Kai perskaičiau šią knygą, kelias dienas buvau įkritusi į meditacinį jos ritmą. Jaučiau gyvenimo pulsavimą, pasinėriau į apmąstymus ir aktyvų stebėjimą, kas vyksta aplinkui mane. Ypač tinka ją skaityti rudienį, kaip dabar.

Kai kas tai vadina nušvitimu.

Kaip ką bepavadintumėme, tai nekeičia reiškinio esmės. Mano nuomone, ši knyga yra lietuviška “Dienos likučiai”, kuri pernai laimėjo Nobelio literatūros premiją. Skirtumai tik keli – pastarosios knygos autorius Kazuo Ishiguro prieš tai jau buvo parašęs keletą knygų, o lietuvio tai buvo pirmoji knyga; Kazuo Ishiguro rašė apie Angliją, o Aidas Kelionis apie Lietuvą; Kazuo Ishiguro rašė angliškai, Aidas Kelionis-lietuviškai. Ir jie apie abu karjeros pradžioje rašė prisidengę pseudonimais.

Kaip įdomu, ar ne?… galbūt šie du autoriai, nepažinodami vienas kito, gyvendami skirtinguose pasaulio kampeliuose, tuo pačiu metu gavo tą pačią idėją parašyti tokią knygą? Abu parašė, išleido, tačiau viena laimėjo Nobelį, kita net nebuvo pastebėta. Tarsi princas ir elgeta. Atsimenate tą istoriją? Tokios pačios išvaizdos, tokių pačių gabumų, tačiau vienas princas, kitas – elgeta.

Kiek pas mus yra tokių nepastebėtų talentų? Manau, kad daug. Mes tikrai turime didžiulį potencialą, kuris tiesiog pulsuoja po mūsų oda. Tačiau kas lemia, kad vieni tampa princais, kiti elgetomis?

Pati pirmoji recenzija, publikuota bernardinai.lt, kuri iškrito pagooglinus šią knygą prasidėjo taip:

“Prisipažinsiu, leidyklos „Tyto Alba“ išleistas Aido Kelionio romanas „Smėlynų vanduo“ (serija „Nauji vardai“) gerokai sunervino.” 

Po to lyg ir pasitaiso, tačiau, sutikite, po tokios recenzijos, kuri rėkte rėkia: “erzinanti nesąmonė”, sunku vėl patikėti savimi. Ypač, kai knyga pirmoji ir reikia patvirtinimo, kad gali rašyti toliau.

Tokių pavyzdžių galima rasti begales. Toli eiti nereikia. Žinau, kad yra viena moteris, kuri jaunystėje buvo puiki rašytoja. Ji išleido knygą, ją įvertino…tačiau ji daugiau nieko gyvenime nebeparašė. Kodėl? Nes buvo tokių, kurie išsireiškė panašiai ir dar daugiau – nepasikuklino ją apšmeižti.

Kaip po to kurti, po to, kai tave suniekina, ypač, jei esi jautri siela? Čia kaip su tomis “vyskupo kojinėmis”:

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė 

Sakė: vaikeli, kaip tu drįsti

Kalbėk kas skauda, o ne “vyskupo kojinės”.

Būsi pasmerkta, nesuprasta, nevertinta

Būsi žaltys, būsi šnypšianti pelkių gyvatė

Būsi bobulė ant kampo, kur šerną augina

Kaip tu gali?! Nuoga, pajūry išsirengusi…

 

Lašnoja…

Aš negaliu negalėti.

Motin, atleisk.

Bet netgi numirusi verkčiau tik ašarom

O ne išpildytais tavo troškimais.

Sakė: esi nepakaltinama savo užsispyrimu,

Savo stovėjimais Kryžkelėj

Lyg Veronika gūdų vidurnaktį

Sakė, kalbi lyg pamišusi

Nekreipdama dėmesio į nustatytas taisykles,

Į geliantį laiko buvimą.

Sakė: ne taip, oi ne taip gyveni…

Per greitai.
Sudegsi.

Negelbėsim!

Saldi ta liepsna...

Po išdžiūvusiu mano dangum.

Jei tokio lygio ir tokio talento poetė kalba apie tai, kad jai “sakė” rašyk kitaip, rašyk “geriau”, tai galima tik įsivaizduoti, kiek kūrėjų nuleidžia rankas, nusprendę, kad jie “gali negalėti”. Ir nebekuria. O kam?

Čia, norite pasakyti, natūrali atranka? Išlieka stipriausi?

O gal mums patiems reikia sau pasilinkėti, kad leistume užaugti savo kūrybinei potencijai? Kad ji nebūtų nužudoma dar jauna, nesutvirtėjusi. Kad nereikėtų poetams ir rašytojams būti “bobulėmis už kampo”. Kad kūryba būtų pastebėta, įvertinta ir palaiminta toliau siekti savo olimpų.

Ne, nesakau, kad viskas taip blogai. Kiek žinau, Aidas Kelionis rašo toliau. Ir ačiū Dievui. Atlaikė. Pagal bendrą visuomenės nuomonę rašantys žmonės vis dar laikomi pagarboje, ir tai džiugina. Tačiau taip norėtųsi, kad tos mūsų elgetos, kurios turi lygiai tuos pačius duomenis, kaip ir princai, pagaliau taptų tais princais. Kad nebūtų tiek kritikos iš “savųjų tarpo”.

Na, o dar šiek tiek apie knygą.

Kadangi knyga yra apie Lietuvą, man ji patiko dar labiau, nei “Dienos likučiai”. Aš ją “mačiau”, jaučiau, užuodžiau. Gyvenau tame name, kartu su herojumi. Kartu su juo miegojau, kėliausi, gėriau kavą, skaičiau laikraščius, krapščiau nosį, ėjau pasivaikščioti, skutausi galvą, tampiau alkoholikus, žiūrėjau futbolą, stebėjau ežerą, ploviau primyžtą spintą.

Žavėjausi ir pati mokiausi, kaip reikia rašyti. Knyga sužavėjo savo paprastumu, tačiau tame paprastume slypi daugybė sluoksnių. Sukėlė daug apmąstymų, koks yra žmogaus gyvenimas, kas jame svarbu. Labai aiškiai parodė alkoholizmo liūną, žmogaus tolerancijos kitam žmogui grožį. Jo ramybę ir santarvę su aplinka tada, kai yra pilna santarvė su savimi ir su gamta. Aido Kelionio personažas yra Stasio Šaltokos priešingybė. Jei Stasys Šaltoka viską turi ir nieko nejaučia, ta Aido Kelionio žmogus nieko neturi, bet viską jaučia. Jaučia, kad gyvena. Jaučia, kad yra ramus ir laimingas.

Kas yra žmogui yra laimė? Būti reikalingu, jaustis gerai, bendrauti su gamta, nieko nebijoti? O gal gyventi prie vandens ir tuo mėgautis?

“Žmonės, kurie gimė, augo ir nūnai gyvena ne prie upės, ežero, ne prie jūros ar net ne prie šaltinio, gali savaitgaliais iš dulkėtų, transporto spūsčių kamuojamų miestų sprukti į sodybas prie vandens. Jie šiek tiek pajunta, ką reiškia kasdien, ištisus metus, nuo ryto iki vakaro ir net vidurnaktį ar trečią nakties gyventi prie vandens. Atlėkti prie ežero ar net atostogauti prie jo vasarą, kepinant trisdešimties laipsnių karščiui ir saulei ritinėjantis žeme, be galo malonu ir net, sako, sveika. Verta prie ežero ateiti ir žvarbų tamsų rudens vakarą, pučiant stipriam vėjui ir dulkiant smulkiam lietui. Atpėdinti speiguotą gruodžio rytą, pirmam, bet jau gana tvirtam ledui sukausčius pakrantes, ir juo vaikštant stebėti plaukiojančias žuvis. Atkulniuoti vaiskią, gaivią pavasario popietę, kai į banguojantį ežero vandenį šiltas vėjelis bus prikrėtęs netoliese augančių obelų žiedlapių.” 84 psl.

Perskaitę šią knygą suprasite, ne, pajusite visomis savo poromis (ką pajuto net tas piktasis recenzentas) kas yra laimė. Nukasti pirmąjį sniegą nuo takelio, po to palįsti po karštu dušu. Pasidaryti šviežios kavos ir atsiversti ryto laikraštį. Eiti pasivaikščioti į mišką, kai “šeimininkas net šuns į lauką neleis”, kai lyja ir šalta, ir jame nėra nei gyvos dvasios. Stebėti pro langą tamsą ir matyti, kaip brėkšta diena. Eiti į ilgus pasivaikščiojimus, stebėti ežerą. Gerti arbatą ir lėtai skaityti mėgstamą knygą. Neteisti žmonių, bet jiems pasitarnauti. Sutarti su visais ir visada turėti laiko.

O svarbiausia – kai gera būti su pačiu savimi. Kai esi vienas ir nieko netrūksta.

Jei daugiau žmonių skaitys tokias knygas, jei kritikai jas tinkamai įvertins, jei vis daugiau žmonių pasijus panašiai kaip aš, perskaičiusi šią puikią knygą, ir apie tai parašys, gal ir elgetai tapti princu taps įmanoma?