Daina Opolskaitė “Dienų piramidės”

Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Matyt, ji mane kvietė, nes net neplanavau jos skaityti. Bet štai, ir nusipirkau, ir perskaičiau (nors knygos lentynos lūžta nuo savo eilės laukiančių knygų), ir dabar būtinai turiu ją aprašyti.

Tikrai, knyga gyvena savo gyvenimą.

Dienų piramidės. Iš tiesų. Kiekviena novelė – tarsi piramidė. Pradedame nuo pagrindo, kylame aukštyn, iš aukštai matome daug daugiau. Pagrindas tvirtas, gera, patogu. Kai prieiname viršūnę, viską jau esame pamatę, sau nusprendę, įvertinę, tačiau po kiekvienos novelės dar norisi penkias minutes pamąstyti, paspręsti užduotą uždavinį, pasverti ir per savo patirties prizmę įvertinti, tai, ką ką tik išgirdome.

Kaip įmanoma taip rašyti? Oho.

Kai kurios novelės (jų knygoje yra trylika) taip ir “stovi akyse” iki šiol. Kai kurios – ne. Įdomu, kodėl? Autorė ta pati, rašymo stilius tas pats, tema, problema iš esmės taip pat. O va, vienos novelės “įkrenta” į dūšią, o kitos pasilieka paviršiuje. Tikiu, kad kitam skaitytojui gali būti visai kitaip – tos “įkritusios” man, jam liktų paviršiuje, o kitos – “įkristų”.

Taip yra. Kai skaitai knygą visada matai save, o ne kitus. Kai kalbi, visada kalbi apie save ir apie ką bekalbėtum, daugiausia pasakai apie save. Bet gera knyga yra ta, kurioje pamatai pasaulį ir jame save, o bloga ta, kurioje pamatai autorių. Čia – pirmasis variantas, vienareikšmiškai.

Šios novelės yra apie jausmus. Tačiau ne paprastus, o tuos, kurie yra vienu žingsneliu toliau. Giliau. Subtiliau. Jautriau. Nepastebimiau. Vienu vibracijos dažniu aukščiau. Apie nano jausmus. Tokius, kurie yra bendri visiems žmonėms (gal todėl tos novelės tokios ir geros), tačiau ne visi juos įsivardina ir netgi suvokia, nors ir jaučia.

“Grotos” pasakoja apie žmogiškos atidos ir šilumos galią

“Karūnos” kalba apie neapykantą-meilę

“Tai, kas tikra” kalba apie besąlygišką meilę

“Skola” – apie nepriėmimą

“Stebuklingas žmogus”-  apie vaiko tyrumą

“Madlena ir aš” – apie vaiko sielą, žinančią visas mamos paslaptis

“Tik tvanas” – apie pasyvumą ir atsakomybę

“Ateik per ledą”-  apie draugystę

“Daiktų skambėjimas” – apie priklausomybę

“Prieblandos valanda” – apie troškimą gyventi

“Niekada” – apie svajones, kurios išsipildo

“Brandos egzaminas” – apie kaltę

“Iškyla” – apie tėvo sūnui perduodamą karmą

Vartoti po vieną prieš miegą:) Rimtai, per daug perskaityti vienu metu nereikia, nes skaitant daug jos gali persidengti viena su kita, apsunkti, imti šiek tiek erzinti. Juk ir pačių skaniausių saldainių geriau nevalgyti daug, nes taps koktu. Skaitant per daug, gali išlįsti kartojimasis, logikos trūkčiojimai, kalbos ornamentai, tarsi įpinti specialiai ir kartais ne vietoje…. Tačiau skaitant po vieną arba, daugiausia, po tris noveles per dieną, patirsite tikrą skaitymo malonumą ir pažengsite žingsneliu į priekį jausmų pasaulyje. Viskas taip ir yra, kaip rodo Daina Opolskaitė.

Gražiausia citata, kurią norisi išmokti atmintinai:

“Ir dar niekuomet nebuvo taip tylu, taip stebuklingai ir iškilmingai tylu, nuo ko nejučia iš susijaudinimo virpa visa kūnas, o akyse nori nenori smilksta  keistas graudulys” (185 psl., novelė “Prieblandos valanda”)

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *