Vasaros maratonas. 13 skyrius

Kavos aparate tingiai varvėjo kava. Visi susikaupę dirba, o aš čia tarsi šuns penkta koja. Gal tikrai močiutė man gali patarti, pasakyti kažką svarbaus? Atrodo, kad ji tai ir stengiasi padaryti. Tas sapnas vakar…Brrr. Bet kodėl dabar, kodėl po mirties? Ar ji negali ramiai skristi į rojų, kol neperdavė man tos svarbios žinios? Gal dėl to taip stengiasi? Nors močiutė ir stengiasi, nieko nesuprantu, ką ji nori pasakyti. Ir tas vyras su ūsais…kankina jie abu mane. Nesakau, kad man nereikia patarimo, mano gyvenimas tikrai ne iš lengvųjų, bet galėtų jie kažkaip aiškiau tai daryti. Ką reiškia tas kritimas iš lėktuvo, tas žaliai raudonas kambarys? Suprask, kaip nori. Ir KO man nedaryti? Jaučiausi tikrai įspausta į kampą.

Pajutau, kad susigraudinau. Mes tikrai buvome labai artimos, ji buvo mano vyresnioji mama. Ech, atsidusau, štai aš ir našlaitė. Prie visko dar ir iš darbo atleidžia, be jokios priežasties, iš viso! Staiga – supykau. Na ir gerai, auka aš tai jau tikrai nebūsiu! Ne tie laikai. Galiu galvoti, aišku, kokia aš vargšė, Treškį atėmė, mano močiutė man kažko nepasako, viskas važiuoja žemyn, tuoj būsiu bedarbė…bet ne. Iš rankinuko išsitraukiau lūpdažį, ir nuėjau į WC.  Atmečiau savo juodus ilgus plaukus, pasidažiau lūpas. Žiūrėjau į save veidrodyje. Tikrai nepasiduosiu. Aš jauna, aš graži, aš protinga, aš talentinga, jie manęs taip paprastai nepaims. Kas tie „jie“, mąsčiau. Kažkas, kas nori sujaukti mano gyvenimą. Neleisiu. Paliksiu šią kompaniją su pačia tobuliausia reklamos strategija ir tegu sau žinosi. Ką moki, ant pečių nenešiosi, susirasiu kitą darbą. Man parašys rekomendaciją, taigi viskas gerai. Gal net į gerą. Reikia tik nenukabinti nosies, kaip mano močiutė sakydavo.

Kava buvo išgerta, projekto detalės sudėliotos. Auksė pakvietė papietauti kartu. „Draugė“… Visai nenorėjau su ja eiti, bet sutikau. Nuėjome į CanCan, suvalgiau salotų, pasikalbėjome apie nieką. Na, ji tai sugeba, kažką kalbėti ir nieko nepasakyti. Na, gerai, tegu ji sau lieka ramybėje, tegu nešioja, gimdo tą savo lelių, tegu. Mano gyvenimas ir jos gyvenimas nepakeliui. Visiškai. Mandagumo ar kažkokios kaltės susitikimas, daugiau nieko. Kito karto turbūt nebus.

Vakare vėl susitariau susitikti su Andrė. Dar viena diena ir mes važiuosime į močiutės dvarą. Labai laukiu, kažkodėl. Man labai lengva su Andrė bendrauti, tarsi mes jau seniai pažįstami būtume. Tas tai faina. Ir močiutės dvaras mane traukia. Tada ten tokius jausmus patyriau…norisi pakartoti. Arba bent jau sugrįžti, kad suprasčiau ką nors. Kas tada buvo? Tas keistas jausmas, kad aš nebe viena… Džiaugiausi, kad važiuosiu nebe viena, šį kartą su Andrė. Šiurpoka vieta. O jis tinkamiausias variantas – pakankamai svetimas, kad galėčiau prie jo atsipalaiduoti ir pakankamai artimas, kad galėčiau būti atvira.

Todėl visai nenorėjau kviesti ir draugių. Ai, nekviesiu.

Po darbo užsukau į Zara, nusipirkau naują, ryškiai mėlyną suknelę. Ji buvo išmarginta baltomis plunksnelėmis, todėl atrodė lengva, tarsi debesėlis. Į darbą tokios nesivilkčiau, bet dabar galėjau išsirinkti ką nors tokio. Dvarui bus kaip tik.

Andrė vėlavo, šmikis. Skrolinau Instagramą gal dešimt minučių. Gal su kokia merga, ar ką. Kažkaip nemaloniai pasijutau. Pajutau baimę, kad iš viso neateis. Čia tai jau būtų virš visko. Jei dar ir Andrė mane mes, tai ir aš viską mesiu. Išvažiuosiu. Nesvarbu kur, kad ir į Angliją morkų ravėti. Čia tai būtų paskutinis lašas. Arba į Norvegiją, iš kur mano klasiokė, va, postina. Nors gal ir ne. Ką aš čia nesąmones galvoju. Piktai išjungiau telefoną ir nusviedžiau ant stalo. Niekur aš nevažiuosiu. Turiu tikslą ir jo sieksiu. Noriu tapti įmonės vadove. Reklamos agentūros direktore. O gal ir modelių agentūros. Dar pažiūrėsiu. A, štai ir Andrė. Susišiaušęs, taip juokingai, kad net nusijuokiau.

-Ciao, bella! Voglio vedere che cosa ha preso le immagini?

-What? – tokios greitakalbės aš nesupratau.

-Would you like to see what I just made?

-Aha, – linktelėjau, o Andrė jau sėdėjo prisitraukęs kėdę prie manęs ir spaudė nuotraukas, next next next.

Mačiau senamiesčio gatvelę, atrodo, prie Stiklių, įprastas vaizdas, bet jis sugebėjo nufotografuoti taip, kad jei nežinočiau, koks čia miestas, tikrai norėčiau atvykti ir savo akimis įsitikinti, kur čia ta paslaptinga vieta. Kavinėse sėdintys žmonės, bet ne bet kaip, o atrodė, kad galėjau girdėti jų pokalbį. Viena pora kalbėjosi apie atostogas, kita apie praėjusios dienos įspūdžius, du vyrai buvo darbo susitikime, aptarinėjo verslo reikalus…dar viena nuotrauka – padavėja, tačiau ne amerikietiška šypsena pasipuošusi, bet mačiau – tai pirmo kurso studentė, neseniai atvykusi į Vilnių, jos tėvai iš mažo miestelio ir vos sukrapštė pinigų mokslams. Dar viena – močiutė, kuri išėjo į miestą pasivaikščioti, apsimesdama, kad nėra vieniša, norėdama pabūti tarp žmonių, o iš tiesų yra tokia vieniša, kad net širdį suspaudė.

Atsitraukiau nuo aparato.

-Wow….I am impressed. Really…

Andrė išjungė kamerą ir sutelkė dėmesį i mane. Staiga pajutau jam pagarbą. Už jo talentą, už jo profesionalumą. Tikrai wow.

-Yes, nice, a? I am looking forward to go to that abandoned place with you as well.

-Me too…Its my grandmothers childhood place, so, its very important for me too.

-I understand.

Labai lengva mums bendrauti. Praplepėjome iki dešimtos vakaro, aišku, man rytoj į darbą, bet galėjau sau leisti paskutinę darbo dieną ir pavėluoti.

-Tomorrow is my last day at work.

-Congratulations, we should celebrate!

-Cha cha, what to celebrate, unemployment?

-No, freedom!

Dilgtelėjo širdį. Freedom…Kokią laisvę jis turi omeny? Laisvė yra pinigai, laisvė yra įtaka, laisvė yra tavo profesionalumas, įgūdžiai ir talentas, kai tau nereikia prašyti, o tavęs prašo. Kokia dar laisvė, pagal Andrė?

Bet tingėjau klausti, jau pavargau, norėjau namo.

Atsisveikinome dviem bučkiais į skuostus, itališkai. Labai paprastai, draugiškai. Super.

Lipdama į savo butą pamaniau, kad seniai mačiau Teresę. Kaip ta mano kaimynė gyvena, gal ko reikia. Anksčiau tikrai dažniau bendraudavom, o dabar jau antra savaitė, po Treškio istorijos, tyla. Gal ji pyksta ant manęs? Ai, bet ko man čia parintis. Ji man niekas. Tegu pyksta, jei jai taip reikia. Keistuolė…

Buvau labai pavargusi. Nuo minčių, nuo darbo, nuo bendravimo su Andrė, nuo nebendravimo su Terese. Užmigau kaip užmušta. Ir vėl susapnavau sapną…

 

Aš plaukiu laivu. Kažkokia jachta, labai prabangia, aš viską čia žinau, pažįstu, žinau, ką reikia daryti, esu patyrusi buriuotoja. Su manimi komanda kitų narių, visus pažįstu, žinau jų vardus, tačiau taip pat žinau, kad šiame mano gyvenime jų nėra. Tai tarsi kažkoks kitas pasaulis. Vėjas stiprėja, bangos ima kilti. Darosi vis sunkiau suvaldyti jachtą. Sukame link kranto, turime spėti grįžti iki audros. Visi kiaurai permirkę nuo sūraus jūros vandens, dirbame iš visų jėgų, didžiulė įtampa…ir staiga viskas nurimsta. Aš jachtoje viena, visi kiti nuskendo. Ji aplūžusi, tačiau dar laikosi ant lygaus, kaip stiklo paviršius vandens. Audros kaip nebūta. Aš jaučiu kaltę, kad viena likau gyva, o juk dirbome visa komanda, vienodai sunkiai. Jachta pati priplaukia prie kranto, aš iššoku į vandenį, išbrendu į smėlėtą, lygią, gražią tarsi iš atviruko, pakrantę ir suprantu, kad aš ir čia viena. Ir gyvensiu čia, viena, iki gyvenimo galo. Visada.

Atsibudau. Mano pagalvė buvo šlapia nuo ašarų. Aš viena. Ir visą laiką būsiu viena. Aš juk norėjau būti viena, norėjau, kad kiti paskęstų, o aš viena likčiau kapitonu laive. Tačiau kokia to kaina? Ar man būtina ją mokėti?

Pirmą kartą gyvenime susimąsčiau, kad mano karjeros siekimas yra nevertas mano vienatvės. Juk kitaip neišeis. Karjera arba šeima. Karjera arba draugai. Karjera arba laisvė…Štai ką Andrė turėjo omeny, sakydamas laisvė…O kas man svarbu? Ko aš noriu iš gyvenimo? Ko aš noriu IŠ TIKRŲJŲ?

Dar nenudžiūvus ašaroms staiga pasąmoningai pajutau, ką norėjo pasakyti močiutė, visa apanglėjusi gulėdama karste. Ji man sakė: „nedaryk to“, ji man sakė netapk kieta verslo boba. Nesudegink savo širdies. Nepaversk jos pelenais. Štai nuo ko ji mane norėjo apsaugoti. Nuo širdies kietumo, nuo žvilgsnio siaurumo, kurių būtinai reikia, jei nori padaryti karjerą. Ta štai, ką ji norėjo pasakyti…

Atsikėliau, palindau po dušu ir nusprendžiau – kelionė į Italiją viską sugriovė, kelionė į Italiją turi viską sustatyti į savo vietas. Kitą savaitę skrisiu pas Andrė, ir ten apie nieką negalvosiu. Pailsėsiu ramiai, nuo visko, leisiu įvykiams tekėti sava vaga, o kai grįšiu, priimsiu esminius savo gyvenimo sprendimus.

Va taip va.

 

Kas atsitiks dvare? Ar Monika su Andrė įsimylės ar išsiskirs kaip su draugai?

14 skyrius

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *