Vasaros maratonas. 12 skyrius

Koks keistas jausmas įslinkti į savo darbo biurą, kuriam atidavei tiek daug širdies ir į kurį įdėjai tiek daug lūkesčių ir jaustis čia nepageidaujama. Labai labai LABAI nemalonus jausmas. Toks nemalonus, kad belieka  jį ignoruoti. Taigi, elgiausi, tarsi nieko nebuvo. Pasidariau kavos, prisėdau prie kompiuterio. Stengiausi nuvyti įkyrias mintis „kas dabar bus“. Vis dar jaučiau rusenant viltį: gal mano mestelta frazė įtikins vadovę mane palikti ir iš tiesų įgyvendinti savo idėją turizmo agentūrai? Pažįstu vadovę, ji taip lengva nesišvaisto geromis idėjomis, o ji pažįsta mane: žino, kad jei sakau, tai nemeluoju.

Neklydau. Jau po valandos ji įskriejo į biurą nešina kavos puodeliu, apgaubta kvepalų debesio ir iš karto pamojo man – užeik.

– Na, tai Monika, emocijos nuslūgo jau ar dar nelabai?

Aš atėjau į jos kabinetą nešina savo kavos puodeliu. Tam, kad pademonstruočiau abejingumą ir tu pačiu atsipalaidavimą.

– Na, kaip čia pasakius…Nuslūgo šiek tiek, bet vis tiek man truputį šokas, kad jūs pasirinkote mane.

– Na, iš tikrųjų, tokia keista situacija. Jei Auksė nesilauktų, būtų kitaip…Bet dabar aš negaliu tavęs palikti darbe, akcininkai, supranti, jie reikalauja. Auksės irgi atleisti negaliu.

– O Mindaugas? Man jis nepasirodė labai tobulas darbuotojas.

– Mindaugui yra kita užduotis. Visų pirma, jis vienintelis vaikinas biure, tokį reikia saugoti. Ir jis daugiau užsiima ne kūryba, o IT ir administracija.

Susiraukusi nusisukau į langą. Mh…apie Solveigą tai jau geriau visai neklausti, aišku, kad jos nė už ką neatleis…

– Žinai, ką mes galime padaryti? Aš pasistengsiu akcininkus įtikinti, kad tu pabaigtum projektą su ta turizmo agentūra,  o per tą laiką gali ramiai ieškotis darbo. Tinka taip? Parašysiu tau gerą rekomendaciją.

Taip ir žinojau, kad ji nepraleis pro ausis mano galimai genialios idėjos. Ok. Vadinasi, kol kas kozeriai mano rankose.

Sutikau. Kaip Sibilė mokė, sakyk gyvenimui „taip“. Nors ir ne dėl to. Tiesiog man reikėjo išlošti laiko, nusiraminti ir susivokti, ką daryti toliau.

Per pietus išėjau į miestą ir nesugalvojau, ko norėčiau pavalgyti. Visai nesijaučiau alkana. Sukau ratus senamiesčio gatvelėmis ir stengiausi nieko negalvoti. Tiesiog norėjosi išvėdinti smegenis, atsipalaiduoti. Pilies gatvėje nusipirkau ledų, kažkas paklausė, ar kalbu lietuviškai. Papasakojau, kaip nueiti iki Universiteto. Tiek turistų, sunku dabar rasti lietuviškai kalbantį. Atostogų metas…Man tai atostogos nenusimato. Užteko Italijos. Iki soties, nes tokie dalykai ėmė darytis…oj. Ir be to, jei reikės ieškoti kito darbo, dar ilgai atostogų neturėsiu.

Mintis nutraukė telefonas. Pyptelėjo, žinutė Feisbuke.

Labas, esi?

Aha, pietauju.

Tuoj pat ir skambutis. Kamilei nuobodu. Sėdi visą dieną namuose, niekur negali išeit. Suprantu ją. Papasakojau, kas mano darbe dedasi. Ji tik juokėsi. Durna visai. Kaip ir Sibilei, jai karjera paskutinėje vietoje. Jos nori „tūsintis“, kiekviena savaip. Nervina  mane, kad jos nesupranta, kaip darbas yra svarbu. Juk tai saviraiška, rezultatas, kūryba, pinigai, viskas! Todėl pakeičiau temą ir pradėjome kalbėtis apie Andrė. O čia jau Kamilė mane nustebino. Ją jis nervuoja! Sako, gerai, kad susilaužiau tą koją, nes būčiau visą savaitę su juo prasitampius. Tipo, jis kalba neužsičiaupdamas, žodžio neįterpsi, o paskui sako: kokia tu įdomi pašnekovė. Kamilė skundėsi, kad jis nori, jog  ji atvažiuotų pas jį į Italiją, o ji nežino, kaip mandagiai atsisakyti.

– Pažaidėm ir man užteks. O jis prilipo kaip lapas prie šiknos…

– O tai ko tu tikėjaisi? Gal jis iš tikrųjų nori rimtų santykių?

– Nesvaik, rimtų santykių. Kokie dar rimti santykiai? Aš dar jauna, man dar norisi gyvenimo pamatyt, o ne įsipareigot kažkokiam diedui…

–Vargšas Andrė, – išsprūdo.

–Ko jis tau vargšas? Gali kiek nori mergų turėt, užsimanęs. Fotografas gi, aktus fotografuoja. Jei nori, pasiimk jį, atiduodu, – Kamilė šaipėsi.

–Na jo, reikalingas jis man, – pasakiau, bet širdyje kažkas dilgtelėjo…

 

Grįžusi į biurą aš susirinkau daiktus ir pasakiau, kad pabaigsiu ruošti pasiūlymą namie. Važiuojant namo mane apėmė keista nuojauta. Nesupratau, kas su manimi darosi, bet nuojauta vėl pastiprėjo, kai išlipus iš mašinos visai žemai, prie pat galvos praskrido kranksinčių varnų būrys.  Visa nustėrusi grįžau namo ir nusprendžiau nusnūsti. Miegas geriausias vaistas nuo visų negandų, mano močiutė mane visada to mokė. Kaip aš jos pasiilgau! Jos veido, jos žodžių, jos kvapo… Nors paskutinius pusantrų metų buvo sunku su ja susikalbėti, ji manęs dažnai nepažindavo, bet tai netrukdė puoselėti viso gyvenimo prisiminimus.

Sapnavau, kad esu sode. Tokiame gražiame, kad priminė tikrą pasaką. Atrodo, buvo pavasaris, žydėjo vyšnios ir slyvos, ėjau ir ant manęs snigo žiedlapiai. Buvau tokia laiminga, jaučiau, kad galiu daryti viską, ką tik noriu, spontaniškai, niekas nevaržė, niekas nekontroliavo, nieko neprivalėjau daryti, niekur būti…Koks nuostabus jausmas… Ir… staiga prie pat mano veido nukrito juoda plunksna. Pakėliau ją, vis dar laiminga, vis dar naivi ir besišypsanti, ir staiga pamačiau, kad esu prie karsto. Jis stovėjo visai priešais mane, ant žiedais nusnigtos žolės tarsi svetimkūnis, tarsi juodasis pranašas rojuje. Jame gulėjo kažkokia žmogysta, visa pajuodusi, tarsi suanglėjusi. Norėjau klykti iš siaubo, bet negalėjau išleisti nei garso. Norėjau bėgti, bet kojos neklausė. Staiga ta žmogysta atmerkė akis ir pažiūrėjo į mane. Aš pažinau savo močiutę. Apstulbusi iš siaubo žiūrėjau į ją, o ji kimiu, gergždžiančiu balsu sako: Nedaryk to! Nedaryk! Nedaryk!

Atsibudau iš siaubo. Toks gražus sapnas ir taip sugadintas. Ir ką ta suanglėjusi močiutė man norėjo pasakyti? KO nedaryti? Ir vėl…ir vėl tos nesąmonės. Gal man nueiti pas psichologą, ar kokį sapnų aiškintoją, kad išaiškintų pagaliau, kas su manimi darosi?

Apsiverčiau ant kito šono ir pabandžiau dar nusnūsti. Užmigau, atrodo penkioms minutėms, o atsibudusi pamačiau, kad jau dvylikta valanda. Dar turėjau pabaigti projektą. Pasidariau kavos ir sėdau dirbti.

Paskutinėmis ryto valandomis valios pastangomis kažką užbaigiau ir visai nemiegojusi nuėjau į darbą.  Man jau buvo tas pats, priims tą projektą ar ne, atleis mane, ar ne. Atsibodo viskas. Pavargau. Man tikrai reikia atostogų. Arba… ko nors kito. Ko nors naujo, uždegančio, sukrečiančio… gerąja prasme. Ilgėjausi to jausmo iš sapno – tai NIEKO nereikia daryti. Už nieką kovoti… Būti rami ir laiminga. Jaučiau, kad mano gyvybinė energija senka. Tie sapnai ir vizijos kiekvieną kartą palieka jos vis mažiau. Tarsi gerčiau užnuodytą vandenį. Ai, dzin man jau viskas…

Kai vairavau per kamščius nemiegojusi į darbą, taip galvojau. Bet kai įžengiau pro stiklines mūsų elegantiško biuro duris, visi miegai kaip mat išsilakstė – norėjau tik dirbti. Visi mano instinktai, įdiegti per gyvenimą, sukilo ir jau nebegalėjau jiems priešintis. Aš turiu parodyti pačią geriausią prezentaciją ever, tegu jie pamato, ką praranda! Pasidariau kavos, susikaupiau, dar kartą viską įdėmiai  peržiūrėjau ir visiškai savimi  pasitikinti peržengiau posėdžių kambario slenkstį.

Kalbėdama apie savo pasiūlymą lygiagrečiai mąsčiau, kad tai ir yra mano vieta. Dėl ŠIO jausmo, dėl mylimo darbo galėčiau paaukoti daug. Gal ir viską. Nereikia man jokio atsipalaidavimo, jokios ramybės, vis tiek tai tik sapnas, iliuzija. Va, čia tai gyvenimas! Kai imi, ir padarai, ir matai viso to rezultatą!

Kol vyko aptarimas jaučiau, kad nemiegota naktis priminė apie save, tapau sentimentali. Tikrai, aš noriu čia likti, noriu dirbti, man patinka čia… Vos neapsiverkiau. Tuo labiau, kad ir viršininkė, ir klientas liko be galo patenkinti mano idėja. Net Auksė tylėjo, paprastai ji visada rasdavo prie ko prikibt.

Liūdna. Liūdna, kad tokiomis kvailomis aplinkybėmis turiu išeiti.

Tačiau liūdėjau neilgai. Pralinksmino Andrė žinutė. Jis man atsiuntė tą nuotrauką su suskilusia vyno taure, ją tuoj pat įsidėjau į instagramą. Iš karto sulaukiau beveik penkiasdešimt like, oho. Visi vadino gražuole, modeliu, ir panašiai. Faina.

Kvietė vakarienės, o prisiminusi, ką man pasakojo Kamilė, nejaučiau sąžinės graužimo sutikdama. Diena buvo visai sėkminga, jei ne ta nemiegota naktis… Baigusi darbą jaučiausi visai be jėgų. Norėjau atšaukti vakarienę su Andrė, bet mane sulaikė vienas dalykas. Labai pragmatiškas –  gal jis vėl mane nufotografuos? Jis tikrai moka tai daryti, turi akį, kaip sakoma. Ir aš visai mielai turėčiau daugiau profesionalių nuotraukų, nei tą vieną su taure. Tokios jus į CV nedėsi. O gal jo tiesiog paprašyti? Man reikia nuotraukos gyvenimo aprašymui, dėsiu į Linkediną, gal jis gali mane kaip nors rimtai nufotografuoti? Na, ne visai rimtai, taigi darbas mano kūrybinis.

Taigi, nieko nelaukusi, tiesiai šviesiai jo to ir paprašiau.

Okey, just with one condition, –  akys šelmiškai juokėsi.

„Kokios šiltos jo akys!”,  pagalvojau.

What? – kažkodėl prisiminiau pasaką apie princesę, kiauliaganį ir šimtą bučinių.

You will pose for my exibition?..

Pagalvojau tik sekundę. Sakyk gyvenimui „taip“?

Ok, –  ramiai pasakiau.

Ok?! Are you sure? Really?! I am so SO SO, happy!, –  Andrė net pašoko ant kojų iš džiaugsmo. Negi jam iš tiesų tai taip svarbu?

It will be wonderful, I promise you! Nothing uncomfortable, I promise.

Ok, – dar kartą abejingai pakartojau. – When?

Maybe you want to come to my studio in Rome?

O ką tik dejavau, kad man reikia atostogų. Gal sutikti?

„Nedaryk to, nedaryk…“ močiutės balsas iš sapno…Ką ji turėjo galvoje? Ar nesusidėti su Andrė? Ar nebandyti likti darbe, nesiekti karjeros? Ką?!

„Ar negalėjai aiškiau močiute pasakyti, ką?“, papriekaištavau jai mintyse.

Na ka gi, jei močiutė man aiškiai nieko nepasako, teks suktis savo galva. O mano galva labai pragmatiška. Labai. Jei Andrė padarys kelias fainas nuotraukas, aš galiu jam papozuoti nuoga. Nu ir kas čia tokio. Visos tai daro, aš ne pirma ir ne paskutinė.

Ok, I will be between jobs in few  weeks, so I could come.

And Saturday before I fly back, we could try to make some test photto somewhere in nature, here is a beutiful nature, do you agree?

O, gerai, galėsiu jį nusivežti į močiutės dvarą. Mintis, kad netrukus vėl ten apsilankysiu, pradžiugino.

Good. I know one very nice place. It‘s a bit abandoned, but…

Oh, I love abandoned places! Let’s go there!

Nu va, kaip puikiai. Savaitgalio planai dar labiau praskaidrino nuotaiką. Skaniai pavakarieniavome, jis sumokėjo, o grįžusi namo iš karto nusipirkau bilietus į Romą. Štai, ir atostogos. Ir ne bet kokios, o daug žadančios. Gal man šito tik ir trūko?

Pasijutau beveik rami. Karalius mirė, tegyvuoja karalius. Viskas bus gerai. Visada būna.

Tik ką ta močiutė man norėjo pasakyti?..

 

Kas buvo toliau? Kas įvyko Monikos močiutės dvare? Ko nedaryti norėjo perspėti močiutė?

 

13 skyrius

Vienas atsakymas į “Vasaros maratonas. 12 skyrius”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *