Vieni žmonės eina į žygius tūkstančius kilometrų pėsčiomis, nešini visais savo daiktais. Dvokiantys ir žaizdoti, alkani ir pervargę jie stumia kojas pirmyn, vis pirmyn ir pirmyn. Kasdien sutikdami pavojus, naktis leidžia palapinėje visiškoje vienumoje laukinėje gamtoje. Kilometrai veja kilometrus, keičiasi kraštovaizdis ir klimatas. Patiria nuotykių, sutinka panašių keliautojų, pasiduoda, paskui vėl suima save į rankas ir stumiasi toliau. Užbaigę šią didžiąją gyvenimo kelionę, jie jaučiasi įminę gyvenimo prasmės lygtį. Susilieję su keliu, pajutę laisvę ir gyvenimo pilnatvę jie jaučiasi žiną tai, ko nežino dauguma.

O kiti įprasmina save ten, kur jaučiasi saugūs: įsirėmina į savo puoselėjimus namus, gražius daiktus ir drabužius. Į darbą, šeimą ir bažnyčią. Savo nusibrėžtuose rėmuose augina vaikus ir kartą per metus ar du planuoja įrėmintas atostogas. Savaitgaliais tvarkosi, skalbia, gamina, puošiasi, švenčia ir bendrauja su artimaisiais. Darbe neklausia, bet atlieka tai, ko iš jų tikimasi. Pinigų neužsidirba, juos duoda “jie”. Taupyti nemoka, bet išsiverčia su tuo, ką turi. Gyvena gražiai ir nuobodžiai. Padorumas yra kone svarbiausias žodis jų savimonėje, o didžiausia laimė  (po vestuvių, šeimos pagausėjimo, krikštynų) – darbas su geresne alga, naujas automobilis ar sodyba už miesto.  Jie slapta stebisi ir atvirai gėrisi tais, kurie išeina iš rėmų ir neatitinka padorumo kriterijų. Kurie neturi gražių namų, nedirba, elgiasi laisvai ir eina į kelių tūkstančių kilometrų žygį su kuprine ant pečių.

Ar laimingesni tie, kurie ieško, ar tie, kurie randa?

Buvo atliktas įdomus  eksperimentas. Grupė fotografiją studijuojančių Harvardo studentų turėjo išsirinkti du geriausiai pavykusius savo kūrinius. Vieną iš jų jie galėjo pasilikti sau, kitas turėjo likti universiteto nuosavybė ir jiems buvo pasakyta, kad jie jo niekada nebematys. Jiems pasirinkus, pusei studentų buvo pasakyta, kad emailas su kita fotografija biurui bus išsiųstas tik po keleto dienų, kai profesorius ras laiko, todėl jei tik jie persigalvotų, bet kada gali brūkštelti mailą ir sukeisti darbus. Kitai pusei buvo pasakyta, kad jie turi apsispręsti čia ir dabar ir pakeisti nuomonę jokios galimybės nėra, nes emailas bus išsiųstas už dviejų minučių.

Po savaitės buvo pamatuotas studentų pasitenkinimo savo pasiliktais kūriniais lygis. Tie, kurie neturėjo galimybės pakeisti, buvo daug labiau patenkinti savo pasirinkimu nei tie, kurie galėjo keisti. Pastarieji vis  galvojo, ar teisingai pasirinko, apsigalvojo, keitė, bet kai emailas buvo išsiųstas, vis tiek nebuvo tikri, ar pasirinko geriausiai. Kurie neturėjo galimybės pakeisti, pamiršo antrąjį kūrinį ir džiaugėsi tuo, kurį pasirinko.

Tuomet, kitai šviežiai grupei studentų, pasirinkusių fotografijos kursą, lygiai taip pat buvo pasiūlyta kurso pabaigoje išsirinkti du geriausiu savo darbus, iš kurių vienas liks universiteto, o kitas jų asmenine nuosavybe. Tačiau šiems iš karto leista pasirinkti, ar jie nori būti grupėje, kur pasirinkimas yra galutinis ir negrįžtamas, ar grupėje, kur per keturias dienas jie galės pakeisti savo sprendimą.

66 procentai pasirinko galimybę pakeisti sprendimą, tai yra jie pasirinko būti nepatenkinti savo pasirinkimu!

Turėdamas laisvę rinktis žmogus nėra tikras, ar pasirinko geriausiai.

Kartą pajutęs laisvę, žmogus nebegali jos nebenorėti. Kartą ištrūkus iš rėmų, labai sunku į juos sugrįžti. Kartą turėjęs galimybę rinktis, norės jos visada. Kartą išsiruošęs į kelių tūkstančių kilometrų žygį, pajutęs laisvę ir gyvenimo pilnatvę, jau nebegalės gyventi rėmuose. Geriausiu atveju, rašysi apie jį knygas, blogiausiu – eisi vėl ir vėl. Atiduos viską, pamins savigarbą ir prašys išmaldos kitų, įsirėminusių žmonių, kad tik dar, dar ir dar kartą galėtų pajusti TAI, ko niekada nepajus gyvendamas rėmuose.

O kartą įsirėminus labai sunku rėmų nusikratyti ir pasijusti visiškai laisvu.

Taigi, kas geriau? Ar natūrali laimė, kuri ateina su galimybe rinktis, būti laisvu ir gauti tai, ko nori, ar sintetinė, kuri pasiekiama apribojimų, taisyklių ir rėmų pasaulyje?   Dauguma turbūt pasirinktų laisvę, taip, kaip ir tie studentai. Tačiau, ar tikrai laisvė visada draugauja su laime? Gal mes esame laimingiausi tada, kai turime galimybę viską mesti, kai turime laisvės iliuziją, bet ne tada, kai viską metame iš tikrųjų.  Aš manau, kad tie, kurie eina į tūkstančių kilometrų žygį pėsčiomis ieško to, ką turi įsirėminę žmonės. Ieško savęs, ieško savo galimybių įsirėminti. Šeimoje, namuose, tikėjime. Laimė yra tada, kai gyvename padoriai ir mūsų neslegia jokie sąžinės priekaištai. Atliekam savo pareigas šeimai. Aš laimingiausia esu dabar, visiškai įrėminta, nei būčiau,  apstumdoma vėjų ir lietaus, kankinama kalnų ir kamuojama ilgesio to, “tikrojo” gyvenimo. Nei būčiau, dabar eidama per kalnus su kuprine ant pečių.