apie mane

Gimiau 1977 metų spalio 8 dieną, Vilniuje, bendrabutyje prie Kalvarijų turgaus. Buvo šeštadienis, mano vyresnįjį brolį tėvai paliko pas močiutę, mamos mamą, ir nusprendė nueiti į kiną.  Grįžus iš kino teatro, mamai prasidėjo sąrėmiai ir kol atvažiavo greitoji, aš gimiau. Viskas užtruko mažiau nei pusvalandį.

Vaikystė buvo laiminga. Atsimenu baltas žiemas,  švarų vilnonį kilimą ir jaukius žaidimus, mėgstamą burokėlių sriubą su daug grietinės ir atostogas prie Bebrusų ežero. Suėjus šešeriems pradėjau lankyti mokyklą ir vienuolika metų prasimokiau Vilniaus Viršuliškių vidurinėje mokykloje, kur visada buvau ta, kuri sėdi pirmame suole, nešioja akinius ir blogai mokosi. Vienu žodžiu – nevykėlė. Neturėjau nei gražių drabužių, nei importinės kuprinės ar penalo, nes mano šeima neturėjo jokio „blato“ ar giminaičių užsienyje. Tiesa, giminaičiai buvo, tačiau jų siuntiniai pasiekė mus tik du ar tris kartus, paskui sustojo. Priekyje sėdėjau dėl to, kad blogai mokiausi, bet dar labiau dėl to, kad nieko nemačiau. Žmones atskirdavau tik iš silueto, eisenos. Sėdėdame pirmame suole nemačiau, kas parašyta ant lentos. Sunku buvo įžiūrėti net šviesoforo spalvas. Mano akys ritosi blogyn, tarsi sniego gniūžtė nuo kalno, kiekvienus metus teko pirkti naujus, stipresnius akinius. Tačiau turėjau draugių. Su jomis valandų valandas plepėdavome laidiniu, tada dar nemokamu telefonu, juokdavomės iki žandų ir pilvų skausmo, šmirinėdavome po Vilnių, sekdamos legendinę Rožytę arba ieškodamos ką nusipirkti už savo sutaupyus tris rublius. Dažniausiai pirkdavome bandelę su dešrele ir ledų.

Polinkį į meną paveldėjau iš savo tėčio. Visa jo giminė, kilusi nuo Šilutės, ką nors kūrė – kas mezgė, kas piešė, kas gamino dirbinius iš gintaro, kas puošė tortus ar drožinėjo. Mano tėvas jaunytėje kūrė skulptūras iš medžio, o visą gyvenimą fotografavo. Mane nuo pat pradžių, kai tik išmokau skaityti ir rašyti, traukė žodis. Nuolat skaičiau, o visos užduotys raštu, tiek mokykloje, tiek universitete ėjo kaip per sviestą.

Baigusi vidurinę įstojau mokytis kosmetologijos, maniau, kad tai bus ideali specialybė man – kažkas tarp medicinos ir meno. Taip ir buvo, tačiau norėjosi tęsti mokslus toliau, todėl po trijų metų, baigusi studijas, įstojau mokytis į Pedagoginį universitetą, Sveikos gyvensenos studijas.  Gavusi bakalauro diplomą, dar išpildžiau ir savo seną svajonę studijuoti Vilniaus universitete, įstojau ir baigiau Filosofijos fakultetą, Informacijos visuomenės studijas, magistrą. 

Visada norėjau rašyti, tačiau galvojau, kad neturiu tam nei patirties, nei išminties. Svajojau, kad sulaukusi šešiasdešimtmečio, sėdėsiu supamojoje kėdėje ir rašysiu knygą, paremtą mano dienoraščiais – viso gyvenimo jausmų žemėlapiu.  Taip ilgai laukti nereikėjo, nes pirmoji knyga išėjo, kai man buvo be dviejų savaičių keturiasdešimt. Nuo to laiko išėjo dar trys knygos:

2017 metais pasirodė romanas “Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ (Alma littera) kurį inspiravo mano pačios išvykimo iš Lietuvos istorija.

2019 metais pasirodė romanas  “Tavo likimo krašteliu einu“ (Alma littera), kurį inspiravo sena idėja apie santykius tarp žmonių, kuriuose galioja drugelio efektas.

2019 metais pasirodė vadovėlis apie rašymą „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“ (Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga), elektroninė knyga, kurią inspiravo mano keleto metų studijos apie rašymą bei dviejų knygų rašymo patirtis.

2021 metais pasirodė romanas “Burbulas. Apie pasaulį be vaikų“ (Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga), kurį inspiravo idėja – o kas, jeigu?

 Šiuo metu su šeima gyvename Nyderlanduose, kur įkūriau Nyderlandų skaitytojų klubą, rašau knygas, kuriu podkastą bei vystau lietuvių autorių bendruomenės „Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga“ veiklas.

Publikacijos:

„Lietuvoje skaitymo kultūra dar nėra taip išsigimusi kaip Nyderlanduose“ (“Literatura ir menas”/Interviu su Steven Hagers: Nr. 1/2021 01 08)

„Kur yra riba tarp rimtos ir nerimtos, geros ir blogos literatūros?“ (Lietuvos rytas /lrytas.lt/ 2019 02 03)

„Laimingi žmonės keliauja – į Ameriką su mažais vaikais“ (tavovaikas.lt /2017 03 22)

„Ateities mokslas: Būti geram apsimoka!“ (Lietuvos rytas/lrytas.lt/gyvenimo-budas /2017 02 02)

Lietuva – mažiausiai užjaučianti šalis pasaulyje. Ką daryti?“ (Lietuvos rytas/lrytas.lt/gyvenimo-budas/2016 11 07)

Interviu

Knygos rašymas – kaip žaidimas stiklo rutuliukais  (priekavos.lt/2021 12 01)

“Rasa Sagė: Nėra Vieno Teisingo Kelio (There isn’t Just One Correct Path)” (kvartunaite.com/2021 11 19)

Rašytoja pašaukimą atrado tik sulaukusi 40 m.: dabar turi įtikinėti, kad tikrai myli savo vaikus” (Lietuvos rytas/lrytas.lt/2021 09 07)

Distopinį romaną pristatanti Rasa Sagė: esu už teisę rinktis” (15min.lt/2021 06 04)

“Rašytojos knygoje – bevaikė visuomenė: tai yra didžiulė atsakomybė ir pasiaukojimas, ir galbūt jis ne visiems?” (Ieva Žigaitė /LRT televizija/2021 05 11)

„Rašytojos Rasos Sagės naujausiame romane „Burbulas“ – kelionė po pasaulį, praėjus 300 metų“ (Ieva Žigaitė/ LRT televizija /„Labas rytas, Lietuva“/2021 05 04)

“R. Sagė: Rašymas – tai būdas gyventi ne vieną gyvenimą” (Gintarė Vasiliauskaitė/ Kauno diena /Nr. 180 (22428)/2021 08 07)

„Rasa Sagė: Būti tikru rašytoju – tai nuolat jausti šalia savęs knibždančias istorijas ir suprasti, kad negali į jas nereaguoti“ (Jurgita Barišauskienė /moteris.lt/ /2020 07 09)

Rasa Sagė: „Didelė rašytojo darbo dalis yra darbas su savimi.“  
(Jurgita Barišauskienė/asupaslaptys.lt/2020 12 21)

Rasa Sagė: labai mėgstu kūrybinius eksperimentus“ (Eliza Munė/Protagonistas/Nr. 6/ 2020)

„Rasa Sagė: Būti tikru rašytoju – tai nuolat jausti šalia savęs knibždančias istorijas ir suprasti, kad negali į jas nereaguoti“ (Jurgita Barišauskienė/moteris.lt/2020/07/09)

Rasa Sagė about living in the Nyderlands: „Ši šalis visai kitokia, nei buvo prieš dešimt metų“ (kelionesirpramogos.lt/ 2020 06 12)

„Rašytoja Rasa Sagė: gyvenimas bus labai gražus“ (Onutė Nosevičienė/„Kelionės ir pramogos“ /Nr. 190/ 2020 03 17)

„Trečiąją knygą išleidusi rašytoja Rasa Sagė: „Užtruko 40 metų, kol pasiryžau sekti širdimi, o ne protu“ (moteris.lt/2019 07 23)

„Rašytoja Rasa Sagė – apie netikėtą likimo posūkį, leidimą rašyti ir olandišką laimę“ (Inga Nanartonytė /lietuve.lt/ /2019 12 22)

„Iš Olandijos – su pirmąja knyga“ (Goda Ambrazas/ “Lietuvos žinios“/Nr. 154 (14872)/2018 08 11)

 „Olandijoje gyvenusi rašytoja: kultūrinius skirtumus padeda išspręsti kompromisų ieškojimas“ (Ieva Žigaitė/ LRT televizija / „Labas rytas, Lietuva“/lrt.lt/naujienos/2018 07 25)

LRT televizija  „Stilius“ (Ieva Žigaitė/2018 04 28)

Rašytoja Rasa Sagė: “Išmokau nebijoti” (manodruskininkai.lt/2017 12 14)

“Keturiasdešimtmečio sulaukusi Rasa Sagė metė darbą, kad galėtų rašyti knygas” (15min.lt/2017 10 22)

“Romano apie emigraciją autorė: ten labai gerai atskleidžiama slepiama asmenybės pusė” (moteris.lt/2017 10 18)