Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“

2022 m.

„…visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei…“
Tokia Virginijos Woolf citata mus pasitinka pirmoji, tik atsivertus šį romaną. Jei šios mažomis raidelėmis įspaustos citatos tūlas skaitytojas nepastebės, jam ar jai mažai tikrai nepasirodys…

Skaitydama romaną beveik visą laiką galvojau – siaubas. Kaip gerai, kad aš negyvenu Prancūzijoje. Kaip gerai, kad Nyderlanduose nevyksta tokių nesąmonių. Kaip gerai, kad kai kelias savaites keliavome po visą Prancūziją automobiliu, mano vyras pasakė:

-Negalėčiau čia gyventi. Čia viskas per daug…prancūziška.

Ir aš supratau, ką jis turi omenyje.

Taigi, romanas apie tą ypatingą prancūzišką būvį. Kai žmogus tame būvyje jaučiasi svetimas. Jaučiasi svetimas, bet trokšta prisitaikyti, priklausyti, įsilieti. Daro viską, kad tik pavyktų.

Mergina, Elena, nusprendžia, kad geriausiai ji įsilies į prancūzišką gyvenimą gyvendama Paryžiuje. Ir tik Paryžiuje! Ir ne bet kur, o gerame rajone. Ir ne bet kaip, o susiradusi draugę – TIKRĄ prancūzę.

Pavyksta. Su šeima, vyru ir dukra apsigyvena Paryžiuje, puikiame rajone. Susidraugauja su kaimyne, tikra prancūze, kuri turi panašaus amžiaus dukrą. Viskas gerai? Tikrai ne! Tik retkarčiais taip atrodo, kai ji sėdi prabangiame restorane ir geria šampaną su draugės buvusio vyro šeima, tačiau dažniau ji jaučiasi atstumta – draugė nepakvietė jos į vakarėlį. Kodėl?! Ką ji ir vėl padarė ne taip?

Romano stilius taupus ir lakoniškas, visai kitoks, nei per kraštus virstantys Elenos jausmai. Trumpučiais sakiniais tarsi norėta pabrėžti, kas vyksta viduje, jokiu būdu negali atsispindėti išorėje. Man labai patiko šis stilius:

„Ir aš nežinau, kur man čia pasidėti. Ką man čia suvaidinti. Kas aš po galais, čia esu“.

Sakiniai konkretūs, jokių metaforų:
„Esu svetimoje teritorijoje. Karo lauke“.

Keliais žodžiais papasakojama viena ar net kelios istorijos ir daugiau nieko tarsi nebereikia:
„Jis dabar myli Filomeną. Pas ją ir gyvena. Kviečia susipažinti. Vakarienę paruoš ji. Nieko vežtis nereikia“.

Tobulai apibendrinta, kodėl žmonės apskritai išvažiuoja:
„Bėgant nuo realybės. Bandant numaldyti įkyrų jausmą, kad kažkas yra ne taip.“

Skaitosi fenomenaliai lengvai, „skaniai“, tekstas bėga tarsi upelis, nieko nėra per daug, nei per mažai. Kone kiekvienas sakinys slepia neišmatuojamą gilumą.

Nesvarbu, ar jūs esate išvažiavę, ar turite išvažiavusių giminaičių, ar tiesiog domitės skirtingomis kultūromis, laimingi gyvendami Lietuvoje, rekomenduoju paskaityti šį puikų lietuvių autorės romaną. Jausmų, kraštutinumų ir beprotybės mažai tikrai nepasirodys. Puikus, puikus kūrinys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *