Atsaini knyga. Taip galvojau, kol neperskaičiau paskutiniojo sakinio. Matot, viską reikia daryti iki galo, nes prizas laukia pabaigoje.

Kol neperskaičiau paskutinio sakinio, galvojau, kad tai tiesiog viena iš istorijų, kurioje jauna mergina ieško savęs. Klysta, įsimyli, patiria emigracijos išbandymus. Atostogų romanas, kurį žmonės palieka ant suoliuko. Skaitosi lengvai, įtraukiančiai, pagrindinės veikėjos nuotykiai stebina ir intriguoja. Jokios atviros erotikos, siužetas sklandžiai teka, dialogai puikiai atskleidžia charakterius. Pasakojama lengva ranka, kur ne kur įpinami pašmaikštavimai, kurie primena besišnekančius paauglius: “Visą mėnesį maitindamasis vien salotomis, Henris numetė aštuonis kilogramus. Turint omenyje jo masę, tai tolygu iš Didžiosios kinų sienos ištraukti vieną plytą”. Arba: “Man teko sulankstomas fotelis – senas ir išklypęs. Turbūt patogiau būtų buvę miegoti ant radiatoriaus”.

Tačiau ji nėra tokia lėkšta, kaip gali pasirodyti. Kaip ir pagrindinė jos veikėja, ši knyga turi du veidus. Kai pabaigiau skaityti, ratas tarsi  užsidarė. Paskutinis sakinys viską padėjo į savo vietas. Ir dėl to sakau – man labai patiko.

Istorija gerai apgalvota ir ji turi pagrindinę mintį. Ji turi ką pasakyti, nors taip ir neatrodė iš pradžių. Net ir pavadinimas, nors skamba atsainiai, idealiai atspindi dvi pasakojimo linijas. Stebina ne tik romano, bet ir pagrindinės herojės Lauros dvilypiškumas. Jei kiti aprašomi personažai yra aiškūs ir nuspėjami, pagrindinė herojė –  toli gražu. Ji nėra klasikinė lietuviška nevykėlė, netgi atvirkščiai – apsukri, sukta, žinanti ko nori ir tą gaunanti. Nebijanti pasakyti ne ir pasinaudoti situacija. Ji primena kaktusą, kuris duria kiekvienam prisilietusiam. Tačiau iš kitos pusės –  leidžianti save vesti už rankos ir pasimetusi. Atšiauri ir neprieinama ir tuo pačiu mylinti ir besirūpinanti kitais. Turinti vienintelę draugę, su kuria bendrauja tik skatinama naudos, nors išoriškai yra pati geriausia draugė.

Iš viso šito susidaro įspūdis, kad Laura myli tuos, kurie yra jai naudingi. Tarkim, kol turėjo pinigų, Polas jai tiko į meilužius ir gyvenimo partnerius. Kai sužinjo, kad jis jų nebeturi, pabėgo iš kart. Henris ja rūpinosi, priėmė gyventi, davė nemokamų gėrimų ir psichologinę terapiją, taigi ji jam buvo gera draugė. Gosia dirbo fabrike už du, pavadavo ją kai reikėjo, todėl ji suteikė jai nuolaidų. Fredis atkreipė į ją dėmesį, mergino ir stebino, be to, išaikė, taigi ji jį mylėjo. Mylėjo nuoširdžiai, todėl drįstu spėti, kad jei jam nebūtų pritrūkę pinigų, ji ir toliau nuoširdžiai gydytų savo manjakine depresija sergantį vaikiną. Vežiotų jį po sanatorijas, verstų gerti vaistus, tarsi pati geriausia mylinti sužadėtinė.

Paviršutiniškas, savanaudiškas požiūris į gyvenimą, kuris simpatijų toli gražu nesukelia. Tačiau, kaip ir kiekvienas kaktusas, Laura turi žiedą. Ji viską daro nuoširdžiai, net ir naudos siekia neapsimetinėdama. Nieko nekaltina, nemeluoja sau, o jos žiedas gražiausiai švyti jai grojant. Kaktuso žiedu aš pavadinčiau Lauros talentą muzikai. Šis talentas ir yra tikrasis jos kelias, tik jam ji gali iš tiesų aukotis ir tarnauti, nesiekdama jokios apčiuopiamos naudos. Ir ačiū Dievui, knyga apie tai. Apie ratą, kurį turi apeiti, kad grįžtum ten, kur ir turi būti.

“Sunku patikėti, kiek beprotybės reikia pereiti, kad atsistotum ten, kur turėjai būti iš pačių pradžių. Kitą rudienį tapau Vienos koncervatorijos studente.”301 p.

Bingo. Nuo nulio iki šimto.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *