Vasaros maratonas. 10 skyrius

Paskambino Kamilė ir paprašė manęs susitikti su Andrė. Labai keistas prašymas. Net ir po išgyvenimų dvare ir TO jausmo, kad esu ne viena, man jos pasiūlymas nuskambėjo daugiau nei keistai. Prie ko čia Andrė ir aš? Argi jis pas mane atvažiavo?.. Aš mačiau jį kartą gyvenime! Visiškai nesueina galai.

Bet.. jei jau viskas yra susiję, tai…gal tai ir yra tie likimo siūlai, kuriuos man vis dar sunku įžiūrėti? Gal gyvenimas man vis bando kažką parodyti?..

Apimta toks keistos nuotaikos nusprendžiau pasiduoti tėkmei. Ne, ne darbe, aišku, nes darbe niekaip negalėčiau to padaryti, gyventi tai reikia, pinigų taip pat reikia, bet laisvalaikiu…ai. Kodėl ir ne. Dar įdomiau. Va, atvažiavau į močiutės dvarą ir kažkokiam šabakštyne pasijutau kaip namie. Kas žino, ką dar likimas man ruošia? Galų gale sąsajų jau yra – vyras su ūsais labai panašus į italą. Andrė taip pat italas. Taigi.

O Kamilės priežastis, dėl ko turėčiau susitikti su Andrė, toli gražu nepriminė mano apmąstymų, buvo visai paprasta ir logiška. Ji papasakojo, kad vakar jie važinėjosi elektriniais paspirtukais Vingio parke, ji nepasižiūrėjo ir tik paskutinę akimirką pamatė, kad lekia ant mažo vaiko su balansiniu dviratuku, nusuko į šoną, užlėkė ant suoliuko, persivertė per jį, nugriuvo ir susilaužė koją. Čiurną, tiksliau. Dabar sėdi sugipsuota namie, biuletenis mėnesiui, ir jai gaila, kad Andrė taip ir nepamatys mūsų nuostabios šalies, dėl kurios čia ir važiavo. Na, aišku, ne tik dėl šalies, bet kaip gi užsieniečiui neparodysi visko, ką turime. Ji skambino Sibilei, bet ši išvažiavusi į kažkokį deivių retritą, nebus visą savaitę, o Andrė po savaitės jau išskrenda…Gal aš galiu bent jau į Trakus su juo nuvažiuoti?

–Šiandien?!

–Na, kad ir šiandien, kokiai valandai. Aš, aišku, galėčiau pasėdėti mašinoje ir važiuoti kartu, bet tu nuvesk jį ir į vidų. Apie ežerą apeikit, antis palesinkit. Nu žinai, visas ta stuff. Paskui papasakosi, kaip jis tau.

–Taigi aš jį jau mačiau. Italijoje, taigi visos buvome, kai su juo susipažinome.

–Tai žinau, bet tada tik trumpai matei, – beje, Andrė prašė telefono žiūrėdamas į mane, o Kamilė pirmoji jam jį davė. Aišku, man tai kas. – O dabar pabendrausi, na, koks jis tau pasirodys, kas per žmogus ir t.t. Nu gi supranti. Testas draugėmis, – Kamilė skardžiai nusijuokė.

–Nebijok, nekabinsiu aš tavo italo, – aš irgi nusišypsojau. – Kam jis man reikalingas.

–Aš nebijau, tau gi tik karjera rūpi, visi mes tai žinome. Dėl to ir prašau tavęs, nes žinau, kad tu nepavojinga, cha cha cha.

–Aha. Tik dėl šiandien nežinau…Aš dabar Jonavos rajone, tai kol dar grįšiu…

–O ko ten nusigrūdai? Ką ten veiki?

–Aplankiau močiutės gimtinę, apleistą dvarą.

–O, geras! Tai vis gi ieškai, po truputį?

–Na, tiesiog. Patraukė mane čia ir atvažiavau. Aišku, viskas sugriuvę, apleista. Bet vis tiek, labai įdomu pabūti.

–Aš irgi noriu, kitą kartą ir mane pasiimk! Ir Andrė turbūt norėtų, jo stilius fotografuoti tokias paleistas vietas. Labai gražias nuotraukas daro. Rimtai, nuvarom kada nors visi ten!

–Galėsim gal ir nuvaryt, – sutikau. – Įspūdinga vieta.

–Tai labai tau dėkinga, atiduosi man skolą už sulaistytus džinsus, cha cha! Šiandien, ok? Pasakysiu Andrė, kad ruoštųsi.

–Tavo svečias – mano svečias, juk taip reikia pasakyti, ar ne?

–Jo, labai gerai pasakei. Duosiu jam tavo numerį, paskambins.

–Ok, sveik.

–Ok, ačiū.

Sutikau padaryti Kamilei paslaugą, bet ne dėl tų džinsų, aišku. Kažkas viduje man kirbėjo, Italija, Italija… Juk panašu, kad visi galai veda ten. Nežinau, iš kur aš žinau, gal kad tas juvelyras taip pasakė…Na, tas Andrė tik eilinis italiūkštis, bet kai man tokie dalykai dedasi, tai gal ir su juo bendraujant kas nors iškils? Gal koks itališkas žodis, ar gestas, ar žvilgsnis? Degiau smalsumu, nors kai susipažinome, man jis nepatiko. Žemesnis už mane, kažkoks saldus toks, lipnus, fui. Kaip ten bebūtų, bet mano kraujas lietuviškas ir aš esu aukšta mergina, o jis mažiukas italas. Taigi. Kamilė visiškai teisi, nebijodama išleisti mūsų vienų.

Nuvažiuosiu su juo į tuos Trakus kaip gidė, rodanti turistui mūsų įžymybes. Pabūsiu mandagi ir padarysiu paslaugą draugei. Vis tiek nejaučiu jokio nuovargio (nors gal turėčiau) ir beveik visai pamiršau darbą (tai, turbūt, geras ženklas), taigi, šį savaitgalį praleisiu iki galo turiningai. Jėga.

….

Privairavau prie mažo hostelio netoli stoties ir sustojau įjungusi avarines šviesas. Gatvė siaurutė, o prisiparkuoti visai nėra kur. Taip stovėdama laukiau Andrė gal dešimt minučių, iš viso! Ot, italas, vėluoja, nors tu ką. Įlipo, pagaliau, visas išsikvėpinęs, želė išsitepęs plaukus, baltais marškiniais išsidabinęs, jis gal į pasimatymą išsiruošė ar ką? Rankose – didžiulis fotoaparatas, lūpose – saldi šypsena. „Ciao”, minkštas itališkas akcentas kiekvieną žodį paverčia meilės prisipažinimu. O tos akys, akys…Juodos, šiltos, atrodo, ims ir įtrauks…nesistebiu, kad Kamilė įklimpo. Ko jam iš jos reikia? Negi iš tikrųjų?… Nelabi man tikisi… bet tiek to, laikas parodys.

–Hello, how are you? – apsimečiau, kad nieko tokio, kad vėluoja, galų gale, kas man rūpi.

–Fine, very good, I love it here. Thank you SO MUCH, that you agreed to come with me to Trekai, – tuoj ims bėgti seilės. –Kamilė told me, that you are looking for your italian relatives?

Oi, ta Kamilė, viską išplepa, bliamba!

–No, not really…I just got some information that my great grandfather might be Italian, but it‘s very hard to prove, so…

–Oh, ok I see, my grandfather from mother side also was spanish, I guess, but nobody knows for sure, because he left my mother when she was pregnant and never came back. She never talks about him.

–Oh, wow, and why he did that?

–Nobody knows. Maybe he had some depression, or…who knows.

Na, prisipažinsiu, pokalbis tikrai liejosi laisvai, tarsi kalnų upė. Buvo ne tik lengva kalbėtis, bet pamažu apėmė jausmas, kad mes panašūs. Ir ne dėl biografijos faktų, kurių niekas negali patvirtinti, bet mūsų mintys sutampa. Pavyzdžiui, įvažiuojam į Trakus, aš sakau, reikia ieškoti kur prisiparkuoti, bet galvoju, kad nenoriu mokėti už parkavimą, o Andrė sako, visuose miestuose gyvena žmonės ir yra kiemų, gal pabandome ten?

Arba. Mes išlipame iš mašinos, aš galvoju, gal man palikti rankinuką, nes nenoriu tampytis, o Andrė sako, aš tai pasiimu tik fotoaparatą ir telefoną, na, šitie du tai visada su manimi. Arba – saulė leidžiasi, tikrai gražu, romantiška ir panašiai, bet aš žiūriu ne į saulę, o varną, kuri tupi ant pilies tvoros ir stebi mus. „Kaip jai gera gyventi, niekuo nereikia rūpintis, niekur bėgti…ne tai, kaip man”, galvojau. O Andrė fotkina tą varną ir sako: pats paslaptingiausias mano matytas gyvūnas.

Na, kažkas tokio.

Summa summarum, puikiai praleidom vakarą. Taip ramiai, draugiškai, kažkaip paprastai ir skaidriai. Net jo marškiniai ir želė plaukuose manęs nebeerzino, svarbiausia juk koks žmogus viduje, o ne koks išorėje. Pagalvojau, kad visai norėčiau turėti tokį draugą, mažesnį už save, tai aišku, nepretenduojantį į nieką daugiau, bet su kuriuo va taip lengva kalbėtis. Su draugėmis irgi galiu kalbėtis, bet su moterimis kitaip. Pirmą kartą gyvenime pagavau save galvojant, kad norėčiau turėti draugą vyrą. Wow!

Ir dar – pagalvojau, kad Kamilė visai netinka Andrė. Išvaizda, taip, jie tinka, ūgio vienodo, bet tik tiek. Kamilė vėjavaikė, jai tik pramogos, draugai, o Andrė ne toks. Jis menininkas, tikrai gilus žmogus, visur įžiūri grožį ir meną. Kaip jis papasakojo apie moterų aktus, kuriuos fotografuoja…wow. Iš esmės aš tai prieš, bet KAIP jis apie tai pasakojo! Su tokia pagarba, su tokiu pasigėrėjimu. Kaip jis atsirenka modelius, kaip su jais dirba, na, tikrai iš širdies. Kitaip nepasakysi. Jo širdis tyra, o moters nuogumas yra gražiausia, ką galima pasaulyje pamatyti, sakė jis man. Nepatogu klausytis, kažkaip, bet iš jo visa tai visiškai neskambėjo vulgariai. Fainas žmogus. Tikrai.

Taigi, nuvežiau aš jį namo, tai yra į viešbutį, ir paskambinau Kamilei atiduoti raporto. Papasakojau, ką mes veikėm, ką matėm, apie ką kalbėjom, kad jai būtų ramiau. O paskui, štai kad nori.

Gaunu žinutę nuo Andrė:

Hey, ciao again, I really had a wonderful time today! Listen, I want to ask you smf. Maybe you would agree to pose for my next exibition, which will take place in Rome this September? It would be nothing open, maybe only from the back, as you feel comfortable, but I would be the hapiest person in the world if you agree. Not for free, of course. I offer you a job. If you agree.

Opapa! Aš?! Pozuoti aktui? Na, to dar nebuvo! Na gerai, jei jau atvirai, paglostė širdelę toks pasiūlymas. Kuri moteris nenori būti seksuali, graži, deivė? BET. Aš netinku tokiam vaidmeniui. Nė už ką. Sibilė – labai tiktų. Kamilė ir mielai sutiktų, greičiausiai. Tik kodėl jis siūlo man? Ne dykai…Giliai ir skausmingai atsidusau. Pinigai praverstų, tikrai. Reikės Hondukę remontuoti, jau dabar kažkas bilda…bet aktas? Ne, ne tikrai ne. NE, nė už ką. Tikrai tikrai tikrai ne.

Kas buvo toliau? Ką Monika pasirinko, pozuoti ar nepozuoti?

 

11 skyrius

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *