Parašiau ir pati išsigandau. Ar rimtai?

Nors ir baisu, visomis poromis jaučiu, kad tai rimta. Yra teisingas kelias – norėti, kad svajonės neišsipildytų.

Todėl, kad kai svajonės išsipildo, jų vietoje stoja tuštuma. Kai mes gauname viską, ko troškome, ir nebežinome, ko dar galėtume norėti, pasijuntame tušti.

Norai yra esminis gyvenimo variklis.

Kol aš noriu, kad ir kas tai būtų, tol gyvenu.

Todėl geriausia, jei svajonė neišsipildo. Nes kol ji neišsipildžiusi, tol aš ją turiu. Juk ji yra nuostabi. Taip gera ją turėti.

Kai ji išsipildo, ji pranyksta.

Ir tada reikia naujos svajonės, naujo siekio. Ir taip be galo. Be krašto. Beprasmybė.

Žinot, kaip aš priėjau tokios išvados?

Ogi paprastai, savo gimtadienio dieną. Tada, kai laikas sugalvoti norus. Šiais metais nusprendžiau nešvęsti gimtadienio įprastai, bet pasinaudoti įvairių kaučerių patarimu tą dieną pabūti su savimi, susikurti mintyse savo tobulą dieną ir paversti tai noru, ateities vizija. Tobula diena turėjo būti tokia, kurioje visos svajonės JAU būtų išsipildžiusios.

Aš juk puikiai žinau, apie ką aš svajoju, todėl paveikslėlis iškilo gana aiškiai. Aš netgi esu nusibraižiusi veiklos, davimo-gavimo ratą, kurio sukimasis ir yra mano svajonė. Na, dar didelis baltas namas prie jūros, sveikata, ilgas gyvenimas….ir taip toliau.

Taigi, toje tobuloje dienoje, kuri buvo labai akivaizdi ir aiški, kurioje visos mano kada nors į galvą šovusios svajonės jau buvo tapusios realybe, gyvenau dideliame name prie pat jūros. Buvo šilta, kvepėjo smėliu ir druska, pro pravirus langus vėjas lengvai judino baltas užuolaidas. Aš buvau sveika, graži, apsirengusi baltai, labai patogiai, jaukiai ir gražiai, manęs laukė mylimas ir mylintis vyras su prabangia vakariene puikiame restorane, paskui prisijungė jau suaugę, savarankiški ir laimingi vaikai. Paskui su vyru ėjome į ilgą pasivaikščiojimą pajūriu, vakare namuose gėrėme kavą ir žiūrėjome nuostabų filmą per didelį ekraną. Tai buvo mano gimtadienio diena, man sukako 61-ri. Aš buvau žymi rašytoja, mylima ir gerbiama, mano knygos buvo tapusios bestseleriais, mums netrūko pinigų, aš buvau visiškoje taikoje su savimi ir aplinkiniais. Žmonės man buvo dėkingi, aš buvau dėkinga gyvenimui. Absoliuti laimė. Ir taip diena po dienos.

Ir visgi…kažko trūko. Taip ir norėjosi sušukti – NA IR KAS?!

Na ir kas, kad aš gyvenu tokį tobulą, gražų ir įdomų gyvenimą?

Na ir kas, kad mano ratas, apie kurį svajojau, sukasi didele amplitude ir vis greičiau?

Na ir kas, kad mano svajonės išsipildė? Juk aš tik menkas, savęs nesuvokiantis kirminukas. Uodas, palyginus su žvaigždėmis. Ką ten uodas, ameba. Ką ameba gali išmanyti, ir kur jai žinoti, apie ką svajoti?

Ir tada įsivaizdavau savo mirties dieną.

Aš sena, mirštu, mane myli ir palydi mano vaikai, draugai, giminės, gerbėjai. Aš nugyvenau gerą ilgą įdomų gyvenimą, padariau karjerą, užauginau vaikus, parašiau daug knygų, mano knygos subūrė būrį skaitytojų ir gerbėjų. Viską pasakiau, viską padariau, tapau žinomas vardas pasaulyje, pasaulis tuoj praras iškilią asmenybę, nes aš mirštu…Bet ne tai.

Vis tiek ne tai.

Kažko trūksta.

O ko?

……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………..

Trūksta neišsipildžiusių svajonių.

Tarsi tai skambėtų neabsurdiškai. Juk mes visi mokomi svajoti ir

siekti savo svajonės. Tokia šiuolaikinio gyvenimo filosofija.

Tačiau kai puikiai įsivaizduoji, kad tavo svajonė išsipildė…tada tau jos ima žiauriai ir beviltiškai trūkti.

Laimingas tas, kuris mirė DĖL savo svajonės. Laimingesnis tas, kuris žuvo kare, kovodamas dėl laisvės, nei tas, kuris visko pertekęs, laimingas, mirė savo šeimos apsuptyje.

Keista, ar ne?

Bet pasaulis sutvertas taip (ir nieko mes čia negalime padaryti), kad mes tobulėtume. O tobulėti galime tik siekdami, tiesdami rankas į viršų. Eidami, kovodami, ieškodami. Atrasdami, nusivildami, griūdami ir vėl stodamiesi. Kiekvienam savas kelias. Kiekvienam sava tiesa. Ir dėl šio noro, kad svajonės niekada neišsipildytų, atsiras ne vienas prieštaraujantis…taip ir turi būti.

Tačiau visos mano kūno ir sielos poros sako, kad šis teiginys yra teisingas. Svajonės ir neturi išsipildyti. Tam jos ir yra svajonės. Kaip ir paslaptis niekada negali būti papasakota. Tam ji ir yra paslaptis.

Paradoksalu, tačiau toks yra visas pasaulis. Gera gyventi vedamam svajonės, kurios trokšti (kad ji išsipildytų), tačiau kažkur pakaušyje žinai, kad geriau, kad neišsipildytų, nes vietoje jos liks tuštuma.

Ech, kaip viskas sudėtinga. Ir tuo pačiu – tobula.