Rasa Sagė apie gyvenimą Nyderlanduose

Straipsnis publikuotas žurnale  “Kelionės ir pramogos”


Prieš mane – baltas lapas. Naujas gyvenimo etapas, kuris netrukus turi užsipildyti prisiminimais, įspūdžiais, jausmais. Gerai įsižiūrėjus, šis lapas nėra visiškai baltas. Jame galiu pamatyti įvairiaspalvių vandens ženklų, likusių nuo prieš dešimt metų sukauptos patirties – gyvenimo šioje lygioje, tvarkingoje ir draugiškoje šalyje. Raštas išbluko, nes prieš dešimt metų, kai atvykau į Nyderlandus, viskas buvo kitaip. Tada atvažiavau viena, nesuprantanti nei žodžio olandiškai. Apie tai rašau savo knygoje „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“. Dabar – po dešimties metų, brendu į tą pačią upę, tačiau daug vandens joje nutekėjo…Tačiau pasikeitė ne šalis, pasikeičiau aš pati.

IŠVAŽIUOJAME

Liepos pabaiga, šilta, į siaurią kotedžo kiemą atbuline eiga įrieda nedidelis krovininis mikroautobusas. Garažo vartai plačiai atverti, visi mūsų daiktai jau dežėse. Liko atnešti fotelį iš vaikų kambario ir gėles iš svetainės. Daiktų imame nedaug, tik pačius svarbiausius. Fotelyje įsigėrusios ketverius metus vaikams skaitytos pasakos, orchidėją, kuri žydi jau trejus metus, padovanojo teta gimtadienio proga. Įkurtuvių naujuose namuose proga kartu su vyru Ikėjoje pirktas fikusas, per visuos laimingus šiame name pragyventus metus, užaugo tris kartus didesnis.

Keista, tačiau nejaučiu jokios baimės ar nostalgijos. Juk išvykstame visam laikui, paliekame savo namus, kuriuos rinkomės, ėmėme jiems paskolą, pirkome, paskui įsirenginėjome – aš su pūpsančiu pilvu, 7 mėnesį nėščia nurodinėjau darbininkams, kur statyti rozetes ir kiek plytelių juostų klijuoti vonioje. Galbūt taip jaučiuosi todėl, kad nevažiuojame toli, o gal todėl, kad neatrodo, jog Europos Sąjunga būtų visai kita valstybė. Tarsi mes išsikraustome, tačiau tik į kitą miestą, į Nyderlandus.

Nufotografuoju vairuotoją, mikroautobuso vidų, išorę ir išlydžiu. Mūsų laukia naujieji namai, naujas gyvenimo etapas.

NAUJUOSE NAMUOSE

Tuo tarpu naujuose namuose, Nyderlanduose, vyksta karas. Mūšis su šiukšlėmis, purvu ir nemenku sluoksniu riebalų, kuris nusėdo kelerius metus virtuvėje verdant kiniečių maistą – kiniečių šeima, išnuomavusi mums savo seną namą, nusipirko didesnį.

Kai nusprendėme gyventi Nyderlanduose, žinojome, kad nekilnojamojo turto rinka čia labai įtempta. Šalyje žmonių daug (17 milijonų), o statybos stabdomos. Ypač tai jaučiasi Amsterdame ir regione apie jį, vadinamoje „Žaliojoje Širdyje“, šešių miestų  –  Rotterdamo, HagosLeideno, Haarlemo, Amsterdamo ir Utrechto regione. Namų pardavimo rinka paremta aukciono principu – kas pasiūlys daugiau. Skelbime nurodyta kaina gal išaugti trečdaliu ar net dvigubai. Tai primena Olandijos tulpių karštinę XVII am. viduryje, kai siekdami praturtėti žmonės pardavinėjo namus ir pirko tulpių svogūnėlius, tikėdamiesi aukcione parduoti juos brangiau.

Namų nuomos kaina fiksuota, tačiau dėl didelių nekilnojamojo turto kainų norinčių nuomotis yra dešimtis kartų daugiau, nei yra būstų. Registruojantis namo apžiūrai, mums reikėjo pateikti visus įmanomus savo duomenis, dokumentus, įrodančius pajamas. Be to, netrukus supratome, kad labai svarbu apžiūrėjus namą iš karto sakyti – taip, mums labai patinka, norime nuomotis. Tada patenkame į sąrašą, iš kurio agentas kartu su savininku išsirenka tinkamiausią nuomininką. Šypsena, malonus bendravimas ir gausių komplimentų agentui sakymas – privalumas.

Birželio viduryje specialiai atskridome išsinuomoti būsto. Mums pasisekė, nes įprastai nuomotojų svarstymas vyksta dvi – tris savaites, tačiau jau po trijų dienų mums parašė agentas, kad vienas iš apžiūrėtų namų gali būti mūsų. Galbūt padėjo tai, kad savininkai norėjo išnuomoti savo namą panašiai į savo šeimai ir tai, kad save gerbiantis olandas vargu ar sutiks kraustytis į tokį apleistą ir daiktais apkrautą namą. Čia įprasta, kad nuomojamas būstas būna sterilus ir tuščias. „Tuščias“ šiuo atveju reiškia, kad namas ar butas bus ne tik be jokių baldų ar daiktų, bet ir be lempų, grindų ir rozečių. Kinietis nuomojo namą su grindimi ir baldais, lygiai tokį, kokį paliko išsikraustęs.

Pirmame aukšte – didelė, kiemelio sąskaita prailginta svetainė nutrintomis grindimis, gaubtos nišos atskirta nuo virtuvės. Milžiniška juodos dirbtinės odos sofa su atrama galvai, televizoriaus stalas su senu, neveikiančiu televizoriumi, šešių vietų valgomasis stalas su apiplyšusiomis dirbtinės odos kėdėmis, didelė komoda su lentynomis. Pirmojo aukšto tualete tik šaltas vanduo, šalia – senu kilimu iškloti sraigtiniai laiptai į antrąjį aukštą. Antrajame aukšte –  trys nedideli miegamieji, vonia ir laiptai į trečiąjį aukštą. Ten palėpė, joje pastatyta plati lova, didelė sieeninė spinta su veidrodžiu ir darbo stalas. Palėpė iš karto tapo svečių ir vyro darbo kambariu.

Perduodant namo raktus agentas olandas su vyru olandu neapsikentė – pasiraitojo rankoves. Kartu su nustebusiu namo savininku ėmė nešti viską, kas liko name ir kas tik priminė daiktus, o iš tiesų buvo šiukšlės. Nešvarūs indai, patalynė, net džiovyklėje palikti drabužiai. Kinietis skėsčiojo rankomis, tačiau nesiginčydamas nešė daiktus ir krovė juos į didelę krūvą kiemelyje. Didelė krūva šiukšlių užpildė visą prabangų kiniečio automobilį. Kitus daiktus jie paliko kiemelyje – visa tvora buvo užbarikaduota sulūžusiais mediniais baldais, neaiškios paskirties rakandais, vazomis, statulėlėmis ir bent keliais veidrodžiais be pakabų.

Kol aš Vilniuje laukiau mikroautobuso, išvešiančio mūsų daiktus, Nyderlanduose name jau darbavosi vyras su broliu ir jo žmona, kurie keliavo iš kito šalies krašto tam, kad padėtų mums susitvarkyti. Visą savaitę užtruko, kol išgramdėme namą iki mums priimtino švaros lygio, dar savaitę – kol suremontavome sulūžušius, sugedusius, neveikinačius, tačiau reikalingus daiktus. Dar šiek tiek užtruko, kol supratome, jog neverta važinėti  į prekybos centrus ir parduotuves. Parduotuvių asortimentas traukiasi, mažėja, nyksta, todėl jei radai daiktą jų internetinėje parduotuvėje, nebūtinai jis bus realioje. Važinėdami po parduotuves sugaišome ne vieną valandą, kol suvokėme, kad viskas čia  perkama internetu: vandaag besteld – morgen in huis (ol. šiandien užsakai, rytoj bus tavo namuose). Kam gaišti laiką ieškant daikto parduotuvėje, jei gali per kelias minutes rasti būtent tai, ko ieškai, internete?

Tik po trijų savaičių nuo mano su vaikais atvykimo pagaliau galėjome atsikvėpti. Namuose neliko riebalų kvapo, grindys nebelipo prie kojinių, vaikų kambariuose švietė nauji tapetai, o kiemelyje žydėjo mano pasodintos įvairiaspalvės chrizantemos. Atvykome.

AUGALŲ IR KIEMELIŲ ROJUS

Du dideli liūtai saugojo duris, nors jos buvo atviros visiems. Į Tuincentrum, (ol. kiemelio centras) turbūt užsuka kiekvienas olandas, nesvarbu, gyvenantis name ar bute. Augalų pasaulis didelis ir įvairus, neveltui olandai garsėja ne tik kaip tulpių, bet ir įvairiausių kitų gėlių bei augalų augintojai. Ne viena didelė kompanija pasaulyje užsisako jų paslaugas įrengti parkus, žalius biurų ir įstaigų kampelius bei zonas. Gėlės čia auga visur, net ant cemento tarp šaligatvio plytelių.

Mašinų aikštelė pilna automobilių, tačiau viduje atrodo tuščia. Žmonės čia paskęsta – kas prie ilgamečių augalų, susodintų į vazonėlius, tvarkingai sustatytus ant nesibaigiančių stelažų, kas prie lauko paveikslų, kurie ištveria bet kokį orą, kas prie prūdo imitacijos, pilnos auksinių žuvelių, kurias už 50 cnt. galima pamaitinti. Arba valgykloje, kur stiprinasi  tradicine broodje kroket (ol. duona su kroketu). Visas Centras – kaip pusė Akropolio, čia gali ne tik nusipirkti visko, ko gali prireikti tavo kiemeliui, bet ir pailsėti bei papramogauti. Centre ypatingas kvapas ir aura – augalai gyvi, jie kalbasi tarpusavyje ir su pirkėjais, jie išskira deguonį ir kiekvienas savaip kvepia. Vis dėlto gera čia būti, odą glosto švelni drėgmė nuo laistymo, nosį – gaivus kvapas, akys ganosi daugybėje gyvų spalvų ir dar nematytų dalykų, kuriuos norisi apžiūrėti. Čia smagu ir vaikams, jie dūksta žaidimų aikštelėje, ir žioplinėtojams – kiekvienas iš savo kiemelio, balkono ar palangės gali pabandyti susikurti šedevrą.

Mūsų karutis jau pilnas, jame medžio drožlės, keletas gėlių, paveikslas, žolės sėklos ir chemikalai nuo ūsnių,  kurių priaugę tarp akmeninių plytelių, kuriomis išgrįstas mūsų kiemas. Nuodų šliužams nepirkau, nors jie sugriaužė visas saulėgrąžas, kurias pasodinau praeitą kartą.

Kiemelis pilnas šliužų, varlių ir vorų. Su dukra apravėjome drugelių medį – jo žiedai vilioja drugelius ir jie labai populiarūs olandiškų kiemelių gyventojai. Medelis buvo dar mažas, menkas, greičiausiai pats pasisėjęs. Laukiame, kol užaugs, atsigaus, kol ims vilioti drugelius, kurie turėtų sukurti atsvarą šliužams ir vorams. Išlaisvinome medį. Jis buvo supančiotas tam, kad augtų pagal formą, tačiau niekas jo neprižiūrėjo, todėl jis augo kreivas ir paliegęs. Savaitę užtrukau, kol išvaliau kiemą – pilną negyvų augalų, akmenų ir piktžolių. Buvusį šabakštyną išravėjau, sukasiau ir užsėjau žole – galėsime ant savo žolės plotelio išsitiesti, iškylauti ir medituoti saulutėje. Kiemas uždaras, iš visų pusių aptvertas aukšta tvora, jo nepasiekia smalsi kaimyno akis, todėl savo kiemelyje galima visiškai atsipalaiduoti.

Įsikūrimui naujoje šalyje, be abejo, neužteko tik susitvarkyti namus ir išsikuopti kiemą. Dar laukė daugybė biurokratinių reikalų – reikėjo atsidaryti banko sąskaitą, užsakyti transporto kortelę, virtualų ID, pasidaryti registraciją, sveikatos draudimą, perregistruoti automobilį. Visi šie reikalai užėmė daug laiko ir pareikalavo daug kantrybės, nes niekas niekur neskuba, dažnai įstaigos darbuotojos yra jaunos moterys, kurios turėdamos vaikų dirba tik dieną ar dvi per savaitę, o padaryti žmogišką klaidą Nyderlanduose yra normalu ir priimtina, dėl to niekas nesiginčija ir niekam nepriekaištauja.

KELIONĖ AUTOBUSU Į AMSTERDMĄ

Feisbukas pranešė, kad Lietuvoje – auksinis ruduo, tačiau Nyderlanduose vis dar žalia. Medžiai tik vietomis parudavę, pila lietus. Įsmeigusi akis į švieslentę stebėjau, kiek minučių liko laukti, kol atvažiuos autobusas. Žmonių stotelėje nebuvo, matyt, nuo vaikystės jie ištreniruoti ateiti laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Tiek prie mokyklos, tiek stotelėje per kelias akimirkas, iš tuštumos, atsiranda pulkas žmonių. Gal todėl mažesniuose miestuose ir miesteliuose sunku sutikti žmogų – jie tarsi žuvyčių tuntai, juda kartu, ta pačia kryptimi. Jei pietų metas, visi pietauja, jei vakarienės – visa šeima sėdi prie stalo, jei laikas į stotelę – visi ateina prieš pat atvažiuojant autobusui. Galbūt tai yra viena iš taupumo savybių – olandai kalvinistai, praktiški ir taupūs žmonės, taip jie taupo savo energiją ir laiką.

Aš lietuvė, todėl dažnai ateinu per anksti. Dešimt minučių lietui lyjant stypsojau stotelėje. Mes gyvename mažame miestelyje, kuriame važiuoja tik vieno maršruto autobusas, todėl bijojau pavėluoti. Autobusas atvažiuoja kiekvieną pusę valandos, jei būčiau pražiopsojusi, tektų laukti dar pusvalandį. Nors olandų, atrodo, tai negąadina. Jie ramūs, nes žino, kad autobusai visada ateina ir ateina laiku.

Pamačius atvažiuojantį, būtina pakelti ranką, tai jau išmokau iš pirmosios savo patirties Nyderlanduose prieš dešimt metų. Jei nepakelsi – gali stovėti stotelėje kiek nori, nesustos.

Staiga stotelė prisipildė žmonių. Visi be skėčių. Lietus – ne problema. Sušlapti – ne problema.  Netrukus pastebėjau link mūsų einančią keistą žmogystą. Ji neskubėdama ėjo dviračių taku, kas Nyderlanduose yra griežtai draudžiama. Pažvelgiau jai į veidą – stambus, plokščias, apatinė lūpa didelė ir atsikišusi, akys mažos, smalsios. Apsivilkusi neperšlampamą kombinezoną, kurio kapišoną užsimaukšlinusi ant akių. Tik ji ir aš bandėme pasislėpti nuo lietaus. Pasijaučiau panaši į ją, tarsi ne iš čia, ne tokia, kaip visi kiti. Ji visą laiką mojo vairuotojui, kad sustotų, nors jis jau iš tolo ją pamatė ir ėmė rodyti posūkį.

Prasukdamas pro įvairius  miestelius autobusas per valandą nuvežė mus iki Amsterdamo, nors atstumas kilometrais yra vos daugiau nei 20 km. Apie Amsterdamą girdėjau įvairių nuomonių. Ten negyvenčių olandų požiūris dažnai prastas (per daug žmonių, purvina, visi grubūs, skuba, stumdosi, didelis nusikalstamumas, nežmoniškos kainos…), bet tie, kurie gyvena Amsterdame daugelį metų, neįsivaizduoja savęs jokiame kitame mieste.

Stebėjau mūsų vairuotoją – jis keitėsi akyse. Kol važiavome pro miestelius, jis pasisveikino su kiekvienu, linksmai mojo ranka prasilenkdamas su kolegomis, ramiai palaukdavo, kol įlipę žmonės atsisės. Tačiau vėliau jo žvilgsnis įsitempė, nei jis, nei naujai įlipę keleiviai nebesisveikino, staiga stotelių pavadinimai pranešinėjami ne tik olandų, bet anglų kalba. Vos akimirką sustojęs stotelėje, vairuotojas, tarsi ko bijodamas, skubėjo tolyn.

Dėmesį nuo vairuotojo perkėliau į vaizdą pro langą. Be abejo, daugybė dviračių. Visi varo labai greitai, net nebandyk pakliūti jiems po ratais. Tramvajai, automobiliai, autobusai, sukvežimiai. Visi tilpo siaurose gatvėse. Neaukšti, ypač siauri namai, susispaudę tarpusavyje. Legendos sklinda apie jų laiptus – statūs kaip kopėčios ir tokie siauri, kad ant jų telpa tik pusė pėdos. Tai iš taupumo, nes anksčiau mokesčiai būdavo skaičiuojami nuo namo pločio, todėl jei kuris namas Amsterdame platesnis, žinok, kažkada čia gyveno turtuoliai.

Amsterdamas – tikras pasaulio centras, čia galima rasti visko, ko tik geidžia širdis. Ir skaniausias pasaulyje bulvytes ir kavą, ir geriausius restoranus, įspūdingus muziejus, parodas, koncertus, parduotuves, įvairias paslaugas. Restoranai, barai, raudonųjų žibintų kvartalas, cofeechop‘ai (taip vadinamos kanapių rūkymo užeigos). Plaukia minios žmonių, turistų, transporto priemonių. Du berniukai, skersgatvyje įsispraudę tarp automobilių ir dviračių, žaidžia kamuoliu. Mūsų miestelyje yra tik kelios mažos parduotuvės – sūrio, žaislų, alkoholio, kosmetikos, gėlių. Yra maisto parduotuvė, bažnyčia, užkandinė, picerija, vaistinė, bankas. Rūbų parduotuvių visai nėra. Mus supa daugybė ryškiomis lempomis iš vidaus apšviestų šiltnamių, kuriose auginamos gėlės. Tačiau čia ramu, tikras rojus vaikams. Ypač tai jaučiasi grįžus iš sostinės. Ne viena šeima iš Amsterdamo persikraustė čia gyventi būtent dėl ramybės. Miestelis nedidelis, tačiau yra net trys mokyklos ir keli darželiai. Vaikams čia saugu, mums irgi. Dviračių beveik niekada nerakiname, o kartą per išsiblaškymą naktį palikusi raktus mašinos spynelėje, kitą rytą radau juos nepaliestus. Porą kartų sulaukiau skambučio į duris – ponia, jūsų raktai lauke, palikote spynoje…

UŽDARYTOS DURYS

Priešais mane važiuoja dviratis. Vienplaukis vyras be kepurės, nors lyja lietus, nors turi kapišoną, įtemptai mina pedalus, stipriai įsikibęs į vairą. Ties jo krūtine – dar viena galva, tiksliau galvelė, taip pat be kepurės. Šviesūs supilę plaukeliai styro nuo lietaus, o gal nuo plaukų želė, kurią tėvai gausiai tepa berniukams ant galvos. Vaikui gal treji, jis ramiai sėdi dviračio priekyje, savo kėdutėje, apžergęs vairą. Nuo priešinio gūsingo vėjo jo niekas nesaugo, tačiau neatrodo, kad tai jam trukdytų. Ramus ir susikaupęs jis stebi kelią, klausosi savo tėčio alsavimo.

Lietus vis stiprėja, o gatvė niekaip neplatėja. Priešine juosta šiek tiek greičiau juda kiti automobiliai, tviskantys getonais numeriais ir švara. Retai kada pasirodo šiek tiek didesnis, nei mano Nissan Micra – didesnis automobilis nepraktiškas (neprasilenksi, neprisiparkuosi), o mokesčiai už jį dideli.

Vyras ant dviračio stengiasi, skuba. Už manęs –  mašinų eilė, visi juda dviračio greičiu. Niekas nerodo nepasitenkinimo, visi važiuoja lėtai tol, kol bus galima aplenkti. Aš vėluoju, todėl jaučiu nepasitenkinimą. Du vaikus turiu pristatyti į mokyklą laiku, lygiai be penkiolikos minučių devintą. Tokiu metu atsiveria klasės durys. Pagaliau vyras su vaiku parodo posūkį –  iškelia dešinę ranką, jie suka į dešinę, o aš spaudžiu greičio pedalą. Reikia nepamiršti praleisti visų automobilių, kurie man iš dešinės, ir visą laiką stebėti dviratininkus – jiems visada pirmenybė.

Aikštelė prie mokyklos pilna. Nors dauguma atvažiuoja dviračiais, daugiau nei šeši šimtai vaikų turi būti pristatyti lygiai be penkiolikos devintą, o mašinų aikštelė ne guminė. Didesni atvažiuoja patys, atmina dviračiais, tačiau mažesnius veža tėvai. Lėtai pravažiavę visą aikštelę, naiviai tikėdamiesi rasti vietą, sukame į gatvę. Tenka gerokai pavažiuoti, kol randame kur sustoti. Aš bijau ir vėl sustoti ten, kur negalima, kartą jau taip nutiko. Buvo labai nemalonu, kai mama su kūdikiu vežimėlyje priėjo ir draugiškai, bet griežtai pasakė pastabą – čia negalima parkuotis.

Vis labiau nerimstu, vaikai perima mano nuotaiką. Šokame iš mašinos, pamiršę skėčius, plikomis galvomis, „olandiškai“ skuodžiame į mokyklą. Vyresnioji, jai jau šešeri, lekia į klasę pati, dar tik spėju į rankas įbrukti jos kuprinę su dvejomis dėžutėmis – vienoje užkandis su gėrimu, kitoje  – sumuštinis pietums. Su palengvėjumu matau, kad durys vis dar atidarytos. Mes su mažiuku, kuriam ketveri, kiek kojos įkabina, dumiame į klasę. Tačiau atrodo, kad skubu tik aš viena. Durys juk atidarytos, o kai duris uždarys, įeiti nebegalima… Stebiuosi, kodėl niekas, atrodo, visai neskuba? Visi eina ramiai, pasišnekučiuodami. Šypsosi, sveikinasi vieni su kitais. Ramybė ir džiugi nuotaika supa mus. Tik aš viena, išprakaitavusi, uždususi, kone drebančiomis rankomis traukiu nuo sūnaus šaliką, pirštines.

-Mama, tik nekišk jų į rankovę!- reikalauja vaikas.

Na taip, juk niekas iš jo klasės draugų nei šalikų, nei pirštinių nenešioja… Nesvarbu, koks lauke oras. Ploni marškinėliai ir striukė – tai visas olandų vaikų žieminis apdaras. Kedai – apskritus metus. Įvedu vaiką į klasę, pasisveikinu su mokytoja. Visi vaikai jau tvarkingai sėdi ratuku, ant savo vardais pažymėtų kėdučių. Mokytoja didelėmis akimis, stambi, sėdi už savo rašomojo stalo ir kažką rašo. Vaikai ją dievina. Jau dvidešimt metų ji dirba su tokiais – keturmečiais-penkiamečiais, ji juos priima į savo glėbį iš darželio, paguodžia, palaiko ant kelių, pakalbina, nuramina. Vien dėl jos mano vaikas nei karto nesakė, kad nenori eiti į mokyklą.

Kalba mokytoja garsiai, aiškiai, susikalbėti su ja olandiškai lengva. Kviečia mane, sako, reikia padaryti afspraak (susitikimą), pakalbėti apie mūsų vaiką, kaip jam sekasi. Susitariame, kad geriau bus vakare, kai mano vyras taip pat galės dalyvauti. Išeinu, lauke prispaudžiu nosį prie stiklo ir mojuoju, mojuoju, siunčiu bučinukus ir rodau nykščius, nukreiptus į viršų. Mano vaikas kartoja tą patį.

Lėtai grįžtu į automobilį. Lietus nebelyja, pro pilkas ūkanas išlenda saulė.

VAIKŲ ŠVENTĖS

WhatsApp rodo, kad yra nauja žinutė. Joje  –  nuotrauka, iš nuotraukos šypsosi kaimynų mergaitė. Pažįstų šią nuotrauką, tokią turi ir mano vaikai, juos mokykloje vieną dieną nufotografavo profesionalus fotografas. Dabar du portretai kabo pas senelius Lietuvoje, kiti du – pas močiutę Nyderlanduose, o treti du guli stalčiuje mūsų namuose, laukdami dėmesio, kada juos kas nors įrėmins ir pakabins.

Nėra laiko. Kiekvieną dieną prisikaupia krūva smulkių reikalų, kaip pavyzdžiui, nuvažiuoti į mūsų miestelio žaislų parduotuvę ir iš ten palikto Alisos (toks mergaitės iš nuotraukos vardas) krepšio, pilno dovanų, išsirinkti vieną ir jai ją nupirkti. Ji sudėjo ten viską, ko norėtų gauti, žaislų kaina – nuo vieno euro iki penkiolikos. Rinkis, ką nori, pagal skonį ir piniginės storį.

Išrinkau dvi nedideles dovanas, čia pat pardavėja jas supakavo į dovanų popierių. Maišelio neturi, tik plasmasinius, kainuoja dešimt centų. Ačiū, ne, perku tik popierinius. Ir taip jau baisu darosi, kai vietinėje parduotuvėje nusipirkus sausainių pakelį, visi sausainiai, kiekvienas atsikirai (!), supakuoti į plastiką. Lietuvoje, atrodo, plastiko būdavo mažiau. O čia daugiau, ir daugiau, ir daugiau plastiko…Todėl bent jau džiaugiuosi, kad griežtai rūšiuojame, kaip ir visi kiti mūsų kaimynai – mėlynas šiukšlių konteineris popieriui, išveža kartą per mėnesį, penktadieniais, žalias – natūralioms atliekoms, kompostui, išveža kartą per dvi savaites, pirmadieniais, juodas – kitoms atliekoms, išveža kas antrą savaitę, pirmadieniais. Plastmasei taip pat turime atskirą dėžę virtuvėje, kai ji užsipildo, maždaug du kartus per savaitę, išmetame ją į šalia namų esantį plastmasės konteinerį.

Alisos „party“ šeštadienį, nuo tryliktos iki aštuolioliktos valandos. Dviem mašinomis jos tėvai veš vaikus pramogauti į žaidimų aikštelę. Visi turi atsinešti po dovaną, tą, iš krepšio parduotuvėje. Ir ne, tai ne gimtadienis. Tai tiesiog Alisos vakarėlis. Kad būtų linksma. Kad būtų dovanų. Gal todėl olandų vaikai vieni laimingiausių pasaulyje? Čia nereikia laukti gimtadienio, kad gautum dovanų ir surengtum sau šventę. Pavyzdžiui, Sinter Klaas‘o šventė prasideda lapkričio viduryje, o baigiasi gruodžio 5. Beveik visą mėnesį vaikai kone kiekvieną dieną savo bate gauna po dovanėlę, o gruodžio 5 – daugybę dovanų nuo Sinter Klaas‘o. Paskui ateina Kalėdos, o paskui, kai švenčių pritrūksta, galima suorganizuoti štai tokį savo vakarėlį su dovanomis. Įdomu, kad dovanų gauna ne tik gimtadienio ar vakarėlio kaltininkas, bet ir visi vakarėlio dalyviai – visi svečiai išeina namo apdovanoti mažomis smagiomis dovanėlėmis.

Ir ne tik vaikai. Suaugę taip pat švenčia dažnai ir be galo daug. Tai galioja ne tik gausioms valstybinėms šventėms, bet ir kitokioms tradicijoms, kaip, pavyzdžiui, penkiasdešimtmečiui. Sulaukęs penkiasdešimt, olandas tampa Abrahimu (jei vyras) arba Sara (jei moteris). Visur pristatoma Saros arba Abrahimo lėlių, papuoštų asmeninias jubiliato daiktais.

Taip pat plačiai švenčiamas Karaliaus gimtadienis, kai visa šalis nusidažo oranžine spalva, 12,5 metų jubiliejus (darbe, santuokoje, draugystėje, klube), mokyklos pabaigimo šventė – ant vėliavos priešais namus, pakabinama kuprinė su knygomis, o kai gimsta vaikas – visas namo priekis išpuošiamas minkštais žaislais ir plakatais su vaiko vardu.

Dovana nupirkta, tačiau kaip su atvirute? Juk čia visi, visomis progomis, jas perka, siunčia, dovanoja. Kas turėtų būti užrašyta? „Sveikinu“, „Galvoju apie tave“, „Laikykis“, „Tu mano geriausia draugė“. Netinka. Nusprendžiau, kad geriau nupirksiu pakvietimus į savo mergaitės gimtadienį. Pasirinkimas didžiulis – ir su bezdžionėmis, ir su princesėmis, ir su balionais…išrinkau mylimiausią – su „arkliuku su ragu ir sparnais“. Paprašysiu vyro gražiai olandiškai užrašyti, kas kviečiamas, kada, kokiu adresu, kada prasidės šventė, kada pasibaigs, kas turi svečius atvežti, ir kas paimti. Visa informacija gražiai išdėliota pakvietime, kad neliktų jokių nesusipratimų. Tik apie dovanas – nė žodžio. Allisa paliko visą dėžę sau dovanų parduotuvėje, liko tik išsirinkti vieną iš jų, o kita mergaitė – kaimynė Larisa, kuriai taip pat sukako septyneri, sakė, kad jai nieko nereikia dovanoti. Tuo tarpu klasiokės dvynukės, į kurių gimtadienį maniškė taip pat yra pakviesta, apie dovanas atsakė – nesvarbu. Taigi, suprask, kaip nori. Pirkti, nepirkti, ką pirkti, už kiek. Kaip ir visa kita – kartais šioje šalyje yra labai aiškios ir suprantamos taisyklės, o kartais…tarkime, apie vaikų dovanas – iki galo niekas neaišku.

Dvynukėms nupirkau atvirutes ir po dėžutę plastelino. Visiems vaikams patinka smėlis ir plastelinas, gal patiks ir joms. Viską nešdamasi glėbyje, nes juk popierinių maišelių nėra, grįžau prie automobilio. Gatvės tuščios, visi jau pristatė vaikus į mokyklas ir darželius, išvažiavo į darbus. Mūsų automobilių aikštelė prie namų taip pat tuščia, stovi tik viena, mūsų kaimynės iš kotedžo dešinėje, ji paprastai dirba namuose. Automobilis neįprastai didelis, maniškis prie jo atrodo tikras nykštukas, bet kaimynės mama portugalė, gal todėl ji nepaiso visų „olandiškų“ taisyklių, tarkime, jos namuose visi vaikšto be batų. Tikri olandai dažnai mėgsta būti su batais, jie nusiauna juos tik guldamiesi miegoti. Todėl, kad grindys šaltos. O kam šildyti grindis, jei gali pabūti su batais? Lygiai dėl tos pačios priežasties tualete nerasite šilto vandens – juk rankas puikiai galima nusiplauti ir šaltu vandeniu, kam išlaidauti? Arba, kam šildyti miegamuosius kambarius (juose laikoma 12-15 laipsnių temperatūra), jei miegi po šilta antklode? Praktiška, ar ne?

NESUSIKALBĖJIMAS

Sidabriniai moters plaukai dailiai sušukuoti, akinių forma puikiai tinka prie veido. Ji stovėjo prie klasės lango, atsisukusi į jį nugara, laukdama savo dvynukių anūkių. Kiekvieną trečiadienį ir penktadienį mūsų mokykla nusidažo sidabrine spalva, nes vaikai mokosi mokykloje tik tris valandas, iki dvyliktos valandos. Dažniausiai juos pasiima močiutės ir seneliai. Močiutės atrodo labai gražiai, visada skoningai, spalvingai apsirengusios, žili plaukai šviečia iš toli. Mažai kas juos dažo, jaunos moterys ir mergaitės turi puikius plaukus, o kai jie pražyla – nešioja tokius. Dažnai stebiu jaunas elegantiškais moteris, sidabro gijomis nudažytais plaukais. Tai visai jų nesendina, atvirkščiai, priduoda savotiško šarmo ir charizmos.

Džiugiai priėjau prie senolės – labai norėjau jai padėkoti už mano dukros pakvietimą į gimtadienį ir tuo pačiu pakviesti jos anūkes į saviškės gimtadienį kitą mėnesį. Pasisveikinau, ji nustebo. Nekreipdama dėmesio į jos pasimetimą, ėmiau kalbėti. Olandiškai dėliojau žodžius, nors žinau, kad kalbu netaisyklingai. Padėkojau už pakvietimą ir pasakiau, kad aš irgi noriu pakviesti. Moteris išpūtusi akis žiūrėjo į mane. Paskui ėmė neramiai muistytis ir murmėti: nieko nesuprantu… Po šypsena slėpdama savo sutrikimą, ėmiau viską kartoti iš naujo. Nors liežuvį nusilaušk. Oma, oma!  (ol. močiutė) ėmė kviesti viena iš dvynukių. Palauk!, griežtai sudraudė močiutė, visa įsitempusi, bandydama suprasti, ko iš tiesų aš iš jos noriu.

– Gimtadienis, – pasakiau. – Brigita…

– Jūsų duktė? – perklausė senolė.

– Taip! Mano duktė, Brigita! – apsidžiaugiau.

Moteris dar neramiau ėmė žiūrėi į duris, ji aiškiai jautėsi nesmagiai ir norėjo eiti pas anūkes.

– Parašyti kortelę, –  nupiešiau ore kvadratą. – Aš atsiųsti kortelę, – delnu parodžiau į ją.

– Gerai, gerai, – nekantriai lingavo galvą moteris, tik nežinau, ar supratusi, ko aš noriu, ar norėdama pagaliau manęs atsikratyti.

Tokių atvejų pasitaiko ne vienas ir ne du. Ypač, kai žmogus nori persimesti small talk, neįpareigojančiu pašnekesiu apie orą. Dažniausiai toks pokalbis prasideda jumoru, kažkas pajuokauja, norėdamas užmegzti su manimi kontaktą. Nesuprantu, nežinau ką atsakyti. Jei pasakau bet ką, žmogus supranta, kad aš nesuprantu. Jei pasakau, kad nesupratau, rezultatas tas pats – atšoka, nueina, nusisuka. Daugelis tiesiog nenori vargintis ir bandyti suprasti laužytą gimtąją kalbą.

KOKIE JIE, OLANDAI?

Jei manęs kas nors paklaustų, kokie jie, olandai, galėčiau pasakyti tik viena – įvairūs. Viskas šioje mažoje lygioje šalyje gali labai skirtis. Gal todėl dabar, grįžusi po dešimties metų, viską matau tarsi iš naujo. Žmonės iš pietų labai skiriasi nuo žmonių iš šiaurės, žmonės iš Amsterdamo skiriasi nuo žmonių iš mažų miestelių, taip pat kiekvieno miestelio gyvenimas, papročiai, kalba ir įpročiai šiek tiek skiriasi. Vieni olandai labai sėslūs, visą gyvenimą pragyvenę tame pačiame miestelyje, arba visai greta jo, kiti – keliautojai ir išradėjai. Vieni labai draugiški, kiti – gali nesikalbėti ir net nesisveikinti. Netgi olandų kalba yra šiek tiek kitokia kiekviename regione, o visuotinai priimtų kalbos taisyklių dažnai net nėra. Tai diversiška, marga, daugialypė, įvairiapusė, kitokia, nepaprasta šalis, kurioje, turbūt, niekada nebus iki galo viskas žinoma, aišku, suprantama, ar… nuobodu.

 

 

 

 

Rimta ar nerimta, elitinė ar bloga literatūra?

Šis straipsnis publikuotas  lrytas.lt


Septynis romanus išleidusi Jolita Herlyn, trylika romanų išleidusi Irena Buivydaitė, penkis romanus išleidusi Indrė Vakarė, septynias knygas – Vaiva Rykštaitė, penkias – Gina Viliūnė ir Rokas Flick, keturias knygas – Monika Budinaitė, Rūta Mataitytė ir dar daug daug populiarių, skaitytojų mėgstamų lietuvių autorių niekada nėra minimi tarp tų, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė lietuvių literatūra.

Tačiau leiskite paklausti, o kas lietuvių literatūra yra be šių ir daugelio kitų autorių? Kartojamos vis tos pačios pavardės, tačiau jų yra žymiai daugiau, ir jų vis daugėja, nes niekas nesiginčija – išgyvename lietuvių literatūros aukso amžių. Dar niekada jos nebuvo tiek daug rašoma, leidžiama ir skaitoma.

Rašytojai ir autoriai

Tai yra nuostabi žinia ir literatūros atgimimo reiškinys, tačiau ryškėja keista tendencija – vieni rašytojai vadinami autoriais, kiti – rašytojais. Vienų knygos priimamos ir vertinamos, kitų – ignoruojamos. Vienų žanras įvertinamas kaip nevertas dėmesio, kitų – liaupsinamas ir pripažįstamas. Kai kam laisvalaikio literatūra (arba „popsas“) vis dar tolygu keiksmažodžiui, nors kitų šalių tyrimai rodo, kad tik 0,5 procentai visų aktyviai skaitančių žmonių pasigenda rimtosios literatūros.

Reikėtų suprasti vieną dalyką – rašytojas/autorius nesirenka, ką jam kurti. Jis kuria tai, kas jam kuriasi. Ką jis gali ir moka kurti, rašyti, tą ir rašo. „Kartais norėčiau rašyti kitaip, bet neišeina. Norėčiau parašyti knygą, pačią paprasčiausią primityviausią romaną, kurio nupirktų milijoną kopijų. Bet nemoku. Aš galiu parašyti tik taip, kaip parašau“, – sakė rašytoja Rasa Aškinytė, pristatydama savo knygą „Istorija kaip upė“.

Amžinas galvosūkis

O dabar pasižiūrėkime į tendencijas – kiek šiandien sukuriama laisvalaikio (populiariosios) literatūros ir kiek rimtosios? Kiek kurios skaitoma? Ir kur yra ta riba? Kas nustato ribą tarp rimtos ir nerimtos, geros ir blogos literatūros? Aristotelis prieš du tūkstančius metų rašė, kad įtaigią istoriją sudaro trys komponentai: emocinis prisirišimas prie herojaus, baimė dėl personažo ir katarsis, tai yra palengvėjimas, kai viskas baigiasi gerai. Nuo tada niekas ir nepasikeitė.

„Vieniems tai „popsas“, kitiems – nuo pirmo žodžio iki paskutinio taško baigiamajame puslapyje išgyventa istorija. Gal mano patirtis ir nedidelė, tačiau esu visu 1000 procentų įsitikinusi, kad kiekvienas rašytojas, nesvarbu jis kuria rimtą literatūrą ar „popsą“, išgyvena savo kūrinį. Egzistuoja jame. Kvėpuoja juo. Tai kodėl toks autorius turėtų būti nevertinamas? Mes rašome, nes esame artimi savo kūriniui. Įdedame į jį savo širdį. Jaučiame tai, ką jaučia mūsų herojai. Kartais… verkiame kartu. Ar tai nėra išgyvenimas? Ar tai jau nėra rimta?“, – klausė Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos narė rašytoja Erika Amber.

Anot kelionių romanų rašytojos Eglės Gerulaitytės, yra keliautojų, kurie iš aukšto žiūri į turistus, kurie esą tik „bukai“ sekioja paskui gidus ar lepinasi kruiziniuose laivuose, o štai jie, „tikrieji keliautojai“, mato „tikrą“ pasaulį, mat jų keliavimo būdas sudėtingesnis“. „Man būna pikta skaityti tokius komentarus, nes kas jiems suteikia teisę jaustis viršesniais? Ir negali kokia miela namų šeimininkė, stebėdama saulėlydį iš patogaus kruizinio laivo denio, patirti ką nors be galo svarbaus ir jaudinamo, o „tikras keliautojas“, pėdindamas per Nepalo Himalajus, taip ir nesuprasti nieko? Man atrodo, tą patį galima pasakyti apie literatūrą. Kažkam gal reikia Prousto, o kažkam gal tokius pat galingus vidinius pokyčius sukels Twilight Saga“, – dėstė E. Gerulaitytė.

Gera ir bloga literatūra

Yra gera literatūra ir bloga literatūra. Dėl to niekas nesiginčija, tai patvirtina ir gerbiami kritikai. „Gerai parašyta pramoginė literatūra man yra geresnė už blogai parašytą rimtąją (žinoma, riba tarp pramoginės bei rimtosios literatūros taip pat labai sąlygiška). Bet kuriuo atveju, manau, kad į laisvalaikio literatūrą reikia žiūrėti rimtai, reikia ją profesionaliai aiškinti, aptarinėti, rekomenduoti visuomenei“, – teigė literatūrologas, literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis.

Taip, literatūra, kuri paliečia skaitytoją, padeda jam sustoti, persikelti į kitą pasaulį, pagyventi jame ir turtingesniam grįžti į savo kasdienybę, yra gera literatūra. O ta, kuri skaitytojui nieko neduoda, tik veltui eikvoja laiką, – prasta. Tačiau kas gali tai nuspręsti geriau negu skaitytojas? Gal man vertingi vieni dalykai, tuo metu kitam žmogui – kiti? Demokratinėje visuomenėje pasikliaujama ekspertais. Tačiau ekspertai taip pat keičia savo požiūrį.

Laisvalaikio literatūros lūžis

Praėjusiais metais įvyko lūžis. Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“ laimėjo metų knygos rinkimus. Naujesniam metodologiniam požiūriui reikia subręsti. Ar galima sakyti, kad jis jau subrendo? Ar galima sakyti, kad laisvalaikio literatūros banga, prasidėjusi maždaug 2010-aisiais (laisvalaikio romanas „Silva Rerum“ išleistas 2008 metais), šiuo metu jau pasiekė savo apogėjų ir rodo naują visuomenės savimonės lygį? Gal mes jau pereiname į kitą etapą? O gal laisvalaikio literatūros suklestėjimą lemia ir kartų skirtumai? Šeštajame ir ankstesniuose dešimtmečiuose gimę autoriai dar labai gerai prisimena ir išgyvena socrealizmo patirtį ir rašo rimtąją literatūrą, o jaunesni rašytojai jau kuria laisvalaikio kūrinius? Kodėl laisvalaikio literatūrą daugiausiai rašo moterys? Kas yra tikrasis rašytojas ir kas yra tikroji lietuvių literatūra?

Olandų paradoksas

Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt


Nyderlanduose gyvena 17 mln. žmonių, o šalies plotas šiek tiek mažesnis nei Lietuvos. Čia nėra natūralios gamtos, jei neskaičiuosim Šiaurės jūros pakrantės arba mišką primenančių parkų. Šalis nuobodi, yra tarsi lygus, vietose pasiglamžęs popierius. Žmonių, ypač mažesniuose miesteliuose, beveik nematyti, visi gyvena ritmu darbas–namai. Išėjus pasivaikščioti visur pasitinka sienos ir tvoros, privatumas ir uždarumas čia yra be galo svarbu. Be to, statistika rodo, kad Nyderlandai užima trečią vietą pasaulyje pagal riebalų ir cukraus suvartojimą. Olandai be galo mėgsta riebų, aliejuje virtą maistą, baltą duoną ir konservuotą sriubą iš indelių. O susirgę ir paskambinę gydytojui dažniausiai išgirsta – pagulėkit, pailsėkit truputį, jei liga nepraeis per dvi savaites, paskambinkit vėl. Tačiau nuvedusi vaikus į mokyklą aš sutinku be galo daug šypsenų. Olandų vaikai – laimingiausi pasaulyje. Čia nepamatysi antsvorį turinčių žmonių, o olandų gyvenimo trukmė viena ilgiausių tarp išsivysčiusių šalių gyventojų. Įdomu, kodėl?

Šalti miegamieji

Seniau olandų namuose šildomas buvo tik vienas kambarys, kuriame kūrendavosi krosnis, buvo gaminamas maistas, čia vykdavo pagrindinis didelės šeimos gyvenimas. Visi kiti kambariai buvo skirti miegoti arba sandėliuoti daiktus. Iki šiol ši tradicija išliko – pačiuose prabangiausiuose, saulės baterijomis šildomuose olandų namuose miegamajame bus žema, kone lauko temperatūra. Tyrimai jau seniai įrodė, kad miegas šaltame kambaryje ne tik pagerina jo kokybę, bet išlaiko jaunystę ir neleidžia priaugti papildomo svorio. Mieguistumas yra susijęs su nukritusia kūno temperatūra ir šaltame kambaryje užmigti yra daug lengviau. Aštuonios miego valandos vėsiame ir tamsiame kambaryje gerokai padidina melatonino gamybą – tai yra pagrindinis senėjimą stabdantis hormonas.

Kūdikiai – be kepurių

Lietuvoje yra įprasta rengti vaikus vienu sluoksniu šilčiau nei rengiasi patys suaugusieji, olandai daro atvirkščiai – vaikus rengia vienu sluoksniu mažiau nei rengiasi patys. Tokį sprendimą aiškina tuo, kad vaikai juda, todėl jiems niekada nebūna nešalta. Įprastas vaizdas – vienplaukis kūdikis plonais marškinėliais su mama ar tėčiu, apsivilkusiais megztinį.

Lietuvoje visi žino, kas yra Olando kepurė, tačiau tai yra dar vienas paradoksas – nuo pat mažumės nedėvėdami kepurių olandai turi „kepurių alergiją“ – nepamatysite olando su kepure (išskyrus nuo saulės), nebent būtų 10 laipsnių šalčio.

Lietus – ne kliūtis

Minti dviratį lyjant lietui be jokios apsaugos yra normaliau nei turėti lietaus apsaugą. Jei sušlapsi iki apatinių – pora valandų viduje, šilumoje, ir drabužiai išdžius tiesiog ant kūno. Lietus nėra kliūtis būti lauke – mokykloje vaikai vienplaukiai žaidžia lauke per lietų taip, tarsi jo net nebūtų.

Daug daug lieso pieno

Olandai dievina pieną. Nyderlandų meilė pienui iš esmės yra jos unikalios geografinės padėties pasekmė. Prieš keturis šimtus metų didelė dalis šalies vis dar buvo po vandeniu, o likusi dalis buvo pelkėta. Per kelis šimtmečius olandai pelkes nusausino ir tie plotai pasirodė esanti puiki žemė augti vešliai ir drėgnai žolei – puikiam maistui karvėms. Tokia yra ir jų socialinė sistema – nors reikalai gali užtrukti, olandai tiki, kad jais bus pasirūpinta Pieno buvo daug, tačiau trūko gėlo vandens. Taip olandai priprato dažniau gerti pieną nei vandenį. Piene gausu kalcio, vitamino D ir baltymų. Kai kurios teorijos teigia, kad būtent dėl pieno ir jo produktų olandai tapo pati aukščiausia tauta pasaulyje.

Ramybe nenusileidžia belgams

Nors yra posakis – ramus kaip belgas, tačiau olandai nė kiek nenusileidžia belgams. Kas benutiktų, olandas išliks ramus ir mąstantis – ką aš galiu padaryti dabar? Vaizdžiai apie šią savybę būtų galima pasakyti – olandai stovi ant abiejų kojų. Jie jaučia atsakomybę už savo veiksmus ir yra visada įsitikinę (nors ne visada pelnytai), kad žino, ką daro. Tokia yra ir jų socialinė sistema – nors reikalai gali užtrukti, olandai tiki, kad jais bus pasirūpinta. Vienas iš pagrindinių posakių, įjaugusių į olandų kultūrą, yra Alles komt goed – viskas bus gerai.

Dviratis – olando kojų pratęsinys

Dviratis yra olando kojų pratęsinys. Pusiau rimtai kalbama, kad olandai iki šiol pyksta ant vokiečių, kurie per antrąjį pasaulinį karą atėjo ir atėmė iš jų dviračius. Jau nuo trejų metų vaikai išmokomi važiuoti dviračiu. Visi važiuoja be šalmo ir jokių apsaugų, olandams tai visiškai nepavojinga. Dviračiu važiuoja nėščios moterys, vežami ką tik gimę kūdikiai, mina garbingo amžiaus sulaukę senoliai. Eismas vyksta keliomis juostomis, kelyje dviračiui pirmenybė ir prieš pėsčiuosius, ir (daugumoje atvejų) prieš automobilius. Natūralus sportas, buvimas lauke ir transporto priemonė, kuriai negresia kamščiai, padeda olandams išlikti sveikiems ir laimingiems.

Jei pasninga, gyvenimas sustoja

Lapkričio mėnesį užtenka šiltesnio džemperio, o vasario pabaigoje jau aiškiai jaučiamas pavasaris. Sniego būna, tačiau tik savaitę per metus. Tą savaitę dažniausiai viskas sustoja, nes olandai būna nepasiruošę slidiems keliams. Jei lyja, lyja trumpai, ir paskui beveik visada išnyra saulė. Nors Nyderlandai nėra pietų šalis, tačiau drėgnas klimatas neleidžia prasiskverbti tikrai žvarbiam orui, todėl niekada nebūna taip šalta, kad reikėtų tikrų žieminių batų.

Ribojamas maistas

Jei atėję į svečius pas olandus užsidėsite ant sumuštinio du gabaliukus sūrio, greičiausiai gausite pastabą, kad galima dėti tik vieną. Taip pat, jei būsite pavaišinti saldumynais, gausite tik po vieną, likę bus saugiai paslėpti spintelėje. Tas pats galioja ir porcijoms restorane, savo kaina ir apimtimi jos neleis jums prisivalgyti iki soties. Olandai labai gerbia maistą, bet jo valgo tik tiek, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad valgytų. Paskutinis patiekalas valgomas 6-tą valandą vakaro, po to valgyti nebegalima. Olandai miegoti eina tuščiu skrandžiu, o atsibudę iškart iš šaltų miegamųjų skuba žemyn, į virtuvę, pusryčiauti.

Jei švęsti, tai švęsti

Nyderlanduose yra daugybė švenčių ir ne visos jos oficialios. Jei atvykę į vieną iš miestelių nerasite atidarytos nė vienos įstaigos, nenustebkite, miestelis švenčia kokią nors savo šventę, nors ji nėra įrašyta į oficialių švenčių kalendorių.

Durys dažnai nerakinamos

Olandai, kurie gyvena mažuose miesteliuose ir važiuoja į darbą didesniuose miestuose, jaučiasi jaukiai ir ramiai savose bendruomenėse. Kiekvienas mažas miestelis turi šiek tiek savą kultūrą ir visi jo gyventojai gyvena tarsi šeimoje, visi vieni kitus pažįsta ir pasitiki. Durys dažnai nerakinamos, o tik užtrenkiamos, kiemeliai, kuriose stovi dviračiai ir kiti rakandai, taip pat dažnai neturi jokio užrakto.

Subalansuotas grafikas

Olandai nedirba taip, kaip amerikiečiai ar lietuviai, kurie turi po du ar net tris darbus. Jie turi vieną darbą ir jis yra toks, kad visada galima suderinti darbą ir šeimos gyvenimą. Pavyzdžiui, vaikams trečiadienį mokykla baigiasi anksčiau, penktadienis taip pat trumpesnė diena, tačiau tai netrukdo dirbantiems tėvams juos pasitikti prie mokyklos. Jei sustreikuoja sveikata, užtenka paskambinti ir galima neiti į darbą be gydytojo patvirtinimo.

Kalbėjimasis visur ir visada

Pirmadienio rytas darbe prasideda ne darbinio susitikimo temomis, bet: „kaip praėjo savaitgalis?“ Perkant prekes parduotuvėje, būtinai bent keletu sakinių persimetama su kasininke. Pilantis kavą prie kavos aparato taip pat visada atsiranda svarbių temų, kurias reikia aptarti su nepažįstamuoju. Kurjeris, atnešęs prekę, niekada neišeina tuščiomis, jis būtinai turi gauti bent keletą įžvalgų apie pasaulį. Detaliai ir išsamiai olandai kalbasi visur, visada ir su visais. Akivaizdu, kad jiems didelis malonumas tai daryti.

Valytojos nuomonė taip pat svarbi

Jei olandai turi hierarchiją, jos taip lengvai nepastebėsi. Čia ypač pabrėžiama, kad kiekvienas darbas yra svarbus ir į kiekvieno žmogaus nuomonę atsižvelgiama. Be to, jiems labai svarbu, kad darbuotojas jaustųsi „savo vietoje“, todėl dažnas klausimas iš viršininko bus, kaip jums patinka čia dirbti.

 

Man netrūksta žmonių kai yra feisbukas

Šis straipsnis publikuotas 15min.lt


Yra aštuoni pagrindiniai emociniai žmogaus poreikiai.

Tai:

      • Saugumas
      • Įvairovė
      • Svarbumas
      • Meilė ir ryšys
      • Augimas
      • Dalinimasis
      • Laisvė
      • Poilsis

Pabandysiu pasiaiškinti, kaip man dirbant namuose mėgstamą darbą pasiseka VIRTUALIAI patenkinti visus šiuos žmogiškuosius poreikius.

Užtikrintumas

Mano darbas yra prie kompiuterio.  Dirbu iš namų, taigi neturiu nei bendradarbių, nei rūpesčio kaip nukakti į darbą, nei būtinybės pasipuošti ir kiekvieną rytą išeiti iš namų. Neseku madų, neseku naujienų, skandalų. Man juk nereikia su niekuo jų aptarti. Tokiu būdu galiu labiau išlikti savimi, kokia esu ir kokia noriu būti. O tai iš dalies lemia saugumo ir užtikrintumo poreikio patenkinimą. Esu savo namuose, saugioje, ramioje, patikimoje aplinkoje.

Įvairovė

Norint naujų emocijų, rankos pačios tiesiasi prie kompiuterio ar telefono, tiesa? Gal kažkas parašė, gal kažkas atrašė, gal norisi ką nors pasigooglinti, paieškoti parduotuvėje,  arba pasižiūrėti žemėlapyje. Todėl toli eiti nereikia: kad galėčiau pasiekti visas man rūpimas temas ir informaciją, užtenka įsijungti kompiuterį. Ypač ryškiai tai galima pastebėti per atostogas. Nors ir turėtume atostogauti, gėrėtis gamta ir naujais vaizdais bei potyriais, vis tiek didele dalimi laiko tuos potyrius papildome virtualiu pasauliu savo telefone.

Svarbumas

Kur gi gali žmogus šiais laikais pasijusti svarbesniu, nei feisbuke, arba dar geriau, instagrame?:) Juk čia gali rašyti ką tik nori ir kada nori. Gali pasakyti,  kas tau svarbu, arba kas tiesiog šauna į galvą. Gali postinti menines arba mėgėjiškas nuotraukas, savo ar kitų sukurtus video, dalintis tiesioginėmis transliacijomis, išreikšti savo mintis, nuomonę, įžvalgas, pritarimą ar pasipiktinimą. Ką tiktai nori. Gali netgi apsimesti tuo, kuo nesi. Virtualiame pasaulyje svarbumo poreikis patenkinamas greitai ir sklandžiai.

Meilė ir ryšys

Vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių yra meilės ir ryšio kūrimas.  Visą  mano dieną užima rašymas, su juo susijusios veiklos, ir šeima. Liūto dalį užima šeima, nes dirbant iš namų man nereikia su niekuo kitu bendrauti. Tačiau visgi bendravimas vyksta ir labai intensyvus. Tai yra, virtualus bendravimas.

Kuo virtualus bendravimas nuo “gyvo”? Galiu pasakyti… – niekuo.

Rašytojo darbas yra vienišas, tačiau vieniša visai nesijaučiu. Man netrūksta žmonių, kai yra feisbukas. Gal mokslininkai dar nagrinės šį fenomeną ateityje , tačiau aš jaučiu, kad pažįstu tuos žmones, kuriuos matau feisbuke, nors niekada gyvai jų nemačiau. Nėra būtina sutikti “gyvą” žmogų, kad jausčiausi, jog jį pažįstu.

Štai ir pavyzdys iš mano gyvenimo: neseniai buvau “gyvame” susitikime su keliomis rašytojomis. Tas pats jausmas –  kad aš jas jau šimtą metų pažįstu, o jos pažįsta mane. Nors niekada nesimatėme anksčiau, pažinome viena kitą per akimirksnį, sėdome ir tiesiog ėmėme kalbėtis, tarsi būtume tik trumpam kažkur išsiskyrusios.

Žmonės feisbuke, mano draugai man tokie mieli, tokie artimi. Tokie pažįstami. Nors niekada jų nebuvau mačiusi, nejučia imame “tujintis”, kalbėti apie viską ir labai atvirai. Visi jie yra mano draugai Feisbuke, aš juos ten matau. To ir užtenka.

Augimas

Virtualių, “online” mokymų – tūkstančiai. Pokalbių, diskusijų, pasisakymų, laidų, temų – milijardai. Tik lieka pasirinkit savo domėjimosi sritį. Gali klausytis, gali stebėti, gali skaityti.

Dalinimasis

Tarsi žinodami šį žmogaus poreikį, feisbuko kūrėjai sukūrė vieną pagrindinių mygtukų: dalintis. Taigi, gali dalintis, padėti, patarti, daryti pokyčius. Kuo tik nori.

Laisvė

Visų pirma, laisvė daryti savo mėgstamą darbą, tai jau yra didelis šio poreikio patenkinimas. Taip pat laisvė rinktis, kada ir kur dirbti. Laisvė nuspręsti, kiek, su kuo ir už ką dirbti.

Poilsis

Virtualus pasaulis – pramogų pasaulis. Be abejo, nekalbu apie laiką sau, kai pavyzdžiui, kai žmogus medituoja, eina pasivaikščioti, pabūna tyloje ir gamtoje. Tačiau žiūrėti filmus, žaisti žaidimus ir bendrauti “online” visgi yra pagrindinis poilsis, kur vyksta …virtualiai.

Virtualus mano gyvenimas tampa vis gyvesnis, tikresnis. Nesigiriu ir nesakau, kad visi mano poreikiai visą laiką yra patenkinti. Ne, būna visko. Tačiau kadangi mane labiausiai domina santykiai, o virtualūs žmonės man yra tarsi gyvi, tikri, aš jaučiuosi juos pažįstanti, jaučiu juos, matau, tarsi būčiau susitikusi ir ne kartą, tai man yra keistas ir svarbus fenomenas. O gal visų mūsų ateitis?

Taigi, reiškinys:

Pirma, virtualūs žmonės virsta gyvais. Gyvai sutikti jie nei kiek nepasikeičia, nes aš nesu susikūrusi jų vaizdinio iš keleto detalių, bet technologijų dėka aš galiu matyti, kokie jie yra. Todėl man visai užtenka draugystės feisbuke.

Antra, ne tik bendravimas, bet ir visos kitos sritys po truputį virsta…virtualiomis. Ne paslaptis, kad ir tekstus jau rašo ne žmonės, o kompiuterinės programos. Skaito taip pat. Neilgai reikia laukti, kai standartinės istorijos romanas bus sukurtas kompiuterio.

Draugystė
Dalinimasis
Augimas

Taip pat saugumas, įvairovė, svarbumas. Laisvė, poilsis. Visa tai virtualu, o tarsi tikra. O kas YRA tikra? Poreikiai patys savaime juk yra nematerialūs. Visi šie išvardinti poreikiai yra tik JAUSMAS. O visi psichologai žino: kai emociniai poreikiai nepatenkinti, tai atsiliepia žmogui amžinu pinigų trūkumu. Kai poreikiai patenkinti, tokio trūkumo nebėra. Kalbu ne apie pinigų kiekį, bet apie trūkumo JAUSMĄ.

Kita vertus, tyrimai rodo, kad socialiniai tinklai sukelia depresiją. Tačiau pamąstykime, kodėl? Gal jie sukelia depresiją tiems, kurie net nesistengia patenkinti savo poreikių? Arba, kitaip tariant, kurie tik STEBI, kaip kiti tuos poreikius patenkina? Tikiu, kad žmogus, kuris aktyviai bendrauja, dalyvauja, dalinasi, randa įdomios informacijos,  jaučiasi svarbus, laisvas ir turintis draugų, tikrai nejus depresijos.

Išvada: kuo labiau patenkinsime savo poreikius virtualiai, tuo geriau gyvensime realiai.

Štai taip.

 

Tikrasis Lietuvos perlas – Druskininkai

Šis straipsnis publikuotas “Mano Druskininkai”


Štai, aš ir vėl Druskininkuose. Nuo to laiko, kai tėvas čia nusipirko seną apleistą butą, jau negaliu suskaičiuoti, kelintą kartą. Ką čia veikiu? Dažniausiai – ilsiuosi. Kartą atvažiavau rašymo sesijos, padirbėjau iš peties – parašiau net 50 puslapių naujos knygos. Porą kartų pristačiau savo knygą – Druskininkų bibliotekoje ir Eglės sanatorijoje….tačiau čia noriu parašyti ne apie tai.

Druskininkai. Kokie jie?

Nors lankiausi čia jau n kartų, kiekvieną kartą Druskininkai būna kitokie. Kas kartą būnant su kitais žmonėmis, kita kompanija, veikiant kitus dalykus šis Lietuvos perlas sušvinta naujai. Kiekvieną kartą randu čia ką nors naujo, visiškai neišbandyto arba seno-gero, pamiršto.

Taip yra todėl, kad čia yra tiek daug galimybių, net sunku visas išvardinti. Tuo labiau sunku viską išbandyti ir išragauti. Svajoju grįžti čia dar vieną kartą viena, rašyti. Rašosi Druskininkuose labai gerai, ne veltui čia gimė ir kūrė genijumi laikomas Čiurlionis. Vis dar neaplankiau jo muziejaus, bet būtinai tai padarysiu dar šiais metais.

Čia visada gerai miegu. Gerai išsimiegojus, pilnai atsipalaidavus kartais visą dieną niekur nesinori eiti iš buto, ypač turint gerą knygą arba daug kūrybinių minčių, tačiau su vaikais taip elgtis sekasi sunkiai. Todėl susiruošiam ir einam.

Nusileidus į senos statybos renovuoto namo kiemą, visada yra dvi galimybės, kur sukti – į dešinę arba į kairę. Kairėje miesto centras, fontanas ir vandens parkas, tačiau dažniausiai sukame į dešinę. Iš karto už namo auga senesnė už mane obelis, šiais metais gausiai aplipusi vaisiais, maža gatvelė, kurioje pravažiuoja tik vienas kitas automobilis, ir keleivius linksmai pasitinkantis Ratnyčėlės upelis, amžinai čiurlenantis savo mielas melodijas.

Perėjus tiltelį, praėjus Vilniaus SPA sanatoriją sukame į Dineikos parką, apaugusį šimtametėmis pušimis, į kurias reikia žiūrėti užvertus galvą. Parke pramogos ir sportas, šalia didelės parko teritorijos teka ta pati linksmuolė Ratnyčėlė.
Jei į parką nesukame, o einame toliau, prieiname autobusų stotį, o už jos – Druskonio ežeras.
Šiandien pirmą kartą (ir vėl kažkas naujo!) plaukėme vandens dviračiu. Vandens dviratis – tai toks plaustas ant vandens su kėdėmis ir pedalais, kuriuos galima minti ir sukti mechaninius dviračio irklus (motoriuką). Vairą atstoja lazdelė – galima sukti į kairę arba į dešinę. Man tai buvo pirmas kartas po maždaug 30 metų, o vaikams pirmas kartas gyvenime. Ilgai teko aiškinti, kuo vandens dviratis skiriasi nuo paprasto dviračio. Visiems buvo labai smagu pasėdėti ant lygaus kaip stiklas vandens paviršiaus, pasisveikinti su ramiai šalia praplaukiančiomis antelėmis, pasimėgauti skaisčia, vandenyje atsispindinčia saule, kvėpuojant drėgme, kylančia nuo ežero.

Pasiplaukioję dviračiu nuėjome į vaikų žaidimų aikštelę, o iš jos – prie kito ežero, kuris skirtas ne plaukioti vandens dviračiais ar valtimis, tačiau maudytis. Puikus pliažas su smėliu, gėlo vandens dušu ir kavine su ledais. Vaikams sušlapus, sukome link namų, pakeliui pasėdėdami ant Ožių, ant kurių galima užlipti laipteliais ir atsisėsti ant jų nugarų (tokios skulptūros). Pasukome asfaltuotais miško takeliais, vengdami dviratininkų, ne tik įprastų, bet ir velomobilių, labai populiarių, važiuojančių ant dviejų storų ratų, taip pat keturviečių dviračių tarsi karietų; per tiltelį, per upelį, vėl parėjome namo.

Visada labai smagu sukti ir į kairę. Gera pamatyti didelę, raudoną gotikinę bažnyčią, pereiti pėsčiųjų alėja su juokingomis figūromis ir prisėsti prie fontano, kuris šoka pagal užsakytą melodiją ir yra ypač įspūdingas vakare, kai prasideda šviesos muzika. Šokantis, dainuojantis ir spalvomis besikeičiantis fontanas. Smagu žiūrėti ne tik į jį, bet ir į visą dieną prie fontano besiturškiančius vaikus, lakstančius nuo jo purslų, sukančius iš pažiūros sunkų, bet labai lengvai pasiduodantį milžinišką akmeninį rutulį.

Aplinkui skamba įvairiausios kalbos, sutikus kur žmogų niekada nežinai, jis vietinis ar ne. Dažniausiai ne, atvažiuoja žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet daug rusakalbių. Taigi ir vaikai, sukantys didžiulį, tarsi žemės rutulį, ne vietiniai, o gali būti iš viso pasaulio. Kaip simboliška.

Kiek toliau nuo fontano yra vandens parkas, kuris yra ne tik pirmasis, bet ir (mano nuomone) geriausias vandens parkas Lietuvoje. Ten gera, tarsi namuose.

Šalia parko teka Nemunas, platus, ramus. Malonu pasivaikščioti palei upę, galima plaukti ir laiveliu (tai teko kartą daryti, kai buvome Druskininkuose dviese su drauge ir dar visai mažais vaikais). Paupiu tiesiasi graži pėsčiųjų alėja, kurioje galima sutikti karaliaus Mindaugo, žmogaus dydžio skulptūrą, arba nusiprausti veidą grožio vandens šaltinyje.

Prie upės įsikūrusios sanatorijos ir biuvetės – nameliai, į kuriuos užėjus galima nemokamai atsigerti tikro mineralinio vandens iš požeminių šaltinių. Tačiau labiausiai iš visų man patinka Eglės sanatorija, kuri susikūrė atskirą savo pasaulį – šiek tiek toliau nuo centro, nuostabiame parke -pušyne, kuriame gera vaikščioti, sėdėti ant suolelių, o vaikams lakstyti ar žaisti kamuoliu.

Tik šiais metais pirmą kartą teko išbandyti baseiną Eglėje+, ir, nors pirčių ir baseinų pasirinkimas Druskininkuose yra didžiulis, šis nukonkuravo visus kitus. Ypač su vaikais. Įspūdį paliko milžiniška, sekli burbulinė vonia, kurioje vaikai galėjo ne tik saugiai, vilkėdami baseine duodamas liemenes, patys vaikščioti, bet ir pasimokyti plaukti. Mano dar tada dvimetis pirmą kartą bijojo lįsti į vandenį, bet jau po pusės valandos su liemene plaukiojo visiškoje euforijoje, pasiekęs savo vaikiškos laimės viršūnę. Neleido ne tik jo laikyti, bet ir liesti, kaip gera buvo plaukti PAČIAM. Mums taip pat labai nedaug trūko iki laimės viršūnės – puikus baseinas, didelis pirčių pasirinkimas, viskas pagal poreikį, viskas patogu, paslaugu, švaru. Nuostabu.

Spa lieka spa, tačiau joks spa neatstos miškų. Didžiulių, natūralių pušynų. Tokių, kuriuose, atrodo, visos neigiamos emocijos atsimuša į pušų kamienus ir susigeria į žemę. Gaila, kad dauguma keliukų miškuose asfaltuoti, daug maloniau būtų pajusti tikrą žemės paviršių po savo kojomis. Tačiau, kita vertus, labai patogu važiuoti dviračiais, galima juos čia pat išsinuomoti važiuoti toli toli. O dar miškų gerybės – grybai ir uogos! Aš labai myliu mišką, todėl dažnai žygiuoju miško takeliais ir žiūriu į medžius. Liečiu juos, jaučiu juos. Jie geri. Jie priima visus tokius, kokie jie yra.

Jei norisi aštrių pojūčių – galima nuvažiuoti į Snow areną. Ji šiek tiek už miesto, reikia automobilio arba nusikelti ten Lynų keliu. Lynų kelias – tai slidininkų keltuvas, į kurį įlipti galima centre, prie Vandens parko, o išlipti prie Snow arenos. Turėtų būti įspūdinga kelionė virš miškų, upės ir ežerų, nors dar neišbandžiau. Snow arena yra dirbtinės slidinėjimo trasos, veikiančios visus metus. Mes su būsimuoju vyru, atvažiavę slidinėti į Druskininkus taip ir nepaslidinėjome, o prasėdėjome restorane pasikėlę į 50-ties metrų aukštį. Jaukiai šilumoje ragaujant tobulus patiekalus, pro stiklinę sieną galima buvo matyti, kaip slidinėja striukėmis ir kepurėmis apsiginklavę slidininkai, kaip pakyla, kaip griūna ir keliasi, aplipę sniegu.

Tačiau didesnis iššūkis nei leistis slidėmis nuo maždaug raudonosios trasos kalno, mums pasirodė išeiti į restorano balkoną – jame tikrai pajusite aukščio baimę. Balkono turėklai nematomi (stikliniai), grindys – kiauros. Apačioje, žemai žemai po kojomis pamatysite milžiniškų pušų viršūnes ir norėsis griebtis be ko, kas stabilu. Brrrr, bet įspūdinga.

Pramogų Druskininkuose tikrai netrūksta ir dideliems, ir mažiems. Neseniai atsidarė drugelių kupolas, kuriame drugeliai tupia ant rankų, galvos. Yra apvirtęs namas, kurio stogas yra grindys, o lovos, vonia ir klozetas kabo ant lubų. O jūs kas, musė? Galite tuo įsitikinti savo akimis ir savo pojūčiais. Galite karstytis medžiais Uno parke, lėkti per upę lynu arba keltis Lyno keliu…Tiesą sakant, beveik kas kartą atvažiavus randu naują, nematytą pramogą, dar daug kas liko neišbandyta.

Ir ne taip svarbu, kur pasuksi. Kur besuktum, į kairę ar į dešinę, jautiesi tarp gerai išsimiegojusių, besiilsinčių, puikiai nusiteikusių žmonių. Atsipalaiduoji ir pats, nereikia niekur skubėti. Tai poilsinis, kurortinis ir kultūrinis miestas. Daug koncertų, renginių, parodų, muziejų. Čia viskas arti, viskas ranka pasiekiama. Nori į mišką – prašom, nori prie ežero – prašom, nori į baseiną – prašom, nori procedūrų – prašom, nori kultūros – prašom, nori ramybės – prašom.

Tiesa, visai netoli Druskininkų yra Grūto parkas, kuriame surinktos senos sovietinės skulptūros ir išlaikyta tų laikų dvasia, Merkinės piramidė, kurioje ne vienas atranda ramybę ir dvasios pusiausvyrą. Yra Vilkės golfo klubas su neaprėpiamais golfo laukais, kuriame mėgėjai arba bandantieji gali praleisti puikią dieną.

Vienu žodžiu, visko daug, viskas arti ir visiems pagal poreikį. Tikras Lietuvos perlas. Man asmeniškai atvažiuoti Druskininkus norėsis dėl jų ypatingai minkšto, švelnaus, drėgno pušyno oro, ramybės ir miškų. Dar ir dar ir dar kartą.

7 valandos ir 500 eurų tarp žiemos ir vasaros

Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt Pasaulis kišenėje


Šarm el Šeichas, 10 dienų, viskas įskaičiuota

Kelionės pradžia buvo kaip ir daugumos kelionių pradžia. Mažai miegota naktis, sausos akys, nuovargis, mieguistumas. Ilgai lauktos eilės prie bagažo registracijos, patikros, įlaipinimo. Milžiniška suma (8 eurai) už keturis buteliukus vandens oro uoste. Pavargę, neišsimiegoję, vangūs pakeleiviai.

Įsitaisius lėktuvo sėdynėse, pirmasis kelionės tikslas buvo pasiektas. Niekur nebereikėjo skubėti, nieko tikrinti, rodyti, krauti ir iškrauti, pagaliau galima buvo atsipalaiduoti ir atleisti spyruokles.

Seniai neskridau užsakomuoju kelionių agentūros reisu ir iš karto pasimatė tokios kelionės skirtumai. Lėktuvas toks pats, tačiau viskas sukurta pramogai. Prieš mūsų, laukiančiųjų, akis visa įgula kartu su šauniai pasipuošusiais dviem kapitonais ir be galo gražiomis stiuardesėmis vorele, traukdami savo lagaminus, suėjo į lėktuvą. Stiuardesės, regis, bandė mus išjudinti ir apkrėsti atostogų nuotaika. Ypatingai draugiškai, netgi džiugiai bendraujančios, patariančios, parodančios. Jos puikiai suprato (o gal buvo išmokytos), jog lydi žmones į atostogas, kurioms jie, greičiausiai, taupė visus metus. Tai buvo ypatingas skrydis daugeliui šio lėktuvo keleivių. Bendravimas lengvas, švelnus, draugiškas, reikalavimai keleiviams ne tokie greižti, viskas daroma dėl jų patogumo ir atsipalaidavimo. Saugumas, be abejo, išlieka, tačiau jo reikalaujama ne taip greižtai, kai eiliniuose reisuose.

Lėktuve buvo karšta, todėl didelio temperatūros kontrasto lauke nepajutome. Išlipus dėmėsį patraukė ne šiluma, bet gana stiprus vėjas ir akivaizdus skirtumas tarp vietinių tamsiaodžių, juodų, garbanotų plaukų egiptiečių ir išblyškusios, pilkos odos lietuvių. Tarsi mėnulio gyventojai būtų nusileidę žemėje.

Kas skiria žiemą nuo vasaros

Lietuvoje žiema reiškia žieminius batus, kepures, pirštines, šalikus ir striukes, Egipte žiema reiškia šortus, marškinėlius, akinius ir kepures nuo saulės pusę dienos ir juodą tamsą, pasidabinusią nuostabiu žvaigždėtu dangumi, megztinį ir kelnes kitą pusę.

Tačiau poilsinė kelionė yra poilsinė kelionė. Kai nublanko pirmieji europiečių ir vietinių moterų išvaizdos kontrastai, kultūrinis ir klimato šokas tapo natūraliu reiškiniu, pirmosios dienos kelionės ir nesusivokimo aplinkoje įspūdžiai nugulė į praeitį, išryškėjo tokie poilsinės kelionės etapai.

Turbūt kiekvieną poilsinę kelionę galima būti suskirstyti į šiuos etapus.

Vaikystė. Vaikystės etapas reiškia nesusigaudymą naujoje aplinkoje, jos tyrinėjimą, nesuvokimą, kas gerai, kas ne, kas brangu, kas ne, kur eiti, kur ne, ką veikti, ko ne.

Pirmąją dieną kurorte jautėmės tarsi ežiukai rūke. Nemiegoję, pakeitę aplinką, šalį, žemyną nelabai gaudėmės, ką turėtume veikti, kur eiti, kas svarbu, reikalinga, kas ne. Išskyrus tai, kad reikėjo stengtis valgyti nedaug, kad nuo neįprasto maisto nesustreikuotų skrandis, reikėjo nueiti prie jūros, nes to juk ir atvažiavome, reikėjo susitikti su gidu, kad „viską pasakytų“. O jis galėjo pasakyti bet ką, mes, tarsi vaikai, tikėjome juo besąlygiškai. Juk patys nieko nežinojome. Jei būtume čia ne pirmą, o antrą, trečią, dešimtą kartą, vaikystės etapą galima būtų prašokti.

Ką valgyti, ko ne?

Vaikystė mums tęsėsi dvi- tris dienas, kol perėjome į jaunystės etapą.

Jaunystė. Jaunystės etape viskas tampa nuostabu. Viskas nepakartojama, įdomu, trokštama. Kaip čia pigu! Kaip čia gražu! Kaip įdomu! Kiek pramogų, o koks maistas!

O prekių, prekių gausybė, ir to norisi, ir to… O kokia saulė! Kokia jūra! Vanduo skaidrus, tarsi krištolas, po kojomis plaukioja žuvytės, o tie gultai tokie patogūs, kad nesinori net keltis atsinešti kavos.
O dar kava, arbata, gėrimai nemokamai! Maitinimas tris kartus per dieną, valgyk ko nori, kiek nori! Viskas buvo NUOSTABU, kol nejučia įžengėme į brandos etapą.

Branda. Brandos etape viskas maždaug tampa aišku. Aišku, ko tikėtis, ką daryti, ką galima patirti. Atsiranda rutina, kiekvieną dieną tas pats. Atsibundame nuo garsaus triukšmo – po visą viešbučio teritoriją  6 ryte nešinas be galo triukšmingu aparatu eina žmogus ir leidžia dūmus nuo moskitų. Saulė jau ryški ir šildo, tik grindys dar šaltos. Keliamės, prausiamės, rengiamės, einame pusryčiauti. Papusryčiavus (dažnai kiekvienas imame tą patį) susidedame tuos pačius daiktus ir keliaujame prie jūros. Pasiimame pajūrio rankšluosčius ir įsitaisome toje pačioje vietoje, kur ir kas dieną, prie medinio stogelio. Tepamės kremu, gulime, einame maudytis, kalbame su vietiniais siūlytojais (masažas, ekskursija, pramogos ar parduotuvės) skaitome knygas, vaikai žaidžia smėliu. Apie 12 valandą darosi karšta, pakuojamės ir einame namo. Namuose išsiskalbiame, nusiprausiame nuo smėlio ir jūros vandens, ir lygiai 13 val. keliaujame pietauti. Vėl valgome daug ir skaniai, po ilgų ir tingių pietų grįžtame į kambarį ir migdome vaikus. Vaikai užmiega, mes dažnai kartu su jais. Jei ne, skaitome knygas, ilsimės. Egiptietiška siesta.

Apie 4 valandą saulė nusileidžia, atvėsta. Vaikai prabunda, geriame kavą ir pieną su pyragėliais. Rengiamės šilčiau ir einame pasivaikščioti. Perkame, bendraujame su pardavėjais. Vietinės kultūros dalis – prekyba, jau yra virtusi legenda. Tačiau iš esmės viskas yra labai paprasta. Jei kaina būtų tiesiog parašyta ant prekės ir pirkėjas atėjęs paduotų pinigus ir pasiimtų prekę, neliktų bendravimo, kuris teikia energiją, gyvybę jų gyvenimo būdui – prekybai. Be derėjimosi pardavimas tiesiog neegzistuotų, būtų tiesiog negyvas. O tam, kad jis taptų gyvas, kainų ant prekių nėra. Yra labai daug triukų, kaip iš pirkėjo išvilioti daugiau pinigų, jei jis gudrus, tegu priešinasi, tegu derisi. Jei negudrus, tegu moka.
Grįžus iš pasivaikščiojimo keliaujame į vakarienę, valgome ne dėl to, kad alkani, bet dėl to, kad reikia. Valgome nenorėdami ir vis tiek daug. Po vakarienės virškindami per daug suvartoto maisto pasižiūrime feibuką, pašnekame su artimaisiais, atsakome į emailus ir prasideda vakarinė programa. Kiekvieną vakarą pusę devynių vaikų diskoteka, po jos programa suaugusiems. Garsi muzika visoje viešbučio teritorijoje girdisi iki 12 nakties, visi linksminasi, šoka, dainuoja, žiūri kiekvieną vakarą kitokias, pačias įspūdingiausias, programas.

Kitą dieną viskas tas pats.

Senatvė.Atostogų senatvė ateina tada, kai nebe varginančia rutina, o  įpročiu tampa keltis tuo pačiu metu nuo to pačio garso, tada, kai skrandis ima reikalauti maisto artėjant maitinimo valandai, nors prieš tai valgėme daugiau nei norėjosi, tada, kai viskas ima ne atsibosti, bet prie visko priprantama. Kaip į darbą keliaujame prie jūros, nebeieškome naujovių, pramogų, įspūdžių, kas dieną darome tą patį, bet nieko daugiau ir nenorime.

Mums senatvė atėjo maždaug aštuntą atostogų dieną. Devintą dieną vaikai atsisakė eiti prie jūros, apskritai kur nors eiti ar važiuoti. Visą dieną pražaidė kambaryje. Po kelių dienų senatvės mums ateis laikas išvažiuoti ir neišvengiamas tos dienos atėjimas sukels dvigubus jausmus. Nenorą išvykti, palikti viską, prie ko jau spėjome priprasti: savo gultų vietą prie jūros, išmoktus judesius vaikų diskotekoje, pagamintą ir šviežią maistą, daug saulės ir vitamino D, netgi tą nuodų aparato garsą, žadinantį kiekvieną rytą. Tačiau iš kitos pusės ateis palengvėjimas, kad atostogos baigėsi, galima grįžti į savo įprastą gyvenimą su naujų įspūdžių užtaisu.

Poilsinė kelionė: vartok, kiek gali

Vartojimas yra pagrindinis poilsinių atostogų užsiėmimas. Vartojama viskas – jūra, saulė, maistas, kultūra, pramogos. Pramogų galima vartoti, kokių tik širdis geidžia – pasivažinėjimas keturačiais, pajodinėjimas kupranugariu, piramidžių lankymas, Kairas, Delfinariumas, paviršinis ar giluminis nardymas, plaukojimas laiveliu, tablete, vandens dviračiais, pasiskraidymas parasparniu, nusileidimas parašiutu, beduinų lankymas…ir prekės prekės prekės. Net jei nieko neplanuojate pirkti, greičiausiai vis tiek prisipirksite. Viskas atrodys pigu, be to, jų pardavėjai yra tobuli. Jie taip moka sudominti, užburti, pristatyti, kad geriau nepasikabinti ant jų kabliuko, bet išeiti nieko nepirkus, o grįžus namo viską dar kartą apgalvoti ir pirkti kitą kartą.

Netgi jei nesinori niekur eiti, visas vartojimo rojus yra sukurtas tiesiog viešbučiuose. Čia galite ir pasikeisti pinigus, ir apsipirkti (dažnai pigiau, nei mieste), pasidaryti masažą, kaukę, pasiplaukioti, paskraidyti, panardyti, be abejo, pasimėgauti saule ir jūra. Įspūdžių džiaugsmas taip pat vartojama prekė, už kurią reikia mokėti. Jis liejasi per kraštu jaunystės periodu, tačiau atėjus atostogų senatvei visas vartojimo džiaugsmas jau būna nublankęs. Nesinori nei eiti prie jūros, nei skristi, nei plaukti, nei važiuoti, nebesinori ir saulės. Viskas tik dėl to, kad reikia. Juk atostogos, juk atvažiavome, juk sumokėjome, reikia pramogauti. Tačiau kai ateina atostogų senatvė (vieniems ji gal būt ateina po kelių dienų, kitiems po kelių savaičių), tai ženklas, kad laikas važiuoti namo.

Pavargusiems nuo darbo, kasdienybės, blogo oro, saulės ir šviesos trūkumo, prasto maisto žmonėms – tokios atostogos tikra atgaiva ir gyvenimo saldainis. Tačiau norintiems daugiau nei tik vartoti saulę, jūrą, įspūdžius ir kultūrą galbūt norisi kažko kito. Kiekvienam savo, kiekvienu gyvenimo etapu.

Kelionė į Ameriką su vaikais. Įspūdžiai. II dalis.

Pradžia

DRYŽUOTAS MIESTAS 

Na ir ką gi mes pamatėme pirmajame dideliame mieste po savaitės keliavimo per mažus miestelius Ramiojo vandenyno pakrante?

Krūvas, krūvas, krūvas benamių. Mums tikrai buvo baisu, kai nusprendėme pasivaikščioti per miestą. San Franciskas nedidelis, visas jis siekia tik 7 mylias, tai yra apie 10 kilometrų. Tik išėję, kaip visada anksti, patekome į žmonių, įsikibusių į kavos puodelius, srautą. Stengėmės neatsilikti, bet netrukus pastebėjome juodą gumulą, gulintį tiesiog šalia skubančių kojų. Jaunas (kiek galėjau suprasti iš nugaros) žmogus, užsimaukšlinęs kapišoną miegojo. Tiesiog čia, prie pat kojų, gatvėje. Vėliau darėsi dar įdomiau. Visi dirbantys sulindo į ofisus, liko tik pavieniai praeiviai, mes ir benamiai. Priešais mus eina moteris su palyda, avinti krokodilo odos bateliais ir tokia pačia rankine, dėvinti baltas kelnes, figūrą nuliejančiu paltuką, šukuoseną (ją iš karto pastebėjau, kaip išsiskiriančią iš bile kaip apsirengusių žmonių masės). O visai šalia storu purvo sluoksniu apaugusių, skarmaluotų būtybių krūva.

Ir jie nesėdi ramiai. Jie kapstosi šiukšlių dežėse, rėkauja, keikiasi. Ką mes žinome, ką jie dar gali padaryti. Kad būtų ramiau, paklausėme policininkų, ar mums saugu va taip, su dviem vaikais nešynėje ir skėtuke pereiti visą miestą. Jie patikino, kad jei eisime dienos metu ir niekur nesuksime nuo pagrindinių gatvių, bus saugu. Įtikinti autoritetų, patraukėme.

Kaip ir Amerikos vėliava, San Franciskas yra dryžuotas. Dešimt minučių einame ramia, padorių žmonių juosta, paskui skubame tamsia, baisia, benamių siautėjimo juosta. Kitas dešimt minučių kone išsižioję spoksome į alternatyvius žmones įvarių spalvų plaukais ir rūbais, dar dešimt minučių trunka pereiti rytų šalių gyventojų juostą. Paskui ir vėl benamiai. Vėl skubantys kavos gėrėjai. Rodos, kad tie žmonės ten ir gyvena, tose dešimtyje minučių, nes kontrastas toks didelis, kad net nuostabu, kaip jie beveik nesusimaišo.

Visus, tiek benamius, tiek kavos puodelinius, tiek spalvotuosius, sieja vienas pastebimas bruožas –  tai tamsumas. Juodi plaukai, tamsi oda. Dar daugiau nei dauguma –  azijiečių. Regis, visa Azija suvažiavo į San Franciską.

Miestas kalvotas, todėl grįžti pėsčiomis jėgų neliko. Prisižiūrėjome pakankamai. Uber vairuotojas, saugiai vežantis mus atgal į butą, sakė, kad valgyti benamiai gauna, nes kitaip pro juos visai nebūtų galima ramiai praeiti. Turi jie kur nusiprausti ir išsiskalbti. Tačiau jų tiek daug, kad akivaizdu, jog tai ne pavieniai žmonės, o visa sistema šiepia savo dantis. Taip, kaip ir mus likimo valiai paliko su giliai į vaiko kulną įstrigusia rakštimi, todėl, kad negalėjome susimokėti, nuo bankrutavusių sistema nusisuka. Jie nepapuola į Amerikietiškos svajonės kontekstą. Jie nenaudingi ekonomikai. Tegu gyvena sau kur nori. Arba bėgi į darbą su visais, paskubom gerdamas kavą, arba iškrenti iš žaidimo. Va taip.

Pagalba vieni kitiems ateina tik iš žmonių, tik iš bendruomenės. Jei neturi artimos bendruomenės, jei esi vienas ir neturi pinigų, mažiausia nesekmė gali tave sužlugdyti.

Per tuos benamius nemačiau gerai ir pačio miesto. Visą laiką vijosi baimė, kad tuoj vėl išlys skarmaluota rėkianti krūva. Nors vietiniai vienu balsu tvirtino, kad tai šaunus miestas. Labai europietiškas, jaukus, nedidelis. Nusukus į gyvenamųjų namų gatvelę pamatėmė ir gana ramų rajoną, apstatytą tipiškais San Francisko namais su laiptais link paradinių durų ir laiptais per visą namo sieną. Čia gyvenantys tiesiog susikuria savo jaukaus gyvenimo burbulą ir nebemato to, ko nenori matyti. Jei žinai, kurios juostos bus juodos, jas tiesiog apeini. Logiška.

O jei viskas atsibos, visada galima atvažiuoti į San Franciską prisijungti prie benamių. Saulė, palmės, žiema šilta, gamta nuostabi. Valgyti duoda.

INDĖNŲ DVASIA SKLANDO ORE 

Visų  vietinių akys ima blizgėti, kai pasakome, kad važiuosime į Yosemite parką. Net tų, kurie ten niekada nėra buvę. O tokių yra dauguma, nors ir didžiuojasi savo parkais, retas kuris palieka savo susikurtą gyvenimo burbulą. Taip pat ir prezidentas Linkolnas 1864 metais paskelbė šią teritoriją saugoma, net nebuvęs joje. Moteris turizmo informacijos centre prisipažino, kad kai prieš 20 metų pirmą kartą ji apsilankė Yosemite nacionaliniame parke, metė darbą ir atvažiavo čia gyventi.

Amerikiečiai sako, kad apsilankymas šiame žemės kampelyje yra wow rinkimas. Ir jie visiškai teisūs, nes vaizdai – žodžiais nenusakomi. Stūkso debesis pranokstančios uolos, iš jų kriokliais krenta gyvybės vandens šaltiniai. Srauni ir linksma upė, milžiniški šimtamečiai medžiai. Lakstančios voverės ir ore nardantys ereliai. Šioje nuostabioje teritorijoje alsuote alsuoja gyvybė ir istorija. Šie kalnai mena daug daugiau, nei nori prisiminti amerikiečiai. Šie medžiai matė visai kitokį pasaulį, nei tobulai nutiestais takeliais, kelio ženklais, tuoletais ir viešbučiais įrėmintas jis atrodo dabar.

Jei medis galėtų kalbėti, kiek daug jis papasakotų. Vienas toks auga indėnų kaimelyje Yosemite nacionalinio parko muziejuje. Kai priliečiau jo šoną, man pasirodė, kad medis pyksta. Pyksta, nes jis matė visai kitokį gyvenimą. Matė moteris ir vyrus, gyvenančius išvien su gamta, laimingus, ramius žmones.

Tai buvo visai neseniai, tik prieš šimtą metų. O kas yra šimtas metų palyginus su tūkstančius  metų besitęsiančia indėnų kultūra?

Visai neseniai šiame parke stovėjo vigvamai, kuriuos iš medžių žievių statė vietiniai indėnai. Juose kūrenosi kvapni ugnelė, bočiai mokė vaikus dirbti strėles ir pinti pintines, moterys virė gilių arbatą ir supavo kūdikius, vyrai medžiojo ir žuvavo. Jie buvo laimingi. Gyveno išvien su gamta, kuri jiems buvo švelni. Uodė pušų sakus, žaidė kankorėžiais ir vaikščiojo negirdimais žingsniais. Puošėsi erelių plunksnomis, gėrė tyrą kalnų vandenį ir meldėsi savo dievams.

TŪKSTANČIUS metų čia gyveno indėnai. Amerikiečiai sudegino jų kaimus, atėmė maistą, ginklus, o pačius išvarė į kitas, ne tokias gražias ir turtingas vietas. Suvokiant tai, regis, kiekvienas medis žiūri į tave su priekaištu ir nuoskauda, kaip į įsibrovėlį.

Tūkstančius metų čia sirpo ir gyvavo indėnų dvasia, kaipgi ji galėjo per kelis šimtus metų išblėsti?.. Ir neišblėso. Ta Dvasia vis dar sklando. Indėnų dvasia persimaišiusi su skriaudos energija. Mes juk žinome, ką reiškia, kai ateina svetimi ir bando išvaryti tave iš tavo namų. Tačiau mes, lietuviai, atsilaikėme. Jau 4000 metų gyvename prie Baltijos jūros. Rovė, neišrovė, skynė, nenuskynė. Indėnams pasisekė mažiau. Juos išvarė,  juos sunaikino. Jų nebėra. Tokių, kokie jis buvo anksčiau, nebėra. Su tūkstantmete kultūra ir paveldu. Tai didžiulė skriauda. Milžiniška. Bet, kaip suprantu, apie tai nekalbama. Istorija prasidėjo tada, kai Kolumbas išlipo į šios žemės krantą.

Jei Kolumbas nebūtų atplaukęs, o po šimto metų nebūtų apsigyvenę pirmieji piligrimai iš Europos, galbūt ir mes negalėtume šiandien lankyti šio puikiai įrengto, kvapą gniaužiančio parko. Čia vis dar, kaip ir tūkstančius metų, gyventų indėnai. Siūtųsi sau apdarus ir sumedžiotų žvėrių odos, puoštųsi erelio pluksnomis ir drožtų strėles. O galbūt mes galėtume čia lankytis, bet ne pas amerikiečius, o pas indėnus. Gyventi jų viešbutyje vigvame, pirkti jų pagamintus suvenyrus ir drabužius, valgyti jų gaminamą maistą, stebėti jų kultūrą. Galbūt. Tačiau taip nėra. Ta didžiulė indėnų skausmo ašarų išdeginta žaizda žiojėja. Kiekvienas, bent kiek jaučiantis ir mąstantis žmogus ją jaučia.

Štai tokie įspūdžiai iš nuostabaus Yosemite nacionalinio parko.

JŲ BROLIAI KALNAI, JŲ SESERYS UOLOS 

Aukštai kalnuose, ten, kur užlipti pėsčiomis užtruktų visą dieną, gyvena Sekvojos medžiai. Sekvojos medžiai yra aukščiausi ir storiausi medžiai pasaulyje. Ir seniausi. Jų amžius siekia ir 3000 metų. Įsivaizduojate, net tūkstantį metų iki Kirstaus gimimo šie medžiai jau augo ten, kur juos matome dabar. Stulbinantis patyrimas. Jų aukštis – daugiau kaip 20 aukštų pastato. Jų plotis toks, kad nuotraukoje šalia tokio medžio žmogutis atrodo kaip mažas paukštelis ant namo stogo. Ir jie be galo stiprūs. Tokie stiprūs, kad jų broliai galėtų būti kalnai, o seserys uolos. Jie bus paskutiniai, kurie išnyks iš šios žemės, pasibaigus jos galiojimo terminui.

Vienas medis “pabučiuotas” žaibo. O gal iš pavydo jų stiprybei žaibas norėjo jį sudeginti. Ir ką? Nieko. Truputį apsvilusi apačia, bet viršūnė žaliuoja lyk niekur nieko. Žaibas sužeidė, tas tiesa, bet medžio šerdis gyva ir dar gyvens kelis šimtus metų.

Būtų labai įdomu paklausyti, ką tie medžiai kalba. Juk jie gyvena čia jau taip seniai.

O jei nesigirdi, tai bent jau paliesti Sekvojos medį, pasisemti iš jo tos stiprybės, kurią jis kaupia ne vieną tūkstantį metų. Pasisveikinti su jo broliais, kalnais, pamoti linksmai išdykaujantiems kriokliukams.

Nors užtrukome tik šiek tiek daugiau nei valandą, nes Sekvojų miške vis dar žiema, o mes nebuvome tinkamai apsirengę, Brigitos kojos tuoj buvo šlapios, Kasparas rėkė vos atgaudamas kvapą, kad neleidžiame jam pačiam eiti per sniegą, bet įspūdis buvo vienas stipriausių. Ir ne tik mūsų įspūdis, kiekvieno, apsilankiusio šiame miške. Prezidentas Ruzveltas, vieną naktį praleidęs piknike po Sekvojos medžiu, po to sakė: “Jaučiausi kaip šventykloje”. Sutinku su juo. Jausmas grįžus iš šio miško panašus, o gal dar stipresnis, nei grįžus iš bažnyčios.

LAIMINGI ŽMONĖS KELIAUJA

Londono oro uoste, laukdama persėdimo į kitą lėktuvą, apžiūrinėjau oro uosto knygas. Viena ypač patraukė dėmesį “Laimingi žmonės skaito ir geria kavą”. Pasaulinis bestseleris. Aš dar pridurčiau, laimingi žmonės keliauja.

Dvi savaitės prabėgo kaip laiminga akimirka. Regis, atvykus tik užsimerkėme, o dabar atsimerkiame ir jau reikia iš čia išskristi. Laimei, kad nuotraukos ir prisiminimai dar ilgai gyvens mūsų mintyse. Grįžtame atgal į realybę, tačiau pamačius ir patyrus tai, ką patyrėme mes, viskas yra kitaip. Mes buvome Amerikoje. Mes mirkėme kojas vandenyne, grožėjomės jo pakrantėmis, valgėme Amerikietiškus burgerius ir prausėmės chloruotu jų vandeniu, griaužiančiu akis. Bijojome ir gailėjomės benamių, žaidėme bendruomenių įrengtose vaikų žaidimo aikštelėse, lėkėme amerikietiška Tojota amerikietiškais keliais, skaitėme jų labai aiškius ir paprastus užrašus, bendravome su praeiviais, sėmėmės stiprybės iš Sekvojos medžių, šildėmės Kalifornijos saulėje. Tikiuosi, ne paskutinį kartą.

Ne viskas čia tobula. Ne viskas gražu. Tačiau žmonių paprastumas, pozityvumas, komunikabilumas, nuostabi gamta ir atostogų su visa šeima laisvė šias dvi savaites pavertė labai svarbiomis. Ir mums, ir vaikams.

Beje, kelionė su vaikais buvo šimtą kartų geresnė, nei kelionė būtų be jų. Ir ne tik dėl to, kad jie patyrė tokius įspūdžius, kuriuos prisimins visą gyvenimą, arba bent jau pamatys nuotraukose, bet todėl, kad būti kartu su visa šeima yra didelė jėga. Dalinimasis patirtimi labai stiprina tarpusavio ryšį, gerina santykius. Mažasis visą laiką, kaip priklijuotas, buvo prie tėčio, būdamas jau nebe kūdikis pirmą kartą taip ilgai matydamas jį šalia. Mes esame jėga, kai esame kartu. O sunkumai, kurie kyla..tokie kaip miego trūkumas, pykinimas mašinoje, isterikos atsibodus sėdėti prisegtiems kėdutėje, ar nerealūs reikalavimai…yra tokios smulkmenos, kurių net neverta minėti.

Tik vieną dalyką kitam kartui išmokau tikrai, pasimokiau visam laikui. Keliaujant būtina yra įsigyti atskirą kelionių sveikatos draudimą ir gerai išsiaiškinti jo sąlygas. Mes turime tik tą, kuris galioja kartu su kreditine kortele, tačiau jo mažai, kad jaustumėmės saugūs. O visa kita: benamiai, chloruotas vanduo, net kainos yra išgyvenama. Keliaukite! Jau geriau nenusipirkti naujos suknelės, batelių, naujos sofos ar mašinos, bet nuvažiuoti ten, iš kur grįžus įspūdžiai liks visam gyvenimui. Didžiulį įspūdį padarė panaši į mūsų kultūra, o kas lauktų Indijoje, Kinijoje, ar Vietname? Keliaukite! Tik kelionėse galima išgryninti mintis ir pamatyti, ko net neįtarėme esant iki šiol.

Amerika dryžuota, kaip ir jos vėliava. Tačiau jos danguje, kaip ir vėliavoje, žiba žvaigždės. Tai ne tos žvaigždės, kurios yra nepasiekiamos, aukštai virš galvų, danguje. Bet tos, kurios šviečia kiekviename žmoguje. Amerikos vėliavoje, kaip ir pačioje šalyje, žiba kiekvienas amerikietis.

Niekada neturėjo tikslo būtinai nuskristi į Ameriką. Bet čia apsilankiusi, suprantu jos traukos paslaptį. Suprantu, kodėl ją aplankę įsimyli šią šalį. Čia gali būti tuo, kuo nori. Čia gali daryti tai, ką nori. Čia gali užsižiebti, kaip dar viena žvaigždelė Amerikos vėliavoje. Čia gali žibėti, kaip žvaigždė, gali ir užgesti.

Viskas priklauso nuo Tavęs.

Publikuota “Tavo vaikas”

https://www.tavovaikas.lt/lt/lavinimas-ir-ugdymas/g-6148-laimingi-zmones-keliauja-i-amerika-su-mazais-vaikais

Kelionė į Ameriką su vaikais. Įspūdžiai. I dalis.

Kai išsiruoši į kelionę į Ameriką, gali būti, kad susiruoši į vieną svarbiausių savo gyvenimo kelionių. Amerikos skleidžiama kultūra pasaulis persigėręs per daug, kad tai būtų tiesiog tolima ir brangi kelionė. O jei dar išsiruoši visa šeima, kartu su vaikais, iš kurių Brigitai tik treji, Kasparui pusantrų, tai tampa jau ne tik tavo, bet ir visų giminių ir pažįstamų gyvenimo įvykiu.

Taigi, kelionė į Ameriką su vaikais. Nuo ko pradėti?.. Ką gi, pradėsiu nuo pradžių. O pradžia visada prasideda nuo čia, ten, kur esu DABAR. Dabar sėdžiu ant penkiomis storomis pagalvėmis apramstytos sofos Venturos miestelyje, Kalifornijos valstijoje. Tokiomis storomis, kad vos užtenka vietos užpakaliui. Pasidėjusi ant kelių kompiuterį, kojas ant stalo, bandau aprašyti kelionės įspūdžius, kol jie dar neišblėso ir kol dar “gyvas” kompiuteris, nes adapteris, kurį nusipirkome Londono oro uoste, pasirodo netinka mano kompiuterio pakrovėjui.

Atskridome tik vakar. Vaikams gerai, jie užmiega tada, kai jiems patogu ir norisi, o mes su vyru vis dar stipriai jaučiame laiko zonų pasikeitimo požymius – nuovargį, mieguistumą, galvos skausmą.

Kelionė truko dvidešimt aštuonias valandas, skaičiuojant su visomis pertraukomis ir laukimais oro uostuose. Skaičiuojant su nakvyne viešbutyje Stokholme – trisdešimt šešias valandas. Tai yra, parą su puse. Iš namų išvažiavome penktą valandą po pietų trečiadienį, airbnb “viešbutyje” pas Renatą buvome penktą valandą ryte penktadienį. Laiko skirtumas tas valandas suprastino ir dabar čia yra vis dar tas pats penktadienis, penkios valandos po pietų.

Nors atjaunėjome devyniomis valandomis, tačiau miego trūkumas tas valandas pasiėmė su kaupu. Aš gal ir nebūčiau pasiryžus tokiai ilgai kelionei su mažais vaikais, bet…ak, ta reklama.

Lapkričio 24 dieną, Juodajį penktadienį, į mano, kaip ir į milijono kitų žmonių elektroninį paštą atėjo pasiūlymas nuskristi į Ameriką už 200 dolerių. Tikslios kainos nebeprisimenu, bet suma neviršijo 250 dolerių. Jau keletą mėnesių iki tol mes kalbėjome apie galimybę sekančias atostogas praleisti Amerikoje, bet mąstėmė apie poros metų laikotarpį. Tol, kol atėjo toks pasiūlymas! Kur gi rasime pigiau? Reikia imt!

Azarto įkarštyje nepastebėjome, kad sudėjus suma sumarum, bilietų kaina išėjo ne ką ne mažesnė, nei pirktume eilinius bilietus iš Vilniaus į JAV. Prie kainos prisidėjo registruotas bagažas, dar reikėjo užsakyti maistą lėktuve. Kelionės draudimas, viešbutis Stokholme, iš kurio Arlandos oro uosto ir buvo mūsų pigiojo skrydžio siūlymas. Nepastebėjome ir to, kad kelionė truks dvidešimt aštuonias valandas, skaičiuojant su visomis pertaukomis ir laukimais oro uostuose. Skrydis iš Stokhomo, persėdimas Londone. Iki Stokholmo dar vienas skrydis. Jei skaičiuosime su nakvyne Stokholme, kelionė truks trisdešimt šešias valandas. Tai yra, parą su puse, su kūdikiu ir mažu vaiku mes gyvensime oro uostuose ir lėktuvuose.

Na ką gi. Ką įsigyji, su tuo reikia susidraugauti.

Nesuderinti skrydžių laikai išrašė nemažą sąskaitą už nakvynę prie Stokholmo oro uosto. Pinigai dideli, nakvynė prasta.  Miegas dviaukštėje lovoje, kambaryje-spintoje, kuris buvo toks mažas, kad vos tilpo lagaminai, kažkodėl neėmė. Kelias valandas nusnūdę, penktą ryte kėlėmės, kad spėtume į lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur persėsime į tarpatlantinį.

Nepaisant miego trūkumo, prie kurio augindami du mažus vaikus esame jau pripratę, mūsų gyvenimo kokybės kreivė per vieną dieną neįtikėtinu greičiu šovė į viršų. Mažulytį, tiesiog vaikišką lėktuvą iš Vilniaus į Stokholmą, kuris taip staigiai leidosi, kad net skaudėjo ausų būgnelius, pakeitė tarpatlantinis, tas, didžiulis, kurį iki šiol mačiau tik filmuose. Trys eilės, po tris sėdynes, aštuoni tualetai, karštas maistas, pirma klasė priekyje, asmeniniai plančetiniai ekranai, pilni filmų. Brigita kaip užburta žiūrėjo filmukus, Kasparas nepavargdamas lakstė tarp eilių. Miegą ir vėl teko pamiršti.

LAIMĖ YRA MEZGIMAS 

Kai po trisdešimt šešių valandų kelionės atskridome į Los Anželą, aplinkos suvokimo aštrumas jau buvo gerokai nusilpęs. Dviejų nemigos naktų jausmas labai panašus į savijautą išgėrus daug alkoholio. Miglotai prisimenu, kaip išėję iš oro uosto ieškojome automobilių nuomos punkto. Kaip grįžome apsižiūrėję, kad nešame Kasparą, nes pamiršome vežimėlį. Kaip laukėme, kol galėsime jį atsiimti. Atsimenu žmonių minias, ant oro uosto grindų besivoliojančius savo vaikus, iki bambų išsimozojusius ledais su natūraliomis uogomis. Juoda moteris, autobuso vairuotoja, besikalbanti tai su mums, tai su praeiviais gatvėje, tai su kitais vairuotojais, su kuriais tik per plauką ką tik nesusidūrė.

Ir pagaliau naujumu kvepianti, puiki, graži kaip pilka gulbė Tojota, kurią nuomavimo punkte mums leido pasirinkti, nors užsisakėme visai kitą, pigiausią.  Iš miego limpančios, fizinėmis pastangomis palaikomos atmerktos akys, kol vyras bando perprasti amerikietišką vaikiškų automobilio kėdučių sistemą. Ir pokalbis su savimi, įkalbinėjimas nepasiduoti, neišnykti, kol neatvažiavome tas likusias aštuoniasdešimt mylių nuo miesto į airbnb viešbutį pas Renatą.

Atvykome vėlai vakare, o mūsų mažosios visatos sakė, kad tai ankstyvas rytas. Nemiegojome dvi paras. Miegas po viso to buvo giliausias ir juodžiausias miegas per visą mano gyvenimą. Juoda, gili bedugnė, į kurią įkrenti tam, kad išnyktum, reprodukuotumeisi ir atgimtum vėl, iš naujo.

Pagaliau keliom valandom išnykę, turėjome vėl susirinkti save į daiktą, nes atsibudo vaikai. Išgėrę po dvi paracetamolio  ir papusryčiavę užkandžių iš lėktuvo likučiais, važiuojame į Holivudą. Daug mašinų važiuoja ta linkme, gatvė pilnutėlė. Visi automobiliai nauji, prabangūs, blizgantys. Priešais mus juda sidabrinė  Subaru, nors apie mašinas ne ką teišmanau, matau, kad labai prabangi. Žvalgausi pro langą, gurkšnoju kavą iš McDonaldo ir atsakinėju į tūkstanį Brigitos klausimų. Sustojame.

Akys užkliūna už ant priešais važiuojančios Subaru gale esančio užrašo: “Happiness is knitting” (laimė yra megzti). Ne prabangios Subaru vairavimas, bet mezgimas yra laimė. Gili užuomina. Ir, turbūt, teisinga. Tačiau, vairuoti tokį automobilį (nors ir ne Subaru, užtenka ir Tojotos) sukuria tokį didelį komfortą (ypač, kai to nedarai kasdieną), kad tai labai panašu į laimę. Bent jau aš ją tikrai jaučiu. Jaučiu gryną laimę. Ypač, kai sėdi tokiame automobilyje su mylimiausiai savo žmonėmis, važiuojančiais kartu atostogauti.

Mus pasitiko siauros gatvės, mažos parduotuvėlės, daug nepažįstamų aktorių plakatų ir slėpynių žaidžiantis Holivudo užrašas. Vis pasirodo, mirkteli ir vėl prapuola. Niekaip neįveikėme Holivudo gatvių labirinto, niekaip neradome to vienintelio išėjimo iš jo. Trisdešimt šešias valandas keliavusiems, kelias valandas pamiegojusiems žmonėms tai buvo neįveikiama užduotis. Klausėme žmonių, visi mums minėjo nuorodas “you can not miss” (kurių negali nepastebėti). Juk viskas čia yra labai paprasta. Žmonės Amerikoje savo gyvenimą susitvarkė taip, kad būtų paprasta. Jos buvo, buvo, tos nuorodos, bet mūsų akims. Vietoj jų pastebėjau daugybę kitų nuorodų, kurios amerikiečių gyvenimą daro paprastą ir aiškų.

Jei yra fontanu trykštantis vanduo, bus parašyta “Hand wash” (rankų plovimui). Kad būtų visiems aišku, kam tą vandenį galima naudoti. Jei yra bažnyčia, bus parašyta “Christian church” (Katalikų bažnyčia) ar “Methodist church” (Metodistų bažnyčia), kad nereikėtų eiti aplinkui bandant išsiaiškinti, kokia čia bažnyčia. Jei yra parduotuvė, bus aiškiai parašyta, kas joje parduodama. “Coffee only” (tik kava) arba “Food for dogs only” (tik šunų maistas), arba “Family friendly house” (namas, skirtas šeimoms). Ar –  “Fine for littering 1000 dollars” (bauda už šiukšlinimą 1000 dolerių). Parkavimas invalidų vietoje, bauda 250.

Ir švaru, nei šiukšlelės. Ir nereikia sukti galvos, kas bus, jei prisiparkuosi invalidų vietoje. Ar galima vandenį gerti ar ne, kur rasti kavos, šunų maisto, ar kuriam name apsigyventi su šeima…viskas aiškiai pasakyta. Paprasta. Beje, parkavimas visur nemokamas. Tai tikrai super.

O žmonės čia ne tik pripratę gerai, bet paprastai gyventi, bet yra ir YPATINGAI mandagūs. Švelnūs, negi pasakyčiau. Galvojau, kaip būtų galima tiksliausiai apibūdinti tokį jų bendravimo būdą. Pasakyti švelnus, manau, tiktų labiausiai.

Tai pasijautė jau lėktuve. Kaip stiuardesė ar stiuardas siūlo kavos ar užkandžių, kaip klausia, kaip sekasi, kiek metų vaikams ir ar viskas gerai. Parduotuvėje, už kurią užsukome grįždami iš Holivudo, į maišelius prekes pakuojančiam vyrui jo viršininkė priėjusi tris kartus atsiprašė, kad ji jam turinti duoti pastabą, nes jis kažką daro ne taip. Toje pačioje parduotuvėje mokėdami prie automatinės kasos pagyvenusi pora padarė klaidą ir pakvietę pagalbą atsiprašinėjo, kad sutrukdė. Priėjusi pardavėja nesakė, kad toks jos darbas, o tik dar mandagiau atsakinėjo, kad nieko tokio, ji neprieštarauja jiems padėti.

Holivudas mūsų neįsileido, bet paprasti žmonės priima labai draugiškai. O tai svarbiausia.

Viską bandysiu rašyti, jei tik rasime, kur parduoda tinkamą adapterį. Gal bus parduotuvė “Adapters for Rasa computer only”. Reikia tikėtis.


SANTA BARBAROS BENAMIAI

Keista buvo minti miestelio, kurio pavadinimas toks pats, kaip ir kultinio serialo, gatves. Ypač kai visai neseniai, regis, vakar, mes negalėjome peržengti šio stebuklingo pasaulio sienos. O šiandien einu sau Santa Barbara gatvėmis. Rodos, iš už kampo tuoj išlįs Kely ir Kruzas Kastilio. O gal susitiksiu Lionelį ir Augustą. Tačiau taip rodėsi tik septintą valandą ryte, kai dar miegančiomis miestelio gatvėmis traukėme link pajūrio. Vaikai užmigo penktą vakaro, atsibudo penktą ryto. Ką veikti atsibudus penktą ryte?..

Apsimiegojusios parduotuvių pardavėjos dar tik vėrė duris į ką tik nuplautas gatves, o kartu su jomis iš savo urvelių ėmė lįsti ir vietiniai Santa Barbaros gyventojai. Tik mažai iš jų buvo gražių, besišypsančių, serialo herojus primenančių amerikiečių. Gal šie dar miegojo, o rytinį miestelį okupavo benamiai. Apsiskarmalavę, apaugę, velkantys savo mantą. Rėkiantys, besikeikiantys. Amerikietiška svajonė ne visiems išsipildė, tai akivaizdu.

Ir tai nebuvo pirmas mūsų “susipažinimas” su Amerikietiškos svajonės aukomis. Buvome sustoję prie puikios vaikų žaidimo aikštelės. Netoliese nuo aikštelės ant suoliuko sėdėjo grupelė apsiskarmalavusių žmonių ir atrodė, kad rūpinasi tik savo reikalais. Lyg ir laukė autobuso, lyg ir. Brigita užsimanė į tuoletą. Tai buvo ne problema, nes jau spėjome suprasti, kad šalia kiekvienos žaidimų aikštelės ar bet kokios kitos žmonių susibūrimo vietos yra pastatyta po gerai prižiūrimą viešą tuoletą su popierium, servetėlėmis ir savaime nusileidžiančiu vandeniu. Bet jis buvo užimtas. Šalia kriauklės stovėjo tuščias stipriojo gėrimo butelys. Brigitai beterpsint, o man įkalbinėjant ją laikyt, iš tuoleto išėjo dvi pavargusios benamės, besišypsančios “a mnie vsio ravno” šypsena.

Viskas atrodė ramu, kol mes užėjome į vidų. O tada už durų prasidėjo toks erzelis, lyg būtų susitikęs susijaudinusių ančių būrys. Girdėjome, kaip jos rėkia viena ant kitos, keikiasi ir kone mušasi. “…little baby needs a bathroom! Baby need a bathroom!!! Little girls need to go!! Fuck you! You eat shit! Ei, little child is in there…”, ir taip toliau. Gerai, kad mano vaikas nieko nesuprato, todėl neišsigando. Mums plaunant rankas, viena iš erzelio dalyvių priėjo ir pasiėmė tuščią butelį. “Sorry”, sako.

Jaunas vyras, apaugęs kelių mėnesių barzda, sėdėjo prie gatvės stulpo laikydamas kartono gabalą su užrašu “Starving. McBroke” (Badauju. Mc Bankrotas). Vaizdas buvo toks graudus, kad juokas neėmė. Nors jis bandė juokauti, prie bankroto pridėjęs Mc, kaip prie McDonaldo. Tas vaizdas mane taip sujaudino, kad ilgai negalėjau jo pamiršti. Kodėl nesustojome ir nedavėme jam pinigų?.. Juk žmogus alkanas. Čia, Amerikoje! Prie Santa Barbaros!

Jau po dviejų dienų tapo akivaizdžiau už akivaizdu, kad žaidimas vabank iš Amerikietiškos svajonės turėti viską, ko tik geidžia širdis, dažnai pralaimimas. Pralaimėjęs žmogus lieka be nieko. Virtinė neteisingų sprendimų, ir jis gatvėje. Tiesiogine to žodžio prasme.


Santa Barbaros elektros prekių parduotuvės vitrinoje nebuvo parašyta kaip tikėjausi, bet žodžiai: “Išpardavimas, parduotuvė užsidaro”, atkreipė dėmesį. Adapteris puikiai tiko ir kainavo tik šešis dolerius. Labai pigu. O visa kita kainuoja daug. Maisto parduotuvėje išleidome beveik šimtą eurų ir neužteko nei dviem dienom. Kartą pietavome picerijoje, labai kukliai, sumokėjome 50. Iš jų – 8 doleriai rekomenduotų arbatpinigių. Pusryčiai McDonalde kainavo 20, vakarienė greito maisto užkandinėje 17. Maistas ne pigesnis nei Lietuvoje, pavalgyti keliaujančiai šeimai reikia bent 60-90 eurų dienai. Blogiausia, kad pigiausias yra greitas ir nesveikas maistas.

Nors… storų žmonių mažuma. Visi negražūs (niekur nemačiau baltų amerikietiškų šypsenų, išskyrus reklamose), atrodo suvargę, ne laiku pasenę, beje, apskritai nesimato daug jaunimo, nei vaikų; apsirengę jie prasčiau nei pas mus (tikrai, tai stebina labiausiai, amerikonai rengiasi TRAGIŠKAI), tačiau dauguma liekni ir tiesūs. Gal nuostabi, tiesiog kvapą gniaužianti gamta verčia išsitiesti. Viskas labai švaru, sutvarkyta, išpuoselėta, kaip ir reikia tikėtis, tačiau tokios gražios gamtos dar nesu mačiusi.

Kovo pradžioje (o gal ir visus metus) kiekvienas krūmas žydi nuostabiausių spalvų, įvairiausių dydžių žiedais. Tolumoje boluojantys kalnai ir įvairių formų kalvos, žali kloniai ir putojantis vandenynas. Čia balto smėlio pakrantė, truputį toliau – bangos skalauja didingas uolas. Visur gėlės, palmės ir nuostabiausi augalai. Vydamiesi Kūrėją, žmonės į gamtovaizdį įkomponavo savo namukus, vis kitokius, pagal projektuotojo ir statytojo grožio supratimą. Įspūdingiausi tie, kurie išsirikiavę pirmoje eilėje, veidus atsukę tiesiai į Ramųjį vandenyną.

Kaip namas, taip kitoniškas, unikalus. Kiekvieną iš jų galima apžiūrinėti kone pusvalandį. Matosi, kad šalia viena kitos gyvena ir sugyvena daugybė rasių, kultūrų ir tautybių. Tai sukuria ypatingą tolerancijos ir draugiškumo dvasią. Gal todėl skirtingos kultūros ir gyvena draugiškai, nes nepalikta jokios vietos nesusipratimams. Net arbatpinigių parašyta, kiek reikia palikti.

O miestelyje Harmony (Harmonija), gyventojų skaičius siekia tik 18. Mažai. “Kur gyveni?” “Harmonijoje” “Kiek pas jus gyventojų?” “Aštuoniolika”. Beje, prie visų miestelių pavadinimų pakelėje yra parašyta ir jų populiacija. Įdomu, kai kas nors miršta ar gimsta vaikas, negi jie iš karto keičia visą lentelę?

SISTEMA PRIEŠ RAKŠTĮ

Vaikai, nusimetę batus, flirtuoja su vandenyno bangomis.  Pribėga bangai atsitraukus ir lekia tolyn jai artėjant. Su vandenynu Brigita bendrauja, tarsi jis būtų gyvas. Ateina supykusi, sako: “Jūra manęs neklauso.” Paskui vėl bėga, taikosi. Kalbasi. Kasa duobę, stato bokštą, kuriuos galiausiai neišvengiamai nuplauna didelė banga. Mažasis pradėjo kalbėti. Kalba visomis kalbomis, tokiomis, kokias girdi. Nori visur eiti pats. Lipa, bėga, griūna, vėl bėga. Jau išsimaudė vandenyne. Tiesa, ne savo noru ir tai jam visai nepatiko. Banga išmušė iš kojų ir su visais rūbasi jis tekštelėjo ant nugaros į vandenį. Bet pas mamą įsuptas į rankšluostį greitai sušilo ir vėl viskas buvo gerai. Tik daugiau prie bangų nesiartina, pasimokė. Kapstosi smėlyje, renka kriauklytes, akmenukus, jūros žoles ir laksto paskui seserį.

Geresnės žaidimų aikštelės nerasi. Žmonių nėra, o vandenynas toks dinamiškas. Jis keičiasi kas sekundę, jis tikrai gyvas. Todėl niekada netampa nuobodu nei vaikams, nei mums, juos stebintiems. Tobulas laimės momentas yra stebėti, kaip laimingi ir atsipalaidavę, saulės nutvieksti, nuostabaus vandenyno pakrantėje žaidžia tavo vaikai. Vaikai žaidžia, būdami čia ir dabar. Mūsų mintys taip pat sustoja, nejučia viską pamirštame ir tik grožimės.  Tokios akimirkos mūsų kelionę jau iškėlė į pirmą vietą ir ji gavo aukso medalį, kaip geriausia iki šiol patirta kelionė. Gamta ir tai, kad mes visi kartu, kad nereikia jaudintis dėl nei vieno. Visi čia, visi dabar, visi šalia.

Tačiau anksčiau ar vėliau, vis tiek atėjo laikas, kai reikėjo eiti. Jei nori, kad paskui tave kas nors eitų, turi rodyti kelią. Brigita norėjo likti, bet parodžiau jai kelią ir ji juo nusekė. Kaip? Paprastai. Paėmiau didelį pagalį ir brėžiau juo brūkšnį per smėlį, kelią, kurio ji turėjo eiti. Dešinėje brūkšnio gili jūra, kairėje – karšta ugnis, taigi, ji negalėjo niekur nukrypti nuo takelio.  Sutrypto smėlio chaose ryškus ir viliojantis nubrėžtas kelias traukė kaip magnetas.

Lietuvoje dar tik pradeda čiurlenti pirmieji pavasario upeliai, o Kalifornijoje, šalia Ramiojo vandenyno, galima lakstyti basomis. Todėl apsimauti kojines ir batus tolygu bausmei, Brigita basomis ėjo visur, taip pat ir ant medinio takelio per kopas. Ant kopų lipti nevalia, jos užtvertos ir apsaugotos. Takelis grubiai tašytas, ir visai netrukus išgirdau: “Oi, man skauda!”. Švelnioms kojytėms daug nereikia, stora kaip dantų krapšukas ir ilga kaip nagas rakštis įlindo giliai į kulną. Vaikas nebegali paeiti ir skauda ne juokais. Nieko nelaukę nusprendėme, kad reikia profesionalios pagalbos. Paklausėme hostelio administratoriaus, kur rasti daktarą.

Jau po pusvalandžio registravomės pas “Docter on duty” (Budintis daktaras). Žmonių pilnas laukiamasis, priimti mus turėjo tik po dviejų valandų. Buvome išalkę, todėl nuvažiavome į Taco Bell pavalgyti Takų.

Grįžus į priimamąjį, mūsų laukė žinia. Kadangi neturėjome vietinio draudimo, procedūra kainuos apie 500 dolerių, kuriuos turime sumokėti iš karto.

500 dolerių už rakštį, tai nuskambėjo kaip visiška nesąmonė. 500 dolerių tai trijų dienų mūsų kelionės biudžetas. 500 dolerių tai viso mėnesio atlyginimas Lietuvoje! Ar mums mokėti 500 dolerių už rakštį?

Tikrai ne. Pasakėme, kad mums per brangu. “No problem”, atsakymas. Jiems tai no problem, o mums tai problem. Kaip iškrapštyti tą rakštį iš kulno? Vaikas rėkia, jai skauda, paeiti visai negali.

Pabandėme patys iškrapštyti tą nelemtą rakštį su antakių pincentu. Nepavyko. Kita nakvynės vieta turėjo būti San Franciske, kur vyro kolega maloniai užleido mums savo butą. Nusprendėme skubiai važiuoti ten ir paieškoti alternatyvų. Kolega jau laukė, sukvietė visus kitus bendradarbius mūsų pasveikinti, suorganizavo barbekiu lauke, teiravosi kaip kelionė, kaip sekasi. Taip ir sekasi, vaikas su rakštimi kulne. Nespėjome apsižvalgyti, o jau kažkas surado “Splinter kit” (Rakščių ištraukimo rinkinys). Atsitiktinai vakarėlyje buvo vieno kolegų draugė gydytoja. Azijietė gydytoja kaip mat ištraukė Brigitai rakštį ir po pusės valandos ji jau vėl skrajojo kaip drugelis. Rakštis įlindo labai giliai, nebuvo lengva net gydytojai. Tačiau pavyko, ir taip paprastai, sutaupėme 500 dolerių. Viskas baigėsi gerai.

 

KIEKVIENAS LAŠAS SKAITOSI

500 dolerių už rakštį, 10 dolerių už turtuolių rajoną, 10 dolerių už apsilankymą miške. Taip, taip, kad pasivaikščiotume miške, teko sumokėti. Labai gražus miškas, be abejo, kaip visa gamta. Daugybė nepažįstamų augalų, žydinčių neapsakomo grožio žiedais. Ėjome lėtai, nes turėjome kiekvieną žiedą apžiūrėti ir atsakyti “O, kaip gražu” į kiekvieną dukrytės šūktelėjimą.

Stengiamės taupyti. Gyvename pigiausiuose hosteliuose, po pirmojo nuostabaus butelio jau teko pakeisti tris kambarius.  Airdbnb ne visada pats pigiausias variantas, todėl ieškome ir per booking.com. Vienur geriau, kitur blogiau, bet mums daug nereikia. Skalbiamės viešoje skalbykloje. 3.5 doleriai už vieną skalbimą (milteliai savo) ir 50 cnt. už džiovinimą. Skalbykloje buvome anksti ryte, mūsų šeimos laiko juostos vis dar šiek tiek pasislinkusios. Tik viena moteris ką tik buvo išsiskalbusi visos savaitės skalbinius, pilną bagažinę skalbinių. Nors žmonių nebuvo, matėsi, kad skalbykla naudojama. Viskas veikia, bet gerokai panaudota. Ir brangu. Pigiau nusipirkti nuosavą skalbimo mašiną. Bet vietiniai naudojasi viešąja. Įprotis, gal. Taip pat, kaip ir popieriniai laikraščiai gatvėse, kuriuos galima nusipirkti įmetus monetą į automatą. Žmonės skaito popierinius laikraščius.

Kvėpuojame pilnais plaučiais. Sieloje lengva ir skaidru. Keliaujame pakrante nuo Los Anželo link San Francisko savo puikiąja nuomota Tojota. Automobilyje dainuoja Bočelis, gomurį galmonėja aromatinga kava iš Taco Bell, akis glosto nuostabūs vaizdai. Nuostabi gamta ir pozityvas. Visur jaučiasi pozityvas. Jei mano dukrytė lipa ant laipynės, o kita mergaitė gana ilgai laukia savo eilės, ji nesuirzta, o tik pasako “I like her skirt” (Man patinka jos sijonas). Jei rakšties išėmimas kainuoja 500 dolerių, bet mums atsisakius tiek mokėti, moteris registratūroje nesusiraukia, bet sako: “I do it to my kids myself too” (savo vaikams aš tai taip pat darau pati). Prie bendruomenės pastatytos vaikų žaidimo aikštelės parašyta “Breaf easy, you’re in San Luis Obispo”. Net vėmimo  maišiukas lėktuve tau mirkteli akį ir sako: “In a while you will be fine”, – bag. (Po kiek laiko tau viskas bus gerai, – maišiukas).

Va tai tau. Nuostabi gamta, didingas vandenynas, bet trūksta gėlo vandens. Gražuolė Kalifornija kažkodėl neturi vandens. Vandens iš krano negalima gerti, jis gerokai chloruotas. Griaužia akis, jei pakliūna. Visur kabo rašteliai, primenantys saugoti vandenį. “Every drop counts” (kiekvienas lašelis skaitosi).

Įdomu, ar tų didžiulių namų ant vandenyno kranto gyventojai, kuriuos turėjome garbės pravažiuoti tik sumokėję,  prausiasi tuo pačiu bjauriu chloruotu vandeniu?.. Įdomu suvokti, kad jie galbūt, būdami milijonieriais, prausiasi tokiu, kad ir chemiškai išvalytu, vandeniu, o mes – natūraliu, požeminiu. O gal jie tiesiog prie to pripratę ir nežino, kaip gali būti kitaip?

Pozityvūs, bet neprogresyvūs žmonės. Visi malonūs, švelnūs, bet jei atsitinka tikra nelaimė, niekas negali padėti, tik pinigai. Visi negražūs, apsirengę seniais, nuskalbtais skarmalais, bet važinėja naujausiais tviskančiais (spėju, lizinginiais) automobiliais. Nemokamos žaidimų aištelės, tualetai, parkavimas, bet apmokestintas miškas.

Kaip ir  indėnai nepamatė Kolumbo laivų, tokius paradoksus gali pamatyti tik atvykęs iš kito pasaulio. Kai ilgai gyveni, susergi trumparegyste. Tačiau tą pastebi, tik kai pagaliau įsigyji  akinius. TAS jausmas, kai tuos akinius užsidedi,  ir yra keliavimas.

Tęsinys 

 

Šis straipsnis publikuotas:

https://www.tavovaikas.lt/lt/lavinimas-ir-ugdymas/g-6148-laimingi-zmones-keliauja-i-amerika-su-mazais-vaikais

Kodėl didžiuojuosi, kad esu lietuvė.

Tai atsitiko visai netyčia, bet matyt, turėjo pagaliau atsitikti.

Iki šiol savo santykius su lietuvybe galėčiau pavadinti gana šaltais. Esu lietuvė, mano tėvai, seneliai, proseneliai lietuviai. Tačiau prisipažinsiu, pabendravus su kitų tautų besišypsančiais ir gyvenimu besidžiaugiančiais atstovais dažnai tekdavo numoti ranka: “Ech, tie lietuviai…”. Neretai niekinau lietuvių prisirišimą prie darbo, prie kančios, prie baimės, nepraeinantį niūrumą, pavydo ir pagiežos prisisunkusį gyvenimo būdą. Nors esu lygiai tokia pati, lietuvė.

Kažkas atsitiko. Staiga suvokiau, kad mano šaknys gilios, kaip šimtamečio ąžuolo, o prigimtis tvirta, kaip tvirčiausias akmuo. Apėmė nuostabus pasididžiavimo ir saugumo jausmas, tarsi sėdėčiau  užstota nuo visų negandų, jaukioje ąžuolų paunksmėje.  Pirmą kartą pasijutau tikrai, nuoširdžiai besididžiuojanti, kad esu lietuvė.

Tai Vydūnas, jis atvėrė man akis. Galbūt žinai, bet kol nesuvoki iš “gilios vietos”, kaip sako Sandra Bernotaitė, pasididžiavimas savo lietuvybe netampa tavo tapatybės dalis. Kol nesuvoki, kad mes esame viena seniausių, viena sėsliausių ir geriausiai išsaugojusių savo kalbą ir kultūrą tautų. Mes tokie stiprūs. Tokie atsparūs. Tokie pažengę link aukšto kultūrinio lygio. Kaip niekas kitas išsaugoję kalbą, tradicijas, kultūrą. Kaip kokia Majų dinastija, kuri nežlugo, bet vystėsi. Mūsų kultūra, pernešama iš seniausių laikų, kai prieš 4000 ir daugiau metų lietuviai jau gyveno prie Baltijos jūros, yra ne paviršutinė, bet tiesianti gijas link pačios esmės. Link Tiesos ir visa ko Priežasties.

Mus galėtų tyrinėti antropologai kaip tyrinėja senąsias Afrikos gentis. Nors kažin ar tos tautos išliktų, perkėlus jas į civilizaciją. O mūsų niekas nenumušė nuo kelio. Mūsų šaknys taip giliai, kad jų neįmanoma išrauti, nesvarbu, kur gyventume. Nors ir vienoje iš naujai atrastų planetų. Mes dideli, mes galingi. Mes teisūs. Mes tokie stiprūs. Ir gražūs! Pasak Vydūno,  tvirtinama, kad “aukšto išsivystimo lygio tautos pasižymi gražiais veidais. Menkos kultūros tautos gali turėti gražų kūną, tačiau negražius veidus (Stratz). Tautos kultūros lygiui smunkant, žmonių veidai taip pat praranda savo grožį.”

Aukštai išsivysčiusį vidinės kultūros lygį rodo ir lietuvių tautos dainos. Dainose atsispindi tai, kokios emocijos žmoguje vyrauja, kai apima jausmų audra. Lietuvių dainos kalba apie meilę. Meilę tarp mergelės ir bernelio, meilę tėvynei, meilę motinai.  Vyraujanti meilės tema rodo, kad lietuviams būdinga aukštos kultūros vidinis gyvenimas, sako Vydūnas. Simboliais apipinta, netiesmukiška lietuviškų dainų, pasakų kalba taip pat galima tik nepaprastai aukšto vidinio kultūros lygio tautai.

Vydūnas rašo, kad tautos išsivystymo lygį galima nustatyti pagal jos padavimus, sakmes, pasakas, dainas ir tikėjimą. Visa, kas apie lietuvius buvo parašyta, pasak Vydūno, yra labai abejotinos žinios, nes jos, deja, buvo nukreipta viena linkme –  įvesti naują tvarką išpeikiant senąjį lietuvių tikėjimą ir gyvenimo būdą. Tikėjimas nuo žmonijos atsiradimo buvo kertinis kutūrą formuojantis veiksnys. Tikėjimas yra toks pats senas kaip ir žmonija, nes Pasaulio priežastis, iš kurios atsirado viskas, taip pat ir žmogus, yra šviesa, nušviečianti žmogaus dvasią, vedanti prie savęs pažinimo, o tas pažinimas yra tikėjimas, sako Vydūnas. Žmogaus kūnas ir visa materija yra tik įrankis dvasiai tobulėti ir susilieti su Pasaulio priežastimi. Todėl yra visokių tikėjimo lygių. Koks yra žmogus, toks bus ir jo tikėjimas, toks yra ir jo Dievas. Žemos kultūros žmonės tegali turėti tik žemą tikėjimą.

Pirmą vietą lietuvių tikėjime užėmė ugnis, šviesa, šiluma. Jie garbino Saulę, rengėsi šviesiais drabužiais. Garbino medį, žaltį. Garbino bočius – senolius. Dar prieš šimtą metų Vydūno kalboje svarbiausi dalykai vadinami vyriausiais: “Vyriausios mintys”, “Vyriausios priežastys” . Tikėjimo ritualus vykdė ir moterys, ir vyrai, visi gyveno pagal gamtos ir Visatos diktuojamus dėsnius.

Ne tik pas lietuvius, visame pasaulyje buvo laikas, kai ugis buvo dievybės simbolis. Nuo šviesos ir šilumos priklausė visas gamtos ir žmogaus gyvenimas. Žemė nuolat sukasi, tai artėja, tai tolsta nuo saulės ir taip yra sutvarkyta, kad šviečiant ir šildant saulei gamta yra gyva ir duodanti vaisių, o tolstant gyvybė išnyksta arba  užmiega, viskas sustingsta. Tai nesikeičia, tai žmogaus nekontroliuojama.

Visur kalbama buvo apie medį ir žaltį, kuriuos garbino ir lietuviai. Visur, nuo rytų iki vakarų pastebimos panašios apiegos ugniai garbinti. Atradimas, kad galima pačiam užsikurti ugnį kada tik nori, buvo nuostabiausias, didžiulis atradimas. Nuostabu dar ir tai, kad visoje žmonijoje panašiu metu buvo atrasti ir naudojami tie patys įrankiai ugniai įžiebti.

Šviesos ir šilumos garbinimas rodė, kad žmogus giliai įžvelgė pasaulio sukūrimo ir evoliucijos kelią.  Pagrindinė ugnies garbintojų tikėjimo tiesa buvo ta, kad viskas prasideda nuo vienos Priežasties, kuri, kaip ir šviesa, visur veikia ir visur pasireiškia.

Vykstant karams ir pertvarkoms, tautos tolo nuo senojo tikėjimo. Tvirtai įsikūrusi prie Baltijos jūros, lietuvių tauta liko paskutinė senąjį tikėjimą išpažįstanti tauta. Dabar tikėjimas pasikeitė, tačiau vieną dalyką lietuviai vis tik išsaugojo. Tai kalbą. Senovinė lietuvių kalba mūsų tautą kelia į svaiginančias aukšto kultūrinio išsivystymo lygio aukštumas. Ne vien kūnas ir veidai, bet ir žodžiai, sklindantys iš lūpų, byloja apie mūsų, kaip tautos kokybę.

Todėl visai nenuostabu ir tai, kad daugybę metų širdyse gyvenęs senovės tikėjimas rusena ten iki šiol. Ugnis garbinama ir šiandien, ji iškilmingai kuriama per šventes, kaip šviesos, šilumos, gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo simbolis. Galim didžiuotis išsaugotais miškais, kuriuose galime pailsėti ir atgauti stiprybę. Liaudies dainose apdainuojama Saulė, Dievo dukrelė, aukojamas valgis, dovana gamtai, kuri tą maistą žmogui ir atneša.

Mes esame lietuviai. Nesvarbu, kur gyvename ar gyvensime, lietuvybės neišnaikinsi. Per tūkstančius metų mūsų šaknys užaugo  per giliai, kad pavyktų jas išrauti. O dabar dar pasklidome po visą pasaulį. Didžiuokimės! Mes tobuli.

Šis straipsnis publikuotas lrytas.lt  

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/5-priezastys-kodel-didziuojuosi-kad-esu-lietuve.htm

Ateities mokslas: Būti geram apsimoka!

Šiuo metu tik penki procentai žmogaus smegenų ir ląstelių DNR yra ištirti, tačiau mūsų laikais gyvena daugiau nei 90 % visų laikų išradėjų! Taigi, mokslas kaip niekada anksčiau, sparčiai žengia į priekį. Taip sparčiai, kad neišvengiamai kyla klausimas: kur link jis krypsta?

Pasak mokslų daktaro Jurgio Brėdikio, viso pasaulio mokslininkai vis garsiau ima kalbėti ne tik apie materiją, bet ir apie energiją,dvasią, sielą, Dievą. Energiją, kuri neapčiuopiama, neišmatuojama, tačiau kuri nei kiek ne mažiau, o gal ir daug daugiau  įtakoja Visatoje ir žmoguje vykstančius procesus.

Kvantinė fizika išvien su tūkstančius metų apie tai kalbėjusiais išminčiais teigia, kad Visatoje egzistuoja visos galimybės: turtai,talentai, partneris, sveikata, laimė ir kt. Tereikia savo virpesių dažniais informaciniam laukui pasiųsti signalą, kuris sukeltų atitinkamą rezonansą.

 Kaip tai padaryti?

Va čia ir paaiškės, kodėl būti geru apsimoka.

Bet pradėkime nuo pradžių.

Viskas prasidėjo nuo Einšteino.

Jis sukūrė savo didžiąją formulę  E = mc2 , kuri reiškia, kad visa materija yra energija ir atvirkščiai.

Niekam nekyla abejonių, kad viskas Visatoje, taip pat ir žmogus, yra sudarytas iš atomų. Atomas nėra materija. 99, 99999% atomo yra tuščia erdvė. Kitą dalį sudaro dalelės (materija), kurios juda (ir energija). Materija gali virsti energija ir energija gali virsti materija.Tai ir yra visa ko esmė.

Energija ir materija sudaro vieną ir tą pačią tikrovę, skiriasi tik jų vibracijų dažniai.  Sutankėjusi energija virsta materija ir atvirkščiai.  

Kvantinė fizika nustatė, kad energijos bangos ir dalelės veikia ne pagal įprastinius fizikos dėsnius. Jos vienu metu gali būti keliose vietose ir gali suktis dviem priešingom kryptimis. Jas veikia viskas, taip pat ir stebėtojas  – energija ir materija yra susijusios su stebėtojo protu ir sąmone, todėl proto (sąmonės) energija gali paveikti tiek materiją, tiek energiją. Stebėdami sukeliame rezonansą su to objekto informacija, todėl pats stebėjimas gali tapti dalykų transformacijos priežastimi. 

Universali gyvybinė energija yra viskas, ko mums reikia

Senovės indų vedose sakoma, kad viskas, kas egzistuoja yra virpesiai ir pasaulis prasidėjo nuo meilės virpesių. Dievas, Vienis, Aukščiausiasis protas, Didysis Kūrėjas, Visatos sąmonė  aukščiausio dažnio meilės virpesiai, pati galingiausia energija.

Prieš daugiau nei 80 metų mokslininkas Vilhelmas Raichas paskelbė hipotezę, už kurią buvo apšauktas apgaudinėjimu, uždarytas kalėjime, kuriame vėliau mirė. Jis kalbėjo apie universalią gyvybinę orgono energiją. Visa, kas gyva yra pagrįsta vienu ir tuo pačiu principu  –  ritmiškų susitraukimų ir išsiplėtimų arba pirmapradės biologinės pulsacijos pagrindu. Šis pulsacijos ritmas turi būti sinchroniškas Visatos vibracijų dažnumui. Sutrikus šiam ritmui, sutrinka ir organizmo veikla. Jis praranda gyvybinę energiją, plinta neveiklos zonos, vystosi įvairūs augliai, sutrinka ląstelių dalijimasis.

Šiuolaikinė fizika jau įrodė, kad Visatoje viską sudaro tie patys elementai ir viskas, pradedant pačiais atomų branduoliais, baigiant pačiomis mažiausiomis, nedalomomis “Dievo dalelėmis”,  virpa tam tikru dažniu. Virpėjimas yra energija, kuri kartu su tuštuma ir kietosiomis dalelėmis sudaro atomą, taigi ir visą Visatą.

Žemesni virpesių dažniai yra susiję su tankesne energija, tai yra materija, aukštesni– su dvasine energija. Kuo žmogus dvasingesnis – tuo jo virpesių dažnis yra aukštesnis. Kuo jo virpesių dažnis yra aukštesnis, tuo labiau jis gali pasiekti, susijungti, rezonuoti su Visatos sąmonės energija, kuri yra neišsemiama. Tarsi lazerio spinduliu nušvietus ten saugomą informaciją apie praeitį, ją galima pakeisti ir taip lemti ateitį.  Rezonuojant su Visatos sąmone, galima pakeisti DNR, išgydyti ligas. Virpesių dažnius aukština meilė, dėkingumas, džiaugsmas, atjauta; emocijos, kuriose daug šviesios energijos. Jau darosi aiškiau, kodėl būti geru apsimoka?

Tačiau ne visi vienodai supranta dvasingumą. Dvasingumas tai nėra užsidarymas. Tai nėra atsiribojimas, gilinimasis į save, mantrų, ritualų kartojimas, religinių dogmų laikymasis. Dvasingumas – tai savo proto ir širdies apvalymas nuo blogų įpročių ir savybių, priklausomybių atsisakymas. Dvasingumas –  tai matyti gėrį, girdėti gėrį, galvoti apie gėrį, kalbėti apie gerus dalykus, daryti gerus darbus.

Stebuklų nėra. Yra rezonansas

Kartą sėdėjau mėgstamame Paparacių bare. Tuomet dar buvau jauna, neįsipareigojusi, važinėjau troleibusu ir mėgau alų, nei vienas susitikimas nepraeidavo be puslitrinio bokalo alaus.

Jau buvau nugurkšnojusi daugiau pusę, kai staiga pajutau šlampančias kelnes. Buvo prietema, pirmą akimirką visiškai nesupratau, kas atsitiko. Sėdėjau baloje, o alus per stalą liejosi ant mano kelnių. Pakėliau bokalą ir dar labiau nustėrau: rankena ir visas viršus liko mano rankoje, o bokalo apačia, tarsi priklijuota, stovėjo ant stalo. Pjūvis buvo toks lygus, tarsi lazeriu, jokių skilimo ar dužimo žymių. Padavėja man atnešė naują bokalą, bet tas įvykis liko neišaiškintas. Stebuklas? Ženklas?

Ne, rezonansas.

Dabar jau daug kas pripažįsta, kad rezonansas yra vienas galingiausių Gamtos ir Visatos dėsnių. Ir tai nėra stebuklas. Jei viskas, kas mus supa, yra virpesiai, o dviejų virpančių objektų dažniai sutampa, jie rezonuoja. Tai reiškia, kad naujas bangų derinys įgyja didesnę amplitudę, skatinančią vibruoti stipriau, o tuomet skyla bokalai, griūna tiltai,  suartėja bendraminčiai, išsipildo bendros maldos, supanašėja šuo su šeimininku.

Rezonansas pasaulyje pasireiškia visur. Virpesių dažniais ir rezonansu galima paaiškinti įvairias žmonių priklausomybes, prisirišimus ir įpročius. Kodėl vienas taip lengvai įninka į alkoholį, o kitas ne? Kodėl vieno žmogaus yra klausoma, juo sekama, kitu ne? Kodėl vienos dainos tampa populiarios, kitos ne? Kodėl vienas žodis, išgirstas vaikystėje lydi visą gyvenimą ir įtakoja visus sprendimus? Kodėl įsimylime ne vieną, o kitą žmogų? Kodėl viena moteris turi motinystės jausmą, o kita ne? Atsakymas paprastas: rezonansas tarp objektų įvyksta, arba ne.

Panašūs traukia: tam tikros kokybės ir virpesių dažnio energija rezonuoja su panašios kokybės ir virpesių dažnių energija. Tai, apie ką galvojame, ką dažniausiai įsivaizduojame, kaip magnetu pritraukiame į savo gyvenimą. Jeigu mylite, ir patys būsite mylimi. Nekenčiate –  jūsų taip pat nekęs. Tyra, besąlyginė meilė neteisia, nebaudžia, tik myli, atjaučia ir supranta. Tai beribis galios šaltinis. Atlikę daugybę tyrimų tai patvirtino JAV Širdies matematikos instituto mokslininkai. Meilė išgrynina virpesius, ji gydo, saugo nuo nelaimių, pakilėja link Visatos sąmonės, duoda atsakymus dėl tolimesnio gyvenimo kelio.  Ir tai ne religija, tai fizika! 

Kompiuterinė Visatos programa: Matrica

Matrica yra šablonas, forma, kolektyvinė sąmonė, pagal kurią formuojama visuomenė arba žmogus.

Tam tikra matrica susiformuoja žmogaus biolauke, auroje. Neišreikštoji tikrovė, arba matrica formuoja visą regimą tikrovę. Tai tarsi kompiuterio programa, formuojanti mūsų fizinį kūną, palaikanti jo veiklą. Iki visų pasikeitimų materijoje vyksta informacijos pasikeitimai ją formuojančiuose energetiniuose laukuose. Mintis eina pirma, veiksmas, rezultatas seka iš paskos. Tai suprantant įmanoma paveikti subtiliąsias struktūras, kad materiali ateitis pasikeistų pageidaujama linkme.

Visai neseniai mokslininkai garsiai pradėjo kalbėti apie dar vieną labai svarbią dėlionės dalį – sąsūkinius  laukus (angl. axion field), kurie yra viską Visatoje jungianti sistema. Apie galimą jų egzistavimą užsiminė dar Einšteinas.  Sąsūkinių laukų energija lygi nuliui, jų greitis milijardus kartų didesnis nei šviesos greitis. Sąsūkiniais signalais galima perduoti bet kokią informaciją: garsą, vaizdą ir kt. Jie vienu metu gali būti visur, jiems neegzistuoja laikas ir erdvė.

Astrofizikas Nikolajus Kozirevas sako, kad sąsūkiniai laukai yra tarsi tiltas tarp žmonių sąmonės ir visatos. Žmogaus sąmonė taip pat kuria sąsūkinius laukus, kurie egzistuoja savarankiškai, bet tuo pačiu sąveikauja su visos Visatos sąsūkiniais laukais.

Visai neseniai mano vienerių metų sūnelis lipdamas ant laiptelių pasakė šalia stovinčiam ir jį saugančiam seneliui: “Nelaikyk”. Senelis aiškiai girdėjo šį žodį, nors objektyvioje tikrovėje tai buvo neįmanoma. Kas įsivaizduoja metų vaiką, žino, kad jis dar nekalba. Ištaria tik kelis vienskemenius žodžius. Bet senelis aiškiai girdėjo! Ne-lai-kyk! Kas tai, ar tik ne informacija, perduota per sąsūkinius laukus? Manau, kiekvienas galime rasti šimtus tokių pavyzdžių, jei tik žinome, ko ieškoti.

Per sąsūkinius laukus žmogus gali bendrauti vienas su kitu, nepaisant erdvės ir laiko, taip pat komunikuoti su Visatos sąmone. Tai paaiškina telepatiją, minčių skaitymą, ekstrasensiją. Ir greitai tai nebebus teorija, tai bus mokslas!

Ir ne tik bendrauti. Per sąsūkinius laukus žmogaus sąmonė kuria virpesių dažnius ir per emocijas, ketinimus, žodžius, mintis gali padėti atkurti energetinę organizmo pusiausvyrą ir net išgydyti pažeistą DNR. Tai patvirtina moklsininko Briuso Liptono eksperimentai, kad sąmonė, įžvalgos, suvokimas reguliuoja genetinę ekspresiją.  Žmogaus sąmonė yra reali ir atpažįstama jėga, kuri gali keisti aplinką, tiek lokaliai, tiek ir per atstumą.

Taigi, gera žinia yra ta, kad net ir gyvendami pagal negatyvią, griaunančią matricą, kiekvienas per sąsūkinius savo laukus (mintis, maldas, meditaciją, emocijas) galime perduoti teigiamą gydančią energiją, kuri sekdama pusiausvyros dėsniu grįžta į savo pirminį šaltinį. Tokiu būdu keičiame savo programą, savo matricą, savo DNR!

Kaip viena žvakė gali uždegti daug kitų žvakių, taip ir vienas dvasingas žmogus gali apšviesti daugelio kelią. Ši įtaka nematoma, tačiau visada efektyvi. Tyra širdis yra daug vertingesnė nei intelektas. Aukšto dažnio meilės, atjautos, dėkingumo energija keisdami savo matricą keičiame ir pasaulio kolektyvinę matricą. Juk viskas yra viena ir viena ir viskas, kvantinėje tikrovėje viskas yra susiję.

Du įvykius gali sieti nelokalūs (peržengiantys laiko ir erdvės ribas) ryšiai, tik mes nesugebame tų ryšių įžvelgti ir vadiname juos atsitikinumais. Tačiau atsitiktinumų nėra. Mes patys juos kuriame. Žmogus yra maža Visatos versija, kiekviena ląstelė yra miniatiūrinis žmogaus modelis: turi savo nervų, virškinimo, kvėpavimo ir kitas sistemas ir sudaro bendruomenę, veikiančią kaip puikiai suderintas orkestras. Kiekviena ląstelė sąveikauja su kitomis, visu kūnu ir visa Visata. Mes įtakojame tą sąveiką savo mintimis, ketinimais ir emocijomis. Esame ne tik tikrovės stebėtojai, bet ir jos kūrėjai.

Širdies energija – galingiausia Visatos jėga

“Didybės ilgesy slypi mūsų gerumas, o tas ilgesys nesvetimas nei vienam iš mūsų.”

Senovės išminčiai gilios meditacijos būklėje pasiekę praplėstos sąmonės lygį sugebėjo susitapanti su aukščiausiais virpesių dažniais ir susijungti su Dievu, Vieniu, arba Visatos protu. Jie matė, aprašė žmogaus fizinį kūną supančias energijas, jos centrus (čakras)  ir jas reguliuojančius Visatos dėsnius. Beje, akupunktūriniai taškai, taip plačiai naudojami šiuolaikinėje medicinoje mums yra žinomi kinų išminčių  dėka. Taip pat jau yra sukurtas K. Korotkovo aparatas, fotografuojantis čakras (biolauką).

Praplėstos sąmonės būsenoje pabuvę žmonės kalba choru: visa ko esmė yra meilė, tyra šviesa. Atjauta ir meilė yra tai, kas viską jungia. Dieviškoji, Vienio, aukščiausių virpesių meilė yra pirminė kūrimo galia.

Mes visi esame tarpusavyje susiję savo sąmonės energiniais sąsūkiniais laukais, taip pat per juos esame susiję su Visata. Kiekvienas blogas žodis, mintis, emocija drasko jos harmoniją ir bumerangu grįžta į savo šaltinį.

Tuo labiau, kad nėra ko pergyventi: Dievas mums visko davė pakankamai. Vis garsiau kalbama apie Nulinio taško energiją, kuri yra sąsūkinė, neribota ir niekada neišsenkanti. Suvokus, kaip ją panaudoti būtų galima išspręsti visas pasaulio energetines problemas.

Kitas svarbus išminčių įvardintas Visatos dėsnis yra sinchroniškumas: mums nutinka tai, kas ir turėjo nutikti. Gyvenime sutinkame tuos, ką ir turėjome sutikti, viskas įvyksta būtent taip, kaip ir turėjo įvykti. Visi gyvybės procesai ir žmogaus elgesys yra nelinijiniai, tai yra, nepagrįsti logika. Taip pat ir laikas. Jis lekia ne tik pirmyn, bet ir sukasi. Jis nepagrįstas priežastingumu ir lemia sinchroninę įvykių eigą. Sinchroniškumas reiškia, kad nieko nebūna nei per anksti, nei per vėlai, kad visada yra tinkamas laikas.

Mes patys, per savo mintis ir emocijas prisitraukiame vieną ar kitą įvykį ar ligą. Tą patį teigė ir S. Lazarevas “Karmos diagnostikoje”. Sklisdama energija rezonuoja su panašia ir pritraukusi panašias daleles ir grįžta į savo šaltinį. Viskas labai paprasta – kas myli, tas yra mylimas.

Ir tai ne tik žodžiai. JAV širdies matematikos institute atlikta nemažai tyrimų, kurie patvirtina galimybę įvairiais energetiniais signalais paveikti ląstelių DNR. Veikdami teigiamu žodžiu ar mintimi mokslininkai pagreitino augalų augimą ir atkūrė sėklų genomus po neigiamo radiacijos poveikio. Instituto mokslo darbai rodo, kad širdies skleidžiama meilė yra galinga energija, savo virpesiais turinti globalią įtaką.

Masaras Emotas įrodė, kad meilė, pazityvios mintys bei žodžiai keičia vandens struktūrą. Vanduo turi atmintį. O juk daugiau nei 70 procentų žmogaus organizmo sudaro vanduo, taigi nenuostabu, kodėl teigiamos ar neigiamos emocijos ir žodžiai taip stipriai veikia mūsų sveikatą ir gyvenimą.

Tai, kas anksčiau buvo nurašoma stebuklams, paranormaliems reiškiniams, šiomis dienomis jau galima paaiškinti. Ima vyrauti nuomonė, kad nieko nėra paranormalaus ar antgamtiško, nes viskas, kas egzistuoja, yra normalu. Minties galia yra milžiniška, ji yra visų daiktų ir reiškinių kūrėja, gimdytoja, grynoji kūrybos energija. Mintimi iš kvantinio Visatos proto galimybių lauko galime materializuoti bet kokią pageidaujamą tikrovę. O meilė yra pagrindinė Visatos matrica. Nukrypus nuo jos prasideda destrukciniai procesai, ligos, karai ir nelaimės.  Nukrypus nuo Meilės mes kenčiame.

Todėl būti geru… tikrai apsimoka.

P. s: Kas yra Dievas? 

Nors iki šiol mokslui ir tikėjimui buvo nepakeliui, dabar jau mokslininkai teigia šiek tiek kitaip. Jie pripažįsta, kad mūsų smegenys dirba holografiniu principu: atmintis kaupiama ne smegenyse, o kaip energetinė informacija saugoma visame kūne ir ląstelėse vaizdų pavidalu. Egzistuoja aukštesnioji sąmonė, priimanti informaciją iš visos Visatos informacinio lauko, tarsi iš holografinio interneto.

Šį Visatos informacinį lauką skirtingi tyrėjai ir išminčiai vadina skirtingai: Neišreikštoji sfera, Aukštesnysis Visatos Protas, Energiniai informaciniai laukai, Visatos duomenų bankas,  Vienis, Kūrėjas, Dievas.

Izaokas Niutonas sakė: “Tokia nepaprasta darni Saulės, planetų ir kometų sistema galėjo atsirasti tik išmintingos ir galingos Esybės sumanymu ir valia.”

Markas Plankas rašė: “Materijos nėra savaime. Dvasia yra bet kokios materijos atsiradimo priežastis. Bet kadangi dvasinė esybė negali egzistuoti pati iš savęs, o turi būti sukurta, tai nebijau to paslaptingo kūrėjo pavadinti Dievu.”

Albertas Einšteinas teigė: “Aš tikiu ir nuolankiai garbinu aukštesnės prigimties ir amžinai esančią dvasinę Esybę, kuri pasireiškia net mažose smulkmenose, kurias mes savo menkais ir silpnais pojūčiais galime apčiuopti.”

Briusas Liptonas juokavo: ” Mokslininkas įkopė į pažinimo kalną ir pamatė ten sėdintį Dievą. “Ką tu čia darai?”,   –  nustebo. “Kur taip ilgai buvai?”,  –  nusišypsojęs paklausė Dievas.

 

Parengta pagal Jurgio Brėdikio knygą “Kitokiu žvilgsniu”, 2016 m.

Straipsnis publikuotas 

http://gyvbudas.lrytas.lt/nori-tikek/ateities-mokslas-buti-geram-apsimoka.htm

Kodėl motyvacinės knygos slopina poreikį kurti.

Motyvacinės knygos  mums padeda laikinai pasijusti geriau, bet neišsprendžia problemos, sako psichologai.

Visi mes norime pagerinti savo gyvenimą. Norime išmokti bendrauti, susirasti draugų, pagerinti santykius, uždirbti daugiau pinigų, norime įdomesnės veiklos, numesti svorio, patirti tikrą meilę, išgyventi nesėkmes ir judėti toliau. Visi mes darome klaidas ir norime jas atpažinti, kad išvengtume jų ateityje, visi turime neįgyvendintą svajonę ar tikslą, visų gyvenimuose yra sritis, kuri kelia skausmą.

Daug žmonių ilgas valandas dirba darbą, kuriame nemato prasmės ir bendrauja su žmonėmis, kurių kitomis aplinkybėmis vengtų.Daug žmonių neturi pakankamai laisvo laiko išsimiegoti, atsipalaiduoti, pabendrauti su artimaisiais. Toks gyvenimo būdas tapo visuomenės šablonu, norma. Tokia kančia tęsiasi be galo, kol žmogus nenusprendžia ko nors keisti.

O čia į areną išeina gelbėtojų komanda. Pasinaudodami tuo, kad žmogus nori keisti savo gyvenimą, bet nežino, ką jis turi daryti ir nuo ko pradėti, jie siūlo saldžią piliulę. Seminarą, knygą, straipsnį kuriuos perskaičius gyvenimas pasikeis iš esmės.

 

Neišsenkanti verslo gysla 

Pirmoji motyvacinė knyga buvo išleista 1859 metais Anglijoje ir vadinosi “Pagalba sau: su charakterio ir elgesio iliustracijomis”. Ji buvo parduota 20 000 kopijų per pirmuosius metus. Iki šiol motyvacinės knygos yra vienos perkamiausių knygų visame pasaulyje.

Būti nepatenkinu savo gyvenimu yra labai žmogiška. Lygiai taip pat labai žmogiška yra tingėti ar nedrįsti ką nors keisti. Labai žmogiška yra ieškoti magiškos piliulės, kuri viską sudėtų į vietas. Tokią piliulę ir siūlo motyvacinių knygų ir seminarų autoriai.

Jie paima tave už rankos ir veda į laimę, pinigus, džiaugsmą, geresnį gyvenimą. Jie hipnotizuoja, pasiima tave į pasaką ir įtikina, kad Kalėdų senelis egzistuoja. Jie pasako, ką tu turi daryti, papunkčiui. Jei sako, kad TU GALI. Tavo svajonė IŠSIPILDYS. Ir daugumai žmonių to užtenka. Nieko nebereikia daryti patiems, tik sekti instrukcijomis ir laukti gerėjimo.

Tiesa ta, kad skaityti motyvacines knygas ar vaikščioti į seminarus yra tas pats, kas pirkti loterijos bilietus, savo profesorius Timotis Vilsonas 

Tikimybė, kad laimėsite milijoną yra labai nedidelė, tačiau pirkdami bilietą perkate viltį, taip užtikrindami loterijos verslo klestėjimą. Skaitant motyvacinę knygą ar ar klausant seminaro beveik garantuotai gerai praleisite laiką, tačiau tikimybė, kad tai jums padės ir realiai ką nors gyvenime pakeisite, yra labai menka. Gydytojai psichologai sako, kad mažiausiai dviejų metų terapijos reikia, kad žmogus imtų keistis iš esmės. Jie susitinka su žmogumi daug kartų ir nesako, ką jis turi daryti, bet leidžia jam rasti savo kelią pačiam. Tačiau žmogui labiau priimtina nusipirkti gražiai įpakuotą blizgančiais viršeliais pasaką, negu kelis metus vaikščioti pas psichologą.

Taigi, pajutę sėkmingo verslo gyslą, mums siūlosi šimtai autorių, mentorių, įvairių rūšių mokytojų, kurie dėsto savo tiesą ir metodus, kuriais turime sekti. O žmonės tiki, perka jų paslaugas, ieško magijos. Tiki, kad Kalėdų senelis neša dovanas ir nuėję į šį seminarą jie pasikeis iš esmės.

 

Motyvacinės knygos neveikia

Paprasčiausia priežastis, dėl ko motyvacinės knygos ir seminarai neveikia, yra iškreiptas laiko balansas. Knygą skaityti galima savaitę ar dvi, seminaras trunka dieną arba dvi, tačiau žmogus gyvena ilgiau. Daug ilgiau jis gyvena savo žalingų įpročių, neigiamų minčių ir neišsipildžiusių svajonių pasaulyje. Todėl tikėjimas, kad po tokio trumpo laiko, kad ir kokios įspūdingos informacijos suvokimo, jis pasikeis, sukelia nusivylimą.

Dar Freudas sakė, kad pagrindinis žmogaus elgseną lemiantis veiksnys yra greitai patirti malonumą ir numalšinti skausmą. Tačiau jis taip pat teigė, kad egzistuoja realybės principas: juo grįsti sprendimai reikalauja pasitenkinimą atidėti ilgesnę perspektyvą turinčių siekių naudai. Problema tame, kad greitas malonumas ir kančios palengvinimas nepadeda siekti ilgalaikių tikslų. Tokį greitą skausmo palengvinimą ir siūlo motyvacijos mokytojai.

Pasauliniame bestseleryje “Paslaptis”, kurios autorė 2007 metais Times žurnalo  buvo paskelbta viena iš šimtuko žmonių, formuojančių pasaulį, sakoma, kad jeigu norite ko nors pasiekti, reikia įsivaizduoti, kad tai jau turite. Jei siekiate numesti svorio, reikia įsivaizduoti, kad esate liekna. Šio bestselerio autorė Rhonda Byrne pati esą, per trumpą laiką tokiu būdu pasveiko nuo vėžio ir trumparegystės. Tačiau, sakoma knygoje, jei jums tai nepavyks, bus jūsų kaltė: vadinasi, neįsivaizduojate pakankamai aiškiai.

Tokios knygos hipnotizuoja. Jos parašytos pakankamai aiškiai visiems, jos gausios iliustracijų, jos patraukliai pateiktos. Jos žada tai, ko visi trokšta –  lengvo rezultato.

Ir žmonės tiki. Perka, skaito, bando įsivaizduoti.  Juk tereikia tik tikėti. Svoris pats nukris, pinigai ateis, santykiai susiformuos. Pažadų žemė labai graži. Juk pažiūrėjus filmą apie meilę, savas vienišumas atrodo nebe toks slogus. O kai gyvenime nieko naujo, pažiūrėjus žinias, regis, esame didelių įvykių sūkuryje.

Tiesa ta, kad daugiausia pasiekę žmonės motyvacinių knygų neskaito. Jauna moteris invalido vežimėlyje, paklausta, kas padėjo jai ištverti, atsakė: “Meilė, artimieji”. Sėkmingas verslininkas, paklaustas, kas padėjo jam sukurti sėkmingą verslą, atsakė: “Daug darbo, pastangos”.

Sėkmingi žmonės daro. Perskaitę Styvo Jobso sėkmės istoriją jūs tiesiog  gerai praleisite laiką skaitydami apie kažkieno kito sėkmę, vietoj to, kad tą laiką išnaudotumėte siekdami savosios.

 

Vienos taisyklės nėra

Nei vienas sėkmingas žmogus negali tiksliai pasakyti, kodėl  jam taip pasisekė. Susidėjo daug faktorių, tai galėjo būti auklėjimas, charakteris, viso gyvenimo patirtis. Todėl nereikia tikėtis, kad jūs galite tapti Styvu Jobsu. Jūs galite tapti savimi ir būti patenkintu savo gyvenimu.

Žmonių, kurių sėkmės istorijas galima suguldyti į knygą, yra ne tiek ir daug, juos galima nesunkiai suskaičiuoti. O pasaulyje gyvena septyni su puse milijardai žmonių. Visi negali tapti milijonieriais. Taigi, iliuzija, kurią jums parduoda, pagal tikimybių teoriją daug naudingesnė pardavėjams, bet ne jums. Pasiseka vienam iš daugelio.

Motyvacinių knygų autoriai retai kada rašo apie save, jie pateikia jau žinomas klišes, sudėlioję jas savaip. Tokios knygos žaidžia skaitytojo vaizduotę, beldžiasi į sąmonę, remdamosi psichologinėmis žmogaus savybėmis hipnotizuoja. Tačiau, reikia suvokti, tai yra tik verslas. Toks pats, kaip ir loterija.

Motyvacija turi eiti iš vidaus, ne iš išorės. Tos saldžios ir skanios piliulės suvartojimas sukuria jausmą, kad jau kažką padarėme. Išmokome, sužinojome, supratome,  dabar jau viskas aišku, viskas bus kitaip. Bet neįdėjus daug ir sunkaus darbo  –  deja, nebūna.

Tačiau reikia pripažinti, kad motyvacinės knygos ir seminarai dažnai sako tiesą. Jos nemeluoja, tačiau ši tiesa nėra nauja. Ji yra žinoma senai, todėl ją pirkti yra tas pats, kaip pirkti vandenį buteliuose, nors jo gali įsipilti iš krano. Pirkti tik todėl, kad jį paduoda gražus žmogus ir jis įpiltas į gražius buteliukus. Ir dar todėl, kad nereikia atsisukti krano ir jo įsipilti pačiam.

Atsakymas yra ne išorėje, o viduje. Jokia knyga, seminaras, straipsnis ar lyderis nepasakys, ką jums reikia daryti. Jūs tai jau žinote.

Šis straipsnis publikuotas:

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/kodel-motyvacines-knygos-nepadeda-pagerinti-gyvenimo.htm

Kodėl mergaitės nori būti princesėmis.

Mano trimetė į darželį smagiai rengiasi tik tuomet, jei gali apsirengti žydrą, pūstą, panašią į princesės Elsos suknelę. Kadangi turime tokią tik vieną, nusprendžiau nupirkti dar vieną internete. Pradėjus ieškoti nebrangios, bet būtinai panašios į Elsos suknelės, apstulbau. Maniau rasianti tris-keturias, o radau šimtą dvidešimt – ilgų, iki kelių ir mini, be rankovių ir su, karnavalinių ir kasdieninių, šiltais kailiukais apsiūtų žiemai ir plono trikotažo vasarai Elsos sunkelių, kainuojančių nuo penkių iki kelių dešimčių eurų.

Šiuolaikinės mergaitės nori būti tik princesėmis, o berniukai herojais.

Kai Disnėjus pradėjo savo princesių erą, mes žiūrėjome filmukus apie draugystę, sąžiningumą, ištikimybę. Kiekviename filmuke slypėjo auklėjantis ir formuojantis pasaulėžiūrą moralas, be to, juos matyti buvo galima tik kartą per dieną, per “Labanakt vaikučiai”. Todėl visi, be išimties vaikai bėgdavo namo ir sėsdavo prie televizorių, kad gautų pusės valandos gyvenimo vertybių dozę.

Buvo filmukas ir apie princesę. Ji buvo tokia pasipūtusi ir blogo charakterio, kad jos tėvas karalius neapsikentęs ištekino ją už pirmo pasitaikiusio elgetos. Tik pagyvenusi kaip elgetos žmona, išmokusi nuolankumo, įvairių darbų, princesė gavo atpildą – elgeta buvo užsimaskavęs princas.

Dar buvo princesė ant žirnio, kuri buvo tokia išlepinta, kad net per keliolika čiužinių pajuto po jais padėtą žirnį. Nei viena mergaitė nenorėjo būti tokiomis princesėmis.

Už geležinės sienos gyvenantiems vaikams buvo rodomi ideologinei santvarkai palankūs filmukai. Ugdantys paklusnius, sąžiningus, ištikimus piliečius, kurie vykdys planus ir kels darbo našumą. Nei viena mergaitė tuomet nenorėjo būti princese. Niekas juk nenori būti išpuikusia, išlepinta ir laukti savo pamokos, kuri nuleistų nuo pjedestalo. Mergaitės norėjo būti pardavėjomis, gydytojomis ar mamomis. Berniukai – traktorininkais arba kosmonautais.

Disnėjaus princesių industrija

Pelenė, Snieguolė, Gražuolė ir pabaisa, Ilgaplaukė, Miegančioji gražuolė, Aladinas, Princesė ir varlė, Undinėlė, Ledo šalis…

Disnėjaus kompanija pradėjo tikrą princesių industriją, uždirbančią milijardus. Paskutinis filmas apie Elsą, ledo karalienę, sumušė visus rekordus. Dabar žaislų parduotuvės lūžta nuo rožinės spalvos, princesių lėlių ir kitų su jomis susijusių žaislų. Barbes ir kitas lėles pakeitė princesės iš pasakų, mergaitės puošiasi tik pūstomis suknelėmis ir karūnomis. Pasiūla šiai princesių manijai yra milžiniška.

O tėvai piktinasi. Juk taip formuojamas mergaičių nepilnavertiškumo kompleksas. Juk rodomos tik gražios princesės, kurių laiminga pabaiga reiškia sužavėti princą. Knygoje, tapusioje bestseleriu Amerikoje Peggy Orenstein “Pelenė prarijo mano dukrą” įtikinamai kritikuojama princesių kultūra ir tėvai mokomi išvengti princesių industrijos. Mamos ir tėčiai savo ruožtu rašo blogus, straipsnius ir net studijas, kaip Disnėjaus skatinama princesių kultūra veikia mergaites.

Tačiau aš vis tiek ieškau Elsos suknelės savo trimetei mergaitei. Ne todėl, kad man sunku ją įtikinti, jog vilktųsi kelnes ar kitą suknelę. Bet todėl, kad įsivaizdavimas, jog yra princesė yra naudingas jos asmenybės formavimuisi.

Princesių kultūra besipiktinantys nepastebi, kad princesės vaizduojamos ne tik gražios, bet ir geros, drąsios, protingos, tyros. Princesės yra gero charakterio, jautrios, išmintingos. Jos gerai išauklėtos, kultūringos, garbingos. Linksmos, draugiškos, paslaugios. Stiprios, talentingos. Ne vien tik dėl dailios išvaizdos jas įsimyli princas. Princesė yra ne graži lėlė, o asmenybė. Mergaitės nori būti tokiomis princesėmis iš pasakos.

Iš ašarų gimusios pasakos

Lietuvos karalius Mindaugas su karaliene Bona neturėjo dukterų. Artimiausia princesei istorinė asmenybė galėtų būti Barbora Radvilaitė, kurią įsimylėjo princas (Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas). Ji taip pat jį pamilo ir tapo jo žmona, nors jau buvo našlė. Nors gyveno ir ne ilgai, bet laimingai.

Tačiau Barboros laiminga pabaiga yra greičiau išimtis, nei taisyklė. Realiame gyvenime princesės ir princai buvo pasmerkti nelaimingai meilei. Birutę Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis į žmonas paėmė prievarta, taigi ten laimingos princesės istorijos nebuvo nei kvapo. Laimingų princesių istorijų, su labai retomis išimtimis, nebuvo niekur, nes prie princesės privilegijų prisidėjo ir pareigos.

Princesės negalėjo ištekėti už to, už ko norėjo. Jų įtakingi tėvai vedybas naudojo išskirtinai politiniams tikslams. Jaunuoliai  taip pat dažnai negalėjo vesti ko užsimanę, taigi surasti paprastą gražią mergaitę ir paversti ją princese galima buvo tik pasakose.

Todėl jaunų kilmingų mergaičių ir vaikinų vedybos virsdavo asmenine tragedija. Tai vyko amžių amžiais ir pralietos jų ašarų jūros buvo tokios didelės ir skaudžios, kad jos niekur neišgaravo. Jos sugulė į pasakas. Pasakos yra vieta, kurioje kitaip, nei žiaurioje realybėje, svajonės pildosi. Pasakose princesės pagaliau sulaukia savojo princo ant balto žirgo, o princai sutinka savo pelenes ir jas veda.

Kas yra princesė?

Princesė yra mergaitė, kurios tėvas yra karalius. Arba turtingas, įtakingas, stiprus ir aukštą postą užimantis žmogus. Princesės nepatiria sunkaus darbo, turi pakankamai pinigų puoštis ir pasižymi vidiniu grožiu. Nors ji gali patirti laikinų sunkumų, bet iš jų greitai randa išeitį. Princesė skrajoja po rūmus kaip drugelis, džiugina visų akį, dainuoja, skina gėles, lesina paukštelius, priima svečius, siuvinėja, skaito, žiūri pro langą ir svajoja apie princą. Jos plaukai šukuojami kiekvieną vakarą, ji valgo sočiai, miega ilgai, visi jos norai pildomi, o ji pati švyti kaip kalėdinis žaisliukas.

Tačiau nebūtina yra gimti princese, kad ja tapti, prisiminkime pasaką apie pelenę – dorą, darbščią ir geros širdies mergaitę nuprausus, apvilkus gražia suknele ir padarius gražią šukuoseną, ji virsta pačia gražiausia princese. Princese gali tapti ir nekilminga, bet graži ir dora mergaitė, kurią įsimyli princas ir ją veda.

Gali būti ir netituluota dvasios princesė, kuri nors ir nekilminga, nesužavėjusi princo, tačiau širdyje jaučiasi esanti princesė. F. H. Burnett knygoje “Mažoji princesė” pasakojama istorija apie paprastą mergaitę, kuri buvo įtikėjusi, kad yra princesė ir tai jai padėjo įveikti sunkumus. Ji pakilo virš jų ir liko ori, garbinga, gailestinga ir empatiška. Įsivaizdavimas, kad ji yra princesė padėjo jai pasiekti savąją laimingą pabaigą.

Nesvarbu, titulą paveldėjusi, ištekėjusi už princo, ar dvasios princesė yra tokia pati. Ji ne tik gražiai išsipuošusi, bet ir išauklėta, geraširdė, maloni, draugiška, paslaugi. Ji padeda nuskriaustiesiems ir pati sulaukiančios pagalbos. Todėl mergaitei yra sveika pabūti princese.

Taip buvo visada

Yra tėvų, kurie stengiasi priešintis Disnėjaus skatinamai princesių kultūrai. Neperka savo dukrelėms rožinių drabužių, pūstų suknelių ir karūnų su prisegamomis kasomis. Tačiau iš jų blogų, straipsnių ir netgi tyrimų matyti, kad tai sekasi daryti iki tol, kol mergaitei yra maždaug treji. Nuo tada jie priversti nuleisti rankas, nurašydami tai laikinam mergaitės amžiaus etapui.

Yra manančių, kad būti princese yra toks pats mergaitiškas noras, kaip ir moters noras būti gražia. Ar matėte moterį, kuri nenori būti gražia? Šis noras įrašytas į genus. Netgi nematydamos princesių mergaitės vis tiek jas žaisdavo – su paklodėmis vietoj suknelių ir karūnomis iš popieriaus.

Svarbiausia, kad būti princese yra ne tik atrodyti, bet ir elgtis kaip princesė. Princesės nesimuša ir nesikeikia, gražiai valgo, garsiai nekalba ir neatiminėja žaislų. Jos draugiškos ir malonios, gražios ir mylimos.

Taip buvo visada. Berniukai norėjo būti kariais, herojais, mergaitės norėjo būti princesėmis. Noras nugalėti priešą yra įrašytas į vyriškus, noras būti princese – į moteriškus genus. Pasakos su laiminga pabaiga, kuriose viskas įmanoma, yra neišvengiama vaikystės, atsveriančios realybę, dalis.

Mergaitės nori būti princesėmis. Disnėjus rado neužpildytą poreikių nišą ir štai, uždirbo milijardus.

Gresiantys pavojai

Būti princese yra gera ir smagu, bet tai sukelia ir šiokius tokius pavojus ateityje.

Didžiausias pavojus, tykantis pasakų princesių realiame pasaulyje, yra nusivylimas. Berniukai nenori būti princais, jie nori kautis su priešais, būti herojais. Mergaitės- princesės, vien tik puošiančios save ir laukiančios jomis susižavinčių princų, gali likti vienišos ir nusivylusios. Princesių daug, konkurencija didelė ir gyvenimas pasirodo ne toks, kaip pasakoje. Kai tėtis nebetinka į princus, pasimato, kiek jų mažai. Laimingos pabaigos taip pat.

Berniukų, beje, laukia toks pats nusivylimas, nes jie tiki, kad tapę herojais gali pakeisti pasaulį. Pasirodo, kad tai buvo tik pasaka, pasaulio taip lengvai nepakeisi. Kaip pereiti iš pasakos į realų gyvenimą?

Kitas pavojus yra arogancija. Princesei yra labai lengva pasijusti geresnei už kitas mergaites, ypač jei ji yra graži iš prigimties ir lepinama kaip tikra princesė. Jei mergaitė virta arogantiška panele, kuri laukia garbinimo ir dovanų vien už gražią šypseną, laimingos pabaigos ji negali tikėtis. Tik jei yra atkakli ir protinga, ji būtinai pasieks savo tikslą grožiu, drąsa, talentais ir protu.

Taigi, princesė, kuri ne vien tik puošiasi ir laukia princo, bet yra draugiška ir protinga randa išeitį iš bet kurios situacijos. Užaugusi ji žino savo vertę, netampa kilimėliu prie durų, neleidžia savęs žeminti, skaudinti ir vengia santykių, kurie yra jos neverti.

Ar gali princesė iš pasakos laimėti Nobelio premiją? Tikra princesė juk visada pasiekia savo laimingą pabaigą. Padėkime savo mergaitėms tapti tikromis princesėmis.

Tokios laimingos pabaigos joms ir palinkėkime.

 

Šis straipsnis publikuotas:

http://gyvbudas.lrytas.lt/seima/psichologe-nepriestarauja-dukters-norui-buti-princese.htm

Kodėl mums reikia santykių revoliucijos.

– Šituos tris, daugiau nereikia, – pasakė moteris, stumdama du savo paauglius į pusiau pilną liftą. Mes su vaikais stovėjome už jos ir jos žodžiai puikiai iliustravo tai, ką neseniai parodė tyrimai:

Lietuva yra mažiausiai empatiška šalis pasaulyje. 

Mičigano valstybiniame universitete (Michigan State University) buvo atliktas grandiozinis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 104,365 žmonės nuo 18 iki 90 metų 63 pasaulio šalyse. Rezultatai paaiškėjo šį mėnesį.

“Mažiausiai empatiška pasaulio šalis yra Lietuva”, savo straipsnyje http://www.iflscience.com/ rašo Robin Andrews. “Be abejo, ten yra empatiškų žmonių, tačiau nuolatiniai konfliktai, korupcija ir nelygybė stipriai slopina empatijos pasireiškimą”, sako jis.

 

http://www.iflscience.com/editors-blog/worlds-most-empathetic-countries/

Daugiau iliustruoti nereikia, kiekvienas mes turime savo pavyzdį. “Niekam tavo bėdos neįdomu”, “Visi galvoja tik apie save”, “Viskas gerai, kol gerai” ir panašiai.

Taigi, ką sako tyrimai? Mičigano valstybiniame universitete (Michigan State University) buvo atliktas grandiozinis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 104,365 žmonės nuo 18 iki 90 metų 63 pasaulio šalyse. Rezultatai paaiškėjo šį mėnesį.

“Mažiausiai empatiška pasaulio šalis yra Lietuva”, savo straipsnyje http://www.iflscience.com/ rašo Robin Andrews. “Be abejo, ten yra empatiškų žmonių, tačiau nuolatiniai konfliktai, korupcija ir nelygybė stipriai slopina empatijos pasireiškimą”, sako jis.

Linkę naikinti

Niekam nėra naujiena, kad žmogus yra sociali būtybė. Jis negali būti laimingas vienas, be kitų žmonių. Nejausdamas tėvų, o vėliau kitų žmonių meilės, pritarimo ir palaikymo, neturėdamas bendraminčių, gerbėjų ar sekėjų, draugų ir artimųjų, žmogus negali būti laimingas. Tai patvirtina ir Harvardo universitete atliktas ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas: žmogaus laimė ir sveikata priklauso nuo gerų santykių.

O kas atsitinka, jei santykius lydi konfliktai,  pavydas, patyčios, abejingumas, išdavystės, nepagarba,  apgavystės, egoizmas, smurtas ir nelygybė? Ratas užsidaro: dėl to, kad mūsų šalyje gyvena mažiausiai pasaulyje empatiškų žmonių, ji pirmauja alkoholio suvartojimo, savižudybių ir patyčių mastais.

Nejausdami empatijos kitam žmogui, negalime puoselėti gražių tarpusavio santykių. O jei santykiuose klesti pavydas ir neapykanta, juos naikiname. Naikiname ne kitą žmogų, bet save. Tokia aplinka gyvenimą daro nemalonų. Ilgainiui tokioj aplinkoj lieka tik nusigerti, išvažiuoti arba atsiriboti.

Kas yra empatija

Empatija tai nėra buvimas maloniu ar gailestingu. Juk per gerumo akcijas surenkame nemažai pinigų vaikams  ir seneliams, tiesa? Nesame tokie jau blogi. Tačiau empatijai negalioja taisyklė “Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų”. George Bernard Shaw sakė: “Nedaryk kitam to, ko nori kad tau darytų. Juk kitas gali turėti kitokį skonį”. Empatija yra to, kitokio, skonio atradimas.

Jausti empatiją reiškia suprasti, ką jaučia kitas žmogus. Ar aukodami kelis eurus vaikų namams suprantame, ką iš tikrųjų jaučia ten gyvenantis vaikas? O jei suprantame, kodėl nebėgame viską metę ir jo neparsivedame pas save, į savo šeimą?

Empatija reiškia sugebėjimą pajusti tai, ką jaučia kitas. “Pabūti kito kailyje”, sakoma liaudyje. Empatija reiškia neduoti savo mylimo meškiuko verkiančiam broliui, bet duoti jam jo mylimą drakoniuką, kad jis nusiramintų.

Tik jausdamas empatiją žmogus  gali teisingai nuspręsti, kaip jam elgtis toliau. Tik pabandę atsidurti kito  kailyje galime suprasti, kas vyksta iš tikrųjų ir ko žmogus nori. Jei tai nepavyksta – lydi nesusipratimai, nesusikalbėjimai, santykių lūžiai, neapykanta.

Ar galima išmokti empatijos

Gera žinia yra ta, kad empatijos, kaip vieno esminių emocinio intelekto įgūdžių, galima išmokti. Nors gaji teorija, kad vaikui iki dviejų metų yra įdiegiamas empatijos modelis, tačiau psichologai sutaria, kad ir vėliau ją galima ugdyti. Be abejo, tai nėra paprastas, trumpas procesas.  Lengviausia empatijos daigus yra įdiegti vaikams ir jaunimui. Kanadoje yra vykdoma pačia efektyviausia pasaulyje laikoma programa “Empatijos šaknys”. Ji duoda puikių rezultatų ne tik dalyvių savijautai mokykloje, bet ir tolimesniems jų gyvenimo pasiekimams.

Mes mokykloje išsamiai mokome pavadinimų, datų, skaičių, žodžių,  tačiau nemokome to, nuo ko iš tikrųjų priklauso vaiko (ir mūsų visų) tolimesnio gyvenimo kokybė. Todėl savo vaikams esame vieninteliai empatijos mokytojai. Jie stebi ir įsisavina tai, kaip mes elgiamės, kaip jaučiamės ir kaip  bendraujame su aplinkiniais. Greičiausiai taip elgsis ir jausis jie.

Kaip išmokti empatijos

Londono “Gyvenimo mokyklos” įkūrėjas Roman Krznaric http://greatergood.berkeley.edu/ duoda šešis esminius  patarimus, kaip ugdyti savo empatijos įgūdžius.

  1. Domėkitės nepažįstamaisiais 

Ankstyvas rytas prekybos centre. Stovėdama su pienu ir avižų koše eilėje prie kasos pasijutau stovinti tarp pusamžių vyrų, perkančių tik po butelį ar du alkoholio. Atsisukau į vieną ir nuoširdžiai nusistebėjau:

–Ar jūs nieko nevalgot, tik geriat?

–Ką? – pasimetė vyras.

–Ar jūs nieko nevalgot iš pačio ryto, tik geriat? – pakartojau klausimą, pamodama ranka į jo krepšelį.

– Aš tai ne, kodėl… valgau. Namuose pusryčiai garuoja ant stalo, –  kažkaip neįtikinamai šyptelėjo nepažįstamasis. – Čia aš darbininkams perku, ne sau…

–O žiūrėkit, – vėl pamojau ranka, –visi vyrai aplinkui mus neperka jokio maisto, tik alkoholį. Iš pačio ryto! Kaip jie taip gali? Juk nusinuodys vieną rytą, nieko nevalgydami. Va čia alus, čia degtinė, čia dar kažkas, nežinau… – rodžiau pirštu.

– Na taip, kai kurie taip…Bet aš tai ne. Čia aš darbininkams…– vis bandė teisintis vyriškis.

Pokalbis buvo trumpas, bet kažkodėl malonus. Iki šiol jį atsimenu. Ir kodėl gi nepakalbinus kiekvieno alkoholiko, šalia mūsų perkančio rytinį butelį? Gal ir jam kartą kils mintis: “Ką aš darau?  Juk aš ne darbininkams perku…”

Prisiminkime, kokie buvome, kai buvome vaikai. Tuomet labiau domėjomės aplinkiniais žmonėmis, nei savimi. Stebėkime žmones. Išdrįskime užkalbinti žmogų, sėdintį šalia mūsų autobuse, eilėje, kavinėje. Pirmą kartą bus sunku, antrą lengviau, dvidešimtą – natūralu. Domėkimės, bet nesmerkime.

Tyrimai rodo, kad smalsumas ne tik ugdo empatiją, bet ir skatina laimės jausmą bei mažina vienišumą. Tik nesmerkime!

Tačiau tai neturi būti paviršinis pokalbis apie orą. Tai turi būti pokalbis apie žmogų, apie mūsų pašnekovą. Tai turi būti bandymas suprasti, kas dedasi nepažįstamojo galvoje. Turi būti ir grįžtamasis ryšys, mes neturime likti šešėlyje. Toks pokalbis ugdo empatiją ir atveria naujas duris į pasaulį. Jei nesmerksime.

2. Venkite išankstinių nuostatų ir ieškokite bendrumų

Nedarykime išvadų. Nesmerkime. Nesakykime “Matyt, kad jis/ji…” Juk mes nežinome, kas iš tikrųjų dedasi to žmogaus galvoje. Todėl nespręskime.

Neformuokime savo nuomonės iš pirmojo įspūdžio. Jei žmogus dėvi auskarą nosyje, nedarykime mūsų manymu su tuo susijusių išvadų. Ieškokime pliusų, o ne minusų, panašumų, o ne skirtumų. Nesvarbu, kaip žmogus apsirengęs, kiek turi tatuiruočių, kokios odos spalvos, lyties, tautos ar religijos, nesusidarykime išankstinės nuostatos.

Išankstinės nuostatos, kurių dažnai net nesuvokiame turį, stabdo atvirą bendravimą ir empatijos pajautimą. Net ir žudikas, jei atsidurtumėme jo kailyje, gali pasirodyti ne toks blogas. Arba – jo mamos kailyje. Juk negalime smerkti žmogaus už jo kančią. Todėl nespręskime ir nesmerkime. Tik išmokę nesmerkti ir pro formą matyti turinį galėsime ugdyti empatiją.

3. Pasimatuokite kito gyvenimą

Nieko sudėtingo, vieną mėnesį pabandykime pragyventi iš minimalaus atlyginimo. O dar geriau – iš pensijos. Išleiskime daugiavaikę mamą visai dienai iš namų. Savanoriaukime vaikų namuose. Pasėdėkime invalido vežimėlyje. Pagyvenkime gatvėje, pagyvenkime tarp pabėgėlių. Pabandykime pabūti kailyje to, kurį smerkiame, kurio nesuprantame, kuriam nepritariame, kurį ignoruojame.

Pasimatuoti alkoholiko ar narkomano gyvenimo nebūtina, tačiau nuoširdžiai įsiklausius į buvusių alkoholikų išpažintis apie pragarą, kurį jie praėjo, jų liga ima atrodyti kitaip. Juk negalime smerkti žmogaus už jo kančią. Kaip negalime smerkti žmogaus už kitokią odos spalvą ar kitokią nuomonę.

Džordžas Orvelas, “1984” autorius, palikęs garbingą policininko postą apsigyveno su valkatomis ir elgetomis Rytų Londono gatvėse. Ši patirtis visam gyvenimui radikaliai pakeitė jo įsitikinimus, prioritetus ir santykius. Tik tuomet jis suprato, kad empatija ne tik daro tave gerą, bet ji yra gerai tau pačiam. Visa išmintis ateina per patirtį.

4. Įdėmiai klausykitės ir atsiverkite

Išskirtinių gabumų psichologė Liyana Vanzant, kurį laiką sėkmingai dirbusi pasaulinio garso Oprah pokalbių laidose, staiga iš jų prapuolė. Jos dingimą apipynė gandai, kad moterys susipyko, nes Liyana pasakė, jog nori turėti savo autorinę laidą.

Po dešimties nesikalbėjimo metų jos vėl susitiko eteryje. Per tą laiką Liyana neteko visko: savo uždirbtų milijonų, svajonių namo, gyvenimo meilės, karjeros, autorinių teisių į savo knygas ir kas baisiausia, savo mylimos dukros.

Tačiau moterys susitaikė. Liyana viešai prisipažino, kad ji tik norėjo, jog Oprah patvirtintų, kad ji yra reikalinga. Kad yra mylima už tai kas ji yra, o ne už tai ką ji daro, kad Oprah paprašytų jos neišeiti. O Oprah suprato, kad Liyana nebenori būti su ja, todėl nestojo jai skersai kelio ir ją tuoj pat atleido. Viena kitos neišgirdo. Tai kainavo dešimt metų slegiančios tylos tarp moterų, kurios myli viena kitą ir yra pasišventusios bendram darbui.

Sugebėjimas susikoncentruoti ties klausymu, negalvojant ko paklausime ar ką atsakysime, neplanuojant dienos darbų ar nesprendžiant savų problemų, – kito žmogaus širdies klausymas – yra raktas į empatiją.

Tačiau tai dar ne viskas. Būti čia ir dabar, girdėti tai, ką sako žmogus, yra labai daug. Tačiau empatija yra dvipusio eismo gatvė, todėl klausydami nebūkime visažiniu profesionaliu superžmogumi. Tik kaukės nusiėmimas,  buvimas pažeidžiamu, klystančiu ir jautriu sukuria tikrą empatijos ryšį.

 

5. Inicijuokite masinę empatiją 

Nors atrodo, kad empatija yra individus siejantis jausmas,  tačiau masinė empatija gali sukelti didelius socialinius pasikeitimus. Tik pagalvokite apie vergovę. Masinė empatija panaikino vergovę, padėjo stichijų aukoms, karo pabėgėliams.

Tai nereiškia vien tik pinigų rinkimą. Tai reiškia nuomonę, jausmą, būseną. Tai reiškia, kad visuomenė juda ir skleidžia žinią. Skleidžia žinią, kad smurtas prieš vaikus yra netoleruotinas. Kad besaikis alkoholio vartojimas yra blogis. Kad patyčios yra gyvos.

Kai lietuviai šaudė žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. Sušaudyti dešimt žydų užteko vieno lietuvio, bet išgelbėti vieną žydą reikėjo dešimties lietuvių. Tik dėl tokių žmonių Lietuva vis dar kvėpuoja. Tik empatija vienas kitam lemia mūsų tautos laimę ir išlikimą.

6. Užsimokite plačiai

Nors atrodo, kad empatija yra skirta mažesniems ir silpnesniems už mus, tačiau ji veikia daug plačiau. Empatija būtina visoms kitą nuomonę, kitą poziciją, kitą gyvenimo būdą propaguojančioms pusėms.

Ar galėtumėme suprasti naftos kompanijos idėjas ir tikrąją motyvaciją, jei kovojame už  visuotinį atšilimą? Jei taip, galėsime sukurti tokią efektyvią strategiją, kuri pralauš visus ledus.

Ar galime suprasti priešingoje barikadų pusėje kariaujančius karius? Ar  galėtumėme įsiklausyti į okupantų mintis ir karinių veiksmų prasmę jų sąmonėje? Ar pajusime netradicinės orientacijos žmogaus jausmus, būdami aršūs koncervatoriai? Ar suprasime moterį, palikusią savo vaikus?

Niekas nepadeda geriau priimti sprendimų, kaip empatijos jutimas savo priešui. Nekovodami, o susijungdami su juo vardan savojo tikslo, mes sutaupytume daug energijos. Nesugeneruotume daug neigiamų minčių, kurios kuria bendrą emocinį tautos lauką.

Mums nereikia teisinės, institucinės, politinės revoliucijos. Mums reikia radikalios žmonių santykių revoliucijos. Ir tada Lietuva bus šalis, kurioje gera gyventi.

 

Šis straipsnis publikuotas:

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/lietuva-maziausiai-uzjaucianti-salis-pasaulyje-ka-daryti.htm

Močiučių efektas.

Jei esate susimąstę, iš kur atsirado žmogus, kilo klausimas: kodėl šimpanzės nevirsta žmonėmis? Juk jei žmogus evoliucijos eigoje išsivystė iš bezdžionės, ilgainiui bezdžionės turėtų panašėti į žmones. Tačiau milijonus metų bezdžionės yra bezdžionės, o žmogus yra žmogus. Taigi, kas lemia, kad žmogus lieka žmogumi, o bezdžionė –bezdžione?

Atsakymas –  močiutės.

Močiutės efektas

Afrikoje gyvena senąsias šimtametes tradicijas propaguojančios medžiotojų – rinkėjų gentys, kaip medus traukiančios įvairių krypčių mokslininkus. Šie atvažiuoja, duoda dovanų, susitaria su genties vadu, kad jiems leistų su jais pagyventi. Stebi, rašo, fotografuoja.

Ache gentyje viskas priklauso nuo vyro. Jis yra maisto nešėjas, jis yra valdovas ir dievas. Žmonių vidutinis amžius – 40 metų, tik 65 procentai vaikų sulaukia paauglystės. Dažniausia mirties priežastis –masinės žmogžudystės mirus šeimos maitintojui.

Hadza gentyje vidutinis amžius yra nežinomas, nes jie neskaičiuoja laiko mums suprantamais dydžiais. Tačiau ten yra ir labai senų žmonių. Čia 1980 m. atvyko ir gyveno Utah universiteto antropologijos profesorė Kristen Hawkes.

Stebėdama genties gyvenimą ji pastebėjo, kad vyresnės moterys, kurių vaikai jau dideli, leidžia laiką rinkdamos maistą anūkams ir kitiems vaikams. Tokiu būdu jaunesnės moterys gali rūpintis savo mažyliais, kol vyresnės užsiima su didesniais – juos saugo, maitina ir moko.

Šis atradimas trenkė kaip žaibas ir profesorė sukūrė teoriją, kurią pavadino “Močiutės efektu”.

“Močiutės yra svarbiausia grandis, padėjusi mums tapti tuo, kuo esame dabar”, sako ji.

Visi nori gyventi kuo ilgiau – padėkokime už tai močiutėms

Močiutės efekto teorija sako, kad žmonės vystosi, tobulėja ir gyvena vis ilgiau todėl, kad turi močiutes.  Bet yra daug faktorių, ne tik močiutės, pasakysite. Tačiau K. Hawkes įrodė, kad močiučių dalyvavimas vaikų auginime ir šeimos gyvenime įtakoja visus kitus faktorius, kurie ilgina žmogaus gyvenimo trukmę, tokius, kaip polinkis bendrauti, nauji įgūdžiai ir didesnės smegenys.

2012 metais K. Hawkers su kolegomis atliko kompiuterinį matematinį modeliavimą, kuris garsiai nuskambėjo mokslininkų bendruomenėje. Tyrimui ji paėmė ne žmogų, bet biologiškai artimiausią jam rūšį  – šimpanzes, kurių vaisingi metai trunka 35-45 metus, tokia yra ir jų gyvenimo trukmė. Žmonių fiziologija yra panaši, tačiau jie gyvena dvigubai tiek.

Vidutiniškas laiko tarpas tarp vaikų amžiaus žmogaus šeimoje yra trys metai, tuo tarpu šimpanzės gimdo kas keturis metus, o orangutangai kas aštuonis. Močiutės teorija sako, kad taip yra todėl, kad šimpanzės niekada neatsiduria močiutės vaidmenyje, nes visą laiką rūpinasi tik savo pačių mažyliais. Taip yra todėl, kad jų gyvenimo trukmė greitai baigiasi atjunkius paskutinį mažylį. Taip pat todėl, kad sulaukusios vaisingo amžiaus, šimpanzių patelės paprastai išeina į gyventi kitą šimpanzių koloniją ir patelės su vaikais ir jų močiutės gyvena atskirai.

Modeliavimo pradžioje mokslininkai padarė prielaidą, kad vienas procentas visos šimpanzių patelių populiacijos turi tą retą ilgaamžiškumo geną – gyvena po menopauzės. Tai yra, padarė prielaidą, kad vienas procentas šimpanzių tampa močiutėmis. Ilgaamžiškumo genas persiduoda vaikams ir anūkams ir po 60 000 metų šimpanzių  gyvenimo trukmė jau siekia 60-70 metų ir 43 procentai patelių populiacijos tampa močiutėmis.

Arba kitaip tariant, močiutės atsiradimas populiacijoje ilgina gyvenimo trukmę. 

Aišku, šimpanzėms taip niekada nenutiks, nes jos niekada netaps močiutėmis. Kaip ir visų kitų gyvūnų rūšių, jų gyvenimas baigiasi su paskutiniuoju kūdikiu, kurį jos atjunkina. Tai, moterys dar ilgai gyvena po menopauzės ir mes turime močiutes, mums užtikrina ilgaamžiškumo geno perdavimą  palikuonims. O per ilgesnį gyvenimą žmonės gali pasiekti daugiau. Jie  sukuria daugiau, atranda daugiau. Ilgesnis gyvenimas sumažina streso faktorių, nes yra daugiau laiko.  Juk visi nori gyventi kuo ilgiau, taigi padėkokime už tai močiutėms.

Jei nebūtų močiučių, daugelio iš mūsų galėtų ir nebūti

Nusikelkime į prieš du milijonus metų, kai atsirado pirmieji žmogaus protėviai Homo erectus. Tuomet tvyrojusi sausra naikino miškus ir maistiniai augalai, kurie išliko (šaknys, riešutai, sėklos) vaikams buvo sunkiai pasiekiami. Mamai užsiėmus su naujagimiu, tik močiučių  padedami vaikai galėjo išgyventi ir taip išsaugoti perduodamus genus. Padedamos močiučių, jaunos moterys galėjo gimdyti daugiau vaikų ir taip sudaryti didesnę galimybę vienam iš jų turėti ilgaamžiškumo geną.

Hansa gentyje, kurios gyvenimo sąlygos nesikeitė dešimt tūkstančių metų, kiekviena maitinanti motina turi vyresnę pagalbininkę. Nebūtinai ta moteris yra tikra močiutė, tai gali būti teta ar kita giminaitė. Be abejo, močiutė nėra ta ašis, kuri padeda šeimai išlikti, vyras visgi yra maisto nešėjas ir medžiotojas, tačiau gentyse, kuriose vyresnės moterys nesirūpino vaikais, jų mirtingumas tiesiogiai priklausė nuo vyro, žuvus tėvui dažnai neišgyvendavo ir vaikai. Londono antropologijos daktarė Rebecca Sear savo ataskaitoje pastebi, kad jei vaiku rūpinasi močiutė ir mama, tėvo vaidmuo jo išlikimui yra žymiai menkesnis.

“Ilgiau gyvenanti moteris gali padėti daugiau, o daugiau pagalbos gavusi moteris gyvena ilgiau”, ratą uždaro K. Hawkers.

Be močiučių, gyventume geležies amžiuje

Nukreipdamos savo energiją į anūkus, močiutės gali geriau užtikrinti savo genų išlikimą per jaunesnes kartas. Padėdama motinai auginti vaikus, ji leidžia jai gimdyti daugiau ir dažniau. Johns Hopkins tyrimai rodo, kad močiutėms prižiūrint vaikus, traumų tikimybė sumažėja du kartus. Kiti tyrimai parodo, kad augdamas su močiute vaikas turi mažiau elgesio sutrikimų.

Močiučių laikas, skiriamas anūkams, jų globa ir rūpestis, žinių ir išminties perdavimas įtakoja žmonijos įgūdžių gerėjimą ir smegenų didėjimą. Neturėdami močiučių, mes negalėtume taip ilgai gyventi ir taip greitai progresuoti, iki šiol gyventume geležies ar net akmens amžiuje.

Taigi, močiučių teorija atsako į daugelį metų mokslininkų svarstytą klausimą, kam moteriai duota tokia ilga gyvenimo trukmė po menopauzės? Juk gamtoje beveik visi gyvūnai (išskyrus banginius) gyvena tol, kol gali gimdyti, tai yra, kol atlieka savo reprodukcinę funkciją. Evoliucijos teorija teigia, kad vaisingumo praradimas yra lygus mirčiai, nes nustojus daugintis, nebetenkama galimybės tęsti savo genus, užtikrinančius rūšies išlikimą.

Tačiau K. Hawkes  sako, kad tik močiučių dėka mes esame tokie, kokie esame:

Negalima sakyti, kad moteris po menopauzės yra nereproduktyvi. Nors pačios nebegali susilaukti vaikų,  jos atlieka ne ką menkesnį vaidmenį žmonijos vystymęsi ir jos genų išsaugojime, nei motinos”. 

“Modeliavimas parodė, kad net nedidelis procentas močiučių, globojančių savo anūkus, padarė didžiulę įtaką žmonijos gyvenimo trukmės didėjimui ir leido atitrūkti nuo kitų panašių į žmogų rūšių gyvenimo trukmės”, –  priduria mokslininkė.

Tik dvi rūšys žemėje gyvena ilgai po menopauzės: banginės ir moterys. Jos rūpinasi savo šeima, padeda ištikus krizei,  prižiūri jauniklius. Ir pasidaro aišku, kodėl.

Juk Dievas negalėjo būti visur, todėl sukūrė močiutes.  

Šis straipsnis publikuotas:

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/kas-zmogu-paverte-zmogumi-atsakymas-kurio-nesitikejote.htm

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (V)

SANTYKIŲ VALDYMAS

Santykių pradžioje dauguma žmonių stengiasi parodyti gerąją savo pusę. Tačiau laikui bėgant po truputį ryškėja ir aštrieji jų asmenybės kampai. Realybė greitai parodo, kad medaus mėnuo baigėsi ir prasideda gyvenimas.

Tiesa yra tokia, kad santykiai reikalauja darbo, netgi tie, kurie atrodo likimo skirti ir yra visiškai natūralūs. Visi santykiai reikalauja pastangų, laiko ir žinojimo kaip. Žinojimas kaip yra emocinis intelektas. Jei jūs norite sukurti tvirtus santykius, kurie su laiku vis augs ir patenkins ir jūsų, ir kito žmogaus poreikius, tuomet galutinis emocinio intelekto įgūdis – santykių valdymas  – yra receptas jums.

Būkite atviri ir smalsūs

Gali būti, kad jūs galvojate:  O Dieve, aš noriu tik dirbti savo darbą, man nereikia to seilėjimosi su kolegomis.   

Tiesą sakant, užmezgimas, kūrimas ir rūpinimasis santykiais su kolegomis yra jūsų darbo dalis. Nors santykių kūrimas greičiausiai nėra įrašytas į jūsų pareigų aprašymą ir galbūt apie jį nėra net užsimenama, tačiau jei norite būti sėkmingas, atvirumas ir smalsumas yra jūsų karjerai būtinos savybės.

Buvimas atviru reiškia, kad jūs dalinatės savo asmenine informacija su kolegomis. Jūs galite pasirinkti, kiek jiems atsiverti ir ką nutylėti, bet atsiminkite, kai žmonės žino apie jus, jiems lieka mažiau klaustukų ir kyla mažiau nesusipratimų sprendžiant apie jus.

Tarkime, jūs esate labai punktualus, nes jus to išmokė jūsų pirmasis bosas gerai žinomoje kompanijoje. Kolegos, kurie mėgsta šiek pavėluoti, jūsų punktualumą gali palaikyti bandymu  įtikti viršininkams, būti geriausiu. Tačiau, jei jūs paaiškinsite jiems kodėl toks esate, jie žinos ir neinterpretuos kitaip.

Būti tarsi atversta knyga yra dar ne viskas. Taip pat turite domėtis kitais. Kuo daugiau domitės kitais, tuo daugiau informacijos gaunate ir geriau galite pasirinkti kaip su jais bendrauti.

Sustiprinkite savo bendravimo stilių

Natūralus jūsų bendravimo stilius formuoja jūsų santykius. Koks jis? Užrašykite, kaip jūs bendraujate su kitais žmonėmis. Ar emocionaliai, ar ramiai, ar atvirai, ar rimtai, ar juokaudamas, ar darote spaudimą, ar atsipalaidavęs, ar smalsus, ar atsitraukęs, ar…Koks jūsų bendravimo stilius?

Dabar jūs turite galimybę panaudoti savęs supratimosavęs valdymo ir kitų supratimo įgūdžius ir formuoti savo bendravimo stilių.

Pagalvokite, kokios jūsų stiliaus savybės yra nepriimtinos kitiems žmonėms? Gal jūs darote viską gerai, jūs rūpinatės ir mylite, bet jūsų tonas yra per griežtas? O gal jūs bendraujate per uždarai, kad kiti jus suprastų? O gal bendraujate labai emocingai šokate ant žmonių, todėl jie traukiasi?

O dabar pagalvokite, kokios jūsų bendravimo savybės traukia žmones. Gal jūs mokate laiku pajuokauti, gal kalbate ramiai ir lėtai, o gal jūs prieinate ir pasakote gerą žodį. Būkite sąžiningi patys sau ir gerinkite savo bendravimo stilių.

Venkite klaidinančių signalų

Kai visi šviesoforai jums rodo raudoną, jūs sustojate. Įsijungia žalia –  pajudate. Kai šviesoforai sugenda, jūs nežinote, ką daryti. Esate pasimetęs, niekas nereguliuoja eismo, sprendžiate patys, kada važiuoti, o kada sustoti. Sukiojate galvą ir rizikuojate. Kai šviesoforai įsijungia, vėl esate ramus ir ramiai laukiate savo žalios šviesos.

Taip pat yra ir su signalais, siunčiamais santykiuose.

Jausmai atspindi tiesą ir jie iškyla į paviršių per jūsų reakcijas ir kūno kalbą, nepaisydami, kokius žodžius sakote. Žmonės labiau tiki tuo, ką mato, nei tuo, ką girdi.

Klaidinate žmones, kai sakote viena, o jūsų kūnas ir tonas sako ką kita. Šis klaidinimas veda prie bendravimo problemų, kurios kenkia santykiams. Panaudokite savęs supratimo įgūdžius suprasti savo emocijas ir savęs valdymo įgūdžius, norėdami jas išreikšti.

Atsiminkite, smulkmenos sudaro visumą

Šiuolaikiniame pasaulyje mandagumas ir geros manieros nyksta. Kartu su geromis manieromis nyksta ir pagarbos bei palankumo parodymo įgūdžiai. Šiomis dienomis, tiek asmeniniuose, tiek darbiniuose santykiuose yra gerokai per mažai ačiūprašauatsiprašau.

Dauguma darbuotojų sako, kad jiems niekada nepadėkoja už jų darbą. Jie mano, kad išgirstas ačiū padidintų jų motyvaciją.

Pagalvokite, kiek dažnai sakote šiuos žodžius. Jei sakote retai, galbūt tai auklėjimo, išsilavinimo spraga ar  didelis jūsų ego. Žmonės, kurie sako šiuos žodžius dažnai, yra labiau mėgstami kolegų, nei tie, kurie nesako, arba kurie yra nemandagūs.

Priimkite kritiką

Kritika yra unikali dovana jums. Ji padeda jums pamatyti tobulėjimo kelius, kurių, galbūt, nematėte iki šiol.

Padėkite sau teigiamai priimti kritiką – panagrinėkite ją. Pirmiausia, nustatykite iš ko ji atėjo. Ar šis žmogus jus gerai pažįsta, iš kokios jis aplinkos, ko galite iš jo išmokti. Panaudokite kitų supratimo įgūdžius suprasti, kas iš tikrųjų buvo pasakyta. Jei yra galimybė, paklauskite paaiškinančių detalių ir pavyzdžių, kad geriau suprastumėte žmogaus poziciją. Padėkokite už nuomonę ir norą ja dalintis, juk tai, ką jūs gaunate, kitas žmogus jums duoda.

Tačiau neskubėkite imtis veiksmų. Laikas padės jums suguldyti mintis ir surūšiuoti jausmus. Laikas padės nuslūgti emocijoms ir leis veikti racionaliai. Kai jau nuspręsite, ką daryti toliau, nebekeiskite savo nuomonės, tačiau parodykite jus kritikavusiam žmogui, kad jums rūpi jo nuomonė. Negali būti geresnio būdo kurti solidžius santykius, kaip gerbti kito žmogaus nuomonę.

Kurkite pasitikėjimą

Atspėkite mįslę: Naudojamas nedyla, bet stiprėja. Kas?

Pasitikėjimas.

Sukurti pasitikėjimą reikia daug laiko, bet užtenka sekundės jį sugriauti. Pasitikėjimas yra pats svarbiausias ir pats sunkiausiai valdomas objektas santykių valdyme.

Santykių valdymas didžia dalimi yra pasitikėjimo kitais valdymas. Santykių vystymui ir pasitikėjimo kūrimui reikia laiko.  Kad pasitikėtų jumis, turite pademonstruoti pasitikėjimą patys.

Pagalvokite apie jūsų santykius, kuriems trūksta pasitikėjimo. Panaudokite savęs supratimo įgūdžius, kad suprastumėte, ko jums trūksta. Panaudokite kitų supratimo įgūdžius, kad suprastumėte, ko kitam žmogui trūksta. Paklauskite jo, ir klausykitės atsakymo. Paklausimas parodys, kad jums rūpi jūsų santykiai ir tai padės kurti pasitikėjimą.

Naudokite atvirų durų politiką

Atvirų durų politika leidžia visiems tiesiogiai kalbėtis su visais ir visiems pasiekti visus.

Be abejo, jūs negalite būti visiems prieinamas bet kuriuo momentu, tačiau naudodamas atvirų durų politiką jūs liekate atviras neformaliems ir nesuplanuotiems pokalbiams, kurie gali pasirodyti svarbiausi jūsų santykiuose. Žmonės turi žinoti, kad gali kreiptis į jus nesusitarę iš anksto.

Atvirų durų politika atidaro duris bendravimui, netgi jei tas bendravimas yra virtualus (el. paštas ar telefonas). Prieinamumo padidinimas gali tik pagerinti jūsų santykius.  Žmonės jausis vertinami ir gerbiami dėl laiko, kurį jūs skiriate jiems, o jūs gausite galimybę mokytis iš kitų ir sužinoti informaciją pirmas.  Atvirų durų politika yra abipusis laimėjimas – ir jums, ir kitiems.

Supykite su tikslu

Pyktis yra emocija, kuri kyla dėl tam tikrų priežasčių ir jos negalima nuslopinti ar ignoruoti. Jeigu jūs galite valdyti savo pyktį, emocinio intelekto lavinimo kelionės tikslas yra pasiektas. Išmokus naudoti pyktį tinkamai, juo galite ne sugadinti, bet dar ir pagerinti savo santykius.

Įsivaizduokite komandos trenerį, kuris pykdamas dėl kėlinio pralaimėjimo moko savo komandą kitame kelinyje pasirodyti geriau. Po tokios pertraukėlės komanda pradeda žaisti su nauju įkvėpimu – atgaivinta, susikaupusi ir nusiteikusi laimėti.

Per stiprus pykčio išreiškimas ar jo parodymas ne laiku žmones daro nejautrius, jie užsiblokuoja ir nepriima to, ką sakote, rimtai. Jie tik nori, kad jūs nusiramintumėte.

Pagalvokite, kas jus supykdo. Užsirašykite situacijas, žmones, kurie jus pykdo. Sugrupuokite, kas jus tik erzina, o kas pykdo iki negalėjimo. Pagalvokite, kaip į jūsų pyktį reaguoja kiti žmonės.

Atsiminkite, santykių valdymas yra jūsų veiksmų pasirinkimas su tikslu sukurti atvirus, sąžiningus ir gilius santykius. Kad to pasiekti, jūs turite būti atviras pats sau, o tai reiškia rodyti savo pyktį, bet tik su tikslu paveikti žmogų ir pagerinti santykius su juo.

Nevenkite neišvengiamo

Įsivaizduokite, kad jūs turite kolegą, kurio negalite pakęsti. Jei tik būtų jūsų galioje, seniai perkeltumėte jį į kitą skyrių, kad tik būtų kuo toliau nuo jūsų. Bet tos galios neturite, dar daugiau – jūsų viršininkas jums skiria dirbti su vienu dideliu projektu.  Kolega pasiūlo jums susitikti per pietus ir aptarti projektą, bet jūs ieškote šimto vienos priežasties, dėl ko negalite su juo susitikti. Taip tempiate gumą, o projektas laukia.

Štai čia santykių valdymo įgūdžiai yra neabejotinai būtini. Jums nereikia tapti draugais, jums reikia tik užbaigti bendrą projektą. Nevenkite kolegos, susitikite su juo ir panaudokite savo EQ įgūdžius.

Jūs turite suvaldyti savo emocijas ir bandyti atsidurti savo kolegos kailyje. Sužinokite, kokią patirtį jis turi ir kuo gali prisidėti prie projekto, kokie jo lūkesčiai. Stebėkite jo kūno kalbą ir bandykite suprasti, ką jis jums sako iš tikrųjų. Galbūt jis jūsų nemėgsta lygiai taip pat kaip ir jūs jo? Tai galbūt jus užgaus, bet sužinosite tiesą ir nuo pagrindų galėsite kurti pakenčiamus santykius su juo.

Pasidalinkite savo nuomone apie projektą ir kuo galite prisidėti. Jums nereikia pasakyti, kad jūs nenorite su juo dirbti, jums užteks pasakyti, kad jūs norėtumėte dirbti atskirai, o paskui sujungti atliktus darbus. Priimkite bendrą sprendimą, kas už ką imasi atsakomybės.

Jei kolega nesutiks, jums prireiks dar daugiau EQ įgūdžių suvaldyti savo emocijas. Galvokite apie projektą ir jo tikslą. Jei susinervinsite, paklauskite savęs kodėl ir kaip tai galite suvaldyti. Pasiruoškite būti kantriu. Projektui pasibaigus pripažinkite, kad abu įdėjote darbo ir padėkokite už bendradarbiavimą.

Sužinokite kito žmogaus jausmus

Vienas iš santykių valdymo  raktų yra pasinėrimas į diskomfortą, kuris atsitinka, kai savęs nesaugodamas sužinote apie kito žmogaus jausmus. Kiekvienas turi teisę jausti, net jei jūs nejaučiate to paties. Jums nereikia sutikti su kito žmogaus jausmais, bet būtina juos atpažinti, pripažinti bei juos gerbti.

Klausykitės intensyviai, ką jums sako kiti žmonės. Nebėkite nuo jų jausmų, neneikite jų, tarsi nereikšmingų ar neteisingų. Dažnai geresniems santykiams trūksta tik šiek tiek dėmesio kitam žmogui, tik pastebėti ir gerbti jo jausmus.

Atsiliepkite į situaciją 

Jei jūs ramiu balsu pranešite savo interneto tiekėjui, kad įsivėlė klaida sąskaitoje, greičiausiai įmonės konsultantas su jumis bus paslaugus, draugiškas ir mandagus.

O jei jūs skambinsite susinervinęs ir tą patį pranešite drebančiu iš įsiučio balsu? Kai konsultantas pagaliau pakels ragelį, jis girdės jūsų balso toną. Jis atsakys be šypsenos, konkrečiai, tarsi norėtų kuo greičiau išspręsti jūsų problemą.

Klientų aptarnavime dirbantys žmonės yra apmokyti reaguoti į kliento emocijas. Kliento aptarnavimas reikalauja daugelio EQ įgūdžių – klausymo, buvimo čia ir dabar, pabuvimo kito kailyje, atpažinimo kliento emocijas ir tinkamo atsiliepimo į jas.

Tinkamas atsiliepimas nereiškia veidrodžio efekto, tų pačių emocijų atspindėjimas tik sukuria kliento ar kolegos emocijų atatranką. Tinkamas atsiliepimas visada parodo, kad jūs supratote kito žmogaus jausmus ir manote, kad jie yra svarbūs.

Parodykite savo dėkingumą ir rūpestį

Daug žmonių aplink jus nusipelno jūsų rūpesčio ir dėkingumo. Kai jie jums rūpi, parodykite tai. Neatidėkite kitai savaitei ar kitam kartui. Maži dalykai, parodantys jūsų rūpestį padeda gerinti santykius ir motyvaciją. Atvirukas ant darbo stalo su padėka ir saldainiu, maža dovanėlė ar gėlė, klausimas apie kito jausmus ar apkabinimas praskaidrins kito žmogaus dieną ir pagerins jūsų santykius.

Paaiškinkite savo sprendimus

Yra baisu būti visai nepažįstamoje vietoje visiškoje tamsoje. Įsivaizduokite, kad atvažiavote į jums nežinomą vietą vėlai vakare ir  turite pasistatyti palapinę visiškoje tamsoje. Jūs krentate miegoti, tačiau viena ausimi klausotės baugių nakties garsų lauke.

Kitą dieną atsibundate pusiau nemiegojęs ir pavargęs. Atitraukiate palapinės užtrauktuką ir apstulbstate nuo saulės apšviesto gamtos grožio. Nebėra nieko bauginančio, jus švelniai glosto saulės spinduliai, čiulba paukšteliai, čiurlena upelis, apaugęs gėlėmis. Jūs tuoj pat atsigaunate ir mėgaujatės diena, nebežinodamas, ko taip bijojote praeitą naktį.

Vienintelis šias dvi būsenas skiriantis dalykas (baimės ir ramybės), yra šviesa. Ta pati vieta, tie patys daiktai, tas pats jūs, tik šviesa jus padaro ramų ir džiugų, o tamsa verčia nerimauti.

Tokią tamsą žmonės išgyvena, kai sprendimai priimami už juos.  Pakitusį grafiką jie ras skelbimų lentoje, pasikeitusius mokesčius – savo atlyginimo lapelyje, apie didesnį darbo krūvį sužinos užduočių sąraše.  Nuspręsta.

Tačiau daugeliui tai yra karti piliulė, nes mes esame nebe vaikai, už kuriuos sprendžia suaugusieji. Tam, kad palaikytume sprendimą mes turime suprasti kodėl jis buvo priimtas.

Vietoj to, kad imtumėtės pakeitimų ir tikėtumėtės, kad kiti juos priims, skirkite laiko paaiškinti, kodėl priėmėte tokį sprendimą. Prognozuokite, kaip jūsų sprendimas paveiks aplinkinius, paklauskite jų idėjų ir pasiūlymų.  Žmonės vertina skaidrumą ir atvirumą, netgi jei nepritaria sprendimui. Skaidrumas ir atvirumas leidžia žmonėms manyti, kad jais pasitikima, jie gerbiami ir yra svarbūs.

Suplanuokite artimiausių trijų mėnesių sprendimus ir laiką, kada apie juos pranešite žmonėms, kuriuos jūsų sprendimas įtakos. Pabandykite pabūti jų kailyje ir pajusti, kaip jis paveiks juos.  Išklausykite juos ir permąstykite jų žodžius. Susitikite dar kartą pranešti apie galutinį savo sprendimą.

Atsiliepkite  be užuolankų, bet pozityviai

Prisiminkite geriausią atsiliepimą, kurį esate gavęs. Tikriausiai tai nebuvo kažkas, ko jūs tikėjotės ar norėjote, bet galbūt jis pakeitė jūsų nuomonę ir elgesį. Galbūt suformavo jūsų veiksmus ir jūsų reakcijas, o gal net ir jūsų karjerą.

Kas tą atsiliepimą padarė tokiu geru?

Atsakymas: Emocinis intelektas.

Integruokite emocinio intelekto įgūdžius į jūsų atsiliepimą ir jis gali pakeisti kito žmogaus gyvenimą. Panaudokite savęs supratimo įgūdžius nustatyti, ką jaučiate tam žmogui ir jo veiksmui, apie kurį turite atsiliepti. Panaudokite savęs valdymo įgūdžius nuspręsti, kaip tvarkysitės su savo jausmais. Panaudokite kitų supratimo įgūdžius suvokti, kaip jaučiasi kitas žmogus ir kokią įtaką gali jam padaryti jūsų atsiliepimas.

Prisiminkite, kad atsiliepimas liečia ne žmogų, bet jo veiksmus. Pagalvokite, kaip išsireikšti tiesiogiai, aiškiai, pozityviai ir pagarbiai.

Konstruktyvus atsiliepimas turi dvi dalis: pasidalinimą savo nuomone ir jos pagrindimą bei sprendimų pasiūlymą. Labai svarbu kritiką ar neigiamą atsiliepimą pradėti pagyrimu: už pastangas, už kitas sėkmingas veiklas, už geras intencijas.

Galiausiai, paklauskite žmogaus jo pačio nuomonės ir minčių ir padėkokite už geranoriškumą atsižvelgiant  į jūsų pastabas.

Suderinkite savo ketinimus su savo veiksmais

Jūs esate posėdyje, kurio tema yra svarbaus termino praleidimas. Po keleto pasisakymų šia tema, paaiškėja, kad praleistas terminas iš esmės yra vieno žmogaus kaltė. Posėdyje pakyla įtampa, kaltininkė yra čia pat, posėdžio dalyvė.

Jūs norite palengvinti situaciją ir pajuokaujate: Na, Ramune, panašu, kad tu labiausiai storėji dėl savo vis ilgėjančių pietų, vietoj to, kad dirbtum.  Tačiau vietoje juoko sulaukiate tylos. Po posėdžio prieinate prie Ramunės ir paaiškinate, kad nieko blogo nenorėjote pasakyti, tik pajuokavote. Šie žodžiai aš tik pajuokavau yra mėgstamiausias daugumos žmonių, kurių ketinimai geri, bet veiksmai neatitinka jų,  pasakymas.

Tai nebuvo geras pajuokavimas Ramunės atžvilgiu. Tai buvo jos pažeminimas kitų akyse. Nors jūsų ketinimai buvo geri, kitą kartą, norėdamas praskaidrinti kitų nuotaiką, juoką nukreipkite į save.

Jei jūs orientuotas tik į rezultatus, jums bus sunku pamatyti, kas iš tikrųjų motyvuoja jūsų kolegas. Jei jūs neduosite jiems erdvės pasireikšti patiems, jiems jūsų tikslas bus neįdomus. Svarbiausia yra suprasti neatitikimus tarp jūsų intencijų ir galimų veiksmų, kad jūsų veiksmai atitiktų jūsų geras intencijas.

Naudokite klijus byrančiame į šipulius pokalbyje 

Mums visiems teko dalyvauti pokalbiuose, kuriuose paprasta diskusija virsta į ginčą, arba suka ir suka ratus aplink tą patį. Kur buvusios, kur nebuvusios, senos klaidos iškeliamos į paviršių, ima lietis nepagarbūs komentarai, kaltinimai ir skundai. Nesvarbu, kas ką pasakė, kas pradėjo, laikas panaudoti klijus byrančiam pokalbiui.

Kažkas turi žengti atgal, pasižiūrėti į viską iš šono, nustoti ieškoti kaltų ir suklijuoti pokalbį. Pažvelgimas iš abiejų pusių padės jums suprasti kur konstruktyvus pokalbis pradžioje nutrūko ir kokių klijų jam reikės.

Klijuojantys pasakymai yra kaip šviežio oro gūsis, jiems yra naudojamas neutralus tonas, pasakoma tai, kas priimtina abiems pusėms. Tokie pasakymai gali būti paprasti: paklausti kaip žmogus jaučiasi, nusišypsoti ir atsidusti, kad tai labai sunki tema, ar nukreipti temą į neutralią, ką nors parodyti ar pasidalinti pastebėjimais apie orą.

Imkitės sunkių pokalbių

Jei jūsų kolega ateina pas jus su priekaištu, neišsisukinėkite. Sunkūs pokalbiai yra neišvengiami, ir nors EQ įgūdžiai negali jų išnaikinti, jie gali  žymiai juos palengvinti ir juos užbaigti nesugadinus santykių.

Pradėkite nuo to, dėl ko sutariate. Jei žinote, kad pokalbis baigsis nesutarimu, pradėkite jį komplimentu. Pasakykite, kaip vertinate ir gerbiate tą žmogų, kiek jis jums padėjo ir kiek iš jo išmokote.

Paprašykite jo padėti jums jį suprasti. Žmonės nori būti išklausyti, jei jie jaučiasi nesuprasti, nepasitenkinimas auga. Užbėkite jam už akių, parodydami, kad domitės ir suprantate jį.

Atsispirkite norui gintis. Jei siekite išlaikyti gerus santykius, turite užtildyti savo vidinį balsą ir atsidėti klausymuisi. Sugerti visą emociją kaip kempinė, bet atsilaikyti prieš norą ją suspausti ir išleisti atgal.

Tuomet padėkite kitam žmogui suprasti ir jūsų pusę. Kai žmogus išsilieja, papasakokite apie savo pastangas, diskomfortą, mintis ir idėjas. Išdėstykite viską paprastai ir aiškiai, nekalbėkite ratais ar užuominomis. Atsiprašykite, kad savo sprendimais sukėlėte nemalonumų, tačiau tvirtai laikykitės jų.

O galiausiai, veskite pokalbį toliau nuo sunkios temos. Kai abu išsakėte savo nuomones, tačiau nepriėjote prie bendro sprendimo, laikas sutarimo ieškoti kur nors kitur. Pabandykite surasti temą, dėl kurios jūs abu sutinkate. Bendraukite su tuo ir žmogumi toliau, turėkite omenyje jo pastabas ir nuoskaudas. Stebėkite jo veiksmus ir kur tik galite, jam padėkite.

Sunkiame pokalbyje svarbiausia nesiginti, o bandyti suprasti. Naudojant EQ įgūdžius, sunkus pokalbis gali vesti ne į santykių žlugimą, bet netgi atvirkščiai, į pagarbius ir vienas kitą vertinančius, gilius santykius.

PABAIGAI  

Jūs turbūt nesitikite tapti pianino virtuozu, jei mokėtės groti šešis mėnesius ir paskui metėte. Arba, tapti teniso profesionalu, jei žaidžiate tenisą du kartus per mėnesį. Ta pati tiesa galioja ir emocinio intelekto įgūdžiams. Juos būtina praktikuotis, kad galėtumėte padidinti savo EQ. Jei nustosite galvoti apie savo emocijas, bandyti jas atpažinti, jas suvaldyti ir suprasti kitus – beveik garantuotai atsidursite tame pačiame taške, nuo kurio pradėjote.

Naudokite savęs supratimo įgūdžius pastebėti savo jausmus ir įvertinti, ar jūsų poreikiai yra patenkinti.

Naudokite savęs valdymo įgūdžius išreikšti savo jausmus ir veikti gerų santykių naudai.

Naudokite kitų supratimo įgūdžius suprasti kito žmogaus jausmus ir poreikius.

Galiausiai, nei vienas žmogus nėra akmuo. Santykiai su kitais yra lemiamas faktorius į laimę.     

Travis Brabderry, PH.D & Jean Greaves PH.D “Emotional Intelligence 2.0”, Talent Smart, 2009.

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (IV)

KITŲ SUPRATIMAS

Ar kada nors buvo jums taip nutikę, kad kolega priėjęs prie jūsų be žodžių suprato, kokia buvo jūsų diena ir kokios jus kamuoja mintys? Jis žinojo, kad jūs ką tik grįžote iš sudėtingo posėdžio, nes tai matė jūsų veide. Jis suprato, kad vietoj to, kad parašyti dar vienos paslaugos, geriau leisti jums būti. Paprašys rytoj.

Arba padavėja, kuri tiesiog žino, ko reikia jos klientams prie kiekvieno staliuko. Su vienais ji paplepa apie šį bei tą, o  kitus palieka ramybėje, tyliai ir nepastebimai juos aptarnaudama. Trečius aptarnauja profesionaliai ir mandagiai, pasiteiraudama, bet neplepėdama, o ketvirtiems pasako komplimentą apie jų vaikus. Visi lieka patenkinti aptarnavimu ir ji užsidirba nemažus arbatpinigius.

Tiek kolega, tiek padavėja gerai suprato kitus. Kitų supratimas – ketvirtas emocinio intelekto lygmuo. Po to, kai susivokiate savo viduje, suprantate savo emocijas ir mokate jas valdyti, galite žvelgti į išorę ir suprasti kitus.

Mokytis suprasti kitus žmones, stebėti juos, matyti ir suprasti jų kūno kalbą, veido išraiškas, pozą, balso toną, taip pat kas slepiasi po paviršiumi – slaptas mintis ar emocijas, gali trukti ne vienerius metus, o gal ir visą gyvenimą.

Lengvinantis faktas yra tas, kad emocijos, veido išraiškos ir kūno kalba yra panaši ar net vienoda daugelyje kultūrų. Vadinasi, jūs šiuos įgūdžius galite naudoti kur bebūtumėte. Išvažiavę į kitą šalį taip pat galite panaudoti savo įgūdžius, mokydamiesi didinti savo EQ.

Pirmas žingsnis suprasti kitą, yra užtikrinimas, kad visas jūsų  dėmesys yra nukreiptas ne į save ir kad jūs esate čia ir dabar.Žiūrėjimas į kitą reiškia ne tik žiūrėjimą akimis, bet visų jūsų emocijų panaudojimą. Jūsų emocijos gali padėti jums pastebėti ir interpretuoti ženklus, kuriuos jums siunčia kiti. Šie ženklai padės jums pabandyti pabūti kito žmogaus kailyje ir suprasti jį kaip save.

Štai septyniolika patarimų, kurie padės jums įveikti sunkumus:

Vadinkite žmones vardu

Nors tai yra pati baziškiausia strategija, ji yra asmeninis ir labai efektyvus būdas pasiekti kitą. Vadinimas žmogų vardu iš karto jus iškelia jo akyse. Vadinimas vardu yra šiltas ir kviečiantis, jis perlaužia pirmuosius pažinties ar bendravimo barjerus.

Jei jums sunku prisiminti naujo pažįstamo vardą, bus puikus pratimas smegenims pabandyti tai padaryti. Išgirdus naują vardą, pakartokite jį kuo dažniau. Bent jau du ar tris kartus pokalbyje panaudokite žmogaus vardą. Kai pamatysite jį vėl – pasiveikinkite būtinai pridėdami vardą. Jei vardas jums nežinomas, neaiškus, paprašykite jį pakartoti ir po to pakartokite jį kelis kartus patys. Vadinimas žmogų vardu jam skamba kaip komplimentas, panaudokite tai!

Stebėkite kūno kalbą

Kad suprastumėte kūno kalbą, įpraskite vertinti pašnekovą nuo galvos iki kojų. Pradėkite nuo galvos ir veido. Akys išduoda didžiąją dalį emocijų, kurias transliuoja ir kitos kūno dalys. Iš akių galima gauti daug informacijos, tik būkite atsargūs nespoksoti. Praktikuotis stebėti kūno kalbą galite žiūrėdami televizoriaus pokalbių laidas, išjungus garsą.

Akys gali parodyti, ar žmogus patikimas, nuoširdus ar rūpestingas. Dažnas mirksėjimas ar akių sukiojimas gali išduoti melą. Toliau pažiūrėkite į šypseną. Ar ji atrodo nuoširdi ar dirbtinė? Kai žmogus šypsosi siela, ne vien tik lūpomis, šypsosi ir jo akys, ir oda, ir plaukai, ir rankos. Toliau apžiūrėkite pečius, liemenį, rankas ir kojas. Kai išmoksite stebėti, suprasite kūno kalbą ir bus žymiai lengviau pasakyti, kuris žmogus yra nuoširdus, o kuris kažką slepia.

Tinkamas laikas yra svarbiausias

Turbūt esate girdėję posakį Tinkamu laiku tinkamoje vietoje . Kai kalbama apie darbą su emocijomis, tinkamas laikas yra svarbiausias. Jūs neprašote didesnio atlyginimo, kai įmonei nesiseka, nebandote duoti pastabų tam, kuris jūsų bijo, neprašote paslaugos iš to, kuris yra stresinėje būklėje.

Praktikuotis naudoti tinkamą laiką galite laiku  užduodami  teisingus klausimus. Jei jūsų bendradarbė skiriasi su vyru, jūs neklausite jos, kaip einasi jos darbas, bet paklausite, kaip ji jaučiasi, ar galite jai kuo nors padėti. Atsiminkite, tai ne apie jus – nors jums labai rūpi klausimas apie darbą, bet matydamas jos būklę jūs to nedarysite ir pakalbėsite apie tai, kas rūpi jai.

Atsiminkite, kitų supratimo raktas, yra orentavimasis į kitus, ne į save.

Turėkite atsarginį klausimą

Kartais pokalbiai nesivysto. Jie nutrūksta, arba kalba tik vienas pašnekovas. Dešimties sekundžių tyla atrodo kaip amžinybė, jūs sukiojatės, tai keista ir nemalonu. Tokiu atveju jums reikia atsarginio atviro klausimo.

Tarkime: „ O ką jūs manote apie Trump’ą?“

Atsarginis klausimas suteikia jums daugiau informacijos ir galimybę geriau pažinti pašnekovą ir pokalbis gali vėl įsisiūbuoti; arba, leidžia jums laimėti laiko ir pasikviesti prisijungti prie pokalbio dar pašnekovų. O gal atsiprašyti ir nueiti į tuoletą, neužbaigiant pokalbio nejaukia gaida.

Susitikimuose neužsirašinėkite

Darbo posėdžiuose, susitikimuose dažnai išgirstate naujos informacijos ir daug gerų idėjų, kurias norite tuoj pat užsirašyti. Nepastebite, kai rašote viską – juk viskas taip svarbu. Ir staiga… išgirstate rėkiant. Kas atsitiko? Kol jūs užrašinėjote kas labai svarbu, subrendo konfliktas, kurio net nepastebėjote. O jis apnuodijo vidinį klimatą, ir be abejonės, įmonės veiklą.

Jūs praleidote svarbiausią – kolegų emocijų ženklus, kurie rodė kaip jaučiasi ir ką galvoja visi kiti. Jei norite pastebėti visą vaizdą, negalite įsirausti į savo kompiuterį ar užrašus. Prisiminkite, kad esminis kitų supratimo tikslas yra suprasti, ką jaučia ir ką mano kiti. Kad tai pasiektumėte, turite koncentruotis į juos.

Planuokite susitikimus

Įsivaizduokite, jus pakvietė į suneštinį vakarėlį ir paprašė jūsų atnešti duonos. Visas vakaras jums bus sugadintas, jei pamiršite. Negalėsite sau atleisti, graušitės pats, ir būsite negailestingai erzinamas smagiai nusiteikusių draugų, dorojančių kepsnius, bet be duonos. Per visa tai pamirštate ir tai, kad planavote užmegzti kontaktus su jums įdomiais ir naudingais žmonėmis. Grįšite namo visiškai išsekintas.

Planavimas iš anksto ne tik dalyvauti, bet ir pasiruošti dalyvavimui galėjo jus išgelbėti. Jei ateinate į susitikimą, darbo pokalbį ar draugų vakarėlį su planu, jūs esate laisvas. Tokiu būdu išlaisvinate savo smegenų jėgą ir energiją ir galite koncentruotis į šia akimirką, užmegzti naudingus kontaktus ir pastebėti nusiminusius, paguosti juos pasivedus į šalį.

Išsivalykite trukdžius

Suprasti kitus reiškia būti su jais kartu dabartyje ir išsivalyti trukdžius – ypač tuos, kurie yra jūsų galvoje.

Šie trukdžiai yra kaip griozdai jūsų garaže, jie yra geri daiktai, bet kliūva už kojų ir neleidžia jums sklandžiai pasiekti to, ko jūs ten atėjote.

Pirmas didelis griozdas jūsų galvoje yra pokalbiai su pačiu savimi. Kartais jūs esate taip jais užsiėmęs, kad negirdite išorinio pasaulio garsų.

Kitas griozdas yra atsakymų kūrimas kitam žmogui dar tik kalbant. Jūs jo nebeklausote, nes galvojate, ką atsakysite patys.

Išvalyti šiuos du didelius griozdus yra nesunku. Pirmiausia, kai kitas kalba jo nenutraukite ir klausykite tol, kol jis nutils. Sustabdykite save, kai imsite kurti atsakymą jam nepabaigus. Klausykitės. Stebėkite jo kūno kalbą. Susikoncentruokite į pašnekovą, ne į save. Priminkite sau, kad jūs esate čia, nes mokotės iš kiekvieno sutikto žmogaus, o ne bandote sužavėti jo savo kontraversiška ir aštrialiežuvia asmenybe. Kai aš kelias valandas klausiau pažįstamo iš Portugalijos, nesakydama beveik nei žodžio, po pokalbio jis man pasakė, kad esu labai įdomi asmenybė. Žmogus žavisi kitu, kai jo klauso, o ne kai bando pasakyti ir įtikinti  savo tiesa.

Gyvenkite dabar

Vaikai ir seni žmonės moka tai geriausiai. Jei jie kažką veikia, jie susikoncentruoja į tai šimtu procentų. Žmonės giria Anglijos karalienę Elžbietą II, nes ji, atrodo, niekur niekada neskuba. Ji visa esybe būna ten, kur būna tą akimirką.

Būti čia ir dabar turi tapti įpročiu. Taip jūs galėsite pagerinti savo kitų supratimo įgūdžius – stebėdami ir būdami čia ir dabar.

Pasivaikščiokite

Gyvenimo tikslas yra procesas, o ne pasiekimai. Kad geriau suprastumėte kitus, jūs turite atsiminti mėgautis procesu ir pastebėti žmones, kurie yra to proceso dalis.

Skirkite dešimt minučių ir pasivaikščiokite aplinkui. Pasivaikščiokite po savo darbo aplinką, nueikite į kitus skyrius. Stebėkite žmonių emocijas, pastebėkite mažas, bet svarbias detales. Skirkite laiko pastebėti dalykams, kurių nematėte iki tol. Stebėkite žmonių judėjimą, jų pomėgius. Kaip žmonės reaguoja, kai jūs prieinate ir pakalbate su  jais bendromis temomis?  Koncentruokitės į tai, ką matote, girdite ir pastebite kituose žmonėse. Nesistenkite tuoj pat daryti išvadų, tik stebėkite. Darykite tai mėnesį du kartus per savaitę ir išvados pačios ateis.

Stebėkite kitus televizoriuje

Dabar, kai ugdote kitų supratimo įgūdžius, geras metodas tai daryti yra stebėti žmones per televizorių. Tam labai tinka realios publicistikos laidos, kaip TV pagalba  24 valandos , kur žmonės nevaidina, jie rodomi tokie, kokie yra iš tikrųjų. Stebėdami nesivelkite į tai emocionaliai, tik stebėkite, kaip bendrauja, veikia, konfliktuoja įvairūs personažai.

Matykite jų kūno kalbą ir bandykite suprasti, kaip personažas jaučiasi filmuojamas ir kaip pakliuvęs į tokią situaciją savo gyvenime. Kaip sugeba suvaldyti konfliktus ir emocijas. Jei žiūrėsite du kartus, tai padės pastebėti tai, ko nepamatėte pirmąjį kartą.

Tikėkite ar ne, TV publicistikos stebėjimas yra pats naudingiausias ir labiausiai pramoginis būdas praktikuotis kitų supratimo įgūdžius tikrame gyvenime.

Praktikuokite klausymo meną

Nors tai skamba banaliai, bet klausymasis yra vienas iš pagrindinių įgūdžių, prarandamų šiuolaikinėje visuomenėje.

Nors dauguma apie save galvoja, kad jie yra geri klausytojai, bet dažniausiai jie žaidžia Sugedusį telefoną , kai paskutinė žinutė būna toli nutolusi nuo pirmosios. Klausymas reikalauja susikaupimo, o susikaupti šiais laikais ne taip lengva, kai mus tempia į skirtingas puses.

Klausymas yra ne tik žodžių girdėjimas. Tai klausymas tono, greičio, garso. Kokia paslėpta žinutė, ką galime perskaityti tarp eilučių?

Tai galite suprasti, jei susikoncentruosite tik į klausymąsi. Ignoruokite visus trukdžius ir klausykitės. Tik taip suprasite, ką iš tikrųjų žmogus nori pasakyti.

Eikite kitų pažiūrėti, tik savęs nerodykite

Jei jūs mėgstate atsisėsti kur nors gale, pasiimti kavos ir stebėti pasaulį, einantį pro šalį – jūs jau praktikuojate vieną galingiausių kitų supratimo strategijų. Kai skiriate laiko stebėjimui, imate pastebėti žmonių nuotaikas. Iš jų judesių ir veido išraiškos galite numanyti, ką jie jaučia ir ką galvoja.

Neleiskite sau paskęsti savo mintyse, protą išlaikykite skaidrų. Tai ne apie jus, ne dėl jūsų. Tai apie juos. Juos suprasti, juos pamatyti, juos pajausti. Juos pamilti! Kai išmoksite, galėsite pereiti prie santykių (su jais) valdymo.

Supraskite skirtingas kultūras

Tai, kas priimtina vienoje kultūroje, gali būti įžeidimas kitoje. Tačiau kultūros vis labiau ir labiau maišosi, todėl tobulinant kitų supratimo įgūdžius, reikia atsižvelgti ir į tai.

Pergalės prieš kitas kultūras paslaptis yra elgtis su kitaip taip, kaip jie nori, kad su jais elgtųsi. Būtent: elgtis ne taip, kaip jūs norėtumėte, kad su jumis elgtųsi, bet taip, kaip jie norėtų, kad su jais elgtųsi. Tam turite sužinoti skirtingų kultūrų taisykles ir jų laikytis.

Kaip tai padaryti? Pirmiausia stebėti. Įsivaizduokite, kad ką tik atvykote į naują miestą ir turite suprasti tų žmonių žaidimo taisykles, kol galėsite prie jų prisijungti. Stebėdami surinkite daug informacijos ir neskubėkite daryti išvadų. Taip pat klauskite. Bet kuris žmogus mielai papasakos apie savo tautos tradicijas.

Patikrinkite savo išvadas

Nei vienas jūsų nesate aiškiaregis, kuris gali matyti kito žmogaus mintis. Todėl, kad ir kaip ilgai stebėtumėte ir norėtumėte jas atspėti jūs galite būti neteisūs. Jei nesate visiškai tikras ką matote, tiesiog paklauskite.

Nėra tokio dalyko, kaip kvailas klausimas. Jei jums atrodo, kad kažkas yra ne taip kambaryje, į kurį ką tik užėjote, nes visi staiga nuščiuvo ir nuleido akis, tiesiog paklauskite, ar kas atsitiko.

Jei tiesioginio atsakymo negausite, ieškokite užuominų. Tuomet galite parodyti jas, kaip pavyzdį (nuščiuvimas ir nuleistos akys) ir pabandyti paklausti vėl. Tokiu atveju jums gali išaiškėti jūsų pačio klaidingas galvojimas. Nebijokite klausti kito žmogaus apie jo jausmus. Jei neklausite, niekada nebūsite tikri.

Pabūkite kito kailyje

Aktoriai gali paliudyti – susitapatinę su neigimu personažu, jie jį galiausiai pamėgsta. Pabūti kito kailyje yra pats geriausias būdas jį suprasti.

Praktikuojantis šitą strategiją jums reikia paklausiti savęs: Jei aš  būčiau jis/ji, kaip aš jausčiausi?  Nustumkite į šalį visus savo įsitikinimus ir patirtį, galvokite tik apie tą žmogų. Negalvokite, kaip jūs, galvokite kaip jis. Kaip jis atsakytų į šitą klausimą? Kaip jis pasielgtų?

Atsakydami patys sau, jūs naudosite jo istoriją, ne savo: kaip jis reaguodavo į panašias situacijas anksčiau, kaip elgiasi ir ką sako.  Arba,  jei to žmogaus nepažįstate, galvokite ką kiti panašūs žmonės jautė ir galvojo pakliuvę į tokią pačią situaciją.

Jei norite pasitikslinti, ar esate teisūs, paklauskite kaip žmogus jautėsi. Kuo daugiau praktikuositės pabūti kito kailyje ir susižinosite tiesą paklausdami, tuo geriau išmoksite suprasti kitą.

Ieškokite visos informacijos

Mes matome save per savo pačių susikurtus rožinius akinius, tai patvirtina ir tyrimai. Žmogus apie save galvoja geriau, nei rodo jo rezultatai. Todėl yra didelė tikimybė, kad vertindami save ir pasaulį mes nenaudojame visos informacijos. Ar norėtumėte pamatyti save kitų akimis? Ieškojimas visos informacijos yra kritinis supratimo bruožas.

Tačiau priimti visą informaciją reikia stiprybės ir drąsos. Nesvarbu, ar jūs sutinkate ar ne su kito žmogaus nuomone, ji svarbi, nes kitų nuomonė įtakoja jūsų gyvenimą. 360 laipsnių testas, į kurio klausimus apie jus atsako jūsų viršininkas, jūs pats ir jūsų pavaldiniai, gerai atspindi realybę apie jus.

Tikėkite ar ne, tai ką apie jus sako kiti dažnai yra arčiau tiesos, nei tai, ką jūs galvojate apie save. Paklauskite!

Pagaukite kambario nuotaiką

Jei jūs jau mokate skaityti kito žmogaus emocijas, pabandykite perskaityti visos patalpos, viso kambario emociją. Emocijos yra užkrečiamos, dažnai viena emocija apima visus kambaryje esančius, tik kambaryje ji pasklinda stipriau ir pajusti ją galima lengviau.

Įsivaizduokite, kad užeinate į biblioteką. Tyla, susikaupimas, tylūs šnabždesiai. O dabar – į gedulingų pietų salę. Ten taip pat tyla, susikaupimas, visi kalbasi ramiai. Tačiau ar pajusite, kuo skiriasi emocijos vienoje ir kitoje patalpoje?

Travis Brabderry, PH.D & Jean Greaves PH.D “Emotional Intelligence 2.0”, Talent Smart, 2009.

Skaitykite toliau: Raktas į sėkmę: Emocinis Intelektas (V)

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (III)

“Gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja ir tragedija tiems, kurie jaučia.” M. Larnis.

SAVĘS VALDYMAS  

Savęs valdymas prasideda tada, kai jūs imate veikti. Arba, kai nusprendžiate nieko nedaryti. Savęs valdymas priklauso nuo savęs supratimo. Savęs valdymas yra jūsų sugebėjimas panaudoti savęs supratimo kompetenciją, likti lanksčiu ir nukreipti savo veiksmus pozityvia linkme.

Kartais emocijos yra tokios stiprios, kad jos sukuria paraližuojančią baimę. Jūsų mąstymas tampa tarsi apniukęs, nors žinote, kad turite kažką daryti, čia ir dabar, jūs nesugebate blaiviai mąstyti.

Tokiais atvejais savęs valdymas atsiskleidžia per jūsų sugebėjimą priimti netikrumą, nežinomybę, kai jūs bandote suprasti savo emocijas. Kai tik jūs suprasite ir priimsite tai, ką jaučiate, geriausias veiksmų planas ateis savaime.

Savęs valdymas yra daugiau, nei  savęs stabdymas, vengiant problematiško elgesio. Tikrieji rezutatai pasirodys tuomet, kai jūs išmoksite uždelsti savo momentinius poreikius reaguoti į emocijas (pvz. elgtis agresyviai ar destruktyviai)  dėl ilgalaikių savo gyvenimo tikslų. Tie, kurie moka save valdyti, mato pro kasdieninius nesklandumus, tarsi pro permatomą skraistę. Jie pro juos žiūri į ateitį,elgdamiesi taip, kad ji būtų tokia, kokios jie norėtų.

Kvėpuokite

Jei jūs esate toks pats, kaip ir daugelis žmonių, jūsų kvėpavimas yra negilus, įkvepiamas oras neužpildo plaučių ir diafragmos. Jūsų plaučiai sukurti taip, kad jie aprūpintų organizmą tiksliai tokiu deguonies kiekiu, kokio jam reikia. Smegenys reikalauja 20 procentų organizmo gaunamo deguonies. Jos paskirsto deguonį svarbiausioms gyvybę palaikančioms funkcijoms, tokioms kaip kvėpavimas, širdies darbas. Tačiau paviršinis kvėpavimas neaprūpina pagalbinių organizmo funkcijų, kaip buvimas susikaupusiu, budriu, ramiu.

Nepakankamas plaučių užpildymas gali būti jūsų išsiblaškymo, užmaršumo, nuotaikų svyravimo, nuovargio, depresiškų minčių priežastimi.

Sekantį kartą užplūdus emocijoms, susikoncentruokite į savo kvėpavimą. Kvėpuokite lėtai  ir giliai. Įkvėpkite diafragma ir pilnai,  iki įdubusio pilvo, ištuštinkite plaučius.

Kai jus spaus terminai, kankins nemalonios mintys ar prisiminimai, pakvėpuokite pilnais plaučiais. Šią techniką išbandę žmonės liudija, jog gavus deguonies ateina ramybė, kuri išvalo mintis.  


Surašykite: emocijos prieš racionalų protą 

Kai jus kamuoja negalėjimas apsispręsti, naudinga yra sudaryti emocijų prieš racionalias priežastis sąrašą. Perskirkite lapą popieriaus vertikalia linija į dvi dalis. Kairėje surašykite, kokios emocijos sako jums veikti, dešinėje – kokie racionalūs argumentai. Tuomet paklauskite savęs, kurios emocijos stabdo jus nuo racionalaus mąstymo ir kurios racionalios priežastys ignoruoja jūsų emocijas.

Jei leisite diktuoti emocijoms, jos jus gali nuvesti į aklavietę, tačiau sekimas vien racionaliomis priežastimis gali paversti jus robotu. Jūs jaučiate emocijas, pripažįstate tai ar ne. Šis sąrašas jums padės aiškiau jas pamatyti ir priimti teisingą sprendimą.

Pasakokite apie savo tikslus

Ištesėti savo pažadus yra sunku, ypač, kai gyvenimas vis svaido į jus akmenukus. Tačiau nieko nėra geriau, kaip paviešinti savo tikslus. Jūsų artimųjų, kolegų žinojimas ko jūs siekiate ir jūsų progreso matymas suteiks visam procesui atsakingumą.

Didelė savęs valdymo dalis yra motyvacija. Kitų žmonių lūkesčiai motyvaciją didina, todėl jūs galite tai panaudoti savęs valdymo tobulinimui. Visi nori būti mylimi, niekas nenori būti laikomas pažaduku ar silpnavaliu.  Jei jūsų bosas kasdieną 8 valandą kviečia jus į susitikimą aptarti, kaip einasi projektas, greičiausiai projektą seksite daug atidžiau. Jūs mieliau darote tai, ko tikisi kiti, nei tai, ko norite tik jūs.

Pasakokite apie savo tikslus žmonėms, kuriems jūs rūpite ir kurie kreips dėmesį į jūsų progresą.

Suskaičiuokite iki dešimt

Greičiausiai būdami dar darželinukai žinojote šią taisyklę. Jei neklausydavote, tėvai skaičiuodavo iki trijų, paskui bausdavo. Jei turėdavote nusiraminti, tekdavo suskaičiuoti iki dešimt.

Viskas, ką jums reikia padaryti, giliai įkvėpti ir iškvepiant visą orą iki galo, sakyti vienas. Įkvėpti, iškvepiant sakyti du. Kvėpuoti, kol pasieksite dešimt. Skaičiavimas ir kvėpavimas sulaikys jus nuo staigių veiksmų ir išryškins aiškesnę, racionalesnę perspektyvą.

Kartais net nereikia pasiekti dešimties. Kai jūs esate susirinkime ir kas nors sukelia jums emocijų antplūdį, jūs negalite sėdėti ir skaičiuoti. Užteks vieno ar dviejų, kad jūsų perkaitusi sistema atvėstų. Vėliau galbūt užteks tik atsigerti vandens, kad jūsų emocija neišsiveržtų.

Viskas, ką jums reikia padaryti: prieš reaguojant sustoti. 

 

Rytas už vakarą protingesnis

Leo Tolstojus “Karas ir taika” rašė, kad stipriausi kariai yra laikas ir kantrybė. Šios dvi stiprybės padeda pažiūrėti į situaciją kitu kampu, palengvinti skausmą ir įleisti aiškumo.

Tačiau kantrybė nėra maloni. Kartais būti kantriam yra labai sunku, todėl jūs imatės veikti, kad išvengtumėte šio vidinio diskomforto. Tačiau dažnai dar viena diena, savaitė, ar mėnuo iki sprendimo priėmimo būtini, kad jūs nepamestumėte situacijos kontrolės vairo. O kartais, kol jūs laukiate situacija pasitaiso pati savaime ir nieko spręsti jums nebereikia.

Tyrimai patvirtina, kad ant skyrybų slenksčio buvę asmenys ilgainiui yra laimingesni likę santuokoje, nei išsiskyrę.

Laikas reikalingas tam, kad jūsų mintys nusėstų. Emocijos sukelia minčių debesį, laikas padeda joms sugulti į lentynėles.
Daugiau šypsokitės ir juokitės

Jūs turbūt žinote, kad kai šypsotės, jūsų smegenys gauna signalus, kad esate laimingas. Mano teta, grįžusi iš JAV, pasakė: “Man nesvarbu, kad tos šypsenos dirbtinės. Svarbiausia, aš jaučiausi tarp jų gerai, laukiama ir priimta”. 

Prisivertimas nusišypsoti padeda jums išeiti iš stresinės situacijos. Prancūzų mokslininkai ištyrė šypsenos galią duodami dviems grupėms žmonių skaityti komiksą. Viena grupė skaitydama laikė tarp dantų pieštuką (t.y. naudojo raumenis, reikalingus šypsenai), kita – turėjo pieštuką laikyti tarp lūpų (kas neleidžia naudoti šypsenos raumenų). Tie, kurie nesąmoningaiš “šypsojosi” komiksą laikė žymiai juokingesniu, ir praleido laiką geriau, nei tie, kurie skaitė suspaudę lūpas.

Kai bloga nuotaika paraližuoja jūsų sveiką protą ir gyvenimas nusidažo juodai – šypsokitės. Pažiūrėkite gerą komediją ir juokitės iki soties. Jūsų juoko garsai nubaidys niūrius debesis ir gyvenimas vėl nušvis.

Kontroliuokite,  ką kalbate su savimi

Tyrimai užsimena, kad vidutiniškai žmogaus galvoje per dieną gimsta 50 000 minčių. Kiekviena mintis turi įtakos cheminėms reakcijoms organizme. Stiprus ryšys sieja tai, apie ką jūs galvojate ir kaip jūs jaučiatės, tiek fiziškai, tiek emociškai.

Todėl, kad jūs visą laiką galvojate (taip pat kaip ir kvėpuojate), jūs linkę tai pamiršti. Dažnai net neįtariate, kaip jūsų mintys įtakoja jūsų savijautą ir dienos eigą. Tačiau net jei ir norėtumėte, būtų neįmanoma pastebėti kiekvieną savo mintį ir įvertinti jų poveikį savo emocinei ir fizinei būklei.

Kiekvienos minties pastebėti ir nereikia, tačiau yra mintys, kurios daro stipriausią poveikį. Tai mintys, kurias jūs garsiai (ar mintyse ) išsakote patys sau. Net jei neįtariate, jog jus lanko tokios mintys, bet jūsų vidinis balsas kalba tai, apie ką jūs galvojate ir daro didelę įtaką jūsų nuotaikai. Ką jūs vis kartojate sau? Tai, ką leidžiate sau sakyti, atspindi jūsų svarbiausias mintis ir lemia emocinį foną.

Užplūdus emocijoms, mintys jų degimą paskatina arba nuslopina. Pavyzdžiui, jūs laukiate draugės ir ji neateina, nieko nepranešusi. Jūs paskambinate, ji sako, kad pamiršo. Supykstate, tai emocija. Tačiau mintys gali būti dvejopos: galite galvoti, kad ji pamiršo, nes jai nerūpite, ji jūsų negerbia ir nevertina; arba, galvoti, kad jai kažkas atsitiko, nes paprastai ji taip nesielgdavo. Ir tai visai nėra asmeniška ar nukreipta prieš jus. Tokiu būdu jus suvaldote savo emocijas ir vietoje to, kad amžinai pyktumėte ir visą savaitę apie tai galvotumėte, išvalote savo emocinį lauką.

Tačiau kartais vidinis balsas virsta savęs plakimo balsu, kaip: “Man niekada nesiseka”. “Aš nemoku”. “Manęs niekas nemyli” ir panašiai. Tokiose mintyse pakeiskite “visada” ar “niekada” į “šį kartą”, “kartais”. Pakeiskite absoliučius terminus, kaip: “aš kvailys” į konkretesnius: “aš pasakiau netiesą”, arba “šį kartą padariau klaidą”.  Negatyvus vidinis balsas yra nerealus ir žlugdantis, jis gali nusiųsti jus į emocinę duobę, tuomet taps sunku pasiekti to, ko jūs norite iš savo gyvenimo. Neleiskite neigiamoms mintims imti valdžią jūsų galvoje. 


Įsivaizduokite savo sėkmę

Norint išmokti save valdyti, jums neužtenka teorinių žinių, reikia daug praktikos. Sunkios situacijos, kuriose galėtumėte save išbandyti, greičiausiai, nepasitaiko kasdieną. Todėl jūsų teorinis pasiruošimas gali būti bevertis, kai nebus praktikos. Nebent, sunkias situacijas jūs …įsivaizduosite.

Magnetinio rezonanso tyrimas parodė, kad smegenys sunkiai skiria, ar tai vyksta iš tikrųjų, ar žmogus tik įsivaizduoja. Sunkių situacijų įsivaizdavimas ir jų sėkminga pabaiga yra puikus būdas praktikuoti jūsų naująsias žinias ir paversti jas įpročiu. Jei sunku sukurti naują, galite prisiminti savo buvusias sunkias situacijas ir įsivaizduoti, kaip savo naujų įgūdžių pagalba jas skandžiai išsprendžiate.

Geriausias laikas savo sėkmės įsivaizdavimui yra prieš užmingant. Įsivaizduokite, kaip konkrečioje jus iš kantrybės išvedusioje situacijoje, jūs suvaldote savo emocijas. Kaip sakote ir darote teisingus dalykus ir leidžiate sau pajusti kylančias teigiamas emocijas. Jaučiate? Nebloga dienos pabaiga, tiesa?

Pasirūpinkite miego higiena

Savęs valdymas reikalauja kantrybės, lankstumo, budrumo, ką labai sunku išlaikyti kai esate nuolat  pavargęs, ypač kai jums trūksta miego. Kai jūs miegate, jūsų smegenys persikrauna, surūšiuoja ir sudeda mintis į lentynėles, išvalo protą, kad kitą dieną jis  galėtų priimti naują informaciją.

Svarbi ne miego trukmė, bet miego kokybė, todėl:

Bent dvidešimt minučių iki pietų pabūkite lauke.  Jūsų akims reikia bent jau tiek saulės šviesos,  kad persikrautų vidinis laikrodis, todėl lengviau būtų užmigti vakare. Saulės šviesos negali stabdyti stiklai ar tamsūs akiniai.

Bent jau prieš dvi valandas iki miego išjunkite kompiuterį. Kompiuterio šviesa jūsų akims yra tas pats, kas saulės šviesa, kuri per akis  duoda signalą į smegenis: “kelkis”.

Lovoje tik miegokite. Lovoje nežiūrėkite televizoriaus, neskaitykite, nevalgykite, nedirbkite su kompiuteriu. Jūsų kūnas jums padėkos, kai žinos, kad kai jis jau lovoje, lieka tik miegoti.

Venkite kofeino, ypač po pietų. Išgerkite puodelį kavos 8 ryto ir 8 vakare jūsų organizme bus 25 procentai suvartoto kofeino kiekio. Kofeinas neleidžia jums užmigti, todėl geriausia vengti jo visai, arba vartoti tik mažais kiekiais iki pietų.

Tikėkitės geriausio

Ramybės malda sako: “Dieve, suteik man ramybės, kad galėčiau priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos pakeisti tai, ką galiu pakeisti ir išminties, kad suprasčiau skirtumą.”

Jūs visada turite pasirinkimą. Galite pasirinkti matyti pusiau tuščią, arba pusiau pilną stiklinę. Kartais būna situacijų, kuriose nieko negalite pakeisti. Tačiau pajutę, kad praradote kontrolę, pasižiūrėkite atidžiau. Jei jūs matote tik tamsiąją pusę, jūsų neigiamos emocijos ima viršų. Jūs jausitės bejėgis, nugalėtas ir nelaimingas. Tačiau, visose situacijose yra ir šviesioji pusė.  Pusė, kurią jūs galite keisti, galite panaudoti savo lankstumą, atvirą protą ir priimti tai kaip pamoką.

Laikykite balansą

FBI agentai praleidžia daugybę laiko, bandydami nustatyti, įtariamasis meluoja ar ne. Jie studijuoja kūno kalbą, balso intonacijas, akių judesius. Didžiausias įtarimas, kad žmogus meluoja yra kūno kalbos ir emocijų neatitikimas.

Kai jūs valdote savo emocijas, jūsų kūno kalba adaptuojasi. Kai jūsų kūno kalba sakys ką kita, tai bus aiškus signalas, kad emocijos yra užgniaužiamos, bet ne atpažintos, priimtos ir tinkamai nukreipiamos.

Mokykitės iš visų, kuriuos sutinkate 

Prisiminkite pokalbį, kuris jus iš karto privertė gintis. Štai ir  jūs, galandantis savo kardą ir tvirtinantis skydą, besiruošiantis dideliam mūšiui. Kažkas su jumis nesutiko, ar kažkas pakritikavo, kažkas gal suabejojo jūsų motyvais.  Kaip keistai tai beskambėtų, tokiais momentais jūs praleidžiate vertingą  galimybę pasimokyti iš kitų žmonių.

Kiekvieną sutiktą žmogų priimti taip, kad jis  gali jus išmokyti ko nors naujo, kažko, kas jums pravers ateityje, yra geriausias būdas išlikti lanksčiu, atviru, plačių pažiūrų ir daug mažiau stresuotu žmogumi.

Daug lengviau yra supykti, gintis, stresuoti, nei bandyti išmokti kažko naujo. Tačiau, dalykai, kurie jus erzina yra vertingesni už tuos, kurie sukelia geras emocijas. Tai ir yra tos praktinės situacijos, kurios jus moko teoriją perkelti į praktiką ir išmokti kontroliuoti save, kad pasiekumėte daugiau.

  
Susiplanuokite proto pertrauką

Fizinių pratimų nauda yra visiems žinoma, ir visada atsiras kažkas – gydytojas, šeimos narys, straipsnis, primenantis mums, kad sportuojame per mažai. Ko dauguma žmonių nesuvokia, kad lygiai tokie patys, o gal net ir svarbesni yra atpalaidavimo pratimai protui.

Kai jūs skiriate valandėlę palaikyti savo kūną sveiką, ši valandėlė suteikia labai svarbią pertrauką ir protui. Kūno sveikatinimas  yra geriausia, ką galite suteikti savo protui, išskyrus miegą. Joga, masažas, sodininkystė, pasivaikščiojimas parke, visa tai suteikia atsipalaidavimą protui.

Daugumai mūsų didžiausia problema yra rasti laiko tokiems proto perkrovimams. Tai užima laiko, jis atima laiką iš šeimos, draugų, darbo. Jei jūs pamatysite, kad smegenų perkrovimas yra toks pat svarbus jūsų protui, kaip dantų valymas jūsų burnai, bus lengviau surasti laiko kalendoriuje savaitės pradžioje. Nes jei ieškosite, ar rasite tam laiko savaitės eigoje, jo gali ir neatsirasti. Jei jūs norite pagerinti savęs valdymo įgūdžius, šios strategijos naudojimas ilgainiui bus vertas visų jūsų  pastangų.

Priimkite pokyčius

Nei vienas mūsų negalime atspėti ateities. Jūs negalite numatyti, kokie pasikeitimai ir išbandymai laukia jūsų, todėl geriausia navigacinė sistema per gyvenimą yra nuolatinis pasiruošimams pokyčiams. Jūs negalite žinoti kas bus, bet galite numatyti potencialių pokyčių pasekmes ir pasiruošti joms.

Pirmas žingsnis yra pripažinti sau, kad net patys stabiliausi, patikimi jūsų gyvenimo rėmai nėra visiškai  jūsų kontroliuojami. Žmonės keičiasi, verslas kyla ir leidžiasi, dalykai tiesiog nebūna tokie patys. Kai leisite sau dalyvauti kaitoje – ir suprasti savo galimybes jei pokyčiai ateis – jūs apsaugosite save nuo tokių emocijų kaip šokas, baimė ir nusivylimas. 

Travis Brabderry, PH.D & Jean Greaves PH.D “Emotional Intelligence 2.0”, Talent Smart, 2009.

Skaitykite toliau: Raktas į sėkmę: Emocinis Intelektas (IV)

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (II)

Kaip ir IQ, kuris tiriamas jau daugelį metų, EQ vis dar palieka daugybę klausimų. Psichologijos daktaras Travis Bradberry su kolege Džyn Greaves emocinio intelekto studijų centre „Talent Smart“, savo sukurtu emocinio intelekto testu dešimt metų tyrė įvairių įmonių darbuotojus.

Savo knygoje „Emocinis intelektas 2.0“ jie rašo:

Emocinį intelektą sudaro keturios sritys:

Savęs supratimas

Savęs valdymas

Kitų supratimas

Santykių valdymas  

SAVĘS SUPRATIMAS 

Savęs supratimas yra mokėjimas tiksliai nustatyti ir įvertinti savo emocijas jų gimimo momentu.

Savęs supratimas reiškia sugebėjimą atsitraukti ir pažvelgti į save iš šono.

Savęs supratimas reiškia mokėjimą numatyti, kokios bus jūsų emocinės reakcijos į tam tikrus įvykius, iššūkius ar žmones. Supratimas, kokie aplinkos veiksniai iššaukia jūsų emocijas, leidžia jas prognozuoti, joms pasiruošti ir jas valdyti.

Savęs supratimas nėra savo emocijų prasmės ir gilios, tamsios priežasties ieškojimas. Tai yra suvokimas, kas ir kada jums iššaukia vienokias ar kitokias emocijas. Aukštą savęs suvokimą  turintys žmonės gerai žino, ką jie daro gerai, kas juos motyvuoja ir kas juos tenkina, taip pat, kokios situacijos bei kokie žmonės  išveda juos iš kantrybės.

Stebuklinga yra tai, kad vien mąstymas apie savo emocijas jau didina savęs suvokimą. Paklauskite savęs, kokios emocijos mane apima kai mane trukdo? O kokios, kai kas nors užlenda priešais eilėje? O kokios, kai kas nors neklauso jūsų nuomonės. O kai jus pagiria? Žinodami situacijas, kuriose gimsta vienokios ar kitokios jūsų emocijos, jūs jau būsite pasirengę.

Savęs supratimas yra bazinė emocinio intelekto savybė. Jei suprantate, ką jaučiate, lengviau suvaldyti save bei suprasti ir valdyti santykius su kitais. Tyrimai parodė, kad 83 procentai aukštą savęs supratimą turinčių žmonių yra geriausi darbuotojai, ir (!) laimingiausi žmonės. Kai jūs suprasite save geriau, jums bus lengviau pasirinkti tas sritis, kuriose jums sekasi geriausiai. Jūs nebendrausi su tais, kurie jus erzina. Jūs vengsite situacijų, kurios jus veda iš pusiausvyros.

Neskirstykite emocijų į geras ir blogas

Vien galvojimas apie savo emocijas padeda jums gerinti savo EQ. Galvojimas apie neigiamas emocijas padeda jų nebebijot ir nevengti padarytų emocinių klaidų. Galvojimas padeda suprasti, ką kitą kartą reikėtų daryti kitaip.

Blogųjų emocijų niekas nenori patirti, jų nori nusikratyti. O „gerąsias“ emocijas priima kaip pageidaujamas, jas, kartais per jėgą, pumpuoja į save. „Blogosios“ emocijos, kaip pyktis, gėda, kaltė, pavydas taip pat turi būti atpažintos. Etikečių klijavimas emocijoms stabdo nuo supratimo, ką iš tikrųjų jaučiate.

Kai ramiai atsisėsite su apėmusia jus emocija ir leisite sau ją suprasti, jums pasidarys aišku, kas ją sukėlė. Neatpažinę savo neigiamų jausmų jūs leisite jiems išnykti. Savęs nuteikimas, ką jūs turite ir ko neturite jausti, jums niekada neleis suprasti to, ką jaučiate.

Neigiamų emocijų ignoravimas suteikia tik trumpalaikį efektą. Tuo momentu jaučiamės geriau, nes nepripažįstame turintys neigiamų emocijų. Bet ilgainiui tai trukdo, nes nepažįstame savęs. Niekada negalėsite sau padėti, jei nežinosite, ką reikia taisyti.

Stebėkite ratilų efektą

Kai įmetate akmenuką į vandenį, aplinkui jį susidaro ratilai, kurie sukelia bangas ir plečiasi labai toli. Ratilai, besiplečiantys apie jūsų emocijas įtakoja visus žmones, esančius aplinkui.

Emocijos yra galingas ginklas. Kad geriau suprastumėte jūsų emocijų poveikį kitiems, turite stebėti jį iš karto, kai tik ją (emociją) išreiškiate. Taip pat skirti minutėlę pagalvoti, kokį efektą galėjo sukelti jūsų emocija jūsų vaikams, partneriui, kolegoms. Paklausti kitų žmonių, kaip jie jautėsi, kai jūs taip sureagavote.

Pasinerkite į diskomfortą

Vienas stipriausių stabdžių, neleidžiančių jums suprasti savęs yra diskomforto vengimas. Matyti save be kaukių, tokį, koks esate iš tikrųjų, nėra malonu.

Būti sėkmingu gyvenime reiškia pripažinti savo aroganciją. Pripažinti tuos dalykus, kuriems skiriate mažai dėmesio, nes jie jums nesvarbūs. Kai kuriems žmonėms atsiprašymas reiškia silpnumą, todėl jie niekada to neišmoksta ir neatsiprašo kai tai būtina.  Kiti nekenčia būti liūdni, todėl apsupa save nereikšmingomis veiklomis, kad niekada nesijaustų vieniši ir liūdni. Jei šie žmonės nesupras, kokios emocijos verčia juos taip jaustis, jie vis suksis kaip voverė rate, savo emocijų kalėjime, negalėdami iš jo ištrūkti, vis kurdami tas pačias situacijas iš naujo ir iš naujo.

Vietoj to, kad vengti neigiamų emocijų, jūs turite eiti link jų, į jas, per jas. Kai ignoruojate savo emocijas, jūs neatsikartojate jų, bet paslepiate jas iki kito karto, kai jos vėl išlys į paviršių jums nesitikint.

Kai kelis kartus pasinersite į savo diskomfortą, suprasite, kad jis ne toks jau ir baisus, jis nesugniužto jūsų. Greitai jūs gausite atpildą, nes vien tik galvojimas apie savo emocijas padeda jums keistis. Nebijokite emocinių klaidų. Jos parodo jums, į ką atkreipti dėmesį.

Pajuskite emocijas fiziškai

Kai gimsta emocija, elektros signalai eina per jūsų kūną ir smegenis ir sukelia fizinius jausmus. Tai gali būti skrandžio spazmai, širdies dūžiai, kvėpavimo pakitimas, išdžiūvusi burna. Jūsų kūnas ir protas yra artimai susiję, todėl geras būdas suprasti savo emocijas yra pajusti, kaip fiziniai jūsų kūno pasikeitimai susiję su jūsų emocijomis.

Kad  geriau pajusti emociją, kitą kartą jai gimus kelioms sekundėms užmerkite akis. Stebėkite, kaip plaka jūsų širdis, kaip jūs kvėpuojate. Kiek įsitempę jūsų veido ir pečių raumenys, jaučiate šaltį ar šilumą.

Galvojimas, kaip emocijos veikia jūsų kūną, yra treniruotė prieš kitą emocijų ataką. Kai gerai suprasite savo kūno signalus, atrasite, kad dažnai jūs fiziškai jaučiate emociją gerokai prieš tai, kai pajaučiate ją protu.

Kas jus veda iš kantrybės

Mes visi turime jautrią vietą. Visi esame nepakantūs vieniems ar kitiems žmonėms ar įvykiams. Galbūt tai bendradarbė, kuri daug šneka ir garsiai juokiasi. Gal jūs norite toks būti, bet negalite, o gal ji jums primena jūsų seserį, kurios šešėlyje augote. Jūs ateinate į posėdį rimtai nusiteikęs išspręsti svarbią problemą, kupinas gerų idėjų, o ji atsistoja tarsi ant scenos ir jus užgožia. Jūs susinervinate, panikuojate. Net jei susivaldote, jūsų kūno kalba jus išduoda. Namo važiuojate piktas kaip širšė.

Žinojimas, kas jus nervina ir kam jūs neturite kantrybės yra esminis norint kontroliuoti tokias situacijas. Norint tai suprasti, reikia galvoti apie konkrečius žmones, sąlygas ir situacijas, kurios jus nervina.

Užrašykite dalykus, kurie jus nervina labiausiai. Išvardinkite žmones, jų savybes. Parašykite situacijas, kuriose netekote kantrybės. Kodėl jūs negalite pakęsti garsios kolegės, bet ramiai būnate triukšmingų vaikų apsuptyje? Kodėl susinervinate, kai  jūsų paprašo paskolinti pinigų, bet ramiai priimate, jei kažkas suvalgo saldainius nuo jūsų stalo? Jūsų nuotaikos priežastis yra esminė strategija, įtakojanti savęs pažinimą ir sklandų santykių valdymą.

Būkite aukščiau 

Kaip erelis, kuris skrenda aukštai ir mato viską iš viršaus. Tikslas yra pamatyti didesnį paveikslą ir sustabdyti save darantį tai, dėl ko paskui gailėsitės. Būdamas aukščiau galėsite leisti savo smegenims apdirbti visą informaciją prieš imantis veiksmų.

Įsivaizduokite situaciją. Jūsų paauglys sutartą vakaro valandą negrįžta namo. Jūs sėdite svetainėje tamsoje  ir laukiate, kol atsidarys durys ir jūsų sūnus bandys sugalvoti menką pasiaiškinimą, kodėl jis daugiau nei dvi valandas vėluoja ir kodėl neatsakė į telefono skambučius.  Kuo ilgiau sėdite, tuo labiau jus ima pyktis. Pykstate dėl sūnaus nepagarbos jūsų autoritetui ir taisyklėms, dėl miego valandų, kurias jis ką tik pavogė iš jūsų. Įtampa auga, jūsų kraujas verda. Jūs užmirštate, kad tikroji priežastis, kodėl jūs nerimaujat, kodėl nemiegat, yra ta, kad nežinote, ar jūsų vaikas saugus. Be abejo, jis turi laikytis jūsų taisyklių, bet priežastis, dėl ko jūs nemiegate, yra ne tokia.

Kad pažvelgti į save iš viršaus, pirmiausia reikia nusiraminti. Jūs žinote, kad jūsų pyktis prasiverš tą minutę, kai jūsų paauglys pravers burną pasiaiškinimui. Bet jūs taip pat suprantate, kad jūsų pyktis nebus priežastis jam pasikeisti.

Pažvelgęs iš šalies jūs imsite geriau suprasti situaciją. Jūs prisiminsite, kad jis yra geras vaikas, kuris tiesiog elgiasi kaip tikras paauglys. Jis labiau ims laikytis taisyklių ne todėl, kad ant jo rėksite, bet todėl, kad jis supras jūsų nerimą ir nenorės daugiau jūsų skaudinti.

Kai jis pagaliau grįš namo ir įsėlins pro duris, užkabindamas stalinę lempą tamsoje, jūs būsite dėkingas, kad matote visą paveikslą, o ne tik tai, kas priešais jus.

Užsirašykite savo emocijas

Didžiausias savęs pažinimo kliuvinys yra neobjektyvumas. Sąsiuvinis, kuriame trumpai užrašytumėte situacijas ir savo emocijas, iš karto joms atsiradus, jums padės geriau jas suprasti. Po kiek laiko pamatysite tendencijas, kada, kokiomis aplinkybėmis kokios emocijos jus valdo.

Kitą kartą kai jausite, kad jus apima stipri emocija, iš karto ją užrašykite. Supraskite, kad ši emocija jums sako apie jus patį, ji padeda jums save suprasti ir tai padarius pasiekti daug daugiau.

Nepasiduokite blogai nuotaikai

Visiems pasitaiko patirti nuotaiką, kai, atrodo,  viskas krenta iš rankų. Kai taip jaučiamės, bloga nuotaika aptemdo kiekvieną mintį, jausmą, patirtį. Kai užvaldo bloga nuotaika, staiga imate nekęsti viso savo gyvenimo, savo darbo, savo šeimos, savo draugų ir buvusių pasiekimų. Ateitis taip pat nenusimato šviesi. Nors giliai viduje žinote, kad reikalai ne tokie jau prasti, bet jūsų smegenys nenori to priimti.

Savęs supratimas reiškia priimti visas savo emocijas. Blogą nuotaiką galite suvokti kaip debesį, kuris kabo virš visko, ką matote. Tačiau, jis yra laikinas, jis nuplauks. Nuotaikos keičiasi visą laiką ir bloga taip pat pasikeis, jei tik jūs leisite.

Kai jus apėmusi bloga nuotaika, venkite svarbių sprendimų.

Kodėl darote tai, ką darote

Emocijos ateina, kada jos ateina, ne tada, kai mes jas kviečiame ateiti. Savęs supratimas augs, jei pradėsite ieškoti šaltinių, iš kurių emocijos ateina. Įprotis sustoti ir paklausti savęs, iš kur ši emocija staiga jums kilo, įsigilinti į jos priežastį turėtų atsirasti po kiekvienos stipresnės emocijos antplūdžio. Kuo geriau suprasite savo emocijų priežastį, tuo geriau apsiginkluosite prieš jas, vis norinčias groti pirmu smuiku.

Aplankykite savo vertybes

Gyvenimo lėkštės nuolat sukasi aplinkui jus. Žongliruojate projektais darbe, nesibaigiančiai posėdžiais, sąskaitomis, el. laiškais, telefono skambučiais, žinutėmis, postais, pietumis, laisvu laiku su draugais ir laiku su šeima, atostogų planavimu… sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Bandymas nepamesti nei vienos iš lėkščių verčia jus susikoncentruoti į išorę, ne į savo vidų. Dedant varneles ant darbų plano labai lengva yra pamesti prasmę, kas tikrai jums yra svarbu. Todėl labai lengva pradėti sakyti ir daryti tai, kas jums yra svetima ir dėl to jaustis blogai. Staiga pamatysite save rėkiantį ant klaidą padariusio kolegos, kas iš tikrųjų jums yra nepriimtina.

Savo vertybių prisiminimas yra svarbus bet kokioje veikloje. Paklauskite savęs: kokiomis vertybėmis aš vadovaujuosi?   Užduodami šį klausimą dažnai, pamatysite, kad galvojate apie savo vertybes prieš imdamiesi veiksmų, dėl kurių jums nebereiks gailėtis.

Tikrinkite save

Savęs supratimas yra vidinis procesas, bet kartais reikia atkreipti dėmesį ir į išorę. Jūs atrodote taip, kaip jaučiatės. Jūsų veido išraiška, poza, judesiai, net rūbų spalvos ir šukuosena išduoda jūsų nuotaiką.

Atkreipkite dėmesį, kaip jūs atrodote? Aš šią išvaizdą jums padiktavo šios dienos nuotaika, ar taip atrodote visada? Ką jūsų išvaizda sako apie jūsų nuotaiką?

Tai, kaip atrodote, įtakoja jūsų emocijas. Jei kasdieną vilkite ištampytą megztinį ir nesišukuojate, greičiausi ir jausitės panašiai, kaip atrodote.

Pasitikrinkite nuolat, ką jūsų išvaizda sako apie jūsų nuotaiką šiandien?

Ieškokite panašių emocijų 

Jeigu jums sunku suprasti savo vidų, jūsų emocijų tendencijas ir ryšius, galite jas pamatyti išorėje. Knygose, filmuose, spektakliuose, dainose, eilėraščiuose yra pilna emocijų, kurios atitinka jūsiškes.

Pagalvokite apie mylimiausią savo aktorių ar aktorę. Koks jis/ji? Greičiausia jūs su juo/ja identifikuojatės, todėl jis/ji atspindi jūsų emocijas.

Kartais sunku įvardinti, ką jaučiate, kol nepamatote to priešais save, ar neperskaitote, tarkim, eilėraštyje. Muzikos klausymas, knygų skaitymas, filmai, spektakliai ir kitas menas jums gali padėti suprasti savo emocijas, suvokti save.

Klauskite

Kartais sunku pamatyti save iš šono. Viskas, ką jūs matote, taip pat ir save, keliauja per jūsų akis į jūsų smegenis. Problema ta, kad jūsų smegenys yra pilnos jūsų patirties, jūsų vertybių ir tikėjimo, jūsų emocijų ir nuotaikų, bet jos nemato viso paveikslo. Dažniausiai yra didelis skirtumas, tarp to, ką matote jūs, ir to, ką mato kiti.

Šis skirtumas yra didelė ir svarbi pamoka, norint suprasti save. Savęs supratimas reiškia, kad jūs suprantate savo vidų ir suprantate, kaip jus mato kiti. Vienas iš būdų suprasti kaip jus mato kiti, yra paklausti.

Jei keli žmonės iš skirtingų jūsų gyvenimo sričių (šeima, bendradarbiai, draugai) apie jus sako tą patį, nors ir labai nesinori, patikėkite, tai yra tiesa.

Pažinkite save įtampoje

Jūs nuolat patiriate įtampą. Jūs pakeliate vis daugiau ir daugiau, tempas ir įtampa aplink jus didėja, jūs spėjate prisitaikyti. Tačiau ateina riba, kai jūsų sensoriai, jaučiantys įtampą, pradeda cypti. Jie duoda signalą, kad jei dar truputis daugiau, jūs perdegsite. Klausimas, ar jūs girdite tą cypimą?

Jūs tvarkysitės žymiai lengviau, jei išmoksite jį išgirsti. Jūsų kūnas ir protas netyli, jie jums sako, kada sustoti ir pailsėti. Savęs supratimas ir signalų išgirdimas tarsi atvers trečią akį, jūs žinosite, ko tikėtis iš pačio savęs. Žinosite, kiek jūs galite pakelti, kada reikia nueiti ir pabūti dešimt minučių vienam.

Įsiklausykite į savo kūno ir proto signalus ir perkraukite savo emocijų bateriją,  kol ji neperdegė ir neapgadino visos sistemos.

Travis Brabderry, PH.D & Jean Greaves PH.D “Emotional Intelligence 2.0”, Talent Smart, 2009.

Skaitykite toliau: Raktas į sėkmę: Emocinis Intelektas (III)

Raktas į sėkmę: Emocinis Intelektas. (I)

Eglė jautė, kaip pulsuoja jos smilkiniai. Kūną pradėjo krėsti šaltis. Šiaip ji nekreiptų dėmesio, ne pirmas kartas, kai dirba sirgdama. Ramybės nedavė mintis, kad dabar ji nebe viena. Sunkiai suvokdama galvojo apie kažkur giliai jos pilve augantį mažylį. Ar jam viskas gerai? Ar kylantis karštis jam nepakenks? Juk ką tik pradėtas, trapus ir dar toks nesuvokimas. Dar niekam nesakė, pačiai jai – tai visiškai šviežia naujiena.

Sunkus ir emociškai sekinantis posėdis baigėsi. Jau pusė aštuonių vakaro, pagaliau galės eiti namo.

Eglė pakilo nuo stalo ir susirinkusi  popierius pasuko durų link. Ją pasivijo viršininkės žodžiai:

Reikia padaryti šį darbą, kurį aptarėme posėdyje. Iki rytojaus.

Iki rytojaus?! Eglei aptemo akyse. Ji vos ištvėrė posėdį, negalėjo kaip reikiant susikaupti. Kūną krėtė, galva plyšo, o viršininkės noras, kad ji dar valandą sėdėtų ir dirbtų, viršijo visas jos fizines ir emocines galimybes.

Pirmas impulsas buvo trenkti popierius ant stalo, trenkti durimis, į viską nusispjovus važiuoti namo. Ji  sustingo. Per tas kelias sekundes susivaldė. Tuomet ramiai atsisuko ir pasakė: Atsiprašau, bet aš labai blogai jaučiuosi, negalėsiu šiandien daugiau dirbti, einu namo.

NIEKAS bl.., na…,  ČIA NEINA NAMO!!!, staiga išgirdo griaudint prie durų, jai už nugaros.  Įmonės direktorius su trenksmu pastojo jai kelią.

Eglei nutirpo visas kūnas. Ji nebejautė nieko, buvo visiška bejėgė.  Šis ryklys ją suės. Ji negali jam pasipriešinti. Ji praras kūdikį, jos gyvenimas bus sugadintas. Nieko ji nebegali padaryti.

Nieko nebesakydama ji nuėjo prie savo kompiuterio ir jausdama vis kylantį karštį, pradėjo darbą.

Susikaupti nepavyko. Mintys vis sukosi apie būsimą vaikelį. Ar darbas viso to vertas? Taip, ji negalės pragyventi, jei neteks šio darbo, santaupų juk visai neturi. Jos tėvai nepasiturintys, gyvena kaime, o vaiko tėvas vis dar studijuoja. Jei prarastų darbą, turėtų mesti miesto gyvenimą ir grįžti į kaimą pas tėvus. Eglė pakėlė galvą ir pro stiklinį langą matė direktorių, kažką piktai aiškinantį galvą nulenkusiai viršininkei.

Staiga Eglė supyko. „ Nebegaliu!“, surėkė mintyse. Norėjo stotis bėgti iš šio pragaro lauk. Tačiau giliai įkvėpė. Suskaičiavo iki trijų. Atsistojo, pasiėmė rankinuką ir nuėjo pas viršininkę.

„ Aš tikrai labai blogai jaučiuosi. Jei liksiu darbe, man greičiausiai reikės kviesti greitąją. Nepykit, bet aš šiandien nepabaigsiu šio darbo., ramiai pasakė ir išėjo tiesiai pro duris.

Vairuojant namo jai temo akyse. Vos ne vos įžiūrėjo kelią. Šiaip ne taip užropojusi į trečią aukštą ir atsirakinusi buto duris, paskambino greitajai medicinos pagalbai.

Greitoji atvažiavo per dešimt minučių. Patikrino pulsą ir spaudimą, pamatavo temperatūrą ir suleido antibiotikų.

Dvi savaitės Eglė gulėjo neatsikeldama iš lovos. Dvi savaites gėrė antibiotikus, nesirodė darbe, nekėlė telefono ragelio.

Grįžusi į darbą, ji atnešė dvi pažymas. Vieną iš šeimos gydytojo, kitą iš savo ginekologės. Jas pamačiusi jos viršininkė paraudo, o paskui išbalo ir sušnypštė: Tai ką, dabar esi nebepakaltinama?

Ir nors taip stipriai nižtelėjo pasakyti viską, ką  galvoja, Eglė tik nekaltai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

Šia istorija pradedu straipsnių ciklą apie emocinį intelektą.

Kai protas ir emocijos dirba išvien

Tai nebuvo istorija apie kovą tarp Eglės ir jos viršininkų. Tai buvo istorija apie kovą jos viduje, kovą tarp jos proto ir emocijų skatinamo elgesio. Juk ji taip norėjo viską mesti, išeiti, trenkti durimis, parodyti jiems…tačiau suvaldė. Ji nepasidavė emocijoms, bet ir neleido sau ir savo būsimam  kūdikiui  dar labiau nukentėti. Didelių pastangų dėka ji suvaldė emocijas, kurios galėjo padaryti daug žalos.

Kiekvieną dieną mes kovojame šią kovą. Emocijų kontroliavimas yra mūsų būsenos pagrindas. Visą dieną mus atakuoja šimtai emocijų.  Kiek kartų leidžiate joms diktuoti jūsų žodžiams, komentarams po straipsniais, postams veidaknygėje, veiksmams darbe ar santykiams asmeniniame gyvenime? Nors ir stengiatės jas valdyti, leisti diktuoti emocijoms yra labai lengva. Racionalios mūsų smegenys yra linkusios užleisti pirmenybę emocinėms smegenims. Kodėl taip yra?

Psichologijos daktaras Trevis Bradberry su kolege Džyn Greaves knygoje „Emocinis intelektas 2.0“, paaiškina, kaip tai veikia.

Viskas, ką mes matome, užuodžiame, girdime, skanaujame, liečiame, keliauja mūsų kūnais tam tikrais elektros signalais. Šie signalai pereina iš ląstelės į ląstelę, iš organo į organą, kol jie pasiekia savo kelio galą  smegenis. Jie ateina į smegenis iš kūno, taigi, per kaklo slankstelius. Tik pasiekę smegenis mūsų pakaušyje, elektros signalai virsta emocijomis, kurias jaučiame.

Perskaičius draugo postą veidaknygėje jums kyla neigiamos emocijos ir išliejate jas komentare. Po kiek laiko pamąstote, gal ir nereikėjo taip rašyti. „Be reikalo aš čia… galvojate. Juk savo nuomonę galėjote nutylėti, arba išreikšti ramiai, logiškai argumentuojant. Jūsų neigiamos emocijos „nuslūgo“.

Emocijos, gimusios pakaušyje, vadinamose emocinėse smegenyse, nesustoja. Jos toliau keliauja smegenimis, kol pasiekia kaktą, vadinamąsias racionaliąsias smegenis. Problema yra ta, kad kelias per visą smegenų ilgį, tol, kol emocijos gali virsti racionaliais sprendimais, yra gana ilgas. Mūsų fiziologija yra tokia, kad visas patirtis pirmiausia patiriame  emociškai. Emocijos būna tokios stiprios, kad labai knieti reaguoti, nelaukti. Tačiau, tik apsišarvavus kantrybe galite nepasiduoti emocijoms ir palaukti, kol jos pasieks racionaliąsias smegenis. Apsišarvavus kantrybe, arba, išvysčius savo emocinį intelektą. 

Kas yra emocinis intelektas 

Žmogaus intelektas reiškia jo gebėjimą skaičiuoti, analizuoti, mokytis, mąstyti, atsiminti, suvokti erdvę ir koreliaciją, bei visi kiti gebėjimai, vadinami „bendraisiais žmogaus gebėjimais“. Sukurta daugybė Intelekto koeficientą (IQ) matuojančių testų, kuriuose vidutinis įvertinimas pagal amžiaus grupę yra 100. Vadinasi, jei jūsų intelekto koeficientas yra virš 100, jūs esate protingesnis už daugelį savo amžiaus grupės žmonių.

Dar visai neseniai buvo manoma, kad žmogaus IQ nulemia jo veiklos sėkmę. Tačiau buvo nustatyta, kad tik 20 proc. aukštą IQ turinčių žmonių pasiekia aukštesnių rezultatų, kai tuo tarpu 70 proc. atvejų žmonės su vidutiniu IQ nurungia žmones su aukštu IQ. Kilo klausimas, kodėl?

Mokslininkai suprato, kad egzistuoja dar vienas matavimo dydis, į kurį negalima nekreipti dėmesio. Po daugelio tyrimų metų jie pripažino Emocinio intelekto (EQ) įtaką žmogaus pasiekimams.

Emocinio intelekto vieta yra emocijų kelias per smegenis nuo jų gimimo mūsų pakaušyje (emocinė smegenų dalis) iki kaktos, taško, kur jos jau gali virsti  logiškais sprendimais (racionalioji smegenų dalis). Emocinis intelektas yra ta savybė, kuri leidžia mums atpažinti, suvokti ir valdyti savo ir aplinkinių žmonių emocijas. 

Emocinis intelektas leidžia sutrumpinti emocijų kelią iš emocinės iki racionalios smegenų dalies. Aukštą EQ turintiems žmonėms nereikia pusdienio nuraminti savo emocijas. Posėdžio metu jiems užtenka giliai įkvėpti, išgerti gurkšnelį vandens, ar tiesiog pasižiūrėti į lubas, ir tos kelios sekundės būna lemiančios. Jų emocijos atsiduria racionalioje smegenų dalyje. Tai jiems leidžia nereaguoti emociškai, bet racionaliai. Savo ir kitų emocijų atpažinimas ir valdymas juos daro visa galva aukštesnius už didelį IQ turinčius, bet emocijų nesuvokiančius ir nevaldančius kolegas. Toks ir buvo tyrimų atsakymas. Todėl aukštą EQ turintieji labai dažnai pasiekia daugiau, nei aukštą IQ.

Emocinis intelektas lemia sėkmę

Juk daug kartų esame girdėję posakį: „Tinkamu metu, tinkamoje vietoje“. Arba: „Svarbu ne ką pasakė, bet kaip tai pasakė“. Arba vadiname žmogų „išlaikytu“, „ supratingu“. Aukštos kultūros ar moralės žmogumi. Įsivaizduokite puikų pavyzdį, Prezidentą Valdą Adamkų. Čia yra kalbama apie emocinį intelektą.

Reikia pripažinti, kad ne išsilavinimas, ne patirtis, ne žinios ir net ne intelektas lemia žmogaus sėkmę. Sėkmę lemia jo sugebėjimas atpažinti ir valdyti savo ir kitų emocijas ir taip viską daryti „laiku ir vietoje“.

Jūsų kolegė susijaudinusi, ją valdo neigiamos emocijos. Ji pykstasi su vyru ir galvoja apie skyrybas. Jūs to nematote, tačiau jai norisi išsikalbėti. Ji pasiguodžia, bet jūs nežinote, ką atsakyti. Todėl einate tiesiai prie reikalo: O kaip tas projektas, ar jį jau pabaigėte?.

Kolegės veidas ištįsta, pokalbis baigtas.

Turėdami aukštą EQ, jūs greičiausiai iš karto pastebėtumėte jos nuotaiką. Ar Jums viskas gerai, kaip sekasi? , paklaustumėte. Jai pasiguodus, atsakytumėte kažką panašaus į: Man labai gaila… Gal aš galiu kaip nors padėti?. Kolegei nusiraminus, paklaustumėte apie jums rūpimą projektą.

Jei kitą kartą jūsų kolegės paklaustų, ką ji rekomenduotų paaukštinimui, tai būtumėte jūs. Ne už tai, ką jūs žinote, ne už tai, ką sugebate ar ką pasiekėte įmonės vardu, be už tai, kad pasisiūlėte padėti jai sunkiu metu. Štai, kaip sukasi pasaulis.

Tačiau, jokioje mokykloje to nemokoma. Jokiame universitete nedėstomas emocinio intelekto kursas. Kaip bebūtų keista, bet nemokoma to, kas yra lemiamas raktas į sėkmę ir ką galima išmokti.

Emocinį intelektą galime ugdyti

Treivis Braberis ir Džin Greivs sutaria, kad žmogus susideda iš:

Asmenybės

Intelekto  (IQ)

Emocinio intelekto (EQ).

Daugelis tyrimų rodo, kad nei asmenybės (pvz., esate flegmatikas, cholerikas ar sangvinikas, arba intravertas/ekstravertas), nei savo IQ koeficiento keisti negalime. Jūsų asmenybė ir jūsų protiniai gabumai yra tokie patys, kokie buvo, kai jums buvo penkeri, ir bus tokie patys, kai jums bus septyniasdešimt.

Tiesa, vis dar gyva yra nuomonė, kad intelektą ugdo aplinka. Tačiau, Amerikos Austino universiteto mokslininkas psichologas Robertas Plominas (Robert Plomin) su kolegomis, įvertinęs 8791 dvynių porų intelektą per visą jų vaikystės laikotarpį, nustatė, kad vaikai su gerais genais, net augdami neugdančioje aplinkoje, patys ją sau susikuria. Šis tyrimas nustatė, kad genai lemia IQ potencialą, kuris su amžiumi vystosi toliau, padedamas aplinkos, kuri sukuriama su suaugusiųjų pagalba arba be jos.

Nors iki šiol vis dar nėra vienos, iki galo pagrįstos nuomonės, kas lemia IQ, nes nėra aiški IQ prigimtis. Tuo tarpu EQ prigimtis ir jo vystymo būdai yra aiškesni ir paprasčiau valdomi.

Geriausia žinia ta, kad emocinį intelektą, nuo kurio priklauso žmogaus sėkmė ir geri santykiai, galima keisti ir ugdyti.Stebuklinga yra tai, kad vien galvojant apie savo emocijas, jas jau valdome. Taigi, pirmas žingsnis  apie jį sužinoti.

Šie straipsniai, paruošti remiantis moksliniais tyrimais, padės Jums suprasti, kas yra emocinis intelektas, kaip jis veikia, iš ko jis susideda ir kaip jį Jūs  galite jį ugdyti.

Rėmiausi: dvigubas PH.D Travis Bradberry (klinikinė, industrinė ir organizacinė psichologija) & PH.D (industrinė ir organizacinė psichologija) Jean Greaves “Emotional intelligence 2.0”, Talent Smart, 2009.

Kodėl sveika nustebti.

Nuostaba sako mums, kad mes tikėjomės kažko kito, net jei mes nesuvokėme, kad tikimės kažko apskritai,  –  sako Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas. Nuostaba yra emocija, kuri praneša jums, kad pasaulis yra ne toks, kokį jį įsivaizduojate. Nustebimas rodo, kad jūs kažko nežinote, arba  jūs (galbūt) klystate.

Jei jūsų smegenys veikia kaip daugumos žmonių, jūs nuolat ieškote įrodymo to, kuo jūs jau tikite. Pavyzdžiui, jei manote, kad Dievas yra, pastebite daug jo buvimo įrodymų. Arba, jei esate užkietėjęs rūkorius, matote daug rūkymo privalumų. Tokių kaip streso mažinimas, svorio metimas, bendravimas rūkant, lygi oda ar netgi destrukcinių smegenų ligų prevencija.

Ši nesąmoninga savybė leidžia jums apsisupti komforto zona, susikurti aplinkos kontrolės iliuziją. Psichologai tai vadina tai patvirtinimo šališkumu arba subjektyvumu. Dėl šios smegenų savybės lengva manyti, kad kiti žmonės klysta ir labai sunku pamatyti, kai klystate patys.

Nebent… jūs nustembate.

Kodėl mes viską žinome

Grupė Masačiuso universiteto mokslininkų atliko subjektyvumo interpretavimo tyrimą. 2004 metais per Amerikos prezidento rinkimus buvo atrinkti rinkėjai, tvirtai apsisprendę palaikyti vienos arba kitos partijos kandidatą. Jiems buvo pateiktos trys poros vienas kitam prieštaraujančių pareiškimų. Viena pora priklausė kairiosios partijos kandidatui, kita pora – dešiniosios ir trečia –politiškai neutraliai viešai figūrai. Jiems taip pat buvo pateiktas galimas teiginių prieštaravimo paaiškinimas.

Tiriamiesiems reikėjo pasirinkti, kurie iš trijų, prieštaraujančių  viena kitai, pareiškimų porų paaiškinimų yra nenuoseklūs, neįtikinami. Atsakymuose išryškėjo ryškus skirtumas tarp tiriamųjų, kurie palaikė vieną ar kitą kandidatą į prezidentus. Jie pateisino savo mėgstamo kandidato prieštaravimus ir nepateisino kitų dviejų.

Pasirinkimo metu tiriamiesiems buvo atliktas ir smegenų magnetinio rezonanso tyrimas. Jis parodė, kad vertinant mėgstamo kandidato nusišnekėjimą smegenyse stipriai dalyvavo emociniai smegenų centrai, ko nebuvo, vertinant kitus du asmenis.

Šis tyrimas taip pat atskleidė, kad subjektyvus vertinimas visai nepriklausė nuo tiriamųjų IQ ar išsilavinimo.

Taigi, informaciją, kuri patvirtina jūsų tikėjimą, jūs nesąmoningai priimate, o tokią, kuri prieštarauja, atmetate. Pakeisti savo nuomonę reikalauja ne tik daug įsigilinimo ir pastangų, jūsų laiko ir proto, bet ir jūsų saugios pasaulėžiūros susvyravimo, skausmo ir nemalonumo, todėl daug paprasčiau yra atmesti įsitikinimamas prieštaraujančią informaciją, paaiškinus ją savaip.

Kas yra nuostaba

Remdamosi savo žiniomis, patirtimi ir tikėjimu, jūsų smegenys prognozuoja, kas bus toliau. Jei matote stiklinę su vandeniu ant krašto stalo, tikitės, kad papurčius stalą, ji nukris ir vanduo išsilies. Šios prognozės dėka galite skenuoti tekstą, kurio žodžiuose sumaišytos raidės, ir suprasti jo reikšmę. Jūsų smegenims nereikia detalios informacijos, jos gauna užuominą ir pačios sudėlioja likusias dėlionės detales.

Jūs nustembate tada, kai neteisingai prognozuojate ateitį. Kai nesitikėjote to, kas atsitiko. Turbūt puikiai įsivaizduojate, kaip atrodo nustebimas: išplėstos akys, pražiota burna, pakelti antakiai ir sustingimas. Sustingsta ne tik jūsų kūnas, bet kelioms sekundėms sustingsta ir jūsų protas.

Siurprisologė Tania Luna, parašiusi knygą apie nustebimą Staigmena: priimk nenuspėjamą ir priartink netikėtą “,  sako, kad nustebimas yra neuropsichologinis pauzės mygtukas. Jis priverčia sustoti tiek jūsų kūną, tiek protą. Nustebimas kelioms sekundėms pilnai okupuoja mūsų dėmesį. Pasak Tanios, nustebimą, didelį ir mažą, lydi sustingimas, smalsumas, noras jį (stebėtiną dalyką) paaiškinti, įsitikimų keitimas ir noras savo atradimu pasidalinti su kitais.

Leisti sau nustebti yra leisti sau pamatyti, kad jūs kažko nežinote.

Nuostaba padeda mokytis 

Stebėtis yra natūrali vaiko būsena.  Jono Hopkinso universitete buvo padarytas tyrimas, siekiantis nustatyti, ar stebėjimasis padeda mokymuisi.

11-kos mėnesių vaikams, dar nemokantiems kalbėti, buvo rodomi stebinantys dalykai. Jie žinojo, kad mašinėlė, privažiavusi prie krašto, nukrenta. Žinojo, kad riedėdamas kamuolys sustoja prie sienelės. Kai mašinėlė nenukrito, bet toliau važiavo oru, o kamuoliukas pervažiavo kiaurai  prie sieną, jie rinkosi žaisti ir tyrinėjo būtent tuos, stebuklingus ir stebinančius žaislus.

Suaugus nustebimas jums rodo, kad kažkas vyksta ne taip, kaip jūs tikėjotės. Dažnai tai nėra malonus jausmas. Nustebimą dažnai lydi jausmas, kad kažkas įsiveržė į jūsų žinių ir taisyklių tvirtovę, kurią pasistatėte iš kurios žvalgotės į pasaulį. Dažniausia reakcija į nuostabą yra: Aš galiu tai paaiškinti, nekeičiant savo įsitikinimų  .

O kartais jūsų smegenys naujas, stebinančias detales  panaudos ne tik nepaneigti jūsų įsitikinimų, bet ir dar labiau pagrįsti juos. Jei jūs turite geriausią draugę, kuri jau kelis mėnesius jums neskambina, jūs negalvosite, kad ji nebesidomi jumis, bet būdama geriausia jūsų drauge, tik rodo, kad ji rūpinasi jūsų privatumu ir nenori trukdyti savo skambučiais.

Bandymas atmesti stebinančias detales ar savaip jas paaiškinti yra nesąmoningas procesas. Jūs nuoširdžiai tikite, kad esate teisūs. Tačiau, kai kurie žmonės sugeba persilaužti per savo įsitikinimus ir ieškoti objektyvios tiesos. Jie leidžia sau pastebėti savo nuostabą ir įvertinti ją ne kaip grėsmę, bet kaip ženklą, kad jie kažko nežino.

Jie nesistengia nušauti visų įsitikinimams prieštaraujančių minčių. Jie smalsūs, jie jaučia intrigą, pamatę stebinančią detalę, kuri, galbūt, jiems atvers naują, dar nematytą perspektyvą. Jie yra atviri, plačių pažiūrų, jie pasitiki savimi ir nemano, kad keisti nuomonę yra silpnumo požymis.

Nustebti darosi vis sunkiau

Tačiau visgi, dauguma žmonių yra žinotojai  “. Tam žinojimui labai padeda ir šiuolaikinės technologijos. Nustebti yra vis sunkiau, kai viską, ko nežinote, galite pasigooglinti  .

Metams bėgant jūs stebitės vis mažiau. Suaugę  jūs nesąmoningai vengiate tos kvailos nustebimo išraiškos (pražiota burna, išpūstos akys, keisti garsai) ir to sustingimo, kurį sukelia ši emocija.

Jūs nekenčiate kažko nežinoti ir nekontroliuoti to, kas aplinkui. Turite viską žinoti. Turite pritapti prie kitų visa žinančių. Gėda yra pasakyti, kad kažko nežinote, nes jus palaikys kvailu ar geriausiu atveju, naiviu. Jauni žmonės jaučia konkurenciją, nenori būti prastesniais už bendraamžius. Todėl apsimeta visažinančiais. Tapsite jauno žmogaus priešu, jei priversite jį pasakyti, kad jis kažko nežino.

Kuo ilgiau gyvenate, tuo mažiau stebitės. Vaikai stebisi nuolat, kiekviena diena yra nauja ir stebėtina, jie intensyviai mokosi pažinti pasaulį. Suaugus pasaulį pažįstate jau geriau, esate gavę daug informacijos, todėl galite prognozuoti, kas bus toliau, nebeleisdami sau nustebti. Pavyzdžiui, jei žiūrite siaubo filmą pirmą kartą, jus ištiks nuostaba, pamačius tai, ko nesitikėjote. Jei žiūrite tokį filmą šimtąjį kartą, jau numatote visus modelius, kuriais režisierius jus stengsis nustebinti.

Tačiau Paulas Grahamas, rašytojas, investuotojas ir programuotojas, sukūręs Lisp, sako, kad kuo daugiau stebinančių dalykų matome, tuo lengviau pastebime jų dar daugiau. Tai reiškia, kad mums senstant, gyvenimas turėtų darytis labiau ir labiau stebinantis.

Sėkmingai investuojantis į naujus IT projektus, jis sako, kad net jei pats nepatiki naujo projekto idėja, jis neleidžia savo paties įsitikinamams nuslopinti potencialą, kurį mato idėjos autoriuose. Tokia strategija jam puikiai pasiteisina.  

 Nuostaba sukelia laimę ir veda į tiesą

Malonus nustebimas išlaisvina smegenyse laimės hormonu vadinamą dopaminą, kuris yra siejamas ir su romantiška meile. Poros siurprizai vienas kitam neleidžia meilės drugeliams nutūpti. Dopaminas išsiskiria ir tada, kai mes patiriame kažką naujo, todėl nuolat tikriname savo veidaknygę ir elektroninį paštą, tikėdamiesi ten rasti naują žinutę.

Psichologijos profesorius Robertas B. Cialdini paskoja apie tyrimą, kurio metu restorane padavėjas atnešdavo vieną mėtinį saldainį dovanų. Dėl vieno mėtinuko arbatpinigiai išaugo 3 procentais. Tačiau, jei po kiek laiko padavėjas atnešdavo dar vieną saldainį, kurio klientai jau nesitikėjo, dar pasakydamas ir kažką malonaus, arbatpinigiai išaugo 14 procentų.

Julia Galef, viena iš Amerikos Taikomojo racionalumo centro įkūrėjų sako, kad tiesos reikia ieškoti detalėse, kurios mus stebina. Tokių detalių, neatitinkančių  įsivaizduojamos tiesos, ieškojimas yra viso mokslo pagrindas. Jei žmonija jų neieškotų, iki šiol manytų, kad žemė plokščia.

Mokslo daktaras ir rašytojas Isakas Asimovas  sakė: Pati nuostabiausia frazė, skambanti moksle, skelbianti naujus išradimus ir žmonijos pažangą, yra ne “Eureka!”, bet “O, tai keista .

Stebėtinų dalykų pastebėjimas nėra susijęs su tuo, kiek jūs keliaujate, kiek daug žinote ar koks protingas esate. Tai visai nėra susiję su IQ.  Svarbu, ką jūs jaučiate. Ar norite gintis nuo pasaulio, ar jį pažinti? Kviesdami pasaulį jus stebinti ne tik pagaminsite laimės hormono, išlaikysite romantiškus santykius, bet daug ko išmoksite, atrasite daug naujų, neįtikėtinų dalykų.

O pabaigai apie 2014 metais per BBC nuskambėjusią stebinančią istoriją, kai Facebook’as už 19 milijardų dolerių nupirko WhatsApp’ą. Prieš tai Instagram’a jiems kainavo tik vieną milijardą dolerių ir todėl naujas sandėris sukėlė viso pasaulio nustebimą.

Šio straipsnio BBC apie įvykį tema, visgi, nebuvo sandėrio kaina. Jo tema buvo… nuostaba:

Patys sėkmingiausi pasaulyje žmonės ir organizacijos yra tos, kurios priima nuostabą. Netikėtumo priėmimas, kitaip nei jo baimė, yra tikro stūmimosi į priekį raktas, taip pat kaip buvimo protingesniu ir labiau prisitaikančiu.   

 Leiskite pasauliui jus nustebinti!

 

Šis straipsnis publikuotas

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/sveika-ir-naudinga-emocija-kuria-baigiame-prarasti.htm

BALTAS KAMBARYS – žurnalas kuriantiems.

Širdis šoktelėjo iš džiaugsmo. Rankose pagaliau laikau ilgai lauktą naują žurnalo kūrybinei klasei BALTAS KAMBARYS numerį.   Žurnalo viršelyje, be pavadinimo, kurio pirmoji B simbolizuoja rakto skylutę, pavaizduotos balto kambario siena ir medinės grindys, ant kurių stovi išbrauktas televizorius. Viršelio apačią puošia žodžiai:    Vaizdams išnykus ateina mintys…“ .

Gale – Vilmo Narečionio iliustracija, vaizduojanti erdvėje skriejantį ledkalnį, kurio viršūnėje stūkso tvirta pilis, aukštesnė už mėnulį, o dugnas sminga giliai į erdvę.

Septyniolika autorių su savo originaliais tekstais užpildo žurnalo turinį. Nuo analitinių straipsnių iki poezijos. Nuo interviu iki fantastikos.  Papuoštas originaliomis menininkų nuotraukomis, koliažais ir paveikslų reprodukcijomis, žurnalas užbaigia savo pasirodymą, palikdamas turtingą įspūdį.

Tai žurnalas, kuris skiriamas kūrybinei klasei. Tai yra, žmonėms, kurie kuria.

Tačiau, ar daug Lietuvoje yra kuriančių žmonių? Gal tūkstantis. O gal keli? Kas yra kuriantis žmogus? Kas yra ta kūrybinė klasė“ ?

Gintautas Mažeikis žurnalo straipsnyje rašo, kad kūrybine klase“ jis vadina  autonominių, dinamiškų grupių, kurios suvokia visumos daugialypumo ir nuolatinės kūrybos būtinybę, sąmoningą solidarumą.“  Nuolatinės kūrybos būtinybė. Ši būtinybė ir lemia, ar Jūs – kūrybinės klasės atstovas, ar ne.

O ką gi galima kurti? Pagalvokim. Paveikslus? Taip. Fotografiją? Taip. Dainas? Taip. Knygas, tekstus,  eilėraščius, filmus, drabužius, interjerą… Technologijas, žaidimus, receptus, formules, idėjas, kultūrą, psichologinę atmosferą. Miestus, pastatus, tvarką, įstatymus… valstybę.

Galbūt klausimą reikėtų užduoti kitaip – kam neskirtas šis žurnalas? Arba – ko negalima kurti?

Negalima kurti to, kas jau yra sukurta.

BALTAS KAMBARYS yra tuščias kambarys. Jame nieko nėra.

Jame įsidaiktina žmonės. Tie, kurie kuria tekstus apie tai, kas jiems aktualu. Šis žurnalas yra unikalus. Tuo, kad yra gyvas.

Jame nėra režisieriaus. Režisierius jame yra pats kūrėjas. Jame nėra temos,  nėra linijos, nėra cenzūros. Nėra žmogaus, kurio žodis paskutinis.

Šis žurnalas neatspindi vieno žmogaus, redaktoriaus, jo skonio ir požiūrio. Jis kas kartą sukuria naują, originalų paveikslą iš kūrėjų grupės skonio ir požiūrio.

Šis žurnalas yra gyvas vanduo, neperdirbtas maistas, nuolat besikeičianti tekanti upė.

Jo koncepcija – kūryba. Kur yra kūrybos ribos?

Žurnalo sumanytoja ir įkūrėja, kaip ir pats žurnalas, yra unikali.

Mokytoja, lyderė, įkvėpėja, kūrėja, poetė, rašytoja, filosofė, matematikė, moteris, apdovanota daugybe talentų, išskirtiniu grožio ir stiliaus supratimu, o svarbiausia – natūraliu kuklumu ir garbės nesivaikymu. Net tai, kad ji gyvena ir kuria ne Vilniuje, Kaune ir net ne Klaipėdoje, o mažame miestelyje Marijampolėje, prideda jai dar daugiau tikrumo, ir todėl išskirtinumo.

Kalbuosi su Luana Masiene (Luana Mas), žurnalo BALTAS KAMBARYS sumanytoja ir įkvėpėja.

Kaip gimė idėja leisti naują žurnalą?

Kalbėti apie žurnalo idėją yra tas pats, kas kalbėti apie torto kepimo procesą, neduodant torto nė paragauti. Gal geriau imkim ir “valgykim“, juolab jis (žurnalas) dar visai šviežias. Galiu tik pasakyti, kad  žurnalo atsiradimas toks keistas, net mistinis, kad  papasakojus tiesą, niekas ja nepatikėtų. Gal kada nors tą paslapties šydą ir praskleisiu, o dabar tepalieka BALTO KAMBARIO raktas mano galvoje. Oi, nuskambėjo tarsi aliuzija į Koščejaus Nemirtingojo gyvybės adatą kiaušinyje.:)

Kodėl jis būtent toks?

Kodėl jis toks?  Kiekvienas kūrinys yra junginys kūrėjo ir aplinkybių. Žurnalui persidavė nemažai mano “genų“, o kodėl aš tokia – nežinau. Ir tas nežinojimas nėra trūkumas, kurį reikia užpildyti, o priešingai: nežinojimas nuima kuolelius nuo pažinimo lauko ir leidžia tapti beribiu. Aplinkybėmis vadinu laikmetį ir žmones, sutiktus gyvenimo kely. Būtent žmonės, patikėję mano (daugumai gal net utopine vizija), ir nulėmė žurnalo vizualinę išraišką. Internetinį  BALTO KAMBARIO veidą kuria Mantas Bukota, popierinį įvaizdį – Eglė Švedaitė ir Robertas Dumša, na, o turinys priklauso nuo visų, sutikusių “įsidaiktinti“ kambaryje, t.y. rašyti ar leisti panaudoti jau parašytus tekstus.

Kam skirtas žurnalas?

Žurnalas skirtas kūrybinei klasei. Kas tai? Kalbėti apie kūrybinę klasę reikėtų atskirai ir ilgai. Aiškiai ir išsamiai apie tai rašo filosofas Gintautas Mažeikis  BALTAME KAMBARYJE. Na, o norintys dar plačiau susipažinti su pačia sąvoka gali paskaityti amerikiečių sociologo Floridos knygą “Kūrybinės klasės iškilimas”, kurios lietuviškas vertimas pasirodė 2015 metais.

Kodėl toks pavadinimas? Ką jis simbolizuoja? Su kuo jis turėtų asocijuotis?

Pavadinimas, kaip ir vardas, yra labai svarbus. Tai kodas, kuris talpina savyje informaciją, o dešifravimas priklauso jau nuo to, kurį ta informacija pasiekia. Taigi neatimkime malonumo iš skaitytojų aiškintis metafizinės pavadinimo pusės. Kita pusė – apčiuopiamoji – yra susijusi su įsivietinimu erdvėje, t. y. su realia vieta, į kurią aš galiu pakviesti žmones “išgerti kavos“ ir su jais artimiau susipažinti. Juk pasaulyje tiek daug įdomių žmonių, o tu dėl daugybės ( materialių, moralinių, socialinių etc.) apribojimų negali prie jų prieiti, kol galiausiai užpykęs ant pasaulio užsidarai savajame kiaute ar futliare ir palaipsniui miršti bei nyksti stebėdamas pasaulį iš dramblio kaulo bokšto. Žinoma, turėčiau aš Baltuosius rūmus ar Noišvanšteino pilį kviesčiausi visus ten ir nereiktų man BALTO KAMBARIO…

Kaip atrenkate žurnalo rašytojus?

Kaip atrenku rašančiuosius? Labai paprastai. Tiesiog užduodu sau klausimą: ”Su kuo galėčiau ir norėčiau laikinai apsigyventi viename kambaryje? Kuris žmogus man yra įdomus ir kuris turi ką pasakyti ar parodyti pasauliui?”.  O tai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo statuso visuomenėje, nei nuo pasiekimų. Todėl BALTAME KAMBARYJE telpa  profesoriai ir studentai, žinomi kūrėjai ir pradedantys menininkai, o ateityje noriu net ”kušetę” pastatyti tiek žmogui iš gatvės, tiek nuo dėmesio pavargusiam “arenos ar scenos” žmogui.

Kokia žurnalo ateities vizija?

Internetinis BALTAS KAMBARYS daiktu-tekstu pasipildo kas savaitę, popierinis žurnalo numeris pasirodys kiekvienu metų laiku, kad atverčiant pirmąjį puslapį skaitytojo galvoje visada suskambėtų Vivaldi…

Kur galima įsigyti BALTĄ KAMBARĮ?

Rašykite luana@luana.lt arba  ieškokite FB “BALTAS KAMBARYS”.

Ačiū už pokalbį:)

Kodėl hobis neturi tapti darbu.

Liaudies išmintis byloja: „Paverskite savo pomėgį  darbu ir jums nereikės dirbti nei vienos dienos jūsų gyvenime.

Bet ar tikrai taip? Kas atsitiks jūsų pomėgiui (arba hobiui), jei jūs tuo užsiimsite aštuonias valandas,  penkias dienas per savaitę?

Įsivaizduokite, kad jūs labai mėgstate žvejoti.  Visą dieną žvejojate, o gal visas dvi. Jūs laukiate tų žvejybos dienų, joms ruošiatės, svajojate apie jas. Žvejodamas mėgaujatės kiekviena akimirka – masalo paruošimu, meškerės užmetimu, laukimu… Supanti gamta, sumuštinis pietums. Džiugus smalsumas ir stipri euforija ištraukus spurdantį laimikį.

O dabar įsivaizduokite, kad per dieną privalote pagauti 5 tonas žuvies. Plaukiate su dideliu laivu į tam tikras jų veisimosi vietas. Metate tinklus, traukiate, metate ir traukiate… Laimikis nebeneša jokios euforijos, atvirkščiai, erzina, kad ta žuvis tokia sunki ir tokia spurdanti.

Arba, jūs nemėgstate žvejoti, jūs mėgstate piešti. Paišote visur, kada tik turite po ranka pieštuką ir popieriaus. Sapnuojate vaizdinius ir paskui juos pavaizduojate ant drobės. Jums gerai išeina, jūs vertinamas ir organizuojamos jūsų darbų parodos. Tačiau iš to jūs nieko neuždirbate.

Ir staiga vienas populiarus žurnalas jums pasiūlo gerai apmokamą dailininko darbą.  Jūs turite iliustruoti straipsnius, penkias dienas per savaitę, po aštuonias valandas per dieną. Jūs piešiate tai, ką kiti parašo. Privalote iliustruoti kiekvieną straipsnį, koks banalus ir dažnai nuobodus jis jums beatrodytų. Jūsų darbus vertina ir neretai atmeta redaktorius. Ar po metų sugebėtumėte išlaikyti savo buvusį užsidegimą  piešti?

Na, o gal jūs nemėgstate nei žvejoti, nei piešti. Gal jūsų hobi  mezgimas? Jūs mezgate sau,  draugėms, visos jūsų dovanos gimtadienio ar Kalėdų proga yra kokia nors numegzta grožybė. Jūs turite talentą, todėl garsas apie jus sklinda ir jūsų darbai išpopuliarėja. Ilgai netrukus gaunate pasiūlymą  dirbti žymios dizainerės studijoje. Kokia patirtis! Kokia galimybė! Be abejo, sutinkate. Tačiau tuomet mezgate visai ką kita, nei esate įpratusi. Kuriate tos dizainerės vardu ir tai ką darote turi atitikti jos kūrybos stilių. Dirbate daug, jums nuolat skauda nugarą ir akis. Ar vis dar mėgstate megzti?

Knygoje „Nulis valandų darbo per savaitę“ (Zero Hour Work Week) Jonahanas Medas (Jonathan Mead) pasakoja, kaip jis visą laiką norėjo savo hobi groti paversti pragyvenimo šaltiniu ir darbu, tačiau, vien pagalvojęs apie tai, mesdavo šią mintį į šalį. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip jis galėtų kurti pagal užsakymą, todėl užsiėmė kita mėgstama veikla  vesti asmeninio tobulėjimo mokymus.

Amerikiečių tyrimų bendrovė „Gallup“  paskelbtoje pasaulinėje statistikoje nurodo, kad Lietuvoje savo darbu patenkinti tik 10 procentų žmonių. 28 procentai jo nekenčia, o likę savo darbą pakenčia, bet juo nesidžiaugia. Taigi, hobio pavertimas darbu, atrodo, būtų logiškas sprendimas. Sakysite, galima juk žvejoti ne žvejybiniame laive, o su savo laiveliu, o sugautą žuvį parduoti. Galima įsidarbinti ne žurnale, bet iliustruoti knygas, kurios Jums patinka. Galima įkuri savo siuvyklą ir siūti bei parduoti savo sukurtus modelius.

Paversti savo hobi darbu skamba labai viliojančiai. Ypač, jei tą veikla kartu yra ir jūsų profesija. Jei jūs buhalteris, o jūsų pomėgis  skaičiai, esate laimingas žmogus. Jei jūsų pomėgis yra kelionės ir esate kelionių organizatorius ir gidas, jūs ten, kur ir turite būti. Jei jūsų darbe yra pakankamai vietos kūrybai ir saviraiškai, jis jums negali nepatikti.

Tačiau knygoje „Ignoruok visus: ir 39 kiti kūrybingumo būdai“ (Ignore Everybody: and 39 Other keys to Creativity) Hugas MasLeodas (Hugh MacLeod)  įspėja  nepaverskite pomėgio darbu.

Juk galbūt toks yra jūsų pomėgis būtent dėl to, kad jo nelydi terminai, vertinimas, kitoks spaudimas ir stresas? Galbūt tai yra jūsų atsipalaidavimo būdas ir jūsų laisvo laiko šviesa? Dauguma žmonių net nesusimąsto, kad siekdami savo hobį paversti darbu ir pajamų šaltiniu, jie tą hobi praranda.

O prarasto hobi vietą neišvengiamai užpildo vienoks ar kitoks nepasitenkinimas. Tuo, kad tai, ką taip mėgote anksčiau, jūsų jau nebedžiugina. Tuo, kad ta veikla jūs nebeužsiimate su užsidegimu, su aistra, todėl ir jūsų rezultatai jau nebe tokie geri.

Nevenkite iššūkių

Galbūt dėl to, kad jūs penkias darbo dienas kenčiate tam, kad pagyventumėte dvi savaitgalį, kai jau galėsite užsiimti savo hobiu, kaltas ne pats darbas, o jūsų pasyvumas. Yra labai lengva užmigti ant laurų komforto zonoje ir nustoti tobulėti, kai viskas jau taip aišku ir žinoma. Nebijokite išsikelti sau iššūkio. Pasisiūlykit dalyvauti naujam  projekte, kuris atrodo labai sudėtingas. Peržiūrėkit savo karjeros ir papildomų studijų galimybes. Išmokite ką nors naujo ir pasitikrinkite, ar tai įkvepia labiau džiaugti savo darbu. Jei ne, susiraskite kitą.

Įsijunkite kūrybiškumą

Tyrimai rodo, kad žmonės nemėgsta savo darbo ne dėl mažo atlyginimo. Dažniausia taip atsitinka dėl netinkamo, neteisingo, nepriimtino vadovavimo stiliaus ir slegiančios atmosferos. O to išvengti padėtų šiek tiek kūrybiškumo. Kūrybiškumo reikia visur ir jis padeda žmogui išreikšti save.

Atsineškite hobį į darbą

Be abejo, jei esate užkietėjas žvejys,  tai vargu ar pavyks. Bet jei mėgstate piešti, galite iliustruoti vidaus  darbo  taisykles. Arba nupiešti ką nors įmonės interneto puslapiui. Jei mėgstate rašyti, paprašykite užduočių, susijusių su rašymu. Jei jūsų hobis siūti  pasisiūlykite pasiūti kostiumus įmonės Kalėdų vakarui. Jei mėgstate groti, gal būt galėsite pagroti įmonės dienos šventėje arba sukurti muziką jos reklaminiams vaizdeliams. Jei mėgstate fotografuoti ir visur nešiojatės profesionalią kamerą, pasiūlykit savo kadrų įmonės prezentacijose ar interneto puslapyje. Fotografuokite bendradarbius ir iliustruokite tomis nuotraukomis elektroninius laiškus jiems. Būkite kūrybingas ir tai tikrai nepakenks jūsų karjerai.

Vienintelė tikra meilė

O jei jūs degate vienintele tikra meile ir jūsų hobis yra ne laisvalaikio praleidimas, padedantis atsipalaiduoti, bet jūsų nuolatinis palydovas, neleidžiantis apie nieką kitą galvoti, tuomet jūs pasmerktas. Jums kito kelio nėra, tik gyventi iš savo hobio. Turtingai ar ne, bet jūsų aistra jus jau užvaldžiusi ir bet kokia kita veikla jums sukels tik kančią. Gera žinia  kas dirba, tas ir padaro. Ilgainiui jūs galėsite pragyventi iš savo mėgstamos veiklos. Tačiau, jei jūsų vienintelė aistra visuomenei kurį laiką nebus įdomi, būsite amžinas valkata arba išlaikytinis.

Taigi, tikrai įmanoma savo hobį paversti savo darbu, tačiau dažniau tai skamba gražiau, nei yra realybėje.  Dirbti mėgstamą darbą gyvenimo kokybei yra kur kas svarbiau.

O hobis, tas lengvas sielą maitinantis nektaras tegu ir lieka laisvalaikio atsipalaidavimas ir streso atostogos, o nepavirsta į kietą kūno duoną.

 

Šis straipsnis publikuotas:

https://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/norite-hobi-paversti-pragyvenimo-saltiniu-tai-pavojinga.htm

 

 

 

 

 

 

 

 

Šis straipsnis publikuotas Lietuvos ryto “Gyvenimo būde”

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/norite-hobi-paversti-pragyvenimo-saltiniu-tai-pavojinga.htm