„Tarnaitės pasakojimas“ autorė, daugybės romanų ir begalės literatūros apdovanojimų laureatė
Nors Margaret to nesakė tiesiai, bet jos Master Class tarp eilučių išskaičiau tokią pagrindinę mintį:
Ne todėl ji tapo žinoma ir vertinama kūrėja, kad gerai moka rašyti (nors moka ir tai) tačiau todėl, kad ji visada žinojo, KĄ NORI PASAKYTI. Ir niekada nedarė jokių nuolaidų (kaip: išleisime, jei pakeisite pabaigą).
Negalima tiesiog kurti istorijos. Istorija turi turėti žinutę visuomenei. Ji turi skleisti mintį, apie kurią galbūt nesusimąstoma iki galo, arba mąstoma nepakankamai. Rašytojas turi rašyti tai, kas jam, asmeniškai, skauda. Kaip ir seras Thomas More, kuris sukūrė „Utopiją“ ne todėl, kad norėjo kažką nustebinti ar priblokšti, bet todėl, kad manė pamatęs visas visuomenės valdymo spragas bei netobulumus, kurie jam asmeniškai kėlė daug skausmo. Todėl jis sukūrė ne knygą, bet perdavė žinutę, galima gyventi kitaip. Kas tuo metu buvo neįtikėtina naujovė. Ir dėl to netgi paaukojo savo gyvybę, nes karalius už nepaklusnumą nukirto jam galvą. Jis tikėjo Utopija taip stipriai, kad net paaukojo dėl jos gyvybę. Knygos rašymas turi būti „utopija“ – turi ja tikėti taip stipriai, kad galėtum už ją numirti, turi skaudėti taip labai, kad tiesiog negalėtum tylėti. Skaudėti tam, kad pamatytume, kas yra su mumis ne taip.
Minčių perliukai:
Simboliai. Žodžiai, kaip ir natos, yra simboliai, kuriais mes susitarėme išreikšti savo JAUSMUS.
Balsas. Rašymas yra balsas. Kas kalba? Kieno balsas sklinda iš knygos puslapių? Koks tas balsas? Kam jis kalba? Kas jo klauso?
Kas toliau? Istorija turi tęsti taip, kaip Šachrazada savo sultonui pasakojo 1000 ir vieną istoriją. Nutrūkti pačiose įdomiausiose vietose, kad skaitytojas nuolat klaustų – kas buvo toliau?
Istorija istorijoje. Galimybė pasakoti istoriją, kuri nutiko ją apgaubiančioje istorijoje.
Ką kas žino? Ar personažas žino daugiau, nei žino skaitytojas, ar skaitytojas žino daugiau, nei žino personažas, ar jie abu žino vienodai? Įdomiau, kai vienas arba kitas žino mažiau arba daugiau.
Kas mato? Kieno akimis vyksta istorija?
Pirmas kartas. Labai svarbu, kur ir kada skaitytojas pirmą kartą pamato pagrindinį personažą. Aprašyti vietą, veiksmą, personažą. Iš kokios jis aplinkos, kiek jam metų, kaip rengiasi, kada vyksta veiksmas, kada jo gimtadienis, kokie jo pomėgiai, draugai, šeima…viską reikia aprašyti (sau, skaitytojui atskleisti palaipsniui).
Nenuspėjami personažai. Labiausiai dėmesį prikausto ne geri, malonūs, o aštrūs, nemalonūs, agresyvūs, nenuspėjami personažai.
Pradžia. Reiktų parašyti bent trečdalį knygos, kad išsirinktumėte, kokia bus įspūdingiausia ir tinkamiausia šios knygos pradžia. Rašymo pradžia neturi ir beveik niekada nesutampa su pačia geriausia knygos pradžia.
Medžiagos rinkimas. Pirma parašykite knygą, o paskui derinkite ir tikslinkite joje naudojamos informacijos tikslumą ir detales.
Ir pabaigai – būti rašytoju nėra pasirinkimas. Jei klausiate savęs, tapti man rašytoju, ar netapti?, tuomet jūs nesate rašytojas. Rašytojo darbas reikalauja labai daug pastangų ir didžiąja dalimi nėra lydimas nei garbės, nei pinigų. Būnant rašytoju yra normalu gyventi nežinomam ir skurde. O visiška išimtis – tapti turtingu bestselerių autoriumi.
Tačiau jei tai yra jūsų kelias, galbūt jums pasiseks, ir padarysite karjerą, kaip tai padarė Margaret Atwood. Viskas yra įmanoma.
