PO RETRYTO

1 diena

Kai minčių prigrūsti visi gyvenimo stalčiai,
galvoti – taip įprasta.
Planuoti, rašyti, kurti – malonu.
Tai mano.

O tiesiog būti…
Kaip?!!!

2 diena

Ir manim netikės
Kaip aš netikėjau
Sielos milžinais, kurie skelbė žinią

Viskas jau yra – Tavyje.
Ir visada buvo.

Per lengva! Neįdomu!

Liepiau jam pasiduoti
Ir jis pasidavė.

3 diena

Nieko nebeatsimenu
Nieko nebežinau
Žodžių neliko

Fakelas krūtinėje
Ugnis delnuose
Auksinė šviesa

Tirpstu

Dėkingume
Meilėje
Tyrume

Aš tuštuma
kurioje viskas yra.

 

milky way during night time

*Ps. Trys dienos be telefono,
nieko svarbaus.

Žmogus ir jo stebuklinga lempa

 


Aną dieną klausant Master Mindo paskaitos apie čia ir dabar, atėjo mintis/suvokimas/vizija.

Mes esame džinai, dideli ir galingi, mums nieko nėra neįmanomo, mes galime būti visur, turėti viską, būti viskuo, tačiau šiame pasaulyje esame įkalinti lempoje, iš kurios ištrūkti galime, tik jei geras žmogus mus ras ir patrins lempą.

Kaip mes atsidūrėme lempoje

Kaip vaikas stato robotą iš lego kaladėlių, o paskui robotas ima kalbėti, judėti ir daryti visai ne tai, ką vaikas jam liepia, taip ir džinas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, tarsi lėlę, žaislą, tiesiog, kad būtų įdomiau. Jis sukūrė žmogų tarsi savo pratęsimą, materializavo jį, tarsi vieną savo pirštą.

Va čia ir prasideda visas įdomumas. Žmogus turi laisvą valią, tačiau tuo pačiu jis yra džino, kuris jį sukūrė, tęsinys. Tarsi vienas džino pirštas. Tas pirštas elgiasi, kaip jis nori, pagal savo siaurą supratimą, nes jis nežino, kas stovi už jo nugaros, jis galvoja, kad yra vienas ir pats svarbiausias. Taip ir atsiranda džino lempa, kurioje jis kali, nes žmogus, nežinantis, kas jis yra, ją sukuria.

Džinas sukūrė žmogų, žmogus, jausdamasis atskirtyje, sukūrė lempą ir įkalino joje džiną.

Kūrybos dėsnis

Žmogus gyvena ir kuria savarankiškai toliau. Sukuria patogų sau gyvenimą, komunikacijas, socialinę sistemą, meną. Džinas  iš lempos tik stebi, kartais gali tyliai patarti į ausį. Tai vadinasi intuicija arba vidiniu balsu. Džinui įdomu, kas bus toliau, ką jo pirštas, kurį jis materializavo for fun, dar sugalvos. „Pirštas“ gali daryti ką nori, jis turi laisvą valią, nes toks yra kūrybos dėsnis – kūrinys gyvena savo, atskirą gyvenimą, ir savarankiškai įsijungia į bendrą visuotiną sąmonę.

Taip ir cirkuliuojame ratu – džinas sukuria, materializuoja savo pirštą, kuris yra žmogus, pirštas/žmogus, būdamas materialus, nežino, kad yra džino tęsinys, bet jis turi laisvą valią, taigi kuria toliau. Jis sukuria džinui lempą, kūrinys atsisuka prieš kūrėją. Toks visas pasaulis nuo Ievos ir Adomo laikų, kai jie nepakluso kūrėjui ir suvalgė uždrausto vaisiaus nuo pažinimo medžio.

Deimantas nušlifuoja deimantą

Ir kas tada atsitinka? Ateina kitas žmogus, geras žmogus. Jis yra kito džino „pirštas“, ir jis patrina lempą. Žmogus prasideda tada, kai užmezga kontaktą su kitu žmogumi – vienas pirštas (žmogus) patrina kito piršto (žmogaus) sukurtą kalėjimą džinui.  Vyksta žmonių tarpusavio santykiai. Taigi, džinas, tikroji žmogaus esmė, jo kūrėjas ir dieviškas pradas, išsivaduoja iš jo sukurto kalėjimo, per santykius su kitu žmogumi. Ir tik tada, kai jis ima tarnauti žmogui, kuris yra tik pirštas, kito džino pratęsimas, niekingas kūrinys, jis gali būti laisvas. Kūrinys pergudrauja kūrėją. Galbūt tokia bus ir dirbtinio intelekto ateitis? Džinas turi vykdyti savo kūrinio norus. Ir įvykdyti juos sąžiningai.

Čia prasideda sąmoningumo kelias. Žmogus, supratęs, kad yra tik džino pirštas, ima kitaip žiūrėti į save ir pasaulį. Jis ima bendradarbiauti su savo džinu, gerbti jį, kurti kartu su juo. O džinas jam atsilygina ne tik išpildydamas jo norus, bet atskleisdamas jam išmintį ir pasaulio paslaptis.

Esame galingi ir stiprūs, nieko mums nėra neįmanomo. Tačiau mūsų kūriniai, žmonės, gyvena savarankiškai. Jie sukuria mums lempas, jei nežino, kas jie yra. Išsivaduoti iš lempos, kurią mums sukūrė mūsų pačių kūrinys – mūsų materializuotas pirštas, galime TIK per santykius su kitais žmonėmis. Su savo artimiausiais. Iš tiesų, argi apie tai nekalba visi išminčiai?

 

Apie tai, ką daro visi

 


Daugybė minčių galvoje. Norėčiau medituoti, apsipalaiduoti, tačiau tik atsisėdusi lotoso poza jaučiu, kaip neriu į minčių bedugnę. Jos keičiasi, veja viena kitą, lenktyniauja, kol neapsikentusi imu kompiuterį ir sėdu rašyti. Nežinau apie ką noriu rašyti. Žinau tik, kad užrašius viską, palengvės.

“Viską užrašyti” – mėgstamiausias mano posakis turbūt nuo to laiko, kai išmokau dėstyti savo mintis popieriuje. Esu rašytoja. Ta, kuri rašo.

Ir dabar – turiu vieną idėją, kuri yra dar tik embriono stadijoje, net nežinau nuo ko pradėti, tačiau tikiuosi, kad ėmus rašyti ji subręs ir atsiskleis.

Noriu rašyti apie tai, kaip mes priimame norma tai, ką daro visi, net nesusimąstydami apie jos prasmę.

Pavyzdžiui, automobiliai. Jei kas nors kada nors matė lengvųjų automobilių susidūrimą, turbūt nejučia pasipiktino, kokie jie trapūs. Kodėl jie tokie? Kodėl taip lengvai lūžta, linksta ir trupa jų detalės? Nedidelio prisilietimo tereikia ir automobilio gabalai jau lekia į šonus. Ir kainuoja jie milžiniškas sumas, ir remontuoti juos reikia, jie rūdija ir genda. Kodėl gi nepagaminti transporto priemonės, kuri būtų stabilesnė?

Kitas pavyzdys – klaviatūra. Juk tai, kaip išdėstytos raidės mums įprastoje klaviatūroje, yra visiškas atsitiktinumas. Taip kažkada buvo išspręsta techninė spausdinimo mašinėlių problema. Tik kodėl mes dar dabar neturime klaviatūrų pagal abėcėlę? Juk abėcėlė ir buvo sugalvota tam, kad visos kalbos raidės būtų sudėtos į vieną eilę.

Iki šiol visame pasaulyje klaviatūros gaminamos tokios pačios keistos raidžių išdėstymo tvarkos. Kodėl?

Trečias pavyzdys – notarų ir nekilnojamo turto agentų įkainiai. Jie yra tokie, kokie yra – be galo, neproporcingai dideli. Visiškai neaišku už ką. Ir kodėl. Tiesiog, visi susitarė, kad tokie mokesčiai bus ir juos mes mokėsime. Kai išgirsti koks tas mokestis, trumpam sustoja širdis, tačiau moki todėl, kad tai “normalu” taip daro visi, ir mes ne pirmi ir ne paskutiniai.

Geri žmonės daro baisius dalykus, istorija nepameluos. Ir jiems ramu, nes tai daro visi. O jei tiksliau – mes nuolat bandome APGAUTI savo širdį, kuri šaukia NE. Neklausome jos, nes tai, ką darome yra ĮPRASTA.

Ir tikrai. Jei visiems pasaulio žmonėms tinka važinėti popieriniuose automobiliuose, kodėl man turėtų tai netikti? Jei visi naudojasi tokia keista klaviatūra ir nesiskundžia, kodėl aš turėčiau nepritapti? Ir jei kiti moka tylomis nežmoniškus mokesčius notarams ir agentams, kodėl aš turėčiau netylėti?

Tai ir yra mūsų pasaulis. Kažkieno sugalvotos kvailos taisyklės. Prie kurių visi prisitaiko ir susitaiko su viskuo, kas yra “įprasta”. Įprasta pagal seną, niekam nebetinkamą tvarką. O mums ramu – mes tiesiog darome, kaip daro visi.

Tęsiu. Vaikų tyrimai. Kraujas, šlapimas, kardiograma, dantys, akys, ausys. Profilaktiška. Tačiau kas iš tų tyrimų realiai pagerino ar padėjo vaiko sveikatai? Tai laikas, pinigai, intervencija. Ir kas, jei niekas nekreipia į juos dėmesio? Net nežiūri, geri jie, ar blogi? Padaro, nes taip reikia. Pagal kažkieno sugalvotą planą. Juk galima daryti daugybę tyrimų, tačiau tai nepadės. Tai tik ligų ieškojimas. Tokia tvarka: bandykime surasti bent ką nors, kas nukrypę nuo normos, kad ir per mažą kūno svorį (galų gale, kas tas normas sugalvojo?).

Literatūra. Taip, yra klasika. Ji turi savo vietą, tačiau kodėl mes vis dar ją garbiname? Nes kažkas pasakė, kad taip reikia? Juk tada, kažkada tai buvo šedevras. To laikmečio wow! O dabar, tarsi iš inercijos, mes vis dar tuo tikime. Neseniai perskaičiau Džoiso “Ulisas”, Prusto “Prarasto laiko beieškant”.  Ar man ši literatūra ką nors davė? Kodėl ji turėtų man patikti? Švelniai pasakius, gavau tik supratimą, kokie buvo to meto žmonės. Sakau tik, nes jaučiau, kad skaičiau apie “tada”, kas labai mažai turi sąryšio mano dabar. Ir jokio sąmonės praplėtimo, kuris padėtų gyventi ir kurti toliau. Daug daugiau neseniai parašytų knygų man turėjo tokį poveikį. Tačiau ne klasika.

 

O kas įdomiausia, žmonės, kurie išmoksta taisykles ir galvoja, kad taip ir turi būti, net nesusimąsto kodėl. Kodėl taip turi būti? Kas taip nusprendė ir ką tai lemia? Kokia baimė slypi po tokiu spendimu, kuriuo seka visi? Būtų visai gerai pasidomėti. Ir paklausti, kodėl taip yra. Tam, kad nedarytume tai, kas mums svarbu, ne taip kaip iš tiesų norime. Automatiškai. Kad klausytume savo širdies, o ne su ja kovotume. Kad suprastume, kodėl tai darome ir kur mus tai veda.

Juk iš esmės viskas yra labai paprasta. Iš esmės tai tik klausymas to,  ką bando pasakyti mums mūsų širdis tuo metu, kai darome taip, “kaip daro visi”.

David R. Hawkins sąmoningumo žemėlapis


Kiekvieną savaitę aš rašau tai, kas yra aktualu man tą savaitę. Aktualumai keičiasi labai greitai, nes kai turiu naują patirtį, naujus apmąstymus, ateina ir atsakymai. Kad jie ateitų rankų sudėjusi nesėdžiu, ieškau jų.

Atsakymų dažniausiai ieškau kitų žmonių patirtyse – man atrodo čia geriausia vieta semtis išminties. Skaitau knygas, bendrauju su žmonėmis arba įsijungiu tokias laidas kaip TED talks, “Stambiu planu”, “Sėkmės gylis”, dabar dar ir Sauliaus Bagdono “1000 istorijų”.

Nuoširdžiai žaviuosi Sauliumi – jis randa ir pakalbina tokius žmones, kurie tampa įkvėpimu ne vienam. Ir kalbina taip paprastai, draugiškai, nuoširdžiai domėdamasis. Todėl žmonės atsipalaiduoja, atsiveria. Jo kalbinami žmonės labai skirtingi, tačiau juos visus sieja viena tema – jų gyvenimas pasikeitė. Jie patyrė kažką, apie ką turi ką papasakoti kitiems.

Vieni žmonės man įdomesni, kiti ne tokie įdomūs, tačiau jau ne kartą radau tokias istorijas, kurios nepaleidžia ir, tiesiog akyse, verčia tobulėti.

Pavyzdžiui, Renata. Pokalbis su Renata man buvo tarsi dieviškas balzamas sielai. Ji kalbėjo apie visa tai, ką aš JAU ŽINOJAU, tačiau dar nejaučiu. Priminė man. Ji minėjo profesoriaus David R. Hawkins sąmonės žemėlapį, apie kurį aš pati kalbėjau vienoje paskaitoje apie santykius. Tačiau paklausiusi Renatos dabar šį žemėlapį suprantu daug arčiau. Netgi nusistačiau kur aš esu dabar ir gyvenimas vėl nusidažė naujomis spalvomis – imu matyti tai nuolat. Kiekviena mano reakcija paremta mano sąmoningumo lygiu. Tikrai.

O kas yra sąmoningumo lygis? Tai skraisčių skaičius prieš žmogaus akis. Mes visi viską žinome ir bet kokia esmė mums nėra svetima. Mes ir esame ta esmė, kurios ieškome. Mes ir esame MEILĖ, LAIMĖ, ŠVIESA. Tačiau tos užuolaidos, kurias gavome gimdami, mums trukdo matyti. Kuo daugiau sluoksnių – tuo didesnė kančia. Tuo didesnės atskirtis nuo savęs pačio ir iš viso, pasimetimas.

200 yra kritinis skaičius.  Už jo užuolaidas nusimesti vis lengviau. Arba, gal nelengviau, bet JAU NEBĖRA taip tamsu ir baisu. Gyvenimas darosi mielas.

Sako, kad žmonija po truputį kopia link 200 lygio. Aš tikiu tuo. Tiek daug aplinkui sąmoningų žmonių, tiek daug sėkmės istorijų. 1000 istorijų jas rodo. Na gerai, gal dauguma vis dar ne tokia, tačiau bent jau tie keli, kaip Renata, jos mokytojas lietuvis Mindaugas, pasiekęs aukščiausią sąmoningumo lygį, šviečia mums visiems. Nors ir būdami ne Lietuvoje. Mes tai vis tiek jaučiame (net jei to nesuprantame).

Belieka stengtis kopti aukščiau ir didinti savo sąmoningumo lygį. Bent vieną etapą per vieną gyvenimą.

 

Apie santykius su MELU sau


Kartą astrologė, dvasinė mokytoja Loreta Stonkutė pagal mano gimimo datą išskaičiavo mano drakoną. Drakonu ji pavadino pagrindinį žmogaus trūkumą, nuodėmę, ydą, kurių iš viso yra dvylika, kaip ir mėnesių arba horoskopų ženklų. 

Kaip iš trūkumo gimsta vertybės , taip ir iš ydų gimsta talentas. Jei žmogus sužino ir suvaldo savo ydą, ji gali atverti kelią į jo talentą. Pavyzdžiui, žmogus, kuris turi melo ydą (kaip aš) gali labai lengvai atskirti meluojančius nuo tiesą sakančių.

Na ką gi, sužinojau savo ydą, ir gyvenu toliau, o ką daryti:) Tačiau praeitą savaitę privačiame pokalbyje psichoterapeutė patvirtino Loretos skaičiavimais nustatytą įžvalgą – aš meluoju sau. O kai du skirtingų sričių specialistai tau sako tą patį, manau, laikas susimąstyti.

Susimąsčiau. Meluodamas sau žmogus paprastai iškreipia realybę ir daro ne tai, ką nori. Ne tai, ką jam iš tiesų diktuoja širdis, o tai, ką jis mano, diktuoja jo širdis. Meluojantis sau žmogus nėra laimingas, nes visą laiką balansuoja tarp savęs įtikinėjimo netiesa ir diskomforto jausmo, kurį ta netiesa sukelia. Meluojantis sau žmogus dažnai paklysta gyvenimo kelyje, nes jis perdeda, pagražina arba iš viso iškreipia įvykius ir jų interpretacijas. Dėl ko žmogus sau meluoja? Todėl, kad bijo (sau) parodyti savo tikrąjį veidą, savo tikrąją asmenybę, nes bijo, kad jis pats save pamatęs tokį, koks yra, išsigąs, savęs nemylės, nesupras, nevertins. Taigi, melas kyla iš atstūmimo baimės. Panaši baimė “veikia”, kai žmogus nemoka pasakyti “ne”. Tiek sau, tiek kitiems. Jis nori įtikti, todėl savo paties tiesos ir laimės sąskaita daro viską, kad tik nereikėtų pasakyti ne.

Viskas pasaulyje remiasi intencija. Tas pats veiksmas gali būti lemiamas visiškai skirtingų intencijų. Ne nuo veiksmo, o nuo intencijos priklauso, ar žmogaus pasirinktas veiksmas užskaitomas kaip jo sielos būdas tobulėti, ar kaip smukimas tobulėjimo kopėčiomis žemyn. Pavyzdžiui, galima turėti dešimt vaikų iš gobšumo, norint turėti kuo daugiau įtakos (žemyn), o galima iš didelės meilės, turint didelę širdį (aukštyn). Galima kandidatuoti į prezidentus iš baimės pasakyti “ne” politiniam spaudimui arba garbės troškimo (žemyn), o galima norint iš tiesų pagerinti šalies žmonių gyvenimą (aukštyn). Galima rašyti knygas iš baimės nepalikti nieko po savęs, būti pamirštu (žemyn), o galima todėl, kad nori kažką pasakyti, palikti visuomenei žinutę, užrašyti tai, kas būtina užrašyta (aukštyn).

Koks veiksmas bebūtų atliktas, savęs vertėtų  paklausti – aš tai darau iš baimės ar iš meilės?

Baimė arba meilė yra dvi pagrindinės visų mūsų veiksmų intencijos.

 

Tačiau grįžkime prie melo sau. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad melas sau yra vienareikšmiškas smukimas žemyn, tai yra blogis, nes tai daroma iš baimės intencijos – atstūmimo baimės. Tačiau pažvelkime iš kitos pusės. Ne veltui visuomenėje gyvena populiarus posakis: Fake it, till you make it. Apsimesk tol, kol pats tuo patikėsi. Juk ne paslaptis, kaip veikia mintis – šiuo veikimu pagrįstos vizualizacijos ir neurolingvistinio programavimo praktikos. Žmogus meluoja sau, kad yra drąsus ir gali kalbėti prieš publiką – ir pasako puikią, daug kam naudingą ir svarbią viešą kalbą. Psichologė meluoja sau, kad yra rašytoja, ir parašo puikias, žmonėms padedančias knygas.  Motina meluoja sau, kad jai patinka specialybė, kurią pasirinko sūnus, ir jis jaučiasi ramus. Moteris meluoja sau, kad jai labai patinka gaminti ir išmoksta pagaminti šeimai puikius patiekalus. Vyras – išmoksta savo -žmonos meilės kalbą ir meluoja sau, kad jam patinka ja kalbėti. Sakysite, tai neteisinga? Juk reikia klausyti širdies, sekti širdimi ir t.t.. Taip. Tačiau iš kitos pusės – tik pagalvokite. Kartais tik pasitelkus melą sau įmanoma ko nors gyvenime pasiekti. Pasitelkus melą sau galima save apgauti ir atlikti veiksmą, kurio intencija yra meilė. Meluoju sau, nes myliu.

Melą sau galima naudoti mažomis dozėmis. Juk net vaistai yra nuodai, jie tampa vaistai tik vartojami mažomis dozėmis. Melą taip pat galima naudoti, kaip vaistus. Svarbu neužsisukti mele, laiku sustoti. Kitaip tariant – kažkur smegenų kamputyje žinoti tiesą ir suprasti, kas čia vyksta. Juk aš meluoju sau. Juk šiaip to nedaryčiau. Juk iš tiesų taip nėra. Juk viskas yra kitaip, nei aš sakau ar elgiuosi. Tačiau aš galiu pameluoti sau. Truputį. Tam, kad padaryčiau tai, ko nemeluodama NIEKADA nebūčiau padariusi. Tam, kad mano intencija iš baimės virstų meilę.

 

Apie santykius su POEZIJA


Perskaitai knygą ir pamilsti jos autorių. Man dažnai taip nutinka, o paskutinis kartas buvo vakar, kai pabaigiau Sigito Parulskio poezijos knygą “Marmurinis šuo”.

Anksčiau maniau, kad Parulskis yra kietas, piktas, grubus, nelaimingas dėdė. Taip ir yra, tačiau poezijoje pamačiau jo sielą ir negalėjau jos nepamilti. Visų žmonių siela yra labai graži. O poezijoje ji matosi geriausiai.

Išsunkta

kad galėčiau šitą įniršį, šį įkvėpimą, šitą
nuostabą suvaryti žmonėms, mano šeimai, pasauliui
Į naudingą, būtiną formą, kad galėčiau
negaliu, esu silpnas ir trumparegis
visą gyvenimą išpustęs niekais
visą brangų, visą Viešpaties skirtą laiką
iššvaistęs grumtynėms su pinigais, su geiduliais ir tuštybe
kad galėčiau, o kad galėčiau
visa tai, ką patyręs, išlieti į amžinas
formas, nors į akimirksnio nušvitimą,  kad galėčiau
negaliu, esu piktas ir nelaimingas
priteršęs daugiau, nei atnešęs šviesos
Į šitą belangį mirimą.

Sigitas Parulskis

 

Visai neseniai viename interviu sakiau, kad neskaitau poezijos. Tikrai, neskaitau ir nesuprantu. Nepatinka man poezija. Tačiau vieną dieną tvarkydama savo knygas radau Parulskio knygą ir kaip tik tomis dienomis buvo organizuojamas susitikimas su juo, į kurį visi bilietai buvo išpirkti. Ribotų išteklių vilionė suveikė. Imu, nes tuoj neliks 🙂 Nesvarbu, kad nereikia. Bilieto negavau, tačiau radusi pas save jo knygą apsidžiaugiau ir nusprendžiau bent jau taip susipažinti su šio įdomaus žmogaus kūryba.

Užtruko ilgai, skaičiau, kentėjau kartu su autoriumi, dažnai nieko nesupratau. Bet perskaičiusi visą knygą (visada perskaitau knygą iki galo – tai pasiteisina!) apsiverkiau ir pajutau kokia jautri šio kūrėjo siela. Pajutau meilę autoriui.

O prieš keletą dienų su drauge lankiausi Haiku vakare. Ačiū draugei, nes pati niekaip nebūčiau sugalvojusi ten eiti. Juk man nepatinka poezija. Tačiau bandau laikytis “taip” principo – į visus pasiūlymus, jei tik įmanoma, atsakyti “taip”. Taigi, nuėjom.

Vakaras vyko Japonų kultūros namuose, pilna salė žmonių, basas kojas įsispyrusių į šeimininkų duotas gumines šlepetes.

Du Haiku autoriai, vienas daug ir raiškiai kalbantis, kitas – vos girdimai tariantis keletą žodžių. Tačiau jo Haiku – nuostabūs. Šiame vakare supratau, kad tikri kūrėjai (tokie, kurie sukuria kūrinį, apnuoginantį sielą) dažnai yra tokie jautrūs, kad jie – nori nenori – turi kiautą, atrodo niūrūs, nekalbūs, pikti, gali net elgtis destruktyviai, grubiai, nepakančiai. Taip jiems saugiau, nes kitaip bet kas galėtų juos mirtinai sužeisti.  Ne tokie jautrūs žmonės – apie juos sakoma, “kaip vanduo nuo žąsies”. Jie neturi tokių jautrių “čiuptuvų” kurie padeda kurti puikią poeziją ar prozą, tačiau ji lengvai bendrauja, yra malonūs, linksmi, mieli, “patogūs” žmonės.

Taigi, po Haiku vakaro ne tik įsimylėjau šį žanrą, bet ėmiau pati kurti Haiku.

Pirmieji mano Haiku:

Basos kojos
Svetimose šlepetėse
Japonija

Dzinkt
Haiku įkrito
Į širdį

Žvairas mokytojas
Aiškina žodžio reikšmę
Žiūrėdamas į duris

 

Vėjo sūkurys
Karštą pavasario dieną
Sukelia nerimą

Sena moteris
Ant suoliuko pavasarį
Mano vienmetė

Katės miaukimas
Gražią pavasario dieną
Gamta šaukia

Šlama medis
Iškirstoje plynėje
Aš girdžiu jo klyksmą

Mano kūnas
Plečiasi erdvėje
Augu

Edvėje plečiasi ne tik kūnas, bet ir sąmonė. Parulskis ir Haiku staiga man atnešė visiškai naują suvokimą. Staiga supratau, kad man visada patiko poezija. Man visada labiausiai patiko klausyti dainuojamosios poezijos. Man visada patiko klausytis žodžių. Vadinasi, man visada patiko poezija, tik kažkodėl aš sau buvau pasakiusi, kad man ji nepatinka ir aš jos nesuprantu.

Štai, kaip būna. O kai taip “būna” viešai – žmogus dažnai pasirodo nepatikimas. Nesakantis tiesos. Kažką “sukantis”. Juk jūs sakėte…?! Kaip taip galima staiga pakeisti nuomonę?!

Taip, sakiau, tačiau pati nesupratau, kaip yra iš tikrųjų. Tuo metu, kai sakiau, tuo tikėjau. O dabar supratau, kad apgaudinėjau save.

Visi mes ne tobuli. Kaip ir Parulskis, visi turime labai gražią sielą ir klystantį protą.

Todėl tiesiog leiskime vienas kitam būti.

Kelionė per Prancūziją. Suvokimai.

III dalis


-Norėtum gyventi Prancūzijoje?

-Ne, čia viskas per daug…prancūziška.

-Aha. Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.

Puikiai supratau, ką vyras norėjo pasakyti. “Per daug prancūziška” –

bandysiu paaiškinti. Pirmas vaizdinys, nuo kurio norisi pradėti –

prancūzų kareivio uniforma. Baltos kelnės, plunksna ant katiliuko,

per krūtinę sukryžiuotas baltas diržas. Net kare elegantiška.

Dabartiniai prancūzai – pagyvenę (net ir vaikai ir jauni žmonės) – ramūs, rimti,

atsakingi, mandagūs. Vyrai dažnai su barzdomis, moterys – neaukštos,

tamsiaplaukės. Vaikai – tikrai valgo viską. Restoranuose sėdi ramūs ir

ramiai valgo patiekalus iš vaikiško meniu – užkandis, patiekalas,

desertas. Kava – tik pabaigoje.

Viename muziejuje buvo eksponuojama kėdė, ant kurios šalia

kabančiame paveiksle gulėjo nušautas žmogus. Tame pačiame

muziejuje puikiai pajutau, ką jaučia kalinys, įkalintas iki gyvos galvos.

Muziejuje buvęs kalėjimas – saloje, jo sienos – trijų žmonių ūgio, mūrai

stori, drėgni, saulės šviesos viduje nematyti. Dangų galima pamatyti,

tačiau tik per pasivaikščiojimus (kartą?) per dieną, ar savaitę. Visą

gyvenimą matai tik likimo draugus (galvažudžius, kaip ir tu), aukštas,

storas ir drėgnas sienas, dangaus lopinėlį ir jokios vilties gyventi kitaip.

Iki gyvos galvos.

Gal todėl išėjus iš pilies-kalėjimo ore tvyro euforija. Pirmieji tai pajuto

vaikai – ėmė bėgti, šūkauti, “eiti galvomis”, nesustabdysi. Kiemo sienos

vis dar tokios pačios, aukštos ir storos, o kalėjimo pastatas čia pat, už

nugaros, bet tai jau laisvė. Laisvė! Kvepianti vanile ir ką tik nupjauta

žole. Kažkuo labai labai švelniu. Lengvesniu už helį oro balionuose ir

gaiviu, tarsi skaniausias vanduo ištroškus. Įkvėpus laisvės visos ląstelės

ima šokti džiaugsmo šokį.

Verta pabūti kalėjime, kad tai pajustum? Nežinau…Nenorėčiau.

Pirmą kartą gyvenime valgiau sraiges (gaila, nebuvau pasiėmus

telefono

jas nufotografuoti. Skonis – kaip žalios arbatos, vaizdas – kaip žalių

snarglių gumulas. Basas suvalgė tris, aš vieną, Brigita – dvi.)

Pietavome antroje geriausioje picerijoje Prancūzijoje (netyčia užėjome),

kuriame valgiau pačią neskaniausią pasaulyje picą, tokią neskanią, kad

sugebėjau įveikti vos trečdalį, įskaitant ir pado kraštus.

Aplankėme patį įspūdingiausią pasaulyje akvariumą, kuriame čia pat,

už milžiniško stiklo, plaukiojo ne tik piranijos, vėžliai, įvairiausios

nuostabios žuvys, medūzos, bet ir rykliai.

Žuvys tik sustiprino jausmą, kad viskas, ką sukūrė žmogus yra tik

kartojimas to, kas jau egzistuoja gamtoje. Taip ir perlamutrinės jūrų

kriauklės, tarsi papuošalai, taip ir jūros dumbliai, tarsi plaukai ar net

vėduoklės, taip ir įvairiausios ryškios koralų spalvos, tarsi geriausio

dizainerio suderintos ir parinktos.

Pakelės restorane paragavau pačio skaniausio vaikystę primenančio

patiekalo, tai buvo skrudinta duona su minkštu sūriu. Kitame

restorane – valgiau pačią skaniausią iki šiol ragautą žuvį.

 

Aplankėme miniatiūrinius platanais apaugusius senovinius

Prancūziškus miestelius, vaikščiojome alyvų giraitėje.

Štai, ką reiškia “prancūziška”. Ką nors supratot?:) Jei ne, reikia čia tiesiog apsilankyti ir nuspręsti už save.

A, ir kalnai. Kalnai visur panašūs ir visur ypatingi. Paskutinė mūsų

kelionės diena prabėgo kalnuose. Lijo. Aplankėme (turbūt paskutinį

kartą) vyro namelį Alpėse.

Nusileidę nuo kalno keteros apsistojome pas pažįstamą olandę,

nuomojančią kambarius, tačiau gavome toli gražu ne kambarį.

Septyniasdešimtmetė Vilma, gyvena viena jau trisdešimt metų,

viduryje…nieko ir jaučiasi puikiai. Todėl ir atrodo puikiai. Labai graži,

komunikabili moteris. Todėl, kad mėgsta bendrauti, ji priima svečius.

Septyniasdešimtmetė, savo viešbutėlyje viską daro viena, bet turi

prancūzą draugą. Nuostabi vieta, tobulas gyvenimas. Tobulas ir mūsų

kelionės užbaigimas – gavome ne kambarį, o visą dviejų aukštų butą,

su erdvia virtuve su produktais šaldytuve, svetaine su olandiška

televizija, didžiule vonia ir du miegamuosius kambarius. Visur kvepėjo

degančiomis malkomis ir švara, todėl mes jau niekur nebenorėjome

eiti – įkritome kas į televiziją, kas į knygą, kas į telefoną ir lietui lyjant

ramiai praleidome visą popietę. Rytoj – vėl aštuonios valandos

mašinoje, stotelė Vokietijos zoologijos sode, ir tada jau greičiau namo,

turime spėti Velykoms.

Daug dalykų pastebėjau šioje kelionėje.

Gyvenome mano svajonių vaizdu besidalinančiame Air bnb

(jūra už miegamojo lango), nereali svajonė neišvažiuojant iš LT,

pasirodė esanti labai reali.

Vaikščiojome Atlanto vandenyno dugnu (per atoslūgį).

Aplankėme Disneilendą ir pamatėme pačius įspūdingiausius pasaulyje

fejerverkus (norisi sugrįžti).

Apsilankėme prancūziškoje ligoninėje (pagalba buvo labai gera,

nemokama, nors priėmimo teko laukti penkias valandas).

Daug daug daug vaikščiojome (visi keturi – savo kojomis!).

Vaikai augo ir brendo tiesiog akyse. Kasparas jau nebijo miegoti vienas

nepažįstamoje vietoje. Abu beveik be ginčų rengiasi ryte, prausiasi ir

susideda savo žaislus. Labai daug žaidžia, kiekviename kamputyje

rasdami vis naują istoriją ir jos personažus.

Nors daug nerašiau (kaip tikėjausi) ir daug nepaskaičiau, bet ši kelionė

buvo geras smegenų praplovimas. Visą laiką kelyje, kas antrą – trečią

naktį nauja vieta, automobilis, daug vaikščiojimo, daug vandenyno,

daug vaizdų, daug įspūdžių ir puikaus maisto. Buities – minimumas.

Minčių – maksimumas; suvokimų – taip pat. Kaip jau rašiau, nustojau

valgyti mėsą, suvokiau, kad gamtos saugojimas priklauso pirmiausia

nuo manęs. Nuo to, kiek aš išmetu šiukšlių, kiek dažnai perku naujus

daiktus, kaip naudoju plastikinius maišelius ir panašiai. Supratau

(nors jau ne pirmą kartą), kaip mane vargina feisbukas. Tris dienas

pabuvusi be interneto atsigavau. Kas kartą keliaujant feisbuko

naujienų siena jaučiu, kaip senka mano energija, o išjungusi feisbuką

jaučiu, kaip akivaizdžiai subjursta nuotaika. Tarsi būčiau apvogta. Kodėl

taip yra?

Tuo pačiu susimąsčiau, kas man pakelia nuotaiką. Jaučiuosi gerai tada,

kai parašau ką nors, kas man pačiai patinka. Jaučiuosi gerai tada, kai

nuoširdžiai pabendrauju su kuo nors, kad ir tame pačiame feisbuke.

Jaučiuosi gerai, kai įrašau Rašytojų istoriją. Kai skaitau knygą ir kyla

naujų minčių. Kai sugalvoju sekantį romano vingį arba susieju jį su

anksčiau nesietinais dalykais. Kai stebiu žaidžiančius vaikus, kai

pasakoju jiems savo sukurtas pasakas. Kai kalbuosi “iš dūšios” su vyru.

Iš esmės – kai bendrauju ir kai rašau, tada jaučiuosi gerai. Dar – kai

skaitau arba žiūriu gerą filmą. O feisbukas…jis išsunkia. Ėmiau įsileisti

mintį gerokai apriboti jo naudojimą. Gal. Ateityje.

Perskaičiusi Aurimos Dilienės knygą “Šeima – komandinis žaidimas”

suvokiau, kaip svarbu invertuoti į santykius su vyru. Ėmiau atidžiau

jį stebėti, rinkti žodžius, patylėti, kur nereikia.

Išgyvenusi baimę dėl degančios Notre Dame bažnyčios dar kartą

supratau, kaip viskas laikina…

Parsivežu daugybę planų ir idėjų ateičiai. DAUGYBĘ. Svarbiausia dabar –

neprarasti mėgavimosi. Tuo ir baigiu savo kelionės suvokimų aprašymą.

 

Linkiu jums visiems sėkmės ir laimės.

I dalis

II dalis

Kelionė po Prancūziją. Suvokimai.

II dalis


Vandenynas kvėpuoja. Ar pagalvojote kada nors apie tai? Įkvepia – potvynis, iškvepia – atoslūgis. Išsiplėtimas, susitraukimas. Kaip ir žmogaus širdis.

Viskas pasaulyje juda. Sukasi ratu arba pulsuoja. Pulsuoja žmogaus širdis ir plaučiai, pulsuoja vandenynai, pulsuoja kirminas, virstantis drugeliu. Viskas susiję ir viskas yra viena.

O mes… Mes esame tokie maži. Pakilus lėktuvu žmogaus nebematyti. Kaip mikrobo.

Judame savo trajektorija, menkai nukrypdami nuo kurso. Kurso, kuris yra nulemtas iš anksto? Tai, kad aš būsiu čia, prie Atlanto vandenyno, tai, kad pastebėsiu tai, ką pastebėjau ir sureaguosiu taip, kaip sureagavau? Tai, kad esu mikrobo dydžio ir elgiuosi tik taip, kaip gali elgtis mikrobas? Kad rašysiu šitą tekstą, kad Prancūzijoje pagaliau nustosiu valgyti mėsą?

Prieš jausmą, kokie maži mes esame, viskas nublanksta – planai, norai, reikalai. Mes netgi nematomi, kokie dar reikalai? Kiek reikalų gali turėti mikrobas?

Gerai, jei pavyksta tai suvokti.

 

Tokia mintis mano galvoje, deja, tik viena iš daugelio. Stoviu prie vandenyno per atoslūgį ir galva kupina minčių. Perpildyta. Jos ūžia, plečiasi, užima vis daugiau vietos.

Air bnb bute nėra interneto, ir, tiesą sakant, labai nuo jo pailsėjau. Tris dienas netikrinau pašto ir e-mailo. Jaučiausi laisva nuo kitų žmonių minčių, likau tik su saviškėmis. Užtenka ir savų.

Visai nenorėjau grįžti atgal į “ryšį”, bet įpročiai yra stiprūs. Kai pervažiavome į kitą air bnb, patikrinau el. paštą… Ir gavau blogą žinią. Mano trečioji knyga “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”  leidyklos nedomina, nes per maža auditorija.

Išvados dvi:

      1. Jie teisūs.
      2. Tai yra ir gera, ir bloga žinia.

Bloga todėl, kad vienaip ar kitaip atsakymas yra “ne”. Gera todėl, kad dabar galiu daryti tai, apie ką buvau pagalvojusi – išleisti elektroninę knygą. Tokią, kuri būtų pasiekiama visiems pasaulyje lietuviškai skaitantiems žmonėms. Visiems tiems, kurie svajoja parašyti knygą.

A, o dėl mėsos nevalgymo. Buvo taip. Po knygos pristatymo Kaune Laimės dienos proga, mes su bičiule Loreta nusprendėme išgerti kavos ir paplepėti. Buvo jau gana vėlu, užėjome į pirmą pasitaikiusią kavinę ir kol Loreta rinkosi kavą, aš pasijutau labai išalkusi. Akis viliojo sumuštiniai su lašiša, po visos dienos prekybos likę du.

—Paimsiu dar ir sumuštinį, —pasakiau Loretai.

—Aš irgi noriu.

—Tai imk ir tu, žiūrėk, yra du.

—Ne, taigi aš vegetarė. Nevalgau mėsos.

—Bet čia žuvis?

—Ir žuvies ne. Tik kavą geriu ir saldumynų kartais paragauju, kad nebūčiau tokia teisinga, —nusijuokė. —Paimsiu šitą šokoladinį keksą prie kavos.

—Tu žinai, — susižavėjusi pažvelgiau į ją. —O aš ėmiau nuoširdžiai pavydėti žmonėms, kurie nevalgo mėsos.

Ir tada į mane trenkė žaibas. AŠ NUOŠIRDŽIAI PAVYDŽIU ŽMONĖMS, KURIE NEVALGO MĖSOS?!!

O kas, leiskite paklausti, mane stabdo? Kodėl aš renkuosi “nuoširdžiai pavydėti?”.

Įsitikinimai. Tie seni, keisti, nukaršę įsitikinimai. Kas yra įsitikinimai? Tai minčių pulsacija MANO galvoje. Jos pulsuoja taip, kad renkuosi vieną kelią, net negalvodama apie kito kelio galimybę.

Ir tada mes išvažiavome į Prancūziją ir aš daugiau neparagavau mėsos. Iš esmės mėsa nėra blogai, blogai yra mėsos pramonė ir visi vargšai gyvūnai, kurie auginami tam, kad būtų suvartoti. Tarsi duona. Bet jie juk taip pat, kaip ir mes, gyvi. Jie bijo ir nerimauja, jie nenori mirti. Kaip ir mes. Mėsą galima valgyti, bet tik tada, kai gyvūnas yra laisvas, sumedžiotas su meile ir jo atsiprašyta, ir jam padėkota, kad jis taps mano kūnu. Kai valgoma mėsa su dėkingumu ir meile gyvybei, kuri užgeso tam, kam mus pamaitintų. Tada – taip. Bet ne taip, kaip valgome mes. Mėsos gabalas mums nėra gyvūnas, apie tai mes dažniausiai net nenorime galvoti. Tai tik mėsos gabalas. Kuo jis skiriasi nuo žmogaus mėsos?

 

Čia, Prancūzijoje, lengva nevalgyti mėsos. Sūrių pasirinkimas milžiniškas, nuo – iki, akys raibsta. Taip pat ir jūros gėrybių, ir duona puiki. Ko daugiau reikia? Maisto kultūra Prancūzijoje klesti, daug energijos (t. y. dėmesio) skiriama maistui. Rezultatas matosi – ne tik labai skanu, bet susiklostė griežtos taisyklės, kurių nežinodamas valgysi Mc Donalde. Kaip mes vakar – pirmadienis, trys valandos dienos, visos parduotuvės ir visi restoranai uždaryti. Per vėlu, iki širdies gelmių nustebęs  sako mums padavėjas. O kur galima pavalgyti? Nežinau, trauko pečiais. Viskas uždaryta.

Mano svajonė nevalgyti mėsos ir gyventi ant jūros kranto, tokia nereali Lietuvoje, pasirodo, yra visai reali Prancūzijoje. Visai šalia Atlanto vandenyno mes gyvenome tris dienas, jūros bangos pro buto langą mus pasitikdavo ryte ir palydėdavo vakare – rojus! Dabar tris dienas gyvensime visai netoli jo, už šimto metrų. Kvėpuosime kartu.

 

I dalis

Tęsinys netrukus.

 

 

 

 

 

Kelionė po Prancūziją. Suvokimai.

I dalis


“Diena išeina. Be manęs kaip kitos.”

Visa diena automobilyje. Pokalbiai, žaidimai, filmukai, dainos, pasakos, miegas. Pagaliau diena išeina, liko dar dvi tokios. Lekiame 150 k. m. greičiu. Dangus raudonas, raudonas.  Savižudis virš greitkelio, žiūri žemyn. Šoks? Įvyks neišvengiama – niekas nespės sustabdyti. Vairuotojai žiūri į viršų ir skuba spausti akseleratorių. Vienas akmenėlis mestas į vandenį…Nešoko. Nuėjo.

“DIENA – tai tik laiko miražas, senamiesčio skersgatviu riedantis džiazas, skubančio pirklio bagažas, šiek tiek per sunkus, truputėlį per mažas…”

Automobilis geras, stabilus, padangomis įsikimba į plentą. Rieda ramiai, susikaupęs. Sustojame. Pakelės stotelėje visiškai nieko nėra, tik bio tualetas ir išsirikiavusios sunkiasvorės. Jų vairuotojai trypčioja šalia, rūko, žvalgosi. Pro šalį ištiestos rankos atstumu 150 km. greičiu švilpia automobiliai.

“DIENA- tai tik prarasto laiko oazė, tik viltis rasti prarastą, prarasto – nerasi, tai žvakutė tamsią Vėlinių naktį, vėjo rekviem tiems, kurie skuba netekti…”

Viduje gera, šilta. Jauku švilpti per vėją ir jausti, kad judi, kai kūnas sudribęs kėdėje. Brigita klausia, kodėl Lietuvoje nėra Disneilendo. Kalbam apie karą, opupaciją, pabėgėlius, dabartinius laikus. Apie tautų skirtumus. Staiga, pirmą kartą Kernagio dainoje išgirstu Ezopo kalbą.

 

Suplėšysim į gabalus, tuos kolorado vabalus ir bulvės ir vėl žydėėės!

Ir mylimam kolūkyje, pakelę žemės ūkį mes danuooosi iš širdies!!

 

Suplėšysim į gabalus tuos komunistų šakalus, lietuviai vėl žydėėės!

Ir mylimoj šalelėje pakėlę savo ūkį mes dainuosim iš širdies!!!

O kartu dainuos Lietuva!

 

Galvoju. Nėra labai didelė sėkmė gimti Lietuvoje. Tikra askezė. Nieko nebuvo, nieko neturėjom. Gyvenom prislopinti tarsi medūzos. Judėjom, tačiau iš tiesų tik mojavom galūnėmis, kad būtų vaizdas, kažkas vis dar gyva. Ne iš tikrųjų. Dabar viskas gerai, tačiau kitur – dar geriau. Niekas juk nelaiko.

 

Tačiau palikus savo gimtą žemę imi ją neštis širdyje. Mes galim ją palikti, bet ji nepalieka mūsų. Ji keliauja visur kartu. Kur bebūtum, kiek metų bekeliautum. Įdomus fenomenas. Tarsi užkeikimas. Kiek žinau, jis yra tikrai lietuviškas, unikalus. Kuri tauta dar be mūsų jaučia tokį milžinišką prisirišimą prie savo žemės ir kalbos? Kartą sutikau prancūzę, kuri penkiolika metų gyveno Airijoje. Ji prisipažino pamiršusi prancūzų kalbą ir nebesijaučianti prancūze. Ar lietuviui tai įmanoma?

 

Visada stebėjausi, kodėl ši daina apie kažkokius nereikšmingus kolorado vabalus tokia mėgstama.

 

II

Senukas Paryžius. Basutės ir žieminiai paltai. Siauromis gatvėmis švilpiantis šiaurinis vėjas, saulė, priverčianti nusimesti striukes. Skubantys įvairiaspalviai žmonės. Didmiesčio dinamika. Požeminis metro, minios, minios, minios.  Viskas atrodo šiek tiek sena ir šiek tiek pamiršta. Keliais dydžiais mažesni automobiliai, siauros durys, neaukšti namai. Viskas šiek tiek nešvaru, tačiau kartu kažkaip natūralu ir artima. Tarsi visi mes praeitame gyvenime čia būtume gyvenę. Pasaulis ne toks ir didelis.

 

Kaip gi gali nuvilti Paryžius? Jis įtraukia, koks bebūtų. Kiekvienam Paryžius turbūt kitoks – mums buvo daug vaikščiojimo, daug vėjo, šlapi drabužiai po žaidimo su fontanu ir be galo skani kava pirmoje pasitaikiusioje kavinukėje.

 

Neįprastas, nepažįstamas miestas. O kartu – kviečiantis, draugiškas, norintis susibičiuliauti. Buvo šiek tiek baugu vienai vakare važiuoti į susitikimą su Paryžiuje gyvenančių merginų Knygų klubu. Atvažiavau žymiai anksčiau, lynojo, jaučiausi svetima, visai atvirkščiai, nei netrukus susirinkusios tautietės – kas pavėlavusios pusvalandį, kas visą valandą. Akivaizdu, kad vėluoti čia normalu, ir dar akivaizdžiau, kad visos Paryžiuje jautėsi kaip namie, puikiai susikalbančios prancūziškai ir nardančios šioje kultūroje tarsi žuvytės akvariume. Paleidusi pavargusius vaikus grįžti į viešbutį, buvau pavargusi ir pati, po trijų dienų sėdėjimo mašinoje ir visos dienos vaikščiojimo šaltame vėjyje, tačiau susikaupiau ir klausiau, kaip lietuvaitės aptarinėja perskaitytas knygas, paklausiau jų kelių klausimų, vieną kitą žodį įterpiau ir apie savo knygas.

 

Tame klube akis į akį susidūriau su esmine prancūziško gyvenimo taisykle – mėgautis gyvenimu. Neskubėti, nesiekti tikslo dėl pačio tikslo, gyventi procese. Tai matosi visur, ir aptarnavimo kultūroje, ir maisto kultūroje, ir bendravimo kultūroje. Nors, atrodo, buvau jų viešnia, buvau sutikta tikrai draugiškai, bet neatrodė, kad būčiau laukta, ar kažkaip ypatingai (kaip susitikimuose Lietuvoje) priimta. Niekas nerodė susidomėjimo nei mano knygomis, nei rašymo patirtimi, buvo žymiai įdomiau susitinkant kartą per mėnesį pabendrauti lietuviškai, merginoms kur kas labiau rūpėjo aptarti per mėnesį perskaitytas knygas ir pasidalinti asmeninėmis naujienomis.

 

Nurašiau visa tai prancūziškai kultūrai, ypač, kai galiausiai neiškentusi ėmiau užsidegusi pasakoti apie rašymą ir literatūrą, tačiau  sutikau sutrikusius žvilgsnius ir skubų – tai gal jau baigiam mūsų susitikimą?:) Neseniai perskaičiau Jurgos Baltrukonytės postą Feisbuke  – kaip tik man. Ji rašė, kad neturi prabangos bendrauti su sau neįdomiais žmonėmis ir dalyvauti nuobodžiuose susitikimuose. Jei ima žiovauti, iš karto atsistoja ir išeina, be noro grįžti. Taip ir įsivaizdavau, kaip atsistoju ir išeinu iš to susitikimo, nes, iš tiesų, man nelabai buvo klausytis, kokias jos knygas skaitė ir ką apie jas galvoja.

Taip. Važinėjant į susitikimus visko būna. Ir juodo ir balto, tai sukuria visą neįkainojamą patirtį.

 

III

Tiesiai po patirties Paryžiuje ankstyvą rytą mes jau ir vėl kelyje. Į DISNEILENDĄ! Nežinojau ko tikėtis, tačiau pamačiau daug daugiau nei tikėjausi. Tai buvo tikra pasaka. Viskas (absoliučiai viskas!) Disneilendo stiliuje – pasakos stiliuje. Labai gražu, skoninga, malonu, patogu, gera. Net negalėčiau apibūdinti visko, kas. Viskas. Nuo pastatų, baldų, suvenyrų, uniformų, personažų, iki užkandžių įpakavimo, pramogų ir gėlių. Tikra pasaka. Atkurtas natūralus pasaulio grožis.

 

Antra diena mums nebuvo labai sėkminga, nes tik išėjus iš nuostabiausio pasaulio viešbučio, Kasparas iš tos laimės, kad vėl eina į Disneilendo pramogas, nugriuvo ir prasikirto skruostą. Valanda streso, kol pakliuvome į ligoninę, tada penkios valandos laukimo. Vaikai ėjo iš proto, mes nežinojome ko tikėtis. Viskas baigėsi gerai, ir dar netgi spėjome pamatyti paradą ir pakartoti labiausiai patikusias pramogas. Užteko.

 

Sekantis stotelė – apartamentai prie vandenyno. Echh…tai mano svajonė – miegamajame pro langą matyti jūrą. Svajonės išsipildo! Nors ir tik dviem dienom. Pagaliau pabūsime ramiai, be jokių planų pamatyti, patirti, suspėti. Galėsim paskaityti, parašyti ir pamedituoti.

Laukite tęsinio…

Diena išeina

 

 

 

 

Apie laiką, gyvenimą ir laukimą.


Kartais dienos bėga, tiesiog lekia šuoliais,  o kartais slenka tarsi laikrodžio rodyklės, vos pavilkdamos kojas. Kai ko nors laukiu, atrodo, viskas užsitęsia ir laikas slenka labai lėtai. Pavyzdžiui, kai laukiu atostogų, atsakymo į laišką, šilto pavasario. Atrodo jau taip ilgai… Atsibodo, tikrai, nebegaliu daugiau. Tačiau iš kitos pusės – tik išaušo rytas, štai jau ir tamsi naktis, tik atėjo pirmadienis, o va, jau ir penktadienis, ką tik buvo Nauji metai, o va, jau baigiasi trečias metų mėnuo.

Laikas greitas, laikas lėtas, laikas amžinas, tačiau egzistuoja tik vieną sekundę, … paradoksai ant paradoksų, sukasi galva, kaip ir nuo viso gyvenimo.

Todėl turbūt galima sutikti su tuo, kad laikas, kaip ir gyvenimas, yra tik iliuzija. Gyvenimas ir yra tik trumpas laiko tarpas. Gyvenimas ir yra laikas. Trumpa amžino laiko atkarpėlė.

Laikas yra pati GALINGIAUSIA pasaulio jėga. Su laiku neįmanoma kovoti. Jis niekada nesustoja.  Jis yra mūsų ir laimė, ir nelaimė. Niekas nėra amžina. Kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą, kas gimė, tas turės mirti. Laikas gydo, tačiau laikas ir sendina. Laikas leidžia pasiekti tikslus, nudirbti didelius darbus, tačiau taip pat artina išsiskyrimą, mirtį, pasikeitimą. Viskas ateina ir viskas praeina. Ir atostogos, ir pavasaris, ir gimtadienis, ir metai, ir gyvenimas. Amžinas tik laikas.

Kažkas pasikeitė, kai parašiau, kad gyvenimas yra laikas. Iš tiesų… Jei laikas yra pati galingiausia pasaulio jėga, tai gyvenimas taip pat? Juk gyvenimas kaip ir laikas, eina, mums nereikia jo stumti. Mums reikia tik išbūti. Mums nereikia nieko laukti. Nereikia laukti ateities, nes ji vis tiek ateis.

Kita vertus, laikas yra ne tik galingiausia (ir paradoksaliausia) pasaulio jėga, bet yra ir DIDŽIAUSIA Visatos dovana mums. Mūsų gimtadienio dovana. Gavome laiko, kai galime mėgautis tuo, kad gyvename. Kai galime justi visomis dešimčia savo juslių (taip, dešimčia!). Jausti skonį, užuosti kvapą, matyti spalvas, leisti, jausti šilumą ir karštį, girdėti garsus, išlaikyti balansą, pajusti įspėjimo ženklą skausmą ir justi savo individualų kūną, atskirtą nuo visos Visatos. Tai yra devynios žmogaus juslės, kuriomis apdovanotas kiekvienas žmogus. Dešimta – trečioji akis, vidinis organas, kurią taip pat mes turime, kiekvienas. Trečioji akis žiūri į vidų, mato ne materialų, o dvasinį pasaulį.

Ir štai, mes su savo 10 – čia juslių šią akimirką. Aš rašau, jūs skaitote. Tokia mūsų visų dovana. Ją gavome atėję į šią žemę. Mes, kol dar gyvi, TURIME LAIKO.

 

Mahabharata: filmas, kuris išlaisvina.


Kartais žmonės visą gyvenimą nešiojasi vieną mintį. Mintį apie tai, ką jie turėtų veikti gyvenime, kokia yra jų pareiga. Kam jie turėtų pasiaukoti, atiduoti visą save, ką mylėti ir ko nekęsti.

Dar tai vadinama to žmogaus realybe. Ji tarsi skraistė, užmesta ant akių, pro kurią žmogus žiūri į pasaulį.

Pagal tai, pro kokią skraistę žmogus mato pasaulį, jam atrodo jis mato tiesą. Mato, kurie dalykai yra teisingi ir kurie neteisingi. Priimtini ir nepriimtini. Toleruotini ir netoleruotini.

Skraistės būna skirtingos, matymai taip pat.

Tačiau akys visų vienodos.

Mes visi turime tokias pačias akis. Kas, jei tą akis dengiančią skraistę nusiimtumėm? Kas, jei pamatytume viską nepridengtomis akimis? Ar gali būti, kad tai, ko siekėme visą gyvenimą, tai, kam jautėme pareigą, tai, kam visą save atidavėme, pasirodys nieko neverta?

Labai gali būti.

Bet koks prisirišimas prie “tiesos” jau yra ne tiesa.

Todėl siūlau pasižiūrėti šį filmą. Kas turi kantrybės, tas gaus atpildą ir supras, kaip sudėtas pasaulis ir kas matosi tiems, kurie mato be skraistės.

Mahabharata. 267 serijos. Rekomenduojama žiūrėti mažomis dozėmis. Nepriimti visko tiesiogiai.  Žiūrėti ir klausytis. Nutildyti protą. Jausti. Ieškoti atsakymų tik tada, kai viską peržiūrėsite.

Kas pasiryžę tam, dalinuosi nuoroda.

http://mir-ved.ru/video/322-velikaya-mahabharata-video-hd.html

 

 

Įspūdžiai iš knygų mugės: gyvėjimo šventės:)


Bendras įspūdis toks, tarsi ruoštumeisi vestuvėms. Arba dideliam gimtadienio jubiliejaus šventimui. Arba gimdymui, – daug dienų galva užimta vien ta diena, pasiruošimas milžiniškas, visos detalės apgalvotos, sunaudota daugybė pastangų, laiko, pinigų…

Tačiau kai ta “didžioji” diena ateina, viskas būtinai vyksta ne pagal planą ir labai greitai baigiasi. Pasibaigus ateina nuovargis ir … nusivylimas. Atakuoja mintys, o kam to reikėjo? Neverta buvo sudėti tiek pastangų, laiko, nervų, pinigų… Juk visada galima nueiti lengviausiu keliu ir nieko nedaryti. Kodėl gi ne? Daug žmonių taip ir gyvena. Nieko nedaro, o tik laukia, kada kas ką “duos”. Pakvies, pasiūlys.

Tačiau praeina metai, ar keli, ir vėl darai tą patį.

Kodėl taip yra?

Nes kai šventi gimtadienį, ar savo vestuves, arba išgyveni gimdymo skausmą… jauti, kad GYVENI.

Kaip sakė Vydūnas: mūsų gyvenimo tikslas yra GYVĖTI.

 

Knygų mugė yra gyvėjimo šventė. Nors atsiliepimų, komentarų ir pastebėjimų, gilių ir nelabai, pozityvių ir negatyvių, giriančių ir peikiančių yra daugybė, tačiau kiekvienais metais ji vyksta, ir va, jau dvidešimt metų. Ir kiekvienais metais sulaukia tūkstančių, nors ir bambančių, kad neįmanoma pasistatyti automobilio, kad neaišku ką pirkti, kad svaigsta galva nuo eilių. Nes ne tas pats – ar nupirkti beveidę knygą knygyne, ar sudalyvauti jos pristatyme ir pabendrauti su jos autoriumi, nusifotografuoti su visiems žinomu veidu ar išklausyti gyvos įdomios diskusijos. Lankytojų vis daugiau, vis daugiau ir dalyvių – šiemet net 360, iš kurių net 54 – nauji.

Tarp tų 54 buvome ir mes – Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga.

Pirmą kartą, dar drebančiomis kojomis ir virpančiomis širdimis. Buvo sunku. Visų pirma apsispręsti dalyvauti, paskui pasiruošti. Paskui – atlaikyti visus “scenarijaus” pasikeitimus ir nuovargį. Tačiau keturios dienos praėjo, šventė įvyko. Ne taip, kaip buvo suplanuota, tačiau visgi – suorganizavome tris diskusijas, pristačiau savo naująją knygą “Tavo likimo krašteliu einu”. Nusipirkau net keturias knygas. Visas žaibo greičiu – dvi iš gretimai įsikūrusių kaimynų – Sirijaus centro ir Vanagaitės, o kitas dvi iš pažįstamų autorių (Renatos Šerelytės ir Jolitos Zykutės). Dar keturias gavau dovanų.

Smalsiai išklausiau dviejų diskusijų –  apie knygų tinklaraščius ir Kalendoriaus pristatymą, į kurį pakliuvau netyčia. Ėjau į salę 3.2, kur turėjo būti pristatoma mano draugės tėčio knyga “Klaidžioja kažkas prie krūčiaus”, įkišau galvą į salę 3.1 ir pasilikau, nes labai kvietė, o žmonių susirinko tik saujelė. Buvo tvanku, trūko oro, tačiau sužinojau, kad 582 m. spalio 5 diena tapo spalio 15. Spalio 6-14 tiesiog išnyko iš kalendoriaus. Gal kada nors panaudosiu tai ir savo knygose:)

Bėgte nufilmavau savo bičiulės Aurimos Dilienės knygos pristatymą, drebėdama, pirmą kartą moderavau diskusiją (apie Meilės romanus), netikėtai (nesusirinkus dalyviams) dalyvavau diskusijoje apie Laisvalaikio literatūrą. Sutikau rašytojas, tinklaraštininkes, su kuriomis pažįstama buvau tik per feisbuką (jausmas – tarsi jau šimtą metų bendrautumėme). Dalyvavau iškilmingoje Alma Littera vakarienėje autoriams, su gyva muzika, vaišėmis ir įžymybėmis. Susipažinau net su dviem nuostabiais aktoriais – Redita Dominaityte ir Marium Repšiu. Abu man pasirodė tarsi skaidrūs krištoliniai indai, bet kada galintys prisipildyti ir pavirsti į kokį tik nori amplua. Turbūt taip turbūt atrodo visi talentingi aktoriai.

Būčiau mielai išklausiusi ir daugiau diskusijų, tačiau reikėjo skirti laiko ir buvimui stende. Veiksmo čia netrūko – mažučiame stende, kuris buvo pačiame 3 salės gale, prie kavinės, nuolat virė gyvenimas – mes buvome keturios, atėjo daug mūsų pažįstamų, artimųjų, kolegų, draugų aplankyti, pabendrauti, nupirkti mūsų knygas.

Buvo atėjusi ir krizė. Penktadienį grįžusi namo verkiau ir sakiau, kad viskas, daugiau nieko neberašysiu. O kam to reikia? Juk tiek visko yra prirašyta…Kam dar teršti eterį savo rašliavomis?

Tačiau dabar, jau praėjus kelioms dienoms, prisimenu Almos Litteros direktorės žodžius, kai tiesiai jai taip ir pasakiau.

“Pasiilgsi…” pasakė ji.

Tikrai. Kai jau pabandai, kai imi “gyvėti”, sunku sustoti.

Todėl kitais metais, jei gyvi būsim, ir vėl susitiksim Knygų mugėje. Ir vėl diskutuosim, o gal ir apsidovanosim, vėl bendrausim ir pažindinsimės. O beje, vienas įspūdingiausių knygų mugės susitikimų – Ieva iš Kauno atvažiavo (vežimėlyje) su drauge (irgi vežimėlyje) su manimi susipažinti. Vien todėl, kad aš kadais ja pakviečiau tapti draugais feisbuke. Ji nusipirko mano knygą ir prasitarė, kad taip pat nori rašyti, svajoja apie tai, klausė patarimų. Todėl ir skubu dabar pabaigti savo trečiąją knygą “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”.

Jos, pasirodo, reikia. Ir ne tik man.

 

 

PINIGAI. Kas tai yra?


Pinigai… Aktualus dalykas. Aktualus dėl to, kad mes gyvename sistemoje, kurią sudaro mainai. Negalime išvengti to, kad mainų sistema yra išgyvenimo sąlyga. Tačiau kas iš tiesų yra pinigai?

Apie tai noriu pasidalinti su Jumis. Šią informaciją, kuri gali būti girdėta, tačiau nepakenks jos priminti, girdėjau vieno Ciguno Mokytojo iš Ukrainos paskaitoje.

Pradžia

Jei pradėtume nuo pradžių, manai buvo visada. Aš turiu bananą, o tu apelsiną, apsikeiskime. Vėliau – aš turiu išdirbtą odą, o tu šaukštų rinkinį, apsikeiskime. Aš turiu jautį, o tu dvi ožkas, apsikeiskime, ir taip toliau.

Materija abiejų šalių susitarimu buvo keičiama į MATERIJĄ.

Tačiau vėliau atsirado pinigai. Pinigai nėra nei materija, nei energija. Tai yra informacija. Pinigai yra vertės simbolis, jos matas. Mes susitariame, kad tulpė arba medžiagos skiautė yra toks dalykas, į kurį galima mainyti viską. Kas daugiau jų turi, tas daugiau visko gali išmainyti.

Vėliau vertės matu tapo auksas. Aukso yra visur gamtoje, taip pat ir žmogaus kūne, jis tapo vertės simboliu. Po aukso ėjo sidabras ir varis, kurie yra šalia Mendelejevo lentelėje, nors žmonės to dar nežinojo, vertės simbolį rinkosi intuityviai.

Dabar pinigai yra popierius arba dar geriau – skaičiai banke. Kitaip tariant, vertės matas dar toliau pasislinko nuo materijos (auksas dar buvo materija!) ir patys savaime tapo niekuo, nuliu, tuštuma.

Kas kiek kainuoja?

Kaip žmonės nusprendė, kas kiek kainuoja? Kiek aukso reikia, kad jį išmainytų į vieną ar kitą daiktą?

Tai priklausė nuo to, kiek vertės buvo suteikiama tam daiktui. Kitaip tariant, kiek svarbus jis buvo žmogui. Brangūs daiktai buvo labiau vertingi.

O kas nustatė, kas yra vertinga, o kas ne?

Vertė yra santykis su tuo, kas mus supa. Per santykį nustatome, kas yra vertinga, o kas ne.

Santykis yra trauka, kai pliusas traukia minusą. Traukia sukuria santykį. Tarp dviejų pliusų arba dviejų minusų santykio nėra. Potencialų skirtumas sukuria santykį tarp dalykų.

Kuo trauka didesnė, tuo santykio vertė yra didesnė.

Paprastai tariant, ko mes labiau norime, tai mums yra svarbiau.

Kiekvienas turime savo vertės matą

Visus dalykus gyvenime mes vertiname kiekvienas atskirai.

Ten, kur mes sutelkiame savo dėmesį, ten mes sukuriame daugiausia vertės. Kitais žodžiais – dėmesys kuria mūsų vertę. Kiekvienas mūsų sprendimas, mintis, jausmas yra šio santykio atspindys: svarbu-nesvarbu, vertinga-nevertinga.

Sukurti santykį, kuris būtų vertingas, tai yra, atneštų didelius mainus (daug aukso, didelius pinigus) mums reikia įdėti daug dėmesio ir energijos, tai yra padidinti santykio vertę  (trauką) maksimaliai.

Kitaip tariant, mes turime sutelkti dėmesį į dalybas, santykį, cirkuliaciją.

Šiai dienai daugiausia pinigų, t, y. vertės, saugo valstybės. Taigi, cirkuliacija turi vykti tarp žmogaus ir valstybės. Paprastai tariant – žmogus turi sukurti trauką – duoti valstybei tai, ką ji laiko vertinga ir mainais gauti už tai aukso.

Vidiniai pinigai

Lygiai taip pat kaip ir išoriniai pinigai, vidiniai pinigai sukuriami sukūrus trauką. Vidiniai pinigai yra mūsų vertybės, arba kokiu matu mes vadovaujamės priimami sprendimus. Vertybės gimsta iš trūkumo, kuris sukuria jau minėtą trauką. Tai, ko mums trūksta, tampa mūsų vertybėmis.

Kur įdėsi, iš ten ir imsi

O pabaigai – svarbiausia. Į kurią kasą įdėsi savo dėmesį (kursi vertę), iš tos kasos ir paimsi. Niekada negali paimti iš kasos, į kurią nieko neįdėjai. Jei sakai, kad nori būti turtingas, tačiau apie tai negalvoji, nesistengi ir nebandai tokiu tapti, tu nieko neįdėjai į turtuolio kasą. Tuo metu galbūt dėjai į kitas kasas, iš kurių vėliau ir galėsi pasiimti savo indėlį. Tačiau turtuolio kasa tuščia ir tu niekada nebūsi turtingas. Kur įdėsi, iš ten ir pasiimsi. Apie ką svajoji, tą ir gausi.

Trečias aukštas

Na, ir visai pabaigai, žmogus turi tris aukštus: apatinis aukštas yra reprodukcijos organai ir skrandis, t. y. seksualumas, kūniškumas, giminės pratęsimas, giminystė, maistas, gėrimai, malonumai. Antrame aukšte yra širdis, tai yra meilė, prisirišimas, pasiaukojimas. Trečiame aukšte yra galva, tai yra mintys, idėjos, dvasingumas, tikėjimas.

Vertė egzistuoja tik pirmuose dviejuose aukštuose. Trečiame aukšte vertės nebėra.

 

NEVERTINTI yra aukščiausias šiame žemiškame gyvenime esančio žmogaus  pasiekimas.

 

Kokios staigmenos lauks šių metų Vilniaus knygų mugėje?


Jau visai čia pat, visai nebe ne už kalnų, vasario mėnesio (žiemos!) pabaiga. Vasario 21-24 dienomis Litexpo parodų centre “driokstels” Vilniaus knygų mugė. Tai didžioji knygų šventė, kurioje trokšta dalyvauti kiekvienas autorius.
Kai galvojau, apie ką rašyti šį penktadienį (kaip ir #kiekvienąpenktadienį jau trejus metus), supratau, kad rašysiu apie tai, kas aktualu. Tik tada tekstas liejasi laisvai, nereikia jo “kurti”. Kai rašau romanus, naudoju panašią “techniką” – leidžiu pirštams rinkti tokius žodžius, kurie skamba galvoje. Nekritikuodama, logiškai neatsirinkdama. Ne aš juos sugalvoju, jie tiesiog skamba. Patys, man lieka tik užrašyti. Ne man vienai, jei paklausysite #rašytojųistorijų, visi autoriai kalba apie tą patį.
Taigi. Noriu rašyti apie tai, kokios mintys mane lankė ir lanko visą šią savaitę, kokie lydėjo ir lydi įspūdžiai ir emocijos, įvykiai ir veiksmai. Apie ką galvojau šią savaitę? Labai daug – apie knygų mugę. Atrodo, kas čia tokio, suorganizuoti tris diskusijas, vieną knygos pristatymą ir pastovėti keturias dienas stende. Taip, gal skamba nieko tokio, tačiau jei kam nors kada nors teko ką nors organizuoti, tas supras, ką tai reiškia.
O tai reiškia beveik visos darbo dienos triūsą. Kai pagalvoju, kaip dirba tie, kurie planuoja ir dėlioja visus Knygų mugės renginius, pasidaro baisu dėl jų ir ramiau dėl savęs – mano juk tik keturi:) Ir be to, aš ne viena, mes keturiese.
Kaip tie renginiai atsirado?
Nagi, mes juos sukūrėme. Sugalvojome, kaip ir visa kita, kas supa mus, buvo sugalvota. Mes – tai lietuvių laisvalaikio literatūros lygos (LLLL) rašytojai, nusprendę dalyvauti knygų mugėje kartu. Tai reiškia, kad mes viską patys finansuojame ir patys organizuojame. Crazy. Ir kam mums to reikia? Ar ne.
Ogi tam. Tai yra šventė. Knygų šventė! Mes mylim knygas. Tiek savo, tiek kitų autorių. O kas puikiausia – turėdamos savo stendą mes galime siūlyti renginius. Pasiūlėme tris – diskusiją apie laisvalaikio literatūros padėtį dabartyje ir ateityje, apie humorą lietuvių literatūroje ir apie lietuviškus meilės romanus. Visus kultūros taryba patvirtino. Nežinau, ar buvo kada nors tiek daug kalbama apie lietuvišką literatūrą knygų mugėje. Ypač apie laisvalaikio, apie kurią nebuvo kalbama apskritai.
Dabar kiekvieną dieną planuoju: sukurti FB įvykius, pildyti juos aktualia informacija, kviesti žmones,  dalintis, padaryti video pakvietimus, pasirūpinti, kad stende viskas vyktų sklandžiai (įrengimas, dalyvavimas, prekyba), rūpintis informacijos sklaida, pakvietimais, grafiku, kas kada bus stende,  sugalvoti diskusijų scenarijų, bendrauti su diskusijos dalyviais, suderinti klausimus, susitikti su moderatorėmis, rašyti straipsnius į žiniasklaidą, pranešimus spaudai…žodžiu, visko net neišvardinsiu, nes pati net nebežinau, kas dar turi būti padaryta.
Kokios visų mūsų laukia staigmenos? Daug staigmenų, tik niekas nežino, kokios:)) Gal pamatysite autorių, knygą, ar išgirsite mintį, kuri Jus įkvėps, Jums įkris tarsi sėkla ir ims dygti ir augti? Gal įsigysite knygą, apie kurią net negirdėjote, tačiau ji taps viena mėgstamiausių? O gal autoriaus autografas sušildys širdį…O gal (š tiesų) puikiai praleisite laiką sudalyvavę knygų šventėje ir prisipirkę sau mielų knygų. Juk tyrimai rodo, kad žmonės, kurie skaito knygas gyvena ilgiau . Niekas nežino kas kiekvienam iš mūsų nutiks šioje knygų šventėje, tačiau staigmenų tikrai bus.
Kviečiu Jus ateiti ir prie mūsų stendo, kuris bus unikalus tuo, kad jame rasite TIK autorius su savo  knygomis. Galima bus pabendrauti, užduoti klausimą, gauti autografą ir asmeninį palinkėjimą.
Tai bus LIETUVIŲ LAISVALAIKIO LITERATŪROS LYGA (LLLL) stendas Nr. 3.36, 3 salėje (kur ramiau) prie pat kavinės, netoli LRT studijos.
Čia rasite:
Rasą Sagę su knygomis “Laimingi žmonės keliauja dviračiais” ir naujausia knyga, psichologiniu romanu “Tavo likimo krašteliu einu”.
Lavisą Spell su bestseleriais tapusiomis knygomis “Būti (su) ragana” ir “Meilėje kaip kare”. Beje, Lavisa Jums turi pasiruošusi ir staigmeną!
Ramintą Stanaitytę – Česnulienę su knyga “Pabučiuok man į šypseną” ir naujausia, ką tik iš spaustuvės, dažais kvepiančią “Perlais balinta kava”.
Nijolę Koskienę su šmaikščiąja, skaitytojų jau pamėgta “Špylkos ir šlepetės”.
Ir dar ne vieną nuostabų šiuolaikinį laisvalaikio literatūros autorių. Kokį? Tegu lieka staigmena:)
Mūsų diskusijos vyks:
Apie laisvalaikio literatūrą: šeštadienį, vasario 23 d. 20.00 1.3 salėje
Apie humorą lietuvių literatūroje: penktadienį, vasario 22 d. 12.00, 5.5 salėje
Apie lietuviškus meilės romanus: penktadienį, vasario 22 d., 13.00 Rašytojų kampe.
Mano knygos “Tavo likimo krašteliu einu” pristatymas vyks šeštadienį, vasario 23 d. 18.00, 1.2 salėje.

Lauksime Jūsų !!!

Kaip nutraukti užburtą ratą? Psichoterapeutės komentaras.


Toli nuo šeimos, kitoje šalyje jauna mergina, pavadinkim ją Asta, susilaukė mergaitės. Neplanuotai, nelauktai.  Negalvojo, nepasisaugojo, atsitiko. O gal pasąmonėje norėjo prie savęs pririšti patikusį vaikiną. O gal norėjo pati sau įrodyti savo vertę, kad kažkas ją myli, jos nori. Kas ten žino, bet faktas lieka vienas – mergina tapo mama.

Mergina nepasiruošusi, ji nenori to vaiko. Vaikas čia ne prie ko. Ji trokšta jį kam nors atiduoti.

Ir ką ji daro?

Susipyksta su vyru, su visa jo šeima, ir su vaiku grįžta į Lietuvą. Prasideda kova tarp uošvių, su kuo liks mergaitė.

Tačiau Asta į tą vaiką net nežiūri, nesirūpina. Palieka viską mamai. Taip, kaip jos mama paliko ją savo mamai.

UŽDARAS RATAS. Asta turi schemą, kurią paveldėjo iš mamos: vaikas yra nereikalingas. Ji nemyli savęs, nevertina ir net nekenčia. Jos tėtis – šeimos gėda- sėdėjo kalėjime, o mama ją atidavė auginti močiutei. Schema aiški, ji turi daryti tą patį. Ši programa yra taip giliai įsirėžusi į Astos pasąmonę, kad ji to net nesuvokia. Nesuvokia, kad ir su vyru ji pykstasi būtent dėl to. Jai REIKIA atiduoti tą vaiką savo mamai. Tokia jos programa.

Ką daryti? Kaip išeiti iš uždaro rato? Kaip pamatyti savo vaikystės žaizdas ir išvengti jų kartojimo? Juk ratas nestovi vietoje, jis sukasi – Astos  trauma JAU persiduoda jos dukrai. Asta daro tą patį, jos dukra (greičiausiai) tą patį darys savo vaikams.

KAIP nutraukti šią grandinę?

Psichoterapeutės, Vilniaus geštalto instituto įkūrėjos

Brigitos Kaleckaitės komentaras:

Yra viena gera, ir viena bloga žinia. Gera žinia ta, kad įmanoma iš uždaro rato išeiti. Tačiau bloga žinia ta, kad tam reikia daug laiko. Savaitės, mėnesio ar pusmečio pokyčių neužteks.
Keisti nusistovėjusį šeimos ir giminės modelį yra labai sunku. Įsivaizduokite, kad tam tikras programas mes paveldime ne tik iš mamos ir tėčio, bet ir iš senelių ar prosenelių. Norint jas pakeisti, svarbu didinti sąmoningumą, t.y. savistabos ir analizės dėka atpažinti savo ir savo tėvų elgesio modelius.
Mano nuomone, be ilgalaikio darbo su savimi ir specialisto ar grupės pagalbos pačiam tai padaryti neįmanoma.  Be kito žmogaus mes negalime pamatyti savo įprasto elgesio modelių ar reakcijų. Tam labai padeda grupinė terapija, konsteliacijų užsiėmimai, psichodrama ar kiti būdai, kurių metu mes galime stebėti savo jausmus, elgesį ir mintis santykyje su kitais žmonėmis.
Man asmeniškai labai padėjo ir šeimos genograma. Šeimos genograma, tai visos giminės atvaizdavimas ant popieriaus (arba kompiuterinėje programoje), kur galime matyti savo tėvų, senelių, prosenelių, dėdžių ir tetų šeimas, pamatyti bendravimo būdus ir dėsningumus. Tai, galima sakyti, yra žvilgsnis iš aukščiau į savo giminę. Geriau tai daryti su visa grupe, nes galima pamatyti ne tik savo, bet ir kitų šeimų ypatumus. Tarkime galime pastebėti, kad vienoje giminėje visi vyrai geria, arba visos moterys bendrauja tik su sūnumis ir ignoruoja dukras, arba tam tikroje giminėje yra labai daug skyrybų arba ne vienas abortas. Tai  nėra tik sutapimai. Giliau pažvelgus į genogramą, galima suprasti, kodėl vieno žmogaus šeimos krizės sprendimas yra tik skyrybos, o kitas bandys visais, net ir pačiais keisčiausiais būdais išsaugoti šeimą, nors tam šansų jau visai nėra.
Na, o tiems, kas negali ar nenori skirti laiko savęs pažinimui grupinėje ar individualioje terapijoje, rekomenduočiau skaityti daug daug gerų knygų apie šeimos psichologiją ar santykius. Tik patys žinote, skaitymas nėra tas pats kas patyrimas. Tačiau skaityti ir lėtai stebėti save ir aplinką irgi gali padėti keistis. Tik lėčiau. Filmų žiūrėjimas apie šeimų gyvenimą irgi tinka. Prie filmų ir knygų visgi rekomenduočiau kasdien praktikuoti sąmoningumo lavinimą, stebėti savo jausmus ir emocijas.
Tarkime, kai baratės su vyru, užduokite sau klausimą – su kuo aš dabar baruosi? Kokioje aš dabar esu rolėje, žmonos, ar dukros? Gal aš baruosi ne su savo vyru, o su tėvu?
Kasdien save stebint irgi galima atrasti savo įprastus elgesio modelius, perimtus iš šeimos. Na, ir nepasakysiu nieko naujo, kad daugelis mūsų elgesio modelių užsifiksuoja vaikystėje. Tada jie tiko ir padėjo mums gyventi. Tačiau užaugus tie patys elgesio modeliai gali jau nebetikti. Tad svarbu ne tik į viską reaguoti automatiškai, bet sustoti ir užduoti sau klausimą, kas dabar su manimi vyksta?
Na, ir pabaigai pasikartosiu – įmanoma, tačiau tenka daug su savimi dirbti. Lengvo kelio, deja, nėra.

Atsiprašau. Atleisk man. Ačiū Tau. Myliu Tave.


Vakar youtube žiūrėjau video su tėvu Stanislovu. Kokia šviesi siela! Nors jis apie save taip negalvoja, ir kalba, ir bendrauja labai paprastai. Tačiau jis ant nieko nepyksta. Nors ir mėgsta paburnoti, visi žmonės jam mieli, geri.  Visko jam užtenka. Jis dėkoja už obuolį, kurį obelis jam taip nori duoti, už bulvę, kuri dėl jo užaugo, buvo iškasta, nuskusta ir išvirta.

Žmonės pas jį plūsta. Paskutinis video su juo buvo įrašytas kai jam buvo 85 metai. Atrodė visai jaunas, tarsi šešiasdešimties.

Šį video galite pamatyti čia.

Paklaustas, kaip mums gyventi, tėve Stanislovai, kokiomis vertybėmis vadovautis, šis didis žmogus  atsakė:

“Kartokite lėtines maldas.”

Nemoralizavo, nemokė, nevardino punktų. Atsakė paprastai: melskitės. Einate į sandėliuką, melskitės. Važiuojate į darbą, melskitės. Kasate bulves, melskitės. Lyginate marškinius – melskitės. Melskitės lėtinėmis maldomis.

Lėtinės maldos, kaip vadina tėvas Stanislovas yra mantros, kurias kartojant keičiamės mes, keičiasi mūsų aplinka. Imame spinduliuoti kitą energiją. Šviesesnę, aukštesnę, gyvesnę.

Galima susikurti savo lėtinę maldą. Pavyzdžiui, ačiū Tau už viską, rodyk man Kelią. Tačiau viena galingiausių žinomų mantrų, ypač liečiančių santykius tarp žmonių (o santykiai svarbiausia), yra

ATSIPRAŠAU. ATLEISK MAN. AČIŪ TAU. MYLIU TAVE.

Pasinaudokite mūsų šviesulio patarimu.

Melskimės.

Lėtinėmis maldomis.

Apie santykius su vertybėmis


“Nurovė stogą”: vienas video, kurį užtikau FB 1000 istorijų su Sauliumi Bagdonu. Romualdas Mačiulis pasakojo apie vertybes. Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo, pagalvojau. Taigi aišku, kokios tos vertybės – meilė, laimė, sveikata, ką čia dar klausyti.

Tačiau dėmesį patraukė Romualdo charizma, paskui įtraukė įdomus pasakojimas, vėliau jo asmeninė istorija, o dar vėliau – “nurovė stogą” nuo to, KĄ jis pasakė.

Pabandysiu pasakoti tai, ką išgirdau.

Melas sau. Tai turbūt blogiausia, ką galime sau padaryti. Aš supratau, kad meluoju sau.

Pirmasis požymis, kad meluoju, buvo tada, kai po dviejų dienų krizės (verkimo ir gulėjimo lovoje, neaišku dėl ko), pradėjau ieškoti, kur galėčiau gauti pagalbos. Skubios pagalbos, kuri man padėtų išgirsti atsakymus į klausimus, kurių net nesu suformulavusi. Tikiu Visatos galia, todėl pasikliaudama ja ėmiau ieškoti sau tinkamo varianto. Feisbuke radau keletą renginių, tačiau intuityviai pasirinkau gongus, Sąmoningų santykių studijoje buvo planuojama gongų valanda. Ypatinga proga: jaunas mėnulis, galima užduoti norą, kuris turi didelę tikimybę išsipildyti.

Užsiregistravau ir atėjau. Buvau sugalvojusi vieną norą. Neatsimenu kokį (toks jis buvo netikras ir nesvarbus), tik žinau, kad jis buvo toks, “koks turėtų būti”. Noras “duoti”, bet ne gauti.

Klausant gongų, visomis poromis ir juslėmis atsivėrus jų garsams, man kilo visiškai priešingas noras. Leidau sau. Atsipalaidavusi ir leidusi sau norėti pasijutau žymiai lengviau. Aišku, niekam apie tą norą nepasakojau, toks jis buvo “netinkamas”.

O dabar, kai Romualdas išaiškino, kaip reikia nusistatyti savo vertybes, kurios mums suteikia daugiausia gyvenime energijos ir džiaugsmo, supratau, kad gongų garsuose išryškėjo tikrosios mano vertybės. Kurių aš net nenorėjau pripažinti. Melavau sau, o paskui gulėjau ir verkiau, pati nesuprasdama kodėl.

….

Vertybės visada atsiranda iš TRŪKUMŲ.

Trūkumas, kurį mes turėjome vaikystėje, gal kūdikystėje ar net mamos pilve, o kartais tą trūkumą atsinešame iš praeitų gyvenimų, virsta į mūsų asmeninę vertybę.

Pavyzdžiui, jei žmogus augo purve ir jam tas nepatiko, jo vertybė yra švara. Jei augo konfliktuose – jo vertybė yra ramybė. Jei augo neturėdamas pinigų, jo vertybė pinigų kaupimas. Jei augo karo ar panašioje zonoje – vertybė yra saugumas, ir taip toliau.

Kiekvienas žmogus turi SKIRTINGAS vertybes, priklausomai nuo savo patirties, KO JAM TRŪKO.

NĖRA gerų ar blogų vertybių, kaip ir nėra gerų ar blogų trūkumų.

Kiekvieno žmogaus vertybės KEIČIASI.

….

Taigi, ėmiau ir susirašiau kokios yra mano vertybės…jos sutapo su norais, kurie paslapčia kilo skambant gongams.

      1. Pripažinimas (nes vaikystėje jaučiausi prislopinta ir nematoma)
      2. Pinigai (nes visą laiką trūko pinigų pagrindiniams poreikiams patenkinti)
      3. Laisvė (nes nuo vaikystės dariau tai “ką reikia”)

Štai, mano tikrųjų vertybių trijulė. Jei paklaustumėte manęs prieš krizę (krizės mus pakelia į aukštesnį sąmoningumo lygį), jos būtų:

      1. Vaikai
      2. Santykiai
      3. Kelionės

Štai ir neatitikimas. Mes esame išmokyti, kokios turėtų būti vertybės, tačiau kiekvienas žmogus turi skirtingas TIKRĄSIAS vertybes. Visada jos ateina iš trūkumo ir visada jos yra varomoji mūsų jėga. Atlikdami veiklas/užduotis/darbus, kurie yra vedami mūsų tikrųjų vertybių, mes lekiame tarsi ant sparnų. O jei APSIMETAME, kad mums rūpi kiti dalykai, tada nenorime to daryti, jaučiame vidinį pasipriešinimą, nors išoriškai darome, viduje jausdamiesi tušti.

Nebūtinai toje pačioje situacijoje skirtingi žmonės pajus tą patį TRŪKUMĄ. Tarkime, vienam žmogui, neturėjusiam naujų kedų, kai visi draugai turi, tai nebus trūkumas, kitam bus – jo vertybe taps batai. Jis pirks batus, kaups juos, turės jų daug. Pinigai jam bus reikalingi batams. Kitam žmogui pinigai nebus vertybė, nors jis jų ir neturės, bet žinių troškimas, asmenins augimas, nes jis negalėjo lankyti mokyklos. Nėra gero ar blogo varianto. Yra tik TIESA prieš save patį.

Klausimai Jums:

1. Pagalvokite, koks TRŪKUMAS Jus lydi visą gyvenimą ir kokia VERTYBĖ yra to trūkumo pasekmė? KAS jums vaikystėje, paauglystėje sukėlė kaltę,  gėdą, baimę? Atsiminkite, nėra gerų ar blogų vertybių.

Pavyzdžiui, trūkumas buvo pinigai. Tada reikėtų pagalvoti, ar pinigai patys savaime, ar dalykai, kuriuos už juos pirktumėte? Jei pirktumėte keliones, KO ieškote tose kelionėse? Ar įspūdžių, ar žinių, ar laisvės jausmo? Jei pirktumėte brangius drabužius, ko siekiate jais? Statuso, jausmo, kad esate aukštuomenės dalis ar panašiai?

2. Kaip jūs REALIAI, savo kasdienybėje ELGIATĖS?

Kur leidžiate laisvą laiką, kur esate labiausiai disciplinuoti, organizuoti, susitelkę, kur išleidžiate pinigus, kas duoda daugiausia energijos, apie ką daugiausiai galvojate, svajojate, kur keliate savo tikslus. Kas Jus įkvepia? Visi šie dalykai parodys kas Jums IŠ TIKRŲJŲ svarbu, kas yra Jūsų VERTYBĖ.

3. Kiek savo laiko ir energijos Jūs SKIRIATE savo vertybėms puoselėti?

Vertybių puoselėjimas generuoja  gyvenimo energiją ir džiaugsmą. Jei nėra džiaugsmo, vadinasi, jūs nesekate TIKROSIOMIS savo vertybėmis.

Jei vertybė pinigai (sąskaita banke), kiek pastangų skiriate ją didindami? Kiek sutaupote, kiek investuojate, kaip kaupiate pinigus? Jei norite pinigų tam, kad juos išleistumėte, kam išleistumėte, ko Jums trūksta?

 

Kaip aš tapau žmogumi, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus.


Pradžioje buvo mintis.

Atėjo mintis, kad norėčiau prisiminti. Prisiminti ką nors, ką esu pamiršusi. Ką nors apie save. Kas aš esu iš tikrųjų, ką patyriau? Juk visa išgyventa patirtis niekur nedingsta, ji tik nusėda pasąmonės kloduose ir veikia mus, tiek kūną, tiek dvasią. Veikia kas dieną, mūsų  būsenas, emocijas, sprendimus.

Turėdama omenyje “norėčiau prisiminti” visai nebuvau tikra tuo, kad jau esu pasiruošusi.  Bijojau. Ką prisiminsiu? Juk tai gali būti labai baisūs dalykai. Nežinojau, net nuo ko pradėti. Kur eiti, kur ieškoti informacijos. Turėjau tik mintį: norėčiau (kada nors) prisiminti.

Tačiau vien šios  minties užteko, kad viskas imtų ristis tarsi sniego gniūžtė nuo kalno.

Visai netrukus atėjo mano tėvo gimtadienis. Mama parašė žinutę: ar atvažiuosi, kepa varškės pyragas. Neplanavau, tačiau sekdama santykių banginiu, nuvažiavau. Nuvažiavau pasveikinti savo tėvo su gimtadieniu, o ten sutikau ir savo brolį. Netikėtai, vidury darbo dienos, susirinkome visa šeima: aš, brolis ir abu tėvai. Gėrėme tėvo gamintą žolelių arbatą, valgėme mamos keptą varškės pyragą ir kalbėjomės.

Nežinau kaip atsitiko, bet užsiminiau apie savo norą prisiminti. Brolis (kuris apie tai niekada nepasakojo) atnešė man knygelę “Regression” ir papasakojo apie savo patirtį. Tiksliau ne apie pačią patirtį, bet apie tai, kaip tai veikia ir kokia viso to prasmė. Visai netikėtai gavau atsakymus į savo klausimus.

Skaitydama šią knygą (Dr Samuel Sagan “Regression. Past life therapy for here and now freedom”) jaučiau, kad su manimi vyksta įdomūs dalykai. Pirmą kartą gyvenime pabandžiau medituoti. Nors, be abejo, esu apie tai girdėjusi, tačiau niekada nebandžiau. Šioje knygoje laba aiškiai ir įtikinamai išdėstyta meditacijos prasmė ir esmė. Esmė – ne kovoti su savo mintimis, bet jas stebėti. Pirmą kartą supratau, kokios mano mintys banalios ir, galima sakyti, apie nieką:) Buitis, nesenų įvykių pergalvojimas arba ateities planai.

Skaičiau lėtai, įdėmiai, vedžiodama pirštu (kaip Algirdas Karalius išmokė:).  Skaitydama nustojau gerti kavą, gėriau tik žalią arbatą. Alkoholio seniai nevartoju, televizijos ir jokių žinių neklausau. Sutapo ir apsilankymas paklausyti gongų (pirmą kartą gyvenime), kurių vibracija išjudina visus sluoksnius, nes žmogus yra sudarytas didžia dalimi iš vandens.

Ir… maždaug įpusėjusi antrą knygos trečdalį nusprendžiau parašyti Ivetai. Jos kontaktus man taip pat davė brolis, kuris važiavo net į Australiją, kad patirtų kažką panašaus. Tačiau, pasirodo, nereikia Australijos. Mūsų Lietuvoje gyvena žmogus ( tikiu, kad jų yra daugiau), kuris turi energijos padėti.

Parašiau emailu (taip man atrodė saugiausia), kad norėčiau pabandyti, tik nežinau nuo ko pradėti, kaip ir kada, gal su grupe, nes taip saugiau…ir panašiai. Iveta man parašė, kad geriausia individualiai, nes pirmas kartas, man reikia suvokti, kas tai yra. Galima ir nuotoliniu būdu…telefonu.

Gerai…o kada? Paklausiau.

Rytoj, 10 valandą ryte?

Nesitikėjau, bet sutikau. Tik pavėlinau laiką 10.30. Stengiuosi gyvenimui sakyti TAIP.

………….

Kitą dieną vaikus į darželį nuvežiau anksčiau ir 10.30 paskambinau Ivetai.

Prisipažinau, kad bijau, nes prisiminti praeitį, o gal ir praeitą gyvenimą didžia dalimi reiškia išgyventi skausmą. Kiekvienas prisiminimas būna skausmingas todėl, kad mes galime prisiminti tik tai, kas paliko didelę emocinę traumą, vadinamą samskara. Ji keliauja su mūsų tikruoju per visus gyvenimus, tol, kol mes neištraukiame jos iš pasąmonės gelmių į sąmonės lygį, taip ją neutralizuodami. Jei kada nors praeitame gyvenime įvyko sukrečiantis įvykis, susijęs su …tarkime automobiliu, mes galime būti įtikėję, kad negalime išmokti vairuoti ir niekada neišlaikysime teisių. Ta pati situacija gali būti su bet kuo ir bet kurioje srityje: viskas, kas mums sukėlė didelę emocijų bangą, tokią didelę, kad mes išgyvenome tą akimirką visomis savo juslėmis – ji virsta į samskarą, kuri trukdo gyventi ir matyti kitą realybę.

Samskarų yra daugybė, be skaičiaus, kaip ir gyvenimų.

Tačiau yra kelios, didžiosios, pūliuojančios, kurios formuoja mus kaip asmenybę. Jos tarsi randai, vartai, kurie uždaro mus nuo savo tikrojo aš. Tarkime, jūs visą gyvenimą nekenčiate kačių, nors iš tiesų jos visai mielas gyvūnėlis. Tik dėl savo samskaros, išgyventos praeitame arba šiame gyvenime, taip jaučiatės.

Prisiminti nereiškia vien prisiminti savo praeitus gyvenimus, tai gali būti vaikystės, jaunystės išgyventos traumos, virtusios į samskarą (formuojančios mūsų mėgtu/nemėgstu) šiai dienai. Nebūtinai labai tragiškas įvykis gali formuoti samskarą, bet tik įvykis, kuris sukrečia įrėžia savo ženklą į mūsų astralinį kūną.

Grįžimas į praeitį leidžia vėl iš naujo išgyventi tą emociją, ją pasveikinti ir ją paleisti.

Iveta mane nuramino, kad jei baimė blokuos, tai nieko ir nebus. Aš pati spręsiu, kiek leisiu sau pamatyti, o kiek ne.

………….

Savo svetainėje patogiai atsiguliau ant sofos, delnais į viršų. Ausyse ausinės, telefonas padėtas šalia ant stalelio. Šiek tiek persimetėme įvadiniais žodžiais, ko aš ieškau, ko noriu, ir prasidėjo.

(dialogai atkurti netikslūs, iš atminties)

Pradžia niekuo nesiskyrė nuo įprasto atpsipalaidavimo: pajusti savo kūną, visas jo dalis, kvėpuoti, pajusti energiją, tekančią kūnu. Kvėpuoti iš širdies čakros, atsipalaiduoti. Per nosį įkvėpti, per burną iškvėpti.

Viską dariau, kaip sakė Iveta ir jaučiau, kad ėmė mausti kairį kelią. Keliai man niekada neskauda. Kai ji pabaigė atsipalaidavimą, jau gerokai maudė abu kelius.

Gulėjau užmerktomis akimis, savo svetainėje, jaučiau visą aplinką, tarsi būčiau čia šiaip prigulusi, ir tuo pačiu jaučiausi kažkaip kitaip, nes per šviesą, besiskverbiančią pro uždarus akių vokus, kažkur giliai pakaušyje ėmė kilti nebejaunos, juodai apsirengusios moters vaizdinys. Su juoda skarele.

-Kokią kūno vietą dabar jaučiate?

-Kelius, – atsakiau iš karto.

-Kokia emocija dabar yra jūsų keliuose?

Negalėjau atsakyti. Maudė, tačiau tai buvo ne vidinis skausmas, o išorinis, lyg aš būčiau…juos nugremžusi, ėjusi keliais per žemę.

-Kažkokia juoda moteris, eina keliais.

-Labai gerai. O kokia yra jos emocija?

-Ji verkia…rauda…tarsi bažnyčioje.

-Koks tai laikas? Ar prieš metus, ar prieš 10 metų, ar šimtą, ar dar seniau?

-Tikrai ne šis gyvenimas. Maždaug prieš šimtą metų. Lietuvoje.

-O kokia yra jos emocija?

-Kažkas susiję su mirtimi… Netektis…

-Labai gerai. Kas mirė?

-Lyg ir …vaikas.

-Kieno vaikas?

-Mano.

Ašaros ėmė plūsti iš akių, vos galėjau kalbėti.

-Labai gerai. Kodėl jis mirė?

Raudojau ne ką mažiau nei ta moteris. Buvo per daug skaudu. Negalėjau atsakyti.

-Gerai, nesvarbu. O kur jos vyras?

-Yra…kažkur. Bet jis nerodo emocijų.

-Kur ji gyvena?

-Medinė troba, žemas stogas, iš šiaudų, atrodo…tokia, kaip Rumšiskėse.

-Ar yra ten žmonių?

-Yra, yra daugiau vaikų…

-Kiek vaikų?

-Keturi.

-Ką veikia vyras?

-Nežinau, sėdi, kažką drožinėja. Jauku namuose, dega ugnis.

-O jei dabar pagalvotume apie nemirtingą sielą, kokią pamoką ji iš šios situacijos turėjo išmokti?

-Kad…tai nesvarbu.

-Labai gerai. Prisiminkite tai, ką sakėte. Dabar jūs vardinate pamokas, kurias atsinešėte į šį gyvenimą. Nesvarbu. Ką dar?

-Kad ji nekalta dėl to. Vaikas mirė natūralia mirtimi…kažkokia liga. O ji save kaltina: Dievas mane nubaudė. Ji labai religinga. Gyveno paprastą gyvenimą, dirbo daug, stipri, ūkiška moteris, vaikai…o šitas pagrandukas, kai jai jau buvo virš keturiasdešimt. Ji nesupranta, ką blogai padarė, kodėl Dievas ją taip baudžia.

-Ką dar?

-Kad vaikas, jis turi savo likimą, savo gyvenimą…Ji negali jo įtakoti.

-Ar galit jai, tai moteriai, dabar visai tai pasakyti? Kad ji nekalta dėl to, kad tai nesvarbu ir kad vaikas turi savo likimą?

-Galiu, bet…jai reikia laiko.

-O ar galit pasakyti, kad jūs nelyginat savo gyvenimo su tos moters gyvenimu?

-Negaliu…Dabar kai žinau… Ji gyveno paprastą, laimingą gyvenimą. Viskas aišku, ką daryti, kaip daryti ir kodėl. Labai tikėjo, vaikščiojo į bažnyčią. Turėjo savo namus, kurie buvo jos tikrieji NAMAI. Jauku, viskas aišku. Yra brolių, seserų, gyvena netoliese. Viskas paprasta, viskas gerai. Vaikai paaugę, vyras geras, ramus, toks neaukšto ūgio.

-Kaip atrodo jos vyras?

-Na, toks su vyžomis, su kiepka kažkokia.

-Kaip dabar moteris jaučiasi?

-Na, ji supranta, kad savo energiją turi nukreipti į likusius gyvus vaikus ir vyrą.

-O ar galit jūs dabar išrikiuosi visą savo šeimą priešais ir jų atsiprašyti?

-Taip…Nors protas sako, o kodėl turėčiau?

-Nieko, apie protą dabar negalvokit. Ar galite pasakyti, kad jūs nelyginate savo gyvenimo su tos moters gyvenimu?

-Galiu.

-Kaip dabar moteris jaučiasi, kai jai pasakėte apie pamokas, kurias jūsų siela turėjo išmokti?

-Lengviau… Bet reikia laiko. Išgedėti. Ji sako man: Tokia Dievo valia.

-Ar galite pasakyti, kad jūs paleidžiate tą moters situaciją ir nelyginate jos gyvenimo su savo?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šį skausmą, kurį išgyveno ta moteris?

-Taip.

 

….

Nors nuo ašarų vos galėjau prakalbėti, Iveta vėl pradėjo atsipalaidavimo pratimą. Po truputį nurimau, keliai nebeskaudėjo.

-Kurią kūno vietą dabar jaučiate?

-Nieko nejaučiu.

Po viso to emocijų pertekliaus visame kūne buvo taip lengva, taip tylu.

-Jei privalėtumėte pasakyti vieną savo kūno vietą, kas tai būtų?

-Na, tada gal…pėdos.

-Kokia emocija dabar yra jūsų pėdose?

-Baimė.

Atsakiau iš karto,  užtikrintai.

-Ką daro jūsų pėdos?

-Bėga.

-Kuo jos apautos? Kokie ant jų batai?

-Jos basos. Bėgu mišku.

-Jūs moteris ar vyras?

-Vyras

-Jaunas ar senas?

-Jaunas, bet ir ne vaikas. Nors netoli.

-Nuo ko jūs bėgate?

-Nuo žvėries. Didelio. Mamuto, ar kažkas panašaus.

-Ką jūs apsirengęs?

-Skarmalus, bet ne tokius, kad būtų rūbai, kažkokius kailius.

-Koks tai laikas?

-Kai žmonės medžiojo ietimis.

-Ko jūs bijote?

-Mirti. Žvėris tuoj mane pagaus.

-Kodėl bijote mirti?

-Nes niekuo netikiu.

Paskiau ir pati nustebau.

-Kokią pamoką jūsų nemirtinga siela turėtų išmokti iš šio įvykio?

-Kad tai dar ne pabaiga.

-Ar galite tam vaikinui tai pasakyti: kad tai dar ne pabaiga?

-Aš manau, jis žino. Jaučia, kai ateina paskutinioji, tai neturi būti pabaiga. Ši mintis tarsi nušvietė jį.

-Kaip jis dabar jaučiasi?

-Lengviau.

-Baimė išnyko?

-Taip. Lengvumas.

-Ar galite nelyginti savo gyvenimo su to jauno vyro gyvenimu?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šią emociją ir nebesinešate jos į savo esamą gyvenimą?

-Taip.

 

Iveta vėl ėmėsi atsipalaidavimo pratimo ir jai tik pradėjus kalbėti, pajutau skausmą/maudimą pilve.

-Jaučiu pilvą.

Jai dar nenustojus kalbėti, pasakiau.

-Labai gerai. Kokia emocija yra jūsų pilve dabar?

-Skausmas.

-Kas jūs esate, moteris, ar vyras?

-Vyras.

-Jaunas, senas, ar vaikas?

-Nesenas, bet ir ne vaikas.

-Koks tai laikas?

-Pramonės revoliucija jau įvykusi. Yra fabrikų…Anglija. Aš esu fabriko darbininkas. Mane spardo. Kiti darbininkai, į pilvą.

-Kodėl jie jus spardo?

-Aš kažką padariau…ne taip, kaip jie supranta. Čia tarsi santykių aiškinimasis.

-Kodėl jie jus spardo?

-Tai susiję…su moterimi. Kažkas neleistino… Aš įsimylėjau kito vyro žmoną.

-Ką jūs dabar jaučiate?

-Skausmą. Ir užsispyrimą. Kad nesvarbu, aš vis tiek ją mylėsiu. Tai beprotiška meilė, tarsi iš nieko.

-Ką jūsų nemirtinga siela turėtų išmokti iš šio įvykio?

-Kad nepykčiau ant jų. Nekeršyčiau, nelaikyčiau nuoskaudos. Jie daro taip, kaip jiems atrodo moralu, teisinga. Jie visi mano bendradarbiai, bičiuliai.

-Ar galite pasakyti tam vyrukui, kad jis nepyktų, nelaikytų nuoskaudos ant jų?

-Galiu. Jis ir nepyksta. Sako, gal neužmuš. Gi jie ne kokie žudikai.

-Kas dabar vyksta?

-Jie nueina.

-Ar jums lengviau?

-Taip.

Ar galite nelyginti savo esamo gyvenimo su to vyruko gyvenimu?

-Galiu.

-Ar galite paleisti bet kokią nuoskaudą ir pyktį, kurį jautė jis?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šią gyvenimo situaciją ir nesinešate jos į savo esamą gyvenimą?

-Taip.

…………..

Iveta vėl grįžo prie atsipalaidavimo. Kelis kartus įkvėpiau visas teigiamas emocijas ir iškvėpiau visas neigiamas, su atsidūsėjimu.

Atsimerkiau.

Visa tai vyko mano svetainėje, mano aplinkoje, aš nemiegojau. Buvau savyje, savo realybėje, ir tuo pačiu metu jaučiau viską, kas vyksta ten. JAUČIAU tas emocijas. Labiausiai mane sukrėtė vaiko netektis, kitos dvi istorijos buvo labai lengvos, palyginus.

Nežinau, ar tai buvo mano sunkiausios samskaros, ar ne, tačiau jaučiu išsiplėtusią sąmonę – aš gyvenu ir gyvenu jau seniai. Nuo tos akmens amžiuje išgyventos pirmosios minties – tai dar ne pabaiga, iki dabar. Ir netgi galiu prisiminti tai. Ar ta moteris juodais drabužiais būtų pagalvojusi apie tokius dalykus? Niekada gyvenime. O aš pagalvojau. Dabar, kaip teigia Samuel Sagan, visoje visuomenėje kažkas keičiasi. Jis praktikuoja atsiminimo sesijas jau dvidešimt metų, tačiau prieš dešimt metų tam, kad žmogus įeitų į šią būseną prireikdavo vos ne radikalių priemonių: badavimo, nepertraukiamos meditacijos ir panašiai, o dabar tai padaryti tapo neįtikėtinai lengva. Patyriau. Matyt, buvau tam jau pasiruošusi.

Laimė yra ryšys


Jei manęs kas nors paklaustų,

Kas yra laimė?

Dabar,

Kai praėjo tiek laiko.

Laiko, kai ieškojau. Mokiausi. Ne, ne laimės. Ne laiminga mokiausi būti.

Nes ir taip esu.

Ieškojau, kas yra laimė, kurią jaučiu.

Kaip ją įvardinti, kokį apibrėžimą jai nubrėžti?

Juk mes visi esame žmonės. Mums reikia apibrėžimų.

Tam, kad jaustumėmės saugūs. Kad žinotumėm,

kaip sukurtas pasaulis.

Kada nors parašysiu knygą: “Prisiminti”

Joje bus tai, ko mes visi ieškome.

Prisiminimas, kas aš esu.

Kas JŪS esate.

Nes mes tai žinome.

Mums reikia tik prisiminti.

Savo klaidas, savo skriaudas,

Kurios mus veda nežinomais keliais.

Tam, kad taptų šviesiau.

Vaikų darželyje sukūriau eilėraštį.

Auklėtojoms. Pasveikinti.

Buvo sunku, kai galvojau, kad kuriu nuo savęs.

Tapo lengva, kai nusprendžiau, kad kuriu nuo vaikų.

“Sniego daug prisnigo

Švenčiam Kalėdas

Ačiū už kantrybę

Už geras rankas.”

Atsakyčiau:

Laimė yra ryšys.

 

Atsikratyti sistemos savo galvoje.


Kai aš gimiau, mano mama bijojo paimti mane į rankas. Ne todėl, kad nemylėjo, bet todėl, kad ji buvo sistemos dalis. Sistemos, kurioje nebuvo gimdymo namuose. Sistema, o kartu ir mano mama pasipriešino, situacijos nepriėmė, pajuto didelę baimę ir atmetimą.

Taip, aš gimiau namuose. Tuomet tai buvo baisus dalykas, apie kurį kalbama tik puse lūpų. Kaip apie nenormalumą, kaip apie kaltę, kurią atsinešiau gimdama. Todėl, kad išdrįsau gimti ne pagal sistemą.

Atvažiavus greitajai kaimynė Laima nešė mane ir važiavo kartu į ligoninę. Ne mama, nes ji pati turėjo tapti ligone. Ją paguldė į lovą, neleido keltis. Kas keturias valandas atnešdavo mane, kietai suvystytą. Mama bijojo mane išvystyti (ką ten mama, aš pati abejojau, ar galiu išvystyti savo kūdikį, kai man jį pirmą kartą atnešė). Juk nepriimta. Juk negalima. Juk liepta gulėti. Nesvarbu, kaip jautiesi, tokia sistema.

Pamaitindavo ir grąžindavo. Atiduodavo. Palikdavo.

Verkiau, nesupratau, kur aš ir kodėl aš viena. Bandžiau save sūpuoti, taip trūko mamos. Prisilietimo, žmogiško kvėpavimo ir širdies dūžių šalia. Tačiau mama klusniai gulėjo. Seselei mane atnešus, klusniai užsidėdavo kaukę ant veido. Klusniai laikydavo ant rankų taip, kaip priklausė.

Augau labai mylima. Tačiau ta pirmoji patirtis be mamos, be abejonės, padarė įtaką mūsų santykiams. Padarė įtaką mano, kaip asmenybės formavimuisi.

Tapau sistemos dalis.

 

O kas yra sistema? Žmonių sugalvotos taisyklės. Kurios keičiasi. Kurios sugalvojamos, pergalvojamos ir kuriamos vis iš naujo. Visą sąmoningą gyvenimą jaučiau, kad atsakymas “taip turi būti” mane erzina iki širdies gelmių. Yra niekinis. Kas pasakė, kad taip turi būti? Vėliau išgirdau teisininkų bendravimo klišes – kur parašyta, kad taip turi būti? Jei parašyta, vadinasi, taip ir turi būti. Tačiau užrašyta ar ne, tai vis tos pačios, netobulų žmonių sugalvotos netobulos taisyklės. Kurios, labai dažnai, sukelia žmogui kančią. Kūdikiui kančią, kai jis negali būti šalia savo mamos. Mylinčios mamos.

Tačiau sistema padarė savo. Ji apsigyveno ir mano galvoje.

 

Kai savo berniuką leidau į darželį, jis verkė. Visi vaikai verkia, tai “normalu”. Pasilikti su juo negalima, padėti jam niekuo negaliu. Stengiausi, kuo vėliau atvesdavau, kuo anksčiau (kiek leido sistema) paimdavau. Jaučiau, kad jis kenčia kiekvieną dieną. Nepripranta. Nors išoriškai viskas gerai, graži grupė, malonios auklėtojos. Tačiau jis jaučiasi vienas. Per du metus darželyje neištarė nei vieno žodžio, nors namuose čiauškia dviem kalbom. Pagaudavau save, kad guodžiu save tuo, kad kažkada jam baigsis ši kančia. Kad baigsis darželis ir prasidės mokykla.

Kol galų gale, pajutau, kad nebegaliu. Nebegaliu kiekvieną rytą klausyti graudaus, širdį draskančio verkimo, visomis vaikiškomis jėgomis įsikabinimo į mane ir maldavimo dar minutę pabūti kartu. Nebegalėjau. Atsiguliau į lovą, užsidengiau galvą antklode ir ėmiau galvoti apie psichologinę pagalbą. Juk visi sako, kad vaiko savijauta yra mamos savijautos veidrodis. Kodėl tada mano vaikas taip kenčia? Kodėl aš turiu jį palikti ir kiekvieną dieną kankintis? Juk jis tik sėdi ir visą dieną laukia, kada galės eiti namo. Auklėtojos giria, geras berniukas, klauso, tačiau kokia to kaina? Kas dedasi jo širdyje, kai mama kiekvieną dieną palieka vieną?

Lygiai taip pat, kaip mano mama paliko mane.

Dvi dienas sūnų į darželį vedė vyras. Grįžęs pasakė: taip tęsti nebegali. Kokios išeitys?

Išeiti iš sistemos? Baisu. Juk aš gimiau sistemoje. Juk sistema yra mano galvoje. Kas mes be sistemos? Ką mano vaikas išmoks, sužinos, pamatys, nelankydamas darželio? Ką praleis? Juk taip sunku gauti vietą. Reikia tik džiaugtis, kad gali lankyti, gali priklausyti sistemai…

Bet, ačiū Dievui, dar liko širdis. Sistema nesugebėjo jos visiškai apmarinti. Kitą dieną mes abu vaikus nuvedėme į tą patį, privatų darželį, kurį lanko dukra, nes negavo vietos valstybiname. Į tą pačią grupę. Su vaikais, kuriuos sūnus pažįsta, nes jie ne kartą lankėsi mūsų namuose, kartu šventė gimtadienius.

Vaikas atėjo į grupę, apsižvalgė, prisėdo prie sesės žaisti ir pakėlęs į mane akis pasakė: ate. Tas, kuris kas kartą verkdavo nenorėdamas išsiskirti.

Apšalusi pasakiau ate, ir tyliai išėjau.

Oho.

Grįžęs iš darželio pasakė: daugiau niekada neisiu į savo darželį. Tik į sesės.

 

Taip, kainuos daugiau pinigų. Taip, išeisime iš sistemos. Daugiau darželyje vietos nebegausim. Taip, sunkiau bus pasiruošti mokyklai.

Tačiau kas yra sistema? Žmonių sugalvotos taisyklės, kurios labai dažnai sukelia kančią. Kartais reikia tik išdrįsti ir šokti į nežinomybę. Atsikratyti sistemos savo galvoje.

Diena be prievartos


Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe kartais ateina diena, kai viskas griūna. Konfliktai, nesėkmės, gedimai, avarijos, lūžiai. Tokia diena neišvengiamai ateina tada, kai prieš tai nebuvo daroma jokia emocijų ir minčių higiena.

Žinau aš ir jūs žinote, apie ką šneku. Ir man ir visiems teko vieną ar kelias tokias išgyventi. Atrodo, prieš tai viskas buvo gerai, mintis vijo mintį, darbas vijo darbą, viskas kontroliuojama, viskas gražu, diena išaušta laiku, žiema atėjo, pasnigo, artėja Kalėdos, veikia elektra, bėga vanduo, nėra nei karo, nei bado. Tačiau vienur kilęs pyktis nuslopinamas, kitur kilęs liūdesys ignoruojamas, trečiur kilusi baimė paslepiama. Ir… Po savaitės, mėnesio ar pusės metų BUM!!! Emocijų krizė, iššaukta kokio nors išorinio įvykio, arba tiesiog, be regimos priežasties.

Todėl labai svarbu emocijų higieną atlikti. Neleisti kauptis nuosėdoms, purvui. Kaip atliekame kūno higieną, kaip plauname grindis, skalbiame rūbus, tokia pat būtina ir emocijų higiena. Be abejo, geriausias būdas yra leisti sau jausti tai, ką jauti, tačiau ne visiems jis yra prieinamas. Per daug mes turime kaukių, įsitikinimų ir auklėjimo klišių bagažą, kurį nešiojamės su savimi ir negalime taip staiga tapti nuo jo laisvi.

Diena be prievartos yra emocijų išvalymo diena. Geriausia ją susiplanuoti kartu su visa šeima, jei vaikai yra pakankamai dideli (manyčiau, jog galima taikyti šį metodą nuo kokių dešimties metų). Tai diena, kai kiekvienas šeimos narys nedaro nieko, ko nenorėtų. Kai nėra jokių “reikia”, “privalau”. Jokių “reikia” paskambinti, paklausti, užrašyti, pataisyti, pagaminti, išvalyti, aprengti, nuprausti, nuvažiuoti, nupirkti, paskaityti, pažiūrėti, pakalbėti, pažaisti, nunešti, nuvežti, paduoti, atiduoti, nuskusti, išvirti, iškepti, pamaitinti, pagalvoti, suplanuoti, atsakyti…ir taip toliau. Jokių “reikia”. Tik – “noriu”.

Visą dieną reaguoti į tai, ko aš noriu. Impulsyviai daryti tai, ko noriu. Atsikelti ryte be jokių planų. Viskas pasaulio laikas, visa diena priklauso man. Nieko, ničnieko neturiu padaryti. Galiu ir nesikelti, jei nenoriu. Tai gali būti bet kas (kas nepažeidžia įstatymų, neliečia kito žmogaus saugumo ir jo ribų), kas tą dieną kyla mano viduje. Įsiklausyti į save. Nedaryti nieko automatiškai, nesąmoningai. Vaikams galioja tas pats. Vieną dieną jie nieko neprivalo daryti. Arba neprivalo nedaryti, to, ko negalima buvo anksčiau. Gali patys rinktis.

Tai yra labai įdomu. Nieko neverčiant savęs ir kitų daryti arba nedaryti, atsiskleidžia tikrasis žmogaus būdas, potencialas ir tikrieji jo poreikiai. Ką jis renkasi? Ko nesirenka? Tokią dieną gali pastebėti vaiko talentus, galima daug geriau pažinti sutuoktinį ir save. Taip pat tai yra puikus žaidimas. Ir pramoga, praskaidrinanti rutiną, ir labai efektyvus būdas nurimti ir patenkinti savo susikaupusius poreikius.

Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe diena be prievartos yra puiki emocijų higienos priemonė. Kurios visiems mums reikia.

blue bubble

Kreivų veidrodžių karalystė


Kiekvienas žmogus gimsta su dideliu minčių spiečiumi virš galvos.

Tarsi debesis, minčių spiečius auga ir tirštėja augant ir stiprėjant žmogaus kūnui. Mintys juda, pinasi, neduoda ramybės, visą laiką raizgosi smegenyse, užima visą sąmoningą ir netgi nesąmoningą žmogaus laiką. Nei vienos akimirkos be minčių. Galvojame, galvojame, galvojame, galvojame.

Toks tas žmogus. Taip jis sutvertas. Su kūnu ir minčių debesimi virš galvos.

O kas yra žmogus? Tai yra VIENIO dalis, lašelis vandenyne, kuris buvo viskas ir niekas, kuris buvo tas vandenynas, tik staiga atskirtas nuo jo, tapęs kūnu su savo mintimis. Susikoncentravusi energija, virtusi materija. Pušų sakai, virtę gintaru. Tuo pačiu gintaru. Visi žmonės – tas pats gintaras. Tik iliuzija, kad mes esame skirtingi. Mes visi esame to pačio gintaro skirtingų formų gabalėliai. Visi gintaro gabalėliai jaučia ir supranta pasaulį vienodai. Mes esame vienas didelis ŽMOGUS su dideliu savo minčių debesimi virš galvos.

Mintimis ir kūnu mes atsiskiriame. Nuo visumos, nuo VIENIO, nuo vienas kito. Mąstydami, tarnaudami kūnui tampame svarbūs patys sau. Užsidarome. Užskleidžiame užuolaidas ir liekame savo iliuziniame pasaulyje, paremtame menkos patirties poliais.

Atskirtis sukelia kančią. Mintys ir kūnas (ne įvykiai!) sukelia visas kančias. Todėl sako, kad mintis reikia raminti, su jomis kovoti, jas kontroliuoti, keisti…Visa tai tam, kad nebeliktų kančios.

Bet man atrodo, kad tai yra ne-sąmonė. Juk mes ESAME TOKIE SUKURTI. Mes esame TA susikoncentravusi energija, atskirta nuo VIENIO. Ar mes turime stengtis, kovoti su tuo, kas esame? Su savo netobulu kūnu, su savo kankinančiomis mintimis ir savo nepasotinamu ego? Dar nei vienas žmogus negimė be šios “mielos” trijulės. Ir negims. Todėl stengtis, kad jos nebebūtų, kad priartėtume, kad vėl susijungtume su VIENIU, yra tik dar viena iliuzija.

Deja, bet būnant materijoje tai yra neįmanoma. Tai tas pats, kaip bandyti iš plastmasinės sėklos išauginti medį. Nors ir plastmasė, ir medis yra tos pačios Visatos dalis, tačiau jie yra atskirti vienas nuo kito. Kol plastmasė nesuirs, o tai trunka 400 metų, kol ji netaps molekulėmis, atomais, nepasklis po dirvožemį, tol iš jos nebus medžio.

Menkas prisiminimas, užuomina, kad mes visi buvome VIENIS, gali ateiti per meditacijas, per praktikas, per dvasingumą. Kai imame skleisti aukšto dažnio vibracijas, galime pasiekti ir tarsi susilieti su tuo žinojimu.

Tačiau mes esame kūne. Ir turime mintis. Ar reikia dėl to kankintis?

Tokie. Mes. Sukurti. Taip. Yra.

Kol mūsų plastmasinė materija nesuirs, kol nepraeis tie 400 metų (o gal 4000 ar 40 000, ar 40 000 000 000 000), tokie ir būsim. Gimsim, mirsim, kentėsim, mylėsim, kovosim, gyvensim.

O kai tai praeis, savaime tapsime VIENIU.

Gyventi kūne, būti ŽMOGUMI – dovana. Ir prakeiksmas. Kitaip tariant, paradoksas. Kaip ir viskas šiame pasaulyje – kreivų veidrodžių karalystė.

Kaip mes gyvename ir kaip mes mirštame.


Šiandien Vėlinės. Pilnos gatvės mašinų, vežančių žvakeles, vainikus, gėles, kurie nuguls ant kažkieno, mirusio neseniai ar prieš daugelį metų, kapo. Pilni autobusai moterų ir vyrų, rimtai nusiteikusių, važiuojančių aplankyti savo mirusiųjų artimųjų. Ruduo, iš lėto apmirštanti gamta, antrinanti šios dienos melodijai.

Ir aš važiavau. Viskas kaip priklauso: žvakės, gėlės, nusiteikimas. Tačiau… neapleido mintis, kad važiuoju aplankyti gyvatės išnaros, kai pati gyvatė, pasipuošusi nauja ir gražia oda jau seniausiai gyvena kitą, man nepažįstamą gyvenimą.

Kai buvau maža, vienas baisiausių gyvenimo momentų man būdavo galvoti apie mirtį. Kai aš numirsiu, mane pakas po žeme. Tai faktas. Aš, be abejo, viską jausiu (nes kaip galėčiau nejausti?), tačiau būsiu mirusi ir nieko nebegalėsiu pasakyti. Tiesiog gulėti po žeme dar būtų pusė bėdos, šilta, jauku, minkšta, tarsi lovoje po patalais. Tačiau jei prasidės karas ir mano kapą išsprogdins bombos? Taip ir matydavau: mano karstas išmestas iš po žemių į paviršių, aš iškritusi iš jo, bejėgė guliu paviršiuje, numesta tarsi šiukšlė, vėjo darkoma dvėseliena. Ir niekam negaliu pasiskųsti, nes aš juk mirusi. Mirusi, tačiau vis tiek aš.

Tokios mintys mane kamavo nuo ankstyvos vaikystės. O kas ieško atsakymų, tas juos būtinai ir randa.

Ieškodama atsakymų aš netgi įsidarbinau patologijos centre, kur gydytojai patologai kasdieną susiduria su mirtimi. Klausinėjau jų – kas tai yra, mirtis? Kaip jūs ją suprantate? Klausdavau kiekvieno, tiek daktaro, tiek laboranto, tiek ūkvedžio.

Kol vieną dieną užsidirbusi nepastebėjau, kad pastate neliko nei vieno gyvo žmogaus. Tik aš viena, ta, kuri turės užgesinti paskutines šviesas ir įjungti signalizaciją. Vėlyvas ruduo, tamsu, pastatas stovi nuošalėje, o šalia, visai netoli, už baltų koduotų durų guli kūnai. Gyvų žmonių mirę kūnai. Aš ir jie. Vėlų vakarą.

Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kai laiptais lipau į pirmąjį aukštą, prie išėjimo durų. Perėjau per vestibiulį, pro tas baisiąsias duris…ir staiga mane aplankė suvokimas, kad mirtis yra… tuštuma. Man nėra ko bijoti mirusių, nes jie yra bejėgiai. Ten nieko nėra, tik išnaros. Kas gi bijo išnarų? Popieriaus, kuriame buvo suvyniota dovana?

Nuo to laiko nebebijau kūnų.

Mirties taip pat nebijau, nors iš arti neteko jos matyti. Mirtis yra ne įvykis, o procesas, kaip sako Loreta Stonkutė ir Algirdas Toliatas. Jau gimę mes imame mirti, kiekvieną dieną mirštame po truputį. Galutinis atsiskyrimas nuo kūno yra gimimas kitame pasaulyje. Pereinamasis etapas.

Klausimas tik lieka, ar žmogus yra pasiruošęs mirti. Čia ir prasideda abejonės, nes labai retai kada žmogus iš tiesų yra pasiruošęs mirti. Visi nori gyventi, dar dieną, dar savaitę, dar metus. Kada gi bus gana? Gal niekada? Todėl ir bando sukurti amžiną gyvenimą, jungti kompiuterius prie žmogaus ląstelių, jas stimuliuoti ir tapti nemirtingu. Netolimoje ateityje tai bus net labai įmanoma…

Tačiau tiesa yra ta, kad mes jau esame nemirtingi. Mes niekada neišnykstame, kaip ir Visata. Mes esame jos dalis, kaip atomas yra mūsų dalis. Mirus kūnui, kūno ląstelės išsivaikšto ir kuria kitą gyvybę. Siela įsikūnija į kitą kūną. Arba skrajoja kur nors kosmose, arba sėdi Dievo užantyje. Kaip kas tiki, taip ir yra. Esmė yra tame, kad mes niekaip negalime išnykti. Nebent ….patys to labai norėtume ir sąmoningai to siektume. Išnykti, ištirpti ir įsilieti į Didįjį Vandenyną, tapti jo dalimi. Nebegimti daugiau, tačiau tyvuliuoti beribėje erdvėje, neegzistuojant.

Kaip mes gyvename ir kaip mes mirštame.

Tai, ką mes patyrėme gyvendami, teks neštis su savimi. Neišspręstas užduotis spręsti jau kitame kūne, pamokas išmokti, užtarnautu gėriu pasimėgauti. Tačiau esmingas lieka mirties momentas. Žmogus gali visą gyvenimą sakyti, kad nebijo mirties, o tą akimirką išsigąsti. Jis gali sakyti, kad netiki Dievu, o tą akimirką atsiversti. Jis gali sakyti, kad labai bijo mirties, tačiau tą akimirką pasijusti ramus ir priimti viską, kas su juo vyksta. TA akimirka yra esminė.

Tačiau kad ta akimirka įvyktų taip, kaip mes norime, kad atsivertų keliai ir durys, kurių mes trokštame, turime apie ją galvoti. Jai ruoštis. Kaip aš norėčiau numirti? Kas su manimi bus po mirties (ko aš NORĖČIAU, kad būtų?). Kaip planuojame savo žemišką gyvenimą, tai pat galime planuoti ir pomirtinį. Jei tikime (kaip mano vyras), kad išnyksime, ar tikrai to norime? Ar norime gimti vėl, jei taip, kuo norime būti vyru ar moterimi? Kokiu žmogumi, ką nuveikti per sekantį gyvenimą, jei pasiseks jį dar kartą turėti?

Tai yra be galo svarbūs klausimai kiekvienam žmogui. Jei žmogus sako, kad jis nieko nežino, kaip bus paskui, kai mirs, TĄ akimirką jam bus labai baisu. Todėl laikas sužinoti. Laikas PATIKĖTI nuoširdžiai, patikėti kas su jumis bus po mirties. Ar jūs gulėsite kaip aš bijojau vaikystėje, viską jausdami karste po žemėmis? Ar jums atsitiks kažkas kita?

Suprasti kuo jūs tikite, nes taip, kaip tikite, greičiausiai taip ir bus. Ir verta paklausyti išminčių kalbų, kalbančių apie mirtį. Vienas toks išminčius, apie tai kalbantis naujojoje Linos Ever knygoje “Kelyje” – kunigas Toliatas. Paklausykite ir Loretos Stonkutės (youtube).

Svarbu visa tai suvokti. Atsakyti sau į klausimą: kuo aš IŠ TIESŲ tikiu? Kas su manimi bus po mirties?

O šiandien, per Vėlines, lankydamasi tose chaotiškose kapinėse, aš pamačiau viziją:

Beržynėlis, žalia, dailiai nupjauta žolė, kur ne kur – mažas antkapėlis ne jokių tvorų, tiesiog žemėje, lygus su ja. Su žyma – kieno kūnas čia buvo paguldytas ir kada. Formos ir spalvos ramios, tykios. Gera būtų tokioje vietoje. Tiek mirusiems, tiek gyviems.

LLLL: kas mes ir ko mes siekiame.

Gyvenimas yra žaidimas. Paeini vieną ėjimą, po jo seka kitas, dar įdomesnis.

Kartą dariau savo knygos pristatymą Kaune, Vagos knygyne Megoje. Pristatymui viskas buvo pasiruošta kaip ir visada – išsiuntinėti pakvietimai, atspausdinti plakatai, sukurtas įvykis. Turėjau sėdėti knygyno viduryje, aplinkui mane buvo sustatytos kėdės. Atvažiavau laiku, pasiruošusi, gavau mikrofoną, knygas…

Ir neatėjo nei vienas žmogus.

Jaučiausi tarsi žuvis pagauta į tinklą. Ką daryti? Kalbėti sau, bandyti savo padidinto garso balsu pritraukti smalsuolių? Nekalbėti, išeiti?

Pasirinkau pirmąjį variantą. Parašius knygą ne kartą teko išeiti iš komforto zonos, todėl pasirinkau tai ir dar kartą. Atrodžiau keistai, pati su savimi per mikrofoną kalbanti apie savo kūrybinį procesą.

Ir tada, ačiū Dievui, atėjo Loreta. Dabar turėjau bent vieną klausytoją, bent vienas akis. Greitai pabaigiau savo kalbą, kadangi nebuvo žmonių, mes susėdome dviese ir pabendravome. Loreta mane pakvietė prisijungti prie jos kuriamos komandos rašyti naujam pozityviam žinių portalui minfo.lt. Su džiaugsmu sutikau.

Po maždaug pusmečio rašymo, Loreta mane pakvietė parašyti apie Sveikatingumo organizacijų konferenciją, kurioje kvietė sudalyvauti. Sutikau. O ten susipažinau su Sauliumi.

Saulius Bagdonas, renginių vedėjas, kuris ir vedė tą konferenciją, entuziastingai papasakojo apie savo idėją – sukurti 1000 istorijų Lietuvos žmonių, kurie yra sėkmingi, laimingi, eina sąmoningumo keliu. Man labai patiko jo idėja, man patinka istorijos.

Pasiūliau Sauliui įrašyti ir mano istoriją, ir pamiršau.

Gyvenau toliau, kol vieną dieną, neatsimenu net kodėl, įsijungiau Sauliaus 1000 istorijų FB puslapį ir peržiūrėjau keletą iš jų. Nebegalėjau sustoti. Jis kalbino tokius įdomius žmones, tikrus Lietuvos šviesuolius. Man be galo patiko ir pokalbių stilius – gyvas pokalbis, tiesioginė transliacija per FB, apie viską, spontaniškai, tarsi kalbėtųsi du draugai apie visiems aktualius dalykus.

Ir tada parašiau Sauliui žinutę, kad rašau knygą “Kaip parašyti ir išleisti savo pirmąją knygą. Rašytojų patarimai” ir renku rašytojų, jau išleidusių knygas, patirtis, kad labai patiko jo mintis daryti tokius video ir norėčiau tokiu pačiu formatu kalbinti rašytojus. Gal jam reikia pagalbos, o gal mes galime tai daryti kartu?

Saulius sutiko, kad jam reikia pagalbos, tačiau nenorėjo apsiriboti rašytojais. Nesakė nei taip, nei ne. Bet aš jau buvau pasiryžusi – padariusi keletą nesėkmingų bandymų FB live, išmokau tai daryti (dar vienas išėjimas iš komforto zonos!) ir nieko nelaukusi susitariau su pirmuoju pašnekovu – Danielium Goriunovu (Debesyla). Tame pačiame Kaune, prie Akropolio įrašėme pirmąjį #rašytojųistorijos.

Paskui buvo antrasis pokalbis su Giedre Bagdoniene, Sauliaus žmona, paskui trečiasis su Lavisa Spell (visas šias ir kitas istorijas galite pamatyti Rasa Sagė youtube kanale). Tačiau gyvenimas vedė dar toliau –  gimė ne tik Rašytojų istorijos, bet ir Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga.

Kalbant su Lavisa Spell paaiškėjo, kad mes visi, knygas rašantys ir leidžiantys žmonės paprastai esame po vieną. Pažįstame keletą tokių pačių rašytojų, tačiau tik keletą. Trūksta informacijos, trūksta pasidalinimo, trūksta pagalbos ir palaikymo vieni kitiems. Skaitytojai perka mūsų knygas, skaito, tačiau jos nėra vertinamos kritikų. Tuo tarpu užsienyje populiariosios literatūros žanras yra vertinamas lygiai taip pat kaip ir kiti žanrai. Lavisa išsakė savo norą, svajonę, kad ir pas mus būtų taip pat. Jai seniai kilo mintis sukurti Meilės romanų autorių asociaciją, tik nežinojo nuo ko pradėti. “Pradėk nuo FB puslapio”, patariau aš jai.

Ir jau kitą dieną Lavisa Spell įkūrė ne tik meilės romanų, bet prijungė ir kitų laisvalaikio žanro knygų autorius. Grupę taip ir pavadino: LIETUVIŲ LAISVALAIKIO LITERATŪROS LYGA. Per pirmąsias tris dienas joje atsirado net 50 narių.

Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga vienija autorius, kurie rašo populiariąją, laisvalaikio literatūrą. Mes norime keisti pasenusį požiūrį, kad populiarioji arba komercinė literatūra yra prastesnė už kitus žanrus. Mes norime nominacijų, apdovanojimų, laisvalaikio literatūros kritikų, mūsų autorių kampo Knygų mugėje, norime būti pastebėti, kritikuojami ir liaupsinami. Mes norime tapti lygūs su visais kitais, jaunais ir senais autoriais.

Mes norime būti ir populiarūs, ir vertinami.

Mes norime, kad nebūtų taip:

Iš recenzijos: ”

“Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – sulaukė aršaus akademinių padugnių puolimo ir jų verdikto: bloga, nes populiari <…> Tokia filologių, kurias teisingiau būtų vadinti logofilėmis, kritika viaukčiojama ne be priežasties: skaitomas rašytojas Lietuvoje yra antras blogiausias dalykas po ekonominės krizės.”

Galų gale, juk renkasi skaitytojas.

 

Du banginiai, kurie nukreipia visus mano gyvenimo sprendimus.


Kartą įsijungiau youtube. Man tikslas buvo paieškoti pokalbių su rašytojais. Jų man prireikė todėl, kad rašiau-rašiau-rašiau ir kai esi vienas ir vienas su savo darbu, kartais labai norisi pamatyti tokius pačius, kaip ir tu. Ką jie galvoja, ką veikia, kaip kuria?..

Taigi, ėmiau ieškoti. Nusivyliau, nes visame youtube radau tik vienus pokalbius (neskaitant keleto knygų pristatymų ir paskaitų) – Evelina Tamulaitienė kalbino rašytojus apie jų parašytas knygas. Pokalbių tik keletas, todėl pradėjau ieškoti giliau, ką dar veikia Evelinos įkurta Rašytojų akademija. Radau dar vieną įdomų pokalbį su Mijalbos leidyklos vadove, paklausiau ir jo. Man labai patiko pokalbis, jis buvo apie man artimus dalykus. Ir staiga, komentaruose matau: ačiū už jūsų leidžiamas knygas, ypač Loretos Stonkutės knygas.

Kas ta Loreta Stonkutė? Susidomėjau, kas yra ši autorė ir kokias knygas ji rašo.

Pagooglinau ir pasižiūrėjau jos paskaitų ir knygų pristatymų youtube. Ji man pasirodė be galo įdomi. Pajutau vidinę trauką ir panorau susipažinti su ja giliau. Dar ir todėl, kad man ji pasirodė be galo panaši į mane. Tarsi dvynukė, bent jau kaip aš matau save vidinėmis akimis.

Taigi, parašiau jai apie tai žinutę per feisbuką, ir netrukus sulaukiau atsakymo. Jai mes nepasirodėme labai panašios:) Bendravo draugiškai, tačiau labai į kontaktą nesiveržė.

Viskas būtų tuo ir pasibaigę, jei nebūtų man atsiradusi proga kelias dienas rašyti vienatvėje Klaipėdoje. Prieš važiuodama ten, vėl prisiminiau Loretą ir pamaniau, kad būtų labai smagu susitikti ir paimti iš jos interviu (tada dar rašiau vienam portalui). Paklausiau, ar ji turėtų laiko susitikti, ji parašė, kad deja, ne.

Tačiau aš vis tiek nepasidaviau. Tokia puiki proga susipažinti! Galbūt jums pasirodys keista, kad aš taip veržiausi su ja susipažinti, tačiau ji yra neeilinis žmogus. Tarsi Martynas Driukas, tik moteris. Taip pat labai graži ir labai tiksliai žinanti, apie ką kalba.

Taigi, įsiprašiau pas ją į užsiėmimus. Nežinojau, nei kas tai per užsiėmimai, nei ką mes ten veiksime. Žinojau tik adresą ir laiką.

Nuvažiavau. Eidama link reikiamo namo vartelių išgirdau klausimą: jūs į jogą?

Jogą? Kokią dar jogą?

Klausė moteris, apsirengusi sportine apranga, po pažasčia besinešanti kilimėlį. O aš juk visai nepasiruošusi sportuoti. Ir kilimėlio neturiu… Aišku, galėjau užeiti, jei jau atvažiavau tą 30 kilometrų nuo Klaipėdos, tačiau ką aš ten veiksiu? Pasakysiu, kad nežinojau, kad čia bus tik joga ir be reikalo atvažiavau?

Nenorėdama sukelti Loretai nepatogumo, apsisukau ir išvažiavau atgal į Klaipėdą.

Taip mes ir (ne) susipažinome.

Grįžusi į Klaipėdą jaučiausi tarsi kažką praradusi. Svetimoje aplinkoje, pavargusi, viena, nelaiminga. Įlipau į lovą, įsisukau į antklodę ir ėmiau klausyti Loretos paskaitų youtube. Netrukus panorau pažiūrėti vieną jos rekomenduotą filmą (apie Gandį). Ji minėjo, kad filmo nuoroda yra ant jos sienos feisbuke.

Atsidariau feisbuką ir ėmiau įdėmiai skaityti Loretos sieną. Radau pakvietimą į ketvirtadienio užsiėmimą, kuriame ir aš turėjau būti, prisipažinsiu, vedama slaptos minties – gal Loreta taps mano mokytoja? Pakvietime buvo parašyta: “Na, o ketvirtadienį mokysimės savarankiškumo dvasiniuose ir energetiniuose dalykuose, kad nebereikėtų vedlio asmeniniam susitvarkymui su savo energijomis. Žmogus pats yra pajėgus tai padaryti.”

Juk aš to ir važiavau…Ieškodama mokytojo.

Taigi, atsakymą gavau.

BET.

Šio pasakojimo nė nebūtų, jeigu jis neturėtų tęsinio. Nuostabaus tęsinio, taigi, pasiklausykit.

Dar po kelių savaičių vėl ėmiau klausytis Loretos youtube. Išgirdau, kad žmonės turi 12 ydų, po kuriomis slypi talentai. Pasidarė be galo įdomu, kokia manoji yda ir kur slypi manasis talentas?

Vėl parašiau Loretai. Klausiau, kaip sužinoti savo ydą?

Ji paprašė manęs gimimo datos ir po kelių valandų be jokio atlygio atsiuntė atsakymą.

O prie atsakymo dar pridėjo:

“Artėja jūsų gimtadienis. Yra tokia viena paslaptis, kurią išduosiu jums. Kasmet, gimtadienis vyksta vis skirtingu laiku, nes Saulė skirtingai grįžta į savo laipsnį. Ta akimirka yra stebuklinga, jei panaudoji ją tinkamai. Jei šventi baliavodamas, žinoma pražiopsai tikrąją esmę. Nes tuo metu prasideda naujas ciklas, tai lyg asmeninė Naujųjų Metų šventė, kuri stebuklinga, galinti išpildyti svajones. Tikroji gimtadienio akimirka šiemet jums bus spalio 8 d. 20:31 val. Lietuvos laiku. Tad jau apie 20:15 turėtumėte būti pabėgusi nuo pasaulio šurmulio, užsidegusi žvakę ir panirusi į meditaciją, kurioje svajojate, dėliojate ateinančių metų planus, viltis. Dėliokite labai konkrečiai, tiksliai, tikėdama, kad taip ir bus. Galite tas svajones net užsirašyti, kad po metų pamatytumėte, kad jos tikrai išsipildė. Taip pat tą stebuklingą valandą galite sulaukti daug ženklų, Dievo apreiškimų, susitikimų su angelais… Reikia tik duoti jiems progos su jumis pabendrauti. Man asmeniškai patinka paimti bet kokį šventraštį ir atskleidus pirmą pasitaikiusį puslapį paskaityti. Kiekvieną kartą perskaitytos eilutės labai aiškiai nurodo ateinančių metų kelią… Tad linkiu pasinaudoti šia unikalia proga.”

Pradėjusi ieškoti youtube rašytojų istorijų, GAVAU DVIGUBĄ gimtadienio dovaną. Patvirtinimą, kad vienas iš mano talentų yra žodžio jėga ir žinojimą, ką ir kaip daryti per savo gimtadienį, pasitinkant Naujuosius asmeninius metus.

Unikalia proga pasinaudojau.

Gimtadienio vakarą išsiunčiau šeimą į antrąjį aukštą, užsikūriau židinį, užgesinau šviesą ir… panirau į save. Nežinau, apie ką aš galvojau, bet išryškėjo du banginiai, ant kurių nuo šiol turiu statyti visus savo gyvenimo sprendimus.

Pirmas SANTYKIAI

Antras MEISTRIŠKUMAS

Kai pagalvojau apie tai, kokio aš būčiau norėjusi gyvenimo savo mirties valandą, pasidarė aišku, kad labai svarbu yra likti ištikimai sau, mylėti save ir visada būti geruose santykiuose tiek su savo kūnu, tiek su protu, tiek su dvasia. Geri santykiai aprėpia didelį ratą – nuo santykių su savimi iki bendros reputacijos. Čia įeina romantiški santykiai, santykiai su vaikais, su šeima, visais kitais žmonėmis, kuriuos sutinku savo kelyje, su aplinka, kuri mane supa, su įvykiais, kurie man nutinka. Santykiai su visu gyvenimu. Ir jie turi būti geri. Toks šio gyvenimo tikslas.

Antras – meistriškumas yra tai, ką aš moku geriausiai, kas yra mano talentas. Talentas gali būti labai labai siauras, o gali būti platus, tačiau niekada nėra paviršutiniškas. Atradus savo talentą galima jį gilinti tol, kol bus pasiektas meistriškumas ir dar toliau. Geriausia talento savybė yra trauka. Mūsų talentas slypi ten, kur mums patinka, kur mums gera būti. Belieka jį lavinti ir ugdyti iki tol, kol pasieksime meistriškumą. Nuo to visam pasauliui bus tik geriau, o mes jausimės kažką prasmingo šiame pasaulyje nuveikę.

Taigi šie du – SANTYKIAI ir MEISTRIŠKUMAS nuo šiol yra mano kelrodės žvaigždės. Kai nežinau, ką daryti, paklausiu savęs – kaip vienas ar kitas veiksmas ar mintis paveiks mano santykius ir meistriškumą? Ir veikiu, ir galvoju taip, kad paveiktų teigiamai.

Ir, labai svarbu paminėti, kad santykiai yra SVARBIAU už meistriškumą. Jei būtų toks atvejis, kai reikėtų rinktis.

Na va. O kalbant apie rašytojų istorijas, kurių yra tiek mažai, aš nusprendžiau kurti jas pati. Mane įkvėpė Saulius Bagdonas su savo 1000 istorijų idėja ir aš prisijungiau prie jo kurti rašytojų istorijas. Pasižiūrėkite youtube, tikrai jų jau yra daugiau (rašytojų istorijos Rasa Sagė).

Jei nerandi ko tau reikia, susikurk tai pats! Ir tai yra kelias į meistriškumą.

 Kelias į gerus santykius yra empatija ir sielos skaidrumas.

Gimtadienio noras: kad svajonės niekada neišsipildytų.


Parašiau ir pati išsigandau. Ar rimtai?

Nors ir baisu, visomis poromis jaučiu, kad tai rimta. Yra teisingas kelias – norėti, kad svajonės neišsipildytų.

Todėl, kad kai svajonės išsipildo, jų vietoje stoja tuštuma. Kai mes gauname viską, ko troškome, ir nebežinome, ko dar galėtume norėti, pasijuntame tušti.

Norai yra esminis gyvenimo variklis.

Kol aš noriu, kad ir kas tai būtų, tol gyvenu.

Todėl geriausia, jei svajonė neišsipildo. Nes kol ji neišsipildžiusi, tol aš ją turiu. Juk ji yra nuostabi. Taip gera ją turėti.

Kai ji išsipildo, ji pranyksta.

Ir tada reikia naujos svajonės, naujo siekio. Ir taip be galo. Be krašto. Beprasmybė.

Žinot, kaip aš priėjau tokios išvados?

Ogi paprastai, savo gimtadienio dieną. Tada, kai laikas sugalvoti norus. Šiais metais nusprendžiau nešvęsti gimtadienio įprastai, bet pasinaudoti įvairių kaučerių patarimu tą dieną pabūti su savimi, susikurti mintyse savo tobulą dieną ir paversti tai noru, ateities vizija. Tobula diena turėjo būti tokia, kurioje visos svajonės JAU būtų išsipildžiusios.

Aš juk puikiai žinau, apie ką aš svajoju, todėl paveikslėlis iškilo gana aiškiai. Aš netgi esu nusibraižiusi veiklos, davimo-gavimo ratą, kurio sukimasis ir yra mano svajonė. Na, dar didelis baltas namas prie jūros, sveikata, ilgas gyvenimas….ir taip toliau.

Taigi, toje tobuloje dienoje, kuri buvo labai akivaizdi ir aiški, kurioje visos mano kada nors į galvą šovusios svajonės jau buvo tapusios realybe, gyvenau dideliame name prie pat jūros. Buvo šilta, kvepėjo smėliu ir druska, pro pravirus langus vėjas lengvai judino baltas užuolaidas. Aš buvau sveika, graži, apsirengusi baltai, labai patogiai, jaukiai ir gražiai, manęs laukė mylimas ir mylintis vyras su prabangia vakariene puikiame restorane, paskui prisijungė jau suaugę, savarankiški ir laimingi vaikai. Paskui su vyru ėjome į ilgą pasivaikščiojimą pajūriu, vakare namuose gėrėme kavą ir žiūrėjome nuostabų filmą per didelį ekraną. Tai buvo mano gimtadienio diena, man sukako 61-ri. Aš buvau žymi rašytoja, mylima ir gerbiama, mano knygos buvo tapusios bestseleriais, mums netrūko pinigų, aš buvau visiškoje taikoje su savimi ir aplinkiniais. Žmonės man buvo dėkingi, aš buvau dėkinga gyvenimui. Absoliuti laimė. Ir taip diena po dienos.

Ir visgi…kažko trūko. Taip ir norėjosi sušukti – NA IR KAS?!

Na ir kas, kad aš gyvenu tokį tobulą, gražų ir įdomų gyvenimą?

Na ir kas, kad mano ratas, apie kurį svajojau, sukasi didele amplitude ir vis greičiau?

Na ir kas, kad mano svajonės išsipildė? Juk aš tik menkas, savęs nesuvokiantis kirminukas. Uodas, palyginus su žvaigždėmis. Ką ten uodas, ameba. Ką ameba gali išmanyti, ir kur jai žinoti, apie ką svajoti?

Ir tada įsivaizdavau savo mirties dieną.

Aš sena, mirštu, mane myli ir palydi mano vaikai, draugai, giminės, gerbėjai. Aš nugyvenau gerą ilgą įdomų gyvenimą, padariau karjerą, užauginau vaikus, parašiau daug knygų, mano knygos subūrė būrį skaitytojų ir gerbėjų. Viską pasakiau, viską padariau, tapau žinomas vardas pasaulyje, pasaulis tuoj praras iškilią asmenybę, nes aš mirštu…Bet ne tai.

Vis tiek ne tai.

Kažko trūksta.

O ko?

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Trūksta neišsipildžiusių svajonių.

Tarsi tai skambėtų neabsurdiškai. Juk mes visi mokomi svajoti ir

siekti savo svajonės. Tokia šiuolaikinio gyvenimo filosofija.

Tačiau kai puikiai įsivaizduoji, kad tavo svajonė išsipildė…tada tau jos ima žiauriai ir beviltiškai trūkti.

Laimingas tas, kuris mirė DĖL savo svajonės. Laimingesnis tas, kuris žuvo kare, kovodamas dėl laisvės, nei tas, kuris visko pertekęs, laimingas, mirė savo šeimos apsuptyje.

Keista, ar ne?

Bet pasaulis sutvertas taip (ir nieko mes čia negalime padaryti), kad mes tobulėtume. O tobulėti galime tik siekdami, tiesdami rankas į viršų. Eidami, kovodami, ieškodami. Atrasdami, nusivildami, griūdami ir vėl stodamiesi. Kiekvienam savas kelias. Kiekvienam sava tiesa. Ir dėl šio noro, kad svajonės niekada neišsipildytų, atsiras ne vienas prieštaraujantis…taip ir turi būti.

Tačiau visos mano kūno ir sielos poros sako, kad šis teiginys yra teisingas. Svajonės ir neturi išsipildyti. Tam jos ir yra svajonės. Kaip ir paslaptis niekada negali būti papasakota. Tam ji ir yra paslaptis.

Paradoksalu, tačiau toks yra visas pasaulis. Gera gyventi vedamam svajonės, kurios trokšti (kad ji išsipildytų), tačiau kažkur pakaušyje žinai, kad geriau, kad neišsipildytų, nes vietoje jos liks tuštuma.

Ech, kaip viskas sudėtinga. Ir tuo pačiu – tobula.

Du geriausi gyvenimo sprendimai


Savo gyvenime iki šiol padariau du geriausius sprendimus:

Pirmas – atsisakiau alkoholio

Antras – atsisakiau televizijos

 

Atsisakyti alkoholio

Alkoholio atsisakiau labai paprastai ir ypač lengvai. Gal tai buvo laikas, kai jau buvau išgėrusi savo “dozę”? O gal man padėjo apvaizda, Dievas.

Man patiko, man tikrai buvo skanu. Daug vakarų pravakarota, daug laiko apsvaigusiomis, prislopintomis smegenimis praleista. Jausmas buvo malonus. “Prisigesim”, sakydavome su draugais. Laukdavau, kada, pagaliau, galėsiu.

Net kai buvau nėščia, kai laukiausi, negalėjau sulaukti, kada pagaliau baigsis ta katorga ir galėsiu vėl išgerti. Sulaukusi buvau labai patenkinta. Gurkšnojau vyną net maitindama krūtimi, prieš tai išsiaiškinusi, per kiek laiko alkoholis išsivaikšto iš pieno ir “saugu” maitinti kūdikį vėl.

Tačiau nesąmoningai jaučiau, kad kiekvieną rytą po išgėrimo aš senstu greičiau. Kad kiekvieną kartą artinu savo mirties arba ligos datą. Jaučiau, kad mano kūnui to nereikia. Jis sako: ne! To norėdavo tik smegenys, to malonaus apsvaigimo, atsipalaidavimo jausmo.

Ir vieną dieną tėvas man davė paskaityti knygą “Priklausomybė ir malonė”. Galvojau, čia ne man, aš juk neturiu priklausomybių. Tačiau perskaičiau. Ir ten buvo vienas labai geras pratimas. Vakare, prieš užmiegant, tą akimirką, kai jau beveik beveik miegi, kai kūnas sunkus, tačiau sąmonė dar yra, galima užduoti klausimą Visatai. Klausimą Didžiajam protui, visuotinei sąmonei, kuri žino visus atsakymus.

Ir uždaviau. Mano klausimas buvo toks:

Dabar esu sveika, neturiu jokių sveikatos problemų. Tačiau jei gyvensiu lygiai tokį patį gyvenimo būdą ir toliau, kokios potencialios problemos slypi ateityje?

Ir sapne gavau atsakymą.

Tačiau atsibudusi jį pamiršau.

Prisiminiau tik, kad turiu kažko atsisakyti. Galvojau visą dieną, ko? Ir pagaliau prisiminiau. Tai buvo du dalykai, kurių man Visata liepė atsisakyti. Cukrus ir alkoholis.

Ir viskas, nuo tos akimirkos neišgėriau nei lašo alkoholio. Tai buvo daugiau nei prieš metus laiko. Taip pat visiškai atsisakiau cukraus.

Atsisakyti alkoholio buvo labai lengva, nei karto nepasigailėjau ir nenorėjau vėl jo paragauti. Lengva, gaivu, aišku ir skaidru iki šiol. Nežinau, ar apsvaigusiomis smegenimis galėčiau apskritai kurti. Tačiau tiksliai žinau, kad jis sukeltų depresiją, nerimą, nesaugumo jausmą šiame etape, kai keičiu savo gyvenimą. Kai jis keičiasi, esu visiškai blaivi.

Atsakyti cukraus buvo labai sunku. Pirmą kartą gyvenime tai dariau. Kiek save prisimenu, praktiškai nebuvo dienos be cukraus nuo vaikystės. Tačiau po sapno keturis mėnesius nevalgiau jokio cukraus, išskyrus medų ir vaisius. Sportavau, buvau liekna kaip stirna.

Dabar vėl sveriu daug ir valgau bandeles, tačiau žinau, kad aš ir vėl galiu tai padaryti.

Atsisakyti televizijos

Televizijos atsisakyti manęs nepaskatino Visata, o tiesiog paprastas sąmoningumas. Jaučiau, kad ji siurbia iš manęs energiją, kurios man reikia kūrybai, ir nieko neduoda mainams. Jaučiau, kaip ji skleidžia baimę, nerimą, nesaugumo jausmą. Nieko, ničnieko iš jos neišmokdavau. Tos butaforinės žinios apie politiką, naujienos apie neigiamus dalykus šalyje, nieko nesukūrė, bet tik griovė gyvenimo pilnatvę.

Todėl paklausiau vyro, ar jam reikia televizijos, jis atsakė, kad tikrai ne. Paklausiau vaikų, ar jie nori žiūrėti filmuką ant kompiuterio, ant telefono ar ant televizoriaus. Atsakė, ant telefono. Taip iš mūsų namų sėkmingai iškeliavo sutartis su televizija ir pats aparatas – televizorius. Dabar vietoje jo auga gėlės ir čiulba paukšteliai.

Nei karto nepasigedau ir televizijos. Jei man reikia informacijos – susirandu tai, ko reikia internete. Jei noriu “paganyti akis”, pailsinti smegenis, pasižiūriu kompiuteryje filmą. Mano žiniasklaidos priemonė – feisbukas, kuriame randu pagrindines žinias, tačiau išvengiu reklamos ir “mėšlo” – neigiamos, gąsdinančios, nerimą sėjančios informacijos. Juk pati žinia yra neutrali. Svarbu, kaip ką pateiksi.

Atėjome į laikotarpį, kai viskas galima.


Nuskridome su vyru į Oslą, aplankyti draugės. Skridau su slapta mintimi nusipirkti ten ką nors nauja, kas dabar madinga Norvegijoje ir, galbūt, tuo rūbu išsiskirti Lietuvoje. Prieš dešimt metų buvau susižavėjusi suplėšytomis kelnėmis, kurias Norvegijoje vilkėjo kas antra mergina, tačiau Lietuvoje tokių dar nebuvo matyti. Natūralu, kad kažko panašaus tikėjausi ir šį kartą.

Tačiau teko nusivilti. Nors labai įdėmiai stebėjau žmones, kaip jie atrodo, ką apsirengę…nepamačiau nieko, tik įvairovę. Panašu, kad pagrindinė šiuolaikinės Norvegiškos mados tendencija yra… įvairovė. Kitaip tariant, visi atrodo, kaip išmano.

Susimąsčiau, argi ne tas pats vyksta visose srityse? Paimkime, kad ir literatūrą. Atėjom į laikotarpį, kai viskas galima ir nebėra vienos nuomonės, vienos “gero” arba “blogo”, “tinkamo” ar “netinkamo” sampratos. Visi rašo, ką išmano, o leidyklos tai leidžia. Žmonės skaito. Jiems patinka…tačiau visiškai skirtingai.

Kartą pabandžiau suprasti, kas yra madinga šiuolaikinėje literatūroje. Televizoriaus seniai neturiu, žinių portalų neskaitau, todėl mano žinių šaltinis yra tik feisbukas, kur žmonės rašo, kas ką nori, tačiau visas pagrindines žinias iš ten sužinau.

Susiradau naujausią laidą per 15min, kur rimti vyrai ir moterys pasakojo, kokias knygas verta skaityti. Visi įsijautę dėstė, kodėl viena ar kita knyga yra verta dėmesio, išvardino ne po vieną ir ne po dvi. Klausiau ir jaučiausi vis labiau pasimetusi… tačiau netrukus iš to chaoso išryškėjo viena bendra tendencija – visų šių žmonių, gyvenančių toje pačioje šalyje, skaitančių tas pačias lietuviškas knygas, sugeriančių tą pačią žiniasklaidos informaciją, nuomonė apie “geras” knygas visiškai skyrėsi. Jie visi vardino skirtingas knygas, tarsi jos būtų vienintelės.

Individualus skonis, individuali patirtis, individuali nuomonė šiandien keliauja į pirmąją vietą. Literatūros profesionalų nuomonė skiriasi tarpusavyje, skaitytojų nuomonė dar labiau skiriasi nuo profesionalų ir radikaliai skiriasi vienas nuo kito. Jau nebėra autorių, kurie būtų visuotinai pripažįstami. Juokinga, bet niekas net nebereflektuoja bendro šiuolaikinės literatūros paveikslo. Niekas nerašo recenzijų visoms pasirodžiusioms knygoms ir “nebeįdeda” jų į lentynėles. Ką tai reiškia?

Mano nuomone, tai reiškia vidinę sėkmę. Laisvę rinktis. Savarankiškumą. Nyksta ribos tarp “tinkama” ir “netinkama”, nyksta įprasti žanrai ir formos, lieka skonis, nuomonė, patirtis, požiūris. Aš matau pasaulį savaip ir turiu į tai teisę. Ir jūs turite.

Atėjome į laikotarpį, kai viskas galima. Galime daryti ką norime, sakyti ką norime, rašyti ką norime. Keičiame savo gyvenimą, kaip norime. Patys priimame savo sprendimus. Pagaliau iš tiesų galime būti SAVIMI.

Išorinė ir vidinė sėkmė


Išorinę sėkmę pasiekti yra sunku, tačiau vidinę dar sunkiau.

Išorinė sėkmė: Gražus, sveikas kūnas, pilna šeima, išpuoselėti namai, jauki aplinka, naujas automobilis, didelė sąskaita banke ir darbas, kuris patinka. O ko dar norėti? A, tiesa, atostogos kur panorėjus, vakarėliai iki paryčių, gražūs drabužiai ir daiktai, daug draugų… Na, dar galima pridėti populiarumą, žinomumą, įtaką ir gerą vardą visuomenėje. Visa tai yra išorinė sėkmė, kurią lengviau pasiekti, nes visa tai yra MATOMA.

Vidinė sėkmė tai yra ramybė, suvokimas, kad taisykles kuria žmonės. Tai yra saugumas, jausmas, kad gali kontroliuoti save ir savo aplinką. Tai yra atsakomybė už savo sprendimus ir tai, kas vyksta tavo gyvenime. Tai geri santykiai tiek su savimi, tiek su aplinkiniais žmonėmis, abipusė pagarba ir empatija. Tai yra meilė ir kasdieninis dėkingumas, kad gyveni. Tai yra nauji įspūdžiai kiekvieną dieną, panaudojant visas savo jusles. Tai yra kūryba, sujungiant senus dalykus į vieną naują. Tai yra giluminis suvokimas, kad gyvenimas yra žaidimas, kuriame laimi tie, kurie nugali mylėdami. O visų svarbiausia, tai yra LAISVĖ, galimybė rinktis.

Vidinė sėkmė yra NEMATOMA. Todėl, kad ji yra nematoma, daugelis žmonių galvoja, kad jos visai nėra. Arba, kad ji yra tik išorinės sėkmės šešėlis.

O dažnas žino, kad ji yra, tačiau vaidina sau ir kitiems, jog jį aplankė ir tokia sėkmė. Ji juk nematoma, niekas nepatikrins.

Didelis pavojus slypi kiekvieno žmogaus potraukyje vidinę sėkmę išmainyti į išorinę. Dažnas bando tai daryti aklai, vedamas išorinės sėkmės spindėjimo traukos. Tačiau tik tai padarę žmonės supranta, kas atsitiko.

Seriale “Breaking bad” rodoma būtent toks procesas: žmogus, buvęs sėkmingas viduje, gyvenęs sunkų, nedėkingą, tačiau laimingą gyvenimą, išmaino jį į išorinę sėkmę.

Jis dirbo chemijos mokytoju ir buvo visiškai laimingas su savo invalidu sūnumi ir kvaila žmona, kol nežinojo diagnozės: vėžys, III stadija. Ir tada jis nusprendė savo vidinę sėkmę išmainyti į išorinę. Pradėjo gaminti narkotikus, užsidirbo keletą milijonų, susimokėjo už chemoterapiją, paskui už operaciją, pasveiko. Tačiau viso šito kaina buvo keleto žmonių gyvybė, daugybė išgyventų pavojų, prarasta šeima (žmona atsisakė jo pinigų ir išsiskyrė su juo), paskui šeima įtraukta į nusikalstamą veiklą, daug daug melo ir vos nenušautas artimas giminaitis. Žmogaus vidinė ramybė, saugumas ir meilė išgaravo kaip dūmas. Jis persilaužė į blogį, perėjo į tamsiąją pusę, nors prasidėjo viskas gana nekaltai. Pažiūrėkite, labai geras serialas.

Kai eidavau į bažnyčią, visada jausdavausi kalta, nes buvau išmokusi, kad bažnyčioje reikia melstis ir įdėmiai klausyti kunigo. Man tai nepavykdavo, nes buvimas ten man visada būdavo gili meditacija, pabuvimas su savimi. Būti bažnyčios aplinkoje, tarp žmonių šv. Mišių metu man labai patikdavo, nes po mišių jausdavausi pailsėjusi, pamaitinusi savo sielą, atsigavusi, atsakiusi sau į kai kuriuos klausimus ir išsinešusi keletą naujų idėjų, ką keisti savo gyvenime…tačiau negirdėjusi nei vieno kunigo žodžio. Būdavau pasiekusi vidinę sėkmę, pameditavusi Dievo akivaizdoje, jis mane būdavo paglostęs ir nuraminęs, tačiau nesmagiai jausdavausi todėl, kad visai nepasiekiau išorinės sėkmės.

Visose gyvenimo srityse yra tas pats. Mes esame išmokyti orientuotis į išorinę sėkmę, tarsi vidinė sėkmė, kuri nemato, nebūtų verta nei grašio.

….

Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Visada galvojau, kad yra blogai, kad aš bažnyčioje nieko negirdžiu, tačiau dabar suprantu, kad tai yra labai gerai. TOKS bažnyčios lankymas yra super, nes aš išsinešu labai daug, daug daugiau nei ta močiutė, kuri grįžusi pasakoja “ką sakė kunigas”. Aš puoselėju savo vidinę (susitariu su savimi) o ne išorinę (žiūriu ir klausau, kartoju maldas) sėkmę.

Išorinė ir vidinė sėkmė yra susijusi

Rodyklė eina iš vidaus į išorę, o ne atvirkščiai. Žmogus, kuris turi vidinę sėkmę, gali turėti ir išorinę. Žmogus, kuris turi išorinę sėkmę, taip pat gali turėti ir vidinę, tačiau taip atsitinka ypač retai. Kodėl?

Todėl, kad dauguma žmonių siekia išorinės sėkmės vidinės sėkmės sąskaita. Tačiau paslaptis yra ta, kad išorinę sėkmę reikia “pasiekti”, o vidinę sėkmę mes jau turime. Bėda ta, kad turėdami vidinę sėkmę žmonės nesuvokia ją turį, kol jos nepraranda. Todėl didelė sąmoningo gyvenimo dalis yra suvokti tai, ką turi.

Reikia ne siekti sėkmės, o ją surasti, suvokti savo sėkmę “dabar”. Ji YRA, tik nematoma tol, kol į ją nepažvelgsime.

O pažvelgti į ją visai paprasta:

Užsimerkite. Ištieskite rankas į priekį. Jei tai, ką užčiuopsite, nėra jūsų karsto dangtis, jūs esate labai sėkmingas žmogus.

Sėkmės!

Aš ir Tu PRIEŠ problemą


Kalbėjau su drauge. Ji skundėsi, kad jos kaimynė persisveria per tvorą ir rėkia, reikalaudama, kad draugė nutildytų vaiką. Kita kaimynė ateina ir priekaištauja, jog jie nenupjovė žolės, kuri gožia kažkokius krūmelius. Ir padarė išvadą: jei nori ko nors pasiekti, reikia daryti taip, kaip visi – kuo garsiau rėkti, tada visi bijo ir daugiau nelenda.

Ne, atsakiau aš, EMPATIJA yra tavo ginklas, kuriuo gali nugalėti visus!

Kita draugė parašė per Feisbuką ir paklausė patarimo. Kaip susitvarkyti su savo emocijomis? Nesusierzinti greitai ir dėl visokių smulkmenų? Labiausiai erzina vaikų neklausymas, negirdėjimas, jų pjautynės. Grįžta sudirgę po mokyklos ir varo iš proto… Ar turiu kokį nors kasdienišką, trumpą patarimą?

Turiu patarimą ir noriu juo pasidalinti. Patarimas paprastas – EMPATIJA.

Arba kitaip:

Aš ir Tu prieš problemą

Kai žmogus atneša jums problemą (ant jūsų skundžiasi, rėkia, pyksta), nestokite prieš juos abu – žmogų ir jo problemą. Stokite žmogaus pusėje, kartu PRIEŠ problemą. Pamatysite, kokios dėkingos gali būti akys, ką tik buvusios tokios piktos.

Jei kaimynė ateina rėkti per TAVO tvorą ir sako nuraminti klykiantį vaiką, aš paimkite vaiką, prieikite prie tvoros ir paklauskite jos patarimo. Pasakykite: na, va, aš jam daviau sausainį, o jis nori saldainio, rėkia, … net nežinau, ką daryti.

Bandžiau bausti nuvesdama į koridorių, bet paskaičiau vienos psichologės komentarą, kad vaikui negerai, jei jis uždaromas kur nors…ir taip toliau. Ką jūs apie tai galvojate? Kaip jūs darytumėte?…

Jei kaimynė ateina priekaištauti dėl žolės, papasakokite, kad visą dieną dirbate, neturiu laiko pjauti žolės, kada? Be to, žoliapjovė labai sunkiai įsijungia, o vyro beveik niekada nebūna namie, tai gal tuos krūmelius galima kaip nors kitaip apsaugoti? O gal jiems nieko tokio, jei ta žolė aukšta, juk jie krūmai, jie didesni?

Kas bus, jei rėksite atgal? Tą akimirką jausitės laimėjusi, nutildžiusi erzinančius skundus, tačiau ilgainiui tai bus tik dar didesnė nesantaika, ilgalaikis konfliktas, negera bus tiek jums, tiek kaimynėms.

Mūsų kuriamos problemos

Kitas klausimas, jei problemos niekas neatneša, o jūs susikuriate ją pati. Dėl jūsų problemų, kitaip tariant, emocijų galioja ta pati taisyklė: empatija. Jei kas nors erzina atsidurkite to “ko nors” kailyje ir pirmiausia pagalvokite, o kaip jam jaustis?

Jei į jus įvažiavo kitas automobilis, nešokite rėkdami iš savo mašinos, bet pažvelkite į vairuotoją: turbūt jis labai išsigando? To jo ir paklauskite. Jei jus aprėkė turguje, pripažinkite, kad tai tikrai gali erzinti, kai visi tik spaudo slyvas, o niekas neperka. Gal būtų gera mintis padėti atskirą indelį, skirtą spaudymui?

Jei kas nors suerzino, formulė paprasta – iš karto šast ir šokite į kitą, “priešininko” pusę. Pamatysite, kaip tai efektyvu – dalintis problema. Vienykitės prieš problemas. Pamatysite, kaip tai malonu ir gera, o problemos…jos skirtos skaldyti, o ne vienyti, todėl turi tendenciją išnykti, kai kas nors stoja kartu prieš jas.

Jei mano vaikai pešasi, o mane tai veda iš proto, aš sustabdau save galvojančią apie save, atsiduriu jų batuose ir spendžiu tai, kas juos neramina. Aš atsistoju su jais, PRIEŠ jų problemą, o ne prieš juos ir juose padarau savo problemą.

Jei susierzinate dėl kiekvienos smulkmenos, iš karto galvokite – su kuo ir prieš kokią problemą aš galiu stoti kartu? Galvokite apie kitą žmogų kaip apie sąjungininką, o ne priešininką. Problema niekada nėra žmogus. Stokite su kitu žmogumi PRIEŠ jo problemą, kuri jums sukelia tą erzinančią smulkmeną. Pamatysite, kaip tai efektyvu, lengva ir netgi smagu.

Aš ir Tu PRIEŠ problemą!

Aš esu tuštuma tuštumoje


Sapnavau, kad miriau.

Miriau ir ėmiau skristi. Tiesiog taip, paprastai, skridau ten, kur norėjau. Galėjau kontroliuoti ir kryptį, ir greitį.

Pirmiausia turėjau perskristi tunelį, arba kažką panašaus į tunelį, galbūt daugiau tai buvo koridorius, nelygiomis, išsikišusiomis sienomis, tarsi ola. Judėti į priekį, perkristi turėjau todėl, kad jame nieko nebuvo, jis buvo tuščias, tarsi pereinamas objektas, kuriame nepasiliekama. Be abejo, galėjau pasilikti, tačiau viliojo – kas ten, toliau?

O toliau buvo erdvė. Didžiulė juoda erdvė, tarsi kosmosas. Ji tikrai priminė kosmosą, nes juodoje erdvėje tolumoje spingsėjo žvaigždelės. Buvo baisu. Beveik norėjau skristi atgal, į tunelį, kuriame nors nieko nebuvo, bet vis tiktai tai kažkokia apčiuopiama “vieta”. Nors ten negalėsiu patogiai atsigulti ir pailsėti, bet būsiu saugi. Buvo labai baisu skristi į tą nežinomybę. Nerti į tuštumą.

Tačiau susikaupiau ir pakilau. Kas bus tas, man visada buvo būdingas šioks toks avantiūrizmas.

Skridau ir nebuvo taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Buvo šilta, netgi jauku, svaigino skrydžio jausmas. Be to, artėjau prie žvaigždžių ir supratau, kad jose kažkas gyvena.

Skridau ilgai (o kur man daugiau dėtis?), kol galiausiai visai pavargau ir labai norėjau kažkur atsigulti. Kur mano namai? Kur mano lova? Kur mano žmonės? Juk sako, kad mirus sutinki savo artimuosius, mylimuosius, kurgi jie?

Nors buvo baisu prisiartinti, ryžausi priskristi arčiau vienos iš žvaigždžių. Ten tikrai kažkas gyveno. Nusileidau, mane priėmė, maloniai pabendravome, pailsėjau, atsigavau, tapome draugais. Tačiau tai nebuvo mano gyvenimas.

Išskridau, po kurio laiko nusileidau kitoje žvaigždėje. Ten taip buvau priimta draugiškai ir maloniai, šiek tiek pabuvau, tačiau išskridau ir vėl…

Ir tada man atėjo suvokimas, kas čia vyksta – AŠ KELIAUJU! Juk aš darau tai, ką mėgstu labiausiai – neriu į nežinomybę, lankau naujas vietas, sutinku naujus žmones!

Juk visada norėjau būti viena, o dabar esu ir net moku sraidyti! Belika tik išdrįsti ir galiu lėkti, lėkti, lėkti…Niekur nesustoti, visko paragauti… Be galo apsidžiaugiau, kai supratau, ką aš čią veikiu. KELIAUJU po naują pasaulį…

Tačiau tuo pačiu metu aš tikėjau, netgi žinojau, kad vienoje iš šių žvaigždžių sutiksiu savo žmones, rasiu savo namus. Rasiu žvaigždę, kurioje bus mano gyvenimas. Tai atsitiks būtent tada, kai panorėsiu.

Gal tikrai viskas mūsų gyvenime išsipildo? Gal tik….po mirties? Kai viskas yra įmanoma, net…skraidyti?

Sakartvelas: meilė per penkias dienas.


Jeigu vaikas, gimęs kur nors Sakartvele, ten užaugęs ir nematęs nieko daugiau nei įprastą, priimtiną ir savą vietinį gyvenimo būdą atvyktų kur nors į Norvegiją, Olandiją, ar net Lietuvą, pavyzdžiui, kad ir į Druskininkus, gautų tikrą kultūrinį šoką.

Kaip viskas gali būti lygu, vientisa, sujungta, organizuota, apgalvota, traškėti švara, netgi sterilumu?! Sakartvele yra visiškai atvirkščiai…tačiau tai netrukdo (o gal net skatina?) pamilti šią šalį vos per penkias dienas.

Bet apie viską iš pradžių.

Prisipažinsiu, šiek tiek bijojau šios kelionės. Kai nusprendėme su vyru trumpam nukeliauti į Gruziją (tiksliau, Sakartvelą!) labai daug negalvojome, nusipirkome lėktuvo bilietus ir laukėme atostogų. Tačiau joms artėjant artėjo ir nerimas: kaip mes ten susigaudysime?

Visi, kuriuos pažinojau, keliavo į Sakartvelą su turistinėmis grupėmis, su gidais, o mes vieni, nieko nežinantys, nepažįstantys, nepasiruošę. Atskrendame naktį, į šalį, kurios nei kalbos, nei užrašų nesuprantame. Ar tai saugi šalis? Ar draugiška? Kaip naktį iš oro uosto nuvažiuosime į viešbutį, ar bus ten taksi, ar susikalbėsime? Kaip susikalbėsime, nes rusiškai moku tik aš viena, taigi turėsiu kalbėti ir viską aiškintis už mus abu…buvo tikrai neramu, kaip mes ten, tame Sakartvele.

Laimei, pora dienų prieš kelionę viename vakarėlyje susitikome su vyro kolegomis ir pasikalbėjau su Ramune, kuri Sakartvele buvo net du kartus. Ji nuramino, kad nepergyvenčiau, tikrai viskas bus gerai. Tikrai!

Ir buvo gerai. Baimės akys didelės ir kol savo akimis nepamatai to, ko bijojai, jos ir lieka didžiulės. Pirmiausia sužavėjo Turkish airlines. Įpratusius skraidyti Wizzair arba Ryanair, na, geriausiu atveju, AirBaltic, mus maloniai nustebino Turkish airlines avialinijų paslaugos. Kiekvienai vietai po nuosavą ekraną, pilną filmų, serialų, laidų ir muzikos, nemokamos vienkartinės ausinės, karštas maistas ir gėrimai. Ypač patogios kėdės – pakankamai vietos keliams, atsilenkiantys nugaros ir galvos atlošai, paprašius galima gauti pagalvėlę, antklodę. Nors skrydis truko tik dvi su puse valandos, viskuo tuo spėjome pasimėgauti. Puikiai organizuotas persėdimas – nei valandos netruko, kol nusileidome Istambule ir jau sėdėjome kitame Turkish airlines lėktuve, skrendančiame į Tbilisį. Skrendant atgal, į Vilnių, nusileidus Istambule mus pasitiko darbuotojas, šaukiantis “Vilnius, Vilnius” ir palydėjo greituoju būdu atlikti patikrą, nes mūsų lėktuvas vėlavo. Puikios organizacijos dėka į Vilnių nusileidome net viena minute anksčiau, nei numatyta. Kelionė buvo tikrai maloni ir visai neprailgo, nors lėktuvas nusileido Tbilisio oro uoste 3 valandą nakties.

Šeimos svečių namų (Famili hostel Mountain Scream), kuriuose užsisakėme nakvynę, paprašėme, kad atsiųstų mums automobilį, dėl visa ko. Ši paslauga kainavo 40 gel (visi sako “larių”), tai yra, apie 15 eurų. Pasirodė gana brangu, bet ką darysi, juk naktis, o baimė griaužia, todėl tam, kad apsidraustumėm užsisakėme transportą iš anksto. Vairuotojas turėjo laukti mūsų oro uosto sutikimo salėje su vyro vardu ir pavarde ant lapelio.

Nusileidome, perėjome patikrą, išėjome į salę…o ten, rodos, ne vidurys nakties, o vidurys dienos – gyvenimas virte verda. Salė pilna pilnutėlė žmonių, visi žvalūs, kažkur eina, skuba, arba laukia, stoviniuoja. Apie trisdešimt žmonių stovi ant ištemptos virvelės pasikabinę lapus su sutinkamųjų pavardėmis. Ėmėme ieškoti savosios…nėra. Dar kartą perėjome visą eilę, nėra. Gerai, kad namų šeimininkas mums rašė žinutes perWhatsApp, parašėme jam žinutę. Atvykome, niekas nelaukia, ar kas nors mus pasitiks? Nors tiesą sakant, pamačiusi tą gyvą, džiugių ir judrių žmonių minią aš iš karto nusiraminau. Kaip nors, išsisuksime. Kažkas tvyrojo ore – gal tas draugiškas sakartveliečių būdas, paslaugumas, nekomerciškumas? Kaip ten bebūtų, šiek tiek netgi nusivyliau, kai “mūsų” vairuotojas mus susirado, su aiškiai ir teisingai užrašyta vyro pavarde ant lapelio. O mes jo nepastebėjome…

Naktis pasitiko mus šiluma ir drėgme, paskui sužinojome, kad Tbilisyje dažnai naktį nulyja. Sukrovėm lagaminus į mašiną ir pajudėjome. Miestas didelis, apšviestas, kalvotas, gražus. Pirmas įspūdis – bangų miestas. Visur bangos, pradedant nuo kalvų, baigiant pastatais, visur ieškoma apvalumo, nuolydžio, beveik nepamatysi kieto, aiškaus, giežto silueto.

Viskas švelnu, plaukia, kaip ir vietinis klimatas, kaip ir čionykščiai žmonės. Sakartveliečiai švelnūs žmonės. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti rūstūs. Bet jie nerūstūs, o tik rimti, susikaupę. Atsakingi, besirūpinantys. Mūsų vairuotojas buvo nekalbus, o gal tiesiog mieguistas, tačiau kai išlipome iš mašinos, atvežti į kažkokius griuvėsius, išgirdome lietuvišką “labas rytas!”. Oho.

Svečių namų šeimininkas man patiko iš pirmo žvilgsnio. Jis paaiškino, kad laukė mūsų vakar, buvo nusiuntęs vairuotoją, nes mes kažkokiu būdu jį suklaidinome, bet visai nepiktai. Parodė mums kambarį, vonią, virtuvę, parodė interneto kodą ir susitarėme susitikti rytoj, apkalbėti ką čia mums Tbilisyje geriausiai būtų nuveikti.

Kambarys jaukus, gražus, kvepiantis, tačiau mums rūpėjo tik lova. Sugriuvome ir miegojome iki pat 10 valandos ryto, kai triukšmas gatvėje darėsi nebepakenčiamas.

Jau kas, kas, o gyvenimas čia tikrai verda.

Pirmąją dieną nusprendėme apžiūrėti Tbilisį. Mūsų svečių namai pasirodė esantys puikioje vietoje, pačiame senamiestyje, labai arti nuo upės, vadinasi, nuo viso Tbilisio centro ir įdomybių.

Pirmiausia patraukėme ieškoti pusryčių. Šeimininkas buvo pažymėjęs vietą (puikus patarimas – parsisiųstiMaps.Me programėlę, kuri veikia ir be interneto), kurioje valgo ir pats, kur skanu ir nebrangu. Greitai radę ją, atsisėdome laukti…ir laukėme ilgai. Pradžioje meniu. Paskui užsakymo. Paskui maisto. Paskui gėrimų. Paskui sąskaitos. Paskui grąžos. Truputį sunervino, nes jautėsi, tarsi gaištume laiką. Tačiau dabar jau žinau: reikia nelaukti. Čia yra paprasta ir įprasta praktika: priminti apie save. Švelniai, neįkyriai. Pirmiausia tik atėjus susimojuoti su padavėju. Paskui pakviesti jį ar ją priimti užsakymą. Paskui paprašyti sąskaitos, o pinigus nunešti. Nežinau, kodėl taip yra, ar tokia tradicija, ar personalo trūkumas, tačiau kiti taip darė, taip darėme ir mes, ir laukti daugiau neteko. Netgi turėjau malonumą pabendrauti su padavėjais, atkreipti į save dėmesį ir užmegzti kontaktą.

Pavalgius (valgėme tradicinius Khinkali, nes visi juos valgė, gėrėme naminį limonadą – rekomenduoju, labai labai skanu), kojos pačios nunešė į sendaikčių turgų. Jis prasidėjo ant tilto, visai netoli kavinės, kurioje valgėme, ir tęsėsi gana dideliame plote einant gatve toliau. Ko ten tik nebuvo!.. Daugiausia papuošalų ir ginklų, bet iš esmės – nuo/iki. Visko galima rasti, jei tik ieškosi. Be abejo, sendaikčių turguje ir daiktai seni. Vyras nusipirko labai dailų krištolinį grafiną, kurio seniai norėjo, sumokėjo tik 20 eurų (70 larių).

Sendaikčių turgus susijungė su menininkų turgumi, kuriame buvo prekiaujama paveikslais, vilnoniais šaliais, kojinėmis, kepurėmis, skraistėmis, įvairiais vilnos gaminiais, o toliau nusprendėme keliauti į tą turgų, kuriame būtų churchkhelų. Žinojau, kad jų čia tikrai yra, o visi, kas lankėsi, tikino, kad jų “yra visur”. Na, tikrai ne visur, bet pagaliau radom turistų gatvėje, kur viena kainavo 5 larius (beveik 2 eurus). Nusipirkau tris ir traukinuku pakilome į Pantheono kalną
Nieko labai ypatingo nepamatėme, gal išskyrus tai, kad buvo įdomu laukti eilėje su kitais turistais, pasikelti traukinuku aukštyn, pasižiūrėti iš viršaus į miestą ir suvalgyti mano pirmąją churchkhelą. Diena jau ėjo vakarop ir ją užbaigti nusprendėme tradicinėje sakartveliečių karštų šaltinių vonioje. Apie šias vonias nežinojome nieko, išskyrus jų vietą – ją mums maloniai pažymėjo svečių namų šeimininkas, įtikinęs, kad ten galima lankytis ir nereikia nei rankšluosčio, nei maudimuko. Netrukus radome didelį akmeninį kupolą, užrašą 24/7 ir nedrąsiai užėjome į vidų.

“Atskirą”, sumurmėjo moteris, nedraugiškai žvilgtelėjusi į mus. “Bet dabar neturiu.”

Mh. Atskirą tai atskirą, o kada turėsite?

Už dviejų valandų.

Oi, ne, per ilgai laukti…gal mes galime užsirašyti kitai dienai?

Linkt.

21.20, už valandos, – rašyt?

Šiandien?

Linkt.

Oi, na, gerai, rašykit… – jaučiausi pavargusi ir visiškai nežinojau, kam mes pasirašome.

Bet pinigų aš negrąžinsiu, galvokite dabar!

Na, gerai, štai, 40 larių.

Gerai. Koks jūsų vardas? Rasssa. Gerai.

Po valandos grįžome. Kukliai prisėdome laukti.

Arbatos norėsite?

Na, gerai…

14 larių.

O masažo?

Ne, ačiū…

Rankšluosčius turite?

Ne, nieko neturime.

4 lariai.

Pasiėmę rankšluosčius, nieko nenutuokdami, užėjome į vidų. O ten baseinas, pilnas sieros vandens, kuris turi specifinį kvapą ir nuo kurio visos sienos juodos. Ne tik juodos, bet ir aptrupėjusios ir apgriuvusios. Kas galėjo surūdyti – surūdijo, kas galėjo pajuosti – pajuodo. Pabandžiau įkišti koją į baseiną…degina. Vanduo toks karštas, kad net skauda. Na, ką gi, turėjome valandą priprasti. Išraudome kaip vėžiai, tokia vonia turėtų būti puiki priemonė peršalus. Be to, laukdami savo laiko skaitėme, kad toks vanduo stebuklingas, valo odą, šalina mikrobus ir visaip kaip yra sveikatingas. Sveika tai sveika, tačiau jausmas labai tolimas nuo malonumo. Kažkur tarp skausmo ir stipraus maudimo.

Ištvėrėme. Išėjus klausimų nesulaukėme, jau laukė kiti žmonės, taigi tyliai atsisveikinome ir smukome laukan….į lietų.

Įkaitus lietus nė motais, tačiau tik iki tol, kol teko bristi iki kulkšnių. Naiviai galvojome, kad pareisime sausi, nors kiekvienoje kavinėje yra nemokamas Wifi ir veikia Taxify programėlė. Tačiau mes nežinojome, kad kai Tbilisyje lyja, plaukia viskas – nuo kalnų srūva upės, plaudamos gatves, žmones ir mašinas. Ir jokie skėčiai čia nepadės. Nors iki namų buvo netoli, o abu turėjome skėčius, grįžome šlaputėliai. Štai kodėl Tbilisyje nepamatysi jei šiukšlelės. Ne todėl, kad žmonės labai tvarkingi, o todėl, kad liūtis dažnai ir kruopščiai viską išplauna. Saulės ir vandens Tbilisyje yra sočiai. Šių dviejų užtenka visiems.

Rekomendacija. Prieš skrendant parsisiųsti Maps.Me programėlę ir nieko nebijoti. O apsistoti galiteFamili hostel Mountain Scream, ten jus tikrai maloniai priims, parodys kur eiti ir ten rasite viską, ko prireiks.

Kalnai

Kitos dienos planas buvo nuomota mašina nuvažiuoti 150 kilometrų į šiaurę, į Stepansmindą, kalnus. Ten dar Lietuvoje užsisakėme ne svečių namus, bet šiek tiek prabangesnį viešbutį, norėdami pailsėti kalnuose kaip ponai. Apkarstėme Tojotą Prius šlapiais drabužiais ir išvažiavome. Vėl pagelbėjo Maps.Me, nes be žemėlapių būtų sudėtinga išvažiuoti iš miesto. Eismas čia toks pats, kaip ir tvarka – visi daro kas ką nori (iš pirmo žvilgsnio), tačiau iš tiesų viskas turi savo nematomą, nerašytą tvarką. Yra turistai ir yra vietiniai, yra mašinos ir yra pėstieji. Perėjų beveik nėra, šviesoforų beveik nėra, todėl pėstieji eina per judriausias gatves tiesiog taip – judėdami. Taip pat važiuoja ir automobiliai – tiesiog juda, o kai pamato kliūtį, pristabdo, papypina, bet dažniausiai apvažiuoja. Visi visus praleidžia, ypač jei paprašo – trumpai papypsėdami.

Eismas chaotiškas, tačiau važiuoti galima, sėkmingai pasiekėme savo tikslą, radome viešbutį, apsistojome. Kalnai nuostabūs, didingi, kvapą gniaužiantys, NOA viešbutis – keistas. Visiškai naujas, tačiau įrengtas “taupant erdvę”, tai reiškė sukamuosius laiptus į antrą aukštą ne viduje, bet lauke, ir ne bet kur, bet tiesiai prieš pagrindinį įėjimą. Labai siaurus langelius, dušą įrengtą tiesiai virš klozeto. Prausiantis viskas sušlampa, tam padėtos vienkartinės šlepetės. Viena vienintelė rozetė ir vienas vienintelis langelis.

Bet nieko. Viskas labai įdomu ir viskas gerai. Tuo labiau, kad mes nesėdėjome viešbutyje, o kopėme į kalnus. Pirmą dieną kartu su profesionaliu vairuotoju (kitoks ten ir nenuvažiuotų) per duobes ir dulkes, prarają liečiančiais serpantinais lėkėme į Jutos kaimelį, iš kurio žygiavome kalnų slėniu apie 15 kilometrų. Buvo šalta, bet labai gražu. Labai gera priglausti skruostą prie tokių švarių ir didingų kalnų.
Turėjome įveikti ir kliūtis – pereiti “pasienį”, persikelti per sraunų kalnų upelį ir laiku pasukti atgal, grįžti į miestelį, kuriame mūsų laukė vairuotojas.

Antrąją dieną po sočių pusryčių kopėme į ant aukšto kalno stūksančią 14 amžiaus Gergečio šventyklą (Gergeti church). Į kalną kopti visada nelengva, tačiau džiugino šalia čiurlenantis upelis (Sakartvilyje saulė ir vanduo visada šalia) ir visur besiganantys gyvuliai: karvės, avys, arkliai. Lipo šeimos su vaikais, nusprendėme kada nors pasiimti ir savuosius. Pirmą kartą atradau lengvą lipimo būdą, nuo kurio nestojo širdis – mažais mažais žingsneliais, lėtai lėčiausiai, palinkus į priekį, sunėrus rankas už nugaros palengva, tačiau nepertraukiamai stumtis į priekį. Tiksliau, į viršų.

Šventykla, vaizdas, žmonės, šaltiniu trykštantis nuostabaus skonio geriamas vanduo atpirko visas kopimo pastangas (apie 6 kilometrus). Šventyklą saugojo griežti vienuoliai, dalinantys sijonus ir skareles moterims, nusmaukiantys kepures vyrams. Galima buvo įsigyti vienuolių rankų gamybos suvenyrų, uždegti žvakelę… Kas nenorėjo ar neturėjo jėgų kopti – yra nutiestas puikus kelias ir daugybė taksistų siūlo savo paslaugas apačioje, galima atvažiuoti su jais.

Nusileidome kitu keliu, norėdami sutrumpinti kelią, bet trumpindami vos nesusitrumpinome sau sprando. Jau galvojau, reikės kviesti 112 (Sakartvele galioja šis pagalbos numeris), kai vyras vos nenusirito į prarają. Bet nieko, nusileidome.

Vakare turėjome susitikti su drauge Simona, kuri pasirodo, taip pat buvo Tbilisyje. Skubėjome namo, tačiau grįžti sugebėjome tik 8-tą, nes tikrai nemažas iššūkis yra patiems vairuoti automobilį Tbilisyje. Gatvės painios, visi važiuoja kas kaip išmano, vaikšto žmonės, gyvūnai ir turistai. Vos ne vos privažiavome prie savo svečių namų, priparkavome automobilį ir nebenorėjome į jį net pasižiūrėti. Tuo labiau, kad kalnuose nuleido padangą ir turėjome grįžti su laikina.

Mūsų svečių namai buvo puikioje vietoje, senamiestyje. Trūkumas tik vienas – nors namai ant gana aukštos kalvos, neturėjo jokio gražaus vaizdo pro langą ir buvo gana tamsūs (gal tai yra įprasta, statyti namus mažais langeliais?). O visa kita buvo idealu: puiki vieta, puikūs šeimininkai, mylintys lietuvius, visko yra (rankšluosčiai, muilas, šampūnas, lygintuvas, fenas, indai, kava, arbata, šaldytuvas…) Patogu, malonu, lengva. Kai grįžome iš kalnų, tikrai, pasijutome, kad grįžome namo.

Su Simona susitikti nepavyko, nes sustreikavo mano telefonas. Negalėjau nei gauti žinučių, nei išsiųsti, nei paskambinti, nei gauti skambučių. Pasirodo, jie mūsų laukė sutartoje vietoje, ir mes buvome ten nuėję, tačiau vieni kitų nepamatėme.

Dar šiek tiek pasivaikščiojome po naktinį miestą. Perėjome per naująjį pėsčiųjų tiltą(tikrai pažinsite, kad jis naujas), paklausėme gyvos muzikos, nupirkome vaikams dovanėles (beje, parduotuvės daugumoje būna atidarytos iki 11 valandos vakaro!)  išgėrėme kolos ir grįžome namo.

Paskutinę dieną išsiruošėme į didelę kelionę – savarankiškai nusigauti į Sighnaghi. Apie šį miestelį girdėjome iš kitų keliautojų ir labai norėjome jį aplankyti. Pirmiausia turėjome nusigauti į stotį, iš kurios važiuoja autobusai. Paklausėme šeimininkės, kur yra tokia stotis, ji pažymėjo tą vietą Maps.Me programėlėje. Atstumas pasirodė gana tolimas, todėl išsikvietėme Taxify ir netrukus, sumokėję tik 5 larius, jau buvome vietoje. Mūsų vairuotojas pakvietė taksistus (nors mes ieškojome mikroautobusiuko) ir prasidėjo siūlymai…Šiaip ne taip sutarėme 20 larių už nuvežimą, atstumas apie 100 kilometrų. 20 larių yra apie 7 eurai, atrodo nedaug, bet atgal grįžome už 14 larių, mikroautobusiuku.

Mūsų naujasis vairuotojas buvo tikrai išprotėjęs. Lėkė greičiau už visus, nuolat pypsėdamas ir žegnodamasis, lenkdamas kitas mašinas prieš pat priešpriešinį eismą, o kartais netgi tarp į abi puses važiuojančių automobilių. Aš nenorėjau bijoti, tikėjausi, kad jis žino ką daro ir dar vis nori gyventi, bet mano vyras nebuvo tuo toks tikras. Džiaugėmės, kad išlikome gyvi, nes pakeliui matėme mažiausiai dvi avarijas. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau po truputį darėsi aišku, kodėl dauguma mašinų važinėja aplaužytos, apdaužytos, ir labai dažnai netgi be priekinio bamperio.

Sighnaghi miestelyje yra ką pamatyti, tačiau…jis man pasirodė labai turistiškas. Vietiniai visur parduoda čiurčelas (churchela), džiovintą uogienę, medų, vilnos gaminius: kojnes, kepures, skraistes…be abejo, daugybė vaisių, daržovių. Kiek matėme, daugiau mažiau visur parduodama tas pats. Nebūtina važiuoti į turgų apsipirkti, galima tai padaryti tiesiog gatvėje.

Nusipirkau penkias ryškiai žalis (tokių dar nemačiau) čiurčelas, modernioje, šiuolaikiškoje vaistinėje nusipirkome kremą nuo saulės, nes po kalnų vis dar buvome raudoni kaip burokai (ten ir sušalome, ir nudegėme tuo pačiu metu), pasivaikščiojome, apžiūrėjome parduodamas prekes ir prisėdome lauko kavinėje. Apžiūrėti prekes galima visiškai ramiai, niekas nieko neperša ir nesiūlo. Na, gali pasiūlyti, tačiau komerciškumas nėra įaugęs į sakartveliečių kraują. Ne tik kad nesiūlo (nori pirk, nori ne), bet ir ne visada nori uždirbti: lauko kavinėje, kur gėrėme kavą, ant stalo kaip dekoracija buvo padėti be galo dailūs mažučiukai kaktusiukai. Labai užsinorėjau vieną tokį parsivežti namo ir pasisodinti, tačiau kai paklausiau moteriškės, kiek kainuotų, ji tiesiog jo nepardavė. Nors tokių kaktusų, tikiu, pilni laukai. Tokių atvejų buvo ne vienas – ne kartą su vyru pasikeitėme pastebėjimu, kad tikrai jie galėtų “padaryti didesnį biznį”. Bet nedaro.

Kartu su turistų būriu užlipome ant gynybinės sienos, nuo kurios atsivėrė nuostabūs horizontą siekiančio slėnio vaizdai, paskui – klibančiomis kopėčiomis į kavinę. Ragavau vaisių asorti – arbūzai viliojo iš kiekvieno kampo, tačiau vienai pirkti visą arbūzą būtų per daug (vyras jų nevalgo). Puiki išeitis – vaisų asorti kavinėje. Įvairiausių vaisių prikrovė tiek daug, kad viena neįveikiau, net kai vyras šiek tiek padėjo.
Atgal grįžome mikroautobusiuku, kuris paleido mus kažkur miesto pakraštyje. Parvažiavome į centrą metro, dar šiek tiek pasivaikščiojome mieste ir grįžome į svečių namus. Kelionė ėjo į pabaigą. Mūsų skrydis pusę penkių ryte, vairuotojas turėjo atvažiuoti mūsų paimti naktį, pusę trijų.

Rekomendacija. Lietuviškas telefono numeris ne visada veikia, lygiai taip pat kaip ir Maps.Meprogramėlė. Tačiau kiekvienoje kavinėje yra nemokamas Wifi, reikia tik paklausti slaptažodžio. Ten galima susiekti su reikiamu žmogumi per WhatsApp, kuris yra labai populiarus Sakartvilyje. Išsikviesti taksi, susirasti reikiamą informaciją, pasitikrinti žemėlapį.

Sakartvelas

Lietuva yra vienintelė šalis, kuri oficialiai įsipareigojo Gruziją (rusiškas pavadinimas) vadinti Sakartvelu (vietinis pavadinimas). Tuo vietiniai labai džiaugiasi ir mums dėkoja, vadindami Lietuvą “Lietuva”, o ne “Litva”.

Kalba

Vietiniai kalba garsiai, greitai, gali pasirodyti, kad jie nuolat pykstasi, tačiau taip nėra. Jų kalbos net nebandykite suprasti, nepavyks. Per penkias dienas aš sugebėjau išmokti keturias sakartvelietiško alfabeto raides, tačiau net ir visas jas pažįstant, dar reikėtų suprasti žodžius. Beveik visi kalba rusiškai, kavinėse visi padavėjai kalba angliškai, o jei jūsų angliškai nesupras, visada pakvies tą, kuris moka angliškai arba susikalbėsite be žodžių. Veido išraiškos, rankų judesiai yra tokie išraiškingi, kad sunku jų nesuprasti. Kai kopėme į Gergečio šventovę, turėjome praeiti kaimelį.

Vietinė, nuo galvos iki kojų juodai apsirengusi sena moteris, stovėdama savo akmeninio namo tarpduryje ėmė kažką šnekėti mojuodama rankomis. Ir buvo aišku – ji klausė, kas pastatė šį automobilį šalia jos namo durų. Keliaujant už miesto visi vietovių užrašai užrašyti sakartvelietiškai ir europietiškai, todėl klaidžioti nesuprantant užrašų neteks. Be to, visada galima pasiklausti kelio.

Rekomendacija

Netikėkite, jei jums sakys, kad sakartveliečiai nemoka angliškai. Jei tikrai bando, bent kelis žodžius yra išmokę, ypač turistinėse zonose. O jei nesusikalbėsite, pakvies tą, kuris moka gerai angliškai.

Aptarnavimas

Viskas vyksta lėtai ir neorganizuotai. Kartais vietiniai sprendimai gali pasirodyti keisti, pavyzdžiui, laiptai tiesiai priešais pagrindinį viešbučio įėjimą, klibančios kopėčios, kuriomis reikia lipti į prabangų (ne tiek vidumi, kiek panorama) restoraną, parduota daugiau bilietų nei yra vietų, ir panašiai. Galite pasijusti netgi ignoruojami, nesulaukti šypsenos arba jokio dėmesio. Tačiau visa tai nėra nukreipta prieš jus, ar apskritai prieš turistus, tiesiog taip yra.

Sakartveliečiai yra labai rimti (gali pasirodyti rūstūs, bet taip nėra) ir neorganizuoti žmonės. Jie dirba daug, laksto, tačiau pasiekia menką rezultatą. Pavyzdžiui, pagrindiniame restorane Jutos miestelyje, pro kurį praeina minios turistų, stovi maža būdelė, kurios darbuotoja vis išbėga ir gana ilgai negrįžta tam, kad atsineštų kelis buteliukus sulčių, kurių pritrūko. Žmonės laukia. Arba užsisakius arbatos pasako, kad nėra elektros, bet kai ji atsiranda, nieko nepraneša. Arba – pilnas restoranas žmonių, o padavėja neša vieną stiklinę gėrimo vienam iš staliukų. Pastebėjau, kad vietinių vyrų akys dažniau šypsosi, o moterys atrodo nuolat kažkuo susirūpinusios, dažniausiai apsirengusios juodai (jei norite atskirti vietinį, dažniausiai tai išduoda nuo galvos iki kojų juoda apranga). Tačiau ko nors jų paklausus, tiek moterų, tiek vyrų, jie visada mielai padeda. Užkalbinus su šypsena jie taip pat nušvinta šypsena ir padaro viską, ir dar daugiau, kad jums pasitarnautų. Sakartveliečiai labai mėgsta lietuvius, yra buvę Lietuvoje, todėl jei bendravimas prieis prie klausimo: “iš kur jūs”, būkite tikri, kad išsiskirsite draugai. Jei jie pamirš jūsų užsakymą, tai ne todėl, kad norėtų, bet todėl, kad apie save nepriminėte. Kartą pusryčiaujant mūsų viešbutyje kalnuose atėjo porelė, kuriai administratorė maloniai pasiūlė pusryčius, bet…jų nepagamino. Paplepėjusi su mumis nuėjo daryti kitų darbų, kol porelė negrįžo apie juos paklausti. O tada buvo:ups... Čia taip jau įprasta, kad reikia apie save priminti.

Rekomendacija: vienintelis būdas čia ką nors gauti, yra klausti. Net restorane būsite aptarnauti geriau, jei užmegsite kontaktą: pradžioje pasisveikinsite, ko nors paklausite, paprašysite, priminsite apie save. Netgi, jei aptarnaujančio personalo veidas nenušvis, būkite tikri, kad bendravimas čia visais atvejais geriau už tylų sėdėjimą kamputyje.

Maistas

Nors kavos mėgėjai turės nusivilti, nes Sakartveliečių kava silpna arba tirpi, visas kitas maistas – pasaka. Netgi mano vyras, kuris yra tikras gurmanas, nenusivylė nei karto. Na, gal vieną kartą, kai užsisakė kiaušinienę ir gavo tik ją vieną, be duonos ir daržovių. Iš tikrųjų nieko naujo negavo, nes čia visus papildomu priedus reikia užsakyti atskirai. Duoną, daržoves, padažus. Na, jūs pamatysite, visa tai yra užrašyta meniu.

Maistas labai labai sodrus, kupinas skonio. Jei sūris, tai sūrus, jei duona, tai traški, jei vaisiai tai saldūs. Jie turi keletą nacionalinių patiekalų, kuriuos rekomenduojama išbandyti. Tai kebabas, khinkali (koldūnai su su mėsa), chačapuri (sūrio pyragas) ir dar keletas, kurių mes neragavome. Na, ir aišku, čiurčelos (churchela). Jų yra visur, kainuoja 2 larius (apie 70 euro centų). Jos vadinami sakartvelietiškais snikeriais – tai ant siūlo suverti riešutai, užpilti džiovintomis vynuogių sultimis. Jų gali būti įvairių spalvų ir skonių, taip pat riešutai gali būti graikiniai arba lazdyno. Maistu nusivilti tikrai neteks – gomurys džiaugsis ir dėkos jums, kad čia jį atsivežėte.

Rekomendacija: Nebijokite ragauti, kainos tikrai nesikandžios, o maistas šviežias ir be galo skanus. Užsakyti viską (duoną, garnyrus, padažus) reikės atskirai, o porcijos bus didžiulės.

Kainos

Iš esmės yra pigu, tačiau kainos už tą patį dalyką gali būti nevienodos. Paslaugą ar prekę galima nusipirkti už sąlyginai brangiai ir už labai pigiai. Pavyzdžiui, čiurčelos. Pirmąsias čiurčelas, kai dar nežinojau, kur jų yra pirkau už 5 larius (1,7 euro). Iš kitos turistės toje pačioje gatvėje vėlų vakarą prašė net aštuonių larių. Jau apšilusi kojas ir susigaudžiusi kas prie ko, nemokėjau už bet kokio dydžio čiurčelą daugiau nei 2 larius.

Arba automobilio nuoma: vieni prašė 50 dolerių dienai už mažą mašinėlę, tačiau visai šalia užteko 40-ties (net nesiderant) už hibridinę Tojotą Prius, kurią atvežė prie pat mūsų svečių namų.

Arba kelionės – taksi mus vežė už 20 larių (vos vos nuleido, norėjo 30), o mikroautobusiuku tą patį kelią grįžome už 14.

Nors kainos gali labai skirtis, tačiau jie labai pyksta, kai kas nors reikalauja daugiau, nei tai kainuoja. Kai grįžome iš Sighnaghi ir ieškojome taksi, kuris nuvežtų į centrą (nes mikroautobusiukas išleido kažkur miesto pakraštyje), viena moteris mus nusivedė į Metro, paaiškino kur važiuoti ir įleido su savo pačios bilietu. Ir tik todėl, kad ji išgirdo, kad taksistas paprašė 10 larių iki centro. Normali kaina mieste yra 5 lariai (1,7 euro), tiek sumokėsite net užsisakę Taxify. Todėl tai, kad jis prašo 10 sukėlė jos ir visų aplinkinių pasipiktinimą. Žmonės supuolė, ėmė garsiai kalbėti, mojuoti rankomis…

Summa su summarum, kelionė su viskuo (su Turkish airlines, mašinos nuoma, kelionėmis, maistu, viešbučiais (vienas jų turėjo būti net prabangus), čiurčelomis (jų nusipirkau daug), dovanomis vaikams ir suvenyrais sau, mums kainavo 1200 eurų, dviems žmonėms. Išskridome penktadienį vakare, grįžome ketvirtadienį dieną. Kelionė nei pirmyn, nei atgal neprailgo, jei tik yra galimybė, tikrai rekomenduoju rinktis Turkish airlines.

. . .

Po penkių dienų kelionės jau galiu padaryti išvadą, kodėl Jums turėtų patikti Sakartvelas.

Čia pigu.

Čia šilta.

Čia saugu.

Čia skanu.

Čia gražu.

Čia įdomu.

Čia draugiška.

Čia myli lietuvius.

Čia pilna gyvūnų.

Kodėl Jums gali nepatikti Sakartvelas?

Čia viskas sena, purvina ir sugriuvę.

Čia viskas blogai organizuota.

Čia pilna gyvūnų.

Penkių dienų užteko, tik grįžus pajutau, kad jau pasiilgau Sakartvelo. Jis turi savo magiją, o gal kažkokius nematomus ryšius su Lietuva, juk ne veltui jie taip mėgsta lietuvius, o mes mielai lankomės pas juos. Nusprendę leistis kelionę į Sakartvelą, garantuoju, nenusivilsite. Patirsite viską kitaip, daugiau, įdomiau nei mes ir grįšite kupini geriausių įspūdžių. Tai patvirtina visi, ten lankęsi. Dabar tai patvirtiname ir mes.

Kiek kainuoja būti menininku.


Dažnai klausdavau savęs: kodėl žmonės nekuria?

Juk tai taip nuostabu. Viena draugė kažkada rašė puikius eilėraščius, kita muzikavo, trečia tapė. Joms labai patinka tai daryti, tačiau… “nebeturi tam laiko”. Tai yra įprastas pasiteisinimas. Tačiau tik dabar supratau, kad menas turi kainą. Ne visi, tiesą sakant, nedaugelis, sutinka ją mokėti. Mažai kas nori mokėti meno kainą. Todėl ir nekuria.

Kurti meną, mokėti tai daryti, yra dovana. Tačiau ši dovana reikalauja daug. Labai daug – viso gyvenimo.

O kas yra menininkas? Visi žmonės, anot išminčiaus, pasakiusio sakinį, užrašytą ant Šiuolaikinio meno centro Vilniuje sienos: “kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino”.

Tik tiek, kad kai kurie žmonės yra jautresni nei kiti, jie turi papildomas jusles jausti garsą, spalvą, formą, žodį, kūno judesį. Menininkai yra jautrūs nežemiškam, nematerialiam, neišreikštam pasauliui, jie, labiau nei kiti žmonės, prie jo prisiliečia. O prisilietę kenčia. Nori labiau, nori daugiau, nori dar. Kenčia, kai nesiliečia.

Kai menininkas kuria, jis jaučiasi devintame danguje ir leidžia sau tai daryti, ATMESDAMAS kitą, likusį žemišką pasaulį. Su įsipareigojimais, materializmu, poreikiu pavalgyti.

Kurti meną reikia sąlygų. Tas sąlygas gali susidaryti sau tik pats žmogus, kuris nenori ir negali nieko kito. Turi priimti sprendimą dėl kurio likęs jo gyvenimas, jo aplinka nukenčia. Todėl kuria dažniau vyrai, nes moterys yra arčiau žemės. Jos negali sau LEISTI atitrūkti, nes joms reikia rūpintis, kad vaikai būtų pavalgę. Nors galbūt jos būtų dar puikesnės, jautresnės menininkės. Vyrai neturi tokio stipraus žemiškumo jausmo, jie yra skrajojančios būtybės ir dažniau sau leidžia ATMESTI visa kita. Tik kurti. Kartais tai padaro ir moterys, tačiau jei jos turi vaikų, sąžinė dėl jų jas graužia visą gyvenimą. Ir, be abejo, trukdo kurti.

Negali, tiesiog negali, atsiduoti menui ir atsiduoti gyvenimui tuo pačiu metu. Negali vieną kartą prisėdęs sukurti šedevro. Kurti meną yra darbas, įgūdžių formavimas, “duomenų bazės” kaupimas. Jei esi menininkas, gyveni, geri aplinką kaip menininkas. Taupai, renki vibracijas ir dedi jas į savo kūrybą. Tam reikia laiko. Spontaniškumo. Ir darbo.

Šios mintys mane aplankė apsilankius Čiurlionio muziejuje Druskininkuose. Čiurlionis nepaisė nei sveikatos, nei laiko, nei pinigų. Jis kūrė. Kūrė ne sau, Lietuvai. Anksti save sudegino, nepasirūpino nei žmona, nei vaikais. Tačiau dabar jis žinomas visame pasaulyje.

Grįžtant atgal iš muziejaus man labai norėjosi nuskęsti savo mintyse ir sugromuliuoti tai, ką ten pamačiau ir patyriau. Tačiau mano dukrytė, šalia lekianti paspirtuku, neleido man to padaryti. Gal aš būčiau ką nors gero iš to parašiusi? JEI ignoruočiau jos čiauškėjimą, palikčiau gyvenimą ir eičiau KURTI.

Gyvenimas ir menas yra nesuderinami. Arba viena, arba kita. Turi atsisakyti vieno dėl kito. Rinktis. Gali balansuoti (kaip aš dabar, kaip dauguma mūsų), bet tada pilnas tavo, menininko, potencialas nebus panaudotas. Tiesiog negalėsi ATSIDUOTI menui. “Viskas visur eina savo keliu: saulė šviečia, rugiai žydi, žmonės šnekasi, vaikščioja, o ten sau pievos, laukai, kalneliai, visur gėlės, paukščiai, visur vasara, gražu, o aš nieko – tik tapau”, rašė Čiurlionis Sofijai.

“Čiurlionis buvo tarsi vaikas”, dar pridėjo muziejininkė. “Buityje juo reikėjo rūpintis, tarsi vaiku”.

Laimingi tie menininkai, kurie NETURI tos žemiškos traukos buičiai, pareigoms, pagrindui po kojomis. Jie išvaduoti. Jiems nerūpi niekas kitas, tik menas. Jie neišvengiamai sukurs kažką didingo.

O gal tik tokie, kurie neturi jausmo, kad jie kažką privalo daryti be to, kad kurtų, GALI būti TIKRAIS menininkais? Gal gamta, Visata žino geriau? Kam ko pridėti, kam atimti?

Visiems kitiems, vidutiniokams, belieka balansuoti tarp žemės ir dangaus. Tačiau drungnas niekada nebus nei karštas, nei šaltas. Jei nesutikti mokėti pilnos kainos – atsijungti nuo žemės DĖL meno, nieko gero ir nesukursi. Turbūt taip ir turi būti. Viskas turi savo kainą. Vieni sutinka ją mokėti, kiti ne. Tuo menininkai ir skiriasi nuo nemenininkų.

Nes būti menininku kainuoja visą gyvenimą.

Kaip įdomiai bendrauti su žmogumi, kuris erzina.


Beveik viskas, kas mane anksčiau erzino, nebeerzina. Beveik viskas, kas man anksčiau nepatiko, patinka. Viskas, dėl ko anksčiau man norėjosi kovoti, nebesinori.

Kas atsitiko?

Labai gera šio pokyčio iliustracija galėtų būti mano pokalbis su anyta iki pirmos valandos nakties. Pokalbis dviese, SAVO NORU. Malonus pokalbis. Jei žinotumėt mūsų dabartinių santykių priešistorę, sakytumėt – stebuklas.

Stebuklas labai paprastas – stebuklų nebūna, yra tik kitas žinių lygis. Pasidalinsiu, kokios žinios man padėjo palaikyti ilgą ir įdomų pokalbį su anyta, kuri, kaip dažnai įprasta, erzino kiekvienu savo judesiu. Anksčiau.

Kalbėdamas žmogus kalba ne kitam žmogui, o su savimi ir sau. Piešdamas paveikslus žodžiais, išreikšdamas jais savo mintis, jis ieško patvirtinimo SAU, kad jo pasaulis yra toks, o ne kitoks. JO pasaulis. Jis taip MATO dalykus. Jei pašnekovas jam ima prieštarauti, žmogus ginasi. JO pasaulis yra toks. Ir kas gi gali tai paneigti? Kai kas nors prieštarauja JO pasauliui, žmogus ginasi, kyla ginčai, pykčiai bei nesutarimai.

Anyta man pasakojo apie save, kaip ji augo. Apie tai, kodėl ji nebendrauja su broliais ir seserimis, kokie buvo santykiai su mama. Apie tai, kad vaikams negalima leisti suktis karusele du kartus iš eilės (aš leidžiu). Apie tai, kad negalima palikti namuose vaikų vienų, grįžusių po mokyklos iki mažiausiai dvylikos metų (pas mus dažnai tai atsitinka). Apie tai, kad moteris yra silpna ir jai reikia Mee too pagalbos (aš turiu kitokią nuomonę).

Dar apie daug ką mes kalbėjome. Kai kuriais klausimais sutarėme, kai kuriais mūsų nuomonės radikaliai išsiskyrė. Tačiau taikant šį naują metodą – klausytis žmogaus, kalbančio apie SAVO, o ne mano pasaulį, man nekilo nei viena, net mažiausia susierzinimo banga. Buvo netgi įdomu – koks jos pasaulis. Kaip ji jaučiasi šioje aplinkoje, šiame kūne. Klausiausi, bet nesmerkiau. Kaip galiu smerkti žmogų, kuris gyvena apgaubtas SAVO išsilavinimo, SAVO patirties ir SAVO pasidarytų išvadų. Pamačiau anytą kitoje šviesoje, nei mačiau anksčiau, pamačiau ją tokią, kokią ji yra, tačiau nejaučiau jokios grėsmės savo pasauliui, kad JI tokia yra. Netgi tada, kai ji įsitikinusi sakė, kad jos pasaulis yra geresnis ir visi taip turėtų gyventi.

Atsiribojau nuo JOS pasaulio ir nebandžiau jo pritaikyti sau. Palikau jį jai…ir tapo labai įdomu ir miela bendrauti. Labai gera.

Tyla ir vienatvė Druskininkuose.


Tyla. Lietus varva už lango, tyliai, ūžia senas šaldytuvas. Klaviatūros tuksenimas, tolimas griaustinis. Negirdimas, bet numanomas kraujo ūžesys arterijose. Šlapias automobilio gaudesys. Spengianti ausyse tamsa. Mintys.

Mintys sunkios, jų daug. “Man reikia” – ten visada. Man reikia…ko? Kažką padaryti, kažką atlikti. Turiu krūvas darbų. Esu visai kaip tėvas. Bandau sustoti. Pasižiūrėti į save, pasižiūrėti į pasaulį.

Svarbu ne išorė, o vidus. Svarbu, ne kokie faktai, o kas širdyje.

Širdyje daug kam nusikaltau. Pati to nesuprasdama. Miegodama, apimta aistrų. Galvodama tik apie save. Ar dabar pabudau? O gal dar tik suprantu, kad miegu? Mano baimė gyvena mano pilve. Ir vis sukanda, sukanda, kai ko nors išsigąstu. Išsigąstu žmonių. Ir gyvulių. Gyvulių gal net labiau. Tų, kurie neprognozuojami. Agresyvūs. Kurie gali bet ką padaryti, yra smarkūs ir staigūs. Mano galvoje. Viskas mano galvoje.

Miegojau. Bet man buvo lemta pabusti.

Viskas yra susiję nematomais siūlais. Kaip ir tame tėvo paveiksle. Ir visus siūlus tempia angelas ant savo pečių.

Druskininkuose labai gražu. Bet tik gamta. Žmonės negražūs. Ne išore, bet širdimi. Nepastebintys savęs, nepastebintys pasaulio.

“Ne tas žmogus padaro nusikaltimą , kuris pasielgė blogai, bet tas, kuris apie jį blogai pagalvojo”.

Taigi, nusikaltimas ir vėl mano.

Tačiau čia yra miškas. Miškas viską sugeria. Žemė pakelia viską. Visas neigiamas mano galvos mintis.

Lyja lietus, žemė dėkinga.

Atvažiuoja rusai. Iš toli. Keliauja tūkstančius kilometrų, kad čia pabūtų. Jiems viskas stebuklinga. Vaikšto tarsi po šventąją žemę.

O mes čia gyvename. Neįvertiname to, ką turime. Dovanai. Dovanotų daiktų niekas nevertina. Juos reikia užsidirbti. Tarkime, keliauti tūkstančius kilometrų, kad čia patekti. O tada būtų gražu. Miela. Nepakartojama.

Apie ką aš kalbu? Apie save?

Kalbu apie tai, kaip mano netobulos akys mato pasaulį. Juk aš negaliu matyti visų Druskininkuose gyvenančių žmonių širdies. Ar tik MANAU, kad žinau. Man taip ATRODO. Tačiau kaip man atrodo, tai yra mano pasaulio atspindys, niekeno kito.

Reikia ne bėgti nuo žmonių, o pasižiūrėti į juos. Širdimi.

Apie santykius su gėriu ir blogiu, tiesa ir melu.


Visą gyvenimą, kiek save pamenu, ieškojau atsakymų į klausimą: KODĖL.

Ir rasdavau. Būdavo etapų, kai viską žinojau, viską visiems galėjau paaiškinti. Tačiau nepamiršiu tos tuštumos ir beprasmybės jausmo, kai visas mano “žinojimas” staiga sugriūdavo tarsi kortų kaladė ir vėl likdavau prie susikilusios geldos…

Pirmą kartą tą jausmą išgyvenau kai man buvo gal 15 metų. Lankiau mokyklą ir jau buvau susikūrusi pasaulio paveikslą, tokį, koks man atrodė teisingas. Neatsimenu, kas tada atsitiko, tačiau viskas, kuo aš tikėjau staiga pasikeitė ir aš supratau, kad nieko nesuprantu nei apie pasaulį, nei apie save.

Pastaruoju metu ėmiau jausti daug priešingų nuomonių atakų. Atakų sakau todėl, kad kai ką nors parašaufeisbuke, sulaukiu daug prieštaravimų. Netgi tie, su kuriais, atrodo, mums pakeliui, man prieštarauja. Net ėmiau stiprinti save, nusiteikti, kad bet kas, ką parašysiu ar pakomentuosiu, vis tiek sulauks arba pasyviai agresyvios tylos arba: “nesąmonė”.

Trinti komentarus, ištrinti prieštaraujančius draugus arba net visai išsitrinti feisbuką būtų paprasčiausias pabėgimas. Ėmiau galvoti…

Kodėl žmonės prieštarauja vienas kitam?

Todėl, kad jie mato pasaulį skirtingai. Arba išreiškia jį skirtingais žodžiais. Labai retas kuris bando pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis. Tačiau visi nori, kad kiti matytų pasaulį jų akimis. “Aš teisus”.

Nors ir aš jaučiuosi visiškai teisi, taip jaučiasi visi žmonės. Neįmanoma, kad visi su manimi sutiktų. Tačiau to noriu ir aš. Man nemalonu, o kartais skaudina, kai kas nors parašo, kad mano mintys “neteisingos”. Aš pykstu, nes saugau savo smegenis nuo perkrovos, nebenoriu išgyventi vėl to pačio beprasmybės jausmo. Staiga pamačius pasaulį kitaip, nei tikėjau, smegenys gali nepavežti. Todėl ginu savo saugumo uostą, ginu savo nuomonę ir požiūrį į pasaulį.

Aš “žinau” koks yra pasaulis ir kas yra teisinga, o kas ne.

Nors į atvirus ginčus nesileidžiu, manau, kad žmogus, kuris prieštarauja, “klysta”. Galėčiau išvardinti tokius draugus vardais. JIE KLYSTA. Tiesą sakant, labai lengvai suskirstau – niekinu tuos, kurie yra “neteisūs”, mėgstu tuos, kurie gyvena ir elgiasi taip, kaip man atrodo šaunu ir teisinga, pavydžiu tiems, kurie yra aukščiau, gali daugiau, moka labiau, yra stipresni, gudresni ir labiau matomi. Ir viskas. Visas mano pasaulis.

Tiksliau buvo mano, tol, kol apie tai nesusimąsčiau.

Viskas, kad mus erzina, yra mumyse.

Visai neseniai, tik prieš porą dienų skrendant lėktuve suvokiau kaip ir kada atstumiu žmones todėl, kad pati turiu vaikystės atstūmimo traumą. Realiai nei jie man padaro kažką blogo, nei ką, bet aš pati per juos padarau bloga sau, save atstumiu nuo jų pagalvojusi apie juos blogai.

Pavyzdžiui, pykstu ant pusseserės, kuri yra mano vaiko krikšto mama. Ji beveik niekada nepasveikina jo nei su gimimo diena, nei aplanko kai būna Lietuvoje. Pykstu taip, kad kai ji parašo man, kad yra Lietuvoje, aš jai atsakau ką nors panašaus: Tai gal pasirodysi vaikui bent vieną kartą, kad pamatytų kaip ta jo Krikšto mama atrodo? ” Ir ji vėl nepasirodo.

Tačiau jei perkėlus tą pačią situaciją su kita pussesere, iš kitos giminės, aš reaguočiau visai kitaip. Apsidžiaugčiau, kviesčiau į svečius “nieko nežinau, bet privalai mus aplankyti, arba mes pas tave atvažiuojam!”. Vieną stumiu, kitą – traukiu. Stumiu tą, kuri susijusi su mano pačios atstūmimo trauma, traukiu tą, kuri su ja nesusijusi.

Jei mane erzina tai, kad žmonės man nepritaria, nesutinka su mano nuomone… vadinasi aš pati nepritariu sau. Jei man kažkas prieštarauja, o aš nuo to jaučiuosi blogai, vadinasi aš pati prieštarauju sau. Jaučiuosi nesaugi su savo nuomone ir tikėjimu. Dėl to man nuolat reikia kovoti už savo pasaulėžiūrą, už kurią nereikėtų kovoti, jei ji būtų elementari tiesa, tokia, kaip dabar yra vasara, o ne žiema. Vadinasi, aš pati save, o ne kitus žmones noriu įtikinti, kad galvoju teisingai.

Visi mes viską žinome, tačiau kas yra tikroji tiesa?

O kas, jei viskas, kuo mes tikime, yra netiesa?

O kas, jei Dievo nėra (jei aš tikiu)? O kas, jei yra (jei netikiu)?

O kas, jei mes išnyksime tarsi mūsų nei nebūtų buvę? O kas, jei atgimsime kitame kūne ir nešimės visą savo patirtį į kitą gyvenimą?

O kas, jei viskas yra ne taip, kaip mums atrodo dabar?

O gal tiesos iš viso nėra?

O gal yra?

Viena tiesa yra, ar jų daug?

Yra ir nėra. Dievas yra ir jo nėra. Reinkarnacija yra ir jos nėra. Nėra nei gėrio nei blogio, nes kas vienam žmogui yra gerai, kitam gali būti blogai. Gal tiesa yra kažkur “tarp”?

Visi mes turėtume atsakymą į šį klausimą, tiesa? Patį teisingiausią. Neįmanoma gyventi šiame kūne neturėti jokios pozicijos. Net jei žmogus nieko apie savo nuomonę niekam nesako, jis vis tiek ją turi. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ir ji yra teisinga. Tam žmogui, tomis aplinkybėmis, tą akimirką.

Tačiau kitam žmogui tai yra netiesa.

Dėl to ir kyla ginčai.

Vadinasi, tiesa yra ir jos nėra.

Kartą susiginčijome su broliu. Nuo vaikystės mėgau filosofuoti ir tą kartą diskusijos klausimas buvo toks: Ar gali būti kas nors pasaulyje 100 procentų? Brolis sakė, negali. O aš sakiau – gali. Ilgai ginčijomės ir pateikinėjome visokius pavyzdžius, kol aš pateikiau paskutinį argumentą: jei pasaulyje niekas negali būti 100 procentų, vadinasi, tu negali būti 100 procentų įsitikinęs, kad niekas negali būti 100 procentų.

Kas liečia faktus, net ir čia nėra vieningos nuomonės. Vieni tiki, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, kiti – kad jį sukūrė Dievas. Žmonės užima vieną arba kitą stovyklą, nors… galbūt abi stovyklos yra to pačio pasaulio dalys?

Klausimas ir atsakymas yra skirtingos tos pačios monetos pusės. Teiginys ir komentaras taip pat. Taigi, prieštaravimai tik papildo teiginį kita, antrąja jo puse. Padaro jį užbaigtą.

Visi “nemalonumai” yra pamokos, kurias turime išmokti. Ačiū už jas. Jei nebūtų prieštaravimų, nebūtų šių apmąstymų, kurių dėka ėmiau dar labiau mylėti žmones. Bandysiu reaguoti į prieštaravimus kaip į antrą medalio pusę, be kurios nebūtų pačio medalio. Bandysiu mokytis vertinti ir gerbti kiekvieną žmogų. Už jo nuomonę ir požiūrį į jo pasaulį.

Koks yra tavo noras?

 


Dekartas sakė: “Mąstau, vadinasi esu”, o išminčiai sako: “Noriu, vadinasi gyvenu.”

Visi nori gyventi. Visi nori būti mylimi. Visi nori būti laimingi. Nieko naujo nepasakiau, ar ne? Tačiau šiame straipsnyje svarbiausi bus ne “gyventi”, “mylimi” ar “laimingi”, o “visi nori”.

Viskas prasideda nuo noro.

Sako, kad pagrindinis personažas knygoje būtinai turi ko nors norėti, nes kitaip knyga bus lėkšta. Jo noras yra vidinis varikliukas, kuris verčia skaitytoją versti puslapius ir smalsauti – bus tas noras išpildytas, ar ne?

O argi gyvenime ne taip pat? Mes visi kažko norime – norai yra mūsų vidinis varikliukas. Jei gauname tai, ko norime, tampame laimingi. Jei kas nors mums pasiūlo išeitį, idėją, veiklą, kuri įgyvendintų mūsų norą, sekame juo.

Viena knyga, kuri tapo bestseleriu visame pasaulyje, yra puiki šio teiginio iliustracija. Knygoje autorė įtaigiai pasiūlo tai, apie ką svajoja kiekvienas. Tai knyga “Apie rašymą: išlaisvink savo vidinį rašytoją”. Joje lengvai ir įtikinamai yra siūloma rašyti. Apie viską: apie save. Šio siūlymo populiarumas pagrįstas kiekvieno žmogaus noru būti išgirstu, suprastu ir išklausytu. Gyvenime tai nelengva pasieki, todėl siūlomas “išsirašymas” yra malonus kiekvieno širdžiai. Perskaičius šią knygą taip ir norisi sėsti rašyti apie tai, “koks buvo ruduo, kai pirmą kartą pamačiau mėnulį”. Įtaigiai pasiūlyta idėja bendro visiems žmonėms noro įgyvendinimui šią knygą pavertė bestseleriu.

Norai yra mūsų variklis. Nuo mūsų norų priklauso, ką mes veikiame ir kur einame.

Norai visiems žmonėms yra bendri. Labai retai žmogus nori ko nors kito. Norai yra įrašyti į mūsų smegenų kompiuterinę programą. Tai yra:

Būti mylimu

Būti suprastu

Būti laimingu

Būti (gyventi)

Žinoti, mokėti, galėti

Gražiai gyventi

Būti svarbiu, reikalingu

Bendrauti, juoktis…ir t.t.t.

Palyginsiu šiuos bendrus norus su savo norais. Ko noriu aš pati:

Aš noriu būti sveika ir labai ilgai gyventi.

Noriu rašyti ir būti skaitoma.

Noriu stebėti savo augančius vaikus, mokytis kartu su jais.

Noriu artimai bendrauti su šeima.

Noriu pamatyti pasaulį.

Noriu bendrauti ir dvasiškai tobulėti.

Noriu kavos ir grybuko. Mmmmm…

Ar aš noriu ko nors, ko nenorėtumėt jūs?:)

Visi mes turime panašius norus. Jie yra labai gražūs, dėl panašių norų mes galime suprasti vienas kitą, būti empatiški. Tačiau čia ir slypi triukas. Apie tai ir noriu šiandieną parašyti.

Aš išvardinau išorinius norus. Norai gali būti išoriniai ir vidiniai. Paprastai tarianti: aš noriu būti laiminga, tai yra mano išorinis noras. Tačiau kodėl aš noriu būti laiminga – yra mano vidinis noras.

Iš esmės, tai, ko mes norime vidiniu noru yra tai, kaip mes gyvename.

“Išsirašyti” apie savo gyvenimą, kada aš pamačiau tą mėnulį – yra išorinis noras. Tai suteiks ramybę, pasitenkinimą. Tačiau na ir kas? Aš galiu kapstytis praeityje, sukelti prisiminimus, kentėti arba džiaugtis dėl jų, išsirašyti iki galo, rašyti apie tai kiekvieną dieną, prirašyti tuntus sąsiuvinių, tačiau kas iš to? Koks yra vidinis tokio išsirašymo noras?..

Vidinis noras, kurį dar galima būtų pavadinti intencija, tikslu gali būti nukreiptas arba į save, arba į išorę. Kodėl aš noriu rašyti? Ar todėl, kad padėčiau sau psichologiškai (terapinis rašymas), ar kad palikčiau kažką po savęs, dėl ko žmonės mane dar ilgai prisimintų, ar todėl, kad noriu perduoti kažkokią žinią?

Džordžas Orvelas savo knygoje “Kodėl aš rašau” sako, kad rašo žmonės dėl keturių priežasčių:

Pasidalinti savo egoizmu.

Tapti nemirtingais.

Atkeršyti žmonėms, kurie nuskriaudė.

Padaryti pasaulį geresniu.

Turbūt aš rašau dėl visų šių priežasčių, tačiau, giliai pamąsčius, iš esmės mane veda vidinis noras kaupti ir paskleisti savo energiją, kuria galėtų pasinaudoti daugelis. Čia įeina ir ego pasidalinimas, ir bandymas padaryti pasaulį geresniu. Be abejo, norisi ir aprašyti skriaudėjus, bet stengiuosi, kad energija, kuria dalinuosi būtų pozityvi, teigiama, šviesi. Apie savo skausmą rašyti labai norisi ir miela (parašius apie jį, skausmas sumažėja), tačiau žinau ir suprantu, kad kitiems žmonėms mano skausmo nereikia. Jiems reikia kitos skausmo pusės.

Knygų skaitymas, arba bet koks menas, yra repeticija prieš tikrą gyvenimą. Skaitant knygą neturi skaudėti, būti nemalonu. Turi būti įspūdinga, įsimintina, įdomu. O tai įmanoma tik apvertusi savo skausmą aukštyn kojomis.

Taip rašydama, grąžai aš gaunu tą patį malonumą, kurį gauna mama, kai vaikai su apetitu sukerta jos pagamintus pietus iš sriubos ir antro patiekalo ir paprašo dar. Nereikia net ačiū. Užtenka matyti, kad valgo ir prašo dar.

Suprasti tai, ko norime iš tikrųjų, yra tarsi uždegti šviesą tamsiame kambaryje.

O koks vidinis noras veda Jus? ..

Būtinai paklauskite savęs, nenusisukit. Tai neužtruks, bet duos didelį aiškumą: KO-AŠ-NORIU? (vidiniu noru, ne išoriniu).

Problema: laikina, siaura, niekas nekaltas

Kai važiavau į mokyklas kalbėti su vaikais apie patyčias, sukūriau tokią formulę:

PROBLEMA 

Laikina

Siaura

Niekas nekaltas

Tačiau dabar matau, kad ši formulė tinka ne tik patyčioms, bet ir bet kokioms problemoms spręsti. Nes juk problemos sprendimas yra vienoks ar kitoks požiūris į ją.

Turint bet kokią problemą apie ją galima pagalvoti trimis aspektais:

LAIKINA

Pagalvokite, kokiu laikotarpiu ji galėtų tęstis. Jei tai patyčios, tai gali būti, kad kol baigsite mokyklą. Arba kol pereisite kitą mokyklą. Kiekviena problema, kaip ir viskas gyvenime, yra neamžina. Blogiausiu atveju ji tęsis tol, kol numirsite. Tačiau tai labai reti atvejai. Dažniau ji pasibaigs žymiai anksčiau. Apsibrėžkite, kiek laiko jūsų problema turi tęstis. Suteikite savo problemai galiojimo terminą ir nei valandos ilgiau.

SIAURA

Pagalvokite, kuriuo dienos, savaitės, mėnesio ar metų etapu ši problema jus kamuoja. Ar ryte, ar dieną, ar vakare? Žiemą, vasarą? Ar kai miegate, taip pat? Kai taip pagalvosite, įsitikinsite, kad ji neapima viso jūsų gyvenimo, o tik mažą jos dalį. Jei iš jūsų tyčiojasi mokykloje, namie jūs jaučiatės gerai. Taip pat gera su draugėmis, ar draugais, pas močiutę. Pasverkite savo problemos platumą, kiek jūsų gyvenimo ji užima. Tikrai ne visą. Pagalvokite, kada jūs jos nejaučiate? Atkreipkite dėmesį akimirkas, kai problemos nejaučiate, jos nėra. Atsiminkite jas.

NIEKAS NEKALTAS

Labai dažnai sunku sutaikyti su problema tada, kai imame dėl jos kaltinti kažką išorėje ir ieškome atsakingų. Trečia problemų sprendimo formulės dalis – priimti, kad niekas už tai nėra nekaltas. Netgi jei iš jūsų tyčiojasi, tas žmogus nėra dėl to kaltas. Jis taip išreiškia savo pačio skausmą, jis tai daro ne iš laimingo ir ramaus gyvenimo, bet iš nerimo ir kančios. Visa agresija yra kančios išraiška. Todėl jūs nesate jo tikslas, o tik objektas, kur jis gali “nusilengvinti”, patirti kažką panašaus į malonumą. Tačiau, be abejo, tas malonumas yra iškreiptas, bet jis dėl to juk nekaltas. Jis serga. Negali gi pykti ant ligonio.

Taip yra ir su kitais “kaltininkais”. Visi žmonės gyvena savo žinių lygyje, kurį atsineša gimdami. Kiekvienas žmogus gyvena geriausia, kaip tik gali. Visi tiesiasi į viršų. Jo realybė yra tokia, jam ji atrodo tiesa ir gėris. Jei jus kažkas skriaudžia, supraskite, ne todėl, kad nori pakenkti jums asmeniškai, bet todėl, kad tas žmogus taip elgiasi vedamas savo pačio realybės arba kančios. Jei tai ne žmogus, o situacija, liga, vėlgi niekas nekaltas. Jūs pats esate dėl to nekaltas. Viskas, kas su mumis vyksta yra tik pamoka, užduotis, kurią mes turime išspręsti.

Problema yra ne bausmė, o dovana, kurią priėmus ir išvyniojus galime išmokti, suprasti, patirti, ko nebūtume patyrę be jos. 

Džiaugsminga tuštuma


Mano gyvenimas – tarsi sluoksniuotas pyragas. Visko jame yra ir visi sluoksniai skanūs. Karamelė, šokoladas, ledai, uogienė, biskvitas. Aguonos, džiovinti vaisiai, riešutai. Plakta grietinėlė, želė, kremas. Visi skoniai nuostabūs, o jų visuma priklauso nuo to, kokia proga ir kokia nuotaika tą pyragą tenka valgyti.

Tačiau yra dar viena pyrago dalis, pati svarbiausia. Tarsi vanduo, kuris užpildo daugiau nei 70 procentų žmogaus kūno, pagrindinė pyrago sudėtinė dalis yra… oras. Tuštuma. Tarpai. Pauzės.

Jei pyrage nebūtų purumo, jis būtų kietas kaip akmuo. Ir sunkus. O dabar – lengvas. Jei nebūtų atskirtų sluoksnių ir jie susimaišytų nepalikdami tarpų, jis būtų beskonis. Jei valgydama pyragą nedaryčiau pauzių, skaudėtų pilvą.

Pyrago skonį geriausiai galiu pajusti anksti ryte. Pati savimi stebiuosi, kad man pavyksta, nes juk aš tokia miegalė. Nesikankinu, jei labai nesinori – nesikeliu. Tačiau žadintuvas visada nustatytas penktą valandą ryto.

Džiaugsmingos tuštumos akimirka

Neverta keltis penktą ryto, jei tuojau pat kimbi į darbus. Keliuosi penktą ryto tam, kad pajusčiau džiaugsmingos tuštumos akimirką.

Užtenka kelių sekundžių. Tada ne tik visa diena, bet visas gyvenimas nušvinta kita spalva. Pauzėse, tyloje, erdvėje, tuštumoje slepiasi Dievas. Be jų gyvenimo pyragas yra sunkus ir neskanus. Džiugi tuštuma turi milžinišką galią sustatyti viską į savo vietas.

Kiekvieną dieną mūsų gyvenime galima atrasti džiaugsmingos tuštumos akimirkų. Tada, kai mintys nutyla. Kai esi gyvas, ir niekas daugiau nerūpi. Tiesiog esi ir džiaugiesi tuo. Džiaugiesi niekuo. 

Kai džiaugiesi, kad nejauti nieko

Man jos būna ryte, kai visi dar miega, o aš einu pasivaikščioti su lazdomis. Dabar, kai toks puikus oras, tai yra nuostabu. Kyla saulė, čiulba paukšteliai, šilta, šviesu. Verčiuosi iš lovos, sunku. Iš karto keliauju į vonią, nusprausiu veidą, nusivalau dantis, susišukuoju, jau lengviau. Apsirengiu, apsiaunu žygio batus ir čiumpu lazdas. Atidarau lauko duris ir įkvėpiu. Jaučiu medžių, gėlių, dulkių kvapą. Drėgmės, žvyro, šaltuko arba saulės kvapą. Kiekvieną diena kvepia vis kitaip, o pirmasis oro gūsis būna toks skanus. Einu, krūva minčių galvoje, pradedant pinigais, baigiant vaikų žieminiais batais (vasaros pradžioje galvoju apie žieminius batus!). Tačiau jei pasiseka bent vieną akimirką pajusti džiaugsmingą tuštumą – BINGO! Vėl visomis juslėmis jaučiu, kad gyvenu. Mano gyvenimo pyragas toks skanus, gaivus ir lengvas. Atsikėliau ryte ir akimirką prisiliečiau, susiliejau su esme, Kūrėju, Visata.

Kita vieta, kurioje aš patiriu džiaugsmingą tuštumą yra automobilis, vairuojant. Kai esu viena, važiuoju ir klausausi muzikos. Arba nebūtinai, gali būti tylu. Dar geriau, jei tylu. Tada atsiranda erdvė galvoje, mintys nutyla, aš esu kažkur kitur. Jaučiu džiaugsmingą tuštumą. Jaučiu, kad judu erdvėje, tarsi skrendu, tačiau nieko nedarau, manęs tarsi nėra. Tada dažnai atplūsta genialios mintys. Na, tokios, kurios man asmeniškai yra genialios. Apie tai, apie ką nepagalvojau, o dabar supratau, kad tai yra labai gera idėja. Džiugia tuštuma padarau joms tinkamą terpę ateiti pas mane.

Neseniai ėmiau interviu iš vienos nuostabios žurnalistės ir ji tą džiaugsmingą tuštumą pavadino asmenine erdve. Dėl jos ji metė aukštas pareigas ir dabar dirba tai, ką tikrai mėgsta. Dabar ji turi laiko pajusti, kad yra gyva ir kas yra jos gyvenimo prasmė.

Kas yra džiaugsminga tuštuma?

Kaip niekada nemylėjęs žmogus negali suprasti, kas yra meilė; kaip niekada niekuo netikėjęs sunkiai suvoks tikinčių žmonių jausmus ir įsitikinimus, taip niekada nepatyręs džiugios tuštumos žmogus sunkiai supras, kas tai yra.

Džiaugsminga tuštuma – jausmas, kuris užpildo prasme. Prasme būti. Viską, visą tave, tavo aplinką.

Kad jį pasiekti reikia pakilti virš kasdienybės. Padaryti kažką kitaip. Išeiti iš užburto rato. Nieko nevertinti, nesverti, negalvoti. Pripažinti tuštumą. Susilieti su ja ir su visata. Tiesiog būti.

Tai yra tikroji prabanga, tikroji laimė. Jei esi ir tuo džiaugiesi, kas gali būti stipriau už tai?

Tačiau, kaip žinia, tai skamba paprastai, kaip ir viskas gyvenime, tačiau pasiekti to nėra lengva. Žmonės užsisukę mechaniškuose gyvenimo ratuose, jie nesustoja. Matau tai iš labai arti. Nors iš kitos pusės… – tai labai paprasta ir nesunku.

Pasakysiu paslaptį – viskas, ko mes trokštame, išsipildo. Viskas. Taigi, pajusti džiaugsmingą tuštumą taip pat galima. Užtenka tik panorėti.

Apie santykius su miegu.


“Half of the time we’re gone, but we don’t know where” dainuoja Simon ir Garfunkel.

Kiekvieną vakarą mištame iš nuovargio, kiekvieną rytą atgyjame iš naujo.

Nėra pasaulyje žmogaus, kuris nevalgytų, negertų, nejaustų dienos – nakties ritmo, nemiegotų.

Visi mes esame įkalinti šio ritmo, taip pat kaip ir įkalinti savo kūnuose. Valgome, miegame, einame į tualetą.

Visi taip gyvename ir tai mus vienija.

Tačiau pusę savo gyvenimo laiko mes esame išnykę. Iškeliaujame į kitą pasaulį. Kitame pasaulyje atstatome šio pasaulio jėgas. Esame nesąmoningoje būsenoje. Sapnuojame.

Sapnai mums pasako labai daug apie mus pačius. Sapnai – yra mūsų pasąmonės, tos erdvės, kuri yra arčiau Visatos, kuri nėra atskirta proto siena, kalba. Kiekvieno žmogaus sapnas yra individualus ir kalba tik jam vienam. Kartais sapnai būna tokie realistiški, kad sunku atskirti, kur sapnas, kur tikrovė.

O kur yra tikrovė?

Tai, kad pusę mūsų laiko mes esme išnykę, yra tikras įrodymas, kad tikrovė yra ne tokia, kokia mes ja laikome. Tikrovė gali labai lengvai baigtis. Ar keistis. Užtenka tik užmigti.

Mirtis yra labai panaši į miegą. Miegodami mes nueiname netoli, nesutraukydami savo kūno grandinių, o mirę nuo jų išsilaisviname ir iškeliaujame. Į kitą, tolimąjį sapnų pasaulį.

Jeigu sapnas yra individuali žmogaus pasąmonės kalba jam, priklausomai nuo to, kaip jis gyveno dienos metu, ką patyrė, ką galvojo, ką jautė, tai mirtis, tolimasis sapnas yra tas pats?

Mirtis bus tokia, koks yra ir gyvenimas. Jėzus Kristus sakė: ruošk kraitį danguje, ar kažkaip panašiai. Taigi, kaip mes gyvename šią dieną, ir yra mūsų kraitis. Dieną mes ruošiamės nakčiai. Naktį išgyvename tai, ką patyrėme dieną, tik pasąmoniniame lygmenyje, atsiskyrę nuo kūno. Kai mirsime, atsiskirsime nuo kūno galutinai ir sapnuosime ilgą sapną, kuris bus toks, kokiam pasiruošėme gyvendami. Košmaras arba nuostabus, lengvas, malonus, šviesus.

Visa tai supratau atsikėlusi 5 ryte ir išėjusi pasivaikščioti dienai ką tik nubudus.

Siūlau pradėti nuo šiandien. Pradėkime ruošti kraitį savo tolimajam sapnui.

 

5 vaikystės traumos: kaip jas išsigydyti


Visi turi gilesnių ar mažesnių vaikystės žaizdų. Šios žaizdos formuoja visą žmogaus gyvenimą, taip pat atsispindi kūne. Vaikystės žaizdas mes atsinešame jau gimdami ir mūsų tėvai jas aktyvuoja. Vienas žmogus toje pačioje situacijoje aktyvuojasi vieną vaikystės žaizdą, su kuria paskui gyvena, kitą – kitas. Viskas priklauso ne nuo aplinkybių, bet nuo reakcijos.

Vaikystės traumos yra 5.

Tai

Atstūmimas

Palikimas

Pažeminimas

Išdavystė

Neteisybė

 

Atstūmimas

Ši trauma suaktyvėja jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Atstūmimas reiškia vaiko poreikių nepatenkinimą. Mama yra šalia, tačiau ji neprižiūri jo taip, kaip vaikui reikia. Taip pat atstūmimo traumą išgyvena nelaukiami vaikai, netyčiukai. Šią traumą turintys žmonės visą gyvenimo bijo ir nekenčia žodžio NE. Ekstremaliais atvejais jie geriau nieko nedaro, nei rizikuoja išgirsti šį žodį. Jų kūnai yra liekni, susitraukę, jie tarsi nori užimti kuo mažiau vietos. Dažnai kuri nors kūno dalis mažai išsivysčiusi. Jiems sunku priaugti svorio, ji nekenčia viešumos, mėgsta būti užsidarę savo kamputyje, vieni. Patys kentėdami nuo atstūmimo traumos tokie žmonės dažnai pabėga, atstumia kitus žmones, sumanymus ir situacijas. Didžiausia atstumtųjų baimė yra panika.Todėl jie stengiasi nepakliūti į situacijas, kuriose gali supanikuoti, užsidaro savyje ir neleidžia sau atsiskleisti.

Palikimas

Palikimo trauma išgyvenama tarp vienerių ir trijų metų amžiaus, kai tėvų, ypač priešingos lyties gimdytojo, nėra šalia. Ji gali būti išgyventa tėvams išsiskyrus, atsigulus į ligoninę, susilaukus kito vaiko arba tiesiog nekreipiant į vaiką dėmesio. Palikimo traumą turinčių žmonių kūnas ar kai kurios jo dalys yra suglebusios, joms trūksta raumenų tonuso. Jų akys didelės, įtraukiančios, balsas plonas, vaikiškas. Tokiems žmonės būdingas prisirišimas, priklausomybė, jie jokiu būdu nebenori būti palikti. Didžiausia baimė – vienatvė, net jeigu jie bando save įtikinti, kad jiems gera vieniems. Tokie žmonės kenčia patologinę santuoką tik todėl, kad bijo likti vieni. Priklausomi žmonės lengvai pravirksta, dažnai serga, kad sulauktų daugiau asmeniško dėmesio. Jie labai lengvai prisiriša prie žmonių, kurie jiems parodo dėmesį. Siekdami daugiau dėmesio jie imasi manipuliacijų, tokių kaip “Paskambink man papasakoti kaip tau sekasi”, jausdamiesi svarbūs, nes jiems skambina. Tokie žmonės gali būti laimingi tik dėka kitų, jų dėmesio.

Pažeminimas

Pažeminimo trauma išgyvenama tarp vienerių ir trijų metų amžiaus, dažniausiai su mama. Pažemintas vaikas jaučiasi tada, kai jį gėdina, ypač kitų žmonių akivaizdoje. Už tai, kaip jis valgo, kaip elgiasi, kalba, kaip mokosi naudotis puoduku. Pažeminimo traumą išgyvenę žmonės dažniausiai turi viršsvorį, kurio gėdijasi. Jie jaučia nuolatinę gėdą dėl savo išvaizdos ir nuolat žemina save kaltindami nevėkšliškumu, negražumu ir bjaurumu. Pažemintieji yra mazochistai, dažnai nubaudžia save anksčiau, nei sulaukia skriaudos iš aplinkinių. Jie baudžia save, tikėdami, kad baudžia kitus. Jie visiškai eliminuoja savo poreikius bijodami būti sugėdinti ir norėdami jausti pasididžiavimą tuo, kad rūpinasi kitais. Pažeminimo traumą sukelia motina, todėl šie žmonės jaučia stiprų ryšį su savo motinomis, stengiasi rūpintis jomis, elgtis taip, kad jos nesigėdytų dėl jų. Kai tik pažeminimo žaizda išgydoma, motinos įtaka susilpnėja. Šie žmonės yra labai jautrūs net mažiausiai kritikai, o jų didžiausiai baimė yra laisvė. Laisvės jie bijo, nes jausdamiesi laisvi nuo įvairiausių suvaržymų, pilnai atpalaidavę savo poreikius jie vėl padarys kažką gėdingo.

Išdavystė

Išdavystė patiriama tarp dviejų ir ketverių metų, kai mus išduoda priešingos lyties gimdytojas, kurį mes dievinome. Jis nuvilia mūsų lūkesčius, pasitikėjimą. Išduoti vaikai užaugę turi kūną, kuris spinduliuoja kontrolę. Jie tvirtai stovi ant žemės, jų klubai platesni už pečius. Jie turi savo nuomonę apie visokius dalykus, daug žino ir labai mėgsta dėmesį. Jie negali priimti jokios išdavystės, todėl imasi viską kontroliuoti. Jie nepasitiki kitais ir nesuvokia, kad taip elgdamiesi išduoda kitų pasitikėjimą. Negali pakęsti, kai jais nepasitikima, tai jiems reiškia išdavystę, nors tą patį jie nuolat daro kitiems. Išdavystė kontrolieriams yra tokia nepriimtina, kad net nesilaikę kam nors pažado, arba ką nors pamiršę jie imasi meluoti sau, teisindamiesi, kad kitaip negalėjo pasielgti. Taip jie išmoksta meluoti sau ir kitiems ir visada lieka teisūs. Didžiausia išdavystės žaizdą turinčių žmonių baimė yra nustūmimas, kai jie nebegali sukontroliuoti situacijos, nors labai dažnai jie nustumia kitus žmones ir su jais nebebendrauja. Kita baimė – pasirodyti silpnais, nes tada juos gali kas nors imti kontroliuoti. Išduotieji retai tiki tuo, ko negali patikrinti ir sukontroliuoti, taip pat jie labai bijo išprotėti.

Neteisybė

Neteisybės žaizda suaktyvėja trejų – penkerių metų amžiaus, kai mums neleidžia būti savimi ir vystyti savo individualybę. Šios žaizdos pasekmė – atkirtimas savęs nuo jausmų, siekiant save apsaugoti nuo nusivylimo ir neteisybės. Tačiau atkirsti save nuo jausmų dar nereiškia nieko nejausti. Neteisybės žaizdą turintys žmonės yra labai griežti, sausi išorėje, jie išmoksta užgniaužti savo jautrumą ir paslėpti jį nuo kitų. Jie elgiasi taip, tarsi būtų labai dideli egoistai, grubūs, jų niekas nejaudintų. Tačiau labiau už viską jie siekia teisingumo. Jie tiki, kad visko, ką turi, jie nusipelnė ir viską jie daro teisingai. Jie negali priimti neteisybės, kai kiti turi per mažai arba per daug, anot jų nuomonės, nei nusipelno. Griežti žmonės turi nelankstų, liekną kūną, jie griežti savo disciplinai, maistui. Jie labai bijo padaryti klaidų, tačiau didžiausią neteisybę patiria iš pačių savęs. Dažniausiai jaučiama šių žmonių emocija yra pyktis ant savęs, kad jie nenusipelnė pramogos ar naujo pirkinio, todėl dažnai pameta ir neranda daiktų. Todėl jie dažnai užsipuola kitus ir nuolat siekia kitiems įrodyti, kad jie nusipelno to, ką turi. Griežtiems žmonėms sunku priimti dovanas, nes jie jaučiasi skolingi. Didžiausia jų baimė yra šaltumas, todėl labiau nei kitiems žmonėms juos reikia pagirti, priminti, kad jie viską daro gerai. Jei kitas žmogus elgiasi su jais šaltai, jie puola į neviltį, nes jie jaučiasi viską darantys teisingai. Darydami teisingai dažnai nejaučia ribų, pamiršta pirminį poreikį, pasineria tik į priemones ir dažnai persidirba, perdega.

ŽAIZDŲ GYDYMAS

Žaizdos egzistuoja tam, kad mums primintų, kad mes kenčiame už tai, ką darome sau ir kitiems. Mūsų nesugebėjimas atleisti sau už tai, ką darome sau ir ką esame padarę kitiems yra pagrindinė žaizdos priežastis. Tačiau ego to nenori nei suprasti, nei pripažinti. Todėl sunku atleisti sau, kai net nesuprantame, kad save kaltiname.

Vaikystės žaizdas išgyvenusiems žmonėms visų pirma reiktų PRIPAŽINTI, kiek kartų per dieną jų veiksmai ir jausmai yra įtakoti vaikystės žaizdos.

Atstumtieji nuolat atstumia kitus ir bėga nuo NE situacijų

Paliktieji prisiklijuoja prie kitų, jais manipuliuoja bijodami būti palikti.

Pažeminti nuolat gėdijasi dėl kitų ir baudžia save, gėdydamiesi savęs.

Išduotieji viską kontroliuoja išduodami kitų pasitikėjimą ir tuo pačiu išduodami save.

Išgyvenę neteisybę yra nuolat neteisingi kitiems, o ypač sau.

Pripažinti sunkiausia, tačiau tai yra gijimo pradžia. Pripažinus savo žaizdą, mes galime imti STEBĖTI savo veiksmus ir jausmus, lemiamus šios žaizdos.

Vis dažniau pastebėdami, kad mūsų gyvenimą formuoja mūsų vaikystės žaizdos, mes galime pripažinti jas ir sau ATLEISTI.

Visų mūsų misija yra ta pati: išgyventi savo gyvenimo patyrimus, kol sugebėsime juos priimti bei per juos atrasti ir mylėti save.

Parengta pagal Lise Bourbeau knygą “Išsigydyk savo vaikystės žaizdas”

Viskas gali būti išspręsta neįdedant labai daug pastangų.


Vakar pabaigiau skaityti knygą Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai”. Ji laimėjo Nobelio literatūros premiją ir yra parašyta žmogaus, kuris pripažįstamas kaip talentingas ir labai įdomus rašytojas. Skaičiau negalėdama atsitraukti, tačiau negalėjau į knygą nežiūrėti profesionaliu žvilgsniu. Mačiau ir trūkumų. Loginių neatitikimų arba neišvystytos intrigos. Neišvystyta intriga – kai kas nors paminima kūrinyje, kas sudomina skaitytoją ir jis nori sužinoti kaip visa tai baigėsi, tačiau to niekada nesulaukia. Loginiai neatitikimai taip pat verčia abejoti istorijos tikrumu, nors, be abejo, aišku, kad tai išgalvota istorija, tačiau mažų mažiausiai ji turėtų būti įtikinama.

Nors tema man buvo visa neaktuali, tačiau, kaip jau minėjau, skaičiau neatsitraukdama. Tai yra labai gerai parašyta knyga ir nei loginiai neatitikimai, nei neįtikinami epizodai, nei informacijos trūkumas nebuvo kliūtis jai laimėti literatūros premiją.

Knyga parašyta paprastai, be jokių formos manevravimų, išskyrus tai, kad jos kalba primena rafinuoto anglo džentelmeno kalbėjimą. Aišku, knygoje yra politikos. Kitaip ji nebūtų laimėjusi Nobelio premijos.

Tačiau ką aš noriu pasakyti, yra tai, kad knygų vertinimas, kaip ir vertinimas Eurovizijoje, yra labai subjektyvus. Vertinama ne knygos kalba (kaip Lietuvoje), ne jos išbaigtumas, logika ar net idėja, tačiau jos emocinis poveikis ir aktualumas skaitytojui. Perskaityti knygą yra tas pats, kaip sutikti žmogų: lieka tik įspūdis, emocija, bet ne ar gražus jis buvo, ką apsirengęs, ar ką kalbėjo. Psichologai pripažįsta, kad mes prisimename ne daiktus, objektus, o emocijas. Santykiuose taip pat. Mes prisimename, kokią emociją vienas ar kitas žmogus mums kelia ar kėlė ir todėl jį mėgstame ar ne.

Emocija.

Pats geriausias komplimentas mano knygai buvo toks: Visą dieną jaučiausi geros nuotaikos, tačiau tik vakare supratau, kad taip jaučiuosi dėl perskaitytos knygos. O ką reiškia gera nuotaika? Tai reiškia šypseną, švelnumą artimui, konflikto sušvelninimą, juoką, džiugesį. Visa tai, dėl ko žmogus jaučiasi laimingas ir daro laimingesniais aplinkinius žmones. Jis skleidžia šviesą, kitaip tariant.

Argi gali būti geresnis knygos įvertinimas? Mano kuklia nuomone – ne.

O jei knyga sukelia kitokius jausmus? Sunkumą, nerimą, rūpestį? Atnaujina skausmą, kurį nešiojamės mes visi? Iš vienos pusės tai yra labai suprantama, nes kūrėjas, rašytojas išreiškia save, jis pasakoja savo kančią, skausmą. Visas menas kuriamas iš skausmo, mažai kūrinių yra iš džiaugsmo. Tačiau didysis menas, mano nuomone, yra apversti savo skausmą aukštyn kojomis ir pateikti jį iš kitos, džiaugsmo pusės. Skausmas ir džiaugsmas yra dvi tos pačios monetos puselės. Tačiau tik monetą apvertus abi meno funkcijos gali būti įgyvendintos: išsakytas savas skausmas ir parodyta išeitis, kuri skaitytoją palieka su gera nuotaika. Va čia, man atrodo, ir yra kiekvieno didžio kūrėjo užduotis.

Man patinka kūriniai, kuriuose randu šviesą. Kad ir apie kokius skaudžius dalykus ten būtų parašyta. Tokių knygų karalienė yra Viktor E. Frankl “Žmogus ieško prasmės”, prisiminimai ir apmąstymai iš koncentracijos stovyklos. “Dienos likučiai” nėra tokia knyga, nors ir labai įtraukianti ir įdomi skaityti. Arba aš kažko nesupratau. Tačiau mes kalbame ne apie supratimą ar logiką, bet apie EMOCIJĄ.

Todėl labiausiai man patikusi vieta visoje knygoje yra ši:

-Gamtą, Stivensai. Anądien mudu šnekučiavomės apie gamtos pasaulio stebuklus. Ir aš visiškai su jumis sutinku, mes pernelyg iš aukšto žiūrime į nuostabius mus supančius dalykus.

-Taigi, sere.

-Turiu galvoje tai, apie ką čia visą laiką kalbėjome. Sutartis ir sienas, reparacijas ir okupacijas. O štai motulė gamta dirba sau toliau savo mielą darbą, ir gana. Keistai, kai pagalvoji, ar ne?

(122 psl.)

Gyvenime labai lengva palūžti. Sugriūti, susmukti, būti blogos nuotaikos, nelaimingu. Labai daug aplinkybių padeda tai padaryti, tačiau knygos tam ir yra – kad neštų šviesą. Viską išspręsti galima neįdedant labai daug pastangų. Tik perskaičius gerą knygą, kuri visą dieną, o gal mėnesį, kelia šypseną. Ir gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis – viskas taip paprasta. Kad tik būtų daugiau autorių, kurie ne vien tik išreikštų savo skausmą, bet sugebėtų jį apversti aukštyn kojomis ir generuoti džiaugsmą. Tai ir yra didysis menas. To labai labai mums visiems ir linkiu.

Mėgstu ar noriu?


Labai svarbu gyvenime atskirti tai, ką aš MĖGSTU nuo to, ko NORIU.

O tai yra ne tas pats. Labai dažnai tai, ko aš noriu, su tuo, ką aš mėgstu, nesutampa.

O kai nesutampa – automatiškai atsiranda vidinis konfliktas. Tarsi noriu, bet nemėgstu. Turėčiau ne tik norėti, bet ir mėgti, bet taip nėra.

Pavyzdžiui.

Aš labai noriu numesti svorio. Tačiau aš nemėgstu būti liekna. Jaučiuosi tarsi manęs būtų mažiau, ar ką.

Aš labai noriu sveikai ir skaniai maitintis, būti gera virtuvėje. Tačiau nemėgstu gaminti, domėtis maistu, jo savybėmis ir derinimu tarpusavyje. Man tai visai neįdomu. Tiesiog kančia.

Aš labai noriu sportuoti, tačiau nemėgstu nei bėgioti, nei vaikščioti į sporto klubą, nei daryti pratimus namuose.

Aš labai noriu daugiau būti lauke, tačiau nemėgstu saulės, mieliau man sėdėti viduje ir užsitraukti užuolaidas.

Aš labai noriu keliauti, bet man visai nepatinka išvažiuoti iš namų, todėl ieškau priežasties, dėl kurios pasilikčiau.

Aš labai noriu išmokti plaukti, bet man visai nepatinka vanduo.

Aš labai noriu ištekėti, tačiau iš tiesų man tiesiog nepatinka gyventi pas tėvus.

Noriu gyventi viena, tačiau man visai nepatinka grįžti į tuščius namus, kur niekas nelaukia.

Noriu dirbti buhaltere, bet iš tiesų man visai nepatinka skaičiai.

Ir taip toliau ir taip toliau.

Labai labai noriu. Tikrai, nuoširdžiai noriu. Tačiau to nemėgstu. O kai to nemėgstu, tam priešinuosi. Iš išorės noriu, bet viduje – priešinuosi. Tai sukuria konfliktą, nes nesu sau atvira. Vidinis konfliktas sukelia ligas. Imu save kaltinti, kad kažkas su manim ne taip. Bandau save įkalbėti, kad patiktų tai, ko noriu. Bet ne, kaip kokiai nenormaliai, vis tiek nepatinka.

Taigi.

Atskirti tai, ką mes mėgstame nuo to, ko norime – yra didelis ir svarbus žingsnis savęs pažinimo link.

Juk taip dažnai save apgaudinėjame. Nenorime sau pripažinti tikrojo aš. Taip sunku kartais atskirti ko norime nuo to, ką iš tikrųjų mėgstame. Norime to, ko visai nemėgstame, arba atvirkščiai, mėgstame tai, ko nenorime.

Norai labai dažnai yra primesti iš išorės. Kūnas turi būti lieknas, maistas sveikas, turiu norėti gero darbo, karjeros, šeimos, vaikų…visa tai mums sako išorė.

Tačiau tai ką mes MĖGSTAME, mums sako mūsų vidus. O vidaus neapgausi. Kad ir kaip norėtume.

O kaip atskirti, mėgstu ar noriu? Labai paprastai. Viskas gyvenime yra paprasta, nes niekur toli eiti nereikia. Tik vienas žmogus pasaulyje žino teisingą atsakymą į šį ir visus kitus klausimus. Tai aš:) Ir jūs.

Todėl būtina paklausti savęs: MĖGSTU aš tai, ar tik NORIU? Nes tik tada, kai noriu ir mėgstu sutampa, atsiveria kelias. Tai Kelias, kuris turi širdį. Belieka eiti juo.

Kaip įprasminti GYVENIMĄ?


Šiandien buvo labai gražu. Vakarieniavome Ikėjoje ir negalėjau atsistebėti, kokie gražūs aplinkui mane žmonės. Kur tik pažvelgiau, visur vien grožis, tiek moterų, tiek vyrų. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Nemandagu, aišku. Tačiau negalėjau atsigėrėti. Sėdintis dešinėje, kairėj, prie lango, už mūsų… Ateinantys ir nueinantys, praeinantys ar šalia prisėdantys. Visi. Paprastai aš nelabai daug kreipiu dėmesio į žmones, tačiau šį kartą net vyrui ėmiau rodyti. Tu tik žiūrėk, kokie visi gražūs, sakiau jam. Stebuklas vidury baltos dienos.

Kerai nesisklaidė ir nuvažiavus į Senukus, paskui ir į Rimi. Tas pats. Mėsos pardavėja, valytoja, kasininkė, visos labai gražios. Kas čia man atsitiko? O jau vaikų gražumas! Tiesiog negalėjau atitraukti akių, laikė jie jas prie savęs, tarsi stebuklingi magnetukai.

Vakarėjant grįžome namo ir pro priekinį mašinos langą pažvelgiau į dangų…tiesiog apstulbau nuo jo grožio. Jei visa tai būtų pavaizduota paveiksle, visi sakytų, kad tai tik dailininko išmonė. Skaisčiai žydra spalva palaipsniui persikeitė su rausva, paskui vėl išryškėjo žydra, pereinanti į beveik sodrią mėlyną. Debesėliai, nusidažę visomis trimis spalvomis, tuo pačiu sugebėję išlikti balti. Nedideli ir grakštūs, tarsi iš sapno. Plonas, ryškus mėnulis vienoje pusėje, didingai nusileidusi Saulė – kitoje.

Nenorėjau net fotografuoti, kad kamera nesugadinčiau vaizdo. Matyti grožį žmonių veiduose ir to grožio atspindį danguje – buvo taip gera, kad įsidėjau jį visą į save. Keistą ir netikėtą pojūtį, kur pažvelgus, visur matyti grožį. Bus naujas, brangus prisiminimas.

Tam, kad nugyventum dvigubai ilgesnį gyvenimą, reikia gyventi taip, kad būtų ką prisiminti. Tada prisimindami kiekvieną ypatingą, unikalią, nepakartojamą, kitokią, nuostabią gyvenimo minutę jūs gyvensite antrą kartą,kažkada pasakė Dalai Lama.

×××

Tačiau turiu aš ir kitokių prisiminimų. Prieš kelias dienas viena pagyvenusi bibliotekininkė man pasakė:

Gyvenimas prabėga kaip sapnas.

Nors šimtą kartų girdėti, tą kartą šie žodžiai mane sukrėtė. Susimąsčiau. Kaip įprasminti gyvenimą, kad jis nepabėgtų tarsi išgąsdintas kiškis? Arba neprabėgtų, kaip sapnas?

Bemąstydama ir ieškodama atsakymo, sėdėjau bibliotekoje už stalo ir laukiau. Ko laukiu, nežinojau pati, tačiau taip reikėjo, taip buvo priimta. Laukiau, kol man paduos kavos indelį, kad galėčiau jos įsidėti į “gražų” puodelį. Gražus – tai tas mažas, iš servizo. Laukiau, kol man įpils karšto vandens. Laukiau, kol nusės kavos nuosėdos ir galėsiu įsidėti šiek tiek cukraus. Tuomet laukiau, kol mane paragins pasivaišinti sausainiu ir galėsiu juo pasigardžiuoti, gurkšnodama kavą.

Laukiau, kol dvi lietuvių kalbos mokytojos tarpusavyje dalinosi ugdymo sistemos privalumais ir trūkumais. Kol galiausiai mes likome dviese su bibliotekininke ir ji man pasakė: prabėgo tiek metų, kai pradėjau čia dirbti, o atrodo, tik viena diena.

Tikrai? Taip! Laikas juk reliatyvūs, gyvenimas ir GALI BŪTI tik viena diena. Tačiau ką galima spėti nuveikti per vieną dieną? Kiek suprasti, pajusti, sužinoti? Visai nedaug, juk tai tik viena diena…

Sukrėsta slėpiausi už kavos puodelio. Gaila, jis greitai ištuštėjo. Per mažas. Aplinkui mane – knygų lentynos. Už manęs – kambarys, kurioje vyko mano knygos pristatymas. Dešinėje stalas su kompiuteriu, už kurio sėdi mano jau pažįstama bibliotekininkė, penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną, nuo 8 iki 5.

Kas išjudina, tai vaikai, girdėjau ją kalbant. Subėga, “teta, teta” vadina. Aš jiems gera, paprašo knygos, gauna. Tai ne mokytoja, kuri privalo išmokyti. O šiaip tai ir užmigtum čia prie to stalo, prisipažįsta. Jei prasieinu ryte į darbą, jau ir nuotaika kita. Mano spaudimas žemas, todėl visada tarsi kas prislėgęs laiko. Kava nebepadeda. Tik vaikai, tie išblaško…

O kodėl taip yra? Kodėl tas gyvenimas taip greitai prabėga?, nebeturėdama už ko slėptis, paklausiau.

Rutina. Darbas – namai, atsakė. Taip ir nepastebi, kaip metai po metų praeina. 

Paradoksas! Nors kalba ėjo ne apie džiugius dalykus, tuo pačiu buvo akivaizdu: ši moteris laiminga. Akys šviečia, veidas skaistus, gyvas. Ir su santykiais viskas yra gerai. Namie laukia mylintis vyras, vaikai užauginti, gerais žmonėmis tapę. Gyvena sostinėje, dirba, eina savo keliu. Mylima mokykla, darbas, tarsi antri namai… Kaip ir viskas, ko žmogui reikia, yra. Ir pinigų užtenka, tiek, kiek yra… Gera, graži ir laiminga moteris.

Tačiau kodėl tas gyvenimas prabėga, tarsi jo nė būti nebuvę? Plaukai pražilę, vaikai užaugę, berželiai už lango virtę į didelius medžius. Lyg ir viskas gerai, tačiau kažkas ne taip. Ko gi gyvenime trūksta?

O vakar sužinojau naujieną. Mano gera draugė išteka. Ketvirtą kartą, už vyro iš kitos šalies, kurio niekada nebuvo mačiusi, tik bendravusi kelias savaites internetu. Pasakysiu tiesiai: automatu pasukiojau pirštą ties smilkiniu…

O paskui pagalvojau: ji tai jau tikrai niekada nepasakys, kad jos gyvenimas prabėgo tarsi viena diena!

O kas būtų, jei ji to nedarytų? Nekeltų bangų, nebebandytų? Gyventų ramiai su dukra, visko turėdama. Rami tėkmė ir rutina.

Taigi, bangos ir stovintis vanduo? Sielai – geriau bangos. O gal po trijų santuokų ketvirta bus laiminga? O gal ji pagaliau supras, ką pati daro ne taip? O gal po to bus dar trys santuokos, kiekviena skirtinga ir kažkuo panaši?

Taip, jei gyvenimas prabėga tarsi viena diena, vadinasi kažko jame labai labai labai trūksta. Netgi jei žmogus sėdi ramiai, valties viduryje, saugus ir sotus, todėl laimingas – to nepakanka…

TAS JAUSMAS, kad gyvenimas prabėgo pro šalį, rodo, kad žmogus liko ten pat, kur jis ir buvo. Tas jausmas mus išduoda: toks gyvenimas iš tikrųjų niekur nepasislinko. Jis tikrai buvo labai trumpas, tarsi viena diena. Siela buvo išmirkusi formaline, sielos nuoduose, sustandinusiuose ją laike. Kitaip tariant, žmogus, gyvendamas tokį gyvenimą, persunktą rutinos, nepažengė nei vieno žingsnelio, tik paseno. 

Galbūt taip sakyti yra šiek tiek žiauru, o tai girdėti yra nemalonu, nes žmogus juk geras ir laimingas, tačiau jam, tam žmogui tai, kad jis geras ir laimingas, nėra gerai. Žmogaus, kurio gyvenimas prabėgo tarsi nepastebėtas, siela liko kūdikio stadijoje. Ji neužaugo. Vadinasi, ji dar turės augti, patirti išbandymų, lūžių, krizių. Gal ne jau šiame, bet kitame gyvenime.

Taip, aukščiausia siekiamybė yra ramybė. Todėl nebūtinai kažkas turi keistis išoriškai. Nebūtina apkeliauti pasaulio, pakeisti dvidešimt darbų ar ištekėti šešis kartus, kad siela imtų vystytis. Užtenka išdrįsti keliauti į save. Atrasti save, suprasti savo jausmus ir norus. Nerti į gylį. Atrasti Dievą savyje. Tada ir sprendimai priimami kitaip. Tada ir pasiekiama toji tikroji ramybė, apie kurią kalba visi išminčiai. Tai yra vidinė, sielos ramybė tuo metu, kai aplinkui siaučia audros.

Todėl linkiu sau ir jums nugyventi patį įdomiausią pasaulyje gyvenimą, tokį, kaip Irinos Chakamados. Ir išgyventi jį mažiausiai tris kartus – čia ir dabar, prisiminimuose ir pasakojimuose kitiems. Kad anūkams būtų ką papasakoti;) Ir kad nebūtų to jausmo: gyvenimas prabėgo. O atvirkščiai. Kad jausčiau, jog gyvenu taip ilgai, tiek prisiragavau ir prisisotinau, tiek visko patyriau, ir juodo, ir balto, ir šalto, ir karšto, kad man jau užteks. Dabar galiu numirti ramiai, su meile ir taika širdyje. Ir jums to paties. Amen.

green grass field near body of water during daytime

Apie romantiškus santykius


Romantiški santykiai yra santykių piramidės viršūnėje. Jie remiasi santykiais su savimi ir santykiais su aplinka ir kitais žmonėmis. Neturint gerų santykių su savimi ir keturiais rankos pirštais – keturiais artimiausiais žmonėmis – romantiški santykiai taip neturės tvirto pagrindo.

Piramidės viršūnę sudaro taisyklingas trikampis – dieviškumo ženklas. Būtent todėl šie santykiai yra tokie pakylėjantys, tokie nežemiški, tokie arti dangaus. Tokie visiems mums svarbūs. Juk vaikai užauga, tėvai miršta, draugai keičiasi, o vyras su žmona visada yra šalia “kol mirtis mus išskirs”. Todėl investuoti reikia būtent į šiuos santykius.

Kodėl taip sakau? Nes žmogus yra ne vieniša būtybė. Žmogui reikia kito žmogaus. Ne grupės, ne keleto, bet vieno žmogaus, pačio artimiausio, pačio svarbiausio, to, su kuriuo galima dalytis viskuo. Kuriuo galima pasitikėti, kuris yra žmogaus papildymas: kur trūksta jam turi jo partneris ir atvirkščiai. Todėl šie santykiai yra tokie svarbūs mūsų gyvenime.

Visi mes tai žinome, juk nieko naujo nepasakiau. Visi, nuo pat mažumės, mes ieškome meilės. O jei ją randame, jaučiamės pakylėti. Paskui – ramūs ir laimingi.

Tačiau kaip tai padaryti? Kaip surasti savo antrąją pusę, savo meilę?

Va čia ir prasideda darbas.

Likimas santykiuose neegzistuoja, likimą kuriate JŪS.

Paklausiu vieno klausimo: kas jums pasakys, kad šitas ar kitas žmogus yra jūsų antrojo pusė?

Atsakymas: niekas. Tai padaryti, nuspręsti galite tik jūs patys.

Iš to išplaukia, kad tik jūs bendraudami su žmonėmis NUSPRENDŽIATE kad vienas ar kitas žmogus yra jūsų geidžiamas, jūsų mylimas, jūsų antroji pusė, su kuriuos norite būti visą likusį gyvenimą. Tik jūs tai nusprendžiate.

Kaip nuspręsti teisingai?

Pirmiausia, susitarti su savimi. Suvokti save, suvokti AŠ ESU jėgą. Atverti erdvę savyje, į kurią plūstų tai, ko jums trūksta, tame tarpe ir meilė. Kaip tai padaryti? Nebūti visažiniu, tapti mokiniu. Jausti šią akimirką, gyventi čia ir dabar. Pastebėti smulkmenas, detales, jaustis visumos dalimi. Jūs nesate atskira, viskas yra viena.

Antra: harmonizuoti santykius su aplinka. Santykius padaryti savo gyvenimo prioritetu, į kurį daugiausia kreipiate dėmesio, vadinasi atiduodate energijos (dėmesys yra atiduodama energija). Per santykius mes tobulėjame. Ne kitaip.

Daugiausia dėmesio kreipti į keturis artimiausius žmones. Leisti jiems BŪTI. Nesmerkti, neprisirišti, nesipriešinti.

Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Stebėti savo nuostatas, mintis, emocijas, suvokti, išjausti jas ir paleisti.

Būti tuo, kuris išklauso, kuris turi laiko, kuris jaučia empatiją kitam žmogui.

Neleisti rūdyti konfliktams, spręsti juos atsiprašymu.

Nepamiršti pagirti, juk tai nieko nekainuoja ir taip brangu.

Meilė tai ne jausmai. Meilė tai būsena. Būkite meilėje.

Na o tada, skleidžiant harmoniją ir jaučiant ją iš aplinkos, leiskite ateiti savo antrajai pusei. Tik neskubėkite. Jau geriau būti vienam, negu nepasiruošusiam kurti santykius.

Kaip puoselėti romantiškus santykius

Kai jau nuspręsite, kuris žmogus yra jūsų antroji pusė, laikykitės auksinės taisyklės: investuokite ne į tai, kas bloga, bet į tai kas gera.

Kartą mokytojas pasikvietė tėvą į mokyklą dėl savo sūnaus mokymosi rezultatų. Mokytojas buvo paruošęs išsamią ataskaitą, kur sūnui prastai sekasi ir kur jam reikia pasitempti. Ją visą išdėstė tėvui. Rekomendavo nusamdyti korepetitorių, nes su esamu žinių lygiu sūnui bus sunku pasivyti klasę ir išlaikyti baigiamuosius egzaminus. Tačiau tėvas sako: o pasakykite man, kur mano sūnui sekasi geriausiai? Štai tiems dalykams aš ir samdysiu korepetitorius.

Skatinti tai, kas gera, bet nesistengti “pakeisti” žmogaus tai yra gerų santykių paslaptis. Džiaukitės savo žmogumi. Girkite jį. Mylėkite jį. Juk laimingi yra tie žmonės, kurie kitus padaro laimingus.

DU: moteris ir vyras (net gėjų santuokose yra toks pasiskirstymas)

Kas yra moteris

Trumpai drūtai: moteris yra jausmai. Todėl ji NEGALI jų slėpti, juos ignoruoti, juos keisti. Nuo to ji tik serga. Jausmai tai yra ji. Jausmais jis gyvena, jausmais ji kvėpuoja. Ji turi suprasti, ką jaučia. Ji turi sąmoningai tai suvokti, tai išjausti ir paleisti.

Kas yra vyras

Trumpai drūtai: vyras yra atsakomybė. Jo mintis turi atitikti žodžius, žodžiai veiksmus. Tada jis yra savim pasitikinti, tvirta atspirtis moteriai, kurios ji trokšta. Ji savo vyrą užpildo jausmais, grožiu, švelnumu.

Vyras yra silpnoji lytis. Kodėl? Tik pagalvokite, kas pasaulyje visais laikais patiria daugiau emocinio streso, reikalavimų, įtampos, smurto, nusivylimų, išdavysčių, diskriminacijos, priekabiavimo, lieka vienos su vaikais, kenčia savo fiziologiją? Moteris. O kas daugiausia, visais laikais žudosi, nusigeria, įninka į narkotikus, lošimus, kitas priklausomybes? Vyras.

Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi juo tikinti moteris. Vyrais reikia tikėti. Juos girti. Jais žavėtis, laikyti juos herojais. Tada jie tokie ir bus.

Moteris reikia laistyti kaip gėlę – puoselėti, prižiūrėti, saugoti.

Vyrams reikia moterų, o moterims reikia vyrų. Mes esame tokie skirtingi ir tokie panašūs. Junkimės tarpusavyje į bendrą VIENĮ, susijunkime su Visata ir savo juodais tamsiais kūnais sukurkime šviesą, kaip šiame Čiurlionio paveiksle.

Apie santykius su aplinka ir kitais žmonėmis


Santykiai su aplinka ir kitais žmonėmis yra antras piramidės laiptelis. Jų negaliu kurti neturėdama tvirto pagrindo – santykių su savimi.

Viskas atvirkščiai

Šiuo metu pradėjau naują projektą. Darau su žmonėmis, kurie nori susipažinti, interviu ir ten yra vienas klausimas, kuris skamba taip: Jei atsibustumėte ryte, įgavę vieną savybę, gebėjimą ar talentą, kurio neturėjote, ką pasirinktumėte?

Aš pasirinkčiau gebėjimą automatiškai permatyti žmones. Suprasti, kada jei meluoja man, kada meluoja patys sau. Jausti juos ir perprasti jų sielas. Ech, būtų taip lengva gyventi…

Tačiau. Net ir permatydama žmones nesukurčiau su jais automatinių santykių. Nes santykius mes kuriame. O kas yra kūryba? Kūryba yra kažkas, kas slypi mumyse ir mes išleidžiame tai į paviršių.Iš tikrųjų mes kiekvienas tapome savo paveikslą. Unikalų, nepakartojamą.

Dar Einšteinas sakė: pasaulis yra tik iliuzija, nors labai įtikinama. Todėl mano aplinka yra mano pačios veidrodis. Nors dažnai atrodo, kad kalti kiti, visada kalta esu aš pati. Todėl, kad mano aplinka yra MANO iliuzija. Mano nupieštas paveikslas. Kaip žiūriu, taip ir matau. Kitų žmonių bruožai, kurie  erzina labiausiai, yra būdingi man pačiai.

Viskas atvirkščiai: tai ne “jie”, tai aš.

Ligos

Kartais man nepatinka tai, ką matau. Todėl pykstu. Tai tarsi pykti ant savo nutapyto paveikslo, kodėl jis toks negražus. Pyktis kaip ir kitos emocijos nėra blogai, jei suvokiu, kad jas jaučiu ir kodėl.

Tačiau neįsisąmonintas pyktis, baimė ir kitos neigiamos emocijos, skirtos mano paveikslui, mano iliuzijai (gyvenimui), sukelia man ligas.

Kaip jas įsisąmoninti? Yra vienintelis būdas – stebėti save. Tai viskas, ką geriausia galiu padaryti būdama ši moteris, šis žmogus, ši forma, –kai tarp pirmapradės esmės ir suvokimo apie ją yra nuleista uždanga-.

Stebėti save. Nevertinti. Nesipriešinti. Neprisirišti. Atverti viduje erdvę, kurioje nebūtų minties, nuostatos ir mirties, pabaigos. Tik buvimas. Amžinas čia ir dabar. Į kur galėtų plūsti kažkas, ko aš nesuvokiu, tačiau tas kažkas man padėtų gyventi savo iliuzijoje. Padėtų išmokti išklausyti žmones, juos suprasti, “pamatyti” jų sielas. Atpažinti save juose. Mylėti reiškia atpažinti save kitame žmoguje, sako Echardas Tolle.

Pinigai

Pinigai turi vieną panaudojimo būdą, kuris suteikia laimę – jais pasidalinus. Todėl tikrai laiminga galiu būti tik tada, kai stengiuosi dėl kitų. Kai nuoširdžiai duodu tai ką turiu, tai ką kuriu. Davimas atlaisvina erdvę manyje. Pirmoji pagalba man apėmus slogiai nuotaikai: pagalba kam nors kitam. Tada nebegalvoju apie save ir viskas praeina. Saulė šviečia ir gyvenimas vėl nuostabus.

Dėkingumas

Iš esmės svarbu ne ką darau, bet KAIP. Šv. Augustinas sakė: mylėk ir daryk tai, ką darai. Kai kurie KGB agentai yra įvertinti kaip žmogiški, kaliniai jiems dėkoja.

Dėkingumas yra emocija, kuri mane turi supti kiekvieną dieną. Dėkoju, kad matau, dėkoju, kad judu. Dėkoju, kad gyvenu. Kad esu palaiminta ir laiminga. Kad galiu kurti. Dėkoju už viską.

Mama

Svarbiausias žmogus be savęs, su kuriuo kuriu santykius, yra mama. Mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, ji visada yra ir bus šalia, netgi kai jos nebebus. Mama yra vartai, pro kuriuos aš atėjau į šį pasaulį. Mama yra tas žmogus, nuo kurio prasideda visi kiti santykiai.

Nejaučiant dėkingumo mamai geri santykiai su kitais žmonėmis yra praktiškai neįmanomi.

Santykis su mama, kaip ir visa kita, kyla iš manęs. Suvokusi save, susitaikius su savimi ir atvėrusi savyje erdvę, tylą, ramybę, buvimą, aš galiu atstatyti santykius su mama, kokie jie bebūtų. Jie nebuvo geri. Todėl dabar aš priimu mokinio poziciją. Ji mane moko. Ne to, ką ji žino, tačiau to, kaip ji elgiasi ir kaip reaguoja kiekvienoje situacijoje. To, ką aš bendraudama su ja galiu išmokti apie save.

Aš tiesiog leidžiu jai būti.

Keturi

Nuo santykių su mama prasideda visi kiti santykiai. Aš esu nykštys, keturi rankos pirštai yra mano artimieji. Visada keturi svarbiausi žmonės mano gyvenime šią akimirką. Santykius kuriu ne su visu pasauliu, bet su keturiais žmonėmis aplinkui DABAR. Jei aš esu darbe – keturi bendradarbiai, jei namie – keturi šeimos nariai, jei važiuoju autobusu – keturi žmonės aplinkui mane.

Visur gyvena žmonės. Su jais aš, noriu nenoriu, kuriu santykius. Santykiai su aplinka ir kitais žmonėmis yra romantiškų santykių pagrindas. Jei santykiai su mama, su keturiais artimiausiais žmonėmis DABAR yra geri, santykius su antrąja puse taip pat kuriu ant tvirtos žemės. Apie tai kitą penktadienį.

Apie santykius su savimi


Santykių piramidės pagrindas: santykiai su savimi.

Pirmas susidūrimas su savimi man įvyko, turbūt, kaip ir kiekvienam vaikui – kai ėmiau suvokti, kad tai “aš”. Man buvo apie trejus. Stovėjau prie veidrodžio ir žvelgiau į save su nuostaba – tai “aš”?

Antras savęs suvokimas buvo baisus ir tragiškas. Man buvo apie 12 ar 14 metų. Telefono pokalbiai tuo metu buvo dar nemokami. Mes daug kalbėdavomės su draugėmis laidiniu telefonu ir beveik visą laiką filosofinėmis temomis. Kartą buvom susipykusios ne juokais, diskutuodamos, ar tik gimęs vaikas yra geras.

Tą vakarą kalbėjausi su Birute. Kalbėjomės ilgai, kelias valandas, net ausį paraudo nuo prispausto prie jos ragelio. Jau buvo vakaras, gal 11 valanda. Ir mes priėjome klausimą: Kas aš? Paklausiau savęs šio klausimo pajutau, kad skrendu. Krentu į kažkokią erdvę, bedugnę, kuri yra beribė. Birutė pajuto tą patį ir mes abi taip išsigandome, kad trenkėme ragelius. Paskui paskambinome viena kitai su atsargiu klausimu: kas čia buvo?..

Tiesą sakant, aš išsigandau, kad neišprotėčiau.

Paskui ilgai vengiau šio klausimo. Nėriau į gyvenimą. Buvo visko, daug. Svaigalų, linksmybių, nuotykių. Bėgau ir bėgau nuo šio klausimo, nors jis mane vijosi. Norėjau išgirsti atsakymą, bet tuo pačiu užsikimšdavau ausis, kad jo negirdėčiau.

Saugų kompromisą radau religijoje. Patikėjau Dievu po to, kai kartą atėjome su močiute į bažnyčią pasimelsti. Buvau ką tik priėmusi pirmąją Komuniją, tačiau tai dar nieko nereiškė, Dievu netikėjau. Visą tą vakarą močiutė koneveikė mano tėvą, kol susisgribusi nusivedė mane į bažnyčią atsiprašyti už nuodėmę. Aš ėmiau nuoširdžiai melstis, žiūrėjau į vieną paveikslą Katedroje ir prašiau Dievo, kuriuo netikėjau: “Būk geras, atleisk man, kad apkalbinėjau savo tėvą”.  

Ir staiga pajutau, kad manęs klausosi. Fiziškai pajutau, kad kažkas į mane žiūri, mane mato, mane myli ir man atleidžia. Tai buvo nuostabus jausmas. Suvokiau, kad Dievas visgi yra.

Nuo to laiko vaikščiojau į bažnyčią, meldžiausi kiekvieną vakarą. Jaučiausi laiminga, jaučiausi palaiminta. Tačiau išmoktos maldos man skambėjo beprasmiškai, todėl meldžiausi savais žodžiais. Melsdamasi kartojau vieną vienintelę frazę: “Ačiū Tau Dieve už viską, būk geras, parodyk man kelią”.

Ir parodė.

Nuvedė mane keliu, kuriuo einu dabar. Savęs suvokimo keliu. Dabar jau nebebijau. Na, tik truputį. Bet jau žengiau pirmuosius žingsnius ir rezultatas jau matosi. Visų pirma, pritraukiau tobulą vyrą, kuris, pasirodo, gyveno Olandijoje. Nuvažiavau ten, nes traukė, grįžau, nes traukė, ir čia, Lietuvoje, sutikau Jį. Turiu du tobulus vaikus, kurie, aišku, nėra mano, bet pasirinko per mane ateiti į šį pasaulį ir nori, kad aš juos pasaugočiau, kol užaugs. Už tai aš jiems esu labai dėkinga, nes jie atneša labai daug džiaugsmo. Ėmiau užsiimti savo veikla, kurią atradau – rašyti. Žodžiai mane traukė visada, tačiau tik dabar, kelyje link savęs, ėmiau jais žaisti. Jie klauso manęs tarsi avinėliai, gula po pirštais ir skleidžia šviesą, lyg visada būtų to laukę.

Man labai padėjo knygos.

Atrodo, netikėtai ir atsitiktinai (atsitiktinumų nebūna) tinkamos ir reikiamos knygos patekdavo į mano rankas. Visai neseniai sužinojau, kodėl man taip baisu buvo paklausti: “kas aš”?

Nes patys galingiausi pasaulyje žodžiai yra du. Tai yra,

AŠ ESU

Aš esu daugiau nei ši forma (kūnas, asmenybė, vaidmenys, troškimai ir t.t.). Tai, kas AŠ ESU yra nemirtinga. Tai yra Dievas. AŠ ESU Dievas. Arba Dievas yra manyje. Dievas ir aš nėra atskiri dalykai. Niekas nėra atskiras dalykas. Viskas yra VIENA.

Kai suvokiau, kad aš esu muzika, o gyvenimas yra mano šokėjas, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Aš groju valsą, jis šoka valsą, aš groju polką, jis šoka polką. Aš esu subjektas, o gyvenimas yra objektas. Aš esu kūrėjas, kuris pasirinko (dėl man nežinomų priežasčių, bet jos, be abejo, yra) būti mano formoje, kuriantis kitas formas.

Mano tikslas – pasiekti nušvitimą. Ne tik suprasti tai, ką sako kiti nušvitę žmonės, bet pajusti tai pačiai. Mano tikslas – sąmonės šviesa nušviesti savo ego. Mano tikslas – pasiekti ramybę.

Aišku, negaliu žinoti ar net tikėtis pasiekti šio tikslo šiame gyvenime. Tačiau tai, kad aš jau žinau kas AŠ ESU man atvėrė visai naują gyvenimo perspektyvą.

Kaip ir visą gyvenimą, santykius kuriu aš pati. Kaip aš grosiu, taip santykiai ir šoks.

Apie santykius su atostogomis


Konfucijus sakė: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau niekada nebereikės dirbti“. O jei nereikės dirbti, tai nereikės ir atostogų. Ir tai yra tiesa. Kai žmogus dega aistra savo darbui, atostogų jam nereikia. Jis nenori ilsėtis, nes neeikvoja savo energijos, bet ją generuoja – darydamas tai, kam jaučia trauką. Trauka kartu su pastangomis kuria talentus.

Tačiau kiek yra tokių žmonių? Juk dauguma dirba darbą, kurį galbūt ir mėgsta, tačiau kiekvieną savaitę laukia savaitgalio, o visus metus laukia atostogų. Tokia yra ir visuomenės nuomonė – visuotinai sutariame, kad pirmadienis yra sunki diena, o penktadienis džiaugsminga, nes darbo savaitė jau baigiasi.

Jeigu taip yra, vadinasi, dauguma žmonių kankinasi. Nors ir mėgstamas, darbas yra kančia. Susimąsčiau, kas skiria tuos žmones, kurie dirba su aistra ir kuriems nereikia atostogų, ir tuos, kurie vien tik apie jas svajoja, darbą laikydami, nors ir ne katorga, tačiau tam tikra prasme kančia?

Kai žmogus daro tai, ką mėgsta, ar tai būtų pardavimai, ar aptarnavimas, ar darbas su skaičiais, su duomenimis, įrankiais, žiniomis, ar savo rankomis, jis įsijaučia ir dirba negalvodamas apie nieką kitą. Angliškai tai dar vadinama „flow“, srovė. Kai pagauna srovė, žmogus dirba su polėkiu, jis būna čia ir dabar, nesižvalgo į šalis. Jis būna šioje akimirkoje ir negalvoja nei apie vakarą, nei apie savaitgalį, nei apie atostogas ar praeities problemas. Tokie žmonės paprastai yra sėkmingi ir išskirtiniai savo darbe, nes jie jį atlieka gerai arba labai gerai. Jie paprastai kopia karjeros laiptais, nes kiti natūraliai pajunta jų polėkį, akimirkai nuslopinantįego, kuris iš esmės ir kuria kančią.

Tiesa, dauguma žmonių pasakytų, kad dirba ne tokius darbus, kad galėtų taip jaustis. Todėl jų protas ieško išeities ir sukuria iliuziją – atostogos yra išsigelbėjimas. Tai pats geriausias laikas metuose – gauni atlyginimą, tačiau nereikia eiti į darbą. Tokie žmonės galvoja: „Tada tai aš pailsėsiu!“. O dabar…dabar reikia tik dar šiek tiek pakentėti, kad tada pagyvenčiau. Išsirinksiu pačią nuostabiausią, egzotišką, brangią kelionę ir visus metus jai taupysiu, apie ją svajosiu, jos lauksiu. Nors kasdieną kankinuosi savo darbe, jis įgauna prasmę – turėsiu puikias atostogas.

Ką gi, laukimo laikas neišvengiamai ateina ir išsvajotos atostogos prasideda. Tačiau, o gyvenime! Kažkas būtinai būna ne taip. Ar viešbutis, ar lėktuvas, ar oras, ar gidas, ar šalis. O gal maistas, ar blogas laiko planavimas. O gal tiesiog, neišeina visai atsipalaiduoti. Arba jei išeina, tai labai trumpam. Ir tada laukia, kol galės parodyti nuotraukas bendradarbiams ir papasakoti viską, kaip buvo. O kai jau viskas išpasakota, parodyta, suvenyrai išdalinti, toliau laukia: savaitgalio, švenčių, kitų atostogų…Laukia.

Taip ir praeina gyvenimas. Laukime. Stebuklas, kurio forma turėjo būti atostogos (šventė, data, įvykis), neįvyksta. Neįvyksta todėl, kad vienintelis būdas išvengti kančios yra būti šioje akimirkoje. Buvimas yra mūsų natūrali būsena, kuri vienintelė nekelia kančios. O būti įmanoma tik čia ir dabar. Ši akimirka yra viskas, ką mes turime.

Ši akimirka – tai yra gyvenimas

Gyvenimas yra mes, nes jis atskirai be mūsų neegzistuoja. Mes ir ši akimirka yra viena. Kančią kelia ego, kuris minčių pagalba kuria istorijas laike, tokiu būdu mūsų galvose kurdamas iliuziją apie pasaulį. Netgi darbe, nuobodžiame posėdyje pasistengus tiesiog būti, klausyti, o ne galvoti apie vakarienę ar savaitgalį, kančia tuoj pat sumažės arba visai praeis. Taip papasta. Todėl tiek dirbant darbą, tiek atostogaujant pilnatvę galima pajusti tik vienu būdu – nesvajojant, neplanuojant, negalvojant. O būnant akimirkoje. Srovėje.

Apie santykius su laiku


Mes gyvename suspausto laiko zonoje. Tarsi narai, panirę į vandenį. Kiekvienas turime po oro balioną, iš kurio kvėpuojame. Kvėpuojame suspaustą orą, kuris pasibaigs. Tada teks kilti į paviršių ir kvėpuoti laisvai.

Mūsų laikas, suspaustas į sekundes, atitinka širdies dūžių skaičių. Viena sekundė – vienas ramios širdies dūžis.

Tuk-Tuk-Tuk.

Tcik Tcik Tcik.

Tiek sekundžių, tiek širdies dūžių mes turime, kiek turime. Ribotai. Širdies dūžiai išnyksta amžinybėje, rytą keičia vakaras, naktis keičia dieną, ruduo – vasarą. Rudenį keičia žiema, žiemą – pavasaris. Ir nieko čia nepakeisi. Esame įsprausti į šią sistemą.

Ir čia prasideda visas stresas. “Ką man reikės padaryti” – pati dažniausia mintis mano galvoje. Mintys apie tai, ką reikės padaryti, kad spėčiau į tam tikrą laiko rėmą (kol rytas, kol diena, kol vasara), pasišokinėdamos veja viena kitą. Spėju, tačiau planai veja planus. Darbai – atostogos, reikalai – pramogos. Jų niekada netrūksta. Laiko užtenka, tačiau planų yra lygiai tiek pat. O kaip norėtųsi atsipalaiduoti. Nieko neveikti, apie nieką negalvoti, nieko neplanuoti… Tiesiog būti. Rytą vakarą, žiemą vasarą.

Ką gi. Ko nori, tai ir gauni. Taip, kartais ateina tokios akimirkos. Kaip vakar. Siurbiau kilimą (planas – susitvarkyti namus iš pagrindų, nes kitą savaitę turi atvažiuoti svarbūs svečiai) ir staiga nuleidau rankas. Atsisėdau ant sujauktos, dar nespėtos pakloti lovos, ir visa savo esybe pajutau buvimą čia ir dabar. Šioje akimirkoje, sėdint ant šios lovos, šiame name, šioje šalyje, žemėje, planetoje, galaktikoje, visatoje. Štai, sėdžiu sau ir esu. Tiesiog esu.

Tai buvo tik akimirką, tačiau po jos pajutau, kad norėčiau ją pratęsti. Norėčiau nejausti laiko. Būti akimirkos amžinybėje. Bet, kur tau! Tuoj prisistatė mintys: dabar reikia pabaigti siurbti, paskui išplauti grindis, sulankstyti skalbinius, nuvalyti langus, dar reikia nuplauti mašiną, išpurtyti jos kilimėlius, pasakyti vyrui, kad užsakytų viešbutį kelionei, numaudyti vaikus, jau laikas pasakyti jiems, kad išjungtų filmukus, nes jau LAIKAS… Nesibaigiantis, nesibaigiantis, nesibaigiantis darbų sąrašas. Širdis plaka, sekundės nyksta, gyvenimas trumpėja.  

Susimąsčiau. O kas būtų, jei aš likčiau toje sekundėje, kuri pati savaime yra amžinybė? Jei nebetvarkyčiau namų, nekločiau lovų, nebemaudyčiau vaikų, nebepriminčiau vyrui, ką jam reikia padaryti, bet tiesiog jausčiau tai, ką jaučiau ką tik – buvimą.

Ir kas būtų? Nežinau, kas būtų, bet, turbūt, nebūtų labai gerai. Mes gyvename tam, kad judėtume. Mes esame uždaryti į šį kūną, į suspausto laiko zoną tam, kad jį išnaudotume. Kai numirsime, galėsime skrajoti akimirkos amžinybėje, o dabar – reikia veikti. Žmogaus esmė yra judėjimas. Darbas. Juk ne veltui esame paleisti su tuo deguonies balionu pasižvalgyti po pasaulį. Juk ne sėdėti ant akmens ar ant sujauktos lovos ir mėgautis tuo, kad esame, čia susirinkome. Susirinkome judėti. Todėl visi reikalai, visi rūpesčiai ir darbai yra reikalingi. Jie yra būtini mums, kad išmoktume tai, ką turime išmokti. Dar kartą kartoju – ne veltui esame čia uždaryti. Su limituotu laiko (deguonies) kiekiu.

Ateis akimirka, kai nustosiu kvėpuoti. Deguonis baigsis. Ir tada paklaus manęs Tas, kuris čia siuntė: o ką nuveikei? Ką padarei? Ką pamatei? Ką patyrei? Sakysiu: prasėdėjau ant lovos ir mėgavausi akimirka? Nemanau, kad tai bus teisingiausia, ką galėjau su savo gyvenimu padaryti. Aš turėjau nuplaukti už tos uolos ir pasižiūrėti, kas ten. Turėjau suprasti, kas esu ir ką galiu, o ką dar turiu išmokti. Turėjau susitikti su kitais plaukikais ir pabendrauti su jais. Pasipykti. Pasidžiaugti. Turėjau daug ką padaryti. Ir viską daryti su džiaugsmu, dėkingumu ir ramybe širdyje. Tik tada galėčiau sakyti, kad savo deguonį sunaudojau esmingai.

Todėl linkiu visiems – gyventi. Su problemomis, su rūpesčiais. Su šimtais darbų. Su ligomis ir skausmu. Su nuovargiu, persidirbimu ir poilsiu. Su viskuo, kas įeina į žodį GYVENIMAS. Tik tada mes išnaudosime savo sekundes, savo širdies dūžius, savo deguonį sėkmingai. Tiesiog – gyvendami.

Santykiuose svarbiausia yra ramybė.


Jei pasaulyje nebūtų žmonių, jis būtų tik balta tuščia vieta. Jame nieko nebūtų. Greičiausiai nebūtų ir pačio pasaulio, nes nebūtų kam į jį žiūrėti. Objektas keičia savo savybes nuo to, kaip stebėtojas jį stebi (atsiminkite eksperimentą su vandens molekulėmis).

Pasaulį kuria kiekvienas žmogus. Jame nėra vieno režisieriaus. Režisierius jame yra pats kūrėjas, pats žmogus. Savo mintimis kiekvienas žmogus sukuria SAVO pasaulį.

Kaip žiūri, taip ir matai.

Kiekvieno žmogaus pasaulis yra unikalus ir teisingas.

Įdomi mintis, kad pasaulyje gyvena tik vienas žmogus, kuris turi 7 milijardai formų, tiek, kiek jame gyvena žmonių. Kiekviena forma yra skirtinga, taip ir žmogus mato pasaulį skirtingai. Taip, kaip į jį žiūri pro savo unikalios formos prizmę. Tai tarsi suskaldyta uola, visi jos gabaliukai turi savo unikalią, skirtingą formą, tačiau visi jie yra ta pati uola.

Kiekvienas žmogus sukuria savo unikalų požiūrį į tuos pačius dalykus. Juk nėra ir nebuvo pasaulyje vieno žmogaus, vienos jėgos, vieno mokytojo, vieno autoriteto, vienos tiesos, kurių žodis būtų paskutinis.

Kiekvienas žmogus kartu yra ir visas pasaulis.

Pasaulio kūrėjas yra kiekvienas žmogus, o viskas kartu, tai, kas sukurta, sudaro tai, ką mes turime – bendrą unikalų pasaulio paveikslą.

Mes visi, tokie skirtingi ir tokie panašūs kuriame savo pasaulius, tačiau mes esame labai arti vienas kito. Kurdami savo pasaulį, įtakojame ir kitų žmonių, ypač savo artimųjų pasaulį.

Tai tarsi akmenukas, mestas į ramų vandenį. Jis įkrenta ir sukelia ratilus. Ratilai eina labai toli, ilgai, nors akmenukas jau seniai guli ežero dugne. Taip ir mūsų pasaulio kūrimo įrankiai (nuostatos, mintys, emocijos, veiksmai), tarsi tie ratilai veikia visus kitus žmones.

Viskas, ką mes darome įtakoja visus kitus pasaulio žmones ir atvirkščiai.

Todėl santykiai yra vienas iš pagrindinių žmogaus gyvenimo kokybės kriterijų.

Tai, beje, įrodo mokslas.

Ilgiausiu pasaulyje vadinamas tyrimas, atliktas Harvardo universitete truko daugiau nei 75 metus. Jo metu imta stebėti ir tirti 700 jaunuolių. Šie jaunuoliai buvo paskirstyti į dvi grupes – viena grupė sudaryta iš naujųjų Harvardo studentų, perspektyvių, intelektualių jaunuolių su puikiomis ateities perspektyvomis, o kita iš neturtingiausių Bostono rajonų, pačių problematiškiausių šeimų jaunuolių. Tyrimo eigoje šie žmonės kas du metus buvo apklausiami, stebima jų gyvenimo eiga, įvertinama sveikata, kalbamasi su jų artimaisiais, jie įvertinami savo namuose, darbe, laisvalaikiu. Vieni tiriamieji pasiekė viršūnę, vienas net tapo prezidentu, kiti nusileido į dugną, susirgo priklausomybėmis ir psichinėmis ligomis. Surinkę daugybę medžiagos, mokslininkai padarė vieną aiškią išvadą –

Geri santykiai mums padeda tapti laimingesniems ir sveikesniems.

Kai tiriamiesiems sukako 50 metų, buvo apibendrinti visi surinkti duomenys, ir tyrėjai suprato, kad jų gyvenimo pabaiga nepriklausys nuo kitų dalykų, bet tik nuo to, kokius jie turėjo tarpusavio santykius. Tie tiriamieji, kurie buvo labiausiai patenkinti savo santykiais, buvo sveikiausi ir kai jiems sukako 80.

Tyrimas išmokė trijų pagrindinių dalykų:

1.     Socialiniai kontaktai mums, žmonėms, yra būtini, o vienatvė tikrai žudo. Izoliuoti, vieniši žmonės yra nelaimingesni ir miršta anksčiau.

2.     Ne santykių kiekyje slypi jų prasmė, bet jų kokybėje. Galima turėti daug pažįstamų, mielų žmonių, tačiau svarbiau yra vienas vienintelis žmogus, kuriuo galima pasitikėti. O sudėtinga, konfliktiška santuoka yra blogesnė nei skyrybos.

3.     Geri santykiai saugo ne tik mūsų kūnus, bet ir mūsų smegenis. Tie žmonės, kurie būdami 80 -ties turėjo žmogų, kuriuos galėjo pasitikėti, ilgiau išliko gyvybingi ir sąmoningi.

Darosi aišku, kad ne pinigai ar kiti dalykai, bet geri santykiai labiausiai padeda mums gyventi.

Tačiau kas yra geri santykiai? Kaip juos apibrėžti?

Daugelį šimtmečių mes buvome paklydę. Galvojome (ir iki šiol dauguma žmonių taip galvoja), kad darbas yra svarbiausias dalykas gyvenime ir viskas, dėl ko reikia stengtis tai dėl karjeros ir daugiau pinigų bei garbės. Tai yra tiesa, nes kitas tyrimas atskleidė labai paprastą realybę: 80 procentų žmonių gyvenimo tikslu laiko pinigus, o 50 procentų dar ir garbę, šlovę, populiarumą. Turbūt dalis atsakytų mylėti ir būti mylimam. O kiek žmonių atsakytų: jausti RAMYBĘ?

Mes visi esame susiję, visi esame vieno ežero bangelės, tačiau kitų žmonių mesti akmenukai nuolat sukelia ratilus, kurie neduoda mums ramybės. Tai gadina mūsų santykius. Būtent, neduoda ramybės.

Ramybė pagal daktaro Havkinso sudarytą sąmonės žemėlapį  (panaudojant kinesiologinį metodą) yra pats siekiamiausias, aukščiausias žmogaus sąmonės lygis (neskaičiuojant nušvitimo).

Iš tikrųjų ko mes siekiame gyvenime, tai ramybės. Nors galvojame, kad norime tik mylėti ir būti mylimi, iš tikrųjų mūsų siela trokšta ramybės. Ramybės būsenoje atsiveria sielos lobiai, ji nurimsta ir pamato, kad pasaulis yra tobulas. Toks jis ir yra. Tik nurimus raibulams mes galime pamatyti nuostabų ežero dugną.

Tai galioja ir santykiams.

Turiu jus nuvilti, kad aš neturiu jums greito recepto, kaip pasiekti ramybę.

Iki ramybės kelias yra tolimas. Pirmiausia reikia apsigaubti optimizmu, pasiryžti, priimti viską taip kaip yra, pajusti prasmę, suvokti, kad nėra nei gero nei blogo,  atleisti, pamilti visą pasaulį ir save, pajusti džiaugsmą ir tada ateis ramybė.

Taigi, mūsų visų laukia įdomi ir įvairi kelionė link savęs. Bandymas pakilti į aukštesnį sąmonės lygį.

Geriausia ramybės draugė – EMPATIJA

Deja, Lietuva yra skelbima mažiausiai empatijos turinti šalis pasaulyje. Empatija tai nėra atiduoti savo mylimiausią meškiuką verkiančiam broliui. Empatija yra surasti jo drakoniuką ir jį jam atnešti. Empatija yra pamatyti ir pajusti kito žmogaus poreikius ir jausmus ir į juos reaguoti.

Ši taisyklė galioja visokiems santykiams: ir romantiškiems, vyro moters ir bendražmogiškiems; visiems santykiams puoselėti būtina empatija. O jos išmokti galima tik perkopus per gėdą, kaltę, apatiją, sielvartą, baimę, norą, pyktį, išdidumą. Empatija galima tik pasiekus drąsą. Drąsą pasižiūrėti kitam žmogui atvirai į akis. Drąsą pasakyti tai, jaučiame. Drąsą atsiprašyti ir prisipažinti klydus. Paskui atsiras ir pasitikėjimas, optimizmas, atlaidumas, supratingumas pagalba ir galiausiai ramybė.

O kur meilė?

Kur romantiška meilė? Paklausite.

Meilė yra. Ir ji yra labai svarbi. Žmonės, kurie surado savo antrąją pusę, yra laimingi. Jie yra ne vieni, jie turi žmogų, kuriuo gali pasitikėti. Jie yra labai arti ramybės. Tačiau kaip rasti antrąją pusę? Paslaptis labai paprasta.

Kaip ir visą pasaulį, meilę mes kuriame patys.

Patys kuriame savo pasaulį, patys kuriame ir savo antrąją pusę. Niekas iš išorės mums jos „neatveda“, „negauname“ ar „likimas nelemia“. NE! Mes patys susikuriame. Tik pagalvokite, kas nuspręs, vienas ar kitas žmogus yra jūsų antroji pusė? Tik jūs pati (ar pats). Kaip nuspręsite, taip ir bus. Kaip žiūrėsite, taip ir matysite.

Sukurti meilę yra ne taip sunku, kaip sunku ją išlaikyti. Sako, meilė trunka trejus metus. Netiesa. Meilė trunka visą gyvenimą ir ji tik stiprėja.

Didžiausias ramybės priešas – nelanksčios NUOSTATOS.

Turbūt žinote anekdotą apie sužadėtinių porą, kurie išsiskyrė dar nesusituokę, nes niekaip negalėjo sutarti, kokios spalvos automobilį pirks, kai susituoks? Arba Alberto Einšteino ir daugelio kitų gyvenimai taip pat iliustruoja, kaip nuostatos, kurių žmogus negali pakeisti sužaloja ir galiausiai nužudo meilę.

Kaip pakeisti savo nuostatas

Veiksmai kyla iš emocijų, emocijos kyla iš minties, mintis kyla iš nuostatos. Mes visi esame pilni vidinių nuostatų, kas yra gerai, o kas blogai. O grįžus atgal: nuostata kuria mintį, mintis kuria emociją, emocija kuria veiksmą.

Problema atsiranda tada, kai mes nejaučiame empatijos kito žmogaus nuostatoms.

Tarkime, draugas meta akmenį, man sako: šis žmogus tave apgaus. O man norisi gintis, aš pykstu: ne, neapgaus, galų gale, iš kur tu žinai? Tu gi nežinai. Tačiau jei aš jaučiu empatiją draugo nuostatoms, pakylu aukščiau akmenuko sukeltų ratilų ir jie manęs nebebanguoja, aš nebepykstu. Man tik pasidaro aišku, kodėl jis taip sako. Tiesiog jis yra tokiame pasaulyje, kokį mato. Jo pasaulyje žmonės vieni kitus apgaudinėja. Man pasidaro aišku, kad tai ne mano pasaulio dalis.

Kaip tai padaryti? 

Stebėti save. Stebėti savo nuostatas. To užtenka. Stebimas objektas keičia savo savybes, sako kvantinė fizika. Vien stebint, tarsi atsitraukiant nuo savo nuostatų ir minčių galima pakeisti automatinę reakciją į jas.

Patarimai puoselėjant santykius

Stebėti savo nuostatas (kokios jos ir kodėl jos tokios?)

Klausytis ir stebėti kitą žmogų (ne tik girdėti, bet būti čia ir dabar ir visą savo dėmesį dovanoti kitam žmogui)

Susidėlioti prioritetus (tai, kas yra pirmoje vietoje mūsų prioritetų skalėje, tam atiduodame daugiausia energijos. O santykiai visada turi būti pirmoje vietoje)

Neleisti konfliktui rūdyti, spręsti jį tuojau pat ir iš esmės.

Skirti dvi savo gyvenimo minutes pagirti žmogų už tai, ką jis daro. Tai truks tik dvi minutes, bet labai gali būti, kad tai bus paskatinimas visas likusiam gyvenimui.

Žmogus yra nenušlifuotas deimantas, pakabintas ant neįkainuojamos vertės pakabuko – gyvenimo. O deimantą gali nušlifuoti tik deimanto dulkės, t. y. kiti deimantai.

Apie santykius su GAUSA gyvenime


Parašė man per feisbuką žurnalistė iš televizijos laidos “Stilius”. Ji nori paimti iš manęs interviu ir padaryti apie mane reportažą. Kodėl? Klausiu. Juk aš nieko ypatingo gyvenime nepasiekiau, niekuo nepasižymėjau, o tai, kad parašiau knygą…knygas dabar rašo visi. Parašyti knygą yra taip pat nebeegzotiška, kaip keliauti ar išvažiuoti pagyventi  kur nors kitame pasaulio gale.

Ne, sako, ne todėl, kad parašėte knygą, o todėl, kad išdrįsote gyventi taip, kaip norite. Mes ieškome tokių žmonių. Jie įkvepia. Motyvuoja ir domina.

Hm. Ir kaip man tai pavyko? Gyventi taip, kaip noriu?

Galiu papasakoti.

O vakar per feisbuką man parašė jauna rašytoja. Ji jau pasirašė su leidykla sutartį ir jos pirmoji knyga turėtų pasirodyti vasarą. Klausė manęs apie pristatymus, jų organizavimą, bendravimą su skaitytojais. Klausė patarimų, kaip knygą padaryti matomą tarp tokios daugybės naujai išleistų. Paskui man sako: aš visą gyvenimą svajojau rašyti, bet pradėjau tą daryti tik tada, kai išėjau iš darbo. Dabar vėl ieškau darbo, nes iš rašymo neišgyvensiu. Todėl, greičiausiai, tai bus pirma ir paskutinė mano knyga.

Dauguma žurnalistų stoja į žurnalistiką dėl dviejų priežasčių: jiems patinka rašyti ir patinka bendrauti. Bet rašyti patinka labiau. Sako, kad kiekvienas žurnalistas svajoja parašyti knygą. O žurnalistika, turbūt, yra vienintelė specialybė, kurioje iš rašymo galima išgyventi. Tačiau bėda ta, kad rašyti reikia ne tai, ką norisi, o tai, kas privaloma. Todėl rašymas išsekina, išsunkia ir nebelieka laiko kurti.

Ką gi,  amžina dilema, kurią reikia išspręsti: finansai (“išgyvenimas”) ar darymas to, kas tikrai traukia.

Rašytoja Birutė Jakučionytė, savo knygas leidžianti savo lėšomis, taip pat neseniai feisbuke rašė apie tą patį: kaip sumokėti nuomą už namą ir visgi daryti tai, ką mėgsti labiausiai? Juk teoriškai, jei tavo veikla tave “veža”, ji turi vežti ir pinigus. Visi guru, mokytojai, sako tą patį. Tai kodėl taip nėra?

Na, o dabar galiu papasakoti, kaip pavyko man.

Gimiau šeimoje, kurioje pinigai ir darbas buvo “nėra” ir “privaloma” sinonimai. Pinigų nebuvo, niekada. Darbas buvo šventas. Turi eiti ir dantis sukandusi dirbti, mokė mane tėvai. Privalai, nes kitaip “neišgyvensi”. Aišku, jie linkėjo man tik gero ir mokė to, ką moka patys.

Taigi, taip aš ir dariau. Daug mokiausi, daug dirbau. Visą laiką bijojau. Kas bus? Kas bus, kai baigsiu vidurinę, ir niekur neįstosiu? Kas bus, jei baigus universitetą nerasiu darbo? Kas bus, jei jo neteksiu? Kas bus? Kaip “išgyvensiu?”

Bijodama stengiausi apsidrausti: buvau gera studentė ir puiki darbuotoja. Mane mėgo, dirbau gerai, buvau pakankamai intelektuali, išsilavinusi. Tačiau visą laiką kažkas buvo ne taip. Dabar jau žinau: tas jausmas: “kažkas ne taip” yra signalas keisti gyvenimą. Ir man, ačiū Dievui, netrūko drąsos jį keisti.

Iš pirmo, labai sunkiai surasto darbo išėjau pati, nes nusprendžiau keisti darbo sritį. Studijavau pedagoginiame universitete ir dirbau manikiūrininke (mokiausi tris metus kosmetologijos, tačiau darbo neradau. Tik pabaigusi trijų mėnesių manikiūro kursus įsidarbinau manikiūrininke). Nusprendžiau įgyvendinti savo seną svajonę pagyventi vasarą užsienyje. Tėvai sakė, nevažiuok, bet aš išdrįsau ir išvažiavau. Keturis mėnesius gyvenau Airijoje, Dubline, dirbau aukle ir mokiausi anglų kalbos. Šeima davė man kambarį, maisto, mokėjo už kursus ir gaudavau šiek tiek arbatpinigių. Man buvo 23-ji.

Grįžusi nebenorėjau dirbti manikiūrininke, nors pasiūlymų buvo ne vienas. Paprašiau draugės, kuri semestrui išvažiavo į Suomiją mokytis, palikti mane vietoj jos dirbti universitete raštvede. Draugė sakė: nebūk kvaila, neik, ten blogas darbas, mažas atlyginimas, visi ant tavęs važiuoja ir taip toliau, bet aš vis tiek prašiau suprasdama, kad tai mano galimybė į CV įsirašyti ne tik manikiūrininkės, bet ir raštvedės pareigas.

Praėjus semestrui, vėl ieškojau darbo, vėl neradau, kol pagaliau įsidarbinau produkto vadybininke, kur reikėjo dirbti po 10 valandų per dieną, 7 dienas per savaitę, važinėti su karštu termosu ir sausomis sriubomis autobusu po miestą, daryti pristatymus Maximose, ligoninėse, vaistinėse. Ištvėriau kelis mėnesius ir įsidarbinau į valstybinę įmonę sekretore.

Ten darbas buvo tobulas: ramus, patikimas, jo nedaug, atlyginimas geras. Galėjau dirbti visą gyvenimą ir vargo nematyti. Dirbant ten pabaigiau magistratūrą Vilniaus universitete, iš sekretorės tapau personalo vadybininke.

Tačiau einant ketvirtiems darbo metams ėmiau jausti, kad kažkas ne taip. Stovintis vanduo. Žmonės tie patys, kalbos tos pačios. Susiradau kitą darbą ir išėjau į privatų sektorių.

Vėl dirbau po 10 valandų per dieną, tačiau darbas man labai patiko. Patiko įmonė, žmonės, dinamika. Viskas buvo gerai, bet pavargau. Pasikeitus valdžiai ir atėjus naujai vadovei, jos nuostata: “versle negali būti žmogiškumo” man buvo peilis į širdį. Ji pakeitė visas skyriaus darbuotojas, paliko tik mane. Ėmiau rinkti citatas, kalbančias apie emocinį klimatą darbe ir jo įtaką darbuotojų sveikatai. Į žaidimą įsijungė visos kolegės ir netrukus citatas mes ėmėme kabinti ant sienos. Jas pastebėjo darbuotojų profsąjungos pirmininkė, paklausė, ar gali jas nusifotografuoti ir kitą dieną mūsų vadovė turėjo rimtą pokalbį su direktore. Po to pokalbio buvo rimtas pokalbis su manimi. Maždaug toks:

– Kodėl jūs kabinote tas citatas ant sienos?

-Darykite išvadas.

-Man atrodo, mums reikia atsisveikinti.

-Ir man taip atrodo.

Atsisveikinome kitą dieną šalių susitarimu, gavau nežmoniškai didelę sumą pinigų ir kitą savaitę išskridau į Egiptą, viena, pailsėti.

Grįžusią mane pasikvietė dirbti buvusi vadovė, bet nei įmonė, nei darbas man nepatiko. Ir tada, ačiū Dievui, atėjo krizė. Su džiaugsmu išėjau iš darbo ir išvažiavau į Olandiją.

Ten subrendau. Kaip žmogus, kaip moteris ir kaip rašytoja. Pagaliau ėmiau rašyti, iki tol apie tai tik svajojau. Pagaliau turėjau apie ką rašyti! Pagaliau mano gyvenimas buvo mano rankose – tai, kad aš nebesiekiu “privalomos” karjeros, nors turiu visus duomenis ir išsilavinimą, mane išlaisvino. Na ir kas, kad dirbu paprastą darbą, na ir kas, kad mano išsilavinimas yra aukštasis. Paprastas darbas ir tai, kad “nebeprivalau” tilpti į rėmus mane išlaisvino. Gal aš niekada ir nenorėjau tos karjeros? Gal net nenorėjau aukštojo išsilavinimo? Ėjau su srove, kaip ir visi. O Olandijoje tapau tuo, kas esu – rašytoja. Ir visai nesvarbu, ar “išgyvensiu”. Išgyvensiu, nes galiu dirbti ir valytoja. Ir padavėja. Ir aukle. Ir pardavėja. Bet kokį darbą, nesvarbu. Nesvarbu tie rėmai, likę Lietuvoje. Niekas nesvarbu. Svarbu būti savimi.

O tapus savimi, viskas ėmė rutuliotis palankia linkme. Grįžusi į Lietuvą (niekada nenorėjau likti ten gyventi), man pasiūlė darbą įdarbinimo agentūroje, kur buvo smagu, tačiau visgi “kažkas ne taip”. Susipykau su kolege, kuri buvo labai miela ir labai gera moteris, tačiau tiesiog, taip man reikėjo. Mus abi dėl to konflikto atleido. Ji įsidarbino kitur, o aš pastojau nuo savo būsimo vyro, kuris dėl manęs atvažiavo gyventi į Lietuvą, nieko čia nepažinodamas ir neturėdamas jokių karjeros galimybių. Atleista, nėščia, su bedarbiu vyru užsieniečiu. Ir labai laiminga, nes myliu ir rašau. Man buvo 35-ri.

Tačiau jis gavo darbą, į kurį jį rekomendavo kolegė, su kuria mes susipykome. Angelas, ne žmogus.

Išėjusi į vaiko priežiūros atostogas rašiau jau intensyviai. Įkūriau savo tinklaraštį, rašiau knygą, straipsnius. Keturis metus gyvenau iš Sodros pinigų (dvi vaiko priežiūros atostogos, du vaikai), o joms pasibaigus su vyru nusprendėme, kad mano darbas nuo šiol yra rašyti. Nesvarbu, kad aš negausiu to 1000 eurų, kuriuos galėčiau gauti, tačiau daryti tai, kas mane traukia labiausiai yra daug svarbiau nei finansinis stabilumas.

Atrodytų, man pasisekė? Turiu vyrą, kuris mane išlaiko. Ne, ne pasisekė. Aš link to ėjau daug metų. Aš keliavau į save. Kelionė buvo ilga, nors įdomi. O kai ateini į save, viskas ima ir susiklosto taip, kaip reikia. Atsiranda vyras, atsiranda darbai, atsiranda žmonės. Viskas prasideda nuo kelionės į save.

Todėl tiems žmonėms, kurie seniai nori, bet nedrįsta daryti tai, ko visada norėjo, nes “neišgyvens”, pasiūlyčiau neskubėti. Eiti link tikslo, jo neprarasti. Ir gal ne šiais metais, gal ne kitais, tačiau jei svajonė yra, ji būtinai išsipildys. Svarbiausia keliauti, nesustoti. Skaityti knygas, gilintis į save. Ne išorėje slypi atsakymai, bet viduje. Kiekvieno žmogaus viduje. Ten slypi tikri lobiai. O tuos lobius suradus visos išorinės aplinkybės ima klostytis palankiai.

Ir tikrai, yra žmonių, kurie Lietuve iš rašymo išgyvena. Išgyvena ir iš meno, kūrybos. Viskas yra įmanoma. Visi materialūs poreikiai yra tik iliuzija, forma, kurią sukūrė ir mums primetė. Tam, kad pirktume. Tam, kad vartotume. Juk galima gyventi kukliai. Žmogui reikia labai nedaug. Nuomotis kambarėlį, vaikščioti pėsčiomis (labai sveika), rūbus pirkti iš antrų rankų (pvz. iš mamų, už kelis eurus galima ohoho kokių nusipirkti), valgyti mažai (dar sveikiau). Svarbiausia, rasti save. Ir daryti tai, kas patinka.

Man užtektų uždirbti iš rašymo 500 eurų per mėnesį. Įmanoma. Parašysiu, kada tai pasieksiu:)

A, pamiršau apie gausą. Gyvenant visada turiu galvoje nuostatą – aš turiu. Aš turiu pinigų. Pilną piniginę. Visko turiu. Visko man užtenka, teka per kraštus, net per daug. Gausa realybėje yra tada, kai gausa yra viduje. Aš turiu.

Apie santykius su smurtu


Sėdžiu aš viešbučio vestibiulyje Egipte ir rašau. Pro langą matau palmes, jų lapai švelniai linguoja nuo vėjo. Šviečia saulė, tingiai šilta.

Visiška idilė, išskyrus tai, kad visai šalia manęs ginkluota apsauga, pasiruošusi žudyti. Egipte buvo neramu, todėl dabar jie pasiruošę. Jie gins savo pajamas (turistus) smurtu. Ir šis išvaizdus vyras, nešiojantis ginklą, nesudrebės nužudydamas žmogų. Taip pat paaukos savo gyvybę, jei kas nors pultų. Smurtas prieš smurtą.

Yra tokia nesipriešinimo teorija. Ji teigia, kad turi atsukti antrą žandą, jei tau trenkė, atiduoti paskutines kelnes, jei iš tavęs atėmė marškinius. Nesipriešinti, jei tave žudo. Arba, kaip senovės išminčiai sako: pamaitinti žvėrį, kuris tave puola.

Prisipažinsiu, kad man ši teorija, kaip turbūt ir daugeliui žmonių, visai neseniai atrodė visai nesuprantama. Tiesiog nelogiška. Ką, tave puola, o tu turi nesiginti? O jei puola tavo vaikus? Kaip gali jų neginti? Aš pati, skaitydama Tolstojaus, didžiojo nesipriešinimo teorijos šalininko, knygą ne vienoje vietoje pagavau save galvojant, kad tai yra neįmanoma. Neatitinka realaus gyvenimo. Nelogiška.

Nelogiška vien jau dėl to, kad autorius pripažįsta, jog nėra bendro, logiškai apibrėžto, universalaus apibrėžimo, kas yra blogis. Todėl, kad kas vienam žmogui yra blogis, kitam gali būti gėris ir atvirkščiai. Iš to išeina, kad bendrai suvokiamo blogio apskritai nėra. Kaip ir gėrio, nes kas vienam žmogui gėris, kitam gali būti blogis ir atvirkščiai. Todėl teigti, kad smurtas yra blogis, o krikščioniški idealai yra gėris, yra prieštaravimas tam pačiam, pirmutiniam  teiginiui.

Pavyzdžiui, Platonas rašydamas ir mąstydamas apie žmogų, pasaulį, vertybes, idealą, niekada nepagalvojo, kad tuometinė visuomenės santvarka būtų blogis. Tai buvo vergų ir ponų santykis ir gimęs vergu niekas niekada nebandė ir negalėjo tapti ponu. Tai buvo taip savaime suprantama, kad tada tai buvo gėris. Tačiau dabar, paklausus bet kurio pasaulio žmogaus, bet kurio amžiaus ir išsilavinimo, visi pasakys – vergovė yra blogis.

Išeina, kad apie NIEKĄ negalima sakyti, gėris tai ar blogis, ką, beje, ir tvirtina išminčiai. Mes gyvename tokiame etape, kai matome tiktai tai, ką galime matyt ir nematome to, prie ko nesame priaugę. Kaip Platonas nebuvo priaugęs prie minties, jog vergovėje yra kažkas ne taip, mes negalime sakyti, kad mes žinome tikrą ir absoliučią tiesą kas yra gerai ir kas yra blogai.

Taip yra su visais pasaulio dalykais. Bet koks tvirtinimas, kad viena ar kita yra blogai ar gerai, yra neteisingas. Taip yra todėl, kad visas blogis yra reikalingas gėriui kurti. Juk kad sėkla sudygtų, ją reikia užpilti žemėmis. Ją reikia palaidoti, paslėpti ir tik tada iš jos išauga gyvybė. Tą patį pripažįsta ir Tolstojus. Nors jis teigia, kad smurtu atsakyti į smurtą yra blogis, tačiau tuoj pat pripažįsta, kad gerai, jog iki šiol kikščionybė nebuvo priima taip, kaip turėtų, gerai, jog bažnyčia išsigimė ir propaguoja smurtą prisidengdama Kirstaus mokymu. Gerai todėl, kad vadovaudamiesi netgi iškreipta savimone, žmonės laiko save krikščionimis, skaito Bibliją ir stengiasi, nors ir ne iki galo, sekti jos mokymu. Jei žmonės būtų tiesiog atmetę krikščionybę kaip neįmanoma sekti, utopiška, nerealia, kelias link tobulumo būtų žymiai ilgesnis, teigia Tolstojus.

Jis žengia dar toliau. Vysto teoriją, jog žmonija turėjo pereiti tris vystymosi etapus. Pirmasis buvo individualistinis, kai žmogus rūpinosi tik pats savimi, savo asmenine gyvybe ir išlikimu, antrasis – bendruomeninis, kai didesnė vertybė nei asmuo tapo asmenų grupė, šeima, tauta, valstybė, ir dabar –  jau 2000 metų visuomenė perėjo į naują etapą, kuris prasidėjo po Kristaus mokymo atsukti kitą žandą ir nesipriešinti blogiui.

Tiesa tokia, kad visų etapų žmonijai reikėjo tam, kad ji taptų tokia, kokia yra dabar. Tai tarsi grūdo virtimas medžiu. Pradžioje tai tik sausas grūdas, ir tik užmestas žemėmis jis ima keistis. Kietas lukštas skyla ir pradeda augti gležnas stiebelis, paskui jį prausia lietūs ir lanksto vėjai, taip jis stiprėja, auga, kol galų gale po ilgo laiko virsta dideliu ir stipriu medžiu. Pabuvęs savo augimo aukščiausiame taške, jis ima senti, džiūti, jo žievė skilinėja, galiausiai jis griūna ne gyvybės ženklų ir tampa kitų augalų maistu. .

Iš to išeitų, kad pasiekę aukščiausią savo išsivystymo etapą, žmonės prilygs Dievui, t.y. Kristui. Jie, anot Tolstojaus, jau eina tuo keliu, ir vėlgi – tai patvirtina daugelis išminčių, visuomenė sąmoningėja, bunda. Jei anksčiau tik vienas kitas žmogus galėjo laikyti save sąmoningu, tai dabar tokių žmonių pasaulyje jau yra net apie 20 procentų. Dabar jau niekas negalvoja, kad vergas ir ponas yra normalus žmonių santykis, kad turtuolis, lobstantis iš neturtingų žmonių darbo yra normalu, kad galima žudyti savo malonumui, galima tyčiotis, naudotis kito nelaime  ir panašiai. Tačiau tam, kad prieitų iki šio etapo,  reikalingi buvo visi kiti, įskaitant smurtą, karus ir neapykantą. Viskas yra ir buvo reikalinga.

Kas bus toliau, mes jau nesužinosime, ar tas medis augs toliau, ar kris žemėn be gyvybės ženklų. Galime tik spėlioti, nes visuomenės vystymasis užtrunka ilgiau, nei vieno žmogaus gyvenimas. Tačiau gyvendami dabar, šiame laikmetyje, galime džiaugtis ir mėgautis tuo, ką turime. Kokius turime tarpusavio santykius, kiek turime patogumo, saugumo, laisvės. Nei vienais laikais žmonės taip gerai negyveno.

Visko reikėjo. Reikia ir dabar. Visos mūsų bėdos, probemos yra ta žemė, kurioje ima dygti gyvybė. O kadangi augalas negali augti atgal į žemę, mūsų visuomenė vystosi ta linkme, kad ji sąmoningėja ir vis labiau gali priimti tikrąjį Kristaus mokymą. O tai yra –  neatsakyti pykčiu į pyktį. Smurtu į smurtą. Tai yra vis dar sunku suvokti, turbūt taip pat sunku, kaip Platonui būtų buvę suvokti pasaulį be vergovės. Tačiau suvokti tai ir įgyvendinti tai yra tik vienas kelias – pradėti nuo savęs.

O pabaigai, Biblijoje parašyta, kas mielesnis yra tas sūnus, kuris buvo paklydęs ir sugrįžo, nei tas, kuris niekur nebuvo išėjęs. Didesnė vertybė, anot Biblijos, yra pakilti nuo dugno, nei niekada ten nenusileisti. Todėl tai, kad mūsų visuomenė yra pikta ir pasimetusi, tik į gerą. Visos mūsų bėdos, problemos yra ta žemė, kurioje ima dygti gyvybė.

Apie Tolstojų: santykiai su didybe ir kasdienybe


Ką tik baigiau skaityti originalius Levo Tolstojaus dienoraščius.

Nuorodą (ačiū Simonui) galite rasti čia:

Buvo labai įdomu. Jis gyveno daugiau nei prieš 100 metų ir kasdien, visą gyvenimą rašė dienoraštį. Mirė būdamas 82-jų. Toks ilgas amžius tais laikais, kai žmonės mirdavo nuo peršalimo, nebuvo įprastas dalykas. Be to, buvo turtingas ir talentingas, tapo garsiu rašytoju, todėl senatvėje buvo gerbiamas ir turėjo didelę įtaką.

Vedė jau būdamas amžiuje, daugiau nei 30-ties, iki tol gyveno palaidą ir malonumų kupiną gyvenimą. Su žmona susilaukė 13 vaikų, kurių keli (kai kur rašo 4, kai kur 5) mirė, kas irgi nebuvo tais laikais neįprasta. Kartu su žmona rašė didžiuosius savo kūrinius, “Karą ir taiką” ji perrašinėjo ne vieną kartą. Viskas buvo labai gerai, kol… gyvenimo saulėlydyje, jo pabaigoje Tolstojus ėmė dvasiškai tobulėti.

Jį ėmė skaudinti neteisybė, jis ėmė niekinti turtus. Daug mąstė, daug rašė, daug skaitė. Ėmė mokyti žmones “gyventi dėl sielos”. O prieš pat mirtį nusprendė visą savo turtą, žemę, kūrinius atiduoti liaudžiai. Tai atrodė labai teisingas, išlaisvinantis sprendimas, leisiantis jam palikti šį pasaulį ramia širdimi, nebekamuojama vidinio konflikto. Viskas būtų gerai, jei Tolstojus nebūtų pamiršęs vieno dalyko – savo pačio vaikų.

Tolstojus nelabai pastebėjo, kaip jie užaugo. Visą vaikų auginimą ir rūpestį buvo atidavęs žmonai. Žmona turėjo rašytojos talentą, tačiau neturėjo laiko tuo užsiimti, išskyrus pagalbą vyrui su jo tekstais. Ji gimdė, rūpinosi vaikais, o jis buvo užimtas didingais dalykais. Kai viskas baigėsi, pasimatė vaisiai: visame pasaulyje skaitomas, gerbiamas, mylimas ar nekenčiamas Tolstojus tapo įkaitu savo namuose. Jo žmona visą gyvenimą jam tarnavo, vaikai jam tarnavo, visi darė viską, kad tik jis kurtų…kol galiausiai ėmė reikalauti atpildo už savo darbą.

Jis nebegalėjo vienas nuspręsti, ką jam daryti su savo darbais. Teisę į juos pareiškė jo žmona ir vaikai. Paskutiniai gyvenimo mėnesiai virto tikru košmaru: jie ėmė jį sekti, maldauti, kelti isterijas, auklėti kaip mažą vaiką, vogti jo dienoraščius ir kitus darbus. Sveikata ir nesipriešinimo bei meilės filosofija neleido trenkti kumščiu į stalą ir visų užtildyti, kaip anksčiau. Ir taip, tarp didžių minčių apie pasaulį senam ir silpnam Tolstojui reikėjo spręsti savo santykių problemas. Užsisenėjusias problemas, kurių jis nepastebėjo. Jis žiūrėjo tik į dangų, bet užkliuvo už rąsto ir įkrito į duobę.

Kokia klasika. Kaip plačiai pagarsėjusioje istorijoje apie pirmuoju filosofu laikomą Talį, kuris ėjo, užsižiūrėjo į dangų ir įkrito į duobę, kuri buvo pakankamai gili, kad negalėtų išlipti, taip ir Tolstojus,  galvodamas apie didžius dalykus, nesusiprato pasižiūrėti sau po kojomis, kur lakstė 13 (kai kur rašo 14) jo paties vaikų. Sielų, už kurias jis buvo atsakingas – tiesiogiai. Labai rūpinosi didžiąja tiesa, žmonių švietimu, savo paties dvasingumu, tačiau kažkaip aplenkė savo vaikus.

Ir ką.

Nors suprato, kad meilė yra svarbiausia, suprato, kad nereikia rūpintis, ką apie tave galvoja žmonės, bet rūpintis ką apie tave galvoja Dievas, suprato daug tikrų ir esminių dalykų, tarp jų ir tai, dėl ko

Eckhart Tolle patyrė nušvitimą:

“Kaip gerai, reikalinga, naudinga atsiradus bet kokiam naujam norui paklausti savęs: kieno tai noras, Tolstojaus ar mano? Tolstojus nori vertinti, galvoti blogai, o nenoriu. Ir jeigu tik  tai atsiminčiau, jei tik atsiminčiau, kad Tolstojus tai ne , tai  klausimas išsispręstų negrįžtamai. Tolstojus bijo ligų, pasmerkimo ir šimtų ar tūkstančių smulkmenų, kurios vienaip ar kitaip veikia jį. Lieka tik paklausti savęs: o ką? Ir viskas baigiasi, Tolstojus tyli. Tau, Tolstojau, norėti ar nenorėti vieno ar kito – tavo reikalas. Vykdyti ar ne, pripažinti tavo noro sąžiningumą, teisingumą – taimano reikalas. Ir tu juk žinai, kad tu privalai ir negali neklausyti manęs, kad paklusnumas man yra tavo paties labui”…

Tolstojus neužaugino vaikų, kurie suprastų ir gerbtų jį ir jo sprendimus.

Gyvenimo pabaigoje didis rašytojas jautėsi labai laimingas savo vidinėje šviesoje, tačiau tik tol, kol nelaiminga jo šeima neatėmė iš jo gyvenimo džiaugsmo ir sielos ramybės. Visą gyvenimą rašęs apie tai, ką pavyko tą dieną parašyti, perskaityti, su kokiu įdomiu žmogumi susitikti, paskutiniais mėnesiais jis tesugebėjo į dienoraštį užrašyti tai, kiek sunkumų patyrė bendraujant su žmona ir vaikais. Jokios kūrybos neliko. Liko tik santykiai.

Taip ir mirė. Neapsikentęs pabėgo, sušalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė vienas, be šeimos, stoties viršininko namuose.

Taigi, kas svarbiau? Artimųjų laimė ar tavo pačio sielos ramybė? A?

Vaikiškame filme “Frozen” atsakymas parodytas labai aiškiai: užšalusią širdį atšildyti gali tik besąlygiškos meilės aktas. Tačiau meilės aktas turi būti nukreiptas ne į žmogų užšalusia širdimi, bet einantis iš jo. Ana pavirto į ledo statulą, nes gelbėjo savo seserį, kuri ją atstūmė, aukodama save. Ir dėl to jos širdis atšilo.

Tolstojus to nepadarė.

Apie pažintis sąmoningiems žmonėms

Kai tik pradėjau rašyti, pirmoji mane pastebėjo rašytoja Luana Mas. Ne tik pastebėjo, bet ir pakvietė prisijungti prie rašytojų komandos žurnale “Baltas kambarys”.  

Tai buvo kažkas TOKIO. Negaliu apsakyti savo džiaugsmo. Juk niekas niekur manęs nekvietė ir niekas mano ne/tekstų neskaitė.

Netrukus, po poros “Balto kambario” numerių, Luana pakvietė susitikti su ja Vilniuje, “Keistotekos” knygyne. Dar kartą labai apsidžiaugiau. Dar nei karto nebuvau susitikusi su “gyva” rašytoja.

Atsimenu, su kokia pagarba tada į ją žiūrėjau. Ji atrodė stebuklinga, jaučiau, kad mus skiria šviesmečiai. Tuomet ji ne tik rašė poeziją, bet jau buvo išleidusi dvi knygas. Galvojau, koks jausmas gyventi šiame pasaulyje žmogui, išleidusiam knygą? Turėtų būti nuostabus! Kažkas tarp savęs išpildymo ir visiškos pilnatvės. Man tai atrodė lygu užkopimui į Everestą.

Ir ką? Dabar aš pati gyvenu šiame pasaulyje išleidusi knygą. Mane kviečia. Giria. Tagina. Klausia patarimo.

Ir pasakysiu Jums paslaptį: jokio skirtumo nejaučiu.

O… išleidus tris knygas? Devynias knygas?…Dešimt?  Turiu įtarimą, kad ir tada gyvenimo, kasdienybės, vienatvės, egzistencinio nerimo jausmas niekuo nesiskirs nuo to, kuris buvo neišleidus nei vienos knygos.

Nuo savęs nepabėgsi.

Gal todėl žmonės, kurie turi daug, sukūrė daug, pastatė milžiniškus verslus, užsidirbo milijonus, vis tiek jaučiasi nelaimingi? Savo disciplinos, užsispyrimo, talento dėka jie pasiekė to, ko troško…tačiau kas iš to? Jie jaučiasi lygiai taip pat, kaip jautėsi nesukūrę nieko. O galbūt dar nelaimingesni, nes anksčiau bent jau turėjo tikslą. Kai tikslas pasiektas, ir jo nebeliko.

Gyvenimas yra kelionė. O pinigai laimę atneša tik vienu atveju – jei jais pasidalini. Kūryba laimę taip pat suteikia tik vienu atveju –  jei yra kažkam naudinga, kažkam svarbi. Jei tavo kūriniai sugeneruoja vertę, naudą, prasmę kitam žmogui.

Kitas žmogus JIS yra katalizatorius mūsų gyvenimo prasmei. 

Jau seniai turėjau svajonę. Norėjau padėti žmonėms susipažinti. Surasti vienas kitą, surasti savo meilę, savo antrąją pusę. Galvojau kurti pažinčių agentūrą. Bet ne tokią, kurioje klesti paviršiniai, nepadorūs, netikri pokalbiai, bet tokią, kuri pritrauktų sąžiningus, sąmoningus, pozityvius žmones. Visada jaučiau, kad galiu. Esu cementas tarp dviejų plytų.

Svajonės pildosi! Nuo sausio pabaigos planuojame naują rubriką naujame pozityvių žinių portale, spėkite, kokią?

Pažintys sąmoningiems žmonėms.

Rašysiu straipsnius, imsiu interviu iš žmonių, kurie nori susipažinti. Tai bus ne paprasti (ką veiki gyvenime), bet giluminiai interviu, pilnai atskleidžiantys asmenybę. Jie bus įdomūs tiek man, tiek mano pašnekovui, tiek skaitytojui.

p.s. o knygas apie santykius rašysiu ir toliau:).

Iki susitikimų!

Apie santykius su pagalba. Arba: padėti ar nepadėti?


Visai neseniai susidūriau su tokia situacija. Šešių mergaičių mama, jauniausiajai pusė metukų, vyriausiajai šešiolika, gyvena kaiminystėje, socaliniame bute, kuriame nėra nei vandens, nei kanalizacijos. Prašo visokeriopos pagalbos: rūbų, batų, maisto, vaistų mergaitėms (ne jos dažnai sega kvėpavimo ligomis), baldų, technikos (nėra skalbimo mašinos), malkų. Kažkas parašė apie ją netoliese gyvenančių mamų grupei, mamos sujudo ir ėmė viską, ką tik gali, jai atiduoti. Sukūrėme netgi atskirą grupę feisbuke, kur dalinomės mintimis ir idėjomis, kaip dar galėtume jai padėti.

Gera dalinti gerumą, tačiau… pasidžiaugti savo gerumo rezultatais mums neteko.

Kai pirmą kartą moteris man paskambino, naiviai pagalvojau, kad padėkos už nuvežtus daiktus: patalynę, rankšluosčius, skalbinių džiovyklę, rūbus, batus vaikams ir tris pilnutėlius maišus maisto už beveik šimtą eurų. Bet ji nepadėkoti skambino, o prašyti dar. Baigėsi dujų balionas, nebegali vaikams nieko pagaminti. Nuvažiavau, atvežiau jai pilną balioną. Skambina vėl. Televizorius nieko nerodo, mergaitės nori kokių nors filmukų pasižiūrėti. Radau jai televizorių. Skambina vėl. Mergaitės sega, gal galiu atvežti vaistų? O taip pat ir maisto nebėra… ir dar siurblio reikia. Ir vėl: mažylė nebeturi mišinuko, jai reikia hipoalerginio, liko tik dviem kartams…

Na tada tai aš jau supykau. Kaip tai nebeturi?! Juk žinau, kad kita mama prieš kelias dienas jai davė 50 eurų. Žinau, kad mamos vežė jai ir maisto, ir Kalėdinių dovanų, davė pinigų nueiti į pirtį, nupirko naują skalbimo mašiną, atvežė sofą, aprūpino malkomis…Po kelių dienų kita mama rašo į grupę: moteris skambino, pranešė, kad malkų nebėra, išvogė. Gal kas galėtų nuvežti kūdikiui mišinuko, nes jau liko tik dviem-trims kartams…

Socialinėi darbuotoja nušvietė situaciją: jie gyvena skurdžiai, bet nebadauja. Jie prašo vis dar ir dar, nes imti iš kitų jiems yra norma.  Jie prisigalvoja visokių pasiteisinimų, istorijų, kad žmonės jų gailėtų. O įdomiausia – ji gyvena su vyru, vaiko tėčiu, kuris dirba. Nors man sakė, kad jį išvarė su policija, o kitai mamai sakė, kad paliko ją dėl kitos. Ir visai neseniai įsigijo šunį, kurį ketina išmaitinti, nors pačios neturi maisto.

Tokia labdara primena kiaurą maišą, į kurį kiek krauni, tiek įkrenta, o maišas vis tiek lieka tuščias.

O pagalbos jai tikrai reikia. Ji vis dar gyvena be vandens, kanalizacijos, kambariuose drėgmė ir pelėsis. Jos dukros nemato nieko, išskyrus melą, ir “geras” tetas, kurios visko atneša. Jos išmoksta išmesti susipurvinusį drabužį, bet jo neskalbti. Išmesti skalbimo mašiną, nes kas nors padovanos kitą. Žmonės geri, jie visko turi ir viskuo dalinasi…Tokį gyvenimą mato tos mergaitės, tokį, greičiausiai, gyvens ir pačios.

Taigi, lieka moralinis klausimas: padėti ar nepadėti? Ar viską metus vežti mišinuką alkanam kūdikiui, dujų balioną alkaniems vaikams, vaistų sergantiems, ar ne? Nuvežus sąžinė rami. Tačiau tik tam kartui. Tik iki kito skambučio, iki kito: “Gal galite padėti?…”.

O gal nepadėti? Tegu kapstosi patys. Patys kalti, kad atsidūrė tokioje padėtyje, patys kalti, kad nesimokė (moteris nemoka nei skaityti, nei rašyti, bent jau taip sako), kad prisigimdė vaikų, kad gyvena neatsakingai, nes gavę pašalpas už vaikus išleidžia juos saldumynams ir brangiems produktams, o mišinukui nelieka.

Kalbėjau su ja. Sakė, kad viskas yra gerai, vyro nėra, ji nemeluoja, nieko neišmeta.

Tačiau faktai, kuriais lieka tikėti, yra tik du:

Jie gyvena skurdžiai

Ji labai brangina savo mergaites, labai bijo, kad jų iš jos neatimtų.

Vien dėl to, kad tų mergaičių iš tikrųjų iš jos neatimtų, ir norisi padėti. Tačiau kaip? Vežant jai daiktus niekas nepasikeis, jie toliau labai greitai dings ir reikės naujų. Kai kurie išminčiai (tame tarpe mano tėvas) sako, kad žmonėms iš viso nereikia padėti. Jie patys turi stengtis, kapstytis, o žvelgiant giliau – jie turi išmokti savo pamoką, išspręsti savo gyvenimo užduotą užduotį. Kartais pagalba jiems gali būti tik meškos paslauga, stabdanti juos nuo tobulėjimo.

Tačiau aš manau, kad jei jau mes susitikome, jei jau aš perskaičiau tą feisbuko postą apie reikalingą pagalbą, jei jau ėmiausi tai moteriai ir jos šešioms mergaitėms padėti, vadinasi toks ir yra jos likimas. Ji mane prisišaukė, aš “pasirašiau” kažkokiam likimo sukurtam planui. Todėl, padėti reikia. Klausimas liko: kaip?

Viena pagalbos forma būtų nepadėti visai. Ne dėl to, kad nusprendžiau nepadėti, bet dėl to, kad noriu padėti savo nepadėjimu. Tiesiog, išsakyti jai viską, ką galvoju ir palikti ją pamąstyti, kaip ir kodėl žmonės, kurie nori padėti, jai nebepadeda.

Antra pagalbos forma būtų mokyti ją priimti pagalbą kitaip. Ne kaip savaime suprantamą dalyką, bet kaip paskolą, kurią jai reikės kažkokia forma grąžinti.

Trečia pagalbos forma būtų mokyti ją elgtis su pinigais (socialinė darbuotoja sakė, kad maistui ji gauna pakankamai), planuoti išlaidas, naudoti viską taupiai, remontuoti sugedusią techniką, skalbti susipurvinusius drabužius…Tai sunkiausia forma. Taip pat galima būtų mokyti ją skaityti, padėti jos vyresniajai su pamokų ruošimu, nuvesti ją į mokyklą (nes ji dažnai neina), paraginti valdžią įrengti vandentiekį ir kanalizaciją…

TIKRA pagalba yra duoti ne žuvį, o meškerę. Tai DIDŽIULIS darbas. Ne kiekvienas gali jam pasiryžti. Ji reikalauja daug pastangų, laiko, neigiamų emocijų. Todėl daug lengviau yra atiduoti savo daiktus ir jausti, kad padarei gerą darbą. Daug lengviau.

Kalėdos vaiko akimis

“Tamsa, kurioje jaučiatės pasiklydę, yra jus saugančio Dievo sparnų šėšėlis.”

Prieš metus per šv. Kalėdas lankiausi bažnyčioje. Atsistojau pačiame priekyje, bažnyčia pilna, aplinkui daug vaikų. Ėmiau galvoti, kad galėjau pasiimti ir savąją. Nejučia nusikėliau mintimis į savo trimetės galvą ir ėmiau įsivaizduoti, kaip jai viskas čia atrodytų.

Pirmiausia ji pamatytų dėdę, kuriam kažkas negerai. Jo rankos iškeltos ant kryžiaus, jo šone kažkas raudona, jis beveik be drabužių. Tačiau aplinkui jį esančioms, skraistėmis apsigaubusioms baltoms skulptūroms jis patinka. Jos žiūri į jį mylinčiais, susižavėjusiais žvilgsniais. “Kodėl ten tas dėdė?”, ji paklaustų.

Atpažintų avinėlį, aukštai iškeltą virš stalo. “Kodėl ten avinėlis?”. Aplinkui jį tupi kūdikėliai su sparneliais. “Kas jie tokie?”.

Dėdė su ilga suknele iškelia kažkokią knygą ir visi žmonės lankstosi. “Kodėl dėdė su suknele? Kodėl visi lenkiasi?”.

Turėjau sau pripažinti, kad trimetės akims viskas atrodytų kaip absurdo teatras. Jei pradėčiau skubotai jai aiškinti, pati pasijusčiau absurdo dalimi. Pilna žmonių, visi ateina pažiūrėti į pusnuogį dėdę, kuriam kažkas negerai ir visi lankstosi kažkokiai knygai.

Nusikėlusi į vaiko galvelę, paklausiau ir savęs: “Kas yra tas dėdė, kuriam kažkas negerai?”

Faktas, kad jis gyveno. Faktas, kad jis vaikščiojo ir kalbėjo žmonėms, nors praktiškai buvo paprastas žmogelis. Faktas, kad jo klausė, jo žodžius užrašinėjo. Faktas, kad gyveno neilgai, nes jauną jį pakabino ant kryžiaus, nužudė tie, kurie jo išsigando. Per daug žmonių jo klausė, per keistas ir nepriimtas tiesas jis skelbė.

Ir kas atsitiko po to? Nuo to paprasto žmogaus mirties, galima sakyti vieno iš daugybės per žmonijos istoriją netesingai nukankintų, mes visame pasaulyje skaičiuojame laiką.

P r i e š  Kristų.  P o Kristaus.

Taigi, kas čia atsitiko?

Kai kas sako, kad jis buvo Dievo sūnus. Jei sutiksime, kad Dievas yra meilė ir gėris, galima būtų su tuo sutikti. Nors visi mes esame Dievo vaikai, bet jo mokymas buvo išskirtinai gėrio mokymas. Jis nemokė blogio. Savo pavyzdžiu rodė, kaip gyventi taikoje ir meilėje, todėl galima sakyti, kad jis buvo arčiausiai Dievo už visus kitus žmones žemėje.

Todėl, kai jį nužudė, tai buvo blogio laimėjimas prieš gėrį. Ir tada žmonės, džidajai, kovotojai už gėrį, sukilo. Buvo visko. Daug jėgos, daug smurto, daug manipuliacijos, valdžios skilimo, pasinaudojimo Jėzaus vardu, bet tai nekeičia fakto – jo trumpas gyvenimas padarė tokią didelę įtaką visam pasauliui, kad dabar mes, keli milijardai žmonių, skaičiuojame laiką nuo jo gimimo.

Mano vyras sako, kad juo buvo tiesiog pasinaudota. Jo vardu pradėtas judėjimas, vadinamas Krikščionybė, daug religijų turi savo pranašus, na ir kas. Tačiau man toks pasakymas kelia abejonių. Vien tas faktas, kad po vieno žmogaus trumpo gyvenimo gimsta nauja religija, kuria seka milijonai žmonių, jau yra ne na ir kas.

Todėl kyla klausimas, kas iš tikrųjų buvo tas žmogus? Kodėl jis buvo toks nepaprastas?

Kažkuo jis tikrai buvo nepaprastas. Su tuo sutinka visi išminčiai. Jis buvo, ir jis buvo nepaprastas.

Tačiau kaip aš tai paaiškinčiau savo trimetei dukrytei?..

Na, turbūt kažkaip taip:

-Jo vardas Jėzus. Jis buvo nepaprastas žmogus.

-Kodėl nepaprastas?

-Jis mokėjo daryti stebuklus.

-Kokius?

-Na, pavyzdžiui, išgydyti žmogų, kuris nieko nematė.

-A…Ką dar?

-Mokėjo vaikščioti vandeniu.

-Kaip Elza?

-Panašiai, tik nepaversdamas vandenio ledu.

-O ką dar?

-Mokėjo…padaryti iš vienos žuvies daug daug žuvų, kad visi žmonės galėtų pavalgyti.

-O…ką dar?

-Buvo labai geras, visus mylėjo.

-A…O ką dar?

-Ant nieko nepyko, jei jį nuskriausdavo.

-O kas jį skriausdavo?

-Žmonės, kurie nenorėjo, kad jis būtų toks geras.

-O kodėl nenorėjo?

-Nes…nes jie galvojo, kad negalima būti geru.

-Kodėl negalima?

-Nes jei būsi labai geras, iš tavęs viską atims.

-Ir iš jo atėmė?

-Atėmė. Bet jis vis tiek liko geras. Ir dabar mes visi švenčiame jo gimtadienį, kad jį prisimintume.

-A…, o tie kiti, blogi dėdės?

-Nieko, jie pagyveno, numirė ir niekas jų nebeprisimena.

-A…O kodėl ten avinėlis?

-Nes Avinėlis yra švelnus ir Dievas yra švelnus.

-Ir Jėzus yra švelnus?

-Taip, ir Jėzus yra švelnus, kaip avinėlis.

-A…O kodėl tie leliukai su sparneliais?

-Tie leliukai, angeliukai, tai kūdikėliai, kurie gyvena danguje. Tu taip pat buvai angeliukas, kol nenusprendei gimti iš mano pilvuko.

-Ir Kasparas buvo angeliukas?

-Ir Kasparas, ir Frida, visi vaikučiai.

– A… O kodėl žmonės lenkiasi tai knygai?

-Nes ten prieš 2017 metų buvo aprašyta Jėzaus istorija, viskas, jis sakė ir ką darė. Kai užaugsi, galėsi paskaityti.

-A…

 

Tik va, kodėl jį visi garbina jo kančios akimirką, savo vaikui nesugebėčiau paaiškinti. Tai būtų tas pats, kas įsirėminti savo mamos laidotuvių nuotrauką vietoj tos, kuri sukelia šilčiausius prisiminimus.

Tikrai, kartais labai naudinga apie viską pagalvoti iš naujo. Pažvelgti trimečio vaiko akimis ir atsakyti jam į klausimus.

Pavyzdžiui, o kodėl tas dėdė su suknele?..

Su šventomis Kalėdomis!

Apie santykius su PRASME arba: viskas atvirkščiai.

Ar esate kada nors savęs klausę: kokia mano gyvenimo prasmė?

Kokia viso to prasmė? Kokia mano kančios prasmė? Kam visa tai? Kodėl aš jaučiu tą beprasmybę, tą egzistencinį vakuumą? Kas aš esu ir kur einu? Ir pagrindinis klausimas: kodėl?…

Aš dažnai savęs to klausiu. Jau nuo vaikystės pats įdomiausias man klausimas buvo: kodėl? Ne kodėl fiziškai, bet kodėl iš esmės. Kodėl aš gimiau šioje šeimoje, kodėl šiame kūne, kodėl šioje šalyje, kodėl man nutiko tai, kas nutiko, kodėl nenutiko to, ko nenutiko, kodėl… Kokia viso to prasmė?

Logoterapija

Viktor E. Frankl sukūrė visą prasmės mokslą, kurį pavadino logoterapija. Jo nuomone, viskas ko žmogui reikia, tai surasti prasmę. “Žmogus ieško prasmės”, taip vadinasi jo knyga, kurią galima pasiimti bibliotekose. Labai rekomenduoju.

Viktor E. Frankl  būdamas žydas savo noru pasiliko Austrijoje ir laukė savo likimo, kuris, be abejo, jį nubloškė į koncentracijos stovyklą. Ten jis išgyveno 4 metus. Stebuklingai išgyveno, nes turbūt nėra baisesnės vietos, kur žmogus gali atsidurti.

Didžiausiais sunkumais stovykloje jis įvardina badą (lėkštė vandensriubės ir riekė duonos per dieną) ir nemigą (2,5 metrai lentų gulto 8 vyrams), net neįskaitydamas kasdienio (be jokių išeiginių) sunkaus darbo lauke, žiemą spaudžiant 20 laipsnių šalčiui apsirengus tik skarmalais, be pirštinių, į batus žaizdotas šlapias kojas įsispyrus basnirčia. Neįskaičiuodamas kasdieninio fizinio ir psichologinio smurto, nuolatinės mirties ir skausmo aplinkos, psichologinės įtampos, “nervų karo”, nekalbant apie antihigieną ir ligas. Ir visa tai nežinant, kada ir ar kada nors tai baigsis.

Baisiau, galbūt, gali būti tik vidinėje koncentracijos stovykloje, tačiau, tai kas vyko ten, negalima palyginti su nei vienu mūsų dienų išgyvenimu.

Tačiau V. E. Frankl prasmę rado ir ten. Jis išliko gyvas ir ne tik – išliko žmogumi. Savo kailiu patikrinęs psichologinės teorijos veiksmingumą kančioje.

“Žmogui stovykloje galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę – priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes.”

Kai vos paeidamas iš skausmo, nešildomame barake atsikėlęs 5 ryte,  eidavo kelis kilometrus į darbo vietą, jis galvodavo ne apie savo kančią, bet apie tai, kaip visą savo patirtį pateiks logoterapijos kontekstu. Jis įsivaizduodavo esantis ne lauke, stingdančiame šaltyje apsigaubęs skarmalais, persmelktas skausmo, žaizdotas ir utėlėtas, bet šviesioje ir šiltoje auditorijoje, kurioje patogiuose krėsluose sėdintiems susidomėjusiems studentams dėstys, kokia buvo jo kančios prasmė.

“Svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo; daug svarbiau tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų!” , sako Viktor E. Frankl.

“Reikia ne klausti gyvenimo prasmės, o pajusti, kad mes patys kas dieną, kas valandą esame jo klausiami, kad į jo klausimus privalome atsakyti teisingai – ne svajonėmis ar kalbomis, o teisinga veikla, teisingu elgesiu”.

“Mūsų aptariamas “gyvenimas” nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą.”

“Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti”.

Aš taip pat tikiu, kad prasmė yra visur, reikia tik ją pamatyti. Kiekvienas gyvenimo įvykis, jei tik jis įvyko, jis pasiliko istorijoje, jis niekada nebeišnyks, nes jis buvo ir turi savo prasmę. Iš jų, šių prasmių, ir formuojasi mūsų likimas. Jis formuojasi iš mūsų pačių pasirinkimų. Mažų, mikroskopinių sprendimų, kaip elgtis, ką galvoti, “priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes”.

Viskas turi savo prasmę, o ją pamačius viskas atrodo kitaip, geriau. Tačiau kaip ją pamatyti?…

Logoterapijos metodas

Logoterapijos metodas moko apsukti viską 180 laipsnių kampu. Pagalvoti, kas būtų, jei būtų viskas atvirkščiai. Tokiu būdu pabandyti suteikti prasmę tam, kas vyksta. Pavyzdžiui, klausiant gyvenimo prasmės: ne gyvenimo situacija iškelia mums “problemą”, bet viskas atvirkščiai: mes esame klausimi tam tikro klausimo. Ką į jį atsakysime? Kitaip tariant, ne mes klausiame gyvenimo: kokia tavo prasmė? Bet mus klausinėja gyvenimas: ką pasirinksi?

“Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras; kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose.”

Ir atsakyti gyvenimui mes galime tik priimdami atsakomybę už savo atsakymus. Žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė už savo pasirinkimus.

Kas skatina žmogaus atsakomybę? Logoterapija moko: gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą. Pirmąjį kartą jau buvai pasielgęs taip, kaip ketini pasielgti dabar. Ar nori padaryti geriau dabar?

Kaip priimti atsakomybę už savo gyvenimą?

Suteikiant prasmę tam, kas vyksta.

Pavyzdys: žmogus nemato gyvenimo prasmės, nes jo mylima žmona mirė nuo vėžio. Jis mylėjo ją labiau už gyvenimą, jis palūžęs. Logoterapeutas klausia: ar būtų geriau, jei būtumėte miręs jūs, o žmona dabar būtų gyva? Žmogus pamąstęs atsako, ne, tai būtų baisu, būtų dar blogiau. Ji kentėtų dar labiau, nei dabar kenčiu aš. Logoterapeutas sako: matote, ji išvengė kančios, jūs ją nuo jos apsaugojote! Žmogus, kuris norėjo mirti, suprato, kad kenčia ne veltui, jis kenčia, kad tos kančios netektų patirti jo mylimajai. Kančiai priskyrė prasmę ir jam palengvėjo.

Kitas pavyzdys: Paradoksalus ketinimas.

Jei jus kankina nemiga, apsukite viską aukštyn kojomis ir norėkite nemiegoti. Patikėkite, tai veikia. Kai, atvirkščiai, aš bandau užmigdyti savo dvimetį sūnų pietų miego, kas kartą vyksta arši ilga kova reikalaujanti be galo daug kantrybės ir nervų. Kartais valandą, kartais dvi, kol pagaliau užmiega, arba ne. O vieną dieną mes turėjome išvažiuoti ir aš prisėdau kelioms minutėms ant sofos su sūnumi ant kelių galvodama: kad tik dabar neužmigtų, nes mums tuoj reikės eiti rengtis. Ir ką galvojate? Po kelių minučių išgirdau lygų ir ramų kvėpavimą. Be kovos, nors ir labai ne laiku.

Paradoksalus ketinimas – norėti atvirkščiai, nei paprastai norėtumėte. Jei stipriai mikčiojate – norėkite mikčioti. Jei prakaituojate – norėkite kuo daugiau marškinėlių šiandien priprakaituoti. Jei raudonuojate kalbėdami viešai – norėkite raudonuoti. Prisiėmus atsakomybę už tai, kas vyksta, apvertus tai, ko jūs siekiate aukštyn kojomis ir suteikus tam prasmę, visa situacija stebuklingai įgauna visai kitą spalvą – pasiaukojimo, patirties, dvasingumo, galų gale – jumoro spalvą.

Egzistencinis vakuumas taip pat yra kančia. Kokia gali būti jo prasmė? Simonas knygoje “Žmogus su šuneliu” rašo, kad vakuumas, tamsa, kitaip – depresija, beprasmybės būsena, kurioje žmogus atsiduria, yra tuščias indas. Kas tuščia, turi būti užpildyta, tačiau tos tuštumos pojūtis yra labai nemalonus. Tik prisiėmus atsakomybę už tuštumą, nėrus į ją, nesipriešinant jai, bet suteikus jai prasmę ji ims pildytis ir tuštumos pojūtis išnyks.

Taigi, reziumuojant: Gyvenimo prasmė yra prisiimta atsakomybė už tai, kas vyksta. Atsakomybės prisiėmimas suteikia tam prasmę. O visa tai pamatyti galima situaciją apvertus aukštyn kojomis.

Po 60 metų veide išryškėja…žmogaus siela.

Ilgai žiūrėjau į vieną giminės susitikimo nuotrauką. Septyniasdešimtmečio proga susirinko jubiliato seserys, broliai, jų vyrai ir žmonos, vaikai ir anūkai. Žiūrint į jaunų žmonių veidus sunku ką nors įžiūrėti. Jauni puikiai slepiasi po šypsenomis, šukuosenomis, makiažais. Tačiau senų žmonių veidai gražiausi. Seni žmonės aiškūs, kaip ant delno. Jie nebegali slėptis po savo išvaizda, jie yra tokie, kokie jie yra.

Jei daug gyvenime juokėsi – jų akis puoš juoko raukšlelės, jei daug liūdėjo – gili raukšlė susimes virš nosies, jei daug mąstė, pergyveno, analizavo – kakta bus išvagota bangelėmis. Pikto žmogaus veidas piktas, linksmo – linksmas, gero – geras, nelaimingo – nelaimingas, įtaraus – įtarus, sukto – suktas, egoisto – kietas. Visą gyvenimą bijojusio – susigūžęs, nieko per daug negalvojusio – bukas. Mėgusio išgerti – ištinęs, daug rūkiusio – pageltęs, skausmą išgyvenusio – sukritęs, nieko nepaslėpsi! Makiažas nebepadeda, šypsena tik dar labiau išduoda.

Ir akys: jei jos apsiblaususios, negyvos, akivaizdu – žmogus negyveno savo gyvenimo, nebuvo savimi, neišreiškė savęs, nemylėjo. O kartais akys šviečia – jis laimingas. Visas praėjęs žmogaus gyvenimas susikrauna į jo veidą, jo akis. Visos slaptos mintys, maži pasirinkimai, išgyventi jausmaiiš vidaus išeina į išorę – visų pirma per savijautą, fizinius pojūčius, taip pat ir per nuotaiką, ir per veidą.

Senas veidas nemeluoja. Mūsų veidai vis tiek mus išduos ir parodys tokius, kokie esame iš tikrųjų. Moterys rūpinasi savo išvaizda, bijo senatvės, bet moralas paprastas – jei gyveni fainą gyvenimą, tai ir sena fainai atrodysi. Ilgainiui vidus išeina į išorę. Vidus – tai emocijos.

Būna, aš apie ką nors galvoju. Mintys rutuliojasi, keičia viena kitą ir automatiškai su minčių eiga keičiasi ir nuotaika. Apie ką galvojau, neatsimenu, atsimenu tik būseną, emociją, kurią man sukėlė mano mintys. Kažkas malonaus arba kažkas nemalonaus.

Mano pusseserė dirba su dimensiniais seneliais ir pasakojo, ką reiškia žmogaus gyvenime emocijos. Visą gyvenimą buvęs ramus, su viskuo sutinkantis, “geras” žmogus, atėmus protą ima siautėti, darosi agresyvus. Visos emocijos, kurios per gyvenimą susikaupė, išeina su kaupu. O kitas visada linksmas, geros nuotaikos, nors nieko ir neatsimena. Praradus protą, emocijos išlieka. Tas emocijų debesis, kuris gaubė mus visą gyvenimą yra amžinas. Visi išgyventi jausmai, emocijos niekada žmogaus nepalieka, kol jis gyvas. Sako, kad net mirus jis išlieka. Gal čia pragaras – likti blogų emocijų debesyje? Kai viskas baigiasi, lieka emocijos.

Ir veidas gyvenimo pabaigoje…nieko nepaslėpsi. Emocijos ir jausmai įsirašo į žmogaus veidą. Nepriklausomai nuo rasės, tautos, tikėjimo, kultūros. Emocijos yra universalios visiems žmonėms.

Pažiūrėkite šį filmą. Tai prancūzų 5 dalių dokumentinis filmas “HUMAN”. Pažaiskite, pabandykite atspėti žiūrint į veidą – koks tai žmogus? Kas supranta angliškai, labai įdomios ir šių žmonių mintys.

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

5 dalis

O aš linkiu jums ir sau gyventi taip, kad akys senatvėje šviestų!

Žmonės, įklimpę savo rūpesčiuose.

Gyvenimas…

Atvažiavo manęs aplankyti pusseserė. Ilgai nesimatėme. Nors aštuonerius metus kiekvieną mėnesį skraidė į Vilniaus oro uostą, bet užsukti nepavyko, nors, kaip pati sakė, labai norėjo. Norėjo, bet neatvažiavo.

 

Paklausiau jos: tai ką gi veiki, kai grįžti? Kodėl negali atvažiuoti?

Sako: ai, visokie reikalai…labai visko daug…

O ko daug?

Na…visko…reikėjo į banką… Dantis susitvarkyti…Į kitą butą krausčiausi… Ir taip toliau…Bet tikrai labai norėjau atvažiuoti!

 

Ilgai norėjo. Aštuonerius metus. Kol ėmė, ir vieną kartą atvažiavo. Tiesa, pabuvo neilgai.

Nerimas, sako, neduoda ramybės. Reikia namo.

O kas ten namuose? Vaikai užaugę, vyro nėra, ką ten veiksi? 

Nieko…tvarkytis reikia, tėvai laukia…tiesiog, nerimas…Važiuosiu jau…

Pabuvo ir išlėkė. Nesimatėme daugiau nei metus, o taip ramiai, akis į akį nesėdėjome aštuoneris. O ji yra mano mylimiausia pusseserė, mes kartu augome, visos vasaros praleistos kartu ravint daržus, grybaujant, maudantis upelyje. Ji pirmoji mane išmokė plaukti šuniuku, ji buvo pirmoji, kuri padažė man akis ir nulakavo nagus. Ji pirmoji pasakė, kad mano akys gražios. Ji atsakė į pirmuosius klausimus ėmus bręsti, ji mane mokė bendrauti su berniukais, ji man kaip sesuo, kurios neturėjau.

Žmonės, įklimpę savo rūpesčiuose… Būtent – įklimpę! Rūpesčiuose, kurie yra visiškai nesvarbūs. Sugalvoti. Įsivaizduojami. Reikaluose, kurie yra vienadieniai, epizodiniai, dažniausiai susiję su laikina (ar net įsivaizduojama) fizine gerove. Į mano knygos pristatymus daugybė žmonių (tiesą sakant, tai darosi jau tendencija!) sako: labai norėjome ateiti..bet… Kam – manikiūras, kam – sporto klubas, kam – pupeles reikėjo išlukštenti. Visi tie reikalai.

 

O dabar kitokia istorija:

Visai neseniai feisbuke susipažinau su moterimi, kurios gimimo diena yra tokia pati kaip ir mano: spalio 8. Ilgai netempusi gumos pakviečiau susitikti. Dvi savaites derinome, kada abi galėsime, ir galiausiai susitikome. Išgėrėme kavos, pabendravome, pasivaikščiojome parke ir taip nejučia prabėgo daugiau nei trys valandos. Ne veltui tą patį mėnesį ir tą pačią dieną gimusios – kalbos netrūko ir galėtume, (turbūt) kalbėtis nors ir visą naktį. Nuostabus jausmas sutikti nepažįstamą žmogų ir jausti vienybę su juo. Tada jautiesi tikrai gyvas, atsiranda prasmė ir malonumas.

Tačiau eidama susitikti neplanavau taip ilgai bendrauti. Tą vakarą buvau susiplanavusi tris labai svarbius darbus, kuriuos žūt būt turėjau padaryti tą vakarą. ŽŪT BŪT. Labai svarbius.

Grįžau aš namo… ir man tarsi šydas nuo akių nukrito. Svarbius?! Kas pasakė, kad jie svarbūs? Aš pati ir pasakiau. O jei aš juos sukūriau, aš pati galiu juos ir “atkurti”. Spjoviau. Pasiėmiau knygą ir paskaičiusi nuėjau miegoti. Nors sąžinė griaužė, tikrai… Ir ką? Mano gyvenimas tęsiasi! Tai, kas buvo taip labai svarbu, jo nesugriovė!

Visi mes žinome ko norime, tačiau kažkodėl to nedarome. Leidžiame įsivaizduojamiems rūpesčiams pasiglemžti mūsų gyvenimą. Nereikšmingi reikalai mus stabdo nuo reikšmingų. Apgauname save, nors giliai širdyje puikiai žinome, kas iš tikrųjų yra svarbu. Buitis neegzistuoja. Mes ją sukuriame! Tiesiog leidžiame rutinai ir nerimui dėl rutinos imti viršų. Būtent, leidžiame!

Kas yra iš tikrųjų svarbu – tai atsirinkti. Nesiremti į išorę. Gal ne manikiūras ar daug išvirtų uogienių yra svarbu ir ne dėl to mes gyvename? Dažnai nematome vertės, tačiau atsirinkus tai, kas suteikia malonumą, kas lemia sielos polėkį, kas generuoja geras mintis, vertė ir prasmė atsiranda. Kodėl ir ne, galbūt tai gali būti ir švarios grindys. O gal paskaityta knyga arba pasižiūrėtas geras filmas? Svarbiausia yra pasižiūrėti į save iš vidaus ir paklausti:

Ar tai yra iš tikrųjų svarbu?

Kas bus, jei to nepadarysiu?

Kokios būtų pasekmės (konkrečiai)?

Ar nuo tų pasekmių man bus labai blogai?

Ar tikrai?

 

Laimingi tie, kurie žino.

Ką tik išklausiau interviu su žinoma žurnaliste. Tiek ji, tiek kelios kitos žurnalistės, su kuriomis teko bendrauti, sakė tą patį: žurnalisto darbas yra surasti problemas, surinki apie jas informaciją ir pateikti ją visuomenei suprantamu būdu. Suprantamu ir patraukliu būdu, nes jei nebus skaitytojų, nebus ir reklamos, o jei nebus reklamos, nebus ir leidinio, portalo ar televizijos.

Viskas paprasta. Imam naujienas, reiškinius, įvykius, kurie kelia vienokią ar kitokią problemą, surenkame visapusišką informaciją ir pateikiame ją visuomenei, kad žinotų. Kad atkreiptų dėmesį, jog kažkas jų pašonėje vyksta ne taip. Kad kažkas yra sugedę, neveikia, sulūžę. Arba gali sugesti, neveikti, sulūžti. Šiame kontekste geros žinios niekam nerūpi, apie jas nėra ką kalbėti, nes kas yra geros žinios? Jos tiesiog yra tokios, kokios ir turi būti. Todėl niekas nepranešinėja, jog diena praėjo be jokių sutrikimų, pienės žydi, o bitės neša medų. Jei yra gerai, nėra apie ką kalbėti. Reikia iškelti tai, kas yra blogai, kalbėti apie tai tam, kad būtų galima su tuo blogiu kovoti. Sukelti emocijas, jį pašalinti, jo atsikratyti, kad ir vėl viskas būtų gerai.

Mintis nuostabi. Labai gera. Tačiau kas atsitinka realybėje?

Visuomenė priima tas blogas žinias ir ima piktintis. Piktinasi, piktinasi. Ieško kaltų. Kaltina vieni kitus, imasi priemonių, bausmių, bando situaciją taisyti. Pataiso (kartais). Kol taiso, užgriūna lavina kitų blogų žinių. Ir taip vyksta be sustojimo: viena bloga žinia persidengia su kita bloga žinia, jų tiek daug, kad visuomenė net nebespėja piktintis. Nebežino, kur ieškoti kaltų, kokių imtis priemonių, tik tyliai pavargusi dūzgia: visos žinios blogos….viskas yra blogai…belieka emigruoti…žmonės Lietuvoje siaubingi…empatijos lygis žemiausias pasaulyje…o dar tas alkoholizmas…košmaras, ne gyvenimas.

Tačiau žiniasklaida nieko blogo nenorėjo… Ji tik norėjo prabudinti, paskatinti visuomenę keistis. Imtis priemonių. Tik informuoti!

Bet iš esmės aš visai ne apie žiniasklaidą. Jau seniai nebežiūriu televizoriaus, neskaitau jokių portalų. Pasižiūriu keletą man įdomių laidų įrašus, paskaitau straipsnius, o dažniausiai man įdomios laidos būna įrašytos ne didžiosiose televizijose (tarkime, “Apie ką negalima kalbėti”). Man įdomiau skaityti žmonių postus, jų gyvenimo žinias feisbuke.

Ir kalbu aš čia ne apie žiniasklaidą, o apie laimę. Ir vėl apie laimę, nes kas gi yra svarbiausias gyvenimo naratyvas? Aišku, laimė.

Net ir žurnalistika yra sukurta tuo pačiu tikslu: informuoti žmones, kad jie žinotų, kad pasiruoštų, kad imtųsi priemonių. Kad jiems būtų geriau, juk ne blogiau.

Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenimas jau yra tobulas, tik laimingi yra tik tie, kurie tai žino. Nuolat sekant žiniasklaidos naujienas, blogas žinias, turint apie jas nuomonę, dalinantis ja komentaruose, kuriuose tokie patys nuomonės turėtojai labai mėgsta išsivemti, nes jiems nuolat bloga nuo blogų žinių, ir kas gaunasi? Gaunasi čiupt už vadžių, vėl iš pradžių. Žiniasklaida informuoja, žmonės diskutuoja, niekas nesikeičia. Tik kažkoks nemielas prieskonis burnoje, išsivėmus komentaruose. Ir norisi atsigaivinti, išsilieti…ant ko nors. Pateisinti save, juk aš tai tikrai teisus! O tada vėl nemalonu…ir taip be galo.

Į kitą kategoriją žinotojų galima priskirti mano pažįstamą močiutę, gyvenančią Tauragėje. Ji taip pat viską žino ir apie viską turi savo nuomonę. Ji bijo karo Vietname, tačiau toliau valgo grietinę, nors jos cholesterolio lygis pavojingai pakilęs. Ji žino viską, tačiau visą gyvenimą iš Tauragės buvo išvažiavusi tik į Klaipėdą, pas dukrą. Visą gyvenimą valgo tuos pačius patiekalus ir galvoja tas pačias mintis.

Kita pažįstama taip pat puikiai informuota, ji renka, skaito ir dalinasi visomis vaikų pagrobimo istorijomis, nes pati turi sūnų, kurį labai sunkiai pagimdė ir kurį dabar saugo kaip savo akies vyzdį.

Ir kas iš to, kad jie viską žino?

Per visą laiką kol neturiu TV, nei karto nepasigedau nesužinojusi kokios nors žinios. Kažkas kažką pasakė, kažkas kažko nepasakė. Kažkas atsitiko, o gal tik gali atsitikti?… Tačiau ką man reikėtų daryti su tomis žiniomis? Nervuotis. Bijoti. Jaustis nesaugiai. Jei baseine nuskendo vaikas, ar man nebevesti saviškių mokytis plaukti? Įvyko teroro aktas, ar nebeskristi į kitą šalį, nebevažiuoti metro, nebeiti į koncertus? Ar reikia nuolat gyventi baimėje? Baimė, baimė, baimė… Baimė yra pagrindinis patiekalas, kuriuos mus maitina žiniasklaida. O baimė reikalinga kontrolei. Jei norite, kad jus kontroliuotų baimė, toliau sekite visas žinias. 

Nepamiršiu kažkur girdėto pasakojimo apie vieną kinietį, įkūrusį sėkmingą verslą didžiosios depresijos Amerikoje metu. Kai po keleto metų jo paklausė: Kaip jūs nebijojote investuoti, kurti verslą, kai aplinkui siautė Didžioji depresija? Jis atsakė: “Aš nemokėjau skaityti, todėl neskaičiau laikraščių. Nežinojau (!)”

Ir tas nežinojimas jam padėjo. Nežinoti kartais yra geriau, negu žinoti. Nuo žinojimo pakeisti nieko negali, o nuo to, kad žinai, nė kiek ne lengviau. Saulė vis tiek pakyla, medžiai toliau auga, vėjas pučia, metų laikai keičiasi. O žinios vis tos pačios.

Jau girdžiu prieštaraujančius balsus (kaip gi be savo nuomonės): juk turi žinoti, kad galėtum viską pakeisti! Negali gyventi savo kiaute, abejingas, kas aplinkui vyksta! Turi sėdėti ištempęs ausis ir pastatęs akis, nes kitaip pražūsi. Negali leisti, kad tave apgaudinėtų, lupikautų, kažkas kažko neduotų, tau už nugaros ką nors veiktų! Nesudarytų sąlygų, nesilaikytų taisyklių, keltų grėsmę, kažką skriaustų…t.t.t.t… turi viską žinoti, kad galėtum…pasipriešinti!

Pasipriešinti kam? Gyvenimui? Pražūsi kaip? Numirsi, jei nežinosi? Ar tas žinojimas, kas kur nutiko ir kur kokios slypi problemos, man padės būti laimingesnei? Padės man labiau mylėti save, savo vaikus, savo vyrą, daugiau džiaugtis kiekviena diena, medžiais, saule, dangumi?

Ar tai tik nesaugumo jausmas (sovietų laikais taip ir buvo, buvo privaloma žinoti), kad turiu viską kontroliuoti? Ar…kad kontroliuotų mane?.. Juk sovietų sąjungoje niekas nieko negalėjo pakeisti, bet vis tiek žinojo, skaitė, domėjosi privaloma tvarka. Jie turėjo žinoti, kad būtų geriau kontroliuojami.

Gyvenimas man parodys viską, ką aš turiu žinoti. Ar tos žinios, kurias mums grūda žiniasklaida, kas kur ką pasidarė, padarė, o gal tik pasakė ar pagalvojo, man tikrai yra tokios svarbios? Ar ne svarbiau padėti kam nors vargstančiam, mano kaimynystėje, o ne skaityti ir komentuoti apie kuriamą strategiją, kaip sumažinti skurdą Lietuvoje? Ar man būtina viską žinoti apie mūsų “žvaigždutes?”. Ar ne geriau paskambinti draugei ir paklausti kaip ji gyvena?

Dauguma žmonių įsitikinę, kad jie turi eiti kovoti. Su kažkuo. Dėl ko nors. Ir kad žinodami jie tame dalyvauja. Nes jie turi savo nuomonę. Nes jie viską žino.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tobulas.

Laimingi tie, kurie TAI žino.   

Lengviausia nedaryti nieko.

Dalinuosi tekstu, rašytu prieš 4 metus. Tada uždaviau Visatai “užsakymą” išleisti knygą ir tapti tikra rašytoja.

Laimingi žmonės tie, kuriems nosies krapštymas yra maloniausias užsiėmimas.

Įkiši pirštą… pasukioji… o!, kažkas užkibo. Ištrauki, apžiūri, nuvalai. Sekantis… Ir taip tol, kol ten tikrai nieko nebėra, nors ir tai ne bėda, nes neilgam – dar truputį pagulėjus ant sofos, nosyje vėl atsiranda „lobių“.

Kaip yra lengva nieko nedaryti.  Nelėkti, neskubėti, nesiversti per galvą,  nieko neplanuoti. Nieko neveikti. Neskaityti, nevalyti, neskalbti, negaminti valgyti, neplepėti su draugais, nežiūrėti TV, neiti į parduotuvę, niekur neiti. Tačiau kiek tokių akimirkų gyvenime, kai iš tiesų gali NIEKO neveikti? … Valgyti tai norisi…. Ir šalta. O jei turi vaikų – praktiškai retenybė. Gyvenimas įsuka.. Gyvenimas įkinko… Gyvenimas diktuoja sąlygas. Keltis, praustis, rengtis, pusryčiauti, važiuoti į darbą-mokslus-darželį. Grįžti, gaminti valgyti, tvarkytis, bendrauti su šeima-draugais, planuoti ateitį, pramogas ir veiklas „must to see“. Bet… laimės tame mažai. Tame tik rutina. Ar tai ir viskas? Viskas, ko mes galime pasiekti ir ką galime daryti?…

Taip, jei darbas-mokslai patinka, tada viskas lengviau. Bet tas nuolatinis savęs įtempimas, kai reikia keltis, kai nori miego, ieškoti ko pavalgyti (sveikai ir greitai), nes skrandis reikalauja, dienos metu užsiimti dažnai ne pačia mėgstmiausia veikla, o dar santykiai su žmonėmis, kaip visada, komplikuoti… O jej jej. O jei taip nieko neveikti?

Neįmanoma, tiesa? Nebent taptum bomžu, bet ir tai – valgyt po konteinerius tai reiktų ieškoti.

Kai buvau maža, tiksliau, paauglė, man kildavo keistų minčių. Pavyzdžiui, kodėl žmogus negali kontroliuoti savo kūno? Mes juk tame kūne gyvename, jį valdome, galime pakelti ranką, pasukti galvą, atsisėsti ar atsistoti, jaučiame šilumą, skausmą, meilę, bet realiai visiškai nekontroliuojame to, kas jame vyskta. Nei širdies darbo, nei kraujo tekėjimo, nei įvairių biocheminių procesų. O jei galėtume, kaip tai būtų  patogu ir tada visiškai nereikėtų sirgti. Tik pajaučiame, kad atsirado vėžio ląstelė – nusiunčiam iš karto ją sunaikinti kokį limfocitą. Jei nepavyksta – iš kart vartojame tam tikrus produktus, papildus ar vaistus, padedančius su jomis kovoti. O dabar kas atsitinka? Žmogus nieko nejaučia, kol sužino, kad serga jau 3 ar net 4 stadija. Arba jaučiame silpnumą – iš karto nustatome, ko organizmui trūksta, kokių mineralų ar vitaminų – ir padedame jam valgydami tam tikrą maistą ar papildus. O dabar? Ryjame vitaminus, papildus, „sveiką“ maistą, net nenutuokdami, kokių medžiagų iš tikrųjų trūksta, o kokių visai užtenka, nes per daug irgi negerai. Arba jaučiame skausmą, bet nežinome, iš kur jis, kokia jo priežastis ir kaip galime sau padėti.

…mes kaip ežiukai rūke.

Ką tik perskaičiau knygą „Discover your goal“. Ten, kaip ir visose panašiose knygose rašoma, kaip pasiekti savo tikslą – atsipalaiduoti, atsiblokuoti nuo stereotipų, dažnai primestų iš vaikystės ir užduoti Visatai „užsakymą“. Tada tiesiog laukti ir nepražiopsoti progų – ir būtinai taip ir bus, kaip norime. Išbandyta, tikrai veikia. Tiktai kad ne visi norai yra realūs, taigi reikia gerai pasverti norus – visų pirma ar tikrai to nori (pavyzdžiui, tapti populiariu ir kartu gauti visą tą, kas eina kartu) ir ar tai  yra realu. Ne, negalėsiu aš kontroliuoti savo kūno procesų, kaip norėčiau. Turiu ir kitą svajonę – atidaryti pažinčių agentūrą. Dirbti profesionaliai, paprastai, skaidriai ir tikrai padėti žmonėms susirasti vienas kitą. Būtent – padėti, o ne tiesiog būti informacijos tarpininku, kur žmonės deda anketas ir paskui tegu žinosi patys, kaip nori. Padėti rasti savo tikrąjį žmogų, tą, su kuriuo galima keliauti per gyvenimą, nes VISIEMS to reikia. Ir kiekvienam reikia gero patarimo, o ypač, kai meilėje nesiseka. Gal kada nors… juk reikia tik užduoti Visatai „užsakymą“ ir laukti… žiūrėsim, kas bus.

Dar viena svajonė – gyventi dideliame baltame name ant jūros kranto, kad pro langą matytųsi bangos. Realu? Teoriškai taip. Dar vienas „užsakymas“….:)

Na, o didžiausia svajonė, net ne svajonė, o pašaukimas – rašyti. Užsakymas jau duotas. Seniai. Turbūt, kai tik išmokau skaityti ir skaitydavau viską iš eilės tiek, kad sugadinau akis iki -10 dioptrijų. Nieko, pataisė, šiais laikais daktarai ir medicina daro stebuklus. Akis pataisė, bet skaitymo, o paskui rašymo poreikis (taip, poreikis!), neišnyko. Parašiau net knygą, bet…matyt užsakymas dar nepasiekė adresato, niekas nenori spausdinti. O gal tai aš nenoriu, kad ją išspausdintų?…Pasak knygos autorės, jei mes kažko negauname, vadinasi patys pasąmonėje to nenorime, ar kažko bijome, blokuojame užsakymo vykdymą. Gal ir taip. Dar reikia subręsti savo norų išsipildymui.  Kad tik tas gyvenimas taip neįsuktų…

Šį tekstą parašiau prieš ketverius metus. 

Nuotraukoje – pasirašinėju savo pirmąją knygą.

Laimingi žmonės keliauja dviračiais pristatymas Žinijoje. Arba – laimės paslaptis.

Norisi verkti.

Nesupraskite manęs neteisingai, ne dėl to kad bloga, bet dėl to kad gera.

Kai ruošiausi savo pirmosios knygos pirmajam pristatymui jaučiausi visiškai rami. Tai buvo ir keista ir nuostabu, nes nesu viešas žmogus, nesu išmokusi kalbėti publikai. Netgi atvirkščiai.

Kai studijavau pedagoginiam universitete rimtai svarsčiau apie mokytojos darbą. Man patinka vaikai, man patinka mokyti. Tačiau po praktikos mokykloje, kai turėjau atsistoti prieš klasę biologijos pamokoje ir dėstyti paaugliams apie šalinimo sistemą, visą mano kūną, protą ir sielą surakino lediniai varžtai, neleidžiantys ne tik normaliai kalbėti, bet ir suvokti, kas vyksta aplinkoje. Tuo mokiniai, be abejo, pasinaudojo ir mano balsą girdėjo tik pirmajame suole sėdinčios dvi pirmūnės. Visi kiti užsiėmė savo reikalais ir nutildavo tik jų mokytojai išėjus iš savo kambariuko ir tylomis, nieko nesakant atsistojus priešais juos.

Bijojau savęs, bijojau savo balso. Bijojau viso pasaulio.

Po tokios traumuojančios  patirties nusprendžiau mokytoja jokiu būdu nebūti ir ėmiau pritarti savo kursiokei, kuri sakė, kad eis dirbti mokytoja tik po to, kai prie Aušros vartų niekas nebeduos išmaldos. Suprask, jau geriau prašyti išmaldos, nei dirbti mokytoja. Iki šiol mokytojos man yra iš didvyrių planetos nusileidusios deivės. Kaip jos sugeba atsistoti prieš klasę, išdėstyti dalyką ir dar suvaldyti tuos laukinius vaikus?..Čia šviečia tikra fantastika ir viską gaubiančia didvyriškumo aura.

Antrą kartą reikėjo stoti prieš auditoriją ginantis savo magistro darbą. Nors jį parašyti man buvo vienas juokas, tikras malonumas ir atgaiva, ypač kai mano darbo vadovas profesorius Augustinaitis buvo pats geriausias darbo vadovas tuometinėmis mano akimis, tačiau stoti prieš komisiją ir tą darbą apginti jau buvo visai kitoks malonumas. Kai atsistojau prieš garbingą komisiją nepadėjo net draugiškas darbo vadovo žvilgsnis – aš jo tiesiog nemačiau. Kojas pakirto, o ant galvos užsivožė stiklinis indas, kuris apgaubė mane visą – nieko nejutau, nieko nesupratau, nieko negirdėjau, visiška stagnacija. Galvoje buvo kaip iššluota, medinėmis lūpomis perskaičiau tai, ką buvau pasirašiusi ir nesugebėjau atsakyti į nei vieną klausimą. Gavau 8. Tai buvo nuostabu, iš dvidešimt žmonių grupės mes tik septynios apskritai išdrįsome gintis darbus dar šiais metais. Visi kiti išsigandę persikėlė darbo rašymą ir gynimą į kitus metus. Visos septynios apsigynė.

Šios dvi patirtys tik patvirtino mano žinojimą, kad tikrai niekada neįstačius pistoleto į smilkinį prieš auditoriją savo noru nestovėsiu. Tikrai tikrai, niekada niekada.

Ir ką.

Įvyko dar vienas stebuklas mano gyvenime.

Vakar. Per knygos pristatymą.

Jaučiausi, tarsi ten būčiau ne aš, o kažkas geresnis už mane. Visai nebijojau. Buvau visiškai rami ir atsipalaidavusi. Tarsi namie, su geriausiais draugais. Pakilau virš savęs, mylėjau visus ir visi mylėjo mane. Susirinko nuostabūs žmonės, mes praleidome šiltas ir įdomias valandas kartu. Beveik visi nusipirko knygą.

Grįžusi galvojau: iš kur tas stebuklas? Man visada norisi viską išanalizuoti, išnagrinėti, išpjaustyti reiškiniuose slypinčią tiesą…

Ir supratau. Stebuklas įvyko, nes aš atsisakiau savo ego ir visos jo veiklos. Ačiū, ego, šį vakarą man tavo paslaugų nereikia. O kas yra ego? Ego daugiausia veikia per mintis.

Mintys paprastai būna tokios: kaip aš atrodau? Ar graži? Ar faina? Ar mane myli? Ar aš patinku? Ar padariau įspūdį? Ar atrodau protinga, dvasinga, išsilavinusi? Ar mane vertina? Ar daug žmonių susirinko? Ar aš svarbi? Ar mano balsas skamba gerai? Ar mane girdi ir pritaria? Ar manimi žavisi? Ar nešvepluoju? Ar viską pasakiau, ką būtinai turėjau pasakyti, nes tai yra labai labai svarbu, nes tai apie mane? Viskas yra labai svarbu. Jei nepavyks, man bus gėda, mano gyvenimas bus apgadintas, nežinosiu ką man toliau daryti, būsiu pralaimėjusi ir niekinga.

Viso šito atsisakiau. O tuomet man liko: Ačiū. Myliu. Esu dėkinga. Džiaugiuosi. Gyvenimas nuostabus. Tai tik žaidimas.

Štai, stebuklo paslaptis. Atsakius savo ego paslaugų viskas išeina visai kitaip, nei eitume vedami jo.

Ir dar įdomus dalykas: kai vieną kartą tai pavyksta, kitus kartus darosi vis lengviau ir lengviau. Nes gerumas, jis dauginasi. Biblijoje parašyta, kad gerumas tęsiasi iki tūkstantosios kartos, o kaltė tik iki ketvirtos.

“Viešpats Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu iki tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos” (Išėjimo knyga, 34 skyrius). 

O Simono parašyta:

“Subrendusi siela – tai tokia siela, kuri niekada nekeis savojo pasaulio į svetimą…”

Viskas iš esmės apie tą patį. Buvimas čia ir dabar yra tas pats ego tramdymas. Ego: tai yra mūsų kančių šaltinis. Jis mus diktuoja, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti. Ego bijo mirties. Ego nori būti svarbus ir mylimas. Ogi paslaptis yra tame, kad nebūtina norėti būti mylimu, nes ir taip mes visi jau esame be galo mylimi. Pagrindinė pasaulio matrica yra meilė. Iš meilės viskas gimsta ir gims.

Na, gerai, o dabar apie patį pristatymą.

Pasiruošimas jam vyko ilgai, nes norėjau, kad viskas būtų gyva, pozityvu ir nuotaikinga (čia dar ėjome išvien su ego). Norėjau palydėti savo knygą link skaitytojo gražiai, su muzika, šilta atmosfera ir gyvomis kalbomis.

Dar šį pavasarį tik po pirmojo posto feisbuke apie parašytą knygą kažkas (tikrai nebeprisimenu, bet ačiū be galo už patarimą) man parašė asmeninę žinutę su pasiūlymu surengti knygos pristatymą Žinijos draugijoje. Nieko apie šią draugiją  nebuvau girdėjusi, bet geroji moteris parašė, kad ten yra kviečiami įvairūs klubai, yra pozityvistų klubas, kuriame galbūt mano knyga labai tiktų. Taip pat ten vyksta įvairūs renginiai, kursai, parodos, o patalpos  suteikiamos nemokamai.

Neilgai trukus susitariau su Žinijos draugija ir viskas buvo, taip kaip moteris ir rašė.

Ką gi, patalpos yra, reikia muzikos.

Per feisbuko muzikantų grupę susiradau Kariną Anną Ekhardt, nuostabią jaunąją pianistę, kuri sutiko pagroti keletą kūrinėlių pianinu. Sukūriau įvykį feisbuke ir ėmiau kartas nuo karto priminti apie pristatymą savo feisbuko draugams. Moderatore sutiko pabūti leidinio vadovė iš leidyklos. Nutariau pavaišinti klausytojus arbata ir sausainiais. Taigi, kaip ir viskas nutarta. Mano draugė Eglė padarė nuostabų plakato maketą, Žinijos draugija jų prispausdino ir aš vieną dieną sukabinau tai šen, tai ten juos Vilniaus centre. Beliko sulaukti knygų.

Knygos pasiekė mane tik dieną prieš pristatymą. Kurjeriui jas atvežus ir ištraukus vieną iš pakuotės apėmė iki šiol nepatirtas jausmas – tai mano knyga, aš ją parašiau! Tą dieną savo mintyse aš pagaliau tapau rašytoja. Vis dar draugavau su savo ego, todėl jaučiau įtampą: kelios dienos prieš pristatymą sužinojau, kad mano moderatorė iš leidyklos dalyvauti negalės. Kažkodėl visai nenustebau, ne pirmas toks atvejis mano gyvenime, tačiau ką man dabar daryti?.. Skubiai susisiekiau su Giedre Selenyte, kurios visai netikėtai paprašiau pamoderuoti pristatymą Mažvydo bibliotekoje po savaitės. Kaip tikra geroji fėja ji sutiko pravesti renginį ir Žinijoje, per porą dienų perskaitė rankraštį kompiuteryje, nes knygos dar neturėjau. Viskas susiklostė dar geriau, nei tikėjausi, nes Giedrė buvo nuostabi ir, svarbiausia, jai patiko pati knyga ir ji to neslėpė, o savo entuziazmu uždegdama visus klausytojus.

Viskas vyko kaip ir tikėjausi: visi atsipalaidavo, prasidėjo diskusija, kuri persikėlė į kitą patalpą prie arbatos. Kalbėjau turbūt su visais, su kiekvienu, tiek seniais draugais, tiek nepažįstamais žmonėmis. Jaučiuosi apdovanota ir nerealiai už tai dėkinga. O kas mane apdovanojo? Nežinau, gal tik požiūris. Požiūris į tai, kas vyksta. Požiūris, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti, viskas yra geriausiai, kaip gali būti, nes aš esu be galo mylima ir už tai kupina dėkingumo.

Gal tai yra laimės paslaptis? Kai atrodo, kad nesiseka (mažai žmonių susirinko, moderatorė negali ateiti, knygos vėluoja…), bet pažvelgus giliau, kitaip, iš viršaus, pasimato, kad tai vyksta tik tam, kad būtų geriau. Tarkime, tik gavusi vėluojančias knygas buvau tokia laiminga, kad įrašiau nuotaikingą video, kuriame padovanojau savo knygą Jums, skaitytojams. O jei gaučiau laiku, tai yra prieš savaitę, galbūt nebūčiau to dariusi. Kai susirinko nedaug žmonių, buvo labai jauku ir galėjau pabendrauti su kiekvienu. Giedrė pristatymą pravedė tobulai, nieko daugiau nebūčiau galėjus tikėtis. Kūrinija nuostabi. Ji mus veda kaip mažus vaikus. Belieka tik jausti dėkingumą.

Nors tai ne taip paprasta, reikia ir mūsų pastangų. Leistis vedamam, bet ir daryti. Dalinuosi šia patirtimi kaip iliustracija to, kad žmogus pats kuria tai, ką turi. Galėjau nerašyti. Galėjau nepristatyti. Galėjau nieko to neturėti. Bet rašiau, pristačiau ir dabar gavau dovaną. Ir vėl esu laiminga. Laiminga todėl, kad ir dariau, ir leidausi vedama. Kad atsikračiau ego paslaugų. Atsikračiau knygos autorės ego – knyga ne mano, knyga Jūsų! Atsikračiau minčių, kurios sukelia kančią. Tai ir yra mano laimės paslaptis.

Medžiaga tobulėjimui.

Medžiaga tobulėjimui yra problemos.

Kai kurie dalykai mums būna tiesiog nematomi. Mes galime praeiti pro juos tūkstantį kartų, mūsų akys netgi gali juos matyti, tačiau smegenys nepriima informacijos apie jų egzistavimą. Keista, ar ne? Ir ne todėl, kad mums tai nesvarbu, bet todėl, kad tiesiog, informacija yra mums užrakinta. Suvokimo vaizdas uždengtas.  Ir kai staiga “atsiveria akys” būname be galo nustebę, kaip čia galėjo atsitikti, kad nepastebėjau? Nemačiau? Nors gerai pagalvojus, ženklų buvo…

Tai galioja viskam, tačiau labiausiai santykiams tarp žmonių. Kaip dažnai mes nepastebime kito žmogaus. Jo veiksmų, akių išraiškos, negirdime net žodžių! O paskui: “Tu to nesakei, to nebuvo…” ir panašiai.

Tačiau tiesa yra tokia, kad mes tiesiog nepriimame. Nepriimame visos mums teikiamos informacijos, bet kruopščiai ją atsirenkame. Patys susidėliojame savo realybės puzzlę: o ko trūksta, prisikuriame.

Ir kas gaunasi? Visi turi susidėlioję savo, kitokią puzzlę, ir mano, kad kito realybė yra klaidinga.

Tačiau tai yra netiesa! Tiesiog mes nematome to, ką mato jis ar ji. Kai suvoki tai visu savimi, ima daryti aišku ir paprasta gyventi. Jei žmogus “nusišneka”, “daro nesąmones” , “klysta”, reiktų pagalvoti: o aš ar viską suprantu? Ar viską pastebėjau?

Atsakymas bus, tikrai ne. Tiksliau net ne atsakymas, bet tiesa, kurią ne visi moka ir nori suvokti. Tačiau jei imsime šią tiesą kaip pagrindinę, bendrauti bus lengviau ir lengviau. Ne kitas klysta. Tai aš ne viską pastebėjau. 

Kokia išeitis? Kalbėtis. Sėsti ir kalbėtis, derinti savo “puzzles”. O jei neišeina susėdus kalbėtis, nes, tarkime, nepastebėjote, kad jau du metus šalia jūsų gyvena nauja šeima, tačiau jūs galvojote, kad butas tuščias, visada galima tą istoriją paversti medžiaga tobulėjimui. Jei nepastebėjote savo naujų kaimynų ir labai nustebote, kai vieną rytą pamatėte juos išeinant iš savo buto, pasikvieskite juos į svečius. Susipažinkite, susidraugaukite. Nes nieko nėra iš nieko. Kiekviena “problema” (kabutėse, nes problemų nebūna) yra nuoroda į tai, kur mums reikia tobulėti. Ką išmokti. Visko pastebėti neįmanoma, nereikia ir stengtis, tačiau susidraugauti su nepastebėtais kaimynais būtina.

Nes per “problemas” Visata mums rodo kelią.

Kaip pakeisti kanalą savo galvoje. Kate Byron.

7 ryto, einu su savo lazdomis. Spaudžia šaltukas, bet viduje man šilta, jau sušilau nuo greito ėjimo. Nuostabus kontrastas – lauke šalta, o viduje šilta. Į veidą šviečia ką tik pabudusi rytinė saulė, žvyrkelio akmenukai gurgžda po lazdomis, šalikelėje linguoja geltonos gėlės, medžiai ir žolė.

O aš galvoju: o jeigu bus taip? O jeigu taip? O kas bus, kai bus taip?… Net nebeprisimenu dabar, apie ką aš tada galvojau, prisimenu tik jausmą, kurį sukėlė tos mintys: slogutis. Visa apimantis slogutis tokį nuostabų rytą.

Tikra nesąmonė.

Ir tada prisiminiau Kate Byron. Jos balsas suskambo mano galvoje: tai tik scenarijus, siaubo scenarijus, kurį tau piešia tavo mintys.

Vos tik taip pagalvojau, scenarijus išnyko. Ir vėl buvo gera eiti saulės nutviekstą rytą su savimi.

Be minčių. 

Ir tai aš vadinu pakeisti kanalą. Kai tik tos begėdės mintys puola, bandydamos mane įtikinti, kad tikrai nutiks kažkas siaubingo, aš tik ČIK ir pakeičiu kanalą į kitą. Ten kur groja muzika, kalbama apie grožį, gėrį ir laimę.

O dabar apie Katie Byron. 

Tai žmogus, kuris yra patyręs stebuklą. Vieną rytą ji nubudo nušvitusi ir niekada daugiau  negrįžo į tamsą. Jau trisdešimt metų ji pasakoja apie tai, ką reiškia nušvitimas, arba dar sakoma, prabudimas. Tai reiškia, kad nuo to laiko ji daugiau niekada nebekentėjo.  Nesvarbu, kas po to atsitiko jos gyvenime, kas mirė, ar kokios ligos puolė, ji nebekentėjo suprasdama, kad viskas kas vyksta yra gražu ir gera. Net mirtis nėra blogis.

Skamba keistai, švelniai tariant.

Tačiau visi nušvitę, prabudę žmonės perduoda tą pačią žinią. Nereikia būti šventuoju Indijoje ar atsiskyrėliu kalnuose, kad būtum nušvitęs, tai atsitiko paprastiems ir tikrai nešventiems žmonėms. Tereikia nustoti priešintis. Mirti viduje, kad gimtum iš naujo. Nustoti klausyti savo minčių, savo ego, bet imti pastebėti ir stebėti jį. Didinti tylą ir tuštumą savyje. Nebijoti tuštumos, nesistengti jos žūt būt užlipyti mintimis ir žodžiais.

Paklausykite jos youtube.

O jei nenorite klausyti, aš jums papasakosiu.

Katie ne tik nušvito, bet ir parašė keletą knygų ir sukūrė sistemą, kurią ji pavadino “Work”.

Nušvitę žmonės tai daro: jie nori dalintis, nori mokyti pasaulį pamatyti tą patį grožį ir gėrį, kurį mato jie. Jie suvokia, kad tai yra įmanoma kiekvienam. Todėl dalinasi tuo, ką patyrė.

Juk pagrindinė pasaulio matrica yra meilė. O visas “blogis” tarnauja tik jai.

KATIE BYRON DARBAS. 4 KLAUSIMAI SAU.

Taigi, Katie Byron sukūrė keturių klausimų sistemą, kuriuos reikia užduoti sau kiekvieną kartą, kai kenčiame. Kai kažkas nevyksta taip, kaip norėtume. Kai nežinome, ko norime. Kai jaučiamės blogai.

Aš galėčiau jos klausyti ir klausyti. Kokie stebuklai vyksta su žmonėmis, uždavus jiems keturis paprastus klausimus. Kartą tai išmokus, naudosite visą gyvenimą. Matysite, kaip kančia transformuojasi į ramybę. Ir tai yra geriau už patį geriausią filmą, už pačią geriausią knygą ar spektaklį. Nepakartojama.

 

Pasiruošimas

Pirmas žingsnis: pabūkite tyloje su savimi ir nustatyti, KAS jus kankina.

Pagalvokite apie vieną dalyką, vieną teiginį. Tarkime, mano kūnas yra per didelis. Mano mylimas žmogus neturėjo mirti. Aš esu nevykėlė. Niekas manęs nemyli. Aš bijau. Man nepasiseks. Manęs neturėjo palikti. Aš esu negerbiama ir t.t.t…Suformuluokite vieną teiginį.

Antras žingsnis: prisiminkite akimirką, situaciją laike, kai tai patyrėte. Kai pirma mintis ir buvo tokia, kuri jus kankina. Kas ką tada pasakė, padarė, pažiūrėjo? Įsivaizduokite tą situaciją, persikelkite mintimis į ją.  \

Klausimai

1 klausimas sau.

Ar tai tiesa?

Prisimindami konkrečią situaciją, būdami ramūs ir susikaupę, turite paklausti savęs: ar tą akimirką, toje situacijoje mano teiginys yra tiesa? Paklauskite ir pabūkite ramiai, tyloje. Įsiklausykite į save, kol ateis atsakymas.

2 klausimas sau.

Ar aš absoliučiai tikrai žinau, kad tai tiesa?

Užduokite šį klausimą įsivaizduodami konkrečią situaciją ir pabūkite tyloje, kol ateis atsakymas.

3 klausimas sau.

Kaip aš jaučiuosi, kai mane aplanko ši mintis?

Pagalvokite, kaip reaguojate, kaip reaguoja jūsų kūnas, kokias patiriate emocijas, jausmus, skausmus, kurioje kūno vietoje, kaip jaučiatės, kai ateina ši mintis, teiginys.

4 klausimas sau.

Kas aš būčiau BE šios minties?

Kaip jaustumėtės, reaguotumėte į tą pačią situaciją BE savo teiginio? Situacija lygiai tokia pati, ištarti žodžiai tie patys, aplinkybės tos pačios, tačiau jūs neturėtumėte tos minties, teiginio? Kaip jaustumėtės toje pačioje situacijoje be šios minties?

O tada reikia apsukti teiginį aukštyn kojomis ir keturis klausimus užduoti iš naujo.

Aš esu mylima. Man viskas sekasi. Mano kūnas yra puikus. Mano mylimas žmogus turėjo mirti…

Ar tai tiesa?…Ar aš absoliučiai tikrai žinau, kad tai tiesa? Kaip aš jaučiuosi, kai mane aplanko ši mintis? Kas aš būčiau BE šios minties?

Ir viskas.

Po pusės valandos akistatos su savimi labai tikėtina, kad ateis naujas suvokimas, jog visa jūsų kančia buvo tik mintis. Jūsų ego. Tik galvoje sukurtas scenarijus, nieko bendro neturintis su realybe. Scenarijų galima pakeisti, jį galima perrašyti. Galima pakeisti kanalą galvoje.

Kartais pabuvus tyloje su savimi, nutildžius minčių triukšmą ir susikoncentravus į keletą sau užduodamų klausimų išsisprendžia daug dalykų. Pabandykite.

Kodėl yra (ne) gerai taip, kaip yra.

Žinote, koks yra populiariausias žodis lietuvių kalboje?

“Ir”. O antrasis yra “jis”.  “Jis” kaltas. Jis turi ir pasikeisti, o ne aš.

Todėl, kad pats didžiausias iššūkis žmogaus gyvenime yra išdrįsti keistis.Dažniausiai mes juk norime, kad keistųsi kiti, o patys liktume tokie, kokie esame. Dėl tos milžiniškos baimės, baimės keistis, kaltiname aplinką, kitų veiksmus ir blogą elgesį. Norime, kad jie mokytųsi, jie tobulėtų, jie būtų mums geresni, labiau suprastų, labiau mylėtų JIE.

Baimė keistis yra būdinga visiems žmonėms be išimties. Todėl visi ir stumdosi: tu, ne tai tu, tu turi pakeisti tą ir aną, nes tu esi kaltas ir neteisus. Tai tu blogai elgiesi, tai tavo problema.

Iš kur atsiranda ši baimė, skatinanti tokį elgesį? Tai yra nežinomybės baimė.Kitaip tariant – praradimų baimė. Tai yra, baimė negauti daugiau, bet prarasti tai, ką turi. Tarkime… Prarasti savo autoritetą ir savigarbą. Juk jei nusileisiu, jei pripažinsiu klydusi, mano autoritetas ir savigarba  nukentės, tiesa? O kas aš būsiu be jų?… Baisu net pagalvoti!

Kai eidama rytiniuose pasivaikščiojimuose kalbuosi su savo vidiniu “aš”, jis man sufleruoja, kur aš turėčiau keistis ir ko turėčiau norėti. Bet jis labai jau daug nori! Jis nori, kad norėčiau sužinoti, pamatyti, suvokti… Atsibusti, nušvisti. O tuo tarpu išorinis mano “aš” man šnibžda, kad yra gerai, kaip yra. Juk baisu yra norėti tokių dalykų. Ko man trūksta? Esu laiminga, turtinga, mylima. O kas bus, jei tokie keisti norai išsipildys? Gal aš prarasiu šeimą, vaikus, namus, viską, ką turiu ir branginu dabar? Ką aš žinau, kur mane tokie dideli norai nuves. Gal suvoksiu tai, dėl ko mano visas dabartinis gyvenimas nebeteks prasmės?  Baisu!

Todėl vaikštau, girdžiu ką man sako, bet nesutinku. Nedrįstu sutikti su savo vidiniu aš. Vidinė kova. Tarsi žinau, kas yra teisinga, bet BAIMĖ stabdo nuo realaus to pripažinimo ir realių veiksmų.

Ką, gi… Vidinę kovą mano pasaulyje 2:0 laimi išorinis, vis dar stiprusis “aš”. “Šaunuolė, kam keistis, jei ir taip viskas gerai?” – šnibžda jis man. “Juk reikia džiaugtis tuo ką turi, o ne trokšti vis daugiau ir daugiau, tiesa?…”

Tiesa…tačiau giliai širdyje aš esu už savo vidinį, išmintingąjį aš. Nors jį girdėti yra viena, o išdrįsti jo paklausyti jau visai kas kita…

Dėl baimės išdrįsti išgirsti ir paklausyti savo vidinio balso mes tampame labai kantrūs. “Nepatinka darbas, bet kur aš rasiu geresnį?”, sakome sau.

Bet iš tikrųjų sakome: “Bijau”. Bijau palikti savo komforto zoną, prie kurios esu pripratusi. Bijau, nes nežinau, ar gausiu geriau. O jei negausiu? Geriau sėdėsiu tyliai ir kentėsiu. Tas pats galioja ir santuokai, gyvenamajai vietai, sveikatai, laisvalaikiui, finansiniam saugumui, dvasiniam tobulėjimui. Kam keisti jei ir taip viskas gerai? O jei negerai, dar truputį pakentėsiu.

Taip, komforto zona yra labai maloni. Kančia yra maloni. Nesinori iš jos išeiti, kaip nesinori išeiti iš šiltų jaukių namų į pūgą. Nors pūgoje mūsų laukia rūmai, vietoje senos palapinės, kurioje dabar gyvename.

Deja, pasirinkit negalime. Gyvename ne tam, kad pasiilsėtume ir pasiliktume savo palapinėse. Jei užsisėdime patys, gyvenimas mums padeda: mus atleidžia, išmeta iš namų, subyra santuoka…nes tik taip mes galime tobulėti, būti išmesti iš komforto zonos ir pagaliau išgirsti ir išklausyti save.

Viso to reikia tam, kad taisytume tai, dėl ko pakliuvome į šią žemę. Žinau, skamba keistai, ypač netikintiems aukštesne jėga žmonėms, tačiau tai yra tiesa. Mes čia esame ne veltui. Mums visiems gyviems žmonėms, labai pasisekė, kad mes gimėme ir esame gyvi. Gimti reiškia gauti GALIMYBĘ. Galimybę ištaisyti tai, ko neištaisėme anksčiau. Dėl ko vėl ir vėl turime gimti į šią ašarų pakalnę ir paversti ją džiaugsmo oaze. Ne buko, bet sąmoningo džiaugsmo. Džiaugsmo, kai supranti ir girdi save ir seki savo vidiniu balsu. Be jokių kompromisų. Dar laukia ilgas kelias iki tobulumo, tiesa?

O kas už tai? Kas už tai, kad nueisiu tą kelią ir išdrįsiu keistis?

Ramybė. Visos išminties knygos, parašytos per tūkstančius metų veda į viena – ramybę ir susitaikymą su savimi. Aš tikrai žinau, kad tai yra teisingas kelias. Išmesti save iš komforto zonos ir norėti didžiai. Norėti visko. Maksimumo, apie kurį šnibžda vidinis “aš”. Tai yra teisingas kelias, nors ir labai baisus.

Nors gerai pagalvojus, tas kelias yra vienintelis kelias. Nieko daugiau nelieka, nes apdovanojimas už nugalėtą baimę yra toks didelis, kurio net neįsivaizduojame.Už nugalėtą baimę viską prarasti atrandame viską. Norėti didžiai ir tuo pačiu nebijoti likti su suskilusia gelda. Tai yra kelias į sėkmę. Į sėkmę šiame ir kituose gyvenimuose, visomis prasmėmis.

Norėkime! Norėkime nugalėti didžiausią savo baimę viską prarasti. O tada tik šmuršt iš komforto zonos, tiesiai į skausmą (netikrumą, nepriteklių, nemeilę ir t.t.t.), ir tobulėjame. Tik nebijodami, nerdami į skausmą, galime pereiti į kitą žaidimo lygį. O už jo mūsų laukia tikrasis gyvenimas – didis gyvenimas, toks, koks mums ir priklauso.

Kiekvienam reikia spyrio.

Nesvarbu, kas jūs esate. Nesvarbu, kiek jums metų, ką esate patyrę, susivokę savyje ar ne. Laimingi ar kenčiantys, mylintys ar vieniši, pasiturintys ar vargšai, sveiki ar sergantys. Nesvarbu, ką jūs mėgstate, kokia jūsų tautybė, profesija ar išsilavinimas. Yra dalykai, kurie bendri visiems žmonėms, tokie, kaip turėti kūną ir sielą, gimti ir mirti. Trokšti būti mylimu, saugiu ir laimingu. Ir dar vienas tokių bendrų dalykų yra spyris į…, na patys suprantate, kur. Juk esmė čia ne spyris, o jo rezultatas.

Gyvenimo reikalo esmė yra vykstantis judėjimas. Visą gyvenimą turi vykti tobulėjimas ir sąmoningėjimas. Turi vykti mokymasis ir sielos trūkumų taisymas. Vaikas moka mažiau, nei paauglys, dvidešimtmetis išmano mažiau nei keturiasdešimtmetis, o iš šimtamečio visi tikisi nesenstančios išminties.

O tam, kad tai vyktų, kiekvienam iš mūsų, kaip oro ir vandens reikia dar dviejų dalykų: spyrio į šikną (na, gerai, jau gerai, pasakiau, o kaip kitaip tai pasakyti?..) ir pavyzdžio.

Prisipažinsiu, visai neseniai aš buvau visai kitos nuomonės. Juk yra knygos, yra vidinis išmintingasis “aš”, su kuriuo galiu pasikalbėti ir gauti patarimų, galų gale yra Kūrėjas ir Šaltinis…Ko dar reikia?

O pasirodo, reikia. Reikia kitų žmonių balso. Reikia kitų žmonių išminties. Reikia jų pavyzdžio, kuriuo būtų galima sekti. Reikia palaikymo, jausmo, kad esi ne vienas.

Kai mane pakvietė į 21 dienos programą, buvau įsitikinusi, kad viską ir taip žinau, o jei nežinau, man to ir nereikia. Žinau, kas esu, kur einu ir ko noriu. Esu laiminga, mylima, visos mano svajonės pildosi. Kam man dar kažkokios programos? Ir dar intencyvios, 21 dieną be pertraukų turėjau klausyti paskaitos, daryti užduotis, kiekvieną dieną rašyti ataskaitas…

Ir stebuklas įvyko! Ten, kur mažiausiai jo tikėjausi.

Po 21 dienos tarsi atsimerkiau. Ėmiau viską matyti dar kitaip. Sąmoningiau. Aiškiau. Tvirčiau. Žinau ne tik ko noriu, bet kaip tai pasiekti ir ką konkrečiai turiu daryti. Nuo teorijos, abstrakcijos perėjau prie praktikos, konkretumo. Nuo idealistinių svaičiojimų spyris mane nustūmė prie realių ritualų ir veiksmų. Atsikračiau priklausomybės kavai (visada sakiau sau: kada nors, bet dar ne dabar), ėmiau anksti keltis ir eiti pasivaikščioti į lauką (galbūt su laiku imsiu bėgioti, nors buvau įsitikinusi, kad man širdis neleidžia), išsikristalizavau savo svajones ir tikruosius gyvenimo tikslus. Atsisakiau televizijos sutarties, pasilikau tik internetą, pradėjau savo pirmąjį labaros projektą. Pirmą kartą gyvenime nugalėjau save daugelyje aspektų. Pasijutau savęs ir savo gyvenimo šeimininke ir režisiere. Taip iš tikrųjų. Ne teoriškai, bet praktiškai.

Na, o dabar išpreparuokim. Kas atsitiko? Kur slypi šio stebuklo jėga? Ilgai apie tai galvojau ir gavau atsakymą: 21 dienoje ir grupėje.

Tai, kad 21 dieną nežiūrėjau televizoriaus man suformavo įprotį jo nežiūrėti visai. Tai, kad 21 dieną negėriau kavos, man suformavo įprotį, kad jos man nereikia visai. O anksčiau galvojau, kad realiai numirsiu, jei neišgersiu savo kavos dozės, juk mano toks mažas kraujo spaudimas. Tačiau tai buvo visiška iliuzija, nes dabar jaučiuosi ne tik mirštanti, bet ir gyvėjanti kaip niekada stipriai. O kiek dar tokių iliuzijų aš turiu? O kiek jų turite Jūs?…

Trenerei pasakius, kad tai tik žaidimas, tai nėra sutartis su banku visam gyvenimui, pamaniau, kodėl nepabandžius pažaisti su pačia savimi? Išeiti iš komforto zonos, o kaip žinia, tik išėjus iš jos žmogus tobulėja. Sudeginti tiltus, kad nesinorėtų bėgti atgal. Įstumti save į tokią padėtį, kad nebegali pasipriešinti ir nori nenori turi tobulėti.

Antrasis stebuklo ingidientas: grupė. Tas jausmas, kad esi ne vienas. Esu įsitikinusi, kad vienam individui tokia programa nėra efektyvi. Jėga yra tada, kai žinai, kad visa grupė žmonių šiandien savo mieste atėjo į prabangių automobilių saloną ir užsisakė bandomąjį važiavimą. Ar pirks? Aišku, kad ne, bet jie leido sau tai padaryti ir galbūt pirmą kartą gyvenime sėdo už hibridinio automobilio su eismo kontrole vairo. Visa grupė šiandien darys tą patį, sukurs sau iššūkį, apie kurį vakare parašys ataskaitoje, kaip jiems sekėsi ir pasidalins ja feisbuko grupėje. Buvimas grupėje, užduočių darymas kartu, labai individualiai, tačiau kartu, čia yra antroji stebuklo jėga. Tų žmonių aš nepažįstu, niekada nemačiau, tačiau mes viską perėjome ir kartu užlipome į tą kalną, nuo kurio atsivėrė nuostabus naujas gyvenimo puslapis. Tai yra nuostabus bendrystės jausmas.

Be abejo, ne visi mokymai turi tokį efektą, toli gražu ne visi. Ir tai ne reklama. Tai nuoširdus pasidalinimas tuo, kas man padėjo pasikeisti, kas man spyrė į…ir dabar aš skrendu …kur? Kryptį nustatau pati. Jei man, kaip ir daugeliui žmonių, to spyrio nebūtų, būčiau toliau ramiai sau tūnojusi kalno papėdėje įsivaizduodama, kad viską jau mačiau.

Visada verta yra pabandyti užkopti į dar vieną viršūnę ir leisti, kad jums spirtų!

Ir jokia čia ne naujiena. Dėl šios bendros žmogiškos savybės net didžiausi žmonės turi mokytojus. O šie turi savo mokytojus. Jie turi pavydžius, kuriais seka, galbūt ne konkrečių žmonių, bet konkrečių poelgių.

Žmogus yra sociali būtybė. Nors jis eina vienas, gimsta, tobulėja ir miršta vienas, tačiau ne veltui mes esame Vienis. Mes galime vieni kitiem padėti spyriu į … Ir savo pavyzdžiu. Kiekvienas žmogus gali būti kito žmogaus spyrėjas ir pavyzdys. Reikia tik surasti mokymus (geriausia tęstinius, kurie turi ilgalaikį efektą), ar žmogų, kuris bus tinkamas spyrėjas būtent Jums ir kur galite rasti pavyzdį… Ir tada…laimingo skrydžio.

Tik nepamirškite nusistatyti kurso!

 

Apie išeitis iš beviltiškų situacijų.

Gruzinų pasakos motyvais 

Kartą gyveno karalius.

Jis buvo labai labai nelaimingas. Turėjo viską: aukso, žemes, tarnus, visi puolė jam po kojų, klausė kiekvieno jo žodžio, garbino jį ir jam patarnavo. Tačiau neseniai pasimirė jo mylima žmona ir paliko juos tik dviese su dukterimi, princese Sabu. Princesė taip pat buvo nelaiminga. Ji sirgo paslaptinga liga, dėl kurios kiekvieną dieną liūdėjo vis labiau ir tiesiog nyko akyse. Karalius kvietė geriausius gydytojus, išminčius, pirko brangiausius vaistus, tačiau niekas negalėjo išgydyti princesės.

Kartą pilyje vyko pokylis. Geriausius šalies riterius sukvietė karalius, gražiausias šokėjas ir talentingiausius muzikantus, kad tik pralinksmintų princesę. Pakvietė ir seniausią šalies išminčių, kuris sėdėdamas ant pilies laiptelių viską stebėjo ir viską dėjosi sau į galvą.

Antrą puotos dieną princesė pabėgo į sodą. Praeidama pro išminčių, ji tarė:

–Ir jūs man ieškote vaistų nuo mano ligos, seneli?

–Jei tu man pasakytum, kokia tavo liga, man būtų lengviau ieškoti nuo jos vaistų,– atsakė išminčius.

–Ak, kas iš to, kad aš pasakysiu…Vis tiek nieko jūs man negalėsite padėti…

–Pabandyk, išbandyk mane. Pasakyk, kokia tavo liga ir aš tau pažadu ją išgydyti.

–Mano liga…aš ilgiuosi laisvės, seneli…Dabar supranti? Aš ilgiuosi kraštų, kuriose visi lygūs, kur nėra pono ir tarno, kur nėra karalių ir pavaldinių… Aš ilgiuosi laukų, pievų, ilgiuosi paukščio giesmės…Ilgiuosi bėgti basa per laukus ir būti laisva, laisva…

–Ilgiesi šalies, kurioje nėra nei ponų, nei tarnų? Ar žinai, kad yra tokia šalis?

–Taip, yra, Sako man sakė.

–Sako?…

–Matai, seneli, kad negali išgydyti mano ligos? Mano tėtis, karalius, niekada niekada nepaleis manęs…

–Ačiū, kad pasakei man kokia tavo liga, Sabu.

–Tik niekam nesakyk, gerai, seneli?

–Nesakysiu, Sabu.

 

…..

Sabu nubėgo į sodą ir iš už vienos storos liepos išlindo pasislėpęs jaunikaitis.

–Labas, mieloji Sabu! Kaip aš tavęs pasiilgau! Tu tokia išblyškusi…Ar gerai jautiesi?

–Labas, Sako…Ačiū, gerai… Vis galvoju, ką tu man pasakojai…Kad yra šalis, kur visi lygūs, kur nėra nei tarnų, nei valdovų… Kur piemuo gali vesti princesę…

–Taip, yra, yra, Sabu! Tačiau ji labai toli! Ak, kaip norėčiau, kad kiltų karas…Tada aš eičiau į sunkiausią mūšį, būčiau pats drąsiausias, užsitarnaučiau karaliaus prielankumą, padarytų mane jis riteriu ir tada galėčiau tave vesti, mano mieloji Sabu!

–Karas?… Ne, ką tu čia šneki, Sako? Kiek žmonių turėtų dėl to žūti, kiek šeimų likti be maitintojo ir užtarėjo?

–Aš bet ką dėl tavęs padaryčiau, eičiau į tolimiausius žygius, nugalėčiau pikčiausius priešus…

–Žinau, Sako…Bet dabar man jau reikia eiti, tėvas manęs tuoj pasiges…

–Palauk! Palauk, kada aš vėl tave pamatysiu…

–Nežinau, Sako…Kitą kartą, kai pilyje bus puota ir nebus kam manęs saugoti…

–Aš lauksiu Sabu, lauksiu!…

 

….

–Sabu? Kodėl tu ir vėl kambaryje? Visi geriausi šalies riteriai susirinko į pilį tavęs pasveikinti, o tu slepiesi savo kambaryje!…

–Ak, tėveli, – graudžiai verkė Sabu.

–Mielas mano vaikeli, kaip aš tau galiu padėti? Kaip išsklaidyti tavo liūdesį, kaip išgydyti tavo ligą? Ei, išminčiau!!! Jei nerasi mano Sabu vaistų….

–Nebegrasint, nebegrasink man mirtimi karaliau, – atsiliepė išminčius. –Aš perskaičiau Išminties Knygą ir ten parašyta, kas gali išgydyti Sabu.

–Išminties knygą? Taip?! Sakyk, sakyk greičiau!

–Išminties knygoje parašyta: Jei Sabu išgirs giedantį laisvės paukstelį, jo giesmė išgydys jos ligą.

–Laisvės paukštelį? Kur jis gyvena? Pagauti, atvežti, ir kuo greičiau tą paukštį!

–Taip, karaliau, tu gali jį pagauti, gali jį atvežti. Jis gyvena už devynių kalnų ir devynių upių požemių karalystėje. Jį Sabu atveš tas, kuris ją myli labiau už save. Išgirdusi paukštelio giesmę, Sabu pasveiks.

–Riteriai!!! Riteriai, rikiuokitės į žygį ieškoti laisvės paukštelio! Išminties knygoje parašyta, kad už devynių upių ir devynių kalnų yra požemių karalystė, kurioje gyvena laisvės paukštelis. Jo giesmė išgydys Sabu! Keliaukite už devynių kalnų ir devynių upių į požemių karalystę. Kas jį suras ir atveš, gausiai apdovanosiu!–griaudėjo karalius.

–Požemių karalystė? Už devynių kalnų ir už devynių upių? Negirdėjom tokios, nežinome…– choru atsakinėjo riteriai.

–Keliaukite, keliaukite greičiau! Kas iškeliaus pirmas? Kiekvienam pasiryžusiam surasti laisvės paukštelį duosiu po pabalnotą žirgą. –

–O jei princesė išgis ir panorės už vieno iš mūsų tekėti?– pusbalsiu murmėjo riteriai. –Keliausime! Keliausime visi!

 

–Ar lauksi Sabu, laisvės paukštelio? – švelniai paklausė karalius.

–Lauksiu, tėveli, labai lauksiu…

 

….

–Aš Sako, duokite man žirgą, kaip karalius įsakė, aš josiu ieškoti laisvės paukštelio!

–Cha–cha–cha nusikvatojo žirgų prižiūrėtojai. –Tau? Žirgą? Dumk iš čia, kol dar galvos nepraradai už tokius norus!

 

„Neduoda man žirgo…to ir reikėjo tikėtis iš jų. Ir gerai, eisiu pėsčiomis! Bet aš rasiu laisvės paukštelį, aš išgydysiu princesę! Už viską labiau to trokštu, dėl to gyvybę paaukočiau!”

 

Ir Sako iškeliavo.

 

Perplaukė tris upes, užkopė į tris kalnus, o požemių karalystės nematyti. Paklausė kalnų dvasios, gal ji žinanti, kur yra požemių karalystė? Kalnų dvasia jam atsakė, tarp dviejų eglių yra durys, kurios atrodo kaip uola, bet jei jas stipriai paspaus kumščiu, jos atsidarys ir ten bus požemių karalystė.

Sako surado duris ir pateko į požemių karalystę. Ji buvo pilna aukso. Ant auksinio sosto sėdėjo Aukso karalystės karalius. Riteriai jau buvo ten, pasiruošę išvykti stovėjo išsirikiavę prieš karalių.

–Dėkojame jums, Šlovingasis Karaliau, kad mus taip prakiliai priėmėte, nei vienoje karalystėje nesulaukėme tiek prabangos ir paslaugų! Išnešime žinią apie tavo svetingumą toli, keliaujame mes visi surasti laisvės paukštelio!– choru griaudėjo riteriai.

–Laisvės paukštelio, mh..– sumurmėjo Aukso karalius. – Mano brangūs sveteliai, aš jus noriu apdovanoti. Štai jums visiems po maišą aukso. Padainuokite su manimi aukso dainą…

 

Sako stovėjo už riterių nugaros ir karalius jo nematė, tačiau jiems baigus dainuoti auksą šlovinančią dainą, jis išėjo į priekį ir žemai nusilenkė.

 

–Garbė šiai karalyste, garbingasis karaliau. Aš Sako, ieškau laisvės paukštelio, gal tu žinai, kur galėčiau jį rasti?

–Sveikas Sako. Matau, esi drąsus vyras, kad keliauji pėsčiomis. Ieškai laisvės paukštelio? Čia jo nėra, bet yra daug aukso! O kas gali būti geriau už auksą, vyrai?

–Nieko! – choru sugriaudėjo riteriai.

–Bet kadangi tu man patinki, aš tave taip pat apdovanosiu. Štai, ir tau aukso maišas, Sako!

–Oi, ne, man nereikia aukso…Manęs laukia tolimas kelias, auksas man bus tik našta…– atsakė Sako.

–Tai nereikia AUKSO?– suriko Aukso karalius. –Kaip tu drįsti?!

–Jis eina ieškoti aukso paukštelės, kaip ir mes!– pasigirdo grėsmingi riterių balsai.– Tik mes, riteriai, galime jos ieškoti!

Riteriai grėsmingai ėmė artintis prie Sako.

–Palaukit! Sako, paskutinį kartą klausiu, ar imsi mano auksą ir padainuosi su manimi aukso dainą?– dar kartą paklausė Aukso karalius.

–Man nereikia aukso. Aš turiu surasti laisvės paukštelį ir išgelbėti sergančią princesę Sabu, kurią myliu labiau už viską pasaulyje!

–Jis myli Sabu?! – riteriai išsitraukė kardus ir ėmė supti Sako.

–Palaukite!!!– sušuko aukso karalius.– Sako myli Sabu ir jis eis ieškoti laisvės paukštelio. Jūs mylite auksą ir jūs liksite čia! Po akimirkos visi riteriai virto aukso stulpais.

Sako abstulbęs ir atatupstas ėmė trauktis atgal, link durų, tačiau Aukso karalius vėl prabilo:

–Nebijok, Sako. Aš tau duosiu, ko tu nusipelnei. Štai, imk tiesos akmenį. Jis visada tau parodys tiesą, o kur tiesa, ten ir meilė. Neškis jį kišenėje. Kai jis ims tviskėti, žinok, tu eini teisingu keliu, galvoji teisingai, o kai jis pajuoduos, tai išduos melą. Tai mano dovana tau!

Sako pamatė, kad toks akmenėlis gali parodyti jam kelią ir mielai priėmė dovaną.

Sako perkopė devynis kalnus ir perplaukė devynias upes, tačiau apie požemių karalystę ir apie laisvės paukštelį niekas nebuvo girdėjęs. Jo akmenėlis švytėjo, todėl nepaisydamas alkio ir troškulio keliavo toliau. Priėjęs šaltinėlį prisėdo atsipūsti ir atsigerti.

–Labas,– išgirdo švelnų balsą prie savo ausies.

Sako pašoko, nes buvo prisnūdęs. Šalia jo klūpėjo nuostabaus grožio mergina. Jos indai su vandeniu stovėjo šalia.

–Tu miegojai, aš nenorėjau tavęs žadinti, bet man jau reikia eiti. Todėl tave pažadinau paklausti, gal nori apsilankyti mūsų namuose ir pailsėti po ilgos kelionės?

–Ačiū, bet man reikia keliauti. Aš ieškau laisvės paukštelio, kurio giesmė išgydys mano mylimą princesę, gal tu žinai, kur jis gyvena?

– Ne, nežinau… Bet gal tu esi gydytojas? Mūsų karaliaus sūnus sunkiai serga. Jis išbandė visus pasaulio vaistus ir niekas nepadėjo. Gal tu gali padėti?

Sako nusekė paskui gražuolę. Karalius iš karto liepė nuvesti jį pas gulintį lovoje sūnų.

Sako išsitraukė tiesos akmenį pasakė:

–Karaliaus sūnaus liga yra išgydoma.

Akmuo pajuodavo. Sako tęsė toliau.

–Karaliaus sūnaus liga neišgydoma.

Akmuo sužibėjo.

–Tu esi melagis!!!– sušuko karalius. –Uždarykite jį ir maitinkite vien duona ir vandeniu!

Sargyba čiupo Sako ir įmetė jį į pilies rūsį. Dvi dienas ir dvi naktis Sako matė tik mažą langelį, per kurį švietė mėnulio šviesa. Trečią dieną jis išgirdo nuostabią giesmę. Prie savo vienutės grotų patrupino duonos ir netrukus prie jų nutūpė pilkas paukštelis.

–Paukšteli, mielas paukšteli, gal tu žinai, kur man rasti laisvės paukštelį? Man labai reikia, kad jo giesmę išgirstų mano mylima princesė ir pasveiktų, –paklausė jo Sako.

–Aš esu laisvės paukštelis. Ir mano broliai taip pat, –atsakė paukštelis.

–Tu?!

–Taip. Bet aš čiulbu tik laisvėje. Tu negali manęs uždaryti, nes uždarytas nečiulbėsiu.

Netrukus karalius pakvietė Sako.

–Atleisk man, kad buvau toks griežtas tau, Sako. Mano sūnus mirė, o aš negalėjau susitaikyti su ta mintimi. Norėjau atimti iš tavęs tiesos akmenį arba pasiūlyti tau už jį pusę karalystės. Bet dabar likau be nieko, be paveldėtojo. Kas man iš to akmens…Tačiau matau, kad tu esi drąsus ir kilnus vyras. Ir tu turi stebuklingą tiesos akmenį. Todėl skiriu tave… savo paveldėtoju!

–Ačiū tau, Garbingasis Karaliau! Aš labai dėkingas už tavo dovaną ir pasitikėjimą paprastu keleiviu. Tačiau negaliu jos priimti, nes pirmiausia turiu keliauti namo, pas savo mylimąją Sabu.

Sako pasakė tiesos akmeniui:

–Sabu jaučiasi gerai.

Akmuo pajuodavo.

–Sabu serga.

Akmuo pajuodavo.

–Sabu miršta?..

Akmuo sutvisko.

Šokęs ant karaliaus dovanoto balnoto žirgo Sako pasileido tekinas. Jau buvo perkopęs tris kalnus ir perplaukęs tris upes, kai jį pasivijo karaliaus pasiuntiniai. Jie pranešė žinią, kad karalius mirė iš sielvarto ir Sako tapo jų naujuoju karaliumi. Jie prisiekė jam savo ištikimybę ir pažadėjo jį lydėti visur ir visada. Atvežė karaliaus drabužius, jo arklį ir palydą. Taip Sako, naujasis karalystės už devynių kalnų ir devynių upių karalius, įžengė į Sabu tėvo karalystę.

Sabu tėvas buvo labai nustebęs ir leido Sako pasimatyti su Sabu, bejėgiškai gulinčia lovoje jau keletą mėnesių.

–Sabu, mieloji, čia Sako! Atmerk savo gražiąsias akis! Aš radau, radau tą karalystę, apie kurią tau kalbėjau! Ir radau laisvė paukštelį, mieloji! Daug laisvės paukštelių, jie visi čiulba nuostabiausią giesmę, kokią tik gali įsivaizduoti. Bet negalėjau tau jų atvežti, nes jie laisvi…Jie nečiulba uždaryti…Tu turi keltis, Sabu! Ir keliauti su manimi. Aš tave nusivešiu į tą šalį ir parodysiu tau laisvės paukštelį.

Karalius, girdėdamas Sako šnekas ir matydamas, kokiais prabangiais rūbais jis dėvi ir kokia didele svita lydimas atvažiavo, leido Sabu ištekėti už Sako.

Perkopę devynis kalnus ir perplaukę devynias upes Sabu ir Sako pasiekė savo naująją karalystę. Pirmuoju savo, kaip karaliaus, įsakymu Sako paskelbė visus karalystės žmones lygiais. Jis išdalino karaliaus turtą visiems po lygiai. Jie su Sabu apkeliavo daug šalių, susilaukė daug vaikų ir gyveno ilgai ir laimingai klausydamiesi laisvės paukštelių dainos.

Sabu buvo išgydyta!

 

MORALAS: jei situacija atrodo beviltiška, visada galima rasti kitą kelią jai išspręsti.

Išvesk savo šunelį pasivaikščioti

Eidama 21 dienos pokyčių programą aš kiekvieną dieną ėmiau keltis anksti ir eiti pasivaikščioti. Kur bebūčiau, kiek trumpai bemiegočiau, keliuosi ir pasiėmusi savo šiaurietiškas lazdas einu į lauką. Vilniuje, Druskininkuose, Miškiniškėse, Nemersetoje. Einu per lietų ar saulę; gatvėmis, palei ežerą, miško takeliais, pievomis, pušynais, pajūriu. Išėjusi į lauką ryte, kai visi dar miega, ir ėmusi judėti, t. y. eiti, pajuntu ypatingą jausmą. Jau po penkių dienų tokio ritualo neliko net minties apie tingėjimą ar miegojimą ilgiau, liko tik noras turėti galimybę atsikelti ir išeiti.

Neįtikėtina, bet toks paprastas dalykas kaip pasivaikščiojimas ryte mane pakrauna energija. Nors nustojau gerti kavą, tačiau visą dieną nebejaučiu energijos stokos. Pasivaikščiojimas gali būti visai trumpas, dešimties minučių. Gali trukti iki pusės valandos. Tačiau visada tai savotiška meditacija. Kartais pamatau linguojančią smilgą, įsižiūriu  į gėlę, sustoju ir įsiklausau į garsus. Pajuntu vėjo gūsį, giliai atsidūstu. Pasivaikščiojimo metu man ateina idėjos, atsakymai, mintys, paprastas dėkingumas ir laimė. Kartais nieko negalvoju, kartais galvoju labai daug. Kiekvieną dieną išėjimas vis kitoks, nes mintys vis kitokios.

Grįžusi namų duris atveriu visai kitokia, nei buvau ką tik atsibudusi. Nurimusi, susikaupusi, pasirengusi į viską žiūrėti kitaip. Kaip kitaip? Ogi vidiniu žvilgsniu.Savo vidinio žmogaus akimis. 

Tikra tiesa, kad mes esame dviese. Tai yra aklasis aš, kuris yra mano kūnas ir viskas, kas yra susiję su juo, ir matantis aš, kuris yra mano vidinis balsas. To balso pasivaikščiojimo metu aš ir klausausi. Jis viskam turi atsakymą, jis viską žino. Aš viską žinau! Reikia tik į jį save įsiklausyti. Kartais per minčių triukšmą mano vidinis balsas vos vos girdimas, tačiau kartais jis labai garsus. Bet jis visada yra manyje ir jis visada nori būti išgirstas.

Turbūt niekam ne naujiena yra klausytis savo vidinio balso. Tačiau labai dažnai kasdienybėje jį nuslopina kiti garsai, todėl klausytis dar nėra išgirsti. Tokie rytiniai pasivaikščiojimai, kai esu tik su savimi, kai laikas yra tik mano, išlaisvina mano vidinį balsą nuo triukšmo. Kartais norisi melstis, kartais dėkoti Dievui, kartais kyla mintys, kurios visada buvo ten, tačiau neatėjo iki sąmonės. Tarsi aš visada tai žinočiau, tačiau tik dabar, eidama anksti ryte su savo lazdomis suvokiu tai iš tikrųjų.

Simonas, kuris parašė knygą “Žmogus su šuneliu” sako, kad vidinis žmogus, kurio balsą kartais girdime, yra šeimininkas, o išorinis žmogus (kūnas) yra jo šunelis. Šeimininkas yra išmintingas, jis žino atsakymus, išeitis iš bet kurios situacijos, teisingiausius sprendimus, visatos dėsnius. Jis nebijo ir visada žino tiesą. O šuneliui yra artimos visos gyvuliui būdingos savybės. Šeimininkas myli savo šunelį, nuoširdžiai juo rūpinasi, veda jį į šviesą. Nors jie tokie skirtingi, šeimininkas ir jo šuo yra viena, jie abu yra vienas ir tas pats “aš”.

Gerai, jei šeimininkas veda šunį. Tačiau dažnai vidinis žmogus yra vedamas išorinio. Labai dažnai šuo tempia savo šeimininką. Tenkina savo šuniškus poreikius gyvendamas šunišką gyvenimą ir tempia iš paskos savo šeimininką, kuris tuo metu jaučiasi bejėgiu. Susigūžęs, tačiau išskėstomis rankomis jis budi. Laukia, kol šuo pasiklys, susipras, ims slėptis už jo ir klausti jo patarimo.

Dažniausiai tokiu metu – pasiklydus, mes ir išgirstame savo vidinį balsą. Tą, išmintingojo savęs balsą. Kai klykiame viduje ir klausiame “Ką man dabar daryti?!”.

Tačiau nebūtinai tai yra vienintelis kelias. Jei gerai įsiklausysite, jei atsikratysite minčių triukšmo, jei pagaliau jį pripažinsite šeimininku, galite išgirsti jį šiandien. Juk jūs esate dviese. Jei reikia atsakymo, tiesiog pasiklausykite giliai savyje. Galite jį išgirsti dabar! 

Aš jį girdžiu, kai kiekvieną rytą atsibundu anksti ir vedu savo šunelį pasivaikščioti.

Apie santykius su meile.

Meilei reikia laiko užaugti.

Todėl labai svarbu yra aplinkybės. Galbūt jūs sutinkate dešimtis žmonių, kuriuos galėtumėte mylėti, tačiau aplinkybės neleidžia jūsų meilei užaugti. Todėl dažniausiai mylime tuos, kurie yra nuolat šalia, su kuriais dažnai matomės, bendraujame, dalinamės.

Įsivaizduokite sąrašą žmonių, kuriuos jūs mylite dabar. Ar jis ilgas? Ir kitą sąrašą žmonių, kurie jums patiko, kurie jus sužavėjo, su kuriais iš karto radote bendrą kalbą, puikiai praleidote laiką, tik paskui aplinkybių dėka nebendravote. Tai gali būti ir vaikai, ir suaugę. Vyrai ir moterys. Yra tokių? Tikrai yra, reikia tik pagalvoti.

Tai, apie ką jūs dabar pagalvojote, yra sudygusi, bet neužauginta meilė. Ji taip ir neužaugo, ji apmirė. Apmirė, tačiau nedingo! Ji dar gyva, ji laukia savo šanso augti. Jei kažkur sutiktumėte tą patį žmogų ir su juo pabendrautumėte, daigelis dar paaugtų. Jei bendrautumėte toliau, užaugtų ir visas medis, stiprus, tvirtas. Sako, kad meilė neišnyksta. Jei kažkada mylėjai žmogų, meilė jam glūdi giliai tavo širdyje, visada. Tai ta, užauginta meilė. Ji neišnyksta.

Tačiau jei niekada to pačio žmogaus nesutiksite ir meilės sėklytė ir liks tik sudygusi sėkla, ji sunyks. Kitą kartą kai pagalvosite apie žmones, kurie jus sužavėjo, to žmogaus paprasčiausiai neprisiminsite.

Tačiau meilė, ji buvo! Tik liko neužaugusi.

Filme “Love actually” kalbama apie tai, kad reikia pagauti sudygusią meilės sėklytę. Pagauti ir neleisti jai apmirti.

Susikurti palankias aplinkybes meilei augti patiems.

Kas yra aplinkybės? Tai vieta ir laikas. Vietą galima pakeisti, laiko galima skirti.

Tačiau svarbiausia yra ne sukurti aplinkybes, bet ją pastebėti. Jei nepastebėsite sudygusios meilės žmogui, nebus ką ir kurti. O pastebėjus, nepaisant nei laiko, nei vietos, ją auginti. Pritaikyti aplinkybes taip, kad būtumėte netoliese, kad bendrautumėte. Duotumėte deguonies ir vandens savo meilei augti.

O tada… Tik įsivaizduokite. Trumpas ir siauras mylimų žmonių sąrašas gerokai pailgėja. Kiek atsilaisvina energijos! Kiek atsiranda naujų įspūdžių, gerų emocijų bendraujant su mylimaisiais! Kiek juoko, kiek energijos gyventi, energijos kurti, energijos būti laimingu!

Nepalikite sudygusios meilės sėklos neužaugti.

Raskite laiko bendrauti su tais žmonėmis, kurie jums patinka. 

Apie santykius su pirkiniais.

Kai perkame kokį nors daiktą, už jį mokame ne pinigais, o laiku. Savo gyvenimo laiku, kurį sugaišome tuos pinigus užsidirbdami.

Nepagalvojote?

Paradoksas yra tame, kad kai traukiame iš savo piniginės banknotus ar kortelę, už prekę mokame savo gyvenimo laiku, kurį atidavėme, kol tuos pinigus uždirbome, TAČIAU gyvenimo laiko už jokius pinigus niekas neparduoda. 

Patį brangiausią dalyką, gautą dovanų (gyvenimo laiką), mes keičiame į materialų dalyką (pinigus), ir už jį perkame daiktą ar malonumą. Atiduodame savo laiką tam, kad turėtume kažką apčiuopiamo.

Ką mes perkame? Maistą, pastogę, įvairius daiktus. Keliones, įspūdžius. Dovanas. Šypsenas, padėką. Ar visa tai verta mūsų gyvenimo laiko? Ar tai lygiavertiška?

Reikėtų apie tai pagalvoti perkant… bet ką. Perki bandelę ir pagalvoji: “Ar mano gyvenimo laikas, kurį paaukojau tam, kad nusipirkčiau šią bandelę yra vertas to?”

Perki naują automobilį ir galvoji: “Ar mano gyvenimo laikas, kurį paaukojau tam, kad nusipirkčiau šį automobilį yra vertas to?”.

Kai kuriais atvejais pasakysite sau: “Taip, vertas!” Tuomet tikrai, kodėl gi ne. Ypač kai pirksite šypseną, dėkingumą, ar ramybę.

Tačiau dažnai, vien tik uždavus sau šį klausimą atsakysite: “Ne, mano gyvenimo laikas yra brangesnis. Verčiau aš pirksiu pigesnį automobilį, nei atiduosiu tiek daug savo gyvenimo laiko, kurio reikalauja šis, naujutėlaitis. Jo naujumu aš pasidžiaugsiu ne ilgai, tačiau išeikvoto mano gyvenimo laiko dirbant viršvalandžius, kad jį turėčiau, man niekas negrąžins.”

Ir tuomet įvyks stebuklas. Tuomet jūs nustosite švaistyti savo gyvenimo laiką! Visi sėkmingi žmonės, kurie daug pasiekia ir yra laimingi (nebūtinai turtingi ar garsūs), nešvaisto savo gyvenimo laiko. Jie suvokia, koks jis yra trumpas. Ir koks svarbus. Čia jūs jaunas, o čia jau senas, net nepastebėsite. Čia senas, o čia jau keliaujate į dausas, net nepajusite. Svarbi yra kiekviena akimirka, kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas širdies dūžis.

Nešvaistykime savo gyvenimo laiko pirkiniams, kurie jo nenusipelnė.

Vien uždavus šį klausimą: “Ar mano gyvenimo laikas vertas, kad jį atiduočiau už šitą?..” ir viskas atsistoja į savo vietas.

Per visus jubiliejus linkime vieni kitiems: “Gyventi šimtą metų!” Tausokite savo gyvenimo laiką. Gyvenkite!

Nešvaistykite savo gyvenimo laiko pirkiniams, kurie jo nenusipelno.   

Pats didžiausias iššūkis gyvenime – santykiai su kitais žmonėmis.

“Jei tiki, kad yra atstumas tarp tavęs ir kito žmogaus, tu esi beprotis,” parašyta knygoje “Course ant Miracles”.

Tai nėra paprasta knyga. Tai šiuolaikinis šventraštis, išleistas 1976 metais. Tai asmeninio tobulėjimo, vedančio į vidinę ramybę vadovas. Jis buvo padiktuotas moteriai, kuri nieko bendro neturėjo su dvasingumu. Ji buvo gydytoja, netikinti jokia aukštesne jėga. 7 metus ji rašė šią knygą, pati nesuprasdama, ką rašo. Tai nėra žmogaus kūrinys.

Atstumo nėra. Apie tai kalba visi išminčiai, gyvenę nuo tų laikų, kai atsirado pirmieji papirusai ir jie galėjo savo mintis užrašyti ir palikti mums. Žmogus yra bangelė dideliame vandenyne. Skirtumas tik tas, ar jis tai suvokia ir supranta, ar ne. Ar suvokia, kad kitos bangelės yra tokios pačios kaip ir jis ir jos yra to pačio vandenyno dalis. Visos kitos bangelės, didesnės ar mažesnės, greitesnės ar lėtesnės yra jo broliai ir seserys, priklausantys tam pačiam šaltiniui – vandenynui.

Skirtumas, atsiskyrimas, vienišumas sukelia kančią. Bet koks vieningumas, vienybė, brolybė sukuria laimę.

Eckhart Tolle, kuris parašė knygą “Akimirkos galia”, sako, kad žmonių santykiai yra pats didžiausias iššūkis gyvenime.

Be abejo, kad taip ir yra.

Kaip tai nėra atstumo? Yra aš, mes ir yra “jie”. Mus skiria viskas: tauta, teritorija, religija, lytis, išsilavinimas, dvasingumo lygis, turtai, norai, pomėgiai, mentalitetas, kultūra, kas tik nori, galima vardinti ilgai ilgai. Viskas mus skiria. Nuomonės! Kiek daug yra skirtingų nuomonių! O kur dar savo autoriteto, statuso, teritorijos gynimas. Pinigų gviešimasis. Todėl ir vyksta konfliktai, nesantaikos, karai. Juk mes tokie skirtingi!

Taip, ir tai yra didžiausias iššūkis gyvenime. Išmokti bendrauti su kitais žmonėmis. Išmokti nekonkuruoti, o bendradarbiauti. Išmokti mylėti. Suvokti, kad mes visi esame vieno vandenyno bangelės, upeliai, susijungiantys į vieną upę.

Oho.

Kaip? Tarkime, aš noriu išmokti. Bet nueinu į darbą ir viršininkas ant manęs rėkia. Arba turiu visą dieną daryti vieną užduotį, kuri mane varo į neviltį, o kai ateina darbo pabaiga, man liepia padaryti dar daugiau ir dirbti nemokamus viršvalandžius. Į mane kreivai žiūri, aš turiu priešų. Namuose irgi ne ką geriau. Pykčiai ir konfliktai. Yra žmonių, kurie manęs nekenčia, yra, kurių nekenčiu aš. Yra tokių, kurie tik ir ieško mano silpnosios vietos, tyko kada galės pulti ir atimti iš manęs viską. Jau sveikatą baigiu prarasti dėl tokių žmonių. Ir kaip mylėti?…

Va būtent, lengva pasakyti, sunku padaryti.

Kultūros ministrė laidoje “Stambiu planu” pasidalino savo metodu, išgirstu iš geros draugės.

Jei yra žmogus, kuris tau nuolat kenkia, kaišo pagalius į ratus, nekenčia, įsivaizduok tokį paveiksliuką:

Šilti kraštai, džiunglės. Viduryje džiunglių didelis, galingas  krioklys. Aprengi tą žmogų (mintyse, be abejo), baltais drabužiais ir pastatai po kriokliu. Vanduo bėga ant jo, stipriai. Prausia, prausia, prausia. Ilgai. O tu dar siunti jam ir savo meilę, meldi Dievo, kad jis išsivaduotų nuo savo košmaro, kurį spanuoja miegodamas. Nuo košmaro, kurį susikūrė pats. Nuo košmaro, kad tu esi jo priešas.

Sako, padeda, pabandykit.

Taigi, didžiausias gyvenimo iššūkis yra santykiai su kitais žmonėmis.

Tačiau taip pat tai yra pats tiesiausias kelias į tobulėjimą. Pažvelkite aplinkui, kokie žmonės yra patys sėkmingiausi ir, tikrai galima pasakyti, laimingiausi?…

Tie, kurie turi aukštą žmogiškumo lygį. Tie, kurie bendrauja su kiekvienu žmogumi, tarsi jis būtų vienintelis ir pats svarbiausias. Tie, kurie gerbia ir myli kiekvieną sielą.

O kokie jus supa žmonės? Kokie jūsų santykiai, bendrai paėmus? Ar daug turite tokių, kuriuos reikia “nuprausti”? Ar jūsų santykiai ramūs ir taikūs? Kiti žmonės, kurie yra aplink jus, yra jūsų veidrodis. Ne kreivas, ne, tikslus veidrodis. Jei yra kareivis, bus ir karas. Jei jus supa konfliktai ir nesantaikos, jei jūs jaučiatės auka, nes jus skriaudžia, visa tai sukuriate jūs, o ne jie.

Tai yra labai svarbu suvokti. Visa tai gimsta jūsų galvoje, jūsų mintyse. Tai ne “jie”. Tai jūs.

Man labai padeda frazė: “Tai tik mintis”. Kai imu galvoti, kad seniai nebendravau su pussesere ir greičiausiai, ji ant manęs pyksta, o gal pavydi, o gal iš viso manęs niekada ir nemėgo, sustabdau save ir sakau: “Tai tik mintis” .

Tik mintis! Tai toli gražu nėra realybė. 80 procentų problemų kyla mintyse. Ne realybėje.  Net jei skriaudikas esate jūs, jūs padarėte kažką, dėl ko negalite sau atleisti, tai tik mintis. Jūs nežinote, ką tas žmogus gavo dovanų už savo kančią, kurią jam sukėlėte. Tai tik mintis! Jūsų mintis, kurią jūs galite valdyti. Atleiskite sau, atleiskite kitiems. STABDYKITE mintis, kurios varo į neviltį, kurios jus atakuoja, kurios jums kenkia. Kenkia jums, ne “jiems”.

O jeigu tai realybė, jei ant manęs tikrai pyksta, ir man tai pasako, parodo ar duoda suprasti, tada aš visada galiu pagalvoti, kaip šią situaciją paversti taip, kad mūsų santykiai sustiprėtų. Jei ji nepyktų, gal aš jai niekada nebūčiau pasakiusi, kad ji man svarbi? Nebūčiau padovanojusi gėlių ar aplankiusi po darbo kartu su jos mylimiausiu pyragu? Gal nebūčiau pakvietusi į kiną ar vakarienės?

Laukia didelis darbas. Darbas su kiekviena savo mintimi, kiekviena nuostata, nuomone. O kaip norisi ginčytis! Kaip norisi atlaikyti spaudimą likti teisiu, nugalėti oponentus, likti nugalėtoju. Tačiau tai nieko nereiškia. Kiekvienas ginčas gali pasitarnauti tik vienu atveju – jei sustiprinsite santykius. Parodysite oponentui, kad gerbiate jį, vertinate jo nuomonę. Nuo to, kad jūsų nuomonės skiriasi, jūsų santykiai gali būti tik turtingesni ir įdomesni.

Mes visi esame vieno vandenyno bangelės. Banguokime.

LAIMĖ IR SĖKMĖ

Perskaičiau Feisbuke klausimą ir susimąsčiau.

Kaip sąveikauja laimė ir sėkmė? Juk ne visada sėkmę lydi laimė, o laimė taip pat ne visada vaikšto kartu su sėkme.

Kas yra sėkmė, o kas yra laimė?

Jei paklaustume bet kurio žmogaus:

“Ar tu esi laimingas?” Kiekvienas atsakytų: “Taip”, arba “Ne”.

O jei to paties žmogaus paklaustume: “Ar esi sėkmingas?”, dauguma turbūt atsakytų “Kaip kada”, “Kartais”.

Vadinasi, sėkmė yra laikina, atsitinkanti būsena, tuo tarpu laimė yra nuolatinė, pastovi būsena.

Ar sėkmė lemia laimę? Dažniausiai taip, tačiau sėkmės lemta laimė, kaip ir pati sėkmė, taip pat yra laikina.

Įsivaizduokite vidutinio amžiaus moterį, Eleną. Ji kentėjo visą gyvenimą ir dabar yra nelaiminga. Nepasisekė gimti šeimoje, kurioje būtų ja rūpinamasi, nepasisekė susirasti vyro, kuris negertų ir nesmurtautų, nepasisekė baigti specialybės, kuri jai patiktų. Vienintelis jos džiaugsmas ir atgaiva nuo kankinančio gyvenimo yra dukra, kuri taip pat gyvena nelengvą gyvenimą dėl nuolatinio pinigų stygiaus. Elena dėl to kankinasi dar labiau, nes savo mylimam žmogui negali duoti to, ko jam reikia. Tačiau dukra, dantis sukandusi, dirbdama per tris darbus, baigia universitetą ir įgyja Magistro laipsnį. Svajonė turėti aukštąjį išsilavinimą išsipildo.

Elena laiminga.

Tačiau tuoj pat laimė išgaruoja, nes dukra negauna gerai apmokamo, pagal specialybę tinkančio darbo. Todėl nusprendžia emigruoti, kur plauna indus ir jos ilgametis darbas siekiant aukštojo išsilavinimo nueina šuniui ant uodegos. Elena tampa dar nelaimingesnė, nei prieš tai. Ji nebeturi šalia dukros, kuri nors ir pasiekusi savo svajonę, vis tiek dirba juodus darbus užsienyje.

Sėkmė yra tinkamas aplinkybių susidėjimas, lemiantis, kad išsipildytų tai, apie ką buvo svajota, ko norėta, ko siekta. Sėkmė yra labai maloni, džiugi ir geidžiama, tačiau trumpalaikė. Tokia yra ir jos atnešta Laimė. 

Sėkmė yra laikina, o su ja atėjusi Laimė taip pat greitai išnyksta.

O kartais Sėkmė ir neatsiveda Laimės. Viskas pasisekė, noras išsipildė, poreikiai patenkinti, tačiau laimės vis tiek nėra. Dažnai sakoma: “Jei atsitiks tas, jei gausiu tai, tada būsiu laimingas”. Ir atsitinka, ir gauna, ir vis tiek nelaimingas. Nes taip nėra siekiama Laimės. Taip geidžiama yra Sėkmė, tačiau ne Laimė.

Laimė yra visai kas kita, nei Sėkmė.

Laimė yra tada, kai žmogus jaučiasi gerai. Kartais aplinkybės tam padeda, kartais ne. Tas jausmas, laimės jausmas, kyla iš vidaus. Būna, nesvarbu, kas atsitinka, tai gali būti priverstinis sustojimas automobilių kamštyje, išgirsta melodija ar lietaus barbenimas ant stiklo ir žmogus jaučiasi gerai. Jaučiasi laimingas.

Laimingi gali būti visi, bet kokiomis aplinkybėmis, nes laimė kyla iš vidaus. 

Sėkmė priklauso nuo išorinių faktorių. Laimė priklauso nuo vidinio žmogaus santykio su savimi. Aplinkui gali siausti audros, karai, nesėkmės, liūdesys, bet žmogus, kuris susitaria su savimi vis tiek gali būti laimingas.  Ne džiugus, ne sėkmingas, bet ramus ir laimingas.

Laimę ir sėkmę galima prilyginti vidiniam ir išoriniam grožiui. Sėkmė spindi raudonu lūpdažiu, kol gali jo nusipirkti ir juo pasidažyti, kol jos lūpos putlios ir gražios, tačiau jis greitai nusivalo ir reikia dažytis vėl ir vėl. Laimė spindi akyse ir jai nereikia nieko pirkti ir niekuo dažytis.

Sėkmė gyvena aplinkui, ją reikia tik prisikviesti. 

Prisikviesti pozityviomis mintis ir mažyčiais, mikroniniais pasirinkimais, kuriuos darome kiekvieną minutę. Pasirinkimais ką galvoti, kaip reaguoti, ką daryti, ar ko nedaryti.

Šviesos pasirinkimu prieš tamsą. Gyvybės prieš mirtį, gėrio prieš blogį, meilės prieš neapykantą, kūrybos prieš griovimą. Prisikvietus Sėkmę, visi norai ima pildytis, svajonės tampa realybe, o tikslai pasiekiami ranka. Tačiau visa ta nebūtinai atves Jums Laimę.

Laimė gyvena kiekviename iš mūsų ir ją reikia tik išleisti. 

Laimė, kuri gimsta žmogaus gelmėse, priklauso nuo jo dvasingumo, nuo prasmės suvokimo, nuo stipraus ryšio su Šaltiniu, su Kūrėju. Tapti laimingu, reiškia leisti Laimei kvėpuoti. Susitaikyti su savimi. Suvokti, kad viskas kas yra, yra gera. Suvokti, kad Kūrėjas nieko nedaro kas nėra tobula, kad Jūs esate tobulas, kaip ir visa Kūrinija. Kad nėra nei gėrio, nei blogio, yra tik tobulas Pasaulis, kuriame jūs esate tam, kad eitumėte keliu, kuris veda į šviesą. Keliu, kuriame darytumėte teisingus pasirinkimus tol, kol jus apimtų nušvitimas, kuris reikštų tapimą laimingu žmogumi.

Tai ir yra tikroji Laimė.

Apie santykius su atvirumu

Kas geriau: ar laužyti kito valią ir daryti kaip manai, kad yra geriausia, ar leisti pasirinkti ir leisti iškentėti savo pasirinkimo pasekmes?

Visos bėdos kyla iš to, kad žmonės nesikalba. Tiesiog, nesikalba. Tyli. Nesako to, ką galvoja, nesidalina problemomis. O paskui neišvengiamai ateina sprogimas, kuris nori nenori išdrasko viską aplinkui į skutelius.

Ypač tai pasakytina apie vyrus. Ar jiems atrodo, kad gėda dalintis tuo, kad turi problemų, ar tiesiog auklėjimas neleidžia skųstis? Tiesiog, turi susiimti ir viską išspręsti. Aplinkiniais keliais, tačiau vienas. O tas vienas dažnai ir baigiasi tragedija.

O kodėl nesusėdus ir nepasakius savo žmonai ir dukroms:

“Aš jau pusę metų negaunu honoraro. Dabar turiu du šimtus eurų, nes pardaviau mūsų automobilį ir nežinau, kada, ir ar gausiu kitus pinigus. Redaktorius žada ir žada. Bet pinigų nėra. Mama uždirba 500 eurų, taigi, mums reikia sugalvoti, kaip iš 500 eurų išlaikyti keturių asmenų šeimą.
Variantai:
aš ieškau bet kokio darbo statybose.
Mergaitės eina uždarbiauti plaudamos indus ar nešiodamos paštą.
Mes visi išvažiuojame į Angliją, kur gavau gerą pasiūlymą dirbti redakcijoje.”

Ir visi sprendžia. Sudeda visų nuomones, ieško kompromiso. Tada sprendimas būtų visų, ir motyvacija to sprendimo laikytis būtų visų. Nebūtų tokių didelių tragedijų.

Argi tai taip sunku? Neįmanoma?

Daugybė santykių problemų kyla dėl uždarumo.

Tokios mintys kilo po Justino Krisiūno filmo “Emigrantai”

https://www.kinofondas.lt/filmas/emigrantai/

Santykių kaina.

Auksė Trinotienė sėdėjo palinkusi prie nešiojamojo kompiuterio ir pylė feisbukopostą. Pabaigusi šiek tiek atsitiesė ir nuleidusi juodai padažytas blakstienas, laukė komentarų. Nieko. Praėjo dešimt minučių, nei vieno. Net laiko ir tai, nei vieno.

Auksei Trinotienei sukilo pyktis. “Tai štai kaip visiems rūpi! Kažkas dirba, daro, iš nieko “kapeikos” neprašo. Niekam tai nerūpi! Rūpi tik,  kaip prie valstybės fondų pyrago prisigretint, su kuo susidraugauti, su kuo susipykti, kad tik sau didesnį gabalą atsirėžti!”, parašė ji komentarą po savo postu ir piktai užtrenkusi kompiuterį paspaudė televizoriaus pultelį.

Jautėsi pavargusi. Nors reikėjo dar peržiūrėti žiniasklaidos monitoringą, entuziazmo šiam darbui visai nejautė. Ir apskirtai, entuziazmo jautė vis mažiau ir mažiau, nors darbas buvo labai prasmingas. Jis buvo labai svarbus, tas įvykis palietė visą šalį, visą Europą ir net visą pasaulį. Būtina atlikti nepriklausomą tyrimą, būtina!

Kai sužinojo, kad tarptautinį konkursą dėl tyrimo atlikimo laimėjo, negalėjo patikėti tokia laime – tai buvo pirmasis savarankiškai laimėtas tokio aukšto lygio tarptautinis projektas. Auksė Trinotienė dar niekada nebuvo taip užsidegusi ir sujaudinta: padaryti tai, atlikti kažką didelio ir svarbaus. Panaudoti tuos milžiniškus, kaip jai atrodė,  jos projektui skirtus pinigus naudingai, skaidriai ir efektyviai.

Tačiau entuziazmas ėmė sparčiai blėsti, kai visai netrukus pasimatė, kad nėra kam dirbti. Nėra kam dirbti už tokius didžiulius pinigus!

O dar blogiau, tiesiog visai nepakeliama, kai vietinė inteligentija ėmė abejoti.

Ar toks tyrimas naudingas? Ar jis ką nors duos? Kam jo reikia? Pasigirdo komentarai: “Nu nežinau, ką ir pasakyti. “Nežinau, bet čia tai nesutinku”, “Bet ir sugebėk taip viską supainioti”.

Ėmė blusinėtis ir kabinėtis prie detalių:  “Nevertinga, banali metafora”, “Šabloninis klausimas”.

O vieno gerbiamo inteligento komentaras: “Nebandyk su savo tyrimu nugvelbti kapeikos iš Lietuvos fondų”, Auksei Trinotienei smigo giliai į širdį. Kaip? Kaip galima taip komentuoti?!

Visa tai Auksei Trinotienei sukėlė tokį kartėlį, kad kone juto jį burnoje, kai pylė feisbuke postus apie tai, kaip puikiai sekasi jos projektui, kaip visiems staiga reikia jos medžiagos ir kaip nei kapeikos nuo Lietuvos ji nenugvelbė.

Jos straipsniai buvo pastebėti, pripažinti, išversti į kelias kalbas. Tyrimo metu gautų duomenų prireikė žiniasklaidai, kai kurioms tarnyboms ir netgi teatrui,  tačiau ji jautė vis didėjantį kartėlį ir nusivylimą. Straipsnių, parašytų remiantis tyrimo medžiaga, pagrindu buvo sukurti du filmai, parodyti tarptautiniuose kinų festivaliuose, tačiau to pirminio džiaugsmo, tik laimėjus projektą, neliko nei šėšėlio.

–Ką gi, namuose pranašu nebūsi, – sakė jai vyras, kai vakarais skųsdavosi jam, kaip niekas nevertina to, ką ji daro.

Tačiau jo žodžiai nubyrėdavo kaip smėlis nuo įkaitusios odos. Auksė Trinotienė niršo vis labiau. Kas dieną postino savo įniršį feisbuke, sulaukusi pavienių komentarų, atsakydavo į juos dar aršiau. Spektaklio anotacijoje ir visur kitur, kur buvo naudojama jos tyrimo medžiaga, reikalavo parašyti: “Čia panaudota medžiaga iš tyrimo, kuris buvo atliktas su nuliniu finansavimu iš Lietuvos.”

Tyrimas baigėsi, tačiau Auksės Trinotienės įniršis neslūgo, bet atvirkščiai, kasdieną augo vis labiau. Kiekvieną kartą, kai į ją kreipdavosi leidimo naudoti tyrimo duomenis, socialiniuose tinkluose ji rašė apie tai, kokie Lietuvos inteligentai chamai, prisiplakėliai, snobai ir kaip ji tik norinti jiems kalti į dantis, kad žinotų savo vietą.

O ji nesiplakė prie nieko. Padarė tarptautinio lygio tyrimą viena.

V i e n a. Viena ir už tarptautinius pinigus. O už tai ne tik kad niekas “ačiū” nepasakė, bet dar bandė ją lyginti su žemėmis ir kaltino kažkokių apgailėtinų kapeikų tykojimu.

 

–Ką darai, – paklausė vyras, ką tik grįžęs namo.

–Nieko, teliką žiūriu.

–Tai kaip tyrimas? Yra naujienų?

–Parašiau feisbuke, kad ta boba, kuri nežinojo ką pasakyti, kai man prikišo, kad noriu Lietuvą apvogti, dabar jau žino ką pasakyti, tai yra kad mano filmo scenarijaus aprašas yra neteisingas. Ir iš kur tokių bobų atsiranda? Ir dar tokias pareigas užimančių? Inteligenčių, supranti!

–Aukse, tu kovoji su visu pasauliu, nieko iš to nebus. Daryk savo ir nekreipk dėmesio, kas ką šneka.

–Aš jiems dar parodysiu. Tai supuvusiai inteligentijai. Pabaigiu naują projektą, gaunu finansavimą ir tegu papučia man jie į… Patys prašys manęs duomenų, maldaus atsiklaupę!

Tai pasakiusi Auksė Trinotienė vėl atsivertė kompiuterį. Po jos postais spengė gūdi tyla. Susinervinusi vėl užtrenkė ekraną.

………

Projektą ji pabaigė, jis buvo be priekaištų. Taigi, finansavimą gavo be kliūčių, tačiau kaip ir feisbuke, gyvenime staiga įsivyravo tyla.

Niekam nebereikėjo jokių duomenų. Niekas nieko neprašė. Nevertė straipsnių, neėmė interviu, nekvietė į laidas. Nestatė filmų ir spektaklių.

Auksė Trinotienė įnirtingai postino. Tačiau nesulaukė jokių reakcijų. Tarsi staiga būtų tapusi nematoma. Ji nesuprato, kas vyksta. Ar čia ją visi tyliai užbanino? Kodėl? Ji gera moteris. O jos puikus, naudingas ir nepakartojamas darbas vertas visų įmanomų aplodismentų. Tačiau ne tik kad ačiū niekas nepasakė, bet eteryje įsivyravo spengianti tyla.

Paskambino vienam, antram, paklausti ir tuo pačiu pranešti apie savo tyrimą. Kalbėjo su ja mandagiai. Tačiau nuo to niekas nepasikeitė.

Auksė Trinotienė suprato, kad ji pasikarščiavo. Šiek tiek feisbuke, šiek tiektviteryje… Tačiau tokios reakcijos nesitikėjo. Ar jai dabar atsiprašyti? Bet kodėl ji turėtų? Kaip kitaip nutraukti tą tylą? Jautėsi kaip pabaisa iš seno rusiško filmo “Čučela”.

Galų gale, koks čia dabar baikotas? Juk mokslas turėtų būti svarbiau už principus? Argi ne?…

“Jei ne”, Auksė atmetė savo ilgas kasas, “tada emigruoju”.

“Taigi, namuose pranašu nebūsi? Ką gi, išvažiuoju ir darysiu tyrimus kitur”, parašė feisbuke.

Jos postą palydėjo  žiauri ir abejinga tyla.

Laimės ašaros.

Girdžiu už nugaros pliuškenant jo irklus ir bandau pataikyti į ritmą su savaisiais.  Mes –  į ryškias liemenes įsmukę baidarininkai, susikūprinę po irklų našta. Jaučiu šlampančią sėdynę, vanduo šaltas, o Ūla tikrai srauni upė. Mums, kurie plaukia kartą per dvejus metus, ji – didelis iššūkis. O dar tie rąstai pakeliui… kas kartą reikia laviruoti, kad neapvirstume.

Mojuoju irklais, o protarpiuose klausausi upės garsų. Dabar pavasaris, ji patvinusi, todėl čiurlena tik vos vos girdimai. Nuostabi upė, plaukti ja tolygu meditacijai, jei tik nebūtų taip šalta ir nereikėtų nuolat laviruoti posūkiuose. Vis dar nepataikau, kada grybštelt dešiniu, kada kairiu irklu, bet jis kantriai baidarę ištiesina.

Pasilenkiu per baidarės šoną ir stebiu žoles, kurios kaip kasos tiesiasi priešingai srovės tėkmei. Jos man primena skalbinius, besiplaikstančius vėjyje. Jaučiu, kaip irklai baidarės gale pliukši į vandenį dar intencyviau. Vėl griebiu savuosius ir stengiuosi neatsilikti. Stebiu aplinką irkluodama. Palinkę ties vandeniu medžiai, jų šaknys, plaunamos vandens. Jie atrodo  pasimetę, tarsi nesuprastų, kaip jie čia atsirado.

“Kaip sekasi?!”, išgirstu visai šalia. Neringa su Juliumi mus pasivijo ir jau plaukia šalimais. Bando pagauti mūsų baidarės kraštą, kad padarytume “periekurą”. Tuoj atsiranda žalių devynerių, visi paeiliui patraukia tiesiai iš kakliuko. Tampa truputį šilčiau.

Kai irklai neskraido į vandenį ir atgal, ant jų ima tūpti lomžirgiai. Saulėje virpa jų sparneliai, o didelės juodos akys  žvelgia, tarsi norėtų susipažinti. Bet mes neturime laiko pažindintis, reikia irkluoti toliau. Iki stovyklos dar toli, taigi reikia paskubėti.

Neringa su Juliumi išnyksta už posūkio ir mes likome paskutiniai. Irklai pliukši agresyviau, ypač galiniai.

Pajuntu, kaip baidarė trinkteli į rastą ir pasvyra į šoną. Pavojingai svyra, viltis, kad jis ją ištiesins, žlunga. Deginantis vanduo per vieną akimirką prisiliečia prie kiekvienos nervinės šaknelės mano odoje ir perduoda signalą smegenims – ša-a-a-a-lta! Plaukti nemoku, gerai, kad su liemene, ji išlaiko mane paviršiuje, kai šiaip ne taip prieš srovę kepurnėjuosi kranto link. Viena akimi matau, kaip jis, sužvejojęs maišus su mūsų manta, plaukia iš paskos. Išlipus visas kūnas akimirksniu sustyra, tarsi ištrauktas iš šaldiklio.

Jis pagauna baidarę, padedu ją ištraukti. Varvantys stovime ant kranto ir kalendami dantimis žiūrime vienas į kitą. Du sustirę nuo šalčio dvikojai, pamėlusiomis lūpomis.

“Gal lauželį susikurt?”, klausia jis. “Tai kad viskas šlapia, kaip?”, atsakau.

Išsitraukiam iš maišų dar vis apysausių rūbų pamainą, persirengiame. Iš karto tampa šilčiau. Pabaigiame žalias devynerias, kurios stebuklingai atsirado mūsų baidarėje ir neiškrito jai apvirtus. Išpilame vandenį, kiek galime nusausiname, iš šlapių marškinėlių pasiradę skudurą. Susipakuojame daiktus ir vėl – į baidarę.

Staiga pajuntu, kaip mane persmelkia neišpasakytai stiprus JAUSMAS.

Tai Meilė. Meilės vibracijos apima mane visą, jaučiu, kaip jos užpildo kiekvieną mano esybės kertelę, jaučiu kaip skaidrėju, stiprėju, esu kupina naujų jėgų. Šalta vonia suteikė gaivinamąjį efektą, o staiga apgaubusi meilės energija šildo, kaip geras žodis susipykus. Mes abu, vienoje valtyje, plaukiame gyvenimo upe. Krentame, kepurnėjamės, sušalame, sušylame, ir vėl –  į valtį.

Dar vienas posūkis, ir mus draugiškai pasitinka mūsų draugų baidarės, jaukiai sukišusios nosis į krantą. Štai ir jie, mojuoja nuo kranto, jau paruošę vakarienę ir iškaitinę pirtelę. Nieko nebematau. Verkiu.

Mūsų minčių NEgalia.

Sėdžiu savo stovinčiame automobilyje, karšta. Kondicionierius neveikia, iki galo nuleistas langas taip pat neįleidžia nei truputėlio gaivos.  Jaučiu, kaip ima drėgti nugara ir gerklė džiūsta nuo troškulio. Eilė dar tokia ilga! Nei šešėlio, automobiliai išsirikiavę pačioje saulėkaitoje. Kitomis aplinkybėmis tai būtų dovana, pabūti saulėje, šilumoje, juk šiais metais dar gegužę snigo. Bet šią akimirką nei saulė, nei šiluma visai nėra tai ko trokštu: kuo greičiau prieiti savo eilę ir atlikti prievolę, apie kurią, be abejo, buvau pamiršusi kol negavau grasinančio laiško iš policijos.

Laiške rašė, kad mano automobiliui atimta teisė dalyvauti eisme. Skamba kaip nuosprendis. Jau kartą esu išgirdusi panašų nuosprendį, kai dvejiems metams buvo atimtos mano vairuotojo teisės. Tada dar nesilaukiau, o gimus vaikui turėjau manytis su kūdikiu ant rankų kaip moku ir kažkaip išsisukti be mašinos. Be abejo, reik sakyt, kad išėjo į naudą: visur vaikščiojau pėsčiomis ir labai greitai sustiprėjusi numečiau per nėštumą priaugusius kilogramus. Kur labai reikėdavo, nuveždavo tėvai ar vyras, kartais taksi, nors pinigų vis tiek nesutaupiau, nes prie visko dar teko sumokėti trijų tūkstančių litų baudą.

Už ką? Už tai, kad sankryžoje pavažiavusi atbulu bėgiu ne tik nepastebėjau kitos mašinos, stovinčios už manęs, bet ir nepajutau susidūrimo, todėl praleidusi kitus automobilius ramiai pasukau į kairę ir nuvažiavau toliau. Taip ramiai, kad nukentėjusysis spėjo užsirašyti mano automobilio duomenis ir netrukus gavau šaukimą į policiją. Šaukimo tonas buvo labai panašus į popieriaus, kurį laikau rankose dabar. Tonas buvo toks šaltas ir grasinantis, kad nieko nelaukusi  internetu susimokėjau 2,80 už teisę atvykti ir net neišsikrovusi mašinos, pilnos autokėdučių, vežimėlių, popierinių servetėlių, trupinių, sauskelnių, žaislų  ir atsarginių rūbų vaikams, kitą rytą nudūmiau į Tuvlitą.

Taigi ir stoviu toje eilėje. Vairuotojai – vieni vyrai. Mašinos nuplautos, išskrautos, viskas paruošta idealiai patikrai. Išlipa, atidaro tobulai tuščią ir išsiurbliuotą bagažinę, galines dureles, kažką patikrina, pasižiūri. Pavarto kažkokius popierius. Viską vėl ir vėl patikrina, kad tik nereikėtų važiuoti dar kartą, kad tik “praeitų”. Juk kainuoja ir laikas, ir techninė apžiūra. O labiausiai kainuoja jausmas, kad pralaimėjai. “Nepraėjau..” sakai savo šeimyniškiams ir kolegoms. Egzaminas neišlaikytas, reikės jam ruoštis dar kartą.

Sėdžiu ir galvoju. Gal ir man reikėjo pasiimti “kokį nors vyrą”? Juk, aš, neišmani moteris, ką apie tas mašinas galiu pasakyti? Ką patikrinti? Jei dar paklaus ko nors…Ką aš atsakysiu? O jei reikės parodyti, kur parodysiu?… Dar tas kapotas…Kaip aš atrodysiu tarp tų visų vyrų, blondinė su ilgu atsuktuvu ir žibintuvėliu atidarinėjanti savo Forduko kapotą, nes tik taip jis ir atsidaro…

Eilė ėmė judėti, o mano baimė didėti proporcingai artėjančiai būdelei, ant kurios puikavosi grėsmingas užrašas KASA. Mačiau, kaip visi tie pasiruošę, daugiausia rusakalbiai vyrai tiesia ranką su pinigais, kuri pradingsta būdelės ertmėje ir grįžta jau tuščia. Visi grynais. O kaip kitaip, ten TIK siauras stalčiukas, į kurį jie įdeda pinigus ir dokumentus.  O aš turiu tik kelis centus, visi kita kortelėje. Jaučiu, kaip ima stipriau mušti širdis. Na va, pakliuvau. Širdis daužosi kaip į narvą pakliuvęs paukštelis, rankos ima virpėti. Nugara ir pažastys drėksta dar stipriau. Reikės dabar išgyventi tokią gėdą. Laukti eilėje toliau, nors susimokėti negaliu. Nusukti iš eilės nėra galimybės, o privažiavus tikslą reikės laukti tol, kol mane išleis išvažiuoti nieko nepešus.

Ne, nebegaliu. Suvokiu, kad realybė ir mano mintys skiriasi. Aš juk NEŽINAU, ar jie priima tik grynais. Aš NEŽINAU, kad reikia būtinai iškrauti ar kitaip paruošti mašiną. Tai mano MINTYS atakuoja mane. Tai ne realybė, kuri apsiriboja tuo, kad karšta ir noriu gerti, tai tik MINTYS. Dėl jų aš jau pasiruošusi sukti iš pusės eilės, jei tik būtų galimybė apsisukti. Tai jos man bando įteigti, kad manęs laukia kažin kokia gėda. Realybėje, čia ir dabar, viso to NĖRA. Mintys SUGALVOJA problemas, kurių… nėra?

Šoku iš automobilio ir ryžtingai, atmetusi baltus plaukus, einu link baltos būdelės. Jaučiu nugara, kad visi vyrai nuščiūva ir žiūri. Priėjusi malonaus veido kasininkės klausiu beviltiško ir kvailo klausimo: “Ar pas jus galima mokėti kortele?”.

“Galima”, žvaliai sako ji.

1:0 mano naudai.

Mano eilei priėjus, siauras stalčiukas stebuklingai virto į plačias dureles ir joms atsidarius suvedžiau savo kortelės pinkodą.

Tapo ramiau, mintys šiek tiek aprimo. Bet tik tol, kol pradėjau galvoti, kur mano gesintuvas. Be gesintuvo tikrai nepraleis. Vėl be reikalo stoviu. Tikrai mačiau jį, buvau įsidėjusi, bet kur jis? Išverčiau visą automobilį, nėra. Na ką gi…dabar tai tikrai pralaimėjau.

Tuvlitos darbuotojas man pasakė, kad palaukčiau jo kolegos, kol jis pats užsiėmęs su džipu. Kitas kolega pasirodė aukštas dailus vyras, kuris į mano beviltišką: “Nerandu gesintuvo…” ramiai ir net, sakyčiau, guodžiančiai, atsakė: “Pamirškit”.

Kaip tai pamiršti? …

“Gal man nubėgti nupirkti?..”, kone drebėdama klausiu. Mačiau kasos būdelėje, parduoda. Aišku, už didelę kainą, bet ko tik nepadarysi įspraustas į spąstus.

“Ne”, sako, “Niekur jūs nebėkit”.

Nesupratau. Ar jis nori kažko iš manęs? Ar jau nepraėjau? Jau viskas ir taip aišku?

Stoviu visa išsigandusi ir žiūriu, ką jis darys. “Atidarykite kapotą”, pasakė ir kažkur nuėjo. Aš, griebusi savo įrankį ir žibintuvėlį einu atidaryti kapoto. “Atrodote kietai”, sako man. “Žinau, šitie Fordai, pas daug ką tas pats”.

Netikėtai palengvėjo. Ne gėda. (Ech, tos man MINTYS!) Panašu, kad dėl tokio originalaus būdo atidaryti kapotą technikinė apžiūra nenukentės. Bet kaip dėl gesintuvo?…

“Gesintuvas nėra pirmos būtinybės priemonė atliekant techninį patikrinimą”, tarsi atspėjęs mintis pasakė. Dar labiau palengvėjo. Garaže vėsu, saulė neplieskia ir jaučiu, kaip vėstu. Tiek viduje širdimi, tiek išorėje oda.

Prašo įjungti šviesas, posūkius, atbulinę pavarą, avarinę. Žiūri kažką po kapotu, tikrina lempas, kelia mašiną ir apžiūri dugną. Judina ratus, gazuoja.

“Ar norite, kad jums primintume apie sekantį patikrinimą po dviejų metų?“, paklausia. Na, į šitą klausimą tai tikrai galiu atsakyti. Be to, jis žada, kad patikrinimą išlaikiau!

“Taip, ačiū, būtų labai gerai”, pagaliau šypsausi. Užrašau savo emailą ir po kelių akimirkų jau einu link savo patikrinto automobilio su tiek daug nervų kainavusio ir tokio brangaus popieriaus lapu. Galiu važiuoti rami. Teisę dalyvauti eisme vėl turiu.

MINTYS. Jei ne tos gąsdinančios mintys, kurios išsijuosusios kuria problemas, viskas būtų taip paprasta ir lengva.

Apie santykius su gyvybe.

Yra skirtingi gyvėjimo būdai. Gyvėjimo iliuzija, kuri niekuo nepadeda nei sielai, nei kūnui, ir gyvėjimas, kai siela auga iš tikrųjų. Auga, auga ir užauga. O užaugus jai nebereikia mirti.

Vydūnas prieš beveik šimtą metų rašė: “Žmonės trokšta gyvybės”.

Rodos, kad viskas tuo ir pasakyta. Viskas kas genialu yra paprasta. Šiais trimis žodžiais paaiškėja atsakymas į klausimą KODĖL? Kodėl mes čia susirinkome? Kokia yra šio gyvenimo prasmė?

Gyvenimo žemėje prasmė yra  g y v ė t i.

Kažkas yra pasakęs, kad didžiausia sėkmė, kuri gali ištikti žmogų jo gyvenime, yra gimti.  Jei jau gimei, vadinasi, tau pavyko. Tavo tėvų ląstelės sėkmingai susijungė, sėkmingai pasidalino, tavęs neatsikratė ir tu gavai kūną su kojomis, rankomis, lyties organais ir galva, kuriame sėkmingai apsigyveno tavo gyvybė, tai yra Tu.

Kūnas yra priemonė, duota sielai. Priemonė, kuria pasinaudama ji pateko į šį pasaulį ir su ja gavo galimybę g y v ė t i. 

Žmonės gyvėja labai skirtingais būdais. Tarkime, mes vakar tris valandas per lietų vaikščiojome miške, stengdamiesi neužminti šimtų pasivaikščioti išėjusių sraigių. Kukavo gegutė, lietus varvėjo ant veido, šlepsėjo peršlapusios kojos ir jaučiausi kaip niekad gyva.

Kiti gyvėja:

Valgydami, gerdami

Sportuodami

Gimdydami vaikus

Stebėdami juos augančius

Mokydamiesi

Mylėdamiesi

Mąstydami

Medituodami

Melsdamiesi

Patirdami naujus įspūdžius

Bendraudami su žmonėmis

Skaitydami knygas

Dalindamiesi

Kurdami…

O dar kiti taip beviltiškai bando gyvėti, kad ima:

Svaigintis (laikinai pagyvėja, bet iš tiesų žudo savo kūną ir tuo pačiu sielą)

Ieškoti vis naujo kūno (pergalės džiaugsmas leidžia pagyvėti, bet vėl gi, tik laikinai)

Kovoja (rodosi, kad gyvėja, bet tik išnaudoja savo gyvybinę energiją)

Meluoja (kol apgaudinėja patys save, tikrai negyvėja)

Kaupia materialines vertybes (palaiko iliuziją, kad jos daro juos gyvesniais)

Siekia žinomumo (apsigauna jausmu, kad tai jį daro gyvesniu).

Viską, ką daro žmogus savo gyvenime, visi jo veiksmai nukreipti į vieną vienintelį tikslą: G Y V Ė T I

Tarkime, kam žmogus taupo, o paskui perka naują brangų automobilį? Tam, kad būtų patogiau važinėti, kad pasirodytų prieš sociumą, kad geriau jaustųsti, kad taptų laimingesnis, kad jaustųsi g y v e s n i s…

Kam žmonės keliauja? Tam, kad patirtų įspūdžių, pamatytų tai, ko nematę, išgirstų, užuostų, paragautų, paliestų, įsigytų, suvoktų…tam, kad taptų g y v e s n i.

Kam žmonės tuokiasi? Tam, kad būdami dviese lengviau gyvėtų: kurtų šeimą, vaikus, namus, ateities planus, kad vienas kitą palaikytų, kad jaustųsi mylimi ir mylėtų, kitaip tariant, kad būtų g y v e s n i.

Kas labiausiai kenkia gyvėjimui? Atsakymas paprastas – Mirtis.

Mirtis, kuri laukia kiekvieno žemiško kūno. Mirtis yra gyvėjimo priešingybė, visi jos bijo, vengia ir stengiasi kaip įmanoma atitolinti.

Mirtis labiausiai kenkia gyvėjimui, nes stabdo sielos tobulėjimą, kurį ji gali patirti tik būdama kūne. Nesvarbu, kokiame, sveikame ar sužalotame, laimingame ar kenčiančiame, būdama kūne siela vis dar turi galimybę augti. O kai ateina Mirtis – viskas. Laikas augti pasibaigia. Kiek užaugo, tokia ir yra.

Visa žmonija turi bendrą svajonę: atspėti gyvybės paslaptį. Nenustoti g y v ė t i, leisti sielai augti amžinai. Mokslininkai nenuilsdami tiria, mąsto, daro bandymus, klonuoja ląsteles, alchemikai bando sukurti  gyvybės eliksyrą… Tačiau, kaip visada, paslaptis slypi ne išorėje, bet viduje. Žmogu yra gyvas. Vadinasi, gyvybės paslaptis yra jame.

Yra skirtingi gyvėjimo būdai. Gyvėjimo iliuzija, kuri niekuo nepadeda nei sielai, nei kūnui, ir gyvėjimas, kai siela auga iš tikrųjų. Auga, auga ir užauga. O užaugus jai nebereikia mirti.

“I am gonna die another day”, dainuoja Madona.

MIESTAS KALNO PAPĖDĖJE

Kalno papėdėje, viename gražiame mieste gyveno broliai dvyniai Dvasilijus ir Kūnibalas Skausmai.  Šalia jų buvo įsikūręs jų pusbrolis Smurlas, o kitame name gyveno teta Mirtiesė.  

Broliai Skausmai labai mėgo lenktyniauti ir nuolat pykdavosi, kuris iš jų baisesnis. Jų barniai skambėdavo taip garsiai, kad girdėdavosi net kitame miesto gale. Jie buvo nuolat susipykę ir labai retai ką nors veikdavo kartu, bet jei jau kokio nors žmogaus imdavosi vienas, dažniausiai prie jo prisijungdavo ir kitas. Dvyniai yra dvyniai, vienas be kito negali.

Smurlas buvo tylus, užsidaręs, kalbėjo retai. Paprastai jis bejėgiškai tūnodovo savo kambaryje, užsitraukęs užuolaidas ir nedegdamas šviesos, net žiemos ir vakarais. Kai pusbroliai jo klausdavo, Smurlas sakydavo “Laukiu iškvietimo”. Ką jis ten vienas veikė ir kokio iškvietimo laukė, nežinojo niekas, bet jei koks nors žmogus su juo susidurdavo, jo akys apsitraukdavo pilka, neįžiūrima Smurliška migla ir jis tapdavo tokiu pat bejėgiu. Smurlo aukos būdavo ypač sužalojamos, dar labiau nei brolių Skausmų.

Na, o Mirtiesės privengė net Smurlas. Ji retai išeidavo iš namų. Retai bendraudavo su žmonėmis, tačiau jei jau susidurdavo su kuriuo nors ir pažiūrėdavo jam į akis, jis iš baimės tiesiog išnykdavo. Dingdavo, nustodavo egzistavęs. Todėl gandas apie ją sklido toli. Ji buvo tokia paslaptinga, niekas nežinojo, kur ji lankosi ir kada ją galima išvysti, todėl žmonės jos bijojo labiau nei brolių ar Smurlo.

Kankinosi miestas, turėdamas tokius gyventojus. Savo darbeliais ši šeimynėlė  buvo pagarsėjusi visose miesto kertėse, visas miestas jų bijojo. Mamos mokė tik pradėjusius kalbėti vaikus, kaip jų išvengti, gąsdino teta Mirtiese ir broliais. Ratu aplenkdavo jų namą, ką ten namą, visą rajoną, kuriame jie buvo apsistoję. Labai greitai po to, kai jie ten apsigyveno, rajonas liko kaip iššluotas, žmonės bėgo, lėkė strimgalviais kuo greičiau, kuo toliau nuo tokių kaimynų.

Žinodami, kad jie ten gyvena ir kad jų neįmanoma atsikratyti, miesto žmonės ėmė kurti strategiją, kaip jų išvengti. Kad neduok Die, koks pasiklydęs vaikas ar neatsargus žmogus netyčia su jais nesusitiktų. Žinoma, tos šeimynėlės neuždarysi, jie juk laisvi, gali eiti kur nori, taigi juos vis tiek galima sutikti, tačiau žmonės ėmė nagrinėti jų įpročius, būdą, elgesį, atliko tūkstančius tyrimų, kaip dažnai ir kur jie lankosi. Prikūrė teorijų, paaiškinančių kodėl jie atsiranda ten ir tada, prisirašė milijonus instrukcijų, kaip elgtis, juos sutikus. Baimės ir neapykantos vejami miesto žmonės vis kūrė ir kūrė strategijas, metodus, išvadas, ištisas industrijas, kad tik jų nesutiktų. Niekada gyvenime nesutiktų.

Žmonės jų nekentė visa širdimi, norėjo apsisaugoti ir apsaugoti nuo jų savo artimuosius, nekentė taip stipriai, kad daugiau apie nieką nebegalėjo galvoti. Ir taip, visai nejučia viso miesto gyvenimas ėmė suktis apie apsisaugojimo nuo tos velnio neštos ir pamestos šeimynėlės veiklas. Ištisos institucijos, tarnybos, ministerijos su savo darbo kabinetais, visuomeninės įstaigos, kariuomenė ir net menininkai dirbo išvien, kad jų išvengti.

Ir ką gi, sunkus ir ilgas darbas negali ilgai neduoti rezultatų. Po ilgų metų ir net kelių kartų, viso miesto gyventojų susikaupimas ties vienu vieninteliu tikslu buvo apdovanotas sėkme!

Jau kelis dešimtmečius niekas nebuvo sutikęs nei brolių  dvynių Dvasilijaus ir Kūnibalo Skausmų, nei jų pusbrolio Smurlo, nei tetos Mirtiesės. Susidūrę su tokiu didžiuliu pasipriešinimu, ir tiesą sakant, net karu, šeimyna tarsi išnyko. Miesto žmonėms buvo neramu, kur jie, atsipalaiduoti negalėjo, todėl sekė viską, kas vyksta mieste akylai, kaip vanagai.

Kurį laiką nebegalėdami sutikti nei vieno žmogaus, Skausmai, Smurlas ir Mirtiesė iš tikrųjų nyko. Žmonės nuo jų pasislėpė. Pripratę gerti baimės, siaubo ir neapykantos energiją, jie buvo taip nuo jos priklausomi, kad silpo akyse. Galiausiai, Mirtiesė, kaip vyriausia, apsisprendė.

– Keliaukime į kalnus, – tarė ji sūnėnams. – Ten gyvena vienas žmogus, jis nieko nežino apie karą prieš mus ir neturi jokių priemonių nuo mūsų gintis. Apsistosime pas jį.

Tolis gyveno vienas, aukštai kalnuose. Gėrė upelių vandenį, vasarą valgė mėlynes ir rugštynių sriubą, žiemą virdavo užsiaugintus batatus ir gerė ožkos pieną.  Kaip jis čia atsidūrė, pats nebežinojo, bet ir nesuko sau dėl to galvos. Iš laikotarpio mieste jis prisiminė tik tiek, kad auklėtoja pavadino jį daunu. Kas tas daunas jis irgi nežinojo, bet prisiminė auklėtojos akis tai sakant: apsitraukusias pilka, neįžiūrima migla.

Tolis sėdėjo prie ežero ir žvelgė į raibuliuojantį vandenį, kai jį aplankė ketvertukas keistų būtybių. Dar niekas nebuvo jo aplankęs, todėl Tolis apsidžiaugė. Užvirė ežere pasemto vandens ir išvirė mėtų arbatos.

Broliai Skausmai tuoj pat įsitaisė Tolio pašonėje, Smurlas atsisėjo priešais, o Mirtiesė stengėsi į jį nežiūrėti, kad neprarastų paskutino baimės ir neapykantos energijos šaltinio.

Tolis rūpinosi svečiais tap nuoširdžiai, kad broliai Skausmai suabejojo savo galiomis. Gal taip ilgai negavę neapykantos energijos, savo galią prarado? Abu kartu, vieningai, paspaudė dar stipriau. Tolio vyzdžiai išsiplėtė, akys tapo kone juodos, jis susirietė. Taip, galia yra. Bet kur baimės ir neapykantos energija? Kodėl Tolis nebijo?

Smurlas sėdėjo susigūžęs ir rodėsi, nyksta akyse. Jis nieko negalėjo padaryti, nes Smurlas galėjo veikti tik per žmones. Bandė iš už kelių kilometrų esančio kaimo atvesti jaunimą pas Tolį. Bet jie buvo taip gerai pasislėpę, kad nerado nei vieno. Smurlas tik laukė. Laukė, kol broliai Skausmai darė, ką galėjo. Tolis nebegalėjo paeiti, gulėjo susirietęs savo oloje. Tačiau baimės ir neapykantos energijos vis tiek nebuvo!

Teta Mirtiesė nebeištvėrė. Reikėjo kažką daryti.

Mirtiesė atsistojo ir priėjo prie gulinčio Tolio. Tada pasilenkė ir pažvelgė jam į akis. Nors prieš išnykdamas, jis turi duoti neapykantos! Bent jau baimės! Tik taip gali jie išlikti ir, galbūt, net turėti pakankamai jėgų nukeliauti į kitą miestą, pas kitus, ne taip gerai apsisaugojusius žmones.

Tolis atmerkė akis ir pažvelgė į Mirtiesę.

-O, sveika. Kaip gerai, kad atėjai, – sušnabždėjo jis. Pagaliau sutiksiu savo mamą. Ačiū tau…

Mirtiesė be garso sukliko ir užsidengė delnais veidą. O kai atitraukė rankas, jos sena, susiraukšlėjusi oda buvo išsitiesinusi, žili susivėlę plaukai lygūs, o jos kupra, kuri lenkė ją prie žemės, dingusi. Sūnėnai stovėjo priešais ją. Mirtiesė nustebusi žiūrėjo į juos. Nors matė, kad tai jie, jos sūnėnai, bet negalėjo jų atpažinti.

Jie virto žmonėmis.

Smurto nėra, skausmo nėra, mirties nėra. Esam tik mes, ŽMONĖS.

Kelias į rojų

 

– Jūs kalvis?

Klausimas nuskambėjo taip netikėtai, kad kalvis Vasilijus net krūptelėjo. Bendrai paėmus, jis net negirdėjo, kad durys į kalvę būtų atsidariusios ir kažkas būtų įėjęs į vidų.

– Pasibelsti nereikia? – grubiai, supykęs ant savęs ir ant netikėto svečio, paklausė Vasilijus.

– Pasibelsti? Chm… Ne, dar nebandžiau, – atsakė balsas.

Vasilijus paėmęs šluostę rankoms nusivalyti, palengva sukosi balso pusėn. Galvoje jau skambėjo griežtas atkirtis netikėtam svečiui, tačiau jis taip ir liko neištartas, nes atsigręžęs jis išvydo tai, kas atėmė jam drąsą ir žadą.

Priešais jį stovėjo Giltinė, apsirengusi tamsiu gobtuvu su kapišonu ir dalgiu rankoje.

– Ko jums? – sukaupęs visą drąsą išlemeno Vasilijus.

– Ar negalėtumėte man ištiesinti dalgį? – moterišku, truputį gergždžiančiu balsu, paklausė ji.

– Ar… tai viskas? – lengviau atsikvėpęs paklausė Vasilijus.

– Žinoma, ne, – trumpai atsakė balsas.

– Paskui dar reikės išgaląsti, – kantriai paaiškino Giltinė.

Vasilijus pažvelgė į dalgį. Taip, ten matėsi keli ašmenų išmušimai, o patys ašmenys panašėjo į kreivą bangą. Visas darbas galėjo trukti maždaug pusę valandos. Tačiau juntant, koks svečias stovi tau už nugaros, darbas galėjo užtrukti žymiai ilgiau. Jausdamas drebulį visame kūne, Vasilijus nervingai paklausė:

– O kas paskui? – jis pamuistė galvą. – Man melstis, ar ką? Suprantate, man toks kartas pirmas.

– A – a – a …  Jūs apie tai, – Giltinės pečiai suvirpėjo nuo begarsio juoko. – Ne, ne, aš ne jūsų sielos. Man tiesiog reikia dalgį sutaisyti. Galėsite?

– Tai aš dar nenumiręs? – nevykusiai save apčiupinėdamas, paklausė Vasilijus.

– Jums tai geriau žinoti, – kreivai šyptelėjusi atsakė Giltinė. – Ar galva nesisuka, nepykina?

– Tarsi ne, – neužtikrintai atsiliepė kalvis.

– Tuomet imkitės savo darbo, – paduodama jam dalgį ištarė ji.

Paėmęs į iš karto sustabarėjusias rankas dalgį, Vasilijus kruopščiai jį iš visų pusių apžiūrėjo. Darbo iš tikrųjų buvo nedaug. Vatinėmis kojomis žengdamas prie priekalo, jis sutramdęs visas savo baimes, ištarė svetingumo frazę:

– Prisėskite, prašom, juk nelauksite stovėdama.

Giltinė apsižvalgė po dirbtuvę ir pastebėjusi suoliuką prie sienos, atsisėdo atsiremdama į sieną.

Darbas ėjo pabaigą, Vasilijus ištiesinęs dalgį ir paėmęs galąstuvą, nesusilaikė nepaklausęs.

– Atsiprašau už mano smalsumą, tačiau man sunku patikėti, kad savo rankose laikau galingiausią ginklą pasaulyje, su kuriuo buvo sunaikinta tiek žmonių gyvybių. Tai tiesiog neįtikėtina!

Giltinė atsipalaidavus apžiūrinėjo kalvę, tačiau išgirdusi klausimą, pastebimai išsitempė.

– Ką Jūs pasakėte? – nervingai paklausė ji.

– Aš pasakiau, kad man sunku patikėti, kad rankose laikau ginklą, kuris…

Vasilijus nesuspėjo baigti sakinio, kai Giltinė staigiai pašoko nuo suoliuko ir beveik nesuprantamu judesiu atsirado prieš pat Vasilijaus veidą. Gobtuvo kraštai pastebimai virpėjo.

– Kaip galvoji, kiek žmonių aš nužudžiau? – pro sukąstus dantis sušnypštė ji.

– Aš ne – n – nežinau, – nuleidęs akis sulemeno Vasilijus.

– Sakyk! – Giltinė pakėlė jo smakrą aukštyn. – Kiek?

– Ne – n – nežinau, – sumurmėjo jis.

– Kiek??? – tiesiai į veidą suriko ji.

– Ir iš kur man žinoti, kiek jų buvo, – nesavu balsu, stengdamas nežiūrėti į ją, pratarė kalvis.

Giltinė paleido jo smakrą ir kelias sekundes patylėjo. Galiausiai susikūprino ir sunkiai atsidususi, atsisėdo ant suoliuko.

– Reiškia, tu nežinai kiek? – tyliu balsu pasakė ji ir nelaukdama atsakymo, tęsė. –O kas bus, jei aš tau pasakysiu, kad nenužudžiau nei vieno žmogaus. Girdi? Nei vieno!

– Tai… kaip tai…  – suglumęs burbtelėjo kalvis.

– Aš niekada nežudžiau žmogaus, girdi! Kam man tai, jei Jūs patys labai gerai susitvarkote su šita misija. Jūs patys žudote save. Brolis brolį, draugas draugą, iš keršto, pykčio, pavydo ar tik dėl kažkokių pinigų. O jei to neužtenka, sugalvojate karus, kur žūsta šimtais ir tūkstančiais. Ir tai daroma tik todėl, kad jums taip patinka svetimas  kraujas.  O visoje šitoje istorijoje lengviausia apkaltinti mane, nes savęs kaltinti negalite. Jums sunku prisipažinti, kad esate priklausomi nuo svetimo kraujo…

– O ar žinai? – netikėtai paklausė ji, – kuo aš buvau? – Buvau jauna, graži mergaitė su gėlėta suknele. – Su gėlėmis aš palydėdavau žmogaus sielą ten, kur jai buvo skirta. Aš šypsojausi, nes taip jie lengviau užmiršdavo, kas su jais atsitiko. Tiesa, tai buvo labai, labai senai… Pasižiūrėk, gerai pažiūrėk, kuo aš tapau!

Paskutinius žodžius ji tiesiog šaukte šaukė, ir pašokusi nuo suoliuko, nusimetė gobtuvą.

Priešais save Vasilijus išvydo gilios senatvės raukšlėmis išraizgytą moters veidą. Reti, žili plaukai buvo susimetę į įvairias sruogas. Lūpų kampai netaisyklingai nukarę žemyn ir atidengę kreivų dantų skeveldras. Tačiau labiausiai nustebino išblukusios, be jokios reikšmės, dvi gilios akys.

– Pasižiūrėk, į ką aš pavirtau! Tu pasakyk man – kas mane pavertė tokiu monstru?? – Mane, – ji atrodė kaip nepakeliamas priekaištas žmogui, – juo pavertėte Jūs!!!

– Aišku, to nežinai… nesupranti.  Kaip?

– Aš juk aš mačiau, kaip motina žudo savo kūdikį. Aš mačiau, kaip brolis žudo brolį, mačiau, kaip žmogus per dieną gali nužudyti šimtą, du šimtus ir daugiau žmonių. Aš raudojau, staugiau, rėkiau iš siaubo…

Vasilijus susigūžė  nuo šių priekaišto žodžių. Negalėdamas ramiai klausytis, jis nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Daugiau aš nedovanoju žmonėms gėlių. Savus gražius drabužius pakeičiau šiais tamsiais skarmalais, kad nesimatytų kraujas. Užsidėjau gobtuvą, kad siela nematytų mano ašarų. O Jūs mane apkaltinote visomis nuodėmėmis ir pavertėte mane monstru.

Ji  pažvelgė į kalvį lediniu, bereikšmių akių žvilgsniu.

– Aš tik palydžiu jūsų sielas… Atiduok mano dalgį, kvaily!

Atgavusi savo dalgį, ji pasisuko durų link.

– Ar galima, dar vienas, paskutinis klausimas… – pasigirdo iš paskos.

– Tu nori paklausti, o kam man tada dalgis?

– Taip, žinoma.

– Kelias į rojų jau seniai užžėlęs žole… – neatsisukdama atsakė ji.

 

Išvertė Alvydas Aukštuolis (brontis15.wix.com). Versta iš Евгений Чеширко „Дорога в рай“ 

Apie santykius su Nepritekliumi.

Ar žinojote, kad Motina Teresė visą gyvenimą ieškojo Dievo ir JO NERADO?

Yra taip tamsu, kad nieko nematau – nei mintimis, nei protu, Dievo vieta mano sieloje tuščia.”

 “Manyje nėra Dievo – kai ilgesio skausmas tampa nepakeliamas, tiesiog ilgiuosi ir ilgiuosi Dievo ir tada pajuntu – Jis nenori manęs…”, rašė ji savo dienoraštyje.

Motina Teresė nenorėjo, kad kas nors žinotų jos paslaptį. Juk žmonės ją taip garbino, ja tikėjo, ja sekė. Ir tai buvo jos didžioji kančia. Ieškoti Dievo, bet jo nerasti, žinoti, kad jis yra, bet jo nejausti. Leisti visiems galvoti, kad kas jau kas, bet ji tai tikrai yra arčiausiai Dievo.

Ing is Jang, gėris ir blogis

Kaip taip gali būti? Kokioje sąmonės tamsoje ji turėjo būti? Gal ši tamsa ir varė ją atlikti visus tuos pasiaukojimo reikalaujančius darbus, kad tą tamsą nušviestų bent vienas spindulėlis? Nenušvietė. Motina Teresė ir mirė tamsoje.

Niekas dabar nežino, kodėl Motinai Teresei taip atsitiko. Kiti žmonės maudosi ryšyje su Dievu, jie jį jaučia, su juo kalbasi, užduoda klausimus, prašymus, ir būna išgirsti. Tačiau jie nėra šventieji. O Motina Teresė, kuri yra šventoji, nejautė Dievo. Ji buvo visiškoje tamsoje!

Va taip sukasi pasaulis. Ing ir Jang, gėris ir blogis pinasi tarpusavyje. Jei nebūtų gėrio, nebūtų ir blogio. Sunkiai susirgę, kančią išgyvenę žmonės nušvinta. Blogis išprovokuoja gėrį ir atvirkščiai. Abu jie yra reikalingi.

Blogis yra kita gėrio pusė

Rytoj Didysis Penktadienis. Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus. Ar tai blogis, ar gėris? Jei jis nebūtų miręs, nebūtų ir prisikėlęs. Nebūtų daug gėrio pasaulyje. Kaip ir daug blogio, kai pagal jo mokymą sukurta religija sukėlė daug konfliktų ir priešpriešų.

Aš atradau Dievą, kai atėjau pasimelsti už savo nuodėmes. Nebūtų nuodėmių, nebūtų ir nuoširdžios atgailos. Nebūtų atgailos, nebūtų ir jausmo, stulbinančio suvokimo, kad manęs kažkas klausosi, kad aš ne viena.

Suvokti, kad viskas, kas laikoma blogiu pasaulyje, yra tik kita gėrio pusė, yra labai sunku. Bet kokiam žmogui pasakius, kad vaikai, įmesti į šulinį, ar bagažinėje sudeginta mergaitė sukėlė daug gėrio, jis jausis įskaudintas. Prieštaraus, pyks ir ginčysis. Ir tai normalu. Nes skauda. Nes bloga. O skausmo ir blogumo nenori niekas. Su jais kovoja, jų NETURI BŪTI.

O kas, jeigu turi? Jeigu turi būti visas tas blogis, kuris mus supa, ir jo yra lygiai tiek, kiek reikia? Tiek, kad užsipildytų tobulas ratas  Ing ir Jang. Juoda ir balta.

Sunku tai suvokti. Tačiau, apie tai kalba visi išminčiai. Visi nušviestieji. Jie taip ir sako, nėra blogio, nėra gėrio. Viskas yra taip, kaip ir turi būti.

Jei Motina Teresė nebūtų tamsoje, gal ji nebūtų tiek daug gero padariusi. Jei aš nebūčiau nusidėjusi, gal iki šiol nebūčiau atradusi Dievo. Jei Jėzus Kristus gyventų ilgai ir laimingai, jis nebūtų prisikėlęs ir pasaulis nešvęstų šv. Velykų, prisikėlimo ir atsinaujinimo šventės.

 

Nepritekliaus džiaugsmas

O dabar apie nepriteklių. Sekant mintį, jei nebūtų nepritekliaus (mažai pinigų, mažai gėrybių, mažai pramogų ir pan.) nebūtų tiek laimės.

Pavyzdžiui, laimės padėti vargstančiai šeimai. Laimės gauti pagalbą, laimės pajusti, kad yra daug gerų žmonių. Arba laimės nusipirkti naujus Ecco žieminius batus, kuriems taupei du metus.  Arba papietauti su visa šeima mieste, kartą per pusę metų.

Ar laimės kartą gyvenime pamatyti jūrą, tą banguojantį, neaprėpiamą lobį, užpildantį visą sielą. Laimės pakeliauti autostopu ar dviračiu. Laimės apsilankyti turtinguose namuose, kurie atrodo kaip iš pasakos. Laimės nusipirkti pyragaitį, kai maitiniesi tik bulvėmis.

Suprantat mano mintį? Jei nebūtų mūsų vadinamojo “blogio” nebūtų ir gėrio. Jei nebūtų kančios, nebūtų ir laimės. Jei nebūtų žmogžudžių, nebūtų ir šventųjų.

Kančios priežastis – priešinimasis

Jau labai seniai, prisiklausiusi ir prisižiūrėjusi kančios kultūros, aš atsisakiau kentėti. Jei man sako, kad man labai blogai, aš sakau, kad man gerai. Jei mane skatina kentėti (“Pakentėk truputį”), aš nekenčiu. Ir viskas labai paprasta. Teisiog nekentėti.

Kentėti nebūtina. Galima gyventi ir be kančios. Kaip? Nesipriešinti. Visa kančia gimsta, kai žmogus priešinasi tam, kas YRA. Pagrindinė streso priežastis yra priešinimasis tam, kas YRA. Nustok priešintis ir kančios neliks. Nes kančia ir yra priešinimasis.

“Ne, taip neturi būti!”  Būtent ši mintis ir sukuria kančią.

Iš kiekvienos situacijos VISADA yra trys išeitys: situaciją pakeisti, iš situacijos išeiti ar su situacija susitaikyti. Anksčiau aš išeidavau. Dabar bandau keisti arba susitaikyti. Bet nekentėti.

Susitaikymas su tuo, kas YRA, nereiškia pasyvumo. Susitaikymas nereiškia, kad nieko nereikia daryti, kai vyksta karai, prievartaujami vaikai ar žudomi beginkliai žmonės. Susitaikymas reiškia ramybę. Ramybę toliau skleisti gėrį, grožį ir meilę, kiek tik išeina. Nekenčiant. Čia labai tinka jauno žydo, per II pasaulinį karą pakliuvusio į getą, žodžiai:

“Kiekvieną dieną, kad ir kokią sunkią, aš kartoju sau: rytoj aš būsiu liūdnas, bet ne šiandien”. 

Blogis iššaukia gėrį

Blogis nėra gėris. Blogio nereikia toleruoti. Blogiui reikia atsakyti gėriu. Ir tai vyksta. Bet koks blogis iššaukia gėrį.

Išminčiai sako, kad negali būti vieno be kito. Kaip negali būti šviesos be tamsos. Kiek bus gėrio, tiek bus ir blogio. Ir atvirkščiai. Taip buvo, taip yra, taip bus.

Tačiau dėl blogio nereikia kentėti. Kančia iššaukia tik neapykantą. Galbūt čia pragaras maišosi su rojumi, ir viskas priklauso nuo tavęs, kur sugebėsi pakliūti? O gal čia yra tai, ką ne taip paprasta suvokti protu….Gal čia yra dar vienas paradoksas. Tiesos tarsi prieštarauja viena kitai, bet iš kitos pusės viena kitą papildo.

Stebiu pasaulį ir matau, kad viskas yra sumanyta ne veltui. O jei jau taip sumanyta, vadinasi taip ir turi BŪTI.

PATARIMAS: Jeigu kenti, nesipriešink, susitaikyk su tuo, kad kenti. Ir gyvenimas nušvis nauja atgimimo šviesa. 

 

Su šventom Velykom! 

Apie santykius su nesusipratimais.

Kaip dažnai jie būna. Tie nesusipratimai. Siautėja tiesiog. Siuntėjui atrodo, kad jis siunčia viena, o  gavėjas gauna visai ką kitą. Net žaidimas yra  “Sugedęs telefonas”. Labai populiarus buvo vaikystėje. Reikėdavo pasakyti kitam vaikui į ausį kokį nors žodį, bet pasistengti jį ištarti neaiškiai. Tas turėjo persakyti kitam tai, ką išgirdo, o pabaigoje, paskutinis vaikas turėjo atspėti, koks tai buvo žodis.

Ne taip suformuluotas žodis, ne ten padėtas taškas, kablelis ar pauzė ir tas nemalonus lydintis jausmas, tarsi būtum kažką apvogęs. Nors abi pusės nieko blogo nenorėjo, tačiau tarsi koks kipšas koją būtų pakišęs, nesuprato viena kitos. Nors tu ką.

Nesusipratimas yra ne ką geriau, nei nusikaltimas.  

Vis atsimenu “24 valandų” epizodą apie dvi moteris, geriausias drauges, kaimynes, susipykusias dėl 100 litų. Abi dievagojosi, kad šimtą litų jai skolinga draugė, o ne ji. Abi rodė su smulkmenomis, kaip viskas buvo, kur kuri sėdėjo, ką sakė, kaip pinigus perdavė, tačiau apbiejų informacija nesutapo, nors tu ką. Žurnalistė net nusivežė jas į bažnyčią, kad bent šventovėje viena prisipažintų meluojanti, bet kur tau! Abi teisios. Kita skolinga jai 100 litų. Va taip ir nutrūko geri, seseriški santykiai, taip ir baigėsi draugystė. Ne todėl, kad gaila šimto litų, bet dėl neteisybės. Dėl to, kad kitas žmogus, buvęs draugas, taip šaltakraujiškai tave apvogė. Dėl paprasto NESUSIPRATIMO. 

 

Blogiausia, kai nesusipratimas lieka neišaiškintas. Tai tarsi neišaiškintas nusikaltimas, kai visi gali būti kalti. Visi kalti ir lieka dėl to, kad kažkas liko neišspręsta, kažkas neatlikta, kažkas nuskriaustas. Baisu.

Negauta žinutė, elektroninis laiškas, neperskaitytas iki galo, padarytos skubotos išvados,  kas dieną, kas minutę veda mus į nesusipratimus. Kaip gi jų išvengti? Kaip išvengti to nemalonaus, santykius griaunančiosnusikaltimo prieskonio?

Yra tik viena išeitis – NETEISTI

Bėda ta, kad ne visada viską galima išsiaiškinti. Todėl lieka tik viena išeitis:  NETEISTI.

Neteisti. Niekada neteisti. Niekada niekada niekada neteisti.

Lengva pasakyti, sunku padaryti. Bet pabandyti juk galima. Jei man, tarkime, atsitiko taip, kad svečiai, pakviesti į gimtadienį, nieko neatsakė. Nei “taip”, nei “ne”, nei ateisim, nei neateisim. Ką aš darau tada? Siunčiu pakvietimą dar kartą. O jei vėl neatsako? Arba atsako, kad nežino dar ar ateis.

Tada aš jų neskaičiuoju, galvoju, kad jie neateis. Ir staiga, jie pasirodo! Nebuvo jiems planuotos nei kėdės, nei maistas…Kas tada? Tada aš apsidžiaugiu, ir vis tiek kaip nors juos pasodinu, vis tiek juos pavaišinu. Džiaugiuosi tuo, kad atėjo. Juk nebūčiau kitaip jų kvietus.

Nesusipratimas įvyko? Taip. Ar jis buvo išaiškintas? Ne. Juk galėjau visą vakarą pasivedus juos į šoną kalbėti, kodėl jie taip pasielgė, kodėl nesugeba susiplanuoti savo laiko iš anksto, kodėl jie tokie pasiduodantys savo dienos nuotaikai – eis į gimtadienį ar neis nusprendžia paskutinę minutę… arba dar blogiau – supykusi juos ignoruoti visą vakarą, o paskui kalbėti jiems už nugaros, kokie jie neorganizuoti ir kaip sugadino mano gimtadienį. Bet tas nieko nepakeistų, tik dar labiau įkaltų NESUSIPRATIMO pleištą į mūsų santykius.

Nesusipratimo pleištą galima ištraukti tik vienu būdu: NETEISTI. Neteisti, neteisti, neteisti. Tai vienintelė išeitis iš nesusipratimų liūno, traukiančio mus kiekvieną dieną.

 

Jei draugė pasiskolino 100 litų ir dievagojasi, kad atidavė, neteisk. Gal ji tikrai tiki, kad atidavė? Kodėl ji turėtų tau dovanoti dar vieną šimtą litų?

Jei tu pasiūlei idėją ir ji buvo priimta, bet niekas neapsiima jos vykdyti, neteisk. Gal tave ne taip suprato? Gal laukia, kad pats vykdytum?  Pasiūlyk iš naujo.

Jei pakvieti draugus ir nesulauki atsakymo, neteisk. Jie yra, kokie yra, juk jie yra tavo draugai, jei jau nori juos matyti savo šventėje.

Jei kažkas vyksta ne taip, kaip norėtum, neteisk. Gal čia tik NESUSIPRATIMAS, o ne NUSIKALTIMAS puola tave?

NETEISK ir būsi išgelbėtas.  

Apie santykius su nemiga.

Trys nemigos naktys.  Trys skirtingos išeitys.  

Priešinuosi. Kvėpuoju. Bandau atsipalaiduoti. Stengiuosi negavoti nesąmonių. Būti čia ir dabar. Užmigti.

Tačiau ne taip lengva būti  čia ir dabar, kai raita ant minčių, pirmyn – atgal, į praeitį ir ateitį, mane stumdo Nemiga.

Neišeina priimti situacijos be pykčio, jis kyla, kaip kyla dulkės iš po šuoliuojančio žirgo kojų. Todėl keliuosi ir einu rašyti. Bent jau taip naudingai pakeisiu savo nemigą. O paskui susitarsime. Gal mano kūnas labai nenukentės pamiegojęs penkias valandas.

Tačiau kitą naktį ir vėl tas pats. Nebeturiu jėgų kovoti. Todėl nebesikeliu, bet paleidžiu mintis, leidžiu joms plaukti. Nebesipriešinu. Nebemėtau akmenų, nebetveriu užtvarų. Nesistengiu NEGALVOTI. Tebūnie, bėkit.

Kai minčių upės tėkmė nebejaučia pasipriešinimo, ji nusistovėjaJai nebereikia didinti greičio, kad prašoktų kliūtimis paverstus akmenis, įveiktų užtvankas. Minčių upė tampa plati, šviesi ir rami.

Įsivaizduoju, kaip šuns sukandžiojimo istorijoje, kurią vakar mačiau žiniose, susitaiko nukentėjusioji ir daugiavaikė mama. Kaip artimai bendrauja po to, nes tai yra vienintelė abiems pusėms naudinga išeitis. Galvoju, kaip maloniai vakar pabendravau su kaimyne, nors anksčiau ji man atrodė nedraugiška. Matyt todėl, kad aš jai buvau nedraugiška. O, šią vasarą jau skinsime pirmąsias tešnes nuo savo trešnaičių! Jau matau raudonas, sultingas uogas, perkąstas per pusę. Įdomu, kokio jos bus saldumo. Jungiasi žodžiai, sakiniai, pastraipos. Kuriu, rašau mintyse. Bendrauju su leidyklomis, kuriu knygos platinimo strategiją, kuri, be abejo, yra labai sudėtinga. Iš tiesų, naktis neprailgo. Puikiai praleidau laiką su savo mintimis, kurios tik neseniai buvo puolančios mane priešės.

Trečią naktį ir vėl akys plačios. Staiga pradėjau suvokti, kad aš ESU čia ir dabar. Įsiklausau į miegančiųjų kvėpavimą. Laikrodžio skubų tiksėjimą. Švelnų, tarsi tyli muzika, lietaus lašų barbenimą į lango stiklą. Vieną kitą pravažiuojantį automobilį. Ir jokių minčių. Tiesiog buvimas.

Kai pradėjo švisti, nurimo lietus ir nors kiti garsai liko tie patys, viskas aplinkui tarsi nuščiuvo. Visas pasaulis laukė patekančios karalienės Saulės. O jai patekėjus, pirma nedrąsiai, paskui vis drąsiau, garsiau, ėmė čirškėti paukšteliai. Laikrodis tiksėjo tyliau, mašinų gaudesio vis daugėjo, pasaulis budo iš nakties sapno.

Kokia puiki naktis!

Ketvirtą dieną, aštuntą vakaro aš tik priguliau pagulėti ir stačia galva įkritau į juodo miego bedugnę. Nebegirdėjau nieko.

Iš kiekvienos situacijos gali būti trys išeitys: išeiti iš situacijos, su ja susitaikyti, arba bandyti ją pakeisti.

 

Jei jus aplanko Nemiga:

  1. IŠEITI iš situacijos be pykčio ir blogų emocijų. Negulėti ir nesikankinti. Nepykti, bet keltis ir eiti daryti ką nors malonaus. Kad ir žiūrėti serialą, skaityti knygą, ar gerti kavą.
  2. SUSITAIKYTI ir nekovoti, bet mėgautis. Juk, tiesą sakant, tai yra dovana – kelios papildomos  sąmoningo gyvenimo valandos. Kai niekur nereikia skubėti, nieko nereikia vaidinti. Galima jas praleisti su savimi. Susidėlioti mintis, priimti sprendimus. Gulėti ramiai lovoje ir paleisti mintis pasiganyti. Pajutusios laisvę, jos grįš pas savo šeimininką sočios ir laimingos.
  3. PAKEISTI savo nerimą į ramybę ir leisti sau būti čia ir dabar. Akimirkoje, kuri visada yra DABAR, nėra minčių. Kaip nėra ir laiko. Visas problemas kuria mintys. O problemos egzistuoja tik laike. Laikas neegzistuoja, nes visada yra DABAR. Problemos yra neišprendžiamos, nes jos neegzistuoja.

Mintys kyla iš proto. Protas neleidžia jums atsipalaiduoti. Pajutęs nakties laisvę, jis nori viso dėmesio. Nori, kad spręstume jo sukurtas problemas. Tačiau mano protas tai nėra aš. Protas yra mano  ego. Jis negali leisti atsipalaiduoti ir neapgalvoti tokios svarbios temos, kaip tobulai papuošti namai per 4 -tąjį dukrytės gimtadienį. O jei ne, tai dar kas nors pagalvos, kad neturiu skonio. BUM, smūgis ego.

Jei niekada nepatirčiau nemigos, nežinočiau, kiek galimybių ji suteikia! O kūno nuovargis, mieguistumas yra tik proto išdava. Jei TIKIU, kad esu pavargusi, nes nemiegojau, tai ir jaučiuosi pavargusi. Tačiau jei puikiai praleidau laiką, gavau ypač svarbių gyvenimo valandų dovaną, situacija iš karto pasitaiso. Juk praplepėjusi su mylimuoju visą naktį ir prikūrusi su juo ateities planų, kitą dieną skrajoju tarsi ant sparnų, o ne šliaužioju iš nuovargio, argi ne?:)  Viskas yra galvoje. O protas, kuris gamina mintis, yra tik mūsų įrankis. Mes nesame protas ar mintys! Mes esame jų šeimininkai ir galime jomis naudotis.

Kai kitą kartą ateis Nemiga, nesakysiu, kad kankinuosi. Sakysiu, o, kaip gerai praleidau laiką. Ačiū, Nemiga, už galimybę.

Kodėl didžiuojuosi, kad esu lietuvė.

Tai atsitiko visai netyčia, bet matyt, turėjo pagaliau atsitikti.

Iki šiol savo santykius su lietuvybe galėčiau pavadinti gana šaltais. Esu lietuvė, mano tėvai, seneliai, proseneliai lietuviai. Tačiau prisipažinsiu, pabendravus su kitų tautų besišypsančiais ir gyvenimu besidžiaugiančiais atstovais dažnai tekdavo numoti ranka: “Ech, tie lietuviai…”. Neretai niekinau lietuvių prisirišimą prie darbo, prie kančios, prie baimės, nepraeinantį niūrumą, pavydo ir pagiežos prisisunkusį gyvenimo būdą. Nors esu lygiai tokia pati, lietuvė.

Kažkas atsitiko. Staiga suvokiau, kad mano šaknys gilios, kaip šimtamečio ąžuolo, o prigimtis tvirta, kaip tvirčiausias akmuo. Apėmė nuostabus pasididžiavimo ir saugumo jausmas, tarsi sėdėčiau  užstota nuo visų negandų, jaukioje ąžuolų paunksmėje.  Pirmą kartą pasijutau tikrai, nuoširdžiai besididžiuojanti, kad esu lietuvė.

Tai Vydūnas, jis atvėrė man akis. Galbūt žinai, bet kol nesuvoki iš “gilios vietos”, kaip sako Sandra Bernotaitė, pasididžiavimas savo lietuvybe netampa tavo tapatybės dalis. Kol nesuvoki, kad mes esame viena seniausių, viena sėsliausių ir geriausiai išsaugojusių savo kalbą ir kultūrą tautų. Mes tokie stiprūs. Tokie atsparūs. Tokie pažengę link aukšto kultūrinio lygio. Kaip niekas kitas išsaugoję kalbą, tradicijas, kultūrą. Kaip kokia Majų dinastija, kuri nežlugo, bet vystėsi. Mūsų kultūra, pernešama iš seniausių laikų, kai prieš 4000 ir daugiau metų lietuviai jau gyveno prie Baltijos jūros, yra ne paviršutinė, bet tiesianti gijas link pačios esmės. Link Tiesos ir visa ko Priežasties.

Mus galėtų tyrinėti antropologai kaip tyrinėja senąsias Afrikos gentis. Nors kažin ar tos tautos išliktų, perkėlus jas į civilizaciją. O mūsų niekas nenumušė nuo kelio. Mūsų šaknys taip giliai, kad jų neįmanoma išrauti, nesvarbu, kur gyventume. Nors ir vienoje iš naujai atrastų planetų. Mes dideli, mes galingi. Mes teisūs. Mes tokie stiprūs. Ir gražūs! Pasak Vydūno,  tvirtinama, kad “aukšto išsivystimo lygio tautos pasižymi gražiais veidais. Menkos kultūros tautos gali turėti gražų kūną, tačiau negražius veidus (Stratz). Tautos kultūros lygiui smunkant, žmonių veidai taip pat praranda savo grožį.”

Aukštai išsivysčiusį vidinės kultūros lygį rodo ir lietuvių tautos dainos. Dainose atsispindi tai, kokios emocijos žmoguje vyrauja, kai apima jausmų audra. Lietuvių dainos kalba apie meilę. Meilę tarp mergelės ir bernelio, meilę tėvynei, meilę motinai.  Vyraujanti meilės tema rodo, kad lietuviams būdinga aukštos kultūros vidinis gyvenimas, sako Vydūnas. Simboliais apipinta, netiesmukiška lietuviškų dainų, pasakų kalba taip pat galima tik nepaprastai aukšto vidinio kultūros lygio tautai.

Vydūnas rašo, kad tautos išsivystymo lygį galima nustatyti pagal jos padavimus, sakmes, pasakas, dainas ir tikėjimą. Visa, kas apie lietuvius buvo parašyta, pasak Vydūno, yra labai abejotinos žinios, nes jos, deja, buvo nukreipta viena linkme –  įvesti naują tvarką išpeikiant senąjį lietuvių tikėjimą ir gyvenimo būdą. Tikėjimas nuo žmonijos atsiradimo buvo kertinis kutūrą formuojantis veiksnys. Tikėjimas yra toks pats senas kaip ir žmonija, nes Pasaulio priežastis, iš kurios atsirado viskas, taip pat ir žmogus, yra šviesa, nušviečianti žmogaus dvasią, vedanti prie savęs pažinimo, o tas pažinimas yra tikėjimas, sako Vydūnas. Žmogaus kūnas ir visa materija yra tik įrankis dvasiai tobulėti ir susilieti su Pasaulio priežastimi. Todėl yra visokių tikėjimo lygių. Koks yra žmogus, toks bus ir jo tikėjimas, toks yra ir jo Dievas. Žemos kultūros žmonės tegali turėti tik žemą tikėjimą.

Pirmą vietą lietuvių tikėjime užėmė ugnis, šviesa, šiluma. Jie garbino Saulę, rengėsi šviesiais drabužiais. Garbino medį, žaltį. Garbino bočius – senolius. Dar prieš šimtą metų Vydūno kalboje svarbiausi dalykai vadinami vyriausiais: “Vyriausios mintys”, “Vyriausios priežastys” . Tikėjimo ritualus vykdė ir moterys, ir vyrai, visi gyveno pagal gamtos ir Visatos diktuojamus dėsnius.

Ne tik pas lietuvius, visame pasaulyje buvo laikas, kai ugis buvo dievybės simbolis. Nuo šviesos ir šilumos priklausė visas gamtos ir žmogaus gyvenimas. Žemė nuolat sukasi, tai artėja, tai tolsta nuo saulės ir taip yra sutvarkyta, kad šviečiant ir šildant saulei gamta yra gyva ir duodanti vaisių, o tolstant gyvybė išnyksta arba  užmiega, viskas sustingsta. Tai nesikeičia, tai žmogaus nekontroliuojama.

Visur kalbama buvo apie medį ir žaltį, kuriuos garbino ir lietuviai. Visur, nuo rytų iki vakarų pastebimos panašios apiegos ugniai garbinti. Atradimas, kad galima pačiam užsikurti ugnį kada tik nori, buvo nuostabiausias, didžiulis atradimas. Nuostabu dar ir tai, kad visoje žmonijoje panašiu metu buvo atrasti ir naudojami tie patys įrankiai ugniai įžiebti.

Šviesos ir šilumos garbinimas rodė, kad žmogus giliai įžvelgė pasaulio sukūrimo ir evoliucijos kelią.  Pagrindinė ugnies garbintojų tikėjimo tiesa buvo ta, kad viskas prasideda nuo vienos Priežasties, kuri, kaip ir šviesa, visur veikia ir visur pasireiškia.

Vykstant karams ir pertvarkoms, tautos tolo nuo senojo tikėjimo. Tvirtai įsikūrusi prie Baltijos jūros, lietuvių tauta liko paskutinė senąjį tikėjimą išpažįstanti tauta. Dabar tikėjimas pasikeitė, tačiau vieną dalyką lietuviai vis tik išsaugojo. Tai kalbą. Senovinė lietuvių kalba mūsų tautą kelia į svaiginančias aukšto kultūrinio išsivystymo lygio aukštumas. Ne vien kūnas ir veidai, bet ir žodžiai, sklindantys iš lūpų, byloja apie mūsų, kaip tautos kokybę.

Todėl visai nenuostabu ir tai, kad daugybę metų širdyse gyvenęs senovės tikėjimas rusena ten iki šiol. Ugnis garbinama ir šiandien, ji iškilmingai kuriama per šventes, kaip šviesos, šilumos, gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo simbolis. Galim didžiuotis išsaugotais miškais, kuriuose galime pailsėti ir atgauti stiprybę. Liaudies dainose apdainuojama Saulė, Dievo dukrelė, aukojamas valgis, dovana gamtai, kuri tą maistą žmogui ir atneša.

Mes esame lietuviai. Nesvarbu, kur gyvename ar gyvensime, lietuvybės neišnaikinsi. Per tūkstančius metų mūsų šaknys užaugo  per giliai, kad pavyktų jas išrauti. O dabar dar pasklidome po visą pasaulį. Didžiuokimės! Mes tobuli.

Šis straipsnis publikuotas lrytas.lt  

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/5-priezastys-kodel-didziuojuosi-kad-esu-lietuve.htm

Apie santykius su matematika.

Visada pavydėjau žmonėms, kurie supranta matematiką. Mokykloje tik geraširdės mokytojos dėka šiaip ne taip ištraukdavau teigiamą pažymį. Matematika man atrodė tarsi kiniečių kalba, nesupratau jos, nors žinojau, kad ją galima išmokti.

Matematikos mokytoja tikrai stengėsi mane išmokyti. Kartą, pasilikusi po pamokų, ji bandė man išaiškinti procento išvedimo formulę. Bent jau tiek tą beviltišką vaiką paruoši gyvenimui: išmokyti išvesti procentą. Nesėkmingai. Visiškai nesupratau, ko ji iš manęs nori. Tik maždaug supratau, kas yra procentas ir skaičiavau jį savaip. Neteisingai, anot mokytojos.

Prieš baigiamąjį egzaminą pasamdyta korepetitorė net pasičepsėdama iš malonumo sprendė uždavinius, tarsi riešutus gliaudė. O aš klapsėjau akimis ir nieko nesupratau. Per egzaminą nusirašyti buvo kone privaloma, nes mokykla norėjo pasiekti gerą bendrą egzaminų rezultatą, taigi gavau 7. Tačiau kai rinkausi kur stoti, nenuginčijamu prioritetu tapo specialybė, kurioje tikrai, garantuotai, nebus matematikos. Įstojau į kosmetologiją.

Bėgau nuo vilko, užlipau ant meškos.  Jau mokslams prasidėjus nuo antro kurso programa staiga buvo pataisyta ir įvestas aukštosios matematikos kursas.  Pasibaigus semestrui šio kurso mokytoja pasiliko mane vieną, leidusi išspręsti dar vieną uždavinį, kad tik gaučiau teigiamą pažymį. Palikusi mane klasėje nuėjo švęsti su kolegomis Kalėdų. Na ką gi, išsprendžiau. Belenkaip. Savaip. Mokytoja buvo pakankamai empatiška, o gal išgėrusi šampano, užskaitė.

Matematikos esmė

Kai su savo nulinėmis matematikos žiniomis įstojau į Informacinės visuomenės studijų magistrantūrą, tie du magistrantūroje praleisti mano gyvenimo metai buvo tarsi reinkarnacija iš bukos, kvailos ir nemokšos gyvenimo. Profesoriai Šaulauskas ir Augustinaitis sakė taip:  “Nieko neturite išmokti. Nieko nereikia iškalti. Nieko nereikia suprasti. Skaitykite. Kas jums bus įdomu –  gilinkitės. O apie tai parašykite rašto darbą.” Mano manymu, jie yra genijai.  Baigiau devintukais, už baigiamąjį darbą gavau aštuonis.

Taigi, kodėl man taip sunku buvo suprasti matematiką?

Supratime slypi sugebėjimas pakeisti savo požiūrio kampo perspektyvą. Matematikos esmė yra dviejų vienodų dalykų, pakeitus jų perspektyvą, sulyginimas. Suprasti matematiką, reiškia sugebėjimą pakeisti savo požiūrio perspektyvą ir surasti tarp jų ryšius.

Tarkime,

X+X=2*X

Tie patys duomenys, tas pats rezultatas, skirtingi veiksmai.

Arba, padalinkime  4/3. Ką galime gauti?

1, 3333333…(dešimtainėje sistemoje)

1, 0101010… (dvejetainėje)

1, 1111111… (4)

1, 1313131… (5)

1, 2222222… (7)

1, 2525252… (8)

Matematikai net piešia 4/3 geometrines figūras ir kuria 4/3 muziką. Ir visa tai yra tas pats skaičius   –  4/3.

Užsiblokavusios, nekūrybingos  smegenys man trukdė suprasti matematiką. Dabar aš tai matau. Matau dar daugiau – matau reiškinį, kurio esmė tokia pati, kaip ir matematikos:  tai yra sugebėjimas pakeisti savo matymo į tą patį dalyką perspektyvą. Tai yra EMPATIJA. 

Matematika ir empatija

Empatija ir matematika yra vieno medžio vaisiai. Empatija, kaip ir matematika,  yra žiūrėjimas į dalykus iš skirtingų perspektyvų. Vien todėl, kad 2*X  neatrodo kaip X+X , nereiškia, kad jie nėra lygūs.  Vien todėl, kad kažkas elgiasi ne taip, kaip esi išmokęs, nereiškia, kad jis elgiasi blogai.

Juk priklausomai nuo požiūrio kampo (nuo kranto, įbridus, išplaukus į tolumą, iš vandens paviršiaus, iš gilumos) matysi visai kitokį objektą. Tačiau tai bus tas pats vandenynas. Kuo daugiau kampų sugebi pamatyti, tuo daugiau išmoksti apie tą patį objektą. Kuo daugiau ryšių pamatai, tuo geriau pažįsti pasaulį. Juk Einšteinas savo formules kūrė būtent taip, pamatydamas ryšius. Tikrai ne veltui sako, kas moka matematiką, yra protingas. Visiškai su tuo sutinku.

Tačiau nesutinku su tuo, kad matematika yra tikslusis mokslas. Gal jis ir tikslus, nes gali būti tik vienas teisingas atsakymas (turbūt?), bet jos esmė yra pamatyti iš kito kampo. O kad pamatyti iš kito kampo, reikalinga vaizduotė. O vaizduotės išraiška yra kūryba. Matematika taip pat yra kūryba. O aš nesupratau jos todėl, kad mano kūrybinis potencialas buvo giliai užmigęs  žiemos miegu.

Kūrybinį potencialą turi kiekvienas žmogus. Kūrybingumas tikrai būdingas kiekvienam iš mūsų! Kuriame kiekvieną dieną: santykius,  daiktus, idėjas, naują perspektyvą. Perspektyvą pamatyti  iš kito kampo, iš kitos pusės. Iš kitos nuomonės. O tai yra vadinama empatija. Taigi, taigi.

Matematika yra kūryba, o empatija yra matematikos esmė.  

Mušti vaiką ar nemušti?

Mes esame pripratę, kad vaikai yra mušami. Nors yra nemalonu tai matyti ir daryti, tačiau tai yra norma. Tik dabar, tik ŠIS SEIMAS, po daugiau nei dvidešimties metų sugebėjo tą normą atšaukti.

Niekam ne paslaptis, kad dauguma taip ir užaugome. Jei neklausom – diržas, arba bent jau pagąsdinimas juo. Beržinė košė, sakoma švelniai. Jei klausom ir darom ką liepia tėvai – tada tos košės skonio netenka ragauti. Puikiai atsimenu vaikams lupti skirtą diržą – tokį platų,  storos rudos odos, didele sagtimi. Kiekvieni tėvai privalėjo tokį turėti. Diržą, skirtą vaikams lupti. “Gausi diržo, jei neklausysi”.Teisybę sakant, tikiu, kad dalis visuomenės vis dar tiki, kad rykštė vaikus auklėja. Rykšte galima išmušti ožius, blogus įpročius ir nepaklusnumą.

Beržinė koše maitinti vaiką  –  normalu?

Mano gera draugė Vera, su kuria 2000 metais susipažinome aupair programoje Airijoje, gyveno šeimoj su trimis mažomis mergaitėmis. Ji turėjo prižiūrėti trimetes dvynukes ir penkiametę jų seserį. Niekas nieko neaiškino, nei kokios yra taisyklės, nei kokie vaiko priežiūros reikalavimai…savaime viskas turėjo būti suprantama, kas galima ir ko negalima vaikui, kaip galima ir kaip negalima su juo elgtis. Taigi, trumpai tariant, Lena vienai iš dvynukių pliaukštelėjo. Kaip vėliau pati pasakojo, labiausia buvo apstulbinta to vaiko reakcijos. Ji neverkė. Ji nustebo, o paskui piktdžiugiškai apsidžiaugė. Maždaug: “Aha, dabar tai tu pakliuvai! Tu negali manęs mušti, tau už tai bus…šakės!”

Taip ir buvo. Leną iš karto atleido, nes ji net nesigynė, kad taip pasielgė. Ir kas čia tokio? Tačiau nuo to laiko į ją ėmė žiūrėti kaip į smurtautoją, nusikaltėlę, su ja kalbėjo psichologai… kol galiausiai jai davė kitą šeimą su paaugliais, kurių nebereikėjo prižiūrėti, tik pagal įstatymą jie negalėjo likti namuose vieni. Ir Lena, ir aš, taip ir likome iki galo nesupratusios, ką ji tokio blogo padarė?…

Kartą pas mane namuose apsilankė draugė su vaikais –  dukryte ir dvimečiu sūnumi. Buvo pietų metas, išviriau visiems skanios sriubos. Mergaitė susigūžusi valgė, o berniuką mama prievarta žiodė ir grūdo į burną vaišinti virtą sriubą. Vis kalbėjo, koks jis nevykėlis, koks bukas, kaip jis sėdi visą dieną darželyje susigūžęs ir nežaidžia. Kai berniukas išspjovė sriubą, nusivedusi į koridorių jį dar ir gerai atvanojo. Sėdėdama prie keturmetės jo sesutės ir girdėdama daužomą ir neviltimi springstantį vaiką, jaučiausi, tarsi mane pačią prievartautų būrys kareivių. Bet nieko nesakiau. Nepriimta. Juk tai jų reikalas.

O štai ką pati parašiau prieš metus.

“Kai mūsų dvimetė dukrytė – nuostabioji, protingoji, gražioji, be galo laukta, be galo mylima, mūsų akių šviesa ir gyvenimo prasmė, –mažiausiai du kartus per dieną, KIEKVIENĄ popietę ir vakarą prieš miegą

griūna ant žemės, 
spardosi,
daužosi,
rėkia,
klykia,
cypia,
kūkčioja,
šaukia, lyg ją kas pjautų,

 

aš tikrai nebežinau ką daryti.

Išbandėme viską. Ir būti su ja ypač malonūs, vykdyti visus norus, visas užgaidas, pageidavimus, nurodymus… Penkis kartus vandeniuko, tris siusiuko, dešimt pasakų, medaus, soskę ir ko tik ji nori. Vis tiek kažkuriuo momentu, po poros  valandų tokio šokinėjimo aplinkui tenka pasakyti ne, dabar jau laikas miegoti. Ir ji pradeda rėkti.

Bandėme būti griežti. Nepadeda. Bandėme kalbėtis. Nepadeda. Bandėme ignoruoti. Valios, užsispyrimo, ir jėgų ji turi daugiau nei mes, du išvargę ir neišsimiegoję tėvai. Bandėme žaisti aktyvius žaidimus, kad išsikrautų ir pavargtų. Vėl tas pats – energijos ji turi per kraštus. Niekas neveikia, kol ji savo “dozės” neatrėkia. Net ėmiau sakyti: “Gerai, dabar tu rėki, tau reikia parėkti, kai parėksi vėl viskas bus gerai.” Tačiau tada ji žiūri į mane nustebusi ir rėkia dar labiau ir ilgiau…

Gal tik vaikų psichologas galėtų atsakyti, kas tam vaikui yra. O ką mes, du mylintys, bet per jos sąmonę neprasiskverbiantys tėvai?…Nors puikiai žinau, kad vaikai nekalti, kad jie yra tik mūsų pačių veidrodis ir kempynės, viską atspindinčios ir sugeriančios. Puikiai suprantu, kad kažkur padarėme klaidą, kažkur “praauklėjome” pro šalį. Tačiau tas suvokimas nepadeda, kai kantrybės taurė išsenka ir prasideda tikra kančia auginti savo mylimą vaiką.

O nuostabiausia, kad regis, jai tai visiškai nekenkia. Po tokios neįtikėtinai audringos isterikos, atrėkusi savo “dozę”, ji miega kaip ką tik gimęs kūdikis ir atsibudusi su šypsena tampa pačia meiliausia, linksmiausia ir išradingiausia mergyte. Kaip kokioj pasakoj, naktį arba prieš miegą ji pavirsta pabaisa, dieną – princese.

Na o mes po tų dviejų valandų “migdymo” ir pusės valandos nežmoniško kūkčiojimo ir klykimo (du kartus per dieną!) būnam arti depresijos ribos. Patys imame tarpusavyje pyktis. Iš nuovargio, iš bejėgiškumo. Jausmas, tarsi būtume kaliniai kalėjime, kuriame kankinimų būdas yra klausytis vaikų verksmo – tikra kančia. O kai dar rėkia tavo mylimas vaikas, o tu nieko negali padaryti…

Blogiausia, kad tikrai nežinau nei priežasties, nei kaip tą situaciją ištaisyti. Leisti jai nemiegoti irgi bandėme. Tačiau tada ji pervargsta taip stipriai, kad prieš užmigdama rėkia dar baisiau. Kartais tikrai norisi jai užduoti tos beržinės košės, gal tik tai ir padėtų..

Beržinė košė uždrausta, klausimas išspręstas

Pagaliau! Pagaliau tokiems klausimams visam laikui yra užkirstas kelias. Tą dieną, kai seimas pagaliau priėmė nulinio smurto toleravimo prieš vaikus įstatymą, man akmuo nuo širdies nusirito. Tikrai, iš kur mums žinoti, kaip reikia ir kaip nereikia auklėti vaikus? Universitete to nemoko. Mus auklėjo taip, ir mes taip pat. Jei įstatymas būtų priimtas jau prieš metus, klausimas “mušti vaiką ar nemušti” man iš viso negalėtų kilti.

Juk iki šiolei kiti reikalai vis buvo pirmesni, kitos interesų grupės svarbesnės. Kas tie vaikai?.. Nei jie uždirba, nei gali kam nors “patepti”, nei turi sprendimų galios…Jie Niekas. Kol neužauga. O visi jie užauga, užaugs ir šitie…

Bet ŠITAS SEIMAS, duok Dieve jam sveiko proto ir valios, beržinę košę uždraudė.  Dabar jau tikrai turime ieškoti kitų būdų. Dabar nebegalime tylėti, kai muša vaiką mūsų namų prieškambaryje. Ar koridoriuje. Ar kieme. Ar pas kaimynus. Nesvarbu, ką vaikas bedarytų, kaip jis tėvus bekankintų ar jų neklausytų, NEGALIMA naudoti prievartos. Nei fizinės, nei psichologinės, nei seksualinės. Jokios.

Ir ačiū Dievui. Tikrai palengvėjo.

Galiausiai, šaip ne taip atsilaikiusi ir nepakėlusi rankos, aš radau būdą, kaip išgyvendinti iš mūsų namų tą raganą, apsėdusią mano dukrą. Aišku, tai kainavo nemažai laiko. Tačiau išbandžiusi viską, aš dar pabandžiau ir tokį paprastą dalyką – paprašyti. Prieš einant miegoti aš jos prašiau: “Tik būk gerutė, pažadėk man, kad nerėksi šiandien, gerai?”.

“Gerai. Pažadu.”, – taip paprastai atsako ji.

Ir…. tikėsit ar ne…nerėkia!

Apie santykius su svoriu, arba svorio tirpdymas neklausant savęs.

Prieš dvi savaites nusprendžiau nustoti vartoti cukrų. Nuostabios Jurgio Brėdikio (apie ją parašysiu vėliau) knygos įkvėpta uždaviau Visatai klausimą: kaip man pataisyti sveikatą ir išvengti potencialių sveikatos problemų ateityje? Būsenos tarp miego ir būdravimo, kai visos juslės buvo ypač aktyvios, metu gavau tiesų atsakymą: su cukrumi ir alkoholiu turiu nueiti skirtingais keliais. Tiesa, atsibudusi tą atsakymą pamiršau. Prisiminiau tik, kad turiu kažką nustoti vartoti ir nusprendžiau, kad tai turi būti mėsa. Tačiau tas sprendimas niekaip neprilipo, ėmiau galvoti, kaip man reikės gyventi, kai nevalgysiu mėsos, ką reikės valgyti, viskas atrodė be galo sudėtinga… Ir tik vėliau staiga prisiminiau: tai ne mėsa!

Tai cukrus ir alkoholis. Šis atsakymas jau pirmąją akimirką man rodėsi toks teisingas, toks paprastas ir toks aiškus, tarsi aš visada tai būčiau jau žinojusi, o tik dabar gavau patvirtinimą. Taigi, neklausydama savęs, tiesiog nustojau tą daryti.Laisvė nuo priklausomybių. Nustojau dėti cukrų į kavą ir arbatą, valgyti šokoladą, sausainius, tortus, pyragus, bandeles, saldžius sūrelius ir košes. Ėmiau jausti tikrą kavos, arbatos skonį, maisto skonį, o ne vien saldumą. Puoliau valgyti daugiau vaisių, organizmas reikalavo cukraus, taigi daviau jam, bet natūralaus. Susitvarkė virškinimas, jau po kelių dienų atsikračiau jausmo, kad esu užsikimšusi, tarsi moliu užkimštas lietvamzdis per pavasario potvynius.

Trečią –  ketvirtą mano naujojo gyvenimo būdo dieną, prasidėjo abstinensijos sindromas – “lomkės”. Juk pirmą kartą gyvenime taip pasielgiau – nedaviau savo organizmui cukraus, prie kurio jis buvo pripratęs kaip kūdikis prie motinos pieno. Staiga pasijaučiau išsekusi, kaip sukritęs pyragas – tokia silpna, kad net ėmė drebėti kojos ir rankos. Akyse juodavo, rodėsi, tuoj nualpsiu. Turėjau gerti daug vandens ir eiti prigulti ant sofos.

Tačiau tai praėjo. Dabar, jei netyčia į burną pakliūna saldėsis iš vaikų lėkščių, net nusistebiu, koks jis neskanus, tas saldumas. Beskonis, kaip tuščia vitamino kapsulė. O tikrą saldumą ėmiau jausti natūraliuose produktuose: saldžios keptos bulvės, saldi kava su pienu, saldi ramunėlių arbata, be galo saldus bananas ar obuolys. Ir kam iš viso tas cukrus?!… 

Naujas įprotis susiformuoja per dvidešimt vieną dieną. Neabejoju, kad man pavyks. Neklausiau ir neklausau savęs ir kitų, įkalbinėjančių tai daryti (tik kąsnelį, tik taurelę!..). Atsisakiau tai daryti ir nesiliauju atsisakinėjusi tai daryti. 

Svorio metimo planas

Kur jūs matėte liekną mamą, namuose auginančią vaikus? Gal tik vieną kitą, kaip vis dar žalią medžio lapą spalį.  Dažniau tie kilogramai, sukaupti nėštumo, maitinimo, sėdėjimo ant sofos metu, lieka visam gyvenimui.

Tačiau darbai pasidaro darymo būdu, todėl ir aš ėmiausi daryti. Pasikviečiau PANIKOS MONSTRĄ ir nusistačiau terminą: iki kovo 1 dienos aš ruošiuosi ištirpdyti 5 kilogramus, valgant ką noriu. Remsiuosi tik minties galia ir gyvenimo būdo koregavimu.

Susikūriau svorio metimo strategiją, planą, kurie kartu su Panikos monstru ves mane teisingu keliu:

1. Ėmiau laukti alkio jausmo. 

Nustebau, kai suvokiau, kad alkio jausmo beveik nejaučiu. Kaip kokiam benzino bakui, kuriam einant į pabaigą užsidega raudona lemputė, mano smegenys uždega raudoną lemputę, skrandžiui dar nespėjus ištuštėti: “kažko skanaus!”. Tuoj pat paimdavau šokoladuką, sausainuką, bandelę, meduolį, vafliukų, barankytę, sūrelį, saldų jogurtą ar dar ką nors. Tas poreikis pasipildyti kuro kaip pat apmalšdavo. Tik neilgam.

2. Sulaukusi alkio jausmo, nepuolu valgyti. 

Bet išgeriu žolelių arbatos (be cukraus). Tuščiam skrandžiui šiltas skystis – tikra atgaiva. Be to, kažkur skaičiau, kad kai žmogaus smegenys duoda signalą, kad žmogus alkanas, dažniausiai jam trūksta skysčių. Atsigaivinus skysčiais, alkis sumažėja.

3. Dar šiek tiek laukiu.

Tol, kol paprasta daržovių sriuba ima atrodyti kaip labai patrauklus patiekalas. Nors paradoksalu, bet kai išalkstu, suvalgau mažiau ir jaučiu didesnį malonumą, nei valgyčiau nevisai alkana. Imu laukti, svajoti, ir svarbiausia – sąmoningai rinktis, ką suvalgysiu pietums, ką vakarienei. Maistas ima darytis tikra švente, kūno ir proto malonumu. Skrandis traukiasi, todėl suvalgau mažiau, o pozityvios mintys apie maistą įkrauna jį kaip labai gerą ir naudingą sveikatai.

4. Perku neskanius skanumynus. 

Ne tik nustojau valgyti cukrų, bet užsibrėžiau sutaupyti maistui skirtų pinigų. Į krepšelį keliauja įvairūs krekeriai be cukraus, kukurūzai, natūralus jogurtas, džiovinti vaisiai, džiūvėsėliai. Automatiškai, užsinorėjusi ko nors pakramtyti, tokių užkandžių suvalgau  mažiau (anksčiau – dėžutę grybukų palikdavau ramybėje tik joje suspengus tuštumai) ir noriu rečiau. Valgiau tai, kas skanu, užkandžiauju tuo, kas neskanu.

5. Vaiką maitinu iš savo lėkštės.

Paprastai man (kaip ir kiekvienai mamai) tekdavo pabaigti tai, ko nesuvalgydavo vaikai. Neišmesi juk! Todėl vietoj vienos, gaudavau pusantros arba netgi dvi porcijas.

Dabar, įdedu normalią porciją sau ir duodu  jam po šiek tiek iš savo lėkštės. Kai suvalgo, gauna dar. Ir taip tol, kol nepradeda mosuoti rankutėmis, kad nebenori. Įdomu, kad paprastai mums abiem užtenka vienos porcijos!

6. Kartą per savaitę sportuoju.

Dažniau neišeina, bet užtai visada randu tam laiko: valandą, kartą per savaitę, judu taip, kad išprakaituoju. Išlankstau sąnarius, ištempiu stuburą, taisau laikyseną ir stiprinu raumenis.

7. Ėmiau dažniau tvarkyti namus.

Nepavykstant sportuoti dažniau, ėmiausi nemokamo ir naudingo sporto namuose. Vien atsistoti ir sudėti visur išmėtytus žaislus, išplauti ar išsiurbti grindis, nuvalyti virtuvės spinteles ar veidrodžius, išplauti vonią ar nukasti kieme sniegą kainuoja nemažai energijos, taigi dega ir kalorijos. Namai švyti, nuotaikos skalė kyla, energija vaikšto laisvai (pagal fengshui). Oras tampa grynesnis nuo dulkių, o aš metu svorį ir sveikėju.

8.  Įsivaizduoju, kaip stiprėju.

Nors ir galima tuo abejoti, bet mintys pritraukia realybę, todėl nepakenks įsivaizduoti, kad tampu stipri, o sutvirtėję raumenys išstumia riebalus.

9. Ėmiau vaikščioti išsitiesusi.

Viens du trys, pečiai atgal, mentys traukia vienas kitą, tarsi Gervė Garnį. Tiesdamasi į viršų įsivaizduoju, kad man už pakaušio yra užkabintas kablys ir jis mane tempia link lubų. Vėlgi, gali atrodyti, kuo tai susiję su svoriu, bet tokia poza leidžia pasijusti lieknesnei, grakštesnei, geriau vyksta kvėpavimas, nes neužspausta diafragma. O deguonis, kaip ir kalorijos, taip pat yra energija.

10. Jei nesijaučiu alkana – nevalgiau vakarienės.

Sena taisyklė nevalgyti po šešių yra labai naudinga laikytis, tačiau nelengva. Todėl savęs neprievartauju – jei noriu valgyti, valgau nors ir aštuntą valandą ir daug, tačiau jei nesijaučiu alkana, geriu tik arbatą ar suvalgau kokį nors vaisių. Nevalgau vien todėl, kad vyras pagamino skanią vakarienę (kaip buvo anksčiau), o pirmenybe laikau savo alkio jausmą.

11. Planuoju patiekalus.

Tiek eidama į parduotuvę, tiek gamindama, žinau ką valgysiu, o ne atsidarau šaldytuvą ir žiūriu, ko yra. Valgiau tai, kas maistinga, kad mažiau maisto suteiktų daugiau jėgų, tačiau klausau savęs, spręsdama ką gaminti, leidžiu sau valgyti tai, ko norisi.

12. Ryte pirmiausia išgeriu vandens.

Ir todėl, kad troškina, ir todėl, kad jis numalšina pirminį alkį, apsaugodamas nuo greito skrandžio užkimšimo beverčiais užkandžiais.

Svoris krinta… Jei taip ir toliau, iki numatytos datos numesiu visus penkis kilogramus, sutaupysiu pinigų, pagerinsiu sveikatą ir labai džiaugsiuosi savimi, kad man pavyko.

 

Svoris tirpsta, neklausant savęs: tik gabalėlį, tik šį kartą…numirsiu, jei nesuvalgysiu…

Š!..

Laisvė nuo priklausomybių.

Žmogaus smegenų ląstelių bendrijos ir sistemos sudaro ekologinę sistemą, kurios veikla priklauso nuo cheminių medžiagų pusiausvyros. Ir Rytų, ir Vakarų medicinos sutaria, kad sveikatai ir gerai savijautai  svarbiausias dalykas – palaikyti natūralią  sistemų pusiausvyrą, nes kūno sistemos negali veikti kitaip, kaip tik harmoningai. Jei įvyksta koks nors pokytis vienoje ląstelėje, jis jaučiamas visose smegenų sistemose, o jos lemia pokyčius ir kitose kūno sistemose. Dar daugiau: viename žmoguje įvykęs pokytis veikia kitus žmones, jo draugus ir šeimos narius, o šie savo ruožtu dar didesnes bendruomenes. Išsivysto drugelio efektas: jo sparnų mostelėjimas vienoje pasaulio dalyje gali sukelti tropinę audrą kitame kontinente.

Kaip atsiranda priklausomybė

Menkiausias pusiausvyros pasikeitimas  smegenų sistemoje sukelia stresą. Stresas – tai kūno reakcija į pusiausvyros sutrikimą. Yra trys stresinių reakcijų pakopos: kova, pripratimas ir adaptacija. Pakitus neurologinei pusiausvyrai, šie trys etapai nuosekliai veda žmogų į priklausomybę.

Reaguodama į pusiausvyros pasikeitimą, pradžioje sistema bando pernelyg aktyvias ląsteles slopinti. Jei tai nepavyksta, bando stimuliuoti nepakankamai aktyvias, lengvinti sąlygas normaliai funkcionuojančioms. Jei dirgiklis tęsiasi ilgai ir nepavyksta atstatyti pirminės pusiausvyros, ląstelės nebekovoja, jos persiorentuoja. Prasideda pripratimas.

Pripratimas reiškia, kad ląstelės tampa bene tokios jautrios ir mažiau reaguoja į nuolat pasikartojančius dirgiklius. Jos pradeda naikinti savuosius neuroreceptorius ir netgi nutraukti savo sinapses, jungiančias su sistemą išbalansuojančiomis ląstelėmis. Vyksta fiziniai pokyčiai: sukuriama ilgalaikė gynybinė sistema didesnės sistemos pusiausvyrai palaikyti.

Tačiau jei nei kova, nei pripratimas nebeveikia, nebepajėgiama išsaugoti ir stipriai nepaveikti įprastinės veikiančiųjų sistemų pusiausvyros, nes dirgikliai pakartotinai vis įsibrauna į sistemas, sukuriamas nauja pusiausvyra. Nustatomos naujos normos: taip prasideda priklausomybė.

Priklausomybės pasekoje nesuskaičiuojamos ląstelių sistemos turi pakoreguoti savo veiklą, kad prisiderintų prie naujos situacijos. Persitvarkymui pasibaigus, stresas pasitrauka, nustatoma nauja pusiausvyra. Kartu su naująja pusiausvyra vėl patiriamas normalumo pojūtis.

Ar gali būti gera priklausomybė?

Jei nuolat kartosime kokį nors veiksmą, atsiras tolerancija. Tolerancija reiškia, kad elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima ir norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Jei kiekvieną dieną septintą valandą vakaro išgersite taurę raudono vyno, po kurio laiko, atėjus septintai vakaro, negalėsite galvoti apie nieką kitą, jausite fizinį skausmą, kol negausite savo taurės vyno.

Kiekvienas žmogus yra nuo ko nors priklausomas. Nuo kavos ryte, nuo serialo, nuo savo vaikų, nuo taisyklių, nuo pagyrų. Priklausomybė gali būti ne tik nuo alkoholio, nuo maisto, nuo narkotinių medžiagų, nuo vaistų, bet ir nuo streso, nuo pinigų, nuo santykių… nuo bet ko.

Ar gali būti gerų priklausomybių? Vienareikšmiškai, ne. Priklausomybė yra vergovė tam, prie ko prisirišame.  Priklausomybė nėra laisvos valios pasireiškimas, tai yra priverstinis elgesys. Žmogui, suvokus savo priklausomybę, sąmoningai to net nenorint, veiksmas vis tiek atliekamas.  Todėl jokia priklausomybė negali būti gera. Nei vyro priklausomybė nuo žmonos, nei turtingo žmogaus nuo paramos davimo. Priklausomybės destruktyvumą sukelia vergavimas tiems dalykams, darymas tai ne laisva valia. Troškimo pavertimas aistra mums ir mus supančiam pasauliui gali būti grėsmingas.

Kas atsitinka metus

Suvokę savo priklausomybę ir apsisprendę jos atsikratyti atstovaujame tik vienai savo pusei; kita pusė neišvengiamai priešinasi. Pasireiškia nutraukimo sindromas –  stresinė reakcija. Jei viena smegenų sistemų grupė ir renkasi laisvės nuo priklausomybės kelią, nesuskaičiuojama daugybė kitų tučtuojau reaguoja stresu, turinčiu padėti išsaugoti senąsias normas.

Priklausomybės praradimą lydi fizinis praradimo jausmas. Šiam praradimui mūsų smegenys priešinsis tol, kol įstengs. Nutraukimo sindromo metu skaudės. Paskui – gedėsime. Nei vienoje kovoje su prisirišimu neįmanoma išvengti netekčių. Turi skaudėti, turime jaustis alkani ir nepatenkinti. Nutraukimo sindromas yra skausmingas, ir tik jei jo lauksime, jam ruošimės – būsime pasirengę kovai. Tik tada, kai baigsime gedėti savo prisirišimo ir leisime sau jausti skausmą, galėsime su dėkingumu įkvėpti laisvės oro.

Liekanti tuštuma

Sėkmingai metusius žmones sieja du paprasti dalykai:

  1. Mesti jiems padėjo paprastas vidinis apsisprendimas: “Metu”.
  2. Buvusių priklausomybių, kurios užėmė didelę dalį gyvenimo, jie nepakeitė kitomis priklausomybėmis, “ne tokiomis pavojingomis”. Sėkmingai metę žmonės apsisprendžia ne kovoti, o nepriimti naujos pagundos. Priklausomybės vieta lieka tuščia.

Šią erdvę, tuštumą, kurią palieka buvusios priklausomybės, užpildo ilgesys. Pajusti šią tuštumą yra baisiau, nei kentėti nuo pačios priklausomybės. Pasveikimą nuo priklausomybės reiškia pamilti tą ilgesį. Pamilti savo skausmą, vietoj karštligiško kabinimosi ir stvėrimosi už naujų priklausomybių. Laisvė nuo jų suteikia vienovės su viso pasaulio skausmu jausmą. Tačiau nevilties čia nėra, nors šis skausmas yra dar didesnis, gilesnis, grynesnis už bet kokią priklausomybės kančią, jis kupinas vilties.  Tas ypatingas skausmas mūsų niekuomet nepalieka. Jis visada su mumis, ir mes jį slopiname priklausomybėmis.

Metu!

Vienintelis būdas kovoti su priklausomybe yra nustoti tai daryti. Ne mažiau, ne rečiau, bet tiesiog, nustoti. Negali būti šiek tiek priklausomas, esi arba priklausomas, arba ne.

Norint nutraukti priklausomybę, vienintelis būdas yra nustoti tai daryti. 

Smegenys, pajutę stresą savo susikurtoms naujoms normoms, sukels aliarmą ir visomis išgalėmis stengsis priklausomybę išlaikyti. Taip atsiras mintis: ” Aš jei tik norėčiau, galėčiau mesti. Aš galiu su tuo susitvarkyti”. Todėl kovoti su savimi, kovoti su savo priklausomybe galima vieninteliu būdu: neklausyti savęs, o tiesiog to nebedaryti. Atsisakyti tai daryti ir nesiliauti atsisakinėjus tai daryti.

Nors tai skamba taip paprastai, bet dažnai tai atrodo taip neįmanoma.

Žmogus yra sukurtas su silpnybėmis, polinkiais į priklausomybę ir gudrybėmis. Eidami per gyvenimą esame nuvilojami nuo savo tikrojo troškimo, nuo dvasios ilgesio ir užpildę jį priklausomybėmis esame priversti kovoti su savimi. Dievas žmogų sukūrė netobulą –niekas kitas, tik Dievas tegali numalšinti mūsų ilgesį, kurį mumyse jis pats ir įkvėpė.

Ir vis dėl to, tai yra įmanoma. Ne vienas žmogus atsikratė priklausomybės ir lūžio tašką dažnai lėmė paprasta mintis, paprastas apsisprendimas: “Metu”. Toks apsisprendimas nėra vien žmogiškos valios pastangos, jis yra įkvėptas Dievo malone. Pro priklausomybę spinduliuoja malonė.

Kad priklausomybės jėga  būtų įveikta, Žmogaus valia turi veikti išvien su Dievo valia. Neįmanoma vien proto pastangomis, savarankiškomis valios jėgos pastangomis įveikti priklausomybės: pernelyg daug smegenyse priklausomų sistemų, kurios kovoja už normalumo pojūtį. Kitaip tariant, turime paskelbti savąjį ilgesį, savo troškimą susitaikyti su edve, kurioje yra skausmas, bet nėra priklausomybių.

Priklausomybė atsiranda iš dvasios ilgesio. Tik pradėdami atgauti dvasinį ilgesį, galime atsikratyti priklausomybės.

Rėmiausi: Gerald. G. May “Priklausomybė ir malonė”, Katalikų pasaulis leidykla, Vilnius, 2004 m. 

Daugiau juoko Naujaisiais 2017 metais!

Ištraukos iš moksleivių rašinių

♥  Gyventi, galima sakyti, jam nelabai sekėsi, todėl, galima sakyti, jis mirė.

♥  Šis pasakymas nesulauks pritarimo, ypač mano tarpe.

♥ Paukščius reikia globoti: vasarą jie padeda sodininkams ir daržininkams lesti vabzdžius.

♥ Autorius puikiai supranta, kad atbulas valstietis negali ilgai dirbti.

♥ Vasarą aš atostogauju ir kitokius darbus dirbu.

♥ Asilas nusižvengė, parodydamas savo arkliškus dantis.

♥ Aš mokausi devintoje klasėje, todėl labai mėgstu piešti.

♥ Mūsų klasė krepšinį pralaimėjo dėl to, kad mūsų aukštaūgiai yra maži.

♥ Pavasarį kaimiečiai sėjo miežius, avižas ir kitus kukurūzus.

♥ Štai ir prasidėjo pamoka, kurios visi taip nekantriai bijojo.

♥ Baigęs pradinę mokyklą, Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio klebonu.

♥ Prickus buvo tvirtai pritvirtintas prie dvaro.

♥ Aš puoliau gelbėti skęstančio draugo, nes jis buvo su mano glaudėmis.

♥ Žemaitė su baudžiaunininkų vaikais santykiavo per tvorą.

♥ Šienapjūtės dainose apdainuojami mergelės ir grėblio santykiai.

♥ Jei Veroniką perkeltume į dabartines sąlygas, jai būtų nereikėję žudytis ir ji dar gautų pašalpą.

♥ Kovos lauke girdėjosi numirėlių šauksmai ir dejonės.

♥ Šuo lojo nežmonišku balsu.

♥ Gimtadienyje mus vaišino tortu ir petardomis.

♥ Julius Janonis ėjo Nemuno pakrante, ir per jo skylėtas kelnes matėsi valstietiška poeto prigimtis.

♥ Ir tada kunigaikštis Gediminas pasiuntė kryžiuočiams telegramą…

♥ Ana Karenina nesurado tikro vyro ir todėl atsigulė po traukiniu.

♥ Visi poeto eilėraščiai buvo rimuoti, kas kitiems poetams retai pasitaiko…

♥ Mano įsimintiniausia diena – tyli liepos naktis…

♥ Senovėje bezdžionės buvo plikos, bet kai atėjo ledynmetis, jos apaugo plaukais, ir tai padėjo joms tapti žmonėmis.

♥ Kai nebūdavo vyro, Milda dažnai išeidavo į lauką, kol palaipsniui tapo moterimi.

♥ Rašytoja buvo jautri daugelyje savo vietų.

♥ Perskaitęs savo “Dievų mišką” Sruoga sužinojo, kaip sunku jam buvo koncentracijos stovykloje.

♥ Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški žmonės.

♥ Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.

♥ Po kiemą vaikštinėjo vištos, antys ir kitoks šlamštas.

♥ Vingių Jonas nepatiko ir Katrei, ir Žemaitei…

♥ Karvė – tai didelis gyvynas, kuris savo kampuose turi kojas.

♥ Berniukas įėjo į klasę, nuleido galvą ir taip žemyn galva stovėjo.

♥ Princas palaikė Undinėlę moterimi, nes nematė jos žemiau juosmens.

♥ Mano tėvai – ūkininkai. Sėdi, dėžes krauna…

Iš Anglijos grįžęs verslininkas: užsispyriau gyventi Lietuvoje.

Kai atvežiau jam remontuoti savo mašiną, jau buvau praradusi viltį. Tai buvo paskutinė vieta, kur galėjau pabandyti sutvarkyti ją pigiau, nei vežti į oficialų gamintojo servisą. Prieš tai jau buvau išbandžiusi keletą servisų, kurie negalėjo man padėti.

Nustebau. Jokios iškabos, o kiemas sausakimšas klientų automobilių.  Kuo išskirtinis šis žmogus, kuriam nereikia reklamos?

Apie išgyvenimą Lietuvoje, originalumą darbe ir būdus, kaip pagauti sėkmę, kalbuosi su prieš šešerius metus iš Anglijos grįžusiu ir savo automobilių servisą atidariusiu Dmitrijum Krumu ankstų rytą, dar prieš darbo pradžią.

Klientai atvyksta pas jus tik su rekomendacijomis ir jų netrūksta.  Kaip jums tai pavyko?

Mano mokytojas Anglijoje mane išmokė, kad mes turim padaryti 95 procentus darbų, kurie užgula klientą. Kad nereikėtų jam pačiam lakstyti. Pas elektriką, pas variklių meistrą, dar pas kitą. Mes padarom 90 – 95 procentus pagrindinių einamųjų darbų. Jei kažko ir nežinau, neatsisakau darbo, vis tiek krapštausi. Ne visi darbai būna skanūs, bet imam. Neskanius irgi. Stebuklo, aišku,  aš negaliu padaryti, būna, kad nesusitvarkom su kažkuo fiziškai, arba priemonės ir įranga neleidžia. Tada sorry. Bet stengiuosi įsigyti trūkstamą įrangą ateičiai.

 

Reikia pripažinti, kad atvejis, jog žmogus autoservise taip gerai kalba angliškai, yra nedažnas. Kiek procentų jūsų klientų yra užsieniečiai?

Gal pusė.

Užsieniečiai, kurie Lietuvoje vairuoja automobilius, susiduria su nemažai problemų, kai reikia tą automobilį remontuoti. Kaip sukeliate jiems pasitikėjimą?

Na, pradžioje su užsieniečiais buvo labiau socialinis projektas – padėti. Mus Anglijoje labai gerai priėmė, tai ir aš galvojau, reikia čia padėti.  Mačiau, kad jie turėjo sunkumų. Aš imdavau iš jų pinigus, ne už dyką dirbau,  taigi ir man, ir jiems buvo gerai. Aš nuvažiuoju, užsakau, padarau viską iki galo. Bet esmė buvo padėti. Kad neapgautų (šypsosi).  Paradoksas, kad kita dalis pas mane atėjo su anglakalbių rekomendacijomis, lietuviai.

Jūs sakote, kad mokėtės dirbti Anglijoje. Kuo ten dirbote?

Kai išvažiavome, pradžioje dirbau statybose, bet ieškojau darbo pagal specialybę. Aš esu techninės priežiūros jaunesnysis inžinierius, taigi turėčiau vadovauti servisui. Ką dabar sėkmingai ir darau. Bet mano karjera buvo nuo A iki Z. Viską teko pačiupinėti pačiam. Ir dabar pats lendu į mašinas. Man patinka.

Tiek užsieniečiui, tiek lietuviui klientui jūs paliekate jausmą, kad neapgausite. Ar tai galima pavadinti jūsų išskirtinumu?

Jeigu taip, tai yra nenormalu. Visi turėtų taip dirbti. Galbūt dar tai, kad mūsų yra uždaras ratas. Visi vieni kitus pažįstame. Visus klientus pažįstu vardais. Todėl ir iškabos nekabinu, nereikia klientų iš gatvės. Su mūsų pajėgumais jau nelabai galime daugiau priimti.

Ar verslo pradžioje priimdavote visus?

Visų tai niekada. Pradėjau garažiuke, klientus ant pirštų buvo galima suskaičiuoti. Prieš tai šešerius metus gyvenau Anglijoje.Išvažiavau, kai dar Lietuva nebuvo ES, dvidešimt trijų metų. Grįžau per pačią krizę. Pradžioje bandžiau pradėti kitą verslą, susijusį su logistika. Pusantrų metų pasikankinom, užsidarėm, nieko nesigavo. Tada pradėjau daryti, ką moku. O kadangi buvo krizė, man pradėjo labai gerai sektis. Mašinos visos paseno, visi atsisakė naujų, lizinginių ir grįžo prie senienų. Pradėjau jas tvarkyti…išsilaikėm. Atsirado daugiau pinigų, pradėjom papildomą verslą, pirkom furas, turėjau 50 procentų akcijų. Bet kai ėmė gerai sektis, mano partneris mane apgavo…lietuviškas variantas (šypsosi). Tada po truputį pats pradėjau. Ir dabar turiu tai, ką turiu.

Kiek reikia žmonių, kad pas jus grįžtų? Kiek turit klientų, kurių užtenka išlaikyti tokį sėkmingą verslą?

Apie šimtą gal. Būtų daugiau, bet mes stengiamės ne dėl kiekybės, bet dėl kokybės. Jei imsime daugiau, nesusitvarkysime, paprasčiausiai. Ir taip dabar šimtą procentų užimti. O jei pradėsime plėstis, prarasiu kontrolę. Dirbs kiti žmonės ir visko nesukontroliuosi. Kokybė tada gali ir nukentėti. Čia mano didysis klausimas, ką daryti toliau, bet kol kas gerai, kaip yra dabar.

Šešeri metai Anglijoje yra ilgas laiko tarpas. Kaip jums pavyko ten galutinai nepriprasti ir neįleisti šaknų?

Nežinau. Dažnai grįžinėjom. Po keturių metų atėjo lūžio taškas. Arba – arba.  Kai apsisprendėm, paėmėm būsto paskolą Lietuvoje ir pradėjom ruoštis grįžimui. Du metus truko pasiruošimas. Svarstėm, ką daryti. Gal parduoti butą…bet nusprendžiau grįžti.

Kas lėmė jūsų sprendimą?

Man visą laiką trūko didmiesčio, gyvenome mažame miestelyje. Nors priėmė mus labai gerai, niekada nesijautėme svetimi. Buvom tikrai savi, visi pažįstami.

Taigi, grįžote. Kiek laiko truko šokas? 

Pusantrų metų, gal. Pusmetį iš viso nesupratom, kas čia vyksta. Paskui metus buvo labai sunku.

Nenorėjot visko mesti ir važiuoti atgal?

Galvojom. Galvojom labai rimtai. Bet užsispyriau. Reikia sunkiai dirbti ir viskas bus gerai. Tą ir darėm. Ir dabar dirbam sunkiai.

O kai ateina diena, kai norisi viską mesti ir lėkti atgal, ką  darote tada?

Lėkti atgal jau nebesinori. Nors manęs ten nepamiršo, kviečia grįžti. Bet norisi kažką kitą veikti, kai kas nors nepasiseka. Man tai, pavyzdžiui, pabūriuoti norisi.

Kur būriuojate?

Trakuose, Baltijos jūroje.

Žinau, kad jūsų darbas turi ne tik platų klientų ratą, bet jūs esate sukūręs kažkokią inovaciją automobilių remonto versle. Kas tai yra?

Bandymas sutaupyti vartotojų pinigus ir apsaugoti šiuolaikinių dyzelinių variklių purkštuvus ir kitus elementus. Tam tikslui sukūriau filtriuką. Ten, kur jo negali būti. Daug žmonių man sakė, kad jo ten negali būti (juokiasi). Dabar atliekami tyrimai, vyksta derybos su gamintojais.  Dviejų – trijų mėnesių bėgyje apie tai išgirsite plačiau.

Kaip jums kilo ši idėja? Ir iš kur žinote, kad ši idėja originali?

Du klientai kartą paliko po pusantro – du tūkstančius eurų už remontą dėl šios ligos. Dyla kuro siurblys ir prasideda bėdos. Tada ir pradėjau galvoti, ką čia galima padaryti. Kam tik pasakojau, visi juokėsi, kad tai neįmanoma. Jei neįmanoma, tai užsispyriau (juokiasi). Vienas bendramintis bent jau girdėjo mane, nors irgi sakė, kad neįmanoma. Bet jis diskutavo su manim, dėl medžiagų, dėl technologijos. Nors kol nepagaminau, jis netikėjo. Bet jis padėjo, nes diskutavo su manimi. Kažkas gavosi.

Ką galite patarti daryti kitiems, kad ir jiems sektųsi, kaip ir jums? 

Stengtis reikia. Dirbti. Jei visi čia dirbtų taip, kaip dirba Anglijoje, po dešimt – dvylika valandų, tą patį turėtų. Na, gal ne patį, bet tikrai daugiau.

Ačiū už pokalbį ir ačiū už suremontuotą automobilį :-)!

Talento formulė.

Mane visada traukė mokyti. Rimtai svarsčiau tapti mokytoja. Bet tik tol, kol nepabaigiau Pedagoginio universiteto ir neturėjau praktikos mokykloje. Toks šokas. Mokiniai gerokai aptalžė mano Trauką mokyti. O gal tiesiog neturiu talento būti mokytoja?… Niekas manęs neklauso. Labai tikslią iliustraciją, kaip aš jaučiausi, galite perskaityti čia.  

Taigi, mokytoja netapau. Tačiau trauka mokyti … liko. Ilgai apie tai mąsčiau, kol priėjau išvados, kad:

Talentas nebūtinas.  Yra trauka ir pastangos. 

O vyras man netgi padėjo parašyti formulę:

R=(T+TA)*P=T*P+TA*P

R =Rezultatas

T=Trauka (tai, kas patinka)

TA=Talentas

P=Pastangos

Tarkime, turime du žmones, Tomą ir Igną. Arba tai gali būti Jurga ir Sigita. O gal tai Jurga ir Tomas. Nesvarbu. Svarbu tai, kad jiems abiem labai gerai sekasi. Abu pasiekia aukštų rezultatų, kyla karjeros laiptais, darbas tirpte tirpsta jų rankose, jie puikiai susigaudo, prisitaiko, išmoksta. Žmonės gali manyti, kad jie tikrai talentingi savo srities specialistai.

Tačiau tarkime, kad Tomas talento neturi (0). O Ignas turi mažą talentėlį (1). Abu jie deda vienodai pastangų rezultatui pasiekti (5), bet Tomo trauka tam, ką jis daro yra 2, o Igno tik 1.

Ir ką turime:

Tomo Rezultatas=(2+0)*5=2*5+0*5=10

Igno Rezultatas=(1+1)*5=1*5+1*5=10

Taigi:

  1. Tomas, neturėdamas TAlento, bet turėdamas dvigubai didesnę Trauką pasiekia tokį patį Rezultatą.
  2. Pasiekti Rezultatą tiek Tomui, tiek Ignui, būtinos Pastangos. Nesant Pastangų, Rezultato neišgelbės nei TAlentas, nei Trauka.
  3. Tačiau vienos Pastangos negalioja. Jei nebūtų nei  TAlento, nei Traukos, Rezultato nebūtų.

Iš to išplaukia, kad:

TA=R/P-T

Išvada: Siekiant rezultato, išlaisvinta trauka kartu su pastangomis eliminuoja talentą.

O dabar geriausias momentas: 

Talentą turi nedaugelis. Trauką turi visi. Vadinasi, didžiausiu talentu apdovanotieji nėra aukščiau už tuos, kurie išlaisvina savo trauką.

                          Kokia Tavo trauka? 

 

Pagalvosiu apie tai rytoj.

Darbų, sprendimų ir minčių atidėjimas ne tik padeda tapti kūrybiškesniems, bet ir išvengti neigiamų emocijų ir depresijos.

Kaip dažnai Jums tenka atidėti darbą paskutinei minutei?  Tarkim, straipsniui parašyti yra duotas mėnuo, ar rašote jį visą mėnesį, ar per paskutines kelias dienas? O gal paruošti pristatymą turite kelias savaites, ar imatės darbo tuoj pat, ar laukiate iki paskutinės dienos? O gal  egzaminas laukia po savaitės, ar išnaudojate ją visą, ar mokotės tik  paskutinę naktį?

Mokslininkai sako, kad chroniškai atidėliojančių darbus žmonių yra apie dvidešimt procentų, bet matyt, jų yra žymiai daugiau. Visi mes esameatidėliotojai to, kas mums nemalonu.  Geriau pasėdėti feisbuke arba paskaityti apie Kinijos ekonomiką, o gal pažiūrėti pokalbių laidą apie sveikatą. Ir žiūrėk, dienos nebėra. Padarysiu tai rytoj, laiko dar yra, tuomet sakome sau.

Atidėliojimas nėra blogai!

Profesorius Adamas Grantas iš Vartono verslo mokyklos (Wharton Business School) sako, kad studentai, kurie atidėlioja užduotis, jas atlieka žymiai kūrybingiau, nei tie, kurie atlieka jas iš karto. Jis teigia, kad pirminės idėjos dažnai būna bendro pobūdžio, įprastos, o tik leidus smegenims ieškoti, smalsauti ir davus joms laiko, jos pereina prie kūrybinio mąstymo. Jam pritaria ir Jihae Shin, Viskonsonouniversiteto profesorė, atlikusi keletą tyrimų ir nustačiusi, kad žmonės, kurie delsia atlikti užduotį, galiausiai ją atlieka kūrybingiau.

Tarkim, Leonardas Da Vinči savo Moną  Lizą dažė 16 metų.

Atidėliotojų Angelas Sargas 

Labai linksmoje ir nuotaikingoje TED kalboje Timas Urbanas pasakoja apie save, ypač mėgstantį viską atidėlioti. Jei jis neturėtų savo angelo sargo, saugotojo ir globėjo, kuris tik vienas išgelbsti jį nuo nesėkmės, jam būtų ragas. Tik šis angelas, pasak Timo,  jį apsaugo, kad darbas galiausiai būtų atliekamas laiku.

Šis angelas yra P A N I K OS MONSTRAS.

Panikos monstras su Malonumų Ieškotoju ir Atsakingu Vadovu

Tik jis priverčia ką nors daryti. Jis, nors ir laikinai, iš galvos išvaro visą valdymą perėmusį Malonumų Ieškotoją ir į jo vietą pastato Atsakingą Vadovą, kuris viską spėja laiku.

Tačiau paskutinę naktį pradėjus, juk niekas neparašys gero magistrinio darbo, tiesa? Kuo PANIKOS MONSTRAS labiau vėluoja,  tuo darbų rezultatas yra prastesnis. O jei jis pasirodo per anksti, rezultatas taip pat nukenčia, nes smegenys bloguojamos streso negali būti kūrybiškos. PANIKOS MONSTRAS turi pasirodyti laiku, kai kūrybinis procesas jau subrendęs, bet dar yra pakankamai laiko.

O kai termino nėra?

Gerai, jei terminas yra  ir PANIKOS MONSTRAS  pasirodo laiku. Tuomet viskas išsisprendžia gerai. O  jei terminas neegzistuoja?

Tarkim, koks terminas būtų įkurti savo įmonę, pradėti tapyti, pagerinti santykius, tapti sveiku?

Tai, kas mums yra nemalonu, mes linkę atidėti. Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Nemalonus darbas, kuris žada gerą rezultatą tik po sunkaus proceso. O jei jis dar neturi termino,  dažniausiai yra atidedamas į “kada nors”.

Kai konkretaus termino nėra, PANIKOS MONSTRAS nepasirodo. Tuomet darbą atidėlioti galima neribotam laikui. Kada nors. Kada nors aš susitvarkysiu spintas ir viską, ko nenaudoju, išmesiu. Kada nors išmoksiu plaukti. Kada nors mesiu gerti, rūkyti, gerti kavą kibirais, nustosiu valgyti saldumynus… Kada nors.

Kada nors gali užtrukti labai ilgai. Ką daryti tuomet? Kaip save priversti imtis sau naudingos veiklos, nors rezultatai pasirodys tik po kelerių metų?

Ilgai apie tai mąsčiau. Ir supratau, kad yra dvi neterminuoto atidėjimo rūšys:

To, ką mes galime pakeisti ir 

To, ko mes negalime pakeisti

Sugalvok terminą

Svarbiausia – suprasti skirtumą.

Ką galime ir  t u r i m e  keisti,  būtinai sugalvokime  tam terminą. 

 

Iki kitų metų sausio pirmos dienos galėsiu nuplaukti kilometrą.

Per du metus nuo šios dienos turėsiu savo įmonę ir imsiu dirbti sau.

Per ateinantį mėnesį pakviesiu savo antrąją pusę į romantišką pasimatymą.

Kitą savaitgalį išjungsiu telefoną ir kompiuterį ir tvarkysiu spintas ir senus užrašus.

Ir jo laikykimės! Labai efektyvu yra savo didelį  planą paskirstyti į mažesnius ir papasakoti apie tai kitiems. Tuomet yra didelė tikimybė, kad laiku pasirodys  PANIKOS MONSTRAS ir darbas bus atliktas.

Pagalvok apie tai rytoj

Tačiau yra dalykų, kurių negalime pakeisti. Kad ir kaip stengtumėmės, tai ne mūsų jėgoms.

Išmintinga patarlė sako: “Dieve, duok man stiprybės pakeisti tai, ką galiu pakeisti, ramybės nekeisti to, ko negaliu pakeisti ir išminties, kad suprasčiau skirtumą.”

Ko negalime pakeisti –  atidėkime tai su palengvėjimu. 

Atidedant tai, ko negalime pakeisti rytojui, mes nusiimame naštą. Taip, tai švelni saviapgaulė, tačiau ji padeda. Nesenai perskaičiau jauno žydo mintį, užrašytą II Pasaulinio karo metu:

“Kiekvieną dieną, kad ir kokią karčią, kartoju sau: rytoj aš būsiu liūdnas, bet ne šiandien.”

Rytoj – vadinasi niekada. Rytoj niekada neateina, nes visada yra šiandien. Taip nusimetame naštą kentėti ir reaguoti į dabartį taip, kaip ji to reikalauja. Jei aplinkui konfliktai, skyrybos,  jei ištiko nesėkmė, jei viskas sukasi ne taip, kaip suplanuota, kai užplūsta neigiamos emocijos, kai nieko nespėji, kai viskas krenta iš rankų… pagalvok apie tai rytoj.

Darbų, sprendimų ir minčių atidėjimas nėra blogai. Jis ne tik padeda tapti kūrybiškesniems. Jis padeda išvengti neigiamų emocijų ir depresijos! Kai viskas slysta iš rankų – pagalvok apie tai rytoj. Juk rytoj ir vėl reikės gyventi.

 

 

 

Turėti omenyje.

Man labai patinka šitas žodis. Omenyje. Kažkodėl man jis asocijuojasi su labai gera emocija. Su gyvybe.  Įdomu, ką jis reiškia? “Turėk omenyje” mes sakome, kai norime į kažką atkreipti dėmesį, kai kažką reikia žinoti ir tai žinant atitinkamai elgtis. “Turėk omenyje, kad aš šiandien vėliau grįšiu”,  sakome vyrui. “Turėk omenyje, kad autobusai savaitgaliais važinėja rečiau”, sakome draugei. “Turėk omenyje, kad visos merginos laukia komplimentų”, sakome sūnui.

Turėti omenyje reiškia ne apie kažką galvoti, bet kažką žinoti. Kažką laikyti nustumtą į pakaušio gilumą, kažką, kas netrukdo, nejaudina ir neerzina. Tiesiog būna ten, tam, kad mums tam tikru momentu padėtų.

Lietuvių kalbos žodynas aiškina, kad “omenis” yra atminimo galia, atmintis. Arba: sugebėjimas mąstyti, protas, intelektas. Vadinasi, turėti omenyje, reiškia ko nors nepamiršti. Ne nuolat galvoti apie tai, rūpintis ir pergyventi, bet tiesiog, neleisti sau to pamiršti, todėl, kad tai svarbu.

Kai aš išlaikiau automobilio vairavimo teises, nemokėjau vairuoti. Gavau dešimt praktinių pamokų, po kurių egzaminą išlaikyti pakako vieno posūkio į dešinę, nes tuomet dar nereikėjo nei parkuotis, nei važiuoti ant kalnelio, nei skubiai stabdyti, todėl apie savarankišką važiavimą į gatves nedrįsau nei pagalvoti. Gautas teises gražiai padėjau į stalčių ir toliau sėkmingai važinėjau autobusu.

Tačiau visą laiką, sėdėdama keleivio vietoje šalia vairuojančios mamos, tėčio, brolio, draugo, stebėjau, kaip jie vairuoja. Visą laikąturėjau omenyje, kad vis dėlto, vieną dieną man teks išdrįsti vairuoti pačiai.

Ir galiausiai ta diena išaušo. Brolis išvažiavo savaitei, palikęs savo automobilį ir raktus man. Kaip tyčia, kitą dieną pramiegojau į darbą. Į autobusą jau nespėjau, todėl nusprendžiau rizikuoti. Sėdau ir išvažiavau į darbą mašina. Ir ką. Vietoje pusvalandžio pavėlavau dvi valandas, tačiau ne todėl, kad nesisekė vairuoti, bet todėl, kad pasiklydau. Niekada nevažiuodama pati, visai nežinojau kelio, tačiau, neįtikėtina, bet vairuoti sekėsi puikiai. Visą laiką tai turėdama omenyje, tiksliai žinojau, ką po ko spausti ir ką daryti.

Turėjimą omenyje aš  sulyginčiau su raumenų atmintimi. Buvo padarytas eksperimentas, kurio metu visiškai praradę atmintį žmonės buvo mokomi sulankstyti iš popieriaus tam tikrą figūrą. Po kurio laiko, nors ir neprisiminė kaip, jų rankos pačios lankstė tą figūrą, nors patys jie nežinojo, ką daro.

Turėjimas omenyje, nepamiršimas, treniruoja smegenis dirbti taip, kad tai, ko nepamirštame, taptų realybe. Turėti omenyje tolygu: Sezamai atsiverk! Mintys realizuojasi, turint jas omenyje.

 

Gera turėti svajonių. 

Juk dažniausiai pildosi tai, apie ką mes galvojame apie tai negalvodami. 

Tiesiog gyvename kasdieną, turėdami ką nors omenyje. Tuomet ir atsiranda reikiami žmonės, reikiamos situacijos, reikiama pagalba. Svarbiausia neskubėti, išlaukti, nepulti stačia galva. Netekėti už pirmo pasitaikiusio, nesimokyti “kad tik aukštasis” bet kur, nenorėti greito pelno tik įkūrus įmonę ir t.t.t. Neskubėk ir būsi pirmas. Reikia išlaukti. Jei tik nepamirštame, ką turime omenyje, tai ilgai gali tapti realybe. Tai, ko nepamirštame, gyvena mumyse. G y v e n a.

Sako, mirusiųjų sielos gyvos tol, kol jų nepamiršta. Čia aišku teorija, tikėti arba netikėti galima viskuo.  Aš tikiu. Jei niekas nežino, kad tas žmogus gyveno, jis nepaliko pėdsakų, niekas jo neprisimena, nevarto senų archyvų, kad rastų jo pavardę, vadinasi, to žmogaus tarsi nebėra. Jis nebegyvena atmintyje. Kokia tai klasika, kai pagalvoju. Juk ant antkapių taip ir rašoma: būsi amžinai gyvas mūsų atmintyje. Gyvas. Gyvas tol, kol tave prisimena.

Gal dėl šito dėsnio FB ir tapo toks nepakeičiamas? Nes visi nori būti gyvi. Gyvi kitų žmonių mintyse. Nori rodyti kaip gyvena ir ką daro, kad būtų minimi. Pastebėti. Nepamiršti. Tokiu būdu yra gaunama energija. Kažkur girdėjau, kad kai mes žiūrime laidas apie žvaigždes, savo dėmesiu maitiname jas energija. O jos pasipildo ir dėl to jaučiasi puikiai. O mes prisižiūrėję apie jų gyvenimą jaučiamės išsekę. Todėl visi ir nori tapti įžymybėmis, kad prieitų prie šio energijos šaltinio.

Kai per didžiąją depresiją Amerikoje vienas kinietis atidarė sėkmingą restoraną, po kurio laiko žurnalistai jo paklausė: “Kaip jūs išdrįsote pradėti verslą tokiais sunkiais laikais?” O kinietis atsakė: “Aš neskaičiau laikraščių, nežiūrėjau žinių, nes tuo metu nesupratau angliškai. Todėl ir nežinojau, kad tai buvo sunkus metas.”

Žvalgydamasis į kitus išbarstai energiją, kurią gali panaudoti siekti savo tikslams. Ne visi norai išsipildo iš kart. Bet jeigu palauksi, tai gali ir išsipildyti. Tik žinai, kas yra svarbiausia? Nepamiršk, ko nori. Negalvok visą laiką, nesijaudink, bet turėk tai omenyje.

 

Kaip išgyventi Lietuvoje.

Noriu atsakyti jaunai gražiai protingai merginai, sukūrusiai sėkmingą verslą Norvegijoje.

Ji nori sugrįžti gyventi į Lietuvą. Tačiau nežino kaip. “Valandoje su Rūta” neseniai ji stebėjosi:   kur? Iš kur Lietuvoje visi tokie gražūs,pasipuošę, stumiantys pilnus vežimėlius prekių, užsėdę kavines ir vairuojantys prabangius automobilius? Iš kur, jei oda šiurpsta nuo kainų ir siūlomo atlyginimo santykio?

Tikrai, iš kur? Ir man tas klausimas kyla nuolat, o dabar, viešai nuskambėjęs pažadino poreikį viešai apie tai pamąstyti. O gal visi ir taip žino, iš kur? Gal čia tik naivios mergaitės, negyvenančios Lietuvoje, klausimas?

Paskaičiuokime. Darbo skelbimuose vidutinis siūlomas atlyginimas jaunam žmogui su išsilavinimu ir šiek tiek patirties yra 400–500 eurų. Kambario nuoma Vilniuje, ne centre, kainuoja apie 100 eurų. Nuolatinis viešojo transporto  bilietas 30 eurų. Maistui ir higienos prekėms vienam žmogui, apsiperkant Lidl, reikia apie 200 eurų, plius pietūs, dar 60–70 eurų. Vadinasi, nuomojantis tik kambarį,nevairuojant automobilio, neperkant brangaus maisto, rūbų ir nepramogaujant, išgyventi galima. Tačiau tik vos išgyventi. Miestas pilnas gražių žmonių prabangiuose automobiliuose. Iš kur?

Labai maloni administratorė pakvietė mane apsilankyti jų privačiame gydytojo kabinete profilaktiniam patikrinimui. Būčiau nėjusi, bet kad taip maloniai kvietė…sutikau. Konsultacija, receptas, pokalbis ir arbatos puodelis kainavo nei daug, nei mažai  –  90 eurų. Kai išgirdau, vos nenugriuvau, nors sėdėjau labai patogiai. Bet įgimtas kuklumas neleido prieštarauti. Reikia, tai reikia, moku. Be abejo,jaučiuosi apiplėšta, bet ne tai blogiausia. Mokėjau grynais, negavau jokio kvito. Man mandagiai pasakė: “Jei mokėsite kortele, kainuos 92 eurai. Tuomet dar prisiskaičiuoja kortelės mokestis”. Kas nori mokėti dar du eurus, kai reikia atiduoti viską, ką turi piniginėje? Net susimąstyti nespėjau, koks tai kortelės mokestis. Sumokėjus, manęs dar mandagiau paklausė: “Ar reikia kvito?”, tačiau klausimas nuskambėjo taip, kad atsakiau: “Ne, ne, nereikia”. Juk jei sakyčiau taip, parodyčiau nepasitikėjimą. Negaliu rodyti nepasitikėjimo tokiems maloniems žmonėms. Mes juk tapome beveik šeima per tas penkiolika minučių. Na, dvidešimt, jei skaičiuosime pokalbį telefonu.

Taigi, pirmas gero gyvenimo Lietuvoje būdas: gryni pinigai be apskaitos. 

Nori sportuoti? Gali pirkti abonentą sporto klube, kuris kainuoja nuo 30 eurų mėnesiui. O gali rasti užsiėmimus namuose už 20. Gali pirkti gimtadienio tortą kepyklėlėje už 40 eurų, o gali užsakyti pagaminti namuose už 25. Gali pirkti žieminius batus už 120 eurų parduotuvėje, o gali už 40 internete. Gali pirkti naują vežimėlį vaikui už 500 eurų, o gali tokį patį, tik naudotą už 200. Apsipirkimas Lenkijoje, Kinijoje, Anglijoje: apsukrūs žmonės nieko nebeperka Lietuvoje. O vestuves ir kelia Graikijoje, ne todėl, kad vyras graikas, bet todėl, kad ten pigiau.

Va ir antras išgyvenimo būdas: šešėlis. Nori pigiau? Gausi pigiau. Tik žinok, kur ieškoti.

Dabar nusikelkime į valstybinę įstaigą. Valdoma vienos iš ministerijų, finansuojama iš bendro, iš visų mokesčių surinkto biudžeto.Žmonės joje dirba, keičiasi. Vieni dirba ilgai, kiti ateina ir išeina. Nauji žmonės ateina, tačiau konkurso jiems surasti ir jokio skelbimo apie laisvą darbo vietą niekur nematyti. Ir taip daug metų, tai jau tampa norma.  Iš kur atsiranda nauji žmonės? Iš savų. Na, o jei konkursas ir skelbiamas, nes to reikalauja įstatymai, visada būsi antras. Žmogus, užėmęs pirmą vietą “nuleidžiamas iš viršaus”.

Tie, kurie viršuje, yra labai galingi. Jie ne tik įdarbina savo rato žmones, bet ir dalinasi su jais valstybės (visų mūsų, vadinasi, jų irgi) pinigais. Randa būdų, kaip. Vienas iš jų  – “tobulai” sustyguoti viešieji pirkimai, kai laimi tas, kam reikia ir perkama už daug didesnę kainą. “Argi gaila, kad vyr. gydytojas kokį namuką pasistatys?”, skamba “viršūnėlių” privačiuose pokalbiuose. Perkamos paslaugos,ekspertai, galimybių studijos, kurios niekur nepanaudojamos… Būdų daugybė, o kadangi žmonių, kuriems tai naudinga, ratas didelis, o Lietuva maža, niekas niekam netrukdo.  Kiekvieno tikslas – pakliūti į tą ratą.

Išleisti knygą mažoje leidykloje yra tas pats, kas išleisti ją pačiam, už savo lėšas. Nesvarbu, kokį šedevrą sukursi. Niekas jo nepastebės,nepirks ir neskaitys. Ją galėsi panaudoti tik dovanoms Kalėdoms ir gimimo dienų proga. Mažų leidyklų leistų knygų kritikai neskaito.Tiesiog fiziškai nespėja visų perskaityti. Todėl jos nedalyvauja konkursuose, jų nerenka geriausių knygų rinkimuose. Skaitomos tik didelių leidyklų knygos, iš jų renkamos geriausios, o gautas pelnas dalinamas. Juk geriausia įvardinta knyga geriausiai ir skaitoma, tai yra ir perkama. Liūto dalį pasiima milžinai, kurie turi galimybių ją reklamuoti, lieka ir vertintojams. O mažos leidyklėlės to negali, todėl jų leisti šedevrai visuomenės akių nepasiekia.  Tokia yra norma – dalintis tarp savų.  Reikia tapti savu.

Trečias būdas: ranka ranką plauna už valstybės (mūsų) pinigus. Kas pirmesnis, tas gudresnis. O kam neliko… vadinasi, pasiėmė kiti. Kone natūriniai mainai: iš vienų imti, kitiems duoti, o šie savo ruožtu tau duos tai, ko prisiėmė patys. Prie kokio lovio priėjo.  Juk jei nepaimsiu aš, paims kas nors aukščiau. Vis tiek paims.

Vieni sukasi aplink valstybės lovį, kiti daro verslą šešėlyje, treti naudojasi šėšėliu…visi sukasi. Gyvena. KOMBINUOJA. Satistika rodo, kad trečdalis Lietuvos yra prie pat ar žemiau skurdo ribos. Vadinasi, bent jau šešiasdešimt procentų, kas sudaro daugumą, – iš verslo ar valstybės lovio  gyvena gerai.

Ketvirtas būdas:  galvoti tik apie save. 

Net nebandyti judinti sistemos. Apie tai net negalvoti.

Žmogus, aplankęs onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir pamatęs, kad jie neturi specialių lovyčių, pėsčiomis, žaizdotomis kojomis, ėjo per Lietuvą, kad surinktų pinigų joms pirkti. Nuėjo daugiau nei tūkstantį kilometrų, surinko kelis tūkstančius eurų. Kai tuo tarpu tos pačios ligoninės vadovas slėpė didžiulę nelegalių pinigų krūvą.

Sistemos nejudinti. Eini ir eik, nesvarbu, kad vadovas pertekęs pinigais nežinia iš kur.

Kombinuoti, nelaikant to sukčiavimu. Juk kas sukčiavimu pavadins pačio subraižytos mašinos pateikimą draudiminiam įvykiui? Vokelio įteikimą gydytojui? “Savo” žmogaus įdarbinimą, ar išskirtinės paslaugos “savam” suteikimą? Filmo, kompiuterinės programos “nusileidimą” nemokamai? Automobilio su defektu pardavimą apie tai neprasitarus? Kilometrų prasukimą? O kas sukčiavimu pavadins paslaugos suteikimą pažįstamui geriau, greičiau, pigiau. Ir dar reikiamo parašo gavimą, kaip “pažįstamui”. Juk sąvoka “per pažįstamus” nesukelia jokio neigiamo atspalvio sąmonėje. Atvirkščiai, ji skamba šiltai, arti širdies. Atveria visus kelius todėl, kad priklausai kažkokiam ratui. Tai įaugę į mūsų kraują, mums sunku nustatyti: sukčiavimas tai, KORUPCIJA, ar būdas išgyventi?

Užsimerkti. Visi kombinuoja ir visi tyli. Prasižiosi  – suės. Pavojinga apie tai kalbėti, net galvoti, nes gyventi juk reikia. O jei tapsi sistemos priešu, jei cyptelsi, ji suras būdų tave užčiaupti. Ir su kuo tu liksi? Su savo sąžine, o kam ji reikalinga, kai valgyti norisi.

Tiesa ta, kad kaip ir patyčiostaip ir sukčiavimas ateina  kiekvieno  mūsų. Toks mūsų mentalitetas ir dauguma to nelaiko blogiu.Dauguma to net neatpažįstaJuk gyventi tai reikia, o empatija (rūpinimusikaip gyvena kitimes nepasižymime. 

Be abejo, yra sąžiningų žmonių. Tokių, kuriems nereikia kombinuoti. Kurie ir taip gerai uždirba. Arba tokių, kuriems neišeina nieko sukombinuoti. Gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, nuo skolos iki skolos. Tačiau jų mažuma. Būtų labai įdomu sužinoti tikrąjį jų skaičių. Tokių, kurie gyvena sąžiningai ir nieko nekombinuoja. Kurie nei karto nerinko ir nepardavinėjo grybų, nemokėdami už tai mokesčių. Kurie niekada nevažiavo zuikiu, nieko nepirko nelegaliai ar neparkavo automobilio neleistinoje vietoje. Kai kur užsienyje tokių minčių net nekyla. Tiesiog galimybės sukčiauti nėra. Įlipus į autobusą iš karto susimoki už kelionę vairuotojui, grybų iš žmonių niekas neperka, parkuotis gali tik pravažiavęs šlagbaumą. O mūsų sistema, o svarbiausia, mentalitetas leidžia ir sukuria sąlygas tai daryti, nuo pačių viršūnėlių. Kiekvienas už save, bet vienas ne už visus.

Dauguma gyvena gerai. Dabar, jei kas nors išvažiuoja, važiuoja ne dėl pinigų. Išvažiuoja iš nevilties, kad kas nors pasikeis. Nebūtų tiek prabangių automobilių keliuose, pilnos parduotuvės ir kavinės, jei daugumai trūktų pinigų. Pinigų netrūksta. Mistiniu būdu. Nes dažnas mūsų net ir nesuvokia, kad jis “kombinuoja”. Tik sukasi, išgyvena. Todėl neklausk apie pinigus, neklausk, kaip išgyvena,pastatysi žmogų į nepatogią padėtį. Niekas negalvoja, kad jo kombinacija atima sūrelį iš vaiko, žieminius batus iš neįgaliojo ar mėsos kąsnelį iš pensininko. O jei ir pagalvoja, tai nerūpi. Juk Lietuva yra mažiausiai empatiška šalis pasaulyje. Dėl to keliai duobėti, o vaikui ligoninėje nėra specialios lovytės, o vaikų darželiuose tėvai perka tualetinį popierių ir  savo pinigus daro patalpų remontąVa ir prisikombinavom.

Grįžk, pagyvenk ir sužinosi. Išmok kombinuoti, arba prapulsi.

Ar mums gerai? Ne. Ar norime ką nors keisti? Ir taip, ir ne.

Norime, kad keistų kiti taip, kad neliestų mūsų.

Taip ir gyvenam.

Kur mano vieta?

Galvoju apie kūrybą. Kas yra menas? Ar kūryba ir menas yra skirtingi dalykai?

Skaitau 400 puslapių knygą, kur žmogus tiesiog surašė tai, ką galvoja apie pasaulį. Be cenzūros, be redakcijos, net klaidas paliko. Jis sako, kad klaidos taip pat padeda ištransliuoti žinutę. Jos taip pat formuoja energiją, kurią turi spinduliuoti jo tekstas. Tikras, gyvas, nenušlifuotas tekstas. Tačiau ne dienoraštis, nes autorius rašo ne sau, o man. Knygą jis skiria vieninteliam skaitytojui (tai yra, man). Jaučiuosi išskirtinė ją skaitydama, tarsi turėdama kažką, ko neturi kiti.

Suprantu leidyklas, kurios tokių knygų neleidžia. Juk leidyba yra verslas, kuris, nori nenori, formuoja kultūrą. Pirks-nepirks. O kas perka? Žmonės, ieškantys sielos peno, savo minčių ir gyvenimų atspindžio. Arba pramogos. Meilės istorijų, receptų, mados patarimų. Žodžiu, to, kas gyvenimą padarytų įvairesnį ir lengvesnį.

 

Kažkur skaičiau, kad kiekvienas rašytojas turi savą skaitytoją. Net jei jo neleidžia ir neskaito masės, jis vis tiek ras, kas jį skaito. Kaip ir kiekvienas netobulas žmogus turi savo antrą puselę. Šis reiškinys grindžiamas tuo, kad visi žmonės yra panašūs vienas į kitą ir jei  vienas rašo, kitas skaito ir kas nors būtinai randa tekste savo atspindį.

 

Tačiau klausimas ne toks. Kas yra gera kūryba? Kada kūryba virsta menu? Negi tai yra tiesiog skonio reikalas? Juk nereikia būti profesionalu, kad atskirtum gerą rašymą nuo blogo. Ar gerą dainavimą nuo blogo. Skaitau nenušlifuotų tekstų knygą ir ne viską joje suprantu. Tekstai ne tik nenušlifuoti, bet ir labai stipriai užkoduoti. Mintys šokinėja, sunku skaityti. Tačiau jaučiu, kad aš gausiu iš jos daugiau, nei iš geriausių knygų rinkimuoe pagrindinį prizą laimėjusios. Taigi, ar tai, ką atrenka leidyklos ir finansuoja Kultūros ministerija, yra geri kūriniai, ar tokiais galima pavadinti tuos, kuriuos rašo paprasti žmonės, nes kas nors randa juose įspūdingų minčių? Ką reiškia ta kokybės kartelė tekstui?…

 

Ir leidykloje, ir Kultūros ministerijoje dirba žmonės. Netobuli, riboti žmonės. Galbūt jie išmano literatūrą ir mato naujo kūrinio kontekstą joje, tačiau jų vertinimas gali būti labai ribotas. Ribotas išankstinėmis nuostatomis, žmonių skonio prognozėmis ir pardavimų planavimais. Visa tai yra gerai, bet lieka pagrindinis klausimas – kaip motyvuoti save kurti? Jei tavo kūrybos niekam nereikia, nes oficialiai ji vertinama neigiamai, ar verta tęsti? 

 

Oficialiai neigiamai vertinama kūryba nebūtinai yra bloga, pasakytų nenušlifuotų tekstų autorius. Juk daugelis menininkų pradžioje nebuvo įvertinti. Jei tiki tuo ką darai šimtu procentų, tuo gyveni, vadinasi, tai yra vertinga.  

 

O jei netiki? Kaip žinoti, ar tai ką darai, yra neįvertinto talento pasireiškimas, o ne paprasčiausia  grafomanija? Nenušlifuotų tekstų autorius dabar parašytų: “padariau pauzę, pamečiau mintį”. Jis taip ir rašo, rašydamas aprašo ne tik mintis, bet ir savo pojūčius: “staiga pasidarė šalta, nutirpo petys” ir panašiai.

 

Taigi, po pauzės (padedu vaikui užlipti ant sofos ir perskaitau, ką parašiau iki tol): Kiti rašytojai ir poetai sako, kad rašymas yra pūlinio, kuris auga tavyje, išoperavimas. Pūlinys spaudžia, skauda, nori išsiveržti, taigi tu imi jį  ir išleidi  – parašai. Vadinasi, negali nerašyti, nes kitaip numirtum.

 

Aš neturiu pūlinio. Aš tiesiog mėgstu rašyti. Man patinka dėlioti žodį prie žodžio, iš jų sukurti sakinį, iš sakinių pastraipą.  Patinka pastraipa vesti mintį, kuri baigiasi išvada. Mane tai veža. Tai tarsi tvarkytis kambarį: pradžioje viskas išmėtyta, purvina, bet po truputį, žingsnelis po žingsnelio visi daiktai atsistoja į savo vietas, dulkės būna nuvalytos ir kambaryje ima švytėti harmonija. Su tekstais  tas pats. Chaosas, neapibrėžta mintis ar emocija tvarkingai sugula į sakinius ir pastraipas. Galvoje ima švytėti jaukumas ir harmonija.

 

Tai, ką dabar darau, man labai patinka. Turiu savo erdvę, tvarkausi joje kaip noriu. Nusistačiau discipliną: kartą per savaitę, penktadieniais, ką nors parašyti. Jos laikausi jau visus metus, nesvarbu, ar sergu, ar serga vaikai, ar esu atostogose, ar visai nežinau ką rašyti. Kažkokiu būdu tekstas vis tiek gimsta ir penktadienis būna išpildytas. Negaunu jokių komentarų ar atsiliepimų, mažai laikų, tačiau, tiesą sakant, man ir nereikia. Ramybė ir laisvė reikšti savo mintis yra svarbiau nei populiarumas ir ping-pongas su skaitytoju. Juk tai nėra mano verslas. Nepavydžiu tiems, kurie iš rašymo daro pinigus. Manau, kad tai yra labai sunkus darbas.

 

Bet tuo pačiu aš nenoriu būti grafomane. Nesvarbu, tapsiu įvertinta, ar ne, bet nenoriu būti tik rašymo mėgėja. Noriu būti menininke. Taigi grįžtam prie klausimo: kas yra menas? Ar tai, ką kuria talentingi menininkai, ar tai, ką kuriu aš?  Tiksliau, ar tai, ką kuriu aš, turi teisę į pagarbą ir priėmimą, jei tai nėra pripažinta talentinga kūryba? Juk tikrų menininkų gyvenimas yra svaiginantys pakilimai ir sunkūs nuosmukiai: parašei ką nors gero – pakilimas, nieko neparašei – nuosmukis.  Aš tą patyriau, bet labai silpnai. Esmė tame, kad aš galiu nerašyti. Jei nuspręsčiau, tai ir nerašyčiau. Veikčiau ką nors kitą ir netapčiau nuo to nelaimingesnė. Arba galėčiau rašyti tik sau. Be jokių penktadienio terminų, cenzūros ir vidinio redaktoriaus. Rašyti tai, kas šauna į galvą, tada, kai noriu.

 

Kas skatina poetus, rašytojus leisti savo knygas ir jas viešinti? Rengti knygų pristatymus, skaityti savo poeziją? Bendraminčių paieškos? Vienišo kūrėjo jausmas? Populiarumo, žinomumo siekimas? Ar noras savo kūdikį, savo kūrinį parodyti pasauliui, pristatyti jį, nes jis to nusipelno? Juk jis toks nuostabus, jis gali kažką pakeisti, gali kam nors padėti.

 

Juk aš nemanau, kad tai, ką rašau, yra nuostabu. Man netrūksta bendraminčių. Nesiekiu populiarumo. Ir mano knyga nėra tokia, kuri kažkam padės ar pakeis pasaulį.

 

Taigi, ar verta dainuoti dainininkui, neturinčiam klausos? Ar verta leisti dar vieną blogą knygą tarp daugelio (jau išleistų) kitų? Ar verta tęsti kūrybą, jei ji nėra menas?

 

Ps. Kažkas nupiešė juodą kvardartą ir pasakė, kad tai yra meno kūrinys. Dabar jis kabo muziejuje. Matyt, žmogus labai tikėjo savo meniniais gabumais. Tikėjo taip stipriai, kad sugebėjo įtikinti kitus.

Taigi, kas yra menas?

Niekas niekur iš nieko.

Niekas nieko iš niekur neatsiranda. Niekas niekur iš nieko neišnyksta. Paprasta fizika, tačiau ir gyvenimas. Viskas, kas su jumis vyksta, turi savo prasmę. Nesvarbu, tai yra malonu ar nelabai. Viskas yra pamoka. Kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas. Visa, ką reikia padaryti – atmerkti akis. Tiek fizines, tiek sielos. Neužsidaryti savo pasaulėlyje, bet išdrįsti žiūrėti. O žiūrint galima daug ką pamatyti. Pavyzdžiui, kitų žmonių emocijas. Pavyzdžiui, išeitis. Pavyzdžiui, tai, kad nėra taip blogai, kaip galvojate.

Atsidusti. Apsižvalgyti. Nesmerkti.  

Nesmerkti. Jūs negalite smerkti nieko, nes viskas, kas vyskta, turi prasmę. Turi prasmę JUMS. Malonu ar nelabai, bet visai tai yra reikalinga. Klaidų nėra. Paklydimų nėra. Yra tik gyvenimas, kuris labai trumpas. Nepykite ant savęs. Jūs esate toks, ir tai yra svarbu. Jūs mokotės, jūs darote klaidas. Galbūt, klysdami ir mirsite, bet visai tai, kas jums atsitiko, yra reikšminga. Net jei nieko nevyksta, tai yra reikšminga. Net “tuščios” dienos yra reikšmingos. Net kančia yra (ypač!) reikšminga.  

Visa agresija yra kančios išraiška. Kuo agresyvesnis poelgis, tuo didesnė yra po juo slypinti kančia.

Man jų gaila. Tų, agresyviųjų. Aš juos suprantu.

Kartais aš meldžiuosi už tuos, kurių visi nekenčia. Kuriuos supa tamsa, kurioje nėra nei spindulėlio.  “Dieve, padėk jam. Tik Tu vienas žinai, kaip.  Aš aukoju savo kančią jam.”

Kiekvieną kartą, kai man liūdna, skaudu, negera, pikta, kai verkiu, kai niekas nedžiugina, kai nejaučiu prasmės ir nebematau kelio  –  aš aukoju savo kančią jam. Kad į jo gyvenimą įeitų bent spindulėlis. Kad jis nenusižudytų. Kad jo kančia sumažėtų. Aš kenčiu už jį, kad jam palengvėtų.  Ir žinote ką? Palengvėja man pačiai.

Jei siunčiate pozityvią energiją į visatą, ji sugrįžta. Jei aukosite savo kančią tam, kam labai reikia šviesos, jūs ją transformuosite į šviesą. Juk niekas nieko iš niekur neatsiranda.

“NEBIJOKITE!”

Ir vėl neatėjo…

Ar jūsų niekada neerzino draugai, šeimos nariai, ar kiti artimieji, kurie nuolat keičia planus? “Pažiūrėsim. Gal. Susiskambinam. Žinai, nieko neišeis. Planai keičiasi.” Pažįstamos frazės?

Jei pažįstamos, sveiki atvykę į efektyvią ir nepamirštamą procedūrą nuo pleiskanų. Po jos jūs galbūt tuoj pat jų ir neatsikratysite, bet suprasite, iš kur jos atsiranda ir išmoksite su jomis gyventi. O tuomet po truputį, žingsnelis po žingsnelio, imsite jas mažinti. Angliškaiflake, vadinami tie, kurie nuolat keičia planus, nepasirodo, paskutinę minutę atšaukia susitarimą. Google vertėjas “flake” verčia “pleiskanos”.  Štai jums ir pleiskanos. Nes juk jie nubyra, kaip pleiskanos. Nelabai mielas pavadinimas, tiesa?

Nelabai mieli ir žmonės.

Ir kaip jie gali būti mieli, kai bendravimas su tokiais žmonėmis trikdo. Nervina. Verčia jus tapti abejingais. “Vėl atšaukė? Na ir kas”, tikinate save. Bandote apsimesti, kad nieko neįvyko, juk  “ne pirmas kartas”. Vadinasi, ir ne paskutinis.

Tačiau kažkas įvyko! Jūsų draugas ar giminaitis negerbia jūsų laiko, jūsų pastangų ir jūsų dėmesio. Jis nepaiso to, kad jam yra palikta vieta ir paskaičiuotas maistas. Nepaiso to, kad be jo stalo žaidimų vakare nesusidaro porų skaičius, nepaiso to, kad jūs visą dieną galvojote apie susitikimą, kuris, galiausiai, neįvyko, palikęs jus nusivylusį ir nelaimingą, tačiau garsiai kartojantį “nieko tokio, kitą kartą!”.

 Ir ką jums su tais  “pleiskanotojais” daryti? 

Turite tokias išeitis:

  1. Niekur jų nebekviesti, eliminuoti iš kviečiamųjų sąrašo, bendrauti tik e-mailais ir telefonu.
  2. Kviesti, bet jais nepasikliauti, nes vis tiek, greičiausiai, neateis.
  3. Nutraukti draugystę ir nebesinervinti.

Arba:

Paklausti: Kodėl? Kodėl jie taip elgiasi?  

Psichologijos profesorius Brentas W. Robertsas iš Ilinois universiteto sako, kad žmonės, kurie nuolat “nubyra” nuo įsipareigojimų, yra vienareikšmiškai siejami su sąžiningumo trūkumu. Sąžiningumas yra asmenybės bruožas, kuris lygiomis dalimis susideda iš:

Darbštumo
Impulsų kontrolės
Organizuotumo
Atsakomybės
Sąlygiškumo

Sąžiningas ir sąmoningas žmogus gyvenime sugeba priimti teisingesnius sprendimus, jis nesiblaško, todėl, galiausiai, gyvena ilgiau ir sėkmingiau. Jis yra produktyvus ir efektyvus visose gyvenimo srityse: profesinėjė, asmeninėjė ir visuomeninėjė.

Psichoterapeutas Stevenas Berglas sako, kad “pleiskanotojai” paprastai visai nemoka planuoti ir dažnai prisiima daugiau, nei turi laiko viskam padaryti. “Dauguma žmonių perdeda savo galimybes ir tai yra griaunantis elgesys” , sako jis.

Dažnai tokie žmonės bijo konfliktų ir atsakymo “ne”. Jie sutinka su viskuo, visur ruošiasi dalyvauti, priima visus pasiūlymus, o tik paskutinę minutę “nubyra”. Arba pažada ateiti daug kur, o paskui išsirenka sau priimtiniausią variantą. O kas keisčiausia, nepaisant nuolatinio jų byrėjimo, jie yra nuolat kviečiami. Paprastai “pleiskanotojai” yra malonūs, nekonfliktiški, diplomatiški, draugiški, mieli žmonės. Tokius norisi kviesti, jie pagyvina renginį, jei tik…jame dalyvauja.

Tačiau toks elgesys griauna ne tik “pleiskanotojus”, bet ir juos supančius žmones. Jis kerta pasitikėjimą, draugai ir artimieji niekada nežino, kas jam šaus į galvą.

Žurnalas “Psichologija šiandien” (Psychology today) rašo, kad naujosios technologijos tik dar labiau padeda tapti “pleiskanotojais”. Tiek organizavimas, tiek dalyvavimo patvirtinimas ir  atšaukimas niekada nebuvo toks lengvas. Viskas daroma mygtuko paspaudimu ir tai nereikalauja jaustis nepatogiai, kaip kalbantis tiesiogiai. Galima net nepateikti atšaukimo priežasčių. Technologijos padeda save įtikinti, kad niekam nieko blogo nepadarėte, juk tik palietėte savo išmaniojo ekraną, reiškiantį įsipareigojimo atšaukimą, ir tuoj pat lekiate toliau.  Tai atrodo taip paprasta, kad net neturėtų niekam sukelti nepatogumų. Tyrimai rodo, kad 43 procentai 18-24 metų jaunuolių savo dalyvavimą yra atšaukę socialiniuose tinkluose (Badoo).

Tačiau tik kada nors organizavęs žmogus žino, kaip vieno žmogaus dalyvavimas ar nedalyvavimas gali išgelbėti ar sužlugdyti renginį.

Yra ir gerų žinių. Gera žinia yra ta, kad beveik visi “pleiskanotojai” tai daro nesąmoningai. Toks elgesys nėra nukreiptas prieš jus asmeniškai, jie tai daro ne todėl, kad nori jus įžeisti ar pažeminti. “Šie žmonės yra šiek tiek labiau egocentriški, nei kiti, ir jie retai patys atsiduria organizatoriaus vaidmenyje”, sako  Vašingtono Georgetaun universiteto psichologė Andrea Bonior.  Nepatyrę,  ką reiškia būti organizatoriumi, jie negerbia kitų laiko, pastangų, jie nesupranta, kad sugadino kažkam vakarą. Jie gali prigalvoti šimtą priežasčių, kodėl negali dalyvauti, tačiau tikroji atšaukimo priežastis dažniausiai būna nuovargis, tinkamos nuotaikos nebuvimas, tiesiog tinginystė. Arba geresnis pasiūlymas.

Kita gera žinia: kaip ir geras vynas, taip ir “byrantys” draugai su laiku turi polinkį subręsti. Tam jiems reikia suprasti savo trūkumus, ugdyti stiprią savikontrolę. O čia galite padėti jūs. Jei jaučiate, kad tas žmogus tai daro ne specialiai, nebandydamas jumis manipuliuoti ar parodyti savo viršenybę, jūs galite jam padėti.

Juk visuomenės laikrodis sukurtas taip, kad atsakomybė jo sraigteliams yra neišvengiama. Tokiu būdu jie labiausiai kenkia ne jums, o patys sau. 

Kitaip tariant, žmonės turi kontroliuoti savo neracionalų elgesį dėl pačių savęs. Suprantama, retas kuris mato savo trūkumus iš šono, todėl čia būtina akistata. Tik jokiu būdu “pleiskanotojų”  nekaltinkite, nesityčiokite ir nepriekaištaukite. Dar blogiau – neapsimeskite, kad viskas gerai. Problemos ignoravimas dar neišsprendė nei vienos problemos.

Psichologė Andrea Bonior pataria kreipti pokalbį į tai, kad jūs vertinate savo draugą ar šeimos narį. Jį branginate ir mylite, tačiau jo elgesys jus skaudina.  Jis jus verčia pasijusti nuvertintu ir sutrikdo jūsų gyvenimą. Paprašykite jo daugiau to nedaryti. Įtikinkite būti su jumis atviru: jei jis dėl kažkokių priežasčių iš anksto nenori dalyvauti jūsų organizuojamame renginyje, įtikinkite jį, kad neįsižeisite, jei jis nepažadės ateiti. Juk dažnai nuolatinis planų atšaukimas slepia gilesnę problemą: depresiją ar socialinį nerimą. Būtinai pagirkite (be ironijos!), kai jis neatšaukia planų ir ateina laiku. Pagrindinė ir pati efektyviausia jūsų pagalba, anot A. Bonior,  yra geranoriškumo rodymas, bet ne kritika.  Visa tai padės išsaugoti iš išvystyti gražius santykius su nuostabiais žmonėmis.

O juk dėl to verta pasistengti, tiesa?

Nuo nulio iki mėnulio.

Kai kas sako, kad tai atsibodusi tema. Nuobodi. Reikia sugalvoti kažką naujo.  Toks personažas jau tampa kliše, apie jį rašo visi.

Bet žmogus rašo apie tai, ką patiria. Ką išgyvena. Aprašo savo laikmetį, savo patirtį ir savo požiūrio kampą.

Taip ir aš. Kaip galiu nerašyti apie didįjį mano gyvenimo stebuklą, didžiąją transformaciją, kurią patyriau? Apie princesę iš pelenės perspektyvos. Apie pilką pelę primadonos žvilgsniu. Apie “from zero to hero”. Apie Pelenės istoriją.  Juk su manimi tai patyrė keli milijonai žmonių, kurie taip pat gyveno tuomet ir gyvena dabar.

Tuomet aš eidavau į mokyklą šaligatviu šalia gatvės, kuria pravažiuodavo vienas kitas žiguli, ir svajodavau. Mano didžiausia svajonė buvo, kad pradėtų pūsti vėjas, ir pūstų iš kairės, iš dešinės, iš viršaus ir iš apačios. Iš viršaus dar galėjau įsivaizduoti, kad taip gali būti. Problema buvo vėjas iš apačios, nes kaip jis gali iš ten pūsti? Pati su savimi ginčyjausi, sau prieštaravau, kad taip negali būti, mano svajonė yra nereali. Bet jei ji b ū t ų reali,  vėjui pradėjus pūsti iš visų keturių pusių, jis supūstų iš mano plaukų uodegytę.Taip, mano didžioji svajonė buvo susirišti plaukus į uodegytę.

Aš negalėjau to padaryti, nes neturėjau plaukų gumytės. Ne tik plaukų, neturėjau jokios gumytės apskritai. Kartą pabandžiau išimti gumą iš kelnaičių, nukirpti ją ir surišti, bet tik gavau velnių nuo mamos už sugadintas kelnaites ir jose nebuvo guma, bet tik lanksti virvelė.

Pats skaniausias maistas buvo batono riekėlė su sviestu ir “šlapinaka”. Kelis kartus per metus  – pačių keptas, visada tas pats medaus tortas. Retas skanumynas – sausainis “Gaidelis” arba pačių išlydyti cukraus ledinukai metalinėje formoje, išteptoje margarinu. Nuo tokio ledinuko pirma reikėdavo nulaižyti šlykštų margariną,  tik po to galėdavai pajusti cukraus saldumą. Rūbai – iki visiško sutrynimo dėvimas treninginis džemperis su užtrauktuku. Kaime radusi visų užmirštą megztą suknelę, šiek tiek per mažą, bet vis dar tinkančią, jaučiausi tikra princesė. Batai – per maži ar per dideli, svarbu nesuplyšę ir nekrentantys nuo kojų.

Puikiai prisimenu pirmojo banano, slapta paragauto užsitraukus visas užuolaidas, skonį. Ir piktą “gavaritie po celoveciski” mums už nugaros, su mama stovint eilėje ir kalbantis lietuviškai.

Ir staiga, po trisdešimties metų, aš esu čia. Sėdžiu mūsų automobilyje su savo šeima. Važiuojame gražiu keliu turtingoje šalyje. Pramogauti. Į atvirą zoologijos sodą, kuris yra nemokamas ir kur galima prieiti prie gyvūnų ir juos paglostyti. Mano dukrytė išpuoselėtus ir kaip saulė blizgančius plaukučius pasipuošusi sidabrine, meistriškai supinta princesės karūna. Iš gumos. Guma tokia lanksti ir minkšta, taip švelniai apgaubia jos trapią kaukolę, kad į mano rūpestingą “ar nespaudžia?” ji meta tik nekantrų “nu gi nespaudžia, mama!”

Ir aš čia esu ne svečias, ne ateivė iš praeities, ne svetima.

Klausiu savęs, kiek gyvenimų aš turėjau nugyventi?

Kaip taip galėjo atsitikti?

Ir tartum girdžiu mintyse:

“…somewhere in my youth or childhood I must’ve done something good…”

Something Good – The Sound of Music 1965

Kaip gi nerašysi apie tokį stebuklą? Tokių pelenės istorijų yra daugybė. Mūsų karta, gimusi ir augusi sovietų sąjungoje gali palyginti, gali prisiminti, gali pasverti tuomet ir dabar. Ne tik finansinę pusę, bet ir psichologinę, laisvės ir drąsos jutimą. Daugelis ir nepatyrė pelenės istorijos, nes liko pelenėmis. Kiti gal nebuvo pelenėmis ir tuomet. Bet, manau, dauguma jautėsi taip pat kaip ir aš, ir panašiai jaučiasi (žiūrint iš laikmečio perspektyvos) dabar.

Todėl mano knyga, kuri, tikiuosi, išvys pasaulį, gal ir neatkreips literatūros kritikų dėmesio, bet ji bus apie šį laikmetį. Apie praeitį ir galimybes, apie senąjį ir naująji mentalitetą.  Apie daugelį mano kartos atstovių, kurios galėjo būti herojės vietoje. O gal ir buvo, vienoje ar kitoje aprašytoje istorijoje. Ne apie konkretų žmogų, bet apie savimonę, kuri nukreipia ir įtakoja sprendimus. Apie klišinį personažą, kuris veikia, vedamas neaiškių impulsų išsilaisvinti, šokti stačia galva į vandenį, daro tai, ko niekada nebūtų daręs, kad tik išsivaduotų iš stagnacinės būsenos.

Gerai, tai klišė. Bet tai ir gyvenimas. Tai mūsų laikmetis.

Sintetinė laimė.

Vieni žmonės eina į žygius tūkstančius kilometrų pėsčiomis, nešini visais savo daiktais. Dvokiantys ir žaizdoti, alkani ir pervargę jie stumia kojas pirmyn, vis pirmyn ir pirmyn. Kasdien sutikdami pavojus, naktis leidžia palapinėje visiškoje vienumoje laukinėje gamtoje. Kilometrai veja kilometrus, keičiasi kraštovaizdis ir klimatas. Patiria nuotykių, sutinka panašių keliautojų, pasiduoda, paskui vėl suima save į rankas ir stumiasi toliau. Užbaigę šią didžiąją gyvenimo kelionę, jie jaučiasi įminę gyvenimo prasmės lygtį. Susilieję su keliu, pajutę laisvę ir gyvenimo pilnatvę jie jaučiasi žiną tai, ko nežino dauguma.

O kiti įprasmina save ten, kur jaučiasi saugūs: įsirėmina į savo puoselėjimus namus, gražius daiktus ir drabužius. Į darbą, šeimą ir bažnyčią. Savo nusibrėžtuose rėmuose augina vaikus ir kartą per metus ar du planuoja įrėmintas atostogas. Savaitgaliais tvarkosi, skalbia, gamina, puošiasi, švenčia ir bendrauja su artimaisiais. Darbe neklausia, bet atlieka tai, ko iš jų tikimasi. Pinigų neužsidirba, juos duoda “jie”. Taupyti nemoka, bet išsiverčia su tuo, ką turi. Gyvena gražiai ir nuobodžiai. Padorumas yra kone svarbiausias žodis jų savimonėje, o didžiausia laimė  (po vestuvių, šeimos pagausėjimo, krikštynų) – darbas su geresne alga, naujas automobilis ar sodyba už miesto.  Jie slapta stebisi ir atvirai gėrisi tais, kurie išeina iš rėmų ir neatitinka padorumo kriterijų. Kurie neturi gražių namų, nedirba, elgiasi laisvai ir eina į kelių tūkstančių kilometrų žygį su kuprine ant pečių.

Ar laimingesni tie, kurie ieško, ar tie, kurie randa?

Buvo atliktas įdomus  eksperimentas. Grupė fotografiją studijuojančių Harvardo studentų turėjo išsirinkti du geriausiai pavykusius savo kūrinius. Vieną iš jų jie galėjo pasilikti sau, kitas turėjo likti universiteto nuosavybė ir jiems buvo pasakyta, kad jie jo niekada nebematys. Jiems pasirinkus, pusei studentų buvo pasakyta, kad emailas su kita fotografija biurui bus išsiųstas tik po keleto dienų, kai profesorius ras laiko, todėl jei tik jie persigalvotų, bet kada gali brūkštelti mailą ir sukeisti darbus. Kitai pusei buvo pasakyta, kad jie turi apsispręsti čia ir dabar ir pakeisti nuomonę jokios galimybės nėra, nes emailas bus išsiųstas už dviejų minučių.

Po savaitės buvo pamatuotas studentų pasitenkinimo savo pasiliktais kūriniais lygis. Tie, kurie neturėjo galimybės pakeisti, buvo daug labiau patenkinti savo pasirinkimu nei tie, kurie galėjo keisti. Pastarieji vis  galvojo, ar teisingai pasirinko, apsigalvojo, keitė, bet kai emailas buvo išsiųstas, vis tiek nebuvo tikri, ar pasirinko geriausiai. Kurie neturėjo galimybės pakeisti, pamiršo antrąjį kūrinį ir džiaugėsi tuo, kurį pasirinko.

 

Tuomet, kitai šviežiai grupei studentų, pasirinkusių fotografijos kursą, lygiai taip pat buvo pasiūlyta kurso pabaigoje išsirinkti du geriausiu savo darbus, iš kurių vienas liks universiteto, o kitas jų asmenine nuosavybe. Tačiau šiems iš karto leista pasirinkti, ar jie nori būti grupėje, kur pasirinkimas yra galutinis ir negrįžtamas, ar grupėje, kur per keturias dienas jie galės pakeisti savo sprendimą.

66 procentai pasirinko galimybę pakeisti sprendimą, tai yra jie pasirinko būti nepatenkinti savo pasirinkimu!

Turėdamas laisvę rinktis žmogus nėra tikras, ar pasirinko geriausiai.

Kartą pajutęs laisvę, žmogus nebegali jos nebenorėti. Kartą ištrūkus iš rėmų, labai sunku į juos sugrįžti. Kartą turėjęs galimybę rinktis, norės jos visada. Kartą išsiruošęs į kelių tūkstančių kilometrų žygį, pajutęs laisvę ir gyvenimo pilnatvę, jau nebegalės gyventi rėmuose. Geriausiu atveju, rašysi apie jį knygas, blogiausiu – eisi vėl ir vėl. Atiduos viską, pamins savigarbą ir prašys išmaldos kitų, įsirėminusių žmonių, kad tik dar, dar ir dar kartą galėtų pajusti TAI, ko niekada nepajus gyvendamas rėmuose.

O kartą įsirėminus labai sunku rėmų nusikratyti ir pasijusti visiškai laisvu.

Taigi, kas geriau? Ar natūrali laimė, kuri ateina su galimybe rinktis, būti laisvu ir gauti tai, ko nori, ar sintetinė, kuri pasiekiama apribojimų, taisyklių ir rėmų pasaulyje?   Dauguma turbūt pasirinktų laisvę, taip, kaip ir tie studentai. Tačiau, ar tikrai laisvė visada draugauja su laime? Gal mes esame laimingiausi tada, kai turime galimybę viską mesti, kai turime laisvės iliuziją, bet ne tada, kai viską metame iš tikrųjų.  Aš manau, kad tie, kurie eina į tūkstančių kilometrų žygį pėsčiomis ieško to, ką turi įsirėminę žmonės. Ieško savęs, ieško savo galimybių įsirėminti. Šeimoje, namuose, tikėjime. Laimė yra tada, kai gyvename padoriai ir mūsų neslegia jokie sąžinės priekaištai. Atliekam savo pareigas šeimai. Aš laimingiausia esu dabar, visiškai įrėminta, nei būčiau,  apstumdoma vėjų ir lietaus, kankinama kalnų ir kamuojama ilgesio to, “tikrojo” gyvenimo. Nei būčiau, dabar eidama per kalnus su kuprine ant pečių.

Žodžiai-Milžinai.

Priešais bėgantis kelias lenda po manimi, į mane, aplink mane. Prievartauja brutualiai ir be gailesčio, nors sėdžiu čia savo noru. Tarsi galėčiau jam pasipriešinti, atsilošiu, įsispiriu kojomis į priekį ir priekaištingai įsmeigiu į jį akis. Gal susigėdęs mano kiauriai veriančio žvilgsnio jis nustos. Nustos nešti mane namo.

Kiekvienas kilometras sukelia man vis didesnį pasipriešinimą. Tačiau mūsų automobilis, nekreipdamas į mane nei mažiausio dėmesio, toliau godžiai ryja kelią. Lyg būtų išbadėjęs. Lyg nebūtų prisirijęs dviejų tūkstančių kilometrų įvairiausio skonio kelių.

O aš, tarsi vėl beviltiškai užaugusi Alisa, nebetelpu į mažas dureles, vedančias į stebuklų šalį.

—-

Už nugaros palikus svetingąją Vokietiją, mus pasitiko atsainiai mojanti ranka, leidžianti važiuoti. Tai nebuvo paprasta ranka. Pasislėpęs po paprasto muitinės darbuotojo pavidalu, ten slėpėsi Dumbldoras, arba jo artimas giminaitis, pasitelkęs savo magiją.

Užvažiavome ant tilto ir tik tada supratau, kad kažkas nutiko. Tiltas driekėsi toli į priekį, o juo skuodė miniatiūrinės mašinytės, iš šonų oriai stebimos  milžiniškų statinių. Priekyje atvėręs savo mažulytes dureles  laukė didingas milžinas ir mes, sklandžiai kaip per sviestą, į jas stebuklingai tilpome. Dumbldoro kerai mūsų nesumažino, bet kaip ir Guliveris, patys to nesuvokdami, pakliuvome į slaptą ir ne visiems matomą milžinų žemę.

Mes ją vadiname Šveicarija.

 

Milžinai sargai draugiškai įsileido mus į vienas, paskui kitas, trečias, ketvirtas dureles ir praleido pro save, matyt, tikrindami, ar nesame piktieji gnomai. Viduje mus skenavo dvi juostos geltonų išdykusių lempučių, kurios linksmai mirksėjo ir šokinėjo ant pravažiuojančių mašinyčių. Toks draugiškas sutikimas išblaškė bet kokį nerimą ir smagiai skriejome, laukdami, kad bus toliau.

Išlindus iš penkto milžino vidurių mus apžlibino ryški, kaip ateities, saulė. Tik akims apsipratus, išsižiojome iš nuostabos.

 

Priešais akis atsivėrė platus žalias slėnis, per kurį kaip ranka nubrėžtas brūkšnys, tiesėsi kelias. Nors sėdėjau nykštukų mašinytėje ir mus supo milžinai, Dumbldoro magija vertė jaustis, kad skrendu oru, viską matau iš viršaus. Besidriekiantį kelią, tolumoje mėlynai dūmojančius, saulėje spindinčiais deimantais nusibarsčiusius, milžinus. Ir šalia kėpsančius ir į mus spoksančius mažesnius, dėvinčius žalias purias kepures.

Tik išlindus į slėnį, staiga, lyg iš niekur nieko, mus apsupo didelis miniatiūrinių mašinyčių spiečius ir jų prisigrūdo tiek, kad teko sustoti.

O milžinai tuoj pat mus pastebėjo. Būriais susibūrė šalia lygutėlio, kaip stiklas, kelio. Kai kurie, matyt, mūsų jau laukė, nes atrodė pasipuošę, dailiai pasidažę rusvais, rudais ir gelsvais tonais ir gražiai susišukavę. Lėtai pulsavome keliu ir galėjome ramiai juos apžiūrėti.

Už dailiai pasidažiusių, buvo išsirikiavusios vietinės gražuolės.  Aukštos ir lieknos, atstačiusios savo keteras, demonstravo iš medžiųsupintas storas kasas. Tokios gražios, kad net kvapą gniaužė. Kiti, taip pat aukšti ir grakštūs, tik beplaukiai, buvo užsivožę debesų kepures. Kai kurie smalsūs, prislinkę visai arti, pasilenkę iš savo aukštybių žiūrėjo į mus, kaip senos močiutės pro langą. Kiti  –atsiraukę, abejingi, rodė medžių ornamentais meniškai išraižytus šonus.  Dar vieni  – tingūs, sukritę, mėgavosi glostomi vakarinės saulės spindulių ir priminė gulintį milžinišką dinozaurą. Kiek rimtesni, nuplikę, stūksojo tvirtai ir melancholiškai. Sutikome ir vaikučius – dailiai susodintus, sušukuotus ir aprengtus. Klusnius, gerai išauklėtus.

Regis, visa milžinų šalis atėjo į mus pasižiūrėti.

 

Apėmė jausmas, kad mes gyvename skirtinguose laiko matavimuose. Gal taip ir buvo? Jiems valanda, kaip mums diena, jiems metai – mums dešimtmetis. Visos nykštukų mašinytės burbėjo, veržėsi, skubėjo, skuto, o milžinai ramiai jas stebėjo iš savo aukštybių ir lingavo galva tarsi sakydami, ir kur jūs lekiat, kur nulėksit…

Jų papėdėje virė visai kitas gyvenimas. Saulė bučiavosi su Ženevos ežero paviršiumi, linksmai raitėsi kelias, o  po draugiškų milžinų kojomis sutūpę nykštukų namukai spietėsi į būrelius ir aptarinėjo dienos naujienas.

Abstulbusi, įsižeidusi ir vos atgaudama kvapą, širdis klykė. Ką tu man darai?! Gal išprotėjai? Metus sėdėjai ant sofos, o dabar staiga užsigeidei, kad užneščiau tave milžinui ant galvos?!

Jis atrodė toks aukštas, kad reikėjo užversti galvą į jį pažiūrėti. Pačioje aukštybėje tupėjo mažas namukas, ten mums reikėjo užkopti. Nors dažnai žiūrėti  į viršų neišėjo, tik po kojomis, tik ko kojomis. Akmenukai girgždėjo, akyse geltonavo, o širdis plyšavo taip garsiai, kad išgirdo net kojos. Joms bepigu, jos stiprios, vienas juokas užsikabaroti ant milžino, bet ką TU sumanei? Ką, nežinai, kad aš negaliu taip imti tave iš niekur nieko ant kalno užnešti? Ką, nematai, kaip stipriai aš dirbu? Taip kalu, kad net rankose pulsuoju. Ir ką tu čia sugalvojai?!…nervingai šaukė ji.

Bet kojos, valia ir tikslas neklausė. Nieko jai neatsitiks, tyliai kalbėjosi jie. Pailsėsim valandėlę, kad apsiramintų, ir vėl į viršų. Juk lipame į milžiną! Ten, viršui laukia atpildas –ten įkvėpsime jo galybės, ten  galėsime pajusti kitą laiko matavimą, kuriuo mums nelemta gyventi.

Lipti, nepaisant, kad skauda kojas, kad daužosi širdis. Sustoti, atsipūsti minutėlei, išgerti vandens ir suvalgyti guminuką, stotis ir kopti toliau. Dar iki to posūkio, dar iki to medžio. Dar truputėlį, dar… Ir jau šviečiaisi pro medžius dangus, jau matosi milžino galva. Nuleisti galvą, susikaupti ties kojomis ir užsispyrusiai dėti jas į priekį. Laukia prizas. Vaizdas, pasididžiavimas savimi ir kitas laiko matavimas. O tada norisi kopti dar aukščiau. Tol, kol liks leistis tik žemyn.

 

Milžinai verkė, išlydėdami mus namo. Jų ašaros tekėjo ir skyrėsi į siaurus upelius ant šonų. Jos buvo  tokios didelės, kad apačioje virsto srauniais upeliais, kuriuos sėmė ir gėrė nykštukai, tikėdami magiška jų galia.

 

 

 

 

Horizonte negailestingai nyksta kalnai, o gerai pasportavęs ego laiko prispaudęs žodžius, kurie gali viską išgelbėti. Žodžiai kruta, bando ištrūkti, bet ego stipresnis. Nelygi kova, rodos, baigėsi. Žodžiai nustojo spurdėti.

Ir staiga, jiems į pagalbą atėjo ego apstumdytas ir apdaužytas, bet vis dar gyvas, planas. Juk planas buvo ne toks. Dabar turėjome kopti į kalnus ir stebėti laukines voveres. Nakvoti palapinėje ir gerti prie jos kavą. Būti sukrėsti stulbinančių vaizdų tiek apačioje, tiek viršuje, bet ne skrieti 130 kilometrų greičiu, kur? Ten, kur nei vienas nenorėjome būti.

Sulaukęs  ego atsipalaidavimo akimirkos, planas šoka į priekį ir stipriai jį pastumia. Žodžiai nieko nelaukę ištrūksta…tiesa, vis dar prigąsdinti, grubūs ir nemalonūs, bet vis tik žodžiai. Su savo galinga jėga.

Žodžių galia atlieka savo darbą. Kalnai vėl ima artėti!  Jau nebereikia priešintis prievartaujamai kelio, tik… ar mūsų lauks Dumbldoras,ar vėl suveiks jo magija ir savo stebuklinga ranka jis įleis mus į milžinų šalį?

Galingieji žodžiai, jie yra didžiausia magija. Jie kaip magnetai pritraukia kalnus ir juos paverčia milžinais. Jie ego aplamdytą planą grąžina į savo garbingą vietą.   Jie išgelbėja atostogas.

Kaip išsaugoti meilę.

Kai man buvo 29-neri, net įsivaizduoti negalėjau, kad turėsiu tokį nuostabų vyrą ir du nuostabius vaikus. Pirmąjį pagimdžiau 35-rių. O visą laiką iki tol, svajojau. Stengiausi būti atvira galimybėms ir į viską žiūrėti šviesiomis akimis. Troškau meilės, bet stengiausi per daug nenusiminti, jei jos nebus. Neužsidaryti savyje.

Kai tik susipažinome, man net mintis nekilo, kad mes galime tapti pora. Aš – ką tik grįžusi iš užsienio, kur emigranto duona man visai nepatiko, jis – užsienietis. Žuvis ir paukštis gali pamilti vienas kitą, bet kur jie suks lizdą?…

Tačiau atsitiko taip, kaip ir turėjo atsitikti. Abibusė trauka ir pamažu gimstanti ir auganti meilė buvo stipresnė. Būtent – pamažu, gimstanti ir auganti. O kad ji augtų, ją reikia nuolat laistyti ir tręšti. Mes tokie skirtingi, bet mūsų meilė auga kasdieną, nes aš sugebu įvertinti tai, kad mano vyras ją laisto ir tręšia:).

Matthew Kelly knygoje „Septyni intymumo lygiai“ rašo, kad tarpusavio santykių esmė yra padėti vienas kitam tapti geresniais.

Jis sako:

Meilė nėra jausmas. Tai – apsisprendimas.

Nėra tobulų žmonių. Visi, ar vienas, ar kitas, ar trečias, ar dešimtas, turi savo, vis kitokių, trūkumų. Visi slepia skeletą spintoje. Visi! Tai ką mes galime rinktis? Tik mylėti vieną iš tų, netobulų žmonių. Be abejo, turime vienas kitam patikti, būti panašūs, apsisprendimas turi būti abipusis…bet jei jau nusprendėm, tai belieka kibti į darbą ir gerinti savo santykius.

Apsisprendimas turi būti konkretus įvykis – tai gali būti vestuvės, pasižadėjimas vienas kitam ir panašiai. Aš ilgą laiką buvau santuokos priešininkė, bet dabar jau suprantu – tai ir yra tas reikalingas pažadas vienas kitam. Pažadas, kad va ir viskas, mes abu apsispredėme, ir varge, ir džiaugsme. Apsisprendėme mylėti vienas kitą, kas beatsitiktų, bet ne gyventi kaip išeis, pagal nuotaiką ar nesikeičiančius jausmus. Neįmanoma visą laiką mylėti vienodai stipriai. Vieną dieną gali bet ką dėl to žmogaus padaryti, kitą – nenori net žiūrėti. Tai yra normalu. Jausmai yra nepastovūs. Pastovus gali būti tik apsisprendimas.

Kad santykiai pasisektų, reikia plano.

Vėl gi keistokai skamba, kas gi planuoja santykius?… Bet iš tikrųjų tik taip galima įleisti šaknis, tokias tvirtas, kad jokios audros (kurių neišvengiamai bus) santykių medžio neišrautų ir jis nenudžiūtų. Aplaužytų šakas, nuplėštų lapus, bet šaknys liktų sveikos.

Taigi, planas. Kad sudaryti planą, reikia apie tai kalbėtis. Būtent, kalbėtis! Kaip gi mums sekasi? Reguliariai atsakyti sau į tokius klausimus – kas yra, mano nuomone,  idealūs santykiai ir ko mums trūksta, kad juos pasiektume?

Man idealūs santykiai yra atviri. Kai nebijau būti savimi, nes mane priima tokią, kokia esu. Tam, kad priimtų, turi mylėti, taigi turiu jaustis mylima. Idealūs santykiai turi būti lengvi. Tai reiškia, kad mes abu neimam visko į širdį ir esame laimingi žmonės. Laimingi kiekvienas atskirai, o kartu sudarome laimingų ir energingų žmonių porą. Ne tokią, kur vienas stumia, kitas traukia, ar vienas dega, o kitas gesina.

Maniškiai santykiai dar nėra idealūs, tikrai yra kur padirbėti. Bet aš jau žinau, ko iš manęs tikimasi, ir ko tikiuosi aš. Ir tiesą sakant…visai nesunku tai padaryti. Dėl geresnių santykių. Dėl to, kad tapti geresne.

Santykių gerinimo išvykos.

Santykių gerinimo išvykos (jas reikia taip ir vadinti!) turėtų būti  bent kartą metuose. Tik dviese išvažiuoti kur nors savaitei. Ar savaitgaliui. Arba nors ir vienai dienai! Aptarti, kaip mums einasi, kur dar reikia tobulėti. Išklausyti vienas kitą. Nepamiršti pagirti. Išsakyti savo lūkesčius. Atvirai pasidalinti savo svajonėmis, kaip poros ir kaip individo. Išsakyti savo emocijas, kokios jos bebūtų.

Neleisti susikaupti nuosėdoms.

 – Man nepatinka, kad tu puodelį dedi čia, o ne štai čia. Nežinau kodėl, bet mane tai erzina. Gal gali pasistengti dėti puodelį štai čia?

Visi konfliktai ir skyrybos dažniausiai yra persikaupusių nuoskaudų pasekmė. Kai jų susikaupia per daug, įtampa pasiekia epogėjų ir įvyksta sprogimas. O jos tokios  – vietoje nepadėtas puodelis ar laiku nesuskambęs telefonas. Jei mano vyras padaro kažką, kas man nepatinka, o aš nutyliu ir mes apie tai nepasikalbame, vis tiek po kiek laiko tai išlenda. Išlenda kito konflikto metu. Juk nuosėda liko. Todėl tas smulkmes reikia išvalyti iš karto, kol nesukaupė sluoksnis, arba kol neįvyko sprogimas.

Juk apsisprendei  mylėti šitą, netobulą žmogelį. O jis – mylėti netobulą tave.

Parodyk savo trūkumus.

Bendravimas klišėmis ir faktais dar nepagerino jokių santykių. Tai tik „saugus“ bendravimas. Toks, kai niekas nesupras, nei ką jūs iš tikrųjų galvojate, nei ką jaučiate. Visi mes pažįstame tokių žmonių. Tačiau ar laikome juos artimais? Ne todėl, kad jie to neverti ar yra neįdomios asmenybės, bet todėl, kad jie niekada neatsiveria. Jie bendrauja klišėmis (mandagybėmis) ir faktais (buvau ten, padariau tą, susitikau su va tuo), bet neišreiškia nuomonės, emocijos, svajonės. Viso tai neišduoda, slepia po devyniais užraktais. Tai rodo didžiulį nepasitikėjimą savimi, baimę, kad aplinkiniai sužinoję tikrąją jų nuomonę, emociją ir svajonę, jiems pakenks.

Nors iš tikrųjų yra visai atvirkščiai. Tik atsivėrus galima rasti tikrą draugą.

Tik atvėrus savo trūkumus (kurių turi visi, taip pat, kaip ir rankas ir kojas), galima tikėtis pilnaverčių santykių. Tam reikalingas nesąlygiškas priėmimas – susitarimas, įsipareigojimas ir pažadas, kad aš tavo informacijos nenaudosiu prieš tave, nebaksnosiu tavo trūkumų kas kartą progai pasitaikius, bet padėsiu juos įveikti, arba, jei neįveikti, tai bent apeiti.

Mano vyras mąsto kitaip, nei aš. Jei jam reikia ką nors padaryti, jis arba pamiršta, arba, jei labai svarbu, daro paskutinę minutę. Tai gali būti bet kas – padangų ar paso keitimas, vizitas pas dantistą, sąskaitų apmokėjimas, dovanos pirkimas, plaukų kirpimas, smulkūs darbai namuose. Mane tai erzina iki širdies gelmių, nes aš turiu planą kiekvienai dienai. Žinau, ką reikia padaryti, darau tai laiku ar net gerokai iš anksto,  „jeigu kas“.  Jei nepavyksta tą dieną, perkeliu į kitą, tol, kol būna padaryta.

Tačiau,  vietoj to, kad nuolat ir pastoviai nervinčiausi ir rėkčiau ant vyro, kad nepadarė to arba ano, arba daro „per vėlai“, tiesiog sudarau jam planą. Planą pakabinu prieš akis, kad matytų, ką kasdieną reikia padaryti. Ir primenu, švelniai. Puikiai veikia.

Taigi, santykių esmė yra tapti geresniais. Juk ir pasakoje sakoma, kad apsiaustą nuo pakeleivio nuplėšia ne vėjas, kuris bando tą padaryti jėga, bet saulė, kuri pašildo ir jis apsiaustą nusiima pats. Tik geruoju ir gražiuoju galima statyti santykių pilį, kurios nesugriaus net žemės drebėjimas. O juk geri santykiai yra svarbiausia gyvenime, jie yra geros dvasinės ir fizinės savijautos pagrindas.

Idealus vyras. Ideali žmona.

 Ideali žmona:

Graži (jam)

Ištikima

Motiniškai globojanti, kaip sūnų

Skaniai gamina

Su ja įdomu pasikalbėti

Neįkyri, nekritikuoja ir nesmerkia

Stipri

Palaiko, pataria ir visada stovi už vyro nugaros.

Idealus vyras:

Protingas

Ištikimas

Globojantis, kaip silpnesnę

Gerai uždirba

Žino, kaip ir kada pajuokauti

Ramus, laiku patylintis

Atsakingas

Mylintis.

Baimė nežinoti.

Kai buvau maža mergaitė, mane persekiojo viena baiminga mintis. Kaip reikės man gyventi, kai užaugsiu ir turėsiu savo vaikų? Vaikai juk auga taip greitai, kaip gi aš jiems spėsiu pirkti naujus rūbus, vis didesnius ir didesnius?

Kai mokiausi mokykloje, dienoraštyje rašiau: kas gi manęs laukia po šio saugaus ir jaukaus gyvenimo? Gyvenimo tarsi šiltnamyje: su tėvais,  mokykloje, kai viskuo pasirūpinta, viskas sureguliuota, o man belieka tik sekti ir laiku atsikelti.

Kai laikiau egzaminus, prieš kiekvieną kankino baimė: o jei neišlaikysiu? Kas manęs laukia tada? ..

Kai baiginėjau mokslus, galvojau, kad dar vienas ramus etapas baigėsi, o ką darysiu vėliau? Kaip man reikės darbą susirasti? Juk ne taip lengva, be patirties, be pažinčių… Kas manęs laukia?

Kai buvau viena, galvojau, niekada, turbūt, nerasiu sau vyro. Ir kas į mane tokią žiūrės? Bijojau įsimylėti, bijojau, kad rimtai pamilus nepavyks likti kartu. Kaip gi aš ištverčiau tuomet?

Kai galvodavau apie savo vaikus, negalėjau sau jų leisti, nes bijojau pagimdyti nesveiką vaiką…

Kai pagimdžiau antrą, negalėjau net įsivaizduoti, kaip reikės susitvarkyti vienai su dviem, kai vyras po mėnesio  tėvystės atostogų grįš į darbą.

Dabar bijau, kaip gi reikės suderinti darbą ir du mažus vaikus namuose… Kaip reikės keltis šeštą valandą, gerai atrodyti, pasirūpinti vaikais, namais ir neprarasti darbo…

Baimė mane persekioja, ji įtakoja visus mano sprendimus, ji man diktuoja ir reikalauja. Su tokia palydove nelengva. Slapta pagalvoju, kaip būtų gerai jos atsikratyti. Bet ji ištikimai mane lydi, nepalieka, tarsi būtų geriausia draugė. Taigi, ko negaliu pakeisti, belieka susitaikyti. Priešus laikyk arčiausiai savęs, juk sako. Taip ir aš darau. Man neliko nieko, kaip su ja susidraugauti.

Neišlaikyto egzamino baimei pradėjau sakyti, gerai, sutinku, egzamino neišlaikysiu. Tik tada ji palikdavo mane ramybėje, aš galėdavau atsipalaiduoti ir visada išlaikydavau.

Vardan darbo susiradimo baimės  vis stojau mokytis. Juk jei mokausi, darbas ne taip svarbu, ir ji buvo patenkinta.

Kad įtikti rimtų santykių baimei, mezgiau tik paviršutiniškas pažintis ir skyriausi su malonumu, kad tik ji būtų laiminga.

Nesveiko vaiko baimei nuraminti mezgiau pažintis, kad genofondas būtų turtingesnis…

Ir tik dabar, kai baimė tapo tokia gera mano drauge ir mes taip puikiai sutariame, supratau, kaip ja atsikratyti! Supratau, kad ji neegzistuoja, jei aš gyvenu DABARTYJE. Juk jos dabar nėra, nes ji, vargšelė, gyvena tik ateityje. Ji visada kalba tik apie ateitį, kas bus, jeigu, bus… Aš juk visada bijojau tik to, kas BUS. Tik todėl mes ir galėjome susitikti ir susidraugauti. O kai gyvenu DABAR, jos nėra.

Dabar spėju vaikams pirkti rūbus. Dabar pasirūpinu viskuo pati, man nieko nereiškia išeiti iš savo komforto zonos ir nebereikia gyventi šiltnamyje. Dabar laikau egzaminą smalsiai, kaip savęs įvertinimą, savo žinių patikrinimą, o ne kaip galimą bausmę. Dabar ieškau darbo kaip savo galimybių ir vertės darbo rinkoje įvertinimo. Dabar turiu be galo mylimą žmogų, esu mylima.  Dabar turiu du sveikus vaikus ir be problemų prižiūriu juos viena, kai vyras darbe.

Tačiau, kai tik vėl galvoju apie ateitį, kaip bus, kai reikės dirbti, anksti keltis, pasirūpinti vaikais ir neimti ligonlapių, o dar rasti laiko rašyti, mano draugė vėl pasirodo.

 

Pasakyk pabaisos vardą, ir ji išnyks. Jos vardas yra BAIMĖ NEŽINOTI. Kai laikas ateis, kai vėl bus DABAR, žinau, ji nebeegzistuos.

 

KODĖL.

Energingos bangos linguoja spalvotą jūrą. Smėlis, pilnas jūros kriauklių likučių, skaudžiai  masažuoja basas pėdas. Vėjas, pasislėpęs už horizonto, žaidžia kortomis su debesimis, ir tik saulė, viena likusi namie, neblaškoma vėjo sąžiningai dirba savo darbą.

Taksi veža lopyta ir perlopyta gatve po vienomis rankomis neapkabinamais šimtamečiais medžiais, pro apleistus betoninius pastatus, apsilupusius reklaminius stendus, apipaišytas šiukšliadėžes ir prabangius viešbučius, pasipuošusius akis rėžiančia baseinų žydruma.

 

Mamyte?

Ką?

Kur mes važiuojame?

Į centrą.

Kodėl?

Nes reikia nupirkti tėčiui batus ir broliui daržovių.

Kodėl?

Nes tėčio batai jau seni ir suplyšę.

Kodėl?

Nes jau seniai pirko naujus.

Kodėl ?

Nes neturėjo pinigų ir laiko.

Kodėl?

Nes daug dirbo ir daug išleido.

Kodėl?

Nes darbe buvo daug darbo ir reikėjo daug ką pirkti namams.

Kodėl?

Nes jo bosas jam uždavė daug užduočių.

Kodėl?

Kad jo įmonė klestėtų.

Kodėl?

Kad galėtų visi ten dirbti ir turėtų darbus.

Kodėl?

Nes visi nori dirbti.

Kodėl?

Nes kai dirbi, gauni pinigų už kuriuos gali viską nusipirkti.

Kodėl?

Nes už darbą tėčiui moka pinigus.

Kodėl?

Atsidūstu…

Nes tokia visuomenėje tvarka.

Kodėl?

Nes..taip žmonės sugalvojo.

Kodėl?

Nes taip paprasčiau gyventi.

Kodėl?

Nes viskas aišku, dirbi – gauni pinigų, perki.

Kodėl?

Nes…nes visi nori, kad būtų aišku ir paprasta gyventi.

Kodėl?

Nes niekas nenori gyventi sunkiai.

Kodėl?

Nes sunkiai gyventi nemalonu.

Kodėl?

Nes…žmogus siekia gyventi maloniai.

Kodėl?

Nes tokia žmogaus prigimtis.

Pasimuistau. Staiga tapo tvanku…

Kodėl?

Nes tokius žmones sutvėrė Dievas, – neišvengiau šito atsakymo.

Kodėl?, – vėl veriasi ta maža burnelė…

Todėl, kad Dievas sukūrė pasaulį.

Kodėl?

Todėl, kad taip yra.

Kodėl?

Nes mes taip tikim.

Kodėl?

Tikim ir viskas.

Kodėl?

Giliai atsidūstu…

Todėl.

KODĖL?!!

Nes aš ne viską žinau!!!

Kodėl?

Atvažiavome, lipam!

 

Visi “kodėl” baigiasi čia. Visažiniai tėvai, besijaučiantys stiprūs ir galingi vaiko akyse, norintys paaiškinti jam visą pasaulį, suklumpa nuo keleto kodėlPaprasčiausias atsakymas, lydimas kodėl būtinai nuveda giliai į filosofiją ir gyvenimo prasmės paieškas, todėl anksčiau ar vėliau turi viską suversti Dievui ar tiesiog prisipažinti “nežinau”. O juk ne taip lengva nežinoti, kai į juos žiūri plačios vaiko akys, kurios pasitiki jais šimtu procentų!

 

Galima bandyti tęsti agoniją ir atsakinėti, bet pabaiga aiški. NEŽINAU. Todėl kai kurie tėvai ir negali pakęsti šio klausimo. O kiti, aukštesnio emocinio intelekto, kiekvieną kartą pradeda su švelnia, atlaidžia šypsena žiopliukui, kuris nežino ir tuoj jam viską paaiškins… Ir tas žiopliukas priremia prie sienos.

 

Baba Rada.

Baba Rada pasitiko mus prie pat autobuso durų. Visa išdidi, vos vos pakeltais lūpų kampučiais, vilkėdama nacionalinį bulgarišką sijoną su liemene ir baltas kojines. Ji pasveikino kiekvieną išlipantį. Apkabino, pabučiavo, kaip brangiausią, ilgai lauktą svečią. Lygiai taip pat ji ir išlydėjo, su kiekvienu atsisveikindama, apkabindama, padėkodama ir palinkėdama gero kelio ir gero gyvenimo. Ji neklausė nei iš kur mes, nei bandė mokytis mūsų kalbos žodžių, nei kiek pinigų mes turime. Ji mus tik pasitiko, tarsi brangiausius savo artimuosius.

 

Kiek meilės reikia savyje turėti?

 

Ji iš karto suorganizavo mums pramogą – surinkusi visus kaimo senius, turinčius arklį su vežimu, visus mus susodino ir pavėžino duobėtais savo kaimo keliukais. Paskui leido apžiūrėti savo namą, kuriame žiemą ji siuva, mezga, audžia, o vasarą atvažiuoja visa jos šeima padėti ir ji priima svečius. Ji susodino mus visus už stalo, ant suolų, užtiestų jos pačios austomis juostomis, kad būtų minkšta ir gražu sėdėti. Ji įpylė visiems rakios, pasveikino savo brangius svetelius, palinkėjo sveikatos ir sėkmės, pakvietė vaišintis namų gamybos raudonu vynu, padėtu uzbonuose ant stalų ir užsikąsti šviežiomis, jos darže augintomis salotomis. Paskui ji atnešė sriubos, o netrukus ir antrą patiekalą. Desertui davė naminių sausainiukų ir kavos. Pavalgius skanius pietus, atsigaivinus rakia ir vynu, ji mus linksmino. Su kitomis kaimo bobutėmis, kurių visų kasos siekė kelius, taip pat vilkinčiomis nacionaliniais bulgariškais kostiumais, ji mums pašoko bulgariškų šokių. Tai darė ne todėl, kad  joms plotų ir į jas žiūrėtų, bet tam, kad parodytų pavyzdį, kaip galima linksmintis.

 

Kiek meilės savyje reikia turėti.

 

Stebuklas įvyko ir mūsų niūrusis autobusas tarsi atgijo, gal rakia, o gal baba Rada juos taip uždegė, kad šoko jie kartu ir dainavo, persirengė jų nacionaliniais kostiumais ir vaidino.  Baba Rada, užsukusi visą šią linksmybę, pasitraukė į šoną ir tik stebėjo. Stebėjo tarsi mama, matydama lego konstruojantį vaiką. Smalsiai, didžiuodamasi, susirūpinusi. Visiems gerai atsišokus, suskambo gongas ir muzika nutilo. Baba Rada išnešė paragauti naminio medaus, kuris taip pat buvo stebuklingas: tirpo burnoje,  bet ten ir liko, išvažiavo kartu namo, į viešbučius, kuriuose mes leidome atostogas.

 

Ak, ta baba Rada. Ji turi tiek daug meilės. Trupučiuką kliuvo ir mums.

 

Šventas Augustinas sakė:

Gyvenimas yra knyga. Kas nekeliauja, skaito tik pirmąjį jos puslapį.

 

Tobulas momentas. Arba tai yra tai.

Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi, persitempusi.  Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu.  Skauda pūsles ant rankų ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą – supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o
nupjautų – vis dar milžiniška. Darbo į valias; tiek, kad net varo į neviltį.

Taip, turėti visą darbo dieną, kurią niekas netrukdytų, nelytų, o aš galėčiau tik dirbti – man yra neįsivaizduojama ir nepasiekiama prabanga. Tai daryti galiu tik retkarčiais, nuvogusi laiką iš vaikų, arba – kai mažasis miega, o didžioji užsiima pati su savimi, nes mama neturi jai laiko. Mano mintys ir norai – visi ten, tarp tų medžių. Vis galvoju apie tą patį, kaip ir kada pagaliau užbaigsiu tą darbą. Nuolat mane lydintis jausmas: siekiu, tiesiuosi, visa esybe linkstu link kažko, kas mane traukia ir kur noriu būti, bet kojos priklijuotos prie žemės ir negaliu pajudėti. O jei tik pajudu, vėl tuoj pat turiu sustoti.

Apsižvalgau aplinkui. Žemė nelygi, tarsi odos raukšlių priraukta išmestų žemių kupstų, kai kur maišosi seno cemento krūvos. Pernykštė žolė kai kur jau įgavusi pagreitį ir siekia beveik kulkšnis, kitur – nutrypti sausi žabai, primenantys grubų lininį kilimą. Kur ne kur styro pavieniai aviečių stiebai, tarpais –  iš kilimo išsipešioję dar nesutrypti žabai. Berželiai, vieninteliai grožio atstovai šiame šabakštyne,  suaugę labai tankiai, matyt, niekas jų čia specialiai nesodino. Dabar, kai jau išrinkome šiukšles, nukarpėme nudžiūvusias šakas ir sausuolius medžius, kuriems toje tankynėje pritrūko saulės, atrodo, kad ir medžiams, ir mums net akyse prašviesėjo. Sutrypėme senus žabus, skalaujančius beržų kamienus ir siekiančius kelius, surinkome sausuolius į milžinišką kupstą, prie kurio, delnais pasirėmusi veidą, dabar nuvargusi ir sėdžiu.

 

Ir staiga… Nei iš šio nei iš to, pasijuntu-TOKIA-LAIMINGA! Tai yra tai.

T o b u l a s  m o m e n t a s.

Nors aš nevilkiu tobulai krentančios suknelės, priderintos prie kruopštaus išpuoselėtų nagų manikiūro. Mano plaukai ne blizgantys ir dailiai sušukuoti, mano veidas netviska tobulu makiažo stebuklu. Aš nesu prabangiame restorane, kuriame skamba sielą virpinanti muzika,  o kiti svečiai atsuka į  mane susižavėjimo kupinas akis. Mane supa ne akį glostanti tvarka ir grožis, geras skonis ir jaukumas. Mano uostė nesilepina aromatais, sklindančiais nuo mano riešo ir sumišusiais su kitų prabangių kaimynų skleidžiamais kvapais. Mano kompanija – ne idealus partneris, suprantantis mane iš pusės žvilgsnio ir mylintis labiau nei gyvenimą.

Bet sėdžiu ant kelmo. Suplukusi ir persitempusi, pulsuojančiais smilkiniais. Šalia ką tik pasibaigusių statybų, prie išsidarkiusios medžių krūvos. Kvepiu saldų nupjautos medienos aromatą. Matau naujai užaugusią žolę. Girdžiu ką tik sugrįžusių  paukščiukų čiurlenimą. Šiltas vėjelis glosto mano veidą, išsilaisvinę berželiai šypsosi ir moja savo liemenimis. Jaučiu šalia vežimėlyje miegantį sūnų ir prigludusią prie šono dukrą, statybininkų papiltame žvyre iškepusią man tortą, nes „ šiandien mano gimtadienis“.

 Tai buvo tobulas momentas.

 

Tai buvo TAS laimės momentas, dėl kurio mes visi taip stengiamės. Kurio ieškome, kurį kuriame, kurio siekiame. Dėl jo dirbame, dėl jo keliaujame, dėl jo kuriame. Juk tik dėl to momento, aš ir stengiausi sutvarkyti aplinką, kad akis džiūgautų, o širdis nurimtų. Kad dailiai aprengtiems švariems vaikučiams žaidžiant su tvarkingai išrikiuotais spalvotais žaislais gražioje, puikiai sutvarkytoje aplinkoje mes stebėtume juos, ir gurkšnodami šaltą alų mėgautumėmės savo laime, džiaugtumės TA laimės akimirka.

 

Argi galima laimę suplanuoti?

Nepažįstami artimieji.

Neseniai žurnalas “Žmonės” surengė savo 15-tojo gimtadienio šventę, į kurią sukvietė penkis šimtus kviestinių svečių. Ne šiaip svečių, o Lietuvos garsenybių. Pakvietė visus! Visus, kažką veikiančius ir todėl žinomus žmones, nusipelniusius straipsnio žurnale „Žmonės“ . Penki šimtai rodomi per televiziją, aprašomi straipsniuose, turtingesni nei vidurkis žmonės. Penki šimtai žmonių, kuriuos pažįstame mes visi. Pažįstame juos iš matymo, žinome vardus ir pavardes, žinome apie jų veiklą, šeimą, pomėgius, net nuomonę tam tikrais klausimais ir charakterio ypatybes.

 

O visi kiti, likęs  milijonas Lietuvos žmonių lieka niekam nežinomi. Visi likę – visi mes – niekam nežinomi. Juk mūsų nerodo per TV, nerašo apie mus straipsnių. Bet ne tai blogiausia. Mes nežinomi niekam, net ir savo artimiausiems, žmonėms, kurie YRA mūsų gyvenimo dalis. 

Mano dukra lanko chorą. Jau du metus jį lanko du kartus per savaitę kartu su dar dvidešimčia vaikų. Kiekvieną savaitę vaikai dainuoja, o tėveliai sėdi ir klauso. Patalpa nedidelė, taigi visi sėdi gana glaudžiai. Vaikų vardus žinome, nes girdime mokytoją juos vardinant, tačiau jų tėvus pažįstu tik iš matymo. Mes net nesisveikiname. Visi baisiai užimti, sulindę į savo telefonus, knygas ar darbo popierius, bando išnaudoti tą laiką „naudingai“. Nežinau nei jų vardų, nei kuo jie užsiima, nei tuo labiau jų pomėgių ar charakterių. Nors (ne)pažįstami mes jau du metus.

Persikraustėme į naują butą. Kai išsinuomavome butą ir planavome ten gyventi ilgai, auginti savo vaikus, pirmas impulsas buvo imti butelį vyno ir eiti susipažinti su kaimynais. Bet sustabdė mintis – kaip gi čia atrodys? Gal jie visai nenori, kad aš užeičiau? Nepasiruošę, o dar gerti vyną su kažkokiais nepažįstamais, kur čia matyta? Ne… netinkama mintis. Taip ir nesusipažinau. Gyvenome visi šalia, susitikdami lifte, laiptinėje, pasisveikindami, bet nepažįstami.

Vakarėlis. Susirenka apie dvidešimt žmonių, bičiulio/vaiko/kolegos gimtadienis. Visi kalbasi, bendrauja, geria, juokiasi. Bet tik su tais, kuriuos pažįsta. Visi kiti, nors kartu atšventę ir valgę nuo to pačio stalo, lieka nepažįstami, kuriuos galbūt gatvėje atskirsi, bet vargu ar pasisveikinsi.  Apsimesi, kad nepažįsti. Kokia girdėta frazė, ar ne?

Neįprasta klausti  vardo, neįprasta klausti, kuo užsiimi, neįprasta, apskritai, klausi jokio asmeninio klausimo. Visi apsimeta, kad jie labai užimti didžiuliam būry savo draugų ir naujiems pažįstamiems ten vietos nebėra. 

Kada ateina ta riba, kai žmogus jau tampa vertas su juo susipažinti? Ar nesusipažįstame todėl, kad neįdomus, nevertas, ar todėl, kad nedrįstame? 

Dabar turime labai gerus kaimynus. Jie mumis domėjosi nuo pat namo įsirengimo pradžios, lankėsi ir patarinėjo statybų klausimais. Na, galvoju, tikrai reikia normaliai susipažinti. Ėmiau jautį už ragų, pakviečiau juos į svečius. Vieni atėjo, atnešė įkurtuvių dovanų, kita pora negalėjo, nenumatytos aplinkybės sutrukdė.  Vėl sėdėjom, kalbėjom, vaišinomės, kol susikaupiau ir paklausiau, ką jie gyvenime veikia. Iki šiol jaučiu to klausimo nepatogumą. Nors ir atsakė, bet labai nenoromis. Tarsi būčiau įlindusi į jų lovą. O apie artimiausius kaimynus, porą kuri tą vakarą neatėjo, iki šiol nežinau nieko. Mes bendraujam, bet merginos beveik nesimato. Draugė. Ar žmona? Nežinau. Nieko nežinau. O kaip sužinoti? Juk neklausi susitikus pakeliui į namus. O ką tu dirbi? Ar jūs vedę?

O dabar vakarėlis Nyderlanduose. Visi stovi, niekas visą vakarą nesėdi. Ir ne tik stovi, bet ir vaikšto. Užtenka tik prieiti prie jau besikalbančios grupelės ir pirmas tave pamatęs džiugiai sušuks:

Rasa! Labas! 

Visi, nesvarbu, kokia svarbia ar įdomia tema kalbėjosi, atsisuks ir pasisveikins bei paklaus: kaip sekasi? 

Tada gali atsakyti: ačiū, gerai, arba užvesti naują temą ir papasakoti, kaip dvi valandas sėdėjai kamštyje kad čia atvažiuotum, o tada ir kiti pradės dalintis panašiomis savo patirtimis.

Jei esi vienas ir tavęs niekas nepažįsta, užtenka tik prisiartinti – visi atsisuks ir pasisveikins, pasakydami savo vardą ir paduodami ranką. Jei norės toliau kalbėtis buvusia tema, trumpai tau paaiškins: mes čia kalbame apie futbolą, čempionatą, o Hansas va sako, kad galėjome sužaisti geriau….ir vėl visi įsilies į diskusiją, o tu gali rinktis  – klausytis, įsiterpti su savo nuomone, ar nueiti, nes tema tau neįdomi.

Po savaitės susitikus parduotuvėje nors vieną iš tos grupelės, su tavimi būtinai pasisveikins, ir jei neprisimins tavo vardo, paklaus:Sara…tiesa? 

Va, toks ten mandagumas. Elementarus mandagumas.

Na ką gi, mes nesame mandagūs. Esame nemandagūs ir uždari, nes bijom. Bijom dalintis informacija, nes piktavaliai ją gali panaudoti prieš mus. Taip ir gyvename kankinami urvo sindromo. Su niekuo nekalbame, nes pavojinga. Bijome pavydo ir kenkėjų. Baudžiame vieni kitus ignoravimu. 

 

Užtai žaviuosi Dalia Grybauskaite. Ji ėmė ir pasakė, kur statosi namą, kur gyvens baigusi kadenciją ir net kiek viskas kainavo. Nu ir kas, kad pasakė? Aišku, ne vienas puola ieškoti naudos iš tos informacijos, bet nu ir kas? Tegu ieško. Kaip sako, geriausias kerštas pavyduoliams  – gyventi gerai.

Taigi, gyvenkime gerai.

Ir nebijokime!

 

 

 

 

 

 

Ps.

Prieš kelias dienas teko dalyvauti viename vakarėlyje. Ėjau vedama ir tyrėjos smalsumo: kažin kaip TEN žmonės elgsis?

Likau labai maloniai nustebinta. Mes atsidūrėme ne posovietinėje Lietuvoje, o senoje gerai išsivysčiusioje vakarų valstybėje, – nauji svečiai užėję į kambarį pasisveikindavo, pasakydavo savo vardą ir paduodavo kiekvienam nepažįstamam ranką. Visi kalbėjosi su visais. Visi buvo atsipalaidavę ir laisvi, o po vakarėlio visi susimokėjo šeimininkui už maistą ir gėrimus. Ir… visi puikiai kalbėjo angliškai. Tai buvo nebūtinai jaunų, bet atviro mąstymo ir tiesaus žvilgsnio žmonių vakarėlis.  

Net palengvėjo… Viskas pasikeis, visi išlaisvės, viskas bus gerai. Mes gajūs, mes protingi! Mozė 40 metų vedžiojo savo tautą po dykumą, kad pasikeistų jų vergiškas mąstymas, o mums dar praėjo… tik 26-eri.    

 

 

 

… aš einu per tiltą ir vis dar matau abu krantus. Nuo to, su kuriuo krantu bendrauju, tokią Lietuvą ir matau. Tai ir yra nuostabu. Prisimenu sovietus ir matau, kas vyksta dabar. Prisimenu savo pirmojo banano ir ketvirčio Donaldo kramtomosios gumos skonį. Prisimenu, kaip siuvimas ir mezgimas buvo ne nagingumo, o poreikio kažką apsirengti, išraiška. Prisimenu ledus už 7 kapeikas. Prisimenu, kad kolekcionavau trintukus, nes tas spalvotas niekutis buvo tikras lobis pilkame pasaulyje. Prisimenu už širdies griebiančius  naivius rusiškus filmus. Prisimenu eiles parduotuvėse ir tuščias lentynas. Prisimenu dvikalbystę –  rusų kalbą išmokau jos nesimokydama.

Mano karta yra istorijos liudininkė. Mes matome abu krantus! O dabar gyvename mes gerai ir gyvensime dar ilgai. Ech, mums labai pasisekė.

Visiems neužteks?

Artimas mūsų giminaitis pranešė žinią: jo draugė laukiasi. Žinia džiugi, be abejo. Jie ilgai bandė, stengėsi, laukė, labai norėjo…Bet giliai viduje aš neapsidžiaugiau. Vat, jei išgirsčiau, kad jie išsiskyrė, tada tai taip, būtų tikrai malonu.

 

Pati pasibaisėjau savo jausmais. Ir susimąsčiau, kodėl mes taip? Juk juokiamės patys iš savęs:

Kaimyno stogas dega! Ak, kokia puiki diena!…“ 

Šaipomės: Kaimyno šuo nudvėsė. Smulkmena, bet vis tiek malonu…“ 

Juokas juokais, bet kodėl mes taip jaučiamės? Kodėl negalime pasidžiaugti kito laime?

 

Kartą vyras grįžo iš darbo ir sako: „O, daug žmonių praeitais metais gavo paaukštinimus, vadinasi yra galimybė daryti karjerą ir man”.

O aš sakau: „Kokia dar galimybė, atvirkščiai, kuo daugiau žmonių gauna, tuo mažesnė tikimybė lieka tau. Juk vietų skaičius neguminis.”

Kažkas pasistatė namą. Vadinasi, vienu potencialiu namu jau mažiau. Žemė užimta ir medžiagos sunaudotos.

Kažkas laimėjo loterijoje milijoną. Vadinasi, tikimybė laimėti sumažėjo iki nulio.

Kažkas susirado antrąją pusę. Vadinasi, antrų pusių galimybė jau panaudota, taigi surasti savąją tikimybė mažesnė.

Kažkas patyrė sėkmę. Visi šypsosis ir sveikina, bet viduje   pavydi. Ir ne šiaip pavydi, bet viso savo gyvenimo filosofiją šventai stato ant  pagrindinio ekonomikos principo    gerybės yra ribotos. Gal šis principas yra tikroji Lietuvos religija?

Kažkas susilaukė vaiko. Vadinasi, ribotų išteklių pasaulyje mano vaikams klius mažiau, nes bus didesnė konkurencija!  Tai va, kur šuo pakastas.

Taip, kiekvienas mes turime grupelę žmonių  šeimą, draugus, pačius artimiausius, su kuriais nekonkuruojame. Jų sėkme džiaugiamės ir gėrybėmis dalinamės, sėdime už vieno stalo, nes žmogus juk socialinė būtybė, jam reikia artimo kontakto, bendravimo ir dalinimosi. Be visi kiti, visi, kurie lieka už rato    konkurentai.

Ekonomika susikūrė kaip ribotų išteklių pasekmė  – juk visko pasaulyje yra ribotai, taigi reikia tai panaudoti kuo efektyviau. O kadangi yra ribotai  tai visiems neužteks.  Juk paskaičiuota, jei visas pasaulis gyventų, kaip dabar gyvena vidutinės klasės britas, žemės išteklių užtektų tik keliasdešimčiai metų. Jei visi taptų įžymybėmis, tai kas būtų gerbėjų minia? Jei visi praturtėtų, kas lenktų nugaras fabrikuose ir plautų tualetus?    rybių yra limituotai.Vadi, mes turime kažką todėl, kad kažkas kitas to neturi. Vadinasi, jei kitas turi kažką, aš automatiškai tai prarandu. 

Kai bandau tai paaiškinti vyrui, kuris gimė ir augo Nyderlanduose, jis laikosi savo.

Sakau: „Gerai, tu matai pusiau pilną stiklinę, o ne pusiau tuščią, bet jei ji tik viena, o gerti nori daugelis? ”

O jis naiviai aiškina: „Tų stiklinių yra pilna, visiems užteks “.

Aš: „Ne, yra tik VIENA stiklinė. ” O jis: „Jų pilna. ” Ir viskas.

Va tuo ir skiriasi mūsų mąstymas. Aš tyliai (tikrai nenorom!) graužiuosi, kad kažkas gauna tai, ką aš prarandu, o jis džiaugiasi, kad kažkas gavo, net tai apskritai egzistuoja.

Bet, kai gyvenau Nyderlanduose, atsigavau.

Lieka klausimas, ar tikrai yra laimės limitas? Sėkmės limitas? Gerų santykių? Optimistinio požiūrio limitai? Ar tikrai tik penkiasdešimtt (tarkim) procentų žmonių pasaulyje gali būti sėkmingi, ir kiti penkiasdešimt – ne?

Atsakymas labai juokingas: NIEKAS to juk nežino. Iš kur mes tada taip prisigalvojame? Juk tai sukuria destruktyvią aplinką, nuo kurios patys ir kenčiame. Pavydime, patys dažnai nesuprasdami ko. Iš tokios aplinkos išvažiavę lietuviai labai greitai pasijunta daug geriau. Kai kam, galbūt, prireikia daugiau laiko, kol jie supranta,  kad kitoje šalyje niekas nelinki jiems blogo. Niekas nesmerkia ir nevertina neigiamai. Žmonės ten atsipalaiduoja, pradeda šypsotis, atsiskleidžia. Nebenori grįžti.  Nebenori į savo kaimą pas kaimyną, kuris džiaugsis, jei jo šuo nudvės.

Ne, aš tikrai džiaugiuosi, kad vienas kitą mylinti pora pagaliau susilauks vaikelio. Bet tas velniukas ant mano peties šnibžda: o gal dar nesusilauks… Baisu. Už ką mums tokia baisi bausmė, NESUGEBĖTI nuoširdžiai, iš tikrųjų, pasidžiaugti už kitą? Už ką?

 

 

 

 

 

p.s. Publikavus šią įžvalgą, mane pradėjo bausti. Trys (!), net trys draugės pranešė, kad laukiasi. Viena –pirmojo, kita antrojo, trečia – ketvirtojo.

Ir kaip aš galiu dėl jų nesidžiaugti?…

Nesvarbu, ką valgai, svarbu, kaip jautiesi.

 


Važiavau gatve, prie šviesoforo sustojusio automobilio galiniame lange pamačiau popierinį Mc Donald’o maišelį. Tuoj pat pajutau seiles burnoje. Kaip norėčiau!.. Ir tuoj po to: ne ne, ne, juk negalima. Nesveika. Tai juk junk food, tikras šlamštas. Iš ko ji padarytas, net nesinori žinoti. Fui fui fui.

Ir nėjau ir nevalgiau.

Bet, tas maišelis niekaip neišėjo iš prisiminimų akiračio. Noriu aš to McDonald’o, ir viskas. Juk visi žino, kad greitas maistas gaminamas taip, kad sukeltų priklausomybę. Nors man tai ir negresia, nes ten valgau kartą per du mėnesius, bet dabar  noriu ir viskas.

Bet čia dar ne pati baisiausia istorija.

Laukiausi, buvau jau septintam mėnesy. Vyras nusprendė mane palepinti, pakelti nuotaiką ir pakvietė į restoraną. Sako, rinkis, kokį tik nori, patį brangiausią ir geriausią, kviečiu.

Oho, koks malonus pasiūlymas! Kokį tik noriu? Kad ir Trakuose ar Palangoje, bet kokį?

Bet kokį.

Permečiau galvoje visą maistą, kurį mėgstu. Juk dar ir nėščia, reikia gi galvoti, kas gerai kūdikiui. Bet, tai juk ypatinga proga – jokios progos. Tiesiog, pasilepinimui, atsipalaidavimui, atitrūkimui…

Spėkit, kur mes romantiškai papietavome?

Teisingai, McDonald’e.

Po kelių dienų (kelias dienas negalėjau pamiršti to nelemto maišelio), paklausiau vyro, ką valgysime pietums. Abu tingėjome gaminti, taigi pasitaikė puiki proga   pasiūliau parsivežti junk food iš McDonald’o. Patikėkite, jaučiausi geriau, nei po žalių salotų su šlakeliu geriausio alyvuogių aliejaus ar neriebios virtos jautienos su ekologiškomis morkytėmis, pagamintomis ant garų.

Yra padarytas tyrimas. Vienai grupei duotas paragauti batonėlis ir pasakyta, kad tai sveikas batonėlis, kitai   tas pats batonėlis ir pasakyta, kad tai skanus batonėlis. Paskui paklausta apie alkio lygį. Visi, kurie valgė „sveiką“ liko alkani, tie, kurie valgė „skanų“, buvo sotesni.

Taigi, taigi. Ar gali alkanas žmogus būti laimingas? Pagal Maslow piramidę  ne. Pirmiausia turi būti patenkinami fiziologiniai poreikiai, paskui saugumas, meilė, pagarba, saviraiška ir, – tik tada galima laimė.

Arba, štai kitas pavyzdys. Visom moterims būna PMS (priešmenstruacinis sindromas).

Tai baisus sindromas, kuris užpuola maždaug savaitę per mėnesį ir tą savaitę gali padaryti tai, dėl ko paskui būtinai gailėsiesi. Ištaškyti viską. Susipykti su visais. O paskui taikytis iki sekančio PMS’o.

Bet, valio, aš radau vaistus –  Š-O-K-O-L-A-D-Ą. DAUG šokolado. Pajutus pirmuosius simptomus,  – visą dieną vien šokoladas. Man padeda.

Taigi, O DABAR IŠVADOS – kas geriau? Ar išneštos durys nuo emocijų sprogimo ar „dozė“  nesveiko maisto?

Turint omenyje, kad santykiai svarbiausia, vienareikšmiškai   ryk, kiek gali. 

Tik svarbiausia   savęs negraužti ir nepadaryti to įpročiu. 

SĖKMĖS!

Sėkmės!

Rėmiausi: McFinkelstein SR, Fishbach A. When healthy food makes you hungry. Journal of Consumer Research. 2010;37(3):357–367.

Į vienus vartus.

Kartą, seniai seniai, teko lankytis Maskvoje. Pagal privalomą programą  būtina pamatyti  apsilankėme teatre. Nebeatsimenu nei režisieriaus, nei spektaklio pavadinimo, bet puikiai prisimenu matytą istoriją.

Keturi nepažįstami  žmonės paliko šį pasaulį, kiekvienas skirtingai, ir susitiko aname. Jie visi atsidūrė tuščioje patalpoje užrakintomis durimis. Uždaryti ten, visi pasijautė visai prastai. Maža erdvė, nei lovos, nei čiužinio pailsėti, nei kėdės atsisėsti. Bandė išsiveržti, išlaužti duris, išgriauti sienas, viskas veltui. Bandė veikti kaip komanda, juk visų tikslas buvo vienas  pabėgti. Nepavyko, bet prasidėjo didžiausia jų kančia.

 

O kančia buvo tokia, kad kiekvienas iš jų ėmė trokšti, geisti, siekti kito, kuris, savo ruožtu  kito. Susidarė grandinėlė, ratas, besisukantis tik į vieną pusę. Pagyvenusi moteris sekė paskui dailų pagyvenusį vyrą, šis  paskui jauną vaikiną, jaunas vaikinas paskui vyresnę moterį, o ji paskui pirmąją moterį, kuri siekė vyresnio vyro…ir taip toliau, ir taip ratu. Kiekvienas iš dalyvių tiek įsigyveno į šį naująjį savo tikslą, savo geismų objektą, kad staiga atsidarius užrakintoms durims nei vienas iš jų savo noru nebepaliko kambario. Tarsi apsėsti, jie toliau siekė savo objekto, kuris bėgo nuo jų, paskui savąjį.

 

Nežinau, skaistykla tai buvo, ar pragaras.

 

Vienpusis ryšys – neišvengiama kančia. Ir, nors ir kaip norėtųsi, tai niekada nepasikeis.

 

Bėk nuo vienpusių santykių!

 

Išsivalyk nuo tų naikinančių ryšių ir netapk vampyru.  Nes tie, kurie siekia, bet negauna  dažnai imasi prievartos ir siurbia savo objekto energiją.  O nuo to tampa tik dar labiau nelaimingesni.

 

Nesvarbu, ar tai vyksta šeimoje, ar pomirtiniame kambaryje, ar draugų būryje. Vienpusis ryšys yra destruktyvus, jis neveda niekur, tai nukirstos šaknys ir medis niekada nesužaliuos. Pasaulyje veikia tik abipusis ryšys. Medis auga, jei turi šaknis ir yra laistomas lietaus. Auga ir duoda vaisių.

 

Jei sakai, kad myli, o tavęs – ne, apgaudinėji save. Negali mylėti to, kuris nemyli tavęs. Tu nemyli, o tiesiog nori, kad tas objektas tave mylėtų. Juk mylime ne kitą žmogų, o savo atvaizdą kito akyse. Neapsigauk!

 

Viskas, paliekam nudžiūvusius medžius ir einam ieškoti žydinčių.

 

KAKĖ MAKĖ ir sėkmės istorija.

Paprašiau interviu iš KAKĖS MAKĖS kūrėjos, sumanytojos ir „mamos“  Linos Žutautės.

Ruošiausi. Susitariau palikti vaikus priežiūrai bet kokiu metu, kada tik ji pasakys, kad gali susitikti. Pasiruošiau klausimus, apmąsčiau juos ir vėl permąsčiau. Apgalvojau,  kur susitikti, kada susitikti, ką apsirengti, ko klausti, kaip klausti, kaip viską įrašyti ir paskui apdoroti. Blogiausiu atveju, jei jau visai negalės susitikti, maniau prašysiu bent jau atsakyti į klausimus raštu.

Man net į galvą neatėjo, kad sulauksiu tokios reakcijos.Tyla.

Parašiau jai ir per facebook’ą, ir elektroniniu paštu, mačiau, kad skaitė…bet tyla.  O aš juk norėjau padaryti jai nemokamą reklamą. Taigi, matyt, reklamos jai nebereikia. Ne tik reklamos, bet ir bendrauti su kiekvienu parašiusiu nėra poreikio/galimybių.

Na tiek to. Interviu nedavimas, tiksliau, kontakto neužmezgimas, nes nereikia nei įtikti, nei reklamos, dar geriau iliustruoja tai, ką noriu pasakyti. O pasakyti noriu tai, kad sėkmė yra ĮMANOMA. Net ir šiais laikais, nors apsižvalgius iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad viskas jau yra sukurta, viskas parašyta ir ratas išrastas.

Bet tai netiesa,  nes visada galima sukurti kažką iš naujo,  padaryti kažką truputėlį kitaip!

Štai ir pavyzdys. Kai jau tiek yra prirašyta ir prileista vaikiškų knygelių, tiek, kad net akys raibsta ir galva sukasi, kai atrodo, kad, net uodas nosies nebeįkiš į jų tirštimą…. ateina Kakė Makė ir sumuša visus rekordus.

Kur jos paslaptis?

Pradžioje tai tik KAKĖ MAKĖ ir netvarkos nykštukas. Paskui – KAKĖ MAKĖ ir pabėgusios ausys. O per kelerius metus – visa industrija knygų, enciklopedijų, prausimosi priemonių, marškinėlių, negazuoto vandens, spektaklių, gyvų personažų ir minia išsižiojusių iš susižavėjimo gerbėjų, nuo pusantrų iki septyniasdešimt. Ir tai dar ne pabaiga, laukiame naujos istorijos ir bandome pakliūti į spektaklį, į kurį nuolat nebėra bilietų.

Visa tai vyksta DABAR. ČIA. Autorė – viena iš mūsų, visiškai tokia pati, kaip ir mes.

Arba, visai kita istorija – Beata. Kuo ji ypatinga? Niekuo. Maloni moteris, mėgstanti gaminti. Kiek tokių yra?

Ir – visa Beatos industrija. Kur jos paslaptis?

Arba – Facebook’as. Paprasčiau nebūna, žmonės susirašinėja, dalinasi nuotraukomis ir video. Bet kai tai daro VISI, jis keičia pasaulį. Gali nemėgti facebooko, bet be jo gyventi nebegali. O jo idėja yra tokia pat paprasta, kaip į pieną įsipilti kavos.  Kur jo paslaptis?

 

Kakė Makė, Beata, Facebook’as tik iliustruoja, kad VISADA yra vietos ką nors sukurti. V-i-s-a-d-a.

 

Neleisk sau galvoti, kad esi to nevertas, ar per prastas. Per paprastas. Visi mes paprasti. Ir Lina, ir Beata, Markas – paprasti žmonės. Pataikė su idėja į tinkamą vietą ir tinkamą laiką. Jų sėkme negali nepatikėti.

 

Tačiau, kurti gali ne tada, kai nori išpopuliarėti, ar pinigų, o tada, kai turi kažką, ką nori išleisti. Tik tiek. Turi kažką, ką nori išleisti. Ir išleidi. O paskui – viskas įmanoma.

 

Taigi, kurk. Nes ką gali žinoti, gal sėkmė laukia kaip tik… TAVĘS?!

Obuolys nuo obels.


Nesirengiau, nesivaliau dantų, nepusryčiavau. Tik pašokau iš lovos ir tuoj pat puoliau prie kompiuterio. Vaikai kaip susitarę, visą rytą elgėsi ypač ramiai, taigi viską dariau viena atgalia ranka, o galutinai į realybę grįžau tik antrą valandą dienos.

Apsidairiau.

Oho, namai – kaip karo! Vakar vakare ir šiandien dar nieko netvarkiau. Būtinai reikėjo susitvarkyti.

Paguldžiau dukrytę pietų miego ir pati pasijutau tokia pavargusi, kad užsnūdau kartu. Pažadino mažiuko verksmas. Verkė gana ilgai, jau norėjau eiti žiūrėti, kol su trenksmu neatsidarė durys ir vyras skubiai padavė jį man. Aš klijuoju! Na, gerai. Pamaitinau, jis nurimo ir pagaliau pradėjau tvarkytis.

Gerai sutvarkysiu bent jau viršų. Iki vakaro, kai guldau mažiuką miegoti, turėčiau suspėti. Vyrą išsiunčiau į parduotuvę, pasiėmė ir ką tik pamiegojusią dukrą, taigi mes su mažiuku ramiai ir kruopščiai ėmėmės darbo.

Dukros kambarys, darbo kambarys, vonia, tualetas, miegamasis. Rūbų spinta, krūva skalbinių. Viskas sklandžiai, liko tik išsiurbti ir išplauti grindis. Kaip gerai, kad turiu vyrą, nes užstrigo siurblys. Jis kaip tik grįžo iš parduotuvės, pataisė. Dar ir išvirė sriubos, kol tvarkiausi toliau. Ir ne tik – pats pradėjo tvarkyti apačią, matyt, jau nebeapsikentęs visur besimėtančių žaislų, žieminių rūbų, užklotėlių, paklotėlių, vežimėlių, nešvarių indų, maisto likučių, jau nekalbant apie trupinius ir dėmes.

Na, kad jau pradėjo…man reikia užbaigti, nors ir neplanavau. Man patinka tvarkytis ramiai, kruopščiai, savotiškai medituojant.  Bet laiko turėjau nebe daug, taigi teko suktis.

Sukausi. Jau atsisukau ir iki virtuvės, liko tik nuvalyti stalviršį ir sunešti nenaudojamus žaislus viršun, kai vyras nusivedė vaikus į vonią. Žinojau, kad jam sunku su dviem, tai įjungiau didžiausią – penktą bėgį. Na, negaliu, negaliu aš palikti darbo nepabaigto. NEGALIU.

Pagaliau užlipau su dalimi žaislų į viršų. Pastebėjau, kad ir skalbiniai jau išsiskalbė. Reikėjo dar ir juos sutvarkyti, juk nepaliksi skalbimo mašinoje per naktį. O dar atnešti ir sudėti į dėžes likusius žaislus. O jau devynios…

Va tada, beveik panikuojančią, mane vyras ir pamatė. Pamatęs tuoj pat norėjo atiduoti mažiuką man. Juk jam sunku su dviem.

O tada… užtvanka griuvo, pykčio ir nepasitenkinimo upė patvino. O kas baisiausia, sureagavau lygiai taip, kaip mano mama kalba su mano tėvu, kai būna supykusi. Visos mano pastangos užbaigti darbą laiku, nes pusę dienos dariau savo dalykus, o ne rūpinausi šeima, dirbti kaip komanda, kad visi būtų laimingi, nusimaudę, laiku suguldyti ir nesusipykę, BUM! ir žlugo.

O kodėl? Nes elgiuosi lygiai taip pat, kaip ir mano mama. Nenoriu, suprantu, bet vis tiek kopijuoju savo šeimos modelį. Matau iš šalies, matau, kaip tai neteisinga ir niekur neveda, bet kai ateina TA viena sekundė, kai turiu vienaip ar kitaip sureaguoti, reaguoju lygiai kaip ji.

Aš nenoriu po keturiasdešimties metų gyvenimo kartu turėti tokius santykius, kokie sieja mano tėvus dabar. O jei taip ir toliau elgiuosi, taip ir bus. Pati matau, kad mano elgesys veda prie to.

Taigi, didysis klausimas: KAIP nusiristi nuo obels?

Kritiškai mąstyti. Ir – ATSIPRAŠYTI!

Patyčios mokykloje: po dvidešimties metų.

Karščio banga plūstelėjo į galvą.

Staiga prisiminiau tą jausmą. Nenorą dalyvauti klasės susibūrimuose ir renginiuose. Todėl, kad nenorėjau patyčių.

Buvau objektas, pasirinktas labai paprastai. Akiniai, pirmas suolas, nekokia mokinė, žioplavota, lėtai bręstanti. Ir net ne tai, kad buvome neturtingi – visi tais laikais buvo panašiai neturtingi, jei tik kieno tėvai nedarydavo „chaltūros“. ar negaudavo siuntinių iš Amerikos ar Vokietijos. Visi mes pirkome už tokį patį tėvų atlyginimą tose pačiose parduotuvėse. Visi nešiojome vienodas uniformas. Bet, dėl blogų akių aš sėdėjau pirmame suole jau nuo pirmos klasės, o tai uždėjo antspaudą. Ir ne tik tai. Kai prisimenu save tada, tikrai buvau pasimetusi gyvenime. Šiek tiek neįgali. Užsiblokavusi. Silpna. Nekūrybinga, nemadinga, negraži. Nenorėdavau eiti į klasės renginius. Mokykla – kas kita, ten buvo mokytojai, ten buvo mano draugės. O renginiuose visos ribos nusitrindavo, mokytojų nebuvo, draugės manęs negynė, pačioms gyventi norėjosi. Todėl ir nenorėjau tų susirinkimų  – tai pas klasioką, tai žygyje, tai.. dar kur nors.

Nors iš tikrųjų, taip norėjosi…

Kartą, visgi pasiryžau. Važiavome į ekskursiją valtimis. Visi puikiai nusiteikę, aš taip pat. Turėjome plaukti vieni, be mokytojų. Kiekvienoje valtyje turėjo plaukti po du. Visi susiporavo ir susėdo, o aš likau ant kranto. Nežinau, kur buvo mano draugės, gal susiporavo, o gal ir nebuvo. O gal buvome susipykusios. Nežinau. Bet likau ant kranto ir man pasidarė taip graudu, kad apsiverkiau. Tada Marius (Jančius) ir Ramunė, klasės elitas, priėmė mane į savo valtį. Daiktus priėmė kažkas kitas, o jie mane, kaip balastą, kurio jiems pagailo. O aš neįdėjau visai jokio indelio į žygio eigą… Sėdėjau kaip tas balastas raudonomis akimis ir stebėjau, kaip jie tariasi, pro kur geriau plaukti ir kaip stumti valtį, užplaukusią ant seklumos. Gerai jaučiausi tik savo kampe ir savo dienoraščių sąsiuviniuose. Taip pat su savo draugėmis, su kuriomis valandomis kalbėdavome nemokamu laidiniu telefonu filosofinėmis temomis.

Nepasakyčiau, kad jaučiausi labai blogai. Na, gal du ar tris kartus mane pravirkdė. Jei ne Smirdžiaus (vardas paskolintas) nuolatinis “o, Teklyyyytėė”, visai būtų buvę neblogai. O aš niekada sau ir nepripažinau, kad iš manę tyčiojasi.

Atsimenu, kai Eglė perėmė ragelį ir pasakė, nepyk, Tekle, aš atsakiau, nieko tokio, man pačiai linksma. Kaip nebus linksma, kai vieno klasioko namuose buvo susirinkusi grupelė ir vienas iš jų – toks plonas,  mažutis ir pats labai juokingas berniukas man paskambinęs ėmė porinti, kad mano sode laukus užtapijo. Taip pat, kai kartu su Ramune juokiausi iš savęs, kai ji pasakojo sutikusi mane parduotuvėje ir paklausė, ką perku, atsakiau dešros, nes katinai trečia diena neėdę. Net dabar apie tai rašant ir tai prisiminus, mane ima juokas. O dabar į mano juoką reaguoja mano šešių mėnesių sūnelis, taigi dar vienam žmogui linksma.

Arba – kai su kita drauge po mokyklos, apie ketvirtą po pietų ėjome į miestą iš mano namų, o mano mama klausė – kur einat vidurnaktį? Juokdavomės tais laikais iki žandų ir pilvų skausmo, na, ir kas, kad iš manęs.

Niekada nesupratau tų ribų. Kas yra patyčios, o kas dar ne? Jei ir tau linksma, tada ne patyčios? O jei tau nei šilta, nei šalta? Smirdžiaus ir jo sėbrų “juokeliai” dažniausiai  būdavo tik jiems patiems juokingi. O man dažnai būdavo tas pas. Sakydavau: durniai, ir toliau dirbdavau savo darbus.

Kitą kartą, kai mane pravirkdė, kalbėjau su Edita, kažką įdomaus, o bernai žaidė supdami kažkokį maišą prie lentos. Tik švyst maišas man į galvą. To pakęsti tai jau negalėjau, ašaros susikaupė akyse. O Edita: neverk, kalbam toliau. Paguodė.

Bet kai sukrovė man į portfelį visos klasės fizikos knygas ir jis tapo toks sunkus, kad net negalėjau jo pakelti, o kai atėjo į klasę  fizikos mokytojas, Smirdžius pradėjo šaukti, kad aš norėjau visas knygas išsinešti namo… man irgi buvo juokinga.

Kaip ten bebūtų, tai, kad iš manęs mokykloje tyčiojosi, padarė mane tik stipresnę. Labiau stabilią, labiau pasitikinčią savimi. Tai buvo nemalonu, bet tada aš ėmiau tobulėti. Tada aš pradėjau rašyti.

Gal todėl, kad rašiau, patyčios manęs nepalietė. Atvirkščiai, kaip tik ši poza mane padarė drąsesne, atsparesne. Mane juk kažkas nuolat baksnodavo, o man reikėjo atsilaikyti. Neuždepresuoti. Nepasiduoti.  Tai mane ir užgrūdino, dabar esu drąsi. Man nebūtina su kuo nors žūt būt susidraugauti, kad tik nelikti vienai. Nebūtina patikti, galiu sakyti viską tiesiai, kaip galvoju.

 

Taigi, MORALAS:

 

Jei iš tavęs tyčiojasi,

juokis kartu,

arba:

nekreipk dėmesio.

 

Ir – rašyk dienoraštį. Rašymas visada padeda ir niekas iš tavęs niekada rašymo neatims.

 

Ačiū, Smirdžiau.  Ačiū, kūrybinių dirbtuvių autoriau, kuris sukėlei prisiminimus. Po dvidešimt metų, o mokykloje niekas nepasikeitė.

Turi problemą? Kalbėk.

Neseniai užsiregistravau į kūrybinio rašymo dirbtuves. Tai yra, atsitiko būtent tai, ko siekiau. Va taip  po truputį, po trupinėlį, po žingsnelį, po lašelį sprendžiasi mano problema. O mano problema tokia:

Noriu išmokti rašyti.

Visomis prasmėmis, išmokti:

Aklai spausdinti – greitai ir tiksliai;

Rašyti be gramatinių ir skyrybos klaidų;

Gerai rašyti angliškai;

Atrasti savo originalų rašymo stilių, kad šviesa sklistų iš po pirštų;

Išmokti atskleisti idėjas skaniai, paprastai ir įspūdingai;

Išmokti rašyti SEO tekstus;

Išmokti rašyti žurnalistinius straipsnius;

Uždirbti iš rašymo;

Rašyti knygas. 

Dar laukia ilgas kelias. Rašytojų teatre aš esu jei ne kūdikis, tai tikrai dar labai mažas vaikas. Bet, laiko aš turiu. Tikiuosi, bent jau pusę dienos skirti šiai problemai spręsti. Stengiuosi daug skaityti, daug rašyti ir KALBĖTI apie tai.

Aš kalbu. Ir – viena draugė atsiuntė nuorodą į Kūrybinių dirbtuvių puslapį. Vyras – pamokė, kaip užsidirbti pinigų rašant SEO tekstus. Kažkas (jau nebepamenu) atsiuntė nuorodą į žurnalistikos kursus. Pati radau fantastišką blogą apie rašymą http://www.grafomanija.com, ačiū Sandrai. Draugės, su kuria labai mažai bendrauju,  mama perskaitė mano blogą, sakė, patiko. Dar keli žmonės pagyrė. Vadinasi, nekalbu į orą, yra, kas ir perskaito. Jau turiu sąrašą knygų, kurias turiu perskaityti. Turiu ilgą sąrašą temų, apie ką noriu parašyti.

Ir žingsnelis, po žingsnelio…

Kai turi problemą, reikia kalbėti apie ją.

Net įsivaizduoti negali, kiek galimybių atveria, kiek durų atrakina, kiek langų atidaro vien sklindantis garsas iš lūpų į ausis.  Vos ne gali girdėti atšaunamų sklendžių girgždesį, jausti gaivų orą, sklindantį pro pravertus langus… O gal tai pavasario oras, kuris jau visai nebe už kalnų?

Esmė tokia. Jei užsidarysi su savo bėda, svajone ar problema, ji neišsispręs. Geriausiu atveju, užsimirš. Bet ar to sieki? Aš tai ne.

Nauji planai, idėjos, siūlymai ateis tarsi savaime, jie ves link užsibrėžto tikslo. Atrodys, visas pasaulis palaiko ir viskas priklausys tik nuo tavęs. Nuo tavo užsispyrimo, nes darbo dar laukia…netyčia parašiau laukai, taigi išėjo puiki metafora, nes dar laukia tiek darbo, kiek reikia nuravėti visą braškių lauką, besitęsiantį kilometrus. Bet, juk tikrai gali, jei tik nori, jį nuravėti.

Taigi, jei yra problema – reikia ja dalintis. Jei ne vienas, tai kitas ką nors žinos, turės, mokės ar patars. O tada visa gauta pagalba užsitaisyk sparnus ir pirmyn, link savo svajonės.

Ps. Patarimas – geriau turėti svajonę, kuri niekada neišsipildo, tai yra, ne svajonę faktą, o svajonę procesą, tada ji ilgai neš džiaugsmą ir paguodą.

Nuoširdumo užteks?

„Nuoširdumo užteks“, perskaičiau vienos pradedančios poetės ir rašytojos tekste. Skambėjo labai gražiai. Tik ar tai tiesa?

Papasakosiu vieną istoriją.

Kartą, aplankė mus mano vyro bosas, atvykęs iš Amerikos.  Pradžioje šiek tiek nervinausi, pergyvenau, juk toks didelis žmogus pagerbs mus savo persona. O dar iš Amerikos! Nors, tiesą sakant, tai, kad jis yra iš Amerikos, šiek tiek ramino. Man regis, žmonės ten paprastesni, nuoširdesni, nestebi ir nevertina visko kaip mūsiškiai. Žinojau, kad jis mažo ūgio, bet kai pamačiau jį, įžengusį pro mūsų duris, iš karto pajutau jam simpatiją. Mažo ūgio žmonės man kažkodėl netrodo grėsmingi, neįsivaizduoju, kaip Napaleonui tai pavyko. Paprastas, malonus žmogelis, labai mandagus, visai nebaisus. Paprastas, bet neprastas…

Atvežė dovanų. Dukrytei – tokią, kokią ji ypač mėgsta, pataikė kaip pirštu į akį. Vyrui butelį, man – saldainių. Jau tada stebėjausi: būdamas toks užimtas žmogus, pirko, pakavo į savo lagaminą, skraidino per visą Atlantą, tarsi būtų geriausias šeimos draugas.

O toliau buvo dar geriau.

Maisto siūlyti neketinau, galvojau, išgersim kavos ir užteks. Bet, netikėtai mano širdies ir šaldytuvo durys atsivėrė. Ten (šaldytuve, ne širdyje)  dar buvo likę tetos privirtų cepelinų. Nors be galo skanių, bet išvaizdos ne kokios, svečiui tikrai nebūčiau drįsusi siūlyti… Bet jam – taip.

Man nedrąsiai pasiūlius, jis nei sekundės nesuabejojęs džiugiai sutiko paragauti. Atrodė net susižavėjęs tais apskrudusiais cepelinais, primenančiais jam jo gimtosios Lenkijos patiekalus. O kai dar pamatė manų košę dukrytei, prisiminė ir savo vaikystę – tokią valgydavęs.

Man visa tai atrodė kažkas neįtikėtino, iš žvaigdžių karų srities. Toks žmogus ir taip bendrauja.

Vienu žodžiu, ar tai kultūrinės šaknys, ar asmenybės subtilumai, ar amerikietiškas draugiškumas, ar didelio žmogaus paprastumas (todėl jis ir didelis) ir betarpiškumas man leido pasijusti, tarsi jis būtų mano senas draugas. Rodės, kad galėčiau apie viską su juo pakalbėti. Rodės, kad jis žino, kas yra skausmas, todėl negali mums pakenkti.

Žodis vijo žodį, ir nors vizitas truko ne daugiau nei porą valandų, išsiskyrėme labai šiltai. Prieš tai dviese sukapoję, nes vyras tokių dalykų nevalgo, visą keptuvę skrudintų cepelinų su grietinės likučiais, užkandę pusseserės atvežtos tobulo skonio lašišos iš Norvegijos, pagurkšnoję vyno, dukrytei keturis kartus sudėliojus ir vėl išdėliojus naująją dėlionę. Jam viskas buvo taip įdomu ir taip nuostabu, kad įdėjau jam net lauktuvių – slyvų iš kaimo. Jau atsisveikinus, tamsoje privažiavusios taksi jis negalėjo įžiūrėti, todėl klausė mūsų, kur ji. Nepabijojo mums pasirodyti silpnas, o tai tik pavirtino mano „didelio žmogaus“  įspūdį.

Vizitas buvo trumpas, bet labai malonus. O po jo sekė nostalgija. Tokio santykio, tokio bendravimo nostalgija. Kodėl su visais, visada ir visur nebūtų galima taip bendrauti? Jei su pirmą kartą matomu, visiškai nepažįstamu, iš kitos šalies, kitos kultūros atvykusiu, ir dar bosu, galima?

Paskui pradėjau nagrinėti, kaip jis bendravo. Jis daug šypsojosi, domėjosi šiuo bei tuo, linkčiojo ir viskuo stebėjosi. Viską priėmė ir priėmė lyg dovaną.

O jei mes visur bendrautume ne su titulu, pozicija, atstovu, o su žmogumi? Su atėjusiu į pokalbį dėl darbo žmogum. Su kolega žmogum. Su viršininku žmogum. Su valytoja žmogum. Tiesiog, atvirai, tiesiog, betarpiškai, tiesiog, nebijant atskleisti kažko, kas mums (kaip mes įsivaizduojam) pakenktų. Juk visi mes turime trūkumų ir silpnybių, o tiesa turi stulbinantį šviesos efektą. Nuoširdumo tiesa sukuria ryšį tarp žmonių.

Aš bandau taip bendrauti, bet, deja, dažnai žmonės laiko tai silpnybe, negebėjimu „sukti uodegą“,

Neseniai mačiau dokumentinį filmą apie Putiną. Jo elgesyje, jo aplinkoje ir jo metoduose labausiai man į akis krito melas. Melas melas melas, nuo pat pradžių. Visas jo gyvenimas yra melas. Gal tik meilė dukroms – ne. Bet visa kita – „uodegos sukimas“. Bandymas įtikinti kitus tuo, kuo jis nori, kad jie tikėtų. Kas toli toli apsilenkia su tiesa. Ir tik retais retais retais ir labai  epizodiškais, vos ne tarp eilučių atvejais, tik artimiausioje aplinkoje, jis leidžia suprasti tiesą. Savo tikruosius motyvus ir tikruosius tikslus.

Aš nenoriu būti kaip Putinas. Tačiau, nuoširdžiai bendrauti, neapipinti savo gyvenimo melo vijokliais, kurie, galbūt, saugo nuo smūgių, bet neleidžia aiškiai matyti, reikia didelės drąsos ir pasitikėjimo savimi. Gal ilgintis tos drąsos Lietuva ir buvo pavadinta drąsi šalis? Arba kitaip – norėta pasakyti:

Išdrįskime gyventi taip, gal galėtum teigti – nuoširdumo užteks!    

 

Kasdienybės cukrus – komplimentas.

Esu pripratusi prie komplimentų. Komplimentai manęs nestebina ir euforijos nesukelia. Jei aš atrodau gražiai, pati matau veidrodyje, man nebūtina to sakyti. Matau ir kitų žmonių akyse. Ištartas „gražiai atrodai“ man skamba taip pat, kaip „saulė šiandien pakilo“.  Lyg sakytų naujieną.

O jei atrodau negražiai – pasakytu „gražiai atrodai“ netikiu. Arba atlieku darbą pusėtinai ir mane pagiria – nevertinu. Juk matau, kai darbu galiu didžiuotis pati.

 

Bet du mano gautus komplimentus malonu prisiminti ligi šiol. Ar dėl to, kad jie buvo mano autoritetų ištarti? Ne. Ar todėl, kad pagyrė labiau, nei aš tikėjausi? Gal. Ar todėl, kad buvo netikėti ir originalūs? Tikrai taip.

Kartą dalyvavau draugės vestuvėse. Jaučiausi prastai, nes neturėjau poros, o ji, va mat, ženijasi. Bet draugė gera, todėl norėjau sudalyvauti  jos šventėje. Tuo labiau, kad mes vienoje valtyje jau keletą metų plaukėme per pažinčių, meilių, nusivylimų, euforijų ir vėl nusivylimų vandenis. Jai pasisekė. Surado savo Jį.

Pasipuošiau paprastai, vis tiek visi bus poromis, tai ką man ten vilioti?.. Plaukus susukau į kuoduką, pasidažiau pati ir ant paprastos rudos trikotažinės suknelės pečių užsiraičiau tviskantį auksinį šalikėlį, kad bent kažkiek prie blizgančių vestuvininkų tikčiau.

„Panele, ateikit čia“, – pakvietė mane vienas iš pagyvenusių muzikantų, kurie vedė programą.

Vakaras sprūdo man iš pirštų, beveik nieko nepažinojau, neturėjau su kuo pasikalbėti… Iš neturėjimo kas veikti, buvau pakeliui į lauką parūkyti, todėl šiek tiek susinervinau.

Nustebusi, nepatenkinta, priėjau.

„Ar aš jus kažkur mačiau?“, – klausimas.

„O Dieve, ir vėl“, – pagalvojau.

„A, prisiminiau.“, – skubiai, tačiau rimtu veidu tarė muzikantas.

Paryžiuje ant podiumo, per mados savaitės pristatymą. Ar ten tikrai buvote jūs?…“ 

Išgirdus šiuos žodžius, tokius netikėtus ir gražius, staiga visas vakaras grįžo į savo vietą. Šokau, šypsojausi ir bendravau. Visi staiga tapo malonūs ir labai draugiški. Va, kartais kiek, nedaug, tereikia.

 

O antrą kartą, mano pirmojo rimto darbo bosė, verslininkė iš senų laikų, moteris be skurpulų, ne tik nepaisanti darbuotojų gerovės, bet išnaudojanti juos be jokios sąžinės, vienu momentu, tarsi maloniai nustebusi, nors ir negalėdama sau leisti būti maloni, paklausė:

…ir kas tave tokią užaugino?…  ar čia mama taip išauklėjo?“

Ir tai buvo mano triumfo akimirka. Ir dėl to aš ant jos nepykstu.

 

…Pasakyti komplimentą taip, kad išvirkščia žmogaus nuotaika išsiverstų į gerąją pusę.

Tokiu momentu, kai jis labiausiai nesitiki.

Tokį, kokio nesitiki.

Nuoširdžiai!

 

Komplimentas, kaip ir visi dideli dalykai, nieko nekainuoja.  Tai yra dovana, kurią malonu dovanoti,  malonu ir gauti.  Tai – kasdienybės cukrus, kurį kiekvienas turi, bet gali panaudoti jį tik atiduodamas kitam. Tik kodėl mes jų taip gailime? Gal todėl, kad negauname, todėl ir gailime? O gal todėl, kad pirma ieškome trūkumų, o privalumus priimame kaip savaime suprantama? Bet toks elgesys nepadeda, jis naikina.

Kodėl neužsibarsčius šiek tiek cukraus pudros ant gyvenimo?

Reikia tik truputį pasistengti, kaip ir išmokti pasakyti atsiprašau, taip išmokti pasakyti netikėtą ir originalų komplimentą.

Išsirinti labiausiai susigūžusį, labiausiai nelaimingą ir pasakyti jam ką nors malonaus.  Taip turime galimybę tapti burtininkais –  daug vakarų (o gal gyvenimų?) galime sugrąžinti  į savo vietas.

Tikrai malonus užsiėmimas.

 

Ką daryti, jei nežinai ką daryti.


Stovėjau prie baro ir stebėjau už jo dirbančią moterį.

TEKŠT! Stiklinės ant stalo, į abi iš karto, abiem rankom, nusukusi veidą supila kokakolą. DZINGT, tušti buteliukai į taros dėžę. GRYBT peilis rankoje, DRYKST užšaldytų hamburgerių pokas.  PEKŠT hamburgerių “mėsa” ant grilio, BRIGŠT mikrobanginės durys, TTTTT, kasos mygtukai… Viskas TEKŠT, PEKŠT,  mėtoma atsainiai ir be meilės, ką ten meilės… Veido  išraiška rėkte rėkia “AŠ NEKENČIU ŠITO DARBO”. Nekenčiu žmonių, nekenčiu savęs…Atrodė, kad ją ne tik kažkas (turbūt tuo, kad užsakė tuos hamburgerius) ką tik įžeidė, bet ji prarado viską. Viską, ką turėjo šiam gyvenime. Pyktis, nusivylimas, įtampa, nuovargis, neapykanta – švieste švietė tame veide.

Matėsi, kad moteris nėra ragana, ji tik “laiko” tokią veido išraišką kaip skydą. Situacija buvo tokia keista, kad net truputį komiška. Pramogų įstaigoje moteris drakono veidu (ne išvaizda, bet išraiška) maitina alkanuosius hamburgeriais.

Kai praėjo juokas, pajutau gailestį. Po tokios darbo dienos, su tokia išraiška prabuvus visą dieną, koks gi gali būti jos vakaras?… O kita diena? O koks, apskritai, gyvenimas?

O dabar kita moteris.

Vitalija Katunskytė. Ikona, neturinti nei išvaizdos, nei balso. Tik plačią šypseną, neišsenkantį optimizmą ir BEGALINĮ norą. Norą daryti tai, ką daro – būti scenoje. Ir ji scenoje jau trisdešimt metų! Net susirgusi ir nebegalinti paeiti, turi tik vieną norą – kuo greičiau pasveikti, kad GALĖTŲ GRĮŽTI Į DARBĄ.

O jei ir ta  nelaiminga baro darbuotoja pradėtų megzti liemenes vaikams (tokias, kurios niekur nerandu)?

Arba su malonumu kepti gimtadienių tortus? Tokius forminius, kaip gyvus paveikslus. Ar – siūti vestuvines sukneles? Pigiai. O gal, skaičiuoti pinigus? O gal – dirbtų tikra virėja kavinėje. Ar valytoja? Aukle? Tiesiog darytų tai, kas jai patinka ir kas gaunasi geriausiai. Gal tada nereikėtų “laikyti” tos tragikomiškos veido išraiškos?

O jei visi žmonės dirbtų tai, kas jiem patinka? Juk yra, kam patinka valyti, yra – kam vairuoti, o yra – kam priimti didelius sprendimus. Visi turi kažką, kas jam patinka daryti ir kas sekasi geriausiai. Taigi,

jei nežinai ką daryti, daryk tai, ką mėgsti!

O jei nežinai ką mėgsti, tik paklausk savęs – ką aš mėgstu dirbti? Ir gerai įsiklausyk, atsakymas tikrai ateis.

Apie DABAR – akimirką žavingą.

Be dviejų minučių dešimt yra dabar. Rytoj lygiai trečią valandą irgi bus dabar. Mirties patale vis dar bus dabar. Kadangi visada bus dabar, vienintelis dalykas, kurio reikia išmokti – reaguoti į dabar.” Perskaičiau šiuos Hugh Prater žodžius ir mano galvoje, šviesus kaip žaibas tvykstelėjo supratimas. Be abejo, aš žinau, kad viskas vyksta DABAR ir kad praeitis yra istorija ir priklauso nuo atminties bei požiūrio, o ateitis – mistiška, niekas nežino, kas bus, bet … Žinoti tai ir suvokti tai yra kas kita.

Rašau aš DABAR. Jūs skaitote irgi DABAR. Rytoj ryte, poryt dieną, po metų tuo pačiu metu, vis dar bus tas pats DABAR. Ir po dešimties metų bus DABAR. Ir visą laiką, nuo pat gyvybės užsimezgimo, buvo …dabar.

O kažkada, po kažkiek širdies dūžių, gal daug, o gal ir ne, ateis akimirka, kai aš mirsiu…irgi DABAR. Lygiai tą pačią akimirką, kaip ir rašau. DABAR. Kažkada DABAR man reikės atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Jums irgi.

Ir čia aš suvokiau… kad tai, ką darau dabar DABAR, įtakoja kas bus tada DABAR. Jei aš pykstu, baruosi, gadinu ar nutraukiu santykius –tas, mano atsisveikinimo, DABAR nebus jau toks malonus. Gal vienišas. Gal piktas. Gal apleistas. Gal – nesuvokiantis aplinkos ir realybės. Gal – kaip tik suvokiantis visas savo klaidas, padarytas DABAR.

Kol turiu dar truputį DABAR, turiu būti taip, kad nesigailėčiau. Kad neliktų slogučio, kad ta, atsisveikinimo, akimirka DABAR, vis dar būtų žavinga.

Prasmė beprasmybėje.

Kokia gyvenimo prasmė?

Štai, kur pagrindinis klausimas.

Viskas, ką mes darome, yra beprasmybė.

Leidžiame savo laiką, savo dienas ir mėnesius darydami kažką, kas visai neturi vertės. Tai yra tik laiko stūmimas palaikant  tam tikrą savo susikurtą standartą. Patys sukuriame sau užimtumą, patys prisigalvojame ir problemų. Viskas tam, kad prastumti laiką. Prastumti savo gyvenimą beprasmybėje. Apsimetame, kad tai, ką susigalvojome, yra labai svarbu  tada lengviau apgaudinėti  save, kad ir patys esame svarbūs ir kažką žinome, nors nieko nežinome, nei iš kur mes, nei kur einame.

 

Kartą pagalvojau: laiminga mama, kurios vaikas sunkiai serga. Jai nebelieka klausimų. Jai nebereikia nieko sau įrodinėti ir kurti beprasmiškų veiklų. Ji visą save ima ir atiduoda, visą save paaukoja savo sergančiam vaikui. Ir ji tampa graži, ji tampa laiminga. Laiminga, nes negali sau leisti būti nelaiminga, nes tada pasiduotų. Graži, nes jos siela šviečia. Ji paima save už ausų ir ištempia iš beprasmybės.

 

Ėjau kartą per gatvę. Priešais stūmiau vežimėlį, kuriame gulėjo mano kelių mėnesių pirmagimė. Galiniai vežimėlio ratai jau buvo užkelti ant šaligatvio, kai netikėtai iš posūkio išlėkė mašina.  Šokau paskutinį žingsnį ant šaligatvio, o mintis tą akimirką buvo tokia: „Ką ji darys viena, bejėgė gulėdama vežimėlyje, jei mane nutrenks?„

 

Dar neturėdami vaikų, su vyru koketavome:  „Bet juk tu nemylėsi vaiko labiau, negu mane?„ (atrodė, kad labiau mylėti neįmanoma). Jau gimus dukrai, vėl kalbėjomės, kokius jausmus jai jaučiame ir kas pasikeitė mūsų santykiuose.  Pasakiau: „Aš pasidalinau. Aš jau nebe viena, yra mūsų dvi. Ir kaip aš galiu nemylėti savęs? Geresnės savęs?„ Ją myliu labiau, nei pirmąją save. Vaikas neatsistojo tarp mūsų, jis šoktelėjo į viršų. Pažadas liko neištesėtas,  nors vyrą myliu taip pat, vaikui teko pirmoji vieta.  Mylėti dar labiau pasirodo, įmanoma.

 

Mylėti kažką labiau, ne save –

 

                                                   TAI IR YRA GYVENIMO PRASMĖ.

Tyrimas: kas daro mus laimingais?

Jei staiga taptumėte savo ateities dizaineriais, kur panaudotumėt savo energiją ir laiką?, paklausė psichiatras Robert’as Waldinger’is.

80 proc. žmonių atsakė – tapčiau turtingas. 50 – tapčiau įžymybe.

BET.

Harwarde 75-rius metus nuo jaunystės iki senatvės buvo tiriami žmonės. Tyrimu buvo siekiama pagaliau išsiaiškinti – kas gi iš tikrųjų įtakoja žmogaus laimę ir sveikatą.

Tyrimui buvo sudarytos dvi grupės – viena iš Harvardo studentų, kita – iš pačios prasčiausios Bostono mokyklos skurdžiams mokinių. Kas du metus 724 tiriamiesiems reikėjo atsakyti į anketos klausimus apie savo gyvenimą, su jais kalbėta ir jų namų svetainėse, bendrauta su jų šeimos nariais ir bendradarbiais, atliekami medicininiai tyrimai, padaryti kasdienininio gyvenimo epizodų įrašai. Nuo 1938 m. tyrimo pradžios šiandien liko gyvi 60 tiriamųjų. Taigi, tyrimas tęsiasi ir dar pradėtas visai naujas viso gyvenimo tyrimas -bus tiriami 2000 tiriamųjų vaikų.

Taigi, kas jiems nutiko.

Vieni pasiekė aukštumų (tiriamųjų tarpe buvo net vienas prezidentas).

Kiti – susirgo alkoholizmu, šizofrenija ar mirė anksčiau laiko.

Vieni uždirbo daug pinigų, kiti ir toliau skurdo. Kai kas tapo įžymybe, dauguma – liko “pilka mase”. Kai kurie Bostono mokyklos auklėtiniai perkopė visus socialinius laiptelius ir padarė svaiginančią karjerą. Kai kurie iš Harvardo – nusirito į dugną.

Ir viso ilgo darbo, kelių kartų mokslininkų darytas tyrimas pagaliau turi tik vieną aiškų atsakymą – žmogaus laimę, džiaugsmą, sveikatą lemia ne garbė ir pinigai, o SANTYKIAI. 

Geri ar blogi santykiai lemia, kaip žmogus jaučiasi ir kokia jo sveikata sulaukus 50- ties. Geri santykiai leidžia būti laimingesniems, sveikesniems. Geri santykiai apsaugo ne tik kūną, bet ir protą. Tie, kurie turėjo gerus santykius, išlaikė ilgesnę atmintį ir šviesų protą.

O vienatvė žudo. Tačiau vienišesnis žmogus gali jaustis minioje nei vienas su savimi,  juk vienatvė tokia dažna ir santuokoje… Todėl ne parodomieji (“turiu šeimą, vaikų, gimines, draugų”), santykiai yra svarbiausi, bet tikras, šiltas, nuoširdus ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas ryšys. Tyrimas atskleidė, kad konfliktinė santuoka kenkia dar daugiau nei gyvenimas vienam. 

Sena kaip pasaulis tiesa… Tiems 80-čiai procentų žinia ne kokia, nes pinigai juk turi ištaisyti viską ir greitai, o santykiai yra viso gyvenimo darbas, sunkus ir komplikuotas…

Bet jau dabar viskas, niekur nepabėgsi, viskas oficialu. Nustatyta. Taigi, verta investuoti. Geras žodis, atsiprašymas, kava į lovą, vakarienė prie žvakių, pasivaikščiojimas, išklausymas, prisilietimas, komplimentas, šypsena, skambutis…

Taigi, Naujais Metais susikurkime gerų santykių aplinką ir sėkmė ir laimė mums garantuojama !

Rėmiausi

<https://www.ted.com/talks/robert_waldinger_what_makes_a_good_life_lessons_from_the_longest_study_on_happiness

Mano vyras su manim nesutinka.

Mano vyras su manim nesutinka, kai sakau, kad Dievas yra.

O aš jaučiu, kad jis yra. Aš žinau, nes jaučiu, kad jis yra.

…ar mes jaučiame tai, kas yra, ar mums yra tai, ką jaučiame?… Kaip ten bebūtų, tikėti yra dovana. Daug lengviau gyventi, jei gali tikėti. O kas gi nori gyventi  sunkiau? Tikint gyvenimas daug ramesnis ir stipresnis, nes turi “užnugarį”. Tai ir yra didžiulė tikėjimo dovana.

Tikiu, kad po mirties bus taip, kaip gyvenome čia. Jei tiki, kad Dievas yra, jis tave ten ir pasitiks. O jei ne?.. Kas tada pasitiks?…

Tikiu, kad Dievas yra meilė, nesvarbu kokiu vardu jį pavadinsi.

Tikiu, kad žmogus yra Dievo kūrinys, taigi sukurtas iš meilės, taigi yra geras.

Tikėti yra gera. 

Linksmų šv. Kalėdų!

Imk po mažą gabaliuką.

“Neskubėk, imk po mažą gabaliuką. Gerai kramtyk.”, sako mama.

Mama žino, ką sako.

Kai kas nors nesiseka, dažnai nusprendžiam- NU IR NEREIKIA. Užtrenkiam duris ir tesižino. Jei nesiseka meilėje – atsiribojam nuo bet kokių romantiškų pažinčių. “Man vienai geriausiai”.

Jei nesiseka gyvenime – nustojam skaityti ir domėtis bet kokiomis motyvacinėmis knygomis ir skaitiniais, “vis tiek ten nieko gero, iš tuščio į kiaurą, banalybės…”

Jei negalim turėti vaikų – atsiribojam nuo bet kokio kontakto su jais, vengiam ne tik imti ant rankų, bet net žiūrėti į juos: “vaikai man, tiesą sakant, niekada ir nepatiko…”. Užtrenkiam duris ir neleidžiam pro jas įeiti niekam – ne tik nesėkmėm, bet ir galimybėms. Taip apsisaugom nuo skausmo, nuo dar vieno nusivylimo.

Bet…visgi banali ir tokia teisinga TIESA YRA – niekada nenustok stengtis. Tik nebandyk nuryti visko iš karto, nes tikrai užspringsi. Imk po mažutį gabaliuką. 

Jei nesiseka meilėje – kartą per mėnesį nueik į aklą pasimatymą. Jei gyvenime – sek ką skaito ir rekomenduoja kiti ir skaityk motyvacines, asmens tobulėjimą skatinančias knygas. Jei  negali susilaukti vaikų –  apkabink svetimą, tapk krikšto mama.  Nerandi darbo? Eik savanoriauti.

Panaši energija traukia panašią. Uždarius duris tikimybės nebelieka!

Po mažą žingsnelį, po mažą judesėlį, po mažą gabaliuką esi vis sotesnis, judi vis arčiau ir arčiau savo tikslo. Kažkada (po metų, dviejų, dešimties..) yra didžiulė tikimybė, kad pavyks suvalgyti viską. Tikslas bus pasiektas. Pabaigoje vis tiek jį pasieksi, jei tik nenustosi judėti! Va taip ir išsipildo svajonės. O kai išsipildys, ji bus labai vertinga, nes juk ėmei po maaažą gabaliuką, ilgai kramtei ir mėgaujeisikiekvieno jų skoniu.

 

MĖGAUKIMĖS mažais gabaliukais!

Ką gali šypsena.

“Jis visą laiką su šypsena” sakoma apie mielą ir malonų žmogų.

Baltai pavydžiu tiems, kurie moka šypsotis ir nuolat šypsosi… Todėl mokausi.

Kai tik prisimenu, vos vos pakeliu lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar.. Va, tiek ir užtenka.

Tik tiek, o efektas – stulbinantis!  Nuotaikos skalė neįtikėtinai greitai šokteli į viršų.

Ypač veikia kai tikrai, na visai, nėra dėl ko šypsotis. Kai, pavyzdžiui, reikia šokti iš lovos nutraukus patį saldžiausią miegą ir raminti vaiką…arba keisti pilnutėles, per kraštus varvančias sauskelnes…, ar šveisti raudoną flomasterio dėmę nuo sofos arba kai šiaip, nėra nuotaikos, o lauke lyja. Ne todėl, kad norisi, bet sąmoningai, specialiai – lūpų kampučius į viršų…ir štai, diena nušvinta.

Kai pamirštu, mano veidas ir vėl “pasipuošia” minorine  gaida. Pasirodo liūdnojo vaizdo riterio išraiška: skruostai nusileižia, aplink lūpas susimeta raukšlelės, antakiai susiraukia, akys apsiblausia…

Jau buvau kartą išmokusi, kai gyvenau Airijoje. Mano šeimininkė buvo griežta: “Kodėl nesišypsai? Vaikams atrodo, kad kažkas blogo atsitiko.”.  Taigi, tiesiog  pradėjau šypsotis. Pradžioj vaikams, jų tėvams, paskui praeiviams, kasininkėms, užeidama pas gydytoją, sveikindamasi…  Po kiek laiko dirbtinė šypsena tapo visai natūrali!  Buvau ten be galo laiminga…

Jei atrodo, kad niekas aplinkui nesišypso, pabandyk nusišypsoti pats. Pamatysi, nušausi du zuikius vienu šūviu – nuotaika pagerės ir kiti taip pat ims šypsotis!

Vos vos pakeli lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar… Va, gerai.

Kai kas nors įsižeidžia. Tyliai.


Seniai seniai, vienos vidurinės mokyklos klasė žaidė kvadratą. Tai toks žaidimas, kai dvi komandos turi išmušti viena kitos žaidėjus kamuoliais. Paprastai visi stengėsi žaisti švelniai, kad būtų linksma.  O viena mergaitė, kai atėjo jos eilė rinktis, davė kamuoliu kitai į pilvą taip, kad ši net susirietė. Kai pastaroji ne tiek iš skausmo, kiek iš nustebimo pakėlė galvą ir sušuko, dar gavo priekaištų pliūpsnį. Išsakytų su didžiule pagieža. Nei iš šio  nei iš to. O buvo jos geros draugės, iš to pačio – vadinamojo klasės elito, klano…

Ogi prieš keletą savaičių, žaidžint tą patį kvadratą, nukentėjusi klasiokė grubiai, žaidimo įkarštyje atėmė kamuolį iš klasės draugės, kuri buvo pasiruošusi jį mesti. Ši tada nepasakė nieko, bet tarsi sustingo. Sustingo ir pasiruošė kerštui. Nuo tada ji su klasioke nebekalbėjo (bent jau ne taip, kaip anksčiau), o sulaukusi progos – atsikeršijo visa jėga sviesdama kamuolį į savo nieko net neįtariančią draugę…

Kita istorija. Bendradarbė staiga nustoja bendrauti su kita bendradarbe. Ši iš pradžių vėl gi nieko nepastebi, bet kai kartą kreipiasi tiesiogiai, gauna tik kietą žvilgsnį ir suspaustas lūpas. Aišku, kad pyksta. Bet ko?…Juk nieko neatsitiko…

Tokia ignoracija tęsiasi metus laiko. Vargšė moteriškė net nebenori eiti į darbą, taip ją slegia tos bendradarbės nekalbėjimas. Net pasiruošusi išeiti iš darbo, jei tik būtų kur… Paklausta, kodėl nekalba, kas atsitiko, bendradarbė atsako, kad nieko nėra, viskas gerai. Ir toliau tyli. Tik pati prieš išeidama į pensiją išsiduoda… Pasirodo, jai paprasčiausiai kelis kartus negrąžino skolos. Mažos, lito ar dviejų paskolintų perkant bandeles…

Trečia situacija. Gera buvusi draugė nebeskambina. Į skambučius kartais atsako, o kartais ne. Nebeaplanko. Vengia susitikimų. Pati nekviečia, o kviečiama turi visokiausių priežasčių atsisakyti. Arba sako – nežinau, žiūrėsim, gal ir niekada nepasirodo. Tiesiog tolsta. Nyksta iš tavo gyvenimo.

Kodėl? Kas atsitiko?

Greičiausiai taip elgiasi todėl, kad tavęs nebemėgsta. Todėl, kad tu padarei kažką, kas ją įžeidė iki širdies gelmių. Pavyzdžiui – ištekėjai. Arba –  gavai gerą darbą. Arba – tiesiog persėdai į kitą valtį. Arba… Gali būti dar tūkstantis priežasčių. Ji pyksta, bet negali leisti to prisipažinti. Kartais – netgi sau.

Ak, tie tyliai įsižeidžiantieji… Jie jaučiasi įskaudinti. Išduoti. Apiplėšti. Nelaimingi. Jiems žūt būt reikia nubausti tą, kuris juos apiplėšė.

Ir tikrai, nubaudžia. Pyktis yra nuodingas. Juk lieka neaišku, kas atsitiko? Ar iš viso kas nors atsitiko? Tas vargšelis jaučia, kad yra kažkas yra ne taip. Turi patikėti, kad tikrai yra kažkas ne taip. Bet kaip tai paaiškinti, jei nieko neatsitiko ir visi tvirtina, kad viskas gerai? Problemos ignoravimas nieko neišspręs…

Slaptas pyktis nuodija ne tik to, ant kurio pyksta, gyvenimą, bet ir dvigubą (trigubą, keturgubą?) dozę gauna pats pikčiurna. Pyktis YRA nuodingas.

 

Jei ant tavęs pyksta artimas žmogus, kuris tau brangus ir nenori apsinuodyti, atsiprašyk. Jei ant tavęs pyksta, vadinasi, esi kaltas. O jei susitaikyti vis tiek neišeina… Tada tik vienas kelias -pasitraukti toliau, artimas turi tapti tolimu, kad jo pyktis tavęs nebenuodytų…

O jei pyksti pats – taip pat, atsiprašyk.

Nubaust tai nubausi, bet prarasi artimą ir užnuodysi savo sielą. Apiplėši pats save. Ar verta nusikirsti ranką, kad tik neatiduotum vieno piršto? Juk tas vengimas, pyktis ir keršto troškimas  reikalauja tiek daug energijos… ir jėgų.

Aš esu didvyrė.

Augindama du mažus vaikus tikrai tokia jaučiuosi. Šiek tiek didvyrė.

Visos mamos yra didvyrės.

…….. nuolatinis miego trūkumas, nesibaigiantys skalbiniai ir dulkės, trupiniuotos grindys ir dėmėtos sofos…

Besimėtantys rūbai ir žaislai, iš lentynų ir spintelių ištrauktos knygos ir puodai, verksmas ir rėkimas.

Varvančios nosys ir skiepai, vonios ir masažai…

Griūnantys planai, nutraukti pokalbiai, TV, rodantis tik filmukus, CD – grojantis tik vaikiškas daineles…

Skubotas prausimasis ir rengimasis, nepavalgymas, seniai užžėlęs kelias į grožio saloną…

Kosminis greitis lankantis parduotuvėje, kartais net pamiršimas, kad reikia į wc…

 

Ir tai tik su dviem, o kas augina tris, keturis?…

 

Bet iš kitos pusės, atsiranda daug laiko.pagalvoti.

Kai kūdikis valgo. Lėtai ir ilgai. Kai ketvirtą valandą ryte reikia nešioti jį ant rankų, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal… Kai abu miega, o aš tuo metu lankstau skalbinius. Kalnus skalbinių. Kai sėdžiu prie mingančios dukrelės ir negaliu pajudėti, nes kitaip atsibus. Kai laukiu, kada bus „viskas”, jai sėdint ant puoduko. Kai kartu spalvojam. Kai supu ją ant supynių ir niekada negana. Net kai skaitau tą pačią pasaką tūkstantajį kartą, ir tai pavyksta…

 

 

Iaš dievinu šį laiką

Matyti, kaip kasdien auga ir tobulėja mano vaikai. Būti namuose. Galvoti. Net pradėjau sapnuoti eilėraščius. Nuostabus laikotarpis. Visiems visiems tokio palinkėčiau.

 

 

 

Aš esu stalčius

Aš esu stalčius,

Pilnas daiktų prisirijęs

Niekas manęs netvarko…

Bet jaučiuos, lyg naujai gimęs.

Kaip baigasi draugystė arba viena valtis.

Mes visi, sėdėdami vienoje ar kitoje valtyje plaukiame per gyvenimą.

Vieni saugiai ir stabiliai sėdi didelėse, stipriose, apšviestose valtyse, kurioms audros ne tokios ir baisios, kiti – vos laikosi nuo kiekvieno vėjo gūsio byrančiose geldose, tačiau niekas nenori paskęsti… Juk krantas arba dugnas – tai mirtis.

 

 

Nors kartais kas nors neapsikentęs ir šoka iš vienos tokios valties tiesiai į vandenį, į” nieką” ir plaukia – arba pasieks kitą, arba nuskęs… bet dažniausiai bando taip nerizikuoti ir susiorganizuoja tiltelį, nors ir tai nėra taip paprasta banguojančiame vandenyne.

Plaukdami ta pačia valtimi, žmonės susidraugauja. Juos sieja bendra veikla, juos atakuoja tos pačios audros, jie mato tą patį peizažą, dalijasi rūpesčiais ir džiaugsmais.

Vaikų darželis, mokykla, studijos, darbas, hobi, padėtis, statusas, turtas, laisvalaikio leidimas, kaiminystė, giminystė, bendras mentalitetas  ir dar daug kas kita gali būti  vienoje valtyje.

Aš pakeičiau jau daug valčių.  Peršokus į kitą, valtys nuplaukia kas sau ir draugystė baigiasi, toliau draugauti per atstumą neišeina.Ilgai sėdėjus vienoje, be abejo, norisi pratęsti, domėtis, dalintis, gaila, kad žmogaus šalia nebėra, bet natūraliai atsiranda naujų draugų, su kuriais dalinuosi naujomis  aktualijomis.

Truputį liūdna…bet toks tas gyvenimas. Nenori nutolti nuo draugų – sėdėk toje pačioje valtyje. Nieko nekeisk, bet niekas negarantuotas, kad jie nepersės. Toks gyvenimas. Nėra ko dėl to pykti. O juk kaip smagu, nesugadinus santykių retkarčiais susitikti trumpam kur nors plačiąjame vandenyne, vadinamame Gyvenimu ir vėl, kaip senais laikais, pakalbėjus  “apie viską” ir vėl nuplaukti..

Kodėl taip sunku atsiprašyti.

Nes turi pripažinti, kad klydai.

Nes turi nusižeminti ir paminti savąjį ego.

Nes privalai būti teisus, kad nereikėtų atsiprašinėti.

Teisiųjų kultūra. Nepramušamas teisumas. Žinoti viską ir niekada neklysti…nes kitaip būsi “lūseris”. Tokios iliuzijos klaidina, jos trukdo atsiprašyti ir gerinti santykius. Kai kurie žmonės iš viso nenaudoja tokio žodžio kaip atsiprašau. Jiems tiesiog liežuvis neapsiverčia. Suprantu juos, nes kai man reikia atsipraštyti… Atrodo, kad tikrai, fiziškai sunku ištarti tą žodį. O dar sakant žiūrėti į akis..neįmanoma. Sunku tiek, kiek sunku peržengti per save.

Ypač sunku atsiprašyti artimiausiųjų. Kokiai nors pardavėjai pasakyti atsiprašau, nes padavei ne tą kupiūrą arba praeiviui, kurį netyčia užkabinai alkūne…galima. Bet pasakyti tai artimui, kuris ant tavęs pyksta…arba pyksti tu…žiauriai sunku.

Ir tokie juokingi dalykai tampa mūsų gyvenimo problemomis. Tiesiog neištartas žodis. Kiek nesantaikų jis paskui save tempia…Juk dažnai paprastas nuoširdus atsiprašau gali išgelbėti daugelį situacijų.

O atrodo, kas čia tokio.  Žiūri žmogui į akis ir sakai:

a-t-s-i-p-r-a-š-a-u.

Laimė ir emigracija.

Laimė emigracijoje įmanoma tik vienu atveju: pamiršk, iš kur esi.

Gyvenk dabartimi, ne praeitimi. Adaptuokis naujoje aplinkoje, o ne lygink su sau įprasta. Planuok ką darysi ir ko sieki, o ne svajok apie seniai išmintus takelius, paliktus draugus ir šeimą.

Tik tokiu būdu gali būti laimingas TEN. TEN turi tapti ČIA.

 

Nelengva, sutinku. Pati buvau emigracijoje du metus, taigi puikiai žinau, ką šneku. Namų ilgesys (maždaug nuo trečio – ketvirto mėnesio) tampa toks stiprus, kad keisčiausios miesto vietos, kuriomis vaikščiojai, žmonės, su kuriais mažai bendravai, šeima, kuri vesdavo iš proto, nusidažo tokiomis šviečiančiomis spalvomis, kad atrodo – ten, tiktai ten, tai rojus. Buvo rojus.

Paradoksas tame, kad kai grįžti (jei grįžti), visos tos spalvos išnyksta kaip miražas ir vėl tas rojaus takelis lieka tik dulkėtu šaligatviu, su žmonėmis, su kuriais nebendravai, nebendrauji ir toliau; na, nebent iš mandagumo jie su tavimi išgers kavos vieną vakarą; šeima po kelių dienų pradeda erzinti taip pat, o gal – ir dar labiau…

Taigi, nepasiduokime iliuzijai. Jei jau išvažiavai – būk ten. Viskuo – mintimis, planais, integravimusi, naujų draugų būryje ir sukurtos (ar atsivežtos) šeimos apsuptyje. Blogiausia ką gali (SAU!) padaryti – tai skaityti tautinius laikraščius, žiūrėti tautinę TV, sapnuoti (senuosius) namus ir visas atostogas leisti gimtinėje.

Ne. Tu ten gimei, užaugai, bet išvažiavai. Viskas. Jei negali adaptuotis – grįžk. Bet – nesikankink.

Dėl paties savęs, juk gali tai padaryti?!

Nepažįstamojo žodžio galia.

Girdėjau pasakojant, kad šv. Benediktas, pirmųjų vienuolynų  įkūrėjas, tikėjo, kad tai, ką tau sako nepažįstami žmonės, yra tai, ką sako Dievas.

 Vieną gražią dieną Benediktas išėjo pasivaikščioti prie upės.  Tuo metu pro šalį plaukė laivelis su keliais valstiečiais ir viena moteris jam sušukusi –ei, koks gi tu vienuolis, jei negyveni vienas?

Ir nuo tada šv. Benediktas pasitraukė gyventi į kalnus, kur oloje vienas gyveno daug metų ir tapo šventuoju.

 

Kartais nepažįstami žmonės pasako kažką, kas mus sukrečia. Kartais taip pasakoma tiesa.

…kai netikėtai sutiktas vyro bendradarbis, – aukštas, labai gražus, protingas  ir išsilavinęs, kreipėsi netikėtai į mane ir pasakė – tu turi jį mylėti, aš mačiau, kaip jis elgiasi su savo dukra…, mane ištiko lengvas šokas. Kad lietuvis, vyras, ir labai vyriškas vyras, pasakytų tai apie kitą vyrą, dar savo bendradarbio žmonai, kurią mato pirmą kartą… Sutikit, tai yra šiek tiek keista. Keista ir įspūdinga. Verčia susimąstyti. Ir svarbiausia – suteikia naujų jėgų gerinti santykius ir apskritai, gyvenimą.
Reikia klausytis, ką staiga, iš niekur nieko, sako nepažįstamieji. Jų lūpomis dažnai kalba tiesa. O gal Dievas?…

Eksperimentas. 24 valandas nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti.

Vieną dieną savo tėvui pasakiau: pasistenk bent jau 24 valandas

Nesiskųsti

Nekritikuoti

Neapkalbinėti.

Pamatysi, santykiai  iš karto taps geresni.

Jis man atrėžė

Mano darbas yra kritikuoti. Kitaip jūs nežinotumėt kur ir kaip tobulėti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip sunku parą nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti.

Pradėjau 8 valandą, penktadienio vakarą. Vakaras praėjo lengvai, naktis taip pat. Nebuvo nei dėl ko skųstis, nei ką kritikuoti, nei  ką apkalbėti.

O ryte  prasidėjo iššūkiai. Paprašiau vyro pakeisti sauskelnes, nepatenkinta jo išraiška jau sukėlė norą kritikuoti. Bet, eksperimento vardan, susilaikiau.  Ir visai patiko, nuvariau juodą audros debesėlį ir dangus vėl tapo mėlynas.

Pusryčiaujant vyras pradėjo pasakoti apie darbą. Aš tuo metu valgiau bandelę, raminau lėliuką ir galvojau, kad ko nors nepamirščiau, ruošiantis su dukryte į muzikos būrelį. Jau norėjau susiraukti – „ką, nematai, kad vaikas zirzia, o man liko tik dešimt minučių susiruošti!”.  Ne. Ramiai išklausiau, netgi pasigilinau į jo papasakotas situacijas.  Ir nieko, lėliuką nuraminau, bandelę suvalgiau, į muziką pavėlavome tik kelias minutes…

…kai grįžome neskubėdamos, radau nepamaitintą lėliuką. Oj būčiau pasiutus!… Jei ne eksperimentas… Na, ir gerai, raminausi, jei jis pramiegojo visą laiką, vadinasi nebuvo alkanas ir ko čia tada kritikuoti. Dar vienas debesėlis, šiuf šiuf šiuf- išvarytas…

 

Einasi visai gerai, pagalvojau. Ir visai nesunku.

Po  pietų susiruošėme  su visa šeima į  parduotuvę. Kažką pasakojant vyrui mašinoje vėl susilaikiau ir neapkalbėjau jo mamos. Bet jo reakcijos  į tai, ką aš jam pasakojau, man nepatiko. Ir vėl nutylėjau, kad nesiskųsčiau.

Vairavo jis, prisiparkavo labai arti prie baisiai prabangaus automobilio. Vos ne vos ištraukiau auto kėdutę iš mašinos… jis pareiškė, kad ta mašina blogai prisiparkavo, ne jis  ir nepadėjo. Nutylėjau. Užėjus į vidų, jis nulėkė nieko nesakęs laiptais, o aš su lėliuku į liftą. Nieko nesakiau. Renkantis užuolaidas jis kažką sumurmėjo, ko nesupratau, o kai paklausiau ką tu ten sakei, jis man gana grubiai atsakė. Vėl nieko nesakiauRenkantis rankenėles, jis stovėjo šalia visai abejingas, lyg tik man v