Mano gyvenimas – tarsi sluoksniuotas pyragas. Visko jame yra ir visi sluoksniai skanūs. Karamelė, šokoladas, ledai, uogienė, biskvitas. Aguonos, džiovinti vaisiai, riešutai. Plakta grietinėlė, želė, kremas. Visi skoniai nuostabūs, o jų visuma priklauso nuo to, kokia proga ir kokia nuotaika tą pyragą tenka valgyti.

Tačiau yra dar viena pyrago dalis, pati svarbiausia. Tarsi vanduo, kuris užpildo daugiau nei 70 procentų žmogaus kūno, pagrindinė pyrago sudėtinė dalis yra… oras. Tuštuma. Tarpai. Pauzės.

Jei pyrage nebūtų purumo, jis būtų kietas kaip akmuo. Ir sunkus. O dabar – lengvas. Jei nebūtų atskirtų sluoksnių ir jie susimaišytų nepalikdami tarpų, jis būtų beskonis. Jei valgydama pyragą nedaryčiau pauzių, skaudėtų pilvą.

Pyrago skonį geriausiai galiu pajusti anksti ryte. Pati savimi stebiuosi, kad man pavyksta, nes juk aš tokia miegalė. Nesikankinu, jei labai nesinori – nesikeliu. Tačiau žadintuvas visada nustatytas penktą valandą ryto.

Džiaugsmingos tuštumos akimirka

Neverta keltis penktą ryto, jei tuojau pat kimbi į darbus. Keliuosi penktą ryto tam, kad pajusčiau džiaugsmingos tuštumos akimirką.

Užtenka kelių sekundžių. Tada ne tik visa diena, bet visas gyvenimas nušvinta kita spalva. Pauzėse, tyloje, erdvėje, tuštumoje slepiasi Dievas. Be jų gyvenimo pyragas yra sunkus ir neskanus. Džiugi tuštuma turi milžinišką galią sustatyti viską į savo vietas.

Kiekvieną dieną mūsų gyvenime galima atrasti džiaugsmingos tuštumos akimirkų. Tada, kai mintys nutyla. Kai esi gyvas, ir niekas daugiau nerūpi. Tiesiog esi ir džiaugiesi tuo. Džiaugiesi niekuo. 

Kai džiaugiesi, kad nejauti nieko

Man jos būna ryte, kai visi dar miega, o aš einu pasivaikščioti su lazdomis. Dabar, kai toks puikus oras, tai yra nuostabu. Kyla saulė, čiulba paukšteliai, šilta, šviesu. Verčiuosi iš lovos, sunku. Iš karto keliauju į vonią, nusprausiu veidą, nusivalau dantis, susišukuoju, jau lengviau. Apsirengiu, apsiaunu žygio batus ir čiumpu lazdas. Atidarau lauko duris ir įkvėpiu. Jaučiu medžių, gėlių, dulkių kvapą. Drėgmės, žvyro, šaltuko arba saulės kvapą. Kiekvieną diena kvepia vis kitaip, o pirmasis oro gūsis būna toks skanus. Einu, krūva minčių galvoje, pradedant pinigais, baigiant vaikų žieminiais batais (vasaros pradžioje galvoju apie žieminius batus!). Tačiau jei pasiseka bent vieną akimirką pajusti džiaugsmingą tuštumą – BINGO! Vėl visomis juslėmis jaučiu, kad gyvenu. Mano gyvenimo pyragas toks skanus, gaivus ir lengvas. Atsikėliau ryte ir akimirką prisiliečiau, susiliejau su esme, Kūrėju, Visata.

Kita vieta, kurioje aš patiriu džiaugsmingą tuštumą yra automobilis, vairuojant. Kai esu viena, važiuoju ir klausausi muzikos. Arba nebūtinai, gali būti tylu. Dar geriau, jei tylu. Tada atsiranda erdvė galvoje, mintys nutyla, aš esu kažkur kitur. Jaučiu džiaugsmingą tuštumą. Jaučiu, kad judu erdvėje, tarsi skrendu, tačiau nieko nedarau, manęs tarsi nėra. Tada dažnai atplūsta genialios mintys. Na, tokios, kurios man asmeniškai yra genialios. Apie tai, apie ką nepagalvojau, o dabar supratau, kad tai yra labai gera idėja. Džiugia tuštuma padarau joms tinkamą terpę ateiti pas mane.

Neseniai ėmiau interviu iš vienos nuostabios žurnalistės ir ji tą džiaugsmingą tuštumą pavadino asmenine erdve. Dėl jos ji metė aukštas pareigas ir dabar dirba tai, ką tikrai mėgsta. Dabar ji turi laiko pajusti, kad yra gyva ir kas yra jos gyvenimo prasmė.

Kas yra džiaugsminga tuštuma?

Kaip niekada nemylėjęs žmogus negali suprasti, kas yra meilė; kaip niekada niekuo netikėjęs sunkiai suvoks tikinčių žmonių jausmus ir įsitikinimus, taip niekada nepatyręs džiugios tuštumos žmogus sunkiai supras, kas tai yra.

Džiaugsminga tuštuma – jausmas, kuris užpildo prasme. Prasme būti. Viską, visą tave, tavo aplinką.

Kad jį pasiekti reikia pakilti virš kasdienybės. Padaryti kažką kitaip. Išeiti iš užburto rato. Nieko nevertinti, nesverti, negalvoti. Pripažinti tuštumą. Susilieti su ja ir su visata. Tiesiog būti.

Tai yra tikroji prabanga, tikroji laimė. Jei esi ir tuo džiaugiesi, kas gali būti stipriau už tai?

Tačiau, kaip žinia, tai skamba paprastai, kaip ir viskas gyvenime, tačiau pasiekti to nėra lengva. Žmonės užsisukę mechaniškuose gyvenimo ratuose, jie nesustoja. Matau tai iš labai arti. Nors iš kitos pusės… – tai labai paprasta ir nesunku.

Pasakysiu paslaptį – viskas, ko mes trokštame, išsipildo. Viskas. Taigi, pajusti džiaugsmingą tuštumą taip pat galima. Užtenka tik panorėti.