“Jis visą laiką su šypsena” sakoma apie mielą ir malonų žmogų.

Baltai pavydžiu tiems, kurie moka šypsotis ir nuolat šypsosi… Todėl mokausi.

Kai tik prisimenu, vos vos pakeliu lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar.. Va, tiek ir užtenka.

Tik tiek, o efektas – stulbinantis!  Nuotaikos skalė neįtikėtinai greitai šokteli į viršų.

Ypač veikia kai tikrai, na visai, nėra dėl ko šypsotis. Kai, pavyzdžiui, reikia šokti iš lovos nutraukus patį saldžiausią miegą ir raminti vaiką…arba keisti pilnutėles, per kraštus varvančias sauskelnes…, ar šveisti raudoną flomasterio dėmę nuo sofos arba kai šiaip, nėra nuotaikos, o lauke lyja. Ne todėl, kad norisi, bet sąmoningai, specialiai – lūpų kampučius į viršų…ir štai, diena nušvinta.

Kai pamirštu, mano veidas ir vėl “pasipuošia” minorine  gaida. Pasirodo liūdnojo vaizdo riterio išraiška: skruostai nusileižia, aplink lūpas susimeta raukšlelės, antakiai susiraukia, akys apsiblausia…

Jau buvau kartą išmokusi, kai gyvenau Airijoje. Mano šeimininkė buvo griežta: “Kodėl nesišypsai? Vaikams atrodo, kad kažkas blogo atsitiko.”.  Taigi, tiesiog  pradėjau šypsotis. Pradžioj vaikams, jų tėvams, paskui praeiviams, kasininkėms, užeidama pas gydytoją, sveikindamasi…  Po kiek laiko dirbtinė šypsena tapo visai natūrali!  Buvau ten be galo laiminga…

Jei atrodo, kad niekas aplinkui nesišypso, pabandyk nusišypsoti pats. Pamatysi, nušausi du zuikius vienu šūviu – nuotaika pagerės ir kiti taip pat ims šypsotis!

Vos vos pakeli lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar… Va, gerai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *