Neseniai žurnalas “Žmonės” surengė savo 15-tojo gimtadienio šventę, į kurią sukvietė penkis šimtus kviestinių svečių. Ne šiaip svečių, o Lietuvos garsenybių. Pakvietė visus! Visus, kažką veikiančius ir todėl žinomus žmones, nusipelniusius straipsnio žurnale „Žmonės“ . Penki šimtai rodomi per televiziją, aprašomi straipsniuose, turtingesni nei vidurkis žmonės. Penki šimtai žmonių, kuriuos pažįstame mes visi. Pažįstame juos iš matymo, žinome vardus ir pavardes, žinome apie jų veiklą, šeimą, pomėgius, net nuomonę tam tikrais klausimais ir charakterio ypatybes.

 

O visi kiti, likęs  milijonas Lietuvos žmonių lieka niekam nežinomi. Visi likę – visi mes – niekam nežinomi. Juk mūsų nerodo per TV, nerašo apie mus straipsnių. Bet ne tai blogiausia. Mes nežinomi niekam, net ir savo artimiausiems, žmonėms, kurie YRA mūsų gyvenimo dalis. 

Mano dukra lanko chorą. Jau du metus jį lanko du kartus per savaitę kartu su dar dvidešimčia vaikų. Kiekvieną savaitę vaikai dainuoja, o tėveliai sėdi ir klauso. Patalpa nedidelė, taigi visi sėdi gana glaudžiai. Vaikų vardus žinome, nes girdime mokytoją juos vardinant, tačiau jų tėvus pažįstu tik iš matymo. Mes net nesisveikiname. Visi baisiai užimti, sulindę į savo telefonus, knygas ar darbo popierius, bando išnaudoti tą laiką „naudingai“. Nežinau nei jų vardų, nei kuo jie užsiima, nei tuo labiau jų pomėgių ar charakterių. Nors (ne)pažįstami mes jau du metus.

Persikraustėme į naują butą. Kai išsinuomavome butą ir planavome ten gyventi ilgai, auginti savo vaikus, pirmas impulsas buvo imti butelį vyno ir eiti susipažinti su kaimynais. Bet sustabdė mintis – kaip gi čia atrodys? Gal jie visai nenori, kad aš užeičiau? Nepasiruošę, o dar gerti vyną su kažkokiais nepažįstamais, kur čia matyta? Ne… netinkama mintis. Taip ir nesusipažinau. Gyvenome visi šalia, susitikdami lifte, laiptinėje, pasisveikindami, bet nepažįstami.

Vakarėlis. Susirenka apie dvidešimt žmonių, bičiulio/vaiko/kolegos gimtadienis. Visi kalbasi, bendrauja, geria, juokiasi. Bet tik su tais, kuriuos pažįsta. Visi kiti, nors kartu atšventę ir valgę nuo to pačio stalo, lieka nepažįstami, kuriuos galbūt gatvėje atskirsi, bet vargu ar pasisveikinsi.  Apsimesi, kad nepažįsti. Kokia girdėta frazė, ar ne?

Neįprasta klausti  vardo, neįprasta klausti, kuo užsiimi, neįprasta, apskritai, klausi jokio asmeninio klausimo. Visi apsimeta, kad jie labai užimti didžiuliam būry savo draugų ir naujiems pažįstamiems ten vietos nebėra. 

Kada ateina ta riba, kai žmogus jau tampa vertas su juo susipažinti? Ar nesusipažįstame todėl, kad neįdomus, nevertas, ar todėl, kad nedrįstame? 

Dabar turime labai gerus kaimynus. Jie mumis domėjosi nuo pat namo įsirengimo pradžios, lankėsi ir patarinėjo statybų klausimais. Na, galvoju, tikrai reikia normaliai susipažinti. Ėmiau jautį už ragų, pakviečiau juos į svečius. Vieni atėjo, atnešė įkurtuvių dovanų, kita pora negalėjo, nenumatytos aplinkybės sutrukdė.  Vėl sėdėjom, kalbėjom, vaišinomės, kol susikaupiau ir paklausiau, ką jie gyvenime veikia. Iki šiol jaučiu to klausimo nepatogumą. Nors ir atsakė, bet labai nenoromis. Tarsi būčiau įlindusi į jų lovą. O apie artimiausius kaimynus, porą kuri tą vakarą neatėjo, iki šiol nežinau nieko. Mes bendraujam, bet merginos beveik nesimato. Draugė. Ar žmona? Nežinau. Nieko nežinau. O kaip sužinoti? Juk neklausi susitikus pakeliui į namus. O ką tu dirbi? Ar jūs vedę?

O dabar vakarėlis Nyderlanduose. Visi stovi, niekas visą vakarą nesėdi. Ir ne tik stovi, bet ir vaikšto. Užtenka tik prieiti prie jau besikalbančios grupelės ir pirmas tave pamatęs džiugiai sušuks:

Rasa! Labas! 

Visi, nesvarbu, kokia svarbia ar įdomia tema kalbėjosi, atsisuks ir pasisveikins bei paklaus: kaip sekasi? 

Tada gali atsakyti: ačiū, gerai, arba užvesti naują temą ir papasakoti, kaip dvi valandas sėdėjai kamštyje kad čia atvažiuotum, o tada ir kiti pradės dalintis panašiomis savo patirtimis.

Jei esi vienas ir tavęs niekas nepažįsta, užtenka tik prisiartinti – visi atsisuks ir pasisveikins, pasakydami savo vardą ir paduodami ranką. Jei norės toliau kalbėtis buvusia tema, trumpai tau paaiškins: mes čia kalbame apie futbolą, čempionatą, o Hansas va sako, kad galėjome sužaisti geriau….ir vėl visi įsilies į diskusiją, o tu gali rinktis  – klausytis, įsiterpti su savo nuomone, ar nueiti, nes tema tau neįdomi.

Po savaitės susitikus parduotuvėje nors vieną iš tos grupelės, su tavimi būtinai pasisveikins, ir jei neprisimins tavo vardo, paklaus:Sara…tiesa? 

Va, toks ten mandagumas. Elementarus mandagumas.

Na ką gi, mes nesame mandagūs. Esame nemandagūs ir uždari, nes bijom. Bijom dalintis informacija, nes piktavaliai ją gali panaudoti prieš mus. Taip ir gyvename kankinami urvo sindromo. Su niekuo nekalbame, nes pavojinga. Bijome pavydo ir kenkėjų. Baudžiame vieni kitus ignoravimu. 

 

Užtai žaviuosi Dalia Grybauskaite. Ji ėmė ir pasakė, kur statosi namą, kur gyvens baigusi kadenciją ir net kiek viskas kainavo. Nu ir kas, kad pasakė? Aišku, ne vienas puola ieškoti naudos iš tos informacijos, bet nu ir kas? Tegu ieško. Kaip sako, geriausias kerštas pavyduoliams  – gyventi gerai.

Taigi, gyvenkime gerai.

Ir nebijokime!

 

 

 

 

 

 

Ps.

Prieš kelias dienas teko dalyvauti viename vakarėlyje. Ėjau vedama ir tyrėjos smalsumo: kažin kaip TEN žmonės elgsis?

Likau labai maloniai nustebinta. Mes atsidūrėme ne posovietinėje Lietuvoje, o senoje gerai išsivysčiusioje vakarų valstybėje, – nauji svečiai užėję į kambarį pasisveikindavo, pasakydavo savo vardą ir paduodavo kiekvienam nepažįstamam ranką. Visi kalbėjosi su visais. Visi buvo atsipalaidavę ir laisvi, o po vakarėlio visi susimokėjo šeimininkui už maistą ir gėrimus. Ir… visi puikiai kalbėjo angliškai. Tai buvo nebūtinai jaunų, bet atviro mąstymo ir tiesaus žvilgsnio žmonių vakarėlis.  

Net palengvėjo… Viskas pasikeis, visi išlaisvės, viskas bus gerai. Mes gajūs, mes protingi! Mozė 40 metų vedžiojo savo tautą po dykumą, kad pasikeistų jų vergiškas mąstymas, o mums dar praėjo… tik 26-eri.    

 

 

 

… aš einu per tiltą ir vis dar matau abu krantus. Nuo to, su kuriuo krantu bendrauju, tokią Lietuvą ir matau. Tai ir yra nuostabu. Prisimenu sovietus ir matau, kas vyksta dabar. Prisimenu savo pirmojo banano ir ketvirčio Donaldo kramtomosios gumos skonį. Prisimenu, kaip siuvimas ir mezgimas buvo ne nagingumo, o poreikio kažką apsirengti, išraiška. Prisimenu ledus už 7 kapeikas. Prisimenu, kad kolekcionavau trintukus, nes tas spalvotas niekutis buvo tikras lobis pilkame pasaulyje. Prisimenu už širdies griebiančius  naivius rusiškus filmus. Prisimenu eiles parduotuvėse ir tuščias lentynas. Prisimenu dvikalbystę –  rusų kalbą išmokau jos nesimokydama.

Mano karta yra istorijos liudininkė. Mes matome abu krantus! O dabar gyvename mes gerai ir gyvensime dar ilgai. Ech, mums labai pasisekė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *