Vasaros maratonas. 11 skyrius

 

–Monika, Monika! – girdėjau šaukiant savo vardą, bet nesupratau, iš kur sklinda garsas. Balsas lyg ir  pažįstamas, bet man visai su atmintimi prastai pasidarė, nesupratau, kieno. Pakėliau galvą nuo kompiuterio.

–Monikaaaaa! Ar tu visai apkurtai?

A, Auksė. Iškišusi galvą pro virtuvėlės duris.

–Vyno gersi?

Ką?! Mes gi darbe!

–Ką?

–Vyno nori? Klientas atnešė.

–Mh…gal ne…? – klausiamai žiūrėjau į suveltą jos kuodą viršugalvyje. Dabar taip visos nešioja. Ypač tos, „prie meno“.

–Nu davai! Nestabdyk! Ponios nėra ir bus tik po pietų. Šiandien čia tik tu, aš ir Solveiga. Nu?

–Na gerai…– kodėl ji staiga tokia jau draugė pasidarė? Nieko nesuprantu.

 

–Nu, tai už kūrybą! – dzingt! Mūsų trijulės arbatos puodeliai susidaužė, Auksė plačiai šypsojosi. Kažko ryškiai aš čia nežinau. Ką praleidau? Klausiamai žvilgtelėjau į Solveigą. Jos veidas kaip visada šypsojosi, jame nieko neperskaičiau.

–Tai ką švenčiam? – kiek galėdama nerūpestingiau paklausiau.

–Švenčiam gyvenimą!!! – Auksė vienu mauku išgėrė likusį vyną ir pasipurtė.

–Tai va, mergos, – giliai atsiduso. Na, va tuoj ir išgirsim, kokį gyvenimą švenčiam. – Išteku.

–O, sveikinu! – saldžioji Solveiga, visada visų draugė. Ji nei musės nenuskriaus, apie tokias sakoma. Niekada nemačiau jos nei supykusios, nei liūdnos. Atrodo, ji jau gimė su šypsena, kuri amžinai, tarsi statuloje, sustingusi jos veide.

Solveiga pašoko nuo kėdės, apkabino Auksę. Visai neseniai ji lygiai taip pat buvo apkabinusi mane. Ką gi, reikėjo ir man kažkaip parodyti savo džiaugsmą.

Pakilau ir aš, apglėbiau orą apie Auksę. Dieve, kokie šlykštūs jos kvepalai, koks vyras galėtų tokius ištverti?

–Kiek laiko draugavote? – atsainiai paklausiau, gurkštelėdama vyno.

Mano klausimas taip ir liko neatsakytas, nes Solveiga greitakalbe sučiulbėjo:

–Kaip aš tau pavydžiu! Oj, tikrai tikrai! Mano kelmelis jau tris metus ant mano sofos sėdi ir nieko! Nei jis peršasi, nei ką! Aš sakau. Oi, kaip tau gerai, Aukse, tikrai! Tai kada vestuvės?

–Cha cha cha! Gerai pasakei „kelmelis“ . Mano kelmelis tai pajudėjo tik tada, kai naujieną sužinojo…

Jaučiau, kaip kraujas muša man į veidą. Ne, tik ne tai! Negi ji dar ir laukiasi? Ar ne per daug naujienų vienu metu?

–Ne!!! Tu rimtai?! – Solveiga išpūtė akis ir užsiėmė ranka burną.

–Mh, – Auksė apsimestinai kukliai nuleido akis.

Solveiga ir vėl pašoko ant kojų, dabar dar entuziastingiau ir stipriai apkabino kolegę.

–Sveikinu, – išspaudusi dirbtinę šypseną, prisidėjau ir aš.

–Kiek laiko?

–Na, dar tik du mėnesiai, dar nesimato, – Auksė atsistojo į mus profiliu. Paglostė pilvą. Plokščias, kaip visada.

–Tai dideli pasikeitimai tavęs laukia, – išgirdau pavydo gyslelę Solveigos balse. – Ir dar vyną geri!

–Raudono vyno galima. Truputį. Internete skaičiau, tyrimai yra padaryti.

Knietėjo paklausti, tai kaip bus su darbu, karjera, bet nesivertė liežuvis. Iš esmės visa tai gera naujiena man. Jei išeina vadovė, išeis Auksė, liksiu tik aš, kuri realiai galėtų atlikti darbą. Taigi, pagrindinė kliūtis pašalinta. Tačiau kodėl aš visai nesidžiaugiu?

–Na, merginos, naujienos naujienomis, bet reikia grįžti prie darbų. Man Ponia tokią užduotį davė, kad ojojoj, – nusprendžiau ir aš paatvirauti.

–Gal tą, su sunkvežimiais?

Kokiais dar sunkvežimiais? Nieko apie tai nežinau.

–Ne, davė perdaryti visą turizmo agentūros kampaniją. Jie buvo kitur, jiems blogai padarė, dabar nenori mokėti pinigų, ir atėjo pas mus, kad skubiai taisytume padėtį. Taigi, yra ką veikt…

–O, ir ką sugalvojai? – Auksės akys ėmė dar labiau blizgėti.

Taip, taip, imsiu ir išduosiu! Naivuolė.

–Ai dar nežinau…sėdžiu. Ilgai dar sėdėsiu…Ačiu už vyną! Ir dar kartą sveikinu, – pakilau.

O sugalvojau aš SUPER DUPER idėją! Pati netvėriau savo kailyje. Turizmo agentūra, ar ne? Ji veža žmones į egzotiškas šalis pamatyti kitokio gyvenimo, pažinti naują aplinką, pailsėti, ar ne? O kas, jeigu mes NUPIRKTUME seną, apleistą, niekam nereikalingą namą, na, kuo didesnį kokioje nors gražioje vietoje – tikrai yra tokių namų, kur nors Naujojoje Zelandijoje ir… padarytume konkursą! Tas, kuris parašys geriausią motyvaciją, laimės namą. Nemokamai! Kur čia reklama? Ogi prie to skelbimo prikaišiosime tokius pasiūlymus keliauti, kuriems negalima atsispirti. Negalėjau patikėti, kad taip gerai sugalvojau. Degiau, kada galėsiu pagaliau pristatyti savo projektą. Radau net penkiolika potencialių namų, kainos – juokingos. Dabar savo genialia idėja liko tik įtikinti vadovę ir klientą.

Viršininkė grįžo į darbą po pietų, ir aiškiai prastos nuotaikos. Kur buvo, nesakė. Paprastai ji pasipasakodavo, kad buvo seime, ministerijoje, su kokiu klientu susitikusi, ar šeimos reikalais. Bet šį kartą – nieko. Po valandos barškinimo klaviatūra, nieko gero nežadančiu veidu pasikvietė mane ir Auksę į kabinetą.

–Prisėskit.

Atsisėdau ant kėdės kraštelio ir laukiau, ką ji pasakys. Mačiau, kad jos veidas akmeninis. Toks, kuris būna kai reikia pasakyti ką nors nemalonaus.

–Mums teks atsisveikinti, – žiūrėdama į kažkur į erdvę tarp mūsų pasakė.

Ką?! Nesupratau?

–Nesupratau?

–Mums teks atsisveikinti. O jums – pasiieškoti kito darbo. Viskas juda link to, kad įmonė nori mažinti darbuotojų skaičių, klientų nedaugėja, o pardavimai prasti.

–Tai jūs mane atleidžiate? – Auksė visa išbalo.

–Dar nežinau, Moniką, ar tave. Solveiga lieka, – prisipažinsiu, mane visada žavėjo mano vadovės atvirumas. Solveiga lieka, nes ji yra jos dukterėčia, tai aišku.

–Tai nuo ko priklausys?

–Kuri pirma susirasit darbą.

Mes su Aukse susižvalgėme. Ji garsiai atsikrenkštė.

–Hm. Tiesą sakant, aš ir taip išeinu.

Vadovės antakiai pakilo.

–O?

–Laukiuosi, taigi…

Vadovė nesivargino vaidinti džiaugsmo, ji tik nusuko akis į šalį ir susimąstė.

–Tai bus tik kitais metais, ar ne?

–Na, taip…kažkur.

–Aišku. Tai teks tau, Monika ieškoti kito darbo. Nes akcininkai tikrai nelauks vasario.

Kodėl man? Kodėl aš visada turiu būti kraštinė, atpirkimo ožys?!  Geriausia darbuotoja! Ar kam rūpi?! Visiems DZIN darbo kokybė, idėjos, ir taip toliau… Viena nėščia, kita giminaitė… Neturiu žodžių! Pašokau ir stipriai užtrenkdama duris mestelėjau „O turiu gerą idėją tai turizmo firmai, einu parduosiu konkurentams!”. Net stiklai subarškėjo.

Eina jie šikt. Rimtai. Tik to man ir betrūko. Dar naujo darbo reikia ieškoti! Bliamba, bliamba… kaip tas gyvenimas durnai eina. Noriu daryti karjerą, noriu kažko pasiekti, ir NIEKAS nesigauna. Prasidėjo nuo to, kad praradau Treškį. Paskui darbą. Močiutė mirė. Hondukė genda, dar visokie sapnai, vizijos puola…Dar tas Andrė…

Ašaros pačios ėmė bėgti skruostais. Negalėjau jų sulaikyti.

–Kas atsitiko? – išplėstos Solveigos akys, bet šypsena vis dar veide. Frykė.

–Nieko, – čiupau rankinuką ir moviau pro duris.

Shit, shit, shit, shit, shit!!!! Keikiausi pusbalsiu eidama prospektu. NU bliamba, už ką man visa tai? Ašaros nudžiūvo, bet vis dar norėjau verkti. Užėjau į McDonaldą. Nusipirkau didelį meniu, gal bent jau taip užkišu skylę savyje. Nesuprantu, kodėl  man taip nesiseka? Ką aš darau ne taip? Šūdas…Kimšau hamburgerį ir vėl verkiau. Gal imti ir iš viso išvažiuoti, k čiortu. Taip sakydavo močiutė. Pamodavo piktai ranka. K čiortu. Net nežinau, ką reiškia. Kur nors toli toli, į Ameriką. Močiute, močiute, padėk man! Tu ten sėdi, kažkur ant debesėlio, ar matai mane? Padėk man! Meldžiausi ir meldžiausi mintyse tol, kol apsiraminau. Keletą kartą giliai įkvėpiau. Skrandis plyšo nuo maisto, o aš bandžiau susikaupti, lėtai gurkšnodama Kolą.

Tai ką. Vėl viskas iš naujo. Nugriuvai – kelkis. Reikia ieškoti kito darbo, karjerai – ate ate. Ir vėl bandyti save įrodyti, parodyti, ko aš verta ir taip toliau…Kaip gerai Sibilei, staiga pagalvojau. Ji dėl nieko nesijaudina. Jau keturis darbus pakeitė, o jai dzin, darbus keičia kaip kojines, ir nesuka sau galvos. Įdomu, kaip jai sekėsi toje deivių stovykloje?

–Labas, Sibile…

–Kas gi nutiko, Monika? – per gerai mane pažinojo, kad nesuprastų, kaip man bloga.

– Ai, viskas. Nesuprantu, iš viso, kas darosi.

–Tai kas atsitiko?

Giliai atsidusau.

–Nu, man kažkaip viskas susidėjo ir…dar ką tik pasakė darbe, kad ieškočiausi kito darbo…

–O ne! Kodėl?!

–Ką aš žinau. Aš sakau, nieko blogo nedarau, o viskas prieš mane. Nu žodžiu, tikrai nesąmonė. Sapnuoju kažkokius briedus, kažkas vaidenasi, dar močiutė mirė, Treškis dingo…ai, nežinau, ką man daryt.

–O aš įsimylėjau.

–Tau gerai, – nors netikėjau, kad tikrai gerai.

–Gal nori susitikti, paplepėsim apie viską?

–Būtinai, noriu. Davai dabar?

Davai. Kur esi?

Mcdake.

–Ok, už dešimties minučių būsiu.

Ot, kokia faina Sibilė. Atsipūtusi dėl visko. Jai išeiti iš darbo su manim susitikti – vieni niekai. Ir aš norėčiau tokia būti. Bet negaliu…

–Rimtai?! Jis tau pasiūlė?! Kamilė išprotės, – Sibilė per šiaudelį traukė kokteilį.

–Taigi. Ji pati norėtų, aišku. Bet dabar koja sulaužyta…Tai negali.

–Sutik, – rudos akys žibėjo šelmiškai.

–Nu jo. Taip ir einu pozuoti nuoga. Dar man to betrūko. Tėvai sužinotų, išprotėtų.

–Tai kad viskas ritasi į nežinią, tai kodėl nepabandžius padaryt ko nors, ko niekada gyvenime nebūtum dariusi? Žinok, padeda.

–Rimtai? – netikiu.

–Rimtai. Net yra tokia praktika, sakyti viskam TAIP. Kas ką bepasiūlytų. Ir tada leidi gyvenimui tave vesti, nekovoji…Kai eini atvira širdimi, visada viskas baigiasi gerai.

Giliai atsidusau. Girdėjau aš apie tas praktikas, kas iš to…

–Gal einam vyno? – Sibilė suprato, ko man iš tiesų reikia.

–Einam!

Dar nepriėjus senamiesčio – pypt, žinutė telefone. Andrė. Kviečia pavakarieniauti. Sėdi Vilniaus gatvėje, Da Antonio restorane.

–Tai varom pas jį, kodėl gi ne, – Sibilė, panašu, jau naudoja metodą „Taip“.

Andrė sėdėjo vienas, šalia gulėjo padėtas fotoaparatas. Užsisakiau spagečių Boloneze ir vyno. Plepėjome apie šį bei tą, kaip visada, apie nieką. Nors buvo smagu, bet vis tiek negalėjau atsikratyti slogių minčių. Buvo gaila Kamilės, kad ji viena, su sulaužyta koja, o mes čia linksminamės su jos kadru. Buvo gaila savęs, kad man vėl reikia viską pradėti iš naujo. O kas, jei nerasiu darbo? Ką man tada reikės daryti? Grįžti pas tėvus?..

Vynas man visai nepadėjo, nepajutau jokio atsipalaidavimo. Norėjau užsakyti dar taurę, bala nematė, kad vis dar darbo diena, man irgi viskas turėtų būt dzin, kaip Sibilei. Paėmiau taurę, norėdama išgerti paskutinius lašus ir atiduoti padavėjai, Andrė sako: noriu padaryti fotografiją… ir ant tų žodžių bam! Taurė SUSPROGO mano rankoje. Žiūrėjau į šukes ir bėgantį kraują. Nieko nejaučiau.

–Can I make a photto of you? – išgirdau švelnų balsą prie ausies.

Sibilė merkė akį – „Taip!„

–Sii buono bambina, non si muovono, – itališkai paprašė Andrė ir kaip išprotėjęs ėmė pleškinti fotoaparatu.

Netrukus atbėgo padavėja su servetėlėmis ir greitosios pagalbos rinkiniu. Įpjovimas buvo nedidelis, o aš vis dar nejaučiau skausmo. Andrė baigė fotografuoti, tada susikaupęs trynė ir peržiūrinėjo nuotraukas. Pratrynęs parodė mums. Nepažinau savęs. Rimtai! Atrodžiau visai ne aš, o kažkokia mistinė juodaplaukė, tarsi iš marmuro iškaltais veido bruožais, sustingusi akimirkoje – rankoje sudužusi vyno taurė, per pirštus bėga kraujas ir tokios didžiulės, keistos, tuo pačiu metu ir gyvos, ir sustingusios, kažkokios nežemiškos šviesos kupinos akys. Wow! Andrė tikrai moka pagauti kadrą…

Ar dėl to, kad įsipjoviau, ar dėl tos nuotraukos, bet pasijutau geriau. Tarsi vėl grįžau į save. Keista. Bet pagalvojau, kad gerai. Tegu. Kažko reikia griebtis, nes toliau taip nebegaliu. Pasakysiu Andrė „taip“. Tik nieko atviro. Ir veido kad nesimatytų.

 

Kas buvo toliau? Ar Monika prarado darbą ir fotografavosi nuoga?

 

12 skyrius

2 atsakymai į “Vasaros maratonas. 11 skyrius”

  1. Pavargusi nuo visų negandų, Monika sutinka su Andrė pasiūlymu ir išvažiuoja į Italiją.

    2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *