Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų  –  jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Tai ne tik mano nuomonė, apie tai skaičiau – gera knyga atskleidžia pasaulį, bloga – atskleidžia autorių. Jei personažuose pamatai patį autorių, tai sako, kad autoriui nepavyko atsiplėšti nuo savojo ego ir imti kurti, jis tiesiog rašė apie save. Apie save rašyti lengva, o ką nors naujo sukurti jau reikia pastangų. Tai negalioja knygoms, kuriose pasakojamos tikros istorijos, tačiau yra nemažai romanų, kuriuose veikia pats autorius prisidengęs kitu vardu. Dėl šios priežasties man labai patiko „Kai aš buvau malalietka“ – nors autorė rašo nuo „aš“, tačiau akivaizdu, kad ji rašo ne apie save, o apie pasaulį. Apie ją pačią mes nesužinome nieko tikro. Mat menas yra ne savo patirčių aprašymas, o  atsitraukimas nuo jų…

Gal todėl net neplanavau pirkti Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnų“ , net to ir tikėjausi. Maniau, tai bus tiesiog jos gyvenimo esė – kelionių, žmonių kuriuos ji sutiko ir kalbino savo laidose, istorijos. Nustebino Mariaus Buroko rekomendacija, taigi, smalsumo vedama (smalsumas ir yra ta pagrindinė emocija, kuri lemia mūsų knygų pasirinkimą) Knygų mugėje nusipirkau knygą ir netgi gavau autorės parašą.

Nuo pat pirmojo puslapio pasijutau tarsi netikėtai gavusi saldainių dėžę – siurprizą. Pirmąsias noveles vyniojau atsargiai, lėtai, dar nesuprasdama, ką ten rasiu, paskui ragavau, skanavau, tyrinėjau…ir taip pamažu atsipalaidavau, maždaug ties 60 -tu puslapiu tiesiog atsidusau ir leidausi į autorės siūlomą žaidimą. Buvo smagu, nors pradžioje ir buvo tas jausmas, kai bijai, kad eksperimentas nepavyks. Bet viskas pavyko dar geriau nei tikėjausi.

Ši knyga žaidimas. Pramoga. Saldainių dėžutė. Tačiau tų saldainių skonis turi labai daug poskonių, kiekviena novelė skirtinga  – viena rūgštoka, kita sūri, kita karti, kita sodri ir primenanti anyžius arba net olandiškus saldymedžio skonio „dropje“ …bet nei vienos saldžios. Ir visi „saldainiai“ turi tą poskonį, kuris besikeisdamas galiausiai patenkina visus skonio receptorius ir po kievienos novelės norisi pasakyti: wow! ir šypsotis. Kokia išmonė! Koks kūrybingumas!

Ši knyga pasirodė ne iš autorės ambicijos (nors to nežinau, tik spėju) parašyti knygą, bet „pasirašė“ stebint pasaulį ir jame veikiančius žmones. Ji sodri, jos kūryba užtruko nemažai laiko. Visa tai matosi.

Taigi, ar radau šiose novelėse jų autorę? 😊Neradau. Gal nujaučiau ją, tarsi stebėtoją iš viršaus, plazdenančią savo aura virš visų novelių, bet tokią aurą galima pamatyti ir D. Opolskaitės, ir Jurgos Tumašonytės ir K. Navako novelėse. Tačiau autorė nenukreipia prožektorių į save, bet rodo mums pasaulį. Beje, tai nedidelės apimties knygelė, joje yra tik 158 puslapiai, tačiau tokia sodri, kad skaitymo sočiai pakanka. Netgi rekomenduočiau neskaityti visos iš karto, leisti tekstui susigulėti ir pajusti visus jo skonius ir poskonius.