Sėdžiu savo stovinčiame automobilyje, karšta. Kondicionierius neveikia, iki galo nuleistas langas taip pat neįleidžia nei truputėlio gaivos.  Jaučiu, kaip ima drėgti nugara ir gerklė džiūsta nuo troškulio. Eilė dar tokia ilga! Nei šešėlio, automobiliai išsirikiavę pačioje saulėkaitoje. Kitomis aplinkybėmis tai būtų dovana, pabūti saulėje, šilumoje, juk šiais metais dar gegužę snigo. Bet šią akimirką nei saulė, nei šiluma visai nėra tai ko trokštu: kuo greičiau prieiti savo eilę ir atlikti prievolę, apie kurią, be abejo, buvau pamiršusi kol negavau grasinančio laiško iš policijos.

Laiške rašė, kad mano automobiliui atimta teisė dalyvauti eisme. Skamba kaip nuosprendis. Jau kartą esu išgirdusi panašų nuosprendį, kai dvejiems metams buvo atimtos mano vairuotojo teisės. Tada dar nesilaukiau, o gimus vaikui turėjau manytis su kūdikiu ant rankų kaip moku ir kažkaip išsisukti be mašinos. Be abejo, reik sakyt, kad išėjo į naudą: visur vaikščiojau pėsčiomis ir labai greitai sustiprėjusi numečiau per nėštumą priaugusius kilogramus. Kur labai reikėdavo, nuveždavo tėvai ar vyras, kartais taksi, nors pinigų vis tiek nesutaupiau, nes prie visko dar teko sumokėti trijų tūkstančių litų baudą.

Už ką? Už tai, kad sankryžoje pavažiavusi atbulu bėgiu ne tik nepastebėjau kitos mašinos, stovinčios už manęs, bet ir nepajutau susidūrimo, todėl praleidusi kitus automobilius ramiai pasukau į kairę ir nuvažiavau toliau. Taip ramiai, kad nukentėjusysis spėjo užsirašyti mano automobilio duomenis ir netrukus gavau šaukimą į policiją. Šaukimo tonas buvo labai panašus į popieriaus, kurį laikau rankose dabar. Tonas buvo toks šaltas ir grasinantis, kad nieko nelaukusi  internetu susimokėjau 2,80 už teisę atvykti ir net neišsikrovusi mašinos, pilnos autokėdučių, vežimėlių, popierinių servetėlių, trupinių, sauskelnių, žaislų  ir atsarginių rūbų vaikams, kitą rytą nudūmiau į Tuvlitą.

Taigi ir stoviu toje eilėje. Vairuotojai – vieni vyrai. Mašinos nuplautos, išskrautos, viskas paruošta idealiai patikrai. Išlipa, atidaro tobulai tuščią ir išsiurbliuotą bagažinę, galines dureles, kažką patikrina, pasižiūri. Pavarto kažkokius popierius. Viską vėl ir vėl patikrina, kad tik nereikėtų važiuoti dar kartą, kad tik “praeitų”. Juk kainuoja ir laikas, ir techninė apžiūra. O labiausiai kainuoja jausmas, kad pralaimėjai. “Nepraėjau..” sakai savo šeimyniškiams ir kolegoms. Egzaminas neišlaikytas, reikės jam ruoštis dar kartą.

Sėdžiu ir galvoju. Gal ir man reikėjo pasiimti “kokį nors vyrą”? Juk, aš, neišmani moteris, ką apie tas mašinas galiu pasakyti? Ką patikrinti? Jei dar paklaus ko nors…Ką aš atsakysiu? O jei reikės parodyti, kur parodysiu?… Dar tas kapotas…Kaip aš atrodysiu tarp tų visų vyrų, blondinė su ilgu atsuktuvu ir žibintuvėliu atidarinėjanti savo Forduko kapotą, nes tik taip jis ir atsidaro…

Eilė ėmė judėti, o mano baimė didėti proporcingai artėjančiai būdelei, ant kurios puikavosi grėsmingas užrašas KASA. Mačiau, kaip visi tie pasiruošę, daugiausia rusakalbiai vyrai tiesia ranką su pinigais, kuri pradingsta būdelės ertmėje ir grįžta jau tuščia. Visi grynais. O kaip kitaip, ten TIK siauras stalčiukas, į kurį jie įdeda pinigus ir dokumentus.  O aš turiu tik kelis centus, visi kita kortelėje. Jaučiu, kaip ima stipriau mušti širdis. Na va, pakliuvau. Širdis daužosi kaip į narvą pakliuvęs paukštelis, rankos ima virpėti. Nugara ir pažastys drėksta dar stipriau. Reikės dabar išgyventi tokią gėdą. Laukti eilėje toliau, nors susimokėti negaliu. Nusukti iš eilės nėra galimybės, o privažiavus tikslą reikės laukti tol, kol mane išleis išvažiuoti nieko nepešus.

Ne, nebegaliu. Suvokiu, kad realybė ir mano mintys skiriasi. Aš juk NEŽINAU, ar jie priima tik grynais. Aš NEŽINAU, kad reikia būtinai iškrauti ar kitaip paruošti mašiną. Tai mano MINTYS atakuoja mane. Tai ne realybė, kuri apsiriboja tuo, kad karšta ir noriu gerti, tai tik MINTYS. Dėl jų aš jau pasiruošusi sukti iš pusės eilės, jei tik būtų galimybė apsisukti. Tai jos man bando įteigti, kad manęs laukia kažin kokia gėda. Realybėje, čia ir dabar, viso to NĖRA. Mintys SUGALVOJA problemas, kurių… nėra?

Šoku iš automobilio ir ryžtingai, atmetusi baltus plaukus, einu link baltos būdelės. Jaučiu nugara, kad visi vyrai nuščiūva ir žiūri. Priėjusi malonaus veido kasininkės klausiu beviltiško ir kvailo klausimo: “Ar pas jus galima mokėti kortele?”.

“Galima”, žvaliai sako ji.

1:0 mano naudai.

Mano eilei priėjus, siauras stalčiukas stebuklingai virto į plačias dureles ir joms atsidarius suvedžiau savo kortelės pinkodą.

Tapo ramiau, mintys šiek tiek aprimo. Bet tik tol, kol pradėjau galvoti, kur mano gesintuvas. Be gesintuvo tikrai nepraleis. Vėl be reikalo stoviu. Tikrai mačiau jį, buvau įsidėjusi, bet kur jis? Išverčiau visą automobilį, nėra. Na ką gi…dabar tai tikrai pralaimėjau.

Tuvlitos darbuotojas man pasakė, kad palaukčiau jo kolegos, kol jis pats užsiėmęs su džipu. Kitas kolega pasirodė aukštas dailus vyras, kuris į mano beviltišką: “Nerandu gesintuvo…” ramiai ir net, sakyčiau, guodžiančiai, atsakė: “Pamirškit”.

Kaip tai pamiršti? …

“Gal man nubėgti nupirkti?..”, kone drebėdama klausiu. Mačiau kasos būdelėje, parduoda. Aišku, už didelę kainą, bet ko tik nepadarysi įspraustas į spąstus.

“Ne”, sako, “Niekur jūs nebėkit”.

Nesupratau. Ar jis nori kažko iš manęs? Ar jau nepraėjau? Jau viskas ir taip aišku?

Stoviu visa išsigandusi ir žiūriu, ką jis darys. “Atidarykite kapotą”, pasakė ir kažkur nuėjo. Aš, griebusi savo įrankį ir žibintuvėlį einu atidaryti kapoto. “Atrodote kietai”, sako man. “Žinau, šitie Fordai, pas daug ką tas pats”.

Netikėtai palengvėjo. Ne gėda. (Ech, tos man MINTYS!) Panašu, kad dėl tokio originalaus būdo atidaryti kapotą technikinė apžiūra nenukentės. Bet kaip dėl gesintuvo?…

“Gesintuvas nėra pirmos būtinybės priemonė atliekant techninį patikrinimą”, tarsi atspėjęs mintis pasakė. Dar labiau palengvėjo. Garaže vėsu, saulė neplieskia ir jaučiu, kaip vėstu. Tiek viduje širdimi, tiek išorėje oda.

Prašo įjungti šviesas, posūkius, atbulinę pavarą, avarinę. Žiūri kažką po kapotu, tikrina lempas, kelia mašiną ir apžiūri dugną. Judina ratus, gazuoja.

“Ar norite, kad jums primintume apie sekantį patikrinimą po dviejų metų?“, paklausia. Na, į šitą klausimą tai tikrai galiu atsakyti. Be to, jis žada, kad patikrinimą išlaikiau!

“Taip, ačiū, būtų labai gerai”, pagaliau šypsausi. Užrašau savo emailą ir po kelių akimirkų jau einu link savo patikrinto automobilio su tiek daug nervų kainavusio ir tokio brangaus popieriaus lapu. Galiu važiuoti rami. Teisę dalyvauti eisme vėl turiu.

MINTYS. Jei ne tos gąsdinančios mintys, kurios išsijuosusios kuria problemas, viskas būtų taip paprasta ir lengva.