Bendras įspūdis toks, tarsi ruoštumeisi vestuvėms. Arba dideliam gimtadienio jubiliejaus šventimui. Arba gimdymui, – daug dienų galva užimta vien ta diena, pasiruošimas milžiniškas, visos detalės apgalvotos, sunaudota daugybė pastangų, laiko, pinigų…

Tačiau kai ta “didžioji” diena ateina, viskas būtinai vyksta ne pagal planą ir labai greitai baigiasi. Pasibaigus ateina nuovargis ir … nusivylimas. Atakuoja mintys, o kam to reikėjo? Neverta buvo sudėti tiek pastangų, laiko, nervų, pinigų… Juk visada galima nueiti lengviausiu keliu ir nieko nedaryti. Kodėl gi ne? Daug žmonių taip ir gyvena. Nieko nedaro, o tik laukia, kada kas ką “duos”. Pakvies, pasiūlys.

Tačiau praeina metai, ar keli, ir vėl darai tą patį.

Kodėl taip yra?

Nes kai šventi gimtadienį, ar savo vestuves, arba išgyveni gimdymo skausmą… jauti, kad GYVENI.

Kaip sakė Vydūnas: mūsų gyvenimo tikslas yra GYVĖTI.

 

Knygų mugė yra gyvėjimo šventė. Nors atsiliepimų, komentarų ir pastebėjimų, gilių ir nelabai, pozityvių ir negatyvių, giriančių ir peikiančių yra daugybė, tačiau kiekvienais metais ji vyksta, ir va, jau dvidešimt metų. Ir kiekvienais metais sulaukia tūkstančių, nors ir bambančių, kad neįmanoma pasistatyti automobilio, kad neaišku ką pirkti, kad svaigsta galva nuo eilių. Nes ne tas pats – ar nupirkti beveidę knygą knygyne, ar sudalyvauti jos pristatyme ir pabendrauti su jos autoriumi, nusifotografuoti su visiems žinomu veidu ar išklausyti gyvos įdomios diskusijos. Lankytojų vis daugiau, vis daugiau ir dalyvių – šiemet net 360, iš kurių net 54 – nauji.

Tarp tų 54 buvome ir mes – Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga.

Pirmą kartą, dar drebančiomis kojomis ir virpančiomis širdimis. Buvo sunku. Visų pirma apsispręsti dalyvauti, paskui pasiruošti. Paskui – atlaikyti visus “scenarijaus” pasikeitimus ir nuovargį. Tačiau keturios dienos praėjo, šventė įvyko. Ne taip, kaip buvo suplanuota, tačiau visgi – suorganizavome tris diskusijas, pristačiau savo naująją knygą “Tavo likimo krašteliu einu”. Nusipirkau net keturias knygas. Visas žaibo greičiu – dvi iš gretimai įsikūrusių kaimynų – Sirijaus centro ir Vanagaitės, o kitas dvi iš pažįstamų autorių (Renatos Šerelytės ir Jolitos Zykutės). Dar keturias gavau dovanų.

Smalsiai išklausiau dviejų diskusijų –  apie knygų tinklaraščius ir Kalendoriaus pristatymą, į kurį pakliuvau netyčia. Ėjau į salę 3.2, kur turėjo būti pristatoma mano draugės tėčio knyga “Klaidžioja kažkas prie krūčiaus”, įkišau galvą į salę 3.1 ir pasilikau, nes labai kvietė, o žmonių susirinko tik saujelė. Buvo tvanku, trūko oro, tačiau sužinojau, kad 582 m. spalio 5 diena tapo spalio 15. Spalio 6-14 tiesiog išnyko iš kalendoriaus. Gal kada nors panaudosiu tai ir savo knygose:)

Bėgte nufilmavau savo bičiulės Aurimos Dilienės knygos pristatymą, drebėdama, pirmą kartą moderavau diskusiją (apie Meilės romanus), netikėtai (nesusirinkus dalyviams) dalyvavau diskusijoje apie Laisvalaikio literatūrą. Sutikau rašytojas, tinklaraštininkes, su kuriomis pažįstama buvau tik per feisbuką (jausmas – tarsi jau šimtą metų bendrautumėme). Dalyvavau iškilmingoje Alma Littera vakarienėje autoriams, su gyva muzika, vaišėmis ir įžymybėmis. Susipažinau net su dviem nuostabiais aktoriais – Redita Dominaityte ir Marium Repšiu. Abu man pasirodė tarsi skaidrūs krištoliniai indai, bet kada galintys prisipildyti ir pavirsti į kokį tik nori amplua. Turbūt taip turbūt atrodo visi talentingi aktoriai.

Būčiau mielai išklausiusi ir daugiau diskusijų, tačiau reikėjo skirti laiko ir buvimui stende. Veiksmo čia netrūko – mažučiame stende, kuris buvo pačiame 3 salės gale, prie kavinės, nuolat virė gyvenimas – mes buvome keturios, atėjo daug mūsų pažįstamų, artimųjų, kolegų, draugų aplankyti, pabendrauti, nupirkti mūsų knygas.

Buvo atėjusi ir krizė. Penktadienį grįžusi namo verkiau ir sakiau, kad viskas, daugiau nieko neberašysiu. O kam to reikia? Juk tiek visko yra prirašyta…Kam dar teršti eterį savo rašliavomis?

Tačiau dabar, jau praėjus kelioms dienoms, prisimenu Almos Litteros direktorės žodžius, kai tiesiai jai taip ir pasakiau.

“Pasiilgsi…” pasakė ji.

Tikrai. Kai jau pabandai, kai imi “gyvėti”, sunku sustoti.

Todėl kitais metais, jei gyvi būsim, ir vėl susitiksim Knygų mugėje. Ir vėl diskutuosim, o gal ir apsidovanosim, vėl bendrausim ir pažindinsimės. O beje, vienas įspūdingiausių knygų mugės susitikimų – Ieva iš Kauno atvažiavo (vežimėlyje) su drauge (irgi vežimėlyje) su manimi susipažinti. Vien todėl, kad aš kadais ja pakviečiau tapti draugais feisbuke. Ji nusipirko mano knygą ir prasitarė, kad taip pat nori rašyti, svajoja apie tai, klausė patarimų. Todėl ir skubu dabar pabaigti savo trečiąją knygą “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”.

Jos, pasirodo, reikia. Ir ne tik man.