20

Sau 2023

Haiku

Už lango sausis

Šiluma sklinda vidun

Atvyko brolis

Puslapiai verčias

Kažkada parašyta

Sava išmintis

Esu alkana

Parduotuvėje dirba

Daug liūdnų kaukių

Ar galima mama

Žiūrėti filmuką

Visiškai tamsu

….

Tamsiame kambaryje

Žydi gyvas sodas

Ruošia pamokas

Vasara

Uosto gyvenimo kvapą

Ant tvoros katinas

Niaukasi vėjas

Stingsta rankos kišenėse

Nenoriu čia būti

Atbėga

Krūva vaikų

Maskatuodami drabužiais

Rudens lašai

Krenta ant galvų

Linksma

Dzinkt

Haiku įkrito

Į širdį

Basos kojos

Svetimose šlepetėse

Japonija

Žvairas mokytojas

Aiškina žodžio reikšmę

Žiūrėdamas į duris

Vėjo sūkurys

Karštą pavasario dieną

Sukelia nerimą

Sena moteris

Ant suoliuko pavasarį

Mano vienmetė

Katės miaukimas

Gražią pavasario dieną

Gamta šaukia

Šlama medis

Iškirstoje plynėje

Aš girdžiu jo klyksmą

Mano kūnas

Auga kaip žolė pavasarį

Storėju

Delfinas

Skrenda po vandeniu

Mano dangus – jūsų jūra

Lietus Nyderlanduose

Moteris ant dviračio, raudonu apsiaustu

Mano anyta

Tolimas traukinys

Skriejantis per vasaros laukus

Primena svajones Skaitykite toliau...

Turiu aš tokią knygą. Vadinasi „Another dimension. You have to see it to believe it“. Joje – formų ir spalvų kratinys. Tai iš pirmo žvilgsnio. Tam tikru būdu pakeitus akių fokusą, kiekviename puslapyje išryškėja gražiausi paveikslai.
Apie tai man yra ir Neringos Abrutytės poezija.
Skaitykite toliau...
Turime Balsą.
Tikrą lietuvišką Balsą.
Įsirašantį giliai į sąmonę.
Įsimenantį.
Kurio gera klausytis.
Kurį visi (kas skaitė, arba kiek aš žinau) pripažįsta – va, čia tai Balsas.
Skaitydama pykau tik ant vieno dalyko. Pykau ant tos šeimos (nieko asmeniško😉), su kuria reikia ruošti pamokas, virti tą atsibodusią sriubą, atlaikyti jų emocijas.
Skaitykite toliau...

2022 m.

„…visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei…“
Tokia Virginijos Woolf citata mus pasitinka pirmoji, tik atsivertus šį romaną. Jei šios mažomis raidelėmis įspaustos citatos tūlas skaitytojas nepastebės, jam ar jai mažai tikrai nepasirodys…

Skaitydama romaną beveik visą laiką galvojau – siaubas. Skaitykite toliau...

Audrius Skačkauskas, Aušra Giedrimaitė “Neleisk angelui nukristi nuo peties”
Paskutiniu metu ėmiau daugiau domėtis alkoholizmo priklausomybe ir jos pasekmėmis. Pati negeriu jau aštuonerius metus, nerūkau ir nevalgau mėsos. Gal todėl šias Audriaus knygas jau turiu kurį laiką, tačiau jos man buvo neaktualios.
Skaitykite toliau...

2022 m.

Penkios istorijos apie beprotišką norą mylėti. Būtent, ne būti mylimai, o mylėti. Būtent, beprotišką norą.

Visų penkių istorijų pagrindiniai personažai – moterys. Visos jos panašios. Gražios ir negražios, jaunos ir senos, bet visos mąsto maždaug taip: „išmokti nebenorėti, tiesiog atsistoti eilės gale ir laukti, kol kitų nebus ir jie liks vieni, nebebus iš ko rinktis, jam teks imti tai, kas yra“. Skaitykite toliau...

2022 m.

Po ilgos pertraukos savo tinklaraštyje nusprendžiau palikti atsiliepimą apie ką tik pasirodžiusį lietuvių autorės romaną. Vien jau šis sprendimas (o perskaitau tikrai daug ir visko) sako, kad jis man paliko nemenką įspūdį.

Kaip ir knygos autorė, gyvenu užsienyje, kartą esame susitikusios Alma Littera rengiamame vakarėlyje ir vien persimetus pora žodžių pajutau, tarsi ją pažinočiau jau seniai. Skaitykite toliau...

Šis tekstas publikuotas portale Kaip išeisti knygą

 

Jei skaitote šią knygą, jūsų pirmoji knyga jau gyvena jūsų mintyse. Tarsi Homunkulas, kuris gali mąstyti, nors dar negimė. Tam, kad jis gimtų, reikia jį užauginti, subrandinti. Jūsų mintis taip pat – reikia subrandinti taip, kad jos gimtų knygoje.

Skaitykite toliau...


 

Akyse matau saulės šviesą, ji geltona, kažkokie vaizdiniai ima kauptis pakaušyje, tačiau negaliu išskirti, kas tai. Staiga atsiduriu savo senajame bute, Viršuliškėse. Apžiūriu žalių tapetų ornamentą, senas, skylutėmis megztas užuolaidas, apmūsijusį langą, tą vietą tarpduryje, kurioje sujungtas linoleumas ir vienas jo galas atšepęs. Skaitykite toliau...


Plona juoda knygelė, kurią galima įsigyti tik pas autorę. Tačiau nereikėtų to bijoti, nes kas sakė, kad savilaida yra tik toms knygoms, kurių nenori leidyklos, tai yra prastoms? Anaiptol! Tarp knygų, kurias autoriai išsileidžia patys, galima rasti tikrų žiburiukų. Nes jei jau žmogus pasiryžo leisti knygą, jis dega ja, tiki ja ir mano, kad ji nusipelno išvysti pasaulį ir skaitytojo akis. Skaitykite toliau...

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba


Tylioje gatvėje žaidė saulės zuikučiai, prasiskverbę pro tankią senų kaštonų lapiją, akimirką užšokdami ant pravažiuojančio automobilio stogo, lįsdami į namų langus, patikrinti kas viduje, vėl šokdami į gatvę ir juokais erzindami ant skaidlenčių skrendančius miestiečius, namuose pamiršusius kepurę su snapeliu. Skaitykite toliau...

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba   


Su savo gausia šeima keliavome pramogauti – tai buvo reta išvyka iš mūsų Burbulo, kuriame gyvenome jau aštuonerius metus. Sėdėjome Margirio mašinoje ir lėkėme į Vilnių. Vaikai smagiai plepėjo ir griaužė ridikėlius, agurkus ir obuolius, o mes su Aronu klausėmės dundančio Margirio boso. Skaitykite toliau...


Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Skaitykite toliau...

Straipsnis publikuotas žurnale  “Kelionės ir pramogos”


Prieš mane – baltas lapas. Naujas gyvenimo etapas, kuris netrukus turi užsipildyti prisiminimais, įspūdžiais, jausmais. Gerai įsižiūrėjus, šis lapas nėra visiškai baltas. Jame galiu pamatyti įvairiaspalvių vandens ženklų, likusių nuo prieš dešimt metų sukauptos patirties – gyvenimo šioje lygioje, tvarkingoje ir draugiškoje šalyje. Skaitykite toliau...

Šis straipsnis publikuotas  lrytas.lt


Septynis romanus išleidusi Jolita Herlyn, trylika romanų išleidusi Irena Buivydaitė, penkis romanus išleidusi Indrė Vakarė, septynias knygas – Vaiva Rykštaitė, penkias – Gina Viliūnė ir Rokas Flick, keturias knygas – Monika Budinaitė, Rūta Mataitytė ir dar daug daug populiarių, skaitytojų mėgstamų lietuvių autorių niekada nėra minimi tarp tų, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė lietuvių literatūra. Skaitykite toliau...

Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt


Nyderlanduose gyvena 17 mln. žmonių, o šalies plotas šiek tiek mažesnis nei Lietuvos. Čia nėra natūralios gamtos, jei neskaičiuosim Šiaurės jūros pakrantės arba mišką primenančių parkų. Šalis nuobodi, yra tarsi lygus, vietose pasiglamžęs popierius. Žmonių, ypač mažesniuose miesteliuose, beveik nematyti, visi gyvena ritmu darbas–namai. Skaitykite toliau...


Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų  –  jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Skaitykite toliau...


Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Skaitykite toliau...

Idėjos apie 10 000 valandų darbo, norint pasiekti profesionalumą, autorius.


Jau nuo pat pirmųjų sakinių supratau – čia bus kažkas kitaip. Tai pats keisčiausias iki šiol matytas autorius, kuris moko rašymo. Toks keistas, kas klausiau jo ir pusės nesupratau. Tiek dėl anglų kalbos greitakalbės, daugybės pavadinimų, kurių aš nežinau, posakių, išsireiškimų, tiek dėl to, kad 80 procentų jo kalbos nebuvo susiję su rašymu. Skaitykite toliau...


Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis –  „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Skaitykite toliau...

„Tarnaitės pasakojimas“ autorė, daugybės romanų ir begalės literatūros apdovanojimų laureatė


Nors Margaret to nesakė tiesiai, bet jos Master Class tarp eilučių išskaičiau tokią pagrindinę mintį:

Ne todėl ji tapo žinoma ir vertinama kūrėja, kad gerai moka rašyti (nors moka ir tai) tačiau todėl, kad ji visada žinojo, KĄ NORI PASAKYTI. Skaitykite toliau...

Mokslinės bei maginės  fantastikos rašytojas


Apdovanotas „World Fantasy Award“ apdovanojamu (1991 m. Trumpametražės fantastikos kategorijoje už savo komiksų arką iš Sandmano, pavadintą „Vidurvasario nakties svajonė“.) Jis buvo nominuotas dar 6 papildomiems kūriniams;

„Stokerio“ apdovanojimu  (2003 m. – „Sandman: Endless Nights“, 2002 m. Skaitykite toliau...


Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Skaitykite toliau...

8 skyrius


Atsibudau nuo jausmo, kad krentu. Net įsikibau į lovos atlošą. Prisiminiau tik sapno nuotrupas – buvau kažkokioje erdvėje, bedugnėje, be sienų, buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, liko tik jausmas – aš krentu. Mosuoju rankomis, beviltiškai stengdamasi už ko nors užsikabinti, tačiau tik krentu, krentu, krentu, nieko nebekontroliuoju, viską praradau, man liko tik kritimas. Skaitykite toliau...


Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga. Skaitykite toliau...

2 skyrius


Kas man beliko? Jėgų po tokio nuotykio tai tikrai nelabai daug. Atsisėdau ant grindų, apsikabinau rankomis kelius ir įsmeigiau akis į baltai juodas duris. Žiūrėjau taip įtemptai, kad akyse ėmė lietis. Man pasirodė, kad ten ne tik balta ir juoda spalvos, bet išpaišyti kažkokie ornamentai…Papurčiau galvą nuo tokių minčių, nes įtempta mano klausa pagaliau išgirdo žingsnius. Skaitykite toliau...


Kiekvieną savaitę aš rašau tai, kas yra aktualu man tą savaitę. Aktualumai keičiasi labai greitai, nes kai turiu naują patirtį, naujus apmąstymus, ateina ir atsakymai. Kad jie ateitų rankų sudėjusi nesėdžiu, ieškau jų.

Atsakymų dažniausiai ieškau kitų žmonių patirtyse – man atrodo čia geriausia vieta semtis išminties. Skaitykite toliau...

III dalis


-Norėtum gyventi Prancūzijoje?

-Ne, čia viskas per daug…prancūziška.

-Aha. Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.

Puikiai supratau, ką vyras norėjo pasakyti. “Per daug prancūziška” –

bandysiu paaiškinti. Pirmas vaizdinys, nuo kurio norisi pradėti –

prancūzų kareivio uniforma. Baltos kelnės, plunksna ant katiliuko,

per krūtinę sukryžiuotas baltas diržas.

Skaitykite toliau...

II dalis


Vandenynas kvėpuoja. Ar pagalvojote kada nors apie tai? Įkvepia – potvynis, iškvepia – atoslūgis. Išsiplėtimas, susitraukimas. Kaip ir žmogaus širdis.

Viskas pasaulyje juda. Sukasi ratu arba pulsuoja. Pulsuoja žmogaus širdis ir plaučiai, pulsuoja vandenynai, pulsuoja kirminas, virstantis drugeliu. Viskas susiję ir viskas yra viena. Skaitykite toliau...

I dalis. Tai yra ištrauka iš knygos “Tiems kurie svajoja parašyti knygą”


„Visus didžiuosius atradimus aplenkė tas, kuris svajojo atrasti būdą, kaip slapčiausias mintis perteikti bet kuriam kitam žmogui, nors ir labai nutolusiam erdvėje ar laike. Būdą bendrauti su tais, kurie gyvena Indijoje; pasikalbėti su tais, kurie dar negimė ir gims tik po tūkstančio ar dešimties tūkstančių metų. Skaitykite toliau...


Bendras įspūdis toks, tarsi ruoštumeisi vestuvėms. Arba dideliam gimtadienio jubiliejaus šventimui. Arba gimdymui, – daug dienų galva užimta vien ta diena, pasiruošimas milžiniškas, visos detalės apgalvotos, sunaudota daugybė pastangų, laiko, pinigų…

Tačiau kai ta “didžioji” diena ateina, viskas būtinai vyksta ne pagal planą ir labai greitai baigiasi. Skaitykite toliau...


Jau visai čia pat, visai nebe ne už kalnų, vasario mėnesio (žiemos!) pabaiga. Vasario 21-24 dienomis Litexpo parodų centre “driokstels” Vilniaus knygų mugė. Tai didžioji knygų šventė, kurioje trokšta dalyvauti kiekvienas autorius.
Kai galvojau, apie ką rašyti šį penktadienį (kaip ir #kiekvienąpenktadienį jau trejus metus), supratau, kad rašysiu apie tai, kas aktualu. Skaitykite toliau...


Toli nuo šeimos, kitoje šalyje jauna mergina, pavadinkim ją Asta, susilaukė mergaitės. Neplanuotai, nelauktai.  Negalvojo, nepasisaugojo, atsitiko. O gal pasąmonėje norėjo prie savęs pririšti patikusį vaikiną. O gal norėjo pati sau įrodyti savo vertę, kad kažkas ją myli, jos nori. Kas ten žino, bet faktas lieka vienas – mergina tapo mama. Skaitykite toliau...


Vakar youtube žiūrėjau video su tėvu Stanislovu. Kokia šviesi siela! Nors jis apie save taip negalvoja, ir kalba, ir bendrauja labai paprastai. Tačiau jis ant nieko nepyksta. Nors ir mėgsta paburnoti, visi žmonės jam mieli, geri.  Visko jam užtenka. Jis dėkoja už obuolį, kurį obelis jam taip nori duoti, už bulvę, kuri dėl jo užaugo, buvo iškasta, nuskusta ir išvirta. Skaitykite toliau...


“Nurovė stogą”: vienas video, kurį užtikau FB 1000 istorijų su Sauliumi Bagdonu. Romualdas Mačiulis pasakojo apie vertybes. Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo, pagalvojau. Taigi aišku, kokios tos vertybės – meilė, laimė, sveikata, ką čia dar klausyti.

Tačiau dėmesį patraukė Romualdo charizma, paskui įtraukė įdomus pasakojimas, vėliau jo asmeninė istorija, o dar vėliau – “nurovė stogą” nuo to, KĄ jis pasakė. Skaitykite toliau...

Šis straipsnis publikuotas 15min.lt


Yra aštuoni pagrindiniai emociniai žmogaus poreikiai.

Tai:

      • Saugumas
      • Įvairovė
      • Svarbumas
      • Meilė ir ryšys
      • Augimas
      • Dalinimasis
      • Laisvė
      • Poilsis

Pabandysiu pasiaiškinti, kaip man dirbant namuose mėgstamą darbą pasiseka VIRTUALIAI patenkinti visus šiuos žmogiškuosius poreikius.

Užtikrintumas

Mano darbas yra prie kompiuterio.  Skaitykite toliau...


Pradžioje buvo mintis.

Atėjo mintis, kad norėčiau prisiminti. Prisiminti ką nors, ką esu pamiršusi. Ką nors apie save. Kas aš esu iš tikrųjų, ką patyriau? Juk visa išgyventa patirtis niekur nedingsta, ji tik nusėda pasąmonės kloduose ir veikia mus, tiek kūną, tiek dvasią. Skaitykite toliau...


Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Skaitykite toliau...


Šiandien Vėlinės. Pilnos gatvės mašinų, vežančių žvakeles, vainikus, gėles, kurie nuguls ant kažkieno, mirusio neseniai ar prieš daugelį metų, kapo. Pilni autobusai moterų ir vyrų, rimtai nusiteikusių, važiuojančių aplankyti savo mirusiųjų artimųjų. Ruduo, iš lėto apmirštanti gamta, antrinanti šios dienos melodijai. Skaitykite toliau...

 


Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota. Skaitykite toliau...


Parašiau ir pati išsigandau. Ar rimtai?

Nors ir baisu, visomis poromis jaučiu, kad tai rimta. Yra teisingas kelias – norėti, kad svajonės neišsipildytų.

Todėl, kad kai svajonės išsipildo, jų vietoje stoja tuštuma. Kai mes gauname viską, ko troškome, ir nebežinome, ko dar galėtume norėti, pasijuntame tušti. Skaitykite toliau...


Nuskridome su vyru į Oslą, aplankyti draugės. Skridau su slapta mintimi nusipirkti ten ką nors nauja, kas dabar madinga Norvegijoje ir, galbūt, tuo rūbu išsiskirti Lietuvoje. Prieš dešimt metų buvau susižavėjusi suplėšytomis kelnėmis, kurias Norvegijoje vilkėjo kas antra mergina, tačiau Lietuvoje tokių dar nebuvo matyti. Skaitykite toliau...


Išorinę sėkmę pasiekti yra sunku, tačiau vidinę dar sunkiau.

Išorinė sėkmė: Gražus, sveikas kūnas, pilna šeima, išpuoselėti namai, jauki aplinka, naujas automobilis, didelė sąskaita banke ir darbas, kuris patinka. O ko dar norėti? A, tiesa, atostogos kur panorėjus, vakarėliai iki paryčių, gražūs drabužiai ir daiktai, daug draugų… Na, dar galima pridėti populiarumą, žinomumą, įtaką ir gerą vardą visuomenėje. Skaitykite toliau...


Kalbėjau su drauge. Ji skundėsi, kad jos kaimynė persisveria per tvorą ir rėkia, reikalaudama, kad draugė nutildytų vaiką. Kita kaimynė ateina ir priekaištauja, jog jie nenupjovė žolės, kuri gožia kažkokius krūmelius. Ir padarė išvadą: jei nori ko nors pasiekti, reikia daryti taip, kaip visi – kuo garsiau rėkti, tada visi bijo ir daugiau nelenda. Skaitykite toliau...


Sapnavau, kad miriau.

Miriau ir ėmiau skristi. Tiesiog taip, paprastai, skridau ten, kur norėjau. Galėjau kontroliuoti ir kryptį, ir greitį.

Pirmiausia turėjau perskristi tunelį, arba kažką panašaus į tunelį, galbūt daugiau tai buvo koridorius, nelygiomis, išsikišusiomis sienomis, tarsi ola. Judėti į priekį, perkristi turėjau todėl, kad jame nieko nebuvo, jis buvo tuščias, tarsi pereinamas objektas, kuriame nepasiliekama. Skaitykite toliau...


Jeigu vaikas, gimęs kur nors Sakartvele, ten užaugęs ir nematęs nieko daugiau nei įprastą, priimtiną ir savą vietinį gyvenimo būdą atvyktų kur nors į Norvegiją, Olandiją, ar net Lietuvą, pavyzdžiui, kad ir į Druskininkus, gautų tikrą kultūrinį šoką.

Kaip viskas gali būti lygu, vientisa, sujungta, organizuota, apgalvota, traškėti švara, netgi sterilumu?! Skaitykite toliau...

Šis straipsnis publikuotas “Mano Druskininkai”


Štai, aš ir vėl Druskininkuose. Nuo to laiko, kai tėvas čia nusipirko seną apleistą butą, jau negaliu suskaičiuoti, kelintą kartą. Ką čia veikiu? Dažniausiai – ilsiuosi. Kartą atvažiavau rašymo sesijos, padirbėjau iš peties – parašiau net 50 puslapių naujos knygos. Skaitykite toliau...


Skaitau nuostabią knygą ir vis labiau noriu apie ją parašyti. Skaitau jau seniai, nes knyga stora, virš 1000 puslapių. Parašyta smulkiu šriftu, prastu stiliumi, skaitant tikrai yra prie ko padirbėti. Tačiau ji man duoda tiek daug gerų minčių, emocijų, susimąstymo ir išvadų apie savo pačios gyvenimą, kad dar kartą sau įrodau – gera knyga nebūtinai yra GERAI PARAŠYTA knyga. Skaitykite toliau...


Visą gyvenimą, kiek save pamenu, ieškojau atsakymų į klausimą: KODĖL.

Ir rasdavau. Būdavo etapų, kai viską žinojau, viską visiems galėjau paaiškinti. Tačiau nepamiršiu tos tuštumos ir beprasmybės jausmo, kai visas mano “žinojimas” staiga sugriūdavo tarsi kortų kaladė ir vėl likdavau prie susikilusios geldos…

Pirmą kartą tą jausmą išgyvenau kai man buvo gal 15 metų. Skaitykite toliau...


Visi turi gilesnių ar mažesnių vaikystės žaizdų. Šios žaizdos formuoja visą žmogaus gyvenimą, taip pat atsispindi kūne. Vaikystės žaizdas mes atsinešame jau gimdami ir mūsų tėvai jas aktyvuoja. Vienas žmogus toje pačioje situacijoje aktyvuojasi vieną vaikystės žaizdą, su kuria paskui gyvena, kitą – kitas. Skaitykite toliau...


Vakar pabaigiau skaityti knygą Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai”. Ji laimėjo Nobelio literatūros premiją ir yra parašyta žmogaus, kuris pripažįstamas kaip talentingas ir labai įdomus rašytojas. Skaičiau negalėdama atsitraukti, tačiau negalėjau į knygą nežiūrėti profesionaliu žvilgsniu. Mačiau ir trūkumų. Loginių neatitikimų arba neišvystytos intrigos. Skaitykite toliau...


Dabar retai kada aprašau knygas, nors skaitau tikrai daug. Tačiau šią knygą, pajutau, kad turiu aprašyti. Tiksliau, noriu:)

Taigi.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turėjo viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Skaitykite toliau...


Šiandien buvo labai gražu. Vakarieniavome Ikėjoje ir negalėjau atsistebėti, kokie gražūs aplinkui mane žmonės. Kur tik pažvelgiau, visur vien grožis, tiek moterų, tiek vyrų. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Nemandagu, aišku. Tačiau negalėjau atsigėrėti. Sėdintis dešinėje, kairėj, prie lango, už mūsų… Ateinantys ir nueinantys, praeinantys ar šalia prisėdantys. Skaitykite toliau...


Romantiški santykiai yra santykių piramidės viršūnėje. Jie remiasi santykiais su savimi ir santykiais su aplinka ir kitais žmonėmis. Neturint gerų santykių su savimi ir keturiais rankos pirštais – keturiais artimiausiais žmonėmis – romantiški santykiai taip neturės tvirto pagrindo.

Piramidės viršūnę sudaro taisyklingas trikampis – dieviškumo ženklas. Skaitykite toliau...


Santykiai su aplinka ir kitais žmonėmis yra antras piramidės laiptelis. Jų negaliu kurti neturėdama tvirto pagrindo – santykių su savimi.

Viskas atvirkščiai

Šiuo metu pradėjau naują projektą. Darau su žmonėmis, kurie nori susipažinti, interviu ir ten yra vienas klausimas, kuris skamba taip: Jei atsibustumėte ryte, įgavę vieną savybę, gebėjimą ar talentą, kurio neturėjote, ką pasirinktumėte? Skaitykite toliau...


Parašė man per feisbuką žurnalistė iš televizijos laidos “Stilius”. Ji nori paimti iš manęs interviu ir padaryti apie mane reportažą. Kodėl? Klausiu. Juk aš nieko ypatingo gyvenime nepasiekiau, niekuo nepasižymėjau, o tai, kad parašiau knygą…knygas dabar rašo visi. Parašyti knygą yra taip pat nebeegzotiška, kaip keliauti ar išvažiuoti pagyventi  kur nors kitame pasaulio gale. Skaitykite toliau...

Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt Pasaulis kišenėje


Šarm el Šeichas, 10 dienų, viskas įskaičiuota

Kelionės pradžia buvo kaip ir daugumos kelionių pradžia. Mažai miegota naktis, sausos akys, nuovargis, mieguistumas. Ilgai lauktos eilės prie bagažo registracijos, patikros, įlaipinimo. Milžiniška suma (8 eurai) už keturis buteliukus vandens oro uoste. Skaitykite toliau...


Ką tik baigiau skaityti originalius Levo Tolstojaus dienoraščius.

Nuorodą (ačiū Simonui) galite rasti čia:

Buvo labai įdomu. Jis gyveno daugiau nei prieš 100 metų ir kasdien, visą gyvenimą rašė dienoraštį. Mirė būdamas 82-jų. Toks ilgas amžius tais laikais, kai žmonės mirdavo nuo peršalimo, nebuvo įprastas dalykas. Skaitykite toliau...


Visai neseniai susidūriau su tokia situacija. Šešių mergaičių mama, jauniausiajai pusė metukų, vyriausiajai šešiolika, gyvena kaiminystėje, socaliniame bute, kuriame nėra nei vandens, nei kanalizacijos. Prašo visokeriopos pagalbos: rūbų, batų, maisto, vaistų mergaitėms (ne jos dažnai sega kvėpavimo ligomis), baldų, technikos (nėra skalbimo mašinos), malkų. Skaitykite toliau...

“Tamsa, kurioje jaučiatės pasiklydę, yra jus saugančio Dievo sparnų šėšėlis.”

Prieš metus per šv. Kalėdas lankiausi bažnyčioje. Atsistojau pačiame priekyje, bažnyčia pilna, aplinkui daug vaikų. Ėmiau galvoti, kad galėjau pasiimti ir savąją. Nejučia nusikėliau mintimis į savo trimetės galvą ir ėmiau įsivaizduoti, kaip jai viskas čia atrodytų. Skaitykite toliau...

19

Gru 2017

Pilvas.

Televizoriuje mirgėjo blizgančios šokėjų suknelės ir švysčiojo bateliai. Ji sėdėjo ant sofos, rankomis apsikabinusi  pilvą. Pertraukėlė. Tuoj reikės gaminti vakarienę. Šeimyna netrukus grįš, o ir sūnus skambino, kad atvažiuos su draugu.

Po pusvalandžio atsistojo ir atkišusi pilvą, tarsi jame vis dar kažkas augtų, nuėjo į virtuvę. Skaitykite toliau...

19

Gru 2017

Mama.

Šaltis kilo iš jos vidaus. Sėdėdama karštą vasaros dieną terasoje ji jautė, kaip jos kepenys, širdis, plaučiai, gimda stingsta, kietėja ir įsitempia nuo iš kažkur giliai giliai, iš ten, kur neprasmunka joks šviesos spindulėlis, besiskverbiančio šalčio. Įsitempę, visas poras šalčiui uždarę organai iš visų jėgų stūmė jį toliau, į išorę, ir šiurpas net ir karštą vasaros dieną šiaušė jos odą. Skaitykite toliau...

Mačiau tik jos nugarą. Stangrią ir aptakią, aptemptą gėlėta medžiaga su petnešėlėmis. Plaukai, vos vos siekiantys pečius, nuo liemens žemyn krentančios gėlių klostės. Drugelis, prisirpęs saulėje. Šviesos, saulės, šilumos ir laimės nuojautos ambasadorė. Jaunystės, svaigstančios nuo savo pačios aromato, simbolis. Žaibu, tiesiai į širdį,  trenkiantis grožis. Skaitykite toliau...

Vienas aukščiau už kitą šokinėjacžali burbuliukai.  Atsargesni laižo smulkias turkiškas plyteles, labiau padūkę – garma į grotelių bedugnę. Virš  burbuliuojančios ir garuojančios peklos kaba olos imitacija iš kurios svyra dirbtiniai palmių lapai ir pageltę nuo menamo karščio vijokliai. Žalios mirksinčios lempučių švieselės šokinėja ant šlapių viršugalvių ir tik įsivaizduoti gali tame milžiniškame verdančiame katile paskendusius kūnus. Skaitykite toliau...

Perskaičiusi jo lagaminus pajutau tą patį, ką ir perskaičiusi kelis puslapius “Vyno kopijos”. Vienybę su autoriumi. Ne susitapatinimą, bet vienybę. Pajautimą, kad jis yra žmogus, tiesiog žmogus žmogiškąja prasme. Žmogus. Ne poza, ne kaukė, ne postulatas. Žmogus, panašus į mane ir labai skirtingas. Skaitykite toliau...

Keturis romanus išleidusi rašytoja RŪTA MATAITYTĖ maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus apie tai, ką jai reiškia būti rašytoja, koks jausmas yra išleisti savo pirmąją knygą, iš kur kyla idėjos sekančioms knygoms, kiek Rūtos kūriniuose yra jos pačios gyvenimo istorijos ir be abejo, ko jos kūrybą jau pamėgę skaitytojai gali laukti toliau! Skaitykite toliau...

Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau – susikūrei? Skaitykite toliau...

Ilgai žiūrėjau į vieną giminės susitikimo nuotrauką. Septyniasdešimtmečio proga susirinko jubiliato seserys, broliai, jų vyrai ir žmonos, vaikai ir anūkai. Žiūrint į jaunų žmonių veidus sunku ką nors įžiūrėti. Jauni puikiai slepiasi po šypsenomis, šukuosenomis, makiažais. Tačiau senų žmonių veidai gražiausi. Skaitykite toliau...

Gyvenimas…

Atvažiavo manęs aplankyti pusseserė. Ilgai nesimatėme. Nors aštuonerius metus kiekvieną mėnesį skraidė į Vilniaus oro uostą, bet užsukti nepavyko, nors, kaip pati sakė, labai norėjo. Norėjo, bet neatvažiavo.

 

Paklausiau jos: tai ką gi veiki, kai grįžti? Kodėl negali atvažiuoti?

Sako: ai, visokie reikalai…labai visko daug…

O ko daug? Skaitykite toliau...

Ką tik išklausiau interviu su žinoma žurnaliste. Tiek ji, tiek kelios kitos žurnalistės, su kuriomis teko bendrauti, sakė tą patį: žurnalisto darbas yra surasti problemas, surinki apie jas informaciją ir pateikti ją visuomenei suprantamu būdu. Suprantamu ir patraukliu būdu, nes jei nebus skaitytojų, nebus ir reklamos, o jei nebus reklamos, nebus ir leidinio, portalo ar televizijos. Skaitykite toliau...

Tikriems žmonėms viskas yra tikra.

Dovilei tikros yra kitų žmonių istorijos. Kalbėdama apie save ji nuolat balansuoja tarp to, kas galėjo būti, bet nebuvo. Jos gyvenimą lydi “beveik”. Beveik paskendau, beveik susirgau, beveik buvau nevaisinga, beveik nepraradau vaikų. Beveik. Jos gyvenimui vykstant ant bedugnės krašto, atspirtis ir tvirtas pagrindas po kojomis tampa kitų žmonių gyvenimai. Skaitykite toliau...

Dalinuosi tekstu, rašytu prieš 4 metus. Tada uždaviau Visatai “užsakymą” išleisti knygą ir tapti tikra rašytoja.

Laimingi žmonės tie, kuriems nosies krapštymas yra maloniausias užsiėmimas.

Įkiši pirštą… pasukioji… o!, kažkas užkibo. Ištrauki, apžiūri, nuvalai. Sekantis… Ir taip tol, kol ten tikrai nieko nebėra, nors ir tai ne bėda, nes neilgam – dar truputį pagulėjus ant sofos, nosyje vėl atsiranda „lobių“. Skaitykite toliau...

Norisi verkti.

Nesupraskite manęs neteisingai, ne dėl to kad bloga, bet dėl to kad gera.

Kai ruošiausi savo pirmosios knygos pirmajam pristatymui jaučiausi visiškai rami. Tai buvo ir keista ir nuostabu, nes nesu viešas žmogus, nesu išmokusi kalbėti publikai. Netgi atvirkščiai.

Skaitykite toliau...

Nesvarbu, kas jūs esate. Nesvarbu, kiek jums metų, ką esate patyrę, susivokę savyje ar ne. Laimingi ar kenčiantys, mylintys ar vieniši, pasiturintys ar vargšai, sveiki ar sergantys. Nesvarbu, ką jūs mėgstate, kokia jūsų tautybė, profesija ar išsilavinimas. Yra dalykai, kurie bendri visiems žmonėms, tokie, kaip turėti kūną ir sielą, gimti ir mirti. Skaitykite toliau...

Eidama 21 dienos pokyčių programą aš kiekvieną dieną ėmiau keltis anksti ir eiti pasivaikščioti. Kur bebūčiau, kiek trumpai bemiegočiau, keliuosi ir pasiėmusi savo šiaurietiškas lazdas einu į lauką. Vilniuje, Druskininkuose, Miškiniškėse, Nemersetoje. Einu per lietų ar saulę; gatvėmis, palei ežerą, miško takeliais, pievomis, pušynais, pajūriu. Skaitykite toliau...

Meilei reikia laiko užaugti.

Todėl labai svarbu yra aplinkybės. Galbūt jūs sutinkate dešimtis žmonių, kuriuos galėtumėte mylėti, tačiau aplinkybės neleidžia jūsų meilei užaugti. Todėl dažniausiai mylime tuos, kurie yra nuolat šalia, su kuriais dažnai matomės, bendraujame, dalinamės.

Įsivaizduokite sąrašą žmonių, kuriuos jūs mylite dabar. Skaitykite toliau...

Kai perkame kokį nors daiktą, už jį mokame ne pinigais, o laiku. Savo gyvenimo laiku, kurį sugaišome tuos pinigus užsidirbdami.

Nepagalvojote?

Paradoksas yra tame, kad kai traukiame iš savo piniginės banknotus ar kortelę, už prekę mokame savo gyvenimo laiku, kurį atidavėme, kol tuos pinigus uždirbome, TAČIAU gyvenimo laiko už jokius pinigus niekas neparduoda. Skaitykite toliau...

“Jei tiki, kad yra atstumas tarp tavęs ir kito žmogaus, tu esi beprotis,” parašyta knygoje “Course ant Miracles”.

Tai nėra paprasta knyga. Tai šiuolaikinis šventraštis, išleistas 1976 metais. Tai asmeninio tobulėjimo, vedančio į vidinę ramybę vadovas. Jis buvo padiktuotas moteriai, kuri nieko bendro neturėjo su dvasingumu. Skaitykite toliau...

Kas geriau: ar laužyti kito valią ir daryti kaip manai, kad yra geriausia, ar leisti pasirinkti ir leisti iškentėti savo pasirinkimo pasekmes?

Visos bėdos kyla iš to, kad žmonės nesikalba. Tiesiog, nesikalba. Tyli. Nesako to, ką galvoja, nesidalina problemomis. O paskui neišvengiamai ateina sprogimas, kuris nori nenori išdrasko viską aplinkui į skutelius. Skaitykite toliau...

Sėdžiu savo stovinčiame automobilyje, karšta. Kondicionierius neveikia, iki galo nuleistas langas taip pat neįleidžia nei truputėlio gaivos.  Jaučiu, kaip ima drėgti nugara ir gerklė džiūsta nuo troškulio. Eilė dar tokia ilga! Nei šešėlio, automobiliai išsirikiavę pačioje saulėkaitoje. Kitomis aplinkybėmis tai būtų dovana, pabūti saulėje, šilumoje, juk šiais metais dar gegužę snigo. Skaitykite toliau...

Užbėgau į knygyną kelioms minutėms, tik peržvelgti knygas lietuvių autorių lentynoje. Kas parduodama, kas naujo, kas krenta į akis. Peržvelgiau viršelius, iš jų iš karto išsiskyrė raudonos šaldytuvo durelės ir užrašas “Pabučiuok man į šypseną”. Pavarčiau. Perskaičiau nugarėlę. Padėjau.

Kitą dieną vėl teko grįžti į tą patį prekybos centrą ir nors neplanavau, bet kojos pačios nunešė į knygyną. Skaitykite toliau...

Ar žinojote, kad Motina Teresė visą gyvenimą ieškojo Dievo ir JO NERADO?

Yra taip tamsu, kad nieko nematau – nei mintimis, nei protu, Dievo vieta mano sieloje tuščia.”

 “Manyje nėra Dievo – kai ilgesio skausmas tampa nepakeliamas, tiesiog ilgiuosi ir ilgiuosi Dievo ir tada pajuntu – Jis nenori manęs…”, rašė ji savo dienoraštyje. Skaitykite toliau...

Pradžia

DRYŽUOTAS MIESTAS 

Na ir ką gi mes pamatėme pirmajame dideliame mieste po savaitės keliavimo per mažus miestelius Ramiojo vandenyno pakrante?

Krūvas, krūvas, krūvas benamių. Mums tikrai buvo baisu, kai nusprendėme pasivaikščioti per miestą. San Franciskas nedidelis, visas jis siekia tik 7 mylias, tai yra apie 10 kilometrų. Skaitykite toliau...

Kai išsiruoši į kelionę į Ameriką, gali būti, kad susiruoši į vieną svarbiausių savo gyvenimo kelionių. Amerikos skleidžiama kultūra pasaulis persigėręs per daug, kad tai būtų tiesiog tolima ir brangi kelionė. O jei dar išsiruoši visa šeima, kartu su vaikais, iš kurių Brigitai tik treji, Kasparui pusantrų, tai tampa jau ne tik tavo, bet ir visų giminių ir pažįstamų gyvenimo įvykiu. Skaitykite toliau...

Tai atsitiko visai netyčia, bet matyt, turėjo pagaliau atsitikti.

Iki šiol savo santykius su lietuvybe galėčiau pavadinti gana šaltais. Esu lietuvė, mano tėvai, seneliai, proseneliai lietuviai. Tačiau prisipažinsiu, pabendravus su kitų tautų besišypsančiais ir gyvenimu besidžiaugiančiais atstovais dažnai tekdavo numoti ranka: “Ech, tie lietuviai…”. Skaitykite toliau...

Visada pavydėjau žmonėms, kurie supranta matematiką. Mokykloje tik geraširdės mokytojos dėka šiaip ne taip ištraukdavau teigiamą pažymį. Matematika man atrodė tarsi kiniečių kalba, nesupratau jos, nors žinojau, kad ją galima išmokti.

Matematikos mokytoja tikrai stengėsi mane išmokyti. Kartą, pasilikusi po pamokų, ji bandė man išaiškinti procento išvedimo formulę. Skaitykite toliau...

Oho.

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Tikrai, neperdedu.

Yra daug gerų knygų. Vienas skaitydama mėgaujuosi skaitymo malonumu, gyvenu toje istorijoje ir puikiai praleidžiu laiką, kitas -susimąstau ir suprantu ką nors naujo apie save ir pasaulį. Tačiau nei vienos nerekomenduočiau kaip privalomos. Skaitykite toliau...

27

Sau 2017

Žmona.

Žmona mano, žmona… Ką tu su savim padarei? Aš taip tavimi didžiavausi. Tu buvai mano pirmoji, mano vienintelė, mano Meilė, mano vaikų motina, mano žmona. Nieko geriau už tave nebūčiau norėjęs turėti. Ne vienas man pavydėjo. Tokia graži, tokia nuostabi. Aš pats sau kartais pavydėjau, kad turiu tokį auksą. Skaitykite toliau...

27

Sau 2017

Neištikimybė.

…neatleisiu, niekada neatleisiu, valgysiu juodą duoną su druska, nepirksiu vaikams naujų rūbų, bet neatleisiu, kaip jis galėjo… aš jam viską atidaviau, visą save, savo nekaltybę, savo jaunystę, savo pirmąją meilę, pagimdžiau jam vaikus, mylėjau jį labiau už save, visada jam pirmam, viskas pagal jį… pasiimsiu vaikus ir išeisiu, tegu nežino kur, arba ne, prisiteisiu iš jo kuo daugiau, prisidirbo, dabar tegu moka, kodėl aš turiu kentėti, tegu kenčia ir jis, tegu moka, kad tai jo kekšei mažiau liktų, ale kokią susirado, mane prieš dešimt metų, kokia klasika, būtų net juokinga, jei nebūtų graudu, jauno kūno, jam, matai, prisireikė… ką, jis tikisi, kad šita nepasens, negi jis toks gyvulys, pasirodo, kad taip, visi vyrai gyvuliai, visiems jiems rūpi tik viena, jei kokia uodegytė susuka protą, tai ima galvoti nebe galva… man net gaila jo šiek tiek, jis daug ką praranda, nebus jis laimingas, aš neleisiu, padarysiu viską, kad nebūtų, bet kaip jis galėjo… juk mes buvome tokia puiki šeima, daug kas pavydėjo, pinigų užteko, du gražūs vaikai, viskas kaip norėjo jis, ir ko jam dar prisireikė… vaikai paaugo, atrodo, dabar galėjome imti mėgautis vienas kitu, bet ne, jis mat, jaunesnę susirado, sako, tu apsileidai, nebesitvarkai, nebedirbi, kaip anksčiau…o aš pavargau, perdegiau, be to, kam man plėšytis, jau ir taip prisiplėšiau, net gimdydama konsultavau, kaip išprotėjusi kokia… sako, vaikais nesirūpini, bet juk dideli jau, nebereikia taip rūpintis, kaip kūdikiais, kai apie juos kaip tikra višta šokinėjau… na, gerai, priaugau aš kelis kilogramus, bet ar dėl to galima nustoti mylėti, o jei numesiu svorio… ne, nebenoriu nieko, negaliu atleisti neištikimybės, anksčiau galėjo galvoti, dabar tegu nors keliais atšliaužia, pasiimsiu iš jo viską, kuo daugiau, tai jis, jis viską sugriovė, parūpo jam, mat lieknos ir dirbančios… ilgai jų “laimė” netruks, prisiteisiu elementus kaip reikiant, ne veltui teisę praktikavau penkiolika metų, ta jo kekšė greitai pajus, kad ne toks jis jau turtingas, kaip dedasi, padarysiu viską, kad jo gyvenimas virstų pragaru…

o juk galėjome gyventi… Skaitykite toliau...

Prieš dvi savaites nusprendžiau nustoti vartoti cukrų. Nuostabios Jurgio Brėdikio (apie ją parašysiu vėliau) knygos įkvėpta uždaviau Visatai klausimą: kaip man pataisyti sveikatą ir išvengti potencialių sveikatos problemų ateityje? Būsenos tarp miego ir būdravimo, kai visos juslės buvo ypač aktyvios, metu gavau tiesų atsakymą: su cukrumi ir alkoholiu turiu nueiti skirtingais keliais.  Skaitykite toliau...

Ištraukos iš moksleivių rašinių

♥  Gyventi, galima sakyti, jam nelabai sekėsi, todėl, galima sakyti, jis mirė.

♥  Šis pasakymas nesulauks pritarimo, ypač mano tarpe.

♥ Paukščius reikia globoti: vasarą jie padeda sodininkams ir daržininkams lesti vabzdžius.

♥ Autorius puikiai supranta, kad atbulas valstietis negali ilgai dirbti. Skaitykite toliau...

Motyvacinės knygos  mums padeda laikinai pasijusti geriau, bet neišsprendžia problemos, sako psichologai.

Visi mes norime pagerinti savo gyvenimą. Norime išmokti bendrauti, susirasti draugų, pagerinti santykius, uždirbti daugiau pinigų, norime įdomesnės veiklos, numesti svorio, patirti tikrą meilę, išgyventi nesėkmes ir judėti toliau.  Skaitykite toliau...

Kai atvežiau jam remontuoti savo mašiną, jau buvau praradusi viltį. Tai buvo paskutinė vieta, kur galėjau pabandyti sutvarkyti ją pigiau, nei vežti į oficialų gamintojo servisą. Prieš tai jau buvau išbandžiusi keletą servisų, kurie negalėjo man padėti.

Nustebau. Jokios iškabos, o kiemas sausakimšas klientų automobilių.   Skaitykite toliau...

Mano trimetė į darželį smagiai rengiasi tik tuomet, jei gali apsirengti žydrą, pūstą, panašią į princesės Elsos suknelę. Kadangi turime tokią tik vieną, nusprendžiau nupirkti dar vieną internete. Pradėjus ieškoti nebrangios, bet būtinai panašios į Elsos suknelės, apstulbau. Maniau rasianti tris-keturias, o radau šimtą dvidešimt – ilgų, iki kelių ir mini, be rankovių ir su, karnavalinių ir kasdieninių, šiltais kailiukais apsiūtų žiemai ir plono trikotažo vasarai Elsos sunkelių, kainuojančių nuo penkių iki kelių dešimčių eurų. Skaitykite toliau...

Noriu atsakyti jaunai gražiai protingai merginai, sukūrusiai sėkmingą verslą Norvegijoje.

Ji nori sugrįžti gyventi į Lietuvą. Tačiau nežino kaip. “Valandoje su Rūta” neseniai ji stebėjosi:   kur? Iš kur Lietuvoje visi tokie gražūs,pasipuošę, stumiantys pilnus vežimėlius prekių, užsėdę kavines ir vairuojantys prabangius automobilius?  Skaitykite toliau...

– Šituos tris, daugiau nereikia, – pasakė moteris, stumdama du savo paauglius į pusiau pilną liftą. Mes su vaikais stovėjome už jos ir jos žodžiai puikiai iliustravo tai, ką neseniai parodė tyrimai:

Lietuva yra mažiausiai empatiška šalis pasaulyje. 

Mičigano valstybiniame universitete (Michigan State University) buvo atliktas grandiozinis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 104,365 žmonės nuo 18 iki 90 metų 63 pasaulio šalyse. Skaitykite toliau...

Ar jūsų niekada neerzino draugai, šeimos nariai, ar kiti artimieji, kurie nuolat keičia planus? “Pažiūrėsim. Gal. Susiskambinam. Žinai, nieko neišeis. Planai keičiasi.” Pažįstamos frazės?

Jei pažįstamos, sveiki atvykę į efektyvią ir nepamirštamą procedūrą nuo pleiskanų. Po jos jūs galbūt tuoj pat jų ir neatsikratysite, bet suprasite, iš kur jos atsiranda ir išmoksite su jomis gyventi. Skaitykite toliau...

Perskaičiau šią knygą sąžiningai, iki galo. Nors daugelis, įtariu, ją būtų numetęs net neįpusėję. Ar daug kasskaitytų knygą, kurioje nieko nesupranta? Nesupranta ne žodžių, bet minčių. Pasakyta daug, bet kas? Žodžiussupranti, bet tarsi koks rūkas, migla ant jų užsitraukęs  – ant sakinių, minties, pastraipos. Skaitykite toliau...

SANTYKIŲ VALDYMAS

Santykių pradžioje dauguma žmonių stengiasi parodyti gerąją savo pusę. Tačiau laikui bėgant po truputį ryškėja ir aštrieji jų asmenybės kampai. Realybė greitai parodo, kad medaus mėnuo baigėsi ir prasideda gyvenimas.

Tiesa yra tokia, kad santykiai reikalauja darbo, netgi tie, kurie atrodo likimo skirti ir yra visiškai natūralūs. Skaitykite toliau...

“Gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja ir tragedija tiems, kurie jaučia.” M. Larnis.

SAVĘS VALDYMAS  

Savęs valdymas prasideda tada, kai jūs imate veikti. Arba, kai nusprendžiate nieko nedaryti. Savęs valdymas priklauso nuo savęs supratimo. Savęs valdymas yra jūsų sugebėjimas panaudoti savęs supratimo kompetenciją, likti lanksčiu ir nukreipti savo veiksmus pozityvia linkme. Skaitykite toliau...

Kaip ir IQ, kuris tiriamas jau daugelį metų, EQ vis dar palieka daugybę klausimų. Psichologijos daktaras Travis Bradberry su kolege Džyn Greaves emocinio intelekto studijų centre „Talent Smart“, savo sukurtu emocinio intelekto testu dešimt metų tyrė įvairių įmonių darbuotojus.

Savo knygoje „Emocinis intelektas 2.0“ jie rašo:

Emocinį intelektą sudaro keturios sritys:

Savęs supratimas

Savęs valdymas

Kitų supratimas

Santykių valdymas  

SAVĘS SUPRATIMAS 

Savęs supratimas yra mokėjimas tiksliai nustatyti ir įvertinti savo emocijas jų gimimo momentu. Skaitykite toliau...

Skaičiau smalsumo vedama: taigi, apie ką ši knyga? Specialiai neskaičiau anotacijų, atsiliepimų ir recenzijų, norėjau susidaryti skaidrią ir tik savo nuomonę. Taigi. Ši knyga –apie psichinį ligonį, pagavojau, užvertusi paskutinį jos puslapį. Kodėl tai supratau tik užvertus? Nes toks ir buvo sumanymas, tai paaiškėjo tik pabaigoje.  Skaitykite toliau...

Atsaini knyga. Taip galvojau, kol neperskaičiau paskutiniojo sakinio. Matot, viską reikia daryti iki galo, nes prizas laukia pabaigoje.

Kol neperskaičiau paskutinio sakinio, galvojau, kad tai tiesiog viena iš istorijų, kurioje jauna mergina ieško savęs. Klysta, įsimyli, patiria emigracijos išbandymus. Atostogų romanas, kurį žmonės palieka ant suoliuko.  Skaitykite toliau...

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad tai aktuali knyga.  Su perspektyva. Su potencialu. Kai po šimto metų literatai nagrinės lietuviškų autorių pereinamojo laikotarpio knygas, parašytas  per trisdešimt metų nuo nepriklausomybės, Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” stovės priekinėse gretose.  Skaitykite toliau...

Širdis šoktelėjo iš džiaugsmo. Rankose pagaliau laikau ilgai lauktą naują žurnalo kūrybinei klasei BALTAS KAMBARYS numerį.   Žurnalo viršelyje, be pavadinimo, kurio pirmoji B simbolizuoja rakto skylutę, pavaizduotos balto kambario siena ir medinės grindys, ant kurių stovi išbrauktas televizorius. Viršelio apačią puošia žodžiai:    Vaizdams išnykus ateina mintys…“ . Skaitykite toliau...

 Ideali žmona:

Graži (jam)

Ištikima

Motiniškai globojanti, kaip sūnų

Skaniai gamina

Su ja įdomu pasikalbėti

Neįkyri, nekritikuoja ir nesmerkia

Stipri

Palaiko, pataria ir visada stovi už vyro nugaros.

Idealus vyras:

Protingas

Ištikimas

Globojantis, kaip silpnesnę

Gerai uždirba

Žino, kaip ir kada pajuokauti

Ramus, laiku patylintis

Atsakingas

Mylintis. Skaitykite toliau...

Šią knygą skaičiau du kartus. Pirmąjį tik prabėgau akimis ir pajutau skaitymo malonumą, bet ji man pasirodė daug daugiau nei malonus laiko praleidimas, todėl skaičiau ir antrą kartą.

18 novelių. Įsivaizdavau, kaip jos rašo tas noveles vienokio ar kitokio įkvėpimo pagautos, skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis. Skaitykite toliau...

27

Geg 2016

KODĖL.

Energingos bangos linguoja spalvotą jūrą. Smėlis, pilnas jūros kriauklių likučių, skaudžiai  masažuoja basas pėdas. Vėjas, pasislėpęs už horizonto, žaidžia kortomis su debesimis, ir tik saulė, viena likusi namie, neblaškoma vėjo sąžiningai dirba savo darbą.

Taksi veža lopyta ir perlopyta gatve po vienomis rankomis neapkabinamais šimtamečiais medžiais, pro apleistus betoninius pastatus, apsilupusius reklaminius stendus, apipaišytas šiukšliadėžes ir prabangius viešbučius, pasipuošusius akis rėžiančia baseinų žydruma. Skaitykite toliau...

20

Geg 2016

Baba Rada.

Baba Rada pasitiko mus prie pat autobuso durų. Visa išdidi, vos vos pakeltais lūpų kampučiais, vilkėdama nacionalinį bulgarišką sijoną su liemene ir baltas kojines. Ji pasveikino kiekvieną išlipantį. Apkabino, pabučiavo, kaip brangiausią, ilgai lauktą svečią. Lygiai taip pat ji ir išlydėjo, su kiekvienu atsisveikindama, apkabindama, padėkodama ir palinkėdama gero kelio ir gero gyvenimo. Skaitykite toliau...

Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi, persitempusi.  Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu.  Skauda pūsles ant rankų ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą – supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o
nupjautų – vis dar milžiniška. Skaitykite toliau...

Šios knygos perskaitymą galima būtų sulyginti su didelės ir skanios plombyrinių ledų su bruknių uogiene porcijos suvalgymu. Su pasimėgavimu bebaigiant laižyti šiuos ledus, porcijos pabaigoje dar laukia ir staigmena – išlydyto pieniško šokolado gabaliukai. Mmmmm. Tikrai skanu.

Tokiai interpretacijai tinka ir knygos viršelis: švelnios rausvos spalvos rudeniniai lapai, išsiliejantys gelsvoje dienos šviesoje, raidžių šriftas, autorės nuotrauka ant knygos nugarėlės; visa susideda į skanią, saldžią, daug malonumo teikiančią, bet greitai pamirštamą ledų porciją. Skaitykite toliau...

Tiesą sakant, Audronė Urbonaitė man tą knygą įgrūdo. Dedikacijoje parašė: „Mielai Teklei, būsimai žurnalistei. Linkiu, kad žurnalistika nebūtų šaltas dušas.“  Ko jau ko, bet autorė žodžių kišenėje neieškojo, nors rašė tuo pačiu metu, kaip ir atsakinėdama į mano klausimus.

Nors turėjau visą krūvą geidžiamų knygų, parsineštų iš knygų mugės, pačią pirmą puoliau skaityti šitą. Skaitykite toliau...

Neseniai žurnalas “Žmonės” surengė savo 15-tojo gimtadienio šventę, į kurią sukvietė penkis šimtus kviestinių svečių. Ne šiaip svečių, o Lietuvos garsenybių. Pakvietė visus! Visus, kažką veikiančius ir todėl žinomus žmones, nusipelniusius straipsnio žurnale „Žmonės“ . Penki šimtai rodomi per televiziją, aprašomi straipsniuose, turtingesni nei vidurkis žmonės. Skaitykite toliau...

Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“  patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus. Skaitykite toliau...

Kartą, seniai seniai, teko lankytis Maskvoje. Pagal privalomą programą  būtina pamatyti  apsilankėme teatre. Nebeatsimenu nei režisieriaus, nei spektaklio pavadinimo, bet puikiai prisimenu matytą istoriją.

Keturi nepažįstami  žmonės paliko šį pasaulį, kiekvienas skirtingai, ir susitiko aname. Jie visi atsidūrė tuščioje patalpoje užrakintomis durimis. Skaitykite toliau...

Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, skaičiau sukandusi dantis.

Girdėjau apie šią knygą ne iš vieno pažįstamo. Lankiausi Kipre kelis kartus. Intrigavo ir pavadinimas – tikslus, skambus ir įsimenantis…

Tačiau, net kelis kartus padėjau – “nebegaliu”. O taip atsitinka itin retai, aš gi be galo mėgstu skaityti. Skaitykite toliau...

Paprašiau interviu iš KAKĖS MAKĖS kūrėjos, sumanytojos ir „mamos“  Linos Žutautės.

Ruošiausi. Susitariau palikti vaikus priežiūrai bet kokiu metu, kada tik ji pasakys, kad gali susitikti. Pasiruošiau klausimus, apmąsčiau juos ir vėl permąsčiau. Apgalvojau,  kur susitikti, kada susitikti, ką apsirengti, ko klausti, kaip klausti, kaip viską įrašyti ir paskui apdoroti. Skaitykite toliau...

Karščio banga plūstelėjo į galvą.

Staiga prisiminiau tą jausmą. Nenorą dalyvauti klasės susibūrimuose ir renginiuose. Todėl, kad nenorėjau patyčių.

Buvau objektas, pasirinktas labai paprastai. Akiniai, pirmas suolas, nekokia mokinė, žioplavota, lėtai bręstanti. Ir net ne tai, kad buvome neturtingi – visi tais laikais buvo panašiai neturtingi, jei tik kieno tėvai nedarydavo „chaltūros“. Skaitykite toliau...

Neseniai užsiregistravau į kūrybinio rašymo dirbtuves. Tai yra, atsitiko būtent tai, ko siekiau. Va taip  po truputį, po trupinėlį, po žingsnelį, po lašelį sprendžiasi mano problema. O mano problema tokia:

Noriu išmokti rašyti.

Visomis prasmėmis, išmokti:

Aklai spausdinti – greitai ir tiksliai;

Rašyti be gramatinių ir skyrybos klaidų;

Gerai rašyti angliškai;

Atrasti savo originalų rašymo stilių, kad šviesa sklistų iš po pirštų;

Išmokti atskleisti idėjas skaniai, paprastai ir įspūdingai;

Išmokti rašyti SEO tekstus;

Išmokti rašyti žurnalistinius straipsnius;

Uždirbti iš rašymo;

Rašyti knygas.  Skaitykite toliau...

Esu pripratusi prie komplimentų. Komplimentai manęs nestebina ir euforijos nesukelia. Jei aš atrodau gražiai, pati matau veidrodyje, man nebūtina to sakyti. Matau ir kitų žmonių akyse. Ištartas „gražiai atrodai“ man skamba taip pat, kaip „saulė šiandien pakilo“.  Lyg sakytų naujieną.

O jei atrodau negražiai – pasakytu „gražiai atrodai“ netikiu. Skaitykite toliau...


Stovėjau prie baro ir stebėjau už jo dirbančią moterį.

TEKŠT! Stiklinės ant stalo, į abi iš karto, abiem rankom, nusukusi veidą supila kokakolą. DZINGT, tušti buteliukai į taros dėžę. GRYBT peilis rankoje, DRYKST užšaldytų hamburgerių pokas.  PEKŠT hamburgerių “mėsa” ant grilio, BRIGŠT mikrobanginės durys, TTTTT, kasos mygtukai… Viskas TEKŠT, PEKŠT,  mėtoma atsainiai ir be meilės, ką ten meilės… Veido  išraiška rėkte rėkia “AŠ NEKENČIU ŠITO DARBO”. Skaitykite toliau...

Nedaug žmonių yra susivokę savo jausmuose. Šioje mažoje knygelėje nesunumeruotais puslapiais, nepatraukliu viršeliu ir nepertekusioje teksto…Hugh Prateris – neturtingas, per storas, niekuo neišsiskiriantis amerikietis, už kitus nei kiek neišmintingesnis (kaip pats rašo), bando. Išleista mažos leidyklėlės (vienintelės sutikusios ją leisti), knyga tapo bestseleriu.  Skaitykite toliau...

Jei staiga taptumėte savo ateities dizaineriais, kur panaudotumėt savo energiją ir laiką?, paklausė psichiatras Robert’as Waldinger’is.

80 proc. žmonių atsakė – tapčiau turtingas. 50 – tapčiau įžymybe.

BET.

Harwarde 75-rius metus nuo jaunystės iki senatvės buvo tiriami žmonės. Tyrimu buvo siekiama pagaliau išsiaiškinti – kas gi iš tikrųjų įtakoja žmogaus laimę ir sveikatą. Skaitykite toliau...

“Neskubėk, imk po mažą gabaliuką. Gerai kramtyk.”, sako mama.

Mama žino, ką sako.

Kai kas nors nesiseka, dažnai nusprendžiam- NU IR NEREIKIA. Užtrenkiam duris ir tesižino. Jei nesiseka meilėje – atsiribojam nuo bet kokių romantiškų pažinčių. “Man vienai geriausiai”.

Jei nesiseka gyvenime – nustojam skaityti ir domėtis bet kokiomis motyvacinėmis knygomis ir skaitiniais, “vis tiek ten nieko gero, iš tuščio į kiaurą, banalybės…”

Jei negalim turėti vaikų – atsiribojam nuo bet kokio kontakto su jais, vengiam ne tik imti ant rankų, bet net žiūrėti į juos: “vaikai man, tiesą sakant, niekada ir nepatiko…”. Skaitykite toliau...

Nes turi pripažinti, kad klydai.

Nes turi nusižeminti ir paminti savąjį ego.

Nes privalai būti teisus, kad nereikėtų atsiprašinėti.

Teisiųjų kultūra. Nepramušamas teisumas. Žinoti viską ir niekada neklysti…nes kitaip būsi “lūseris”. Tokios iliuzijos klaidina, jos trukdo atsiprašyti ir gerinti santykius. Kai kurie žmonės iš viso nenaudoja tokio žodžio kaip atsiprašau. Skaitykite toliau...

Girdėjau pasakojant, kad šv. Benediktas, pirmųjų vienuolynų  įkūrėjas, tikėjo, kad tai, ką tau sako nepažįstami žmonės, yra tai, ką sako Dievas.

 Vieną gražią dieną Benediktas išėjo pasivaikščioti prie upės.  Tuo metu pro šalį plaukė laivelis su keliais valstiečiais ir viena moteris jam sušukusi –ei, koks gi tu vienuolis, jei negyveni vienas? Skaitykite toliau...

Vieną dieną savo tėvui pasakiau: pasistenk bent jau 24 valandas

Nesiskųsti

Nekritikuoti

Neapkalbinėti.

Pamatysi, santykiai  iš karto taps geresni.

Jis man atrėžė

Mano darbas yra kritikuoti. Kitaip jūs nežinotumėt kur ir kaip tobulėti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip sunku parą nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti. Skaitykite toliau...