Plona juoda knygelė, kurią galima įsigyti tik pas autorę. Tačiau nereikėtų to bijoti, nes kas sakė, kad savilaida yra tik toms knygoms, kurių nenori leidyklos, tai yra prastoms? Anaiptol! Tarp knygų, kurias autoriai išsileidžia patys, galima rasti tikrų žiburiukų. Nes jei jau žmogus pasiryžo leisti knygą, jis dega ja, tiki ja ir mano, kad ji nusipelno išvysti pasaulį ir skaitytojo akis.

Perskaičiusi šią knygą dar kartą tuo įsitikinau. Knygos, neperėjusios ar net nebandžiusios pereiti tankaus leidyklos ir redaktoriaus filtrų, neatitinkančios „standarto“ lieka laisvos nuo jo ir yra tikros, autentiškos, todėl gali būti pačios įdomiausios. Ji laisva, tikra, nestandartinė. Jei skaitėte, stiliumi šiek tiek primena Agnės Žagrakalytės „Klara“.

Nežinau, kas „Egzaltuota“ yra geresnis – tekstas ar nuotraukos. Ties kiekviena nuotrauka sustodavau tarsi stabo ištikta. Visos be galo įspūdingos, įkvepiančios. Knygoje daug simbolių, ji yra savotiškas galvosūkis. Jie visi kažką reiškia. Ką? Kiekvienas turbūt supras kitaip. Tačiau rezonavo tai, kad į kiekvieną nuotrauką žiūrėjau mažiausiai penkias minutes, kaip į muziejaus eksponatą. Tekstą skaičiau lėtai, taip pat tarsi muziejaus eksponatą. Kiekvienas žodis kažką reiškia, yra svarbus. Visa knyga išjausta iki mažiausios smulkmenos. Ji alsuoja ugnimi, iš pačios gilumos. Jos tikrumas, toks tikras, kad net neskausmingas. Apie viską kalbama nesimaivant, iš esmės. Nesijaučia nei liūdesio, nei pykčio, nors kalbama apie smurtą, mirtį ir kai kuriuose tekstuose liejasi pikti žodžiai. Ši knyga apie žmogų, kuriam reikia kito žmogaus, kuris myli ir gina savo artimą. Apie tradicijų absurdą ir gyvenimo grožį. Pasakojimas išryškėja po truputį, išsisluoksniuoja brolio ir sesers santykiai. Visą knygą riša raudonas siūlas.

Ką nors supratote? Norite suprasti, būtinai perskaitykite šią knygą ir parašykite atsiliepimą. Ji tikrai nusipelnė jūsų akių.

Ernestą Baužaitę galite rasti feisbuke.