Vieną dieną savo tėvui pasakiau: pasistenk bent jau 24 valandas

Nesiskųsti

Nekritikuoti

Neapkalbinėti.

Pamatysi, santykiai  iš karto taps geresni.

Jis man atrėžė

Mano darbas yra kritikuoti. Kitaip jūs nežinotumėt kur ir kaip tobulėti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip sunku parą nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti.

Pradėjau 8 valandą, penktadienio vakarą. Vakaras praėjo lengvai, naktis taip pat. Nebuvo nei dėl ko skųstis, nei ką kritikuoti, nei  ką apkalbėti.

O ryte  prasidėjo iššūkiai. Paprašiau vyro pakeisti sauskelnes, nepatenkinta jo išraiška jau sukėlė norą kritikuoti. Bet, eksperimento vardan, susilaikiau.  Ir visai patiko, nuvariau juodą audros debesėlį ir dangus vėl tapo mėlynas.

Pusryčiaujant vyras pradėjo pasakoti apie darbą. Aš tuo metu valgiau bandelę, raminau lėliuką ir galvojau, kad ko nors nepamirščiau, ruošiantis su dukryte į muzikos būrelį. Jau norėjau susiraukti – „ką, nematai, kad vaikas zirzia, o man liko tik dešimt minučių susiruošti!”.  Ne. Ramiai išklausiau, netgi pasigilinau į jo papasakotas situacijas.  Ir nieko, lėliuką nuraminau, bandelę suvalgiau, į muziką pavėlavome tik kelias minutes…

…kai grįžome neskubėdamos, radau nepamaitintą lėliuką. Oj būčiau pasiutus!… Jei ne eksperimentas… Na, ir gerai, raminausi, jei jis pramiegojo visą laiką, vadinasi nebuvo alkanas ir ko čia tada kritikuoti. Dar vienas debesėlis, šiuf šiuf šiuf- išvarytas…

Einasi visai gerai, pagalvojau. Ir visai nesunku.

Po  pietų susiruošėme  su visa šeima į  parduotuvę. Kažką pasakojant vyrui mašinoje vėl susilaikiau ir neapkalbėjau jo mamos. Bet jo reakcijos  į tai, ką aš jam pasakojau, man nepatiko. Ir vėl nutylėjau, kad nesiskųsčiau.

Vairavo jis, prisiparkavo labai arti prie baisiai prabangaus automobilio. Vos ne vos ištraukiau auto kėdutę iš mašinos… jis pareiškė, kad ta mašina blogai prisiparkavo, ne jis  ir nepadėjo. Nutylėjau. Užėjus į vidų, jis nulėkė nieko nesakęs laiptais, o aš su lėliuku į liftą. Nieko nesakiau. Renkantis užuolaidas jis kažką sumurmėjo, ko nesupratau, o kai paklausiau ką tu ten sakei, jis man gana grubiai atsakė. Vėl nieko nesakiau! Renkantis rankenėles, jis stovėjo šalia visai abejingas, lyg tik man vienai čia reikėtų… Jau tada neištvėriau. Truputį pabambėjau. Prie kasos laikiau zirziantį lėliuką ir priminiau jam, kabliukus sudėjau į vežimėlį. Jis išėmė, bet ne visus… Jau nebegalėjau tverti…O kai jis grubiai numetęs kilimą piktai nuėjo į mašiną, kad privažiuotų arčiau durų, o paskui, lauke, dar griebė iš mano rankų vežimėlį… Jau visai pratrūkau.

Pasakiau tiek, kiek nebūčiau sakius.

Apsiverkiau iš pykčio.

Nesikalbėjome dvi dienas.

Va, jums ir eksperimentas.  Pabandykit, kad gudrūs, nepavyks, garantuoju.