Esu pripratusi prie komplimentų. Komplimentai manęs nestebina ir euforijos nesukelia. Jei aš atrodau gražiai, pati matau veidrodyje, man nebūtina to sakyti. Matau ir kitų žmonių akyse. Ištartas „gražiai atrodai“ man skamba taip pat, kaip „saulė šiandien pakilo“.  Lyg sakytų naujieną.

O jei atrodau negražiai – pasakytu „gražiai atrodai“ netikiu. Arba atlieku darbą pusėtinai ir mane pagiria – nevertinu. Juk matau, kai darbu galiu didžiuotis pati.

 

Bet du mano gautus komplimentus malonu prisiminti ligi šiol. Ar dėl to, kad jie buvo mano autoritetų ištarti? Ne. Ar todėl, kad pagyrė labiau, nei aš tikėjausi? Gal. Ar todėl, kad buvo netikėti ir originalūs? Tikrai taip.

Kartą dalyvavau draugės vestuvėse. Jaučiausi prastai, nes neturėjau poros, o ji, va mat, ženijasi. Bet draugė gera, todėl norėjau sudalyvauti  jos šventėje. Tuo labiau, kad mes vienoje valtyje jau keletą metų plaukėme per pažinčių, meilių, nusivylimų, euforijų ir vėl nusivylimų vandenis. Jai pasisekė. Surado savo Jį.

Pasipuošiau paprastai, vis tiek visi bus poromis, tai ką man ten vilioti?.. Plaukus susukau į kuoduką, pasidažiau pati ir ant paprastos rudos trikotažinės suknelės pečių užsiraičiau tviskantį auksinį šalikėlį, kad bent kažkiek prie blizgančių vestuvininkų tikčiau.

„Panele, ateikit čia“, – pakvietė mane vienas iš pagyvenusių muzikantų, kurie vedė programą.

Vakaras sprūdo man iš pirštų, beveik nieko nepažinojau, neturėjau su kuo pasikalbėti… Iš neturėjimo kas veikti, buvau pakeliui į lauką parūkyti, todėl šiek tiek susinervinau.

Nustebusi, nepatenkinta, priėjau.

„Ar aš jus kažkur mačiau?“, – klausimas.

„O Dieve, ir vėl“, – pagalvojau.

„A, prisiminiau.“, – skubiai, tačiau rimtu veidu tarė muzikantas.

„Paryžiuje ant podiumo, per mados savaitės pristatymą. Ar ten tikrai buvote jūs?…“ 

Išgirdus šiuos žodžius, tokius netikėtus ir gražius, staiga visas vakaras grįžo į savo vietą. Šokau, šypsojausi ir bendravau. Visi staiga tapo malonūs ir labai draugiški. Va, kartais kiek, nedaug, tereikia.

 

O antrą kartą, mano pirmojo rimto darbo bosė, verslininkė iš senų laikų, moteris be skurpulų, ne tik nepaisanti darbuotojų gerovės, bet išnaudojanti juos be jokios sąžinės, vienu momentu, tarsi maloniai nustebusi, nors ir negalėdama sau leisti būti maloni, paklausė:

„…ir kas tave tokią užaugino?…  ar čia mama taip išauklėjo?“

Ir tai buvo mano triumfo akimirka. Ir dėl to aš ant jos nepykstu.

 

…Pasakyti komplimentą taip, kad išvirkščia žmogaus nuotaika išsiverstų į gerąją pusę.

Tokiu momentu, kai jis labiausiai nesitiki.

Tokį, kokio nesitiki.

Nuoširdžiai!

 

Komplimentas, kaip ir visi dideli dalykai, nieko nekainuoja.  Tai yra dovana, kurią malonu dovanoti,  malonu ir gauti.  Tai – kasdienybės cukrus, kurį kiekvienas turi, bet gali panaudoti jį tik atiduodamas kitam. Tik kodėl mes jų taip gailime? Gal todėl, kad negauname, todėl ir gailime? O gal todėl, kad pirma ieškome trūkumų, o privalumus priimame kaip savaime suprantama? Bet toks elgesys nepadeda, jis naikina.

Kodėl neužsibarsčius šiek tiek cukraus pudros ant gyvenimo?

Reikia tik truputį pasistengti, kaip ir išmokti pasakyti atsiprašau, taip išmokti pasakyti netikėtą ir originalų komplimentą.

Išsirinti labiausiai susigūžusį, labiausiai nelaimingą ir pasakyti jam ką nors malonaus.  Taip turime galimybę tapti burtininkais –  daug vakarų (o gal gyvenimų?) galime sugrąžinti  į savo vietas.

Tikrai malonus užsiėmimas.