Vasaros maratonas. 14 skyrius.

Mano suknelė tai švelniai prisiplodavo man prie šlaunų, išryškindamas ir jas, ir krūtinę, tai kilo į viršų, tik spėk gaudyti. Vėjas pūtė ir iš priekio ir iš nugaros, veldamas plaukus, veldamas tankiai vešančią žolę. Ėjau aukštai pakėlusi galvą gaudydama suknelę ir galvodama, kaip gaila, kad nepasiėmiau plaukų gumytės. Plaukai visiškai susivels, gi norėjau gražiai atrodyti nuotraukose, dėl to ir atvažiavau palaidais. O dabar būsiu kaip ragana. Tikra ragana. Bliambački.

Vilkdamas savo fotoaparato stovą ir kažkokius didelius maišus, Andrė brido iš paskos, žolė mums abiem siekė kelius, mano senieji pėdsakai visiškai išnykę, jokios sutryptos žolės, nuo to karto matyt čia nebuvo nei gyvos dvasios. Aukštai keldamas kojas jis žirgliojo paskui mane, sukiodamas galvą į visas puses, mačiau jį akies krašteliu, ieškojo, matyt, geriausio rakurso, kur ir kaip fotografuos. Tas vėjas… Viską suvėlė, net obelis lenkė prie žemės, ar tik nebus audros. Prisiminiau audrą prie ąžuolo ir pagalvojau kokia klaikuma, jei reikės per audrą slėptis apleistame name dviese. Tarsi iš filmo, kokia banalybė. Gal tikrai reikėjo pasikviesti drauges, dėl saugumo. Na, ir dėl viso kito. Sibilė norėjo atvažiuoti, klausinėjo, kur tas dvaras, bet aš kažkaip nepakviečiau ir ji neatvažiavo. Kamilei visai nieko nesakiau, kad nesinervintų. Suvirpėjau nuo šalčio, tikrai ne per karšta šiandien, toks vėjas. Mano sunkelė visai plona, prognozė rodė 22 laipsnius, tai kodėl čia taip šalta? Kai išvažiavome iš Vilniaus, oras buvo puikus, normali saulėta vasaros diena, o kas čia dabar? Tik išlipus prie tų surūdijusių vartų, ėmė, ir toks vėjas pakilo…

Prižingsniavęs prie paradinių laiptų, Andrė numetė savo maišus ant žolės. Aš dar labiau suvirpėjau. Brrrr. Kaip aš čia atrodysiu tose nuotraukose, visa pamėlusi… Šaltis išmetė iš galvos visas banalias scenas iš filmų ir pasiūliau:

–Maybe let‘s go inside?

–Wait, I have smf for you.

Ką gi jis man turi? Andrė ėmė raustis savo maišuose…ir ištraukė suknelę. Tokią senovinę, baltą, su nėriniuotomis rankovėmis. Patiesė ją žolėje, pasirausęs rado baltus batelius buku kulnu ir senovinę kepaliušą, kaip bliūdelį ant galvos… įsmeigė į jį didelę baltą plunksną ir klausimai sužiuro į mane.

–Do you want me to wear this?

–Yes. – Jo akys buvo rimtos.

Hm, na, aš galiu…O man tai kas. Pačiupau daiktus ir aptrupėjusiais laiptais užbėgau į viršų. Įlindau per tą patį bestiklį langą, kaip ir pirmą kartą, ir apsidairiau, kur galėčiau persirengti. Viskas buvo apgriuvę, primėtyta plytų ir šiukšlių, nuo lubų karojo kažkokie skutai, grindis nusėtos namo griuvenomis. Atsargiai pakabinau suknelę ant prie sienos paremtų medinių kopėčių, šios atrodė švariausios iš visko, kas buvo kambaryje, pamečiau kelias sausesnes lentas, ant jų pasidėjau rankinuką ir akinius nuo saulės. Įsiklausiau. Tyla. Andrė negirdėti, o jis čia ir neitų, nemanau, kad eitų. Staigiu judesiu išsinėriau iš suknelės, likau su vienais apatiniais. Paėmiau Andrė atvežtą suknelę – ale iš kur jis ją gavo? – atsargiai įkišau į ją galvą, paskui rankas, ji nučiuožė ant manęs ir liko prigludusi. Apsižiūrėjau save iš viršaus, veidrodžio, aišku, nebuvo. Pasišukavau pirštais plaukus, pirštais šiek tiek paraičiau sruogas ir užsimaukšlinau tą dubenėlį – kepuraitę ant galvos. Jaučiausi keistai, nebenorėjau būti tame apleistame dvare, todėl kuo greičiau išlindau į lauką.

–Wow! – Andrė pakėlė galvą nuo fotoaparato, kažką įnirtingai fotografavo.

–Only… – Jis priėjo prie manęs, nuėmė kepuraitę, susuko plaukus ir užkėlė juos į viršų. Vieną sruogą ištraukė, pasuko tarp pirštų ir paliko laisvą.

–So. And now, stand here please…

Dariau, kaip jis norėjo. Dar gavau ir baltą nėriniuotą skėtuką, atmečiau galvą, šypsojausi, žiūrėjau per petį, gulėjau aukštielninka ant žolės, ir galiu pasakyti, man visai patiko. Netgi buvo nebe šalta, modelio darbas – neblogas sportas. Tikrai buvo smagu, kol… staiga kažkas nutiko.

Andrė man liepė stovėti ramiai išsiteisus, įtraukus pilvą žiūrėti į viršų, kai pajutau tai – staiga nurimo vėjas. Iš už dvaro, lyg pajutęs pavojų, pakilo kranksinčių varnų būrys, daugybė jų, gal koks penkiasdešimt. Dar labiau sutemo, nors saulės ir taip nebuvo. Andrė nieko nepastebėjo, įsijautęs fotografavo toliau, tačiau mano kūnas įsitempė. Vėl pajutau tą patį jausmą – aš ne viena. Tačiau pirmą kartą jis buvo malonus, jaukus, užpildantis, dabar – kitoks. Tarsi aš nebūčiau aš, tarsi aš kažko nežinočiau, tarsi… Staiga man pasirodė, kad aš žymiai jaunesnė, nei esu ir kad mane fotografuoja visai ne Andrė, o… vyras su ūsais. Tai buvo tik akimirka, užsimerkiau, ir vėl tai buvo Andrė, šaukiantis man: Come on, Monika, one more smile, come on, almost done!

Ne, nebegalėjau šypsotis. Nusisukau nuo Andrė. Ta suknelė…aš… šis dvaras. Staiga pajutau nenugalimą norą eiti į vidų. Pradėjau eiti, užlipau laiptais. Andrė ėjo iš paskos, nenustodamas fotografuoti. Nebelipau per langą, pastūmiau paradines duris. Jos lengvai atsivėrė. Atsisukau į Andrė, jis vėl buvo vyras su ūsais, tačiau man nebebuvo baisu. Aš žinojau, kad tai tik vizija, kad aš esu Monika, o tas vyras su ūsais man svarbus. Net džiaugiausi jį matydama, jaučiau jam kažką panašaus į …artumą ir meilę. Lėtai užėjau į vidų ir užlipau laiptais, tais, kuriais nedrįsau lipti pirmą kartą. Pravėriau vienas duris – už jų buvo mano miegamasis. Žinojau tai, kaip ir žinojau, kad ten yra kai kas, kas manęs laukia. Dar viena paslaptis, kurią aš palikau čia seniai, kai Monika dar nebuvo gimusi. Tvirtu žingsniu perėjau kambarį. Maža niša, kuri slėpėsi už židinio. Giliai įkišau ranką ir ištraukiau metalinę dėžutę. Atidariau ją ir ten buvo jis. Mano žiedas, tas, kurį man padovanojo Alberto kaip mūsų amžinos meilės simbolį. Su rožine akimi, meilės akmeniu. Antrąjį tokį patį žiedą jis man atsiuntė paštu, kai mūsų meilė baigėsi.

Staiga man pasidarė silpna. Susivyravau, vos nenugriuvau, gerai, kad mane pagavo Andrė. Išpūtęs akis jis žiūrėjo į mane, nesuprasdamas, kas man darosi. Norėjau jam kažką pasakyti, nuraminti, kad aš normali, kad dar neišprotėjau, tik tos jo akys… jo tamsios, gilios, susirūpinusios akys mane įtraukė. Norėjau dar kartą bandyti kažką sakyti, bet mes abu tiesiog spoksojome vienas į kitą. Mačiau, kad jam patinku. Jaučiau, kad ir jis mane traukia, kaip musę medus. Ar tai Andrė, ar vyras su ūsais? Pajutau jo kvėpavimą visai arti manojo… Staiga – suklusome.

–Wtf? – Andrė paleido mane.

–Somebody is downstairs…

Kurį laiką sustingę klausėmės, bet nebesigirdėjo jokio garso.

–Goasts? – Andrė bandė juokauti, bet mano oda šiaušėsi nuo išgyventų potyrių.

–Einam, pažiūrėsim, – pasakiau jam lietuviškai. Aš ėjau pirma, tarsi savo namuose, Andrė, saugodamas fotoaparatą –  iš paskos.

–AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!

Nieko nebemačiau, skaudžiai užsigavau kelius, kažkur įsibrėžiau, drykstelėjo suknelė, lyg ir girdėjau Monika, Monika, bet lėkiau kiek kojos neša iki pat mašinos, užlindau už jos ir negalėdama atgauti kvapo susmukau.

Girdėjau žingsnius, kažkas bėgo link manęs, nebegalėjau sulaikyti danties ant danties, tiek iš šalčio, tiek iš baimės…kol prieš mane iššoko raudonų plaukų kupeta. Negalėjau patikėti savo akimis.

–Monika….–Sibilė taip pat vos galėjo atgauti kvapą. –Monika…aš atsiprašau…–Mes atsiprašom, Monika.. aš negalvojau, kad tu taip sureaguosi…, –  staiga Sibilė ėmė purtytis, bandydama tramdyti juoką. Jai nepavyko, ji griuvo aukštielninka šalia manęs ant žolės ir ėmė kvatoti. Negalėdama sustoti. Kokį pusvalandį, na, bent jau man taip pasirodė. Ji taip skaniai kvatojo, kad vos ne vos laikiau šypseną ir aš. Bet iš viso, nejuokinga. Taip širdies smūgį galima gauti.

–It‘s not funny. We could get a heart attack here. Are you crazy? – atrodo, Andrė skaitė mano mintis.

–We a–a–are soo s–s–sorry, – Sibilė vos galėjo kalbėti iš juoko. –O kur Kamilė? – staiga atsipeikėjo.

–Pasikorė, – atsakiau jai.

–Tu ką, nejuokauk! – staiga Sibilė pašoko ant kojų ir vis dar kvatodama nukurnėjo atgal į dvarą.

Andrė linguodamas galvą ir kramtydamas lūpas žiūrėjo į mane.

–Your friends…they are crazy…

–They are insane…

–But look, you are bleeding!

Pasižiūrėjau į ranką. Iš alkūnės sunkėsi kraujas. Taip pat jaučiau, kad skauda koją, ne tik nusibrozdinau, bet ir pasisukau. O gal lūžo, kaip ir Kamilei.

–Crazy…– Andrė vis burbėjo, servetėle stabdydamas kraują.

– Insane, – pritariau ir aš.

–Monika, mes tikrai nenorėjom, nepyk! – Kamilė taip pat atklibikščiavo su savo sugipsuota koja. – Sibilė sugalvojo tau staigmeną padaryti, na, tokį performansą, ir mane į kalbėjo…Mes anksčiau atvažiavom, viską paruošėm, o jūs neužeinat, nors tu ką, fotkinasi jie sau dvi valandas…Sušalom ir pavargom kabėt, gerai, kad dar buvau pasiėmus guminukų, oi išalkom, kol galų gale sugalvojom, kad reikia triukšmo, kitaip iki vakaro mūsų nepamatysit…Ir tada tu kaip išprotėjusi ėmei rėkti…tu ką nepažinai mūsų? Galvojom juoksiesi, už pilvo užsiėmusi!..

–You are crazy, – piktai pasakė Andrė.

Aš nieko neatsakiau. Žiauriai skaudėjo koją. Pagalvojau, jei jos būtų žinojusios šio dvaro istoriją,  gal nebūtų taip lengvai sugalvojusios pakaruoklių performanso… Ir kaip aš dabar važiuosiu į Italiją, jei koja bus išsukta? Velnias, na ir nesiseka.

Sibilė prisiglaudė prie manęs, apsikabino, murkė į ausį atsiprašau, atsiprašau, meili kaip katė. Užklijavo pleistrą, paglostė koją. Vis atsiprašinėjo.

Na, gerai jau, nepykstu. Durnos, tikrai, bet ką padarysi, kad tokias drauges turiu. Galų gale, jos juk nežinojo…

Nuvažiavome visi kartu į Lazdynus, ačiū Dievui, lūžio nebuvo. Subintavo ir paleido namo. Draugės šokinėjo apie mane visą vakarą, gal arbatos, gal vyno, Sibilė dar atnešė skanumynų iš parduotuvės, nuotaika tikrai pasitaisė, nebepykau ant jų. Dar vis neturėjau laiko pagalvoti apie tai, kas nutiko dvare, bet, galiu pasakyti, kad jau beveik pripratau prie vis nutinkančių keistenybių mano gyvenime paskutiniu metu. Žinojau tik, kad dabar turiu du žiedus, visiškai vienodus. Vieną man paliko močiutė, kitą radau slaptoje vietoje jos dvare. Tai prosenelės uždraustos meilės žiedai. Jie buvo kartu ir išsiskyrė. Mano prosenelis tikrai buvo italas.

Ir ką? Ką man dabar daryti su tuo?

 

Kas toliau? Ar Monika išvažiavo į Italiją? Kas nutiko Italijoje? 

15 skyrius

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *