Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt Pasaulis kišenėje

Šarm el Šeichas, 10 dienų, viskas įskaičiuota

Kelionės pradžia buvo kaip ir daugumos kelionių pradžia. Mažai miegota naktis, sausos akys, nuovargis, mieguistumas. Ilgai lauktos eilės prie bagažo registracijos, patikros, įlaipinimo. Milžiniška suma (8 eurai) už keturis buteliukus vandens oro uoste. Pavargę, neišsimiegoję, vangūs pakeleiviai.

Įsitaisius lėktuvo sėdynėse, pirmasis kelionės tikslas buvo pasiektas. Niekur nebereikėjo skubėti, nieko tikrinti, rodyti, krauti ir iškrauti, pagaliau galima buvo atsipalaiduoti ir atleisti spyruokles.

Seniai neskridau užsakomuoju kelionių agentūros reisu ir iš karto pasimatė tokios kelionės skirtumai. Lėktuvas toks pats, tačiau viskas sukurta pramogai. Prieš mūsų, laukiančiųjų, akis visa įgula kartu su šauniai pasipuošusiais dviem kapitonais ir be galo gražiomis stiuardesėmis vorele, traukdami savo lagaminus, suėjo į lėktuvą. Stiuardesės, regis, bandė mus išjudinti ir apkrėsti atostogų nuotaika. Ypatingai draugiškai, netgi džiugiai bendraujančios, patariančios, parodančios. Jos puikiai suprato (o gal buvo išmokytos), jog lydi žmones į atostogas, kurioms jie, greičiausiai, taupė visus metus. Tai buvo ypatingas skrydis daugeliui šio lėktuvo keleivių. Bendravimas lengvas, švelnus, draugiškas, reikalavimai keleiviams ne tokie greižti, viskas daroma dėl jų patogumo ir atsipalaidavimo. Saugumas, be abejo, išlieka, tačiau jo reikalaujama ne taip greižtai, kai eiliniuose reisuose.

Lėktuve buvo karšta, todėl didelio temperatūros kontrasto lauke nepajutome. Išlipus dėmėsį patraukė ne šiluma, bet gana stiprus vėjas ir akivaizdus skirtumas tarp vietinių tamsiaodžių, juodų, garbanotų plaukų egiptiečių ir išblyškusios, pilkos odos lietuvių. Tarsi mėnulio gyventojai būtų nusileidę žemėje.

Kas skiria žiemą nuo vasaros

Lietuvoje žiema reiškia žieminius batus, kepures, pirštines, šalikus ir striukes, Egipte žiema reiškia šortus, marškinėlius, akinius ir kepures nuo saulės pusę dienos ir juodą tamsą, pasidabinusią nuostabiu žvaigždėtu dangumi, megztinį ir kelnes kitą pusę.

Tačiau poilsinė kelionė yra poilsinė kelionė. Kai nublanko pirmieji europiečių ir vietinių moterų išvaizdos kontrastai, kultūrinis ir klimato šokas tapo natūraliu reiškiniu, pirmosios dienos kelionės ir nesusivokimo aplinkoje įspūdžiai nugulė į praeitį, išryškėjo tokie poilsinės kelionės etapai.

Turbūt kiekvieną poilsinę kelionę galima būti suskirstyti į šiuos etapus.

Vaikystė. Vaikystės etapas reiškia nesusigaudymą naujoje aplinkoje, jos tyrinėjimą, nesuvokimą, kas gerai, kas ne, kas brangu, kas ne, kur eiti, kur ne, ką veikti, ko ne.

Pirmąją dieną kurorte jautėmės tarsi ežiukai rūke. Nemiegoję, pakeitę aplinką, šalį, žemyną nelabai gaudėmės, ką turėtume veikti, kur eiti, kas svarbu, reikalinga, kas ne. Išskyrus tai, kad reikėjo stengtis valgyti nedaug, kad nuo neįprasto maisto nesustreikuotų skrandis, reikėjo nueiti prie jūros, nes to juk ir atvažiavome, reikėjo susitikti su gidu, kad „viską pasakytų“. O jis galėjo pasakyti bet ką, mes, tarsi vaikai, tikėjome juo besąlygiškai. Juk patys nieko nežinojome. Jei būtume čia ne pirmą, o antrą, trečią, dešimtą kartą, vaikystės etapą galima būtų prašokti.

Vaikystė mums tęsėsi dvi- tris dienas, kol perėjome į jaunystės etapą.

Jaunystė. Jaunystės etape viskas tampa nuostabu. Viskas nepakartojama, įdomu, trokštama. Kaip čia pigu! Kaip čia gražu! Kaip įdomu! Kiek pramogų, o koks maistas!

Branda. Brandos etape viskas maždaug tampa aišku. Aišku, ko tikėtis, ką daryti, ką galima patirti. Atsiranda rutina, kiekvieną dieną tas pats. Atsibundame nuo garsaus triukšmo – po visą viešbučio teritoriją  6 ryte nešinas be galo triukšmingu aparatu eina žmogus ir leidžia dūmus nuo moskitų. Saulė jau ryški ir šildo, tik grindys dar šaltos. Keliamės, prausiamės, rengiamės, einame pusryčiauti. Papusryčiavus (dažnai kiekvienas imame tą patį) susidedame tuos pačius daiktus ir keliaujame prie jūros. Pasiimame pajūrio rankšluosčius ir įsitaisome toje pačioje vietoje, kur ir kas dieną, prie medinio stogelio. Tepamės kremu, gulime, einame maudytis, kalbame su vietiniais siūlytojais (masažas, ekskursija, pramogos ar parduotuvės) skaitome knygas, vaikai žaidžia smėliu. Apie 12 valandą darosi karšta, pakuojamės ir einame namo. Namuose išsiskalbiame, nusiprausiame nuo smėlio ir jūros vandens, ir lygiai 13 val. keliaujame pietauti. Vėl valgome daug ir skaniai, po ilgų ir tingių pietų grįžtame į kambarį ir migdome vaikus. Vaikai užmiega, mes dažnai kartu su jais. Jei ne, skaitome knygas, ilsimės. Egiptietiška siesta.

Kitą dieną viskas tas pats.

Senatvė.Atostogų senatvė ateina tada, kai nebe varginančia rutina, o  įpročiu tampa keltis tuo pačiu metu nuo to pačio garso, tada, kai skrandis ima reikalauti maisto artėjant maitinimo valandai, nors prieš tai valgėme daugiau nei norėjosi, tada, kai viskas ima ne atsibosti, bet prie visko priprantama. Kaip į darbą keliaujame prie jūros, nebeieškome naujovių, pramogų, įspūdžių, kas dieną darome tą patį, bet nieko daugiau ir nenorime.

Poilsinė kelionė: vartok, kiek gali

Vartojimas yra pagrindinis poilsinių atostogų užsiėmimas. Vartojama viskas – jūra, saulė, maistas, kultūra, pramogos. Pramogų galima vartoti, kokių tik širdis geidžia – pasivažinėjimas keturačiais, pajodinėjimas kupranugariu, piramidžių lankymas, Kairas, Delfinariumas, paviršinis ar giluminis nardymas, plaukojimas laiveliu, tablete, vandens dviračiais, pasiskraidymas parasparniu, nusileidimas parašiutu, beduinų lankymas…ir prekės prekės prekės. Net jei nieko neplanuojate pirkti, greičiausiai vis tiek prisipirksite. Viskas atrodys pigu, be to, jų pardavėjai yra tobuli. Jie taip moka sudominti, užburti, pristatyti, kad geriau nepasikabinti ant jų kabliuko, bet išeiti nieko nepirkus, o grįžus namo viską dar kartą apgalvoti ir pirkti kitą kartą.

Netgi jei nesinori niekur eiti, visas vartojimo rojus yra sukurtas tiesiog viešbučiuose. Čia galite ir pasikeisti pinigus, ir apsipirkti (dažnai pigiau, nei mieste), pasidaryti masažą, kaukę, pasiplaukioti, paskraidyti, panardyti, be abejo, pasimėgauti saule ir jūra. Įspūdžių džiaugsmas taip pat vartojama prekė, už kurią reikia mokėti. Jis liejasi per kraštu jaunystės periodu, tačiau atėjus atostogų senatvei visas vartojimo džiaugsmas jau būna nublankęs. Nesinori nei eiti prie jūros, nei skristi, nei plaukti, nei važiuoti, nebesinori ir saulės. Viskas tik dėl to, kad reikia. Juk atostogos, juk atvažiavome, juk sumokėjome, reikia pramogauti. Tačiau kai ateina atostogų senatvė (vieniems ji gal būt ateina po kelių dienų, kitiems po kelių savaičių), tai ženklas, kad laikas važiuoti namo.