„TIEMS, KURIE SVAJOJA PARAŠYTI KNYGĄ“

Šis tekstas publikuotas portale Kaip išeisti knygą

 

Jei skaitote šią knygą, jūsų pirmoji knyga jau gyvena jūsų mintyse. Tarsi Homunkulas, kuris gali mąstyti, nors dar negimė. Tam, kad jis gimtų, reikia jį užauginti, subrandinti. Jūsų mintis taip pat – reikia subrandinti taip, kad jos gimtų knygoje. Reikia pripažinti, kad tai padaryti nėra lengva. Reikia daug užsispyrimo. Todėl yra daug rašančių, tačiau kur kas mažiau knygų autorių. Kita vertus, kas nelengva, yra verta pastangų: kuo kelionė ilgesnė, tuo daugiau pasitenkinimo pajusite, pasiekę jos tikslą.

„Parodykite man žmogų, kuris labiau norėtų keliauti į Latviją, o ne į Karibų salas“, rašė Eglė Ramoškaitė. Arba, kaip sakė Austinas Kleonas: „Nelauk, kol sužinosi, kas tu esi – imk kurti.“

KAS YRA KŪRYBIŠKUMAS?

Kūrybiškumas yra erdvės savyje atvėrimas. Kūrybiški žmonės kalba apie tai, kad geriausios mintys ateina…nuobodžiaujant. Kitaip tariant tada, kai galva tuščia. Tuščia, reiškia be Feisbuko, televizijos, kompiuterio. Sukūrus erdvę galvoje sudaromos sąlygos gimti naujai idėjai. Nauja idėja yra ne kas kita, kaip dviejų senų dalykų kombinacija. Ieškokite senų idėjų kitų autorių knygose ir gyvenimuose ir jas kombinuokite. Pavyzdžiui, obuolių pyragas su alyvuogėmis. Kodėl gi ne? Galbūt tai gali būti jūsų pagrindinės herojės mėgstamas pyragas?

Pagrindinė kūrybinio darbo sąlyga – minčių erdvė, o geriausias jo draugas – vientisas, nenutraukiamas kūrybos laikas. Nemažai kūrybiškų žmonių dirba naktimis, nes tik tada niekas negali jų nutraukti. Nelengva įeiti į kūrybiškumo erdvę, nelengva iš jos išeiti, todėl geriau, kad niekas ten būnant netrukdytų.

Rašytojas yra kempinė – sugeria į save aplinką, ją perleidžia per save ir atiduoda visuomenei perdirbtą realybės produktą. Rašymas yra persikėlimas, nėrimas į paralelinį kūrybos pasaulį. Tai yra vaizduotėje ar prisiminimuose įvykusių įvykių išgyvenimas juos užrašant, tarsi realių. Rašymas yra jūsų sąmonės praplėtimas.

APIE KĄ RAŠYTI?

Idėjos embrionas yra kasdieninė mūsų problema. Ieškodami idėjos knygai ieškokite problemos. Nors ir sako, kad idėjos trenkia tarsi iš giedro dangaus, tačiau dažniausiai idėja yra atsakymas į mūsų sąmoningai ar nesąmoningai suformuluotą klausimą, problemą. Kitaip tariant, jei norime turėti daugiau idėjų, turime suformuluoti daugiau problemų.

Nebūtina ieškoti istorijų, visada galima rašyti apie save. Juk jūsų gyvenimas yra unikalus ir tai, kas jums nutiko, nenutiko niekam kitam. Ne todėl, kad niekas kitas nemylėjo taip kaip jūs, niekas nekentėjo kaip jūs, nepamatė to, ką matote jūs, bet todėl, kad niekas kitas neužrašys to taip, kaip užrašysite jūs.

Knygos idėja, kuri jums atėjo arba ateis, yra unikali ne todėl, kad jos niekas anksčiau nebuvo sugalvojęs, bet todėl, kad jūs ją aprašysite savaip. Nesvarbu, ar ji kilo iš jūsų gyvenimo ar iš stebėjimo, tačiau jūs ją aprašysite kitaip, nei buvo parašyta iki šiol. Niekas nemoka matyti pasaulio taip kaip jūs, lygiai taip pat kaip niekas nėra jūs.

Todėl nebijokite, kad jūsų idėją kas nors pasisavins, ir nesikuklinkite „pavogti“ kito žmogaus idėją. Idėjos yra bendros. Jos sklando bendroje Visatos sąmonėje, todėl dažnai pasitaiko, kad tuo pačiu metu skirtingose pasaulio pusėse du žmonės pasigauna ir įgyvendina pačią idėją. Šis fenomenas vadinamas Šimtosios beždžionės sindromu. Šis pavadinimas gimė Japonijoje, kai buvo pastebėta, jog vienos salos laukines beždžiones išmokius prieš valgant nusiplauti batatus vandenyje, tą patį ėmė daryti beždžionės kitoje salose. Šis fenomenas reiškia, kad kai tam tikras kiekis individų įgyja tam tikrų žinių, atsiranda „kolektyvinis žinojimas“ arba, kitaip tariant, idėjos ima sklandyti ore. Gaudykite idėjas, savinkitės jas, nes idėja yra tik molis. Ką iš to molio nulipdysite, tai bus unikalu ir nepakartojama.

Kol laukiate arba brandinate knygos idėją, aprašinėkite viską, ką patiriate, pamatote, pajaučiate. Preparuokite gyvenimą, išdėliokite jį popieriuje įvairiais pjūviais – šie trumpi tekstukai labai pagelbės ėmus rašyti knygą. Atmintis yra linkusi pamiršti. Todėl jei pamatote ar sugalvojate ką nors įdomaus nedelskite, tuoj pat užsirašykite. Tam labai naudinga nešiotis mažą užrašų knygelę ir rašiklį, visada (ypač miegant) turėti juos po ranka. Rašykite netgi tai, kas jums atrodo nelabai įdomu, tačiau patraukė dėmesį. Aprašykite sapnus. Vėliau iš to gali kilti istorija arba vienas ar kitas sakinys gražiai įsikomponuoti į knygos tekstą.

Brandinant idėją, skaitykite daug savo mylimo žanro knygų. Skaitykite iki galo – tai yra jūsų darbo dalis. Netgi tos, kurios atrodo neįdomios, gali jus išmokyti kažko naujo. Gal tik vienas sakinys ar net žodis iš tos knygos įsimins jums visam gyvenimui ir dėl jo buvo verta ją skaityti.

Jei turite idėją, bet nemokate jos išvystyti iki galo – ieškokite partnerių. Juk ne veltui sakoma, kad vienas lauke ne karys. Kelios galvos visais atvejais yra žymiai geriau, nei viena galva. Kalbėkite apie savo idėjas ir ieškokite bendraminčių. Autoriai gali būti ir du, ir trys, ir keturi. Rašant kartu tai bus ne tik kūryba, bet ir draugystė, bendradarbiavimas. Tai nėra lengva, nes idėjas reikia derinti, tačiau kūrinys gali išeiti universalesnis, įdomesnis. Rašymas nebūtinai turi būti vienišas darbas. Rašykite kartu.

<…>

Rašymas kartais virsta knyga, o kartais taip ir lieka „stalčiuje“. Tačiau kiekvienas rašantis žmogus svajoja, kad jo mintis pagaliau galima būtų perskaityti knygoje. Kaip tai padaryti? Vienas iš būdų – didelį dramblį supjaustyti mažais gabaliukais – išmokti rašyti knygą nesistengiant peršokti nei vieno jos gimimo ir gyvavimo etapų.

Bet kurios knygos rašymas ir išleidimas susideda iš dešimties etapų. Visi etapai turi savo eigą ir trukmę ir gali būti sugrupuoti į tris pakopas.

I pakopa: Knygos rašymas 

  1. etapas. Idėja
  2. etapas. Rašymas
  3. etapas. Knyga stalčiuje
  4. etapas. Perrašymas
  5. etapas. Pirmųjų skaitytojų pastabos

II pakopa: Knygos išleidimas 

  1. etapas. Leidyklos paieška
  2. etapas. Leidyklos verdiktas
  3. etapas. Darbas su leidykla
  4. etapas. Knygos spausdinimas

III pakopa: Knygos reklama 

  1. etapas. Knygos pristatymas skaitytojui

Kiekviena knyga rašoma skirtingai, taip pat kaip ir kiekviena gyvenimo diena yra skirtinga. Vieni knygos rašymo etapai gali trukti labai trumpai, kiti – keletą metų. Rašant ir leidžiant kitą knygą – ilgai trukę etapai gali būti trumpi, o greitai įveikti – tęstis mėnesius. Tačiau dešimt knygos išleidimo etapų ir trys jų pakopos galioja visoms knygoms, taip pat kaip ir rytas, diena, vakaras galioja kiekvienai dienai.

Knygų rašymas yra darbas, kaip ir bet kuris kitas. Jam reikia disciplinos, darbo valandų, pašaukimo. Mūza čia nepadės. Jei seksite dešimt knygos rašymo ir išleidimo etapų, didelis dramblys, kurį ne visi ryžtasi apžioti, bus suvalgytas mažais gabaliukais ir savo pirmąją knygą jūs išleisite. Juk ir labai ilgą kelią galima nueiti mažais žingsneliais.

POPULIARIAS KNYGAS IŠLEIDĘ AUTORIAI PATARIA:

Benediktas Gylys: „Žmonėms, kurie svajoja parašyti knygą patarčiau – nustoti svajoti. Svajonės pildosi tik Disnėjaus filmuose. Knyga turi būti tikslas, tikslas su data. Užrašytas tikslas. Rekomenduoju sudaryti rašymo planą, žinoma, taip pat su datomis. Apie tai jog rašote, pasigirti kiek galima daugiau draugų. Ir rekomenduoju pagaliau nustoti bijoti. Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis arba niekas.“

Lavisa Spell: „Patarčiau rašyti. Tik rašydamas gali suprasti, ar šis laiko leidimo būdas tau patinka. Tik rašydamas gali sužinoti, ar tau pavyks ir kas tau pavyks, o kas ne. Reikia rašyti tai, kas tiktų tau pačiam, kas tave „vežtų“. Per daug galvojant apie skaitytojų reakcijas gali kilti noras jiems pataikauti, o tai ne į naudą kūriniui, nes skaitytojai taip pat tikisi originalumo. Galima svajoti apie šlovę, žinomumą ir uždarbį, tačiau rašytojui vis tiek svarbiau tai, ką jis jaučia pasilikęs akis į akį su baltu popieriaus lapu.“

Gabija Grušaitė: „Nesvajoti parašyti knygos : ) Tikrai, nes tai tuščia svajonė, ateinanti iš ego ir įvertinimo troškimo. Pats leidybos procesas ir kritika po to nėra malonūs, taigi jei norisi būti įvertintam, tada geriau kitus dalykus daryti. Kaip kartais žmonės sako, jog svajoja turėti kavinę, nors nesuvokia kiek sunkaus darbo, biurokratijos ir nuovargio slypi po kasdienybe. Panašiai ir su rašytojo darbais, jei turi savyje istorijas, kurios labai labai nori gyventi, tada nieko nepadarysi, kitu atveju, geriau padėti gyvūnų prieglaudai ar investuoti į edukaciją.“

Marius Povilas Elijas Martynenko: „Kasdien parašykite po eilutę. Jei išties svajojat, tai tiesiog tiek sau įsipareigokit – po eilutę, ne daugiau. Vieną eilutę tikrai parašysit prieš užmigdami arba per pietų pertrauką. Galiausiai tai taps knyga.“

Dovilė Štuikienė: „Siūlyčiau rašyti – ir net nebūtinai knygą. Gal puikų blogą ar smagius postus Feisbuke – kartais gerus blogerius pastebi leidyklų žmonės ir pasiūlo išleisti knygas. Patį geriausią patarimą iš vienos literatūros mokytojos esu gavusi dar mokykloje. Pamenu, kai penkiolikos moksleivių kūrybos konkurse gavau Rašytojų sąjungos prizą, pasijutau baisiausiai kieta. Nes juk lengva ranka sirgdama parašinėjau miniatiūrų ir novelių – ir va, prašom. Tai buvo tik naujoko sėkmė, nes kitais metais už tokius parašinėjimus buvau visiškai sudirbta. Jaučiausi visiška nevykėlė, kuriai, matote, prieš nosį užsitrenkė durys į rašančiųjų draugiją. Nusišluosčiusi snarglius beigi ašaras, parodžiau savo šedevrus vienai mokytojai, o ji labai diplomatiškai pasakė: žinai ką – rašyk TIK TADA, kai TURĖSI, ką pasakyti. Aukso žodžiai, ar ne?“

Agnė Gilytė: „Patarčiau sugalvoti labai aiškiai, koks tai bus kūrinys. Labai sunku parduoti idėją, jei nežinai, ką nori pasakyti ir kuo knyga bus kitokia nei kitos iki šiol išleistos knygos. Reikia apgalvoti visus scenarijus, ką gali pasiūlyti.“

Eglė Ramoškaitė: „Patikėkite, panorėkite, daug rašykite, daug skaitykite, panorėkite dar labiau, kažko atsisakykite rašymo laiko vardan, nepirkite brangios kosmetikos ir nevalgykite kasdien krevečių – reikės mažiau dirbti, bus daugiau laiko rašymui. Bet labiausiai patariu – pasimokykite. Tikrai nebūtina studijuoti rašymą, nebūtina lankyti visokiausių rašymo užsiėmimų: yra daugybė knygų apie kūrybinį rašymą (daugybė!) įvairiomis kalbomis, yra net ir lietuviškų. Juokingai man atrodo rašytojai, kuriems atrodo, kad nereikia mokytis kūrybinio rašymo. Kam girtis, kad specialiai kažko nesimokai? Geriau pasigirti, kad mokaisi, domiesi, nagrinėji ir stengiesi tobulėti. Štai apie ką yra kūrybinio rašymo mokslas – apie tobulėjimą, apie galimybę parašyti geriau.“

Eglė Gerulaitytė: „Patarčiau sąžiningai atsakyti sau: ar galiu nerašyti? Jei gali, nerašyk. Bet jeigu nerašyti negali, tuomet pirmyn visa jėga! Yra daugybė nuomonių ir patarimų, kaip rašyti knygą. Ko norės potenciali tavo auditorija, kas dabar populiaru, ko žmonėms reikia, kokios tendencijos… Ir galbūt tie patarimai yra vertingi. Bet tikrai geros knygos retai gimsta iš taikstymosi prie rinkos ar tendencijų vaikymosi. Jei turi pasakyti kažką unikalaus, rašyk. Jei viduje kirba ypatinga istorija, rašyk. Net jei neturi aiškios vizijos ar plano, visvien rašyk. Tikra aistra, tikras talentas, užburiančios istorijos patraukia, nesvarbu, kas tuo metu madinga ar ko prašo leidyklos. Autentika ir ištikimybė sau pačiai, net kai tai nepatogu, nejauku, galbūt net skausminga, man atrodo, yra svarbiausios rašytojos savybės.“

Dar daugiau autorių patarimų ir visi dešimt knygos parašymo etapų – knygoje „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“.

Knygą gali įsigyti elektroniniu formatu tiesiai per Knygos.lt platformą.

 

II Ištrauka iš naujo fantastinio romano “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba


Tylioje gatvėje žaidė saulės zuikučiai, prasiskverbę pro tankią senų kaštonų lapiją, akimirką užšokdami ant pravažiuojančio automobilio stogo, lįsdami į namų langus, patikrinti kas viduje, vėl šokdami į gatvę ir juokais erzindami ant skaidlenčių skrendančius miestiečius, namuose pamiršusius kepurę su snapeliu. Oras mirgėjo nuo saulės ir karščio, nors jau buvo vėlyva popietė. Nei vienas dar nenorėjome grįžti. Nors daugiausia laiko praleisdavome namuose, savo Burbule, nes nebuvo poreikio niekur važiuoti, o viską, ko reikia, galima buvo užsisakyti Tinkle, tokia reta ir nuostabia išvyka norėjosi pasimėgauti ilgiau.Vaikai ėmė prašyti nuvažiuoti į naująjį pramogų centrą. Ten neseniai atsirado nauja pramoga – galėjai išnykti, pasidaryti nematomu. Kai sutikome, Margiris apsidžiaugė tarsi vaikas. Jo kampuotas veidas nušvito ir jis ėmė mus įkalbinėti, kad mes visi išbandytume naująją pramogą. Pradžioje draugiškai juokaudamas, tačiau artėjant prie pramogų centro jo emocijos vis augo ir tirštėjo. Galiausiai įsmeigė į mus savo rudas akis. Atrodė, kad tai jam be galo svarbu. Nustebau, kas jam darosi. Staiga tai tapo pats svarbiausias dalykas šią akimirką. Mes privalėjome jo paklausyti ir išbandyti pramogą!

Nenorėjome Margirio skaudinti, jis buvo geras mūsų šeimos draugas, tačiau turėjome padaryti tam pabaigą. Tačiau Margiris nenutilo, o galiausiai jis netgi pakėlė balsą.

-Ne, aš netylėsiu! Apsidairykit, kur jūs gyvenat! Kurmiai jūs! Tikrai, kaip kokie kurmiai, rausiat, rausiant tuos savo griovius, ieškot iškasenų ir niekada neišlendat į saulę! Akli! Jūs nematote pasaulio, nematote, kas aplinkui vyksta! Koks įvairus, gražus gyvenimas, kurį mes sukūrėme, tik pasižiūrėkit! Dabar galime GYVENTI! Bent vieną kartą, prašau jūsų! Nors valandą nustokite apsimesti. Jūs žaidžiate tuos kurmius… „atsakingus saugusius“, nu kas čia per nesąmonė?! Jūs turite kažkada atsipalaiduoti! Aš jus čia atsivežiau tam, kad jūs pagaliau pamatytumėte ir save, patys papramogautumėte!

-Margiri, užteks! Dabar jau tikrai užteks. Mums labai gera buvo kavinėje, pabuvojome net penkiuose gamtos rojaus kampeliuose, skaniai pavalgėme, tai buvo puiki pramoga. Mums už – teks, – nukirtau, nebenorėdama daugiau girdėti nei žodžio.

-Margiri, tu teisus…- švelniau pridėjo Aronas. Mano mylimas vyras visada buvo diplomatijos įsikūnijimas.  – Bet tu nepaisyk mūsų, mes tik išprotęję kurmiai. Gamtos taip sutvarkyta, kad vaikus reikia auginti, prižiūrėti, jie reikalauja dėmesio, meilės, bent jau iki kol jiems sukaks šešiolika, kai jie gaus čipus, Taškus ir ims gyventi savarankiškai. Bet dabar Gajus dar visai mažas, o ir Sakalui dar tik penkeri su puse. Juos reikia prižiūrėti, ir mes su malonumu tai darome. Tikrai, mums – tai malonumas, jokia ne auka. Dėl mūsų tau tikrai tikrai, nereikia pergyventi, ačiū tau, bet mums viskas labai gerai.

Stojo tyla, todėl Aronas tęsė:

-Tikrai. Bet tu būtinai eik ir išbandyk viską! Mes tave palaikysime ir pasižiaugsime kartu su tavimi. Ką manai?

Margiris žioptelėjo dar kažką sakyti, bet apsigalvojo. Likusią kelio dalį nusisukęs nuo mūsų, tarsi įsižeidęs vaikas, jis žiūrėjo pro automobilio langą ir neištarė nei žodžio.

Pramogų centre be galo nustebę stebėjome, kaip dingsta Tuopos batai, paskui kojos, paskui liemuo, paskui pečiai ir plačia šypsena paremta maža riesta nosis. Kostiumas buvo pagamintas iš atsispindinčių dalelių, idėja labai paprasta – atspindėti aplinką, sukuriant iliuziją, kad per kietą objektą matome kiaurai. Pirmoji pramogą išbandė Tuopa, ji drąsiai atsistojo ant specialios plokštumos ir leidosi drono nuskenuojama. Po kelių akimirkų jai pritaikytas nematomo žmogaus kostiumas buvo pagamintas.

Margiris vis dar buvo nekalbus, o kai grįžo Tuopa ir ėmė pasakoti, ką patyrusi, neklausė, tik paprašė mūsų Tablečių, nes norėjo kažką patikrinti. Gavęs jas, jis nuėjo. Jaučiau, kad kažkas ne taip. Gana ilgai negrįžo, o kai mes visi vėl atėjome į mašinų stovėjimo aikštelę, mačiau, kad mūsų draugas kažkodėl jaudinasi, aplink jį tvyrojo nerimo ir netgi baimės debesis. Tačiau nenorėjau kreipti į tai daug dėmesio, nenorėjau perduoti jo nuotaikos vaikams, todėl tikėjausi, kad grįšime visi kartu į mūsų tobulus namus, ir viskas susitvarkys. Užsidegsime ugnį, pasigaminsime ką nors skanaus, pasikalbėsime atvirai apie viską, ir vėl viskas bus gerai.

Milžiniška mašinų aikštelė pilnutėlė, tarsi pabaigta dėlioti dėlionė, kai nei viena detalė nėra pamesta kur nors po sofa. Margiris atrakino mašiną, sėdo į valdytojo vietą automobilio priekyje ir laukė, kol mes visi sulipsime. Aronas, norėdamas parodyti draugiškumą, atsisėdo šalia jo. Laukėme vaikų. Jie mūsų šauksmų nei girdėjo, nei kreipė dėmesio, tik dūko, lakstė, laigė tarp mašinų. Nuovargis jau traukė prie žemės, subjurusi Margirio nuotaika rodė, kad mum tikrai laikas namo. Kelis kartus sušukusi vaikams, atsakymo nesulaukiau. Tada įsėdau į automobilį ir dar kartą pašūkavusi Liepa Gajau Sakalai Tuopa vaikai, paspaudžiau duris.

Automobilio durys be garso užsivėrė ir pro priekinį stiklą pamačiau linksmas Liepos akis. Ji pamatė, kad automobilio durys jau uždarytos, nustebo, kad jie vis dar lauke. Margiris tyliai davė komandą ir automobilis lėtai ėmė trauktis atbulas.

Pirmąją akimirką man dilgtelėjo širdį. Vis dar mačiau nustebusias Liepos akis ir šalia jos atsiradusią ne mažiau nustebusią Tuopą. Tuopa pusantrų metų vyresnė už Liepą. Ji kažką pasakė, greičiausiai, kad mes tik apsisuksime. Berniukų nesimatė, jie žaidė tarp mašinų, o mes lėtai, tačiau užtikrintai tolome nuo jų. Aš vis dar tylėjau, tačiau mano vyras ėmė jaudintis.

-Suk čia, gal prasuksi? Ne? Tai varyk tiesiai, už tos geltonos suk į kairę, pravažiuosim ratu…Čia, čia suk, suk!

Aronas vis labiau nervinosi, o aš, keturių vaikų mama, sėdėjau kažkokios keistos stingties apimta. Greitai tuksėjo mano širdis, tarsi bijodama kažkur pavėluoti, akys buvo įsmeigtos į piekinį stiklą. Margiris automobiliui tyliai kartojo Arono žodžius. Tačiau mes vis tolome, kol vaikai dingo iš akių.

Mašinų buvo pilna, aikštelė sausakimša, milžiniška. Automobilis išsuko į platesnį ir ne tokį apstatytą kelią. Iš pradžių pagalvojau, kad Margiris žino aplinkelį, nori apsukti ratą.

Manyje kilo pyktis, kurio senai senai nejaučiau. Palikti vaikus mašinų stovėjimo aikštelėje, kas čia per nesąmonė? Jie juk išsigąs. Apimta nevilties, kad nespės, širdis ėmė daužytis. Jaučiau, kaip staiga sudrėksta delnai ir pažastys, tarsi baimė skystu pavidalu imtų veržtis laukan. Sukiojomės jau kokias dvi minutes. Norėjau atidaryti duris ir iššokti, bėgti pas vaikus, bet sulaikė blaivus protas – tuoj tuoj, tik kelios akimirkos, apvažiuosim ir juos pasiimsim.

-Ką-tu-darai?!!! –  riktelėjo Aronas, kai Margiris sušnibždėjo komandą automobiliui ir šis ėmė didinti greitį.

Per veidrodėlį mačiau, kaip Margirio akys, kurios paprastai šypsodavosi, tapo juodos ir kietos. Mano širdis staiga nustojo daužytis. Negalėjau suvokti, kas nutiko.

Girdėjau, kaip Aronas rėkia ant Margirio, daužo jį, tampo, bando atidaryti mašinos dureles, ieško Tabletės, vėl rėkia, bando duoti komandas automobiliui… bet nepaisant nieko, mes skriejome keliu toliau. Tai buvo neįmanoma. Juk mes gyvename XXIII amžiuje, taikos ir neprievartos amžiuje. Pozityvus mąstymas, tolerancija, visuotinė gerovė, neprievartos ideologija yra mūsų tikėjimas ir visuomenės pagrindas. Tokie dalykai yra neįmanomi.

Nors mano mylimasis atėjo prie manęs, apsikabino ir šildė savo kūnu, drebėjau, norėjau išnykti, susitraukti ir ištirpti, išsisklaidyti su vėju, nuskristi debesiu pas vaikus ir įpūsti jiems į ausį mintį, kad mes juos mylim, kad mes jų nepalikom, kad viskas bus gerai. Galvoje karštligiškai ėmė suktis mintys. Iš mūsų magnetinės, specialiai joms pritaikytos kišenės dingo Tabletės. Jei turėtume Tabletes, pagalba jau būtų čia, o Margiris gautų ban‘ą visam gyvenimui. Mūsų Tabletės liko pas Margirį, tačiau apsauga turi tai pastebėti. Dar turime čipus po oda su mūsų identifikacija, banku, raktais, kodais, bilietais, sveikata ir visais kitais magnetiniais duomenimis. Jei čipas ilgai neprisijungs prie Tabletės, apsauga tai taip pat pastebės. Jei Margiris bandys pašalinti mūsų čipus, tuoj pat suveiks apsaugos kodas ir pagalba atlėks per kelias minutes.

„Aš pati galėčiau jį išsipjauti, arba bent jau sužeisti čipą, duoti žinią pagalbai“, pasakiau mintimis Aronui. Viską apžiūrėjome, tačiau nieko aštresnio už mūsų dantis mašinoje nebuvo.

Viskas manyje burbuliavo ir vartėsi, buvau gatava pasmaugti priekyje sėdintį Margirį plikomis rankomis. Sulaikė tik blaivus protas, vėl tas prakeiktas blaivus protas, ir visą gyvenimą diegta nesmurto ideologija. Būdama Žmogumi iš didžiosios raidės negalėjau staiga virsti primityvia, už išlikimą kovojančia būtybe. Ne to siekė ir ne dėl to mirė mūsų proseneliai. Negalėjau viso jų triūso link aukštos visuomenės sąmonės lygio nubraukti viena ranka.

Iš oro bangą keliančio automobilio aš stebėjau raudoną juostą danguje, kuri kažkada buvo saulė, teikianti mums energijos ir džiaugsmo, o dabar liko tik kraujuojanti žaizda, kuri, nepaisydama savo bejėgiškumo iš visų jėgų stengėsi išlikti tamsiame bekraščiame danguje, tačiau pastangos buvo nelygios – lašelis negali kovoti su vandneynu, o saulės atšvaitas negali kovoti su visa Visata. Išsigandę medžiai mums šaukė pavymui – ei, palaukit, kur jūs lekiat? Kelias nenoromis leidosi rijamas priekinių Margirio automobilio ratų ir atrajojamas užpakalinių, teisėsi po jais, kiekvieną akimirką sutryptas ir pažemintas, o mes tą akimirką sustingdavome laike į amžinybę, tačiau jos kartojosi, tos akimirkos, jos dauginosi ir staiga jų buvo tūkstančiai, milijardai, iš jų susidarė filmas, į kurį aš žiūrėjau tarsi iš šono, vis dar nesuvokdama, kad pagrindinė herojė esu aš pati.

Juodas dangus įsiurbė paskutinius saulės atšvaitus, o mes vis dar važiavome.

 

 

Ištrauka iš naujo fantastinio romano “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba   


Su savo gausia šeima keliavome pramogauti – tai buvo reta išvyka iš mūsų Burbulo, kuriame gyvenome jau aštuonerius metus. Sėdėjome Margirio mašinoje ir lėkėme į Vilnių. Vaikai smagiai plepėjo ir griaužė ridikėlius, agurkus ir obuolius, o mes su Aronu klausėmės dundančio Margirio boso.

Margiris, geriausias mūsų šeimos draugas, pasakojo apie vieną savo pažįstamą, taip pat programuotoją, kuris sumanė pajuokauti ir vienoje klientų aptarnavimo programoje suprogramavo žodį „kvailys“. Žodis pasirodydavo kas kart, kai žmogus padarydavo kokį nors kvailą veiksmą. Juokingiausia, kad pirmasis skundas Tinkle* atsirado tik po savaitės – niekas nenorėjo prisipažinti esantis kvailas. Margiris dusliai kikeno, o mes su Aronu atlaidžiai šypsojomės, ramiai žvelgdami į pro langą bėgančius medžius. Viskas buvo lengva, paprasta, natūralu. Jaučiausi visiškoje harmonijoje su savimi, gamta ir kitais žmonėmis. Viena ausimi mėgaudamasi tyliai skambančia Gajatri mantrų muzika, važiuodama su šeima į iškylą, jaučiausi laiminga. Negaliu patikėti, kad nieko, visiškai nieko tada neįtariau. Net širdies krašteliu nenujaučiau, kad netrukus viskas iš esmės pasikeis.

Margirio draugas gavo baudą, tris mėnesius negalėjo programuoti, tačiau paskui jis vėl pajuokavo ir prie maisto užsakymo programėlės prijungė žodžius „sveika“, „nesveika“ ir „mirtis“. Tada DI* jam uždėjo dviejų metų draudimą, ir dabar jis nebegali programuoti, turi gyventi vien iš bazinių Taškų*, bet jis toliau neliūdi. Kaip ir Aronas, dabar kuria filmukus. Filmuoja išskirtinai tik savo pėdas, dėl to visur vaikšto basas. Turi beveik dvidešimt tūkstančių sekėjų!

-Kūrybingas žmogus nepražus, – mandagiai tarstelėjo Aronas, ir mintimis man pasakė: „Pedes in terra ad sidera visus“ *

Nusišypsojau.

Buvo rytas, tačiau milžiniška mašinų aikštelė prie Bernardinų miško jau sausakimša. Pasitelkę savo trečiąją akį susiradome paskutinę laisvą vietą. Padėjau išlipti Gajui, kuriam tik neseniai sukako treji, kiti vaikai išbyrėjo patys: penkiametis Sakalas, garbanotas, strazdanotas guvus berniukas, šešiametė Liepa ilgais šviesiais, juosmenį siekiančiais plaukais, ir vyriausia, aštuonmetė Tuopa, trumpaplaukė su maža riesta nosyte.

Šimtamečių liepų alėja visi nukulniavome į mišką. Tai buvo viena iš nedaugelio vietų mieste, kur pramogauti galėjo ateiti vaikai. Šiame miške buvo įrengta daug smagių dalykėlių. Tuopa ir Sakalas labai norėjo pasivaikščioti ant specialių spyruoklių, iškeliančių juos virš medžių, tačiau turėjo palaukti, kol jiems sukaks šešiolika, nes jų kojos buvo per mažos. Vaikų nepriėmė ir į šaudykles, kuriose galima buvo paskraidyti, tarsi kulkoms. Jiems nebuvo galima eiti pasivaikščioti vandeniu, nes buvo per lengvi ir imdavo iš karto grimzti, tačiau vis tiek rado ką veikti – smagiai pašokinėjo magnetinėse stūmos šokdynėse, pasisupo sparnuotosiose supynėse, ir netgi išdrįso pasiklysti labirinte po žeme.

Ore tvyrojo visiško džiaugsmo, atsipalaidavimo ir mėgavimosi atmosfera. Kvėpuoti buvo lengva, mes gyvenome pilnais plaučiais, kiekvieną akimirką. Visi žmonės aplinkui mus jautėsi panašiai. Visi buvo atsipalaidavę, besišypsantys, pilni geriausių emocijų. Pagaliau sulaukėme laikų, kai nebereikėjo kovoti už išlikimą, kai galėjome tapti, kuo tik norėjome, kai galėjome padaryti, ką tik norėjome. Minios šauksmas prieš daugiau nei du tūkstančius metų “Panem et circenes!”*  pagaliau buvo įgyvendintas – niekam netrūko nei duonos, nes valstybė mokėjo Taškus kiekvienam gyventojui, nei pramogų.  Kartu su DI, kuris buvo mūsų didysis pagalbininkas šiame kelyje, jautėmės, tarsi mes pagaliau pasiekėme tai, ko taip ilgai siekė mūsų protėviai – pagaliau įsėdome į teisingą traukinį ir visu geičiu lekiame reikiama kryptimi pirmyn.

Aš pasiėmiau gilių kavos iš valgomo puodelio, Aronas – vaisių kokteilį, Margiris gėrė anyžinį vyną. Nešini savo gėrimais mes sekiojome paskui vaikus ir mėgaudamiesi stebėjome jų džiaugsmą.

Kai vaikai išsidūko, palei išdžiūvusio upelio vagą visi patraukėme link Užupio. Tarsi du saulėje tviskantys drugeliai, vilkėdamos geltonomis vorų šilko suknelėmis, Liepa su Tuopa šuoliavo priešais mus per permatomą silikoninį tiltelį ir atrodė, kad jos pasistraksėdamos skrieja ore. Aronas ėjo šalia Margirio, ant pečių nešdamas Gajų, o aš šiek tiek atsilikusi vedžiau Sakalą už rankos. Nors vis dar linksmi ir pilni įspūdžių, vaikai jau buvo pavargę. Buvo karšta, visi norėjome gerti. Tinkle Aronas rado daug gerų atsiliepimų sulaukusią kavinę „Gamtos rojus“, į kurią visi ir skubėjome, norėdami joje apsilankyti.

Margiris, kaip visada, juokavo, kad jis toks alkanas ir ištroškęs, kad nieko nelaukęs pasigaus žuvyčių, jas suvalgys ir dar išgers likusį akvariumo vandenį. Rodė, kaip jis pamakaluoja ranką vandenyje, pagauna žuvytę ir laikydamas dviem pirštais už uodegos nuleidžia ją į pačiai pražiotą burną.

Perėję per tiltelį ir pakilę į kalną, pamatėme kavinės užrašą ant įspūdingomis šviesos iliustracijomis papuošto pastato. Kelias sekundes nuo jo krito galingas šniokščiantis krioklys, paskui jį pakeitė džiunglės, kuriose ant lianų suposi bezdžionės, šaižiai klykavo papūgos. Nekantraudami užėjome į vidų.

Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi pro stebuklingus vartus mes perėjome į egzotiškos gamtos prieglobstį. Mus pasitiko milžiniška pieva. Tolumoje matėsi platus vandenynas, kur pažvelgsi – vis kitas tobulos gamtos kampelis. Pievoje skraidžiojo įvairiaspalviai drugeliai – dronai, nešiojantys patiekalus. Kiekvienas stalelis buvo vis kitoks – vieni stovėjo ant kalno viršūnės, kiti prie putojančios jūros kranto, dar kiti plaukė sraunia upe, arba stovėjo ant tos pačios žalios pievos, o šalia jų ganėsi balti vienaragiai.

Vaikai ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Patraukėme tiesiai link vandenyno. Teko paeiti geras dešimt minučių, kol pasiekėme jį. Priėjus pajutome druskos kvapą ir pamatėme žuvis. Atrodė, kad jos ne plaukiojo, bet skraidžiojo, prilaikomos vandens. Vienas drugelis priskrido prie mūsų, prisistatė ir informavo, kad ir vanduo akvariume, ir žuvys, kaip ir buvo parašyta reklamoje, yra tikros. Tada palydėjo mus prie staliuko. Parodė meniu – buvo galima išsirinkti kalnus, slėnį, upę, jūrą arba mišką. Mandagiai palikęs mus nuspręsti, po kelių minučių grįžo su dviem ąsočiais vitamininio vandens su citrina ir mėtomis. Ant padėklo buvo padėtos septynios įvairiaspalvės valgomosios stiklinaitės.

Tuopa norėjo jūros, bet Sakalas užginčijo, kad jūrą mes jau turime, juk sėdime netoli vandenyno. Tuopa atšovė, kad dvi jūros iš abiejų pusių, o mes saloje – čia tai būtų patyrimas! Tačiau Aronas pasiūlė imti ką nors ramesnio, tarkime, mišką. Tada Tuopa pareiškė, kad mes ir taip atvykome iš miško, todėl neįdomu. Mes su Gajum, kuris dar per mažas pats nupręsti, norėjome kalnų. Seniai svajojau įkopti į kokią nors tikrai didelio kalno viršūnę. Liepa norėjo nors kartą pajusti, ką reiškia plaukti gilia sraunia upe, nes ji visą laiką apie tai galvodavo, matydama išdžiūvusias upių vagas. Požeminio vandens neliko, o klimato atšilimas išgarino visas upes, nes beveik niekada nelydavo. Vandenį mes išgaudavome tik iš jūrų ir vandenynų, išvalę jį nuo druskos. Jau beveik išmokome išgauti vandenį iš meteoritų. Na, o Sakalas kaip visada negalėjo išsirinkti, todėl norėjo išbandyti viską.

Kiekvienas gamtos kampelis mums kainavo papildomai Taškų, tačiau mes juk taip retai kur nors važiuodavome, todėl mintimis pasitarę, sutikome paišlaidauti. Margiris pasiūlė keisti vaizdus kas pusę valandos. Pusė valandos – gana trumpas laiko tarpas, tačiau tai reiškė, kad norint viską išbandyti, mes čia turėtume sėdėti dvi su puse valandos. Tačiau dėl to ginčų nekilo, nes mus labai viliojo ne tik paragauti čia gaminamo maisto, nes jau daug metų viską auginomės ir gamindavomės namuose, bet ir išbandyti stale įmontuotą dar nematytą stalo žaidimą.

Tačiau kieno pasirinkimas turėtų būti pirmas? Reikėjo balsuoti. Paprašėme drono skiautelės popieriaus. Jis ilgai negrįžo, tačiau grįžęs pasakė, kad mūsų užsakymo įvykdyti negalės, nes tuščio popieriaus rasti niekur nepavyko. Tačiau už tai, kad neįvykdė prašymo, suteiks penkiasdešimties procentų nuolaidą visam mūsų užsakymui.

Kaip visada, Visata mus vedė ir mums padėjo. Ji mūsų pusėje.  Sudėję delnus prie krūtinės mes su Aronu keliom sekundėm užsimerkėme padėkoti. „Ačiū…Ačiū…Ačiū…“.

Kol Margiris instaliavo balsavimo programėlę Tabletėje*, aš taip pat ją išsitraukiau, delnu pasididinau, norėdama greitai peržvelgti naujus pranešimus. Niekas nepatraukė mano dėmesio, todėl tik susigeneravau mėnesinę ataskaitą apie knygų skaitymo intensyvumą.

-O, klausykit! Bent vieną mano knygą perskaitė net ašduoniasdešimt du procentai visų šalies vaikų nuo penkerių iki dvylikos metų amžiaus! – džiugiai pasakiau.

Aronas atsisuko į mane ir skambiai pakštelėjo į lūpas:

-Tu matai. Esi viena iš populiariausių kada nors gyvenusių rašytojų, – dar kartą pabučiavo mane ir ėmėsi filmuoti vandenyną, komentuodamas joje plaukiojančias žuvis ir jų tarpusavio elgesį. Aš šypsodamasi stebėjau jo darbą.

Balsavimą laimėjome mes su Gajumi, todėl  pirmiausia mūsų staliukas atsidūrė ant aukšto kalno viršūnės. Mes sėdėjome mažoje žole apaugusioje aikštelėje, o po mūsų kojomis stūksojo snieguotos žemesnių kalnų viršūnės. Į veidus plūstelėjo gaivus katabatinis kalnų vėjas. Pro pat galvas praskrido kalnų erelis, mesdamas ant mūsų savo šešėlį. Mane apėmė begalinės didybės ir nežemiško grožio jausmas. Taip, mes gyvenome amžiuje, kai viskas buvo įmanoma. Vėl širdį užliejo dėkingumas. Dėkojau Visatai už visas dovanas – už Aroną, už vaikus, už Margirį, už knygas, už mažuosius mano klausytojus, už stogą virš galvos, už Burbulą, už natūralų maistą,  už gryną orą, už galimybes ir pramogas… Už tai, kad gyvenu ir galiu patirti visus šiuos nuostabius stebuklus.

Kol mes žaidėme, Margiris nusukęs nugarą kažką veikė savo Tabletėje. Jo darbas buvo programuoti DI, ir dirbo jis daug. Todėl turėjo daug Taškų, galėjau sau leisti bet ką. Mes su Aronu buvome laisvi menininkai, kaip ir daugelis mūsų Burbule – aš rašiau knygas vaikams, Aronas kūrė filmukus apie gamtą. Vaikų mūsų šalyje liko tik keli tūkstančiai, ir jie visi gyveno Burbuluose – bendruomenėse, kuriose vis dar gimė ir augo vaikai. Dauguma žmonių vaikų neturėjo, tai buvo PŽŽK* judėjimo pasekmė.

Gamtos vaizdais besidominčių buvo dar mažiau, nes miestai jau seniai buvo virtę miškais ir parkais. Todėl tik šiek tiek prisidurdavome prie valstybės mokamų Taškų, tačiau daug mums ir nereikėjo. Gyvenome Trakuose, atspausdintame name, bendruomenėje, kurioje viskuo dalinomės. Patys auginomės maistą. Beveik neko nepirkdavome ir niekur nevažiuodavome. Vorų šilko drabužiai mums buvo tikras išsigelbėjimas, nes jie ne tik labai malonūs nešioti, praktiški ir netepūs, šimtą procentų natūralūs ir apsaugantys nuo sužeidimų, bet ir labai atsparūs – jie niekada nesusidėvėdavo ir neplyšdavo. Su šiais drabužiais galima buvo pasijusti tarsi su antra oda, keista, kad ši medžiaga netapo populiari. Bet mūsų Burbule visi nešiojo vorų šilką, juo rengėmės patys, juo rengėme ir savo vaikus.

Namą atsispausdinome pagal naujausią technologiją, kuri leido jį pasistatyti per kelias valandas. Žymiai ilgiau užtruko sugalvoti, kokio jo norime. Bet kai tik savo viziją perteikėme DI, už kelių valandų mūsų namas buvo gatavas. Paskui dar šiek tiek jį taisėme, didinome daržovių inkubatorių ir platinome kambarius, bet galutiniu rezutatu likome labai patenkinti.

Žiūrint iš viršaus, mūsų namas priminė gėlę. Viduriuke  – svetainė, lapeliuose virtuvė ir penki miegamieji kambariai. Visi miegamieji turėjo po silikoninę galinę sieną, kuri buvo išgaubta, kaip žiedo lapelis. Virtuvė sujungta su gėlės koteliu – daržovių inkubatoriumi.

Svetainės viduryje įsirengėme ugniakurą – apvalų židinį, kurį dengėme magnetine permatoma siena, kad skaisti ugnis negalėtų nudeginti smalsių vaikų. Sėdmaišius sustatėme ratu, kad galėtume matyti vienas kitą. Grindis išklojome mandalos ornamentu papuoštu oranžiniu kilimu. Mūsų svetainė dažnai kvepėdavo smilkalais, čia grodavo muzika, tai buvo visos šeimos mėgstamiausia vieta.

Virtuvė turėjome viską, ko reikia – kombainus, smulkintuvus, šaldytuvus ir šaldiklius, kaitintuvus ir kaitlentes. Inkubatoriuje augo daržovės, grūdai, vaisiai, ląsteliena, kamieninės ląstelės. Kepėme duoną, auginome kakavos pupeles, arbatą, grybus, turėjome net mažą bičių avilį.

Kiekvieną savaitę pakeisdavau namo spalvą į kitą, pagal nuotaiką. Galėjau pati nupiešti arba pasirinkti iliustraciją iš skaitmeninio katalogo. Tarsi gėlė, namas sušvytėdavo vis kita nuostabia spalva. Tai buvo mano privilegija ir tiesė, o Aronui liko teisė ir privilegija kiekvieną dieną išrinkti muziką, kurios klausydavome vakarais, žiūrėdami į židinį. Vakarais grodavo muzika, aš kurdavau naujas istorijas vaikams, Aronas montuodavo savo nufilmuotą medžiagą apie gamtą, vaikai žaisdavo. Turėjome ir gyvūnų – stirnų šeimyną. Mūsų sode buvo įrengta ultragarso sistema, skirta atbaidyti plėšrūnus, todėl stirnos buvo saugios. Jas maitinome, jaukinomės, jos taip prie mūsų priprato, kad lengvai leidosi paglostomis. Į mūsų kiemą dažnai užsukdavo įvairūs smulkūs gyvūnai: kiškiai, voverės, ežiukai, įvairūs paukščiai.

Margirį parekomendavo Dangis, o aš likau labai patenkinta jo darbu. Pasamdžiau jį užprogramuoti efektus mano naujai knygai. Man reikėjo efektų, kurie audio pasakojimą padarytų realų. Jis ne tik suprogramavo, kad DI atpažintų žodžius ir pridėtų garsų, tokių kaip vėjas, žingsniai, bambuko augimas, suknelės plazdėjimas, sparnų šnarėjimas, bet pridėjo kvapo ir skonio. Sukūrė ausimis negirdimą garsą, stimuliuojantį klausytojo smegenis ir sukuriantį kvapo ir skonio iliuziją. Buvau be galo dėkinga už rezultatą. Kūryba sauartina, todėl pasiūliau jam palaikyti kontaktus ir prisijungti prie mūsų Burbulo Naujametinio vakarėlio.

Per Naujametinį vakarą buvau per daug užsiėmusi vaikų reikalais, tačiau jis man perdavė žinutę, kad gerai praleido laiką. O aš, jausdama skolą, kad nepabendravome, pakviečiau jį vakarienės.

Atėjo visas išsipustęs, želė susitepęs plaukus, nešinas saldaus kremo tortu ir šampanu. Torto paragavome (vaikams tai buvo pirmas kartas), bet dėl šampano jam paaiškinau, kad mes negeriame. Neleisdamas pasijusti nepatogiai, Aronas nukreipė pokalbį į naują rizoto receptą, kurį jis sugalvojo papildyti įpatingais prieskoniais – rozamarinais, citrinos sultimis ir sauja džiovintų grybų. Jis norėjo išbandyti receptą ir pavaišinti juo mus. Margiris iš kart susidomėjo, netgi pasiūlė dar pridėti moliūgų, nes jie suteiks saldumo. Jie tuoj pat surado bendrą kalbą ir netrukus prapuolė virtuvėje. Vėliau Margiris dažnai lepindavo mus savo kulinariniais šedevrais.

Mums buvo labai gera taip gyventi. Ir Margiris prie mūsų priprato. Nors anksčiau jis gyveno visai kitokį gyvenimo būdą – daug keliavo, pramogavo, turėjo draugų, įvairios veiklos. Bet kai susipažinome, sulipome, tarsi šeima. Jis prilipo prie mūsų, kaip bitė prie žiedo. Mes priėmėme jį, tai nebuvo nauja, nes ne viena mūsų Burbulo šeima „prisijaukindavo“ tokį žmogų „iš išorės“, tokį, kuris vertino artumą, šilumą, natūralumą, lėtą gyvenimo būdą.

Iki soties prisižaidę – prisikeliavę po džiungles, mes pasijautėme energingi, beveik nealkani ir kupini jėgų. Toks buvo sumanymas – suteikti klientams gerų emocijų, kad tik paskui jie užsakytų maisto.

Viena mano istorija vaikams pasakoja apie tokią kavinę, kurios savininkas buvo labai išsiblaškęs ir pamiršo suteikti lankytojams gerų  emocijų. Atėję alkani ir jausdami maisto medžiagų, energijos, laimės hormonų trūkumą, žmonės užsisakydavo maisto, labai daug įvairaus maisto. Norėdami pajusti malonumą, jie valgė vis daugiau ir daugiau. O kai jie tiek daug valgė, jų skrandžiai ėmė pūstis. Pūtėsi ir pūtėsi, kol išsipūtė kaip oro balionai. Visi tos kavinės lankytojai ėmė vaikščioti su didžiuliais pilvais, todėl teko perdaryti staliukus ir padidinti kavinės plotą. Lankytojai ėmė reikalauti didesnių porcijų, nes paprastos porcijos jiems atrodė per mažos, jos neužpildydavo jų išsipūtusių pilvų. Ir tik tada, kai tie pilvai tapo tokie sunkūs, kad vos nesprogo, už kavinės lango savininkas staiga pamatė žaidžiančius vaikus. Vaikai buvo tokie laimingi, visiškai pasinėrę į savo pasaulį, jie visą dieną žaisdavo ir niekada neišalkdavo. Taip išsiblaškęs savininkas suprato, kaip svarbu yra pakelti savo lankytojų nuotaiką prieš užsisakant maisto ir pradedant valgyti. O mano klausytojai suprasdavo, kad valgyti nereikia dėl to, kad pasijustum laimingas, bet jaustis laimingu dėl to, kad galėtum skaniai ir sveikai pavalgyti.

Atskrido drugelis ir nuskenavo mūsų čipus* su informacija. Mano kraujyje tik vos vos trūko cinko, geležies ir omega 3, taigi aš užsakiau savo picos gabalėlį su austrėmis, riešutais ir sėmenų aliejumi. Dar pasiėmiau deguonies koktelį. Aronas valgė picą su kanapėmis ir graikiniais riešutais, Margiris su pievagrybiais, saldžiosiom bulvėm ir, nepaisydamas rekomendacijų, pasiėmė dar du anyžinio alaus bokalus.  Vaikai neturėjo čipų, todėl užsakėme jiems maistą pagal jų skonį – Liepa išsirinko picą su skėriais ir chia sėklomis, Gajus su lašiša ir avokadais, Tuopa su kiaušinių tryniais ir baravykais, Sakalas su brokoliais ir tofu sūriu.

Netrukus visiškai atgavome ir gerokai papildėme savo jėgų rezervuarus. O kai dar dronas pavaišino mus naminiais ledais iš sojų pieno ir bananų, galiu sakyti, kad pietūs ir kavinė buvo tobuli. Jautėmės, tarsi praleidome ne dvi su puse valandas, bet kelias dienas. Spėjome pasėdėti ir miške, kvėpuodami sakais ir žaluma prisigėrusį orą ir klausydamiesi paukštelių čiulbėjimo; ir prie jūros, kur kvepėjo druska ir dumbliais; ir ramiame slėnyje, kurio horizonte, tarsi avis, galėjome ganyti akis; ir prie sraunios, gilios upės, kuri pro pat mūsų kojas nešė nukritusius medžius, laivelius ir plūduriuojančius vandens paukščius. Palikome pačias geriausias rekomendacijas ir pakilome.

 

 

*Tinklas – visą informaciją jungianti atvira virtuali erdvė

*Dirbtinis intelektas

*Taškai – priemonė įsigyti paslaugų ir prekių, buvę pinigai

*Pėdos ant žemės, žvilgsnis į dangų (lot.)

*Duonos ir žaidimų! (lot.)

*Tabletė – priemonė naudotis Tinklu

* PŽŽK – paskutinė žemės žmonių karta

*Čipas – asmens identifikacijos priemonė

 

Master class. Malcolm Gladwell

Idėjos apie 10 000 valandų darbo, norint pasiekti profesionalumą, autorius.


Jau nuo pat pirmųjų sakinių supratau – čia bus kažkas kitaip. Tai pats keisčiausias iki šiol matytas autorius, kuris moko rašymo. Toks keistas, kas klausiau jo ir pusės nesupratau. Tiek dėl anglų kalbos greitakalbės, daugybės pavadinimų, kurių aš nežinau, posakių, išsireiškimų, tiek dėl to, kad 80 procentų jo kalbos nebuvo susiję su rašymu. Gal ir buvo, bet aš nesupratau. Jis kalba apie žmones, apie savo draugus, apie žurnalistiką, apie kritikus, apie savo pasaulio matymą…Kalba daug, greitakalbe, neaiškiai, svarbius (mano galva) dalykus pasako prabėgomis, tarsi tarp kitko, nesvarbius (mano galva) dalykus kartoja keletą kartų. Susidarė įspūdis, kad šis autorius daugiau nei kiti gyvena savo pasaulyje, kuris, tariant vienu žodžiu, yra keistas. Man patinka keisti žmonės ir keisti jų pasauliai, bet šiuo atveju likau pasimetusi. Tarsi būčiau sutikusi žmogų, kurio klausiau keturias valandas labai įdėmiai, tačiau jo žodžiai buvo tokie sudėtingi, mintis taip susukta, kad taip ir nesupratau, ką jis norėjo pasakyti.

Tai autorius taisyklių – laužytojas. Jei visi kiti rašytojai sako, kad jei uždavei klausimą knygoje, turi į jį atsakyti, Malcom sako, kad nė velnio… Gali dėstyti tūkstančius žodžių, nagrinėdamas vieną temą, žaisdamas, žadėdamas, kad viską perskaitęs skaitytojas gaus atsakymą…tačiau galiausiai jo neduoti.

Šis autorius sąmoningai stengiasi būti kitoks, pabrėžia savo išskirtinumą. Tai jis daro sukrėsdamas žmonių dėmesį, neduodamas jiems to, ko jie tikisi. Po to jie gal ir liks susierzinę, tačiau tai nesvarbu, svarbu, kad jiems buvo įdomu skaityti ir jie prisimins ilgai, kad tikėjosi atsakymo arba paaiškinimo, bet jo taip ir negavo.

Kita šio rašytojo keistenybė – jis ieško ne užbaigto rašymo stiliaus, o rašymo su trūkumais. Trūkumai, netobulumas, neužbaigtumas, neaiškumas – jo kabliukai. Taip pat kaip ir schemos, grafikai, skaičiai. Dar turbūt reikėtų pridurti, kad šis autorius rašo ne romanus, bet vadinamą savipagalbos literatūrą. Turbūt tai paaiškina, kodėl jis taip mažai kalba apie patį rašymą. Malcom rašymas yra priemonė kabliukų ieškojimui, nepastebėtų vietų iškėlimui. Pavyzdžiui, kaip Dovydas sugebėjo nukauti milžiną Galijotą? Ogi akmeniu pataikęs į jo tarpuakį, tačiau ne užmušdamas, bet jį apakindamas, todėl ir galėjo nukirsti jam galvą. Arba, stebėdamas šunų dresuotojo darbą, Malcom pastebėjo, kad jis dresuoja šunis ne savo balsu, o kūno kalba. Tarsi šokdamas. Tokį patį „šokį“ jis pritaikė autistams vaikams adaptuotis pasaulyje.

Šis autorius laužo stereotipus, kelia hipotezes, jas interpretuoja ir bando jas įrodyti.

Mano įspūdis apie šio autoriaus pagrindinę mintį yra toks – „Aš esu netobulas, tu esi netobulas, mano knygos yra netobulos, tačiau įdomios, nes parodo žinomus dalykus iš kito kampo, ir tai yra gerai.“

 

Malcom Glawel minčių perliukai:

Įspėk žmonių lūkesčius ir niekada jų nepateisink.

Tempk kiek gali neduodamas atsakymo, tačiau išlaikyk dėmesį.

Ieškok trūkumų, silpnų vietų, keistenybių, neatitikimų. Ne tobulumo.

Pasižiūrėk į dalykus iš kitos, neakivaizdžios pusės.

Pridėk svorio nesvariai istorijai – sujunk nesvarbią informaciją su svarbia (šunys ir autistai vaikai).

Pavadinime turi būti prieštaravimas. „Tylus pavasaris“  arba „Bet koks greitis – nesaugus“.

Pradėk nuo pabaigos. Tada kai žinai, kokia turi būti pabaiga, gali imti kurti istoriją, kuri veda link jos, su posūkiais, potvyniais ir atoslūgiais, lūkesčių įspėjimu ir jų laužymu.

Master class. Dan Brown

Bestselerio „Da Vinčio kodas“ autorius


Savo Master class rašytojas moko rašyti trilerius.

Yra trys komponentai, kurie būdingi kiekvienam kokybiškam trileriui:

  1. Pažadas.

Jau pirmame puslapyje turime užduoti klausimą ir pažadėti skaitytojui jį atsakyti. Tokiu būdu skatiname versti jį puslapius ir ieškoti atsakymo kas buvo toliau?

Pažadų trileryje turi būti daug ir juos visus būtina išpildyti. Vienas iš triukų – klaidinti skaitytoją, sukuriant mintį, kad galbūt buvo vienaip, o paskui sujungiant viską ir pasirodant, kad buvo visai kitaip. Pavyzdžiui – pirmoje scenoje konferencijoje nušaunamas pranešėjas, ką tik išradęs kažką svarbaus visai žmonijai. Klausimas – kas jį nužudė? Vyksta tyrimas, atrandama norėjusių juo atsikratyti, o pabaigoje pasirodo, kad tai jis pats suorganizavo savo žmogžudystę. Būtina atsakyti, kodėl jis tai padarė.  Rašant trilerį autorius turi mėtyti užuominas, kad jis žino kažką, ko skaitytojas nežino, tačiau jis būtinai tai pasakys, reikia tik perversti puslapį. Privaloma atsakyti į visus skaitytojui kilusius klausimus: kur, kas, kodėl, su kuo, kada, ir kam.

  1. Beviltiška situacija.

Situacija, kuri laiko personažą įkalintą siužete. Jei nepastatysime aukštos ir storos sienos tiesiai personažui po nosimi, nebus įtampos, nebus ir trilerio.  Personažas turi susidurti su kliūtimis, kurios atrodo neįveikiamos, tačiau jis būtinai turi jas ir įveikti netikėtu skaitytojui būdu. Jis turi pasikeisti, įgyti naujų savybių, kad įveiktų tas kliūtis. Trilerio esmė yra ne KAS atsitiks siužete, nes visuose atsitinka tas pats – herojus išgyvena, laimi, įveikia kliūtis ir nugali „blogiukus“, bet KAIP tai įvyks. Visi žino, kas atsitiko Titanikui, tačiau vis tiek įdomu žiūrėti tą filmą.

  1. Laiko spaudimas.

Trilerio įtampa kuriama apribojant laiką. Laikas yra vienas pagrindinių faktorių, dėl ko turi kilti įtampa, norint išeiti iš beviltiškos situacijos.

 

Dan Brown trilerį kuria tokia eiga:

  1. Išsirenka pasaulį.

Pirmiausia reikia išsirinkti veiksmo vietą, arba pasaulį, kuriame vyks siužetas. Ar tai religija, ar politika, ar vyndarystė, ar veterinarija, ar ….bet kuris pasaulis, kuris yra labai įdomus, kurį norisi tyrinėti ir gyventi jame keletą metų, kol bus kuriama knyga.

  1. Ieško to pasaulio „pilkųjų zonų“.

Kokia moralinė  problema slypi šiame pasaulyje? Kas yra neatsakyta, neaišku, šešėlyje? Tai bus knygos pagrindinė mintis, jos siužeto pagrindas. Iš pilkųjų zonų gimsta istorija.

  1. Sukuria pagrindinį herojų ir jo priešininką.

Priešininkas turi būti labai stiprus ir galingas, kad sukurtų reikiamą įtampą. Kas jis toks? Ko jis nori? Autorius turi tiksliai žinoti, ko jo personažai (tiek pagrindiniai, tiek šalutiniai) NORI. Ir kodėl jie negali to turėti. Pagrindinis herojus bus gyvas tada, kai jame bus dalis autoriaus. Taip pat ir jo priešininkas, bus tikras tada, kai jame bus dalis autoriaus.

  1. Šalutiniai personažai atsiranda pagal poreikį siužete. Kai reikia atlikti kokį nors veiksmą, atsiranda naujas (arba senas) personažas. Patarimas – kurti kuo mažiau personažų, kad nesusimaišytų.

 

Kaip sukurti įtampą

  1. Pradėti knygą nuo pačios didžiausios įtampos personažo gyvenime.
  2. Paskutinį skyriaus sakinį (ar kelis) kelti į kitą skyrių. Tai yra, pabaigti skyrių anksčiau, jį nutraukti.
  3. “Nužudyti“ personažą, kurį skaitytojas jau spėjo pamėgti (kaip Titanike).
  4. Paslėpti vieną neigiamą personažą ir paskui jį išryškinti (ypač tą, kuris „trauko virveles“).
  5. Rodyti du skirtingus personažus, duodant užuominas, kad jie taps labai svarbūs vienas kitam.
  6. Duodant užuominas, kad personažas kažkur važiuoja, kažką pamatė, sužinojo, tačiau nesakant kur ir ką (paskui reikės pasakyti).
  7. Klaidinti skaitytoją.
  8. Kelti savo personažus į nepatogią fiziškai ir emociškai padėtį su laiko trūkumu iš jos išeiti.
  9. Sukurti situaciją, kai personažas nemato pavojaus, o skaitytojas jį mato.
  10. Įtampą sukuria tikras arba menamas Tai gali būti jausmas, praeities prisiminimas.
  11. Užrakinti informaciją, kurią skaitytojas nori žinoti, neleisti jam jos gauti (nors vos vos negauna). Pvz. vienas personažas gali žinoti paslaptį, kurios nesako, bet nori pasakyti kitam.
  12. Personažas turi gauti tai, ko jis nori, tačiau ne tuo būdu, kaip tikėjosi skaitytojas.
  13. Blogiukas turi būti nubaustas, tačiau ne per griežtai.
  14. Dialogo metu turi vykti šalutinis veiksmas – personažai kur nors eiti, ką nors matyti, girdėti, užuosti. Istorijos eiga eina toliau ir dialogo metu.
  15. Dialogas turi būti tarp personažų, kurie nesutinka vienas su kitu.

 

Minčių perliukai:

  1. Savo personažus padaryk ypatingus. Googlink, dėl į jų galvas žinias ir savybes, kurios yra išskirtinės. Atskleisk jų žinias ir savybes per dialogus.
  2. Kai pristatai naują personažą, parodyk jį tokioje situacijoje, kuri išryškina jo išskirtinumą. Taip padėsi skaitytojui susigaudyti tarp personažų, juos atsiminti. Visi personažai turi galvoti skirtingai.
  3. Labai efektyvus kūrybinis sprendimas – sukurti personažui praeitį, apie kurią galima užsiminti tik vienu sakiniu. Tas vienas sakinys sukelia skaitytojui daugybę asociacijų iš jo pačio patirties. Taip plečiama knyga, užpildant ją skaitytojo patirtimis. Pasakyk tik tiek, kad vestum skaitytoją tavo sukurtu maršrutu, tačiau palik vietos jo pačio fantazijai ir prisiminimams. Knyga kuriama ne tik autoriaus, bet ir skaitytojo.
  4. Netingėk surinkti medžiagos. Kalbėkis su specialistais, važiuok į vietas.
  5. Sujunk faktus neįprastu būdu. Kai surinksi kelis šimtus faktų apie savo kuriamą pasaulį, ieškok ryšių, sutapimų. Sujunk juos taip, kaip skaitytojui būtų netikėta. Paslėpk juos istorijoje, o paskui parodyk.
  6. Duok skaitytojui tai, ko jis nori, tačiau tokiu būdu, kurio nesitikėjo.
  7. Pradėk pasakojimą nuo akimirkos, kai personažas jau turi istoriją, tai yra nuo istorijos vidurio, o ne nuo jos pradžios. Pradėk nuo ypatingo įvykio personažo gyvenime.
  8. Kiekvienas skyrius turi turėti vieną pagrindinį, naują įvykį. Jei įvykių daug – kelk į kitus skyrius.
  9. Skirtingus skyrius pasakok per skirtingų personažų akis, taip labiau juos pačius ir istoriją atskleisi. Geriausia pasakoti iš to personažo akių, kuris žino mažiausiai ir turi daugiausiai ką prarasti.
  10. Žmonės kalba tada, kai ji ko nors nori. Ko nori tavo personažas, kai jis kalba?

Master class. Judy Blume


Vaikų ir jaunų suaugusiųjų grožinės literatūros rašytoja, kurios knygos vaikams skelbiamos kaip visų laikų geriausios, o romanai nuolat puikuojasi New York Times bestselerių sąrašuose.

Rašytoja rašo jau penkiasdešimt metų. Kelios skaitytojų kartos užaugo su jos knygomis, dabar jai – aštuoniasdešimt vieneri. Viskas prasidėjo nuo knygų vaikams, kuriomis ji norėjo parodyti vaikams, kad su jais viskas yra gerai. Jie yra normalūs. Tai, kas vyksta su jais, vyksta ir su kitais vaikais. Jie nėra ateiviai iš kitos planetos, net jei apie tai niekada nekalbama jų šeimoje. Knygose ji kalba iš vaiko pozicijos, ne moko, ne aiškina jiems, kaip viskas turėtų būti, o rašo taip, kaip yra.

Romanai suaugusiems taip pat pasakoja realiais istorijas. Jose vyksta kasdieninis, tikras gyvenimas.

Personažas. Personažas yra svarbiausia Judy kūrybos dalis. Būtina labai gerai pažinti savo personažus, jei nori papasakoti istoriją. Jei herojus bus negyvas, netikras, tai ir istorija, kurioje jis dalyvaus, bus netikra, negyva. Turi, kaip autorius, viską žinoti apie savo herojų, turi girdėti jo balsą, užrašyti būtent jį, o ne savo interpretacijas. Turi matyti ir jausti savo herojų kaip gyvą, tada jį matys ir jaus skaitytojas. Iš esmės rašymas yra sukurto personažo atgaivinimas. Jis tampa gyvas tavo, kaip autoriaus galvoje, su juo gyveni kiekvieną dieną, ir kuri jo istoriją. Sukurk personažui situacijas ir pasižiūrėk, kaip jis elgsis. Leisk save nustebinti.  Leisk personažui parašyti laišką tau. Jo vardas turi tikti būtent jam. Jei netinka, keisk. Rašant autorius turi pats tapti personažu, būti juo, ne savimi. Rodyk kas vyksta, o ne pasakyk kas vyksta ir kaip skaitytojui jaustis.

Idėja knygai. Kai laikai savo čiuptuvus ištrauktus, vienas mažas sakinys, žodis, ar įvykis tavo gyvenime gali uždegti visą istoriją. Dažnai istorijos glūdi mumyse, jų nereikia niekur ieškoti, reikia tik jas iškelti. Todėl, jei nori rašyti, imk klausytis! Išeik visai dienai su maža užrašų knygute į miestą ir užsirašyk viską, ką pamatysi ir išgirsi. Greičiausiai parsineši daugybę naudingų dalykų savo knygai.

Idėjų dėžė. Judy turi savo idėjų dėžę, į kurią ji deda visas į galvą šovusias idėjas. Būtina jas užsirašyti tuoj pat: ant servetėlės, tualetinio popieriaus, reklaminio lankstinuko, į užrašų knygutę, tuoj pat, nes kad ir kokios geros, idėjos turi savybę pasimiršti. Gera žinoti, kad jei pritrūktum, visada gali pasinaudoti idėjų dėžės lobiais.

Užrašų sąsiuvinis. Kai viena iš idėjų iškyla aukščiau už kitas,  Judy užrašo viską, kas susiję su ja į užrašų sąsiuvinį. Aprašo personažus, įvykius, dialogų nuotrupas, vietas. Viską, ką ji žino apie šią istoriją. Ji niekada nepradeda rašyti nuo tuščio balto lapo, visada turi saugų užnugarį – sąsiuvinį,  kuriame yra viskas, ką ji žino apie tai. Pradėjusi rašyti knygą sąsiuvinį ji pildo jį toliau, naujomis minčių nuotrupomis. Nebūtinai visas mintis iš sąsiuvinio ji panaudoja knygoje, tačiau visas būtinai peržiūri ir nusprendžia, panaudoti ar ne.

Detalės. Labai lengva yra įsitraukti į medžiagos rinkimą, nerti į detales, tačiau. Jei detalių pasakojime yra per daug, arba jos nepasitarnauja knygos idėjai – trink. Pradžioje surašyk viską, ką sužinojai, o paskui trink tai, kas nereikalinga, nors ir įdomu.

Dialogas. Dialogas be galo svarbus pasakojimui, nes jis atskleidžia personažo asmenybę ir pasakoja istoriją. Kalbėk personažo balsu. Tapk juo. Gerame dialoge aišku, kas kalba, ir nereikia po kiekvieno sakinio rašyti, kas tai pasakė. Klausyk, kaip kalba žmonės realybėje. Jie nutraukia vieni kitus, atsako ne į temą, nesupranta vienas kito, sako viena, o galvoje turi arba jaučiasi visai kitaip. Visai tai reikia perteikti.

Pradžia. Judy pradeda pasakojimą nuo tos dienos, kai personažo gyvenime atsitiko kažkas kitaip. Tai užduoda tempą visai knygai.

Scenos. Judy rašo scenomis, rašydama ji negalvoja apie knygą, o apie vieną sceną vienu metu. Scena yra vienas įvykis. Pradžioje skaitytojas pažindinamas su personažu, jo asmenybe, paskui jam nutinka kas nors sukrečiančio. Link kulminacijos veda pirmas skyrius, kai jau tada nutiko kažkas kitaip. Tačiau kulminacija gali būti tik tada, kai skaitytojui jau rūpi, kaip personažui seksis toliau, kai jis jį jau gerai pažįsta.

Kritika. „Judy, tu miela mergina, tačiau tu tikrai negali rašyti“. „Tu labai fainas žmogus, bet pasiruošk paverkti, nes turiu tau žinią: tu negali rašyti“. Tokius laiškus Judy saugo jau penkiasdešimt metų. Kas jai padėjo nepasiduoti ir vis tiek rašyti, gavus tokius laiškus? Žinojimas, kad ji tiesiog turi tai padaryti. Kad ji turi papasakoti tas istorijas, kurios plėšo ją iš vidaus.

Ne. Neišleisime jūsų knygos. Būdama beveik šešiasdešimties, sulaukusi populiarumo ir didelės sėkmės, Judy parašė romaną „Vasaros seserys“. Jos puikioji ir talentingoji leidėja, išleidusi kitas jos knygas, rankraštį atmetė. Atmetimas yra kiekvieno, kokios didelės besulaukusio, rašytojo kasdienybėje. Ką galima daryti, kai rankraštį atmeta? Galima šiek tiek paverkti ir pasiskųsti, tačiau paskui reikia arba:

  1. Rankraštį išmesti ir rašyti kitą;
  2. Imti dirbti su rankraščiu, įjungti naujus personažus, išmesti personažus, pakreipt istoriją, konsultuotis su profesionalais tam, kad rankraštis „išgyventų“. Judy pasirinko antrąjį variantą ir jos „Vasaros seserys“ tapo dar vienu bestseleriu, parduotu trijų milijonų kopijų tiražu…

Pats geriausias patarimas. Dar vienas labai geras patarimas, kuriuo aš būtinai pasinaudosiu – prieš siunčiant rankraštį į leidyklą, jį atsispausdinti ir perskaityti garsiai. Nepagailėti nei laiko, nei pastangų tai padaryti, nes tai be galo pagerina kūrinį. Tai sudeda visus taškus ant „i“ .

Master class. Margaret Atwoord

„Tarnaitės pasakojimas“ autorė, daugybės romanų ir begalės literatūros apdovanojimų laureatė


Nors Margaret to nesakė tiesiai, bet jos Master Class tarp eilučių išskaičiau tokią pagrindinę mintį:

Ne todėl ji tapo žinoma ir vertinama kūrėja, kad gerai moka rašyti (nors moka ir tai) tačiau todėl, kad ji visada žinojo, KĄ NORI PASAKYTI. Ir niekada nedarė jokių nuolaidų (kaip: išleisime, jei pakeisite pabaigą).

Negalima tiesiog kurti istorijos. Istorija turi turėti žinutę visuomenei. Ji turi skleisti mintį, apie kurią galbūt nesusimąstoma iki galo, arba mąstoma nepakankamai. Rašytojas turi rašyti tai, kas jam, asmeniškai, skauda. Kaip ir seras Thomas More, kuris sukūrė „Utopiją“ ne todėl, kad norėjo kažką nustebinti ar priblokšti, bet todėl, kad manė pamatęs visas visuomenės valdymo spragas bei netobulumus, kurie jam asmeniškai kėlė daug skausmo. Todėl jis sukūrė ne knygą, bet perdavė žinutę, galima gyventi kitaip. Kas tuo metu buvo neįtikėtina naujovė. Ir dėl to netgi paaukojo savo gyvybę, nes karalius už nepaklusnumą nukirto jam galvą. Jis tikėjo Utopija taip stipriai, kad net paaukojo dėl jos gyvybę. Knygos rašymas turi būti „utopija“ – turi ja tikėti taip stipriai, kad galėtum už ją numirti, turi skaudėti taip labai, kad tiesiog negalėtum tylėti. Skaudėti tam, kad pamatytume, kas yra su mumis ne taip.

 

Minčių perliukai:

Simboliai. Žodžiai, kaip ir natos, yra simboliai, kuriais mes susitarėme išreikšti savo JAUSMUS.

Balsas. Rašymas yra balsas. Kas kalba? Kieno balsas sklinda iš knygos puslapių? Koks tas balsas? Kam jis kalba? Kas jo klauso?

Kas toliau? Istorija turi tęsti taip, kaip Šachrazada savo sultonui pasakojo 1000 ir vieną istoriją. Nutrūkti pačiose įdomiausiose vietose, kad skaitytojas nuolat klaustų – kas buvo toliau?

Istorija istorijoje. Galimybė pasakoti istoriją, kuri nutiko ją apgaubiančioje istorijoje.

Ką kas žino? Ar personažas žino daugiau, nei žino skaitytojas, ar skaitytojas žino daugiau, nei žino personažas, ar jie abu žino vienodai? Įdomiau, kai vienas arba kitas žino mažiau arba daugiau.

Kas mato? Kieno akimis vyksta istorija?

Pirmas kartas. Labai svarbu, kur ir kada skaitytojas pirmą kartą pamato pagrindinį personažą. Aprašyti vietą, veiksmą, personažą. Iš kokios jis aplinkos, kiek jam metų, kaip rengiasi, kada vyksta veiksmas, kada jo gimtadienis, kokie jo pomėgiai, draugai, šeima…viską reikia aprašyti (sau, skaitytojui atskleisti palaipsniui).

Nenuspėjami personažai. Labiausiai dėmesį prikausto ne geri, malonūs, o aštrūs, nemalonūs, agresyvūs, nenuspėjami personažai.

Pradžia. Reiktų parašyti bent trečdalį knygos, kad išsirinktumėte, kokia bus įspūdingiausia ir tinkamiausia šios knygos pradžia. Rašymo pradžia neturi ir beveik niekada nesutampa su pačia geriausia knygos pradžia.

Medžiagos rinkimas. Pirma parašykite knygą, o paskui derinkite ir tikslinkite joje naudojamos informacijos tikslumą ir detales.

Ir pabaigai – būti rašytoju nėra pasirinkimas. Jei klausiate savęs, tapti man rašytoju, ar netapti?, tuomet jūs nesate rašytojas. Rašytojo darbas reikalauja labai daug pastangų ir didžiąja dalimi nėra lydimas nei garbės, nei pinigų. Būnant rašytoju yra normalu gyventi nežinomam ir skurde. O visiška išimtis – tapti turtingu bestselerių autoriumi.

Tačiau jei tai yra jūsų kelias, galbūt jums pasiseks, ir padarysite karjerą, kaip tai padarė Margaret Atwood. Viskas yra įmanoma.

 

 

 

Master class. Neil Gaiman

Mokslinės bei maginės  fantastikos rašytojas


Apdovanotas „World Fantasy Award“ apdovanojamu (1991 m. Trumpametražės fantastikos kategorijoje už savo komiksų arką iš Sandmano, pavadintą „Vidurvasario nakties svajonė“.) Jis buvo nominuotas dar 6 papildomiems kūriniams;

„Stokerio“ apdovanojimu  (2003 m. – „Sandman: Endless Nights“, 2002 m. – „Coraline“, 2001 m. – „Amerikos dievai“ ir „Sandman:„ Svajonių medžiotojai “). Jis taip pat nominuotas „Stokers“ už dar keturis grožinės literatūros kūrinius.

“Hugo” apdovanojimu (2004 m. už apsakymą „Smaragdo studija“, 2003 m. – „Coraline“ ir „2002“ – „Amerikos dievai“).
……

Ar tai būtų romanas, ar novelė, ar apsakymas, ar komiksas, jame turi būti kelis svarbiausi komponentai. Jei vieno iš komponentų nebus, knyga nebus įdomi, perkama, vertinama.

Taigi:

  1. Kas buvo toliau? Arba, intriga.

Vienas iš pagrindinių klausimų pradedant rašyti turi būti: KO NORI PERSONAŽAI?

Ir – ko jiems iš tiesų REIKIA?

Personažai turi norėti skirtingų dalykų. Kitaip nebus intrigos, kuri yra pagrindinis istorijos varikliukas. Tačiau herojus nebūtinai nori to, ko jam reikia. Pavyzdžiui, Aladinas nori išpildyti norus, o moteris, kuri jį išlaisvino, neužduoda jokių norų. Tačiau iš tiesų Aladinas yra labai vienišas ir net neišpildę jos norų yra laimingas, nes gali pasilikti pas moterį ir su ja gyventi. Intriga prasideda nuo NORŲ. Kūrinyje turi būti labai aišku, ko nori herojus. Tačiau tai, ko nori herojus ir ko jam REIKIA gali būti skirtingi dalykai. Autorius turi suteikti herojui tai, ko jam reikia, o ne tai, ko jis nori.

 

Neil Gaiman intrigą kuria paprastai – ima jau egzistuojančią, visiems žinomą istoriją ir pasuka ją 45, 50 ar 90 laipsnių kampu. Pavyzdžiu, Aladinas, kuris išlaisvintas iš lempos neišgirsta ne tai kad trijų, bet nei vieno užduoto noro. Ką jis toliau darys? Arba Kalėdų senelis, kuris trokšta mirti, ir negali, nes yra prakeiktas gyventi amžinai. Ką jis darys? Arba gerbiama moteris, šeimos židinio kurstytoja, mama, kuri praeityje buvo nuožmi piratė ir jos praeitis imi lįsti iš kampų. Ką ji darys? Arba kūdikis, kurio visa šeima nužudyta, išsigelbėjęs per stebuklą, nuropojęs į kapines ir ten jį įvaikina vaiduokliai. Koks jis bus užaugęs?

Kas bus toliau? Pagrindinis klausimas, kuris turi vesti skaitytoją per visą knygą.

 

  1. Apie ką ši istorija, arba, kodėl ji turėtų būti svarbi?

Reikia įsivardinti, apie ką istorija, nes jei nėra jokio moralo, arba kitaip tariant, prasmės, ji bus neįdomi. Ar tai istorija apie draugystę, ar apie ištikimybę, ar apie motinystę? Suvokus apie ką yra istorija, galima rašant ją akcentuoti tas vietas, kurios išryškina istorijos prasmę.

 

  1. Istorija turi būti tikroviška

Kiekviena sukurta istorija yra pameluota. Juk taip nebuvo. Tai autoriaus fantazijos vaisius. Tačiau fantacija turi turėti tvirtą pagrindą. Įtikinama bus tik tada, kai ji remsis tikru gyvenimu, jo vietomis, įvykiais, žmonėmis. Vaiduokliai gali auginti kūdikį, bet jie turi maitinti jį tikru, žemišku maistu ir gyventi tikrose kapinėse. Todėl visur ir visada, kokiose aplinkybėse bebūtum, stebėk ir įsiklausyk, įsijausk į gyvenimą. Prireiks kiekvieno sutikto žmogaus, kiekvieno matyto vaizdo, kiekvieno jausto kvapo, lytėto paviršiaus, patirtos emocijos.

„Gali meluoti ir meluok“, sako Neilas, „Bet meluok tik tai, ką iš tikrųjų jautei, prisiminei, patyrei. Melas turi susidėti iš tiesos.“ Pavyzdžiui, debesyse kabanti milžiniška, miesto dydžio mokykla, kvepianti virtais kopūstais ir neskalbtais treningais. Debesys, mokykla, kvapas – viskas tikra, tačiau istorija sukurta.

 

Minčių perliukai:

Novelė: Novelė yra paskutinis niekada neparašyto romano skyrius.

Humoras: kad būtų juokinga, naudokite klišes, užtikrinant, kad skaitytojui būtų aišku, jog tai yra klišės.

Personažai: kiekvienas personažas turi dėvėti “juokingą skrybėlę”, tai yra, turėti vieną bruožą, kuris išskirtų jį iš kitų. Tai gali būti jo kalba (akcentas, įprasti posakiai, ir panašiai), jo išvaizda, jo aistra, jo kvapas.

Dialogai: dialogai turi atskleisti veikėjų charakterius IR stumti istoriją į priekį.

Rašytojų taisyklės: Pirma, rašyk. Antra pabaik kūrinį. Trečia siųsk jį leidykloms. Ketvirta, nepulk jo taisyti, kai lauki atsakymo. Penkta, jei jį atmes, siųsk toliau, kitoms leidykloms. Šešta, kai nusiųsi kūrinį, nesėdėk ir nelauk, o rašyk  kitą kūrinį.

Rašytojų blokas: jei istorija nesiklosto, ieškok priežasties ankstesniame tekste. Kažkur nuvažiavai nuo bėgių, ta vieta visada yra.

Atvirumas. Atverk savo krūtinę ir rašyk taip, kad pačiam būtų šiek tiek nejauku taip atvirauti.

Poveikis skaitytojui. Niekada nesakyk, kaip skaitytojas turėtų jaustis, tiesiog aprašyk, kas atsitiko. Kokybė. Tavo klaviatūra yra pilna blogų tekstų, tačiau juos reikia išrašyti, kad galėtų ateiti geri.

Mažiau yra daugiau. Rašyk taip, lyg tau mokėtų ne už žodžius, bet tu mokėtum žodžiais.

Mandatory Credit: Photo by Todd Williamson/January Images/REX/Shutterstock (9916449m)
Executive Producer Neil Gaiman
‘Good Omens’ TV show panel, New York Comic Con, USA – 06 Oct 2018

Tiems, kurie svajoja parašyti knygą

II dalis. Tai yra ištrauka iš knygos “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”


Pirmąją dalį rasite čia

Apie ką rašyti?

Idėja gali sklandyti aplinkui jus metų metus ir neduoti jums ramybės: parašyk apie mane, parašyk! Tačiau gali būti, kad jūs norite parašyti knygą, tačiau nežinote, apie ką rašyti. Taip gali būti ir tai dar nereiškia, kad jūs esate nekūrybiški. Taip gali atsitikti ne tik jums, bet ir labai tampriai su literatūra susijusiems žmonėms.

Iš tiesų, gyvenant rutinoje labai sunku surasti, apie ką rašyti. Darbas – namai. Mokykla. Iš kur tos širdį gniaužiančios istorijos, tie nuotykiai ir išgyvenimai, kurių gyvenime nevyksta?

Aš pati susidūriau su šia problema. Kol neišvažiavau iš Lietuvos neturėjau apie ką rašyti. Rašiau dienoraštį, tačiau tekstai buvo skirti ne skaitytojui, o tik terapiniam „išsirašymui“. Tik grįžusi namo ir parašiusi savo pirmąją knygą, kurioje pasakojama emigracijos, meilės ir kelionės į save istorija, pajutau, kad visos idėjos, sklandžiusios pasąmonėje pagaliau rado kelią į mano sąmonės uostą. Svarbu – pradėti. Galbūt tai bus jūsų vienintelė knyga, kurią jūs norite parašyti, o galbūt, kaip ir man, ji atvers kelią kitoms jūsų knygoms.

Jei neturite idėjos, bet norite rašyti, tuomet idėją jums teks „parsisiųsti“ iš gyvenimo.

Kas yra kūrybiškumas?

Tai erdvės savyje atvėrimas. Sukuriant erdvę jūsų galvoje sudaromos sąlygos gimti naujai idėjai. Kūrybiški žmonės kalba apie tai, kad geriausios mintys ateina…nuobodžiaujant. Arba tada, kai galva tuščia. Tuščia, reiškia be Feisbuko, televizijos, kompiuterio.

Nauja idėja yra ne kas kita, kaip dviejų ar kelių senų dalykų kombinacija. Ieškokite senų idėjų kitų autorių knygose ir gyvenimuose ir jas kombinuokite. Pavyzdžiui, obuolių pyragas su alyvuogėmis. Kodėl gi ne? Galbūt tai gali būti jūsų pagrindinės herojės mėgstamas pyragas?

Jei jums kils nauja, originali idėja, nebijokite apie ją kalbėtis. Jos niekas nepavogs, nes idėja tai dar ne kūryba. Kūryba yra idėjos realizavimas ir kiekvienam žmogui ji yra vis kitokia, originali. Duokite vieną temą dešimčiai žmonių ir visi parašys apie ją skirtingai.

Pagrindinė sąlyga – minčių erdvė, o geriausias jo draugas – vientisas, nenutraukiamas kūrybos laikas. Nemažai kūrybiškų žmonių dirba naktimis, nes tik tada niekas negali jų nutraukti. Nelengva įeiti į kūrybiškumo erdvę, nelengva iš jos išeiti, todėl geriau, kad niekas ten būnant netrukdytų.

Pirmajame knygos rašymo etape išoriškai jūs nieko ypatingo neveikiate, dirbate kasdienius darbus, mokotės, bendraujate. Mąstydami apie savo knygą stebite gyvenimą. Stenkitės pastebėti viską, ypač tai, ko nematėte anksčiau. Kasdienis žygis į parduotuvę, kelionė automobiliu ar autobusu, bendravimas su kolegomis ir draugais gali atverti jums labai daug naujų idėjų. Viena žymi rašytoja, pasakodama apie savo pirmąją knygą, pasakojo, kaip kartą restorane ji pamatė po stalu pasislėpusią merginą. Šis vaizdas ją taip sukrėtė, kad ji ėmė galvoti – kodėl ji taip pasielgė? Kas jos gyvenime galėjo nutikti iki šio momento? Iš šio klausimo gimė istorija, kuri paskui buvo užrašyta į knygą, tapusią bestseleriu.

Vienos didelės kompanijos generalinis direktorius skrisdamas darbo reikalais niekada nepirkdavo verslo klasės bilieto ir beveik nesėdėdavo savo kėdėje. Skrydžio laiką jis išnaudodavo kalbėdamasis su  keleiviais. Tokiu būdu geriau jausdavo visuomenės pulsą ir susirinkdavo daug įdomių minčių bei idėjų.

Kasininkė, kuri išbėga iš kasos, kad spėtų nuskenuoti eilės gale stovinčios moters vyną, nes jau be dviejų minučių aštuonios ir tuoj alkoholio nebus galima parduoti. Mergina, iš akių byrant ašaroms lesinanti balandžius viduryje miesto aikštės, kepinant 30 laipsnių karščiui. Vyras su kostiumu, visas permirkęs, gaudantis šokinėjančius fontanus. Kas jie tokie? Kas jiems galėjo nutikti? Kokia jų istorija?

Stebėkite gyvenimą. Paprastus dalykus matykite nepaprastai. Būkite smalsūs ir budrūs.

Algirdo Karaliaus kūrybiškumo patarimai

Norėdami sukurti kažką visiškai originalaus, galite padėti sau eksperimentuodami su tokiomis užduotimis:

Padidinti/pamažinti – pakeiskite objekto kiekį arba dydį. Padarykite jį neįprastu. Pavyzdžiui, bestseleriu tapusios Irenos Buivydaitės pirmosios knygos pavadinimas yra „Šimtas baltų mersedesų“. Ne patys balti mersedesai, bet jų kiekis pritraukia dėmesį. Su neįprastais kiekiais galite žaisti ir sukurti labai įdomių kombinacijų.

Pridėti/atimti – prie jau įprasto objekto pridėkite ką nors, kas jam neįprasta. Pavyzdžiui, kunigas, kuris daro tatuiruotes ar panašiai. Arba profesorius, kuris serga šizofrenija (iš filmo „Nuostabus protas“).

Pakeisti formą – jei pakeistumėte įprastą sąvaržėlės formą, galėtumėte gauti daug objektų: smeigtuką, auskarą, atidarytuvą, ginklą, kabliuką. Arba, pavyzdžiui, pakeitus įvaizdį, kad lieknos moterys yra gražios, galima sukurti labai įdomią istoriją.

Pakeisti medžiagą – pakeitus įprastą medžiagą, iš kurios padaryti dalykai gali atsitikti tai, ko jūs ieškojote. Pavyzdžiui, megzta sąvaržėlė gali nebeatlikti savo įprastos funkcijos, tačiau tapti puikiu dekoro elementu. Arba herojus, kuris šypsosi ir sako komplimentus (malonus žmogus) ir tiesų yra moteris ir dar serijinė žudikė.

Mąstyti pagal analogiją – panaudoti objektą kur nors kitur, nei įprasta. Pavyzdžiui, personažas valgo rūgščias citrinas tarsi saldžius obuolius, tuo sukeldamas visų aplinkinių seilėtekį, arba požeminė uola panaudojama vestuvėms švęsti.

Pakeisti įprastą eiliškumą – jei pirma reikia paimti prekę, o paskui už ją sumokėti, galima pirma sumokėti, o paskui paimti prekę. Arba pirma pavalgyti, paskui pagaminti maistą, ar pirma apsirengti, tada palįsti po dušu (iš filmo „Po pirties“)

Viską daryti priešingai negu prieš tai – čia gali pasitarnauti peripetija. Sujunkite tai, kas neįprasta ir atskirkite tai, kas įprasta. Jei jūsų knygos siužetas vedė link pastatyto namo (pasakojo apie namo statybas) staiga žemę gali užkariauti ateiviai, kurie apsigyvena tame neužbaigtame name…

Ieškokite problemos

Idėjos embrionas yra kasdieninė mūsų problema. Ieškodami idėjos knygai ieškokite problemos. Nors ir sako, kad idėjos trenkia tarsi iš giedro dangaus, tačiau dažniausiai idėja yra atsakymas į mūsų sąmoningai ar nesąmoningai suformuluotą klausimą, problemą. Kitaip tariant, jei norime turėti daugiau idėjų, turime suformuluoti daugiau problemų. Apie ką norite parašyti?

Nebūtina ieškoti istorijų, visada galima rašyti apie save. Juk jūsų gyvenimas yra unikalus ir tai, kas jums nutiko, nenutiko niekam kitam. Ne todėl, kad niekas kitas nemylėjo taip kaip jūs, niekas nekentėjo kaip jūs, nepamatė to, ką matote jūs, bet todėl, kad niekas kitas neužrašys to taip, kaip užrašysite jūs.

Niekas negali parašyti taip, kaip jūs.

Jūsų idėja yra unikali

Knygos idėja, kuri jums atėjo arba ateis, yra unikali ne todėl, kad jos niekas anksčiau nebuvo sugalvojęs, bet todėl, kad jūs ją aprašysite savaip. Nesvarbu, ar ji kilo iš jūsų gyvenimo ar iš stebėjimo, tačiau jūs ją aprašysite kitaip, nei buvo parašyta iki šiol. Niekas nemoka matyti pasaulio taip kaip jūs, lygiai taip pat kaip niekas nėra jūs.

Todėl nebijokite, kad jūsų idėją kas nors pasisavins, ir nesikuklinkite „pavogti“ kito žmogaus idėją.  Idėjos yra bendros. Jos sklando bendroje visatos sąmonėje, todėl dažnai pasitaiko, kad tuo pačiu metu skirtingose pasaulio pusėse du žmonės pasigauna ir įgyvendina pačią idėją. Šis fenomenas vadinamas Šimtosios beždžionės sindromu. Šis pavadinimas gimė Japonijoje, kai buvo pastebėta, jog vienos salos laukines beždžiones išmokius prieš valgant nusiplauti batutus vandenyje, tą patį ėmė daryti beždžionės kitoje salose. Šis fenomenas reiškia, kad kai tam tikras kiekis individų įgyja tam tikrų žinių, atsiranda „kolektyvinis žinojimas“ arba, kitaip tariant, idėjos ima sklandyti ore. Gaudykite idėjas, savinkitės jas, nes idėja yra tik molis. Ką iš to molio nulipdysite, tai bus unikalu ir nepakartojama.

 

Tiems, kurie svajoja parašyti knygą

I dalis. Tai yra ištrauka iš knygos “Tiems kurie svajoja parašyti knygą”


„Visus didžiuosius atradimus aplenkė tas, kuris svajojo atrasti būdą, kaip slapčiausias mintis perteikti bet kuriam kitam žmogui, nors ir labai nutolusiam erdvėje ar laike. Būdą bendrauti su tais, kurie gyvena Indijoje; pasikalbėti su tais, kurie dar negimė ir gims tik po tūkstančio ar dešimties tūkstančių metų. Ir taip paprastai – popieriaus lape įvairiai išdėstydamas dvidešimt ženklų!”

Taip rašė Galilėjus Galileo 1632 metais. Svajonė išsipildė – dabar rašyti, perduoti savo slapčiausias mintis gali kiekvienas. Rašyti gali ir nori vis daugiau ir daugiau žmonių. Tai yra nuostabu, nes vis daugiau žmonių nori pasidalinti tuo, ką patyrė, ką suprato, ką išgyveno. Vis daugiau žmonių nori kurti ir visuomenė atsiliepia į šį troškimą –  skaito lietuvių autorių kūrybą. Jų knygos perkamos, vertinamos, kartojami jų tiražai.

Knygos rašymas, kaip ir bet kokia kita kūryba, yra galimybės pavertimas į tikrovę. Galimybių yra daugybė: jūs galite knygą rašyti, galite jos nerašyti; galite rašyti apie save, arba rašyti apie kitus; galite kurti poeziją, prozą, komediją, tragediją, detektyvą, siaubo, meilės romaną. Galite pasirinkti bet kokį žanrą ir bet kokią temą, viskas jūsų rankose.

Rašytojas yra kempinė – sugeria į save aplinką, ją perleidžia per save ir atiduoda visuomenei perdirbtą realybės produktą.

Jūsų rankose yra lietuvių literatūros ateitis. Tik jūs galite nuspręsti, kokie žodžiai, sakiniai, pastraipos bus užrašytos, kokios temos išgvildentos, kokie nuotykiai ar patyrimai aprašyti. Jūs renkatės, ką perduoti visuomenei, kokias spalvas sujungti, kokius kvapus, skonius, vaizdus paskleisti. Jūsų knyga užpildys dar vieną lietuvių literatūros dėlionės langelį, ji pakeis visą bendrą paveikslą. Jūsų knygą skaitys, nagrinės, apie ją galvos, ją vertins. Jūsų knyga pakeis ne tik literatūros, bet ir žmonių, kurie ją skaitė, matė ar girdėjo, gyvenimus. Pasaulis jau niekada nebus toks pats, koks buvo be jūsų knygos. Paversdami galimybę į tikrovę jūs tampate Kūrėju.

Knyga yra gyva. Akimirką, kai knyga išleista ir keliauja į skaitytojo rankas – jūsų užrašytas žodis tampa gyvas. Kiekvienam rašytojui tai yra ypatingas momentas. Paimti į rankas dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, kuri visai neseniai neegzistavo materialiu pavidalu. Kokia ji graži, kokia miela! Jūsų pirmoji knyga!

Jei skaitote šią knygą, jūsų pirmoji knyga jau gyvena jūsų mintyse. Tarsi Homunkulas, kuris gali mąstyti, nors dar negimė. Tam, kad jis gimtų, reikia jį užauginti, subrandinti. Jūsų mintis taip pat – tam, kad jos gimtų knygoje.

Rašymas tai yra persikėlimas, nėrimas į paralelinį pasaulį. Rašymas tai yra vaizduotėje ar prisiminimuose įvykusių įvykių išgyvenimas, tarsi realių. Rašymas tai yra jūsų sąmonės praplėtimas. Rašymas tai užsispyrimas ir daug daug kantrybės.

Tačiau reikia pripažinti, kad tai padaryti nėra lengva. Todėl yra daug rašančių, tačiau žymiai mažiau autorių.

Kita vertus, tai, kas nelengva, yra verta pastangų. Kuo kelionė ilgesnė, tuo daugiau pasitenkinimo pajusite, pasiekę jos tikslą. „Parodykite man žmogų, kuris labiau norėtų keliauti į Latviją, o ne į Karibų salas.“, rašė Eglė Ramoškaitė.

Arba, kaip sakė Austinas Kleonas:

„Nelauk, kol sužinosi, kas tu esi – imk kurti.“

Etapai

Kiekviena knyga rašoma skirtingai, taip pat kaip ir kiekviena gyvenimo diena yra skirtinga. Vieni knygos rašymo etapai gali trukti labai trumpai, kiti –  net ir keletą metų. Rašant ir leidžiant kitą knygą – ilgai trukę etapai gali būti trumpi, o greitai įveikti – tęstis mėnesius. Tačiau dešimt knygos išleidimo etapų ir trys jų  pakopos galioja visoms knygoms, taip pat kaip ir rytas, diena, vakaras galioja kiekvienai dienai.

Vieni knygos rašymo ir išleidimo etapai yra aktyvūs, kiti pasyvūs. Knygos išleidimo procesas yra tarsi zebras. Jis susideda iš juodo (aktyvaus) ir balto (pasyvaus) periodo). Neperėję juodos juostos, nepateksite į baltą, neperėję baltos – nepateksite į sekančią, juodą.

Pagrindinė knygos rašymo taisyklė – neskubėti.

Procesas vyksta lėtai ir ilgai, reikia tam nusiteikti. Be abejo, yra knygų, parašytų per kelias savaites ir tapusių bestseleriais. Tačiau tokių knygų autoriai daug metų nešiojosi ir brandino savyje knygos idėją, rašė ją mintyse. Kai knyga buvo prašyta mintyse, ten daugybę kartų perrašyta ir koreguota, beliko galutinį variantą užrašyti ant popieriaus. Tokių išskirtinių knygų autoriai taip pat perėjo visus knygos rašymo ir leidimo periodus, tik kitaip.

Tam pritaria ir rašytoja, vaikiškų knygų autorė Evelina Daciūtė:

„Įvairūs patarimai yra tik užuomina, kad reikia daugiau pamatyti, ką pamatei perkratyti, o tada dar duoti laiko, kad nusistovėtų. Neskubėti.“

Knygų rašymas yra darbas, kaip ir bet kuris kitas. Jam reikia disciplinos, darbo valandų, pašaukimo. Mūza čia nepadės. Jei seksite dešimt knygos rašymo ir išleidimo etapų, didelis dramblys, kurį ne visi ryžtasi apžioti, bus suvalgytas mažais gabaliukais ir savo pirmąją knygą jūs išleisite. Juk ir labai ilgą kelią galima nueiti mažais žingsneliais. Svarbu nesustoti.

Toliau aptarsime visus knygos rašymo etapus ir proceso žemėlapis jums taps labai aiškus. Reikės tik nusistatyti vietą, kuriose esate dabar, ir pirmyn!

II dalis

Kodėl aš rašau


Važiavau iš Kauno po skaitytos paskaitos apie santykius ir susimąsčiau: o kodėl aš rašau?

Taip iš esmės, nieko nuo savęs neslėpdama, juk esu viena, tik aš, kelias ir mašina, paklausiau savęs: ei, Rasa, pasakyk nuoširdžiai, kodėl tu rašai? Koks būtų idealus scenarijus, kuris galėtų ištikti tavo knygą?

Na, ir ėmiau svajoti…:)

Pirmiausia pamačiau vaizdelį, kad mano knyga tampa bestseleriu. Žmonės man rašo, skambina, kviečia, ateina, griebia už rankos, sakydami: jūsų knyga pakeitė mūsų gyvenimą! Ji nuostabi! Ji tobula! Ačiū, ačiū, ačiū, ačiū! Jūs esate mūsų mylimiausia rašytoja! Mes sekame kiekvieną jūsų žingsnį! Mes dedame “like” prie kiekvieno jūsų post’o!

NE…

Tai būtų sunkus ir nemalonus darbas. Neleidžiantis susikaupti. Neleidžiantis pabūti tyloje ir ramybėje, neatakuojamai kitų žmonių minčių ir lūkesčių. Sunki dėmesio našta, sunki prievolė atsakyti į tūkstančius klausimų, formuoti apie save visuomenės nuomonę – papildomas darbas, kurio aš visai nenoriu.

Tada įsivaizdavau, kad mano knyga ne taip labai patinka visuomenei, bet įvertinama specialistų. Ji laimi visokius prizus, atitinka visokius sugalvotus kriterijus, telpa į kažkieno nubrėžtus rėmus. Ją liaupsina kritikai, ji verčiama į kitas kalbas, o žmonės paskaitę straipsnius ir prisiklausę interviu ją perka ir kraipo galvas: na, jei sako, kad gera, tai gal gera?

NE.

Tai man visai nesvarbu. Kas iš to, kad mano knygą kažkas įvertins. Visi vertinimai yra labai subjektyvūs ir netikri. Šiais metais jaučiau tą patį, ką jaučia knygų, laimėjusių geriausios knygos titulą autoriai, ir man to pilnai užteko. Koks skirtumas, jie ar aš. Visi mes esame viena.

Tada susimąsčiau, tai kodėl? Aš noriu rašyti, bet ne tik rašyti, noriu, kad mano knygos būtų leidžiamos. Noriu, kad “žodis taptų kūnu”.

TAIP.

Tai buvo TAI. Aš noriu rašyti, kad pasakyčiau tai, ką matau šiame pasaulyje. Kad žodžiais įvardinčiau savo iliuziją ir ji taptų kūnu. Kad įdėčiau savo dėlionės gabaliuką į pasaulio paveikslą. Viskas, kas yra parašyta kuria bendrą paveikslą. Taip pat ir viskas, kas yra pagalvota, kuria visuomenės sąmonę, tačiau ne viskas, kas pagalvota yra parašyta. Man norisi parašyti. Parašyti tai, apie ką aš galvoju. Noriu, kad tai gyventų. Kad žodis taptų kūnu ir gyventų tarp mūsų.

“Mes amžinai ieškome krantų, kad galėtume dainuoti ir būti išgirsti. O kas būna bangai, kuri dūžta ten, kur niekas negirdi?Juk tai, kas neišgirsta mumyse, puoselėja mūsų gilųjį liūdesį. Taip pat tai išrėžia ir mūsų sielos pavidalą bei formuoja mūsų likimą.”

Į radiją paskambinusi moteris pasakė: mane šildo tai, kad aš pradėjau remontą (klausimas buvo, kas jus šildo per šiuos šalčius?). Remonto dėka susidraugavau su kaimynais, kurie man labai padeda. Laidos vedėjas nuoširdžiai nusistebėjo: jei aš daryčiau remontą, tai būtų košmaras, o kad kaimynai padeda, to dar nesu girdėjęs.

Jei ta moteris nebūtų paskambinusi ir pasakiusi to, ką pasakė, visuomenės nuomonė (kurią formuoja laidos vedėjas) ir būtų likusi tokia, kad remontas yra košmaras, o kaimynai vienas kitam nepadeda. Tačiau ji paskambino ir pasakė, kad yra kitaip. Ir visuomenės sąmonės banke jau atsirado kitokia nuomonė, kitokia mintis.

Taip ir aš noriu pasakyti tai. Noriu pasakyti, kaip aš matau. Kitaip.

Ir viskas. Tai viskas, dėl ko aš rašau.

Apie santykius su krize kūryboje.

Na ką, gi. Ir į mano kiemą atėjo krizė. Nebesikeliu ryte, nebeinu su lazdomis. Vėl valgau cukrų. Jaučiu beprasmybę, tuštumą, nepasitikėjimą savo planais ir idėjomis.  

Kai dar vis keldavausi ir eidavau rytais į tamsą, gąsdinau žmones. Kiekvieną kartą jaučiau mane apsupančią jų baimės energiją. Tamsoje jie matė tik nuo žingsnių šokčiojančią šviesą, artėjančią link jų. Išėję rytais pavedžioti savo šunų, išsigąsdavo, kas čia ateina? Suprantama, tamsu, nors į akį durk, juk mūsų rajone nėra nei asfaltuotos gatvės, nei žibintų, šviečia tik automobilių šviesos ir ant namų pritaisytos sensorinės lemputės. Taigi, vaikščiojimo ramybės neliko, gąsdinti žmones man visai nepatiko. Jau nekalbant apie tai, kad keltis tamsoje ir eiti į drėgną ir šaltą naktį (kol dar nebuvo pasnigę) taip pat reikėjo nemažai pastangų.

Taigi, nustojau keltis anksti ryte. Nesikeldama ir nebeidama į lauką ryte, nebeišsivalydama energetiškai, apsupta tos tamsos ir keturių sienų, ėmiau kimšti saldumynus. Nustojau save riboti, apleidau discipliną ir… nukentėjo kūryba. Po pirmosios knygos pristatymų maratono tikėjausi pailsėti rašydama. Bet kur tau! Vietoj to, kad rašyčiau, ėmiau kimšti saldumynus ir tik apie tai šnekėti, bet nieko nedaryti.

Einšteinas sakė:

Jei A gyvenimo sėkmė, tai A lygus X, Y ir Z sumai, kur X – tai darbas, Y – žaidimas, o Z – užčiaupta burna.

Geriau nesugalvosi. Nebebuvo nei X nei Z. Nejučia užsiplepėjau ir tokiu būdu ne tik įsipareigojau, įsikinkiau į pažadus kažką parašyti, bet be abejo, visiems tapo įdomu – ką rašau? O man įdomu – ką jie apie tai pasakys?

Ir pasakė. Viena labai gera ir išmintinga rašytoja, kuriai nusiunčiau toli gražu nebaigtą rankraštį, davė keletą labai taiklių pastabų. Tačiau pasakė – bet tai popsinis, laisvalaikio kūrinys, ar ne?

Kūrybinio rašymo dirbtuvėse, kur parodžiau savo kūrinį, kai kurie žmonės iš viso negalėjo jo skaityti, skaitė sukandę dantis (vyrai) – “per daug popso”.

Papasakojau apie knygą vyrui, sulaukiau tos pačios reakcijos  – ji apie nieką.

Su kita pradedančia rašytoja, protinga, išsilavinusia moterimi, diskusijoje išsiaiškinome, kad, turbūt, aš ne taip rašau. Juk man įdomi filosofija, psichologija, asmenybės giluma, o kodėl mano kūrinys popsinis? Na, pirmoji knyga, taip, sutinku, buvo tiesiog papasakota istorija, per daug nesigilinant. Bet antroji, ta, tikroji, knyga turėtų būti kitokia. Geresnė! Tokia, kuri tikrai būtų gera knyga. Tai kodėl visi sako, kad nieko gero? Kodėl neišeina kurti tai, ko noriu?..

Kai kurie žmonės kuria, kad nenorėtų mirti. Kai kurie – kad sulauktų pasigėrėjimo ir dėmesio energijos. Dar kiti – nori kažką savo kūryba pasakyti, perduoti žinutę. Aš priklausiau prie pastarųjų ir man atrodo, kad tikrai žinau, kokią žinutę aš noriu perduoti. Tai kodėl neišeina?! Kodėl visi sako, kad tai tik popsas, popsas, paprastas, pigus popsas?..

Jei keli skirtingi žmonės sako tą patį, patikėk, kad tai yra tiesa. Jie tikrai teisūs. Tas gabaliukas, kurį daviau skaityti, tikrai yra popsas. Bėda tame, kad aš nenoriu rašyti popso, aš noriu rašyti giliai. Tačiau kai bandau giliai, gaunasi kažkokia makaliūzė, o kai leidžiu istorijai tekėti pačiai – išeina popsas. Nenoriu rašyti popso, bet noriu rašyti įdomiai, lengvai. Ar įmanoma: giliai ir lengvai?…

Ech… Jausdama visišką kūrybinę krizę, godžiai ėmiau skaityti Rimos Pociūtės įžvalgas apie lietuvių autorių kūrybą nuo pirmojo pasaulinio karo laikų iki dabar. Kaip tie žmonės kuria? Kodėl jie kuria? Kas lėmė, kad jie tapo literatūros klasikais? Kaip jie rašo “ne popsą”?

Įžvalgos labai geros (knyga vadinasi “Modernizmas lietaus šalyje”). Ir po truputį man ėmė ryškėti vaizdas.

Pirmiausia, kuria tie, kurie yra gimę kurti (ar aš gimusi? Į šį klausimą dar turiu sau atsakyti).

Antra pagrindinė taisyklė: tie žmonės kalba apie save. Jie kuria taip, tarsi kalbėtų apie save, tai, ką jie mato, girdi, jaučia. “Privatu tampa politika”. O tai, kad jų privatumas ir jų kuriama politika (arba žinutė, kurią jie savo kūryba perduoda) aplinkybėms susiklosčius tampa tai, ką visuomenė nori girdėti, paverčia juos klasikais. Ko kūrėjui tuo metu trūksta, ko jis alksta ir trokšta, to pačio trūksta ir tautai. Kitaip tariant – jeigu tavo, kaip kūrėjo tema, žinutė, kurią nori perduoti rezonuoja su tuo, kuo tuo metu gyvena tauta, būsi išgirstas. Ir atvirkščiai – kuriantis ir skatina tautą jausti tai, ką jaučia jis pats, tačiau prieš tai tauta turėjo norėti tai jausti. Niekas nesukurs šedevro, kurio nei vienas žmogus nesupranta ir nejaučia. Tai paprasčiausiai nebus pripažįstama šedevru.

Pati pradžia visada yra kuriantis. Gal todėl kūrybinės asmenybės visame pasaulyje yra gerbiamos. Nes jis, kuriantis, pasako tai, ką jaučia visi, tik negali suformuluoti. O jis tai sako todėl, kad jaučia tai pats. Ir nevaidina. Jis perduoda SAVO jausmus ir emocijas. Jis rašo apie save.

“Tad giesme pražydusį peilį/į pasaulio krūtinę suvaro/nežinodamas tartum žinodamas.” Tokie gražūs ir tikslūs  J. Marcinkevičiaus žodžiai, kad net norisi verkti. Jis parašė tai, ką jautė pats ir tai, ką aš jaučiu taip pat.

Arba perfrazuojant Paulą Valery:

“(…) Rašytojas už kokią nors gyvenime jam padarytą nuoskaudą pats sau atsilygina parašytu kūriniu. Kitaip sakant, jis nelaukia, kol gyvenimas jam atsilygins. Kūrinys – geriausia kompensacija už iškentėtą skausmą”. 

Kaip aš sutinku su šiuo pasakymu! Šioje vietoje irgi, jaučiuosi lygiai taip pat. Iš esmės ne kas kitas, o skausmas slypi po mano “popsu”. Gyvenimo padarytos nuoskaudos, apie kurias norisi rašyti. Tačiau nuoskaudos yra tik medžiaga, tešla, iš kurios kepu pyragą, pyragas – perduota žinutė. O žinutė yra tokia – bet kokia nuoskauda gali virsti į laimėjimą. Kažkas pasakė: neįsivaizduojate, kokiame šiukšlyne gali augti gėlė. Ir virsta. Neabejotinai virsta.  Imdama gyvenimo nuoskaudas kaip medžiagą, apie tai aš ir noriu rašyti.

Taigi, mano išvada tokia:

Kritika gali kritikuoti tik techninę kūrybos dalį. Šerdies, kuriančiojo asmenybės ir jo skausmo ji niekaip negali pasiekti. Todėl kiekvienam kuriančiajam būtina atskirti – kur yra aš ir mano žinutė, o kur yra technika, kuria tą žinutę noriu perduoti. 

Tai suvokusi, aš pati prieš save apgyniau savo kūrinį. Juk visi, kurie komentavo ir sakė: “popsas”,  neįdomu, kodėl turėčiau tai skaityti?…, neperskaitė visos žinutės. Čia kaip filme, ar gali spręsti apie jį iš vieno kadro? Arba, ar gali pamėgti filmą, apie kurį tau kažkas papasakojo? Turbūt, kad ne. Beje, Žvaigždžių karų pagrindinis aktorius neseniai interviu sakė tą patį: kai jo pirmą kartą paklausė, kokiame filme jis dabar filmuosis, ir jis bandė atpasakoti jo siužetą, žmonės tik gūžčiojo pečiais ir niekas nesuprato apie ką tas filmas ir kodėl jie turėtų tokį keistą filmą žiūrėti. Net įtart neįtarė, kad tai bus vienas populiariausių filmų istorijoje.

Taigi, patarčiau pasimokyti iš mano patirties kiekvienam kuriančiam: klausyti kritikos, kaip techninės kūrybos dalies, tačiau neklausyti, jei kas nors sakys, kad tavo žinutė yra bloga. Techninė dalis ir kūryba yra du skirtingi dalykai. Pirma sukurkite, paskui taisykite. Nedarykite mano klaidos, kuri užmuša kūrybinį džiaugsmą. Geriau iš viso niekam nerodykite savo rankraščių, kol jie nėra pabaigti. O kai bus pabaigti, žinutė aiški, tada galima imti taisyti linksnius, pasakotoją, logiką ir panašiai. Nes nėra blogų žinučių, jei jos tavo.  

Sėkmės kūryboje!

Kaip išmokti rašyti

Pro klasės langą mačiau, kaip vėjo gūsiai lauke nešioja šaltą lietų, kaip dreba šlapi klevų lapai. Šiandieną pamoka bus sutrumpinta ir be penkiolikos keturios aš jau būsiu rūbinėje. Skubėsiu apsirengti paltą, užsimesti ant pečių kuprinę ir pagaliau ištrūkti į laisvę. Namie nieko nėra, sesė dar mokykloje, o tėvai grįš tik septintą.

Tokiu oru nesinori ne tik į miestą, bet ir pasivaikščioti su Frida. Pasišildysiu burokėlių sriubos, įsidėsiu daug grietinės ir jaukiai įsisupusi žiūrėsiu “Moterys meluoja geriau”. Pamokas paruošiu vėliau, o dabar tik noriu kažko malonaus, kažko sau… Noriu atpalaiduoti galvą nuo visko: pamokų, mokytojų ir ateities perspektyvų. Ir nuo to klaikaus oro už lango.

Jau buvau prie savojo palto, skubėdama kuo greičiau jį užsimesti, kai staiga priešais mane išdygo siluetas. Dar spėjau suvokti, kad mačiau jį anksčiau, devintoką, metais vyresnį. Pajutau, kad jis mane remia į paltais nukabinėtą pakabą. Prie ausies išgirdau: “Kokia graži…”, ir  pamačiau jo akis visai arti savųjų. Po akimirkos jo šlapios lūpos buvo stipriai prispaustos prie mano burnos. Atsitokėjau ir nusukusi galvą nustūmiau jį, kiek tik turėjau jėgų.

Pasipurčiau iš pasipiktinimo. O jis net nesiruošia eiti. Stovi ir žiūri veršelio akimis. Apsirengiau savo paltą, kuprinę paėmiau į ranką; ant pečių jas nešasi tik mažiukai. Išsitiesiau, atmečiau ilgus savo plaukus ir kaip mokėdama elegantiškiau išėjau iš rūbinės.

–  Kur tu gyveni? Ar galiu tave palydėti? – dar išgirdau atsivejantį klausimą, bet net nesiruošiau atsakyti.

Lauke vis dar šaltai lijo, bet man buvo karšta. Skruostai degė, jaučiau pulsuojančias lūpas. Vėjas taršė plaukus ir lietsargį, šlapo kojos ir veidas. Grįžau kaip apdujusi ir visą vakarą jaučiausi tarsi ne sava. Namų darbams visai negalėjau susikaupti. Tos veršiuko akys visą vakarą stovėjo mano akyse. Mama net paklausė, ar nesergu. Negalėjo suprasti, kas su manimi darosi.

Prieš užmigdama verkiau. O ryte man pakilo 39 laipsnių temperatūra. Į mokyklą nėjau dvi savaites.

 

Nori išmokti rašyti?  

Išmokti perteikti savo mintis taip, kad jos taptų grožiniu kūriniu? 

Rašyti taip, kad būtų miela skaityti ir norėtųsi dar?  

Aš taip pat. Todėl ieškau atsakymų, domiuosi, kaip išmokti rašyti taip, kaip rašo bestselerių autoriai.

Dažniausiai randamas atsakymas į klausimą “Kaip išmokti rašyti” yra panašus: turi daug skaityti ir daug rašyti.

Tačiau dabar aš jau turiu kitą atsakymą. Pagaliau išsiskaidrinau struktūrą, kelią, kaip tai padaryti.

Šis kelias yra teisingas kelias ir susideda tik iš keturių žingsnių. Nei vieno iš jų peršokti negali, jei nori perteikti savo kūrinį įtikinamai.

Taigi,

1

Idėja

Pirmiausia, prieš pradedant rašyti, turi turėti aiškią idėją. Arba tiksliau –  ką nori pasakyti?

Kokia yra tavo žinutė? Ką pastebėjai, pamatei, išmąstei, pajautei  ir dabar nori perduoti kitiems?

Geriausia idėją yra užsirašyti prieš rašant kūrinį, o pabaigus vėl grįžti prie jos – ar pavyko perteikti pagrindinę mintį? Gal vis gi liko neaišku, kas norima pasakyti? Gal pritrūko detalių, paaiškinimų, charakterio aprašymo, veiksmo?

Jei taip, kūrinį reikia pildyti ir keisti tol, kol pagrindinė idėja taps aiški kiekvienam skaitytojui. Tarkime, istorijos viršuje pagrindinė idėja yra, kad pirmas, netikėtas bučinys sukrečia iki širdies gelmių ir mergina nejučia įsimyli bučiuotoją. Ar tau buvo aiški ši mintis? Ko trūko, kad ji paaiškėtų tokia, kokią norėjo perduoti autorius?

2

Emocija

Kai turi aiškią idėją, mintį, ką nori pasakyti, pagalvok, kokia čia vyrauja emocija ar emocijos. Įsivardink jas.

Emocijos gali būti tokios:

Abejingumas

Agresija

Aistra

Apatija

Atjauta

Baimė

Depresija

Drovumas

Džiaugsmas

Ekstazė

Euforija

Geismas

Godumas

Gėda

Kaltė

Kančia

Laimė

Liūdesys

Meilė

Įsimylėjimas

Įniršis

Melancholija

Neapykanta

Nerimas

Neviltis

Nuobodulys

Nuostaba

Nusivylimas

Pagarba

Pagarbi baimė

Palaima

Panieka

Panika

Pavydas

Pažeminimas

Puikybė

Pyktis

Pasibjaurėjimas

Ramybė

Sielvartas

Smalsumas

Staigmena

Stresas

Troškimas

Viltis

3

Istorija

Kai turi emociją, ją jau gali apipinti istorija. Pagalvok, kokia istorija, kuri nutiko tau, tavo draugui ar kokią tu įsivaizduoji, gali geriausiai atspindėti šią emociją.

Sukurk istoriją, tokią, kurią pasakotum savo draugui. Tarkime, emocija yra baimė ir staigmena. Istorija, atspindinti šias emocijas pasakoja, kaip apsivertei valtimi, plaukdamas žiemą Vilnelės upe. Istorija su pradžia, kulminacija, virsmu ir kvapą gniaužiančiomis detalėmis, nutylėta pabaiga, staigmenomis ir išvadomis. Istorija skaitytojui perduoda pagrindinę mintį – baimę gali nugalėti su ja susidūręs akis į akį, o kai tai atsitinka, nebelieka laiko bijoti.

Svarbu: tai turi būti tikra istorija su labai realiu (ar realistiškai sugalvotu) pagrindiniu jos veikėju, reali, gyvenimiška situacija ir logiška, nešokinėjanti ir nenutrūkstanti istorijos linija. Skaitytojas negali nei akimirkos suabejoti tuo, ką pasakoji. Įspūdį labai stiprina tai, kad istorijoje skaitytojas atranda kažką naujo, ko nežinojo anksčiau. Istorija pagyvinama, kai aprašomos visos penkios žmogaus juslės (kvapas, skonis, vaizdas, lietimo jausmas ir garsai).

4

Stilius

Savitas stilius. Visos tavo istorijos turi būti papasakotos savitu, tik tavo, stiliumi. Skaitytojas, paskaitęs keletą tavo kūrinių, turėtų imti atpažinti, kad juos parašei tu. Jei savo stiliaus neturėsi, niekuo neišsiskirsi iš kitų rašančiųjų, todėl tai yra svarbiausia ir sunkiausia rašymo dalis. Čia tikrai reikia daug daug rašyti (bent valandą kas dieną), kad išryškintum savo asmeninį, originalų ir nepakartojamą rašymo stilių.

Sėkmės rašantiems!