dienom. Pagaliau pabūsime ramiai, be jokių planų pamatyti, patirti, suspėti. Galėsim paskaityti, parašyti ir pamedituoti.

Laukite tęsinio…

Diena išeina

Tiems, kurie svajoja parašyti knygą

II dalis. Tai yra ištrauka iš knygos “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”

Pirmąją dalį rasite čia

Apie ką rašyti?

Idėja gali sklandyti aplinkui jus metų metus ir neduoti jums ramybės: parašyk apie mane, parašyk! Tačiau gali būti, kad jūs norite parašyti knygą, tačiau nežinote, apie ką rašyti. Taip gali būti ir tai dar nereiškia, kad jūs esate nekūrybiški. Taip gali atsitikti ne tik jums, bet ir labai tampriai su literatūra susijusiems žmonėms.

Iš tiesų, gyvenant rutinoje labai sunku surasti, apie ką rašyti. Darbas – namai. Mokykla. Iš kur tos širdį gniaužiančios istorijos, tie nuotykiai ir išgyvenimai, kurių gyvenime nevyksta?

Aš pati susidūriau su šia problema. Kol neišvažiavau iš Lietuvos neturėjau apie ką rašyti. Rašiau dienoraštį, tačiau tekstai buvo skirti ne skaitytojui, o tik terapiniam „išsirašymui“. Tik grįžusi namo ir parašiusi savo pirmąją knygą, kurioje pasakojama emigracijos, meilės ir kelionės į save istorija, pajutau, kad visos idėjos, sklandžiusios pasąmonėje pagaliau rado kelią į mano sąmonės uostą. Svarbu – pradėti. Galbūt tai bus jūsų vienintelė knyga, kurią jūs norite parašyti, o galbūt, kaip ir man, ji atvers kelią kitoms jūsų knygoms.

Jei neturite idėjos, bet norite rašyti, tuomet idėją jums teks „parsisiųsti“ iš gyvenimo.

Kas yra kūrybiškumas?

Tai erdvės savyje atvėrimas. Sukuriant erdvę jūsų galvoje sudaromos sąlygos gimti naujai idėjai. Kūrybiški žmonės kalba apie tai, kad geriausios mintys ateina…nuobodžiaujant. Arba tada, kai galva tuščia. Tuščia, reiškia be Feisbuko, televizijos, kompiuterio.

Nauja idėja yra ne kas kita, kaip dviejų ar kelių senų dalykų kombinacija. Ieškokite senų idėjų kitų autorių knygose ir gyvenimuose ir jas kombinuokite. Pavyzdžiui, obuolių pyragas su alyvuogėmis. Kodėl gi ne? Galbūt tai gali būti jūsų pagrindinės herojės mėgstamas pyragas?

Jei jums kils nauja, originali idėja, nebijokite apie ją kalbėtis. Jos niekas nepavogs, nes idėja tai dar ne kūryba. Kūryba yra idėjos realizavimas ir kiekvienam žmogui ji yra vis kitokia, originali. Duokite vieną temą dešimčiai žmonių ir visi parašys apie ją skirtingai.

Pagrindinė sąlyga – minčių erdvė, o geriausias jo draugas – vientisas, nenutraukiamas kūrybos laikas. Nemažai kūrybiškų žmonių dirba naktimis, nes tik tada niekas negali jų nutraukti. Nelengva įeiti į kūrybiškumo erdvę, nelengva iš jos išeiti, todėl geriau, kad niekas ten būnant netrukdytų.

Pirmajame knygos rašymo etape išoriškai jūs nieko ypatingo neveikiate, dirbate kasdienius darbus, mokotės, bendraujate. Mąstydami apie savo knygą stebite gyvenimą. Stenkitės pastebėti viską, ypač tai, ko nematėte anksčiau. Kasdienis žygis į parduotuvę, kelionė automobiliu ar autobusu, bendravimas su kolegomis ir draugais gali atverti jums labai daug naujų idėjų. Viena žymi rašytoja, pasakodama apie savo pirmąją knygą, pasakojo, kaip kartą restorane ji pamatė po stalu pasislėpusią merginą. Šis vaizdas ją taip sukrėtė, kad ji ėmė galvoti – kodėl ji taip pasielgė? Kas jos gyvenime galėjo nutikti iki šio momento? Iš šio klausimo gimė istorija, kuri paskui buvo užrašyta į knygą, tapusią bestseleriu.

Vienos didelės kompanijos generalinis direktorius skrisdamas darbo reikalais niekada nepirkdavo verslo klasės bilieto ir beveik nesėdėdavo savo kėdėje. Skrydžio laiką jis išnaudodavo kalbėdamasis su keleiviais. Tokiu būdu geriau jausdavo visuomenės pulsą ir susirinkdavo daug įdomių minčių bei idėjų.

Kasininkė, kuri išbėga iš kasos, kad spėtų nuskenuoti eilės gale stovinčios moters vyną, nes jau be dviejų minučių aštuonios ir tuoj alkoholio nebus galima parduoti. Mergina, iš akių byrant ašaroms lesinanti balandžius viduryje miesto aikštės, kepinant 30 laipsnių karščiui. Vyras su kostiumu, visas permirkęs, gaudantis šokinėjančius fontanus. Kas jie tokie? Kas jiems galėjo nutikti? Kokia jų istorija?

Stebėkite gyvenimą. Paprastus dalykus matykite nepaprastai. Būkite smalsūs ir budrūs.

Algirdo Karaliaus kūrybiškumo patarimai

Norėdami sukurti kažką visiškai originalaus, galite padėti sau eksperimentuodami su tokiomis užduotimis:

Padidinti/pamažinti – pakeiskite objekto kiekį arba dydį. Padarykite jį neįprastu. Pavyzdžiui, bestseleriu tapusios Irenos Buivydaitės pirmosios knygos pavadinimas yra „Šimtas baltų mersedesų“. Ne patys balti mersedesai, bet jų kiekis pritraukia dėmesį. Su neįprastais kiekiais galite žaisti ir sukurti labai įdomių kombinacijų.

Pridėti/atimti – prie jau įprasto objekto pridėkite ką nors, kas jam neįprasta. Pavyzdžiui, kunigas, kuris daro tatuiruotes ar panašiai. Arba profesorius, kuris serga šizofrenija (iš filmo „Nuostabus protas“).

Pakeisti formą – jei pakeistumėte įprastą sąvaržėlės formą, galėtumėte gauti daug objektų: smeigtuką, auskarą, atidarytuvą, ginklą, kabliuką. Arba, pavyzdžiui, pakeitus įvaizdį, kad lieknos moterys yra gražios, galima sukurti labai įdomią istoriją.

Pakeisti medžiagą – pakeitus įprastą medžiagą, iš kurios padaryti dalykai gali atsitikti tai, ko jūs ieškojote. Pavyzdžiui, megzta sąvaržėlė gali nebeatlikti savo įprastos funkcijos, tačiau tapti puikiu dekoro elementu. Arba herojus, kuris šypsosi ir sako komplimentus (malonus žmogus) ir tiesų yra moteris ir dar serijinė žudikė.

Mąstyti pagal analogiją – panaudoti objektą kur nors kitur, nei įprasta. Pavyzdžiui, personažas valgo rūgščias citrinas tarsi saldžius obuolius, tuo sukeldamas visų aplinkinių seilėtekį, arba požeminė uola panaudojama vestuvėms švęsti.

Pakeisti įprastą eiliškumą – jei pirma reikia paimti prekę, o paskui už ją sumokėti, galima pirma sumokėti, o paskui paimti prekę. Arba pirma pavalgyti, paskui pagaminti maistą, ar pirma apsirengti, tada palįsti po dušu (iš filmo „Po pirties“)

Viską daryti priešingai negu prieš tai – čia gali pasitarnauti peripetija. Sujunkite tai, kas neįprasta ir atskirkite tai, kas įprasta. Jei jūsų knygos siužetas vedė link pastatyto namo (pasakojo apie namo statybas) staiga žemę gali užkariauti ateiviai, kurie apsigyvena tame neužbaigtame name…

Ieškokite problemos

Idėjos embrionas yra kasdieninė mūsų problema. Ieškodami idėjos knygai ieškokite problemos. Nors ir sako, kad idėjos trenkia tarsi iš giedro dangaus, tačiau dažniausiai idėja yra atsakymas į mūsų sąmoningai ar nesąmoningai suformuluotą klausimą, problemą. Kitaip tariant, jei norime turėti daugiau idėjų, turime suformuluoti daugiau problemų. Apie ką norite parašyti?

Niekas negali parašyti taip, kaip jūs.

Jūsų idėja yra unikali

Todėl nebijokite, kad jūsų idėją kas nors pasisavins, ir nesikuklinkite „pavogti“ kito žmogaus idėją. Idėjos yra bendros. Jos sklando bendroje visatos sąmonėje, todėl dažnai pasitaiko, kad tuo pačiu metu skirtingose pasaulio pusėse du žmonės pasigauna ir įgyvendina pačią idėją. Šis fenomenas vadinamas Šimtosios beždžionės sindromu. Šis pavadinimas gimė Japonijoje, kai buvo pastebėta, jog vienos salos laukines beždžiones išmokius prieš valgant nusiplauti batutus vandenyje, tą patį ėmė daryti beždžionės kitoje salose. Šis fenomenas reiškia, kad kai tam tikras kiekis individų įgyja tam tikrų žinių, atsiranda „kolektyvinis žinojimas“ arba, kitaip tariant, idėjos ima sklandyti ore. Gaudykite idėjas, savinkitės jas, nes idėja yra tik molis. Ką iš to molio nulipdysite, tai bus unikalu ir nepakartojama.

Rašytojų istorijos. GEDIMINAS BERESNEVIČIUS

Su Gediminu Beresnevičiumi kalbėjome apie kūrybiškumą. Kuo jis skiriasi nuo fantastikos, kaip išugdyti gebėjimą kurti, ar galima išmokti kūrybiškumo, apie konkrečių metodų kupinas kūrybiškumo mokymo knygas vaikams ir suaugusiems “Sukurk Kroodilą” ir “Kūrybiškumo ugdymas kaip žaidimas”.

Apie laiką, gyvenimą ir laukimą.

Kartais dienos bėga, tiesiog lekia šuoliais, o kartais slenka tarsi laikrodžio rodyklės, vos pavilkdamos kojas. Kai ko nors laukiu, atrodo, viskas užsitęsia ir laikas slenka labai lėtai. Pavyzdžiui, kai laukiu atostogų, atsakymo į laišką, šilto pavasario. Atrodo jau taip ilgai… Atsibodo, tikrai, nebegaliu daugiau. Tačiau iš kitos pusės – tik išaušo rytas, štai jau ir tamsi naktis, tik atėjo pirmadienis, o va, jau ir penktadienis, ką tik buvo Nauji metai, o va, jau baigiasi trečias metų mėnuo.

Laikas greitas, laikas lėtas, laikas amžinas, tačiau egzistuoja tik vieną sekundę, … paradoksai ant paradoksų, sukasi galva, kaip ir nuo viso gyvenimo.

Todėl turbūt galima sutikti su tuo, kad laikas, kaip ir gyvenimas, yra tik iliuzija. Gyvenimas ir yra tik trumpas laiko tarpas. Gyvenimas ir yra laikas. Trumpa amžino laiko atkarpėlė.

Laikas yra pati GALINGIAUSIA pasaulio jėga. Su laiku neįmanoma kovoti. Jis niekada nesustoja. Jis yra mūsų ir laimė, ir nelaimė. Niekas nėra amžina. Kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą, kas gimė, tas turės mirti. Laikas gydo, tačiau laikas ir sendina. Laikas leidžia pasiekti tikslus, nudirbti didelius darbus, tačiau taip pat artina išsiskyrimą, mirtį, pasikeitimą. Viskas ateina ir viskas praeina. Ir atostogos, ir pavasaris, ir gimtadienis, ir metai, ir gyvenimas. Amžinas tik laikas.

Kažkas pasikeitė, kai parašiau, kad gyvenimas yra laikas. Iš tiesų… Jei laikas yra pati galingiausia pasaulio jėga, tai gyvenimas taip pat? Juk gyvenimas kaip ir laikas, eina, mums nereikia jo stumti. Mums reikia tik išbūti. Mums nereikia nieko laukti. Nereikia laukti ateities, nes ji vis tiek ateis.

Kita vertus, laikas yra ne tik galingiausia (ir paradoksaliausia) pasaulio jėga, bet yra ir DIDŽIAUSIA Visatos dovana mums. Mūsų gimtadienio dovana. Gavome laiko, kai galime mėgautis tuo, kad gyvename. Kai galime justi visomis dešimčia savo juslių (taip, dešimčia!). Jausti skonį, užuosti kvapą, matyti spalvas, leisti, jausti šilumą ir karštį, girdėti garsus, išlaikyti balansą, pajusti įspėjimo ženklą skausmą ir justi savo individualų kūną, atskirtą nuo visos Visatos. Tai yra devynios žmogaus juslės, kuriomis apdovanotas kiekvienas žmogus. Dešimta – trečioji akis, vidinis organas, kurią taip pat mes turime, kiekvienas. Trečioji akis žiūri į vidų, mato ne materialų, o dvasinį pasaulį.

Ir štai, mes su savo 10 – čia juslių šią akimirką. Aš rašau, jūs skaitote. Tokia mūsų visų dovana. Ją gavome atėję į šią žemę. Mes, kol dar gyvi, TURIME LAIKO.

Rašytojų istorijos. LINA GRAŽULYTĖ

Su Lina Gražulyte kalbėjomės apie jos pirmąją knygą “Priklausomybė”. Kiek reikia užsispyrimo išleisti knygą, kaip ji buvo rašoma, apie ką ji ir kam skirta, išgirsite čia. Šį kartą be pašalinio triukšmo (beveik):)

Mahabharata: filmas, kuris išlaisvina.

Kartais žmonės visą gyvenimą nešiojasi vieną mintį. Mintį apie tai, ką jie turėtų veikti gyvenime, kokia yra jų pareiga. Kam jie turėtų pasiaukoti, atiduoti visą save, ką mylėti ir ko nekęsti.

Dar tai vadinama to žmogaus realybe. Ji tarsi skraistė, užmesta ant akių, pro kurią žmogus žiūri į pasaulį.

Pagal tai, pro kokią skraistę žmogus mato pasaulį, jam atrodo jis mato tiesą. Mato, kurie dalykai yra teisingi ir kurie neteisingi. Priimtini ir nepriimtini. Toleruotini ir netoleruotini.

Skraistės būna skirtingos, matymai taip pat.

Tačiau akys visų vienodos.

Mes visi turime tokias pačias akis. Kas, jei tą akis dengiančią skraistę nusiimtumėm? Kas, jei pamatytume viską nepridengtomis akimis? Ar gali būti, kad tai, ko siekėme visą gyvenimą, tai, kam jautėme pareigą, tai, kam visą save atidavėme, pasirodys nieko neverta?

Labai gali būti.

Bet koks prisirišimas prie “tiesos” jau yra ne tiesa.

Todėl siūlau pasižiūrėti šį filmą. Kas turi kantrybės, tas gaus atpildą ir supras, kaip sudėtas pasaulis ir kas matosi tiems, kurie mato be skraistės.

Mahabharata. 267 serijos. Rekomenduojama žiūrėti mažomis dozėmis. Nepriimti visko tiesiogiai. Žiūrėti ir klausytis. Nutildyti protą. Jausti. Ieškoti atsakymų tik tada, kai viską peržiūrėsite.

Kas pasiryžę tam, dalinuosi nuoroda.

http://mir-ved.ru/video/322-velikaya-mahabharata-video-hd.html

Rašytojų istorijos. EVA TOMBAK

Nors triukšmo buvo, kam įdomu, tas klausys ir IŠGIRS. Su Eva Tombak apie storą odą, pasikeitimus, (ne) baimę klysti, vidinę laisvę, individualų požiūrį ir asmeninius potyrius.

Apie terapinį rašymą, darymą kažką pirmą kartą, darymą ne dėl rezultato, vaikų auklėjimą, jogą, keturias Evos knygas, savilaidą ir apie tai, ką išgirsite šiame pokalbyje, ko niekur nesate girdėję.

Tiems, kurie svajoja parašyti knygą

I dalis. Tai yra ištrauka iš knygos “Tiems kurie svajoja parašyti knygą”

„Visus didžiuosius atradimus aplenkė tas, kuris svajojo atrasti būdą, kaip slapčiausias mintis perteikti bet kuriam kitam žmogui, nors ir labai nutolusiam erdvėje ar laike. Būdą bendrauti su tais, kurie gyvena Indijoje; pasikalbėti su tais, kurie dar negimė ir gims tik po tūkstančio ar dešimties tūkstančių metų. Ir taip paprastai – popieriaus lape įvairiai išdėstydamas dvidešimt ženklų!”

Taip rašė Galilėjus Galileo 1632 metais. Svajonė išsipildė – dabar rašyti, perduoti savo slapčiausias mintis gali kiekvienas. Rašyti gali ir nori vis daugiau ir daugiau žmonių. Tai yra nuostabu, nes vis daugiau žmonių nori pasidalinti tuo, ką patyrė, ką suprato, ką išgyveno. Vis daugiau žmonių nori kurti ir visuomenė atsiliepia į šį troškimą – skaito lietuvių autorių kūrybą. Jų knygos perkamos, vertinamos, kartojami jų tiražai.

Knygos rašymas, kaip ir bet kokia kita kūryba, yra galimybės pavertimas į tikrovę. Galimybių yra daugybė: jūs galite knygą rašyti, galite jos nerašyti; galite rašyti apie save, arba rašyti apie kitus; galite kurti poeziją, prozą, komediją, tragediją, detektyvą, siaubo, meilės romaną. Galite pasirinkti bet kokį žanrą ir bet kokią temą, viskas jūsų rankose.

Rašytojas yra kempinė – sugeria į save aplinką, ją perleidžia per save ir atiduoda visuomenei perdirbtą realybės produktą.

Jūsų rankose yra lietuvių literatūros ateitis. Tik jūs galite nuspręsti, kokie žodžiai, sakiniai, pastraipos bus užrašytos, kokios temos išgvildentos, kokie nuotykiai ar patyrimai aprašyti. Jūs renkatės, ką perduoti visuomenei, kokias spalvas sujungti, kokius kvapus, skonius, vaizdus paskleisti. Jūsų knyga užpildys dar vieną lietuvių literatūros dėlionės langelį, ji pakeis visą bendrą paveikslą. Jūsų knygą skaitys, nagrinės, apie ją galvos, ją vertins. Jūsų knyga pakeis ne tik literatūros, bet ir žmonių, kurie ją skaitė, matė ar girdėjo, gyvenimus. Pasaulis jau niekada nebus toks pats, koks buvo be jūsų knygos. Paversdami galimybę į tikrovę jūs tampate Kūrėju.

Knyga yra gyva. Akimirką, kai knyga išleista ir keliauja į skaitytojo rankas – jūsų užrašytas žodis tampa gyvas. Kiekvienam rašytojui tai yra ypatingas momentas. Paimti į rankas dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, kuri visai neseniai neegzistavo materialiu pavidalu. Kokia ji graži, kokia miela! Jūsų pirmoji knyga!

Jei skaitote šią knygą, jūsų pirmoji knyga jau gyvena jūsų mintyse. Tarsi Homunkulas, kuris gali mąstyti, nors dar negimė. Tam, kad jis gimtų, reikia jį užauginti, subrandinti. Jūsų mintis taip pat – tam, kad jos gimtų knygoje.

Rašymas tai yra persikėlimas, nėrimas į paralelinį pasaulį. Rašymas tai yra vaizduotėje ar prisiminimuose įvykusių įvykių išgyvenimas, tarsi realių. Rašymas tai yra jūsų sąmonės praplėtimas. Rašymas tai užsispyrimas ir daug daug kantrybės.

Tačiau reikia pripažinti, kad tai padaryti nėra lengva. Todėl yra daug rašančių, tačiau žymiai mažiau autorių.

Kita vertus, tai, kas nelengva, yra verta pastangų. Kuo kelionė ilgesnė, tuo daugiau pasitenkinimo pajusite, pasiekę jos tikslą. „Parodykite man žmogų, kuris labiau norėtų keliauti į Latviją, o ne į Karibų salas.“, rašė Eglė Ramoškaitė.

Arba, kaip sakė Austinas Kleonas:

„Nelauk, kol sužinosi, kas tu esi – imk kurti.“

Etapai

Kiekviena knyga rašoma skirtingai, taip pat kaip ir kiekviena gyvenimo diena yra skirtinga. Vieni knygos rašymo etapai gali trukti labai trumpai, kiti – net ir keletą metų. Rašant ir leidžiant kitą knygą – ilgai trukę etapai gali būti trumpi, o greitai įveikti – tęstis mėnesius. Tačiau dešimt knygos išleidimo etapų ir trys jų pakopos galioja visoms knygoms, taip pat kaip ir rytas, diena, vakaras galioja kiekvienai dienai.

Vieni knygos rašymo ir išleidimo etapai yra aktyvūs, kiti pasyvūs. Knygos išleidimo procesas yra tarsi zebras. Jis susideda iš juodo (aktyvaus) ir balto (pasyvaus) periodo). Neperėję juodos juostos, nepateksite į baltą, neperėję baltos – nepateksite į sekančią, juodą.

Pagrindinė knygos rašymo taisyklė – neskubėti.

Procesas vyksta lėtai ir ilgai, reikia tam nusiteikti. Be abejo, yra knygų, parašytų per kelias savaites ir tapusių bestseleriais. Tačiau tokių knygų autoriai daug metų nešiojosi ir brandino savyje knygos idėją, rašė ją mintyse. Kai knyga buvo prašyta mintyse, ten daugybę kartų perrašyta ir koreguota, beliko galutinį variantą užrašyti ant popieriaus. Tokių išskirtinių knygų autoriai taip pat perėjo visus knygos rašymo ir leidimo periodus, tik kitaip.

Tam pritaria ir rašytoja, vaikiškų knygų autorė Evelina Daciūtė:

„Įvairūs patarimai yra tik užuomina, kad reikia daugiau pamatyti, ką pamatei perkratyti, o tada dar duoti laiko, kad nusistovėtų. Neskubėti.“

Toliau aptarsime visus knygos rašymo etapus ir proceso žemėlapis jums taps labai aiškus. Reikės tik nusistatyti vietą, kuriose esate dabar, ir pirmyn!

II dalis

Rašytojų istorijos. ERIKA UMBRASAITĖ

Su Erika Umbrasaite kalbėjomės apie jos turą per Lietuvą, lietuvius Prancūzijoje, keturias jos knygas ir (ne) ambicijas siekti daugiau.

Įspūdžiai iš knygų mugės: gyvėjimo šventės:)

Bendras įspūdis toks, tarsi ruoštumeisi vestuvėms. Arba dideliam gimtadienio jubiliejaus šventimui. Arba gimdymui, – daug dienų galva užimta vien ta diena, pasiruošimas milžiniškas, visos detalės apgalvotos, sunaudota daugybė pastangų, laiko, pinigų…

Tačiau kai ta “didžioji” diena ateina, viskas būtinai vyksta ne pagal planą ir labai greitai baigiasi. Pasibaigus ateina nuovargis ir … nusivylimas. Atakuoja mintys, o kam to reikėjo? Neverta buvo sudėti tiek pastangų, laiko, nervų, pinigų… Juk visada galima nueiti lengviausiu keliu ir nieko nedaryti. Kodėl gi ne? Daug žmonių taip ir gyvena. Nieko nedaro, o tik laukia, kada kas ką “duos”. Pakvies, pasiūlys.

Tačiau praeina metai, ar keli, ir vėl darai tą patį.

Kodėl taip yra?

Nes kai šventi gimtadienį, ar savo vestuves, arba išgyveni gimdymo skausmą… jauti, kad GYVENI.

Kaip sakė Vydūnas: mūsų gyvenimo tikslas yra GYVĖTI.

Knygų mugė yra gyvėjimo šventė. Nors atsiliepimų, komentarų ir pastebėjimų, gilių ir nelabai, pozityvių ir negatyvių, giriančių ir peikiančių yra daugybė, tačiau kiekvienais metais ji vyksta, ir va, jau dvidešimt metų. Ir kiekvienais metais sulaukia tūkstančių, nors ir bambančių, kad neįmanoma pasistatyti automobilio, kad neaišku ką pirkti, kad svaigsta galva nuo eilių. Nes ne tas pats – ar nupirkti beveidę knygą knygyne, ar sudalyvauti jos pristatyme ir pabendrauti su jos autoriumi, nusifotografuoti su visiems žinomu veidu ar išklausyti gyvos įdomios diskusijos. Lankytojų vis daugiau, vis daugiau ir dalyvių – šiemet net 360, iš kurių net 54 – nauji.

Tarp tų 54 buvome ir mes – Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga.

Pirmą kartą, dar drebančiomis kojomis ir virpančiomis širdimis. Buvo sunku. Visų pirma apsispręsti dalyvauti, paskui pasiruošti. Paskui – atlaikyti visus “scenarijaus” pasikeitimus ir nuovargį. Tačiau keturios dienos praėjo, šventė įvyko. Ne taip, kaip buvo suplanuota, tačiau visgi – suorganizavome tris diskusijas, pristačiau savo naująją knygą “Tavo likimo krašteliu einu”. Nusipirkau net keturias knygas. Visas žaibo greičiu – dvi iš gretimai įsikūrusių kaimynų – Sirijaus centro ir Vanagaitės, o kitas dvi iš pažįstamų autorių (Renatos Šerelytės ir Jolitos Zykutės). Dar keturias gavau dovanų.

Smalsiai išklausiau dviejų diskusijų – apie knygų tinklaraščius ir Kalendoriaus pristatymą, į kurį pakliuvau netyčia. Ėjau į salę 3.2, kur turėjo būti pristatoma mano draugės tėčio knyga “Klaidžioja kažkas prie krūčiaus”, įkišau galvą į salę 3.1 ir pasilikau, nes labai kvietė, o žmonių susirinko tik saujelė. Buvo tvanku, trūko oro, tačiau sužinojau, kad 582 m. spalio 5 diena tapo spalio 15. Spalio 6-14 tiesiog išnyko iš kalendoriaus. Gal kada nors panaudosiu tai ir savo knygose:)

Bėgte nufilmavau savo bičiulės Aurimos Dilienės knygos pristatymą, drebėdama, pirmą kartą moderavau diskusiją (apie Meilės romanus), netikėtai (nesusirinkus dalyviams) dalyvavau diskusijoje apie Laisvalaikio literatūrą. Sutikau rašytojas, tinklaraštininkes, su kuriomis pažįstama buvau tik per feisbuką (jausmas – tarsi jau šimtą metų bendrautumėme). Dalyvavau iškilmingoje Alma Littera vakarienėje autoriams, su gyva muzika, vaišėmis ir įžymybėmis. Susipažinau net su dviem nuostabiais aktoriais – Redita Dominaityte ir Marium Repšiu. Abu man pasirodė tarsi skaidrūs krištoliniai indai, bet kada galintys prisipildyti ir pavirsti į kokį tik nori amplua. Turbūt taip turbūt atrodo visi talentingi aktoriai.

Būčiau mielai išklausiusi ir daugiau diskusijų, tačiau reikėjo skirti laiko ir buvimui stende. Veiksmo čia netrūko – mažučiame stende, kuris buvo pačiame 3 salės gale, prie kavinės, nuolat virė gyvenimas – mes buvome keturios, atėjo daug mūsų pažįstamų, artimųjų, kolegų, draugų aplankyti, pabendrauti, nupirkti mūsų knygas.

Buvo atėjusi ir krizė. Penktadienį grįžusi namo verkiau ir sakiau, kad viskas, daugiau nieko neberašysiu. O kam to reikia? Juk tiek visko yra prirašyta…Kam dar teršti eterį savo rašliavomis?

Tačiau dabar, jau praėjus kelioms dienoms, prisimenu Almos Litteros direktorės žodžius, kai tiesiai jai taip ir pasakiau.

“Pasiilgsi…” pasakė ji.

Tikrai. Kai jau pabandai, kai imi “gyvėti”, sunku sustoti.

Todėl kitais metais, jei gyvi būsim, ir vėl susitiksim Knygų mugėje. Ir vėl diskutuosim, o gal ir apsidovanosim, vėl bendrausim ir pažindinsimės. O beje, vienas įspūdingiausių knygų mugės susitikimų – Ieva iš Kauno atvažiavo (vežimėlyje) su drauge (irgi vežimėlyje) su manimi susipažinti. Vien todėl, kad aš kadais ja pakviečiau tapti draugais feisbuke. Ji nusipirko mano knygą ir prasitarė, kad taip pat nori rašyti, svajoja apie tai, klausė patarimų. Todėl ir skubu dabar pabaigti savo trečiąją knygą “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”.

Jos, pasirodo, reikia. Ir ne tik man.

Rašytojų istorijos. AURIMA DILIENĖ

Su gydytoja psichologe Aurima Diliene kalbėjome apie jos antrąją knygą “Šeima komandinis žaidimas”. Kodėl šeima yra žaidimas, kaip jai pačiai sekasi gyventi su vytu ir auginti septynis vaikus.

Rašytojų istorijos. JURGA TUMASONYTĖ

Jurga Tumasonytė, knygų “Dirbtinė muselė” ir “Knygyno istorijos” autorė apie jau pirmoje klasėje suklijuotą knygutę, istorijų pasakojimą, literatūros skonį, netrukus pasirodysiantį apsakymų rinkinį ir rekomendacijas ką skaityti.

PINIGAI. Kas tai yra?

Pinigai… Aktualus dalykas. Aktualus dėl to, kad mes gyvename sistemoje, kurią sudaro mainai. Negalime išvengti to, kad mainų sistema yra išgyvenimo sąlyga. Tačiau kas iš tiesų yra pinigai?

Apie tai noriu pasidalinti su Jumis. Šią informaciją, kuri gali būti girdėta, tačiau nepakenks jos priminti, girdėjau vieno Ciguno Mokytojo iš Ukrainos paskaitoje.

Pradžia

Jei pradėtume nuo pradžių, manai buvo visada. Aš turiu bananą, o tu apelsiną, apsikeiskime. Vėliau – aš turiu išdirbtą odą, o tu šaukštų rinkinį, apsikeiskime. Aš turiu jautį, o tu dvi ožkas, apsikeiskime, ir taip toliau.

Materija abiejų šalių susitarimu buvo keičiama į MATERIJĄ.

Tačiau vėliau atsirado pinigai. Pinigai nėra nei materija, nei energija. Tai yra informacija. Pinigai yra vertės simbolis, jos matas. Mes susitariame, kad tulpė arba medžiagos skiautė yra toks dalykas, į kurį galima mainyti viską. Kas daugiau jų turi, tas daugiau visko gali išmainyti.

Vėliau vertės matu tapo auksas. Aukso yra visur gamtoje, taip pat ir žmogaus kūne, jis tapo vertės simboliu. Po aukso ėjo sidabras ir varis, kurie yra šalia Mendelejevo lentelėje, nors žmonės to dar nežinojo, vertės simbolį rinkosi intuityviai.

Dabar pinigai yra popierius arba dar geriau – skaičiai banke. Kitaip tariant, vertės matas dar toliau pasislinko nuo materijos (auksas dar buvo materija!) ir patys savaime tapo niekuo, nuliu, tuštuma.

Kas kiek kainuoja?

Kaip žmonės nusprendė, kas kiek kainuoja? Kiek aukso reikia, kad jį išmainytų į vieną ar kitą daiktą?

Tai priklausė nuo to, kiek vertės buvo suteikiama tam daiktui. Kitaip tariant, kiek svarbus jis buvo žmogui. Brangūs daiktai buvo labiau vertingi.

O kas nustatė, kas yra vertinga, o kas ne?

Vertė yra santykis su tuo, kas mus supa. Per santykį nustatome, kas yra vertinga, o kas ne.

Santykis yra trauka, kai pliusas traukia minusą. Traukia sukuria santykį. Tarp dviejų pliusų arba dviejų minusų santykio nėra. Potencialų skirtumas sukuria santykį tarp dalykų.

Kuo trauka didesnė, tuo santykio vertė yra didesnė.

Paprastai tariant, ko mes labiau norime, tai mums yra svarbiau.

Kiekvienas turime savo vertės matą

Visus dalykus gyvenime mes vertiname kiekvienas atskirai.

Ten, kur mes sutelkiame savo dėmesį, ten mes sukuriame daugiausia vertės. Kitais žodžiais – dėmesys kuria mūsų vertę. Kiekvienas mūsų sprendimas, mintis, jausmas yra šio santykio atspindys: svarbu-nesvarbu, vertinga-nevertinga.

Sukurti santykį, kuris būtų vertingas, tai yra, atneštų didelius mainus (daug aukso, didelius pinigus) mums reikia įdėti daug dėmesio ir energijos, tai yra padidinti santykio vertę (trauką) maksimaliai.

Kitaip tariant, mes turime sutelkti dėmesį į dalybas, santykį, cirkuliaciją.

Šiai dienai daugiausia pinigų, t, y. vertės, saugo valstybės. Taigi, cirkuliacija turi vykti tarp žmogaus ir valstybės. Paprastai tariant – žmogus turi sukurti trauką – duoti valstybei tai, ką ji laiko vertinga ir mainais gauti už tai aukso.

Vidiniai pinigai

Lygiai taip pat kaip ir išoriniai pinigai, vidiniai pinigai sukuriami sukūrus trauką. Vidiniai pinigai yra mūsų vertybės, arba kokiu matu mes vadovaujamės priimami sprendimus. Vertybės gimsta iš trūkumo, kuris sukuria jau minėtą trauką. Tai, ko mums trūksta, tampa mūsų vertybėmis.

Kur įdėsi, iš ten ir imsi

O pabaigai – svarbiausia. Į kurią kasą įdėsi savo dėmesį (kursi vertę), iš tos kasos ir paimsi. Niekada negali paimti iš kasos, į kurią nieko neįdėjai. Jei sakai, kad nori būti turtingas, tačiau apie tai negalvoji, nesistengi ir nebandai tokiu tapti, tu nieko neįdėjai į turtuolio kasą. Tuo metu galbūt dėjai į kitas kasas, iš kurių vėliau ir galėsi pasiimti savo indėlį. Tačiau turtuolio kasa tuščia ir tu niekada nebūsi turtingas. Kur įdėsi, iš ten ir pasiimsi. Apie ką svajoji, tą ir gausi.

Trečias aukštas

Na, ir visai pabaigai, žmogus turi tris aukštus: apatinis aukštas yra reprodukcijos organai ir skrandis, t. y. seksualumas, kūniškumas, giminės pratęsimas, giminystė, maistas, gėrimai, malonumai. Antrame aukšte yra širdis, tai yra meilė, prisirišimas, pasiaukojimas. Trečiame aukšte yra galva, tai yra mintys, idėjos, dvasingumas, tikėjimas.

Vertė egzistuoja tik pirmuose dviejuose aukštuose. Trečiame aukšte vertės nebėra.

NEVERTINTI yra aukščiausias šiame žemiškame gyvenime esančio žmogaus pasiekimas.

Kokios staigmenos lauks šių metų Vilniaus knygų mugėje?

Jau visai čia pat, visai nebe ne už kalnų, vasario mėnesio (žiemos!) pabaiga. Vasario 21-24 dienomis Litexpo parodų centre “driokstels” Vilniaus knygų mugė. Tai didžioji knygų šventė, kurioje trokšta dalyvauti kiekvienas autorius.
Kai galvojau, apie ką rašyti šį penktadienį (kaip ir #kiekvienąpenktadienį jau trejus metus), supratau, kad rašysiu apie tai, kas aktualu. Tik tada tekstas liejasi laisvai, nereikia jo “kurti”. Kai rašau romanus, naudoju panašią “techniką” – leidžiu pirštams rinkti tokius žodžius, kurie skamba galvoje. Nekritikuodama, logiškai neatsirinkdama. Ne aš juos sugalvoju, jie tiesiog skamba. Patys, man lieka tik užrašyti. Ne man vienai, jei paklausysite #rašytojųistorijų, visi autoriai kalba apie tą patį.
Taigi. Noriu rašyti apie tai, kokios mintys mane lankė ir lanko visą šią savaitę, kokie lydėjo ir lydi įspūdžiai ir emocijos, įvykiai ir veiksmai. Apie ką galvojau šią savaitę? Labai daug – apie knygų mugę. Atrodo, kas čia tokio, suorganizuoti tris diskusijas, vieną knygos pristatymą ir pastovėti keturias dienas stende. Taip, gal skamba nieko tokio, tačiau jei kam nors kada nors teko ką nors organizuoti, tas supras, ką tai reiškia.
O tai reiškia beveik visos darbo dienos triūsą. Kai pagalvoju, kaip dirba tie, kurie planuoja ir dėlioja visus Knygų mugės renginius, pasidaro baisu dėl jų ir ramiau dėl savęs – mano juk tik keturi:) Ir be to, aš ne viena, mes keturiese.
Kaip tie renginiai atsirado?
Nagi, mes juos sukūrėme. Sugalvojome, kaip ir visa kita, kas supa mus, buvo sugalvota. Mes – tai lietuvių laisvalaikio literatūros lygos (LLLL) rašytojai, nusprendę dalyvauti knygų mugėje kartu. Tai reiškia, kad mes viską patys finansuojame ir patys organizuojame. Crazy. Ir kam mums to reikia? Ar ne.
Ogi tam. Tai yra šventė. Knygų šventė! Mes mylim knygas. Tiek savo, tiek kitų autorių. O kas puikiausia – turėdamos savo stendą mes galime siūlyti renginius. Pasiūlėme tris – diskusiją apie laisvalaikio literatūros padėtį dabartyje ir ateityje, apie humorą lietuvių literatūroje ir apie lietuviškus meilės romanus. Visus kultūros taryba patvirtino. Nežinau, ar buvo kada nors tiek daug kalbama apie lietuvišką literatūrą knygų mugėje. Ypač apie laisvalaikio, apie kurią nebuvo kalbama apskritai.
Dabar kiekvieną dieną planuoju: sukurti FB įvykius, pildyti juos aktualia informacija, kviesti žmones, dalintis, padaryti video pakvietimus, pasirūpinti, kad stende viskas vyktų sklandžiai (įrengimas, dalyvavimas, prekyba), rūpintis informacijos sklaida, pakvietimais, grafiku, kas kada bus stende, sugalvoti diskusijų scenarijų, bendrauti su diskusijos dalyviais, suderinti klausimus, susitikti su moderatorėmis, rašyti straipsnius į žiniasklaidą, pranešimus spaudai…žodžiu, visko net neišvardinsiu, nes pati net nebežinau, kas dar turi būti padaryta.
Kokios visų mūsų laukia staigmenos? Daug staigmenų, tik niekas nežino, kokios:)) Gal pamatysite autorių, knygą, ar išgirsite mintį, kuri Jus įkvėps, Jums įkris tarsi sėkla ir ims dygti ir augti? Gal įsigysite knygą, apie kurią net negirdėjote, tačiau ji taps viena mėgstamiausių? O gal autoriaus autografas sušildys širdį…O gal (š tiesų) puikiai praleisite laiką sudalyvavę knygų šventėje ir prisipirkę sau mielų knygų. Juk tyrimai rodo, kad žmonės, kurie skaito knygas gyvena ilgiau . Niekas nežino kas kiekvienam iš mūsų nutiks šioje knygų šventėje, tačiau staigmenų tikrai bus.
Kviečiu Jus ateiti ir prie mūsų stendo, kuris bus unikalus tuo, kad jame rasite TIK autorius su savo knygomis. Galima bus pabendrauti, užduoti klausimą, gauti autografą ir asmeninį palinkėjimą.
Tai bus LIETUVIŲ LAISVALAIKIO LITERATŪROS LYGA (LLLL) stendas Nr. 3.36, 3 salėje (kur ramiau) prie pat kavinės, netoli LRT studijos.
Čia rasite:
Rasą Sagę su knygomis “Laimingi žmonės keliauja dviračiais” ir naujausia knyga, psichologiniu romanu “Tavo likimo krašteliu einu”.
Lavisą Spell su bestseleriais tapusiomis knygomis “Būti (su) ragana” ir “Meilėje kaip kare”. Beje, Lavisa Jums turi pasiruošusi ir staigmeną!
Ramintą Stanaitytę – Česnulienę su knyga “Pabučiuok man į šypseną” ir naujausia, ką tik iš spaustuvės, dažais kvepiančią “Perlais balinta kava”.
Nijolę Koskienę su šmaikščiąja, skaitytojų jau pamėgta “Špylkos ir šlepetės”.
Ir dar ne vieną nuostabų šiuolaikinį laisvalaikio literatūros autorių. Kokį? Tegu lieka staigmena:)
Mūsų diskusijos vyks:
Apie laisvalaikio literatūrą: šeštadienį, vasario 23 d. 20.00 1.3 salėje
Apie humorą lietuvių literatūroje: penktadienį, vasario 22 d. 12.00, 5.5 salėje
Apie lietuviškus meilės romanus: penktadienį, vasario 22 d., 13.00 Rašytojų kampe.
Mano knygos “Tavo likimo krašteliu einu” pristatymas vyks šeštadienį, vasario 23 d. 18.00, 1.2 salėje.

Lauksime Jūsų !!!

Rašytojų istorijos. REGIMANTAS DIMA

Regimantas Dima, trijų knygų, straipsnių autorius, akylus ir įžvalgus gyvenimo stebėtojas, iškeitęs savo sėkmingo verslininko gyvenimą ir pasirinkęs būti TIK/NET! rašytoju.

Kaip nutraukti užburtą ratą? Psichoterapeutės komentaras.

Toli nuo šeimos, kitoje šalyje jauna mergina, pavadinkim ją Asta, susilaukė mergaitės. Neplanuotai, nelauktai. Negalvojo, nepasisaugojo, atsitiko. O gal pasąmonėje norėjo prie savęs pririšti patikusį vaikiną. O gal norėjo pati sau įrodyti savo vertę, kad kažkas ją myli, jos nori. Kas ten žino, bet faktas lieka vienas – mergina tapo mama.

Mergina nepasiruošusi, ji nenori to vaiko. Vaikas čia ne prie ko. Ji trokšta jį kam nors atiduoti.

Ir ką ji daro?

Susipyksta su vyru, su visa jo šeima, ir su vaiku grįžta į Lietuvą. Prasideda kova tarp uošvių, su kuo liks mergaitė.

Tačiau Asta į tą vaiką net nežiūri, nesirūpina. Palieka viską mamai. Taip, kaip jos mama paliko ją savo mamai.

UŽDARAS RATAS. Asta turi schemą, kurią paveldėjo iš mamos: vaikas yra nereikalingas. Ji nemyli savęs, nevertina ir net nekenčia. Jos tėtis – šeimos gėda- sėdėjo kalėjime, o mama ją atidavė auginti močiutei. Schema aiški, ji turi daryti tą patį. Ši programa yra taip giliai įsirėžusi į Astos pasąmonę, kad ji to net nesuvokia. Nesuvokia, kad ir su vyru ji pykstasi būtent dėl to. Jai REIKIA atiduoti tą vaiką savo mamai. Tokia jos programa.

Ką daryti? Kaip išeiti iš uždaro rato? Kaip pamatyti savo vaikystės žaizdas ir išvengti jų kartojimo? Juk ratas nestovi vietoje, jis sukasi – Astos trauma JAU persiduoda jos dukrai. Asta daro tą patį, jos dukra (greičiausiai) tą patį darys savo vaikams.

KAIP nutraukti šią grandinę?

Psichoterapeutės, Vilniaus geštalto instituto įkūrėjos

Brigitos Kaleckaitės komentaras:

Yra viena gera, ir viena bloga žinia. Gera žinia ta, kad įmanoma iš uždaro rato išeiti. Tačiau bloga žinia ta, kad tam reikia daug laiko. Savaitės, mėnesio ar pusmečio pokyčių neužteks.

Keisti nusistovėjusį šeimos ir giminės modelį yra labai sunku. Įsivaizduokite, kad tam tikras programas mes paveldime ne tik iš mamos ir tėčio, bet ir iš senelių ar prosenelių. Norint jas pakeisti, svarbu didinti sąmoningumą, t.y. savistabos ir analizės dėka atpažinti savo ir savo tėvų elgesio modelius.

Mano nuomone, be ilgalaikio darbo su savimi ir specialisto ar grupės pagalbos pačiam tai padaryti neįmanoma. Be kito žmogaus mes negalime pamatyti savo įprasto elgesio modelių ar reakcijų. Tam labai padeda grupinė terapija, konsteliacijų užsiėmimai, psichodrama ar kiti būdai, kurių metu mes galime stebėti savo jausmus, elgesį ir mintis santykyje su kitais žmonėmis.

Man asmeniškai labai padėjo ir šeimos genograma. Šeimos genograma, tai visos giminės atvaizdavimas ant popieriaus (arba kompiuterinėje programoje), kur galime matyti savo tėvų, senelių, prosenelių, dėdžių ir tetų šeimas, pamatyti bendravimo būdus ir dėsningumus. Tai, galima sakyti, yra žvilgsnis iš aukščiau į savo giminę. Geriau tai daryti su visa grupe, nes galima pamatyti ne tik savo, bet ir kitų šeimų ypatumus. Tarkime galime pastebėti, kad vienoje giminėje visi vyrai geria, arba visos moterys bendrauja tik su sūnumis ir ignoruoja dukras, arba tam tikroje giminėje yra labai daug skyrybų arba ne vienas abortas. Tai nėra tik sutapimai. Giliau pažvelgus į genogramą, galima suprasti, kodėl vieno žmogaus šeimos krizės sprendimas yra tik skyrybos, o kitas bandys visais, net ir pačiais keisčiausiais būdais išsaugoti šeimą, nors tam šansų jau visai nėra.

Na, o tiems, kas negali ar nenori skirti laiko savęs pažinimui grupinėje ar individualioje terapijoje, rekomenduočiau skaityti daug daug gerų knygų apie šeimos psichologiją ar santykius. Tik patys žinote, skaitymas nėra tas pats kas patyrimas. Tačiau skaityti ir lėtai stebėti save ir aplinką irgi gali padėti keistis. Tik lėčiau. Filmų žiūrėjimas apie šeimų gyvenimą irgi tinka. Prie filmų ir knygų visgi rekomenduočiau kasdien praktikuoti sąmoningumo lavinimą, stebėti savo jausmus ir emocijas.

Tarkime, kai baratės su vyru, užduokite sau klausimą – su kuo aš dabar baruosi? Kokioje aš dabar esu rolėje, žmonos, ar dukros? Gal aš baruosi ne su savo vyru, o su tėvu?

Kasdien save stebint irgi galima atrasti savo įprastus elgesio modelius, perimtus iš šeimos. Na, ir nepasakysiu nieko naujo, kad daugelis mūsų elgesio modelių užsifiksuoja vaikystėje. Tada jie tiko ir padėjo mums gyventi. Tačiau užaugus tie patys elgesio modeliai gali jau nebetikti. Tad svarbu ne tik į viską reaguoti automatiškai, bet sustoti ir užduoti sau klausimą, kas dabar su manimi vyksta?

Na, ir pabaigai pasikartosiu – įmanoma, tačiau tenka daug su savimi dirbti. Lengvo kelio, deja, nėra.

Atsiprašau. Atleisk man. Ačiū Tau. Myliu Tave.

Vakar youtube žiūrėjau video su tėvu Stanislovu. Kokia šviesi siela! Nors jis apie save taip negalvoja, ir kalba, ir bendrauja labai paprastai. Tačiau jis ant nieko nepyksta. Nors ir mėgsta paburnoti, visi žmonės jam mieli, geri. Visko jam užtenka. Jis dėkoja už obuolį, kurį obelis jam taip nori duoti, už bulvę, kuri dėl jo užaugo, buvo iškasta, nuskusta ir išvirta.

Žmonės pas jį plūsta. Paskutinis video su juo buvo įrašytas kai jam buvo 85 metai. Atrodė visai jaunas, tarsi šešiasdešimties.

Šį video galite pamatyti čia.

Paklaustas, kaip mums gyventi, tėve Stanislovai, kokiomis vertybėmis vadovautis, šis didis žmogus atsakė:

“Kartokite lėtines maldas.”

Nemoralizavo, nemokė, nevardino punktų. Atsakė paprastai: melskitės. Einate į sandėliuką, melskitės. Važiuojate į darbą, melskitės. Kasate bulves, melskitės. Lyginate marškinius – melskitės. Melskitės lėtinėmis maldomis.

Lėtinės maldos, kaip vadina tėvas Stanislovas yra mantros, kurias kartojant keičiamės mes, keičiasi mūsų aplinka. Imame spinduliuoti kitą energiją. Šviesesnę, aukštesnę, gyvesnę.

Galima susikurti savo lėtinę maldą. Pavyzdžiui, ačiū Tau už viską, rodyk man Kelią. Tačiau viena galingiausių žinomų mantrų, ypač liečiančių santykius tarp žmonių (o santykiai svarbiausia), yra

ATSIPRAŠAU. ATLEISK MAN. AČIŪ TAU. MYLIU TAVE.

Pasinaudokite mūsų šviesulio patarimu.

Melskimės.

Lėtinėmis maldomis.

Rašytojų istorijos. GINA VILIŪNĖ

Su penkių romanų autore Gina Viliūne kalbėjome apie jos knygose atgimstančią istoriją.

Rašytojų istorijos. EGLĖ GUDONYTĖ

Eglė Gudonytė, knygų “Karta nuo Sibiro” (2013) ir “Atversta ir apversta” (2017) autorė pasakoja savo knygų gimimo istoriją.

Monika Budinaitė “Selfų slėnis”

Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Todėl labai apsidžiaugiau, kai Monika sutiko su manimi pasikalbėti Rašytojų istorijoms (pokalbį su autore galite pamatyt čia) ir netgi apsikeisti savo knygomis.

Taigi, pagaliau turėjau šią knygą rankose ir ne bet kokią, o tiesiai iš autorės rankų, su anotacija. Dvigubai brangesnę.

Ėmiau skaityti iš karto, perskaičiau per pusantros dienos (knygą autorė rašė ketverius metus, tai paradoksas). Greitai skaitėsi ir dėl to, kad greitai skaitau, ir dėl to, kad buvo įdomu.

Bet viskas iš eilės. Kaip ir knyga turi keturis skyrius, taip ir jos aprašymą suskirstysiu į keturias dalis:

Stilius

Tema

Charakteriai

Emocija

STILIUS

Nuo pat pirmųjų sakinių šios knygos stilius ir trikdė, ir traukė.

Trikdė todėl, kad regėjosi, jog autorė turi daugybę minčių galvoje, tačiau užrašo tik kas trečią, geriausiu atveju, o kai kuriais atvejais – kas dešimtą. Tarsi save stabdytų ir neleistų tekstui tekėti, arba jei tekstas tekėjo anksčiau, jį gerokai apkarpytų.

Minčių išdėstymas gana kapotas (o gal tai ir sąmoningai padaryta, rašant dvimatės realybės temomis), tačiau mintis, kurią sekiau, traukė. Pasakojimas linijinis (įvykiai seka vienas po kito), tačiau teksto kapotumas vis pateikia staigmenų – opa, peršokam. Opa – vėl peršokam. Nenuobodu, tas tai jau tikrai.

Autorės talento dėka kapotumas suvaldytas ir istorija sekti buvo lengva. Neatsakytų klausimų, neatitikimų, nelogiškumų ar neįtikėtinumo (tai, kas labai gadina knygos kokybę) neradau.

TEMA

Labai įdomi. Nežinau, ar yra dar knygų, parašytų panašia tema, skirtų ne paaugliams. Prisipažinsiu, skaičiau ir širdyje džiaugiausi, kad aš dar ne tokia:) Tačiau labai taikliai anotacijoje parašė Rimantė Kulvinskytė:

“Šioje knygoje Monika aprašė JUS. <…> Pasidarykite selfį su šia knyga ir pasidalinę feisbuke pameluokite, kad esate ne tokie”

Maždaug taip ir jaučiausi.

Knyga yra apie žmones, kurie gyvena menamame Selfų slėnyje (SELFŲ, ne selfių! Jei ką). Tai yra, jie gyvena dvigubus gyvenimus, beveik visai nesusijusius tarpusavyje. Vienas iš šių gyvenimų tikras, ten skaitytojas ir atvedamas, kitas – socialinių tinklų gyvenimas, kuris detaliai nerodomas, tačiau visą laiką numanomas. Man labai patiko toks autorės pasirinkimas – ne lygiomis dalimis pasakoti abu gyvenimus ir rodyti juos paraleliai, tačiau rinktis tikrąjį, kuris yra tiesiog persunktas, tarsi kempinė vandeniu – socialinių tinklų gyvenimu. Problema ta, kad jie neatitinka vienas kito. Visiškai neatitinka ir tai sukelia įtampą. Stresą, nerimą. Tiek personažui, tiek knygos skaitytojui.

Tema aktuali, įdomi, gyva, šiuolaikinė. Autorė nepasakoja apie save, ji pasakoja apie JUS. Tai yra mus, arba labai netoli mūsų. Čia būtų galima daug diskutuoti, kas teisinga ir kas ne, tačiau pagrindinis knygos tikslas – sukelti emocijas – pasiektas.

CHARAKTERIAI

Jų nedaug. Jie visi labai aiškūs. Jie nesimaišo tarpusavyje ir yra labai gyvi.

Autorės savybė – tarsi nutyli, bet pasako – atsiskleidžia ir čia. Ji neaprašo nei vieno iš savo personažų išvaizdos, tačiau labai nesunku juos įsivaizduoti. Tai, kad personažai atgyja, yra bruožas to, kad autorė rašė juos labai realiai “matydama”. Ji pavertė juos gyvais. Kaip tai padarė, čia, vėlgi, kitas klausimas, tačiau geros knygos rezultatas yra vien todėl, kad veikėjai ten vaikšto gyvi.

Ko pritrūko? Man asmeniškai pritrūko charakterių stiprumo. Druskos ir pipirų. Arba kitaip, žiūrint nuo temos pusės – silpnumo. Pirmoje istorijoje moteris galėjo neišeiti, būtų dar stipriau. Tikras sukrėtimas skaitytojui. Ji pasirinko vaiką, tai aišku, tačiau jeigu ne?… Antroje – vaikas galėjo žūti, o soc. tinkluose jo tėvai rodytų ką kita… ir panašiai. Tarsi viskas linko link to, link katastrofos (emocinės ar fizinės), tačiau pasibaigė švelniau, nei norėtųsi. Arba nei galėtų. Pasibaigė taip, kaip gyvenime, o ne kaip knygose.

EMOCIJA

Taigi, sklandžiai pereinam prie emocijos temos. Perskaičiusi šią knygą likau su dvipuse emocija: iš vienos pusės džiaugsmu, kad man dar ne taip blogai ir kad turėčiau pasisaugoti, kad taip neatsitiktų; iš kitos – trūkumu, kažko neužteko, norisi dar. Tarsi norisi stipriau, gyviau, labiau. Emociją gavau, bet ne iki galo. Jausmas toks: bandai, bandai užvesti variklį (tą, senovinį, kur reikėjo sukti rankeną automobilio priekyje), pagaliau jis užsiveda…džiaugsmas, euforija…tačiau tik užvedus jis vėl išjungiamas. Užvedei ir užteks. O norisi juk dar ir pasivažinėti.

Pabaigai norisi padėkoti autorei už puikų kūrinį ir palinkėti rašyti: dar.

Rašytojų istorijos. MONIKA BUDINAITĖ

Monika Budinaitė, rašytoja, išleidusi keturis romanus, pasakoja apie savo kūrybinį kelią.

Kaip atsiranda istorijos, kurias ji užrašo, kiek jos pačios yra jos knygose, kiek autorius turi įtakos savo knygos likimui, kokia yra jos knygų žinutė ir kaip svarbu yra užsispyrimas daryti tai, kas tau labiausiai patinka.

Apie santykius su vertybėmis

“Nurovė stogą”: vienas video, kurį užtikau FB 1000 istorijų su Sauliumi Bagdonu. Romualdas Mačiulis pasakojo apie vertybes. Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo, pagalvojau. Taigi aišku, kokios tos vertybės – meilė, laimė, sveikata, ką čia dar klausyti.

Tačiau dėmesį patraukė Romualdo charizma, paskui įtraukė įdomus pasakojimas, vėliau jo asmeninė istorija, o dar vėliau – “nurovė stogą” nuo to, KĄ jis pasakė.

Pabandysiu pasakoti tai, ką išgirdau.

Melas sau. Tai turbūt blogiausia, ką galime sau padaryti. Aš supratau, kad meluoju sau.

Pirmasis požymis, kad meluoju, buvo tada, kai po dviejų dienų krizės (verkimo ir gulėjimo lovoje, neaišku dėl ko), pradėjau ieškoti, kur galėčiau gauti pagalbos. Skubios pagalbos, kuri man padėtų išgirsti atsakymus į klausimus, kurių net nesu suformulavusi. Tikiu Visatos galia, todėl pasikliaudama ja ėmiau ieškoti sau tinkamo varianto. Feisbuke radau keletą renginių, tačiau intuityviai pasirinkau gongus, Sąmoningų santykių studijoje buvo planuojama gongų valanda. Ypatinga proga: jaunas mėnulis, galima užduoti norą, kuris turi didelę tikimybę išsipildyti.

Užsiregistravau ir atėjau. Buvau sugalvojusi vieną norą. Neatsimenu kokį (toks jis buvo netikras ir nesvarbus), tik žinau, kad jis buvo toks, “koks turėtų būti”. Noras “duoti”, bet ne gauti.

Klausant gongų, visomis poromis ir juslėmis atsivėrus jų garsams, man kilo visiškai priešingas noras. Leidau sau. Atsipalaidavusi ir leidusi sau norėti pasijutau žymiai lengviau. Aišku, niekam apie tą norą nepasakojau, toks jis buvo “netinkamas”.

O dabar, kai Romualdas išaiškino, kaip reikia nusistatyti savo vertybes, kurios mums suteikia daugiausia gyvenime energijos ir džiaugsmo, supratau, kad gongų garsuose išryškėjo tikrosios mano vertybės. Kurių aš net nenorėjau pripažinti. Melavau sau, o paskui gulėjau ir verkiau, pati nesuprasdama kodėl.

….

Vertybės visada atsiranda iš TRŪKUMŲ.

Trūkumas, kurį mes turėjome vaikystėje, gal kūdikystėje ar net mamos pilve, o kartais tą trūkumą atsinešame iš praeitų gyvenimų, virsta į mūsų asmeninę vertybę.

Pavyzdžiui, jei žmogus augo purve ir jam tas nepatiko, jo vertybė yra švara. Jei augo konfliktuose – jo vertybė yra ramybė. Jei augo neturėdamas pinigų, jo vertybė pinigų kaupimas. Jei augo karo ar panašioje zonoje – vertybė yra saugumas, ir taip toliau.

Kiekvienas žmogus turi SKIRTINGAS vertybes, priklausomai nuo savo patirties, KO JAM TRŪKO.

NĖRA gerų ar blogų vertybių, kaip ir nėra gerų ar blogų trūkumų.

Kiekvieno žmogaus vertybės KEIČIASI.

….

Taigi, ėmiau ir susirašiau kokios yra mano vertybės…jos sutapo su norais, kurie paslapčia kilo skambant gongams.

- 1. Pripažinimas (nes vaikystėje jaučiausi prislopinta ir nematoma)
  2. Pinigai (nes visą laiką trūko pinigų pagrindiniams poreikiams patenkinti)
  3. Laisvė (nes nuo vaikystės dariau tai “ką reikia”)

Štai, mano tikrųjų vertybių trijulė. Jei paklaustumėte manęs prieš krizę (krizės mus pakelia į aukštesnį sąmoningumo lygį), jos būtų:

- 1. Vaikai
  2. Santykiai
  3. Kelionės

Štai ir neatitikimas. Mes esame išmokyti, kokios turėtų būti vertybės, tačiau kiekvienas žmogus turi skirtingas TIKRĄSIAS vertybes. Visada jos ateina iš trūkumo ir visada jos yra varomoji mūsų jėga. Atlikdami veiklas/užduotis/darbus, kurie yra vedami mūsų tikrųjų vertybių, mes lekiame tarsi ant sparnų. O jei APSIMETAME, kad mums rūpi kiti dalykai, tada nenorime to daryti, jaučiame vidinį pasipriešinimą, nors išoriškai darome, viduje jausdamiesi tušti.

Nebūtinai toje pačioje situacijoje skirtingi žmonės pajus tą patį TRŪKUMĄ. Tarkime, vienam žmogui, neturėjusiam naujų kedų, kai visi draugai turi, tai nebus trūkumas, kitam bus – jo vertybe taps batai. Jis pirks batus, kaups juos, turės jų daug. Pinigai jam bus reikalingi batams. Kitam žmogui pinigai nebus vertybė, nors jis jų ir neturės, bet žinių troškimas, asmenins augimas, nes jis negalėjo lankyti mokyklos. Nėra gero ar blogo varianto. Yra tik TIESA prieš save patį.

Klausimai Jums:

1. Pagalvokite, koks TRŪKUMAS Jus lydi visą gyvenimą ir kokia VERTYBĖ yra to trūkumo pasekmė? KAS jums vaikystėje, paauglystėje sukėlė kaltę, gėdą, baimę? Atsiminkite, nėra gerų ar blogų vertybių.

Pavyzdžiui, trūkumas buvo pinigai. Tada reikėtų pagalvoti, ar pinigai patys savaime, ar dalykai, kuriuos už juos pirktumėte? Jei pirktumėte keliones, KO ieškote tose kelionėse? Ar įspūdžių, ar žinių, ar laisvės jausmo? Jei pirktumėte brangius drabužius, ko siekiate jais? Statuso, jausmo, kad esate aukštuomenės dalis ar panašiai?

2. Kaip jūs REALIAI, savo kasdienybėje ELGIATĖS?

Kur leidžiate laisvą laiką, kur esate labiausiai disciplinuoti, organizuoti, susitelkę, kur išleidžiate pinigus, kas duoda daugiausia energijos, apie ką daugiausiai galvojate, svajojate, kur keliate savo tikslus. Kas Jus įkvepia? Visi šie dalykai parodys kas Jums IŠ TIKRŲJŲ svarbu, kas yra Jūsų VERTYBĖ.

3. Kiek savo laiko ir energijos Jūs SKIRIATE savo vertybėms puoselėti?

Vertybių puoselėjimas generuoja gyvenimo energiją ir džiaugsmą. Jei nėra džiaugsmo, vadinasi, jūs nesekate TIKROSIOMIS savo vertybėmis.

Jei vertybė pinigai (sąskaita banke), kiek pastangų skiriate ją didindami? Kiek sutaupote, kiek investuojate, kaip kaupiate pinigus? Jei norite pinigų tam, kad juos išleistumėte, kam išleistumėte, ko Jums trūksta?

Rašytojų istorijos. RAMINTA LAPINSKAITĖ

“Knyga kaip sėkla, kur mes ją sėsim, tai mūsų pasirinkimas”. Raminta Lapinskaitė.

Su Raminta Lapinskaite, knygos ” Meilė sau” autore, ilgai kalbėjome…apie paprastus, bet pačius svarbiausius dalykus kiekvienam žmogui. Apie prabudimą savo kančiai ir ką tai reiškia – suprasti, kad mums kažkas nepatinka.

Man netrūksta žmonių kai yra feisbukas

Šis straipsnis publikuotas 15min.lt

Yra aštuoni pagrindiniai emociniai žmogaus poreikiai.

Tai:

- - Saugumas
  - Įvairovė
  - Svarbumas
  - Meilė ir ryšys
  - Augimas
  - Dalinimasis
  - Laisvė
  - Poilsis

Pabandysiu pasiaiškinti, kaip man dirbant namuose mėgstamą darbą pasiseka VIRTUALIAI patenkinti visus šiuos žmogiškuosius poreikius.

Užtikrintumas

Mano darbas yra prie kompiuterio. Dirbu iš namų, taigi neturiu nei bendradarbių, nei rūpesčio kaip nukakti į darbą, nei būtinybės pasipuošti ir kiekvieną rytą išeiti iš namų. Neseku madų, neseku naujienų, skandalų. Man juk nereikia su niekuo jų aptarti. Tokiu būdu galiu labiau išlikti savimi, kokia esu ir kokia noriu būti. O tai iš dalies lemia saugumo ir užtikrintumo poreikio patenkinimą. Esu savo namuose, saugioje, ramioje, patikimoje aplinkoje.

Įvairovė

Norint naujų emocijų, rankos pačios tiesiasi prie kompiuterio ar telefono, tiesa? Gal kažkas parašė, gal kažkas atrašė, gal norisi ką nors pasigooglinti, paieškoti parduotuvėje, arba pasižiūrėti žemėlapyje. Todėl toli eiti nereikia: kad galėčiau pasiekti visas man rūpimas temas ir informaciją, užtenka įsijungti kompiuterį. Ypač ryškiai tai galima pastebėti per atostogas. Nors ir turėtume atostogauti, gėrėtis gamta ir naujais vaizdais bei potyriais, vis tiek didele dalimi laiko tuos potyrius papildome virtualiu pasauliu savo telefone.

Svarbumas

Kur gi gali žmogus šiais laikais pasijusti svarbesniu, nei feisbuke, arba dar geriau, instagrame?:) Juk čia gali rašyti ką tik nori ir kada nori. Gali pasakyti, kas tau svarbu, arba kas tiesiog šauna į galvą. Gali postinti menines arba mėgėjiškas nuotraukas, savo ar kitų sukurtus video, dalintis tiesioginėmis transliacijomis, išreikšti savo mintis, nuomonę, įžvalgas, pritarimą ar pasipiktinimą. Ką tiktai nori. Gali netgi apsimesti tuo, kuo nesi. Virtualiame pasaulyje svarbumo poreikis patenkinamas greitai ir sklandžiai.

Meilė ir ryšys

Vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių yra meilės ir ryšio kūrimas. Visą mano dieną užima rašymas, su juo susijusios veiklos, ir šeima. Liūto dalį užima šeima, nes dirbant iš namų man nereikia su niekuo kitu bendrauti. Tačiau visgi bendravimas vyksta ir labai intensyvus. Tai yra, virtualus bendravimas.

Kuo virtualus bendravimas nuo “gyvo”? Galiu pasakyti… – niekuo.

Rašytojo darbas yra vienišas, tačiau vieniša visai nesijaučiu. Man netrūksta žmonių, kai yra feisbukas. Gal mokslininkai dar nagrinės šį fenomeną ateityje , tačiau aš jaučiu, kad pažįstu tuos žmones, kuriuos matau feisbuke, nors niekada gyvai jų nemačiau. Nėra būtina sutikti “gyvą” žmogų, kad jausčiausi, jog jį pažįstu.

Štai ir pavyzdys iš mano gyvenimo: neseniai buvau “gyvame” susitikime su keliomis rašytojomis. Tas pats jausmas – kad aš jas jau šimtą metų pažįstu, o jos pažįsta mane. Nors niekada nesimatėme anksčiau, pažinome viena kitą per akimirksnį, sėdome ir tiesiog ėmėme kalbėtis, tarsi būtume tik trumpam kažkur išsiskyrusios.

Žmonės feisbuke, mano draugai man tokie mieli, tokie artimi. Tokie pažįstami. Nors niekada jų nebuvau mačiusi, nejučia imame “tujintis”, kalbėti apie viską ir labai atvirai. Visi jie yra mano draugai Feisbuke, aš juos ten matau. To ir užtenka.

Augimas

Virtualių, “online” mokymų – tūkstančiai. Pokalbių, diskusijų, pasisakymų, laidų, temų – milijardai. Tik lieka pasirinkit savo domėjimosi sritį. Gali klausytis, gali stebėti, gali skaityti.

Dalinimasis

Tarsi žinodami šį žmogaus poreikį, feisbuko kūrėjai sukūrė vieną pagrindinių mygtukų: dalintis. Taigi, gali dalintis, padėti, patarti, daryti pokyčius. Kuo tik nori.

Laisvė

Visų pirma, laisvė daryti savo mėgstamą darbą, tai jau yra didelis šio poreikio patenkinimas. Taip pat laisvė rinktis, kada ir kur dirbti. Laisvė nuspręsti, kiek, su kuo ir už ką dirbti.

Poilsis

Virtualus pasaulis – pramogų pasaulis. Be abejo, nekalbu apie laiką sau, kai pavyzdžiui, kai žmogus medituoja, eina pasivaikščioti, pabūna tyloje ir gamtoje. Tačiau žiūrėti filmus, žaisti žaidimus ir bendrauti “online” visgi yra pagrindinis poilsis, kur vyksta …virtualiai.

Virtualus mano gyvenimas tampa vis gyvesnis, tikresnis. Nesigiriu ir nesakau, kad visi mano poreikiai visą laiką yra patenkinti. Ne, būna visko. Tačiau kadangi mane labiausiai domina santykiai, o virtualūs žmonės man yra tarsi gyvi, tikri, aš jaučiuosi juos pažįstanti, jaučiu juos, matau, tarsi būčiau susitikusi ir ne kartą, tai man yra keistas ir svarbus fenomenas. O gal visų mūsų ateitis?

Taigi, reiškinys:

Pirma, virtualūs žmonės virsta gyvais. Gyvai sutikti jie nei kiek nepasikeičia, nes aš nesu susikūrusi jų vaizdinio iš keleto detalių, bet technologijų dėka aš galiu matyti, kokie jie yra. Todėl man visai užtenka draugystės feisbuke.

Antra, ne tik bendravimas, bet ir visos kitos sritys po truputį virsta…virtualiomis. Ne paslaptis, kad ir tekstus jau rašo ne žmonės, o kompiuterinės programos. Skaito taip pat. Neilgai reikia laukti, kai standartinės istorijos romanas bus sukurtas kompiuterio.

Draugystė
Dalinimasis
Augimas

Taip pat saugumas, įvairovė, svarbumas. Laisvė, poilsis. Visa tai virtualu, o tarsi tikra. O kas YRA tikra? Poreikiai patys savaime juk yra nematerialūs. Visi šie išvardinti poreikiai yra tik JAUSMAS. O visi psichologai žino: kai emociniai poreikiai nepatenkinti, tai atsiliepia žmogui amžinu pinigų trūkumu. Kai poreikiai patenkinti, tokio trūkumo nebėra. Kalbu ne apie pinigų kiekį, bet apie trūkumo JAUSMĄ.

Kita vertus, tyrimai rodo, kad socialiniai tinklai sukelia depresiją. Tačiau pamąstykime, kodėl? Gal jie sukelia depresiją tiems, kurie net nesistengia patenkinti savo poreikių? Arba, kitaip tariant, kurie tik STEBI, kaip kiti tuos poreikius patenkina? Tikiu, kad žmogus, kuris aktyviai bendrauja, dalyvauja, dalinasi, randa įdomios informacijos, jaučiasi svarbus, laisvas ir turintis draugų, tikrai nejus depresijos.

Išvada: kuo labiau patenkinsime savo poreikius virtualiai, tuo geriau gyvensime realiai.

Štai taip.

Kaip aš tapau žmogumi, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus.

Pradžioje buvo mintis.

Atėjo mintis, kad norėčiau prisiminti. Prisiminti ką nors, ką esu pamiršusi. Ką nors apie save. Kas aš esu iš tikrųjų, ką patyriau? Juk visa išgyventa patirtis niekur nedingsta, ji tik nusėda pasąmonės kloduose ir veikia mus, tiek kūną, tiek dvasią. Veikia kas dieną, mūsų būsenas, emocijas, sprendimus.

Turėdama omenyje “norėčiau prisiminti” visai nebuvau tikra tuo, kad jau esu pasiruošusi. Bijojau. Ką prisiminsiu? Juk tai gali būti labai baisūs dalykai. Nežinojau, net nuo ko pradėti. Kur eiti, kur ieškoti informacijos. Turėjau tik mintį: norėčiau (kada nors) prisiminti.

Tačiau vien šios minties užteko, kad viskas imtų ristis tarsi sniego gniūžtė nuo kalno.

Visai netrukus atėjo mano tėvo gimtadienis. Mama parašė žinutę: ar atvažiuosi, kepa varškės pyragas. Neplanavau, tačiau sekdama santykių banginiu, nuvažiavau. Nuvažiavau pasveikinti savo tėvo su gimtadieniu, o ten sutikau ir savo brolį. Netikėtai, vidury darbo dienos, susirinkome visa šeima: aš, brolis ir abu tėvai. Gėrėme tėvo gamintą žolelių arbatą, valgėme mamos keptą varškės pyragą ir kalbėjomės.

Nežinau kaip atsitiko, bet užsiminiau apie savo norą prisiminti. Brolis (kuris apie tai niekada nepasakojo) atnešė man knygelę “Regression” ir papasakojo apie savo patirtį. Tiksliau ne apie pačią patirtį, bet apie tai, kaip tai veikia ir kokia viso to prasmė. Visai netikėtai gavau atsakymus į savo klausimus.

Skaitydama šią knygą (Dr Samuel Sagan “Regression. Past life therapy for here and now freedom”) jaučiau, kad su manimi vyksta įdomūs dalykai. Pirmą kartą gyvenime pabandžiau medituoti. Nors, be abejo, esu apie tai girdėjusi, tačiau niekada nebandžiau. Šioje knygoje laba aiškiai ir įtikinamai išdėstyta meditacijos prasmė ir esmė. Esmė – ne kovoti su savo mintimis, bet jas stebėti. Pirmą kartą supratau, kokios mano mintys banalios ir, galima sakyti, apie nieką:) Buitis, nesenų įvykių pergalvojimas arba ateities planai.

Skaičiau lėtai, įdėmiai, vedžiodama pirštu (kaip Algirdas Karalius išmokė:). Skaitydama nustojau gerti kavą, gėriau tik žalią arbatą. Alkoholio seniai nevartoju, televizijos ir jokių žinių neklausau. Sutapo ir apsilankymas paklausyti gongų (pirmą kartą gyvenime), kurių vibracija išjudina visus sluoksnius, nes žmogus yra sudarytas didžia dalimi iš vandens.

Ir… maždaug įpusėjusi antrą knygos trečdalį nusprendžiau parašyti Ivetai. Jos kontaktus man taip pat davė brolis, kuris važiavo net į Australiją, kad patirtų kažką panašaus. Tačiau, pasirodo, nereikia Australijos. Mūsų Lietuvoje gyvena žmogus ( tikiu, kad jų yra daugiau), kuris turi energijos padėti.

Parašiau emailu (taip man atrodė saugiausia), kad norėčiau pabandyti, tik nežinau nuo ko pradėti, kaip ir kada, gal su grupe, nes taip saugiau…ir panašiai. Iveta man parašė, kad geriausia individualiai, nes pirmas kartas, man reikia suvokti, kas tai yra. Galima ir nuotoliniu būdu…telefonu.

Gerai…o kada? Paklausiau.

Rytoj, 10 valandą ryte?

Nesitikėjau, bet sutikau. Tik pavėlinau laiką 10.30. Stengiuosi gyvenimui sakyti TAIP.

………….

Kitą dieną vaikus į darželį nuvežiau anksčiau ir 10.30 paskambinau Ivetai.

Prisipažinau, kad bijau, nes prisiminti praeitį, o gal ir praeitą gyvenimą didžia dalimi reiškia išgyventi skausmą. Kiekvienas prisiminimas būna skausmingas todėl, kad mes galime prisiminti tik tai, kas paliko didelę emocinę traumą, vadinamą samskara. Ji keliauja su mūsų tikruoju aš per visus gyvenimus, tol, kol mes neištraukiame jos iš pasąmonės gelmių į sąmonės lygį, taip ją neutralizuodami. Jei kada nors praeitame gyvenime įvyko sukrečiantis įvykis, susijęs su …tarkime automobiliu, mes galime būti įtikėję, kad negalime išmokti vairuoti ir niekada neišlaikysime teisių. Ta pati situacija gali būti su bet kuo ir bet kurioje srityje: viskas, kas mums sukėlė didelę emocijų bangą, tokią didelę, kad mes išgyvenome tą akimirką visomis savo juslėmis – ji virsta į samskarą, kuri trukdo gyventi ir matyti kitą realybę.

Samskarų yra daugybė, be skaičiaus, kaip ir gyvenimų.

Tačiau yra kelios, didžiosios, pūliuojančios, kurios formuoja mus kaip asmenybę. Jos tarsi randai, vartai, kurie uždaro mus nuo savo tikrojo aš. Tarkime, jūs visą gyvenimą nekenčiate kačių, nors iš tiesų jos visai mielas gyvūnėlis. Tik dėl savo samskaros, išgyventos praeitame arba šiame gyvenime, taip jaučiatės.

Prisiminti nereiškia vien prisiminti savo praeitus gyvenimus, tai gali būti vaikystės, jaunystės išgyventos traumos, virtusios į samskarą (formuojančios mūsų mėgtu/nemėgstu) šiai dienai. Nebūtinai labai tragiškas įvykis gali formuoti samskarą, bet tik įvykis, kuris sukrečia įrėžia savo ženklą į mūsų astralinį kūną.

Grįžimas į praeitį leidžia vėl iš naujo išgyventi tą emociją, ją pasveikinti ir ją paleisti.

Iveta mane nuramino, kad jei baimė blokuos, tai nieko ir nebus. Aš pati spręsiu, kiek leisiu sau pamatyti, o kiek ne.

………….

Savo svetainėje patogiai atsiguliau ant sofos, delnais į viršų. Ausyse ausinės, telefonas padėtas šalia ant stalelio. Šiek tiek persimetėme įvadiniais žodžiais, ko aš ieškau, ko noriu, ir prasidėjo.

(dialogai atkurti netikslūs, iš atminties)

Pradžia niekuo nesiskyrė nuo įprasto atpsipalaidavimo: pajusti savo kūną, visas jo dalis, kvėpuoti, pajusti energiją, tekančią kūnu. Kvėpuoti iš širdies čakros, atsipalaiduoti. Per nosį įkvėpti, per burną iškvėpti.

Viską dariau, kaip sakė Iveta ir jaučiau, kad ėmė mausti kairį kelią. Keliai man niekada neskauda. Kai ji pabaigė atsipalaidavimą, jau gerokai maudė abu kelius.

Gulėjau užmerktomis akimis, savo svetainėje, jaučiau visą aplinką, tarsi būčiau čia šiaip prigulusi, ir tuo pačiu jaučiausi kažkaip kitaip, nes per šviesą, besiskverbiančią pro uždarus akių vokus, kažkur giliai pakaušyje ėmė kilti nebejaunos, juodai apsirengusios moters vaizdinys. Su juoda skarele.

-Kokią kūno vietą dabar jaučiate?

-Kelius, – atsakiau iš karto.

-Kokia emocija dabar yra jūsų keliuose?

Negalėjau atsakyti. Maudė, tačiau tai buvo ne vidinis skausmas, o išorinis, lyg aš būčiau…juos nugremžusi, ėjusi keliais per žemę.

-Kažkokia juoda moteris, eina keliais.

-Labai gerai. O kokia yra jos emocija?

-Ji verkia…rauda…tarsi bažnyčioje.

-Koks tai laikas? Ar prieš metus, ar prieš 10 metų, ar šimtą, ar dar seniau?

-Tikrai ne šis gyvenimas. Maždaug prieš šimtą metų. Lietuvoje.

-O kokia yra jos emocija?

-Kažkas susiję su mirtimi… Netektis…

-Labai gerai. Kas mirė?

-Lyg ir …vaikas.

-Kieno vaikas?

-Mano.

Ašaros ėmė plūsti iš akių, vos galėjau kalbėti.

-Labai gerai. Kodėl jis mirė?

Raudojau ne ką mažiau nei ta moteris. Buvo per daug skaudu. Negalėjau atsakyti.

-Gerai, nesvarbu. O kur jos vyras?

-Yra…kažkur. Bet jis nerodo emocijų.

-Kur ji gyvena?

-Medinė troba, žemas stogas, iš šiaudų, atrodo…tokia, kaip Rumšiskėse.

-Ar yra ten žmonių?

-Yra, yra daugiau vaikų…

-Kiek vaikų?

-Keturi.

-Ką veikia vyras?

-Nežinau, sėdi, kažką drožinėja. Jauku namuose, dega ugnis.

-O jei dabar pagalvotume apie nemirtingą sielą, kokią pamoką ji iš šios situacijos turėjo išmokti?

-Kad…tai nesvarbu.

-Labai gerai. Prisiminkite tai, ką sakėte. Dabar jūs vardinate pamokas, kurias atsinešėte į šį gyvenimą. Nesvarbu. Ką dar?

-Kad ji nekalta dėl to. Vaikas mirė natūralia mirtimi…kažkokia liga. O ji save kaltina: Dievas mane nubaudė. Ji labai religinga. Gyveno paprastą gyvenimą, dirbo daug, stipri, ūkiška moteris, vaikai…o šitas pagrandukas, kai jai jau buvo virš keturiasdešimt. Ji nesupranta, ką blogai padarė, kodėl Dievas ją taip baudžia.

-Ką dar?

-Kad vaikas, jis turi savo likimą, savo gyvenimą…Ji negali jo įtakoti.

-Ar galit jai, tai moteriai, dabar visai tai pasakyti? Kad ji nekalta dėl to, kad tai nesvarbu ir kad vaikas turi savo likimą?

-Galiu, bet…jai reikia laiko.

-O ar galit pasakyti, kad jūs nelyginat savo gyvenimo su tos moters gyvenimu?

-Negaliu…Dabar kai žinau… Ji gyveno paprastą, laimingą gyvenimą. Viskas aišku, ką daryti, kaip daryti ir kodėl. Labai tikėjo, vaikščiojo į bažnyčią. Turėjo savo namus, kurie buvo jos tikrieji NAMAI. Jauku, viskas aišku. Yra brolių, seserų, gyvena netoliese. Viskas paprasta, viskas gerai. Vaikai paaugę, vyras geras, ramus, toks neaukšto ūgio.

-Kaip atrodo jos vyras?

-Na, toks su vyžomis, su kiepka kažkokia.

-Kaip dabar moteris jaučiasi?

-Na, ji supranta, kad savo energiją turi nukreipti į likusius gyvus vaikus ir vyrą.

-O ar galit jūs dabar išrikiuosi visą savo šeimą priešais ir jų atsiprašyti?

-Taip…Nors protas sako, o kodėl turėčiau?

-Nieko, apie protą dabar negalvokit. Ar galite pasakyti, kad jūs nelyginate savo gyvenimo su tos moters gyvenimu?

-Galiu.

-Kaip dabar moteris jaučiasi, kai jai pasakėte apie pamokas, kurias jūsų siela turėjo išmokti?

-Lengviau… Bet reikia laiko. Išgedėti. Ji sako man: Tokia Dievo valia.

-Ar galite pasakyti, kad jūs paleidžiate tą moters situaciją ir nelyginate jos gyvenimo su savo?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šį skausmą, kurį išgyveno ta moteris?

-Taip.

….

Nors nuo ašarų vos galėjau prakalbėti, Iveta vėl pradėjo atsipalaidavimo pratimą. Po truputį nurimau, keliai nebeskaudėjo.

-Kurią kūno vietą dabar jaučiate?

-Nieko nejaučiu.

Po viso to emocijų pertekliaus visame kūne buvo taip lengva, taip tylu.

-Jei privalėtumėte pasakyti vieną savo kūno vietą, kas tai būtų?

-Na, tada gal…pėdos.

-Kokia emocija dabar yra jūsų pėdose?

-Baimė.

Atsakiau iš karto, užtikrintai.

-Ką daro jūsų pėdos?

-Bėga.

-Kuo jos apautos? Kokie ant jų batai?

-Jos basos. Bėgu mišku.

-Jūs moteris ar vyras?

-Vyras

-Jaunas ar senas?

-Jaunas, bet ir ne vaikas. Nors netoli.

-Nuo ko jūs bėgate?

-Nuo žvėries. Didelio. Mamuto, ar kažkas panašaus.

-Ką jūs apsirengęs?

-Skarmalus, bet ne tokius, kad būtų rūbai, kažkokius kailius.

-Koks tai laikas?

-Kai žmonės medžiojo ietimis.

-Ko jūs bijote?

-Mirti. Žvėris tuoj mane pagaus.

-Kodėl bijote mirti?

-Nes niekuo netikiu.

Paskiau ir pati nustebau.

-Kokią pamoką jūsų nemirtinga siela turėtų išmokti iš šio įvykio?

-Kad tai dar ne pabaiga.

-Ar galite tam vaikinui tai pasakyti: kad tai dar ne pabaiga?

-Aš manau, jis žino. Jaučia, kai ateina paskutinioji, tai neturi būti pabaiga. Ši mintis tarsi nušvietė jį.

-Kaip jis dabar jaučiasi?

-Lengviau.

-Baimė išnyko?

-Taip. Lengvumas.

-Ar galite nelyginti savo gyvenimo su to jauno vyro gyvenimu?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šią emociją ir nebesinešate jos į savo esamą gyvenimą?

-Taip.

…

Iveta vėl ėmėsi atsipalaidavimo pratimo ir jai tik pradėjus kalbėti, pajutau skausmą/maudimą pilve.

-Jaučiu pilvą.

Jai dar nenustojus kalbėti, pasakiau.

-Labai gerai. Kokia emocija yra jūsų pilve dabar?

-Skausmas.

-Kas jūs esate, moteris, ar vyras?

-Vyras.

-Jaunas, senas, ar vaikas?

-Nesenas, bet ir ne vaikas.

-Koks tai laikas?

-Pramonės revoliucija jau įvykusi. Yra fabrikų…Anglija. Aš esu fabriko darbininkas. Mane spardo. Kiti darbininkai, į pilvą.

-Kodėl jie jus spardo?

-Aš kažką padariau…ne taip, kaip jie supranta. Čia tarsi santykių aiškinimasis.

-Kodėl jie jus spardo?

-Tai susiję…su moterimi. Kažkas neleistino… Aš įsimylėjau kito vyro žmoną.

-Ką jūs dabar jaučiate?

-Skausmą. Ir užsispyrimą. Kad nesvarbu, aš vis tiek ją mylėsiu. Tai beprotiška meilė, tarsi iš nieko.

-Ką jūsų nemirtinga siela turėtų išmokti iš šio įvykio?

-Kad nepykčiau ant jų. Nekeršyčiau, nelaikyčiau nuoskaudos. Jie daro taip, kaip jiems atrodo moralu, teisinga. Jie visi mano bendradarbiai, bičiuliai.

-Ar galite pasakyti tam vyrukui, kad jis nepyktų, nelaikytų nuoskaudos ant jų?

-Galiu. Jis ir nepyksta. Sako, gal neužmuš. Gi jie ne kokie žudikai.

-Kas dabar vyksta?

-Jie nueina.

-Ar jums lengviau?

-Taip.

Ar galite nelyginti savo esamo gyvenimo su to vyruko gyvenimu?

-Galiu.

-Ar galite paleisti bet kokią nuoskaudą ir pyktį, kurį jautė jis?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šią gyvenimo situaciją ir nesinešate jos į savo esamą gyvenimą?

-Taip.

…………..

Iveta vėl grįžo prie atsipalaidavimo. Kelis kartus įkvėpiau visas teigiamas emocijas ir iškvėpiau visas neigiamas, su atsidūsėjimu.

Atsimerkiau.

Visa tai vyko mano svetainėje, mano aplinkoje, aš nemiegojau. Buvau savyje, savo realybėje, ir tuo pačiu metu jaučiau viską, kas vyksta ten. JAUČIAU tas emocijas. Labiausiai mane sukrėtė vaiko netektis, kitos dvi istorijos buvo labai lengvos, palyginus.

Nežinau, ar tai buvo mano sunkiausios samskaros, ar ne, tačiau jaučiu išsiplėtusią sąmonę – aš gyvenu ir gyvenu jau seniai. Nuo tos akmens amžiuje išgyventos pirmosios minties – tai dar ne pabaiga, iki dabar. Ir netgi galiu prisiminti tai. Ar ta moteris juodais drabužiais būtų pagalvojusi apie tokius dalykus? Niekada gyvenime. O aš pagalvojau. Dabar, kaip teigia Samuel Sagan, visoje visuomenėje kažkas keičiasi. Jis praktikuoja atsiminimo sesijas jau dvidešimt metų, tačiau prieš dešimt metų tam, kad žmogus įeitų į šią būseną prireikdavo vos ne radikalių priemonių: badavimo, nepertraukiamos meditacijos ir panašiai, o dabar tai padaryti tapo neįtikėtinai lengva. Patyriau. Matyt, buvau tam jau pasiruošusi.

Rašytojų istorijos. IRMA SUBAČIENĖ

Šį kartą apie poeziją. Nelabai moku apie ją klausinėti, turbūt ir nereikia, geriausia jos klausyti. Pasiklausykite šviesios sielos akordų…

Laimė yra ryšys

Jei manęs kas nors paklaustų,

Kas yra laimė?

Dabar,

Kai praėjo tiek laiko.

Laiko, kai ieškojau. Mokiausi. Ne, ne laimės. Ne laiminga mokiausi būti.

Nes ir taip esu.

Ieškojau, kas yra laimė, kurią jaučiu.

Kaip ją įvardinti, kokį apibrėžimą jai nubrėžti?

Juk mes visi esame žmonės. Mums reikia apibrėžimų.

Tam, kad jaustumėmės saugūs. Kad žinotumėm,

kaip sukurtas pasaulis.

…

Kada nors parašysiu knygą: “Prisiminti”

Joje bus tai, ko mes visi ieškome.

Prisiminimas, kas aš esu.

Kas JŪS esate.

Nes mes tai žinome.

Mums reikia tik prisiminti.

Savo klaidas, savo skriaudas,

Kurios mus veda nežinomais keliais.

Tam, kad taptų šviesiau.

…

Vaikų darželyje sukūriau eilėraštį.

Auklėtojoms. Pasveikinti.

Buvo sunku, kai galvojau, kad kuriu nuo savęs.

Tapo lengva, kai nusprendžiau, kad kuriu nuo vaikų.

“Sniego daug prisnigo

Švenčiam Kalėdas

Ačiū už kantrybę

Už geras rankas.”

Atsakyčiau:

Laimė yra ryšys.

Rašytojų istorijos. ŽIVILĖ GALDIKIENĖ

Laiškai, kurių tu niekada negausi… Apie tylą, apie praradimus, apie kelias moterų kartas.

Smagiai ir labai maloniai pasišnekėjome su Živilė Galdikienė, knygos autore. Ir dar – bet kurios profesijos žmonės gali parašyti gerą knygą! Paskutinė ir labai šviesi Rašytojų istorija prieš šv. Kalėdas:)

Atsikratyti sistemos savo galvoje.

Kai aš gimiau, mano mama bijojo paimti mane į rankas. Ne todėl, kad nemylėjo, bet todėl, kad ji buvo sistemos dalis. Sistemos, kurioje nebuvo gimdymo namuose. Sistema, o kartu ir mano mama pasipriešino, situacijos nepriėmė, pajuto didelę baimę ir atmetimą.

Taip, aš gimiau namuose. Tuomet tai buvo baisus dalykas, apie kurį kalbama tik puse lūpų. Kaip apie nenormalumą, kaip apie kaltę, kurią atsinešiau gimdama. Todėl, kad išdrįsau gimti ne pagal sistemą.

Atvažiavus greitajai kaimynė Laima nešė mane ir važiavo kartu į ligoninę. Ne mama, nes ji pati turėjo tapti ligone. Ją paguldė į lovą, neleido keltis. Kas keturias valandas atnešdavo mane, kietai suvystytą. Mama bijojo mane išvystyti (ką ten mama, aš pati abejojau, ar galiu išvystyti savo kūdikį, kai man jį pirmą kartą atnešė). Juk nepriimta. Juk negalima. Juk liepta gulėti. Nesvarbu, kaip jautiesi, tokia sistema.

Pamaitindavo ir grąžindavo. Atiduodavo. Palikdavo.

Verkiau, nesupratau, kur aš ir kodėl aš viena. Bandžiau save sūpuoti, taip trūko mamos. Prisilietimo, žmogiško kvėpavimo ir širdies dūžių šalia. Tačiau mama klusniai gulėjo. Seselei mane atnešus, klusniai užsidėdavo kaukę ant veido. Klusniai laikydavo ant rankų taip, kaip priklausė.

Augau labai mylima. Tačiau ta pirmoji patirtis be mamos, be abejonės, padarė įtaką mūsų santykiams. Padarė įtaką mano, kaip asmenybės formavimuisi.

Tapau sistemos dalis.

O kas yra sistema? Žmonių sugalvotos taisyklės. Kurios keičiasi. Kurios sugalvojamos, pergalvojamos ir kuriamos vis iš naujo. Visą sąmoningą gyvenimą jaučiau, kad atsakymas “taip turi būti” mane erzina iki širdies gelmių. Yra niekinis. Kas pasakė, kad taip turi būti? Vėliau išgirdau teisininkų bendravimo klišes – kur parašyta, kad taip turi būti? Jei parašyta, vadinasi, taip ir turi būti. Tačiau užrašyta ar ne, tai vis tos pačios, netobulų žmonių sugalvotos netobulos taisyklės. Kurios, labai dažnai, sukelia žmogui kančią. Kūdikiui kančią, kai jis negali būti šalia savo mamos. Mylinčios mamos.

Tačiau sistema padarė savo. Ji apsigyveno ir mano galvoje.

Kai savo berniuką leidau į darželį, jis verkė. Visi vaikai verkia, tai “normalu”. Pasilikti su juo negalima, padėti jam niekuo negaliu. Stengiausi, kuo vėliau atvesdavau, kuo anksčiau (kiek leido sistema) paimdavau. Jaučiau, kad jis kenčia kiekvieną dieną. Nepripranta. Nors išoriškai viskas gerai, graži grupė, malonios auklėtojos. Tačiau jis jaučiasi vienas. Per du metus darželyje neištarė nei vieno žodžio, nors namuose čiauškia dviem kalbom. Pagaudavau save, kad guodžiu save tuo, kad kažkada jam baigsis ši kančia. Kad baigsis darželis ir prasidės mokykla.

Kol galų gale, pajutau, kad nebegaliu. Nebegaliu kiekvieną rytą klausyti graudaus, širdį draskančio verkimo, visomis vaikiškomis jėgomis įsikabinimo į mane ir maldavimo dar minutę pabūti kartu. Nebegalėjau. Atsiguliau į lovą, užsidengiau galvą antklode ir ėmiau galvoti apie psichologinę pagalbą. Juk visi sako, kad vaiko savijauta yra mamos savijautos veidrodis. Kodėl tada mano vaikas taip kenčia? Kodėl aš turiu jį palikti ir kiekvieną dieną kankintis? Juk jis tik sėdi ir visą dieną laukia, kada galės eiti namo. Auklėtojos giria, geras berniukas, klauso, tačiau kokia to kaina? Kas dedasi jo širdyje, kai mama kiekvieną dieną palieka vieną?

Lygiai taip pat, kaip mano mama paliko mane.

Dvi dienas sūnų į darželį vedė vyras. Grįžęs pasakė: taip tęsti nebegali. Kokios išeitys?

Išeiti iš sistemos? Baisu. Juk aš gimiau sistemoje. Juk sistema yra mano galvoje. Kas mes be sistemos? Ką mano vaikas išmoks, sužinos, pamatys, nelankydamas darželio? Ką praleis? Juk taip sunku gauti vietą. Reikia tik džiaugtis, kad gali lankyti, gali priklausyti sistemai…

Bet, ačiū Dievui, dar liko širdis. Sistema nesugebėjo jos visiškai apmarinti. Kitą dieną mes abu vaikus nuvedėme į tą patį, privatų darželį, kurį lanko dukra, nes negavo vietos valstybiname. Į tą pačią grupę. Su vaikais, kuriuos sūnus pažįsta, nes jie ne kartą lankėsi mūsų namuose, kartu šventė gimtadienius.

Vaikas atėjo į grupę, apsižvalgė, prisėdo prie sesės žaisti ir pakėlęs į mane akis pasakė: ate. Tas, kuris kas kartą verkdavo nenorėdamas išsiskirti.

Apšalusi pasakiau ate, ir tyliai išėjau.

Oho.

Grįžęs iš darželio pasakė: daugiau niekada neisiu į savo darželį. Tik į sesės.

Taip, kainuos daugiau pinigų. Taip, išeisime iš sistemos. Daugiau darželyje vietos nebegausim. Taip, sunkiau bus pasiruošti mokyklai.

Tačiau kas yra sistema? Žmonių sugalvotos taisyklės, kurios labai dažnai sukelia kančią. Kartais reikia tik išdrįsti ir šokti į nežinomybę. Atsikratyti sistemos savo galvoje.

Rašytojų istorijos. NIJOLĖ KOSKIENĖ

Apie pirmąją knygą, gimusią po daugiau nei 10 metų rašymo ir galvojimo apie ją, apie savilaidą ir apie humorą. “Savo knygai palinkėčiau rasti namus”, sakė Nijolė Koskienė

Rašytojų istorijos. KAMILA GOLOD

Apie drąsą būti savimi, kaip užduoti gerus klausimus, kodėl naudinga kartais paliūdėti, apie meilės badą, kaip ir kada imti keistis ir kur ieškoti pagalbos kalbėjome su Kamila Golod, knygos “Drąsa būti savimi” autore, Gerų emocijų namų įkūrėja.

Diena be prievartos

Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe kartais ateina diena, kai viskas griūna. Konfliktai, nesėkmės, gedimai, avarijos, lūžiai. Tokia diena neišvengiamai ateina tada, kai prieš tai nebuvo daroma jokia emocijų ir minčių higiena.

Žinau aš ir jūs žinote, apie ką šneku. Ir man ir visiems teko vieną ar kelias tokias išgyventi. Atrodo, prieš tai viskas buvo gerai, mintis vijo mintį, darbas vijo darbą, viskas kontroliuojama, viskas gražu, diena išaušta laiku, žiema atėjo, pasnigo, artėja Kalėdos, veikia elektra, bėga vanduo, nėra nei karo, nei bado. Tačiau vienur kilęs pyktis nuslopinamas, kitur kilęs liūdesys ignoruojamas, trečiur kilusi baimė paslepiama. Ir… Po savaitės, mėnesio ar pusės metų BUM!!! Emocijų krizė, iššaukta kokio nors išorinio įvykio, arba tiesiog, be regimos priežasties.

Todėl labai svarbu emocijų higieną atlikti. Neleisti kauptis nuosėdoms, purvui. Kaip atliekame kūno higieną, kaip plauname grindis, skalbiame rūbus, tokia pat būtina ir emocijų higiena. Be abejo, geriausias būdas yra leisti sau jausti tai, ką jauti, tačiau ne visiems jis yra prieinamas. Per daug mes turime kaukių, įsitikinimų ir auklėjimo klišių bagažą, kurį nešiojamės su savimi ir negalime taip staiga tapti nuo jo laisvi.

Diena be prievartos yra emocijų išvalymo diena. Geriausia ją susiplanuoti kartu su visa šeima, jei vaikai yra pakankamai dideli (manyčiau, jog galima taikyti šį metodą nuo kokių dešimties metų). Tai diena, kai kiekvienas šeimos narys nedaro nieko, ko nenorėtų. Kai nėra jokių “reikia”, “privalau”. Jokių “reikia” paskambinti, paklausti, užrašyti, pataisyti, pagaminti, išvalyti, aprengti, nuprausti, nuvažiuoti, nupirkti, paskaityti, pažiūrėti, pakalbėti, pažaisti, nunešti, nuvežti, paduoti, atiduoti, nuskusti, išvirti, iškepti, pamaitinti, pagalvoti, suplanuoti, atsakyti…ir taip toliau. Jokių “reikia”. Tik – “noriu”.

Visą dieną reaguoti į tai, ko aš noriu. Impulsyviai daryti tai, ko noriu. Atsikelti ryte be jokių planų. Viskas pasaulio laikas, visa diena priklauso man. Nieko, ničnieko neturiu padaryti. Galiu ir nesikelti, jei nenoriu. Tai gali būti bet kas (kas nepažeidžia įstatymų, neliečia kito žmogaus saugumo ir jo ribų), kas tą dieną kyla mano viduje. Įsiklausyti į save. Nedaryti nieko automatiškai, nesąmoningai. Vaikams galioja tas pats. Vieną dieną jie nieko neprivalo daryti. Arba neprivalo nedaryti, to, ko negalima buvo anksčiau. Gali patys rinktis.

Tai yra labai įdomu. Nieko neverčiant savęs ir kitų daryti arba nedaryti, atsiskleidžia tikrasis žmogaus būdas, potencialas ir tikrieji jo poreikiai. Ką jis renkasi? Ko nesirenka? Tokią dieną gali pastebėti vaiko talentus, galima daug geriau pažinti sutuoktinį ir save. Taip pat tai yra puikus žaidimas. Ir pramoga, praskaidrinanti rutiną, ir labai efektyvus būdas nurimti ir patenkinti savo susikaupusius poreikius.

Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe diena be prievartos yra puiki emocijų higienos priemonė. Kurios visiems mums reikia.

blue bubble

Rašytojų istorijos. KASTYTIS SARNICKAS

Apie keiksmažodžius ir alkoholį knygoje, apie rašytojų tautą ir dar daug daug ką jaukiame Mint Vinetu knygyne kalbėjome su Kastytis Sarnickas, knygos “Turnė” autoriumi.

“Pirmom dienom kai knyga išėjo, norėjau atsigult į lovą, užsikloti galvą, užsidengti ir tris dienas nepakilti iš lovos. Nors visi sveikino, taip jautiesi.”

Kreivų veidrodžių karalystė

Kiekvienas žmogus gimsta su dideliu minčių spiečiumi virš galvos.

Tarsi debesis, minčių spiečius auga ir tirštėja augant ir stiprėjant žmogaus kūnui. Mintys juda, pinasi, neduoda ramybės, visą laiką raizgosi smegenyse, užima visą sąmoningą ir netgi nesąmoningą žmogaus laiką. Nei vienos akimirkos be minčių. Galvojame, galvojame, galvojame, galvojame.

Toks tas žmogus. Taip jis sutvertas. Su kūnu ir minčių debesimi virš galvos.

O kas yra žmogus? Tai yra VIENIO dalis, lašelis vandenyne, kuris buvo viskas ir niekas, kuris buvo tas vandenynas, tik staiga atskirtas nuo jo, tapęs kūnu su savo mintimis. Susikoncentravusi energija, virtusi materija. Pušų sakai, virtę gintaru. Tuo pačiu gintaru. Visi žmonės – tas pats gintaras. Tik iliuzija, kad mes esame skirtingi. Mes visi esame to pačio gintaro skirtingų formų gabalėliai. Visi gintaro gabalėliai jaučia ir supranta pasaulį vienodai. Mes esame vienas didelis ŽMOGUS su dideliu savo minčių debesimi virš galvos.

Mintimis ir kūnu mes atsiskiriame. Nuo visumos, nuo VIENIO, nuo vienas kito. Mąstydami, tarnaudami kūnui tampame svarbūs patys sau. Užsidarome. Užskleidžiame užuolaidas ir liekame savo iliuziniame pasaulyje, paremtame menkos patirties poliais.

Atskirtis sukelia kančią. Mintys ir kūnas (ne įvykiai!) sukelia visas kančias. Todėl sako, kad mintis reikia raminti, su jomis kovoti, jas kontroliuoti, keisti…Visa tai tam, kad nebeliktų kančios.

Bet man atrodo, kad tai yra ne-sąmonė. Juk mes ESAME TOKIE SUKURTI. Mes esame TA susikoncentravusi energija, atskirta nuo VIENIO. Ar mes turime stengtis, kovoti su tuo, kas esame? Su savo netobulu kūnu, su savo kankinančiomis mintimis ir savo nepasotinamu ego? Dar nei vienas žmogus negimė be šios “mielos” trijulės. Ir negims. Todėl stengtis, kad jos nebebūtų, kad priartėtume, kad vėl susijungtume su VIENIU, yra tik dar viena iliuzija.

Deja, bet būnant materijoje tai yra neįmanoma. Tai tas pats, kaip bandyti iš plastmasinės sėklos išauginti medį. Nors ir plastmasė, ir medis yra tos pačios Visatos dalis, tačiau jie yra atskirti vienas nuo kito. Kol plastmasė nesuirs, o tai trunka 400 metų, kol ji netaps molekulėmis, atomais, nepasklis po dirvožemį, tol iš jos nebus medžio.

Menkas prisiminimas, užuomina, kad mes visi buvome VIENIS, gali ateiti per meditacijas, per praktikas, per dvasingumą. Kai imame skleisti aukšto dažnio vibracijas, galime pasiekti ir tarsi susilieti su tuo žinojimu.

Tačiau mes esame kūne. Ir turime mintis. Ar reikia dėl to kankintis?

Tokie. Mes. Sukurti. Taip. Yra.

Kol mūsų plastmasinė materija nesuirs, kol nepraeis tie 400 metų (o gal 4000 ar 40 000, ar 40 000 000 000 000), tokie ir būsim. Gimsim, mirsim, kentėsim, mylėsim, kovosim, gyvensim.

O kai tai praeis, savaime tapsime VIENIU.

Gyventi kūne, būti ŽMOGUMI – dovana. Ir prakeiksmas. Kitaip tariant, paradoksas. Kaip ir viskas šiame pasaulyje – kreivų veidrodžių karalystė.

Rašytojų istorijos. AGNĖ MATULAITĖ

“Pakankamai gerai yra labai gerai”, ši Agnės mintis lydės mane, turbūt visą likusį gyvenimą.

Pasikalbėjome su psichologe-psichoterapeute Agne Matulaite, bestseleriu tapusios knygos “Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams” autore. Kaip mes visi esame pažeidžiami, kaip visiems mums svarbu tikrumas ir kokie esminiai yra maži dalykai. Terapinis pokalbis apie terapinę knygą.

Rašytojų istorijos. BIRUTĖ JAKUČIONYTĖ

Su Birute Jakučionyte kalbėjome apie gyvenimo tikslus, energiją jų siekiant, savęs pažinimą, naudojimąsi kitų patirtimis, atvirumo kainą ir, be abejo, apie knygas.

Irena Buivydaitė “Tikros ir netikros seserys”

Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Tai buvo labai malonus ir įdomus pokalbis, Irena ne tik atvirai papasakojo apie knygas ir rašymą, bet ir parodė savo knygų archetipus – sąsiuvinius, kuriuose ji prieš daugiau nei dvidešimt metų ėmė kurti savo istorijas.

Tačiau rašau apie ją ne dėl to. Taip, šiek tiek šališkai, nes pažįstu šią autorę, tačiau niekas juk negali man pasakyti kokias knygas aprašinėti, o kurių ne, nors skaitau jų labai daug. Šią knygą noriu aprašyti ne dėl autorės, bet dėl pačios knygos. Ji man, kaip nei viena kita skaityta knyga, primena dailiai, kruopščiai ir labai gražiai numegztą mezginį. Žodis po žodžio autorė kuria mezginio raštą, nieko nepamiršdama, nieko nepraleisdama, jei yra viena kilpelė, tai bus ir visa jų eilė, jei bloga akis, tai ji taip pat nebus pavienė, bet turės savo raštą, jei kitos spalvos siūlas, jis būtinai sukurs paveiksliuką arba ornamentą. Kurdama savo kūrinį autorė nei akimirką nepamiršta, kas tai bus – ar megztinis, ar sijonas, ar paltas, ar kepurė. Ji neprisiuva rankovių prie kojinių ir neišmezga kaklo, ten kur turėtų būti megztinio priekis. Viskas gražu, tvarkinga, harmoninga. Spalvota, suderinta. Mezginys ne pilkas, jis turi įvairių spalvų, istorijos intriga išlaikyta iki paskutinės akies. Puikiai, profesionaliai, įdomiai ir harmoningai sumegzta istorija.

Apie ką ji? Vėlgi, ta pati situacija – viskas tinka ir harmoningai susilieja į visumą. Knygos viršelyje – moters, apsikabinusios knygą, nuotrauka ir pavadinimas “Tikros ir netikros seserys”, tarsi veidrodis tiksliai atspindi tai, apie ką knyga. Ji apie moterį, kuri rado savo mirusios mamos dienoraštį ir sužinojo tikrą savo gyvenimo istoriją. Nuo pirmo iki paskutinio sakinio viskas apie tai, nieko nereikalingo, niekas nevyniojama į vatą. Nieko nelaukiama – nuo pat pirmųjų žodžių skaitytojas įtraukiamas į knygą tarsi į paralelinį, tačiau labai tikrą pasaulį, ir tampa šios istorijos dalimi. Paklausykite tų pirmųjų knygos žodžių:

“Kodėl žmogui niekada negana? Ko man dar trūksta, kad bučiau laiminga? Rodos, turiu ir vyrą, ir vaikus, ir neblogą darbą, būstą, gerų draugų, santykiai šeimoje puikūs. Kodėl nusprendžiau rasti gimines, kuriems niekada nereikėjo manęs?”

Autorė rašo apie gyvenimą. Ji nedengia realybės skraiste, rašydama kažkur šalia arba pro ją, tačiau jos ir nefotografuoja, išryškindama detales. Ji tapo realybės, kurioje visi skaitytojai gali atpažinti save ir savo artimą, paveikslą. Kuo jos tapymas ypatingas? Jei vienu žodžiu – jis gražus. Nors galbūt toks apibūdinimas skamba nerimtai, tačiau cituojant Albert Camus: “Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų”. Grožis traukia kiekvieną sielą. Grožis yra kažkas, kas sukelia malonius jausmus ir geras emocijas, traukia akį ir širdį. Tai akivaizdu, nes gražios Irenos Buivydaitės knygos patinka visiems. Ir man, ir mano mamai, ir kitiems rašytojams, ir dideliam skaitytojų būriui, kurie jos knygas bibliotekose ima dažniausiai. Jau daug metų. Žmogui reikia duonos, žaidimų ir grožio. Visi norime skaityti gražias knygas, nešioti gražiai numegztus, suderintomis spalvomis megztinius. Keista tik, kad jos knygos iki šiol neišverstos į anglų ar kitas kalbas. Manau, kad tokias gražias knygas nori skaityti ne tik lietuviai skaitytojai. Na, o mums pasaulyje pagarsėti savo puikiais autoriais – tik į naudą. Tikėsimės, kad tai nutiks netolimoje ateityje.

Rašytojų istorijos. AIDAS KELIONIS

Pirmoji jo knyga “Smėlynų vanduo”, netikėtai pakliuvusi man į rankas, mane taip stipriai sužavėjo, kad aš ją aprašiau savo tinklaraštyje. Po kiek laiko gavau leidyklos Tyto Alba žinutę, kad manęs ieško Aidas Kelionis. Ir štai mes sėdime kartu ir kalbame apie knygas, populiarumą, “tikrus” ir “netikrus” rašytojus, lietuvių literatūrą ir humorą literatūroje.

Rašytojų istorijos. JOLITA HERLYN

Septynis romanus parašiusi Jolita Herlyn pasakoja apie savo kūrybos kelią, meilę ir knygas.

Rašytojų istorijos. ANDRĖ EIVAITĖ

Su Andre Eivaite, “Valstybės tarnautojos dienoraštis” ir dar dviejų knygų autore, kalbėjomės apie humorą literatūroje, knygų ir scenarijų rašymą, darbą ir laisvalaikį. Man buvo labai linksma su šia autore, ne veltui ji rašo linksmas knygas!:)

Rašytojų istorijos. IRENA BUIVYDAITĖ

Su Irena Buivydaite- Kupčinskiene ne tik įdomiai pabendravome, bet ir pasivaikščiojome po nuostabųjį Alytų.

Aytus – tikrai nuostabus miestas! Pasirodo, tai meilės miestas, kurio pavadinimas kilo iš meilės istorijos. Ir, turbūt, neatsitiktinai čia gyvena rašytoja, rašanti apie meilę. O štai Alytaus vardo legenda: Kadaise du jaunuoliai Mirgraustėlė ir Alyta pamilo vienas kitą. Tuo metu vietos pilį užpuolė kryžiuočiai. Narsiai kovojo Alyta, bet žūties neišvengė. Sužinojusi apie mylimojo mirtį Migraustėlė taip graudžiai verkė, kad jos ašaros upeliu tekėjo į Nemuną. Upelis ilgainiui pavadintas Alytupiu, o miestas šalia jo – Alytumi.

Rašytojų istorijos. ŽYDRĖ DARGUŽYTĖ-ČERNIAUSKĖ

Žydrė Dargužytė Černiauskė pasakoja apie darbą kruiziniame laive, iš to gimusią knygą “Mėnuo kaip metai”, apie terapinį rašymą ir ateities planus.

Rašytojų istorijos. EGLĖ RAMOŠKAITĖ

I dalis

II dalis

Pokalbis apie paauglių literatūrą, kūrybinį rašymą ir Metų knygų rinkimus. Rašytoja Eglė Ramoškaitė pasakoja apie tai, kaip ji rašė knygą paaugliams “Tarp gyvenimo ir vilties: tam, kuris supranta”.

Kaip mes gyvename ir kaip mes mirštame.

Šiandien Vėlinės. Pilnos gatvės mašinų, vežančių žvakeles, vainikus, gėles, kurie nuguls ant kažkieno, mirusio neseniai ar prieš daugelį metų, kapo. Pilni autobusai moterų ir vyrų, rimtai nusiteikusių, važiuojančių aplankyti savo mirusiųjų artimųjų. Ruduo, iš lėto apmirštanti gamta, antrinanti šios dienos melodijai.

Ir aš važiavau. Viskas kaip priklauso: žvakės, gėlės, nusiteikimas. Tačiau… neapleido mintis, kad važiuoju aplankyti gyvatės išnaros, kai pati gyvatė, pasipuošusi nauja ir gražia oda jau seniausiai gyvena kitą, man nepažįstamą gyvenimą.

…

Kai buvau maža, vienas baisiausių gyvenimo momentų man būdavo galvoti apie mirtį. Kai aš numirsiu, mane pakas po žeme. Tai faktas. Aš, be abejo, viską jausiu (nes kaip galėčiau nejausti?), tačiau būsiu mirusi ir nieko nebegalėsiu pasakyti. Tiesiog gulėti po žeme dar būtų pusė bėdos, šilta, jauku, minkšta, tarsi lovoje po patalais. Tačiau jei prasidės karas ir mano kapą išsprogdins bombos? Taip ir matydavau: mano karstas išmestas iš po žemių į paviršių, aš iškritusi iš jo, bejėgė guliu paviršiuje, numesta tarsi šiukšlė, vėjo darkoma dvėseliena. Ir niekam negaliu pasiskųsti, nes aš juk mirusi. Mirusi, tačiau vis tiek aš.

Tokios mintys mane kamavo nuo ankstyvos vaikystės. O kas ieško atsakymų, tas juos būtinai ir randa.

Ieškodama atsakymų aš netgi įsidarbinau patologijos centre, kur gydytojai patologai kasdieną susiduria su mirtimi. Klausinėjau jų – kas tai yra, mirtis? Kaip jūs ją suprantate? Klausdavau kiekvieno, tiek daktaro, tiek laboranto, tiek ūkvedžio.

Kol vieną dieną užsidirbusi nepastebėjau, kad pastate neliko nei vieno gyvo žmogaus. Tik aš viena, ta, kuri turės užgesinti paskutines šviesas ir įjungti signalizaciją. Vėlyvas ruduo, tamsu, pastatas stovi nuošalėje, o šalia, visai netoli, už baltų koduotų durų guli kūnai. Gyvų žmonių mirę kūnai. Aš ir jie. Vėlų vakarą.

Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai laiptais lipau į pirmąjį aukštą, prie išėjimo durų. Perėjau per vestibiulį, pro tas baisiąsias duris…ir staiga mane aplankė suvokimas, kad mirtis yra… tuštuma. Man nėra ko bijoti mirusių, nes jie yra bejėgiai. Ten nieko nėra, tik išnaros. Kas gi bijo išnarų? Popieriaus, kuriame buvo suvyniota dovana?

Nuo to laiko nebebijau kūnų.

Mirties taip pat nebijau, nors iš arti neteko jos matyti. Mirtis yra ne įvykis, o procesas, kaip sako Loreta Stonkutė ir Algirdas Toliatas. Jau gimę mes imame mirti, kiekvieną dieną mirštame po truputį. Galutinis atsiskyrimas nuo kūno yra gimimas kitame pasaulyje. Pereinamasis etapas.

Klausimas tik lieka, ar žmogus yra pasiruošęs mirti. Čia ir prasideda abejonės, nes labai retai kada žmogus iš tiesų yra pasiruošęs mirti. Visi nori gyventi, dar dieną, dar savaitę, dar metus. Kada gi bus gana? Gal niekada? Todėl ir bando sukurti amžiną gyvenimą, jungti kompiuterius prie žmogaus ląstelių, jas stimuliuoti ir tapti nemirtingu. Netolimoje ateityje tai bus net labai įmanoma…

Tačiau tiesa yra ta, kad mes jau esame nemirtingi. Mes niekada neišnykstame, kaip ir Visata. Mes esame jos dalis, kaip atomas yra mūsų dalis. Mirus kūnui, kūno ląstelės išsivaikšto ir kuria kitą gyvybę. Siela įsikūnija į kitą kūną. Arba skrajoja kur nors kosmose, arba sėdi Dievo užantyje. Kaip kas tiki, taip ir yra. Esmė yra tame, kad mes niekaip negalime išnykti. Nebent ….patys to labai norėtume ir sąmoningai to siektume. Išnykti, ištirpti ir įsilieti į Didįjį Vandenyną, tapti jo dalimi. Nebegimti daugiau, tačiau tyvuliuoti beribėje erdvėje, neegzistuojant.

Kaip mes gyvename ir kaip mes mirštame.

Tai, ką mes patyrėme gyvendami, teks neštis su savimi. Neišspręstas užduotis spręsti jau kitame kūne, pamokas išmokti, užtarnautu gėriu pasimėgauti. Tačiau esmingas lieka mirties momentas. Žmogus gali visą gyvenimą sakyti, kad nebijo mirties, o tą akimirką išsigąsti. Jis gali sakyti, kad netiki Dievu, o tą akimirką atsiversti. Jis gali sakyti, kad labai bijo mirties, tačiau tą akimirką pasijusti ramus ir priimti viską, kas su juo vyksta. TA akimirka yra esminė.

Tačiau kad ta akimirka įvyktų taip, kaip mes norime, kad atsivertų keliai ir durys, kurių mes trokštame, turime apie ją galvoti. Jai ruoštis. Kaip aš norėčiau numirti? Kas su manimi bus po mirties (ko aš NORĖČIAU, kad būtų?). Kaip planuojame savo žemišką gyvenimą, tai pat galime planuoti ir pomirtinį. Jei tikime (kaip mano vyras), kad išnyksime, ar tikrai to norime? Ar norime gimti vėl, jei taip, kuo norime būti vyru ar moterimi? Kokiu žmogumi, ką nuveikti per sekantį gyvenimą, jei pasiseks jį dar kartą turėti?

Tai yra be galo svarbūs klausimai kiekvienam žmogui. Jei žmogus sako, kad jis nieko nežino, kaip bus paskui, kai mirs, TĄ akimirką jam bus labai baisu. Todėl laikas sužinoti. Laikas PATIKĖTI nuoširdžiai, patikėti kas su jumis bus po mirties. Ar jūs gulėsite kaip aš bijojau vaikystėje, viską jausdami karste po žemėmis? Ar jums atsitiks kažkas kita?

Suprasti kuo jūs tikite, nes taip, kaip tikite, greičiausiai taip ir bus. Ir verta paklausyti išminčių kalbų, kalbančių apie mirtį. Vienas toks išminčius, apie tai kalbantis naujojoje Linos Ever knygoje “Kelyje” – kunigas Toliatas. Paklausykite ir Loretos Stonkutės (youtube).

Svarbu visa tai suvokti. Atsakyti sau į klausimą: kuo aš IŠ TIESŲ tikiu? Kas su manimi bus po mirties?

O šiandien, per Vėlines, lankydamasi tose chaotiškose kapinėse, aš pamačiau viziją:

Beržynėlis, žalia, dailiai nupjauta žolė, kur ne kur – mažas antkapėlis ne jokių tvorų, tiesiog žemėje, lygus su ja. Su žyma – kieno kūnas čia buvo paguldytas ir kada. Formos ir spalvos ramios, tykios. Gera būtų tokioje vietoje. Tiek mirusiems, tiek gyviems.

Rašytojų istorijos. ROMAS JUDINAS

Autorius pasakoja apie savo pirmąją knygą “Karūnos švytuoklė”. Kaip kilo mintis ją parašyti, kas buvo sunku ir kas lengva rašant, kas yra alternatyvioji istorija, ar knyga sulauks tęsinio.

LLLL: kas mes ir ko mes siekiame.

Gyvenimas yra žaidimas. Paeini vieną ėjimą, po jo seka kitas, dar įdomesnis.

Kartą dariau savo knygos pristatymą Kaune, Vagos knygyne Megoje. Pristatymui viskas buvo pasiruošta kaip ir visada – išsiuntinėti pakvietimai, atspausdinti plakatai, sukurtas įvykis. Turėjau sėdėti knygyno viduryje, aplinkui mane buvo sustatytos kėdės. Atvažiavau laiku, pasiruošusi, gavau mikrofoną, knygas…

Ir neatėjo nei vienas žmogus.

Jaučiausi tarsi žuvis pagauta į tinklą. Ką daryti? Kalbėti sau, bandyti savo padidinto garso balsu pritraukti smalsuolių? Nekalbėti, išeiti?

Pasirinkau pirmąjį variantą. Parašius knygą ne kartą teko išeiti iš komforto zonos, todėl pasirinkau tai ir dar kartą. Atrodžiau keistai, pati su savimi per mikrofoną kalbanti apie savo kūrybinį procesą.

Ir tada, ačiū Dievui, atėjo Loreta. Dabar turėjau bent vieną klausytoją, bent vienas akis. Greitai pabaigiau savo kalbą, kadangi nebuvo žmonių, mes susėdome dviese ir pabendravome. Loreta mane pakvietė prisijungti prie jos kuriamos komandos rašyti naujam pozityviam žinių portalui minfo.lt. Su džiaugsmu sutikau.

Po maždaug pusmečio rašymo, Loreta mane pakvietė parašyti apie Sveikatingumo organizacijų konferenciją, kurioje kvietė sudalyvauti. Sutikau. O ten susipažinau su Sauliumi.

Saulius Bagdonas, renginių vedėjas, kuris ir vedė tą konferenciją, entuziastingai papasakojo apie savo idėją – sukurti 1000 istorijų Lietuvos žmonių, kurie yra sėkmingi, laimingi, eina sąmoningumo keliu. Man labai patiko jo idėja, man patinka istorijos.

Pasiūliau Sauliui įrašyti ir mano istoriją, ir pamiršau.

Gyvenau toliau, kol vieną dieną, neatsimenu net kodėl, įsijungiau Sauliaus 1000 istorijų FB puslapį ir peržiūrėjau keletą iš jų. Nebegalėjau sustoti. Jis kalbino tokius įdomius žmones, tikrus Lietuvos šviesuolius. Man be galo patiko ir pokalbių stilius – gyvas pokalbis, tiesioginė transliacija per FB, apie viską, spontaniškai, tarsi kalbėtųsi du draugai apie visiems aktualius dalykus.

Ir tada parašiau Sauliui žinutę, kad rašau knygą “Kaip parašyti ir išleisti savo pirmąją knygą. Rašytojų patarimai” ir renku rašytojų, jau išleidusių knygas, patirtis, kad labai patiko jo mintis daryti tokius video ir norėčiau tokiu pačiu formatu kalbinti rašytojus. Gal jam reikia pagalbos, o gal mes galime tai daryti kartu?

Saulius sutiko, kad jam reikia pagalbos, tačiau nenorėjo apsiriboti rašytojais. Nesakė nei taip, nei ne. Bet aš jau buvau pasiryžusi – padariusi keletą nesėkmingų bandymų FB live, išmokau tai daryti (dar vienas išėjimas iš komforto zonos!) ir nieko nelaukusi susitariau su pirmuoju pašnekovu – Danielium Goriunovu (Debesyla). Tame pačiame Kaune, prie Akropolio įrašėme pirmąjį #rašytojųistorijos.

Paskui buvo antrasis pokalbis su Giedre Bagdoniene, Sauliaus žmona, paskui trečiasis su Lavisa Spell (visas šias ir kitas istorijas galite pamatyti Rasa Sagė youtube kanale). Tačiau gyvenimas vedė dar toliau – gimė ne tik Rašytojų istorijos, bet ir Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga.

Kalbant su Lavisa Spell paaiškėjo, kad mes visi, knygas rašantys ir leidžiantys žmonės paprastai esame po vieną. Pažįstame keletą tokių pačių rašytojų, tačiau tik keletą. Trūksta informacijos, trūksta pasidalinimo, trūksta pagalbos ir palaikymo vieni kitiems. Skaitytojai perka mūsų knygas, skaito, tačiau jos nėra vertinamos kritikų. Tuo tarpu užsienyje populiariosios literatūros žanras yra vertinamas lygiai taip pat kaip ir kiti žanrai. Lavisa išsakė savo norą, svajonę, kad ir pas mus būtų taip pat. Jai seniai kilo mintis sukurti Meilės romanų autorių asociaciją, tik nežinojo nuo ko pradėti. “Pradėk nuo FB puslapio”, patariau aš jai.

Ir jau kitą dieną Lavisa Spell įkūrė ne tik meilės romanų, bet prijungė ir kitų laisvalaikio žanro knygų autorius. Grupę taip ir pavadino: LIETUVIŲ LAISVALAIKIO LITERATŪROS LYGA. Per pirmąsias tris dienas joje atsirado net 50 narių.

Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga vienija autorius, kurie rašo populiariąją, laisvalaikio literatūrą. Mes norime keisti pasenusį požiūrį, kad populiarioji arba komercinė literatūra yra prastesnė už kitus žanrus. Mes norime nominacijų, apdovanojimų, laisvalaikio literatūros kritikų, mūsų autorių kampo Knygų mugėje, norime būti pastebėti, kritikuojami ir liaupsinami. Mes norime tapti lygūs su visais kitais, jaunais ir senais autoriais.

Mes norime būti ir populiarūs, ir vertinami.

Mes norime, kad nebūtų taip:

Iš recenzijos: ”

“Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – sulaukė aršaus akademinių padugnių puolimo ir jų verdikto: bloga, nes populiari <…> Tokia filologių, kurias teisingiau būtų vadinti logofilėmis, kritika viaukčiojama ne be priežasties: skaitomas rašytojas Lietuvoje yra antras blogiausias dalykas po ekonominės krizės.”

Galų gale, juk renkasi skaitytojas.

Rašytojų istorijos. POVILAS ŠKLĖRIUS

Kalbamės su Povilu Šklėriumi, romanų “Ko negalima sakyti merginai bare” ir “Mano tėvas, mano sūnus” autoriumi. Apie ne/meilę savo knygoms, kokius klausimus turi atsakyti sau kiekvienas rašytojas, piratavimą ir knygas, kurias verta skaityti.

Rašytojų istorijos. LAVISA SPELL

Meilės romanų autorė Lavisa Spell pasakoja apie tai, kaip ji tapo meilės romanų rašytoja.

Du banginiai, kurie nukreipia visus mano gyvenimo sprendimus.

Kartą įsijungiau youtube. Man tikslas buvo paieškoti pokalbių su rašytojais. Jų man prireikė todėl, kad rašiau-rašiau-rašiau ir kai esi vienas ir vienas su savo darbu, kartais labai norisi pamatyti tokius pačius, kaip ir tu. Ką jie galvoja, ką veikia, kaip kuria?..

Taigi, ėmiau ieškoti. Nusivyliau, nes visame youtube radau tik vienus pokalbius (neskaitant keleto knygų pristatymų ir paskaitų) – Evelina Tamulaitienė kalbino rašytojus apie jų parašytas knygas. Pokalbių tik keletas, todėl pradėjau ieškoti giliau, ką dar veikia Evelinos įkurta Rašytojų akademija. Radau dar vieną įdomų pokalbį su Mijalbos leidyklos vadove, paklausiau ir jo. Man labai patiko pokalbis, jis buvo apie man artimus dalykus. Ir staiga, komentaruose matau: ačiū už jūsų leidžiamas knygas, ypač Loretos Stonkutės knygas.

Kas ta Loreta Stonkutė? Susidomėjau, kas yra ši autorė ir kokias knygas ji rašo.

Pagooglinau ir pasižiūrėjau jos paskaitų ir knygų pristatymų youtube. Ji man pasirodė be galo įdomi. Pajutau vidinę trauką ir panorau susipažinti su ja giliau. Dar ir todėl, kad man ji pasirodė be galo panaši į mane. Tarsi dvynukė, bent jau kaip aš matau save vidinėmis akimis.

Taigi, parašiau jai apie tai žinutę per feisbuką, ir netrukus sulaukiau atsakymo. Jai mes nepasirodėme labai panašios:) Bendravo draugiškai, tačiau labai į kontaktą nesiveržė.

Viskas būtų tuo ir pasibaigę, jei nebūtų man atsiradusi proga kelias dienas rašyti vienatvėje Klaipėdoje. Prieš važiuodama ten, vėl prisiminiau Loretą ir pamaniau, kad būtų labai smagu susitikti ir paimti iš jos interviu (tada dar rašiau vienam portalui). Paklausiau, ar ji turėtų laiko susitikti, ji parašė, kad deja, ne.

Tačiau aš vis tiek nepasidaviau. Tokia puiki proga susipažinti! Galbūt jums pasirodys keista, kad aš taip veržiausi su ja susipažinti, tačiau ji yra neeilinis žmogus. Tarsi Martynas Driukas, tik moteris. Taip pat labai graži ir labai tiksliai žinanti, apie ką kalba.

Taigi, įsiprašiau pas ją į užsiėmimus. Nežinojau, nei kas tai per užsiėmimai, nei ką mes ten veiksime. Žinojau tik adresą ir laiką.

Nuvažiavau. Eidama link reikiamo namo vartelių išgirdau klausimą: jūs į jogą?

Jogą? Kokią dar jogą?

Klausė moteris, apsirengusi sportine apranga, po pažasčia besinešanti kilimėlį. O aš juk visai nepasiruošusi sportuoti. Ir kilimėlio neturiu… Aišku, galėjau užeiti, jei jau atvažiavau tą 30 kilometrų nuo Klaipėdos, tačiau ką aš ten veiksiu? Pasakysiu, kad nežinojau, kad čia bus tik joga ir be reikalo atvažiavau?

Nenorėdama sukelti Loretai nepatogumo, apsisukau ir išvažiavau atgal į Klaipėdą.

Taip mes ir (ne) susipažinome.

Grįžusi į Klaipėdą jaučiausi tarsi kažką praradusi. Svetimoje aplinkoje, pavargusi, viena, nelaiminga. Įlipau į lovą, įsisukau į antklodę ir ėmiau klausyti Loretos paskaitų youtube. Netrukus panorau pažiūrėti vieną jos rekomenduotą filmą (apie Gandį). Ji minėjo, kad filmo nuoroda yra ant jos sienos feisbuke.

Atsidariau feisbuką ir ėmiau įdėmiai skaityti Loretos sieną. Radau pakvietimą į ketvirtadienio užsiėmimą, kuriame ir aš turėjau būti, prisipažinsiu, vedama slaptos minties – gal Loreta taps mano mokytoja? Pakvietime buvo parašyta: “Na, o ketvirtadienį mokysimės savarankiškumo dvasiniuose ir energetiniuose dalykuose, kad nebereikėtų vedlio asmeniniam susitvarkymui su savo energijomis. Žmogus pats yra pajėgus tai padaryti.”

Juk aš to ir važiavau…Ieškodama mokytojo.

Taigi, atsakymą gavau.

BET.

Šio pasakojimo nė nebūtų, jeigu jis neturėtų tęsinio. Nuostabaus tęsinio, taigi, pasiklausykit.

Dar po kelių savaičių vėl ėmiau klausytis Loretos youtube. Išgirdau, kad žmonės turi 12 ydų, po kuriomis slypi talentai. Pasidarė be galo įdomu, kokia manoji yda ir kur slypi manasis talentas?

Vėl parašiau Loretai. Klausiau, kaip sužinoti savo ydą?

Ji paprašė manęs gimimo datos ir po kelių valandų be jokio atlygio atsiuntė atsakymą.

O prie atsakymo dar pridėjo:

“Artėja jūsų gimtadienis. Yra tokia viena paslaptis, kurią išduosiu jums. Kasmet, gimtadienis vyksta vis skirtingu laiku, nes Saulė skirtingai grįžta į savo laipsnį. Ta akimirka yra stebuklinga, jei panaudoji ją tinkamai. Jei šventi baliavodamas, žinoma pražiopsai tikrąją esmę. Nes tuo metu prasideda naujas ciklas, tai lyg asmeninė Naujųjų Metų šventė, kuri stebuklinga, galinti išpildyti svajones. Tikroji gimtadienio akimirka šiemet jums bus spalio 8 d. 20:31 val. Lietuvos laiku. Tad jau apie 20:15 turėtumėte būti pabėgusi nuo pasaulio šurmulio, užsidegusi žvakę ir panirusi į meditaciją, kurioje svajojate, dėliojate ateinančių metų planus, viltis. Dėliokite labai konkrečiai, tiksliai, tikėdama, kad taip ir bus. Galite tas svajones net užsirašyti, kad po metų pamatytumėte, kad jos tikrai išsipildė. Taip pat tą stebuklingą valandą galite sulaukti daug ženklų, Dievo apreiškimų, susitikimų su angelais… Reikia tik duoti jiems progos su jumis pabendrauti. Man asmeniškai patinka paimti bet kokį šventraštį ir atskleidus pirmą pasitaikiusį puslapį paskaityti. Kiekvieną kartą perskaitytos eilutės labai aiškiai nurodo ateinančių metų kelią… Tad linkiu pasinaudoti šia unikalia proga.”

Pradėjusi ieškoti youtube rašytojų istorijų, GAVAU DVIGUBĄ gimtadienio dovaną. Patvirtinimą, kad vienas iš mano talentų yra žodžio jėga ir žinojimą, ką ir kaip daryti per savo gimtadienį, pasitinkant Naujuosius asmeninius metus.

Unikalia proga pasinaudojau.

Gimtadienio vakarą išsiunčiau šeimą į antrąjį aukštą, užsikūriau židinį, užgesinau šviesą ir… panirau į save. Nežinau, apie ką aš galvojau, bet išryškėjo du banginiai, ant kurių nuo šiol turiu statyti visus savo gyvenimo sprendimus.

Pirmas SANTYKIAI

Antras MEISTRIŠKUMAS

Kai pagalvojau apie tai, kokio aš būčiau norėjusi gyvenimo savo mirties valandą, pasidarė aišku, kad labai svarbu yra likti ištikimai sau, mylėti save ir visada būti geruose santykiuose tiek su savo kūnu, tiek su protu, tiek su dvasia. Geri santykiai aprėpia didelį ratą – nuo santykių su savimi iki bendros reputacijos. Čia įeina romantiški santykiai, santykiai su vaikais, su šeima, visais kitais žmonėmis, kuriuos sutinku savo kelyje, su aplinka, kuri mane supa, su įvykiais, kurie man nutinka. Santykiai su visu gyvenimu. Ir jie turi būti geri. Toks šio gyvenimo tikslas.

Antras – meistriškumas yra tai, ką aš moku geriausiai, kas yra mano talentas. Talentas gali būti labai labai siauras, o gali būti platus, tačiau niekada nėra paviršutiniškas. Atradus savo talentą galima jį gilinti tol, kol bus pasiektas meistriškumas ir dar toliau. Geriausia talento savybė yra trauka. Mūsų talentas slypi ten, kur mums patinka, kur mums gera būti. Belieka jį lavinti ir ugdyti iki tol, kol pasieksime meistriškumą. Nuo to visam pasauliui bus tik geriau, o mes jausimės kažką prasmingo šiame pasaulyje nuveikę.

Taigi šie du – SANTYKIAI ir MEISTRIŠKUMAS nuo šiol yra mano kelrodės žvaigždės. Kai nežinau, ką daryti, paklausiu savęs – kaip vienas ar kitas veiksmas ar mintis paveiks mano santykius ir meistriškumą? Ir veikiu, ir galvoju taip, kad paveiktų teigiamai.

Ir, labai svarbu paminėti, kad santykiai yra SVARBIAU už meistriškumą. Jei būtų toks atvejis, kai reikėtų rinktis.

Na va. O kalbant apie rašytojų istorijas, kurių yra tiek mažai, aš nusprendžiau kurti jas pati. Mane įkvėpė Saulius Bagdonas su savo 1000 istorijų idėja ir aš prisijungiau prie jo kurti rašytojų istorijas. Pasižiūrėkite youtube, tikrai jų jau yra daugiau (rašytojų istorijos Rasa Sagė).

Jei nerandi ko tau reikia, susikurk tai pats! Ir tai yra kelias į meistriškumą.

Kelias į gerus santykius yra empatija ir sielos skaidrumas.

Rašytojų istorijos. GIEDRĖ BAGDONIENĖ

Tvarkos maniakė Giedrė Bagdonienė pasakoja apie tai, kaip išsipildė jos svajonė parašyti knygą ir kaip palaikyti tvarką ir švarą namuose.

Rašytojų istorijos. DEBESYLA

Danielius Goriunovas (debesyla.lt) pasakoja apie tai, kaip užsidirbti iš knygų rašymo.

Metų knygos rinkimai 2018: už ką balsuoti?

Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota.

Tačiau man pavyko ir čia pateiksiu visų penkių knygų įspūdį jas perskaičius ramiai, iki galo, be išankstinio nusiteikimo.

Iš anksto atsiprašau autorių, jei knygos aprašymas jums pasirodys nepakankamai suprastas, įsijaustas ar suvoktas.

Taigi, pradedam.

Antanas Šileika “Basakojis bingo pranešėjas” arba

Lietuviškumo galia

Pradėjusi skaityti šią knygą nesupratau, kodėl ji buvo įtraukta į Metų knygų rinkimų penketuką. Pati knyga graži, šviesi, maloni paimti į rankas, idealios apimties (230 psl), nieko neprikiši. Tačiau jau nuo pirmųjų sakinių ji ėmė kalbėti stakato, tarsi traukinys. Tačiau ne migdančiai, o erzinančiai, lyg tas traukinys būtų šiek tiek sugedęs: tak tak tak – tak- tak tak – tak tak tak. Tikrai nežinau, ar čia autorius taip rašo, ar vertėjas taip išvertė. Greičiausiai abu. Šiaip ar taip, nesužavėjo.

Tačiau gerai, žiūrime toliau. Manęs nesužavėjo, tačiau kas šioje knygoje patraukė Metų knygos rinkimų komisijos narius? Juk turėjo būti kažkas, kai pasirinkimas toks didelis. Kalba skurdoka, vertimas šiaip sau, sakiniai neplaukia erdve, bet ją kapoja, tačiau gal kažkas šioje knygoje yra?…

Taip! Yra.

Autorius parašė net tris romanus, kol ketvirtasis buvo išleistas (ir vis tiek jo niekas nepirko). Tačiau jis rašė toliau, nes “negalėjo nerašyti”. Tarp kitų darbų, šeimos reikalų, su pertraukomis, tačiau rašė visą gyvenimą, tol, kol jo knygos buvo pastebėtos ne tik Kanadoje, bet ir Lietuvoje!

Antano Šileikos istorija yra puikus pavyzdys, kaip žmogus, kuris neturi ryškiai išreikšto talento, bet tik trauką tam, ką daro, galiausiai pasiekia tai, ko norėjo. Jis rašė, rašė ir rašė tol, kol buvo pastebėtas ir įvertintas.

Man tai labai svarbu, tačiau lemiamas “kažkas yra”, manau, buvo tai, kad autorius rašo apie savo prisiminimus iš vaikystės su tėvais lietuviais Toronto priemiestyje bei savo veiklą Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metais. Be abejo, tai visiems įdomu. Kiekvieno lietuvio širdis paliečiama, kai jis skaito Kanadoje gimusio ir augusio lietuvio prisiminimus apie įvykius, kuriuos jis matė iš tolo ir praskiedė geroka kanadietiškos suvokimo doze. Labai miela skaityti apie blaškymąsi tarp dviejų tėvynių, savo ir savo tėvų tėvynės. Apie savo šaknų, kurios dažnai net erzina ir juokina, stiprumą. Tai tikroji, gyvoji istorija. Ne vieno žmogaus, o visos tautos istorija.

Šiuo atveju svarbiau buvo yra ne kaip parašyta knyga, o apie ką.

Ji yra apie tai, kad lietuviai visada liks lietuviais. Kur jie begimtų, beaugtų ir kuri kultūra jiems atrodytų patraukti. Antano Šileikos sūnus, trečios kartos Toronto lietuvis, pasirinko gyventi ir kurti šeimą Lietuvoje.

Tai yra prakeiksmas ir dovana. Stiprybė ir kančia. Ir visa tai mes galime pajusti perskaitę šią knygą.

Herkus Kunčius “Lietuviškos apybraižos” arba

Neigiamų emocijų generatorius

Kaip atsvara tam, kad, regis, žmogus rašė šias apybraižas vedamas žemiausių, niūriausių, primityviausių instinktų, jos viršelis ryškus, oranžinis. O gal tai nuoroda į gamtos dėsnius? Ryšku, vadinasi nevalgoma.

Norėtųsi ją vadinti vyriška knyga, tačiau tai nėra vyriškumas. Tai žemas vyriškumas, jei galima taip pavadinti. Tai tiesiog smurtas, sadizmas, seksas, pedofilija, kanibalizmas ir daug daug alkoholio. Moterys šioje knygoje egzistuoja kaip naivios kvailelės arba aistros numaldymo objektai. Visa Lietuva, pradedant nuo 1705 iki 1990 -tųjų yra tokia pati: vientisas nesusipratimas, persunktas smurtu ir alkoholiu. Didžiąją dalį teksto paįvairina ir iš jo virste virstantys išgalvoti ir tikri vardai ir pavardės su jų gimimo metais, įvairiausi pavadinimai ir trumpiniai. Kartais atrodo, kad tos bereikšmės pavardės ir daug kartų kartojami pavadinimai autoriui yra svarbesni nei pati jo pasakojama istorija.

Labai daug autoriaus fantazijos. Petras I, Napoleonas, Leninas, Hitleris, Gorbačiovas lankosi Lietuvoje ir jiems nutinka įvairūs neįtikėtini, bjaurūs, šlykštūs dalykai. Visų jų istorija baigiasi arba smurtu, kankinimais, prievartavimu, homoseksualizmu, pedofilija, seksu arba alkoholiu, o dažnai visu tuo kartu sudėjus. Žmogus šioje knygoje yra menkas, kvailas ir žemiausių instinktų kamuojamas gyvulys.

Net neįsivaizduoju, kodėl būtent ši knyga buvo nominuota tarp penkių geriausių.

Aliuzija į humorą? Kas gali būti juokinga, kai yra atvirai tyčiojamasi ir rašoma koks tas žmogus kvailas, menkas ir vertas visko, kas jam nutinka? O nutinka jam baisūs dalykai. Skaitant tarp visų tų vardų ir pavardžių tiesiog norisi šokti pro šalį, kuo mažiau užteršti savo mintis. Bet jos vis tiek užsiteršia.

Kiekvienas rašytojas turėtų nešti atsakomybę už tai, ką jis parašo. Ką jo knyga perduoda skaitytojui? Ši knyga perduoda daug neigiamų emocijų. Tikrai ne lengvumą, gilius apmąstymus ar išmoko ko nors naujo. Aš ją pavadinčiau žemų vibracijų, neigiamų emocijų generavimo knyga.

Visgi, praskaidrinimui, pabaigti norėčiau citata: “When you are in the dark place, sometimes you tend to think you’ve been buried. Perhaps you’ve been planted?”

Leonardas Gutauskas “Pravardės” arba

Pasakos suaugusiems

Ką reiškia parašyti 45 knygas? Tai reiškia, kad žodis liejasi laisvai. Nuo pat pirmojo sakinio ši knyga mane tiesiog užbūrė. Jau seniai nesielgiau kaip paauglė – metusi darbus, slinkau “slapta” skaityti knygos, tol, kol jos nepabaigiau. O pabaigti per vieną vakarą neišėjo, stora, 430 puslapių. Pačiai sau juokinga. Tačiau taip veikė šios knygos magija.

MEISTRAS. Šiuo vienu žodžiu aš pavadinčiau autorių. Va, ką reiškia pasiekti meistriškumą savo darbe. Be abejo, jo siekti galima ir toliau, be ribų, tačiau tai, kokį šio meistriškumo rezultatą mes galime turėti savo rankose dabar, jau glosto širdį.

Kai kurie sakiniai, žodžių junginiai tiesiog verčia sustoti ir įsiklausyti. Koks grožis! Koks paprastumas! Ir sugalvok tu man taip…O kas svarbiausia, visa įsilieja, susijungia, taip natūraliai, taip paprastai…

“gyvasties nešiotojai”,

“tingaus sovietinio mandarino glebiųjų glamonių”

“nemirtingas slaptų vardų globotojas šikšnasparnis varnas, tyliais rudens vakarais skaičiuojantis krintančias kaip pageltę lapai žvaigždes: kran kran kran.”

“Išskrido, kojom žemės nesiekdama, ne paleistuvė, o Elenukė, puolė zakristijonui į rankas, paprašė kokio maisto, sakydama, kad pas ją svečias, Dzisius, ramaus būdo, jūs, dėde, nebijokit, baliaus nekelsim, Dzisius ne koks girtas bernas, rimtas žmogus, labai daug išmano, viską žino, ir mano vardą Elenukė, paskolinkit, dėde, ir šviežesnės duonelės, svogūnų dar pati turiu.”

Tikiu, kad autorius nieko šito nesugalvojo. Jam tiesiog liejasi. Liejasi taip lengvai, taip sklandžiai, kad skaitant jautiesi, tarsi tave neštų jūros banga. Tai tokia knyga, kurią gali skaityti visą naktį ir negali sustot.

Kita tema: apie ką ji?

Kaip autorius pats prasitarė viename interviu, jam literatūra reiškia prisiminimus. Kas nepavirto atmintimi, iš to negalima padaryti literatūros, įsitikinęs jis.

Taigi, ši knyga kyla iš atsiminimų. Atsiminimai siekia pirmuosius ir vėlesnius tarybinės okupacijos metus. Jie išryškina žmones. Paprastus kaimų ir miestelių žmones, jų vertybes ir elgesį. Kaip labai gražiai ir tiksliai pavaizduota knygos viršelyje, knygą sudaro devynios novelės ir kaip priedas pridėti du ilgesni pasakojimai.

Apie kiekvieną novelę būtų galima daug ir ilgai rašyti, tačiau apibendrintai pasakysiu, kad tai yra pasakos suaugusiems. “Suaugusiems” šiuo atveju reiškia daug tamsumos, smurto, protinio atsilikimo, ištvirkimo, purvo, alkoholio. Apskritai, beveik viskas apie kitą galą, kaip autorius švelniai vadina “papilve”.

Pasakos elementai akivaizdūs – raganos, našlaitės, milžinai galiūnai, ypatingos galios, stebuklai. Keliose novelėse viso to nėra, tačiau lieka vertybės, tikėjimas, įsitikinimai, sąžinės balsas. Paskutiniai du ilgesni pasakojimai – apie protiškai atsilikusią našlaitę, kuriai “vis niežti” ir jauną stribą, kurio mergaitė ir vienintelė meilė buvo pagauta ryšininkaujant. Išprievartauta, nužudyta.

Baisu, vienu žodžiu.

Taigi, iš vienos pusės, nuostabi kalba, kvepianti, spalvota, gyva.

Iš kitos – baisios pasakos suaugusiems.

Tačiau, būtina pridėti, kad kiekvienoje baisybėje autorius palieka kažkur iš giliai sklindančią šviesą. Tarsi molio indas, tas jo žmogus, kietas, rudas, bukas, kvailas, vedamas žemiausių instinktų, tačiau to indo viduje dega šviesa. Ir tą šviesą mes, skaitytojai, galime pamatyti. Ši knyga yra tarsi tamsos ir šviesos šokis. Ko joje daugiau? Deja, bet indas labai kietas, o šviesa tokia menka.

Tačiau jei tai nebūtų prisiminimai, tada gal ir galima būtų dėl to pergyventi. Tačiau tai juk prisiminimai. Dabar tos šviesos yra kur kas daugiau.

Lieka esminis klausimas. Ar mes norime skaityti ir skaityti tą praeities tamsą?

Laura Sintija Černiauskaitė “Šulinys” arba

Apnuoginti nervai

Jautri knyga. Tokia jautri, kad skaitai ir jauti, kad prisilietei prie gyvo nervo. Tarsi knygos oda būtų nulupta ir paliktas pulsuojantis, sopantis, geliantis nervas. Vedžioji akimis per jį ir skauda.

Tai knyga apie savus ir svetimus. Nors siužete vyksta tai, apie ką mes visi greičiausiai girdėjome – motina įmeta į šulinį savo vaiką, tačiau iš tiesų tai tik epizodas, tik taškas, nuo kurio atsispiriama.

Tai knyga apie skirtingus gyvenimus, kurie susisupę savo pačių sukurtame burbule skausmingai jungiasi su kitų gyvenimais, kitų burbulais. Tarsi norėta pasakyti – palik mane ramybėje. Neerzink manęs su savo vaikais, mėtomais į šulinį. Man visai gera gyventi ir be tavo istorijų.

Tačiau gyvenimas vis sujungia ir sujungia, parodo ir parodo. O sielai, kuri yra tokia jautri, tarsi apnuogintas nervas, kiekvienas susijungimas su “svetimu” yra labai skausmingas.

Ką aš išmokau, sužinojau, supratau iš šios knygos?

Supratau, kokių švelnių, jautrių vibracijų apsupta kuria autorė. Pabuvau jų apsupta, kol skaičiau šią knygą. Jaučiau gerumą, tačiau per skausmą. Šios autorės kūriniai yra jautrūs, geri, skausmingi. Šiek tiek nerealūs. Plevenantys erdvėje.

Tarsi liūdnai linguotum galvą ir sakytum: vaikeli, vaikeli. Kodėl tu taip darai? Nesmerktum, nemoralizuotum, tik skausmingai jaustum visomis savo poromis, kaip blogai tas vaikas elgiasi, nors ir nemanytum, kad jis kaltas. Liūdna ir jautru. Apie tai ši knyga.

Gabija Grušaitė “Stasys Šaltoka” arba

Šiuolaikinio žmogaus sielos šaltis

Apie šią knygą jau rašiau, tačiau pakartosiu vėl, tik apibendrintai.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), soc. medijų sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turi viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus – turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba.

Tačiau jų sielos buvo tuščios. O visur, kur einame, nešamės save.

Apie tai ir yra ši knyga.

Autorė puikiai pagavo šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus aktualijas: soc. medijos, skrydžiai, kelionės, visas pasaulis tarsi kišenėje. Taip, knygoje daug angliškų išsireiškimų, tačiau kai kuriose vietose tikrai būtų sunku perteikti atitinkamą nuotaiką lietuvių kalba. Skaityti buvo taip įdomu, kad net nesusimąsčiau apie kalbą, dėstomų minčių sklandumą. Niekas neužkliuvo, vadinasi viskas buvo gerai.

Labai tiksliai sugalvotas knygos pavadinimas. Vardas ir pavardė, kurie abu kažką reiškia. Abu kuria asociacijas: Stasys, lietuviškumo įsikūnijimas, Šaltoka – nuoroda į jo sielos šaltį.

Stasys Šaltoka – tobulas jaunuolis, kuris gyvena labai sėkmingą šiuolaikinį gyvenimą, tačiau širdyje niekina ir nekenčia visko ir visų. Todėl jaučia nuolatinę kančią. Kančią slopina alkoholiu, malonumais ir kelionėmis. Priklausomas nuo alkoholio, jis niekaip nepabėga nuo savęs, niekina visus savo draugus ir visas vietas, kuriose apsistoja. Niekina visą gyvenimą, nuolat kenčia beprasmybės jausmą. Jis gimė Lietuvoje, tačiau nei už ką nebenori ten grįžti, nes ji jam atrodo tarsi juodoji skylė. Todėl meta darbus, keičia šalis, keliauja kur kas nors pasiūlo, teka pasroviui, išgyvendamas milžinišką vidinę desperaciją, kurią slopina vien tik alkoholis. Jis kenčia dėl to, kad nieko nemyli ir pats tai supranta. Jis viską žino, jam nėra jokių paslapčių ar naujienų, jis supranta Visatos dėsnius, tačiau jų nepriima. Nemato jokios gyvenimo prasmės, jo niekas nejaudina. Nei nelaimės, nei mirtis, nei stichijos.

Tačiau trumpam išsiblaivius, prasiskverbianti per desperaciją, slenka mintis, kad viskas yra viena ir kad nušvitimas, kuris leidžia jausti, jog yra taip, kaip ir turi būti, gera yra bloga ir bloga yra gera, kaip ir mirtis visada kažkur šalia.

“Negalvoti. Nejausti. Tik būti, plūduriuoti erdvėje ir jausti, kad esu vienas visur. Aš, kuris niekada negimė ir kuris nemirs.” 264 psl.

Tarsi knyga apie nušvitimą būtų įforminta Stasio Šaltokos gyvenimu, tik atvirkštine savo puse.

Nors ilgainiui skaitant apie desperaciją, sklindančią iš kiekvieno puslapio, man šiek tiek atsibodo ir jau beveik ėmiau jausti, kad vis tas pats ir tas pats, tarsi stovintis vanduo, nėra kulminacijos, transformacijos, herojaus suvokimo… tačiau tada perskaičiau knygos pabaigą. Puikiai, įtikinamai, įspūdingai užbaigta istorija.

Gimtadienio noras: kad svajonės niekada neišsipildytų.

Parašiau ir pati išsigandau. Ar rimtai?

Nors ir baisu, visomis poromis jaučiu, kad tai rimta. Yra teisingas kelias – norėti, kad svajonės neišsipildytų.

Todėl, kad kai svajonės išsipildo, jų vietoje stoja tuštuma. Kai mes gauname viską, ko troškome, ir nebežinome, ko dar galėtume norėti, pasijuntame tušti.

Norai yra esminis gyvenimo variklis.

Kol aš noriu, kad ir kas tai būtų, tol gyvenu.

Todėl geriausia, jei svajonė neišsipildo. Nes kol ji neišsipildžiusi, tol aš ją turiu. Juk ji yra nuostabi. Taip gera ją turėti.

Kai ji išsipildo, ji pranyksta.

Ir tada reikia naujos svajonės, naujo siekio. Ir taip be galo. Be krašto. Beprasmybė.

Žinot, kaip aš priėjau tokios išvados?

Ogi paprastai, savo gimtadienio dieną. Tada, kai laikas sugalvoti norus. Šiais metais nusprendžiau nešvęsti gimtadienio įprastai, bet pasinaudoti įvairių kaučerių patarimu tą dieną pabūti su savimi, susikurti mintyse savo tobulą dieną ir paversti tai noru, ateities vizija. Tobula diena turėjo būti tokia, kurioje visos svajonės JAU būtų išsipildžiusios.

Aš juk puikiai žinau, apie ką aš svajoju, todėl paveikslėlis iškilo gana aiškiai. Aš netgi esu nusibraižiusi veiklos, davimo-gavimo ratą, kurio sukimasis ir yra mano svajonė. Na, dar didelis baltas namas prie jūros, sveikata, ilgas gyvenimas….ir taip toliau.

Taigi, toje tobuloje dienoje, kuri buvo labai akivaizdi ir aiški, kurioje visos mano kada nors į galvą šovusios svajonės jau buvo tapusios realybe, gyvenau dideliame name prie pat jūros. Buvo šilta, kvepėjo smėliu ir druska, pro pravirus langus vėjas lengvai judino baltas užuolaidas. Aš buvau sveika, graži, apsirengusi baltai, labai patogiai, jaukiai ir gražiai, manęs laukė mylimas ir mylintis vyras su prabangia vakariene puikiame restorane, paskui prisijungė jau suaugę, savarankiški ir laimingi vaikai. Paskui su vyru ėjome į ilgą pasivaikščiojimą pajūriu, vakare namuose gėrėme kavą ir žiūrėjome nuostabų filmą per didelį ekraną. Tai buvo mano gimtadienio diena, man sukako 61-ri. Aš buvau žymi rašytoja, mylima ir gerbiama, mano knygos buvo tapusios bestseleriais, mums netrūko pinigų, aš buvau visiškoje taikoje su savimi ir aplinkiniais. Žmonės man buvo dėkingi, aš buvau dėkinga gyvenimui. Absoliuti laimė. Ir taip diena po dienos.

Ir visgi…kažko trūko. Taip ir norėjosi sušukti – NA IR KAS?!

Na ir kas, kad aš gyvenu tokį tobulą, gražų ir įdomų gyvenimą?

Na ir kas, kad mano ratas, apie kurį svajojau, sukasi didele amplitude ir vis greičiau?

Na ir kas, kad mano svajonės išsipildė? Juk aš tik menkas, savęs nesuvokiantis kirminukas. Uodas, palyginus su žvaigždėmis. Ką ten uodas, ameba. Ką ameba gali išmanyti, ir kur jai žinoti, apie ką svajoti?

Ir tada įsivaizdavau savo mirties dieną.

Aš sena, mirštu, mane myli ir palydi mano vaikai, draugai, giminės, gerbėjai. Aš nugyvenau gerą ilgą įdomų gyvenimą, padariau karjerą, užauginau vaikus, parašiau daug knygų, mano knygos subūrė būrį skaitytojų ir gerbėjų. Viską pasakiau, viską padariau, tapau žinomas vardas pasaulyje, pasaulis tuoj praras iškilią asmenybę, nes aš mirštu…Bet ne tai.

Vis tiek ne tai.

Kažko trūksta.

O ko?

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Trūksta neišsipildžiusių svajonių.

Tarsi tai skambėtų neabsurdiškai. Juk mes visi mokomi svajoti ir

siekti savo svajonės. Tokia šiuolaikinio gyvenimo filosofija.

Tačiau kai puikiai įsivaizduoji, kad tavo svajonė išsipildė…tada tau jos ima žiauriai ir beviltiškai trūkti.

Laimingas tas, kuris mirė DĖL savo svajonės. Laimingesnis tas, kuris žuvo kare, kovodamas dėl laisvės, nei tas, kuris visko pertekęs, laimingas, mirė savo šeimos apsuptyje.

Keista, ar ne?

Bet pasaulis sutvertas taip (ir nieko mes čia negalime padaryti), kad mes tobulėtume. O tobulėti galime tik siekdami, tiesdami rankas į viršų. Eidami, kovodami, ieškodami. Atrasdami, nusivildami, griūdami ir vėl stodamiesi. Kiekvienam savas kelias. Kiekvienam sava tiesa. Ir dėl šio noro, kad svajonės niekada neišsipildytų, atsiras ne vienas prieštaraujantis…taip ir turi būti.

Tačiau visos mano kūno ir sielos poros sako, kad šis teiginys yra teisingas. Svajonės ir neturi išsipildyti. Tam jos ir yra svajonės. Kaip ir paslaptis niekada negali būti papasakota. Tam ji ir yra paslaptis.

Paradoksalu, tačiau toks yra visas pasaulis. Gera gyventi vedamam svajonės, kurios trokšti (kad ji išsipildytų), tačiau kažkur pakaušyje žinai, kad geriau, kad neišsipildytų, nes vietoje jos liks tuštuma.

Ech, kaip viskas sudėtinga. Ir tuo pačiu – tobula.

Aidas Kelionis “Smėlynų vanduo”

Kai perskaičiau šią knygą, kelias dienas buvau įkritusi į meditacinį jos ritmą. Jaučiau gyvenimo pulsavimą, pasinėriau į apmąstymus ir aktyvų stebėjimą, kas vyksta aplinkui mane. Ypač tinka ją skaityti rudienį, kaip dabar.

Kai kas tai vadina nušvitimu.

Kaip ką bepavadintumėme, tai nekeičia reiškinio esmės. Mano nuomone, ši knyga yra lietuviška “Dienos likučiai”, kuri pernai laimėjo Nobelio literatūros premiją. Skirtumai tik keli – pastarosios knygos autorius Kazuo Ishiguro prieš tai jau buvo parašęs keletą knygų, o lietuvio tai buvo pirmoji knyga; Kazuo Ishiguro rašė apie Angliją, o Aidas Kelionis apie Lietuvą; Kazuo Ishiguro rašė angliškai, Aidas Kelionis-lietuviškai. Ir jie apie abu karjeros pradžioje rašė prisidengę pseudonimais.

Kaip įdomu, ar ne?… galbūt šie du autoriai, nepažinodami vienas kito, gyvendami skirtinguose pasaulio kampeliuose, tuo pačiu metu gavo tą pačią idėją parašyti tokią knygą? Abu parašė, išleido, tačiau viena laimėjo Nobelį, kita net nebuvo pastebėta. Tarsi princas ir elgeta. Atsimenate tą istoriją? Tokios pačios išvaizdos, tokių pačių gabumų, tačiau vienas princas, kitas – elgeta.

Kiek pas mus yra tokių nepastebėtų talentų? Manau, kad daug. Mes tikrai turime didžiulį potencialą, kuris tiesiog pulsuoja po mūsų oda. Tačiau kas lemia, kad vieni tampa princais, kiti elgetomis?

Pati pirmoji recenzija, publikuota bernardinai.lt, kuri iškrito pagooglinus šią knygą prasidėjo taip:

“Prisipažinsiu, leidyklos „Tyto Alba“ išleistas Aido Kelionio romanas „Smėlynų vanduo“ (serija „Nauji vardai“) gerokai sunervino.”

Po to lyg ir pasitaiso, tačiau, sutikite, po tokios recenzijos, kuri rėkte rėkia: “erzinanti nesąmonė”, sunku vėl patikėti savimi. Ypač, kai knyga pirmoji ir reikia patvirtinimo, kad gali rašyti toliau.

Tokių pavyzdžių galima rasti begales. Toli eiti nereikia. Žinau, kad yra viena moteris, kuri jaunystėje buvo puiki rašytoja. Ji išleido knygą, ją įvertino…tačiau ji daugiau nieko gyvenime nebeparašė. Kodėl? Nes buvo tokių, kurie išsireiškė panašiai ir dar daugiau – nepasikuklino ją apšmeižti.

Kaip po to kurti, po to, kai tave suniekina, ypač, jei esi jautri siela? Čia kaip su tomis “vyskupo kojinėmis”:

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

Sakė: vaikeli, kaip tu drįsti

Kalbėk kas skauda, o ne “vyskupo kojinės”.

Būsi pasmerkta, nesuprasta, nevertinta

Būsi žaltys, būsi šnypšianti pelkių gyvatė

Būsi bobulė ant kampo, kur šerną augina

Kaip tu gali?! Nuoga, pajūry išsirengusi…

Lašnoja…

Aš negaliu negalėti.

Motin, atleisk.

Bet netgi numirusi verkčiau tik ašarom

O ne išpildytais tavo troškimais.

Sakė: esi nepakaltinama savo užsispyrimu,

Savo stovėjimais Kryžkelėj

Lyg Veronika gūdų vidurnaktį

Sakė, kalbi lyg pamišusi

Nekreipdama dėmesio į nustatytas taisykles,

Į geliantį laiko buvimą.

Sakė: ne taip, oi ne taip gyveni…

Per greitai.
Sudegsi.

Negelbėsim!

Saldi ta liepsna...

Po išdžiūvusiu mano dangum.

Jei tokio lygio ir tokio talento poetė kalba apie tai, kad jai “sakė” rašyk kitaip, rašyk “geriau”, tai galima tik įsivaizduoti, kiek kūrėjų nuleidžia rankas, nusprendę, kad jie “gali negalėti”. Ir nebekuria. O kam?

Čia, norite pasakyti, natūrali atranka? Išlieka stipriausi?

O gal mums patiems reikia sau pasilinkėti, kad leistume užaugti savo kūrybinei potencijai? Kad ji nebūtų nužudoma dar jauna, nesutvirtėjusi. Kad nereikėtų poetams ir rašytojams būti “bobulėmis už kampo”. Kad kūryba būtų pastebėta, įvertinta ir palaiminta toliau siekti savo olimpų.

Ne, nesakau, kad viskas taip blogai. Kiek žinau, Aidas Kelionis rašo toliau. Ir ačiū Dievui. Atlaikė. Pagal bendrą visuomenės nuomonę rašantys žmonės vis dar laikomi pagarboje, ir tai džiugina. Tačiau taip norėtųsi, kad tos mūsų elgetos, kurios turi lygiai tuos pačius duomenis, kaip ir princai, pagaliau taptų tais princais. Kad nebūtų tiek kritikos iš “savųjų tarpo”.

Na, o dar šiek tiek apie knygą.

Kadangi knyga yra apie Lietuvą, man ji patiko dar labiau, nei “Dienos likučiai”. Aš ją “mačiau”, jaučiau, užuodžiau. Gyvenau tame name, kartu su herojumi. Kartu su juo miegojau, kėliausi, gėriau kavą, skaičiau laikraščius, krapščiau nosį, ėjau pasivaikščioti, skutausi galvą, tampiau alkoholikus, žiūrėjau futbolą, stebėjau ežerą, ploviau primyžtą spintą.

Žavėjausi ir pati mokiausi, kaip reikia rašyti. Knyga sužavėjo savo paprastumu, tačiau tame paprastume slypi daugybė sluoksnių. Sukėlė daug apmąstymų, koks yra žmogaus gyvenimas, kas jame svarbu. Labai aiškiai parodė alkoholizmo liūną, žmogaus tolerancijos kitam žmogui grožį. Jo ramybę ir santarvę su aplinka tada, kai yra pilna santarvė su savimi ir su gamta. Aido Kelionio personažas yra Stasio Šaltokos priešingybė. Jei Stasys Šaltoka viską turi ir nieko nejaučia, ta Aido Kelionio žmogus nieko neturi, bet viską jaučia. Jaučia, kad gyvena. Jaučia, kad yra ramus ir laimingas.

Kas yra žmogui yra laimė? Būti reikalingu, jaustis gerai, bendrauti su gamta, nieko nebijoti? O gal gyventi prie vandens ir tuo mėgautis?

“Žmonės, kurie gimė, augo ir nūnai gyvena ne prie upės, ežero, ne prie jūros ar net ne prie šaltinio, gali savaitgaliais iš dulkėtų, transporto spūsčių kamuojamų miestų sprukti į sodybas prie vandens. Jie šiek tiek pajunta, ką reiškia kasdien, ištisus metus, nuo ryto iki vakaro ir net vidurnaktį ar trečią nakties gyventi prie vandens. Atlėkti prie ežero ar net atostogauti prie jo vasarą, kepinant trisdešimties laipsnių karščiui ir saulei ritinėjantis žeme, be galo malonu ir net, sako, sveika. Verta prie ežero ateiti ir žvarbų tamsų rudens vakarą, pučiant stipriam vėjui ir dulkiant smulkiam lietui. Atpėdinti speiguotą gruodžio rytą, pirmam, bet jau gana tvirtam ledui sukausčius pakrantes, ir juo vaikštant stebėti plaukiojančias žuvis. Atkulniuoti vaiskią, gaivią pavasario popietę, kai į banguojantį ežero vandenį šiltas vėjelis bus prikrėtęs netoliese augančių obelų žiedlapių.” 84 psl.

Perskaitę šią knygą suprasite, ne, pajusite visomis savo poromis (ką pajuto net tas piktasis recenzentas) kas yra laimė. Nukasti pirmąjį sniegą nuo takelio, po to palįsti po karštu dušu. Pasidaryti šviežios kavos ir atsiversti ryto laikraštį. Eiti pasivaikščioti į mišką, kai “šeimininkas net šuns į lauką neleis”, kai lyja ir šalta, ir jame nėra nei gyvos dvasios. Stebėti pro langą tamsą ir matyti, kaip brėkšta diena. Eiti į ilgus pasivaikščiojimus, stebėti ežerą. Gerti arbatą ir lėtai skaityti mėgstamą knygą. Neteisti žmonių, bet jiems pasitarnauti. Sutarti su visais ir visada turėti laiko.

O svarbiausia – kai gera būti su pačiu savimi. Kai esi vienas ir nieko netrūksta.

Jei daugiau žmonių skaitys tokias knygas, jei kritikai jas tinkamai įvertins, jei vis daugiau žmonių pasijus panašiai kaip aš, perskaičiusi šią puikią knygą, ir apie tai parašys, gal ir elgetai tapti princu taps įmanoma?

Du geriausi gyvenimo sprendimai

Savo gyvenime iki šiol padariau du geriausius sprendimus:

Pirmas – atsisakiau alkoholio

Antras – atsisakiau televizijos

Atsisakyti alkoholio

Alkoholio atsisakiau labai paprastai ir ypač lengvai. Gal tai buvo laikas, kai jau buvau išgėrusi savo “dozę”? O gal man padėjo apvaizda, Dievas.

Man patiko, man tikrai buvo skanu. Daug vakarų pravakarota, daug laiko apsvaigusiomis, prislopintomis smegenimis praleista. Jausmas buvo malonus. “Prisigesim”, sakydavome su draugais. Laukdavau, kada, pagaliau, galėsiu.

Net kai buvau nėščia, kai laukiausi, negalėjau sulaukti, kada pagaliau baigsis ta katorga ir galėsiu vėl išgerti. Sulaukusi buvau labai patenkinta. Gurkšnojau vyną net maitindama krūtimi, prieš tai išsiaiškinusi, per kiek laiko alkoholis išsivaikšto iš pieno ir “saugu” maitinti kūdikį vėl.

Tačiau nesąmoningai jaučiau, kad kiekvieną rytą po išgėrimo aš senstu greičiau. Kad kiekvieną kartą artinu savo mirties arba ligos datą. Jaučiau, kad mano kūnui to nereikia. Jis sako: ne! To norėdavo tik smegenys, to malonaus apsvaigimo, atsipalaidavimo jausmo.

Ir vieną dieną tėvas man davė paskaityti knygą “Priklausomybė ir malonė”. Galvojau, čia ne man, aš juk neturiu priklausomybių. Tačiau perskaičiau. Ir ten buvo vienas labai geras pratimas. Vakare, prieš užmiegant, tą akimirką, kai jau beveik beveik miegi, kai kūnas sunkus, tačiau sąmonė dar yra, galima užduoti klausimą Visatai. Klausimą Didžiajam protui, visuotinei sąmonei, kuri žino visus atsakymus.

Ir uždaviau. Mano klausimas buvo toks:

Dabar esu sveika, neturiu jokių sveikatos problemų. Tačiau jei gyvensiu lygiai tokį patį gyvenimo būdą ir toliau, kokios potencialios problemos slypi ateityje?

Ir sapne gavau atsakymą.

Tačiau atsibudusi jį pamiršau.

Prisiminiau tik, kad turiu kažko atsisakyti. Galvojau visą dieną, ko? Ir pagaliau prisiminiau. Tai buvo du dalykai, kurių man Visata liepė atsisakyti. Cukrus ir alkoholis.

Ir viskas, nuo tos akimirkos neišgėriau nei lašo alkoholio. Tai buvo daugiau nei prieš metus laiko. Taip pat visiškai atsisakiau cukraus.

Atsisakyti alkoholio buvo labai lengva, nei karto nepasigailėjau ir nenorėjau vėl jo paragauti. Lengva, gaivu, aišku ir skaidru iki šiol. Nežinau, ar apsvaigusiomis smegenimis galėčiau apskritai kurti. Tačiau tiksliai žinau, kad jis sukeltų depresiją, nerimą, nesaugumo jausmą šiame etape, kai keičiu savo gyvenimą. Kai jis keičiasi, esu visiškai blaivi.

Atsakyti cukraus buvo labai sunku. Pirmą kartą gyvenime tai dariau. Kiek save prisimenu, praktiškai nebuvo dienos be cukraus nuo vaikystės. Tačiau po sapno keturis mėnesius nevalgiau jokio cukraus, išskyrus medų ir vaisius. Sportavau, buvau liekna kaip stirna.

Dabar vėl sveriu daug ir valgau bandeles, tačiau žinau, kad aš ir vėl galiu tai padaryti.

Atsisakyti televizijos

Televizijos atsisakyti manęs nepaskatino Visata, o tiesiog paprastas sąmoningumas. Jaučiau, kad ji siurbia iš manęs energiją, kurios man reikia kūrybai, ir nieko neduoda mainams. Jaučiau, kaip ji skleidžia baimę, nerimą, nesaugumo jausmą. Nieko, ničnieko iš jos neišmokdavau. Tos butaforinės žinios apie politiką, naujienos apie neigiamus dalykus šalyje, nieko nesukūrė, bet tik griovė gyvenimo pilnatvę.

Todėl paklausiau vyro, ar jam reikia televizijos, jis atsakė, kad tikrai ne. Paklausiau vaikų, ar jie nori žiūrėti filmuką ant kompiuterio, ant telefono ar ant televizoriaus. Atsakė, ant telefono. Taip iš mūsų namų sėkmingai iškeliavo sutartis su televizija ir pats aparatas – televizorius. Dabar vietoje jo auga gėlės ir čiulba paukšteliai.

Nei karto nepasigedau ir televizijos. Jei man reikia informacijos – susirandu tai, ko reikia internete. Jei noriu “paganyti akis”, pailsinti smegenis, pasižiūriu kompiuteryje filmą. Mano žiniasklaidos priemonė – feisbukas, kuriame randu pagrindines žinias, tačiau išvengiu reklamos ir “mėšlo” – neigiamos, gąsdinančios, nerimą sėjančios informacijos. Juk pati žinia yra neutrali. Svarbu, kaip ką pateiksi.

Atėjome į laikotarpį, kai viskas galima.

Nuskridome su vyru į Oslą, aplankyti draugės. Skridau su slapta mintimi nusipirkti ten ką nors nauja, kas dabar madinga Norvegijoje ir, galbūt, tuo rūbu išsiskirti Lietuvoje. Prieš dešimt metų buvau susižavėjusi suplėšytomis kelnėmis, kurias Norvegijoje vilkėjo kas antra mergina, tačiau Lietuvoje tokių dar nebuvo matyti. Natūralu, kad kažko panašaus tikėjausi ir šį kartą.

Tačiau teko nusivilti. Nors labai įdėmiai stebėjau žmones, kaip jie atrodo, ką apsirengę…nepamačiau nieko, tik įvairovę. Panašu, kad pagrindinė šiuolaikinės Norvegiškos mados tendencija yra… įvairovė. Kitaip tariant, visi atrodo, kaip išmano.

Susimąsčiau, argi ne tas pats vyksta visose srityse? Paimkime, kad ir literatūrą. Atėjom į laikotarpį, kai viskas galima ir nebėra vienos nuomonės, vienos “gero” arba “blogo”, “tinkamo” ar “netinkamo” sampratos. Visi rašo, ką išmano, o leidyklos tai leidžia. Žmonės skaito. Jiems patinka…tačiau visiškai skirtingai.

Kartą pabandžiau suprasti, kas yra madinga šiuolaikinėje literatūroje. Televizoriaus seniai neturiu, žinių portalų neskaitau, todėl mano žinių šaltinis yra tik feisbukas, kur žmonės rašo, kas ką nori, tačiau visas pagrindines žinias iš ten sužinau.

Susiradau naujausią laidą per 15min, kur rimti vyrai ir moterys pasakojo, kokias knygas verta skaityti. Visi įsijautę dėstė, kodėl viena ar kita knyga yra verta dėmesio, išvardino ne po vieną ir ne po dvi. Klausiau ir jaučiausi vis labiau pasimetusi… tačiau netrukus iš to chaoso išryškėjo viena bendra tendencija – visų šių žmonių, gyvenančių toje pačioje šalyje, skaitančių tas pačias lietuviškas knygas, sugeriančių tą pačią žiniasklaidos informaciją, nuomonė apie “geras” knygas visiškai skyrėsi. Jie visi vardino skirtingas knygas, tarsi jos būtų vienintelės.

Individualus skonis, individuali patirtis, individuali nuomonė šiandien keliauja į pirmąją vietą. Literatūros profesionalų nuomonė skiriasi tarpusavyje, skaitytojų nuomonė dar labiau skiriasi nuo profesionalų ir radikaliai skiriasi vienas nuo kito. Jau nebėra autorių, kurie būtų visuotinai pripažįstami. Juokinga, bet niekas net nebereflektuoja bendro šiuolaikinės literatūros paveikslo. Niekas nerašo recenzijų visoms pasirodžiusioms knygoms ir “nebeįdeda” jų į lentynėles. Ką tai reiškia?

Mano nuomone, tai reiškia vidinę sėkmę. Laisvę rinktis. Savarankiškumą. Nyksta ribos tarp “tinkama” ir “netinkama”, nyksta įprasti žanrai ir formos, lieka skonis, nuomonė, patirtis, požiūris. Aš matau pasaulį savaip ir turiu į tai teisę. Ir jūs turite.

Atėjome į laikotarpį, kai viskas galima. Galime daryti ką norime, sakyti ką norime, rašyti ką norime. Keičiame savo gyvenimą, kaip norime. Patys priimame savo sprendimus. Pagaliau iš tiesų galime būti SAVIMI.

Išorinė ir vidinė sėkmė

Išorinę sėkmę pasiekti yra sunku, tačiau vidinę dar sunkiau.

Išorinė sėkmė: Gražus, sveikas kūnas, pilna šeima, išpuoselėti namai, jauki aplinka, naujas automobilis, didelė sąskaita banke ir darbas, kuris patinka. O ko dar norėti? A, tiesa, atostogos kur panorėjus, vakarėliai iki paryčių, gražūs drabužiai ir daiktai, daug draugų… Na, dar galima pridėti populiarumą, žinomumą, įtaką ir gerą vardą visuomenėje. Visa tai yra išorinė sėkmė, kurią lengviau pasiekti, nes visa tai yra MATOMA.

Vidinė sėkmė tai yra ramybė, suvokimas, kad taisykles kuria žmonės. Tai yra saugumas, jausmas, kad gali kontroliuoti save ir savo aplinką. Tai yra atsakomybė už savo sprendimus ir tai, kas vyksta tavo gyvenime. Tai geri santykiai tiek su savimi, tiek su aplinkiniais žmonėmis, abipusė pagarba ir empatija. Tai yra meilė ir kasdieninis dėkingumas, kad gyveni. Tai yra nauji įspūdžiai kiekvieną dieną, panaudojant visas savo jusles. Tai yra kūryba, sujungiant senus dalykus į vieną naują. Tai yra giluminis suvokimas, kad gyvenimas yra žaidimas, kuriame laimi tie, kurie nugali mylėdami. O visų svarbiausia, tai yra LAISVĖ, galimybė rinktis.

Vidinė sėkmė yra NEMATOMA. Todėl, kad ji yra nematoma, daugelis žmonių galvoja, kad jos visai nėra. Arba, kad ji yra tik išorinės sėkmės šešėlis.

O dažnas žino, kad ji yra, tačiau vaidina sau ir kitiems, jog jį aplankė ir tokia sėkmė. Ji juk nematoma, niekas nepatikrins.

Didelis pavojus slypi kiekvieno žmogaus potraukyje vidinę sėkmę išmainyti į išorinę. Dažnas bando tai daryti aklai, vedamas išorinės sėkmės spindėjimo traukos. Tačiau tik tai padarę žmonės supranta, kas atsitiko.

…

Seriale “Breaking bad” rodoma būtent toks procesas: žmogus, buvęs sėkmingas viduje, gyvenęs sunkų, nedėkingą, tačiau laimingą gyvenimą, išmaino jį į išorinę sėkmę.

Jis dirbo chemijos mokytoju ir buvo visiškai laimingas su savo invalidu sūnumi ir kvaila žmona, kol nežinojo diagnozės: vėžys, III stadija. Ir tada jis nusprendė savo vidinę sėkmę išmainyti į išorinę. Pradėjo gaminti narkotikus, užsidirbo keletą milijonų, susimokėjo už chemoterapiją, paskui už operaciją, pasveiko. Tačiau viso šito kaina buvo keleto žmonių gyvybė, daugybė išgyventų pavojų, prarasta šeima (žmona atsisakė jo pinigų ir išsiskyrė su juo), paskui šeima įtraukta į nusikalstamą veiklą, daug daug melo ir vos nenušautas artimas giminaitis. Žmogaus vidinė ramybė, saugumas ir meilė išgaravo kaip dūmas. Jis persilaužė į blogį, perėjo į tamsiąją pusę, nors prasidėjo viskas gana nekaltai. Pažiūrėkite, labai geras serialas.

…

Kai eidavau į bažnyčią, visada jausdavausi kalta, nes buvau išmokusi, kad bažnyčioje reikia melstis ir įdėmiai klausyti kunigo. Man tai nepavykdavo, nes buvimas ten man visada būdavo gili meditacija, pabuvimas su savimi. Būti bažnyčios aplinkoje, tarp žmonių šv. Mišių metu man labai patikdavo, nes po mišių jausdavausi pailsėjusi, pamaitinusi savo sielą, atsigavusi, atsakiusi sau į kai kuriuos klausimus ir išsinešusi keletą naujų idėjų, ką keisti savo gyvenime…tačiau negirdėjusi nei vieno kunigo žodžio. Būdavau pasiekusi vidinę sėkmę, pameditavusi Dievo akivaizdoje, jis mane būdavo paglostęs ir nuraminęs, tačiau nesmagiai jausdavausi todėl, kad visai nepasiekiau išorinės sėkmės.

Visose gyvenimo srityse yra tas pats. Mes esame išmokyti orientuotis į išorinę sėkmę, tarsi vidinė sėkmė, kuri nemato, nebūtų verta nei grašio.

….

Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Visada galvojau, kad yra blogai, kad aš bažnyčioje nieko negirdžiu, tačiau dabar suprantu, kad tai yra labai gerai. TOKS bažnyčios lankymas yra super, nes aš išsinešu labai daug, daug daugiau nei ta močiutė, kuri grįžusi pasakoja “ką sakė kunigas”. Aš puoselėju savo vidinę (susitariu su savimi) o ne išorinę (žiūriu ir klausau, kartoju maldas) sėkmę.

Išorinė ir vidinė sėkmė yra susijusi

Rodyklė eina iš vidaus į išorę, o ne atvirkščiai. Žmogus, kuris turi vidinę sėkmę, gali turėti ir išorinę. Žmogus, kuris turi išorinę sėkmę, taip pat gali turėti ir vidinę, tačiau taip atsitinka ypač retai. Kodėl?

Todėl, kad dauguma žmonių siekia išorinės sėkmės vidinės sėkmės sąskaita. Tačiau paslaptis yra ta, kad išorinę sėkmę reikia “pasiekti”, o vidinę sėkmę mes jau turime. Bėda ta, kad turėdami vidinę sėkmę žmonės nesuvokia ją turį, kol jos nepraranda. Todėl didelė sąmoningo gyvenimo dalis yra suvokti tai, ką turi.

Reikia ne siekti sėkmės, o ją surasti, suvokti savo sėkmę “dabar”. Ji YRA, tik nematoma tol, kol į ją nepažvelgsime.

O pažvelgti į ją visai paprasta:

Užsimerkite. Ištieskite rankas į priekį. Jei tai, ką užčiuopsite, nėra jūsų karsto dangtis, jūs esate labai sėkmingas žmogus.

Sėkmės!

Aš ir Tu PRIEŠ problemą

Kalbėjau su drauge. Ji skundėsi, kad jos kaimynė persisveria per tvorą ir rėkia, reikalaudama, kad draugė nutildytų vaiką. Kita kaimynė ateina ir priekaištauja, jog jie nenupjovė žolės, kuri gožia kažkokius krūmelius. Ir padarė išvadą: jei nori ko nors pasiekti, reikia daryti taip, kaip visi – kuo garsiau rėkti, tada visi bijo ir daugiau nelenda.

Ne, atsakiau aš, EMPATIJA yra tavo ginklas, kuriuo gali nugalėti visus!

Kita draugė parašė per Feisbuką ir paklausė patarimo. Kaip susitvarkyti su savo emocijomis? Nesusierzinti greitai ir dėl visokių smulkmenų? Labiausiai erzina vaikų neklausymas, negirdėjimas, jų pjautynės. Grįžta sudirgę po mokyklos ir varo iš proto… Ar turiu kokį nors kasdienišką, trumpą patarimą?

Turiu patarimą ir noriu juo pasidalinti. Patarimas paprastas – EMPATIJA.

Arba kitaip:

Aš ir Tu prieš problemą

Kai žmogus atneša jums problemą (ant jūsų skundžiasi, rėkia, pyksta), nestokite prieš juos abu – žmogų ir jo problemą. Stokite žmogaus pusėje, kartu PRIEŠ problemą. Pamatysite, kokios dėkingos gali būti akys, ką tik buvusios tokios piktos.

Jei kaimynė ateina rėkti per TAVO tvorą ir sako nuraminti klykiantį vaiką, aš paimkite vaiką, prieikite prie tvoros ir paklauskite jos patarimo. Pasakykite: na, va, aš jam daviau sausainį, o jis nori saldainio, rėkia, … net nežinau, ką daryti.

Bandžiau bausti nuvesdama į koridorių, bet paskaičiau vienos psichologės komentarą, kad vaikui negerai, jei jis uždaromas kur nors…ir taip toliau. Ką jūs apie tai galvojate? Kaip jūs darytumėte?…

Jei kaimynė ateina priekaištauti dėl žolės, papasakokite, kad visą dieną dirbate, neturiu laiko pjauti žolės, kada? Be to, žoliapjovė labai sunkiai įsijungia, o vyro beveik niekada nebūna namie, tai gal tuos krūmelius galima kaip nors kitaip apsaugoti? O gal jiems nieko tokio, jei ta žolė aukšta, juk jie krūmai, jie didesni?

Kas bus, jei rėksite atgal? Tą akimirką jausitės laimėjusi, nutildžiusi erzinančius skundus, tačiau ilgainiui tai bus tik dar didesnė nesantaika, ilgalaikis konfliktas, negera bus tiek jums, tiek kaimynėms.

Mūsų kuriamos problemos

Kitas klausimas, jei problemos niekas neatneša, o jūs susikuriate ją pati. Dėl jūsų problemų, kitaip tariant, emocijų galioja ta pati taisyklė: empatija. Jei kas nors erzina atsidurkite to “ko nors” kailyje ir pirmiausia pagalvokite, o kaip jam jaustis?

Jei į jus įvažiavo kitas automobilis, nešokite rėkdami iš savo mašinos, bet pažvelkite į vairuotoją: turbūt jis labai išsigando? To jo ir paklauskite. Jei jus aprėkė turguje, pripažinkite, kad tai tikrai gali erzinti, kai visi tik spaudo slyvas, o niekas neperka. Gal būtų gera mintis padėti atskirą indelį, skirtą spaudymui?

Jei kas nors suerzino, formulė paprasta – iš karto šast ir šokite į kitą, “priešininko” pusę. Pamatysite, kaip tai efektyvu – dalintis problema. Vienykitės prieš problemas. Pamatysite, kaip tai malonu ir gera, o problemos…jos skirtos skaldyti, o ne vienyti, todėl turi tendenciją išnykti, kai kas nors stoja kartu prieš jas.

Jei mano vaikai pešasi, o mane tai veda iš proto, aš sustabdau save galvojančią apie save, atsiduriu jų batuose ir spendžiu tai, kas juos neramina. Aš atsistoju su jais, PRIEŠ jų problemą, o ne prieš juos ir juose padarau savo problemą.

Jei susierzinate dėl kiekvienos smulkmenos, iš karto galvokite – su kuo ir prieš kokią problemą aš galiu stoti kartu? Galvokite apie kitą žmogų kaip apie sąjungininką, o ne priešininką. Problema niekada nėra žmogus. Stokite su kitu žmogumi PRIEŠ jo problemą, kuri jums sukelia tą erzinančią smulkmeną. Pamatysite, kaip tai efektyvu, lengva ir netgi smagu.

Aš ir Tu PRIEŠ problemą!

Aš esu tuštuma tuštumoje

Sapnavau, kad miriau.

Miriau ir ėmiau skristi. Tiesiog taip, paprastai, skridau ten, kur norėjau. Galėjau kontroliuoti ir kryptį, ir greitį.

Pirmiausia turėjau perskristi tunelį, arba kažką panašaus į tunelį, galbūt daugiau tai buvo koridorius, nelygiomis, išsikišusiomis sienomis, tarsi ola. Judėti į priekį, perkristi turėjau todėl, kad jame nieko nebuvo, jis buvo tuščias, tarsi pereinamas objektas, kuriame nepasiliekama. Be abejo, galėjau pasilikti, tačiau viliojo – kas ten, toliau?

O toliau buvo erdvė. Didžiulė juoda erdvė, tarsi kosmosas. Ji tikrai priminė kosmosą, nes juodoje erdvėje tolumoje spingsėjo žvaigždelės. Buvo baisu. Beveik norėjau skristi atgal, į tunelį, kuriame nors nieko nebuvo, bet vis tiktai tai kažkokia apčiuopiama “vieta”. Nors ten negalėsiu patogiai atsigulti ir pailsėti, bet būsiu saugi. Buvo labai baisu skristi į tą nežinomybę. Nerti į tuštumą.

Tačiau susikaupiau ir pakilau. Kas bus tas, man visada buvo būdingas šioks toks avantiūrizmas.

Skridau ir nebuvo taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Buvo šilta, netgi jauku, svaigino skrydžio jausmas. Be to, artėjau prie žvaigždžių ir supratau, kad jose kažkas gyvena.

Skridau ilgai (o kur man daugiau dėtis?), kol galiausiai visai pavargau ir labai norėjau kažkur atsigulti. Kur mano namai? Kur mano lova? Kur mano žmonės? Juk sako, kad mirus sutinki savo artimuosius, mylimuosius, kurgi jie?

Nors buvo baisu prisiartinti, ryžausi priskristi arčiau vienos iš žvaigždžių. Ten tikrai kažkas gyveno. Nusileidau, mane priėmė, maloniai pabendravome, pailsėjau, atsigavau, tapome draugais. Tačiau tai nebuvo mano gyvenimas.

Išskridau, po kurio laiko nusileidau kitoje žvaigždėje. Ten taip buvau priimta draugiškai ir maloniai, šiek tiek pabuvau, tačiau išskridau ir vėl…

Ir tada man atėjo suvokimas, kas čia vyksta – AŠ KELIAUJU! Juk aš darau tai, ką mėgstu labiausiai – neriu į nežinomybę, lankau naujas vietas, sutinku naujus žmones!

Juk visada norėjau būti viena, o dabar esu ir net moku sraidyti! Belika tik išdrįsti ir galiu lėkti, lėkti, lėkti…Niekur nesustoti, visko paragauti… Be galo apsidžiaugiau, kai supratau, ką aš čią veikiu. KELIAUJU po naują pasaulį…

Tačiau tuo pačiu metu aš tikėjau, netgi žinojau, kad vienoje iš šių žvaigždžių sutiksiu savo žmones, rasiu savo namus. Rasiu žvaigždę, kurioje bus mano gyvenimas. Tai atsitiks būtent tada, kai panorėsiu.

Gal tikrai viskas mūsų gyvenime išsipildo? Gal tik….po mirties? Kai viskas yra įmanoma, net…skraidyti?

Simonas. Žmogus su šuneliu

378 puslapiai kupini aukso. Tačiau ne visiems.

Jau praėjo dvi savaitės, kai perskaičiau šią knygą. Nusipirkau ją iš pačio Simono, jis išleido ją pats ir platina tik vienoje ar dviejose vietose. Nepatingėjau nuvažiuoti prie jo namų ir pamatyti ir jį ir jo šunelį “gyvus”. Buvo vasario mėnesio vakaras, labai šalta, o aš apsirengusi tik važiavimui šiltame automobilyje skirtus drabužius. Todėl visą energiją pokalbio metu teko nukreipti į pastangas nedrebėti ir nelabai prisimenu, apie ką mes kalbėjomės.

Kodėl važiavau ir ją pirkau? Norėjau padaryti gera žmogui. Sutikau jį viename knygos pristatyme ir ten jis labai kukliai kalbėjo apie naująją savo knygą. Suintrigavo ir pavadinimas. Paskui jis mane per FB pakonsultavo apie knygos leidybą savarankiškai, o aš atsidėkodama norėjau paskatinti jo pardavimus. Norėjau padaryti gera jam, o pasirodo, pasidariau gera sau.

Nusipirkau dvi knygas. Tiesiog jis neturėjo grąžos, o artėjo mano mamos gimtadienis, todėl paėmiau dvi. Vieną padovanojau mamai gimtadienio proga. Ji tuoj pat perskaitė…ir nieko nesuprato.

Savąją su Simono autografu padėjau ant židinio ir neskaičiau. Jaučiau, kad turiu pribręsti, nes kitaip bus kaip ir mano mamai. Neįsivaizdavau apie ką knyga, bet laukiau, tarsi žinodama, kad ją vis tiek kažkada perskaitysiu.

Laukiau ilgai. Tuo tarpu perskaičiau keletą kitų knygų. Parašiau daug tekstų. Jaučiau, kad artėju prie tos būsenos, kai galėsiu skaityti Simono knygą.

Ir ta diena atėjo. Ji sutapo su mano 21 dienos pokyčių programa su Rita Regale. Jos abi, ir programa ir knyga atitiko kaip kirvis kotą. Skaičiau ir vėrėsi mano akys. Sielos akys.

Tai knyga, kurios perskaičius 378 puslapius, ne tai, kad neatsibosta (kaip dažnai pasitaiko skaitant kitas storesnes nei 200 puslapių knygas) bet norisi, kad ji nesibaigtų. Norisi tos būsenos, norisi kad ji tęstųsi ir tęstųsi iki begalybės. Tos būsenos (kaip ją pavadinti?… tai būsena, primenanti jausmą motinos įsčiose… gera. ), kuri apima skaitant šią knygą.

Pačio Simono šioje knygoje nėra. Nors jis rašo apie save, apie savo pasivaikščiojimus su mylima takse Morka, rašo apie dialogus su savo vidiniu aš, rašo savo išmąstytas ir išjaustas citatas, tačiau jausmas, kad skaitai apie vieną konkretų žmogų, nekyla.

Skaitai ne apie Simoną, o apie save.

Tai aš vaikštau su tuo šuneliu ir matau tai, ką mato jis. Tai aš kalbuosi su savo vidiniu “aš” ir sulaukiu atsakymų. Tai aš taip galvoju – taip, kaip rašo jis. Išskyrus vietas, kur jis kalba savo vaikams. Tada jaučiau, kad tai ne apie mane.

Kodėl ateina toks jausmas? Todėl, kad šioje knygoje yra tiesa. Ieškote tiesos? TIKROS tiesos? Perskaitykite Simono knygą.

Iš kur žinau, kad tai tiesa? Iš ten, iš kur ateina visa tiesa.Ne viską supratau. Ne visada lengva tiesą įvilkti į žodžius. Tiesa, kurią bandė išreikšti Simonas savo sugalvotais žodžiais ne visada rezonavo su mano suvokimu.

Turiu pripažinti, kad kartais tiesą Simonas išreiškia neaiškiai, nerišliai, kartais primityviai, o kartais storžieviškai.

Ar Simonas šviesus? Manau, kad kartais. Bet jis tikrai parašė šviesią knygą. Leido per save plūsti Meilei ir ją parašyti.Jei sugebėsite atskirti, kur yra netobulas žmogus, o kur TIESA, ši knyga bus aukso gysla, kupina šviesos energijos jūsų galvose. To Jums ir linkiu.Ps. Žinot, ką norisi daryti perskaičius šią knygą? Paimti ją vėl, atsiversti bet kurį puslapį ir perskaityti bet kurį pirmą pasitaikiusį sakinį.Ir…165 p.: “Trokštančiojo prašymas – dovana atiduodančiajam”.Ps.s. Siūlau įsiklausyti į Simono žodžius. Jis turi priėjimą prie TIESOS.

Sakartvelas: meilė per penkias dienas.

Jeigu vaikas, gimęs kur nors Sakartvele, ten užaugęs ir nematęs nieko daugiau nei įprastą, priimtiną ir savą vietinį gyvenimo būdą atvyktų kur nors į Norvegiją, Olandiją, ar net Lietuvą, pavyzdžiui, kad ir į Druskininkus, gautų tikrą kultūrinį šoką.

Kaip viskas gali būti lygu, vientisa, sujungta, organizuota, apgalvota, traškėti švara, netgi sterilumu?! Sakartvele yra visiškai atvirkščiai…tačiau tai netrukdo (o gal net skatina?) pamilti šią šalį vos per penkias dienas.

Bet apie viską iš pradžių.

Prisipažinsiu, šiek tiek bijojau šios kelionės. Kai nusprendėme su vyru trumpam nukeliauti į Gruziją (tiksliau, Sakartvelą!) labai daug negalvojome, nusipirkome lėktuvo bilietus ir laukėme atostogų. Tačiau joms artėjant artėjo ir nerimas: kaip mes ten susigaudysime?

Visi, kuriuos pažinojau, keliavo į Sakartvelą su turistinėmis grupėmis, su gidais, o mes vieni, nieko nežinantys, nepažįstantys, nepasiruošę. Atskrendame naktį, į šalį, kurios nei kalbos, nei užrašų nesuprantame. Ar tai saugi šalis? Ar draugiška? Kaip naktį iš oro uosto nuvažiuosime į viešbutį, ar bus ten taksi, ar susikalbėsime? Kaip susikalbėsime, nes rusiškai moku tik aš viena, taigi turėsiu kalbėti ir viską aiškintis už mus abu…buvo tikrai neramu, kaip mes ten, tame Sakartvele.

Laimei, pora dienų prieš kelionę viename vakarėlyje susitikome su vyro kolegomis ir pasikalbėjau su Ramune, kuri Sakartvele buvo net du kartus. Ji nuramino, kad nepergyvenčiau, tikrai viskas bus gerai. Tikrai!

Ir buvo gerai. Baimės akys didelės ir kol savo akimis nepamatai to, ko bijojai, jos ir lieka didžiulės. Pirmiausia sužavėjo Turkish airlines. Įpratusius skraidyti Wizzair arba Ryanair, na, geriausiu atveju, AirBaltic, mus maloniai nustebino Turkish airlines avialinijų paslaugos. Kiekvienai vietai po nuosavą ekraną, pilną filmų, serialų, laidų ir muzikos, nemokamos vienkartinės ausinės, karštas maistas ir gėrimai. Ypač patogios kėdės – pakankamai vietos keliams, atsilenkiantys nugaros ir galvos atlošai, paprašius galima gauti pagalvėlę, antklodę. Nors skrydis truko tik dvi su puse valandos, viskuo tuo spėjome pasimėgauti. Puikiai organizuotas persėdimas – nei valandos netruko, kol nusileidome Istambule ir jau sėdėjome kitame Turkish airlines lėktuve, skrendančiame į Tbilisį. Skrendant atgal, į Vilnių, nusileidus Istambule mus pasitiko darbuotojas, šaukiantis “Vilnius, Vilnius” ir palydėjo greituoju būdu atlikti patikrą, nes mūsų lėktuvas vėlavo. Puikios organizacijos dėka į Vilnių nusileidome net viena minute anksčiau, nei numatyta. Kelionė buvo tikrai maloni ir visai neprailgo, nors lėktuvas nusileido Tbilisio oro uoste 3 valandą nakties.

Šeimos svečių namų (Famili hostel Mountain Scream), kuriuose užsisakėme nakvynę, paprašėme, kad atsiųstų mums automobilį, dėl visa ko. Ši paslauga kainavo 40 gel (visi sako “larių”), tai yra, apie 15 eurų. Pasirodė gana brangu, bet ką darysi, juk naktis, o baimė griaužia, todėl tam, kad apsidraustumėm užsisakėme transportą iš anksto. Vairuotojas turėjo laukti mūsų oro uosto sutikimo salėje su vyro vardu ir pavarde ant lapelio.

Nusileidome, perėjome patikrą, išėjome į salę…o ten, rodos, ne vidurys nakties, o vidurys dienos – gyvenimas virte verda. Salė pilna pilnutėlė žmonių, visi žvalūs, kažkur eina, skuba, arba laukia, stoviniuoja. Apie trisdešimt žmonių stovi ant ištemptos virvelės pasikabinę lapus su sutinkamųjų pavardėmis. Ėmėme ieškoti savosios…nėra. Dar kartą perėjome visą eilę, nėra. Gerai, kad namų šeimininkas mums rašė žinutes perWhatsApp, parašėme jam žinutę. Atvykome, niekas nelaukia, ar kas nors mus pasitiks? Nors tiesą sakant, pamačiusi tą gyvą, džiugių ir judrių žmonių minią aš iš karto nusiraminau. Kaip nors, išsisuksime. Kažkas tvyrojo ore – gal tas draugiškas sakartveliečių būdas, paslaugumas, nekomerciškumas? Kaip ten bebūtų, šiek tiek netgi nusivyliau, kai “mūsų” vairuotojas mus susirado, su aiškiai ir teisingai užrašyta vyro pavarde ant lapelio. O mes jo nepastebėjome…

Naktis pasitiko mus šiluma ir drėgme, paskui sužinojome, kad Tbilisyje dažnai naktį nulyja. Sukrovėm lagaminus į mašiną ir pajudėjome. Miestas didelis, apšviestas, kalvotas, gražus. Pirmas įspūdis – bangų miestas. Visur bangos, pradedant nuo kalvų, baigiant pastatais, visur ieškoma apvalumo, nuolydžio, beveik nepamatysi kieto, aiškaus, giežto silueto.

Viskas švelnu, plaukia, kaip ir vietinis klimatas, kaip ir čionykščiai žmonės. Sakartveliečiai švelnūs žmonės. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti rūstūs. Bet jie nerūstūs, o tik rimti, susikaupę. Atsakingi, besirūpinantys. Mūsų vairuotojas buvo nekalbus, o gal tiesiog mieguistas, tačiau kai išlipome iš mašinos, atvežti į kažkokius griuvėsius, išgirdome lietuvišką “labas rytas!”. Oho.

Svečių namų šeimininkas man patiko iš pirmo žvilgsnio. Jis paaiškino, kad laukė mūsų vakar, buvo nusiuntęs vairuotoją, nes mes kažkokiu būdu jį suklaidinome, bet visai nepiktai. Parodė mums kambarį, vonią, virtuvę, parodė interneto kodą ir susitarėme susitikti rytoj, apkalbėti ką čia mums Tbilisyje geriausiai būtų nuveikti.

Kambarys jaukus, gražus, kvepiantis, tačiau mums rūpėjo tik lova. Sugriuvome ir miegojome iki pat 10 valandos ryto, kai triukšmas gatvėje darėsi nebepakenčiamas.

Jau kas, kas, o gyvenimas čia tikrai verda.

Pirmąją dieną nusprendėme apžiūrėti Tbilisį. Mūsų svečių namai pasirodė esantys puikioje vietoje, pačiame senamiestyje, labai arti nuo upės, vadinasi, nuo viso Tbilisio centro ir įdomybių.

Pirmiausia patraukėme ieškoti pusryčių. Šeimininkas buvo pažymėjęs vietą (puikus patarimas – parsisiųstiMaps.Me programėlę, kuri veikia ir be interneto), kurioje valgo ir pats, kur skanu ir nebrangu. Greitai radę ją, atsisėdome laukti…ir laukėme ilgai. Pradžioje meniu. Paskui užsakymo. Paskui maisto. Paskui gėrimų. Paskui sąskaitos. Paskui grąžos. Truputį sunervino, nes jautėsi, tarsi gaištume laiką. Tačiau dabar jau žinau: reikia nelaukti. Čia yra paprasta ir įprasta praktika: priminti apie save. Švelniai, neįkyriai. Pirmiausia tik atėjus susimojuoti su padavėju. Paskui pakviesti jį ar ją priimti užsakymą. Paskui paprašyti sąskaitos, o pinigus nunešti. Nežinau, kodėl taip yra, ar tokia tradicija, ar personalo trūkumas, tačiau kiti taip darė, taip darėme ir mes, ir laukti daugiau neteko. Netgi turėjau malonumą pabendrauti su padavėjais, atkreipti į save dėmesį ir užmegzti kontaktą.

Pavalgius (valgėme tradicinius Khinkali, nes visi juos valgė, gėrėme naminį limonadą – rekomenduoju, labai labai skanu), kojos pačios nunešė į sendaikčių turgų. Jis prasidėjo ant tilto, visai netoli kavinės, kurioje valgėme, ir tęsėsi gana dideliame plote einant gatve toliau. Ko ten tik nebuvo!.. Daugiausia papuošalų ir ginklų, bet iš esmės – nuo/iki. Visko galima rasti, jei tik ieškosi. Be abejo, sendaikčių turguje ir daiktai seni. Vyras nusipirko labai dailų krištolinį grafiną, kurio seniai norėjo, sumokėjo tik 20 eurų (70 larių).

Sendaikčių turgus susijungė su menininkų turgumi, kuriame buvo prekiaujama paveikslais, vilnoniais šaliais, kojinėmis, kepurėmis, skraistėmis, įvairiais vilnos gaminiais, o toliau nusprendėme keliauti į tą turgų, kuriame būtų churchkhelų. Žinojau, kad jų čia tikrai yra, o visi, kas lankėsi, tikino, kad jų “yra visur”. Na, tikrai ne visur, bet pagaliau radom turistų gatvėje, kur viena kainavo 5 larius (beveik 2 eurus). Nusipirkau tris ir traukinuku pakilome į Pantheono kalną

Nieko labai ypatingo nepamatėme, gal išskyrus tai, kad buvo įdomu laukti eilėje su kitais turistais, pasikelti traukinuku aukštyn, pasižiūrėti iš viršaus į miestą ir suvalgyti mano pirmąją churchkhelą. Diena jau ėjo vakarop ir ją užbaigti nusprendėme tradicinėje sakartveliečių karštų šaltinių vonioje. Apie šias vonias nežinojome nieko, išskyrus jų vietą – ją mums maloniai pažymėjo svečių namų šeimininkas, įtikinęs, kad ten galima lankytis ir nereikia nei rankšluosčio, nei maudimuko. Netrukus radome didelį akmeninį kupolą, užrašą 24/7 ir nedrąsiai užėjome į vidų.

“Atskirą”, sumurmėjo moteris, nedraugiškai žvilgtelėjusi į mus. “Bet dabar neturiu.”

Mh. Atskirą tai atskirą, o kada turėsite?

Už dviejų valandų.

Oi, ne, per ilgai laukti…gal mes galime užsirašyti kitai dienai?

Linkt.

21.20, už valandos, – rašyt?

Šiandien?

Linkt.

Oi, na, gerai, rašykit… – jaučiausi pavargusi ir visiškai nežinojau, kam mes pasirašome.

Bet pinigų aš negrąžinsiu, galvokite dabar!

Na, gerai, štai, 40 larių.

Gerai. Koks jūsų vardas? Rasssa. Gerai.

Po valandos grįžome. Kukliai prisėdome laukti.

Arbatos norėsite?

Na, gerai…

14 larių.

O masažo?

Ne, ačiū…

Rankšluosčius turite?

Ne, nieko neturime.

4 lariai.

Pasiėmę rankšluosčius, nieko nenutuokdami, užėjome į vidų. O ten baseinas, pilnas sieros vandens, kuris turi specifinį kvapą ir nuo kurio visos sienos juodos. Ne tik juodos, bet ir aptrupėjusios ir apgriuvusios. Kas galėjo surūdyti – surūdijo, kas galėjo pajuosti – pajuodo. Pabandžiau įkišti koją į baseiną…degina. Vanduo toks karštas, kad net skauda. Na, ką gi, turėjome valandą priprasti. Išraudome kaip vėžiai, tokia vonia turėtų būti puiki priemonė peršalus. Be to, laukdami savo laiko skaitėme, kad toks vanduo stebuklingas, valo odą, šalina mikrobus ir visaip kaip yra sveikatingas. Sveika tai sveika, tačiau jausmas labai tolimas nuo malonumo. Kažkur tarp skausmo ir stipraus maudimo.

Ištvėrėme. Išėjus klausimų nesulaukėme, jau laukė kiti žmonės, taigi tyliai atsisveikinome ir smukome laukan….į lietų.

Įkaitus lietus nė motais, tačiau tik iki tol, kol teko bristi iki kulkšnių. Naiviai galvojome, kad pareisime sausi, nors kiekvienoje kavinėje yra nemokamas Wifi ir veikia Taxify programėlė. Tačiau mes nežinojome, kad kai Tbilisyje lyja, plaukia viskas – nuo kalnų srūva upės, plaudamos gatves, žmones ir mašinas. Ir jokie skėčiai čia nepadės. Nors iki namų buvo netoli, o abu turėjome skėčius, grįžome šlaputėliai. Štai kodėl Tbilisyje nepamatysi jei šiukšlelės. Ne todėl, kad žmonės labai tvarkingi, o todėl, kad liūtis dažnai ir kruopščiai viską išplauna. Saulės ir vandens Tbilisyje yra sočiai. Šių dviejų užtenka visiems.

Rekomendacija. Prieš skrendant parsisiųsti Maps.Me programėlę ir nieko nebijoti. O apsistoti galiteFamili hostel Mountain Scream, ten jus tikrai maloniai priims, parodys kur eiti ir ten rasite viską, ko prireiks.

Kalnai

Kitos dienos planas buvo nuomota mašina nuvažiuoti 150 kilometrų į šiaurę, į Stepansmindą, kalnus. Ten dar Lietuvoje užsisakėme ne svečių namus, bet šiek tiek prabangesnį viešbutį, norėdami pailsėti kalnuose kaip ponai. Apkarstėme Tojotą Prius šlapiais drabužiais ir išvažiavome. Vėl pagelbėjo Maps.Me, nes be žemėlapių būtų sudėtinga išvažiuoti iš miesto. Eismas čia toks pats, kaip ir tvarka – visi daro kas ką nori (iš pirmo žvilgsnio), tačiau iš tiesų viskas turi savo nematomą, nerašytą tvarką. Yra turistai ir yra vietiniai, yra mašinos ir yra pėstieji. Perėjų beveik nėra, šviesoforų beveik nėra, todėl pėstieji eina per judriausias gatves tiesiog taip – judėdami. Taip pat važiuoja ir automobiliai – tiesiog juda, o kai pamato kliūtį, pristabdo, papypina, bet dažniausiai apvažiuoja. Visi visus praleidžia, ypač jei paprašo – trumpai papypsėdami.

Eismas chaotiškas, tačiau važiuoti galima, sėkmingai pasiekėme savo tikslą, radome viešbutį, apsistojome. Kalnai nuostabūs, didingi, kvapą gniaužiantys, NOA viešbutis – keistas. Visiškai naujas, tačiau įrengtas “taupant erdvę”, tai reiškė sukamuosius laiptus į antrą aukštą ne viduje, bet lauke, ir ne bet kur, bet tiesiai prieš pagrindinį įėjimą. Labai siaurus langelius, dušą įrengtą tiesiai virš klozeto. Prausiantis viskas sušlampa, tam padėtos vienkartinės šlepetės. Viena vienintelė rozetė ir vienas vienintelis langelis.

Bet nieko. Viskas labai įdomu ir viskas gerai. Tuo labiau, kad mes nesėdėjome viešbutyje, o kopėme į kalnus. Pirmą dieną kartu su profesionaliu vairuotoju (kitoks ten ir nenuvažiuotų) per duobes ir dulkes, prarają liečiančiais serpantinais lėkėme į Jutos kaimelį, iš kurio žygiavome kalnų slėniu apie 15 kilometrų. Buvo šalta, bet labai gražu. Labai gera priglausti skruostą prie tokių švarių ir didingų kalnų.

Turėjome įveikti ir kliūtis – pereiti “pasienį”, persikelti per sraunų kalnų upelį ir laiku pasukti atgal, grįžti į miestelį, kuriame mūsų laukė vairuotojas.

Antrąją dieną po sočių pusryčių kopėme į ant aukšto kalno stūksančią 14 amžiaus Gergečio šventyklą (Gergeti church). Į kalną kopti visada nelengva, tačiau džiugino šalia čiurlenantis upelis (Sakartvilyje saulė ir vanduo visada šalia) ir visur besiganantys gyvuliai: karvės, avys, arkliai. Lipo šeimos su vaikais, nusprendėme kada nors pasiimti ir savuosius. Pirmą kartą atradau lengvą lipimo būdą, nuo kurio nestojo širdis – mažais mažais žingsneliais, lėtai lėčiausiai, palinkus į priekį, sunėrus rankas už nugaros palengva, tačiau nepertraukiamai stumtis į priekį. Tiksliau, į viršų.

Šventykla, vaizdas, žmonės, šaltiniu trykštantis nuostabaus skonio geriamas vanduo atpirko visas kopimo pastangas (apie 6 kilometrus). Šventyklą saugojo griežti vienuoliai, dalinantys sijonus ir skareles moterims, nusmaukiantys kepures vyrams. Galima buvo įsigyti vienuolių rankų gamybos suvenyrų, uždegti žvakelę… Kas nenorėjo ar neturėjo jėgų kopti – yra nutiestas puikus kelias ir daugybė taksistų siūlo savo paslaugas apačioje, galima atvažiuoti su jais.

Nusileidome kitu keliu, norėdami sutrumpinti kelią, bet trumpindami vos nesusitrumpinome sau sprando. Jau galvojau, reikės kviesti 112 (Sakartvele galioja šis pagalbos numeris), kai vyras vos nenusirito į prarają. Bet nieko, nusileidome.

Vakare turėjome susitikti su drauge Simona, kuri pasirodo, taip pat buvo Tbilisyje. Skubėjome namo, tačiau grįžti sugebėjome tik 8-tą, nes tikrai nemažas iššūkis yra patiems vairuoti automobilį Tbilisyje. Gatvės painios, visi važiuoja kas kaip išmano, vaikšto žmonės, gyvūnai ir turistai. Vos ne vos privažiavome prie savo svečių namų, priparkavome automobilį ir nebenorėjome į jį net pasižiūrėti. Tuo labiau, kad kalnuose nuleido padangą ir turėjome grįžti su laikina.

Mūsų svečių namai buvo puikioje vietoje, senamiestyje. Trūkumas tik vienas – nors namai ant gana aukštos kalvos, neturėjo jokio gražaus vaizdo pro langą ir buvo gana tamsūs (gal tai yra įprasta, statyti namus mažais langeliais?). O visa kita buvo idealu: puiki vieta, puikūs šeimininkai, mylintys lietuvius, visko yra (rankšluosčiai, muilas, šampūnas, lygintuvas, fenas, indai, kava, arbata, šaldytuvas…) Patogu, malonu, lengva. Kai grįžome iš kalnų, tikrai, pasijutome, kad grįžome namo.

Su Simona susitikti nepavyko, nes sustreikavo mano telefonas. Negalėjau nei gauti žinučių, nei išsiųsti, nei paskambinti, nei gauti skambučių. Pasirodo, jie mūsų laukė sutartoje vietoje, ir mes buvome ten nuėję, tačiau vieni kitų nepamatėme.

Dar šiek tiek pasivaikščiojome po naktinį miestą. Perėjome per naująjį pėsčiųjų tiltą(tikrai pažinsite, kad jis naujas), paklausėme gyvos muzikos, nupirkome vaikams dovanėles (beje, parduotuvės daugumoje būna atidarytos iki 11 valandos vakaro!) išgėrėme kolos ir grįžome namo.

Paskutinę dieną išsiruošėme į didelę kelionę – savarankiškai nusigauti į Sighnaghi. Apie šį miestelį girdėjome iš kitų keliautojų ir labai norėjome jį aplankyti. Pirmiausia turėjome nusigauti į stotį, iš kurios važiuoja autobusai. Paklausėme šeimininkės, kur yra tokia stotis, ji pažymėjo tą vietą Maps.Me programėlėje. Atstumas pasirodė gana tolimas, todėl išsikvietėme Taxify ir netrukus, sumokėję tik 5 larius, jau buvome vietoje. Mūsų vairuotojas pakvietė taksistus (nors mes ieškojome mikroautobusiuko) ir prasidėjo siūlymai…Šiaip ne taip sutarėme 20 larių už nuvežimą, atstumas apie 100 kilometrų. 20 larių yra apie 7 eurai, atrodo nedaug, bet atgal grįžome už 14 larių, mikroautobusiuku.

Mūsų naujasis vairuotojas buvo tikrai išprotėjęs. Lėkė greičiau už visus, nuolat pypsėdamas ir žegnodamasis, lenkdamas kitas mašinas prieš pat priešpriešinį eismą, o kartais netgi tarp į abi puses važiuojančių automobilių. Aš nenorėjau bijoti, tikėjausi, kad jis žino ką daro ir dar vis nori gyventi, bet mano vyras nebuvo tuo toks tikras. Džiaugėmės, kad išlikome gyvi, nes pakeliui matėme mažiausiai dvi avarijas. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau po truputį darėsi aišku, kodėl dauguma mašinų važinėja aplaužytos, apdaužytos, ir labai dažnai netgi be priekinio bamperio.

Sighnaghi miestelyje yra ką pamatyti, tačiau…jis man pasirodė labai turistiškas. Vietiniai visur parduoda čiurčelas (churchela), džiovintą uogienę, medų, vilnos gaminius: kojnes, kepures, skraistes…be abejo, daugybė vaisių, daržovių. Kiek matėme, daugiau mažiau visur parduodama tas pats. Nebūtina važiuoti į turgų apsipirkti, galima tai padaryti tiesiog gatvėje.

Nusipirkau penkias ryškiai žalis (tokių dar nemačiau) čiurčelas, modernioje, šiuolaikiškoje vaistinėje nusipirkome kremą nuo saulės, nes po kalnų vis dar buvome raudoni kaip burokai (ten ir sušalome, ir nudegėme tuo pačiu metu), pasivaikščiojome, apžiūrėjome parduodamas prekes ir prisėdome lauko kavinėje. Apžiūrėti prekes galima visiškai ramiai, niekas nieko neperša ir nesiūlo. Na, gali pasiūlyti, tačiau komerciškumas nėra įaugęs į sakartveliečių kraują. Ne tik kad nesiūlo (nori pirk, nori ne), bet ir ne visada nori uždirbti: lauko kavinėje, kur gėrėme kavą, ant stalo kaip dekoracija buvo padėti be galo dailūs mažučiukai kaktusiukai. Labai užsinorėjau vieną tokį parsivežti namo ir pasisodinti, tačiau kai paklausiau moteriškės, kiek kainuotų, ji tiesiog jo nepardavė. Nors tokių kaktusų, tikiu, pilni laukai. Tokių atvejų buvo ne vienas – ne kartą su vyru pasikeitėme pastebėjimu, kad tikrai jie galėtų “padaryti didesnį biznį”. Bet nedaro.

Kartu su turistų būriu užlipome ant gynybinės sienos, nuo kurios atsivėrė nuostabūs horizontą siekiančio slėnio vaizdai, paskui – klibančiomis kopėčiomis į kavinę. Ragavau vaisių asorti – arbūzai viliojo iš kiekvieno kampo, tačiau vienai pirkti visą arbūzą būtų per daug (vyras jų nevalgo). Puiki išeitis – vaisų asorti kavinėje. Įvairiausių vaisių prikrovė tiek daug, kad viena neįveikiau, net kai vyras šiek tiek padėjo.

Atgal grįžome mikroautobusiuku, kuris paleido mus kažkur miesto pakraštyje. Parvažiavome į centrą metro, dar šiek tiek pasivaikščiojome mieste ir grįžome į svečių namus. Kelionė ėjo į pabaigą. Mūsų skrydis pusę penkių ryte, vairuotojas turėjo atvažiuoti mūsų paimti naktį, pusę trijų.

Rekomendacija. Lietuviškas telefono numeris ne visada veikia, lygiai taip pat kaip ir Maps.Meprogramėlė. Tačiau kiekvienoje kavinėje yra nemokamas Wifi, reikia tik paklausti slaptažodžio. Ten galima susiekti su reikiamu žmogumi per WhatsApp, kuris yra labai populiarus Sakartvilyje. Išsikviesti taksi, susirasti reikiamą informaciją, pasitikrinti žemėlapį.

Sakartvelas

Lietuva yra vienintelė šalis, kuri oficialiai įsipareigojo Gruziją (rusiškas pavadinimas) vadinti Sakartvelu (vietinis pavadinimas). Tuo vietiniai labai džiaugiasi ir mums dėkoja, vadindami Lietuvą “Lietuva”, o ne “Litva”.

Kalba

Vietiniai kalba garsiai, greitai, gali pasirodyti, kad jie nuolat pykstasi, tačiau taip nėra. Jų kalbos net nebandykite suprasti, nepavyks. Per penkias dienas aš sugebėjau išmokti keturias sakartvelietiško alfabeto raides, tačiau net ir visas jas pažįstant, dar reikėtų suprasti žodžius. Beveik visi kalba rusiškai, kavinėse visi padavėjai kalba angliškai, o jei jūsų angliškai nesupras, visada pakvies tą, kuris moka angliškai arba susikalbėsite be žodžių. Veido išraiškos, rankų judesiai yra tokie išraiškingi, kad sunku jų nesuprasti. Kai kopėme į Gergečio šventovę, turėjome praeiti kaimelį.

Vietinė, nuo galvos iki kojų juodai apsirengusi sena moteris, stovėdama savo akmeninio namo tarpduryje ėmė kažką šnekėti mojuodama rankomis. Ir buvo aišku – ji klausė, kas pastatė šį automobilį šalia jos namo durų. Keliaujant už miesto visi vietovių užrašai užrašyti sakartvelietiškai ir europietiškai, todėl klaidžioti nesuprantant užrašų neteks. Be to, visada galima pasiklausti kelio.

Rekomendacija

Netikėkite, jei jums sakys, kad sakartveliečiai nemoka angliškai. Jei tikrai bando, bent kelis žodžius yra išmokę, ypač turistinėse zonose. O jei nesusikalbėsite, pakvies tą, kuris moka gerai angliškai.

Aptarnavimas

Viskas vyksta lėtai ir neorganizuotai. Kartais vietiniai sprendimai gali pasirodyti keisti, pavyzdžiui, laiptai tiesiai priešais pagrindinį viešbučio įėjimą, klibančios kopėčios, kuriomis reikia lipti į prabangų (ne tiek vidumi, kiek panorama) restoraną, parduota daugiau bilietų nei yra vietų, ir panašiai. Galite pasijusti netgi ignoruojami, nesulaukti šypsenos arba jokio dėmesio. Tačiau visa tai nėra nukreipta prieš jus, ar apskritai prieš turistus, tiesiog taip yra.

Sakartveliečiai yra labai rimti (gali pasirodyti rūstūs, bet taip nėra) ir neorganizuoti žmonės. Jie dirba daug, laksto, tačiau pasiekia menką rezultatą. Pavyzdžiui, pagrindiniame restorane Jutos miestelyje, pro kurį praeina minios turistų, stovi maža būdelė, kurios darbuotoja vis išbėga ir gana ilgai negrįžta tam, kad atsineštų kelis buteliukus sulčių, kurių pritrūko. Žmonės laukia. Arba užsisakius arbatos pasako, kad nėra elektros, bet kai ji atsiranda, nieko nepraneša. Arba – pilnas restoranas žmonių, o padavėja neša vieną stiklinę gėrimo vienam iš staliukų. Pastebėjau, kad vietinių vyrų akys dažniau šypsosi, o moterys atrodo nuolat kažkuo susirūpinusios, dažniausiai apsirengusios juodai (jei norite atskirti vietinį, dažniausiai tai išduoda nuo galvos iki kojų juoda apranga). Tačiau ko nors jų paklausus, tiek moterų, tiek vyrų, jie visada mielai padeda. Užkalbinus su šypsena jie taip pat nušvinta šypsena ir padaro viską, ir dar daugiau, kad jums pasitarnautų. Sakartveliečiai labai mėgsta lietuvius, yra buvę Lietuvoje, todėl jei bendravimas prieis prie klausimo: “iš kur jūs”, būkite tikri, kad išsiskirsite draugai. Jei jie pamirš jūsų užsakymą, tai ne todėl, kad norėtų, bet todėl, kad apie save nepriminėte. Kartą pusryčiaujant mūsų viešbutyje kalnuose atėjo porelė, kuriai administratorė maloniai pasiūlė pusryčius, bet…jų nepagamino. Paplepėjusi su mumis nuėjo daryti kitų darbų, kol porelė negrįžo apie juos paklausti. O tada buvo:ups... Čia taip jau įprasta, kad reikia apie save priminti.

Rekomendacija: vienintelis būdas čia ką nors gauti, yra klausti. Net restorane būsite aptarnauti geriau, jei užmegsite kontaktą: pradžioje pasisveikinsite, ko nors paklausite, paprašysite, priminsite apie save. Netgi, jei aptarnaujančio personalo veidas nenušvis, būkite tikri, kad bendravimas čia visais atvejais geriau už tylų sėdėjimą kamputyje.

Maistas

Nors kavos mėgėjai turės nusivilti, nes Sakartveliečių kava silpna arba tirpi, visas kitas maistas – pasaka. Netgi mano vyras, kuris yra tikras gurmanas, nenusivylė nei karto. Na, gal vieną kartą, kai užsisakė kiaušinienę ir gavo tik ją vieną, be duonos ir daržovių. Iš tikrųjų nieko naujo negavo, nes čia visus papildomu priedus reikia užsakyti atskirai. Duoną, daržoves, padažus. Na, jūs pamatysite, visa tai yra užrašyta meniu.

Maistas labai labai sodrus, kupinas skonio. Jei sūris, tai sūrus, jei duona, tai traški, jei vaisiai tai saldūs. Jie turi keletą nacionalinių patiekalų, kuriuos rekomenduojama išbandyti. Tai kebabas, khinkali (koldūnai su su mėsa), chačapuri (sūrio pyragas) ir dar keletas, kurių mes neragavome. Na, ir aišku, čiurčelos (churchela). Jų yra visur, kainuoja 2 larius (apie 70 euro centų). Jos vadinami sakartvelietiškais snikeriais – tai ant siūlo suverti riešutai, užpilti džiovintomis vynuogių sultimis. Jų gali būti įvairių spalvų ir skonių, taip pat riešutai gali būti graikiniai arba lazdyno. Maistu nusivilti tikrai neteks – gomurys džiaugsis ir dėkos jums, kad čia jį atsivežėte.

Rekomendacija: Nebijokite ragauti, kainos tikrai nesikandžios, o maistas šviežias ir be galo skanus. Užsakyti viską (duoną, garnyrus, padažus) reikės atskirai, o porcijos bus didžiulės.

Kainos

Iš esmės yra pigu, tačiau kainos už tą patį dalyką gali būti nevienodos. Paslaugą ar prekę galima nusipirkti už sąlyginai brangiai ir už labai pigiai. Pavyzdžiui, čiurčelos. Pirmąsias čiurčelas, kai dar nežinojau, kur jų yra pirkau už 5 larius (1,7 euro). Iš kitos turistės toje pačioje gatvėje vėlų vakarą prašė net aštuonių larių. Jau apšilusi kojas ir susigaudžiusi kas prie ko, nemokėjau už bet kokio dydžio čiurčelą daugiau nei 2 larius.

Arba automobilio nuoma: vieni prašė 50 dolerių dienai už mažą mašinėlę, tačiau visai šalia užteko 40-ties (net nesiderant) už hibridinę Tojotą Prius, kurią atvežė prie pat mūsų svečių namų.

Arba kelionės – taksi mus vežė už 20 larių (vos vos nuleido, norėjo 30), o mikroautobusiuku tą patį kelią grįžome už 14.

Nors kainos gali labai skirtis, tačiau jie labai pyksta, kai kas nors reikalauja daugiau, nei tai kainuoja. Kai grįžome iš Sighnaghi ir ieškojome taksi, kuris nuvežtų į centrą (nes mikroautobusiukas išleido kažkur miesto pakraštyje), viena moteris mus nusivedė į Metro, paaiškino kur važiuoti ir įleido su savo pačios bilietu. Ir tik todėl, kad ji išgirdo, kad taksistas paprašė 10 larių iki centro. Normali kaina mieste yra 5 lariai (1,7 euro), tiek sumokėsite net užsisakę Taxify. Todėl tai, kad jis prašo 10 sukėlė jos ir visų aplinkinių pasipiktinimą. Žmonės supuolė, ėmė garsiai kalbėti, mojuoti rankomis…

Summa su summarum, kelionė su viskuo (su Turkish airlines, mašinos nuoma, kelionėmis, maistu, viešbučiais (vienas jų turėjo būti net prabangus), čiurčelomis (jų nusipirkau daug), dovanomis vaikams ir suvenyrais sau, mums kainavo 1200 eurų, dviems žmonėms. Išskridome penktadienį vakare, grįžome ketvirtadienį dieną. Kelionė nei pirmyn, nei atgal neprailgo, jei tik yra galimybė, tikrai rekomenduoju rinktis Turkish airlines.

. . .

Po penkių dienų kelionės jau galiu padaryti išvadą, kodėl Jums turėtų patikti Sakartvelas.

Čia pigu.

Čia šilta.

Čia saugu.

Čia skanu.

Čia gražu.

Čia įdomu.

Čia draugiška.

Čia myli lietuvius.

Čia pilna gyvūnų.

Kodėl Jums gali nepatikti Sakartvelas?

Čia viskas sena, purvina ir sugriuvę.

Čia viskas blogai organizuota.

Čia pilna gyvūnų.

Penkių dienų užteko, tik grįžus pajutau, kad jau pasiilgau Sakartvelo. Jis turi savo magiją, o gal kažkokius nematomus ryšius su Lietuva, juk ne veltui jie taip mėgsta lietuvius, o mes mielai lankomės pas juos. Nusprendę leistis kelionę į Sakartvelą, garantuoju, nenusivilsite. Patirsite viską kitaip, daugiau, įdomiau nei mes ir grįšite kupini geriausių įspūdžių. Tai patvirtina visi, ten lankęsi. Dabar tai patvirtiname ir mes.

Kiek kainuoja būti menininku.

Dažnai klausdavau savęs: kodėl žmonės nekuria?

Juk tai taip nuostabu. Viena draugė kažkada rašė puikius eilėraščius, kita muzikavo, trečia tapė. Joms labai patinka tai daryti, tačiau… “nebeturi tam laiko”. Tai yra įprastas pasiteisinimas. Tačiau tik dabar supratau, kad menas turi kainą. Ne visi, tiesą sakant, nedaugelis, sutinka ją mokėti. Mažai kas nori mokėti meno kainą. Todėl ir nekuria.

Kurti meną, mokėti tai daryti, yra dovana. Tačiau ši dovana reikalauja daug. Labai daug – viso gyvenimo.

O kas yra menininkas? Visi žmonės, anot išminčiaus, pasakiusio sakinį, užrašytą ant Šiuolaikinio meno centro Vilniuje sienos: “kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino”.

Tik tiek, kad kai kurie žmonės yra jautresni nei kiti, jie turi papildomas jusles jausti garsą, spalvą, formą, žodį, kūno judesį. Menininkai yra jautrūs nežemiškam, nematerialiam, neišreikštam pasauliui, jie, labiau nei kiti žmonės, prie jo prisiliečia. O prisilietę kenčia. Nori labiau, nori daugiau, nori dar. Kenčia, kai nesiliečia.

Kai menininkas kuria, jis jaučiasi devintame danguje ir leidžia sau tai daryti, ATMESDAMAS kitą, likusį žemišką pasaulį. Su įsipareigojimais, materializmu, poreikiu pavalgyti.

Kurti meną reikia sąlygų. Tas sąlygas gali susidaryti sau tik pats žmogus, kuris nenori ir negali nieko kito. Turi priimti sprendimą dėl kurio likęs jo gyvenimas, jo aplinka nukenčia. Todėl kuria dažniau vyrai, nes moterys yra arčiau žemės. Jos negali sau LEISTI atitrūkti, nes joms reikia rūpintis, kad vaikai būtų pavalgę. Nors galbūt jos būtų dar puikesnės, jautresnės menininkės. Vyrai neturi tokio stipraus žemiškumo jausmo, jie yra skrajojančios būtybės ir dažniau sau leidžia ATMESTI visa kita. Tik kurti. Kartais tai padaro ir moterys, tačiau jei jos turi vaikų, sąžinė dėl jų jas graužia visą gyvenimą. Ir, be abejo, trukdo kurti.

Negali, tiesiog negali, atsiduoti menui ir atsiduoti gyvenimui tuo pačiu metu. Negali vieną kartą prisėdęs sukurti šedevro. Kurti meną yra darbas, įgūdžių formavimas, “duomenų bazės” kaupimas. Jei esi menininkas, gyveni, geri aplinką kaip menininkas. Taupai, renki vibracijas ir dedi jas į savo kūrybą. Tam reikia laiko. Spontaniškumo. Ir darbo.

…

Šios mintys mane aplankė apsilankius Čiurlionio muziejuje Druskininkuose. Čiurlionis nepaisė nei sveikatos, nei laiko, nei pinigų. Jis kūrė. Kūrė ne sau, Lietuvai. Anksti save sudegino, nepasirūpino nei žmona, nei vaikais. Tačiau dabar jis žinomas visame pasaulyje.

Grįžtant atgal iš muziejaus man labai norėjosi nuskęsti savo mintyse ir sugromuliuoti tai, ką ten pamačiau ir patyriau. Tačiau mano dukrytė, šalia lekianti paspirtuku, neleido man to padaryti. Gal aš būčiau ką nors gero iš to parašiusi? JEI ignoruočiau jos čiauškėjimą, palikčiau gyvenimą ir eičiau KURTI.

Gyvenimas ir menas yra nesuderinami. Arba viena, arba kita. Turi atsisakyti vieno dėl kito. Rinktis. Gali balansuoti (kaip aš dabar, kaip dauguma mūsų), bet tada pilnas tavo, menininko, potencialas nebus panaudotas. Tiesiog negalėsi ATSIDUOTI menui. “Viskas visur eina savo keliu: saulė šviečia, rugiai žydi, žmonės šnekasi, vaikščioja, o ten sau pievos, laukai, kalneliai, visur gėlės, paukščiai, visur vasara, gražu, o aš nieko – tik tapau”, rašė Čiurlionis Sofijai.

“Čiurlionis buvo tarsi vaikas”, dar pridėjo muziejininkė. “Buityje juo reikėjo rūpintis, tarsi vaiku”.

Laimingi tie menininkai, kurie NETURI tos žemiškos traukos buičiai, pareigoms, pagrindui po kojomis. Jie išvaduoti. Jiems nerūpi niekas kitas, tik menas. Jie neišvengiamai sukurs kažką didingo.

O gal tik tokie, kurie neturi jausmo, kad jie kažką privalo daryti be to, kad kurtų, GALI būti TIKRAIS menininkais? Gal gamta, Visata žino geriau? Kam ko pridėti, kam atimti?

Visiems kitiems, vidutiniokams, belieka balansuoti tarp žemės ir dangaus. Tačiau drungnas niekada nebus nei karštas, nei šaltas. Jei nesutikti mokėti pilnos kainos – atsijungti nuo žemės DĖL meno, nieko gero ir nesukursi. Turbūt taip ir turi būti. Viskas turi savo kainą. Vieni sutinka ją mokėti, kiti ne. Tuo menininkai ir skiriasi nuo nemenininkų.

Nes būti menininku kainuoja visą gyvenimą.

Tikrasis Lietuvos perlas – Druskininkai

Šis straipsnis publikuotas “Mano Druskininkai”

Štai, aš ir vėl Druskininkuose. Nuo to laiko, kai tėvas čia nusipirko seną apleistą butą, jau negaliu suskaičiuoti, kelintą kartą. Ką čia veikiu? Dažniausiai – ilsiuosi. Kartą atvažiavau rašymo sesijos, padirbėjau iš peties – parašiau net 50 puslapių naujos knygos. Porą kartų pristačiau savo knygą – Druskininkų bibliotekoje ir Eglės sanatorijoje….tačiau čia noriu parašyti ne apie tai.

Druskininkai. Kokie jie?

Nors lankiausi čia jau n kartų, kiekvieną kartą Druskininkai būna kitokie. Kas kartą būnant su kitais žmonėmis, kita kompanija, veikiant kitus dalykus šis Lietuvos perlas sušvinta naujai. Kiekvieną kartą randu čia ką nors naujo, visiškai neišbandyto arba seno-gero, pamiršto.

Taip yra todėl, kad čia yra tiek daug galimybių, net sunku visas išvardinti. Tuo labiau sunku viską išbandyti ir išragauti. Svajoju grįžti čia dar vieną kartą viena, rašyti. Rašosi Druskininkuose labai gerai, ne veltui čia gimė ir kūrė genijumi laikomas Čiurlionis. Vis dar neaplankiau jo muziejaus, bet būtinai tai padarysiu dar šiais metais.

Čia visada gerai miegu. Gerai išsimiegojus, pilnai atsipalaidavus kartais visą dieną niekur nesinori eiti iš buto, ypač turint gerą knygą arba daug kūrybinių minčių, tačiau su vaikais taip elgtis sekasi sunkiai. Todėl susiruošiam ir einam.

Nusileidus į senos statybos renovuoto namo kiemą, visada yra dvi galimybės, kur sukti – į dešinę arba į kairę. Kairėje miesto centras, fontanas ir vandens parkas, tačiau dažniausiai sukame į dešinę. Iš karto už namo auga senesnė už mane obelis, šiais metais gausiai aplipusi vaisiais, maža gatvelė, kurioje pravažiuoja tik vienas kitas automobilis, ir keleivius linksmai pasitinkantis Ratnyčėlės upelis, amžinai čiurlenantis savo mielas melodijas.

Perėjus tiltelį, praėjus Vilniaus SPA sanatoriją sukame į Dineikos parką, apaugusį šimtametėmis pušimis, į kurias reikia žiūrėti užvertus galvą. Parke pramogos ir sportas, šalia didelės parko teritorijos teka ta pati linksmuolė Ratnyčėlė.

Jei į parką nesukame, o einame toliau, prieiname autobusų stotį, o už jos – Druskonio ežeras.

Šiandien pirmą kartą (ir vėl kažkas naujo!) plaukėme vandens dviračiu. Vandens dviratis – tai toks plaustas ant vandens su kėdėmis ir pedalais, kuriuos galima minti ir sukti mechaninius dviračio irklus (motoriuką). Vairą atstoja lazdelė – galima sukti į kairę arba į dešinę. Man tai buvo pirmas kartas po maždaug 30 metų, o vaikams pirmas kartas gyvenime. Ilgai teko aiškinti, kuo vandens dviratis skiriasi nuo paprasto dviračio. Visiems buvo labai smagu pasėdėti ant lygaus kaip stiklas vandens paviršiaus, pasisveikinti su ramiai šalia praplaukiančiomis antelėmis, pasimėgauti skaisčia, vandenyje atsispindinčia saule, kvėpuojant drėgme, kylančia nuo ežero.

Pasiplaukioję dviračiu nuėjome į vaikų žaidimų aikštelę, o iš jos – prie kito ežero, kuris skirtas ne plaukioti vandens dviračiais ar valtimis, tačiau maudytis. Puikus pliažas su smėliu, gėlo vandens dušu ir kavine su ledais. Vaikams sušlapus, sukome link namų, pakeliui pasėdėdami ant Ožių, ant kurių galima užlipti laipteliais ir atsisėsti ant jų nugarų (tokios skulptūros). Pasukome asfaltuotais miško takeliais, vengdami dviratininkų, ne tik įprastų, bet ir velomobilių, labai populiarių, važiuojančių ant dviejų storų ratų, taip pat keturviečių dviračių tarsi karietų; per tiltelį, per upelį, vėl parėjome namo.

Visada labai smagu sukti ir į kairę. Gera pamatyti didelę, raudoną gotikinę bažnyčią, pereiti pėsčiųjų alėja su juokingomis figūromis ir prisėsti prie fontano, kuris šoka pagal užsakytą melodiją ir yra ypač įspūdingas vakare, kai prasideda šviesos muzika. Šokantis, dainuojantis ir spalvomis besikeičiantis fontanas. Smagu žiūrėti ne tik į jį, bet ir į visą dieną prie fontano besiturškiančius vaikus, lakstančius nuo jo purslų, sukančius iš pažiūros sunkų, bet labai lengvai pasiduodantį milžinišką akmeninį rutulį.

Aplinkui skamba įvairiausios kalbos, sutikus kur žmogų niekada nežinai, jis vietinis ar ne. Dažniausiai ne, atvažiuoja žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet daug rusakalbių. Taigi ir vaikai, sukantys didžiulį, tarsi žemės rutulį, ne vietiniai, o gali būti iš viso pasaulio. Kaip simboliška.

Kiek toliau nuo fontano yra vandens parkas, kuris yra ne tik pirmasis, bet ir (mano nuomone) geriausias vandens parkas Lietuvoje. Ten gera, tarsi namuose.

Šalia parko teka Nemunas, platus, ramus. Malonu pasivaikščioti palei upę, galima plaukti ir laiveliu (tai teko kartą daryti, kai buvome Druskininkuose dviese su drauge ir dar visai mažais vaikais). Paupiu tiesiasi graži pėsčiųjų alėja, kurioje galima sutikti karaliaus Mindaugo, žmogaus dydžio skulptūrą, arba nusiprausti veidą grožio vandens šaltinyje.

Prie upės įsikūrusios sanatorijos ir biuvetės – nameliai, į kuriuos užėjus galima nemokamai atsigerti tikro mineralinio vandens iš požeminių šaltinių. Tačiau labiausiai iš visų man patinka Eglės sanatorija, kuri susikūrė atskirą savo pasaulį – šiek tiek toliau nuo centro, nuostabiame parke -pušyne, kuriame gera vaikščioti, sėdėti ant suolelių, o vaikams lakstyti ar žaisti kamuoliu.

Tik šiais metais pirmą kartą teko išbandyti baseiną Eglėje+, ir, nors pirčių ir baseinų pasirinkimas Druskininkuose yra didžiulis, šis nukonkuravo visus kitus. Ypač su vaikais. Įspūdį paliko milžiniška, sekli burbulinė vonia, kurioje vaikai galėjo ne tik saugiai, vilkėdami baseine duodamas liemenes, patys vaikščioti, bet ir pasimokyti plaukti. Mano dar tada dvimetis pirmą kartą bijojo lįsti į vandenį, bet jau po pusės valandos su liemene plaukiojo visiškoje euforijoje, pasiekęs savo vaikiškos laimės viršūnę. Neleido ne tik jo laikyti, bet ir liesti, kaip gera buvo plaukti PAČIAM. Mums taip pat labai nedaug trūko iki laimės viršūnės – puikus baseinas, didelis pirčių pasirinkimas, viskas pagal poreikį, viskas patogu, paslaugu, švaru. Nuostabu.

Spa lieka spa, tačiau joks spa neatstos miškų. Didžiulių, natūralių pušynų. Tokių, kuriuose, atrodo, visos neigiamos emocijos atsimuša į pušų kamienus ir susigeria į žemę. Gaila, kad dauguma keliukų miškuose asfaltuoti, daug maloniau būtų pajusti tikrą žemės paviršių po savo kojomis. Tačiau, kita vertus, labai patogu važiuoti dviračiais, galima juos čia pat išsinuomoti važiuoti toli toli. O dar miškų gerybės – grybai ir uogos! Aš labai myliu mišką, todėl dažnai žygiuoju miško takeliais ir žiūriu į medžius. Liečiu juos, jaučiu juos. Jie geri. Jie priima visus tokius, kokie jie yra.

Jei norisi aštrių pojūčių – galima nuvažiuoti į Snow areną. Ji šiek tiek už miesto, reikia automobilio arba nusikelti ten Lynų keliu. Lynų kelias – tai slidininkų keltuvas, į kurį įlipti galima centre, prie Vandens parko, o išlipti prie Snow arenos. Turėtų būti įspūdinga kelionė virš miškų, upės ir ežerų, nors dar neišbandžiau. Snow arena yra dirbtinės slidinėjimo trasos, veikiančios visus metus. Mes su būsimuoju vyru, atvažiavę slidinėti į Druskininkus taip ir nepaslidinėjome, o prasėdėjome restorane pasikėlę į 50-ties metrų aukštį. Jaukiai šilumoje ragaujant tobulus patiekalus, pro stiklinę sieną galima buvo matyti, kaip slidinėja striukėmis ir kepurėmis apsiginklavę slidininkai, kaip pakyla, kaip griūna ir keliasi, aplipę sniegu.

Tačiau didesnis iššūkis nei leistis slidėmis nuo maždaug raudonosios trasos kalno, mums pasirodė išeiti į restorano balkoną – jame tikrai pajusite aukščio baimę. Balkono turėklai nematomi (stikliniai), grindys – kiauros. Apačioje, žemai žemai po kojomis pamatysite milžiniškų pušų viršūnes ir norėsis griebtis be ko, kas stabilu. Brrrr, bet įspūdinga.

Pramogų Druskininkuose tikrai netrūksta ir dideliems, ir mažiems. Neseniai atsidarė drugelių kupolas, kuriame drugeliai tupia ant rankų, galvos. Yra apvirtęs namas, kurio stogas yra grindys, o lovos, vonia ir klozetas kabo ant lubų. O jūs kas, musė? Galite tuo įsitikinti savo akimis ir savo pojūčiais. Galite karstytis medžiais Uno parke, lėkti per upę lynu arba keltis Lyno keliu…Tiesą sakant, beveik kas kartą atvažiavus randu naują, nematytą pramogą, dar daug kas liko neišbandyta.

Ir ne taip svarbu, kur pasuksi. Kur besuktum, į kairę ar į dešinę, jautiesi tarp gerai išsimiegojusių, besiilsinčių, puikiai nusiteikusių žmonių. Atsipalaiduoji ir pats, nereikia niekur skubėti. Tai poilsinis, kurortinis ir kultūrinis miestas. Daug koncertų, renginių, parodų, muziejų. Čia viskas arti, viskas ranka pasiekiama. Nori į mišką – prašom, nori prie ežero – prašom, nori į baseiną – prašom, nori procedūrų – prašom, nori kultūros – prašom, nori ramybės – prašom.

Tiesa, visai netoli Druskininkų yra Grūto parkas, kuriame surinktos senos sovietinės skulptūros ir išlaikyta tų laikų dvasia, Merkinės piramidė, kurioje ne vienas atranda ramybę ir dvasios pusiausvyrą. Yra Vilkės golfo klubas su neaprėpiamais golfo laukais, kuriame mėgėjai arba bandantieji gali praleisti puikią dieną.

Vienu žodžiu, visko daug, viskas arti ir visiems pagal poreikį. Tikras Lietuvos perlas. Man asmeniškai atvažiuoti Druskininkus norėsis dėl jų ypatingai minkšto, švelnaus, drėgno pušyno oro, ramybės ir miškų. Dar ir dar ir dar kartą.

Lauren Groff. Moiros ir Furijos

Ką reiškia gera knyga. Nors perskaičiau per dvi dienas (447 puslapiai!) nes negalėjau atsitraukti, tikrai negalvojau apie ją rašyti. Perskaičiau, pagalvojau – na ir kas? Eilinė išgalvota istorija. Ir ėmiausi skaityti kitas, eilėje laukia daug knygų.

Tačiau. Gera knyga reiškia, kad norom nenorom pagauni save apie ją galvojant. Vis prisimenu ir imu nagrinėti atskirus knygos epizodus. O kuo daugiau galvoju, tuo daugiau atsiveria naujų jos sluoksnių, tarsi lupčiau svogūną.

Mergaitė, būdama ketverių metų, nužudo savo brolį. Kodėl ji tai padarė? Ar iš nežinojimo, nesuvokimo, kas bus, jei ji pastums jį nuo laiptų, ar iš viduje slypinčio blogio? Jos tėvai ją palieka, manydami, kad ji yra velnio apsėsta. Ji gyvena pas vieną močiutę, paskui pas kitą, paskui pas dėdę, ir nuo ketverių nei karto nebuvo priglausta, apkabinta, negirdėjo nei vieno meilaus žodžio. Augo ir užaugo vienut viena. Kai žiūriu į savo vaikus, kurie kas kelios minutės atbėga pasėdėti ant kelių, pasiguosti susimušus ar susipešus, paklausti ko nors, arba ką nors papasakoti, man plaukai ant galvos šiaušiasi. Dėl tos vienišos ir visų atstumtos, gyvus ir sveikus tėvus turinčios mergaitės.

Ir kas iš jos išaugo? Mergina, kuri siekia savo tikslo. Dėl to tikslo ji geriau apsišlapina traukinyje, bet neina su pedofilu į tualetą. Ji sudaro sandėrį su pabaisa, tačiau pabaigia koledžą. Ji sutinka savo gyvenimo meilę ir už jo išteka po dviejų savaičių (pasipiršo jis ją tik pamatęs).

Jos išrinktasis – genijus. Genijumi jį laikė jo tėvai, jo teta, tokiu jį laiko jo mylimoji. Jo tėvai beprotiškai mylėjo vienas kitą, jo netekėjusi teta jį dievino. Jis buvo pasaulio karalius nuo gimimo iki tos dienos, kai mirė jo tėvas. Genijus negalėjo ištverti tėvo netekties ir prabangių namų pakeitimo į mažą namelį kopose, įniko į narkotikus ir blogą kompaniją. Iš didelės meilės jo mama išsiuntė jį į internatą ir neleido jam grįžti nei per vienas atostogas ketverius metus. Per tą laiką genijus iš spuoguoto pastumdėlio, nepritapėlio tapo tuo, kuo ir gimė būti – kompanijos siela, visų mylimas ir priimamas aktorius.

Genijus veda merginą, tačiau jo mama jam nežinant skambina ir žada milijoną dolerių, jei ji paliks jos sūnų ramybėje. Mergina pažada, kad kol ji neatsiprašys, sūnaus nematys. Ir savo pažadą ištesi. Jos mylimasis nebemato savo motinos iki pat jos mirties.

Tačiau. Mergina yra šimtu procentų atsidavusi savo vyrui. Ji žeminasi, kenčia, viena dirba po -niolika valandų per dieną, kol nieko neveikdamas namie jis laukia vaidmens. Jo šeima labai turtinga, nes paveldėjo milijoninį verslą, tačiau iš mamos jie negauna nei skatiko. Slapta nuo genijaus padeda teta ir sesuo. Mergina dirba, tvarko namus, rengia vakarėlius jam linksminti, tenkina milžinišką jo ego ir seksualinį jo apetitą ir niekam neleidžia nužudyti jo svajonės tapti genialiu aktoriumi. Ji tiki, kad jis yra genijus. Ji jį myli.

Visi draugai, kurie pradžioje skeptiškai žiūrėjo į šią skubią santuoką, ima suprasti, kaip tai rimta. Jų santykiai tampa tikra meilės ikona. Pavyzdžiu. Tačiau tuo pačiu metu jos mylimasis niekada nesiteirauja, kur jos šeima, iš kur ji kilusi (jis net nežino, kad ji yra prancūzė ir prancūzų yra jos gimtoji kalba). Slapta nuo mylimojo ji pasidaro abortą, o vėliau sterilizaciją, nes nenori turėti vaikų. Nors jis labai nori vaikų, ji niekada jam nesako, kad jie jų niekada neturės. Taip pat ji niekada jam nepasakė, kad prieš jų santykius ji pardavinėjo savo kūną. Jis galvoja, kad ji buvo nekalta ir visiems tuo giriasi, nes pirmąją sueities dieną jai prasidėjo mėnesinės, o jis pasidarė tokią išvadą. Ji leidžia jam taip galvoti.

Aktorius geria ir laukia, o jo mylimoji viskuo rūpinasi, juo tiki ir jį saugo. Taip tęsiasi daugybę metų.

Kol… vieną dieną prisigėręs iki žemės graibymo, aktorius sukurpė kažką, panašų į spektaklio scenarijų. Ji rado tą rašliavą, ją pataisė ir pasakė jam: aš visada žinojau, kad tu genijus. Ji nusiuntė šantažinį laišką savo dėdei, pas kurį gyveno iki pilnametystės, ir gavo finansavimą pirmajam spektakliui. Ji sukvietė visus draugus ir pažįstamus, kad užpildytų salę premjeros metu. Ji padėjo genijui rašyti sekančius scenarijus, jam net neįtariant išleido keletą knygelių pati, pasivadinusi pseudonimu.

Legenda apie jų meilę pasklido toli. Genijus sulaukė pasaulinės šlovės, jis tapo garsus ir turtingas. Jie įsigijo tobulus namus, kuriuos ji įrengė būtent taip, kaip norėjo. Jie turėjo viską – meilę, pinigų, pripažinimą, kūrybą, namus.

Ir tada genijus mirė. Milžiniškai kiekiai alkoholio ir įgimta genetinė liga padarė savo. Prieš tai jis dar spėjo sužinoti, kad jo mylimoji, kuri buvo šventa jo akyse, kurios jis nebuvo vertas, kuri buvo jo angelas ir mūza, nebuvo nekalta jiems susipažinus. Dėl to pasistengė jo geriausias draugas, kuris visada žinojo apie jos praeitį. Visą gyvenimą pyko ant jos, kad atėmė iš jo genijų. Pagaliau jis sulaukė dienos, kai jos kūnas ėmė vysti ir jai atkeršijo.

Jam mirus, jos gyvenimas sustojo. Tačiau, kai ji sužinojo apie geriausio draugo išdavystę, nusprendė keršyti. Visiems. Vyrui mirus ji paveldėjo milijonus, kuriuos jis paveldėjo iš savo motinos. Pirmiausia ji nusipirko savo tėvų namą su visais vynuogynais Prancūzijoje, kuriame gyveno keliolika jų giminės kartų. Jos tėvai susilaukė dar vaikų, kurie jau buvo suaugę, ir jie visi gyveno tame pačiame akmeniniame name, kaip jų proseneliai ir proproseneliai. Nusipirkusi namą, ji išrovė visus vynuogynus ir sulygino namą su žeme. Tekėjo ašarų upės.

Paskui ji ėmė rinkti informaciją apie geriausią vyro draugą. Jis buvo tas pats vaikinas, kuris vedė jos vyrą iš kelio paauglystėje. Jo dvynė sesuo nusižudė padauginusi narkotikų ir jis neturėjo kur daugiau eiti, vos gyvas atbėgo pat genijų į koledžą. Tapo turtingas, tačiau liko suktas ir blogas, taigi apie jį ji surado visko ir daug.

Pradėjo veikti. Palikusi kelias nuotraukas ant židinio, ji pasiekė, kad jį tuoj pat paliktų žmona. Būtų ėjusi toliau, sužlugdžiusi jį galutinai…tačiau ją aplankė jos vyro sesuo su teta, kurios visada buvo šalia. Jos atnešė dokumentus, kuriuose buvo surinktas visas jos gyvenimas, su viskuo. Jos viską apie ją žinojo. Viską, ką ji norėjo nuslėpti, jos žinojo. Visai tai surinko genijaus mama, sekdama kiekvieną jos žingsnį. Viską žinodamos sesuo ir teta vis tiek ją mylėjo.

Jos atnešė ir kitus dokumentus, kurie rodė, kad jos vyras turėjo vaiką. Tas vaikas buvo jo geriausio draugo dvynės sesers, kuri nusižudė, vaikas. Įvaikintas, užaugęs, tapęs aktoriumi, vaidinęs jo spektakliuose ir neseniai aplankęs ją, gedinčią našlę pagedėti kartu su ja. Jie pasimylėjo ir jis pavogė pačio pirmojo scenarijaus originalą, nes jautėsi turįs tam teisę, nors nieko nežinojo apie savo tėvą. Trumpai tariant, moteris, nustūmusi savo brolį ir nugriovusi šeimos namus, sudegino visus įkalčius prieš savo mylimo vyro sūnaus dėdę. Ji abiem jiems parašė po laišką apie jų giminystę ir jie ne tik bendravo, bet dėdė pasirūpino savo sūnėnu ir visa jo šeima iki gyvenimo galo.

Štai tokia istorija.

Vis galvoju apie ją ir išvada peršasi tokia:

Kokį matai žmogų, toks jis ir yra.

Mergaitė, kuri nustūmė brolį, nusipelno, kad jai būtų atleista.

Meilė išgydo netgi giliai giliai slypintį blogį.

Tobulas namas, daug pinigų, svaiginanti karjera yra niekis, jei nėra vidinės pusiausvyros.

Viskas kito žmogaus perspektyvoje yra visai kitaip nei tavo.

Žmogų su trūkumais ir nusižengimais taip pat galima mylėti.

Motinos, per daug saugodamos sūnus jiems tik pakenkia. Nes jos nežino.

O jūs skaitydami pasidarysite dar šimtą kitokių išvadų. Tikrai, rekomenduoju.

Kaip įdomiai bendrauti su žmogumi, kuris erzina.

Beveik viskas, kas mane anksčiau erzino, nebeerzina. Beveik viskas, kas man anksčiau nepatiko, patinka. Viskas, dėl ko anksčiau man norėjosi kovoti, nebesinori.

Kas atsitiko?

Labai gera šio pokyčio iliustracija galėtų būti mano pokalbis su anyta iki pirmos valandos nakties. Pokalbis dviese, SAVO NORU. Malonus pokalbis. Jei žinotumėt mūsų dabartinių santykių priešistorę, sakytumėt – stebuklas.

Stebuklas labai paprastas – stebuklų nebūna, yra tik kitas žinių lygis. Pasidalinsiu, kokios žinios man padėjo palaikyti ilgą ir įdomų pokalbį su anyta, kuri, kaip dažnai įprasta, erzino kiekvienu savo judesiu. Anksčiau.

Kalbėdamas žmogus kalba ne kitam žmogui, o su savimi ir sau. Piešdamas paveikslus žodžiais, išreikšdamas jais savo mintis, jis ieško patvirtinimo SAU, kad jo pasaulis yra toks, o ne kitoks. JO pasaulis. Jis taip MATO dalykus. Jei pašnekovas jam ima prieštarauti, žmogus ginasi. JO pasaulis yra toks. Ir kas gi gali tai paneigti? Kai kas nors prieštarauja JO pasauliui, žmogus ginasi, kyla ginčai, pykčiai bei nesutarimai.

Anyta man pasakojo apie save, kaip ji augo. Apie tai, kodėl ji nebendrauja su broliais ir seserimis, kokie buvo santykiai su mama. Apie tai, kad vaikams negalima leisti suktis karusele du kartus iš eilės (aš leidžiu). Apie tai, kad negalima palikti namuose vaikų vienų, grįžusių po mokyklos iki mažiausiai dvylikos metų (pas mus dažnai tai atsitinka). Apie tai, kad moteris yra silpna ir jai reikia Mee too pagalbos (aš turiu kitokią nuomonę).

Dar apie daug ką mes kalbėjome. Kai kuriais klausimais sutarėme, kai kuriais mūsų nuomonės radikaliai išsiskyrė. Tačiau taikant šį naują metodą – klausytis žmogaus, kalbančio apie SAVO, o ne mano pasaulį, man nekilo nei viena, net mažiausia susierzinimo banga. Buvo netgi įdomu – koks jos pasaulis. Kaip ji jaučiasi šioje aplinkoje, šiame kūne. Klausiausi, bet nesmerkiau. Kaip galiu smerkti žmogų, kuris gyvena apgaubtas SAVO išsilavinimo, SAVO patirties ir SAVO pasidarytų išvadų. Pamačiau anytą kitoje šviesoje, nei mačiau anksčiau, pamačiau ją tokią, kokią ji yra, tačiau nejaučiau jokios grėsmės savo pasauliui, kad JI tokia yra. Netgi tada, kai ji įsitikinusi sakė, kad jos pasaulis yra geresnis ir visi taip turėtų gyventi.

Atsiribojau nuo JOS pasaulio ir nebandžiau jo pritaikyti sau. Palikau jį jai…ir tapo labai įdomu ir miela bendrauti. Labai gera.

Tyla ir vienatvė Druskininkuose.

Tyla. Lietus varva už lango, tyliai, ūžia senas šaldytuvas. Klaviatūros tuksenimas, tolimas griaustinis. Negirdimas, bet numanomas kraujo ūžesys arterijose. Šlapias automobilio gaudesys. Spengianti ausyse tamsa. Mintys.

Mintys sunkios, jų daug. “Man reikia” – ten visada. Man reikia…ko? Kažką padaryti, kažką atlikti. Turiu krūvas darbų. Esu visai kaip tėvas. Bandau sustoti. Pasižiūrėti į save, pasižiūrėti į pasaulį.

Svarbu ne išorė, o vidus. Svarbu, ne kokie faktai, o kas širdyje.

Širdyje daug kam nusikaltau. Pati to nesuprasdama. Miegodama, apimta aistrų. Galvodama tik apie save. Ar dabar pabudau? O gal dar tik suprantu, kad miegu? Mano baimė gyvena mano pilve. Ir vis sukanda, sukanda, kai ko nors išsigąstu. Išsigąstu žmonių. Ir gyvulių. Gyvulių gal net labiau. Tų, kurie neprognozuojami. Agresyvūs. Kurie gali bet ką padaryti, yra smarkūs ir staigūs. Mano galvoje. Viskas mano galvoje.

Miegojau. Bet man buvo lemta pabusti.

Viskas yra susiję nematomais siūlais. Kaip ir tame tėvo paveiksle. Ir visus siūlus tempia angelas ant savo pečių.

…

Druskininkuose labai gražu. Bet tik gamta. Žmonės negražūs. Ne išore, bet širdimi. Nepastebintys savęs, nepastebintys pasaulio.

“Ne tas žmogus padaro nusikaltimą , kuris pasielgė blogai, bet tas, kuris apie jį blogai pagalvojo”.

Taigi, nusikaltimas ir vėl mano.

Tačiau čia yra miškas. Miškas viską sugeria. Žemė pakelia viską. Visas neigiamas mano galvos mintis.

Lyja lietus, žemė dėkinga.

…

Atvažiuoja rusai. Iš toli. Keliauja tūkstančius kilometrų, kad čia pabūtų. Jiems viskas stebuklinga. Vaikšto tarsi po šventąją žemę.

O mes čia gyvename. Neįvertiname to, ką turime. Dovanai. Dovanotų daiktų niekas nevertina. Juos reikia užsidirbti. Tarkime, keliauti tūkstančius kilometrų, kad čia patekti. O tada būtų gražu. Miela. Nepakartojama.

…

Apie ką aš kalbu? Apie save?

Kalbu apie tai, kaip mano netobulos akys mato pasaulį. Juk aš negaliu matyti visų Druskininkuose gyvenančių žmonių širdies. Ar tik MANAU, kad žinau. Man taip ATRODO. Tačiau kaip man atrodo, tai yra mano pasaulio atspindys, niekeno kito.

Reikia ne bėgti nuo žmonių, o pasižiūrėti į juos. Širdimi.

Konkordija Antarova “Du gyvenimai”

Skaitau nuostabią knygą ir vis labiau noriu apie ją parašyti. Skaitau jau seniai, nes knyga stora, virš 1000 puslapių. Parašyta smulkiu šriftu, prastu stiliumi, skaitant tikrai yra prie ko padirbėti. Tačiau ji man duoda tiek daug gerų minčių, emocijų, susimąstymo ir išvadų apie savo pačios gyvenimą, kad dar kartą sau įrodau – gera knyga nebūtinai yra GERAI PARAŠYTA knyga. Aš ją pasilikau vakaro skaitymams lovoje ir tai yra puiki vieta ir laikas skaityti tokią knygą.

Tai yra Konkordijos Antarovos knyga “Du gyvenimai”

Kodėl du gyvenimai? Todėl, kad joje pasakojama istorija, kaip vienas senas rusų rašytojas, kuris turėjo didį talentą, tačiau niekaip negalėjo suvaldyti savo aistrų, atgimė iš naujo ir tęsia savo dvasinį tobulėjimo kelią. Jis sutinka Mokytojus, kurie turi tokią aukštą energetiką, jog gali skaityti mintis, matyti visą karminę žmogaus liniją, savo meilės jėga nugalėti visus priešus. Rašytojas kartu su Mokytoju atkeliauja į bendruomenę Indijoje, į kurią gali pakliūti tik išrinktieji, kurie:

Išmoko susivaldyti.
Pirmiausia galvoja ne apie save, bet apie kitus
Yra ištikimi savo Mokytojui

Išmokti susivaldyti reiškia nesusierzinti, kas benutiktų. Tai įmanoma tik priėmus vienatinio amžino gyvenimo tobulumo idėją. Neverkti jokiomis sąlygomis, nes ašaros visada yra tik dėl savęs. Nepykti, nesmerkti, nepavydėti, nekritikuoti, nekalbėti apie kitus blogai ar net sarkastiškai. Visiška minčių higiena, kuri nereiškia, kad emocijas reikia stabdyti, jas slėpti, tačiau reiškia, kad jų žmogus neturi, nes…

Jis galvoja apie kitus, ne apie save. Iš tikrųjų galvoja ne apie save, nes kartais žmogus MANO, kad galvoja apie kitus, o iš tikrųjų galvoja apie save. Žmogus, kuris galvoja apie kitus pirmiausia, niekada neįžeis, nepažemins, nesunervins kito, bus geriausias draugas ir patarėjas. Jis sudegina savo “aš”, jo nelieka. O sudeginus savo “aš”, labai nesunku būti…

ištikimam Mokytojui, kuris mato daugiau ir toliau, nei mokinys. Jei Mokytojo sprendimai yra netikėti, mokinys ištikimai jam paklūsta, net negalvodamas apie jokią kritiką ar abejones.

Tačiau įdomiausia, kad Mokytojai yra ne tik didieji dvasiniai vadovai. Mokytojai yra visi žmogaus kelyje sutikti žmonės. “Nei vienas tau ne brolis, nei vienas tau ne draugas, o kiekvienas žmogus yra tavo mokytojas”.

Bendruomenėje visi dirba, nes tik per kasdienį darbą, discipliną įmanomas dvasinis tobulėjimas. Ten intensyviai vyksta mokslo ir meno tiriamieji darbai, labai skatinama ir gerbiama kūryba, ypač muzika. Prie susivaldymo labai svarbi maisto ir rūbų higiena, jie maitinasi kukliai, gyvena švariai, dažnai prausiasi, niekada neišeina susivėlę ar purvinais drabužiais.

Visi bendruomenės nariai gyvena skirtingose pakopose, pirmųjų pakopų nariai net NEMATO namų aukštesnėse pakopose. Todėl bendruomenė nuolat kinta, kylant žmogaus dvasingumui atsiranda naujos, nematytos vietos.

Bendruomenę saugo dideli ir pikti šunys, kurie prižiūri tuos žmones, kurie dar nepasiruošę ten gyventi, tačiau veržte veržiasi iš visų pasaulio kampelių. Jie visi priimami, apgyvendinami, pamaitinami, Mokytojai su jais susitinka, tačiau, jei nesugeba įvykdyti paprastų, visai naujų sau, Mokytojo duotų gyvenimo įžadų, išsiunčiami mokytis į tolimąsias bendruomenes. Ten gyvena ir povai, kuriuose yra įsikūnijusios neūžaugų, kuriuos ištrūko iš tamsos jėgų, sielos.

Žmogus, kuris tampa Mokytoju, tai žmogus, kuris keliuose gyvenimuose jau toli nukeliavo (nes dvasinė kelionė tęsiasi, ji neprasideda vis iš naujo), o šiame gyvenime užkopė į Mokytojo dvasinę pakopą. Savo dvasiniame kelyje jis yra įgavęs savybes, kurios padeda jam padėti kitiems keliauti tuo keliu. Jis yra tik atsidavęs tarnas, skleidžiantis savo meilę ir ištikimybę žmonėms, ištikimas dar aukštesnėms už jį jėgoms. Jis bebaimis, todėl niekas negali jo sužeisti ar jam pakenkti.

Mokytojas yra pusiau Dievas, nes dvasiškai užkopti gali tik tas, kuris mato Dievą kiekviename žmoguje. Tas, kuris ieško Dievo kažkur toli, niekada jo neras, o tas kuris pamato Dievą pačioje netobuliausioje pasaulio būtybėje – eina teisingu keliu. Vienas iš Mokytojų yra Kristus. Mokytojai gali būti daugelyje vietų vienu metu, su mokiniais jie bendrauja mintimis.

Gyvenimas nesibaigia, jis yra amžinas, jis tęsiasi ir po mirties, tik kita forma. Kuo buvai čia, tuo būsi ir ten. Jei dirbsi ir gyvensi taip, kad kurtum gėrį, tave ilgai prisimins žemėje ir gausi savo atpildą kitoje formoje. Jei nedarei to – atgimsi, tačiau tai bus sunkus gyvenimas, su ligomis ir nepritekliais, tam, kad išmoktum savo pamokas. Tarp kitko, labai gražiai ši mintis išreikšta vaikiškame filmuke “Coco”.

Knygos dar nepabaigiau, dar liko virš 200 puslapių, tačiau neskubėsiu. Bent jau kol ją skaitau, ji man labai miela ir skleidžianti šviesą.

Apie santykius su gėriu ir blogiu, tiesa ir melu.

Visą gyvenimą, kiek save pamenu, ieškojau atsakymų į klausimą: KODĖL.

Ir rasdavau. Būdavo etapų, kai viską žinojau, viską visiems galėjau paaiškinti. Tačiau nepamiršiu tos tuštumos ir beprasmybės jausmo, kai visas mano “žinojimas” staiga sugriūdavo tarsi kortų kaladė ir vėl likdavau prie susikilusios geldos…

Pirmą kartą tą jausmą išgyvenau kai man buvo gal 15 metų. Lankiau mokyklą ir jau buvau susikūrusi pasaulio paveikslą, tokį, koks man atrodė teisingas. Neatsimenu, kas tada atsitiko, tačiau viskas, kuo aš tikėjau staiga pasikeitė ir aš supratau, kad nieko nesuprantu nei apie pasaulį, nei apie save.

Pastaruoju metu ėmiau jausti daug priešingų nuomonių atakų. Atakų sakau todėl, kad kai ką nors parašaufeisbuke, sulaukiu daug prieštaravimų. Netgi tie, su kuriais, atrodo, mums pakeliui, man prieštarauja. Net ėmiau stiprinti save, nusiteikti, kad bet kas, ką parašysiu ar pakomentuosiu, vis tiek sulauks arba pasyviai agresyvios tylos arba: “nesąmonė”.

Trinti komentarus, ištrinti prieštaraujančius draugus arba net visai išsitrinti feisbuką būtų paprasčiausias pabėgimas. Ėmiau galvoti…

Kodėl žmonės prieštarauja vienas kitam?

Todėl, kad jie mato pasaulį skirtingai. Arba išreiškia jį skirtingais žodžiais. Labai retas kuris bando pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis. Tačiau visi nori, kad kiti matytų pasaulį jų akimis. “Aš teisus”.

Nors ir aš jaučiuosi visiškai teisi, taip jaučiasi visi žmonės. Neįmanoma, kad visi su manimi sutiktų. Tačiau to noriu ir aš. Man nemalonu, o kartais skaudina, kai kas nors parašo, kad mano mintys “neteisingos”. Aš pykstu, nes saugau savo smegenis nuo perkrovos, nebenoriu išgyventi vėl to pačio beprasmybės jausmo. Staiga pamačius pasaulį kitaip, nei tikėjau, smegenys gali nepavežti. Todėl ginu savo saugumo uostą, ginu savo nuomonę ir požiūrį į pasaulį.

Aš “žinau” koks yra pasaulis ir kas yra teisinga, o kas ne.

Nors į atvirus ginčus nesileidžiu, manau, kad žmogus, kuris prieštarauja, “klysta”. Galėčiau išvardinti tokius draugus vardais. JIE KLYSTA. Tiesą sakant, labai lengvai suskirstau – niekinu tuos, kurie yra “neteisūs”, mėgstu tuos, kurie gyvena ir elgiasi taip, kaip man atrodo šaunu ir teisinga, pavydžiu tiems, kurie yra aukščiau, gali daugiau, moka labiau, yra stipresni, gudresni ir labiau matomi. Ir viskas. Visas mano pasaulis.

Tiksliau buvo mano, tol, kol apie tai nesusimąsčiau.

Viskas, kad mus erzina, yra mumyse.

Visai neseniai, tik prieš porą dienų skrendant lėktuve suvokiau kaip ir kada atstumiu žmones todėl, kad pati turiu vaikystės atstūmimo traumą. Realiai nei jie man padaro kažką blogo, nei ką, bet aš pati per juos padarau bloga sau, save atstumiu nuo jų pagalvojusi apie juos blogai.

Pavyzdžiui, pykstu ant pusseserės, kuri yra mano vaiko krikšto mama. Ji beveik niekada nepasveikina jo nei su gimimo diena, nei aplanko kai būna Lietuvoje. Pykstu taip, kad kai ji parašo man, kad yra Lietuvoje, aš jai atsakau ką nors panašaus: Tai gal pasirodysi vaikui bent vieną kartą, kad pamatytų kaip ta jo Krikšto mama atrodo? ” Ir ji vėl nepasirodo.

Tačiau jei perkėlus tą pačią situaciją su kita pussesere, iš kitos giminės, aš reaguočiau visai kitaip. Apsidžiaugčiau, kviesčiau į svečius “nieko nežinau, bet privalai mus aplankyti, arba mes pas tave atvažiuojam!”. Vieną stumiu, kitą – traukiu. Stumiu tą, kuri susijusi su mano pačios atstūmimo trauma, traukiu tą, kuri su ja nesusijusi.

Jei mane erzina tai, kad žmonės man nepritaria, nesutinka su mano nuomone… vadinasi aš pati nepritariu sau. Jei man kažkas prieštarauja, o aš nuo to jaučiuosi blogai, vadinasi aš pati prieštarauju sau. Jaučiuosi nesaugi su savo nuomone ir tikėjimu. Dėl to man nuolat reikia kovoti už savo pasaulėžiūrą, už kurią nereikėtų kovoti, jei ji būtų elementari tiesa, tokia, kaip dabar yra vasara, o ne žiema. Vadinasi, aš pati save, o ne kitus žmones noriu įtikinti, kad galvoju teisingai.

Visi mes viską žinome, tačiau kas yra tikroji tiesa?

O kas, jei viskas, kuo mes tikime, yra netiesa?

O kas, jei Dievo nėra (jei aš tikiu)? O kas, jei yra (jei netikiu)?

O kas, jei mes išnyksime tarsi mūsų nei nebūtų buvę? O kas, jei atgimsime kitame kūne ir nešimės visą savo patirtį į kitą gyvenimą?

O kas, jei viskas yra ne taip, kaip mums atrodo dabar?

O gal tiesos iš viso nėra?

O gal yra?

Viena tiesa yra, ar jų daug?

Yra ir nėra. Dievas yra ir jo nėra. Reinkarnacija yra ir jos nėra. Nėra nei gėrio nei blogio, nes kas vienam žmogui yra gerai, kitam gali būti blogai. Gal tiesa yra kažkur “tarp”?

Visi mes turėtume atsakymą į šį klausimą, tiesa? Patį teisingiausią. Neįmanoma gyventi šiame kūne neturėti jokios pozicijos. Net jei žmogus nieko apie savo nuomonę niekam nesako, jis vis tiek ją turi. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ir ji yra teisinga. Tam žmogui, tomis aplinkybėmis, tą akimirką.

Tačiau kitam žmogui tai yra netiesa.

Dėl to ir kyla ginčai.

Vadinasi, tiesa yra ir jos nėra.

…

Kartą susiginčijome su broliu. Nuo vaikystės mėgau filosofuoti ir tą kartą diskusijos klausimas buvo toks: Ar gali būti kas nors pasaulyje 100 procentų? Brolis sakė, negali. O aš sakiau – gali. Ilgai ginčijomės ir pateikinėjome visokius pavyzdžius, kol aš pateikiau paskutinį argumentą: jei pasaulyje niekas negali būti 100 procentų, vadinasi, tu negali būti 100 procentų įsitikinęs, kad niekas negali būti 100 procentų.

Kas liečia faktus, net ir čia nėra vieningos nuomonės. Vieni tiki, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, kiti – kad jį sukūrė Dievas. Žmonės užima vieną arba kitą stovyklą, nors… galbūt abi stovyklos yra to pačio pasaulio dalys?

Klausimas ir atsakymas yra skirtingos tos pačios monetos pusės. Teiginys ir komentaras taip pat. Taigi, prieštaravimai tik papildo teiginį kita, antrąja jo puse. Padaro jį užbaigtą.

Visi “nemalonumai” yra pamokos, kurias turime išmokti. Ačiū už jas. Jei nebūtų prieštaravimų, nebūtų šių apmąstymų, kurių dėka ėmiau dar labiau mylėti žmones. Bandysiu reaguoti į prieštaravimus kaip į antrą medalio pusę, be kurios nebūtų pačio medalio. Bandysiu mokytis vertinti ir gerbti kiekvieną žmogų. Už jo nuomonę ir požiūrį į jo pasaulį.

Koks yra tavo noras?

Dekartas sakė: “Mąstau, vadinasi esu”, o išminčiai sako: “Noriu, vadinasi gyvenu.”

Visi nori gyventi. Visi nori būti mylimi. Visi nori būti laimingi. Nieko naujo nepasakiau, ar ne? Tačiau šiame straipsnyje svarbiausi bus ne “gyventi”, “mylimi” ar “laimingi”, o “visi nori”.

Viskas prasideda nuo noro.

Sako, kad pagrindinis personažas knygoje būtinai turi ko nors norėti, nes kitaip knyga bus lėkšta. Jo noras yra vidinis varikliukas, kuris verčia skaitytoją versti puslapius ir smalsauti – bus tas noras išpildytas, ar ne?

O argi gyvenime ne taip pat? Mes visi kažko norime – norai yra mūsų vidinis varikliukas. Jei gauname tai, ko norime, tampame laimingi. Jei kas nors mums pasiūlo išeitį, idėją, veiklą, kuri įgyvendintų mūsų norą, sekame juo.

Viena knyga, kuri tapo bestseleriu visame pasaulyje, yra puiki šio teiginio iliustracija. Knygoje autorė įtaigiai pasiūlo tai, apie ką svajoja kiekvienas. Tai knyga “Apie rašymą: išlaisvink savo vidinį rašytoją”. Joje lengvai ir įtikinamai yra siūloma rašyti. Apie viską: apie save. Šio siūlymo populiarumas pagrįstas kiekvieno žmogaus noru būti išgirstu, suprastu ir išklausytu. Gyvenime tai nelengva pasieki, todėl siūlomas “išsirašymas” yra malonus kiekvieno širdžiai. Perskaičius šią knygą taip ir norisi sėsti rašyti apie tai, “koks buvo ruduo, kai pirmą kartą pamačiau mėnulį”. Įtaigiai pasiūlyta idėja bendro visiems žmonėms noro įgyvendinimui šią knygą pavertė bestseleriu.

Norai yra mūsų variklis. Nuo mūsų norų priklauso, ką mes veikiame ir kur einame.

Norai visiems žmonėms yra bendri. Labai retai žmogus nori ko nors kito. Norai yra įrašyti į mūsų smegenų kompiuterinę programą. Tai yra:

Būti mylimu

Būti suprastu

Būti laimingu

Būti (gyventi)

Žinoti, mokėti, galėti

Gražiai gyventi

Būti svarbiu, reikalingu

Bendrauti, juoktis…ir t.t.t.

Palyginsiu šiuos bendrus norus su savo norais. Ko noriu aš pati:

Aš noriu būti sveika ir labai ilgai gyventi.

Noriu rašyti ir būti skaitoma.

Noriu stebėti savo augančius vaikus, mokytis kartu su jais.

Noriu artimai bendrauti su šeima.

Noriu pamatyti pasaulį.

Noriu bendrauti ir dvasiškai tobulėti.

Noriu kavos ir grybuko. Mmmmm…

Ar aš noriu ko nors, ko nenorėtumėt jūs?:)

Visi mes turime panašius norus. Jie yra labai gražūs, dėl panašių norų mes galime suprasti vienas kitą, būti empatiški. Tačiau čia ir slypi triukas. Apie tai ir noriu šiandieną parašyti.

Aš išvardinau išorinius norus. Norai gali būti išoriniai ir vidiniai. Paprastai tarianti: aš noriu būti laiminga, tai yra mano išorinis noras. Tačiau kodėl aš noriu būti laiminga – yra mano vidinis noras.

Iš esmės, tai, ko mes norime vidiniu noru yra tai, kaip mes gyvename.

“Išsirašyti” apie savo gyvenimą, kada aš pamačiau tą mėnulį – yra išorinis noras. Tai suteiks ramybę, pasitenkinimą. Tačiau na ir kas? Aš galiu kapstytis praeityje, sukelti prisiminimus, kentėti arba džiaugtis dėl jų, išsirašyti iki galo, rašyti apie tai kiekvieną dieną, prirašyti tuntus sąsiuvinių, tačiau kas iš to? Koks yra vidinis tokio išsirašymo noras?..

Vidinis noras, kurį dar galima būtų pavadinti intencija, tikslu gali būti nukreiptas arba į save, arba į išorę. Kodėl aš noriu rašyti? Ar todėl, kad padėčiau sau psichologiškai (terapinis rašymas), ar kad palikčiau kažką po savęs, dėl ko žmonės mane dar ilgai prisimintų, ar todėl, kad noriu perduoti kažkokią žinią?

Džordžas Orvelas savo knygoje “Kodėl aš rašau” sako, kad rašo žmonės dėl keturių priežasčių:

Pasidalinti savo egoizmu.

Tapti nemirtingais.

Atkeršyti žmonėms, kurie nuskriaudė.

Padaryti pasaulį geresniu.

Turbūt aš rašau dėl visų šių priežasčių, tačiau, giliai pamąsčius, iš esmės mane veda vidinis noras kaupti ir paskleisti savo energiją, kuria galėtų pasinaudoti daugelis. Čia įeina ir ego pasidalinimas, ir bandymas padaryti pasaulį geresniu. Be abejo, norisi ir aprašyti skriaudėjus, bet stengiuosi, kad energija, kuria dalinuosi būtų pozityvi, teigiama, šviesi. Apie savo skausmą rašyti labai norisi ir miela (parašius apie jį, skausmas sumažėja), tačiau žinau ir suprantu, kad kitiems žmonėms mano skausmo nereikia. Jiems reikia kitos skausmo pusės.

Knygų skaitymas, arba bet koks menas, yra repeticija prieš tikrą gyvenimą. Skaitant knygą neturi skaudėti, būti nemalonu. Turi būti įspūdinga, įsimintina, įdomu. O tai įmanoma tik apvertusi savo skausmą aukštyn kojomis.

Taip rašydama, grąžai aš gaunu tą patį malonumą, kurį gauna mama, kai vaikai su apetitu sukerta jos pagamintus pietus iš sriubos ir antro patiekalo ir paprašo dar. Nereikia net ačiū. Užtenka matyti, kad valgo ir prašo dar.

Suprasti tai, ko norime iš tikrųjų, yra tarsi uždegti šviesą tamsiame kambaryje.

O koks vidinis noras veda Jus? ..

Būtinai paklauskite savęs, nenusisukit. Tai neužtruks, bet duos didelį aiškumą: KO-AŠ-NORIU? (vidiniu noru, ne išoriniu).

Problema: laikina, siaura, niekas nekaltas

Kai važiavau į mokyklas kalbėti su vaikais apie patyčias, sukūriau tokią formulę:

PROBLEMA

Laikina

Siaura

Niekas nekaltas

Tačiau dabar matau, kad ši formulė tinka ne tik patyčioms, bet ir bet kokioms problemoms spręsti. Nes juk problemos sprendimas yra vienoks ar kitoks požiūris į ją.

Turint bet kokią problemą apie ją galima pagalvoti trimis aspektais:

LAIKINA

Pagalvokite, kokiu laikotarpiu ji galėtų tęstis. Jei tai patyčios, tai gali būti, kad kol baigsite mokyklą. Arba kol pereisite kitą mokyklą. Kiekviena problema, kaip ir viskas gyvenime, yra neamžina. Blogiausiu atveju ji tęsis tol, kol numirsite. Tačiau tai labai reti atvejai. Dažniau ji pasibaigs žymiai anksčiau. Apsibrėžkite, kiek laiko jūsų problema turi tęstis. Suteikite savo problemai galiojimo terminą ir nei valandos ilgiau.

SIAURA

Pagalvokite, kuriuo dienos, savaitės, mėnesio ar metų etapu ši problema jus kamuoja. Ar ryte, ar dieną, ar vakare? Žiemą, vasarą? Ar kai miegate, taip pat? Kai taip pagalvosite, įsitikinsite, kad ji neapima viso jūsų gyvenimo, o tik mažą jos dalį. Jei iš jūsų tyčiojasi mokykloje, namie jūs jaučiatės gerai. Taip pat gera su draugėmis, ar draugais, pas močiutę. Pasverkite savo problemos platumą, kiek jūsų gyvenimo ji užima. Tikrai ne visą. Pagalvokite, kada jūs jos nejaučiate? Atkreipkite dėmesį akimirkas, kai problemos nejaučiate, jos nėra. Atsiminkite jas.

NIEKAS NEKALTAS

Labai dažnai sunku sutaikyti su problema tada, kai imame dėl jos kaltinti kažką išorėje ir ieškome atsakingų. Trečia problemų sprendimo formulės dalis – priimti, kad niekas už tai nėra nekaltas. Netgi jei iš jūsų tyčiojasi, tas žmogus nėra dėl to kaltas. Jis taip išreiškia savo pačio skausmą, jis tai daro ne iš laimingo ir ramaus gyvenimo, bet iš nerimo ir kančios. Visa agresija yra kančios išraiška. Todėl jūs nesate jo tikslas, o tik objektas, kur jis gali “nusilengvinti”, patirti kažką panašaus į malonumą. Tačiau, be abejo, tas malonumas yra iškreiptas, bet jis dėl to juk nekaltas. Jis serga. Negali gi pykti ant ligonio.

Taip yra ir su kitais “kaltininkais”. Visi žmonės gyvena savo žinių lygyje, kurį atsineša gimdami. Kiekvienas žmogus gyvena geriausia, kaip tik gali. Visi tiesiasi į viršų. Jo realybė yra tokia, jam ji atrodo tiesa ir gėris. Jei jus kažkas skriaudžia, supraskite, ne todėl, kad nori pakenkti jums asmeniškai, bet todėl, kad tas žmogus taip elgiasi vedamas savo pačio realybės arba kančios. Jei tai ne žmogus, o situacija, liga, vėlgi niekas nekaltas. Jūs pats esate dėl to nekaltas. Viskas, kas su mumis vyksta yra tik pamoka, užduotis, kurią mes turime išspręsti.

Problema yra ne bausmė, o dovana, kurią priėmus ir išvyniojus galime išmokti, suprasti, patirti, ko nebūtume patyrę be jos.

Džiaugsminga tuštuma

Mano gyvenimas – tarsi sluoksniuotas pyragas. Visko jame yra ir visi sluoksniai skanūs. Karamelė, šokoladas, ledai, uogienė, biskvitas. Aguonos, džiovinti vaisiai, riešutai. Plakta grietinėlė, želė, kremas. Visi skoniai nuostabūs, o jų visuma priklauso nuo to, kokia proga ir kokia nuotaika tą pyragą tenka valgyti.

Tačiau yra dar viena pyrago dalis, pati svarbiausia. Tarsi vanduo, kuris užpildo daugiau nei 70 procentų žmogaus kūno, pagrindinė pyrago sudėtinė dalis yra… oras. Tuštuma. Tarpai. Pauzės.

Jei pyrage nebūtų purumo, jis būtų kietas kaip akmuo. Ir sunkus. O dabar – lengvas. Jei nebūtų atskirtų sluoksnių ir jie susimaišytų nepalikdami tarpų, jis būtų beskonis. Jei valgydama pyragą nedaryčiau pauzių, skaudėtų pilvą.

Pyrago skonį geriausiai galiu pajusti anksti ryte. Pati savimi stebiuosi, kad man pavyksta, nes juk aš tokia miegalė. Nesikankinu, jei labai nesinori – nesikeliu. Tačiau žadintuvas visada nustatytas penktą valandą ryto.

Džiaugsmingos tuštumos akimirka

Neverta keltis penktą ryto, jei tuojau pat kimbi į darbus. Keliuosi penktą ryto tam, kad pajusčiau džiaugsmingos tuštumos akimirką.

Užtenka kelių sekundžių. Tada ne tik visa diena, bet visas gyvenimas nušvinta kita spalva. Pauzėse, tyloje, erdvėje, tuštumoje slepiasi Dievas. Be jų gyvenimo pyragas yra sunkus ir neskanus. Džiugi tuštuma turi milžinišką galią sustatyti viską į savo vietas.

Kiekvieną dieną mūsų gyvenime galima atrasti džiaugsmingos tuštumos akimirkų. Tada, kai mintys nutyla. Kai esi gyvas, ir niekas daugiau nerūpi. Tiesiog esi ir džiaugiesi tuo. Džiaugiesi niekuo.

Kai džiaugiesi, kad nejauti nieko

Man jos būna ryte, kai visi dar miega, o aš einu pasivaikščioti su lazdomis. Dabar, kai toks puikus oras, tai yra nuostabu. Kyla saulė, čiulba paukšteliai, šilta, šviesu. Verčiuosi iš lovos, sunku. Iš karto keliauju į vonią, nusprausiu veidą, nusivalau dantis, susišukuoju, jau lengviau. Apsirengiu, apsiaunu žygio batus ir čiumpu lazdas. Atidarau lauko duris ir įkvėpiu. Jaučiu medžių, gėlių, dulkių kvapą. Drėgmės, žvyro, šaltuko arba saulės kvapą. Kiekvieną diena kvepia vis kitaip, o pirmasis oro gūsis būna toks skanus. Einu, krūva minčių galvoje, pradedant pinigais, baigiant vaikų žieminiais batais (vasaros pradžioje galvoju apie žieminius batus!). Tačiau jei pasiseka bent vieną akimirką pajusti džiaugsmingą tuštumą – BINGO! Vėl visomis juslėmis jaučiu, kad gyvenu. Mano gyvenimo pyragas toks skanus, gaivus ir lengvas. Atsikėliau ryte ir akimirką prisiliečiau, susiliejau su esme, Kūrėju, Visata.

Kita vieta, kurioje aš patiriu džiaugsmingą tuštumą yra automobilis, vairuojant. Kai esu viena, važiuoju ir klausausi muzikos. Arba nebūtinai, gali būti tylu. Dar geriau, jei tylu. Tada atsiranda erdvė galvoje, mintys nutyla, aš esu kažkur kitur. Jaučiu džiaugsmingą tuštumą. Jaučiu, kad judu erdvėje, tarsi skrendu, tačiau nieko nedarau, manęs tarsi nėra. Tada dažnai atplūsta genialios mintys. Na, tokios, kurios man asmeniškai yra genialios. Apie tai, apie ką nepagalvojau, o dabar supratau, kad tai yra labai gera idėja. Džiugia tuštuma padarau joms tinkamą terpę ateiti pas mane.

Neseniai ėmiau interviu iš vienos nuostabios žurnalistės ir ji tą džiaugsmingą tuštumą pavadino asmenine erdve. Dėl jos ji metė aukštas pareigas ir dabar dirba tai, ką tikrai mėgsta. Dabar ji turi laiko pajusti, kad yra gyva ir kas yra jos gyvenimo prasmė.

Kas yra džiaugsminga tuštuma?

Kaip niekada nemylėjęs žmogus negali suprasti, kas yra meilė; kaip niekada niekuo netikėjęs sunkiai suvoks tikinčių žmonių jausmus ir įsitikinimus, taip niekada nepatyręs džiugios tuštumos žmogus sunkiai supras, kas tai yra.

Džiaugsminga tuštuma – jausmas, kuris užpildo prasme. Prasme būti. Viską, visą tave, tavo aplinką.

Kad jį pasiekti reikia pakilti virš kasdienybės. Padaryti kažką kitaip. Išeiti iš užburto rato. Nieko nevertinti, nesverti, negalvoti. Pripažinti tuštumą. Susilieti su ja ir su visata. Tiesiog būti.

Tai yra tikroji prabanga, tikroji laimė. Jei esi ir tuo džiaugiesi, kas gali būti stipriau už tai?

Tačiau, kaip žinia, tai skamba paprastai, kaip ir viskas gyvenime, tačiau pasiekti to nėra lengva. Žmonės užsisukę mechaniškuose gyvenimo ratuose, jie nesustoja. Matau tai iš labai arti. Nors iš kitos pusės… – tai labai paprasta ir nesunku.

Pasakysiu paslaptį – viskas, ko mes trokštame, išsipildo. Viskas. Taigi, pajusti džiaugsmingą tuštumą taip pat galima. Užtenka tik panorėti.

Apie santykius su miegu.

“Half of the time we’re gone, but we don’t know where” dainuoja Simon ir Garfunkel.

Kiekvieną vakarą mištame iš nuovargio, kiekvieną rytą atgyjame iš naujo.

Nėra pasaulyje žmogaus, kuris nevalgytų, negertų, nejaustų dienos – nakties ritmo, nemiegotų.

Visi mes esame įkalinti šio ritmo, taip pat kaip ir įkalinti savo kūnuose. Valgome, miegame, einame į tualetą.

Visi taip gyvename ir tai mus vienija.

Tačiau pusę savo gyvenimo laiko mes esame išnykę. Iškeliaujame į kitą pasaulį. Kitame pasaulyje atstatome šio pasaulio jėgas. Esame nesąmoningoje būsenoje. Sapnuojame.

Sapnai mums pasako labai daug apie mus pačius. Sapnai – yra mūsų pasąmonės, tos erdvės, kuri yra arčiau Visatos, kuri nėra atskirta proto siena, kalba. Kiekvieno žmogaus sapnas yra individualus ir kalba tik jam vienam. Kartais sapnai būna tokie realistiški, kad sunku atskirti, kur sapnas, kur tikrovė.

O kur yra tikrovė?

Tai, kad pusę mūsų laiko mes esme išnykę, yra tikras įrodymas, kad tikrovė yra ne tokia, kokia mes ja laikome. Tikrovė gali labai lengvai baigtis. Ar keistis. Užtenka tik užmigti.

Mirtis yra labai panaši į miegą. Miegodami mes nueiname netoli, nesutraukydami savo kūno grandinių, o mirę nuo jų išsilaisviname ir iškeliaujame. Į kitą, tolimąjį sapnų pasaulį.

Jeigu sapnas yra individuali žmogaus pasąmonės kalba jam, priklausomai nuo to, kaip jis gyveno dienos metu, ką patyrė, ką galvojo, ką jautė, tai mirtis, tolimasis sapnas yra tas pats?

Mirtis bus tokia, koks yra ir gyvenimas. Jėzus Kristus sakė: ruošk kraitį danguje, ar kažkaip panašiai. Taigi, kaip mes gyvename šią dieną, ir yra mūsų kraitis. Dieną mes ruošiamės nakčiai. Naktį išgyvename tai, ką patyrėme dieną, tik pasąmoniniame lygmenyje, atsiskyrę nuo kūno. Kai mirsime, atsiskirsime nuo kūno galutinai ir sapnuosime ilgą sapną, kuris bus toks, kokiam pasiruošėme gyvendami. Košmaras arba nuostabus, lengvas, malonus, šviesus.

Visa tai supratau atsikėlusi 5 ryte ir išėjusi pasivaikščioti dienai ką tik nubudus.

Siūlau pradėti nuo šiandien. Pradėkime ruošti kraitį savo tolimajam sapnui.

5 vaikystės traumos: kaip jas išsigydyti

Visi turi gilesnių ar mažesnių vaikystės žaizdų. Šios žaizdos formuoja visą žmogaus gyvenimą, taip pat atsispindi kūne. Vaikystės žaizdas mes atsinešame jau gimdami ir mūsų tėvai jas aktyvuoja. Vienas žmogus toje pačioje situacijoje aktyvuojasi vieną vaikystės žaizdą, su kuria paskui gyvena, kitą – kitas. Viskas priklauso ne nuo aplinkybių, bet nuo reakcijos.

Vaikystės traumos yra 5.

Tai

Atstūmimas

Palikimas

Pažeminimas

Išdavystė

Neteisybė

Atstūmimas

Ši trauma suaktyvėja jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Atstūmimas reiškia vaiko poreikių nepatenkinimą. Mama yra šalia, tačiau ji neprižiūri jo taip, kaip vaikui reikia. Taip pat atstūmimo traumą išgyvena nelaukiami vaikai, netyčiukai. Šią traumą turintys žmonės visą gyvenimo bijo ir nekenčia žodžio NE. Ekstremaliais atvejais jie geriau nieko nedaro, nei rizikuoja išgirsti šį žodį. Jų kūnai yra liekni, susitraukę, jie tarsi nori užimti kuo mažiau vietos. Dažnai kuri nors kūno dalis mažai išsivysčiusi. Jiems sunku priaugti svorio, ji nekenčia viešumos, mėgsta būti užsidarę savo kamputyje, vieni. Patys kentėdami nuo atstūmimo traumos tokie žmonės dažnai pabėga, atstumia kitus žmones, sumanymus ir situacijas. Didžiausia atstumtųjų baimė yra panika.Todėl jie stengiasi nepakliūti į situacijas, kuriose gali supanikuoti, užsidaro savyje ir neleidžia sau atsiskleisti.

Palikimas

Palikimo trauma išgyvenama tarp vienerių ir trijų metų amžiaus, kai tėvų, ypač priešingos lyties gimdytojo, nėra šalia. Ji gali būti išgyventa tėvams išsiskyrus, atsigulus į ligoninę, susilaukus kito vaiko arba tiesiog nekreipiant į vaiką dėmesio. Palikimo traumą turinčių žmonių kūnas ar kai kurios jo dalys yra suglebusios, joms trūksta raumenų tonuso. Jų akys didelės, įtraukiančios, balsas plonas, vaikiškas. Tokiems žmonės būdingas prisirišimas, priklausomybė, jie jokiu būdu nebenori būti palikti. Didžiausia baimė – vienatvė, net jeigu jie bando save įtikinti, kad jiems gera vieniems. Tokie žmonės kenčia patologinę santuoką tik todėl, kad bijo likti vieni. Priklausomi žmonės lengvai pravirksta, dažnai serga, kad sulauktų daugiau asmeniško dėmesio. Jie labai lengvai prisiriša prie žmonių, kurie jiems parodo dėmesį. Siekdami daugiau dėmesio jie imasi manipuliacijų, tokių kaip “Paskambink man papasakoti kaip tau sekasi”, jausdamiesi svarbūs, nes jiems skambina. Tokie žmonės gali būti laimingi tik dėka kitų, jų dėmesio.

Pažeminimas

Pažeminimo trauma išgyvenama tarp vienerių ir trijų metų amžiaus, dažniausiai su mama. Pažemintas vaikas jaučiasi tada, kai jį gėdina, ypač kitų žmonių akivaizdoje. Už tai, kaip jis valgo, kaip elgiasi, kalba, kaip mokosi naudotis puoduku. Pažeminimo traumą išgyvenę žmonės dažniausiai turi viršsvorį, kurio gėdijasi. Jie jaučia nuolatinę gėdą dėl savo išvaizdos ir nuolat žemina save kaltindami nevėkšliškumu, negražumu ir bjaurumu. Pažemintieji yra mazochistai, dažnai nubaudžia save anksčiau, nei sulaukia skriaudos iš aplinkinių. Jie baudžia save, tikėdami, kad baudžia kitus. Jie visiškai eliminuoja savo poreikius bijodami būti sugėdinti ir norėdami jausti pasididžiavimą tuo, kad rūpinasi kitais. Pažeminimo traumą sukelia motina, todėl šie žmonės jaučia stiprų ryšį su savo motinomis, stengiasi rūpintis jomis, elgtis taip, kad jos nesigėdytų dėl jų. Kai tik pažeminimo žaizda išgydoma, motinos įtaka susilpnėja. Šie žmonės yra labai jautrūs net mažiausiai kritikai, o jų didžiausiai baimė yra laisvė. Laisvės jie bijo, nes jausdamiesi laisvi nuo įvairiausių suvaržymų, pilnai atpalaidavę savo poreikius jie vėl padarys kažką gėdingo.

Išdavystė

Išdavystė patiriama tarp dviejų ir ketverių metų, kai mus išduoda priešingos lyties gimdytojas, kurį mes dievinome. Jis nuvilia mūsų lūkesčius, pasitikėjimą. Išduoti vaikai užaugę turi kūną, kuris spinduliuoja kontrolę. Jie tvirtai stovi ant žemės, jų klubai platesni už pečius. Jie turi savo nuomonę apie visokius dalykus, daug žino ir labai mėgsta dėmesį. Jie negali priimti jokios išdavystės, todėl imasi viską kontroliuoti. Jie nepasitiki kitais ir nesuvokia, kad taip elgdamiesi išduoda kitų pasitikėjimą. Negali pakęsti, kai jais nepasitikima, tai jiems reiškia išdavystę, nors tą patį jie nuolat daro kitiems. Išdavystė kontrolieriams yra tokia nepriimtina, kad net nesilaikę kam nors pažado, arba ką nors pamiršę jie imasi meluoti sau, teisindamiesi, kad kitaip negalėjo pasielgti. Taip jie išmoksta meluoti sau ir kitiems ir visada lieka teisūs. Didžiausia išdavystės žaizdą turinčių žmonių baimė yra nustūmimas, kai jie nebegali sukontroliuoti situacijos, nors labai dažnai jie nustumia kitus žmones ir su jais nebebendrauja. Kita baimė – pasirodyti silpnais, nes tada juos gali kas nors imti kontroliuoti. Išduotieji retai tiki tuo, ko negali patikrinti ir sukontroliuoti, taip pat jie labai bijo išprotėti.

Neteisybė

Neteisybės žaizda suaktyvėja trejų – penkerių metų amžiaus, kai mums neleidžia būti savimi ir vystyti savo individualybę. Šios žaizdos pasekmė – atkirtimas savęs nuo jausmų, siekiant save apsaugoti nuo nusivylimo ir neteisybės. Tačiau atkirsti save nuo jausmų dar nereiškia nieko nejausti. Neteisybės žaizdą turintys žmonės yra labai griežti, sausi išorėje, jie išmoksta užgniaužti savo jautrumą ir paslėpti jį nuo kitų. Jie elgiasi taip, tarsi būtų labai dideli egoistai, grubūs, jų niekas nejaudintų. Tačiau labiau už viską jie siekia teisingumo. Jie tiki, kad visko, ką turi, jie nusipelnė ir viską jie daro teisingai. Jie negali priimti neteisybės, kai kiti turi per mažai arba per daug, anot jų nuomonės, nei nusipelno. Griežti žmonės turi nelankstų, liekną kūną, jie griežti savo disciplinai, maistui. Jie labai bijo padaryti klaidų, tačiau didžiausią neteisybę patiria iš pačių savęs. Dažniausiai jaučiama šių žmonių emocija yra pyktis ant savęs, kad jie nenusipelnė pramogos ar naujo pirkinio, todėl dažnai pameta ir neranda daiktų. Todėl jie dažnai užsipuola kitus ir nuolat siekia kitiems įrodyti, kad jie nusipelno to, ką turi. Griežtiems žmonėms sunku priimti dovanas, nes jie jaučiasi skolingi. Didžiausia jų baimė yra šaltumas, todėl labiau nei kitiems žmonėms juos reikia pagirti, priminti, kad jie viską daro gerai. Jei kitas žmogus elgiasi su jais šaltai, jie puola į neviltį, nes jie jaučiasi viską darantys teisingai. Darydami teisingai dažnai nejaučia ribų, pamiršta pirminį poreikį, pasineria tik į priemones ir dažnai persidirba, perdega.

ŽAIZDŲ GYDYMAS

Žaizdos egzistuoja tam, kad mums primintų, kad mes kenčiame už tai, ką darome sau ir kitiems. Mūsų nesugebėjimas atleisti sau už tai, ką darome sau ir ką esame padarę kitiems yra pagrindinė žaizdos priežastis. Tačiau ego to nenori nei suprasti, nei pripažinti. Todėl sunku atleisti sau, kai net nesuprantame, kad save kaltiname.

Vaikystės žaizdas išgyvenusiems žmonėms visų pirma reiktų PRIPAŽINTI, kiek kartų per dieną jų veiksmai ir jausmai yra įtakoti vaikystės žaizdos.

Atstumtieji nuolat atstumia kitus ir bėga nuo NE situacijų

Paliktieji prisiklijuoja prie kitų, jais manipuliuoja bijodami būti palikti.

Pažeminti nuolat gėdijasi dėl kitų ir baudžia save, gėdydamiesi savęs.

Išduotieji viską kontroliuoja išduodami kitų pasitikėjimą ir tuo pačiu išduodami save.

Išgyvenę neteisybę yra nuolat neteisingi kitiems, o ypač sau.

Pripažinti sunkiausia, tačiau tai yra gijimo pradžia. Pripažinus savo žaizdą, mes galime imti STEBĖTI savo veiksmus ir jausmus, lemiamus šios žaizdos.

Vis dažniau pastebėdami, kad mūsų gyvenimą formuoja mūsų vaikystės žaizdos, mes galime pripažinti jas ir sau ATLEISTI.

Visų mūsų misija yra ta pati: išgyventi savo gyvenimo patyrimus, kol sugebėsime juos priimti bei per juos atrasti ir mylėti save.

Parengta pagal Lise Bourbeau knygą “Išsigydyk savo vaikystės žaizdas”

Viskas gali būti išspręsta neįdedant labai daug pastangų.

Vakar pabaigiau skaityti knygą Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai”. Ji laimėjo Nobelio literatūros premiją ir yra parašyta žmogaus, kuris pripažįstamas kaip talentingas ir labai įdomus rašytojas. Skaičiau negalėdama atsitraukti, tačiau negalėjau į knygą nežiūrėti profesionaliu žvilgsniu. Mačiau ir trūkumų. Loginių neatitikimų arba neišvystytos intrigos. Neišvystyta intriga – kai kas nors paminima kūrinyje, kas sudomina skaitytoją ir jis nori sužinoti kaip visa tai baigėsi, tačiau to niekada nesulaukia. Loginiai neatitikimai taip pat verčia abejoti istorijos tikrumu, nors, be abejo, aišku, kad tai išgalvota istorija, tačiau mažų mažiausiai ji turėtų būti įtikinama.

Nors tema man buvo visa neaktuali, tačiau, kaip jau minėjau, skaičiau neatsitraukdama. Tai yra labai gerai parašyta knyga ir nei loginiai neatitikimai, nei neįtikinami epizodai, nei informacijos trūkumas nebuvo kliūtis jai laimėti literatūros premiją.

Knyga parašyta paprastai, be jokių formos manevravimų, išskyrus tai, kad jos kalba primena rafinuoto anglo džentelmeno kalbėjimą. Aišku, knygoje yra politikos. Kitaip ji nebūtų laimėjusi Nobelio premijos.

Tačiau ką aš noriu pasakyti, yra tai, kad knygų vertinimas, kaip ir vertinimas Eurovizijoje, yra labai subjektyvus. Vertinama ne knygos kalba (kaip Lietuvoje), ne jos išbaigtumas, logika ar net idėja, tačiau jos emocinis poveikis ir aktualumas skaitytojui. Perskaityti knygą yra tas pats, kaip sutikti žmogų: lieka tik įspūdis, emocija, bet ne ar gražus jis buvo, ką apsirengęs, ar ką kalbėjo. Psichologai pripažįsta, kad mes prisimename ne daiktus, objektus, o emocijas. Santykiuose taip pat. Mes prisimename, kokią emociją vienas ar kitas žmogus mums kelia ar kėlė ir todėl jį mėgstame ar ne.

Emocija.

Pats geriausias komplimentas mano knygai buvo toks: Visą dieną jaučiausi geros nuotaikos, tačiau tik vakare supratau, kad taip jaučiuosi dėl perskaitytos knygos. O ką reiškia gera nuotaika? Tai reiškia šypseną, švelnumą artimui, konflikto sušvelninimą, juoką, džiugesį. Visa tai, dėl ko žmogus jaučiasi laimingas ir daro laimingesniais aplinkinius žmones. Jis skleidžia šviesą, kitaip tariant.

Argi gali būti geresnis knygos įvertinimas? Mano kuklia nuomone – ne.

O jei knyga sukelia kitokius jausmus? Sunkumą, nerimą, rūpestį? Atnaujina skausmą, kurį nešiojamės mes visi? Iš vienos pusės tai yra labai suprantama, nes kūrėjas, rašytojas išreiškia save, jis pasakoja savo kančią, skausmą. Visas menas kuriamas iš skausmo, mažai kūrinių yra iš džiaugsmo. Tačiau didysis menas, mano nuomone, yra apversti savo skausmą aukštyn kojomis ir pateikti jį iš kitos, džiaugsmo pusės. Skausmas ir džiaugsmas yra dvi tos pačios monetos puselės. Tačiau tik monetą apvertus abi meno funkcijos gali būti įgyvendintos: išsakytas savas skausmas ir parodyta išeitis, kuri skaitytoją palieka su gera nuotaika. Va čia, man atrodo, ir yra kiekvieno didžio kūrėjo užduotis.

Man patinka kūriniai, kuriuose randu šviesą. Kad ir apie kokius skaudžius dalykus ten būtų parašyta. Tokių knygų karalienė yra Viktor E. Frankl “Žmogus ieško prasmės”, prisiminimai ir apmąstymai iš koncentracijos stovyklos. “Dienos likučiai” nėra tokia knyga, nors ir labai įtraukianti ir įdomi skaityti. Arba aš kažko nesupratau. Tačiau mes kalbame ne apie supratimą ar logiką, bet apie EMOCIJĄ.

Todėl labiausiai man patikusi vieta visoje knygoje yra ši:

-Gamtą, Stivensai. Anądien mudu šnekučiavomės apie gamtos pasaulio stebuklus. Ir aš visiškai su jumis sutinku, mes pernelyg iš aukšto žiūrime į nuostabius mus supančius dalykus.

-Taigi, sere.

-Turiu galvoje tai, apie ką čia visą laiką kalbėjome. Sutartis ir sienas, reparacijas ir okupacijas. O štai motulė gamta dirba sau toliau savo mielą darbą, ir gana. Keistai, kai pagalvoji, ar ne?

(122 psl.)

Gyvenime labai lengva palūžti. Sugriūti, susmukti, būti blogos nuotaikos, nelaimingu. Labai daug aplinkybių padeda tai padaryti, tačiau knygos tam ir yra – kad neštų šviesą. Viską išspręsti galima neįdedant labai daug pastangų. Tik perskaičius gerą knygą, kuri visą dieną, o gal mėnesį, kelia šypseną. Ir gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis – viskas taip paprasta. Kad tik būtų daugiau autorių, kurie ne vien tik išreikštų savo skausmą, bet sugebėtų jį apversti aukštyn kojomis ir generuoti džiaugsmą. Tai ir yra didysis menas. To labai labai mums visiems ir linkiu.

Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka

Dabar retai kada aprašau knygas, nors skaitau tikrai daug. Tačiau šią knygą, pajutau, kad turiu aprašyti. Tiksliau, noriu:)

Taigi.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turėjo viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus – turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba.

Tačiau jų sielos buvo tuščios.

O visur, kur einame, nešamės save.

Apie tai ir yra ši knyga.

Skaičiau su malonumu. Gabija tikrai moka rašyti. Ji puikiai pagauna šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus aktualijas: soc. medijos, skrydžiai, kelionės, visas pasaulis tarsi kišenėje. Taip, knygoje daug angliškų išsireiškimų, per daug, mano nuomone, tačiau, kai kuriose vietose tikrai būtų sunku perteikti atitinkamą nuotaiką lietuvių kalba. Pavyzdžiui, mėgstamas atsakymas, rodantis, kad niekas nėra svarbu: whatever. Lietuviškai: tiek to, skamba ne taip desperatiškai.

Labai tiksliai sugalvotas knygos pavadinimas. Vardas ir pavardė, kurie abu kažką reiškia. Abu kuria asociacijas: Stasys, lietuviškumo įsikūnijimas, Šaltoka – nuoroda į jo sielos šaltį.

Stasys Šaltoka – tobulas jaunuolis, kuris gyvena labai sėkmingą šiuolaikinį gyvenimą, tačiau širdyje niekina ir nekenčia visko ir visų. Todėl jaučia nuolatinę kančią. Kančią slopina alkoholiu, malonumais ir kelionėmis. Priklausomas nuo alkoholio, jis niekaip nepabėga nuo savęs, niekina visus savo draugus ir visas vietas, kuriose apsistoja. Niekina visą gyvenimą, nuolat (visoje knygoje!) kenčia beprasmybės jausmą. Jis gimė Lietuvoje, tačiau nei už ką nebenori ten grįžti, nes ji jam atrodo tarsi juodoji skylė. Todėl meta darbus, keičia šalis, keliauja kur kas nors pasiūlo, teka pasroviui, išgyvendamas milžinišką vidinę desperaciją, kurią slopina vien tik alkoholis. Jis kenčia dėl to, kad nieko nemyli ir pats tai supranta. Jis viską žino, jam nėra jokių paslapčių ar naujienų, jis supranta Visatos dėsnius, tačiau jų nepriima. Nemato jokios gyvenimo prasmės, jo niekas nejaudina. Nei nelaimės, nei mirtis, nei stichijos.

“Negalvoti. Nejausti. Tik būti, plūduriuoti erdvėje ir jausti, kad esu vienas visur. Aš, kuris niekada negimė ir kuris nemirs.” 264 psl.

Tarsi knyga apie nušvitimą būtų įforminta Stasio Šaltokos gyvenimu, tik atvirkštine savo puse.

Tačiau ilgainiui, skaitant jo desperaciją, sklindančią iš kiekvieno puslapio, man šiek tiek atsibodo. Nors Gabija stengėsi ją perteikti vis kitais žodžiais ir vaizdingais palyginimais (tarkime, “siaubas dulkių saujoje”), tačiau iš esmės mintys tos buvo pačios. Kančia, beprasmybė. Jau beveik ėmiau jausti, kad viskas tas pats ir tas pats, tarsi stovintis vanduo, nėra kulminacijos, transformacijos, herojaus suvokimo… kol neperskaičiau pabaigos. Man ji labai patiko. Puikiai užbaigta istorija. Pabaiga duoda nuorodą į tęsinį, todėl būtų labai įdomu sulaukti Stasio Šaltokos II.

Gera knyga yra gera knyga. Tai abejonių nesukelia.

Mėgstu ar noriu?

Labai svarbu gyvenime atskirti tai, ką aš MĖGSTU nuo to, ko NORIU.

O tai yra ne tas pats. Labai dažnai tai, ko aš noriu, su tuo, ką aš mėgstu, nesutampa.

O kai nesutampa – automatiškai atsiranda vidinis konfliktas. Tarsi noriu, bet nemėgstu. Turėčiau ne tik norėti, bet ir mėgti, bet taip nėra.

Pavyzdžiui.

Aš labai noriu numesti svorio. Tačiau aš nemėgstu būti liekna. Jaučiuosi tarsi manęs būtų mažiau, ar ką.

Aš labai noriu sveikai ir skaniai maitintis, būti gera virtuvėje. Tačiau nemėgstu gaminti, domėtis maistu, jo savybėmis ir derinimu tarpusavyje. Man tai visai neįdomu. Tiesiog kančia.

Aš labai noriu sportuoti, tačiau nemėgstu nei bėgioti, nei vaikščioti į sporto klubą, nei daryti pratimus namuose.

Aš labai noriu daugiau būti lauke, tačiau nemėgstu saulės, mieliau man sėdėti viduje ir užsitraukti užuolaidas.

Aš labai noriu keliauti, bet man visai nepatinka išvažiuoti iš namų, todėl ieškau priežasties, dėl kurios pasilikčiau.

Aš labai noriu išmokti plaukti, bet man visai nepatinka vanduo.

Aš labai noriu ištekėti, tačiau iš tiesų man tiesiog nepatinka gyventi pas tėvus.

Noriu gyventi viena, tačiau man visai nepatinka grįžti į tuščius namus, kur niekas nelaukia.

Noriu dirbti buhaltere, bet iš tiesų man visai nepatinka skaičiai.

Ir taip toliau ir taip toliau.

Labai labai noriu. Tikrai, nuoširdžiai noriu. Tačiau to nemėgstu. O kai to nemėgstu, tam priešinuosi. Iš išorės noriu, bet viduje – priešinuosi. Tai sukuria konfliktą, nes nesu sau atvira. Vidinis konfliktas sukelia ligas. Imu save kaltinti, kad kažkas su manim ne taip. Bandau save įkalbėti, kad patiktų tai, ko noriu. Bet ne, kaip kokiai nenormaliai, vis tiek nepatinka.

Taigi.

Atskirti tai, ką mes mėgstame nuo to, ko norime – yra didelis ir svarbus žingsnis savęs pažinimo link.

Juk taip dažnai save apgaudinėjame. Nenorime sau pripažinti tikrojo aš. Taip sunku kartais atskirti ko norime nuo to, ką iš tikrųjų mėgstame. Norime to, ko visai nemėgstame, arba atvirkščiai, mėgstame tai, ko nenorime.

Norai labai dažnai yra primesti iš išorės. Kūnas turi būti lieknas, maistas sveikas, turiu norėti gero darbo, karjeros, šeimos, vaikų…visa tai mums sako išorė.

Tačiau tai ką mes MĖGSTAME, mums sako mūsų vidus. O vidaus neapgausi. Kad ir kaip norėtume.

O kaip atskirti, mėgstu ar noriu? Labai paprastai. Viskas gyvenime yra paprasta, nes niekur toli eiti nereikia. Tik vienas žmogus pasaulyje žino teisingą atsakymą į šį ir visus kitus klausimus. Tai aš:) Ir jūs.

Todėl būtina paklausti savęs: MĖGSTU aš tai, ar tik NORIU? Nes tik tada, kai noriu ir mėgstu sutampa, atsiveria kelias. Tai Kelias, kuris turi širdį. Belieka eiti juo.

Kaip įprasminti GYVENIMĄ?

Šiandien buvo labai gražu. Vakarieniavome Ikėjoje ir negalėjau atsistebėti, kokie gražūs aplinkui mane žmonės. Kur tik pažvelgiau, visur vien grožis, tiek moterų, tiek vyrų. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Nemandagu, aišku. Tačiau negalėjau atsigėrėti. Sėdintis dešinėje, kairėj, prie lango, už mūsų… Ateinantys ir nueinantys, praeinantys ar šalia prisėdantys. Visi. Paprastai aš nelabai daug kreipiu dėmesio į žmones, tačiau šį kartą net vyrui ėmiau rodyti. Tu tik žiūrėk, kokie visi gražūs, sakiau jam. Stebuklas vidury baltos dienos.

Kerai nesisklaidė ir nuvažiavus į Senukus, paskui ir į Rimi. Tas pats. Mėsos pardavėja, valytoja, kasininkė, visos labai gražios. Kas čia man atsitiko? O jau vaikų gražumas! Tiesiog negalėjau atitraukti akių, laikė jie jas prie savęs, tarsi stebuklingi magnetukai.

Vakarėjant grįžome namo ir pro priekinį mašinos langą pažvelgiau į dangų…tiesiog apstulbau nuo jo grožio. Jei visa tai būtų pavaizduota paveiksle, visi sakytų, kad tai tik dailininko išmonė. Skaisčiai žydra spalva palaipsniui persikeitė su rausva, paskui vėl išryškėjo žydra, pereinanti į beveik sodrią mėlyną. Debesėliai, nusidažę visomis trimis spalvomis, tuo pačiu sugebėję išlikti balti. Nedideli ir grakštūs, tarsi iš sapno. Plonas, ryškus mėnulis vienoje pusėje, didingai nusileidusi Saulė – kitoje.

Nenorėjau net fotografuoti, kad kamera nesugadinčiau vaizdo. Matyti grožį žmonių veiduose ir to grožio atspindį danguje – buvo taip gera, kad įsidėjau jį visą į save. Keistą ir netikėtą pojūtį, kur pažvelgus, visur matyti grožį. Bus naujas, brangus prisiminimas.

Tam, kad nugyventum dvigubai ilgesnį gyvenimą, reikia gyventi taip, kad būtų ką prisiminti. Tada prisimindami kiekvieną ypatingą, unikalią, nepakartojamą, kitokią, nuostabią gyvenimo minutę jūs gyvensite antrą kartą,kažkada pasakė Dalai Lama.

×××

Tačiau turiu aš ir kitokių prisiminimų. Prieš kelias dienas viena pagyvenusi bibliotekininkė man pasakė:

Gyvenimas prabėga kaip sapnas.

Nors šimtą kartų girdėti, tą kartą šie žodžiai mane sukrėtė. Susimąsčiau. Kaip įprasminti gyvenimą, kad jis nepabėgtų tarsi išgąsdintas kiškis? Arba neprabėgtų, kaip sapnas?

Bemąstydama ir ieškodama atsakymo, sėdėjau bibliotekoje už stalo ir laukiau. Ko laukiu, nežinojau pati, tačiau taip reikėjo, taip buvo priimta. Laukiau, kol man paduos kavos indelį, kad galėčiau jos įsidėti į “gražų” puodelį. Gražus – tai tas mažas, iš servizo. Laukiau, kol man įpils karšto vandens. Laukiau, kol nusės kavos nuosėdos ir galėsiu įsidėti šiek tiek cukraus. Tuomet laukiau, kol mane paragins pasivaišinti sausainiu ir galėsiu juo pasigardžiuoti, gurkšnodama kavą.

Laukiau, kol dvi lietuvių kalbos mokytojos tarpusavyje dalinosi ugdymo sistemos privalumais ir trūkumais. Kol galiausiai mes likome dviese su bibliotekininke ir ji man pasakė: prabėgo tiek metų, kai pradėjau čia dirbti, o atrodo, tik viena diena.

Tikrai? Taip! Laikas juk reliatyvūs, gyvenimas ir GALI BŪTI tik viena diena. Tačiau ką galima spėti nuveikti per vieną dieną? Kiek suprasti, pajusti, sužinoti? Visai nedaug, juk tai tik viena diena…

Sukrėsta slėpiausi už kavos puodelio. Gaila, jis greitai ištuštėjo. Per mažas. Aplinkui mane – knygų lentynos. Už manęs – kambarys, kurioje vyko mano knygos pristatymas. Dešinėje stalas su kompiuteriu, už kurio sėdi mano jau pažįstama bibliotekininkė, penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną, nuo 8 iki 5.

Kas išjudina, tai vaikai, girdėjau ją kalbant. Subėga, “teta, teta” vadina. Aš jiems gera, paprašo knygos, gauna. Tai ne mokytoja, kuri privalo išmokyti. O šiaip tai ir užmigtum čia prie to stalo, prisipažįsta. Jei prasieinu ryte į darbą, jau ir nuotaika kita. Mano spaudimas žemas, todėl visada tarsi kas prislėgęs laiko. Kava nebepadeda. Tik vaikai, tie išblaško…

O kodėl taip yra? Kodėl tas gyvenimas taip greitai prabėga?, nebeturėdama už ko slėptis, paklausiau.

Rutina. Darbas – namai, atsakė. Taip ir nepastebi, kaip metai po metų praeina.

Paradoksas! Nors kalba ėjo ne apie džiugius dalykus, tuo pačiu buvo akivaizdu: ši moteris laiminga. Akys šviečia, veidas skaistus, gyvas. Ir su santykiais viskas yra gerai. Namie laukia mylintis vyras, vaikai užauginti, gerais žmonėmis tapę. Gyvena sostinėje, dirba, eina savo keliu. Mylima mokykla, darbas, tarsi antri namai… Kaip ir viskas, ko žmogui reikia, yra. Ir pinigų užtenka, tiek, kiek yra… Gera, graži ir laiminga moteris.

Tačiau kodėl tas gyvenimas prabėga, tarsi jo nė būti nebuvę? Plaukai pražilę, vaikai užaugę, berželiai už lango virtę į didelius medžius. Lyg ir viskas gerai, tačiau kažkas ne taip. Ko gi gyvenime trūksta?

O vakar sužinojau naujieną. Mano gera draugė išteka. Ketvirtą kartą, už vyro iš kitos šalies, kurio niekada nebuvo mačiusi, tik bendravusi kelias savaites internetu. Pasakysiu tiesiai: automatu pasukiojau pirštą ties smilkiniu…

O paskui pagalvojau: ji tai jau tikrai niekada nepasakys, kad jos gyvenimas prabėgo tarsi viena diena!

O kas būtų, jei ji to nedarytų? Nekeltų bangų, nebebandytų? Gyventų ramiai su dukra, visko turėdama. Rami tėkmė ir rutina.

Taigi, bangos ir stovintis vanduo? Sielai – geriau bangos. O gal po trijų santuokų ketvirta bus laiminga? O gal ji pagaliau supras, ką pati daro ne taip? O gal po to bus dar trys santuokos, kiekviena skirtinga ir kažkuo panaši?

Taip, jei gyvenimas prabėga tarsi viena diena, vadinasi kažko jame labai labai labai trūksta. Netgi jei žmogus sėdi ramiai, valties viduryje, saugus ir sotus, todėl laimingas – to nepakanka…

TAS JAUSMAS, kad gyvenimas prabėgo pro šalį, rodo, kad žmogus liko ten pat, kur jis ir buvo. Tas jausmas mus išduoda: toks gyvenimas iš tikrųjų niekur nepasislinko. Jis tikrai buvo labai trumpas, tarsi viena diena. Siela buvo išmirkusi formaline, sielos nuoduose, sustandinusiuose ją laike. Kitaip tariant, žmogus, gyvendamas tokį gyvenimą, persunktą rutinos, nepažengė nei vieno žingsnelio, tik paseno.

Galbūt taip sakyti yra šiek tiek žiauru, o tai girdėti yra nemalonu, nes žmogus juk geras ir laimingas, tačiau jam, tam žmogui tai, kad jis geras ir laimingas, nėra gerai. Žmogaus, kurio gyvenimas prabėgo tarsi nepastebėtas, siela liko kūdikio stadijoje. Ji neužaugo. Vadinasi, ji dar turės augti, patirti išbandymų, lūžių, krizių. Gal ne jau šiame, bet kitame gyvenime.

Taip, aukščiausia siekiamybė yra ramybė. Todėl nebūtinai kažkas turi keistis išoriškai. Nebūtina apkeliauti pasaulio, pakeisti dvidešimt darbų ar ištekėti šešis kartus, kad siela imtų vystytis. Užtenka išdrįsti keliauti į save. Atrasti save, suprasti savo jausmus ir norus. Nerti į gylį. Atrasti Dievą savyje. Tada ir sprendimai priimami kitaip. Tada ir pasiekiama toji tikroji ramybė, apie kurią kalba visi išminčiai. Tai yra vidinė, sielos ramybė tuo metu, kai aplinkui siaučia audros.

Todėl linkiu sau ir jums nugyventi patį įdomiausią pasaulyje gyvenimą, tokį, kaip Irinos Chakamados. Ir išgyventi jį mažiausiai tris kartus – čia ir dabar, prisiminimuose ir pasakojimuose kitiems. Kad anūkams būtų ką papasakoti;) Ir kad nebūtų to jausmo: gyvenimas prabėgo. O atvirkščiai. Kad jausčiau, jog gyvenu taip ilgai, tiek prisiragavau ir prisisotinau, tiek visko patyriau, ir juodo, ir balto, ir šalto, ir karšto, kad man jau užteks. Dabar galiu numirti ramiai, su meile ir taika širdyje. Ir jums to paties. Amen.

Knygos, kurios pakeitė mano gyvenimą

Yra daug gerų knygų. Tačiau ne visos perskaitytos knygos palieka antspaudą visam gyvenimui. Tokių aš turiu 12 (simboliškas skaičius, ar ne?).

Visos šios knygos į mano rankas pakliuvo netikėtai. Beveik visų aš pati nepirkau ir neieškojau. Netgi nežinojau, kad jos egzistuoja. Tačiau jos atsirado mano lentynoje ir mano gyvenime, jos pakeitė mano matymą apie pasaulį ir mane pačią. Jos keičia mane iki šiol.

Visas šias knygas sieja vienas dalykas: jos visos kalba apie tą patį. Jos visos kalba apie Visatos dėsnius ir kaip jie veikia žmogaus gyvenimą. Pasidalinsiu, ką kiekviena konkreti knyga davė man.

Knygų išvardinimo seka maždaug atitinka jų skaitymo seką.

Taigi,

1. Kahlil Gibran “Pranašas”

Skaičiau ją būdama dar jauna, ieškodama ir neradusi savęs. Ši knyga man buvo išminties viršūnė, sielos balzamas, širdies džiaugsmas. Iki tol, kol ji pakliuvo man į rankas, niekur nebuvau skaičiusi išmintingesnių žodžių. Tai gydančioji knyga. Kai viskas nesiseka, kai gyvenimas, atrodo, yra beprasmis ir slysta iš rankų ši knyga man buvo geriausias vaistas nuo depresijos. Parašyta taip paprastai ir taip artimai, tarsi Mocarto muzika.

2. Hugh Prater “Užrašai sau”

Kaip ir Pranašas, ši knyga paprašyta labai paprastai. Dar daugiau, ji parašyta paprasto, niekuo neypatingo žmogaus, netobulo, storo amerikiečio, kuris tiesiog rašė dienoraštį, patarimus ir pastebėjimus, skirtus sau. Jo svajonė išsipildė ir jo dienoraštį išleido viena maža leidykla labai mažu tiražu. Ilgai netrukus jis tapo bestseleriu, verčiamu į visas pasaulio kalbas. Todėl, kad šie užrašai yra kiekvienam. Hugh Prater’is perskaitė mano mintis, kurių aš niekada neįsivardinau sau, ir jas užrašė.

3. Zdenka Jordanova “Discover Your Goal“

Mažą mielą knygelę geltonais viršeliais man padovanojo brolis. Kaip ir pirmosios dvi, ji parašyta labai paprastai. Joje iš esmės aptariami pagrindiniai Visatos dėsniai. Man asmeniškai ši knyga labiausiai paliko įspūdį savo kvietimu prisiminti. Prisiminti užmirštus savo kūdikystės, vaikystės, jaunystės įvykius ir emocijas, ir iškelti juos į sąmonės lygį. Pamiršti dalykai niekur nedingsta, jie veikia mus per pasąmonės lygį, per neįsisąmonintus įsitikinimus. Prisiminus, kodėl mes taip galvojame, viską nušviečia sąmonės šviesa.

4. Eckhart Tolle “Šios akimirkos jėga”

Dauguma perskaitytų knygų pasimiršta, tačiau ši knyga man padarė tokį gilų įspūdį, kad nenorėjau jos pamiršti. Todėl kai perskaičiau šią knygą, aš pasakiau sau priesaiką, kurios niekaip negalėjau pamiršti: kai man bus bloga, skaitysiu būtent šią knygą vėl ir vėl. Todėl, kad ji yra stebuklinga. Ji kalba apie esmę ir duoda bei išmoko naudotis labai stipriu ir galingu įrankiu šiai esmei pajusti – šią akimirką.

5. Arūnas G. “Bilietas į kitokį pasaulį”

Šią knygą pirkau pati, bet ne todėl, kad norėjau ją turėti, o todėl, kad pirmą kartą sutikau “gyvą” rašytoją ir galėjau nusipirkti jo knygą. Tai buvo pati mano rašymo veiklos pradžia, kai mano pačios knygos rankraštis dar plazdėjo embriono fazėje. Perskaičiau ją visą sąžiningai ir nors mažai ką supratau…jos autorius įsitikinęs – ši knyga yra parašyta ne jo, bet aukštesnių jėgų per jį, todėl ją perskaitę žmonės niekada nebebus tokie patys. Nežinau, ar ši knyga mane pakeitė, tačiau kai meditavau perskaitytas knygas norėdama išsirinkti būtent tas, kurios skleidžia aukštą energiją, jėgą, šviesą, kurios pastūmė mane sąmoningėjimo keliu, ši knyga buvo tarp jų.

6. Vydūnas, Raštai III tomas

Šią knygą turėjau per amžius, tiksliau, ją turėjo mano tėvai. Kai aš krausčiausi ir atsirinkau knygas sau, Vydūną pasiėmiau kartu. Ir niekada jo neskaičiau, kol nebuvau pasiruošusi, o tada ši knyga pati įlipo man į rankas. O kai įlipo, nebenorėjau jos paleisti – kokia išmintis, kokia šviesa, koks sąmoningumas šviečia iš kiekvieno žodžio! Vydūnas buvo tikras mūsų, Lietuvos, išminčius, labai šviesus ir gillus žmogus. Gera žinoti, kad jis gyveno tarp mūsų. Didžiuojuosi tuo.

7. Jurgis Brėdikis “Kitokiu žvilgsniu”

Tai knyga, kuri atvėrė man akis. Parašyta gydytojo, profesoriaus, chirurgo, visą gyvenimą gydžiusio žmones ir besidomėjusio gyvenimo prasme ir jo dėsniais. Be jokio teigimo, didaktikos, visažinystės ar fanatizmo, knygoje jis aprašo savo viso gyvenimo stebėjimų ir domėjimosi rezultatus – pastebėtus Visatos dėsnius. Savo autoritetu ir patirtimi autorius tarsi įrodo, kad tai tikrai veikia ir vyksta ne tik šalia mūsų, bet ir mumyse.

8. Gerald G. May “Priklausomybė ir malonė”

Ši knyga man padėjo visiškai atsisakyti alkoholio. Pagrindinė šios knygos mintis: atsikratyti priklausomybės galima tik vieninteliu būdu: fiziniu veiksmu, to tiesiog nebedarant. Tačiau tai nėra įmanoma padaryti (nes protas ir visos kūno ląstelės rėkia priešingai, tai tarsi imti ir pačiam nusipjauti sau ranką); todėl reikia Dievo malonės, kuri padeda peržengti tą sunkų slenkstį –tiesiog to nebedaryti.

9. Simonas “Žmogus su šuneliu”

Kai skaičiau šią knygą, jau buvau pradėjusi busti iš sapno, kuriame gyvenau daugiau nei 30 metų. Jos skaitymas sutapo su Ritos Regalės 21 dienos transformacine programa. Šių dviejų pokyčių (knygos ir programos) efektą jaučiu iki šiol, ir turbūt, jausiu visą gyvenimą. Kai kurie šios knygos sakiniai mane sukrėtė iki širdies gelmių, kai kuriais vadovaujuosi iki šiol (kartoju juos sau mintyse). Ši knyga tikrai padeda pasistūmėti į aukštesnį dvasinį lygį. Ji labai gili.

10. Viktor E. Frankl “Žmogus ieško prasmės”

Šią knygą privalo perskaityti visi. Visi visi. Nežinau, ar ji yra mokyklos programoje. Tai knyga apie žmogiškumą nežmoniškomis sąlygomis. Apie kančios prasmės paieškas. Perskaičius šią knygą man atėjo suvokimas, kad viskas yra atvirkščiai, nei aš maniau.

11. David R. Hawkins “Galia ir jėga”

Apie šią knygą girdėjau seniai, iš keleto žmonių. Pagaliau gavau ją dovanų (pati paprašiau). Šios knygos pagrindinė vertė man – sąmoningumo žemėlapis, kuriame galima nusistatyti savo vietą jame (kur esu dabar) ir kur man reikia eiti. Sąmoningumo viršūnėje – nušvitimas. Tai knyga apie galias, kurias turime mes visi, kurias turi mūsų kūnas. Apie žinojimą, kurį mes taip pat turime, bet vis dar mokomės nutraukti nuo jo nežinojimo šydą.

12. Eckhard Tolle “Naujoji žemė”

Kaip ir pirmoji jo knyga “Šios akimirkos galia”, tai sielos knyga. Pirmojoje autorius duoda įrankį, kaip gyventi, o antrojoje, “Naujoji žemė”, jis paaiškina kodėl taip gyventi. Tik po šios knygos aš pirmą kartą suvokiau (žinoti yra viena, o suvokti tai iš savo gilios vietos yra visai kas kita), kad aš ir gyvenimas yra viena. Mano gyvenimas yra šokis, kurio muziką kuriu aš. Šis suvokimas yra esminis, apie jį kalba visi išminčiai, tačiau tai įsisąmoninti man prireikė daugelio metų ir šių 12 knygų.

Na, ir tryliktoji knyga yra Šventasis raštas, Biblija, kurią skaitau retkarčiais ir stebiuosi, kaip giliai visos jos istorijos yra persmelkusios mūsų būtį. Net neskaičius pačios Biblijos, mes visas jas žinome arba esame girdėję. Net mūsų kalbos žodžiai atspindi tam tikrus Biblijoje aprašytus įvykius. Kaip ten bebūtų, tai yra svarbiausia knyga, parašyta prieš daugiau nei 2000 metų, apie žmogų, kuris buvo aukščiausiai kada nors gimęs dvasiškai užkopęs žmogus istorijoje, kurią bent kartą būtina perskaityti kiekvienam.

Apie romantiškus santykius

Romantiški santykiai yra santykių piramidės viršūnėje. Jie remiasi santykiais su savimi ir santykiais su aplinka ir kitais žmonėmis. Neturint gerų santykių su savimi ir keturiais rankos pirštais – keturiais artimiausiais žmonėmis – romantiški santykiai taip neturės tvirto pagrindo.

Piramidės viršūnę sudaro taisyklingas trikampis – dieviškumo ženklas. Būtent todėl šie santykiai yra tokie pakylėjantys, tokie nežemiški, tokie arti dangaus. Tokie visiems mums svarbūs. Juk vaikai užauga, tėvai miršta, draugai keičiasi, o vyras su žmona visada yra šalia “kol mirtis mus išskirs”. Todėl investuoti reikia būtent į šiuos santykius.

Kodėl taip sakau? Nes žmogus yra ne vieniša būtybė. Žmogui reikia kito žmogaus. Ne grupės, ne keleto, bet vieno žmogaus, pačio artimiausio, pačio