4 skyrius

Aš tikrai žinau, ko noriu iš gyvenimo. Noriu, kad man sektųsi. Kad mano darbas būtų įvertintas. Kad galėčiau užsidirbti. Kad man netrūktų pinigų. Noriu, kad mano nuomonės klausytų, kad ji būtų svarbi. Noriu atsakomybės. Noriu vadovauti. Noriu įrodyti visiems, kad aš galiu. Aš juk tikrai galiu. Esu protinga, išsilavinusi, turiu daugybę idėjų. Aš galiu sėdėti iki išnaktų, man tai nieko tokio. Kiekviena įmonė turi norėti tokių darbuotojų.

Ir štai, prezentacija. Kokioje įtampoje aš ją ruošiau? Pervargusi po kelionės, prisapnavusi visokių košmarų, dar močiutė, dar Treškis… Ir nieko. Manęs visa tai visiškai neišmušė iš vėžių. Man pavyko puikiai. Mačiau tai iš kolegų akių, kaip jos spindėjo, kai dėsčiau reklamos paketo idėjas. Mačiau vadovę, kuri šypsojosi ir linkčiojo galva. Na, ir aišku, Auksę, kuri kramtė lūpą. Nepastebimai, žinoma. Bet aš mačiau.

Ak, koks svaigus pergalės skonis!…Man jį įkūnijo kava iš biuro kavos aparato, įprasta, neypatingai gera, bet šiandien ji buvo tobulo skonio. Pergalės kava. Ak…kaip gera jį jausti…

Dėl šito aš ir stengiausi vakar. Dėl šito ir mokiausi, ir viską dariau dėl šito. Aš juk verta geriausio. Dar per vasarą pasistengsiu, parodysiu ko aš iš tiesų esu verta, ir rudenį, kai išeis vadovė, jie turės mane paaukštinti.

–Tavo rankinukas virpa, – išgirdusi atsisukau. Tai Mindaugas. Ilgšis, garbanotas, fe, ne mano skonio. Ir dirba prastai, lėtas. Tikrai ne konkurentas. Nors įmonėje daug seniau nei aš, bet tai nesvarbu. Parodysiu jam savo vietą, kai tapsiu jo vadove.

–Ačiū, lekiu.

Skambino mama.

–Vaikeli, ar tu neatvažiuosi?… Kaip tai prezentacija? Juk čia laidotuvės, kokia vadovė tavęs neišleis?…Duok man jos numerį, aš pati paskambinsiu. Kas gali būti svarbiau už tavo močiutės laidotuves?…Kaip aš giminėms į akis pasižiūrėsiu? Na, nekalbėk, taip, Monika… Būk, gera, atvažiuok. Pakalbėsim. Dar spėsi! Mes laukiame tavęs. Tėtis labai laukia. Jis niekaip nesupranta, kaip tu negali suderinti darbo su šeima. Aš paprašysiu, kad nukeltų ceremoniją porai valandų, gerai? Dėl tavęs? Čia kaime žmonių ne tiek daug, sutiks…Gerai?

Trenkiau telefoną ant stalo. Och, tu dievulėliau! Sunervino mane, juodai. Man patinka mano tėvai, mes geri draugai, bet mina man ant sąžinės, pastoviai! Daryk tą, daryk aną… Atvažiuok, atvažiuok…Taigi nuvažiuočiau savaitgalį, koks skirtumas! Negaliu, kaip nervina! Įsispoksojau į vieną tašką, nebežinodama, ko griebtis.

Neradusi už ko užsikabinti, po kelių akimirkų piktai atsidusau ir pasukau link viršininkės kabineto durų.

–Tuk tuk, galiu?

–A, užeik Monika. Mačiau, kad telefonu kalbėjai, su kuo, tokia pikta atrodei?

–Ai, čia tik mama…– atsargiai uždariau už savęs stiklines duris. Viršininkės kabinetas permatomas, jame buvo tik viena siena, ant kurios kabėjo visokie padėkos raštai už renginius, apdovanojimų diplomai, kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai ir jos nuotrauka su prezidentu.

– Ar galėčiau pasiimti porą laisvų dienų? Mano močiutės laidotuvės šiandien, o kaimas mūsų Gailaičiuose, maždaug valanda kelio. Galbūt pavyktų grįžti ir rytoj po pietų…

–A… Gal ir galėtum, bet… Gal per tas porą dienų tą naują užsakymą galėsi peržiūrėti ir pamąstyti apie jį? Ką manai?

Nurijau seiles.

–Žinoma, galėčiau.

–O, būtų puiku! Nes terminas spaudžia, na žinai, kaip visada…

–Ačiū, – pasukau link durų.

–Monika?

–Taip? – atsisukau.

–Gali trumpam dar prisėsti?

–Galiu, – nustebusi patraukiau link savęs kėdę. Negi ji jau dabar man pasiūlys likti vietoj savęs? Širdis ėmė stipriau plakti.

–Žiūrėk, ką aš ką tik gavau, – viršininkė atsuko į mane savo laptopą.

Pamirksėjau akimis ir ėmiau skaityti elektroninį laišką. Siuntėjo nesimatė, viršininkė paslėpė jį patraukdama tekstą į viršų.

–Ką?!!!, – pašokau ant kojų. – Tai netiesa! Ir jūs patikėjote!? Galų gale, jei tokia reklama jau buvo kažkur pasaulyje, tai kodėl mes padaryti panašios? Aš tikrai jos nemačiau! Aš viską pati sugalvojau!

–Na… ne pati geriausia naujiena… Mh. Leisk man pagalvoti…- vadovė pasitrynė smilkinius. Aš stovėjau prieš ją ir giliai šnopavau. – Nusiramink, Monika, – pakėlė ji į mane akis. – Aš tikiu, kad tu viską sugalvojai. Juk pasaulyje taip dažnai būna. Keliose vietose vienu metu kam nors šauna ta pati idėja. Bet…čia per daug sutapimų. Ir tas sunkvežimis, ir tas medis…Nesakau, kad tu nusikopijavai, bet…dabar mums ne patys geriausi laikai ir tikrai bus per rizikinga siūlyti tokią reklamą klientui, juk tu supranti? Reikės imti kitą pasiūlytą variantą.

 

Išėjau iš viršininkės kabineto nebejausdama jei kojų, nei rankų. Nu nieko sau! Kas čia darosi? Juk tai MANO projektas! Aš prie jo sėdėjau iki išnaktų! Plagiatas?! Kas parašė tą laišką? Kas jau toks nusimanantis viso pasaulio reklamose? Juk net nepatikrino…Tiesiog patikėjo žodžiu, aprašymu, kad tokia reklama jau yra…

Drebančiomis rankomis susirinkau savo daiktus ir sumečiau viską į savo rankinuką.

–Mano močiutė mirė šeštadienį. Važiuoju į laidotuves, – atsakiau į nustebusios kolegės žvilgsnį.

–Oi, kaip gaila. Užuojauta, – ji atsistojo ir apkabino mane.

–Ačiū, – susivaldžiusi pasukau link durų. Gal jie visi prieš mane susimokė? Gal jie visi kartu parašė tą laišką apie plagiatą?

Vos vos laikiausi neverkusi. Rijau ašaras į vidų, visada taip verkiu. Išmokau dar vaikystėje, net neatsimenu, kada.

Mašinoje spaudžiau greičio pedalą, gerokai viršydama greitį. Kelias vingiuotas, kalvotas, bet leidau sau atsipalaiduoti ir leistis nešamai muzikos. Man patinka vairuoti. Vairuodama jaučiu, kad neleidžiu laiko veltui, kad judu, kad kažką svarbaus veikiu. Labai patinka važiuoti pas klientus. Ir prezentacijas patinka daryti. Ir rodyti patinka. Apskritai man patinka mano darbas. Kelionės, draugės…jos gali būti, bet ne taip svarbu. Tik darbe aš jaučiuosi savo vietoje. Tik ten jaučiu, kad gyvenu, kad darau kažką reikšmingo, kad esu svarbi. Kad esu.

Mama skambino kas penkiolika minučių, klausė, ar jau važiuoju. Užkniso juodai. Myliu savo močiutę, buvau jos mylimiausia anūkė, bet taip per prievartą mane traukti į tas laidotuves…bjauru. Ir dar po tokios nesąmonės darbe. Nežinau, ką dabar reikės daryti. Kaip suktis tam gyvatyne. Juk visi kolegos prieš mane. Aišku, niekas nemėgsta pranašesnių už save.

Įdomu, kur dingo Treškis? Kaip jis dabar? Visai jį pamiršau. Juk reikia paskambinti Marijai, paprašyti, kad jį prižiūrėtų, kol aš grįšiu iš laidotuvių.

Marija nekėlė ragelio. Na nieko, paskambinsiu vėliau. Neprisiskambinusi Marijai pajutau, kad pasiilgau draugių. Paskambinau Kamilei, paskui Sibilei. Jos kursiokės, o ne kažkokios furijos, kurios bando man iš po nosies nugvelbti karjerą. Na, gal tik šiek tiek trukdo, tas tiesa. Su jomis aš amžinai praleidžiu per daug laiko ir nespėju padaryti visko, ką susiplanavau. Bet vis tiek gera pasidalinti naujienomis su draugėmis. Abi pasipiktino dėl to, kas man nutiko. Sibilė jau buvo girdėjusi iš Kamilės, kas man nutiko prieš tai. Susitarėme, kad kai tik grįšiu iš laidotuvių, susitiksime ir būtinai viską aptarsime. Bet tik trumpam.

 

…

Močiutė atrodė tokia graži. Tarsi gyva! Stovėjau prie jos karsto ir man atrodė, kad tuoj tuoj ji atsisės ir paklaus, ar noriu bulvinių blynų. Vėl atgimė prisiminimai. Vaikystė, kaimas. Amžinai užimta močiutė, vis juda, vis kruta, tai gyvuliai, tai daržai, tai skalbimas, tai grindų plovimas, tai krosnis, tai bulvės, o jei viskas padaryta – kojinių adymas ar mezgimas. Jokio televizoriaus, o jau apie internetą…net įsivaizduoti tokio daikto negalėjo. Ir aš šalia jos – maža juodakasė mergytė, visada iš paskos, visada paskui močiutę. Turbūt aš ir mamos niekada nemylėjau taip, kaip močiutės. Gal dėl to ji man ir vaidenosi?… Tai, kad močiutė mirusi, išdavė rožančius, apvyniojęs nejudančias, nebekrutančias jos rankas. Nematytas, naujas, baltas, plastmasinis. Jaučiau, kad kaupiasi ašaros, ėmiau jas ryti. Pajutau, kad mane apkabina per pečius, tai mama. Dar pastovėjau ir pasukau link artimiausios kėdės. Nors ir tokios artimos, mūsų gyvenimai taip skiriasi. Kaip diena nuo nakties. Močiutė visą gyvenimą pragyveno kaime, dirbo ūkio darbus, ir tiek. Pasodini, nuimi derlių, pamaitini, sutvarkai. Ir vėl iš naujo. Niekada nemačiau jos nieko skaitančios ar rašančios…Net nežinau, kiek klasių ji baigė, ir apskritai, nenustebčiau, jei ji įvaikinta buvo. Tamsi, neįžvelgiama praeitis. Žinau, tik, kad mano proseneliai buvo kažkokie dvarininkai, mačiau nuotraukoje, sėdi tokie pasipūtę karietoje. Tokie tikri lietuviai, išblyškusiais veidais, pilkomis akimis. O močiutė juoda, akys juodos, plaukai juodi. Kaip ir mano mamos. Kaip ir mano. Gal dėl to ji taip mane mylėjo…Kitų vaikų proseneliai neturėjo, tik ją vieną. Todėl tikrai nenustebčiau, kad turiu ir kitokio, ne tik lietuviško kraujo. Bet dabar jau aišku, nieko nesužinosi. O ir nereikia…

Iškilmingi pietūs, liūdnos kalbos, giriančios močiutę, kokia ji buvo gera visiems, rūpestinga, atvira, šilta…vėl nurijau ašarą. Pora taurių vyno, keletas žodžių su giminaičiais, kaimynais ir… ėmiau nuobodžiauti. O ką čia veikt, tame kaime? Visi atsisuko degtinėlę, na, kaip gi laidotuvės be jos, o aš išlindau iš už stalo ir išėjau į kamarą. Ten ant palangės tvarkingai buvo išrikiuoti įvairiausių dydžių medaus stiklainiai, sukabinti ir paberti vaistiniai augalai – sibabražolė, dilgėlės, šalavijai, gebenė, pelynas, aišku, ir ramunėlės, čiobreliai, liepžiedžiai. Žinau visas močiutės žoles, ji mane išmokė. Pajutau, kad vėl ima drėkti akys. Kas daugiau rinks šias vaistažoles? Kas jas džiovins ir įdės man jų maišelį, kartu su medaus stiklainiu žiemai, kad neperšalčiau?

–O, kokia tu jau didelė, – išgirdau balsą už nugaros.

Dėdė Povilas. Jis visada su manimi taip sveikinasi, nuo vaikystės.

–Aha. Jūs irgi, – atsakiau be šypsenos.

Dėdė Povilas pavartė žoleles, paėmė keletą, pauostė.

–Mamos žolelės…

–Užuojauta…

–Ir tau. Aš žinau, kaip ji tave mylėjo.

Giliai atsidusau.

–O kaip jums sekasi?

–Gal nori užsukti į svečius? Seniai buvai. Be to, man reikia vairuotojo, kuris mane parvežtų, – mirktelėjo viena akimi, o pagilėjusios juoko raukšlelės apie padūmavusias mėlynas akis išdavė, kad dėdė retai ką nors sako rimtai. Toks ir jo gyvenimas – gyvena iš pašalpų ir tapo savo tuos paveikslus. Tai mamos žodžiai, ne mano. Bezdielnikas, dar prideda tėtis.

–Nežinau, man nelabai pakeliui… Rytoj anksti ryte važiuosiu, man į darbą…O jūs turbūt…– smakru parodžiau į kambario pusę, kur prie stalo jau laisvai liejosi degtinė, vis garsėjo ir gyvėjo kalbos.

–Ne, na, ką tu Monika! Aš – nė lašo!

Nepasitikėdama žiūrėjau į jį.

–Tikrai, aš tau prisiekiu, – dėdė padarė juokingą kryžiaus formos judesį ant savo išsipūtusio pilvo.

–Mh, taip ir patikėjau…

–Monikute! – išgirdau neįprastai skardų mamos balsą. – Monikute, kur tu?

–Aš čia, – išėjau iš verandos. – Ką?

–Močiutė ir tau paliko kai ką. Labai gerai, kad atvažiavai, galėsi pati pasiimti.

–Ką?

–Nueik pas ją į kambarį ir komodos pirmajame stalčiuje rasi tokią medinę dėžutę. Ji tau.

Mamos akys blizgėjo. Mh, darosi įdomiau. Ką močiutė man galėjo palikti?

Sukdama link močiutės kambario, prisiminiau, kad dar nepaskambinau Marijai. Vargšas Treškis! Tuoj pat išsitraukiau iš kišenės telefoną.

–Sveiki, Marija, kaip sekasi?

–Labas, Monika, gerai, va, verdu balandėlius, o kaip tau?

–Mano močiutė mirė, šį savaitgalį, tai aš į laidotuves išvažiavau…

–O jėzusmarija, kaip čia taip? Kiek jai metų buvo, ar sirgo?

–Aštuoniasdešimt aštuoni. Širdis, – atsakiau nepatenkinta, kad reikia gaišti laiką tokiems klausimams.

–O, tai jau atgyveno savo gražų amželį…Amžiną jai atilsį. O jūs gerai sutarėt, artimos buvot?

–Taip, – nebenorėjau tęsti šio pokalbio. – Bet norėjau jūsų dėl Treškio paprašyti. Manęs šiandien nebus, tai gal jūs galite…

–Tai, aišku, galiu, kur gi negalėsi! Nepaliksi juk vieno šunelio lauke. Jis su mano katėmis labai gražiai draugauja. O žinok, prisiminiau, mačiau, kažkoks šuo šiandien gulėjo po balkonu, panašus į Treškį, dar norėjau pasižiūrėti, bet galvoju, tikrai ne Treškis, juk jis bus namie. Jis namie dabar? Aš turiu tavo raktą, galiu užeiti, tuoj tuoj, išjungiu balandėlius ir parsivesiu…

–Na….ne, jis išbėgo pasilakstyti, bet negrįžo…O man reikėjo į darbą…– mano širdis ėmė daužytis.

–Ką tu sakai? – Marija nutilo ir giliai iškvėpė. – Ir negrįžo?

–Ne…nespėjo, nes man į darbą reikėjo…

Marija patylėjo.

–Vargšas Treškis, vargšas šunelis…– sumurmėjo ir padėjo ragelį.

Sėdėjau ant močiutės lovos nustėrusi. Kvepėjo žolelėmis, senatve ir medžiu. Lova aukšta, kojos, tarsi mažos mergaitės, tabalavo ore. Staiga panorau priglausti skruostą prie jos pagalvės. Gulėjau ir ašaros pačios tekėjo iš akių. Drėko močiutės megzta antklodė, tačiau ašaros nekaip negalėjo sustoti, tekėjo ir tekėjo. Kas vyksta mano gyvenime? Keisti sapnai, Treškis, kaltinimai darbe…Dar ir močiutė…Juk aš niekam nieko blogo nepadariau. Už ką man visa tai?…

Kūkčiojau jau balsu. Išgirdusi pati save, staiga susivaldžiau. Kad tik niekas neišgirstų. Tai būtų gėda.

Skubiai nusišluosčiau ašaras, saugodama makiažą nusivaliau akis ir apsižvalgiau. Močiutės kambarys…Kaip man patikdavo čia būti! Jos aukšta medinė lova, sunki ąžuolinė komoda ir tokia pati rūbų spinta. Dar veidrodis, senovinis, padūmavęs. Mano mylimiausias kampas tarp komodos ir veidrodžio. Tupėdavau ten ir stebėdavau močiutę, man būdavo baisiai įdomu, ką ji veikia. Ir labai jauku. Giliai atsidususi atsistojau ir priėjau prie komodos. Komoda sena, medinė, išraižyta gėlių ornamentais. „Tavo komoda dekupažuota“,  sakydavau aš močiutei. „Dekupapuopta?“ atsakydavo ji.

Stalčiai trys, gilūs, sunkūs. Močiutė man niekada neleisdavo kišti į juos nosies. O aš jos klausiau. Šiandien pirmą kartą galėsiu pasižiūrėti į močiutės stalčius. Ir vėl susigraudinau. Nurijusi ašaras šiaip ne taip atitraukiau pirmą komodos stalčių. Stalčius atrodė tuščias, jame gulėjo tik užverstas paveikslas. Nedidelis, užkištas į gilaus stalčiaus šoną. Ištraukiau jį ir apverčiau. Jame buvo pavaizduota juoda varna, gulinti ant nugaros. Jos sparnai buvo ištiesti, snapas šiek tiek pravertas, akys užmerktos. Atrodė tarsi gyva, nors pavaizduota buvo negyva. Nustebusi apžiūrinėjau paveikslą. Gal tai dėdės darbas? Iš kur daugiau pas močiutę bus toks paveikslas? Reikės jo paklausti…

Padėjau atgal paveikslą ir giliai įkišau į stalčių ranką. Užčiuopiau medinę dėžutę. Sena, kaip ir viskas močiutės namuose. Įdomu, kas ten? Gal pinigų pluoštas, nugvelbtas nuo pensijos? Praverstų. Apžiūrėjau iš visų pusių ir atidariau dangtelį. Dėžutės dugne gulėjo žiedelis. Mažytis sidabrinis žiedelis su rožine akute dailiame ornamente. Paėmiau jį ir užsimoviau savo mažojo pirštelio. Viskas, daugiau nieko? Apverčiau dėžutę ir papurčiau. Mano nuostabai, ant komodos plekštelėjo nuotrauka. Nespalvota nuotrauka. Lygiai tokia pati, kokią mačiau įrėmintą, kabančią ant sienos už žaliai raudonų durų. Tas pats vyras su ūsais. Iš sapno, kuriame jis išstūmė mane iš lėktuvo.

Drebančiomis rankomis paėmiau nuotrauką ir pasižiūrėjau į kitą jos pusę. Išblukusiu rašalu, drebančia ranka ant jos buvo parašyta: “Senza amore non c’è vita”.

 

 

Kas buvo toliau? Kur Monika ieškojo atsakymų, ar rado, kas tas vyras su ūsais?

Rašykite komentaruose

 

5 skyrius