Pradžioje buvo mintis.

Atėjo mintis, kad norėčiau prisiminti. Prisiminti ką nors, ką esu pamiršusi. Ką nors apie save. Kas aš esu iš tikrųjų, ką patyriau? Juk visa išgyventa patirtis niekur nedingsta, ji tik nusėda pasąmonės kloduose ir veikia mus, tiek kūną, tiek dvasią. Veikia kas dieną, mūsų  būsenas, emocijas, sprendimus.

Turėdama omenyje “norėčiau prisiminti” visai nebuvau tikra tuo, kad jau esu pasiruošusi.  Bijojau. Ką prisiminsiu? Juk tai gali būti labai baisūs dalykai. Nežinojau, net nuo ko pradėti. Kur eiti, kur ieškoti informacijos. Turėjau tik mintį: norėčiau (kada nors) prisiminti.

Tačiau vien šios  minties užteko, kad viskas imtų ristis tarsi sniego gniūžtė nuo kalno.

Visai netrukus atėjo mano tėvo gimtadienis. Mama parašė žinutę: ar atvažiuosi, kepa varškės pyragas. Neplanavau, tačiau sekdama santykių banginiu, nuvažiavau. Nuvažiavau pasveikinti savo tėvo su gimtadieniu, o ten sutikau ir savo brolį. Netikėtai, vidury darbo dienos, susirinkome visa šeima: aš, brolis ir abu tėvai. Gėrėme tėvo gamintą žolelių arbatą, valgėme mamos keptą varškės pyragą ir kalbėjomės.

Nežinau kaip atsitiko, bet užsiminiau apie savo norą prisiminti. Brolis (kuris apie tai niekada nepasakojo) atnešė man knygelę “Regression” ir papasakojo apie savo patirtį. Tiksliau ne apie pačią patirtį, bet apie tai, kaip tai veikia ir kokia viso to prasmė. Visai netikėtai gavau atsakymus į savo klausimus.

Skaitydama šią knygą (Dr Samuel Sagan “Regression. Past life therapy for here and now freedom”) jaučiau, kad su manimi vyksta įdomūs dalykai. Pirmą kartą gyvenime pabandžiau medituoti. Nors, be abejo, esu apie tai girdėjusi, tačiau niekada nebandžiau. Šioje knygoje laba aiškiai ir įtikinamai išdėstyta meditacijos prasmė ir esmė. Esmė – ne kovoti su savo mintimis, bet jas stebėti. Pirmą kartą supratau, kokios mano mintys banalios ir, galima sakyti, apie nieką:) Buitis, nesenų įvykių pergalvojimas arba ateities planai.

Skaičiau lėtai, įdėmiai, vedžiodama pirštu (kaip Algirdas Karalius išmokė:).  Skaitydama nustojau gerti kavą, gėriau tik žalią arbatą. Alkoholio seniai nevartoju, televizijos ir jokių žinių neklausau. Sutapo ir apsilankymas paklausyti gongų (pirmą kartą gyvenime), kurių vibracija išjudina visus sluoksnius, nes žmogus yra sudarytas didžia dalimi iš vandens.

Ir… maždaug įpusėjusi antrą knygos trečdalį nusprendžiau parašyti Ivetai. Jos kontaktus man taip pat davė brolis, kuris važiavo net į Australiją, kad patirtų kažką panašaus. Tačiau, pasirodo, nereikia Australijos. Mūsų Lietuvoje gyvena žmogus ( tikiu, kad jų yra daugiau), kuris turi energijos padėti.

Parašiau emailu (taip man atrodė saugiausia), kad norėčiau pabandyti, tik nežinau nuo ko pradėti, kaip ir kada, gal su grupe, nes taip saugiau…ir panašiai. Iveta man parašė, kad geriausia individualiai, nes pirmas kartas, man reikia suvokti, kas tai yra. Galima ir nuotoliniu būdu…telefonu.

Gerai…o kada? Paklausiau.

Rytoj, 10 valandą ryte?

Nesitikėjau, bet sutikau. Tik pavėlinau laiką 10.30. Stengiuosi gyvenimui sakyti TAIP.

………….

Kitą dieną vaikus į darželį nuvežiau anksčiau ir 10.30 paskambinau Ivetai.

Prisipažinau, kad bijau, nes prisiminti praeitį, o gal ir praeitą gyvenimą didžia dalimi reiškia išgyventi skausmą. Kiekvienas prisiminimas būna skausmingas todėl, kad mes galime prisiminti tik tai, kas paliko didelę emocinę traumą, vadinamą samskara. Ji keliauja su mūsų tikruoju per visus gyvenimus, tol, kol mes neištraukiame jos iš pasąmonės gelmių į sąmonės lygį, taip ją neutralizuodami. Jei kada nors praeitame gyvenime įvyko sukrečiantis įvykis, susijęs su …tarkime automobiliu, mes galime būti įtikėję, kad negalime išmokti vairuoti ir niekada neišlaikysime teisių. Ta pati situacija gali būti su bet kuo ir bet kurioje srityje: viskas, kas mums sukėlė didelę emocijų bangą, tokią didelę, kad mes išgyvenome tą akimirką visomis savo juslėmis – ji virsta į samskarą, kuri trukdo gyventi ir matyti kitą realybę.

Samskarų yra daugybė, be skaičiaus, kaip ir gyvenimų.

Tačiau yra kelios, didžiosios, pūliuojančios, kurios formuoja mus kaip asmenybę. Jos tarsi randai, vartai, kurie uždaro mus nuo savo tikrojo aš. Tarkime, jūs visą gyvenimą nekenčiate kačių, nors iš tiesų jos visai mielas gyvūnėlis. Tik dėl savo samskaros, išgyventos praeitame arba šiame gyvenime, taip jaučiatės.

Prisiminti nereiškia vien prisiminti savo praeitus gyvenimus, tai gali būti vaikystės, jaunystės išgyventos traumos, virtusios į samskarą (formuojančios mūsų mėgtu/nemėgstu) šiai dienai. Nebūtinai labai tragiškas įvykis gali formuoti samskarą, bet tik įvykis, kuris sukrečia įrėžia savo ženklą į mūsų astralinį kūną.

Grįžimas į praeitį leidžia vėl iš naujo išgyventi tą emociją, ją pasveikinti ir ją paleisti.

Iveta mane nuramino, kad jei baimė blokuos, tai nieko ir nebus. Aš pati spręsiu, kiek leisiu sau pamatyti, o kiek ne.

………….

Savo svetainėje patogiai atsiguliau ant sofos, delnais į viršų. Ausyse ausinės, telefonas padėtas šalia ant stalelio. Šiek tiek persimetėme įvadiniais žodžiais, ko aš ieškau, ko noriu, ir prasidėjo.

(dialogai atkurti netikslūs, iš atminties)

Pradžia niekuo nesiskyrė nuo įprasto atpsipalaidavimo: pajusti savo kūną, visas jo dalis, kvėpuoti, pajusti energiją, tekančią kūnu. Kvėpuoti iš širdies čakros, atsipalaiduoti. Per nosį įkvėpti, per burną iškvėpti.

Viską dariau, kaip sakė Iveta ir jaučiau, kad ėmė mausti kairį kelią. Keliai man niekada neskauda. Kai ji pabaigė atsipalaidavimą, jau gerokai maudė abu kelius.

Gulėjau užmerktomis akimis, savo svetainėje, jaučiau visą aplinką, tarsi būčiau čia šiaip prigulusi, ir tuo pačiu jaučiausi kažkaip kitaip, nes per šviesą, besiskverbiančią pro uždarus akių vokus, kažkur giliai pakaušyje ėmė kilti nebejaunos, juodai apsirengusios moters vaizdinys. Su juoda skarele.

-Kokią kūno vietą dabar jaučiate?

-Kelius, – atsakiau iš karto.

-Kokia emocija dabar yra jūsų keliuose?

Negalėjau atsakyti. Maudė, tačiau tai buvo ne vidinis skausmas, o išorinis, lyg aš būčiau…juos nugremžusi, ėjusi keliais per žemę.

-Kažkokia juoda moteris, eina keliais.

-Labai gerai. O kokia yra jos emocija?

-Ji verkia…rauda…tarsi bažnyčioje.

-Koks tai laikas? Ar prieš metus, ar prieš 10 metų, ar šimtą, ar dar seniau?

-Tikrai ne šis gyvenimas. Maždaug prieš šimtą metų. Lietuvoje.

-O kokia yra jos emocija?

-Kažkas susiję su mirtimi… Netektis…

-Labai gerai. Kas mirė?

-Lyg ir …vaikas.

-Kieno vaikas?

-Mano.

Ašaros ėmė plūsti iš akių, vos galėjau kalbėti.

-Labai gerai. Kodėl jis mirė?

Raudojau ne ką mažiau nei ta moteris. Buvo per daug skaudu. Negalėjau atsakyti.

-Gerai, nesvarbu. O kur jos vyras?

-Yra…kažkur. Bet jis nerodo emocijų.

-Kur ji gyvena?

-Medinė troba, žemas stogas, iš šiaudų, atrodo…tokia, kaip Rumšiskėse.

-Ar yra ten žmonių?

-Yra, yra daugiau vaikų…

-Kiek vaikų?

-Keturi.

-Ką veikia vyras?

-Nežinau, sėdi, kažką drožinėja. Jauku namuose, dega ugnis.

-O jei dabar pagalvotume apie nemirtingą sielą, kokią pamoką ji iš šios situacijos turėjo išmokti?

-Kad…tai nesvarbu.

-Labai gerai. Prisiminkite tai, ką sakėte. Dabar jūs vardinate pamokas, kurias atsinešėte į šį gyvenimą. Nesvarbu. Ką dar?

-Kad ji nekalta dėl to. Vaikas mirė natūralia mirtimi…kažkokia liga. O ji save kaltina: Dievas mane nubaudė. Ji labai religinga. Gyveno paprastą gyvenimą, dirbo daug, stipri, ūkiška moteris, vaikai…o šitas pagrandukas, kai jai jau buvo virš keturiasdešimt. Ji nesupranta, ką blogai padarė, kodėl Dievas ją taip baudžia.

-Ką dar?

-Kad vaikas, jis turi savo likimą, savo gyvenimą…Ji negali jo įtakoti.

-Ar galit jai, tai moteriai, dabar visai tai pasakyti? Kad ji nekalta dėl to, kad tai nesvarbu ir kad vaikas turi savo likimą?

-Galiu, bet…jai reikia laiko.

-O ar galit pasakyti, kad jūs nelyginat savo gyvenimo su tos moters gyvenimu?

-Negaliu…Dabar kai žinau… Ji gyveno paprastą, laimingą gyvenimą. Viskas aišku, ką daryti, kaip daryti ir kodėl. Labai tikėjo, vaikščiojo į bažnyčią. Turėjo savo namus, kurie buvo jos tikrieji NAMAI. Jauku, viskas aišku. Yra brolių, seserų, gyvena netoliese. Viskas paprasta, viskas gerai. Vaikai paaugę, vyras geras, ramus, toks neaukšto ūgio.

-Kaip atrodo jos vyras?

-Na, toks su vyžomis, su kiepka kažkokia.

-Kaip dabar moteris jaučiasi?

-Na, ji supranta, kad savo energiją turi nukreipti į likusius gyvus vaikus ir vyrą.

-O ar galit jūs dabar išrikiuosi visą savo šeimą priešais ir jų atsiprašyti?

-Taip…Nors protas sako, o kodėl turėčiau?

-Nieko, apie protą dabar negalvokit. Ar galite pasakyti, kad jūs nelyginate savo gyvenimo su tos moters gyvenimu?

-Galiu.

-Kaip dabar moteris jaučiasi, kai jai pasakėte apie pamokas, kurias jūsų siela turėjo išmokti?

-Lengviau… Bet reikia laiko. Išgedėti. Ji sako man: Tokia Dievo valia.

-Ar galite pasakyti, kad jūs paleidžiate tą moters situaciją ir nelyginate jos gyvenimo su savo?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šį skausmą, kurį išgyveno ta moteris?

-Taip.

 

….

Nors nuo ašarų vos galėjau prakalbėti, Iveta vėl pradėjo atsipalaidavimo pratimą. Po truputį nurimau, keliai nebeskaudėjo.

-Kurią kūno vietą dabar jaučiate?

-Nieko nejaučiu.

Po viso to emocijų pertekliaus visame kūne buvo taip lengva, taip tylu.

-Jei privalėtumėte pasakyti vieną savo kūno vietą, kas tai būtų?

-Na, tada gal…pėdos.

-Kokia emocija dabar yra jūsų pėdose?

-Baimė.

Atsakiau iš karto,  užtikrintai.

-Ką daro jūsų pėdos?

-Bėga.

-Kuo jos apautos? Kokie ant jų batai?

-Jos basos. Bėgu mišku.

-Jūs moteris ar vyras?

-Vyras

-Jaunas ar senas?

-Jaunas, bet ir ne vaikas. Nors netoli.

-Nuo ko jūs bėgate?

-Nuo žvėries. Didelio. Mamuto, ar kažkas panašaus.

-Ką jūs apsirengęs?

-Skarmalus, bet ne tokius, kad būtų rūbai, kažkokius kailius.

-Koks tai laikas?

-Kai žmonės medžiojo ietimis.

-Ko jūs bijote?

-Mirti. Žvėris tuoj mane pagaus.

-Kodėl bijote mirti?

-Nes niekuo netikiu.

Paskiau ir pati nustebau.

-Kokią pamoką jūsų nemirtinga siela turėtų išmokti iš šio įvykio?

-Kad tai dar ne pabaiga.

-Ar galite tam vaikinui tai pasakyti: kad tai dar ne pabaiga?

-Aš manau, jis žino. Jaučia, kai ateina paskutinioji, tai neturi būti pabaiga. Ši mintis tarsi nušvietė jį.

-Kaip jis dabar jaučiasi?

-Lengviau.

-Baimė išnyko?

-Taip. Lengvumas.

-Ar galite nelyginti savo gyvenimo su to jauno vyro gyvenimu?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šią emociją ir nebesinešate jos į savo esamą gyvenimą?

-Taip.

 

Iveta vėl ėmėsi atsipalaidavimo pratimo ir jai tik pradėjus kalbėti, pajutau skausmą/maudimą pilve.

-Jaučiu pilvą.

Jai dar nenustojus kalbėti, pasakiau.

-Labai gerai. Kokia emocija yra jūsų pilve dabar?

-Skausmas.

-Kas jūs esate, moteris, ar vyras?

-Vyras.

-Jaunas, senas, ar vaikas?

-Nesenas, bet ir ne vaikas.

-Koks tai laikas?

-Pramonės revoliucija jau įvykusi. Yra fabrikų…Anglija. Aš esu fabriko darbininkas. Mane spardo. Kiti darbininkai, į pilvą.

-Kodėl jie jus spardo?

-Aš kažką padariau…ne taip, kaip jie supranta. Čia tarsi santykių aiškinimasis.

-Kodėl jie jus spardo?

-Tai susiję…su moterimi. Kažkas neleistino… Aš įsimylėjau kito vyro žmoną.

-Ką jūs dabar jaučiate?

-Skausmą. Ir užsispyrimą. Kad nesvarbu, aš vis tiek ją mylėsiu. Tai beprotiška meilė, tarsi iš nieko.

-Ką jūsų nemirtinga siela turėtų išmokti iš šio įvykio?

-Kad nepykčiau ant jų. Nekeršyčiau, nelaikyčiau nuoskaudos. Jie daro taip, kaip jiems atrodo moralu, teisinga. Jie visi mano bendradarbiai, bičiuliai.

-Ar galite pasakyti tam vyrukui, kad jis nepyktų, nelaikytų nuoskaudos ant jų?

-Galiu. Jis ir nepyksta. Sako, gal neužmuš. Gi jie ne kokie žudikai.

-Kas dabar vyksta?

-Jie nueina.

-Ar jums lengviau?

-Taip.

Ar galite nelyginti savo esamo gyvenimo su to vyruko gyvenimu?

-Galiu.

-Ar galite paleisti bet kokią nuoskaudą ir pyktį, kurį jautė jis?

-Galiu.

-Ar paleidžiate šią gyvenimo situaciją ir nesinešate jos į savo esamą gyvenimą?

-Taip.

…………..

Iveta vėl grįžo prie atsipalaidavimo. Kelis kartus įkvėpiau visas teigiamas emocijas ir iškvėpiau visas neigiamas, su atsidūsėjimu.

Atsimerkiau.

Visa tai vyko mano svetainėje, mano aplinkoje, aš nemiegojau. Buvau savyje, savo realybėje, ir tuo pačiu metu jaučiau viską, kas vyksta ten. JAUČIAU tas emocijas. Labiausiai mane sukrėtė vaiko netektis, kitos dvi istorijos buvo labai lengvos, palyginus.

Nežinau, ar tai buvo mano sunkiausios samskaros, ar ne, tačiau jaučiu išsiplėtusią sąmonę – aš gyvenu ir gyvenu jau seniai. Nuo tos akmens amžiuje išgyventos pirmosios minties – tai dar ne pabaiga, iki dabar. Ir netgi galiu prisiminti tai. Ar ta moteris juodais drabužiais būtų pagalvojusi apie tokius dalykus? Niekada gyvenime. O aš pagalvojau. Dabar, kaip teigia Samuel Sagan, visoje visuomenėje kažkas keičiasi. Jis praktikuoja atsiminimo sesijas jau dvidešimt metų, tačiau prieš dešimt metų tam, kad žmogus įeitų į šią būseną prireikdavo vos ne radikalių priemonių: badavimo, nepertraukiamos meditacijos ir panašiai, o dabar tai padaryti tapo neįtikėtinai lengva. Patyriau. Matyt, buvau tam jau pasiruošusi.

One thought on “Kaip aš tapau žmogumi, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus.

  1. Koks intriguojantis straipsnis! Kaip žmogaus galimybės beribės taip ir kiekvienas mūsų gyvenam gyvenimą pi gyvenimo… ⌚⏳⏰

  2. Labai įdomūs pojūčiai. Bet ar vertėjo juos išgyventi naujai, jei dabartiniame gyvenime neprisiminei tų, praeitų, gyvenimų, vadinasi ir tavo siela nekentėjo. Nebent tam, kad patirtum tikrą skausmą ir suvoktum, kokia kaina mokame už laimę. Kaip MK Čiurlionio paveiksle deimantų skeveldromis grįstas kelias į laimės viršūnę…

    1
    1. Visiškai sutinku, Margarita, tai tarsi savotiškas žaidimas su savimi, nes praeitis jau nebeegzisuoja, o pasikeisti, pakeisti savo gyvenimą, galima kiekvieną akimirką dabar. Bet gal kam nors tos terapijos padės suprasti kai ką apie save, ir padės keistis…kodėl gi ne?

  3. Sveiki, dėkoju už pasidalinimą, gal galite rekomenduoti asmenį, kuris Jums atliko šitą sesiją?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *