Kur yra riba tarp rimtos ir nerimtos, geros ir blogos literatūros?

Septynis romanus išleidusi Jolita Herlyn, trylika romanų išleidusi Irena Buivydaitė, penkis romanus išleidusi Indrė Vakarė, septynias knygas – Vaiva Rykštaitė, penkias – Gina Viliūnė ir Rokas Flick, keturias knygas – Monika Budinaitė, Rūta Mataitytė ir dar daug daug populiarių, skaitytojų mėgstamų lietuvių autorių niekada nėra minimi tarp tų, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė lietuvių literatūra.

Tačiau leiskite paklausti, o kas lietuvių literatūra yra be šių ir daugelio kitų autorių? Kartojamos vis tos pačios pavardės, tačiau jų yra žymiai daugiau, ir jų vis daugėja, nes niekas nesiginčija – išgyvename lietuvių literatūros aukso amžių. Dar niekada jos nebuvo tiek daug rašoma, leidžiama ir skaitoma.

Rašytojai ir autoriai

Tai yra nuostabi žinia ir literatūros atgimimo reiškinys, tačiau ryškėja keista tendencija – vieni rašytojai vadinami autoriais, kiti – rašytojais. Vienų knygos priimamos ir vertinamos, kitų – ignoruojamos. Vienų žanras įvertinamas kaip nevertas dėmesio, kitų – liaupsinamas ir pripažįstamas. Kai kam laisvalaikio literatūra (arba „popsas“) vis dar tolygu keiksmažodžiui, nors kitų šalių tyrimai rodo, kad tik 0,5 procentai visų aktyviai skaitančių žmonių pasigenda rimtosios literatūros.

Reikėtų suprasti vieną dalyką – rašytojas/autorius nesirenka, ką jam kurti. Jis kuria tai, kas jam kuriasi. Ką jis gali ir moka kurti, rašyti, tą ir rašo. „Kartais norėčiau rašyti kitaip, bet neišeina. Norėčiau parašyti knygą, pačią paprasčiausią primityviausią romaną, kurio nupirktų milijoną kopijų. Bet nemoku. Aš galiu parašyti tik taip, kaip parašau“, – sakė rašytoja Rasa Aškinytė, pristatydama savo knygą „Istorija kaip upė“.

Amžinas galvosūkis

O dabar pasižiūrėkime į tendencijas – kiek šiandien sukuriama laisvalaikio (populiariosios) literatūros ir kiek rimtosios? Kiek kurios skaitoma? Ir kur yra ta riba? Kas nustato ribą tarp rimtos ir nerimtos, geros ir blogos literatūros? Aristotelis prieš du tūkstančius metų rašė, kad įtaigią istoriją sudaro trys komponentai: emocinis prisirišimas prie herojaus, baimė dėl personažo ir katarsis, tai yra palengvėjimas, kai viskas baigiasi gerai. Nuo tada niekas ir nepasikeitė.

„Vieniems tai „popsas“, kitiems – nuo pirmo žodžio iki paskutinio taško baigiamajame puslapyje išgyventa istorija. Gal mano patirtis ir nedidelė, tačiau esu visu 1000 procentų įsitikinusi, kad kiekvienas rašytojas, nesvarbu jis kuria rimtą literatūrą ar „popsą“, išgyvena savo kūrinį. Egzistuoja jame. Kvėpuoja juo. Tai kodėl toks autorius turėtų būti nevertinamas? Mes rašome, nes esame artimi savo kūriniui. Įdedame į jį savo širdį. Jaučiame tai, ką jaučia mūsų herojai. Kartais… verkiame kartu. Ar tai nėra išgyvenimas? Ar tai jau nėra rimta?“, – klausė Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos narė rašytoja Erika Amber.

Anot kelionių romanų rašytojos Eglės Gerulaitytės, yra keliautojų, kurie iš aukšto žiūri į turistus, kurie esą tik „bukai“ sekioja paskui gidus ar lepinasi kruiziniuose laivuose, o štai jie, „tikrieji keliautojai“, mato „tikrą“ pasaulį, mat jų keliavimo būdas sudėtingesnis“. „Man būna pikta skaityti tokius komentarus, nes kas jiems suteikia teisę jaustis viršesniais? Ir negali kokia miela namų šeimininkė, stebėdama saulėlydį iš patogaus kruizinio laivo denio, patirti ką nors be galo svarbaus ir jaudinamo, o „tikras keliautojas“, pėdindamas per Nepalo Himalajus, taip ir nesuprasti nieko? Man atrodo, tą patį galima pasakyti apie literatūrą. Kažkam gal reikia Prousto, o kažkam gal tokius pat galingus vidinius pokyčius sukels Twilight Saga“, – dėstė E. Gerulaitytė.

Gera ir bloga literatūra

Yra gera literatūra ir bloga literatūra. Dėl to niekas nesiginčija, tai patvirtina ir gerbiami kritikai. „Gerai parašyta pramoginė literatūra man yra geresnė už blogai parašytą rimtąją (žinoma, riba tarp pramoginės bei rimtosios literatūros taip pat labai sąlygiška). Bet kuriuo atveju, manau, kad į laisvalaikio literatūrą reikia žiūrėti rimtai, reikia ją profesionaliai aiškinti, aptarinėti, rekomenduoti visuomenei“, – teigė literatūrologas, literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis.

Taip, literatūra, kuri paliečia skaitytoją, padeda jam sustoti, persikelti į kitą pasaulį, pagyventi jame ir turtingesniam grįžti į savo kasdienybę, yra gera literatūra. O ta, kuri skaitytojui nieko neduoda, tik veltui eikvoja laiką, – prasta. Tačiau kas gali tai nuspręsti geriau negu skaitytojas? Gal man vertingi vieni dalykai, tuo metu kitam žmogui – kiti? Demokratinėje visuomenėje pasikliaujama ekspertais. Tačiau ekspertai taip pat keičia savo požiūrį.

Laisvalaikio literatūros lūžis

Praėjusiais metais įvyko lūžis. Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“ laimėjo metų knygos rinkimus. Naujesniam metodologiniam požiūriui reikia subręsti. Ar galima sakyti, kad jis jau subrendo? Ar galima sakyti, kad laisvalaikio literatūros banga, prasidėjusi maždaug 2010-aisiais (laisvalaikio romanas „Silva Rerum“ išleistas 2008 metais), šiuo metu jau pasiekė savo apogėjų ir rodo naują visuomenės savimonės lygį? Gal mes jau pereiname į kitą etapą? O gal laisvalaikio literatūros suklestėjimą lemia ir kartų skirtumai? Šeštajame ir ankstesniuose dešimtmečiuose gimę autoriai dar labai gerai prisimena ir išgyvena socrealizmo patirtį ir rašo rimtąją literatūrą, o jaunesni rašytojai jau kuria laisvalaikio kūrinius? Kodėl laisvalaikio literatūrą daugiausiai rašo moterys? Kas yra tikrasis rašytojas ir kas yra tikroji lietuvių literatūra?

Šis straipsnis publikuotas https://www.lrytas.lt

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *