09

Bir 2017

Laimės ašaros.

Girdžiu už nugaros pliuškenant jo irklus ir bandau pataikyti į ritmą su savaisiais.  Mes –  į ryškias liemenes įsmukę baidarininkai, susikūprinę po irklų našta. Jaučiu šlampančią sėdynę, vanduo šaltas, o Ūla tikrai srauni upė. Mums, kurie plaukia kartą per dvejus metus, ji – didelis iššūkis. O dar tie rąstai pakeliui… kas kartą reikia laviruoti, kad neapvirstume.

Mojuoju irklais, o protarpiuose klausausi upės garsų. Dabar pavasaris, ji patvinusi, todėl čiurlena tik vos vos girdimai. Nuostabi upė, plaukti ja tolygu meditacijai, jei tik nebūtų taip šalta ir nereikėtų nuolat laviruoti posūkiuose. Vis dar nepataikau, kada grybštelt dešiniu, kada kairiu irklu, bet jis kantriai baidarę ištiesina.

Pasilenkiu per baidarės šoną ir stebiu žoles, kurios kaip kasos tiesiasi priešingai srovės tėkmei. Jos man primena skalbinius, besiplaikstančius vėjyje. Jaučiu, kaip irklai baidarės gale pliukši į vandenį dar intencyviau. Vėl griebiu savuosius ir stengiuosi neatsilikti. Stebiu aplinką irkluodama. Palinkę ties vandeniu medžiai, jų šaknys, plaunamos vandens. Jie atrodo  pasimetę, tarsi nesuprastų, kaip jie čia atsirado.

“Kaip sekasi?!”, išgirstu visai šalia. Neringa su Juliumi mus pasivijo ir jau plaukia šalimais. Bando pagauti mūsų baidarės kraštą, kad padarytume “periekurą”. Tuoj atsiranda žalių devynerių, visi paeiliui patraukia tiesiai iš kakliuko. Tampa truputį šilčiau.

Kai irklai neskraido į vandenį ir atgal, ant jų ima tūpti lomžirgiai. Saulėje virpa jų sparneliai, o didelės juodos akys  žvelgia, tarsi norėtų susipažinti. Bet mes neturime laiko pažindintis, reikia irkluoti toliau. Iki stovyklos dar toli, taigi reikia paskubėti.

Neringa su Juliumi išnyksta už posūkio ir mes likome paskutiniai. Irklai pliukši agresyviau, ypač galiniai.

Pajuntu, kaip baidarė trinkteli į rastą ir pasvyra į šoną. Pavojingai svyra, viltis, kad jis ją ištiesins, žlunga. Deginantis vanduo per vieną akimirką prisiliečia prie kiekvienos nervinės šaknelės mano odoje ir perduoda signalą smegenims – ša-a-a-a-lta! Plaukti nemoku, gerai, kad su liemene, ji išlaiko mane paviršiuje, kai šiaip ne taip prieš srovę kepurnėjuosi kranto link. Viena akimi matau, kaip jis, sužvejojęs maišus su mūsų manta, plaukia iš paskos. Išlipus visas kūnas akimirksniu sustyra, tarsi ištrauktas iš šaldiklio.

Jis pagauna baidarę, padedu ją ištraukti. Varvantys stovime ant kranto ir kalendami dantimis žiūrime vienas į kitą. Du sustirę nuo šalčio dvikojai, pamėlusiomis lūpomis.

“Gal lauželį susikurt?”, klausia jis. “Tai kad viskas šlapia, kaip?”, atsakau.

Išsitraukiam iš maišų dar vis apysausių rūbų pamainą, persirengiame. Iš karto tampa šilčiau. Pabaigiame žalias devynerias, kurios stebuklingai atsirado mūsų baidarėje ir neiškrito jai apvirtus. Išpilame vandenį, kiek galime nusausiname, iš šlapių marškinėlių pasiradę skudurą. Susipakuojame daiktus ir vėl – į baidarę.

Staiga pajuntu, kaip mane persmelkia neišpasakytai stiprus JAUSMAS.

Tai Meilė. Meilės vibracijos apima mane visą, jaučiu, kaip jos užpildo kiekvieną mano esybės kertelę, jaučiu kaip skaidrėju, stiprėju, esu kupina naujų jėgų. Šalta vonia suteikė gaivinamąjį efektą, o staiga apgaubusi meilės energija šildo, kaip geras žodis susipykus. Mes abu, vienoje valtyje, plaukiame gyvenimo upe. Krentame, kepurnėjamės, sušalame, sušylame, ir vėl –  į valtį.

Dar vienas posūkis, ir mus draugiškai pasitinka mūsų draugų baidarės, jaukiai sukišusios nosis į krantą. Štai ir jie, mojuoja nuo kranto, jau paruošę vakarienę ir iškaitinę pirtelę. Nieko nebematau. Verkiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *