Master class. Judy Blume

Judy Blume

Vaikų ir jaunų suaugusiųjų grožinės literatūros rašytoja, kurios knygos vaikams skelbiamos kaip visų laikų geriausios, o romanai nuolat puikuojasi New York Times bestselerių sąrašuose.

Rašytoja rašo jau penkiasdešimt metų. Kelios skaitytojų kartos užaugo su jos knygomis, dabar jai – aštuoniasdešimt vieneri. Viskas prasidėjo nuo knygų vaikams, kuriomis ji norėjo parodyti vaikams, kad su jais viskas yra gerai. Jie yra normalūs. Tai, kas vyksta su jais, vyksta ir su kitais vaikais. Jie nėra ateiviai iš kitos planetos, net jei apie tai niekada nekalbama jų šeimoje. Knygose ji kalba iš vaiko pozicijos, ne moko, ne aiškina jiems, kaip viskas turėtų būti, o rašo taip, kaip yra.

Romanai suaugusiems taip pat pasakoja realiais istorijas. Jose vyksta kasdieninis, tikras gyvenimas.

Personažas. Personažas yra svarbiausia Judy kūrybos dalis. Būtina labai gerai pažinti savo personažus, jei nori papasakoti istoriją. Jei herojus bus negyvas, netikras, tai ir istorija, kurioje jis dalyvaus, bus netikra, negyva. Turi, kaip autorius, viską žinoti apie savo herojų, turi girdėti jo balsą, užrašyti būtent jį, o ne savo interpretacijas. Turi matyti ir jausti savo herojų kaip gyvą, tada jį matys ir jaus skaitytojas. Iš esmės rašymas yra sukurto personažo atgaivinimas. Jis tampa gyvas tavo, kaip autoriaus galvoje, su juo gyveni kiekvieną dieną, ir kuri jo istoriją. Sukurk personažui situacijas ir pasižiūrėk, kaip jis elgsis. Leisk save nustebinti.  Leisk personažui parašyti laišką tau. Jo vardas turi tikti būtent jam. Jei netinka, keisk. Rašant autorius turi pats tapti personažu, būti juo, ne savimi. Rodyk kas vyksta, o ne pasakyk kas vyksta ir kaip skaitytojui jaustis.

Idėja knygai. Kai laikai savo čiuptuvus ištrauktus, vienas mažas sakinys, žodis, ar įvykis tavo gyvenime gali uždegti visą istoriją. Dažnai istorijos glūdi mumyse, jų nereikia niekur ieškoti, reikia tik jas iškelti. Todėl, jei nori rašyti, imk klausytis! Išeik visai dienai su maža užrašų knygute į miestą ir užsirašyk viską, ką pamatysi ir išgirsi. Greičiausiai parsineši daugybę naudingų dalykų savo knygai.

Idėjų dėžė. Judy turi savo idėjų dėžę, į kurią ji deda visas į galvą šovusias idėjas. Būtina jas užsirašyti tuoj pat: ant servetėlės, tualetinio popieriaus, reklaminio lankstinuko, į užrašų knygutę, tuoj pat, nes kad ir kokios geros, idėjos turi savybę pasimiršti. Gera žinoti, kad jei pritrūktum, visada gali pasinaudoti idėjų dėžės lobiais.

Užrašų sąsiuvinis. Kai viena iš idėjų iškyla aukščiau už kitas,  Judy užrašo viską, kas susiję su ja į užrašų sąsiuvinį. Aprašo personažus, įvykius, dialogų nuotrupas, vietas. Viską, ką ji žino apie šią istoriją. Ji niekada nepradeda rašyti nuo tuščio balto lapo, visada turi saugų užnugarį – sąsiuvinį,  kuriame yra viskas, ką ji žino apie tai. Pradėjusi rašyti knygą sąsiuvinį ji pildo jį toliau, naujomis minčių nuotrupomis. Nebūtinai visas mintis iš sąsiuvinio ji panaudoja knygoje, tačiau visas būtinai peržiūri ir nusprendžia, panaudoti ar ne.

Detalės. Labai lengva yra įsitraukti į medžiagos rinkimą, nerti į detales, tačiau. Jei detalių pasakojime yra per daug, arba jos nepasitarnauja knygos idėjai – trink. Pradžioje surašyk viską, ką sužinojai, o paskui trink tai, kas nereikalinga, nors ir įdomu.

Dialogas. Dialogas be galo svarbus pasakojimui, nes jis atskleidžia personažo asmenybę ir pasakoja istoriją. Kalbėk personažo balsu. Tapk juo. Gerame dialoge aišku, kas kalba, ir nereikia po kiekvieno sakinio rašyti, kas tai pasakė. Klausyk, kaip kalba žmonės realybėje. Jie nutraukia vieni kitus, atsako ne į temą, nesupranta vienas kito, sako viena, o galvoje turi arba jaučiasi visai kitaip. Visai tai reikia perteikti.

Pradžia. Judy pradeda pasakojimą nuo tos dienos, kai personažo gyvenime atsitiko kažkas kitaip. Tai užduoda tempą visai knygai.

Scenos. Judy rašo scenomis, rašydama ji negalvoja apie knygą, o apie vieną sceną vienu metu. Scena yra vienas įvykis. Pradžioje skaitytojas pažindinamas su personažu, jo asmenybe, paskui jam nutinka kas nors sukrečiančio. Link kulminacijos veda pirmas skyrius, kai jau tada nutiko kažkas kitaip. Tačiau kulminacija gali būti tik tada, kai skaitytojui jau rūpi, kaip personažui seksis toliau, kai jis jį jau gerai pažįsta.

Kritika. „Judy, tu miela mergina, tačiau tu tikrai negali rašyti“. „Tu labai fainas žmogus, bet pasiruošk paverkti, nes turiu tau žinią: tu negali rašyti“. Tokius laiškus Judy saugo jau penkiasdešimt metų. Kas jai padėjo nepasiduoti ir vis tiek rašyti, gavus tokius laiškus? Žinojimas, kad ji tiesiog turi tai padaryti. Kad ji turi papasakoti tas istorijas, kurios plėšo ją iš vidaus.

Ne. Neišleisime jūsų knygos. Būdama beveik šešiasdešimties, sulaukusi populiarumo ir didelės sėkmės, Judy parašė romaną „Vasaros seserys“. Jos puikioji ir talentingoji leidėja, išleidusi kitas jos knygas, rankraštį atmetė. Atmetimas yra kiekvieno, kokios didelės besulaukusio, rašytojo kasdienybėje. Ką galima daryti, kai rankraštį atmeta? Galima šiek tiek paverkti ir pasiskųsti, tačiau paskui reikia arba:

  1. Rankraštį išmesti ir rašyti kitą;
  2. Imti dirbti su rankraščiu, įjungti naujus personažus, išmesti personažus, pakreipt istoriją, konsultuotis su profesionalais tam, kad rankraštis „išgyventų“. Judy pasirinko antrąjį variantą ir jos „Vasaros seserys“ tapo dar vienu bestseleriu, parduotu trijų milijonų kopijų tiražu…

Pats geriausias patarimas. Dar vienas labai geras patarimas, kuriuo aš būtinai pasinaudosiu – prieš siunčiant rankraštį į leidyklą, jį atsispausdinti ir perskaityti garsiai. Nepagailėti nei laiko, nei pastangų tai padaryti, nes tai be galo pagerina kūrinį. Tai sudeda visus taškus ant „i“ .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *