Tibeto mirusiųjų knyga

Tibete, skirtingai nei vakaruose, tibetiečių tauta visą savo energiją ir dėmesį telkia ne į išorinę, bet į vidinę gerovę. Tyrinėja ne atomus ir jų sandarą, bet savo vidų ir sielos prigimtį. Intelektą ir žinias naudoja ne gamtos, bet gyvenimo ir mirties mokslui. Atsisakę kariauti ir visuomenės centrais pavertę vienuolynus, karta po kartos tibetiečiai perduoda išmintį, tyrinėjimus ir mokslą vieni kitiems. Dabar mes galime pasisemti šio išminties lobyno.

„Aš tikiu mokslu“, daugelis pasipuošė savo feisbuko profilio nuotraukas. Tibetiečių Lamos, įvaldę mirties mokslą, atskleidė, kad žmogaus esmėje, kuri atsiskleidžia jam mirus, nėra prigimtinės nuodėmės. Atvirkščiai, žmogaus esmė yra „vaiskioji šviesa“. Tik jis jos gali neatpažinti. Tada laukia naujas gimimas ir vėl mirtis, tol, kol žmogus pagaliau atpažins savo tikrąją esmę.

Kaip neišvengiama mirtis, taip pat neišvengiamos ir mirties stadijos, kurių metu visi žmonės patiria tą patį. Patirtis gali skirtis tik forma, priklausančia nuo to, kuo žmogus tikėjo gyvendamas (pavyzdžiui, šventieji, kuriais tiki tibetiečiai, vakariečiui gali nepasirodyti), tačiau stadijos, kaip ir gimimas – mirtis – gimimas, yra tokios pačios.

Žmogaus gyvenimas yra unikali galimybė, kurios neturi jokios kitos gyvos būtybės. Žmogus gali išsivaduoti iš savęs, „pasiekti prisirišimo prie savęs baigtį“. Paradoksalu, kad netgi išoriškai „blogas“ žmogus mirties procese turi galimybę išsivaduoti iš savo sukurtos blogos karmos, ypač, kai jam kas nors padeda.

Tibetiečių mirties knygoje išdėstytas visas mirties ir gyvenimo mokslas su schemomis, sluoksniais, dalimis, punktais, lygiais ir paaiškinimais. Neįkainuojama išmintis, sukaupta per tūkstančius metų, ne tik padeda gyventi, tačiau moko kaip padėti mirštančiam artimam žmogui. Maldų esmė yra paprasta. Suvokti savąją esmę, atpažinti „vaiskiąją šviesą“.  Neišsigąsti savo proto vaizdinių. Palikti žemiškus prisirišimus, neapykantą, godumą, geismą. Dar gyvenant išsivaduoti iš sansaros, kančios ir žemiškojo atgimimo rato.

Kiekvieno žmogaus būtį tibetiečiai suskirstė į šešis etapus.

Trys etapai turint kūną:

Gyvenimo
Sapnų
Meditacijos

ir trys jau išsivadavus iš kūno:

Mirties prieangio
Esmės
Tapsmo

Mirties metu žmogus, kuris sudarytas iš penkių elementų, tai yra žemės, vandens, oro, ugnies ir eterio (erdvės) ima „nusirenginėti“ šiuos savo kūnus. Vieną po kito, arba visus kartu. Potyriai, vizijos susijusios su šių kūnų „nusirengimu“ yra vadinami Mirties prieangiu. Gabūs ir toli pažengę jogai sąmonės perkėlimą (arba išsivadavimą) gali pasiekti dar būdami Mirties prieangyje. Mirties slenkstis peržengiamas sustojus kvėpavimui ir tuomet žmogus patenka į Esmės etapą. Tai nauja, nepatirta, todėl daugelį gąsdinanti būsena, tarsi buvimas Visatos gimdoje. Joje labai svarbu neišsigąsti, bet atpažinti savąją esmę, kurią tibetiečiai įvardina kaip „Vaiskioji šviesa“. Ji būtinai bus parodyta. Sutrikimas, baimė, prisirišimai žmogų gali įvesti į „apalpimą“, kuriame būdamas jis neatpažįsta Vaiskiosios šviesos. Po apalpimo atsigavusi mirusiojo sąmonė sukuria įvairiausias vizijas (bausmes už „nuodėmes“), kurios dar labiau trukdo Vaiskios šviesos atpažinimą kaip savo giliausius namus, kaip vieningumą, kaip save patį.

Po klaidžiojimo Esmės etape ir visų potyrių, sukeltų jo pačio sąmonės, žmogus dar vis neatpažįsta savo tikrųjų namų. Tada jis keliauja toliau į Tapsmo etapą (naują įsikūnijimą). Tibetiečiai veda mirusįjį iki pat šio etapo pabaigos. Jei ir nepavyko išsilaisvinti, tačiau gali pavykti pasirinkti tinkamas įsčias, dievų arba žmonių pasaulyje (dar yra gyvūnų, pragaro ir alkanųjų dvasių pasauliai).

Mirčiai ruoštis reikia pradėti dar gyvenimo etape. Esant mirties prieangyje atsiriša širdies rezginio mazgas, užsirišęs dar įsčiose, prieš gimstant. Žmogui, kuris niekada negalvojo apie mirtį, jai nesiruošė, nieko negirdėjo apie mirties etapus, šis atsirišimas gali būti per daug staigus, pribloškiantis. Šį mazgą laisvinti, atrišinėti reikia pradėti daug anksčiau. Knygoje išsamiai aprašomi paprasti (pavyzdžiui, imi dovanoti mėgstamus daiktus, mažiau dėmesio skiri kūnui, į viską žiūri kaip į laikiną dalyką), ir ypatingi pasiruošimai (pavyzdžiui, studijuoji mirties mokslą, praktikuoji specialias meditacijas, mantras, gauni mokytojo iniciaciją) mirčiai.

Ankstesnieji suvokimai nebetrunka – sąmonė tuščia;

Būsimieji suvokimai dar nekilo – ji žvali;

dabar, kai būsena neutrali,

žvelgdamas į savo sąmonę,

gali suvokt neregimą aiškumą,

nuogą, prigimtą budrumą

ir tuščią, turinio neturintį tyrumą.

Ji – aiškumo – tuštumos grynumas nedvilypis.

Ji nepastovi ir be esybės,

nenutrūkstanti, vaiski, giedra.

Ir ne viena –

budri ir aiški pasireiškia kaip daugybė.

Jinai – nedaugeriopas ir nedalomas, vienas visko

„skonis“.

Nekyla nuo kitų daiktų – suvokia vien save.

Ji – reiškinių tikroji prigimtis.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *