Kaip išgyventi Lietuvoje.

Noriu atsakyti jaunai gražiai protingai merginai, sukūrusiai sėkmingą verslą Norvegijoje.

Ji nori sugrįžti gyventi į Lietuvą. Tačiau nežino kaip. “Valandoje su Rūta” neseniai ji stebėjosi:   kur? Iš kur Lietuvoje visi tokie gražūs,pasipuošę, stumiantys pilnus vežimėlius prekių, užsėdę kavines ir vairuojantys prabangius automobilius? Iš kur, jei oda šiurpsta nuo kainų ir siūlomo atlyginimo santykio?

Tikrai, iš kur? Ir man tas klausimas kyla nuolat, o dabar, viešai nuskambėjęs pažadino poreikį viešai apie tai pamąstyti. O gal visi ir taip žino, iš kur? Gal čia tik naivios mergaitės, negyvenančios Lietuvoje, klausimas?

Paskaičiuokime. Darbo skelbimuose vidutinis siūlomas atlyginimas jaunam žmogui su išsilavinimu ir šiek tiek patirties yra 400–500 eurų. Kambario nuoma Vilniuje, ne centre, kainuoja apie 100 eurų. Nuolatinis viešojo transporto  bilietas 30 eurų. Maistui ir higienos prekėms vienam žmogui, apsiperkant Lidl, reikia apie 200 eurų, plius pietūs, dar 60–70 eurų. Vadinasi, nuomojantis tik kambarį,nevairuojant automobilio, neperkant brangaus maisto, rūbų ir nepramogaujant, išgyventi galima. Tačiau tik vos išgyventi. Miestas pilnas gražių žmonių prabangiuose automobiliuose. Iš kur?

Labai maloni administratorė pakvietė mane apsilankyti jų privačiame gydytojo kabinete profilaktiniam patikrinimui. Būčiau nėjusi, bet kad taip maloniai kvietė…sutikau. Konsultacija, receptas, pokalbis ir arbatos puodelis kainavo nei daug, nei mažai  –  90 eurų. Kai išgirdau, vos nenugriuvau, nors sėdėjau labai patogiai. Bet įgimtas kuklumas neleido prieštarauti. Reikia, tai reikia, moku. Be abejo,jaučiuosi apiplėšta, bet ne tai blogiausia. Mokėjau grynais, negavau jokio kvito. Man mandagiai pasakė: “Jei mokėsite kortele, kainuos 92 eurai. Tuomet dar prisiskaičiuoja kortelės mokestis”. Kas nori mokėti dar du eurus, kai reikia atiduoti viską, ką turi piniginėje? Net susimąstyti nespėjau, koks tai kortelės mokestis. Sumokėjus, manęs dar mandagiau paklausė: “Ar reikia kvito?”, tačiau klausimas nuskambėjo taip, kad atsakiau: “Ne, ne, nereikia”. Juk jei sakyčiau taip, parodyčiau nepasitikėjimą. Negaliu rodyti nepasitikėjimo tokiems maloniems žmonėms. Mes juk tapome beveik šeima per tas penkiolika minučių. Na, dvidešimt, jei skaičiuosime pokalbį telefonu.

Taigi, pirmas gero gyvenimo Lietuvoje būdas: gryni pinigai be apskaitos. 

Nori sportuoti? Gali pirkti abonentą sporto klube, kuris kainuoja nuo 30 eurų mėnesiui. O gali rasti užsiėmimus namuose už 20. Gali pirkti gimtadienio tortą kepyklėlėje už 40 eurų, o gali užsakyti pagaminti namuose už 25. Gali pirkti žieminius batus už 120 eurų parduotuvėje, o gali už 40 internete. Gali pirkti naują vežimėlį vaikui už 500 eurų, o gali tokį patį, tik naudotą už 200. Apsipirkimas Lenkijoje, Kinijoje, Anglijoje: apsukrūs žmonės nieko nebeperka Lietuvoje. O vestuves ir kelia Graikijoje, ne todėl, kad vyras graikas, bet todėl, kad ten pigiau.

Va ir antras išgyvenimo būdas: šešėlis. Nori pigiau? Gausi pigiau. Tik žinok, kur ieškoti.

Dabar nusikelkime į valstybinę įstaigą. Valdoma vienos iš ministerijų, finansuojama iš bendro, iš visų mokesčių surinkto biudžeto.Žmonės joje dirba, keičiasi. Vieni dirba ilgai, kiti ateina ir išeina. Nauji žmonės ateina, tačiau konkurso jiems surasti ir jokio skelbimo apie laisvą darbo vietą niekur nematyti. Ir taip daug metų, tai jau tampa norma.  Iš kur atsiranda nauji žmonės? Iš savų. Na, o jei konkursas ir skelbiamas, nes to reikalauja įstatymai, visada būsi antras. Žmogus, užėmęs pirmą vietą “nuleidžiamas iš viršaus”.

Tie, kurie viršuje, yra labai galingi. Jie ne tik įdarbina savo rato žmones, bet ir dalinasi su jais valstybės (visų mūsų, vadinasi, jų irgi) pinigais. Randa būdų, kaip. Vienas iš jų  – “tobulai” sustyguoti viešieji pirkimai, kai laimi tas, kam reikia ir perkama už daug didesnę kainą. “Argi gaila, kad vyr. gydytojas kokį namuką pasistatys?”, skamba “viršūnėlių” privačiuose pokalbiuose. Perkamos paslaugos,ekspertai, galimybių studijos, kurios niekur nepanaudojamos… Būdų daugybė, o kadangi žmonių, kuriems tai naudinga, ratas didelis, o Lietuva maža, niekas niekam netrukdo.  Kiekvieno tikslas – pakliūti į tą ratą.

Išleisti knygą mažoje leidykloje yra tas pats, kas išleisti ją pačiam, už savo lėšas. Nesvarbu, kokį šedevrą sukursi. Niekas jo nepastebės,nepirks ir neskaitys. Ją galėsi panaudoti tik dovanoms Kalėdoms ir gimimo dienų proga. Mažų leidyklų leistų knygų kritikai neskaito.Tiesiog fiziškai nespėja visų perskaityti. Todėl jos nedalyvauja konkursuose, jų nerenka geriausių knygų rinkimuose. Skaitomos tik didelių leidyklų knygos, iš jų renkamos geriausios, o gautas pelnas dalinamas. Juk geriausia įvardinta knyga geriausiai ir skaitoma, tai yra ir perkama. Liūto dalį pasiima milžinai, kurie turi galimybių ją reklamuoti, lieka ir vertintojams. O mažos leidyklėlės to negali, todėl jų leisti šedevrai visuomenės akių nepasiekia.  Tokia yra norma – dalintis tarp savų.  Reikia tapti savu.

Trečias būdas: ranka ranką plauna už valstybės (mūsų) pinigus. Kas pirmesnis, tas gudresnis. O kam neliko… vadinasi, pasiėmė kiti. Kone natūriniai mainai: iš vienų imti, kitiems duoti, o šie savo ruožtu tau duos tai, ko prisiėmė patys. Prie kokio lovio priėjo.  Juk jei nepaimsiu aš, paims kas nors aukščiau. Vis tiek paims.

Vieni sukasi aplink valstybės lovį, kiti daro verslą šešėlyje, treti naudojasi šėšėliu…visi sukasi. Gyvena. KOMBINUOJA. Satistika rodo, kad trečdalis Lietuvos yra prie pat ar žemiau skurdo ribos. Vadinasi, bent jau šešiasdešimt procentų, kas sudaro daugumą, – iš verslo ar valstybės lovio  gyvena gerai.

Ketvirtas būdas:  galvoti tik apie save. 

Net nebandyti judinti sistemos. Apie tai net negalvoti.

Žmogus, aplankęs onkologinėmis ligomis sergančius vaikus ir pamatęs, kad jie neturi specialių lovyčių, pėsčiomis, žaizdotomis kojomis, ėjo per Lietuvą, kad surinktų pinigų joms pirkti. Nuėjo daugiau nei tūkstantį kilometrų, surinko kelis tūkstančius eurų. Kai tuo tarpu tos pačios ligoninės vadovas slėpė didžiulę nelegalių pinigų krūvą.

Sistemos nejudinti. Eini ir eik, nesvarbu, kad vadovas pertekęs pinigais nežinia iš kur.

Kombinuoti, nelaikant to sukčiavimu. Juk kas sukčiavimu pavadins pačio subraižytos mašinos pateikimą draudiminiam įvykiui? Vokelio įteikimą gydytojui? “Savo” žmogaus įdarbinimą, ar išskirtinės paslaugos “savam” suteikimą? Filmo, kompiuterinės programos “nusileidimą” nemokamai? Automobilio su defektu pardavimą apie tai neprasitarus? Kilometrų prasukimą? O kas sukčiavimu pavadins paslaugos suteikimą pažįstamui geriau, greičiau, pigiau. Ir dar reikiamo parašo gavimą, kaip “pažįstamui”. Juk sąvoka “per pažįstamus” nesukelia jokio neigiamo atspalvio sąmonėje. Atvirkščiai, ji skamba šiltai, arti širdies. Atveria visus kelius todėl, kad priklausai kažkokiam ratui. Tai įaugę į mūsų kraują, mums sunku nustatyti: sukčiavimas tai, KORUPCIJA, ar būdas išgyventi?

Užsimerkti. Visi kombinuoja ir visi tyli. Prasižiosi  – suės. Pavojinga apie tai kalbėti, net galvoti, nes gyventi juk reikia. O jei tapsi sistemos priešu, jei cyptelsi, ji suras būdų tave užčiaupti. Ir su kuo tu liksi? Su savo sąžine, o kam ji reikalinga, kai valgyti norisi.

Tiesa ta, kad kaip ir patyčiostaip ir sukčiavimas ateina  kiekvieno  mūsų. Toks mūsų mentalitetas ir dauguma to nelaiko blogiu.Dauguma to net neatpažįstaJuk gyventi tai reikia, o empatija (rūpinimusikaip gyvena kitimes nepasižymime. 

Be abejo, yra sąžiningų žmonių. Tokių, kuriems nereikia kombinuoti. Kurie ir taip gerai uždirba. Arba tokių, kuriems neišeina nieko sukombinuoti. Gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, nuo skolos iki skolos. Tačiau jų mažuma. Būtų labai įdomu sužinoti tikrąjį jų skaičių. Tokių, kurie gyvena sąžiningai ir nieko nekombinuoja. Kurie nei karto nerinko ir nepardavinėjo grybų, nemokėdami už tai mokesčių. Kurie niekada nevažiavo zuikiu, nieko nepirko nelegaliai ar neparkavo automobilio neleistinoje vietoje. Kai kur užsienyje tokių minčių net nekyla. Tiesiog galimybės sukčiauti nėra. Įlipus į autobusą iš karto susimoki už kelionę vairuotojui, grybų iš žmonių niekas neperka, parkuotis gali tik pravažiavęs šlagbaumą. O mūsų sistema, o svarbiausia, mentalitetas leidžia ir sukuria sąlygas tai daryti, nuo pačių viršūnėlių. Kiekvienas už save, bet vienas ne už visus.

Dauguma gyvena gerai. Dabar, jei kas nors išvažiuoja, važiuoja ne dėl pinigų. Išvažiuoja iš nevilties, kad kas nors pasikeis. Nebūtų tiek prabangių automobilių keliuose, pilnos parduotuvės ir kavinės, jei daugumai trūktų pinigų. Pinigų netrūksta. Mistiniu būdu. Nes dažnas mūsų net ir nesuvokia, kad jis “kombinuoja”. Tik sukasi, išgyvena. Todėl neklausk apie pinigus, neklausk, kaip išgyvena,pastatysi žmogų į nepatogią padėtį. Niekas negalvoja, kad jo kombinacija atima sūrelį iš vaiko, žieminius batus iš neįgaliojo ar mėsos kąsnelį iš pensininko. O jei ir pagalvoja, tai nerūpi. Juk Lietuva yra mažiausiai empatiška šalis pasaulyje. Dėl to keliai duobėti, o vaikui ligoninėje nėra specialios lovytės, o vaikų darželiuose tėvai perka tualetinį popierių ir  savo pinigus daro patalpų remontąVa ir prisikombinavom.

Grįžk, pagyvenk ir sužinosi. Išmok kombinuoti, arba prapulsi.

Ar mums gerai? Ne. Ar norime ką nors keisti? Ir taip, ir ne.

Norime, kad keistų kiti taip, kad neliestų mūsų.

Taip ir gyvenam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *