Vasaros maratonas. 6 skyrius

Kodėl grįžusi iš Italijos aš jaučiuosi tarsi išdžiūvęs šulinys, į kurį kažkas primėtė senų padangų ir dar įmetė nudvėsusią katę? Gal netgi nuo anksčiau – nuo tada, kai pradėjau sapnuoti tą vyrą. Buvau antrame kurse, viskas sekėsi puikiai, mokslai patiko, bet įsidarbinau ir mano dienos tapo tikri nesibaigiantys maratonai. Galvojau, nu ką, nuo įtampos košmarai sapnuojasi, kam jų nebūna. Bet šią savaitę, po Italijos viskas ėmė kažkaip riedėti nebekontroliuojamai. Tas žaliai raudonas kambarys…ne, tikrai, man reikia kuo greičiau grįžti į vėžes. Po darbo susitiksiu su mergom ir prisigersiu. Toks planas.

Grįžusi iš laidotuvių įkritau į kažkokią keistą būseną. Tarsi laukčiau kažko, ar ką… darbe mano projekto nepriėmė, bet aš nesižudžiau dėl to, ėmiausi naujo projekto. Visi žino, kad atkaklumas yra svarbiausia daug pasiekusio žmogaus savybė. Nesustok ties nesėkmėmis, varyk toliau! Viršininkė nebuvo labai patenkinta, kad nieko nepadariau per tas dvi dienas, bet aš ir neaiškinau. Negalėjau, ir viskas. Juk tikrai negalėjau. Kai grįžau iš dėdės norėjau dar užsukti į darbą, bet ir vėl man nutiko… gyvenimas. Visiškai nesitikėjau, kad sutiksiu Treškį, vedamą kažkokio vaikigalio. Tikrai jis, supratau tai, kai tik ėmiau kedenti jo kudlas, Treškis irgi apsidžiaugė, mane pažino…toks nupraustas, sušukuotas… o tas vaikigalis, kuris jį vedė traukia nuo manęs pavadėlį ir sako: nelįsk prie mano šuns. Taip ir sako! Kaip galėjau jam nepaaiškinti, kad visų pirma aš jam ne „tu“, o antra, tai mano šuo, kuris buvo pasimetęs. O jis man trijų pirštų kombinaciją, ir į kojas. Kur ten bepagausi… Pavogė mano Treškį! O dar gražiausia, kad  Teresė durų nedaro! Nu čia tai iš viso. Taigi ką tik kalbėjom, viskas buvo gerai… Mačiau, kad pro durų akutę žiūri. Kelis kartus pašaukiau, nieko.

Taip nustėrusiai ir teko grįžti namo. Buvo jau dvi, labai užsinorėjau valgyti. Dar reikėjo palįsti po dušu, persirengti tą purviną juodą suknelę… Tada greitai nusileidau į piceriją papietauti. Susitarėme su Kamile kitą dieną susitikti. Jau būtinai reikia, taip seniai nesimatėm. O kai gyvenime tokie dalykai, žūt būt reikia pasikalbėti su draugėmis, akis į akį. Buvo jau keturios, o nuvažiuoti į darbą užtruktų dar valanda…ir jau nebevažiavau.  O jei jau visai su savimi atvirai, tai viena iš priežasčių buvo ta, kad įnikau googlinti archyvus. Šiaip, dėl įdomumo. Kur reikia kreiptis, norint išsiaiškinti kokį nors praeities faktą? Net neįsivaizdavau, todėl panūdau paieškoti informacijos. Kur ieškoti tos nuotraukos, kuri gulėjo ant mano stalo, istorijos? Nuo ko pradėti?

Įvedžiau: „kaip sužinoti nuotraukos istoriją“. Išmetė instrukciją kaip redaguoti nuotraukas ir kaip gauti automobilio istorijos ataskaitą. Pakeičiau paiešką į „archyvai nuotraukos istorija“, išmetė Lietuvos valstybės istorijos archyvo Feisbuke nuorodą ir straipsnį delfyje „Savo šeimos istoriją sužinoti galės visi: ilgus metus dūlėję dokumentai taps vieši“. Va tai tau! Geras…

Kramtydama picą greitosiomis perskaičiau straipsnį. Deja, dar tik taps, informacija dar nepasiekiama. Europos sąjungos pinigai… taigi visi žinom, kaip su jai būna. Pora auksinių tualetų ir neliks. Liko kelios išeitys. Arba važiuoti į Istorijos archyvą ir knistis ten pačiai, arba pasamdyti specialistus, kurie tai padarys už mane, tai kainuos. Arba – visa tai pamiršti.

Labai norėčiau pamiršti. Tikrai, tikrai. Ir kam man viso to reikia? Nesąmonė kažkokia…

 

Šiandien jaučiausi žvali ir tikrai nusprendžiau viską pamiršti. Tai pati geriausia išeitis. Pati logiškiausia. Mano gyvenimas yra čia ir dabar, o ne kažkur praeityje. Koks skirtumas, kas tas vyras, ir kas jis buvo močiutei. Manęs tai neliečia, mano gyvenimas visai kitur ir visai kitoks. Su močiute mes skiriamės kaip diena ir naktis, o nuo tos senos ir gūdžios praeities tai iš viso – šviesmečiai. Man turi rūpėti darbas, draugės ir ateities perspektyvos, o ne kažkieno senos nuotraukos. Rimtai.

Taip įtikinusi save jaučiausi visai gerai. Dirbau nepakeldama galvos visa dieną, buvau (kaip ir visada, jeigu ką😊 ) kupina idėjų naujam reklamos projektui. Dėl viso ko šį kartą pasigūglinau, ar nebuvo tokios ar panašios reklamos kur nors pas mus seniau ar net kitoje šalyje. Mano idėja – reklamuoti varškės sūrelius važinėjant po rajonus su ledų vežimėliu, kaip senovėje. Atvažiuoja ledai, sutilindžiuoja varpelis. Iš visų kiemų ir pakampių ima bėgti vaikai…toks jausmas, kad aš pati buvau tas vaikas, kuris bėgau, spausdamas šiltame delne pinigėlį ledams…brrr, Monika susiimk! Taigi, parduodame tikrus ledus iš ledų aparato, tačiau ant jų užrašytas sūrelių pavadinimas ir dar duodame mini sūrelį dovanų. Greitai sumečiau biudžetą, ne toks jau ir didelis, klientui gali patikti.

Praeidama pro mano stalą Auksė sustojo ir tarsi tarp kitko ėmė pasakoti, kad kai manęs nebuvo ją pasikvietė viršininkė ir ji tarp eilučių suprato, kad ją labai vertina ir skatina tobulėti, suprask, padaryti karjerą įmonėje. Arba ji visiškai kvaila, arba labai gudri. Bijau, kad bus antrasis variantas. Kita kolegė irgi norėjo pasikalbėti, bet aš demonstratyviai parodžiau į kaktusą – jis buvo atsuktas raudona puse. Mano idėja – ant stalų turėti tokius kaktusiukus – viena vazono pusė nudažyta žaliai, kita raudonai. Jei negali kalbėti, esi užimtas svarbiu darbu, atsuki kaktusą raudona puse, jei gali atsakyti į klausimus ir bendrauti – žalia… Žalia ir raudona…žaliai raudonos durys…

Monika, susikaupk!!!

Papurčiau galvą ir kolegė suprato, kad aš tikrai, tikrai negaliu dabar kalbėti. Tyliai nuėjo, o aš įnikau į projekto aprašymą. Įnikau su įniršiu, tarsi jis kažkuo nusikalto, kad mano mintys vis nušoka nuo plokštelės, kurią turėtų groti…

Vienu žodžiu. Nepatinka. Man nepatinka mano gyvenimas dabar. Reikia kažkaip pakeisti kanalą, atsipalaiduoti. Kaip gerai, kad susitinku su mergom šį vakarą.

….

 

–Eik. Tu. Sau. – Kamilė susižavėjusi spoksojo į vyro su ūsais nuotrauką. – Geras palikimas… O tu žinai, jūs kažkuo panašūs. Bet rimtai, žiūrėk, Sibile, ta nosis, akys…ir plaukai juodi, kaip varno…– čia greičiausiai bus tavo giminaitis, Monika, tikrai ne šiaip sau močiutė ją tau paliko, rimtai!

Po ketvirtos taurės vyno mane ėmė tik juokas.

–Ir ką tu siūlai? – kvatojau, pildamasi penktą.

–Gali pabandyti sužinoti savo praeitį. Tai labai svarbu. Pavyzdžiui, sužinosi, kad turi Italijoje giminių, dar kokių nors pikantiškų detalių… Ką, nenorėtum? – Sibilė, kaip visada, lakoniška. – Aš beje, pažįstu vieną žmogų… Iš Ukrainos jis, Ciguno mokytojas, kartais atvažiuoja pas mus, veda paskaitas. Didžių galių žmogus, kiaurai viską mato, galėtų daug ką tau pasakyti, jei nori, galiu paklausti.

–Baikit, mergos! Kam čia man reikia!

–Gal jis koks magas, žiūrėk, ir tu, ir tavo dėdė jį sapnuoja…Čia kažkas tikrai yra, – Sibilė įdėmiai žiūrėjo į nuotrauką.

–Nieko čia nėra! Paprasta sena nuotrauka…  Man visai nesinori užsikrauti sau dar vieno darbo ir ieškoti kažkokių neaiškių protėvių.

–O aš tai norėčiau, – užsisvajojo Kamilė. – O, tu dar nežinai, – staiga pakeitė temą, – Taigi Andrė atvažiuoja!!!

–Eik tu! – dabar jau aš nustebau. – Po vieno pasimatymo? Ar ne pas tave?

–Taip! Tai aišku, pas mane, – Kamilė juokingai išdidžiai pakėlė smakrą. – O ką?

–Nieko, – slapta nusišypsojau į vyno taurę. Sibilė atsakė tokiai pačia šypsena.

– O ką? – pakartojo Kamilė. – Na, permiegojom vieną kartą ir jis negali manęs pamiršti. Kas čia gali būti neaišku? – atrodo, Kamilė net truputį įsižeidė. – Ką, nežinot, kokios Italijoje moterys? Mes tiems italams kaip balzamas ant sielos…nenustebsiu, jei su žiedu ir pasiūlymu tuoktis atvarys.

–Ne, tai viskas gerai. Sveikinu! Gal tu ir būsi ta, kuri turės giminių Italijoje, – nusikvatojau, ir visos ėmėme kvatoti.

–Imam dar butelį, mums taip gerai eina, – pasiūlė Sibilė.

–Imam! Guliat tai guliat, kaip sakydavo mano močiutė.

–Ką tai reiškia?

–Na….ką aš žinau, bet maždaug… „geriam tai geriam“, – niekada nepaklausiau močiutės, ką tai reiškia, nes atrodė, kad savaime suprantu, ką ji turi omenyje, kai tai sako.

–Nu tai, geriam. Kur tas mūsų meilusis padavėjas?

Kamilė nubėgo ieškoti padavėjo, kuris vos spėjo suktis tarp populiarios vyninės staliukų. O Sibilė įsmeigė savo rudas akis į mane.

–Man atrodo, Monika, tavo gyvenime kažkas darosi. Tu kažkokia…nesuprantu, net kokia. Ne tai kad įsitempusi, bet tokia…tarsi pasiruošusi šuoliui pantera. Rami, bet tuo pačiu, atrodo, lauki palankaus ženklo, kai visa savo jėga pasiruošusi…

–Pasiruošusi daryti karjerą! – pertraukiau draugę. – Man daugiau nieko nereikia, aš tik noriu tapti fainos įmonės vadove, noriu turėti daug pavaldinių, daug pinigų, noriu daug atsakomybės, pagarbos ir įvertinimo, noriu vartyti milijonus!!!…– jau šaukiau iš susižavėjimo.

–O vyras, vaikai? Taigi sakei, kad bus, tik vėliau? Dabar į planus nebeįeina?

–Ai, žinai, Sibile, – palinkau prie jos. – Aš taip gal ir sakiau, bet tik todėl, kad būčiau kaip visi. Va, tu pavyzdžiui. Darai ką nori ir tau visiškai dzin, ką kiti pagalvos. Aš irgi taip noriu gyventi. Tu teisi. Aš pasikeičiau. Bet ne taip, kaip tu galvoji. Dabar galiu garsiai pasakyti, kad man nereikia nei jokio kvailo vyro, nei jokių kvailų vaikų. Man reikia darbo. Karjeros. Aš noriu būti kažkas daugiau šiame pasaulyje, nei šiaip mama, žmona, ar paprasta, eilinė moteris. Už tai ir išgerkim! – sušukau ir aukštai pakėliau savo taurę.

–Aleliuja, – Sibilė atsakė tuo pačiu.

Kamilė grįžo su nauju buteliu ir dviem jaunais vaikinais, gal kokių aštuoniolikos, kurie mums tą butelį ir pastatė. Kalbos nukrypo į kitas temas ir aš staiga prisiminiau, kad man rytoj į darbą.

–Man rytoj į darbą…tai aš jau vyniosiuosi meškeres…

–Mums visiems į darbą. Sėdėk, moterie! – Sibilė jau visai girta, jai nebūdinga. Aš irgi vos atsistojau, vienas jaunuolių pasišovė man padėti.

–Karjeristė!!!– dar šaukė pavymui Kamilė.

– Plaštakė, – tyliai sušnibždėjau, gerai, kad neišgirdo.

Iš visų jėgų laikiausi, kad eičiau tiesiai, nors pavyko sunkiai. Priėjau prie pirmos laukiančios taksi, paklausiau ar nuveš ten, kur reikia, ir prieš pat nosį užtrenkiau besistengiančiam mane sužavėti jaunuoliui automobilio dureles.

Užmigau, ar ką, bet kai pramerkiau akis, man pasirodė, kad mane žadina vyras su ūsais. Taksistas buvo tamsiaplaukis, gal koks armėnas, lietuviškai nekalbantis. Ar man dabar jau visur vaidensis tas vyras? … Gal tikrai dėl šventos ramybės reikia susirasti kas jis toks, ir pagaliau juo atsikratyti? Juk dėdė juo atsikratė nupiešdamas…gal ir man pavyktų?

Prieš užmigdama nusprendžiau. Kreipsiuosi į profesionalus. Juk dėdė sakė sumokės…tai gal taip ir bus. Be reikalo ar jį niekinau, juk jis vienintelis žmogus, kuriam tai rūpi, kaip ir man. Kažką reikia daryti, kad tik jis man daugiau nebesivaidentų…

Močiute, močiute, kas ten su tavim darėsi senovėje, kad man dabar reikia visą tą košę srėbti?

 

Kas buvo toliau? Ar atvažiavo Andrė ir ką sužinojo Monika?

Rašykite komentaruose!

 

Vienas atsakymas į “Vasaros maratonas. 6 skyrius”

  1. O dabar galėtų būti sapnas, kuriame Monika savo dar jaunos močiutės pavidalu tvarkosi po namus, sukasi savo kasdienėje buityje, o baigusi darbus traukia iš stalčiaus savo mylimojo laišką ir jau nežinia kelintą kartą skaito jo atsiprašymus ir miglotus pasiaiškinimus apie tai, kodėl turėjo ją palikti (neįtardamas, kad ji laukiasi). Pro langą ją stebi varnas.

    4

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *