Atsikratyti sistemos savo galvoje.

Kai aš gimiau, mano mama bijojo paimti mane į rankas. Ne todėl, kad nemylėjo, bet todėl, kad ji buvo sistemos dalis. Sistemos, kurioje nebuvo gimdymo namuose. Sistema, o kartu ir mano mama pasipriešino, situacijos nepriėmė, pajuto didelę baimę ir atmetimą.

Taip, aš gimiau namuose. Tuomet tai buvo baisus dalykas, apie kurį kalbama tik puse lūpų. Kaip apie nenormalumą, kaip apie kaltę, kurią atsinešiau gimdama. Todėl, kad išdrįsau gimti ne pagal sistemą.

Atvažiavus greitajai kaimynė Laima nešė mane ir važiavo kartu į ligoninę. Ne mama, nes ji pati turėjo tapti ligone. Ją paguldė į lovą, neleido keltis. Kas keturias valandas atnešdavo mane, kietai suvystytą. Mama bijojo mane išvystyti (ką ten mama, aš pati abejojau, ar galiu išvystyti savo kūdikį, kai man jį pirmą kartą atnešė). Juk nepriimta. Juk negalima. Juk liepta gulėti. Nesvarbu, kaip jautiesi, tokia sistema.

Pamaitindavo ir grąžindavo. Atiduodavo. Palikdavo.

 

Dešimt dienų gulėjau kartu su kitais kūdikiais didelėje, nejaukioje patalpoje. Verkiau, nesupratau, kur aš ir kodėl aš viena. Bandžiau save sūpuoti, taip trūko mamos. Prisilietimo, žmogiško kvėpavimo ir širdies dūžių šalia. Tačiau mama klusniai gulėjo. Seselei mane atnešus, klusniai užsidėdavo kaukę ant veido. Klusniai laikydavo ant rankų taip, kaip priklausė.

Augau labai mylima. Tačiau ta pirmoji patirtis be mamos, be abejonės, padarė įtaką mūsų santykiams. Padarė įtaką mano, kaip asmenybės formavimuisi.

Tapau sistemos dalis.

 

O kas yra sistema? Žmonių sugalvotos taisyklės. Kurios keičiasi. Kurios sugalvojamos, pergalvojamos ir kuriamos vis iš naujo. Visą sąmoningą gyvenimą jaučiau, kad atsakymas “taip turi būti” mane erzina iki širdies gelmių. Yra niekinis. Kas pasakė, kad taip turi būti? Vėliau išgirdau teisininkų bendravimo klišes – kur parašyta, kad taip turi būti? Jei parašyta, vadinasi, taip ir turi būti. Tačiau užrašyta ar ne, tai vis tos pačios, netobulų žmonių sugalvotos netobulos taisyklės. Kurios, labai dažnai, sukelia žmogui kančią. Kūdikiui kančią, kai jis negali būti šalia savo mamos. Mylinčios mamos.

Tačiau sistema padarė savo. Ji apsigyveno ir mano galvoje.

 

Kai savo berniuką leidau į darželį, jis verkė. Visi vaikai verkia, tai “normalu”. Pasilikti su juo negalima, padėti jam niekuo negaliu. Stengiausi, kuo vėliau atvesdavau, kuo anksčiau (kiek leido sistema) paimdavau. Jaučiau, kad jis kenčia kiekvieną dieną. Nepripranta. Nors išoriškai viskas gerai, graži grupė, malonios auklėtojos. Tačiau jis jaučiasi vienas. Per du metus darželyje neištarė nei vieno žodžio, nors namuose čiauškia dviem kalbom. Pagaudavau save, kad guodžiu save tuo, kad kažkada jam baigsis ši kančia. Kad baigsis darželis ir prasidės mokykla.

Kol galų gale, pajutau, kad nebegaliu. Nebegaliu kiekvieną rytą klausyti graudaus, širdį draskančio verkimo, visomis vaikiškomis jėgomis įsikabinimo į mane ir maldavimo dar minutę pabūti kartu. Nebegalėjau. Atsiguliau į lovą, užsidengiau galvą antklode ir ėmiau galvoti apie psichologinę pagalbą. Juk visi sako, kad vaiko savijauta yra mamos savijautos veidrodis. Kodėl tada mano vaikas taip kenčia? Kodėl aš turiu jį palikti ir kiekvieną dieną kankintis? Juk jis tik sėdi ir visą dieną laukia, kada galės eiti namo. Auklėtojos giria, geras berniukas, klauso, tačiau kokia to kaina? Kas dedasi jo širdyje, kai mama kiekvieną dieną palieka vieną?

Lygiai taip pat, kaip mano mama paliko mane.

Dvi dienas sūnų į darželį vedė vyras. Grįžęs pasakė: taip tęsti nebegali. Kokios išeitys?

Išeiti iš sistemos? Baisu. Juk aš gimiau sistemoje. Juk sistema yra mano galvoje. Kas mes be sistemos? Ką mano vaikas išmoks, sužinos, pamatys, nelankydamas darželio? Ką praleis? Juk taip sunku gauti vietą. Reikia tik džiaugtis, kad gali lankyti, gali priklausyti sistemai…

Bet, ačiū Dievui, dar liko širdis. Sistema nesugebėjo jos visiškai apmarinti. Kitą dieną mes abu vaikus nuvedėme į tą patį, privatų darželį, kurį lanko dukra, nes negavo vietos valstybiname. Į tą pačią grupę. Su vaikais, kuriuos sūnus pažįsta, nes jie ne kartą lankėsi mūsų namuose, kartu šventė gimtadienius.

Vaikas atėjo į grupę, apsižvalgė, prisėdo prie sesės žaisti ir pakėlęs į mane akis pasakė: ate. Tas, kuris kas kartą verkdavo nenorėdamas išsiskirti.

Apšalusi pasakiau ate, ir tyliai išėjau.

Oho.

Grįžęs iš darželio pasakė: daugiau niekada neisiu į savo darželį. Tik į sesės.

 

Taip, kainuos daugiau pinigų. Taip, išeisime iš sistemos. Daugiau darželyje vietos nebegausim. Taip, sunkiau bus pasiruošti mokyklai.

Tačiau kas yra sistema? Žmonių sugalvotos taisyklės, kurios labai dažnai sukelia kančią. Kartais reikia tik išdrįsti ir šokti į nežinomybę. Atsikratyti sistemos savo galvoje.

Vienas atsakymas į “Atsikratyti sistemos savo galvoje.”

  1. Gražiai ir teisingai apie sistemą…bet ieškokite nesisteminės mokyklos, tokios kur nesunaikina asmenybių arba sukuria maištininkus.
    Nors tradicinėj mokykloj reikia išmokti kovoti už savo nuomonę, tik dažnai vaikam niekas neleidžia…mano vaiko darželio auklėtoja sakė, kad vaikas iki 8 metų neturi asmenybės, jis privalo laikytis taisyklių, nes kitaip užaugęs nebus atsakingas ir nenueis laiku į darbą…tikriausiai tokia teorija gimė pervargusios auklėtojos galvoje. Kaip pagąsdinti modernius tėvelius?
    Sūnus pirmą klasę pabaigė namuose, nes gerą vardą, prestižį turinčiose mokyklose reikia tinkamai elgtis…
    Emigravom ir lankom mokyklą, kur visos asmenybės negali būti diskriminuojamos, nenoriu užauginti depresyvų į savižudybę linkusį vyrą…gal ir nepavyks, bet bent pabandysiu.
    Asmenybes dar ir kaip vaikai turi…tik jos retai sistemai patinka.
    Vaikus gali išmokyti mąstyti tik tėvai.

    Sėkmės auginant!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *