Kai man buvo 29-neri, net įsivaizduoti negalėjau, kad turėsiu tokį nuostabų vyrą ir du nuostabius vaikus. Pirmąjį pagimdžiau 35-rių. O visą laiką iki tol, svajojau. Stengiausi būti atvira galimybėms ir į viską žiūrėti šviesiomis akimis. Troškau meilės, bet stengiausi per daug nenusiminti, jei jos nebus. Neužsidaryti savyje.

Kai tik susipažinome, man net mintis nekilo, kad mes galime tapti pora. Aš – ką tik grįžusi iš užsienio, kur emigranto duona man visai nepatiko, jis – užsienietis. Žuvis ir paukštis gali pamilti vienas kitą, bet kur jie suks lizdą?…

Tačiau atsitiko taip, kaip ir turėjo atsitikti. Abibusė trauka ir pamažu gimstanti ir auganti meilė buvo stipresnė. Būtent – pamažu, gimstanti ir auganti. O kad ji augtų, ją reikia nuolat laistyti ir tręšti. Mes tokie skirtingi, bet mūsų meilė auga kasdieną, nes aš sugebu įvertinti tai, kad mano vyras ją laisto ir tręšia:).

Matthew Kelly knygoje „Septyni intymumo lygiai“ rašo, kad tarpusavio santykių esmė yra padėti vienas kitam tapti geresniais.

Jis sako:

Meilė nėra jausmas. Tai – apsisprendimas.

Nėra tobulų žmonių. Visi, ar vienas, ar kitas, ar trečias, ar dešimtas, turi savo, vis kitokių, trūkumų. Visi slepia skeletą spintoje. Visi! Tai ką mes galime rinktis? Tik mylėti vieną iš tų, netobulų žmonių. Be abejo, turime vienas kitam patikti, būti panašūs, apsisprendimas turi būti abipusis…bet jei jau nusprendėm, tai belieka kibti į darbą ir gerinti savo santykius.

Apsisprendimas turi būti konkretus įvykis – tai gali būti vestuvės, pasižadėjimas vienas kitam ir panašiai. Aš ilgą laiką buvau santuokos priešininkė, bet dabar jau suprantu – tai ir yra tas reikalingas pažadas vienas kitam. Pažadas, kad va ir viskas, mes abu apsispredėme, ir varge, ir džiaugsme. Apsisprendėme mylėti vienas kitą, kas beatsitiktų, bet ne gyventi kaip išeis, pagal nuotaiką ar nesikeičiančius jausmus. Neįmanoma visą laiką mylėti vienodai stipriai. Vieną dieną gali bet ką dėl to žmogaus padaryti, kitą – nenori net žiūrėti. Tai yra normalu. Jausmai yra nepastovūs. Pastovus gali būti tik apsisprendimas.

Kad santykiai pasisektų, reikia plano.

Vėl gi keistokai skamba, kas gi planuoja santykius?… Bet iš tikrųjų tik taip galima įleisti šaknis, tokias tvirtas, kad jokios audros (kurių neišvengiamai bus) santykių medžio neišrautų ir jis nenudžiūtų. Aplaužytų šakas, nuplėštų lapus, bet šaknys liktų sveikos.

Taigi, planas. Kad sudaryti planą, reikia apie tai kalbėtis. Būtent, kalbėtis! Kaip gi mums sekasi? Reguliariai atsakyti sau į tokius klausimus – kas yra, mano nuomone,  idealūs santykiai ir ko mums trūksta, kad juos pasiektume?

Man idealūs santykiai yra atviri. Kai nebijau būti savimi, nes mane priima tokią, kokia esu. Tam, kad priimtų, turi mylėti, taigi turiu jaustis mylima. Idealūs santykiai turi būti lengvi. Tai reiškia, kad mes abu neimam visko į širdį ir esame laimingi žmonės. Laimingi kiekvienas atskirai, o kartu sudarome laimingų ir energingų žmonių porą. Ne tokią, kur vienas stumia, kitas traukia, ar vienas dega, o kitas gesina.

Maniškiai santykiai dar nėra idealūs, tikrai yra kur padirbėti. Bet aš jau žinau, ko iš manęs tikimasi, ir ko tikiuosi aš. Ir tiesą sakant…visai nesunku tai padaryti. Dėl geresnių santykių. Dėl to, kad tapti geresne.

Santykių gerinimo išvykos.

Santykių gerinimo išvykos (jas reikia taip ir vadinti!) turėtų būti  bent kartą metuose. Tik dviese išvažiuoti kur nors savaitei. Ar savaitgaliui. Arba nors ir vienai dienai! Aptarti, kaip mums einasi, kur dar reikia tobulėti. Išklausyti vienas kitą. Nepamiršti pagirti. Išsakyti savo lūkesčius. Atvirai pasidalinti savo svajonėmis, kaip poros ir kaip individo. Išsakyti savo emocijas, kokios jos bebūtų.

Neleisti susikaupti nuosėdoms.

 – Man nepatinka, kad tu puodelį dedi čia, o ne štai čia. Nežinau kodėl, bet mane tai erzina. Gal gali pasistengti dėti puodelį štai čia?

Visi konfliktai ir skyrybos dažniausiai yra persikaupusių nuoskaudų pasekmė. Kai jų susikaupia per daug, įtampa pasiekia epogėjų ir įvyksta sprogimas. O jos tokios  – vietoje nepadėtas puodelis ar laiku nesuskambęs telefonas. Jei mano vyras padaro kažką, kas man nepatinka, o aš nutyliu ir mes apie tai nepasikalbame, vis tiek po kiek laiko tai išlenda. Išlenda kito konflikto metu. Juk nuosėda liko. Todėl tas smulkmes reikia išvalyti iš karto, kol nesukaupė sluoksnis, arba kol neįvyko sprogimas.

Juk apsisprendei  mylėti šitą, netobulą žmogelį. O jis – mylėti netobulą tave.

Parodyk savo trūkumus.

Bendravimas klišėmis ir faktais dar nepagerino jokių santykių. Tai tik „saugus“ bendravimas. Toks, kai niekas nesupras, nei ką jūs iš tikrųjų galvojate, nei ką jaučiate. Visi mes pažįstame tokių žmonių. Tačiau ar laikome juos artimais? Ne todėl, kad jie to neverti ar yra neįdomios asmenybės, bet todėl, kad jie niekada neatsiveria. Jie bendrauja klišėmis (mandagybėmis) ir faktais (buvau ten, padariau tą, susitikau su va tuo), bet neišreiškia nuomonės, emocijos, svajonės. Viso tai neišduoda, slepia po devyniais užraktais. Tai rodo didžiulį nepasitikėjimą savimi, baimę, kad aplinkiniai sužinoję tikrąją jų nuomonę, emociją ir svajonę, jiems pakenks.

Nors iš tikrųjų yra visai atvirkščiai. Tik atsivėrus galima rasti tikrą draugą.

Tik atvėrus savo trūkumus (kurių turi visi, taip pat, kaip ir rankas ir kojas), galima tikėtis pilnaverčių santykių. Tam reikalingas nesąlygiškas priėmimas – susitarimas, įsipareigojimas ir pažadas, kad aš tavo informacijos nenaudosiu prieš tave, nebaksnosiu tavo trūkumų kas kartą progai pasitaikius, bet padėsiu juos įveikti, arba, jei neįveikti, tai bent apeiti.

Mano vyras mąsto kitaip, nei aš. Jei jam reikia ką nors padaryti, jis arba pamiršta, arba, jei labai svarbu, daro paskutinę minutę. Tai gali būti bet kas – padangų ar paso keitimas, vizitas pas dantistą, sąskaitų apmokėjimas, dovanos pirkimas, plaukų kirpimas, smulkūs darbai namuose. Mane tai erzina iki širdies gelmių, nes aš turiu planą kiekvienai dienai. Žinau, ką reikia padaryti, darau tai laiku ar net gerokai iš anksto,  „jeigu kas“.  Jei nepavyksta tą dieną, perkeliu į kitą, tol, kol būna padaryta.

Tačiau,  vietoj to, kad nuolat ir pastoviai nervinčiausi ir rėkčiau ant vyro, kad nepadarė to arba ano, arba daro „per vėlai“, tiesiog sudarau jam planą. Planą pakabinu prieš akis, kad matytų, ką kasdieną reikia padaryti. Ir primenu, švelniai. Puikiai veikia.

Taigi, santykių esmė yra tapti geresniais. Juk ir pasakoje sakoma, kad apsiaustą nuo pakeleivio nuplėšia ne vėjas, kuris bando tą padaryti jėga, bet saulė, kuri pašildo ir jis apsiaustą nusiima pats. Tik geruoju ir gražiuoju galima statyti santykių pilį, kurios nesugriaus net žemės drebėjimas. O juk geri santykiai yra svarbiausia gyvenime, jie yra geros dvasinės ir fizinės savijautos pagrindas.