Gruzinų pasakos motyvais 

Kartą gyveno karalius.

Jis buvo labai labai nelaimingas. Turėjo viską: aukso, žemes, tarnus, visi puolė jam po kojų, klausė kiekvieno jo žodžio, garbino jį ir jam patarnavo. Tačiau neseniai pasimirė jo mylima žmona ir paliko juos tik dviese su dukterimi, princese Sabu. Princesė taip pat buvo nelaiminga. Ji sirgo paslaptinga liga, dėl kurios kiekvieną dieną liūdėjo vis labiau ir tiesiog nyko akyse. Karalius kvietė geriausius gydytojus, išminčius, pirko brangiausius vaistus, tačiau niekas negalėjo išgydyti princesės.

Kartą pilyje vyko pokylis. Geriausius šalies riterius sukvietė karalius, gražiausias šokėjas ir talentingiausius muzikantus, kad tik pralinksmintų princesę. Pakvietė ir seniausią šalies išminčių, kuris sėdėdamas ant pilies laiptelių viską stebėjo ir viską dėjosi sau į galvą.

Antrą puotos dieną princesė pabėgo į sodą. Praeidama pro išminčių, ji tarė:

–Ir jūs man ieškote vaistų nuo mano ligos, seneli?

–Jei tu man pasakytum, kokia tavo liga, man būtų lengviau ieškoti nuo jos vaistų,– atsakė išminčius.

–Ak, kas iš to, kad aš pasakysiu…Vis tiek nieko jūs man negalėsite padėti…

–Pabandyk, išbandyk mane. Pasakyk, kokia tavo liga ir aš tau pažadu ją išgydyti.

–Mano liga…aš ilgiuosi laisvės, seneli…Dabar supranti? Aš ilgiuosi kraštų, kuriose visi lygūs, kur nėra pono ir tarno, kur nėra karalių ir pavaldinių… Aš ilgiuosi laukų, pievų, ilgiuosi paukščio giesmės…Ilgiuosi bėgti basa per laukus ir būti laisva, laisva…

–Ilgiesi šalies, kurioje nėra nei ponų, nei tarnų? Ar žinai, kad yra tokia šalis?

–Taip, yra, Sako man sakė.

–Sako?…

–Matai, seneli, kad negali išgydyti mano ligos? Mano tėtis, karalius, niekada niekada nepaleis manęs…

–Ačiū, kad pasakei man kokia tavo liga, Sabu.

–Tik niekam nesakyk, gerai, seneli?

–Nesakysiu, Sabu.

 

…..

Sabu nubėgo į sodą ir iš už vienos storos liepos išlindo pasislėpęs jaunikaitis.

–Labas, mieloji Sabu! Kaip aš tavęs pasiilgau! Tu tokia išblyškusi…Ar gerai jautiesi?

–Labas, Sako…Ačiū, gerai… Vis galvoju, ką tu man pasakojai…Kad yra šalis, kur visi lygūs, kur nėra nei tarnų, nei valdovų… Kur piemuo gali vesti princesę…

–Taip, yra, yra, Sabu! Tačiau ji labai toli! Ak, kaip norėčiau, kad kiltų karas…Tada aš eičiau į sunkiausią mūšį, būčiau pats drąsiausias, užsitarnaučiau karaliaus prielankumą, padarytų mane jis riteriu ir tada galėčiau tave vesti, mano mieloji Sabu!

–Karas?… Ne, ką tu čia šneki, Sako? Kiek žmonių turėtų dėl to žūti, kiek šeimų likti be maitintojo ir užtarėjo?

–Aš bet ką dėl tavęs padaryčiau, eičiau į tolimiausius žygius, nugalėčiau pikčiausius priešus…

–Žinau, Sako…Bet dabar man jau reikia eiti, tėvas manęs tuoj pasiges…

–Palauk! Palauk, kada aš vėl tave pamatysiu…

–Nežinau, Sako…Kitą kartą, kai pilyje bus puota ir nebus kam manęs saugoti…

–Aš lauksiu Sabu, lauksiu!…

 

….

–Sabu? Kodėl tu ir vėl kambaryje? Visi geriausi šalies riteriai susirinko į pilį tavęs pasveikinti, o tu slepiesi savo kambaryje!…

–Ak, tėveli, – graudžiai verkė Sabu.

–Mielas mano vaikeli, kaip aš tau galiu padėti? Kaip išsklaidyti tavo liūdesį, kaip išgydyti tavo ligą? Ei, išminčiau!!! Jei nerasi mano Sabu vaistų….

–Nebegrasint, nebegrasink man mirtimi karaliau, – atsiliepė išminčius. –Aš perskaičiau Išminties Knygą ir ten parašyta, kas gali išgydyti Sabu.

–Išminties knygą? Taip?! Sakyk, sakyk greičiau!

–Išminties knygoje parašyta: Jei Sabu išgirs giedantį laisvės paukstelį, jo giesmė išgydys jos ligą.

–Laisvės paukštelį? Kur jis gyvena? Pagauti, atvežti, ir kuo greičiau tą paukštį!

–Taip, karaliau, tu gali jį pagauti, gali jį atvežti. Jis gyvena už devynių kalnų ir devynių upių požemių karalystėje. Jį Sabu atveš tas, kuris ją myli labiau už save. Išgirdusi paukštelio giesmę, Sabu pasveiks.

–Riteriai!!! Riteriai, rikiuokitės į žygį ieškoti laisvės paukštelio! Išminties knygoje parašyta, kad už devynių upių ir devynių kalnų yra požemių karalystė, kurioje gyvena laisvės paukštelis. Jo giesmė išgydys Sabu! Keliaukite už devynių kalnų ir devynių upių į požemių karalystę. Kas jį suras ir atveš, gausiai apdovanosiu!–griaudėjo karalius.

–Požemių karalystė? Už devynių kalnų ir už devynių upių? Negirdėjom tokios, nežinome…– choru atsakinėjo riteriai.

–Keliaukite, keliaukite greičiau! Kas iškeliaus pirmas? Kiekvienam pasiryžusiam surasti laisvės paukštelį duosiu po pabalnotą žirgą. –

–O jei princesė išgis ir panorės už vieno iš mūsų tekėti?– pusbalsiu murmėjo riteriai. –Keliausime! Keliausime visi!

 

–Ar lauksi Sabu, laisvės paukštelio? – švelniai paklausė karalius.

–Lauksiu, tėveli, labai lauksiu…

 

….

–Aš Sako, duokite man žirgą, kaip karalius įsakė, aš josiu ieškoti laisvės paukštelio!

–Cha–cha–cha nusikvatojo žirgų prižiūrėtojai. –Tau? Žirgą? Dumk iš čia, kol dar galvos nepraradai už tokius norus!

 

„Neduoda man žirgo…to ir reikėjo tikėtis iš jų. Ir gerai, eisiu pėsčiomis! Bet aš rasiu laisvės paukštelį, aš išgydysiu princesę! Už viską labiau to trokštu, dėl to gyvybę paaukočiau!”

 

Ir Sako iškeliavo.

 

Perplaukė tris upes, užkopė į tris kalnus, o požemių karalystės nematyti. Paklausė kalnų dvasios, gal ji žinanti, kur yra požemių karalystė? Kalnų dvasia jam atsakė, tarp dviejų eglių yra durys, kurios atrodo kaip uola, bet jei jas stipriai paspaus kumščiu, jos atsidarys ir ten bus požemių karalystė.

Sako surado duris ir pateko į požemių karalystę. Ji buvo pilna aukso. Ant auksinio sosto sėdėjo Aukso karalystės karalius. Riteriai jau buvo ten, pasiruošę išvykti stovėjo išsirikiavę prieš karalių.

–Dėkojame jums, Šlovingasis Karaliau, kad mus taip prakiliai priėmėte, nei vienoje karalystėje nesulaukėme tiek prabangos ir paslaugų! Išnešime žinią apie tavo svetingumą toli, keliaujame mes visi surasti laisvės paukštelio!– choru griaudėjo riteriai.

–Laisvės paukštelio, mh..– sumurmėjo Aukso karalius. – Mano brangūs sveteliai, aš jus noriu apdovanoti. Štai jums visiems po maišą aukso. Padainuokite su manimi aukso dainą…

 

Sako stovėjo už riterių nugaros ir karalius jo nematė, tačiau jiems baigus dainuoti auksą šlovinančią dainą, jis išėjo į priekį ir žemai nusilenkė.

 

–Garbė šiai karalyste, garbingasis karaliau. Aš Sako, ieškau laisvės paukštelio, gal tu žinai, kur galėčiau jį rasti?

–Sveikas Sako. Matau, esi drąsus vyras, kad keliauji pėsčiomis. Ieškai laisvės paukštelio? Čia jo nėra, bet yra daug aukso! O kas gali būti geriau už auksą, vyrai?

–Nieko! – choru sugriaudėjo riteriai.

–Bet kadangi tu man patinki, aš tave taip pat apdovanosiu. Štai, ir tau aukso maišas, Sako!

–Oi, ne, man nereikia aukso…Manęs laukia tolimas kelias, auksas man bus tik našta…– atsakė Sako.

–Tai nereikia AUKSO?– suriko Aukso karalius. –Kaip tu drįsti?!

–Jis eina ieškoti aukso paukštelės, kaip ir mes!– pasigirdo grėsmingi riterių balsai.– Tik mes, riteriai, galime jos ieškoti!

Riteriai grėsmingai ėmė artintis prie Sako.

–Palaukit! Sako, paskutinį kartą klausiu, ar imsi mano auksą ir padainuosi su manimi aukso dainą?– dar kartą paklausė Aukso karalius.

–Man nereikia aukso. Aš turiu surasti laisvės paukštelį ir išgelbėti sergančią princesę Sabu, kurią myliu labiau už viską pasaulyje!

–Jis myli Sabu?! – riteriai išsitraukė kardus ir ėmė supti Sako.

–Palaukite!!!– sušuko aukso karalius.– Sako myli Sabu ir jis eis ieškoti laisvės paukštelio. Jūs mylite auksą ir jūs liksite čia! Po akimirkos visi riteriai virto aukso stulpais.

Sako abstulbęs ir atatupstas ėmė trauktis atgal, link durų, tačiau Aukso karalius vėl prabilo:

–Nebijok, Sako. Aš tau duosiu, ko tu nusipelnei. Štai, imk tiesos akmenį. Jis visada tau parodys tiesą, o kur tiesa, ten ir meilė. Neškis jį kišenėje. Kai jis ims tviskėti, žinok, tu eini teisingu keliu, galvoji teisingai, o kai jis pajuoduos, tai išduos melą. Tai mano dovana tau!

Sako pamatė, kad toks akmenėlis gali parodyti jam kelią ir mielai priėmė dovaną.

Sako perkopė devynis kalnus ir perplaukė devynias upes, tačiau apie požemių karalystę ir apie laisvės paukštelį niekas nebuvo girdėjęs. Jo akmenėlis švytėjo, todėl nepaisydamas alkio ir troškulio keliavo toliau. Priėjęs šaltinėlį prisėdo atsipūsti ir atsigerti.

–Labas,– išgirdo švelnų balsą prie savo ausies.

Sako pašoko, nes buvo prisnūdęs. Šalia jo klūpėjo nuostabaus grožio mergina. Jos indai su vandeniu stovėjo šalia.

–Tu miegojai, aš nenorėjau tavęs žadinti, bet man jau reikia eiti. Todėl tave pažadinau paklausti, gal nori apsilankyti mūsų namuose ir pailsėti po ilgos kelionės?

–Ačiū, bet man reikia keliauti. Aš ieškau laisvės paukštelio, kurio giesmė išgydys mano mylimą princesę, gal tu žinai, kur jis gyvena?

– Ne, nežinau… Bet gal tu esi gydytojas? Mūsų karaliaus sūnus sunkiai serga. Jis išbandė visus pasaulio vaistus ir niekas nepadėjo. Gal tu gali padėti?

Sako nusekė paskui gražuolę. Karalius iš karto liepė nuvesti jį pas gulintį lovoje sūnų.

Sako išsitraukė tiesos akmenį pasakė:

–Karaliaus sūnaus liga yra išgydoma.

Akmuo pajuodavo. Sako tęsė toliau.

–Karaliaus sūnaus liga neišgydoma.

Akmuo sužibėjo.

–Tu esi melagis!!!– sušuko karalius. –Uždarykite jį ir maitinkite vien duona ir vandeniu!

Sargyba čiupo Sako ir įmetė jį į pilies rūsį. Dvi dienas ir dvi naktis Sako matė tik mažą langelį, per kurį švietė mėnulio šviesa. Trečią dieną jis išgirdo nuostabią giesmę. Prie savo vienutės grotų patrupino duonos ir netrukus prie jų nutūpė pilkas paukštelis.

–Paukšteli, mielas paukšteli, gal tu žinai, kur man rasti laisvės paukštelį? Man labai reikia, kad jo giesmę išgirstų mano mylima princesė ir pasveiktų, –paklausė jo Sako.

–Aš esu laisvės paukštelis. Ir mano broliai taip pat, –atsakė paukštelis.

–Tu?!

–Taip. Bet aš čiulbu tik laisvėje. Tu negali manęs uždaryti, nes uždarytas nečiulbėsiu.

Netrukus karalius pakvietė Sako.

–Atleisk man, kad buvau toks griežtas tau, Sako. Mano sūnus mirė, o aš negalėjau susitaikyti su ta mintimi. Norėjau atimti iš tavęs tiesos akmenį arba pasiūlyti tau už jį pusę karalystės. Bet dabar likau be nieko, be paveldėtojo. Kas man iš to akmens…Tačiau matau, kad tu esi drąsus ir kilnus vyras. Ir tu turi stebuklingą tiesos akmenį. Todėl skiriu tave… savo paveldėtoju!

–Ačiū tau, Garbingasis Karaliau! Aš labai dėkingas už tavo dovaną ir pasitikėjimą paprastu keleiviu. Tačiau negaliu jos priimti, nes pirmiausia turiu keliauti namo, pas savo mylimąją Sabu.

Sako pasakė tiesos akmeniui:

–Sabu jaučiasi gerai.

Akmuo pajuodavo.

–Sabu serga.

Akmuo pajuodavo.

–Sabu miršta?..

Akmuo sutvisko.

Šokęs ant karaliaus dovanoto balnoto žirgo Sako pasileido tekinas. Jau buvo perkopęs tris kalnus ir perplaukęs tris upes, kai jį pasivijo karaliaus pasiuntiniai. Jie pranešė žinią, kad karalius mirė iš sielvarto ir Sako tapo jų naujuoju karaliumi. Jie prisiekė jam savo ištikimybę ir pažadėjo jį lydėti visur ir visada. Atvežė karaliaus drabužius, jo arklį ir palydą. Taip Sako, naujasis karalystės už devynių kalnų ir devynių upių karalius, įžengė į Sabu tėvo karalystę.

Sabu tėvas buvo labai nustebęs ir leido Sako pasimatyti su Sabu, bejėgiškai gulinčia lovoje jau keletą mėnesių.

–Sabu, mieloji, čia Sako! Atmerk savo gražiąsias akis! Aš radau, radau tą karalystę, apie kurią tau kalbėjau! Ir radau laisvė paukštelį, mieloji! Daug laisvės paukštelių, jie visi čiulba nuostabiausią giesmę, kokią tik gali įsivaizduoti. Bet negalėjau tau jų atvežti, nes jie laisvi…Jie nečiulba uždaryti…Tu turi keltis, Sabu! Ir keliauti su manimi. Aš tave nusivešiu į tą šalį ir parodysiu tau laisvės paukštelį.

Karalius, girdėdamas Sako šnekas ir matydamas, kokiais prabangiais rūbais jis dėvi ir kokia didele svita lydimas atvažiavo, leido Sabu ištekėti už Sako.

Perkopę devynis kalnus ir perplaukę devynias upes Sabu ir Sako pasiekė savo naująją karalystę. Pirmuoju savo, kaip karaliaus, įsakymu Sako paskelbė visus karalystės žmones lygiais. Jis išdalino karaliaus turtą visiems po lygiai. Jie su Sabu apkeliavo daug šalių, susilaukė daug vaikų ir gyveno ilgai ir laimingai klausydamiesi laisvės paukštelių dainos.

Sabu buvo išgydyta!

 

MORALAS: jei situacija atrodo beviltiška, visada galima rasti kitą kelią jai išspręsti.