Jeigu vaikas, gimęs kur nors Sakartvele, ten užaugęs ir nematęs nieko daugiau nei įprastą, priimtiną ir savą vietinį gyvenimo būdą atvyktų kur nors į Norvegiją, Olandiją, ar net Lietuvą, pavyzdžiui, kad ir į Druskininkus, gautų tikrą kultūrinį šoką.

Kaip viskas gali būti lygu, vientisa, sujungta, organizuota, apgalvota, traškėti švara, netgi sterilumu?! Sakartvele yra visiškai atvirkščiai…tačiau tai netrukdo (o gal net skatina?) pamilti šią šalį vos per penkias dienas.

Bet apie viską iš pradžių.

Prisipažinsiu, šiek tiek bijojau šios kelionės. Kai nusprendėme su vyru trumpam nukeliauti į Gruziją (tiksliau, Sakartvelą!) labai daug negalvojome, nusipirkome lėktuvo bilietus ir laukėme atostogų. Tačiau joms artėjant artėjo ir nerimas: kaip mes ten susigaudysime?

Visi, kuriuos pažinojau, keliavo į Sakartvelą su turistinėmis grupėmis, su gidais, o mes vieni, nieko nežinantys, nepažįstantys, nepasiruošę. Atskrendame naktį, į šalį, kurios nei kalbos, nei užrašų nesuprantame. Ar tai saugi šalis? Ar draugiška? Kaip naktį iš oro uosto nuvažiuosime į viešbutį, ar bus ten taksi, ar susikalbėsime? Kaip susikalbėsime, nes rusiškai moku tik aš viena, taigi turėsiu kalbėti ir viską aiškintis už mus abu…buvo tikrai neramu, kaip mes ten, tame Sakartvele.

Laimei, pora dienų prieš kelionę viename vakarėlyje susitikome su vyro kolegomis ir pasikalbėjau su Ramune, kuri Sakartvele buvo net du kartus. Ji nuramino, kad nepergyvenčiau, tikrai viskas bus gerai. Tikrai!

Ir buvo gerai. Baimės akys didelės ir kol savo akimis nepamatai to, ko bijojai, jos ir lieka didžiulės. Pirmiausia sužavėjo Turkish airlines. Įpratusius skraidyti Wizzair arba Ryanair, na, geriausiu atveju, AirBaltic, mus maloniai nustebino Turkish airlines avialinijų paslaugos. Kiekvienai vietai po nuosavą ekraną, pilną filmų, serialų, laidų ir muzikos, nemokamos vienkartinės ausinės, karštas maistas ir gėrimai. Ypač patogios kėdės – pakankamai vietos keliams, atsilenkiantys nugaros ir galvos atlošai, paprašius galima gauti pagalvėlę, antklodę. Nors skrydis truko tik dvi su puse valandos, viskuo tuo spėjome pasimėgauti. Puikiai organizuotas persėdimas – nei valandos netruko, kol nusileidome Istambule ir jau sėdėjome kitame Turkish airlines lėktuve, skrendančiame į Tbilisį. Skrendant atgal, į Vilnių, nusileidus Istambule mus pasitiko darbuotojas, šaukiantis “Vilnius, Vilnius” ir palydėjo greituoju būdu atlikti patikrą, nes mūsų lėktuvas vėlavo. Puikios organizacijos dėka į Vilnių nusileidome net viena minute anksčiau, nei numatyta. Kelionė buvo tikrai maloni ir visai neprailgo, nors lėktuvas nusileido Tbilisio oro uoste 3 valandą nakties.

Šeimos svečių namų (Famili hostel Mountain Scream), kuriuose užsisakėme nakvynę, paprašėme, kad atsiųstų mums automobilį, dėl visa ko. Ši paslauga kainavo 40 gel (visi sako “larių”), tai yra, apie 15 eurų. Pasirodė gana brangu, bet ką darysi, juk naktis, o baimė griaužia, todėl tam, kad apsidraustumėm užsisakėme transportą iš anksto. Vairuotojas turėjo laukti mūsų oro uosto sutikimo salėje su vyro vardu ir pavarde ant lapelio.

Nusileidome, perėjome patikrą, išėjome į salę…o ten, rodos, ne vidurys nakties, o vidurys dienos – gyvenimas virte verda. Salė pilna pilnutėlė žmonių, visi žvalūs, kažkur eina, skuba, arba laukia, stoviniuoja. Apie trisdešimt žmonių stovi ant ištemptos virvelės pasikabinę lapus su sutinkamųjų pavardėmis. Ėmėme ieškoti savosios…nėra. Dar kartą perėjome visą eilę, nėra. Gerai, kad namų šeimininkas mums rašė žinutes perWhatsApp, parašėme jam žinutę. Atvykome, niekas nelaukia, ar kas nors mus pasitiks? Nors tiesą sakant, pamačiusi tą gyvą, džiugių ir judrių žmonių minią aš iš karto nusiraminau. Kaip nors, išsisuksime. Kažkas tvyrojo ore – gal tas draugiškas sakartveliečių būdas, paslaugumas, nekomerciškumas? Kaip ten bebūtų, šiek tiek netgi nusivyliau, kai “mūsų” vairuotojas mus susirado, su aiškiai ir teisingai užrašyta vyro pavarde ant lapelio. O mes jo nepastebėjome…

Naktis pasitiko mus šiluma ir drėgme, paskui sužinojome, kad Tbilisyje dažnai naktį nulyja. Sukrovėm lagaminus į mašiną ir pajudėjome. Miestas didelis, apšviestas, kalvotas, gražus. Pirmas įspūdis – bangų miestas. Visur bangos, pradedant nuo kalvų, baigiant pastatais, visur ieškoma apvalumo, nuolydžio, beveik nepamatysi kieto, aiškaus, giežto silueto.

Svečių namų šeimininkas man patiko iš pirmo žvilgsnio. Jis paaiškino, kad laukė mūsų vakar, buvo nusiuntęs vairuotoją, nes mes kažkokiu būdu jį suklaidinome, bet visai nepiktai. Parodė mums kambarį, vonią, virtuvę, parodė interneto kodą ir susitarėme susitikti rytoj, apkalbėti ką čia mums Tbilisyje geriausiai būtų nuveikti.

Kambarys jaukus, gražus, kvepiantis, tačiau mums rūpėjo tik lova. Sugriuvome ir miegojome iki pat 10 valandos ryto, kai triukšmas gatvėje darėsi nebepakenčiamas.

Jau kas, kas, o gyvenimas čia tikrai verda.

Pirmąją dieną nusprendėme apžiūrėti Tbilisį. Mūsų svečių namai pasirodė esantys puikioje vietoje, pačiame senamiestyje, labai arti nuo upės, vadinasi, nuo viso Tbilisio centro ir įdomybių.

Pirmiausia patraukėme ieškoti pusryčių. Šeimininkas buvo pažymėjęs vietą (puikus patarimas – parsisiųstiMaps.Me programėlę, kuri veikia ir be interneto), kurioje valgo ir pats, kur skanu ir nebrangu. Greitai radę ją, atsisėdome laukti…ir laukėme ilgai. Pradžioje meniu. Paskui užsakymo. Paskui maisto. Paskui gėrimų. Paskui sąskaitos. Paskui grąžos. Truputį sunervino, nes jautėsi, tarsi gaištume laiką. Tačiau dabar jau žinau: reikia nelaukti. Čia yra paprasta ir įprasta praktika: priminti apie save. Švelniai, neįkyriai. Pirmiausia tik atėjus susimojuoti su padavėju. Paskui pakviesti jį ar ją priimti užsakymą. Paskui paprašyti sąskaitos, o pinigus nunešti. Nežinau, kodėl taip yra, ar tokia tradicija, ar personalo trūkumas, tačiau kiti taip darė, taip darėme ir mes, ir laukti daugiau neteko. Netgi turėjau malonumą pabendrauti su padavėjais, atkreipti į save dėmesį ir užmegzti kontaktą.

Pavalgius (valgėme tradicinius Khinkali, nes visi juos valgė, gėrėme naminį limonadą – rekomenduoju, labai labai skanu), kojos pačios nunešė į sendaikčių turgų. Jis prasidėjo ant tilto, visai netoli kavinės, kurioje valgėme, ir tęsėsi gana dideliame plote einant gatve toliau. Ko ten tik nebuvo!.. Daugiausia papuošalų ir ginklų, bet iš esmės – nuo/iki. Visko galima rasti, jei tik ieškosi. Be abejo, sendaikčių turguje ir daiktai seni. Vyras nusipirko labai dailų krištolinį grafiną, kurio seniai norėjo, sumokėjo tik 20 eurų (70 larių).

“Atskirą”, sumurmėjo moteris, nedraugiškai žvilgtelėjusi į mus. “Bet dabar neturiu.”

Mh. Atskirą tai atskirą, o kada turėsite?

Už dviejų valandų.

Oi, ne, per ilgai laukti…gal mes galime užsirašyti kitai dienai?

Linkt.

21.20, už valandos, – rašyt?

Šiandien?

Linkt.

Oi, na, gerai, rašykit… – jaučiausi pavargusi ir visiškai nežinojau, kam mes pasirašome.

Bet pinigų aš negrąžinsiu, galvokite dabar!

Na, gerai, štai, 40 larių.

Gerai. Koks jūsų vardas? Rasssa. Gerai.

Po valandos grįžome. Kukliai prisėdome laukti.

Arbatos norėsite?

Na, gerai…

14 larių.

O masažo?

Ne, ačiū…

Rankšluosčius turite?

Ne, nieko neturime.

4 lariai.

Pasiėmę rankšluosčius, nieko nenutuokdami, užėjome į vidų. O ten baseinas, pilnas sieros vandens, kuris turi specifinį kvapą ir nuo kurio visos sienos juodos. Ne tik juodos, bet ir aptrupėjusios ir apgriuvusios. Kas galėjo surūdyti – surūdijo, kas galėjo pajuosti – pajuodo. Pabandžiau įkišti koją į baseiną…degina. Vanduo toks karštas, kad net skauda. Na, ką gi, turėjome valandą priprasti. Išraudome kaip vėžiai, tokia vonia turėtų būti puiki priemonė peršalus. Be to, laukdami savo laiko skaitėme, kad toks vanduo stebuklingas, valo odą, šalina mikrobus ir visaip kaip yra sveikatingas. Sveika tai sveika, tačiau jausmas labai tolimas nuo malonumo. Kažkur tarp skausmo ir stipraus maudimo.

Įkaitus lietus nė motais, tačiau tik iki tol, kol teko bristi iki kulkšnių. Naiviai galvojome, kad pareisime sausi, nors kiekvienoje kavinėje yra nemokamas Wifi ir veikia Taxify programėlė. Tačiau mes nežinojome, kad kai Tbilisyje lyja, plaukia viskas – nuo kalnų srūva upės, plaudamos gatves, žmones ir mašinas. Ir jokie skėčiai čia nepadės. Nors iki namų buvo netoli, o abu turėjome skėčius, grįžome šlaputėliai. Štai kodėl Tbilisyje nepamatysi jei šiukšlelės. Ne todėl, kad žmonės labai tvarkingi, o todėl, kad liūtis dažnai ir kruopščiai viską išplauna. Saulės ir vandens Tbilisyje yra sočiai. Šių dviejų užtenka visiems.

Rekomendacija. Prieš skrendant parsisiųsti Maps.Me programėlę ir nieko nebijoti. O apsistoti galiteFamili hostel Mountain Scream, ten jus tikrai maloniai priims, parodys kur eiti ir ten rasite viską, ko prireiks.

Kalnai

Kitos dienos planas buvo nuomota mašina nuvažiuoti 150 kilometrų į šiaurę, į Stepansmindą, kalnus. Ten dar Lietuvoje užsisakėme ne svečių namus, bet šiek tiek prabangesnį viešbutį, norėdami pailsėti kalnuose kaip ponai. Apkarstėme Tojotą Prius šlapiais drabužiais ir išvažiavome. Vėl pagelbėjo Maps.Me, nes be žemėlapių būtų sudėtinga išvažiuoti iš miesto. Eismas čia toks pats, kaip ir tvarka – visi daro kas ką nori (iš pirmo žvilgsnio), tačiau iš tiesų viskas turi savo nematomą, nerašytą tvarką. Yra turistai ir yra vietiniai, yra mašinos ir yra pėstieji. Perėjų beveik nėra, šviesoforų beveik nėra, todėl pėstieji eina per judriausias gatves tiesiog taip – judėdami. Taip pat važiuoja ir automobiliai – tiesiog juda, o kai pamato kliūtį, pristabdo, papypina, bet dažniausiai apvažiuoja. Visi visus praleidžia, ypač jei paprašo – trumpai papypsėdami.

Eismas chaotiškas, tačiau važiuoti galima, sėkmingai pasiekėme savo tikslą, radome viešbutį, apsistojome. Kalnai nuostabūs, didingi, kvapą gniaužiantys, NOA viešbutis – keistas. Visiškai naujas, tačiau įrengtas “taupant erdvę”, tai reiškė sukamuosius laiptus į antrą aukštą ne viduje, bet lauke, ir ne bet kur, bet tiesiai prieš pagrindinį įėjimą. Labai siaurus langelius, dušą įrengtą tiesiai virš klozeto. Prausiantis viskas sušlampa, tam padėtos vienkartinės šlepetės. Viena vienintelė rozetė ir vienas vienintelis langelis.

Antrąją dieną po sočių pusryčių kopėme į ant aukšto kalno stūksančią 14 amžiaus Gergečio šventyklą (Gergeti church). Į kalną kopti visada nelengva, tačiau džiugino šalia čiurlenantis upelis (Sakartvilyje saulė ir vanduo visada šalia) ir visur besiganantys gyvuliai: karvės, avys, arkliai. Lipo šeimos su vaikais, nusprendėme kada nors pasiimti ir savuosius. Pirmą kartą atradau lengvą lipimo būdą, nuo kurio nestojo širdis – mažais mažais žingsneliais, lėtai lėčiausiai, palinkus į priekį, sunėrus rankas už nugaros palengva, tačiau nepertraukiamai stumtis į priekį. Tiksliau, į viršų.

Nusileidome kitu keliu, norėdami sutrumpinti kelią, bet trumpindami vos nesusitrumpinome sau sprando. Jau galvojau, reikės kviesti 112 (Sakartvele galioja šis pagalbos numeris), kai vyras vos nenusirito į prarają. Bet nieko, nusileidome.

Vakare turėjome susitikti su drauge Simona, kuri pasirodo, taip pat buvo Tbilisyje. Skubėjome namo, tačiau grįžti sugebėjome tik 8-tą, nes tikrai nemažas iššūkis yra patiems vairuoti automobilį Tbilisyje. Gatvės painios, visi važiuoja kas kaip išmano, vaikšto žmonės, gyvūnai ir turistai. Vos ne vos privažiavome prie savo svečių namų, priparkavome automobilį ir nebenorėjome į jį net pasižiūrėti. Tuo labiau, kad kalnuose nuleido padangą ir turėjome grįžti su laikina.

Mūsų svečių namai buvo puikioje vietoje, senamiestyje. Trūkumas tik vienas – nors namai ant gana aukštos kalvos, neturėjo jokio gražaus vaizdo pro langą ir buvo gana tamsūs (gal tai yra įprasta, statyti namus mažais langeliais?). O visa kita buvo idealu: puiki vieta, puikūs šeimininkai, mylintys lietuvius, visko yra (rankšluosčiai, muilas, šampūnas, lygintuvas, fenas, indai, kava, arbata, šaldytuvas…) Patogu, malonu, lengva. Kai grįžome iš kalnų, tikrai, pasijutome, kad grįžome namo.

Su Simona susitikti nepavyko, nes sustreikavo mano telefonas. Negalėjau nei gauti žinučių, nei išsiųsti, nei paskambinti, nei gauti skambučių. Pasirodo, jie mūsų laukė sutartoje vietoje, ir mes buvome ten nuėję, tačiau vieni kitų nepamatėme.

Dar šiek tiek pasivaikščiojome po naktinį miestą. Perėjome per naująjį pėsčiųjų tiltą(tikrai pažinsite, kad jis naujas), paklausėme gyvos muzikos, nupirkome vaikams dovanėles (beje, parduotuvės daugumoje būna atidarytos iki 11 valandos vakaro!)  išgėrėme kolos ir grįžome namo.

Paskutinę dieną išsiruošėme į didelę kelionę – savarankiškai nusigauti į Sighnaghi. Apie šį miestelį girdėjome iš kitų keliautojų ir labai norėjome jį aplankyti. Pirmiausia turėjome nusigauti į stotį, iš kurios važiuoja autobusai. Paklausėme šeimininkės, kur yra tokia stotis, ji pažymėjo tą vietą Maps.Me programėlėje. Atstumas pasirodė gana tolimas, todėl išsikvietėme Taxify ir netrukus, sumokėję tik 5 larius, jau buvome vietoje. Mūsų vairuotojas pakvietė taksistus (nors mes ieškojome mikroautobusiuko) ir prasidėjo siūlymai…Šiaip ne taip sutarėme 20 larių už nuvežimą, atstumas apie 100 kilometrų. 20 larių yra apie 7 eurai, atrodo nedaug, bet atgal grįžome už 14 larių, mikroautobusiuku.

Mūsų naujasis vairuotojas buvo tikrai išprotėjęs. Lėkė greičiau už visus, nuolat pypsėdamas ir žegnodamasis, lenkdamas kitas mašinas prieš pat priešpriešinį eismą, o kartais netgi tarp į abi puses važiuojančių automobilių. Aš nenorėjau bijoti, tikėjausi, kad jis žino ką daro ir dar vis nori gyventi, bet mano vyras nebuvo tuo toks tikras. Džiaugėmės, kad išlikome gyvi, nes pakeliui matėme mažiausiai dvi avarijas. Laimei, niekas nenukentėjo, tačiau po truputį darėsi aišku, kodėl dauguma mašinų važinėja aplaužytos, apdaužytos, ir labai dažnai netgi be priekinio bamperio.

Sighnaghi miestelyje yra ką pamatyti, tačiau…jis man pasirodė labai turistiškas. Vietiniai visur parduoda čiurčelas (churchela), džiovintą uogienę, medų, vilnos gaminius: kojnes, kepures, skraistes…be abejo, daugybė vaisių, daržovių. Kiek matėme, daugiau mažiau visur parduodama tas pats. Nebūtina važiuoti į turgų apsipirkti, galima tai padaryti tiesiog gatvėje.

Nusipirkau penkias ryškiai žalis (tokių dar nemačiau) čiurčelas, modernioje, šiuolaikiškoje vaistinėje nusipirkome kremą nuo saulės, nes po kalnų vis dar buvome raudoni kaip burokai (ten ir sušalome, ir nudegėme tuo pačiu metu), pasivaikščiojome, apžiūrėjome parduodamas prekes ir prisėdome lauko kavinėje. Apžiūrėti prekes galima visiškai ramiai, niekas nieko neperša ir nesiūlo. Na, gali pasiūlyti, tačiau komerciškumas nėra įaugęs į sakartveliečių kraują. Ne tik kad nesiūlo (nori pirk, nori ne), bet ir ne visada nori uždirbti: lauko kavinėje, kur gėrėme kavą, ant stalo kaip dekoracija buvo padėti be galo dailūs mažučiukai kaktusiukai. Labai užsinorėjau vieną tokį parsivežti namo ir pasisodinti, tačiau kai paklausiau moteriškės, kiek kainuotų, ji tiesiog jo nepardavė. Nors tokių kaktusų, tikiu, pilni laukai. Tokių atvejų buvo ne vienas – ne kartą su vyru pasikeitėme pastebėjimu, kad tikrai jie galėtų “padaryti didesnį biznį”. Bet nedaro.

Rekomendacija. Lietuviškas telefono numeris ne visada veikia, lygiai taip pat kaip ir Maps.Meprogramėlė. Tačiau kiekvienoje kavinėje yra nemokamas Wifi, reikia tik paklausti slaptažodžio. Ten galima susiekti su reikiamu žmogumi per WhatsApp, kuris yra labai populiarus Sakartvilyje. Išsikviesti taksi, susirasti reikiamą informaciją, pasitikrinti žemėlapį.

Sakartvelas

Lietuva yra vienintelė šalis, kuri oficialiai įsipareigojo Gruziją (rusiškas pavadinimas) vadinti Sakartvelu (vietinis pavadinimas). Tuo vietiniai labai džiaugiasi ir mums dėkoja, vadindami Lietuvą “Lietuva”, o ne “Litva”.

Kalba

Vietiniai kalba garsiai, greitai, gali pasirodyti, kad jie nuolat pykstasi, tačiau taip nėra. Jų kalbos net nebandykite suprasti, nepavyks. Per penkias dienas aš sugebėjau išmokti keturias sakartvelietiško alfabeto raides, tačiau net ir visas jas pažįstant, dar reikėtų suprasti žodžius. Beveik visi kalba rusiškai, kavinėse visi padavėjai kalba angliškai, o jei jūsų angliškai nesupras, visada pakvies tą, kuris moka angliškai arba susikalbėsite be žodžių. Veido išraiškos, rankų judesiai yra tokie išraiškingi, kad sunku jų nesuprasti. Kai kopėme į Gergečio šventovę, turėjome praeiti kaimelį.

Vietinė, nuo galvos iki kojų juodai apsirengusi sena moteris, stovėdama savo akmeninio namo tarpduryje ėmė kažką šnekėti mojuodama rankomis. Ir buvo aišku – ji klausė, kas pastatė šį automobilį šalia jos namo durų. Keliaujant už miesto visi vietovių užrašai užrašyti sakartvelietiškai ir europietiškai, todėl klaidžioti nesuprantant užrašų neteks. Be to, visada galima pasiklausti kelio.

Rekomendacija

Netikėkite, jei jums sakys, kad sakartveliečiai nemoka angliškai. Jei tikrai bando, bent kelis žodžius yra išmokę, ypač turistinėse zonose. O jei nesusikalbėsite, pakvies tą, kuris moka gerai angliškai.

Aptarnavimas

Viskas vyksta lėtai ir neorganizuotai. Kartais vietiniai sprendimai gali pasirodyti keisti, pavyzdžiui, laiptai tiesiai priešais pagrindinį viešbučio įėjimą, klibančios kopėčios, kuriomis reikia lipti į prabangų (ne tiek vidumi, kiek panorama) restoraną, parduota daugiau bilietų nei yra vietų, ir panašiai. Galite pasijusti netgi ignoruojami, nesulaukti šypsenos arba jokio dėmesio. Tačiau visa tai nėra nukreipta prieš jus, ar apskritai prieš turistus, tiesiog taip yra.

Sakartveliečiai yra labai rimti (gali pasirodyti rūstūs, bet taip nėra) ir neorganizuoti žmonės. Jie dirba daug, laksto, tačiau pasiekia menką rezultatą. Pavyzdžiui, pagrindiniame restorane Jutos miestelyje, pro kurį praeina minios turistų, stovi maža būdelė, kurios darbuotoja vis išbėga ir gana ilgai negrįžta tam, kad atsineštų kelis buteliukus sulčių, kurių pritrūko. Žmonės laukia. Arba užsisakius arbatos pasako, kad nėra elektros, bet kai ji atsiranda, nieko nepraneša. Arba – pilnas restoranas žmonių, o padavėja neša vieną stiklinę gėrimo vienam iš staliukų. Pastebėjau, kad vietinių vyrų akys dažniau šypsosi, o moterys atrodo nuolat kažkuo susirūpinusios, dažniausiai apsirengusios juodai (jei norite atskirti vietinį, dažniausiai tai išduoda nuo galvos iki kojų juoda apranga). Tačiau ko nors jų paklausus, tiek moterų, tiek vyrų, jie visada mielai padeda. Užkalbinus su šypsena jie taip pat nušvinta šypsena ir padaro viską, ir dar daugiau, kad jums pasitarnautų. Sakartveliečiai labai mėgsta lietuvius, yra buvę Lietuvoje, todėl jei bendravimas prieis prie klausimo: “iš kur jūs”, būkite tikri, kad išsiskirsite draugai. Jei jie pamirš jūsų užsakymą, tai ne todėl, kad norėtų, bet todėl, kad apie save nepriminėte. Kartą pusryčiaujant mūsų viešbutyje kalnuose atėjo porelė, kuriai administratorė maloniai pasiūlė pusryčius, bet…jų nepagamino. Paplepėjusi su mumis nuėjo daryti kitų darbų, kol porelė negrįžo apie juos paklausti. O tada buvo:ups... Čia taip jau įprasta, kad reikia apie save priminti.

Rekomendacija: vienintelis būdas čia ką nors gauti, yra klausti. Net restorane būsite aptarnauti geriau, jei užmegsite kontaktą: pradžioje pasisveikinsite, ko nors paklausite, paprašysite, priminsite apie save. Netgi, jei aptarnaujančio personalo veidas nenušvis, būkite tikri, kad bendravimas čia visais atvejais geriau už tylų sėdėjimą kamputyje.

Maistas

Nors kavos mėgėjai turės nusivilti, nes Sakartveliečių kava silpna arba tirpi, visas kitas maistas – pasaka. Netgi mano vyras, kuris yra tikras gurmanas, nenusivylė nei karto. Na, gal vieną kartą, kai užsisakė kiaušinienę ir gavo tik ją vieną, be duonos ir daržovių. Iš tikrųjų nieko naujo negavo, nes čia visus papildomu priedus reikia užsakyti atskirai. Duoną, daržoves, padažus. Na, jūs pamatysite, visa tai yra užrašyta meniu.

Maistas labai labai sodrus, kupinas skonio. Jei sūris, tai sūrus, jei duona, tai traški, jei vaisiai tai saldūs. Jie turi keletą nacionalinių patiekalų, kuriuos rekomenduojama išbandyti. Tai kebabas, khinkali (koldūnai su su mėsa), chačapuri (sūrio pyragas) ir dar keletas, kurių mes neragavome. Na, ir aišku, čiurčelos (churchela). Jų yra visur, kainuoja 2 larius (apie 70 euro centų). Jos vadinami sakartvelietiškais snikeriais – tai ant siūlo suverti riešutai, užpilti džiovintomis vynuogių sultimis. Jų gali būti įvairių spalvų ir skonių, taip pat riešutai gali būti graikiniai arba lazdyno. Maistu nusivilti tikrai neteks – gomurys džiaugsis ir dėkos jums, kad čia jį atsivežėte.

Rekomendacija: Nebijokite ragauti, kainos tikrai nesikandžios, o maistas šviežias ir be galo skanus. Užsakyti viską (duoną, garnyrus, padažus) reikės atskirai, o porcijos bus didžiulės.

Kainos

Iš esmės yra pigu, tačiau kainos už tą patį dalyką gali būti nevienodos. Paslaugą ar prekę galima nusipirkti už sąlyginai brangiai ir už labai pigiai. Pavyzdžiui, čiurčelos. Pirmąsias čiurčelas, kai dar nežinojau, kur jų yra pirkau už 5 larius (1,7 euro). Iš kitos turistės toje pačioje gatvėje vėlų vakarą prašė net aštuonių larių. Jau apšilusi kojas ir susigaudžiusi kas prie ko, nemokėjau už bet kokio dydžio čiurčelą daugiau nei 2 larius.

Arba automobilio nuoma: vieni prašė 50 dolerių dienai už mažą mašinėlę, tačiau visai šalia užteko 40-ties (net nesiderant) už hibridinę Tojotą Prius, kurią atvežė prie pat mūsų svečių namų.

Arba kelionės – taksi mus vežė už 20 larių (vos vos nuleido, norėjo 30), o mikroautobusiuku tą patį kelią grįžome už 14.

Nors kainos gali labai skirtis, tačiau jie labai pyksta, kai kas nors reikalauja daugiau, nei tai kainuoja. Kai grįžome iš Sighnaghi ir ieškojome taksi, kuris nuvežtų į centrą (nes mikroautobusiukas išleido kažkur miesto pakraštyje), viena moteris mus nusivedė į Metro, paaiškino kur važiuoti ir įleido su savo pačios bilietu. Ir tik todėl, kad ji išgirdo, kad taksistas paprašė 10 larių iki centro. Normali kaina mieste yra 5 lariai (1,7 euro), tiek sumokėsite net užsisakę Taxify. Todėl tai, kad jis prašo 10 sukėlė jos ir visų aplinkinių pasipiktinimą. Žmonės supuolė, ėmė garsiai kalbėti, mojuoti rankomis…

Summa su summarum, kelionė su viskuo (su Turkish airlines, mašinos nuoma, kelionėmis, maistu, viešbučiais (vienas jų turėjo būti net prabangus), čiurčelomis (jų nusipirkau daug), dovanomis vaikams ir suvenyrais sau, mums kainavo 1200 eurų, dviems žmonėms. Išskridome penktadienį vakare, grįžome ketvirtadienį dieną. Kelionė nei pirmyn, nei atgal neprailgo, jei tik yra galimybė, tikrai rekomenduoju rinktis Turkish airlines.

. . .

Po penkių dienų kelionės jau galiu padaryti išvadą, kodėl Jums turėtų patikti Sakartvelas.

Čia pigu.

Čia šilta.

Čia saugu.

Čia skanu.

Čia gražu.

Čia įdomu.

Čia draugiška.

Čia myli lietuvius.

Čia pilna gyvūnų.

Kodėl Jums gali nepatikti Sakartvelas?

Čia viskas sena, purvina ir sugriuvę.

Čia viskas blogai organizuota.

Čia pilna gyvūnų.

Penkių dienų užteko, tik grįžus pajutau, kad jau pasiilgau Sakartvelo. Jis turi savo magiją, o gal kažkokius nematomus ryšius su Lietuva, juk ne veltui jie taip mėgsta lietuvius, o mes mielai lankomės pas juos. Nusprendę leistis kelionę į Sakartvelą, garantuoju, nenusivilsite. Patirsite viską kitaip, daugiau, įdomiau nei mes ir grįšite kupini geriausių įspūdžių. Tai patvirtina visi, ten lankęsi. Dabar tai patvirtiname ir mes.