Laimė emigracijoje įmanoma tik vienu atveju: pamiršk, iš kur esi.

Gyvenk dabartimi, ne praeitimi. Adaptuokis naujoje aplinkoje, o ne lygink su sau įprasta. Planuok ką darysi ir ko sieki, o ne svajok apie seniai išmintus takelius, paliktus draugus ir šeimą.

Tik tokiu būdu gali būti laimingas TEN. TEN turi tapti ČIA.

Nelengva, sutinku. Pati buvau emigracijoje du metus, taigi puikiai žinau, ką šneku. Namų ilgesys (maždaug nuo trečio – ketvirto mėnesio) tampa toks stiprus, kad keisčiausios miesto vietos, kuriomis vaikščiojai, žmonės, su kuriais mažai bendravai, šeima, kuri vesdavo iš proto, nusidažo tokiomis šviečiančiomis spalvomis, kad atrodo – ten, tiktai ten, tai rojus. Buvo rojus.

Paradoksas tame, kad kai grįžti (jei grįžti), visos tos spalvos išnyksta kaip miražas ir vėl tas rojaus takelis lieka tik dulkėtu šaligatviu, su žmonėmis, su kuriais nebendravai, nebendrauji ir toliau; na, nebent iš mandagumo jie su tavimi išgers kavos vieną vakarą; šeima po kelių dienų pradeda erzinti taip pat, o gal – ir dar labiau…

Taigi, nepasiduokime iliuzijai. Jei jau išvažiavai – būk ten. Viskuo – mintimis, planais, integravimusi, naujų draugų būryje ir sukurtos (ar atsivežtos) šeimos apsuptyje. Blogiausia ką gali (SAU!) padaryti – tai skaityti tautinius laikraščius, žiūrėti tautinę TV, sapnuoti (senuosius) namus ir visas atostogas leisti gimtinėje.

Ne. Tu ten gimei, užaugai, bet išvažiavai. Viskas. Jei negali adaptuotis – grįžk. Bet – nesikankink.

Dėl paties savęs, juk gali tai padaryti?!