Kaip nutraukti užburtą ratą? Psichoterapeutės komentaras.

Toli nuo šeimos, kitoje šalyje jauna mergina, pavadinkim ją Asta, susilaukė mergaitės. Neplanuotai, nelauktai.  Negalvojo, nepasisaugojo, atsitiko. O gal pasąmonėje norėjo prie savęs pririšti patikusį vaikiną. O gal norėjo pati sau įrodyti savo vertę, kad kažkas ją myli, jos nori. Kas ten žino, bet faktas lieka vienas – mergina tapo mama.

Mergina nepasiruošusi, ji nenori to vaiko. Vaikas čia ne prie ko. Ji trokšta jį kam nors atiduoti.

Ir ką ji daro?

Susipyksta su vyru, su visa jo šeima, ir su vaiku grįžta į Lietuvą. Prasideda kova tarp uošvių, su kuo liks mergaitė.

Tačiau Asta į tą vaiką net nežiūri, nesirūpina. Palieka viską mamai. Taip, kaip jos mama paliko ją savo mamai.

UŽDARAS RATAS. Asta turi schemą, kurią paveldėjo iš mamos: vaikas yra nereikalingas. Ji nemyli savęs, nevertina ir net nekenčia. Jos tėtis – šeimos gėda- sėdėjo kalėjime, o mama ją atidavė auginti močiutei. Schema aiški, ji turi daryti tą patį. Ši programa yra taip giliai įsirėžusi į Astos pasąmonę, kad ji to net nesuvokia. Nesuvokia, kad ir su vyru ji pykstasi būtent dėl to. Jai REIKIA atiduoti tą vaiką savo mamai. Tokia jos programa.

Ką daryti? Kaip išeiti iš uždaro rato? Kaip pamatyti savo vaikystės žaizdas ir išvengti jų kartojimo? Juk ratas nestovi vietoje, jis sukasi – Astos  trauma JAU persiduoda jos dukrai. Asta daro tą patį, jos dukra (greičiausiai) tą patį darys savo vaikams.

KAIP nutraukti šią grandinę?

Psichoterapeutės, Vilniaus geštalto instituto įkūrėjos

Brigitos Kaleckaitės komentaras:

Yra viena gera, ir viena bloga žinia. Gera žinia ta, kad įmanoma iš uždaro rato išeiti. Tačiau bloga žinia ta, kad tam reikia daug laiko. Savaitės, mėnesio ar pusmečio pokyčių neužteks.
Keisti nusistovėjusį šeimos ir giminės modelį yra labai sunku. Įsivaizduokite, kad tam tikras programas mes paveldime ne tik iš mamos ir tėčio, bet ir iš senelių ar prosenelių. Norint jas pakeisti, svarbu didinti sąmoningumą, t.y. savistabos ir analizės dėka atpažinti savo ir savo tėvų elgesio modelius.
Mano nuomone, be ilgalaikio darbo su savimi ir specialisto ar grupės pagalbos pačiam tai padaryti neįmanoma.  Be kito žmogaus mes negalime pamatyti savo įprasto elgesio modelių ar reakcijų. Tam labai padeda grupinė terapija, konsteliacijų užsiėmimai, psichodrama ar kiti būdai, kurių metu mes galime stebėti savo jausmus, elgesį ir mintis santykyje su kitais žmonėmis.
Man asmeniškai labai padėjo ir šeimos genograma. Šeimos genograma, tai visos giminės atvaizdavimas ant popieriaus (arba kompiuterinėje programoje), kur galime matyti savo tėvų, senelių, prosenelių, dėdžių ir tetų šeimas, pamatyti bendravimo būdus ir dėsningumus. Tai, galima sakyti, yra žvilgsnis iš aukščiau į savo giminę. Geriau tai daryti su visa grupe, nes galima pamatyti ne tik savo, bet ir kitų šeimų ypatumus. Tarkime galime pastebėti, kad vienoje giminėje visi vyrai geria, arba visos moterys bendrauja tik su sūnumis ir ignoruoja dukras, arba tam tikroje giminėje yra labai daug skyrybų arba ne vienas abortas. Tai  nėra tik sutapimai. Giliau pažvelgus į genogramą, galima suprasti, kodėl vieno žmogaus šeimos krizės sprendimas yra tik skyrybos, o kitas bandys visais, net ir pačiais keisčiausiais būdais išsaugoti šeimą, nors tam šansų jau visai nėra.
Na, o tiems, kas negali ar nenori skirti laiko savęs pažinimui grupinėje ar individualioje terapijoje, rekomenduočiau skaityti daug daug gerų knygų apie šeimos psichologiją ar santykius. Tik patys žinote, skaitymas nėra tas pats kas patyrimas. Tačiau skaityti ir lėtai stebėti save ir aplinką irgi gali padėti keistis. Tik lėčiau. Filmų žiūrėjimas apie šeimų gyvenimą irgi tinka. Prie filmų ir knygų visgi rekomenduočiau kasdien praktikuoti sąmoningumo lavinimą, stebėti savo jausmus ir emocijas.
Tarkime, kai baratės su vyru, užduokite sau klausimą – su kuo aš dabar baruosi? Kokioje aš dabar esu rolėje, žmonos, ar dukros? Gal aš baruosi ne su savo vyru, o su tėvu?
Kasdien save stebint irgi galima atrasti savo įprastus elgesio modelius, perimtus iš šeimos. Na, ir nepasakysiu nieko naujo, kad daugelis mūsų elgesio modelių užsifiksuoja vaikystėje. Tada jie tiko ir padėjo mums gyventi. Tačiau užaugus tie patys elgesio modeliai gali jau nebetikti. Tad svarbu ne tik į viską reaguoti automatiškai, bet sustoti ir užduoti sau klausimą, kas dabar su manimi vyksta?
Na, ir pabaigai pasikartosiu – įmanoma, tačiau tenka daug su savimi dirbti. Lengvo kelio, deja, nėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *