Apie tai, ką daro visi

Daugybė minčių galvoje. Norėčiau medituoti, apsipalaiduoti, tačiau tik atsisėdusi lotoso poza jaučiu, kaip neriu į minčių bedugnę. Jos keičiasi, veja viena kitą, lenktyniauja, kol neapsikentusi imu kompiuterį ir sėdu rašyti. Nežinau apie ką noriu rašyti. Žinau tik, kad užrašius viską, palengvės.

“Viską užrašyti” – mėgstamiausias mano posakis turbūt nuo to laiko, kai išmokau dėstyti savo mintis popieriuje. Esu rašytoja. Ta, kuri rašo.

Ir dabar – turiu vieną idėją, kuri yra dar tik embriono stadijoje, net nežinau nuo ko pradėti, tačiau tikiuosi, kad ėmus rašyti ji subręs ir atsiskleis.

Noriu rašyti apie tai, kaip mes priimame norma tai, ką daro visi, net nesusimąstydami apie jos prasmę.

Pavyzdžiui, automobiliai. Jei kas nors kada nors matė lengvųjų automobilių susidūrimą, turbūt nejučia pasipiktino, kokie jie trapūs. Kodėl jie tokie? Kodėl taip lengvai lūžta, linksta ir trupa jų detalės? Nedidelio prisilietimo tereikia ir automobilio gabalai jau lekia į šonus. Ir kainuoja jie milžiniškas sumas, ir remontuoti juos reikia, jie rūdija ir genda. Kodėl gi nepagaminti transporto priemonės, kuri būtų stabilesnė?

Kitas pavyzdys – klaviatūra. Juk tai, kaip išdėstytos raidės mums įprastoje klaviatūroje, yra visiškas atsitiktinumas. Taip kažkada buvo išspręsta techninė spausdinimo mašinėlių problema. Tik kodėl mes dar dabar neturime klaviatūrų pagal abėcėlę? Juk abėcėlė ir buvo sugalvota tam, kad visos kalbos raidės būtų sudėtos į vieną eilę.

Iki šiol visame pasaulyje klaviatūros gaminamos tokios pačios keistos raidžių išdėstymo tvarkos. Kodėl?

Trečias pavyzdys – notarų ir nekilnojamo turto agentų įkainiai. Jie yra tokie, kokie yra – be galo, neproporcingai dideli. Visiškai neaišku už ką. Ir kodėl. Tiesiog, visi susitarė, kad tokie mokesčiai bus ir juos mes mokėsime. Kai išgirsti koks tas mokestis, trumpam sustoja širdis, tačiau moki todėl, kad tai “normalu” taip daro visi, ir mes ne pirmi ir ne paskutiniai.

Geri žmonės daro baisius dalykus, istorija nepameluos. Ir jiems ramu, nes tai daro visi. O jei tiksliau – mes nuolat bandome APGAUTI savo širdį, kuri šaukia NE. Neklausome jos, nes tai, ką darome yra ĮPRASTA.

Ir tikrai. Jei visiems pasaulio žmonėms tinka važinėti popieriniuose automobiliuose, kodėl man turėtų tai netikti? Jei visi naudojasi tokia keista klaviatūra ir nesiskundžia, kodėl aš turėčiau nepritapti? Ir jei kiti moka tylomis nežmoniškus mokesčius notarams ir agentams, kodėl aš turėčiau netylėti?

Tai ir yra mūsų pasaulis. Kažkieno sugalvotos kvailos taisyklės. Prie kurių visi prisitaiko ir susitaiko su viskuo, kas yra “įprasta”. Įprasta pagal seną, niekam nebetinkamą tvarką. O mums ramu – mes tiesiog darome, kaip daro visi.

Tęsiu. Vaikų tyrimai. Kraujas, šlapimas, kardiograma, dantys, akys, ausys. Profilaktiška. Tačiau kas iš tų tyrimų realiai pagerino ar padėjo vaiko sveikatai? Tai laikas, pinigai, intervencija. Ir kas, jei niekas nekreipia į juos dėmesio? Net nežiūri, geri jie, ar blogi? Padaro, nes taip reikia. Pagal kažkieno sugalvotą planą. Juk galima daryti daugybę tyrimų, tačiau tai nepadės. Tai tik ligų ieškojimas. Tokia tvarka: bandykime surasti bent ką nors, kas nukrypę nuo normos, kad ir per mažą kūno svorį (galų gale, kas tas normas sugalvojo?).

Literatūra. Taip, yra klasika. Ji turi savo vietą, tačiau kodėl mes vis dar ją garbiname? Nes kažkas pasakė, kad taip reikia? Juk tada, kažkada tai buvo šedevras. To laikmečio wow! O dabar, tarsi iš inercijos, mes vis dar tuo tikime. Neseniai perskaičiau Džoiso “Ulisas”, Prusto “Prarasto laiko beieškant”.  Ar man ši literatūra ką nors davė? Kodėl ji turėtų man patikti? Švelniai pasakius, gavau tik supratimą, kokie buvo to meto žmonės. Sakau tik, nes jaučiau, kad skaičiau apie “tada”, kas labai mažai turi sąryšio mano dabar. Ir jokio sąmonės praplėtimo, kuris padėtų gyventi ir kurti toliau. Daug daugiau neseniai parašytų knygų man turėjo tokį poveikį. Tačiau ne klasika.

 

O kas įdomiausia, žmonės, kurie išmoksta taisykles ir galvoja, kad taip ir turi būti, net nesusimąsto kodėl. Kodėl taip turi būti? Kas taip nusprendė ir ką tai lemia? Kokia baimė slypi po tokiu spendimu, kuriuo seka visi? Būtų visai gerai pasidomėti. Ir paklausti, kodėl taip yra. Tam, kad nedarytume tai, kas mums svarbu, ne taip kaip iš tiesų norime. Automatiškai. Kad klausytume savo širdies, o ne su ja kovotume. Kad suprastume, kodėl tai darome ir kur mus tai veda.

Juk iš esmės viskas yra labai paprasta. Iš esmės tai tik klausymas to,  ką bando pasakyti mums mūsų širdis tuo metu, kai darome taip, “kaip daro visi”.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *