Dažnai klausdavau savęs: kodėl žmonės nekuria?
Juk tai taip nuostabu. Viena draugė kažkada rašė puikius eilėraščius, kita muzikavo, trečia tapė. Joms labai patinka tai daryti, tačiau… “nebeturi tam laiko”. Tai yra įprastas pasiteisinimas. Tačiau tik dabar supratau, kad menas turi kainą. Ne visi, tiesą sakant, nedaugelis, sutinka ją mokėti. Mažai kas nori mokėti meno kainą. Todėl ir nekuria.
Kurti meną, mokėti tai daryti, yra dovana. Tačiau ši dovana reikalauja daug. Labai daug – viso gyvenimo.
O kas yra menininkas? Visi žmonės, anot išminčiaus, pasakiusio sakinį, užrašytą ant Šiuolaikinio meno centro Vilniuje sienos: “kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino”.
Tik tiek, kad kai kurie žmonės yra jautresni nei kiti, jie turi papildomas jusles jausti garsą, spalvą, formą, žodį, kūno judesį. Menininkai yra jautrūs nežemiškam, nematerialiam, neišreikštam pasauliui, jie, labiau nei kiti žmonės, prie jo prisiliečia. O prisilietę kenčia. Nori labiau, nori daugiau, nori dar. Kenčia, kai nesiliečia.
Kai menininkas kuria, jis jaučiasi devintame danguje ir leidžia sau tai daryti, ATMESDAMAS kitą, likusį žemišką pasaulį. Su įsipareigojimais, materializmu, poreikiu pavalgyti.
Kurti meną reikia sąlygų. Tas sąlygas gali susidaryti sau tik pats žmogus, kuris nenori ir negali nieko kito. Turi priimti sprendimą dėl kurio likęs jo gyvenimas, jo aplinka nukenčia. Todėl kuria dažniau vyrai, nes moterys yra arčiau žemės. Jos negali sau LEISTI atitrūkti, nes joms reikia rūpintis, kad vaikai būtų pavalgę. Nors galbūt jos būtų dar puikesnės, jautresnės menininkės. Vyrai neturi tokio stipraus žemiškumo jausmo, jie yra skrajojančios būtybės ir dažniau sau leidžia ATMESTI visa kita. Tik kurti. Kartais tai padaro ir moterys, tačiau jei jos turi vaikų, sąžinė dėl jų jas graužia visą gyvenimą. Ir, be abejo, trukdo kurti.
Negali, tiesiog negali, atsiduoti menui ir atsiduoti gyvenimui tuo pačiu metu. Negali vieną kartą prisėdęs sukurti šedevro. Kurti meną yra darbas, įgūdžių formavimas, “duomenų bazės” kaupimas. Jei esi menininkas, gyveni, geri aplinką kaip menininkas. Taupai, renki vibracijas ir dedi jas į savo kūrybą. Tam reikia laiko. Spontaniškumo. Ir darbo.
…
Šios mintys mane aplankė apsilankius Čiurlionio muziejuje Druskininkuose. Čiurlionis nepaisė nei sveikatos, nei laiko, nei pinigų. Jis kūrė. Kūrė ne sau, Lietuvai. Anksti save sudegino, nepasirūpino nei žmona, nei vaikais. Tačiau dabar jis žinomas visame pasaulyje.
Grįžtant atgal iš muziejaus man labai norėjosi nuskęsti savo mintyse ir sugromuliuoti tai, ką ten pamačiau ir patyriau. Tačiau mano dukrytė, šalia lekianti paspirtuku, neleido man to padaryti. Gal aš būčiau ką nors gero iš to parašiusi? JEI ignoruočiau jos čiauškėjimą, palikčiau gyvenimą ir eičiau KURTI.
Gyvenimas ir menas yra nesuderinami. Arba viena, arba kita. Turi atsisakyti vieno dėl kito. Rinktis. Gali balansuoti (kaip aš dabar, kaip dauguma mūsų), bet tada pilnas tavo, menininko, potencialas nebus panaudotas. Tiesiog negalėsi ATSIDUOTI menui. “Viskas visur eina savo keliu: saulė šviečia, rugiai žydi, žmonės šnekasi, vaikščioja, o ten sau pievos, laukai, kalneliai, visur gėlės, paukščiai, visur vasara, gražu, o aš nieko – tik tapau”, rašė Čiurlionis Sofijai.
“Čiurlionis buvo tarsi vaikas”, dar pridėjo muziejininkė. “Buityje juo reikėjo rūpintis, tarsi vaiku”.
Laimingi tie menininkai, kurie NETURI tos žemiškos traukos buičiai, pareigoms, pagrindui po kojomis. Jie išvaduoti. Jiems nerūpi niekas kitas, tik menas. Jie neišvengiamai sukurs kažką didingo.
O gal tik tokie, kurie neturi jausmo, kad jie kažką privalo daryti be to, kad kurtų, GALI būti TIKRAIS menininkais? Gal gamta, Visata žino geriau? Kam ko pridėti, kam atimti?
Visiems kitiems, vidutiniokams, belieka balansuoti tarp žemės ir dangaus. Tačiau drungnas niekada nebus nei karštas, nei šaltas. Jei nesutikti mokėti pilnos kainos – atsijungti nuo žemės DĖL meno, nieko gero ir nesukursi. Turbūt taip ir turi būti. Viskas turi savo kainą. Vieni sutinka ją mokėti, kiti ne. Tuo menininkai ir skiriasi nuo nemenininkų.
Nes būti menininku kainuoja visą gyvenimą.