“Kas būtų, jei…”

Dažnai taip pagalvojame, negi ne? Ar būčiau laiminga, jei būčiau išsirinkusi kitą vyrą? Jei nuspręsčiau neturėti vaikų? Arba vaikai turėtų kitą tėtį? Jei likčiau Lietuvoje? Jei būčiau studijavusi žurnalistiką? Arba farmakologiją? Mediciną? Literatūrą? Apsigynusi daktarinį? Ėmusi rašyti anksčiau? Daugybė kitokių klausimų. Žinoma, manau, kad viską pasirinkau teisingai. Dėl to ir esu laiminga. O jeigu ne?

Irena Buivydaitė parašė ir išleido 15 romanų. Visi jie skaitomi, mėgstami ir labai populiarūs Lietuvoje.

Šio, jau penkioliktojo, Irenos Buivydaitės romano herojės gauna progą išbandyti kitą, paralelinę realybę ir pagyventi joje. Jos pakeičia vieną, jų įsitikinimu, netinkamą pasirinkimą…ir pliumt, patenka į kitą savo variantą. Ar jis geresnis? Ar jos jame laimingesnės? Kuo viskas baigiasi? Sužinosite perskaitę romaną.

Man labai patiko romano idėja. Labai stipri, gerai “sukalta” romano struktūra. Tinkamoje vietoje, organiškai pasakojimas pereina į dialogą, jų yra lygiai tiek, kiek reikia. Patiko garsios scenaristės istorija, puikiai perteiktas jos auksinis narvelis. Labai gera pabaiga. Ir žinoma, graži, maloniai skaitoma knyga.

Ko pritrūko? Pritrūko jausmų, aukštų dažnių, pulsavimo, “mikrobų”. Spalvų, garsų, kvapų, kūno kalbos, kuri pasako daugiau nei žodžiai. Nors viskas sukasi apie vyrus, vaikus ir meilę, man pasirodė, kad romano moterys vyrus renkasi gana abejingai, tarsi naują rankinuką. Kuris brangesnis? Kuris patogesnis? Kuris geriau tinka? Jei turtingas, tai nemylimas, jei “biednas”, tai mylimas. Jomantė (viena iš personažių) tai iš viso, pati nežino, ko nori. Vaikai tik priedas – būdas prisirišti vyrą ir sukurti “tikrą” šeimą.

Personažai aptarinėja savo jausmus vienas su kitu tarsi psichologai kalbėtų apie savo klientus, šaltai ir racionaliai, iš šono. Nors žodis “seksas” minimas gana dažnai. Gal net per dažnai, nes ima trūkti bent vienos karštos scenos romane, nes per tokias scenas daug lengviau atskleisti tikruosius personažų jausmus (kurie daugiausia atsiskleidžia racionaliai pasikalbėjus, per dialogus).

Žinoma, ne man kritikuoti, nei aš 15 romanų parašiau, nei esu tokia skaitoma kaip Irena. Taigi, baigiu kritikuoti ir net neabejoju, kad ir šis romanas ras savo skaitytoją, kuris mano išvardintų trūkumų net nematys.

Juk kiekviena knyga turi savo skaitytoją, o ta pati knyga gali būti perskaitoma absoliučiai skirtingai. Irenos Buivydaitės knygos turi jų daug. Juk to knygai ir tereikia, kad ją skaitytų.

Skaitykite!