Vasaros maratonas. 9 skyrius

Kelias siauras, asfaltuotas gal prieš šimtą metų. Dardėjau nesulaikydama riebių žodelių. Labiausiai buvo pikta dėl savo Hondukės, nejauna jau, o tokios duobės jai tikrai ne į sveikatą. Ir kam man to reikia, dar ir dar kartą klausiau savęs. Dabar Honda dar suges, kainuos jos remontas… Pinigais iš dangaus nelyja, o amortizatorių sulaužyti tokiame kelyje lengva, kaip popierių perplėšti. Jaučiausi purvina, neišsimiegojusi, smilkiniuose tvinksėjo būgnai. Sukandau dantis ir vilkausi antra pavara, iki vakaro gal nuvažiuosiu. Iš vienos pusės jau gailėjausi, kad važiuoju, pati nežinodama kur ir ko, tačiau iš kitos…kažkas mane vis tiek traukė. Negaliu tiksliai įvardinti, kas, bet jausčiausi labai blogai, jei dabar apsisukčiau ir važiuočiau namo.

Diena jau įsibėgėjo, nuo asfalto ėmė tvoksti karštis, o mano kondicionierius, aišku, neveikė. Atsidariau visus langus. Aplinkui – nei gyvos dvasios. Keliolika kilometrų važiavau visiškai viena, mano kompanija buvo tik laukai, miškai, saulė ir debesys. Na, ir mano Hondukė aišku. Tiesą sakant…visai gera. Kartais, va taip, važiuoti, be jokio aiškaus tikslo, šiltą liepos rytą.

Pasukusi nuo pagrindinio (jei taip galima jį vadinti) kelio į kairę, kur man rodė Wezze, pamačiau šalia kelio kūprinantį senučiuką. Tokį mažą, susikūprinusį, apsirengusį seniai spalvą praradusiomis drapanomis. Lyg ir bomžas, lyg ir ne. Dilgtelėjo širdį. Norėjau pravažiuoti, bet kai važiavau taip lėtai, tai kažkaip negražu. Jis toks vienas čia, kaip ir aš. Tarsi senovėje, du žmonės susitikę miške. Pristabdžiau, atsisegiau diržą ir persisvėrusi per keleivio sėdynę kiek galėdama garsiau pasakiau:

–Laba diena!

Seniukas, atrodo, visai nenustebo, kad prie jo sustojo automobilis. Stabtelėjo, visu kūnu pasirėmė į lazdą ir įsmeigė į mane akis. Mūsų akys buvo beveik tame pačiame lygyje, nors aš sėdėjau, o jis stovėjo.

–Ir tau. Ar pasiklydai, panelyte? – po pauzės pagaliau išgirdau seniokišką, virpantį balsą. Nors balsas jį išdavė, senukas laikėsi taip oriai, kad nejučia pasijutau esanti jo viešnia. Jis čia valdovas, o aš tik prašalaitė.

–Ne, na…taip, truputį…gal pasakysite, kur čia yra Žiemio dvaras?

–Žiemio? Kokio Žiemio? – senukas susimąstęs pasikrapštė pakaušį. Jo kepurė buvo nenusakomos spalvos, su siauru snapeliu, o nagai turėjo juodą purvo rėmelį. – Gal Gaudešių? Yra toks…Va čia, netoli – važiuosi tiesiai, iki bažnyčios, už jos bus mažas keliukas į dešinę, pasuksi, dar pavažiuosi apie du kilometrus, ir ten rasi tai, ko ieškai.

Jaučiausi pasimetusi, bet pasakiau:

–Ačiū! O gal jus pavežti? – net nežinau, kodėl išsprūdo. Tiesiog negalėjau palikti jo čia, viduryje niekur.

–Kaip gi, neatsisakysiu tokio malonaus pakvietimo, ir tokios kompanijos, o kaipgi, o kaipgi, – seneliukas atkuto, entuziastingai atplėšė keleivio dureles ir pirma lazdą, paskui ir save įrioglino į vidų. Iš karto pasklido kvapas – senatvės, alaus, nešvaros ir drėgmės. Tvarkingai parodžiau kairį posūkį ir pajudėjome.

– Tai kas panelyte būsi? – įsmeigęs akis į kelią, – tuoj pat užvedė kalbą senukas.

–Aš…kaip čia pasakius…aš… mano močiutė čia anksčiau gyveno…Tiesą sakant, ji čia gimė, tame dvare…

–O kas tavo močiutė buvo, tamsta? – senukas lėtai pasuko galvą ir akies krašteliu pažvelgė į mane.

–Morta Gudešaitė.

–Hm, – senukas nutilo.

–Gal jūs ją pažinojote? – man visai nepatiko, kad jis staiga taip nutilo.

–Ne, kur jau čia pažinosi…

Dabar jau aš nežinojau, ką daugiau sakyti. Na, nepažinojo, tai nepažinojo.

–Aš tau nepatarčiau važiuoti į tą dvarą, – po tylos pauzės vėl prabilo senukas.

–Kodėl? – natūralus klausimas, ar ne?

–Ten vaidenasi.

–Rimtai? – netikiu vaiduokliais (ar tikrai?…).

–Taip. Buvo tokia istorija…kolūkio pirmininko duktė, kaimo gražuolė. Pasikorė. Nuo to laiko niekas ten nesilanko, sako, vaidenasi.

–Kodėl ji pasikorė?

–Nelaiminga meilė, – senukas palingavo galva. –Įsimylėjo, o jos bernas paliko ją, išvažiavo į Maskvą studijuoti. Pasirinko karjerą, o ne meilę. Ten jis vedė rusę, susilaukė vaikų. Dvaras tais laikais buvo grūdų sandėlis, ji nuėjo ten ir pasikorė.

Jaučiau, kaip mano oda pašiurpo.

–Paskui tą dvarą nusipirko tas pats kolūkio pirmininkas, o dabar kiek girdėjau, perpardavė kažkokiam biznieriui, kurio niekas niekada nėra matęs…kam gi reikia tokio dvaro su vaiduokliu.

–Va čia gali mane paleisti, – pasakė senukas po kelių minučių tylos.

–Čia?! – jis rodė į paprastą šalikelę šalia miško, aplinkui nesimatė ne tik namų, bet ir jokios kryžkelės.

–Taip, sustok, sustok, spausk stabdį, panelyte.

Klusniai parodžiau dešinį posūkį ir sustabdžiau automobilį. Seneliukas atsidarė dureles ir išropojo laukan. Nieko nesakęs nudūlino į priešingą pusę. Mh, keistuolis. Gerai, kad išlipo, pagalvojau, o tai jau vos galėjau kvėpuoti.

Šiaip ar taip, kelią jis pasakė teisingai. Tikrai po maždaug kilometro pamačiau miestelio ženklą ir netrukus privažiavau bažnyčią.

Pajutau palengvėjimą, kai pamačiau prie bažnyčios grupę šviesiai, matyt, šventiškai apsirengusių žmonių. Jauna moteris laikė baltais rūbeliais aprengtą kūdikį, aikštelėje jau stovėjo keletas automobilių. „Kaip keista, kad kai kas šiais laikais vis dar nori turėti vaikų…“, pagalvojau, ir pasukusi į aikštelę pastačiau savo Hondukę šalia baltos Audi. Tik užtrenkiau mašinos dureles ir suskambo bažnyčios varpai. Jų garsas buvo toks švelnus, minkštas, kviečiantis, kad ir aš panorau užeiti į vidų. Juk laiko turiu. Grupelė žmonių sugužėjo pro siauras bažnyčios duris į vidų, iš paskos užėjau ir aš. Staiga, tarsi žaibas, per visą kūną, nuo galvos iki kojų pirštelių mane persmelkė baimė. Pajutau, kaip stipriai ima plakti širdis ir kraujo banga  muša į veidą. Maža medinė skliautuota bažnyčia… Ta pati! Ta, kurią mačiau sapne, kai per ašaras sakiau „taip“…

Pasidarė silpna, atsisėdau pirmame pasitaikiusiame suole. Ėmiau giliai kvėpuoti, kad tik neapalpčiau. Juk dar nieko šiandien nevalgiau. Ir vandens negėriau…Šiek tiek pasėdėjusi pasijutau geriau ir tyliai išsliūkinau iš bažnyčios, prisiminusi, kad bagažinėje turiu vandens buteliuką. Vanduo jau buvo šiltas, nešviežias, bet išpliumpinau pusę buteliuko. Kitą pusę palikau dėl visa ko, kitam kartui.

Apsižvalgiau aplinkui ir pastebėjau parduotuvės iškabą. Reikėjo kažko užkąsti, atgauti jėgas, kad galėčiau veikti toliau. Manęs jau nebestebino mano potyriai ir keisti prisiminimai, mano sapnai, persikėlę į realybę. Aš turėjau su tuo dirbti. Turėjau ne ignoruoti to, kas su manimi vyksta, tačiau visai tai suprasti. Išsiaiškinti, sukontroliuoti. Toks yra mano būdas tvarkytis reikalus.

Parduotuvėje nusipirkau bandelių, jogurto ir šokoladą. Dar paėmiau du butelius vandens. Pardavėja bandė nuduoti, kad jai nesvarbu, kas aš tokia, iš kur atvykau, ko užklydau į jų kraštą, tačiau iš akių mačiau, kad jai labai smalsu. Na, bet nepaklausė, tai aš nieko ir nesakiau. Mes abi pasirinkome įprastą beasmenį parduotuvės bendravimą.

Į bažnyčią nebegrįžau. Atsisėdau mašinoje, atsidariau dureles ir papusryčiavau. Ką gi. Aš čia, ir mane čia ištinka prisiminimų blyksniai. Gal tikrai visa tai susiję su mano gyvenimu labiau, nei aš galvojau? Jutau, kad einu teisingu keliu, kad turiu būti čia.

Šiek tiek atsigaivinusi vėl užvedžiau Hondą. Už bažnyčios į dešinę, sakė senukas. Keliuką radau, nors tai buvo ne visai kelias, o vos matomas siauras lauko keliukas, kuriame tarp vos įžiūrimų mašinos vėžių jau augo vešli žolė. Kai kur žolė buvo tokia ilga, kad kone jaučiau, kaip per mašinos dugną ji braukia man per kojas. Čia teko važiuoti dar lėčiau, duobės buvo nežmoniškos. Kai kuriose dalyse net turėjau sustoti ir judėti vėžlio žingsneliu, į duobę-iš duobės, kad galutinai nesulaužyčiau mašinos. Visai nebuvo jauku taip kratytis vienai kaip pirštas apleistu lauko keliuku, tiesą sakant, kuo toliau važiavau, tuo labiau jaučiau baimę. Bet aš nebūčiau aš, jei nevažiuočiau toliau. Už gero pusvalandžio pagaliau pamačiau vartus. Jie buvo metaliniai, surūdiję, įstatyti į du mūrinius stulpus, kurie buvo taip aptrupėję, kad darėsi baisu, jog jų viršuje įtaisytas metalinis ornamentas tuoj nukris. Ant vartų kabėjo didelė surūdijusi spyna.

Pajudinau vartus. Jie truputį prasivėrė, galėčiau pralįsti. Tačiau tai reikštų, kad Hondukę turiu palikti čia… Baisu. Įsitvėriau į rūdžiais apėjusį metalą ir sustingau. Ką daryti? Važiuoti atgal, ar visgi išdrįsti? Širdis sakė, eik. Turi eiti. Aš turiu ten patekti. Ten gimė mano močiutė. Ji mane saugos, aš tuo tikiu.

Avarinės būklės namas, pasakytų mano tėvas. Visur apžėlę krūmai, piktžolės, jokio takelio. Matosi, kad seniai žmogaus čia būta. Dvaro langai išdaužyti, sienos apgriuvusios, stogas kiauras…tačiau medžiai!…Didžiulės, senos liepos, metančios savo gaivų šešėlį, į matyt, buvusią alėją, klevai, ąžuolai, drebulės, sulaukėjusių obelų, kriaušių, slyvų sodas. Iš abiejų dvaro pusių du jau beveik apžėlę prūdai, primėtyti senų padangų, gelžgalių. Apgriuvęs malūnas nulūžusiais sparnais… Viską apžiūrinėjau išsamiai, lėtai, kruopščiai, netgi iškilmingai, sakyčiau, sakrališkai, tarsi šventovę. Nežinau kodėl, bet visai nebijojau. Jaučiausi beveik namie. Gal ta mintis, kad močiutė mane saugos, mane nuramino. Visas tas apleistų pastatų vaizdas manęs visai negąsdino, kėlė tik smalsumą ir jausmą, kad pagaliau aš radau kažką, ko seniai ieškojau.

Apie pagrindinį dvaro pastatą mažesnių pastatų buvo daug, suskaičiavau jų net dešimt. Tai turbūt svirnas, tai tvartas, močiutė jį vadindavo kumetynu, čia gal koks tarnų namelis…Čia gal kokia rūkykla, su dideliu kaminu, o čia gal pirtis? Pusės namų funkcijų nesupratau, tačiau apėjau visus. Didžiulis dvaras!

Pagaliau priėjau prie pagrindinio dvaro pastato. Jį puošė prašmatnūs, dviejų pusių laiptai, apgriuvę, tačiau dar rodantys buvusią didybę. Užlipau ir pastūmiau sunkias medines duris. Nė krust. Žvilgtelėjau per langą – viduje plytos, kažkokie skudurai, butelių šukės, lentgaliai, čipsų maišeliai, degtinės buteliai. Vadinasi, yra kas čia lankosi, vis dėl to. Išsigandau. O jei aš čia ne viena? Dievuliau tu mano!

Pabandžiau suvaldyti baimę. Giliai įkvėpiau. Jei aš čia ne viena, tai ir ką? Juk tie žmonės, kurie čia yra – bomžai, benamiai, nevykėliai. Aš tikrai negaliu jų sutvarkyti? Pasakysiu, griežtu balsu, kad aš dvaro paveldėtoja, atvykau perimti dvarą ir kad jie kuo greičiau nešdintųsi, jei nenori, kad pakviesčiau policiją. Taip. Taip ir pasakysiu.

Išdrąsėjusi atsargiai įsirioglinau į kambario vidų. Dar kartą apsidžiaugiau, kad dėviu džinsus ir kedus, o ne suknelę. Pirmasis kambarys buvo nedidelis, matyt tarnavo prieškambariu. Pro nišą, kurioje kažkada turėjo būti durys, perėjau į kitą, didesnį, tai matyt, buvo vestibiulis. Visur kabėjo voratinkliai, prie pat mano akių vienas didelis voras savo lipniais siūlais vystė riebią musę. Išgąsdinau keletą balandžių, pro pat mano kojas prabėgo dvi pilkos pelės. Pirmame aukšte buvo didelė salė, per kurios lubas, kiaurą stogą, švietė dangus. Radau laiptus į antrą aukštą, bet lipti nedrįsau, per daug sutrūniję atrodė. Vaikščiojau atsargiai, negirdimai, tarsi būčiau plunksnelė, švelniai čia nusileidusi ir nenorinti drumsti nusistovėjusios dvaro ramybės. Sulaikiau net kvėpavimą. Galvojau apie savo močiutę, kuri gimė tokioje prabangoje, apie savo mamą, kuri niekada jos nematė, turbūt net šiame dvare nebuvo. Kaip ir mano močiutės gyvenimą nuo manojo skiria šviesmečiai, taip ir mano mamos nuo jos mamos ne ką mažesnis atstumas…Nors, atrodo, laiko ne tiek daug ir praėjo. Mano močiutė gimė 1931 metais, tik prieš aštuoniasdešimt aštuonerius metus. Vieno žmogaus gyvenimas, o ilgas kaip šviesmečiai.

Išlindau į lauką, nuėjau į sodą už prūdo ir atsisėdau po didele vyšnia.  Po minutės jau gulėjau aukštielninka, niekas manęs čia negalėjo pamatyti, jaučiausi saugi, apsupta aukštos žolės sienos. Dar po minutės pajutau, kad mane myli. Labai stipriai pajaučiau – mane myli. Kas? Juk aš neturiu draugo, kas mane myli? Mama, tėtis? Bandžiau protu suvokti, ką jaučiu, tačiau greitai protas pasidavė. Užmerkiau akis. Mėgavausi tuo jausmu, maudžiausi jame, mane apėmė begalinis švelnumas, ramybė ir palaima. Įsivaizdavau save žalioje žalioje pievoje, kur čiulba paukšteliai, ošia medžiai, skraido drugeliai, kvepia žemė ir gėlės, man taip gera ir ramu. Esu labai labai mylima, degu meile, aistra, noriu bučinių, gaunu juos, pajuntu saldžią palaimą…ekstazę…įtampą, ir …pilną atsipalaidavimą. Giliai atsidusau ir atsimerkiau. Ašaros bėgo mano skruostais, net nepajutau, kad verkiu. Apsižvalgiau aplinkui. Pasaulis aplink mane staiga tapo kažkoks kitoks. Ryškesnis, aiškesnis, atviresnis. Jaučiau, kad dabar jau žinau, kas yra tikra meilė. Kas čia buvo, klausė manęs protas? Ką ką tik, pirmą kartą, aš išgyvenau?… Atsakymo neradau, tik jaučiau, kad nebesu viena. Tačiau ne su tais žmonėmis, kuriuos aš pažįstu, net ne su bomžais, kurie čia gali būti, ne su draugėmis, net ne su močiute…su kažkuo kitu, svarbesniu. Nebesu viena ir niekada nebebūsiu. Dabar mes dviese.

Kas buvo toliau? Ar šis potyris pakeitė Monikos gyvenimą, kokio sprendimą ji priėmė?

 

10 skyrius

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *