Niekas nieko iš niekur neatsiranda. Niekas niekur iš nieko neišnyksta. Paprasta fizika, tačiau ir gyvenimas. Viskas, kas su jumis vyksta, turi savo prasmę. Nesvarbu, tai yra malonu ar nelabai. Viskas yra pamoka. Kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas. Visa, ką reikia padaryti – atmerkti akis. Tiek fizines, tiek sielos. Neužsidaryti savo pasaulėlyje, bet išdrįsti žiūrėti. O žiūrint galima daug ką pamatyti. Pavyzdžiui, kitų žmonių emocijas. Pavyzdžiui, išeitis. Pavyzdžiui, tai, kad nėra taip blogai, kaip galvojate.

Atsidusti. Apsižvalgyti. Nesmerkti.  

Nesmerkti. Jūs negalite smerkti nieko, nes viskas, kas vyskta, turi prasmę. Turi prasmę JUMS. Malonu ar nelabai, bet visai tai yra reikalinga. Klaidų nėra. Paklydimų nėra. Yra tik gyvenimas, kuris labai trumpas. Nepykite ant savęs. Jūs esate toks, ir tai yra svarbu. Jūs mokotės, jūs darote klaidas. Galbūt, klysdami ir mirsite, bet visai tai, kas jums atsitiko, yra reikšminga. Net jei nieko nevyksta, tai yra reikšminga. Net “tuščios” dienos yra reikšmingos. Net kančia yra (ypač!) reikšminga.  

Visa agresija yra kančios išraiška. Kuo agresyvesnis poelgis, tuo didesnė yra po juo slypinti kančia.

Man jų gaila. Tų, agresyviųjų. Aš juos suprantu.

Kartais aš meldžiuosi už tuos, kurių visi nekenčia. Kuriuos supa tamsa, kurioje nėra nei spindulėlio.  “Dieve, padėk jam. Tik Tu vienas žinai, kaip.  Aš aukoju savo kančią jam.”

Kiekvieną kartą, kai man liūdna, skaudu, negera, pikta, kai verkiu, kai niekas nedžiugina, kai nejaučiu prasmės ir nebematau kelio  –  aš aukoju savo kančią jam. Kad į jo gyvenimą įeitų bent spindulėlis. Kad jis nenusižudytų. Kad jo kančia sumažėtų. Aš kenčiu už jį, kad jam palengvėtų.  Ir žinote ką? Palengvėja man pačiai.

Jei siunčiate pozityvią energiją į visatą, ji sugrįžta. Jei aukosite savo kančią tam, kam labai reikia šviesos, jūs ją transformuosite į šviesą. Juk niekas nieko iš niekur neatsiranda.

“NEBIJOKITE!”