Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Todėl labai apsidžiaugiau, kai Monika sutiko su manimi pasikalbėti Rašytojų istorijoms (pokalbį su autore galite pamatyt čia) ir netgi apsikeisti savo knygomis.

Taigi, pagaliau turėjau šią knygą rankose ir ne bet kokią, o tiesiai iš autorės rankų, su anotacija. Dvigubai brangesnę.

Ėmiau skaityti iš karto, perskaičiau per pusantros dienos (knygą autorė rašė ketverius metus, tai paradoksas). Greitai skaitėsi ir dėl to, kad greitai skaitau, ir dėl to, kad buvo įdomu.

Bet viskas iš eilės. Kaip ir knyga turi keturis skyrius, taip ir jos aprašymą suskirstysiu į keturias dalis:

Stilius

Tema

Charakteriai

Emocija

 

STILIUS

Nuo pat pirmųjų sakinių šios knygos stilius ir trikdė, ir traukė.

Trikdė todėl, kad regėjosi, jog autorė turi daugybę minčių galvoje, tačiau užrašo tik kas trečią, geriausiu atveju, o kai kuriais atvejais – kas dešimtą. Tarsi save stabdytų ir neleistų tekstui tekėti, arba jei tekstas tekėjo anksčiau, jį gerokai apkarpytų.

Minčių išdėstymas gana kapotas (o gal tai ir sąmoningai padaryta, rašant dvimatės realybės temomis), tačiau mintis, kurią sekiau, traukė. Pasakojimas linijinis (įvykiai seka vienas po kito), tačiau teksto kapotumas vis pateikia staigmenų – opa, peršokam. Opa – vėl peršokam. Nenuobodu, tas tai jau tikrai.

Autorės talento dėka kapotumas suvaldytas ir istorija sekti buvo lengva. Neatsakytų klausimų, neatitikimų, nelogiškumų ar neįtikėtinumo (tai, kas labai gadina knygos kokybę) neradau.

 

TEMA

Labai įdomi. Nežinau, ar yra dar knygų, parašytų panašia tema, skirtų ne paaugliams. Prisipažinsiu, skaičiau ir širdyje džiaugiausi, kad aš dar ne tokia:) Tačiau labai taikliai anotacijoje parašė Rimantė Kulvinskytė:

“Šioje knygoje Monika aprašė JUS. <…> Pasidarykite selfį su šia knyga ir pasidalinę feisbuke pameluokite, kad esate ne tokie”

Maždaug taip ir jaučiausi.

Knyga yra apie žmones, kurie gyvena menamame Selfų slėnyje (SELFŲ, ne selfių! Jei ką). Tai yra, jie gyvena dvigubus gyvenimus, beveik visai nesusijusius tarpusavyje. Vienas iš šių gyvenimų tikras, ten skaitytojas ir atvedamas, kitas – socialinių tinklų gyvenimas, kuris detaliai nerodomas, tačiau visą laiką numanomas. Man labai patiko toks autorės pasirinkimas – ne lygiomis dalimis pasakoti abu gyvenimus ir rodyti juos paraleliai, tačiau rinktis tikrąjį, kuris yra tiesiog persunktas, tarsi kempinė vandeniu – socialinių tinklų gyvenimu. Problema ta, kad jie neatitinka vienas kito. Visiškai neatitinka ir tai sukelia įtampą. Stresą, nerimą. Tiek personažui, tiek knygos skaitytojui.

Tema aktuali, įdomi, gyva, šiuolaikinė. Autorė nepasakoja apie save, ji pasakoja apie JUS. Tai yra mus, arba labai netoli mūsų. Čia būtų galima daug diskutuoti, kas teisinga ir kas ne, tačiau pagrindinis knygos tikslas – sukelti emocijas – pasiektas.

 

CHARAKTERIAI

Jų nedaug. Jie visi labai aiškūs. Jie nesimaišo tarpusavyje ir yra labai gyvi.

Autorės savybė – tarsi nutyli, bet pasako – atsiskleidžia ir čia. Ji neaprašo nei vieno iš savo personažų išvaizdos, tačiau labai nesunku juos įsivaizduoti. Tai, kad personažai atgyja, yra bruožas to, kad autorė rašė juos labai realiai “matydama”. Ji pavertė juos gyvais. Kaip tai padarė, čia, vėlgi, kitas klausimas, tačiau geros knygos rezultatas yra vien todėl, kad veikėjai ten vaikšto gyvi.

Ko pritrūko? Man asmeniškai pritrūko  charakterių stiprumo. Druskos ir pipirų. Arba kitaip, žiūrint nuo temos pusės – silpnumo. Pirmoje istorijoje moteris galėjo neišeiti, būtų dar stipriau. Tikras sukrėtimas skaitytojui. Ji pasirinko vaiką, tai aišku, tačiau jeigu ne?… Antroje – vaikas galėjo žūti, o soc. tinkluose jo tėvai rodytų ką kita… ir panašiai. Tarsi viskas linko link to, link katastrofos (emocinės ar fizinės), tačiau pasibaigė švelniau, nei norėtųsi. Arba nei galėtų. Pasibaigė taip, kaip gyvenime, o ne kaip knygose.

 

EMOCIJA

Taigi, sklandžiai pereinam prie emocijos temos. Perskaičiusi šią knygą likau su dvipuse emocija: iš vienos pusės džiaugsmu, kad man dar ne taip blogai ir kad turėčiau pasisaugoti, kad taip neatsitiktų; iš kitos – trūkumu, kažko neužteko, norisi dar. Tarsi norisi stipriau, gyviau, labiau. Emociją gavau, bet ne iki galo. Jausmas toks: bandai, bandai užvesti variklį (tą, senovinį, kur reikėjo sukti rankeną automobilio priekyje), pagaliau jis užsiveda…džiaugsmas, euforija…tačiau tik užvedus jis vėl išjungiamas. Užvedei ir užteks. O norisi juk dar ir pasivažinėti.

 

Pabaigai norisi padėkoti autorei už puikų kūrinį ir palinkėti rašyti: dar.