DRYŽUOTAS MIESTAS
Na ir ką gi mes pamatėme pirmajame dideliame mieste po savaitės keliavimo per mažus miestelius Ramiojo vandenyno pakrante?
Krūvas, krūvas, krūvas benamių. Mums tikrai buvo baisu, kai nusprendėme pasivaikščioti per miestą. San Franciskas nedidelis, visas jis siekia tik 7 mylias, tai yra apie 10 kilometrų. Tik išėję, kaip visada anksti, patekome į žmonių, įsikibusių į kavos puodelius, srautą. Stengėmės neatsilikti, bet netrukus pastebėjome juodą gumulą, gulintį tiesiog šalia skubančių kojų. Jaunas (kiek galėjau suprasti iš nugaros) žmogus, užsimaukšlinęs kapišoną miegojo. Tiesiog čia, prie pat kojų, gatvėje. Vėliau darėsi dar įdomiau. Visi dirbantys sulindo į ofisus, liko tik pavieniai praeiviai, mes ir benamiai. Priešais mus eina moteris su palyda, avinti krokodilo odos bateliais ir tokia pačia rankine, dėvinti baltas kelnes, figūrą nuliejančiu paltuką, šukuoseną (ją iš karto pastebėjau, kaip išsiskiriančią iš bile kaip apsirengusių žmonių masės). O visai šalia storu purvo sluoksniu apaugusių, skarmaluotų būtybių krūva.
Ir jie nesėdi ramiai. Jie kapstosi šiukšlių dežėse, rėkauja, keikiasi. Ką mes žinome, ką jie dar gali padaryti. Kad būtų ramiau, paklausėme policininkų, ar mums saugu va taip, su dviem vaikais nešynėje ir skėtuke pereiti visą miestą. Jie patikino, kad jei eisime dienos metu ir niekur nesuksime nuo pagrindinių gatvių, bus saugu. Įtikinti autoritetų, patraukėme.
Kaip ir Amerikos vėliava, San Franciskas yra dryžuotas. Dešimt minučių einame ramia, padorių žmonių juosta, paskui skubame tamsia, baisia, benamių siautėjimo juosta. Kitas dešimt minučių kone išsižioję spoksome į alternatyvius žmones įvarių spalvų plaukais ir rūbais, dar dešimt minučių trunka pereiti rytų šalių gyventojų juostą. Paskui ir vėl benamiai. Vėl skubantys kavos gėrėjai. Rodos, kad tie žmonės ten ir gyvena, tose dešimtyje minučių, nes kontrastas toks didelis, kad net nuostabu, kaip jie beveik nesusimaišo.
Visus, tiek benamius, tiek kavos puodelinius, tiek spalvotuosius, sieja vienas pastebimas bruožas – tai tamsumas. Juodi plaukai, tamsi oda. Dar daugiau nei dauguma – azijiečių. Regis, visa Azija suvažiavo į San Franciską.
Miestas kalvotas, todėl grįžti pėsčiomis jėgų neliko. Prisižiūrėjome pakankamai. Uber vairuotojas, saugiai vežantis mus atgal į butą, sakė, kad valgyti benamiai gauna, nes kitaip pro juos visai nebūtų galima ramiai praeiti. Turi jie kur nusiprausti ir išsiskalbti. Tačiau jų tiek daug, kad akivaizdu, jog tai ne pavieniai žmonės, o visa sistema šiepia savo dantis. Taip, kaip ir mus likimo valiai paliko su giliai į vaiko kulną įstrigusia rakštimi, todėl, kad negalėjome susimokėti, nuo bankrutavusių sistema nusisuka. Jie nepapuola į Amerikietiškos svajonės kontekstą. Jie nenaudingi ekonomikai. Tegu gyvena sau kur nori. Arba bėgi į darbą su visais, paskubom gerdamas kavą, arba iškrenti iš žaidimo. Va taip.
Pagalba vieni kitiems ateina tik iš žmonių, tik iš bendruomenės. Jei neturi artimos bendruomenės, jei esi vienas ir neturi pinigų, mažiausia nesekmė gali tave sužlugdyti.
Per tuos benamius nemačiau gerai ir pačio miesto. Visą laiką vijosi baimė, kad tuoj vėl išlys skarmaluota rėkianti krūva. Nors vietiniai vienu balsu tvirtino, kad tai šaunus miestas. Labai europietiškas, jaukus, nedidelis. Nusukus į gyvenamųjų namų gatvelę pamatėmė ir gana ramų rajoną, apstatytą tipiškais San Francisko namais su laiptais link paradinių durų ir laiptais per visą namo sieną. Čia gyvenantys tiesiog susikuria savo jaukaus gyvenimo burbulą ir nebemato to, ko nenori matyti. Jei žinai, kurios juostos bus juodos, jas tiesiog apeini. Logiška.
O jei viskas atsibos, visada galima atvažiuoti į San Franciską prisijungti prie benamių. Saulė, palmės, žiema šilta, gamta nuostabi. Valgyti duoda.
INDĖNŲ DVASIA SKLANDO ORE
Visų vietinių akys ima blizgėti, kai pasakome, kad važiuosime į Yosemite parką. Net tų, kurie ten niekada nėra buvę. O tokių yra dauguma, nors ir didžiuojasi savo parkais, retas kuris palieka savo susikurtą gyvenimo burbulą. Taip pat ir prezidentas Linkolnas 1864 metais paskelbė šią teritoriją saugoma, net nebuvęs joje. Moteris turizmo informacijos centre prisipažino, kad kai prieš 20 metų pirmą kartą ji apsilankė Yosemite nacionaliniame parke, metė darbą ir atvažiavo čia gyventi.
Amerikiečiai sako, kad apsilankymas šiame žemės kampelyje yra wow rinkimas. Ir jie visiškai teisūs, nes vaizdai – žodžiais nenusakomi. Stūkso debesis pranokstančios uolos, iš jų kriokliais krenta gyvybės vandens šaltiniai. Srauni ir linksma upė, milžiniški šimtamečiai medžiai. Lakstančios voverės ir ore nardantys ereliai. Šioje nuostabioje teritorijoje alsuote alsuoja gyvybė ir istorija. Šie kalnai mena daug daugiau, nei nori prisiminti amerikiečiai. Šie medžiai matė visai kitokį pasaulį, nei tobulai nutiestais takeliais, kelio ženklais, tuoletais ir viešbučiais įrėmintas jis atrodo dabar.
Jei medis galėtų kalbėti, kiek daug jis papasakotų. Vienas toks auga indėnų kaimelyje Yosemite nacionalinio parko muziejuje. Kai priliečiau jo šoną, man pasirodė, kad medis pyksta. Pyksta, nes jis matė visai kitokį gyvenimą. Matė moteris ir vyrus, gyvenančius išvien su gamta, laimingus, ramius žmones.
Tai buvo visai neseniai, tik prieš šimtą metų. O kas yra šimtas metų palyginus su tūkstančius metų besitęsiančia indėnų kultūra?
Visai neseniai šiame parke stovėjo vigvamai, kuriuos iš medžių žievių statė vietiniai indėnai. Juose kūrenosi kvapni ugnelė, bočiai mokė vaikus dirbti strėles ir pinti pintines, moterys virė gilių arbatą ir supavo kūdikius, vyrai medžiojo ir žuvavo. Jie buvo laimingi. Gyveno išvien su gamta, kuri jiems buvo švelni. Uodė pušų sakus, žaidė kankorėžiais ir vaikščiojo negirdimais žingsniais. Puošėsi erelių plunksnomis, gėrė tyrą kalnų vandenį ir meldėsi savo dievams.
TŪKSTANČIUS metų čia gyveno indėnai. Amerikiečiai sudegino jų kaimus, atėmė maistą, ginklus, o pačius išvarė į kitas, ne tokias gražias ir turtingas vietas. Suvokiant tai, regis, kiekvienas medis žiūri į tave su priekaištu ir nuoskauda, kaip į įsibrovėlį.
Tūkstančius metų čia sirpo ir gyvavo indėnų dvasia, kaipgi ji galėjo per kelis šimtus metų išblėsti?.. Ir neišblėso. Ta Dvasia vis dar sklando. Indėnų dvasia persimaišiusi su skriaudos energija. Mes juk žinome, ką reiškia, kai ateina svetimi ir bando išvaryti tave iš tavo namų. Tačiau mes, lietuviai, atsilaikėme. Jau 4000 metų gyvename prie Baltijos jūros. Rovė, neišrovė, skynė, nenuskynė. Indėnams pasisekė mažiau. Juos išvarė, juos sunaikino. Jų nebėra. Tokių, kokie jis buvo anksčiau, nebėra. Su tūkstantmete kultūra ir paveldu. Tai didžiulė skriauda. Milžiniška. Bet, kaip suprantu, apie tai nekalbama. Istorija prasidėjo tada, kai Kolumbas išlipo į šios žemės krantą.
Jei Kolumbas nebūtų atplaukęs, o po šimto metų nebūtų apsigyvenę pirmieji piligrimai iš Europos, galbūt ir mes negalėtume šiandien lankyti šio puikiai įrengto, kvapą gniaužiančio parko. Čia vis dar, kaip ir tūkstančius metų, gyventų indėnai. Siūtųsi sau apdarus ir sumedžiotų žvėrių odos, puoštųsi erelio pluksnomis ir drožtų strėles. O galbūt mes galėtume čia lankytis, bet ne pas amerikiečius, o pas indėnus. Gyventi jų viešbutyje vigvame, pirkti jų pagamintus suvenyrus ir drabužius, valgyti jų gaminamą maistą, stebėti jų kultūrą. Galbūt. Tačiau taip nėra. Ta didžiulė indėnų skausmo ašarų išdeginta žaizda žiojėja. Kiekvienas, bent kiek jaučiantis ir mąstantis žmogus ją jaučia.
Štai tokie įspūdžiai iš nuostabaus Yosemite nacionalinio parko.
JŲ BROLIAI KALNAI, JŲ SESERYS UOLOS
Aukštai kalnuose, ten, kur užlipti pėsčiomis užtruktų visą dieną, gyvena Sekvojos medžiai. Sekvojos medžiai yra aukščiausi ir storiausi medžiai pasaulyje. Ir seniausi. Jų amžius siekia ir 3000 metų. Įsivaizduojate, net tūkstantį metų iki Kirstaus gimimo šie medžiai jau augo ten, kur juos matome dabar. Stulbinantis patyrimas. Jų aukštis – daugiau kaip 20 aukštų pastato. Jų plotis toks, kad nuotraukoje šalia tokio medžio žmogutis atrodo kaip mažas paukštelis ant namo stogo. Ir jie be galo stiprūs. Tokie stiprūs, kad jų broliai galėtų būti kalnai, o seserys uolos. Jie bus paskutiniai, kurie išnyks iš šios žemės, pasibaigus jos galiojimo terminui.
Vienas medis “pabučiuotas” žaibo. O gal iš pavydo jų stiprybei žaibas norėjo jį sudeginti. Ir ką? Nieko. Truputį apsvilusi apačia, bet viršūnė žaliuoja lyk niekur nieko. Žaibas sužeidė, tas tiesa, bet medžio šerdis gyva ir dar gyvens kelis šimtus metų.
Būtų labai įdomu paklausyti, ką tie medžiai kalba. Juk jie gyvena čia jau taip seniai.
O jei nesigirdi, tai bent jau paliesti Sekvojos medį, pasisemti iš jo tos stiprybės, kurią jis kaupia ne vieną tūkstantį metų. Pasisveikinti su jo broliais, kalnais, pamoti linksmai išdykaujantiems kriokliukams.
Nors užtrukome tik šiek tiek daugiau nei valandą, nes Sekvojų miške vis dar žiema, o mes nebuvome tinkamai apsirengę, Brigitos kojos tuoj buvo šlapios, Kasparas rėkė vos atgaudamas kvapą, kad neleidžiame jam pačiam eiti per sniegą, bet įspūdis buvo vienas stipriausių. Ir ne tik mūsų įspūdis, kiekvieno, apsilankiusio šiame miške. Prezidentas Ruzveltas, vieną naktį praleidęs piknike po Sekvojos medžiu, po to sakė: “Jaučiausi kaip šventykloje”. Sutinku su juo. Jausmas grįžus iš šio miško panašus, o gal dar stipresnis, nei grįžus iš bažnyčios.
LAIMINGI ŽMONĖS KELIAUJA
Londono oro uoste, laukdama persėdimo į kitą lėktuvą, apžiūrinėjau oro uosto knygas. Viena ypač patraukė dėmesį “Laimingi žmonės skaito ir geria kavą”. Pasaulinis bestseleris. Aš dar pridurčiau, laimingi žmonės keliauja.
Dvi savaitės prabėgo kaip laiminga akimirka. Regis, atvykus tik užsimerkėme, o dabar atsimerkiame ir jau reikia iš čia išskristi. Laimei, kad nuotraukos ir prisiminimai dar ilgai gyvens mūsų mintyse. Grįžtame atgal į realybę, tačiau pamačius ir patyrus tai, ką patyrėme mes, viskas yra kitaip. Mes buvome Amerikoje. Mes mirkėme kojas vandenyne, grožėjomės jo pakrantėmis, valgėme Amerikietiškus burgerius ir prausėmės chloruotu jų vandeniu, griaužiančiu akis. Bijojome ir gailėjomės benamių, žaidėme bendruomenių įrengtose vaikų žaidimo aikštelėse, lėkėme amerikietiška Tojota amerikietiškais keliais, skaitėme jų labai aiškius ir paprastus užrašus, bendravome su praeiviais, sėmėmės stiprybės iš Sekvojos medžių, šildėmės Kalifornijos saulėje. Tikiuosi, ne paskutinį kartą.
Ne viskas čia tobula. Ne viskas gražu. Tačiau žmonių paprastumas, pozityvumas, komunikabilumas, nuostabi gamta ir atostogų su visa šeima laisvė šias dvi savaites pavertė labai svarbiomis. Ir mums, ir vaikams.
Beje, kelionė su vaikais buvo šimtą kartų geresnė, nei kelionė būtų be jų. Ir ne tik dėl to, kad jie patyrė tokius įspūdžius, kuriuos prisimins visą gyvenimą, arba bent jau pamatys nuotraukose, bet todėl, kad būti kartu su visa šeima yra didelė jėga. Dalinimasis patirtimi labai stiprina tarpusavio ryšį, gerina santykius. Mažasis visą laiką, kaip priklijuotas, buvo prie tėčio, būdamas jau nebe kūdikis pirmą kartą taip ilgai matydamas jį šalia. Mes esame jėga, kai esame kartu. O sunkumai, kurie kyla..tokie kaip miego trūkumas, pykinimas mašinoje, isterikos atsibodus sėdėti prisegtiems kėdutėje, ar nerealūs reikalavimai…yra tokios smulkmenos, kurių net neverta minėti.
Tik vieną dalyką kitam kartui išmokau tikrai, pasimokiau visam laikui. Keliaujant būtina yra įsigyti atskirą kelionių sveikatos draudimą ir gerai išsiaiškinti jo sąlygas. Mes turime tik tą, kuris galioja kartu su kreditine kortele, tačiau jo mažai, kad jaustumėmės saugūs. O visa kita: benamiai, chloruotas vanduo, net kainos yra išgyvenama. Keliaukite! Jau geriau nenusipirkti naujos suknelės, batelių, naujos sofos ar mašinos, bet nuvažiuoti ten, iš kur grįžus įspūdžiai liks visam gyvenimui. Didžiulį įspūdį padarė panaši į mūsų kultūra, o kas lauktų Indijoje, Kinijoje, ar Vietname? Keliaukite! Tik kelionėse galima išgryninti mintis ir pamatyti, ko net neįtarėme esant iki šiol.
Amerika dryžuota, kaip ir jos vėliava. Tačiau jos danguje, kaip ir vėliavoje, žiba žvaigždės. Tai ne tos žvaigždės, kurios yra nepasiekiamos, aukštai virš galvų, danguje. Bet tos, kurios šviečia kiekviename žmoguje. Amerikos vėliavoje, kaip ir pačioje šalyje, žiba kiekvienas amerikietis.
Niekada neturėjo tikslo būtinai nuskristi į Ameriką. Bet čia apsilankiusi, suprantu jos traukos paslaptį. Suprantu, kodėl ją aplankę įsimyli šią šalį. Čia gali būti tuo, kuo nori. Čia gali daryti tai, ką nori. Čia gali užsižiebti, kaip dar viena žvaigždelė Amerikos vėliavoje. Čia gali žibėti, kaip žvaigždė, gali ir užgesti.
Viskas priklauso nuo Tavęs.
Publikuota “Tavo vaikas”