Vasaros maratonas. 7 skyrius

Dabar turėjau tikslą – sužinoti, kas tas vyras su ūsais. Įrodymus turiu net du, nuotrauką ir žiedą.

Iš karto po darbo ėjau siaura šv. Ignoto gatvele. Vis dar buvo tvanku, jaučiau kaip prakaitas lipdo suknelę prie nugaros. Niekaip negalėjau pamiršti tos katės. Kažkokia nesąmonė leisti atsinešti savo augintinis į darbą! Aš nepritariu. Solveiga atsinešė savo katę, o ji, aišku, užšoko ant mano klaviatūros ir taip užblokavo kompiuterį, kad visas dvi valandas nieko negalėjau daryti… oj, kaip įsiutau! Visos gynė Solveigą ir jos katę, tipo aš kalta, kad susinervinau… Gyvačių lizdas, greičiau man pavyktų pasiekti paaukštinimo ir tada aš jiems visiems parodysiu, kur vėžiai žiemoja, kaip sakydavo mano močiutė…

Mintis nutraukė Sibilė. Klausė, kaip aš. Ji visada paskambina po vakarėlio. Ilgai negalėjau kalbėti, juvelyras buvo čia pat, už kelių namų. Senovinis namas, siauros durys, aukštas akmeninis slenkstis. Vos ne Rumšiškės. Ir viduj remontas nedarytas turbūt pusę amžiaus, langų nėra, viskas dvelkia pelėsiu ir drėgme. Jei ne Mindaugo rekomendacijos, aceit čia dirba pats geriausias juvelyras šalyje, nebūčiau ten ėjusi. Nejaukiai apsižvalgiau, palaukiau – tyla, tuštuma. Nedideliame prekystalyje po stiklu padėti keli papuošalai, apšviesti staline lempa, ant stalo stovėjo aparatas, panašus į mikroskopą. Ėmiau juos apžiūrinėti. Gal man jau visai susisuko galvelė, bet man pasirodė, kad aš jau čia buvau. Nebegalėjau to kentėti, todėl garsiai ir nekantriai sukrenkčiau.

Mh, mh, mh!!!

Iš už siaurų baltų durelių išlindo žmogysta, apsigobęs murzganu baltu chalatu. Nužvelgė mane toliaregėm akimis. Tylomis ištiesiau jam žiedą, jis taip pat tylomis jį paėmė ir nieko nelaukęs pakišo po „mikroskopu“. Geras penkias minutes tarp mūsų tvyrojo tyla, kol galų gale atsikrenkštęs jis tarė:

–Dvidešimt, – grąžino man žiedą.

–Aš neparduodu, aš atėjau…

Didelės, akinių dioptrijomis išsiliejusios akys spoksojo į mane.

–Aš tik norėjau sužinoti, kokio maždaug amžiaus gali būti šis žiedas?

–100 metų.

–Jūs juokaujate?

Tyla ir akys.

–Mh, gerai, tada, o gal galite maždaug pasakyti, kur jis buvo pagamintas?…

–Pagal akutės formą…Italijoje, pietinėje dalyje.

Apšalusi stovėjau laikydama žiedą delne. 100 metų! Tada, kai mano prosenelė gimė…gal tai jos žiedas, gautas gimimo proga? O kaip tas vyras susijęs? Nejučia išsitraukiau vyro su ūsais nuotrauką ir parodžiau ją žmogystai.

–Šią nuotrauką ir žiedą man paliko močiutė. Čia slypi kažkokia šeimos paslaptis…

–Tai paklausk mamos! – BUM!, už žmogystos nugaros užsitrenkė baltos durelės.

Fui koks! Kaip nemalonu. Greičiau į šviesą, saulę, šilumą, vasarą. Nėriau iš juvelyro urvo į lauką. Vasaros diena švytėjo visame savo gražume, sekinantis karštis jau buvo atslūgęs, liko tik maloni, odą glostanti šiluma. Užsimaniau ledų ir nusipirkusi atsisėdau ant suolelio parke. Užmerkiau akis, atsukau veidą į vakarinę saulę. Gera. Staiga pasijutau be galo pavargusi, turbūt vakarykštės išgertuvės taip pranešė apie save. Padėjau galvą ant rankinuko, sukėliau kojas ant suolelio…

Aš dideliame kambaryje, primenančiame šokių salę. Vilkiu ilgą baltą suknelę, mano plaukai subanguoti, papuošti karoliukais. Nežinau, iš kur tai žinau, nes veidrodžio nematyti. Aš skubu, tviskančiomis parketo grindimis einu į sodą, jau matau jį pro praviras dvigubas duris. Durys aukštos, kaip ir lubos. Pakeliu galvą, lubas puošia gintariniais karučiais nukabinti sietynai, labai dideli ir sunkūs, o lubos skliautuotos, baltos, išpuoštas gipso ornamentas. Žinau – tai mano namai, aš čia gyvenu. O sode kažkas yra…kažkas manęs laukia, kažkas, apie ką pagalvojus šiluma, tarsi nuostabi gėlė, ima skleistis krūtinėje. Jaučiu kaip rausta skruostai, iš krūtinės veržiasi širdutė. Bėgu kone tekina, tik staiga mane sustabdo duslus griežtas balsas:

–Agota!

Pašokau nuo suolelio. Košmaras, užmigau miesto viduryje. Skubiai susigraibiau savo daiktus ir nėriau į gatvę. Kokia gėda. Kaip kokia bomžė… Tikiuosi, niekas nepamatė ir neįdės į instagramą…Jei koks kolega, tai tikrai pasidalintų…Konkurencija nežmoniška. Visi nori čia ir dabar, kaip ir aš. Karjeros, gražių namų, kelionių, gero gyvenimo.  Tai būtų juoko…

Pirmajam stresui atslūgus ėmiau galvoti. Agota? Įdomu, koks buvo prosenelės vardas? Močiutė niekada neminėjo…sakydavo mama ir tiek…Išsitraukiau telefoną.

–Labai mama, klausyk, gal tu žinai, koks buvo močiutės mamos vardas?

–Agota. O kodėl klausi? – balsas nustebęs.

– O geras…Kitas klausimas: prie žiedo, kurį man močiutė paliko, dar buvo tokio ūsuoto vyro juodais plaukais nuotrauka. Tokia senovinė. Gal tu ką nors žinai apie jį? Gal jis giminė?

–Ne, nieko nežinau. Net nežinau…  Na, kokia dar giminė! Tavo prosenelė Agota ištekėjo už bajoro, Antano Gudešiaus. Jos tėvai irgi buvo nemenki dvarininkai, taigi santuoka buvo lygiavertė tais laikais…Kaip žinai, jie susilaukė dukters, mano mamos, tavo močiutės Mortos. Po karo sovietai juos ištrėmė į Jakutiją, bet ištrėmė tik Antaną, Agota su Morta pabėgo į Kazachstaną. Antanas ir mirė tremtyje, tavo prosenelė su močiute 1958 metais grįžto į Lietuvą. Morta užaugo ir su vyru Mykolu susilaukė tavo dėdės, paskui ir manęs. O mes, ačiū Dievui, turime tave. Mūsų giminėje viskas aišku. Iš kur dar giminė.

Prisiminiau, kad močiutė man irgi pasakojo tą patį. Kaip jos mamą su ja mažyte priglaudė pusiau kazachė Vera, su kuria susipažino važiuodamos traukiniu. Jos laikinai gyveno pas ją Kazachijos kaime, o kaimynams Vera pasakė, kad čia jos giminaitės. Buvo pokaris, visi galvojo, kad jos bėgo nuo vokiečių. „Šventoji“, vis kartodavo močiutė.  Kai užėjo nkvdistas pasidomėti, kas per giminaitės, Vera jį nusitempė į miegamąjį ir tas daugiau nebelindo. Tai man pasakojo močiutė, kai man jau buvo gal penkiolika metų. Tas momentas iš visų jos pasakojimų man buvo siaubingiausias, niekam apie tai nesu prasitarusi. Nežinau, ar dar kas nors žino. Močiutė meldėsi kiekvieną vakarą už savo išvaduotoją ir globėją Verą, prie to kryžiaus ant piliakalnio irgi visada statydavo žvakelę.

 

Taip, visa tai atitiko močiutės prisiminimus, bet kažkodėl man nepatiko mamos balsas. Tarsi ji dėl kažko teisintųsi.

–Taigi matei savo prosenelius, pas močiutę kambary, nuotraukoj… – mama nebegalėjo nurimti, kol man neįrodys savo.

–Mama, o tau niekada nepasirodė  keista, kad močiutės plaukai juodi kaip varno, o jos tėvai abudu šviesūs?

–Monika, Monika…ką tu čia kalbi, vaikeli…

–Ne, nu rimtai. Aš tik klausiu. Ir staiga ta nuotrauka, kurią močiutė norėjo palikti tik MAN. Ar tau viskas čia atrodo normalu?

–Viskas mūsų šeimoje yra normalu, – mama jau ėmė pykti. – Tu neišsigalvok nesąmonių. Ir nebūk kaip balta varna. Tu dar nežinai, kaip genetika veikia, visko gali būti ir per dešimtą kartą…ir …iš viso, ką, nežinai, kad močiutei jau senatvinė nepilnaprotystė buvo, ką gali žinoti, ką ji tau į tą dėžę galėjo įkišti… Bet kokią nesąmonę galėjo įdėt. Ko tu čia imi į galvą Monikut, ieškai problemų, kur jų nepametusi, nebandyk…

Mama užsivedė, bet kažkodėl nepatikėjau nei vienu jos žodžiu. Jos monologas dar labiau sustiprino pasiryžimą kreiptis į profesionalus. Mamai kalbant (jau kai užsiveda kalbėti kokia nors sau skaudžia tema, tai gali varyt nesustodama dvidešimt minučių), ėmiau guglinti.

Atsisveikinau su mama ir vis dar guglinau. Kuo daugiau nieko neradau, tuo įnirtingiau ieškojau. Visą kelią iki namų galvojau apie tai, o grįžusi toliau ieškojau. Tikras detektyvas. Kaip, pavyzdžiui, surasti savo prosenelį, kurio turi tik nuotrauką? Kai visi dokumentai sutvarkyti jo nenaudai? Kai visi liudininkai jau seniai mirę? Visgi, po kokių dviejų valandų ieškojimo pagaliau nuleidau rankas. Niekas negali įrodyti, kad mano prosenelis buvo kažkoks italas (ar kas jis ten buvo)? Ieškok kiek nori, nors visus archyvus išknisk. Visi dokumentai pasakys tą patį, ką ir mama: tavo prosenelė Agota ir Antanas Gudešiai, bajorai. Esi bajoraitė, ko dar tau trūksta? Tikrai jau. Ieškau adatos šieno kupetoj, kaip močiutė sakydavo. Net jei padaryčiau genetinį tyrimą, radusi močiutės plauką, ką tai pasakytų? Ogi nieko. Galėčiau tik patikrinti, ar mes su ja giminės. O to net tikrinti nereikia, mūsų veidai tai įrodo. Man tik reikia atsikratyti tų sapnų ir to vyro ir gyventi savo gyvenimą, nieko aš daugiau nenoriu. Kas man gali padėti?!

Dėdė! Staiga prisiminiau vienintelį žmogų, kuris man gali padėti. Juk jis sapnuoja tą vyrą su ūsais, kaip ir aš. Tiksliau, sapnavo. Gal jis kažką žinos? Nieko nelaukusi paskambinau dėdei.

–Laba diena, čia Monika.

Nustebau, pakėlė iš karto, tarsi laukdamas skambučio. Paprastai jis būna kūrybiniame įkarštyje ir telefono iš viso negirdi.

–Labas, Monika, gražuole.

–Aš norėjau jūsų paklausti apie tą vyrą su ūsais iš jūsų paveikslo, – ėjau tiesiai prie reikalo.

–Mh?

–Gal jūs žinote, kas jis toks?

–Man atrodo, kad ir tu žinai. Jis labai stipriai prisidėjo prie mūsų šeimos gerovės, – gašlus kikenimas.

–Bet ar turite įrodymų? – man tai visai nepatiko.

–Įrodymų? Sapnai mano įrodymas. Tavo nosis – mano įrodymas, – dėdė švogždamas ėmė kvatotis.

Aš tylėjau, o jis tęsė:

–Kaip žinai, aš pasirinkau meną, dėl to išsiskyriau su žmona. Ji mane paliko, nes man tapo nebesvarbi. Mano paveikslai yra mano šeima.

–Kaip tai susiję?

–Susiję, susiję, vaikeli, viskas yra susiję. Tu galvoji, kažkokiam diedui su ūsais buvo galima vesti bajoraitę, kokia buvo tavo prosenelė?

–Dvarininkaitę.

–Koks skirtumas! Tais laikais nebuvo viskas taip paprasta. Ir kažkur kažkaip ta tavo nosis vis tiek atsirado…

–Tai jūs manote…

–Čia ir manyti nereikia. Tas vyras su ūsais – tavo tikrasis prosenelis.

Nors ir įtariau, nors ir buvo tarsi aišku, tačiau toks patvirtinimas apie mano prigimtį, be užuolankų, „tiesiai į kaktą“, man sukėlė šoką. Tai aš visai ne ta, kas galvojau? Tai…net nežinojau, ką galvoti, ką dabar man reikėjo daryti? Dėdės žodžiais neabejojau. Nuojauta šnabždėjo, kad jis sako tiesą. Nejučia ėmiau kartoti vaikystėje išmoktą maldelę angelui sargui, nors nesu tikinti. Močiutė mane mokė maldų, ji pati buvo labai religinga.

Mažo modernaus buto sienos ėmė slėgtis, todėl nusprendžiau eiti iš namų, pasivaikščioti. Nieko nematydama skubiu žingsniu atėjau iki senamiesčio. Lyg tyčia praeinant Onos bažnyčios durys buvo atidarytos ir aš pajutau tokią malonią vėsą, sklindančią iš ten, kad pajutau begalinį norą užeiti. Pastatysiu ir aš žvakelę už tetą Verą, pagalvojau. Pirmą kartą gyvenime… Bažnyčia buvo pilnutėlė, tik žmonės buvo keistai apsirengę, tarsi valstiečiai – su drobiniais marškiniais ir perkelinėmis suknelėmis, moterys ryšėjo skareles, o vyrai rankose laikė šiaudines skrybėles. Kas čia per maskaradas? Ir bažnyčia visai kitokia, nei prisiminiau, šviesi, jauki, medinėmis sienomis ir lubomis.  Pro vitražus veržėsi saulės spinduliai (o juk saulė ką tik nusileido!), ji krito ant gėlėmis išpuošto altoriaus.

Staiga mane pastvėrė kieta ranka. Aukštas prakaulus vyras ėmė mane tempte tempti, nespėjau net atsikvošėti, kai jau stovėjau prie altoriaus, už parankės kažkokiam storuliui, kuris išsišiepęs žiūrėjo į mane. Griežto veido kunigas piktai suraukė antakius iš storulio šypsena išnyko. Staiga už kunigo pamačiau vyrą su ūsais, kuris man kažką įnirtingai norėjo pasakyti, mosavo rankomis, judino lūpas, bet aš jo negirdėjau. Kunigas ėmė greitakalbe berti lotyniškus žodžius.

Jaučiau, kad mano širdis plyšta, aš nykstu, tirpstu, mirštu. Jaučiau skruostais tekančias ašaras, jų niekas nematė, nes mano veidas paslėptas po baltu nuometu. Vyras su ūsais išnyko, išgaravo tarsi rūkas. Sukepusiomis lūpomis vos girdimai ištariau: taip.

 

 

Kas buvo toliau? Ar Monika nuleido rankas paieškose ar ieškojo toliau?

Rašykite komentaruose!

 

8 skyrius

 

Vienas atsakymas į “Vasaros maratonas. 7 skyrius”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *